Ištrauka apie „Dabar labiau nei bet kada" parodą, Laima Kreivytė, 2012

Laima Kreivytė, „Lietuvos dailė 2012/ aštuoniolika laiškų butelyje”, Verslo žinios, 2012 Ištrauka iš teksto: Ryškesnieji Kadangi 18 parodų nesieja aiškios jungtys, išskirsiu kelis ryškesnius projektus ir autorius. Vizualiai labiausiai išsiskiria Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos trijų dalių paroda „Dabar labiau nei bet kada“. Ji konstruojama kaip nepatvirtintas ir neįgyvendintas scenarijus, kuriame dalyvauja susapnuotas lankytojas. Tačiau ir be sapno retorikos instaliacija pajėgia sukelti realybės ir istorijos netikrumo pojūtį. Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta: tamsioje salėje milžiniška naktinio Vilniaus panoramos projekcija, nufilmuota iš televizijos bokšto („Aukščiausiame taške“), namudinį kiną primenantis 16 mm filmas, 5 minutes rodantis „kosminį“ Karoliniškių vaikų darželį, baltu neonu šviečiantis kometos siluetas, primenantis tokio pavadinimo prekybos centrą. Tačiau „kosminė“ Karoliniškių praeitis nėra projekto leitmotyvas. Gelgudai ir Černiauskaitei svarbiau, kaip keičiasi medijuojama istorija – kaip ją iškreipia pasakotojas, kino juosta, filmavimo kampas, apšvietimas, montažas, atsirandantys personažai.

Tai aiškiai parodo salės gilumoje esantis 1972 m. Kauno įvykių subjektyvus prisiminimas filmo, skaidrių ir nuotraukų pavidalu. Pakviestas aktorius turi apsimesti dalyvavęs jaunimo eitynėse miesto parke po Romo Kalantos susideginimo. Bet paaiškėja, jog jis iš tiesų ten buvo. Asmeniniai atsiminimai susipina su scenarijumi, nereikšmingos smulkmenos nustelbia istorinį įvykį. Kur riba tarp dokumento ir fikcijos? Kas iš tiesų fiksuojama?

Filme „Atspindžių girios kronikos“ senoviškai apsirengusi jauna moteris vaikšto po Europos parką – jo monumentalios skulptūros atrodo lyg dar viena sovietmečio utopija, primenanti Karoliniškių darželį – juolab kad ir nufilmuota 16 mm juostoje. Istorijos ir sapno susiliejimas gimdo keistas retroaktyvias chimeras, kurios iš dabarties žvelgia į praeitį lyg į ateitį. Todėl šiame kontekste klausimas, ar menininkai matė Dariaus Žiūros nufilmuotą televizijos bokšto restorano sukimąsi, nėra toks svarbus.