Deng Ming-Dao „Kasdienis Dao: darnaus gyvenimo menas“

1

KASDIENIS

DAO

2

3

Iš anglų kalbos vertė Saulius Dagys

leidykla trigrama kaunas

4 UDK 1(510) De236

Versta iš leidinio: Deng Ming-Dao Everyday Tao: living with balance and harmony HarperSanFrancisco ISBN 0-06-251395-8

Iš anglų kalbos vertė Saulius Dagys ISBN 9955-477-08-3

© Deng Ming-Dao, 1996 © Vertimas į lietuvių kalbą, Saulius Dagys, 2006 © „Trigrama“, 2006

5

ĮŽANGA

6

7

Sekti Dao reiškia žengti gyvybės taku. Pasukę juo jūs nebepristigsite jėgų, nepaklysite ir sukaupsite daugybę neįkainojamos patirties. Tai dvasinis džiaugsmo ir įžvalgos, laisvės ir gilios minties kelias.

Dao visur. Tiesiogine prasme Dao reiškia gyvybės pulsavimą. Jis sklinda visur ir niekada nenutrūksta. Jei jau Dao — visuotinis pasaulio vyksmas, yra prasmės į jį įsilieti. Jei atsidūrėme upėje, verta pasinaudoti jos srove.

Tyrinėti Dao pradėta Kinijoje; nuo tų laikų praėjo tūkstantmečiai. Dao doktrinos, metodika ir praktika rutuliojosi per visą mokymo istoriją; dabar jis toks daugialypis ir sudėtingas, kad gali neperprasti net studijuodamas visą gyvenimą. Tačiau esama žmonių, kurie ir po šiai dienai bando. Daoizmo religijos adeptai, jaučiantys pašaukimą tokiam gyvenimo būdui ir galintys jį rinktis, esti labai asketiški ir pasišventę. Bet Dao tėkmė vienoda visiems — ir asketams, ir prastuoliams. Galų gale visiems tenka grumtis su tais pačiais sunkumais — juk saulė kyla ir leidžiasi visiems vienodai, metų laikai keičiasi visiems, senstame irgi visi kaip vienas. Kad ir kas būtume, Dao virsmas mūsų neaplenks. Klausimas tik toks — stengsimės jį pažinti bei atitinkamai derinti savo gyvenimą, ar ne?

Gyventi pagal Dao principus galime visi, ir nereikia atidėlioti mokymosi tiems miglotos ateities laikams, kai lyg tikri atsiskyrėliai nieko daugiau esą neveiksime, tik aiškinsimės dvasios klausimus. Visa mūsų veikla gali sietis su Dao. Jei norime pradėti darniai gyventi su Dao,

8 tereikia ryžtis nuolat lavinti sąmonę. Nuo tada visa būtis virs jaudinamu vis gilesnio Dao pažinimo procesu.

Dao sekėjams būdingos tam tikros savybės. Aptarsime keletą jų.

Paprastumas. Dao sekėjai gyvena paprastai, neeikvoja jėgų niekams ir tenkinasi tuo, ką turi. Jie nesivaiko tų įspūdingų tikslų, kuriuos taip mėgsta ambicingi žmonės, tad sugeba išlaikyti dvasios pusiausvyrą.

Jautrumas. Dao sekėjai visuomet atsižvelgia į kitus, vengia agresyviųjų ir padeda tiems, kam reikia pagalbos.

Jie myli gamtą ir mėgsta ilgam nusišalinti į ją. Jie mokosi ir iš gamtos — stebi jos kūrybinės galios apraiškas bei ciklų kaitą, gyvūnų elgesį. Negali sakyti, kad gamta — visiškas Dao sinonimas, bet ji — Dao dalis ir todėl labai praverčia, kai nori įžvelgti patį Dao. Lankstumas. Šį Dao aspektą ypač sunkiai supranta kitų dvasinių disciplinų sekėjai. Čia neišpažįstamos absoliučios tiesos, nes visos pasaulio apraiškos laikomos reliatyviomis. Retai pasitaiko, kad Dao sekėjas ką kategoriškai atmestų, nes jo sprendimai priklauso ne tiek nuo išankstinio nusistatymo, kiek nuo aplinkybių.

Savarankiškumas. Dao sekėjams paprastai nerūpi visuomenės reikalavimai, mados, politiniai judėjimai bei pakraipos ar net įprastinė moralė. Jų nuomone, šie dalykai pernelyg riboti, netobuli bei menkaverčiai. Tačiau tai nereiškia, kad Dao sekėjai nedorovingi. Tiesiog jų elgesys plaukia iš kur kas gilesnio — dvasios — lygmens. Dėl šios

9 priežasties Dao sekėjus neretai kaltindavo, esą jie kelia grėsmę ir religijai, ir visuomenei. Tačiau jie tik teigia išminties bei patirties prerogatyvą valdžios, įprastinės moralės bei etiketo atžvilgiu.

Sutelktumas. Dao sekėjas išsiugdo vidinį kryptingumą. Jis supranta savo prigimtį bei padėtį, sugeba įvertinti jų savitumą bei susigyventi su juo. Užuot stengęsis tapti kažkuo kitu, jis išnaudoja savuosius privalumus. Jis susitaiko ir su tuo, kad yra gimęs, ir su tuo, kad teks mirti, o atstumą tarp šių dviejų taškų laiko keliu, kurį privalės nueiti. Jis pripažįsta, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi savų privalumų bei trūkumų, bet stengiasi išnaudoti privalumus.

Saviugda. Gyvenimas su Dao — tai paprastumas, pastabumas bei sugebėjimas atlikti reikiamą veiksmą, tad žmonės stengiasi ugdytis savybes, padėsiančias jiems vis tobuliau sekti Dao. Disciplina. Dao sekėjai drausmingi. Tačiau Dao disciplina — ne ankštas narvas, į kurį asmenybė spraudžiama per jėgą, o gebėjimas organizuotai siekti reikiamų tikslų.

Tam būtina nepaprasta savitvarda.

Džiaugsmingumas. Kai pažįsti Dao, jokių abejonių nelieka. Jei išvystum dievą ar atsidurtum rojuje, šios patirties niekas nebeištrintų — jokiais žodžiais ar veiksmais. Panašiai atsitinka tiems, kas išvydo Dao ir paniro į jo tėkmę: jų nebepalieka džiugus visiškos pilnatvės jausmas. Jie jau apčiuopė tiesioginį ryšį su gyvybės šaltiniu.

10 Jų nebaugina tironija, nes jokiam tironui nėra pavykę sugriauti tikėjimo Dao. Jie nesibijo skurdo, nes Dao neša net per daug turtų. Nebaugina vienatvė, nes Dao nuolat su jais. Negąsdina mirtis, nes jie žino — Dao būtis jai nepaklūsta.

Knygos apie Dao Kai žmogus susidomi Dao, jis paprastai ima skaityti „Dao De Dzing“, parašytą išminčiaus Lao Dzi šeštajame amžiuje pr. Kr., Džou dinastijos laikais. Toliau galima studijuoti „I Dzing“, kuri supažindins su dauguma daoizmo kosmologijos koncepcijų ir paaiškins, kaip atsitiktinumas taikomas ryšiui su Dao užmegzti ir ateičiai įžvelgti. Žmonės su filosofiniais polinkiais dažnai ima skaityti Džuang Dzi, o susidomėję alchemija — Ge Hongo darbus. Populiarūs knygų „Karo menas“, „Aukso gėlės paslaptis“, „Nefrito ašis“ vertimai. Esama ir daugelio kitų raštų — istorinių tyrinėjimų, poezijos bei prozos, taip pat knygų artimomis Dao temomis — apie alchemiją, vaistažolių mediciną, akupunktūrą, dailę, kovos menus, gyvenimą ilginančią mankštą, geomantiją, įvairias apeigas ar net magiją.

Bet perskaitai šias knygas — ir kas toliau? Sužinai, ką daugiau kaip prieš du tūkstantmečius šnekėjo išminčius — na ir kas? Vis suki galvą, ar tikrai vertėjui pavyko perteikti originalo prasmę — bet kas iš to?

Gyvenimas, žinoma, ir toliau lieka koks buvęs — kaktomuša atsitrenkiame į jį tik žengę pro duris. Gal ir

11 susimąstome apie Dao, tarkime, darbovietėje. Gal pagalvojame, ką apie mūsiškes pastangas gyventi prasmingai pasakytų anie išminčiai. Bet šiuo klausimu jie mažai ką spėjo parašyti. Tą atstumą nuo senųjų mokytojų išminties iki čia ir dabar iškylančių sunkumų mums tenka įveikti patiems. Kaip?

Nors „Kasdienio Dao“ pamatas — ką tik išvardinti raštai, knyga tęsia ne prieš šimtmečius nutrūkusią, o mūsų laikus pasiekusią daoizmo tradiciją. Be to, jos tikslas — panagrinėti pačius Dao pagrindus tikintis, kad fundamentaliausi dėsniai kartu bus ir universaliausi.

Norėdami pabrėžti, kad ši knyga beveik be išimčių nagrinėja kasdienį Dao, mes paprastai vengėme žodžių „daoistas“ bei „daoizmas“ — vietoje jų sakėme tiesiog „Dao sekėjai“. Kai kalbame apie Dao, omenyje ir turime tiesiog Dao — o ne daoizmą kaip religiją ar mokslinių tyrinėjimų objektą. „Kasdienis Dao“ — ne bandymas pateikti dar vieną klasikos raštų interpretavimo variantą ar dar vieną jų vertimą. Tai pastangos rasti Dao šiais laikais.

Dėl to „Kasdienis Dao“ mėgina siekti toliau, nei daugelis jau išverstų veikalų. Šios knygos tikslas — prasiskverbti per klasikinių tekstų bei jų studijų klodus, praskleisti net sakinių gijas ir apčiuopti pačias esmines Dao sąvokas. Kartais apstulbsti pamatęs, kaip giliai gali suprasti ideogramą tiesiog ją kontempliuodamas. Nuostabu, kad išvydęs pačią kiekvienos sąvokos užuomazgą, puikiausiai išsiverti be teorinių abstrakcijų. Išsiaiškinę, pavyzdžiui, ką vaizduoja rašmuo Dao, net nesileisdami į begalines teorijas perprasime jo reikšmę. Dao įvaizdis — žmogus kelyje — labai paprastas ir aiškus.

12 Jei gilinsimės į šią sąvoką, ji plėsis. Tas žmogus kelyje gali reikšti visą žmoniją. Ar net pačią visatą. Kelias — tai judėjimo įvaizdis. Atkreipkime dėmesį: visa žmonijos būtis — evoliucija, istorija, civilizacija — telpa į judėjimo sąvoką. Galime pastebėti, kad rašmenyje Dao pavaizduotas kelias išreiškia ir nuolatinio kosminio vyksmo idėją. Trumpai tariant, kiniškų rašmenų studijavimas — ne tik smagios pratybos, bet ir tiesioginis, akivaizdžiai veiksmingas mokymosi būdas. Kiekvienas toks ženklas — kuo tikriausia iliustracija.

Kinų kalba rašoma keliais stiliais. „Kasdienio Dao“ rašmenų stilius seniausias ir primityviausias. Daugelis mano, kad ir dailiausias. Šio stiliaus, vadinamo „Mažojo antspaudo rašmenimis“, piešiniai paprastesni ir aiškesni už kitų. Gretindami šį pirmykštį kinų raštą su šiuolaikinio gyvenimo realijomis, pamėginsime peržvelgti visą Dao istoriją ir rasti joje tai, kas aktualu mums. O jei ir patys žengsime pirmuosius žingsnius Dao keliu, visas mokymas atsiskleis kur kas aiškiau. Tad studijuodami sieksime ne kaupti knygines žinias, o įgytą pažinimą iškart taikyti kasdieniam gyvenimui. „Kasdienio Dao“ sandara „Kasdienis Dao“ suskirstytas į penkiolika dalių — pagrindinių temų, kurias labai svarbu išsiaiškinti kiekvienam šiuolaikiniam Dao ieškotojui. Daug kur knygoje pasakojamos istorijos apie tai, kaip rutuliojosi ankstyvųjų Dao mokytojų pažiūros. Paprasčiausių aplinkybių, formavusių jų sampratą, aprašymas padės suprasti, kad

13 mokytojų įžvalgą gimdė ne painūs filosofiniai išprotavimai, o kasdienis gyvenimas. Kaip tik to mums šiandien ir reikia: Dao kasdieniam gyvenimui.

Dvi pirmosios dalys — „Gamta“ ir „Tyla“ — moko mus regėti Dao kiekvieną dieną. Kaip senuosius mokytojus Dao paieškoms įkvėpdavo gamta, taip ir mūsiškis Dao pažinimas gali prasidėti mus supančio pasaulio stebėjimu. Dao sekėjai laiko gamtą ne kokia priešiška jėga ar tiesiog bedvase aplinka, kurią civilizacija turi pritaikyti savo reikmėms. Greičiau atvirkščiai: visų laikų Dao sekėjai žmoniją laikydavo gamtos dalimi — beje, priklausoma dalimi. Tad žengti Dao keliu pradedame, kai imame stebėti gamtą ir susiprasti patys esą jos dalis.

Dao sutiktų su kitų iš Azijos kilusių dvasinės pasaulėžiūros sistemų — kad ir induizmo ar budizmo — teiginiu, jog galiausiai materialioji realybė yra iliuzinė ir tuščia.

Dao teigia, kad pažinti tą tuštumą — ne vien kaip intelektinę kategoriją, o kaip realią būties formą — tai dvasinio kelio kulminacija. Senieji mokytojai pripažino, kad pasiekę tą tuštumos būklę, mes gebėtume tęsti tik labai nedidelę savo įprastinės gyvybinės veiklos dalį. Tačiau kitaip nei šios minėtos sistemos, Dao mokymas tikriausiai vienintelis teigia, kad toji kasdienė realybė, kurią patiriame tarsi pakeliui į dvasinės būties aukštumas, yra ne vien tikra, bet ir verta mūsų pastangų. Juk viskas yra Dao — netgi tai, ką patiriame iki galutinai nubundant dvasiai. Pragmatiškieji mokytojai pasiruošę parodyti, ką turėtume daryti, kad ir gyvenimo kasdienybė mums kuo labiau praverstų, o galų gale taptų tvirtu dvasinio gyvenimo pagrindu.

14 Tad kitos dešimt „Kasdienio Dao“ dalių daugiausia kalba apie tai, kaip elgtis su tuo kasdieniu gyvenimu.

Trečioji dalis („Knygos“) aptaria skaitymo bei intelekto lavinimo vaidmenį. Ketvirta ir penkta dalys („Strategija“ bei „Judėjimas“) smulkiai nagrinėja tuos pokyčius, apie kuriuos kalba „I Dzing“. Jos apžvelgia ir temas, dėstomas Sun Dzi traktate „Karo menas“ (kartais pavadinimas verčiamas kaip „Strategijos menas“). Gyvenimo kaita bei raida vyksta ciklais, kuriuos jau seniausiai aprašė išminčiai. Vienas didžiausių Dao kelio teikiamų privalumų — galimybė tiesiogiai pritaikyti šiuos principus savo gyvenimui. Taip žmogus ne tik ima išmintingiau gyventi, bet ir perpranta Dao mokymo subtilybes. Šešta bei septinta dalys („Sugebėjimai“ ir „Meistriškumas“) aptaria meninius Dao aspektus. Savo sugebėjimų bei meistriškumo dėka žmogus tampa nepriklausomas, išsiugdo didesnį jautrumą, o lavindamas savo kūrybines galias vis geriau pažįsta ir save patį.

Kitos keturios dalys — „Elgesys“, „Nuosaikumas“, „Atsidavimas“ bei „Atkaklumas“ — nagrinėja savybes, kurias galima ugdytis ir ne iki galo suvokiant Dao. Susiklosčius keblioms aplinkybėms kiekvienam tenka spręsti klausimą: „Kaip čia teisingai pasielgus?“ Patyrę dvasinių išgyvenimų, visi susimąstome — „Kaip čia juos išreiškus?“ Susidūrę su gyvenimo sunkumais, visi klausiame savęs: „Kaip čia nenuleidus rankų?“ Dao sekėjai visada pragmatiški. Danguje akies mirksniu neatsidursi, tad verta ruoštis ilgai ir sunkiai kelionei.

Dvylikta dalis apžvelgia amžinuosius klausimus apie dvasinio mokytojo svarbą bei aptaria kai kuriuos dažno mokinio patiriamus keblumus.

15 Tryliktos dalies tema — savęs pažinimas. Nors pažinti save lygiai svarbu ir Dao sekėjams, ir kitų dvasinio tobulėjimo sistemų šalininkams, pirmieji tiki, kad žvalgyti sąmonės gelmes reikėtų pamažu — tada lengviau išvengti kraštutinumų bei nusivylimų. Jei jau supratome, kokia mūsų vieta gamtoje, kaip kinta ir juda visas pasaulis, jei išmokome nesvyruoti gyvenimo sunkumų akivaizdoje — atėjo laikas gręžtis į save.

Keturiolikta dalis („Paprasčiau“) aptaria vieną svarbiausių Dao idėjų. Atidavę kelionei daugybę pastangų, neišvengiamai imsite daug ką daryti paprasčiau. Jau žinosite, kas tikrai būtina kelyje, ir atmesite tai, be ko galite apsieiti. Būsite daug ko pamėginęs siekti ir įgijęs patirties. Būsite susidūręs su gyvybės bei mirties klausimais, pamatęs, kokie metodai jums tinka, o kokie — ne. Šiame Dao kelionės etape imsite gyventi paprasčiau — išmoksite atskirti, kas svarbiausia.

Penkiolikta dalis („Vienybė“) galiausiai ima kalbėti apie susiliejimą su Dao. Ar jums labiau rūpės, kaip patirtoji vienovė padeda suvokti, kad realybė tuščia? O gal svarbiausia bus, kad išgyvendamas vienovę pasijusite lyg Dao vaikas, galįs leisti Dao tiesiog nešti jus per gyvenimą? Tokius klausimus verta išsiaiškinti šios patirties metu.

Jau iš šios trumputės apžvalgos aiškėja mokymas apie didžiąją gamtos tikrovę — Dao. Jis skatina kiekvieną mūsų surasti savo vietą pasaulyje, susitaikyti su savimi ir dirbti su savimi — tokiu, koks esame kiekviename savojo kelio etape. O svarbiausia, nuolat pabrėžia esminį dalyką: kad ir kur atsidūrėte savo kelyje — toji padėtis visuomet tikra. Juk visi ieškojimai ir veiksmai prasideda nuo jūsų.

16 Rašmenys Kodėl „Kasdienio Dao“ pagrindą sudaro kinų rašmenys? Pirma, Dao mokymas klostėsi kinų kalba, tad kuo geriau suprasime šių ženklų reikšmę, tuo daugiau nesusipratimų išvengsime. Antra, grįžę prie pagrindų, gal perprasime ir pačią Dao mokymo esmę.

Kinų rašmenis galima suskirstyti į šešias grupes. Trumpas jų apibūdinimas pravers skaitant knygą.

Atvaizdai. Paprasti, savaime aiškūs piešiniai. Pavyzdžiui, rašmuo „mėnulis“ — tai mėnulio pjautuvo atvaizdas.

Simboliai. Tai ženklai, keliantys tam tikras reikšmės asociacijas. Pavyzdžiui, sąvoką „šviesus“ išreiškia saulės ir mėnulio sujungimas į vieną ženklą.

Fonetiniai ženklai. Jie papildo rašmenį ir rodo, kaip jį tarti. Kartais fonetinį elementą sudarantis piešinys tik labai netiesiogiai siejasi su bendrąja rašmens reikšme.

Pavyzdžiui, rašmuo „klausti“ — tai burnos ir durų angos piešinys. Nors tarpduryje stovinčio ir kažko klausiančio žmogaus įvaizdis piršte peršasi, iš tiesų pagrindinė durų elemento funkcija — užsiminti, kaip šis ženklas tariamas.

Pasitaiko ir visiškai nesusijusių su ženklo reikšme fonetinių elementų atvejų. Šio reiškinio priežastis — sparti šnekamosios kalbos raida, gerokai lenkusi rašytinio žodžio evoliuciją. Kai kuriose vietovėse daugelis šnekamosios kalbos žodžių visiškai neturėjo rašytinių atitikmenų. Kai kalbos sistemintojai tokį žodį dėdavo į žodyną,

17 tekdavo ne tik sukurti naują reikšminį ženklą, bet ir papildyti jį kitu, bendrinėje kalboje jau priimtu ženklu, kuris būtų tariamas panašiai kaip aprašomasis rašmuo.

Kadangi vaizdinis kuriamojo žodžio simbolis ne visada sutapdavo su garsiniu, kai kurių rašmenų fonetiniai ženk­ lai nieko nesako apie jų reikšmę.

Junginiai. Tai tie atvejai, kai pagrindinis vaizdinys kartojamas (pavyzdžiui, sąvoka „daug“ reiškiama pakartojant vakaro simbolį), ar kai du bei daugiau vaizdinių kartu sudaro sudėtingesnį įvaizdį (pavyzdžiui, hieroglife „miestas“ piešiamas žmogus su alebarda ant tvirtovės sienos).

Vediniai. Hieroglifai, panašūs į kitus rašmenis ar tarsi atspindintys juos. Pavyzdžiui, rašmuo „žemyn“ yra tiesiog apverstas ženklas „aukštyn“. Rašmuo „kairė“ vaizduoja kairę ranką, o „dešinė“ — jo veidrodinis atspindys, dešinioji ranka.

Skoliniai. Rašmenys, kurie kadaise žymėjo vieną sąvoką, o laikui bėgant ėmė reikšti kitą. Pavyzdžiui, su saulės laida grįžtančio į lizdą paukščio piešinys ilgainiui ėmė reikšti „vakarai“, nes saulė leidžiasi vakaruose. Įsidėmėję šias šešias kategorijas, greičiau perprasite kiekvieną hieroglifą. Gal jums net patiks studijuoti rašmenis, kai suprasite į ką reikia kreipti dėmesį. Juk šių ideogramų grožis amžių amžiais kerėjo kaligrafus, poetus, kitus meno bei mokslo žmones.

18 Skyrelių sandara Kiekvieną skyrelį sudaro šie elementai: Pavadinimas, atitinkantis rašmenį.

Pats kaligrafinis rašmuo.

Rašmens tarimas.

Rašmens reikšmės.

Smulkus ideogramos elementų aprašymas. Jei vienas hieroglifo elementų yra fonetinis ženklas, kurio reikšmė nesiejama su bendrąja rašmens reikšme, tai jis paprastai neaptariamas.

Trumpa rašmens interpretacija, įkvepianti kokią Dao įžvalgą.

Komentaras apie tai, kaip šis žodis padeda mums pažinti Dao. Visi tekstai trumpi — tai kvietimas jums, skaitytojau, pačiam įsigilinti į kiekvieną ideogramą, pasistengti suprasti ją asmeniškai, savojo Dao požiūriu. Juk visada svarbiausia, kas jūs esate. Galų gale ir visas jūsų gyvenimas, ir ryšys su Dao yra tik jūsų dvasios reikalas.

Gyvenkite dvasingai. Pažinkite Dao. Tai pats nuostabiausias žmogaus siekis. Į kelionę išsiruošėme visi. Tačiau vieni visą kelią klupinėja aklai. Kiti laikosi bandos. Dao gi skirtas tiems, kas nori žengti sąmoningai.

Rašmuo Dao vaizduoja žmogų kelyje. Tas žmogus — jūs. Ir jei perprasite Dao, visą kelionę savuoju taku spinduliuosite džiaugsmą ir išmintį.

19

PIRMA DALIS

GAMTA

Dao

20 Dao. Dao, kelias, takas, kryptis, galva, principas, doktrina, kalbėti. Kairysis ženklas reiškia „eiti“. Jį sudaro du sujungti simboliai, reiškiantys judėjimą (įstrižos linijos) ir pėdą. Dešinysis ženklas vaizduoja veidą — viršutinės vertikalios linijos yra plaukų sruogos, o apatinis stačiakampis — pats veidas.

Dao — tai keliu einantis žmogus.

Pirmieji, seniausi Dao mokytojai buvo paprasti sodiečiai. Jų pažiūros klostėsi kopiant granitinėmis kalnų keteromis, dirbant žemę bei iriantis upių platybėmis.

Triūsas ir kelionės pamažu atskleidė didžiąją gyvenimo tvarką. Jie matė, kad saulė, mėnulis, žemė bei vandenynai gyvena tam tikru ritmu. Jie taikėsi prie metų laikų kaitos. Stebėjo, kaip gimsta, gyvena ir miršta žmonės, kaip kuriasi ir žlunga karalystės.

Vakarais senieji mokytojai, susėdę prie laužų, kalbėjo tiems, kas troško mokytis. Norėdami vaizdžiau išreikšti mintis bei padėti mokiniams jas įsidėmėti, jie vedžiojo žemėje piktogramas. Pamokos perteikė jų patirtį: gyvenimas — tai aukščiausias vyksmas, pranokstantis pavienę žmonijos, dangaus ar žemės būtį. Nėra nieko statiško, nes viskas — pradedant saulės ar mėnulio fazėmis, baigiant iškylančiomis ir vėl žlungančiomis imperijomis — teigia begalinį, ciklišką virsmą. Visos jų patirties išvadą reiškė Dao ženklas: taku einantis žmogus. Šis paprastas piešinys gali daug atskleisti norintiems mokytis Dao. Jis lygiai išreiškia ir organišką kosmoso —

21 didžiulio, harmoningo, dinamiško kūno — judėjimą, ir kelią, kuriuo kiekvienas mūsų eina per gyvenimą. Kartais intelektualūs Dao apibūdinimai gali išmušti mus iš vėžių.

Tačiau grįžę prie Dao piešinio, vėl sutelksime mintis.

Sekti

22 Cong. Sekti kuo, paklusti. Kairysis ženk­las reiškia „eiti“. Dešinysis — tai du žmonės, kurių vienas seka paskui kitą.

Sekti Dao — tai pagrindinis žmogaus veiksmas.

Senieji mokytojai skatino laikyti Dao aukščiausiuoju gyvenimo aiškinimu ir vadovautis juo; tada, sakė jie, būtis tampa grynai dvasinė. Bet ir anais laikais mokiniai turėjo abejonių. Sekti Dao nepaisant tvano ir badmečio, žemės drebėjimų ir sausrų, net moralės nuosmukio ar priešų antplūdžio, visuotinės suirutės ar nežaboto plėšikavimo laikais, net tada, kai kamuoja baimė ar vienatvė? Kodėl ir senųjų išminčių siūlomame kelyje vis tyko nelaimės?

Išminčiai tik atsistodavo, apeidavo ratą ir vėl atsisėsdavo, netarę nė žodžio. Toks buvo jų atsakymas.

Jis trikdė mokinius, kaip trikdytų ir mus. Tačiau senieji mokytojai norėjo pasakyti — kaip visada lakoniškai — kad kiekvienas mūsų turėtų paklusti Dao ir sekti juo. Dao apima ir gėrį, ir blogį; jų nepavyks išvengti. Galime patys leistis ieškoti kitų kelių, tačiau išeikvosime daug jėgų; galime priešintis lemčiai, bet bus dar blogiau; geriausia — mokytis laikyti nelaimę dalimi to paties ciklo, kurį galime ir pažinti, ir juo pasinaudoti. Bet šito neišmoksime, jei nesugebėsime sekti Dao su visišku pasitikėjimu.

Taigi ženklas „sekti“ vaizduoja du vienas paskui kitą einančius žmones; jis rodo, kad kiekvienas galime išmokti laikytis Dao taip, lyg sektume paskui patikimą draugą.

Tada laimės ir kančios kaita nebeklaidins mūsų.

Matyti

23 Dzian. Matyti. Virš žmogaus ženklo pavaizduota didžiulė akis.

Nemokėdamas stebėti nieko neišmoksi.

Mokiniai, norėję pažinti Dao, siekė vadovautis vyresniųjų išmintimi. Mokymas nebuvo formalus. Senovės išminčiai sutikdavo mokyti kiekvieną norintį, jei tik jusdavo, kad žmogus nuoširdus. Galbūt pradžiai pasišnekučiuodavo su juo kur po medžiu ar susikaupę lyg įšventinimo apeigai palytėdavo uolą. Po to jaunesnysis tiesiog visur lydėdavo vyresnįjį. Mokiniai norėjo išvysti Dao, ir senoliai atkreipdavo jų dėmesį į medžius bei gyvūnus, vedžiojosi juos po tigrų knibždančius kalnus bei gėlių kilimais nuklotus slėnius, per ledinių upių brastas bei saulės išdegintas dykumas, šitaip rodydami begalinės pasaulio įvairovės esmę.

Svarbiausias šio metodo aspektas — išminčių pasitikėjimas mokinių gebėjimu matyti. Jie pasikliovė mokinių pojūčiais. Jie nesakydavo: „Mano žodžiai išmokys tave Dao.“ Nesakydavo: „Tu pats nesugebėsi išvysti Dao“ ar „Dao tau atskleis tik įmantrios šventyklų apeigos.“ Atvirkščiai — jie tiesiog leisdavo mokiniams gyventi ir keliauti kartu, suprasdami, kad vėjai bei girios, kalnai ir upės, žmonės bei gyvūnai parodys jiems Dao. Tikrasis Dao visiškai pasiekiamas. Tikrasis Dao — tai kasdienis Dao. Kiekvienas mūsų pats gali gyventi dvasiškai. Ši idėja radikali. Dauguma religijų nemoko savo sekėjų žengti tiesiai į dvasios gyvenimą; jos įkalbinėja pasikliauti

24 dvasininkų tarpininkavimu ar užtarimu. Toks požiūris neparankus tuo, kad be neišvengiamai klystančio žmogaus tarpininkavimo dvasinis gyvenimas tampa nepasiekiamas. Keliaujančių mokinių pavyzdys rodo ką kita: norėdami išvysti Dao, turime tiesiog atsimerkti ir pasikliauti tuo, ką regime.

Dangus

25 Tian. Dangus, dausos, gamta. Viršutinė horizontali linija vaizduoja horizontą. Žemiau jos — žmogus išskėstomis rankomis.

Dangus visada didesnis už žmoniją.

Žinoma, mokiniams rūpėjo suprasti, kokia jų vieta didžiajame Dao. Netrukus patys pamatysite, — atsakydavo išminčiai, bet šie neatlyždavo. Tada mokytojai duodavo pamoką, kurią gauna ir mūsų dienų mokiniai.

Viena ranka jie parodydavo dangų, kita — žemę. Šis gestas išreiškia vieną giliausių Dao tradicijos minčių.

Jis rodo žmogaus vietą — tarp dangaus ir žemės, tačiau po jų pagal svarbą (tradicinis posakis — „Dangus, Žemė, Žmonija“). Be to, gestas primena, kad žmonės yra dalis visko, kas egzistuoja po dangaus skliautu. Ir šiandien pasaulis dažnai vadinamas fraze, reiškiančia „po dangumi“.

Rašmuo tian reiškia kartu ir dangų (tiesiogine bei perkeltine prasme), ir gamtą. Taigi Dao reikėtų įžvelgti stebint dangų, gamtą. Kontempliuoti dangų — vienas iš būdų kontempliuoti Dao. Dangus aukščiau mūsų. Jis bekraštis, neaprėpiamas, amžinas ir sykiu nuolat kintantis. Jis ne abstrakti filosofijos sąvoka; dangų gali patirti kas dieną. Po jo beribę žydrynę siaučia vėjai. Jo plynėje renkasi ir vėl išsisklaido debesys. Be jo oro nepajėgtume kvėpuoti. Be saulės negalėtume gyventi. Be esminių dangaus ir žemės elementų mūsų būtis neįmanoma. Žmogaus dvasia didi; ji nerims, kol savo klajonėms ras tokią bekraštę erdvę, kaip dangus. Neturėtume vaizduotis Dao per menką. Nors Dao įvaizdis — žmogus kelyje, tai begalinis kelias beribiame pasaulyje.