2015 m. birželio 11 d., ketvirtadienis Nr. 64 (2669)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 9
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Eurovizija – socialiai jautri. O mes? Dalia Savickaitė Šešiasdešimtoji Eurovizija pateikė įdomių staigmenų: net dviem šalims joje atstovavo neįgalūs žmonės. Suomija – gerovės šalis, neįgalieji ten savo išskirtinumą jaučia daug mažiau nei kitose šalyse. Jai atstovavo psichikos negalią turintys žmonės. Gražuolė lenkė po patirtos avarijos dainavo sėdėdama vežimėlyje. Nežinia, kas daugiau nuveikė – ar šiuos kūrybingus žmones globojantieji, ar vien jų pačių noras ir pastangos. Aišku viena: kad jie pasiektų to, ką pasiekė, kad buvo deleguoti į šį konkursą, tai – atsakingo valstybės požiūrio į neįgaliuosius rezultatas. Lietuvoje sovietiniu demonstratyviuoju paradinio gyvenimo periodu neįgalieji buvo išstumti iš viešojo gyvenimo į visuomenės pašalius ir gyveno pagarbioje izoliacijoje lyg indėnai rezervatuose. Monstriška uždarų priežiūros įstaigų industrija slėpė juos kaip „gamybinį broką“. O juk pati baisiausia žmogui yra ne fizinė, biologinė, bet socialinė negalia, kuri kyla iš aplinkinių požiūrio į ją, patį neįgalųjį ir jo dalyvavimą visuomenės gyvenime. Dabartiniai mokslininkai teigia, kad negalia yra grynai socialinės inžinerijos kūrinys: ten, kur aplinka yra pritaikyta naudoti taip, kad žmogus gali joje judėti ir elgtis taip, kaip visi, kai kiti visuomenės nariai jo neįvardija „kitokiu“, „svetimu“ – jis netampa išskirtiniu ar bejėgiu. Tokioje aplinkoje gyvenantys ir sveikieji, ir neįgalieji turi vienodas galimybes veikti ir realizuotis, mažėja atotrūkis tarp jų galimybių, o negalia tampa nepastebima arba mažai pastebima. Negalios fenomenas – problema, kylanti iš visuomenės, t. y., žmonių tarpusavio santykių. Negalios yra tiek, kiek nėra lengvinančių ją priemonių. Skaudu tai, kad neįgalieji nėra apibūdinami „sveikųjų“ bendruomenei įprastais kriterijais – pagal išsilavinimą, asmens savybes, sugebėjimus, bet – pagal negalios pobūdį. Tai išskiria žmogų iš kitų. Visuomeninė sąmonė, kultūriniai papročiai, mąstymo būdas ir vertybės sąlygoja visuomenės narių bendravimą. Toks požiūris laisvosiose šalyse buvo ugdomas nuo pokario, o posovietinėse šalyse tik pastaruosius dešimtmečius. Atokiose vietovėse negalia kartais traktuojama kaip Dievo bausmė ar net kaip Dievo dovana, leidžianti „atpirkti“ nuodėmes, sukuriamos sąlygos aukščiausiojo sumanymui realizuotis... Šiomis dienomis „sveikųjų“ pasaulėžiūra yra keičiama ir todėl kartais atrodo, kad šis „humanistinis praregėjimas“ Lietuvoje yra poza, „gero tono“ ženklas, labdaringų poniučių laisvalaikis ar tiesiog darbo
vieta socialinės visuomenės konstrukcijos nesuvokiantiems darbuotojams. Prasmės, kurias žmonės suteikia negaliai, yra svarbiausias neįgaliųjų socialinės situacijos elementas. Neįgaliųjų situacija neturi būti suvokiama vien protu, šios būsenos pilnatvei suprasti reikia širdies. Sociokultūrinė veikla Terminas socialumas apima visa, kas yra žmonėms visuomeniškai bendra, tai yra sąlyga, leidžianti žmonėms nuolat turėti ryšį vienam su kitu. „Kultūra“ (lot. cultura – ugdymas, auklėjimas, lavinimas) – tai, kas tą bendrumą formuoja ir atsispindi atitinkamame kultūriniame savitume. Kultūra yra vienas pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių, būtinų žmogaus buvimui, jo tobulėjimui, jo vidinio pasaulio lūkesčiams išreikšti bei apibūdinti. Sociokultūrinis darbas – socialinė arba kultūrinė paslauga, teikiama rizikingose situacijose, neįprastose būsenose atsidūrusiems žmonėms, grupėms bei organizacijoms, siekiant jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo. Naujajame Kultūros centrų įstatymo projekte, ji numatyta kaip viena iš 10 pasirenkamų atlikti centre funkcijų. Sąvoka sociokultūrinis savaime yra duali [lot. dualis – dvejopas, dvigubas], t. y. dvilypumas, kuriame vyrauja du pagrindiniai elementai, apimantys materialiosios (socialinės) ir dvasinės (kultūrinės) tikrovės, žmonių poreikių joje supratimą. Socialinių tyrimų institute atlikti „Lietuvos gyventojų kultūrinių poreikių tyrimai“ (2003–2004 m.). Tyrimų duomenimis akivaizdžiai buvo įrodyta, kad kultūrinio produkto vartotojas, dalyvaudamas kultūrinėje veikloje, tuo pačiu tenkina ir savo socialinius poreikius: stebimas poreikis tarpininkauti, bendrauti, mokytis, prevencijai ir kt. Kūrybiškumas būdingas kiekvienam – ir sveikam, ir ligą išgyvenusiam. Tai yra prasmingo žmogaus buvimo žemėje dalis. Mokslininkai, analizavę kūrybiškumo apraiškas, atskleidė kūrybiškų žmonių poreikį visuomenėje, nes jie – varomoji pažangios visuomenės jėga. Kūrybos esmę sudaro ne jos sukurtas produktas, o saviraiškos procesas. Kūrybiški žmonės išgyvena „kulminacinius“ potyrius, kurių metu žmogaus sąmonė atmeta visuomenės ar paties žmogaus susikurtus barjerus ir aplinką bei save joje suvokia remdamasis prigimtiniu humanizmu. Kūrybiškumą galima skatinti priimant asmenybę tokią, kokia ji yra ir sukuriant psichologinį saugumą, suteikiant laisvę. Tokių žmonių apsuptyje dingsta neįgaliųjų išskirtinumas. Sociokultūrinis darbas – tarsi nuolatinis buvimas tarp kasdienybės ir šventės begaliniame
kontaktų sraute. Bendruomenių, tarp jų ir neįgaliųjų, tobulėjimo procesas vyksta tuomet, jei ji yra atvira kitiems. J. Vanier teigia, kad turtingos visuomenės „prarado šventės prasmę, nes pirmiau prarado tradicijos prasmę. Šventė visada siejama su šeimos ar religijos tradicija“. Turtingų visuomenių žmonės gali nusipirkti kitokių pramogų, bet yra praradę „meną švęsti“. Tradicinėms šventėms būdingas palaikymas ir gyvas tarpusavio dalijimasis (tiek nuotaika, tiek materialinėmis vertybėmis), tai vieta, kur pabėgama nuo kasdienybės, kur kiekvienam galima džiaugtis vidiniu išsilaisvinimu. Šventės suburia kaimo ir miesto žmones nepriklausomai nuo jų fizinių ar biologinių galių ir įteigia jiems tam tikrų vertybių bei suteikia galimybę emocionaliai pajusti tų vertybių reikšmę. Bendruomenės dvasingumas įsikūnija per ypatingas tai vietovei tradicijas ir šventes. Sociokultūrinis darbuotojas turi veikti kiekvieną dieną ir išmokti pasinaudoti kiekvienu šventimu, kad sakomas žodis, mimika, kiti estetizuoti dalykai teiktų neįgaliajam meilės ir vilties sampratą. Ignalinos r. Ginučiuose gimęs dr. Algirdas Gaižutis sako, kad organizatorius turi pasiekti, kad kiekvienas šventės dalyvis taptų aktoriumi joje, kiekvienas pagal savo galimybes joje dalyvautų ir kurtų. Kultūrinių renginių stebėjimas,
suteikia žmonėms progą lavėti) ir kaip „palengvintojas” (padeda žmonėms pašalinti kliūtis, siūlydamas reikiamas institucijas ir infrastruktūras bei juos stimuliuodamas ir pasitikėdamas jais). Prireikus naudodamasis tarpininko pozicija jis gali pasitelkti pagalbon kitus bendruomenės žmones, organizacijas. Tarsi menininkas, jis turi sugebėti kūrybiškai taikyti skirtingus metodus ir technikas, sujungdamas juos konkrečiai situacijai tinkamiausiu būdu. Sociokultūrinis darbas remiasi dviem – įtraukimo ir gyventojų iniciatyvų telkimo principais. Tai žmonių stimuliavimas siekiant savigailą ar bejėgiškumą pakeisti aktyviomis kultūros veiklomis. Siekiant suteikti naujų impulsų aktyvinami ryšiai, apžvelgiamos pasirinkimo galimybės, skatinama asmeninė atsakomybė. Visada vyksta individo ir aplinkos sąveika: išsiaiškinus vienos pusės poreikius ir siekius pateikiamos aplinkos siūlomos galimybės. Nors sociokultūrinis darbuotojas turi laikytis neutraliai, bet jo pozicija – atstovauti pažeistų socialinių sluoksnių interesus. Tai didelė paspirtis neįgaliesiems, jų bendruomenėms, meno kolektyvams. Jeigu tai kultūros centruose yra daroma iš širdies, o nėra tik veiklos imitavimas, ar net problemos ignoravimas... tai gal kada nors ir mūsų neįgalieji vyks į Euroviziją...
jų kūrimas ugdo humanizmą, diegia moralės ir etikos normas, padeda suvokti aplinkinio pasaulio problemas, kito žmogaus skausmą, gyvenimo reiškinius, moko perteikti emocijas ir būseną, ugdo bendravimo įgūdžius, lavina gabumus užmegzti kontaktus, suteikia galimybę jaustis pilnaverčiu ir realizuoti savo gebėjimus. Sociokultūrinės veiklos metodai itin veiksmingi bendruomenėse, kur žmonėms reikia tarpininkavimo, balansavimo ir aktyvinimo paslaugų, kad jie atrastų savo vietą visuomenėje. Sociokultūrinio darbuotojo parama yra dvejopa: jis veikia kaip „įgalintojas” (organizuoja galimybes, kurios
„Putinas“ – tai ne medis ir ne autokratiškasis kaimyninės šalies vadovas. Tai - Ignalinos neįgaliųjų draugijos kolektyvas, turintis senas meninės veiklos tradicijas. Už keleto metų ansamblis „Putinas“ minės savo veiklos dvidešimtmetį. Ilgus metus kolektyvui vadovavo altruistiškas, savo darbą ir žmones mylintis buvęs muzikos mokyklos direktorius Benediktas Jasiulionis. Kartu su juo kolektyvo meninę veiklą aktyvino buvusi mokytoja, saviveiklininkė, moteris, kurią kamavo nuo menkiausių sutrenkimų trupančių sąnarių bėdos, jau a. a. Irena Leleikienė. Nuostabi pasakorė, savo bėdas apsiautusi
neblėstančio optimizmo šydu, ji vykdavo į įvairiausias šventes. Talkinant teatro „Iki“ vadovei Jolantai Narbutaitienei buvo sukurta humoro grupė „Varžtelis“, paruošusi tris programas. Programa „Europos sapnai“ tapo neįgaliųjų respublikinės apžiūros laureatais, daug gastroliavo po aplinkinius rajonus ir savus kaimus, vyko į Vilniaus dienas, Ukmergę, Šakius, Širvintas, Naująją Vilnią, Uteną, Rokiškį, Šiaulius ir kt. Programoje ypač pasižymėjo jau a. a. Feliksas Sirevičius, Vincas Lekutis, Antanas Čekuolis, Irena Leleikienė, Danutė Linarčikienė. Neįgaliųjų gyvenimai dažnai tokie pat trumpi, kaip ir pralekianti vaikystė... Kūlvirsčiais pralekia ir užgęsta. Dabar kolektyvui vadovauja kultūros darbuotoja Lionė Gruodienė, jam dar mielai talkina Benediktas Jasiulionis, jame dalyvauja buvęs Ignalinos kultūros namų direktorius Albinas Jakimavičius. Direktorius, turintis ilgametę režisieriaus patirtį, sako, kad darbas su neįgaliaisiais turi savos specifikos. Viena vertus, jie – labai pareigingi, į repeticijas patys nevėluoja ir kitiems neleidžia, nori labiau save išreikšti, pasirodyti publikai, bet yra daug jautresni kritikai. Albiną visą laiką žavi B. Jasiuliono taktas, sugebėjimas dalinti šilumą, padrąsinti, profesionalumas ir nesavanaudiškumas. A. Jakimavičiaus iniciatyva kolektyvas paruošė dar vieną teatralizuotą humoristinę programą, gastroliavo apylinkėse. Šiai programai patys ansambliečiai pasisiuvo rūbus, susirinko rekvizitą. Vokalinio ansamblio nariams Ignalinos neįgaliųjų draugija savo lėšomis pasiuvo rūbus. Teko stebėti, kaip atsakingai ansamblio moterys ruošiasi į sceną: batukai ant kulnelių, nors kojelės skauda, skruostai įraudę, lūpelės paryškintos ir vis petelį kilsteli, save labiau atidengdamos. Dažnos iš jų rankos į kumštelį kietai iš jaudulio suspaustos. Labai išvystytas pareigos jausmas, pagarba žiūrovui, atsakomybė jam. Ignalinos neįgaliųjų meno kolektyvų nariai – dažniausiai šio krašto senbuviai, čia augę, čia savo jėgas palikę. Jų temperamentas, jo raiška labai skiriasi nuo visaginiečių: jie daug santūresni, gal kiek perdėtai bijantys suklysti. Kolektyvą į repeticijas sukviečia Lilija Bagdonavičienė. Ją visuomet išgirsta Liudmila Baltuškienė, Albina Bieliauskienė, Vidas Ilgūnas, Juozas Kajėnas, Vincas Kliukas, Zofija Laurinėnienė, Gertrūda Mateikienė, Ona ir Vytautas Motiejoniai, Danutė Rakickienė, Serafima Šerėnienė, Teofilė Šipkauskienė, Virginija Šriūbėnienė (atleiskit, jei kurio nepaminėjau), na ir, aišku, vadovai. nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. birželio 11 d., ketvirtadienis Nr. 64 (2669)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Eurovizija – socialiai jautri. O mes? atkelta iš 5 psl. Gražu, kai žmonės nori ir gali save išreikšti. Veiklą pradeda ir naujas kolektyvas – neįgaliųjų kapela, bet... čia prasideda problemos. Visi kapelistų instrumentai – savi, į visus pasirodymus vykstama draugijos lėšomis, o transporto paslaugos reikalingos ir kasdienėms problemoms spręsti. Kreipėsi į kultūros centrą prašydami atliekamų instrumentų – tyla. Būtų be galo šaunu nors kada ne kada parepetuoti didžiojoje scenoje, kad žmonės drąsiau jaustųsi, bet... Dar maloniau būtų, jei kas pa-
kviestų įsirengti paviljoną ir leistų pakoncertuoti Rudens gėrybių mugėje... Juk ten tiek senų pažįstamų susirenka... Jie taip svarbūs vieni kitiems... Neįgalieji, net ir blogai besijausdami, visuomet randa jėgų vykti ten, kur yra kviečiami. Kaimų ir kaimyninių rajonų scenose „atidirba“ lyg tikri profesionalai, visada randa laiko pasirodyti ir savos draugijos nariams. Kad tinkamai pasiruoštų, reikia daug repetuoti. Naujos, gražios neįgaliųjų draugijos patalpos – buvusioje poliklinikoje. Šalia ligoninė, morgas. Kaip ir ne visad dera smagūs balsai, akordeonas... Daugeliui kolektyvo
narių tai – kitas miesto galas. Einant iš Budrių mikrorajono ne vienas kilometras susidaro... o Ignalinos mieste autobusai nevažinėja, suoliukų – reta, o ir tie tokie, kad taip žemai atsisėdęs gali ir nebeatsistoti... Pasirinko tarpinį variantą: pasiprašė į centre esančią socialdemokratų būstinę. Ten ir repetuoja. Draugijos nariai stengiasi gyventi lyg šeima, kurios dažnas jau stokoja: kartu švenčia gimtadienius, kalendorines šventes. Repeticijos – ne vien meninių gebėjimų ugdymas, bet ir proga susitikti, aptarti naujus gydymo būdus, pasiguosti ir pasidžiaugti artimųjų pasiekimais.
Koncertai – ne vien žiūrovų akiai palinksminti, bet ir vieta, leidžianti iš naujo įvertinti savo galimybes, pajusti ribas, įvertinti save ir mažinti ar didinti „apkrovas“. O kad koks kultūros centro, darželio, mokyklos ar muzikos mokyklos kolektyvas pasisiūlytų jų renginiuose pakoncertuoti – prašyti nedrąsu, juk nežinia, gal kokios dar rimtesnės pagalbos prireiks, pvz., didesnės salės renginiams. Tiesa, salę visad suteikia, bet įkyrėti – nesinori, nepatogu... Šį rudenį rajone nusimato didelis neįgaliųjų sambrūzdis: rudeniop ignaliniečiams teks organizuoti respublikinio neįgaliųjų meno
kolektyvų konkurso „Vilties paukštė“ Vilniaus zonos turą. Kiek neįgaliųjų draugijos nariai švenčių susikurs – tiek ir bus. Dėkoti reikia jiems – neprarandantiems savęs ir savo optimizmo. Bet ar tai galima vadinti palaikymu iš aplinkos ir „humanistiniu praregėjimu“? Visi deklaruoja, kad labai rūpinasi pažeistų gyventojų gyvenimais, bet tai greičiau poza, rūpesčio imitacija, pareigos atlikimas, o ne sociokultūrinių paslaugų teikimas iš širdies... O juk yra ir jaunų neįgaliųjų, kurių talentų dar net nebandyta atrasti. Gal tai tas potencialas, kuris į Lietuvą atveš Euroviziją?
Socialiai atsakingi jaunųjų balsai nuvilnijo ežerų pakrantėmis Jonas BAREIKIS
maloniai nustebino ne vieną. Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad šventė pavyko, nes šeimininkai pasirūpino viskuo. Šventei tiko ir molėtiškių grupės „Remarka“, vadovaujamos J. Žalalienės natų šokis, ir džentelmeniška, apgalvota dirigenčių palyda link pakylos, ir dovanojamos gėlės, ir gausūs susirinkusiųjų aplodismentai. Galima buvo pasidžiaugti ir nenuspėjamo besibaigiančio pavasario dovana – gražiu oru. Renginyje skambėjo gražūs, vaikystę primenantys ir jau klasika tapę
Autoriaus nuotraukos
Siekiant tęsti ir puoselėti chorinio dainavimo tradicijas, įtraukti šalies berniukus ir jaunuolius į narkomanijos ir nusikalstamumo prevencijos procesą, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvos chorų sąjunga, pasitelkiant miestų ir rajonų savivaldybes, nuo 2000 metų organizuoja berniukų chorų festivalį-akciją „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“. Šio
Buvo žadama, kad tądien festivalio svečių ir žiūrovų lauks atrakcionai, žaidimai, batutai, saldumynai, „Burbulų dėdės“ šou, koncertas, kuriame dalyvaus 25 berniukų jaunučių chorai ir 3 pučiamųjų orkestrai, kad chorams atstovaus daugiau negu 700 dalyvių iš Šiaulių, Alytaus, Jurbarko, Vilniaus, Kauno, Kelmės, Klaipėdos, Lazdijų, Panevėžio, Prienų, Varėnos, Utenos, Ignalinos, Vilkaviškio ir Molėtų. Festivalio svečiai bus – Artūro Noviko grupė ,,JAZZ ISLAND“ iš Vilniaus. Ir tikrai gegužės
projekto tikslas – inicijuoti naujų berniukų chorų kūrimąsi, atkreipti visuomenės dėmesį į berniukų užimtumą ir tikslinį lavinimą, atkreipti prevencinių organizacijų, dirbančių su vaikais, dėmesį į chorinę veiklą, kaip į vieną iš veiksmingiausių prevencinių formų. Gegužės 23 d. XVI berniukų chorų festivalis-akcija „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ vyko Molėtuose. Renginį organizavo Lietuvos liaudies kultūros centras kartu su Lietuvos chorų sąjunga ir Molėtų rajono savivaldybe.
23-osios popietę Molėtų vasaros estradoje skambėjo dainorėlių berniukų balsai. Visus atvykusius sveikino Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, linkėdamas sėkmės, mylėti dainą, turėti kilnius gyvenimo tikslus, nepasiduoti smurtui. Meras pasidžiaugė, kad molėtiškio T. Kildišiaus kelias į muzikos pasaulį prasidėjo irgi nuo panašaus dainavimo, o dabar jis Muzikos akademijoje siekia žinių ir tobulėja. Tuo galėjo įsitikinti atvykusieji į nuostabų Molėtų kampelį, vasaros estradą, kuri atnaujinta
kūriniai: „Tau, mano mamyte“ (Vytauto Paltanavičiaus muzika, Kosto Kubilinsko eilės), „Ant kiekvieno kalnelio“ (Benjamino Gorbulskio muzika, Justino Marcinkevičiaus eilės) bei nauji berniukų chorams skirti kūriniai: „Kanklės“, „Būgnas“, „Arfa“ (Vytauto Miškinio muzika, Ramutės Skučaitės žodžiai). Tradiciniu tapęs festivalisakcija „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ jau penkiolika metų vyksta Lietuvos miestuose. Tai vienintelis tokios apimties gilias tradicijas turintis
Berniukų chorų festivalis Molėtuose respublikinis renginys, jungian- 45 metų sukaktį. Festivalis rentis berniukų chorus iš visos Lie- giamas siekiant puoselėti chorituvos. 2000 m. Vilniuje ir 2001 nio dainavimo tradicijas, kuo m. Klaipėdoje buvo surengti pir- daugiau vaikų įtraukti į chorinį mieji koncertai, kuriuose dalyva- judėjimą mokyklose, atitraukti vo keturi pagrindiniai Lietuvos nuo blogos gatvės įtakos, smurberniukų chorai. Norėdami po- to ir narkomanijos, atkreipti vipuliarinti berniukų chorus visoje suomenės dėmesį į vaikų meninį Lietuvoje, organizatoriai nutarė užimtumą, laisvalaikio kultūrą, su šiais renginiais apkeliauti di- kūrybiškos, pilietinės asmenybės džiuosius šalies miestus ir ten ugdymą. Šis festivalis yra įtraukdalintis gerąja patirtimi. Pamažu tas į Lietuvoje rengiamų tęstinių akcija išaugo į festivalį, tapusį prioritetinių mėgėjų meno 2015– paspirtimi plėstis Lietuvos chori- 2017 m. renginių sąrašą. Beje, tai nei bendruomenei. vienintelis tokios apimties gilias 2010 m. Vilniuje vykęs festi- tradicijas turintis respublikinis valis buvo pažymėtas žymiausių renginys, suburiantis berniukų Lietuvos berniukų chorų kūrybi- chorus iš visos Lietuvos. nės veiklos jubiliejais ir sukaktimis: „Ąžuoliukas“ ir Kauno Ruošiant straipsnį „Varpelis“ šventė 50-ties metų pasinaudota Lietuvos jubiliejus, Šiaulių „Dagilėlis“ – kultūros centro informacija