2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis Nr. 116 (2721)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 27
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Kelionė, pati savaime tampanti atlygiu… Dalia SAVICKAITĖ
Linos Jakubsevičienės nuotraukos
Ignalinos rajone sujudimas: prisiglaudęs prie Ignalinos r. savivaldybės viešosios bibliotekos duris atvėrė ilgai lauktas Trečiojo amžiaus universitetas. Gausus būrys susirinkusiųjų susipažino su galimybe tapti jo „studentu“, su temomis, kuriomis galės jame domėtis. Didelis būrys besidominčiųjų istorija ir politologija, savo dekane išsirinko senjorę, buvusią mokytoją Ireną Šaltienę. Prašalaičiui gal kiek keista, kad garsi, visuotinai pripažinta lietuvių kalbos ir
čiai supa mus visur, visuomenės atsinaujinimas yra būtinas, švietimo sistema turi formuoti kritiškai mąstančius žmones, gebančius spręsti problemas... Ugdymas turi turėti moralinį tikslą – pagerinti moksleivių gyvenimą, nesvarbu, kokia būtų jų gyvenamoji aplinka, ir padėti ugdyti piliečius, galinčius produktyviai gyventi ir dirbti dinamiškoje ir vis sudėtingesnėje visuomenėje. I. Šaltienė neseniai paliko darbą Ignalinos gimnazijoje. Mokytojos sukaupta patirtis – jėga, kuri padės penkiasdešimtmetį perkopusiems studentams atrasti save iš naujo. Pasinau-
I. Šaltienė su Skaitytojų klubu keliauja Donelaičio takais literatūros mokytoja ekspertė dodama girdėtais buvusių pasirinko vadovauti šiam fa- mokinių atsiliepimais apie kultetui, bet, žinant aktyvią mokytojos reiklumą, apie tai, jos pilietinę poziciją, tai – ne- kad įgytos žinios jiems padėjo nuostabu. Pastaraisiais metais patiems suvokti save ir padėti I. Šaltienė garsėja kaip aktyvi sau sunkiomis gyvenimo akiIgnalinos r. savivaldybės vie- mirkomis bei savo prisiminišosios bibliotekos renginių mais bandysiu „paatvirauti“ su dalyvė ir iniciatorė, suspėjanti ponia Irena... perskaityti daugelį bibliotekoKaip jautėsi mokytojas, je gaunamų naujų knygų, pasa- pats būdamas žmogumi kinkojanti gausybę garsių rašytojų tančioje visuomenėje ir turintis gyvenimo faktų ir cituojanti jų būti pokyčių tarpininku, kaip išganingas mintis. Laima An- jam spėti paskui materialųdrijauskienė, kūrybinga bib- jį aplinkos kitimą, reaguoti į liotekos darbuotoja, sutelkusi dvasinių vertybių perkainobūrin aktyviausiuosius įkūnijo jimą ir sugebėti išlikti tvirtu jos mintį įkurti Skaitytojų klu- ir nuosekliu joms keičiantis? bą. Paskata šiam būriui telktis Bendraujant su optimistiškąbuvo kasmetiniai geriausiosios ja p. Irena pakylėji save dvaknygos rinkimai. Aktyvioji pe- siškai, nes jos argumentai lyg dagogė tapo šių sambūrių ren- siekiamybės patvirtinimas. Paginių pokalbių „ašimi“: kvietė saulio darna tai – kiekvieno iš diskutuoti, provokavo pokal- mūsų mažos kasdienybės darbiams ir atsivėrimams, skai- na ir grožis. Garsiosios rajono tymams, kūrybos aptarimams, lituanistės mintys visad pastimoralinių ir etinių proble- prinamos atitinkama intonacija mų analizei. Kaip logiška šio ir labai raiškia kalba. KlausySkaitytojų klubo veiklos tąsa dama jos mokinių pasisakymų, tapo ir pokalbių ciklas „Dia- skaitydama buvusius jos interlogai – kita asmenybės pusė“. viu, galvojau, kad nuolatinis Įdomiausi ir drąsiausi rajono šios mokytojos ieškojimas, žmonės yra kviečiami pokal- gebėjimas analizuoti patirtį ir biui „Be kaklaraiščio“, t. y., plėtoti santykius su žmonėmis, atviram pokalbiui apie save, bendradarbiauti, mokytis, tosavo vertybes ir faktorius, pa- bulinti vidinį gebėjimą keistis dariusius juos tokiais, kokie jie bei nuolat iš naujo kurti sieyra šiandien. kiamybes ir yra ta jėga, kuri M. Fuller rašė, kad besi- jai padeda suvokti pasaulį su formuojant naujoms gyveni- visomis jo matomomis ir nemo vertybėms, mokykla – lyg matomomis pusėmis, kad tai kokia vėtrungė sukinėjasi vėjų jai padeda ne tik atlikti tai, kas pagairėje. Sistemos pačios ne- privaloma, bet ir tapti ta tikrąja sikeičia – jas keičia žmonės, o tarpininke tarp kitimų aplinkojuos reikia tam paruošti. Poky- je ir augančio bei besikeičian-
čio vaiko, jaunuolio, darbuotojo ir senjoro... Irena Šaltienė užaugo garsiojoje Paringio parapijoje Dieniūnų kaime. Mokėsi Vilniaus universitete, o paskyrimą gavo į tuometinį pagrindinį dienraštį „Tiesa“. Jame dirbo korektore. Mano kartos žmonės žino, kad tokius paskyrimus po mokslų gaudavo tikrai ne vidutiniokai... Daug žadančios karjeros teko atsisakyti, nes, nors augo šešiese, po tėčio mirties mama kaime liko viena. Tik žmogus giliai suvokiąs pareigą gali atsisakyti lengvo kelio. I. Šaltienė grįžo į tėvų namus. Mokytojavo Šiūlėnuose, Daugėliškyje, Ceikiniuose, Ignalinoje. Ignalinoje tapo mokytoja eksperte. Eiliniam piliečiui gal ir neaišku, kas tas mokytojas ekspertas. Populiariai kalbant tai – menas nenustoti mokytis ir išmokti dalintis su aplinkiniais, bendradarbiais savo patyrimu. Mokytojų mokytojai sako, kad atskiro žmogaus mokymasis yra prielaida to, kad mokysis ir jį supantys, kad daugiausia padaro tie, kurie svajoja. Dabartinė dekanė I. Šaltienė ne tik svajoja. Jau dirbdama mokykloje ji įprato dirbti ir su brandaus amžiaus kolegomis, suprato, kaip reikalingas artimos aplinkos palaikymas, postūmis. Jai ir pačiai teko „atrasti“ save. Kuomet reikėjo užpildyti anketą ir atsakyti į klausimą, kokios ates-
požiūriu artimoje keturmetėje Štainerio–Vaildorfo mokykloje, kalbančioje apie tai, kad viskas turi metafizinę vertę, kad pasaulis nesibaigia fizine būtimi, kad kelias į tą pasaulį – poezija, kad šiurpu, jog tik 3 proc. pasaulio piliečių ją skaito ir bando įveikti savo materializmą. Teko laikyti papildomus pedagogikos, psichologijos egzaminus, ruošti dalykinius straipsnius specialiai pedagoginei spaudai. Ekspertas – žmogus, kuriam neleidžiama nurimti ir kuris nuolat kviečia tobulėti jį supančiuosius, o tai reikalauja ir gebėjimo juos suprasti. Gebėjimas nuolat mokytis reikalingas ir susiduriant su kliūtimis, ir švenčiant dideles bei mažas pergales. Jei mokytojo moralinis tikslas – tarpininkauti pokyčiuose, tai darbe randama ir asmeninio gyvenimo prasmė. 1996 m. Irena Šaltienė paruošė knygą apie Č. Kudabos mokyklą – „Atsigręžus į praeitį“. Knyga buvo skirta mokyklos 50-iui. Apie savo darbą ji kalbėjo kukliai: „Aš tik sisteminau, apibendrinau, parašiau tekstus“... Kas darė ką nors panašaus, žino – tai daugybė valandų vartant kraštotyrinę medžiagą, įvairius dokumentus, o juk reikėjo dar ir techniškai „apdoroti“ spaudai teikiamą medžiagą. Nuostabios I. Šaltienės ruoštos muzikinės literatūrinės kompozicijos
I. Šaltienė atveria „kitą žmogaus pusę“ tacinės kategorijos pageidaujate? Pasikuklino, užrašė tą pačią. Vietos kolegos nepaskatino, o štai Vilniaus pedagogų profesinės raidos centras ją pastebėjo ir paskatino. Vieną po kito ji organizavo du autorinius seminarus. Seminarų temos – alternatyvūs mokymo būdai: integralumas, netradiciškumas ir pan. Vienas jų vyko Vilniuje, kitas – Ignalinoje, juose dalyvauti galėjo visi respublikos lituanistai. Man teko girdėti vienos klausytojos iš Klaipėdos atsiliepimus. Ji p. Ireną vadino dieviška mokytoja, stebėjosi, kad provincija turi tokio lygio pedagogę. I. Šaltienė savo veiklą tobulino jai vertybiniu
Č. Kudabai atminti ir kitomis temomis. Didžiulis būrys abiturientų išlydėtas į gyvenimą, visų nei suskaičiuosi, nei atsiminsi... Buvo ir linksmų nutikimų. Šešiolika metų p. Irena mokytojavo ir Ceikiniuose. Tuomet autobusai važinėjo „gan laisvu grafiku“, tad tekdavo ir pravažiuojančias mašinas stabdyti... Kartą sustojęs inspektorius pasirodė besąs jos mokinys... Apie šių dienų jaunuolius mokytoja atsiliepia kaip apie puikius, išradingus žmones. Jai gaila, kad pati tvarka šalyje jaunimą skatina būti pragmatiškais, mažai domėtis dvasingumu ir mokslu. Mokslininkas, aukštosios mo-
kyklos docentas už darbą gauna vos kelis valytojos atlyginimus... Ji sakė, kad net tuomet, kai tiesiogiai bendraudavo su mokiniais, paskatindavo juos realiai pasižiūrėti ir tinkamai vertinti išlikimo galimybes. Skaudu suvokti, kad mokytis kartais net neapsimoka... Mokytoja teigė, kad pasaulyje nieko nėra atskiro – visi dalykai susiję ir daro įtaką vienas kitam. Visi esame visumos dalys. I. Šaltienės nuomone, negalime smerkti jaunimo, jei nesukuriame jiems sąlygų pilnaverčiam, visapusiškam buvimui... Retas žmogus yra viskuo patenkintas. Tai kerpėjimo būsena, kuomet jo kritinis mąstymas nustoja dirbti – analizuoti. Ponia I. Šaltienė sakė, kad laikas nuo laiko ji nuspręsdavo „būti protinga“ ir patylėti... Bet, tai greit praeidavo... Sakė, kad ypatingai nemėgsta biurokratų. Dažnai ją šokiruodavo jų požiūrio ribotumas, nenoras gilintis į visumą, nenoras tobulintis. Mokytojavimo laikais ją labai slėgė požiūris į mokytoją kaip banko tarnautoją: tiksliai ir švariai pildyti popierius. Bet juk bankininkai, skirtingai nuo mokytojų, tik tai ir dirba: juos peni tvarkingai surašyti popieriai. Kažin, ar tėvams patiktų toks mokytojas, apie kurį po pamokų vaikai pasakotų kaip apie puikiai surašiusį mokymo planus... Tėvai laukia naujienos – ką vaikas tą, ar kitą dieną sužinojo, ką kalbėjo su mokytoju. Ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu... Kas pateisintų mokytoją, neįžvelgiantį vaiko asmenybės ypatumų? Vaikas juk ne išlaidų ir pajamų išklotinė, į kurią pažvelgus balansas akivaizdus... Atvykę inspektoriai mokytojo darbą vertindavo pagal laiku užpildytus popierius... I. Šaltienės nuomone, mokytojo darbas turėtų būti vertinamas po dvidešimties metų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai vaikas palieka mokyklą... Darbo metais mokytoja pasiilgdavo ir glaudesnio bendravimo su tėvais. Prievarta vaikui nieko neįdiegsi – kad mokinys pasiruoštų priimti žinią, reikia palankaus vertybinio požiūrio namuose. Kita vertus, tėvai pageidauja aukštų vertinimo balų, bet pervertintas vaikas nustoja tobulėti, nes netenka motyvacijos mokytis... Mokinio negalima paruošti, mokytojas gali sudaryti sąlygas pačiam ruoštis, o tam talkinti turi ir namai, ir artimoje aplinkoje veikiančios kultūrinimo įstaigos. Norint išmokyti vaiką sakyti tiesą, reikia tai daryti visiems: ir tėvams, ir seneliams, ir mokytojams. Ar tai įmanoma šiomis dienomis, kai sprendžiami išlikimo klausimai? Tėvai juk linkę teisti, o teisiamas mūsų sistemoje neilgai turėsi darbo vietą... nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis Nr. 116 (2721)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Kelionė, pati savaime tampanti atlygiu… atkelta iš 5 psl. Mokytoja jau prieš dešimtmetį įžvelgė, kad dėl uždarinėjamų kaimo mokyklų ne vien valdininkai kalti. Tėvai tiki, kad miesto mokyklose suteikiamas geresnis išsilavinimas, bet statistika teigia, kad taip nėra. Jau
tuomet mokytoja siūlė galvoti apie iš vaikų atimamą vaikystę, laimę kuo ilgiau būti šalia tėvų. Mažą mokinuką svetimoje aplinkoje apsiaučiančios baimės stabdo jo vidinį vystymąsi. O dar fizinės grėsmės keliaujant į „paskyrimo vietą“... Sistema dar nesugeba mokymo proce-
so organizuoti taip, kad klasėje būtų saugi ir palanki vaikui aplinka: kad joje būtų apie dešimt vaikų, kad nereikėtų visų vertinti pagal vidutiniokų lygį, kad užtektų laiko kiekvieno tobulėjimą vertinti individualiai. Nauji iššūkiai mokytojos gyvenime. Problemos juk ir
yra tam, kad į jas panirtum ir radęs teisingą sprendimą sugebėtum išplaukti. Gal kiek keistoka, bet dabar mokytojai, ko gero, svarbu tampa tai, ar užaugę vaikai padės tėvams tapti studentais, ar nepasijuoks, ar ras laiko pavėžėti iki studijų vietos... Ratas apsisuko, o mo-
kytoja Irena Šaltienė, visuomenėje turinti išskirtinę teisę ir atsakomybę padėti visiems tapti besimokančiais gebėjimų užmegzti ryšį su kintančia aplinka ir besikeičiančiu savimi joje, liko ta pati: jauna, nes ieškanti, besimokanti, randanti ir dovanojanti.
Tarp socialinio ir kultūrinio darbo – sociokultūrinės veiklos sąvoka Dalia SAVICKAITĖ Sociokultūrinio darbo metodai ir formos yra studijuojami socialinio darbo studijų programose, jas normina Socialinių paslaugų įstatymas, bet šiandienos kultūros įstaigoms deleguojama sociokultūrinio darbo funkcija. Kodėl? Į klausimą galima atsakyti J. Fiskės mintimi: „Kultūra – tai įprasminimo procesas, suteikiantis prasmę ne tik išorinei gamtai ar realybei, bet ir socialinei sistemai, kurios dalis ji yra, socialiniam identitetui bei kasdienei žmonių veiklai toje sistemoje. Mūsų pačių, mūsų socialinių santykių ir realybės prasmė yra to paties kultūrinio proceso rezultatas“. Socialinių ar kultūrinių tarnybų darbuotojui, organizuojančiam kultūrinį darbą, būtina atsižvelgti į bendruomenės intelektualiuosius ir materialinius išteklius: mokslo ir meno žmonių, saugotinų teritorijų, nacionalinių parkų, kultūros centrų, muziejų, bibliotekų ir kt. buvimą regione. Priimtinos įvairiausios informacijos perdavimo formos: vakaronės, diskusijos, disputai, kalendorinės šventės, publikacijos, vaizdo medžiagos peržiūra, ekskursijos, iškylos, edukacinės programos, Trečiojo amžiaus universitetai ar pan., kurių rezultatas – žinių perėmimas, dvasinis asmenybės praturtėjimas, moralinis pasitenkinimas ir iš to išplaukianti materialinė nauda asmeniui bei visuomenei. Veiklų organizatorius turi siekti, kad specialistai tinkamai pateiktų informaciją (pvz., neįgaliųjų grupei apie gamtos vitališkumą, sugebėjimą išlikti įvairiomis ekstremaliomis sąlygomis, prisitaikymo mechanizmus). Didžiajai daliai rimtų mokslo, meno specialistų trūksta bendravimo psichologijos, socializacijos pagrindų žinių, todėl jiems dažnai sunku tolygiai bendrauti su jautriais pradedančiaisiais. Bet būtent dėl jų pagalbos sociokultūrinių veiklų organizatoriai gali gauti faktinę ir mokslinę informaciją, ją apdoroti ir pagal poreikius paskleisti bendruomenėse, šeimose tuo balansuodami ir aktyvindami atskirų asmenų ir
visos bendruomenės gyvenimą. Atitinkamų sričių specialistams (bibliotekininkams, kultūros ir meno darbuotojams bei kt.) ruošti ar tobulinti reikėtų įvesti socialinių ar socialinio darbo problemų suvokimo ir sprendimo būdus pristatančius mokymo kursus, kad jie būtų pajėgūs informaciją „sušildyti“ ir pateikti ją palyginime su klausytojų patirtais išgyvenimais elementariame buitiniame gyvenime, jų supratimo lygmenyje. Tai daug paprastesnis būdas įsisavinti naujas žinias ir pritaikyti jas kasdien. Pagal galimybes tokiuose užsiėmimuose turėtų dalyvauti įvairių kartų atstovai. Tai labai svarbu formuojant intelektualųjį ateities potencialą, vertybinio, moralinio elgesio kriterijus. Mokslo ir meno žmonių, socialinio darbo specialistų bendras darbas yra labai veiksminga priemonė šioje konfliktiškoje, prieštaringoje gyvenimo tikrovėje. Tai padeda ugdyti gebėjimus įveikti gyvenimo prieštaravimus, stiprina pasitikėjimą savimi, žmonių tarpusavio ryšius, skatina gyventi kuriant ir siekiant darnos. Visa tai kartu padeda įveikti gyvenimo įtampą, saugo nuo savigriovos ir destrukcijos, stiprina dvasinės būties pagrindus ir norą harmonizuoti. Menas, būdamas lyg ir kita individo būtimi, jo gyvenimo dvejintoju, pasiremdamas tikrovės iliuziškumu, žmogų kūrėją susieja su žmonėmis suvokėjais ir „bendraautoriais“, taip suartindamas kartas ir tautas, ir galiausiai visus žmones, kaip kultūrą kuriančius ir jos kuriamus. Mokslas – žmogaus sąmonė, menas – jo savimonė. Meną galima laikyti savotišku susvetimėjimo priešnuodžiu. Tikrasis menas visuomet veiksmingas, socialus – netgi tuomet, kai tas jo veiksmingumas netiesioginis, neakivaizdus, sunkiai įžvelgiamas. Pagalvokite – ar drobėje atvaizduotas audroje besiblaškantis laivas gražu? Tai lyg ir turėtų būti grėsmė, bet kokia stichijos jėga! Koks noras tikėti, kad audra nurims ir palaiminga ramybe sušvis saulė... Vidinis ryšys tarp meninių formų ir visuomenės gyvenimo modelių yra labai akivaizdus.
Meno stebėjimas, jo kūrimas (dailė, muzika, teatras, kinas, literatūra) ugdo humanizmą, diegia moralės ir etikos normas, padeda suvokti aplinkinio pasaulio problemas, gyvenimo reiškinius, moko perteikti emocijas ir būseną, ugdo bendravimo įgūdžius, lavina gabumus užmegzti kontaktus. Menas gali tapti ir kiekvieno žmogaus auklėjimo ir auklėjimosi priemone orientuota į aukštesniųjų vertybių kūrimą savyje ir aplinkoje. Įtraukus žmones į kultūros darbo sferą, galima kartu spręsti ir pasitraukimo iš asocialių grupių, kuriose ieškoma savito rekreacinio ir emocinio pasitenkinimo. Tai priemonė išsaugoti tradicines lietuvių tautos vertybes, kurios buvo orientuotos į harmoniją su gamta ir jos biologiniais ritmais t. y., šviesti kultūrinių tradicijų klausimais siekiant, kad žmogus sėkmingai pritaptų visuomenėje išmokęs reikšti savo nuomonę. Didelį vaidmenį kultūriniame švietime, kaip pagalba sėkmingai individo socializacijai, gali nuveikti socialinio darbo organizatorius bendradarbiaudamas su bibliotekininku (arba bibliotekininkas, suprantantis socialinio darbo specifiką). Jis gali padėti įžvelgti problemų ir jų sprendimo visumą įvairiais aspektais. Sukauptų žinių visuma gali būti naudojama kitose sferose. Biblioteka – praktinis rengimas savarankiškam lavinimuisi, saviauklai, tolesnei profesinei ir visuomeninei veiklai. Bibliotekininkas neturėtų savo veiklos orientuoti į sausų teorinių žinių perdavimą, bet ugdyti gebėjimus, įgūdžius, teikti literatūrą žinių pagrindams įgyti. Knygų, meno kūrinių reprodukcijų ir žiniasklaidos gausa, atitinkama profesinė kompetencija įgalina jį tai daryti. Jis turi skatinti norą siekti pažinimo ir pats daug bendrauti, palaikyti ryšius su socialinės pagalbos tarnybomis, kartu analizuoti aptarnaujamo mikrorajono ir jo gyventojų ypatumus, jo ekologinę situaciją ir problemas. Mikrorajonų bibliotekos – puikūs neformalūs švietimo centrai, turintys tendenciją tapti bendruomenės ugdymo centrais, nes jose lankosi įvairių amžiaus tarpsnių
žmonės, čia galintys išryškinti vertybes, kurti tam tikros vietinės bendruomenės etikos vertybių pagrindus. Būtent ši įstaiga gali tapti ir žmogaus raiškos, savirealizacijos vieta, nes rūpinimasis žmogumi yra nesibaigiantis, vienijantis, suteikiantis galimybę išreikšti savo nuomonę, formuoti pažiūras ir net galintis atnešti materialinės naudos. Labai aktualu, kaip kultūros ir meno įstaigos dalyvauja sociokultūriniame (socialiniame) darbe siekdamos sėkmingos gyventojų socializacijos (pritapimo visuomenėje), nes, kaip minėta aukščiau – faktinė informacija, „neapvilkta“ emocine skraiste yra daug sunkiau įsisavinama. Nūdienos žmogus dažniausiai yra ne kultūros vyksmo dalyvis, bet stebėtojas. Todėl labai svarbu, kad jis galėtų stebėti pozityvius, informatyvius, požiūrį į žmogų ir jo santykius su visuomene bei senąja lietuvių tradicija formuojančius reginius ir renginius, veikiančius jo emocijas.
individo prigimties ir susiliečia su kultūra. Socialine žmonių gerove besirūpinantys specialistai turėtų atrasti savo vietą kultūros sistemoje (arba atvirkščiai) dėl dviejų aptarnaujamo regiono gyventojams svarbių priežasčių: būtina apsaugoti nuo svetimos kultūros įtakos regiono tradicijas, formuojančias vietos žmonių vertybes. Tuo pačiu ir atvykstantiems į šalį atsiranda galimybė lengviau adaptuotis visuomenėje po neprognozuojamų pokyčių gyvenime. Svarbu ir kita – išmokyti pasinaudoti kultūros teikiamomis galimybėmis individų ekonominėms gyvenimo sąlygoms pagerinti. Kultūrinio ir meninio ugdymo bei socialinių tarnybų darbuotojų laukia didžiuliai uždaviniai – sukonkretinti gyventojų ir kultūros įstaigų ryšius, panaudoti juos žmonių gerovei kurti, tobulinti žmonių tarpusavio santykius, jaunosios kartos vidinį pasaulį turtinti universalia žmonijos dvasine patirtimi,
Ivano Aivazovskio „Marija“ per audrą“ „Kultūrologai meną priskiria išreikšti ją įvairiomis meninės folkloro, tradicijų, mitų sri- kūrybos priemonėmis. Tai reičiai [...] socialinės psichologi- kalinga ne tik gyventojams, jos žinovai paprastai rašo apie bet ir patiems kultūrinio darbo mitologinę, „gentinę atmintį“ specialistams, nes jų funkcioir meną kaip savotišką tos at- navimą sąlygoja vietos gyvenminties atmainą“ (A. Gaižutis). tojų poreikiai. Kada atsiranda poreikis Viena iš meno užduočių yra lyginant praeities ir dabarties tokiai raiškai, kaip tai galėtų meno reiškinius, parodyti, kaip padėti kenčiančiam žmogui, tai padeda žmogui integruotis kokius raiškos būdus parinkti, į visuomenę, prisitaikyti prie kaip išmokyti žmogų stebėti jos reikalavimų ar priešingai aplinką, savo gyvenimo poky– priešintis socialinei aplinkai čius perteikti meno kalba, o tuo ir maištauti. J. Devey teigimu, pačiu mokytis išreikšti savo žmonių santykiai ir jų bendra- emocijas ir turėtų tapti sociovimas tampa estetiški tik tuo- kultūrinio darbo organizatorių met, kai jie natūraliai iškyla iš uždaviniu.