12
Utenos apskrities žinios
2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis Nr. 47 (2652)
Protakos
Nr. 3
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Keliaujanti anykštėnų bibliotekininkų edukacinė paroda knygos anatomija. Pradžioje parodos idėjos autorius buvo numatęs, kad bus 30 plakatų, tačiau bibliotekininkai atrinko ir parengė 19 plakatų. Medžiagą rinko visa bibliotekininkų komanda, plakatus maketavo Anykščių viešosios bibliotekos dailininkė Violeta Matelienė.
Bibliotekos archyvo nuotrauka
Anykščių r. savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos salėje iki šių metų kovo 1 d. veikė plakatų ir spaudinių paroda „Knygos anatomija“. Praėjusiais metais atidaryta edukacinė paroda buvo vienas ryškiausių tradicinės Knygos šventės „Knyga prasideda širdyje“ akcentų.
Renginio organizatoriai ir svečiai. Ketvirta iš kairės – VU bibliotekos direktorė I. Krivienė Parodos idėja kilo kraštiečiui, Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto afil. profesoriui Osvaldui Janoniui. Prieš metus, pristatydamas Anykščių viešojoje bibliotekoje parodą „Senosios stačiatikių šv. Mišių knygos“, jis prasitarė, kad skaitytojai mažai išmano knygos anatomiją ir galbūt reikėtų surengti tokią parodą. Profesoriaus išsakyta mintis anykštėnams bibliotekininkams patiko ir jie ėmėsi darbo: parašė projektą, rinko medžiagą, nuskaitė dokumentus ir sukūrė plakatus, kuriuose atsispindi visa
Parodoje „Knygos anatomija“ šalia bibliotekininkų sukurtų plakatų eksponuojamos knygos bei atskiros jos sudedamosios dalys, popieriaus pavyzdžiai bei įvairios pagalbinės vaizdinės priemonės. Parodos siekis buvo suintriguoti lankytojus, parodyti jiems mažiau žinomas arba visai nežinomas knygos puses bei detales ir palyginti knygos sandarą su žmogaus anatomija. Spausdinta knyga – tai tarsi vienas giminaitis iš plačios medijų giminės. Tai maža dalis didelėje leidinių ląstelėje, išsiskirianti savo forma, struktūra,
funkcijomis. Plakatuose knygos oda – popierius, kuris gali būti plonas ar storas, lygus ar grublėtas, pirštų antspaudai – spaustuvinis šriftas, ūgis – knygos formatas, stuburas – knygos viršelis ir įrišimas. Knygose esantys nuosavybės ženklai: autografai, antspaudai, dedikacijos, ekslibrisai buvo prilyginti DNR koduotėms knygos organizme, kurie parodo jos savininką, atskleidžia jo asmenybę, požiūrį bei vertybes. Knyga, kaip fizinis vienetas, identifikuojama pagal išleidimo duomenis. Žmogus gimsta iš tėvo ir motinos, perima tėvų fizinius duomenis, kitas savybes. Knyga neturi tėvų, bet yra jos autorius, knygos sudarytojas ar rengėjas, ji neturi vaikų, bet turi skirtingas laidas ir egzempliorius. Knygos iliustracijos, kaip žmogaus akys, į kurias pažvelgus, jos daug ką pasako. Kaip virusai ir bakterijos veikia žmogaus organizmą, taip įvairios sąveikos su aplinka daro įtaką knygos gyvenimui. Knygos defektai – laiko, kenkėjų, išorinių sąveikų pasekmė... Parodos pristatymo metu idėjos autorius prof. O. Janonis džiaugėsi rezultatu: „Gyvai ir plastiškai nupiešta knygos anatomija. Parodos turinys visiškai pateisina jos pretenzijinį vardą. Devyniolikoje plakatų pateikta 340 knygos organų ir kitų sudedamųjų dalių apibrėžčių, dar daugiau – jų iliustracijų. <...> Visus plakatus vienija simbolis – padidinamasis stiklas. Ieškomos detalės apibrėžtį galima rasti vienu akies metimu į plakato apačią. Parodoje tikrai duota daug žinių apie knygą... Ne vienam skaitytojui, atidžiau peržiūrėjusiam parodą nuo pradžios iki
galo, manau, ateis mintis, kiek daug triūso teko įdėti jos parengėjams“. Anykštėnų parodą gerai įvertino ne tik jos idėjos autorius, bet sukurtais plakatais susidomėjo kolegos iš kitų šalies bibliotekų. Šiuo metu, iškeliavusi iš Anykščių, paroda eksponuojama Vilniaus universiteto bibliotekoje: stenduose šalia anykštėnų bibliotekininkų sukurtų plakatų – Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojų surinkti eksponatai, knygos, rankraščiai, įvairūs popieriaus, medžiagų pavyzdžiai bei kitos iliustracijos. Kovo 5 d. parodos pristatymas vyko Vilniuje. Renginį vedė VU bibliotekos direktorė informacinei, mokslo ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik. Pristačiusi anykštėnų komandą, kurioje buvo Viešosios bibliotekos direktorius Romas Kutka, Vaikų literatūros skyriaus vyr. bibliotekininkė Rimvydė Urbonienė, Viešosios bibliotekos dailininkė Violeta Matelienė ir kiti anykštėnai, renginio vedėja suteikė žodį VU bibliotekos generalinei direktorei Irenai Krivienei. Bibliotekos vadovė džiaugėsi, kad paroda jungtinė ir, kad tai dviejų bibliotekų partnerystės užuomazgos, už kurias ji dėkinga Anykščių viešosios bibliotekos direktoriui R. Kutkai ir universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėjai dr. Ingai Liepaitei, kurios iniciatyva ir rūpesčiu anykštėnų bibliotekininkų sukurta edukacinių plakatų paroda rodoma VU bibliotekoje. Renginio Vilniuje metu buvo rodomos skaidrės, skaitomi tekstai, kuriuose žmogaus anatomija buvo lyginama su knygos anato-
mija, grojo muzika, kurią atliko muzikos grupė „Sala“ iš Utenos (Audrius Šimkūnas, Darius Šadeikis ir Vytautas Kondrotas). Parodos pristatymo metu muzikantai stengėsi sukurti muzikos bei šviesos ir garso anatomiją. Į renginį susirinko gausus būrys Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų. Renginyje dalyvavo prof. Domas Kaunas, prof. Aušra Navickienė, doc. Alma Braziūnienė, prof. Antanas Tyla ir daug kitų žymių akademinės bendruomenės atstovų. Pasidžiaugti bibliotekininkų darbais iš Anykščių į renginį atvyko tuometinis Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius bei A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Po renginio anykštėnai bibliotekininkai ir muzikantai buvo supažindinti su VU biblioteka – seniausia Lietuvos akademine biblioteka, kuri yra net 9 metais senesnė už Vilniaus universitetą. Jungtinė dviejų bibliotekų paroda „Knygos anatomija“ Vilniaus universiteto bibliotekoje veikė iki balandžio 2 d. Balandžio 28 d. paroda iškeliavo į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Gal anykštėnų parodą norės eksponuoti ir kitų Utenos regiono bibliotekų bibliotekininkai? Parodos rengėjai tikisi, kad ši keliaujanti edukacinė paroda savaime, nejuntamai vers skaitytoją rūpestingiau elgtis su knyga.
tektų išplėsti dabar galiojantį Labdaros ir paramos įstatymą. Suvokiantys veiklos specifiką kultūrininkai prieštarauja šiai nuomonei, nes Labdaros ir paramos įstatymas skirtas socialinėms problemoms spręsti, o kultūros rėmimas pasižymi savitumu, mecenatams reikia sudaryti sąlygas reklamuotis, įamžinti savo vardą, o tai tiesiog neetiška, kai kalbama apie pagalbą skurstantiems. Kol įvairios interesų grupės diskutuoja, Dubingiuose (Molėtų r.) stebime netradicinį Lietuvai procesą: Aurelija ir Aurelijus Rusteikos džiaugėsi suteikta galimybe mecenuoti Dubingių bažnyčios statybą. Jie įsteigė VšĮ „Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondas“, kuri yra pagrindinis šių statybų mecenatas. Bažnyčios atstatymo idėją jie „prastūminėjo“ jau nuo 2008 metų. Reikėjo gauti vyskupijos ir vietinių gyventojų pritarimą, bažnyčios projektą derinti su visuomene. 2012 m. spalio 13
d. po mišių gyventojams buvo pristatyta bažnyčios paramos galimybių studija. Tikinčiųjų teismui buvo pateikta net 12 projektų, pasirinktas Vilniaus architektų dirbtuvių kūrėjų Kęstučio Pempės ir Daivos Pauliukonienės projektas. Dubingių bažnyčios istorija labai sena: 1430 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ją pastatė ir išlaikė, ją globojo ir didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, ne viena bajorų Giedraičių giminės karta. 1565 m. bažnyčia atiteko evangelikams reformatams, 1672 m. Dubingių savininkė K. Radvilaitė pastatė naują bažnyčią. Ji buvo perstatyta 1800 m., 1954 m. ir 1958 m. ją niokojo gaisrai. Nuo 1958 m. bažnyčia veikė buvusioje prieglaudoje. Įdomu, kad 1946 m. joje kunigavo dabartinio Molėtų mero bendrapavardis Jonas Žvinys, kuris buvo ištremtas į Sibirą.
Audronė Berezauskienė, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja
Mecenatystė atgimė Dubingiuose Dalia SAVICKAITĖ Kultūra negali maitintis vien valstybės pinigais. Labai svarbus finansavimo šaltinis – verslo parama, mecenatystė. JAV valstybė kultūros beveik neremia, o milžiniškos lėšos jai sukaupiamos iš privačių rėmėjų. Europoje šis kultūros rėmimo modelis neįmanomas, nes nėra nei tvirtų mecenatystės tradicijų, nei tiek daug galingų verslo bendrovių bei turtingų verslininkų, galinčių milijardinėmis dotacijomis remti meną. Europoje svarbiausias paramos kultūrai šaltinis – valstybės biudžetas. Ištikus krizei net turtingos ES šalys mažina paramą kultūrai, tad ieškoma būdų, kaip kompensuoti lėšų stygių skatinant mecenavimą, sudarant sąlygas verslui remti meną, mainais gaunant galimybę pasireklamuoti. Mecenavimas galėtų tapti ne tik svarbiu papildomu pinigų kultūrai šaltiniu, bet ir alternatyva valstybės paramai. Juk
biurokratinių taisyklių nekaustomi privatūs rėmėjai gali lanksčiau remti meno naujoves ar drąsesnius kultūros projektus, kurių valstybė neskuba finansuoti. Tai ypač aktualu Lietuvai, nes mūsų šalyje mecenavimo tradicijos dar tik kuriamos.
Naujoji Dubingių bažnyčia Seime retkarčiais prisimenamas Kultūros mecenavimo įstatymas, kuris turėtų skatinti vers-
lo ir meno bendradarbiavimą. Tiek kultūros, tiek religinių konfesijų, tiek verslo žmonės savo diskusijose nuolat pabrėžia, kad valdžia pagaliau turi suprasti, jog tik kultūringa visuomenė gali būti kūrybinga ir konkurencinga, o nusigręžus nuo kultūros neįmanoma sukurti ekonominės gerovės. Verslininkai sako, kad kultūra – verslo pagrindas, nes ugdo tautos kūrybines galias, skatina žmones rodyti iniciatyvą, imtis atsakomybės už savo gyvenimo kūrimą, konsoliduoja ir harmonizuoja visuomenę. Politikai teigia, jog už-
nukelta į 13 psl.
2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis Nr. 47 (2652)
13
Utenos apskrities žinios
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
atkelta iš 12 psl. Rusteikos, savo šeimos šaknis randantys bajorų luome, sako, kad dabar Lietuvos bajorų sąjungos nariai, kurie jau yra įsitraukę į bendraeuropinį judėjimą, neturi nei pareigų, nei privilegijų. Mecenatystė – viena iš buvusių bajorų pareigų. Jų reikalas suprasti ir kitiems skleisti žinią, kad žmonės vis dažniau atsisuka į dvasinį gyvenimą, kad jie kuria gyvenimo vertę. Mažai kas tikėjo jų veiklos sėkme. Bendros dabartinės visuomenės nuostatos nėra palankios turtingesniems, nes velkasi „naujalietuviškas“ turto įgijimo šleifas, nors toli gražu ne visi jį įgijo pažeisdami įstatymus. Daugelis ne tik materialiai, bet ir dvasiškai turtingų žmonių ir dabar visaip remia kultūros vyksmą, bet stengiasi išvengti viešumo. Aiškiai suvokdami Lietuvos gyventojų kultūrinę tradiciją, kad kaimo širdis – bažnyčia, kad kaimas be bažnyčios – kaip
kūnas be dvasios, Rusteikos taip pat išgyveno ir vietos bendruomenės pasipriešinimą. Gal todėl, kad Dubingiai nėra nei jų gimtinė, nei nuolatinė gyvenamoji vieta, gal, kad žmonės įskaudinti ir nusivylę? Nors gyventojai labai norėjo naujos bažnyčios, bet net pačią vietos bendruomenę, jau beveik 50 metų besimeldžiančią buvusioje prieglaudoje įrengtuose maldos namuose, reikėjo įtikinti galimybe turėti „savą bažnyčią“. Dabar žmonės yra įpratę girdėti daug pažadų, kurie niekada nebūna įvykdomi… Labai trukdė bendruomenės nusiteikimas laukti pinigų iš Vyriausybės. Sunkiausiai įveikiamas slenkstis buvo siekiant gauti leidimą bažnyčios statybai. Kurioziška, bet prieštaravo ir tie, kam dovanojama, ir tie, kas turėtų tai dovanoti žmonėms. Nė kiek ne mažiau nustebo ir architektai, paprašyti suprojektuoti ne pilaitę poilsiui, bet bažnyčią bendruomenei… Nepaisant visko trukdžiai
Viduryje – mecenatų Rusteikų šeima buvo įveikti. Dubingių bažnyčios džios pažymėjimo dieną – 2012 statybos kaina siekė apie du mi- m. spalio 13-ąją – keturiolika lijonus litų. Jau techniniam pro- asmenų buvo įrašyta į aukotojų jektui paruošti, geotechniniams knygą. Tą dieną buvo paaukoir archeologiniams tyrimams ta dar 5000 Lt. Fondo steigėjai atlikti, įvairiai dokumentacijai (anksčiau Lietuvoje jie buvo vair leidimams derinti mecenatai dinami fundatoriais) stebina savo išleido apie šimtą tūkstančių litų. atkaklumu siekiant užsibrėžto Statyboms fondas skyrė 665 000 tikslo: savo šeimos šventės proLt, 2000 Lt ir sidabro paaukojo ga jie pageidavo, kad svečių doprivatūs asmenys. Statybos pra- vanos būtų auka naujai bažny-
Palūšė pabudino kūrybines galias Dalia SAVICKAITĖ Apie Palūšę žino kiekvienas savo šalies gyvenimu besidomintis lietuvis ir dažnas šalyje apsilankantis svečias. Jau senokai Lietuva atsisveikino su vieno lito kupiūra, kurioje buvo pavaizduota Palūšės bažnytėlė, turinti popiežiaus bulę, įgalinančią nuodėmes žmogui atleisti ne tik po išpažinties, bet ir vien joje apsilankius. Ne veltui virš vienų jos durų išskaptuoti žodžiai: „Įženk geras“, ant kitų – „Išeik geresnis“ (šį užrašą, matyt susižavėjusi jo giliamintiškumu, savo prieigose naudoja ir viena iš Utenos mokyklų). XVII–XIX a. pro Palūšę ėjo prekybos kelias Vilnius–Daugpilis– Ryga–Polockas. Iš Vilniaus pro Kaltanėnus, Palūšę, Kazitiškį einančiu vieškeliu į Daugpilį būdavo gabenamos prekės. Svetingose pakelėse glausdavosi užeigos ir karčemos, didesni ar mažesni kermošėliai vykdavo ir kaimeliuose. Jei ne tiesiamas geležinkelis Sankt Peterburgas– Varšuva, Palūšė, ko gero, būtų tapusi dabartinio Ignalinos rajono širdimi. Geležinkelis pakeitė ir prekybos kelius, ir iš kaimelio išviliojo amatininkus totorius, kromelninkus žydus ir pas juos pirkusius gyventojus. Palūšės gyventojai teisėtai didžiuojasi kaimo šlove, tęsia jo tradicijas, bando įprasminti ir naujai pateikti senąsias tradicijas. Žvejų luotus pakeitė regatoje dalyvaujančių jachtų burės, o senojoje mokykloje jaukios patalpos kviečia ne tik pasidomėti preciziškai išrikiuotomis knygomis lentynose, bet ir muziejine ekspozicija, jaukia salyte bendruomenės sambūriams. Dabartinė šių patalpų šeimininkė, Palūšėje veikiančio viešosios bibliotekos filialo darbuotoja,
profesionali bibliotekininkė (o tokių dabar vis rečiau) Rita Ramanauskienė (į Ignaliną dirbti paskirta uteniškė) pasakoja, kad šiose patalpose jau 1940 m. Vilniaus geležinio fondo komitetas, turėdamas tikslą sulietuvinti Vilniaus kraštą, įsteigė seklyčią. Joje pagal nuostatus turėjo būti skaitykla, radijo aparatas, patefonas su lietuviškomis plokštelėmis ir kt. Seklyčios vadovą paskyrė Švenčionėlių apskrities pradžios mokyklų inspekcija. Palūšėje dirbo pradžios mokyklos vedėjas Justinas Grybauskas (Grybėnas).
mokyklai. Ignalinos rajono savivaldybės Tarybos sprendimu Palūšės mokykla dėl moksleivių trūkumo (mokėsi tik penki mokinukai) uždaryta. 1999 m. metų lapkričio mėnesį į buvusios mokyklos patalpas iš „tremties“ senojoje klebonijoje buvo perkelta Palūšės biblioteka. Ir klebonijoje, ir naujai paskirtose patalpose dirbo R. Ramanauskienė. Kurį laiką gana ramiai dirbusi 2012 metų gegužės 28 d. biblioteka iškraustyta į Turizmo centro patalpas. Prasidėjo ilgai laukta bibliotekos pastato renovacija.
Iš kairės: R. Ramanauskienė, R. Udras, D. Savickaitė Seklyčia buvo atvira kiekvieną dieną. Lankytojai skaitė seklyčios vedėjo prenumeruojamus laikraščius: „Ūkininko patarėją“, „Vilniaus balsą“, „Naująją sodybą“, „Žiburį“. 1951–1959 m. seklyčioje dirbo Stasė Borisevičiūtė-Vaickienė iš Pašakarvio. Skaityklos fonde buvo apie 700 knygų, skaitė apie 50 skaitytojų. Klube buvo organizuojami šokiai (šokiams akordeonu grojo Vanda ir Robertas Žebrauskai iš Pašakarvio), veikė dramos ratelis, skaitovų grupė, vienuolikos asmenų vokalinis ansamblis. Vėliau patalpos buvo perduotos
Po metų ji baigta, o darbuotojai ir jos saugomi lobiai grįžo atgal. R. Ramanauskienė tiek Ignalinos rajono spaudoje, tiek tarp kaimo gyventojų ir svečių garsėja savo kraštotyrine veikla ir solidžiais renginiais. 1996 m. visuomenės dėmesio susilaukė Palūšėje kunigavusio V. Aliulio knygos „Palūšės parapija“ pristatymas, ištisos „serijos“ renginių buvo skirtos Mikui ir Kiprui Petrauskams atminti, kaimo ir legendinės bažnyčios, Aukštaitijos NP jubiliejams ir gamtininko Broniaus Šablevičiaus knygų pristatymams. Bibliotekininkė
mielai prisimena 2000 m. vasarį bibliotekoje vykusį Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos mokytojo Stepo Eitminavičiaus ir jo gimnazistų leidinio „Parko pamokos, pamokos parke“ pristatymą. Išradingas literatūros mokytojas S. Eitminavičius buvo sugalvojęs moksleiviams netradicinę užduotį – keliauti po Aukštaitijos nacionalinį parką ir užrašyti įvairiausius žmonių prisiminimus. Į renginį atvyko visa 2000-ųjų laidos 4h klasė. R. Ramanauskienė sako, kad įdomu būtų susitikti su jais ir „patikrinti“ jų idealizmo likučius po tiek metų. Gaila tik, kad susirinktų jau ne visi... Tarp jų jau nebūtų vieno ryškiausių ir gabiausių – Modesto Vaišnoro, po mokyklos baigimo ir studijų tapusio žinomu radijo ir spaudos žurnalistu, televizijos laidų vedėju, kuris nuo nepagydomos ligos netikėtai mirė 2010-ųjų gegužę (2011 m., minint jo 30metį Modesto mama išleido jo kūrybos knygą „Rudens kelias pas mane“). Savo kūrybą bibliotekoje pristatė ir kita R. Ramanauskienės kraštietė – Regina Guntulytė-Rutkauskienė. Praėjusiųjų metų veikla glaudžiai siejosi su Aukštaitijos Nacionalinio parko gimtadieniu. Metų pabaigoje buvo sukviesti beveik visi ANP leidinio „Ladakalnis“ redaktoriai ir jo tęstinumą užtikrinę saugomos teritorijos vadovai: Br. Šablevičius, V. Juodagalvis, D. Savickaitė, L. Stanaitis, buvęs ANP direktorius A. Panavas ir direktoriaus pavaduotojas R. Udras (nebuvo tik A. Gorodeckio). 17-a iš trisdešimties „Ladakalnio“ gyvavimo metų jį redagavo D. Savickaitė. Visi rado ką prisiminti, iš ko pasijuokti, ką palinkėti dabartiniam redaktoriui. Klaidžiais atsiminimų vingiais susirinkusiuosius ANP darbuotojus ir kaimo gyventojus, svečius iš Ignalinos ve-
čiai. Grupės draugų dovanotas sidabro koliažas taip pat buvo paaukotas bažnyčiai: sidabras buvo sulydytas, o iš jo sukurti liturginiai reikmenys naujajai bažnyčiai. Dubingių Šv. Jurgio kankinio bažnyčia jau atvėrė duris, nors sakralinio meno žinovė Aurelija Rusteikienė sakė, kad jos interjero ir kiti apdailos darbai – nesibaigiantis procesas. Kol valdžios tariasi, kaip pagerbti visuomenės reikmėms savo pinigus aukojančius žmones, sprendžiant ar iš viso tokie žmonės reikalingi Lietuvoje, ar geriau neturėti nieko, nei pripažinti, kad valstybės biudžeto lėšomis negalima išspręsti visų iškylančių uždavinių, žmonės pradeda veikti patys. Atsigauna kažkada Lietuvoje tradicija buvusi mecenatystė. Faktas yra ir tai, kad verslininkai remia kultūros reiškinius, ir tai, kad nėra sukurta teisinės bazės, leidžiančios jų darbus tinkamai įamžinti tautos istorijoje ar tiesiog pagarsinti kasdieniame informacijos sraute.
džiojo sumani bibliotekininkė vis pasiremdama faktine medžiaga, dokumentuotais aprašais. Vienas paskutinių renginių – naujausio Aukštaitijos nacionalinio parko leidinio „Aukštaitijos nacionalinio parko gamta“ pristatymas. Daug informacijos pateikiantis, puikiai iliustruotas leidinys – jau naujos parko darbuotojų kartos veiklos produktas. Gamtos žinovo, garbingo parko specialisto Br. Šablevičiaus žodis dar labai ryškiai skamba ir jame, bet visi organizaciniai, leidybiniai rūpesčiai – jau naujojo gamtos skyriaus vedėjo Tautgirdo Masiulio veikla. Puikūs ir botanikės Astos Survilaitės bei kitų ruošti tekstai. Ritai vesti leidinio pristatymą padėjo parko kultūrologė S. Mudinienė. Bene vienintelė rajone demarkacinės sienos „judėjimą“ pristatanti ekspozicija veikia šios bibliotekos salėje. Ji lyg ir „netyčia“ susikaupė renkant kraštotyrinę medžiagą apie kaimą, kuriam teko išgyventi įvairių valdžių nuotaikas. Visa per ilgus metus sukaupta informacija dabar sugulė į knygą, o jos rašytoją – Ritą Ramanauskienę – pasiekė džiugi žinia, kad Palūšės kaimo bendruomenės Lietuvos kultūros tarybai teiktas projektas „Kultūrinė patirtis kuria atsakingą žmogų: Palūšės kurortinės vietovės tradicijos seniau ir dabar“, kuriuo buvo siekiama išleisti šį leidinį ir jį pristatyti visoms kaimo gyventojų kartoms, gavo finansavimą. Dabar ji vykdo paskutiniuosius teksto tvarkymo darbus, o širdyje su didžiausiu nerimu laukia leidinio pasirodymo. Visi kada nors važiavę didžiuoju vieškeliu pro Palūšę, joje praleidę savo laisvalaikį, ilgiau ar trumpiau kaime gyvenę galės užsukti į biblioteką ir susipažinti su kaimo žmonių gyvenimu prieškario metais, jų laisvalaikiu seniau ir dabar.