2015 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis Nr. 107 (2712)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 24
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Jonas BAREIKIS Dar vaikystėje mus mokė, kad suėjus draugėn galima daug
ką padaryti. O jei sueina žmonės pagal savo pomėgį, gyvenimo būdą – tuo labiau. Molėtiškiai turi kelias sodininkų bendrijas, kuriose vyksta aktyvus gyvenimas, tačiau bene aktyviausia yra „Siesarties“ sodų bendrija, prisišliejusi prie Labanoro regioninio parko ribos. Tuo įsitikinau važiuodamas siauru sodų bendrijos keliuku į bendrijos ne eilinį, bet tradicinį ir jubiliejinį susitikimą. Kad tokių susiėjimų, pasisėdėjimų, įvertinimų ir įsivertinimų reikia, nesunku buvo įsitikinti pažvelgus į stalus, gausiai nukrautus įvairiomis rudens gėrybėmis. Akis džiugino ir spalvingi, įvairūs, gausiai sodininkų bendrijos narių pagamin-
tais rankdarbiais papuošti stalai. Tai dar kartą paliudijo, kad molėtiškiai – darbštūs, išradingi, o siesartiškiams sodininkams galima tik pavydėt – ne tik savo val-
das išpuoselėjo, bet rado laiko ir saviraiškai.
Šventės dalyvių dėmesį traukė nuotraukų stendas, kuriame užfiksuotos sodų bendrijos gyvenimo akimirkos, sambūriai, gražiausi bendrijos kiemai. Sodų bendrijos „Siesartis“ 30-ojo gimtadienio šventėje dalyvavo LR Seimo narys Petras Čimbaras, Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, buvęs rajono vyr. architektas Rimantas Narušis ir didelis būrys sodų bendrijos narių. O nuotaiką gyvino ponia Narkevičienė ir Molėtų krašto muzikantai Algimantas Mieliauskas bei Kęstutis Kuzmickas. Sodų bendrijos pirmininkas Algimantas Boratinskas, bendrijos valdybos vardu padėkomis pamalonino: Rimantą Narušį – už idėją įkurti sodų bendriją „Siesartis“ ir atliktą darbą suprojektuojant sodų teritoriją; Kazį Vasaravičių, vandentiekio ir ūkio meistrą – už atsakingai, kruopščiai ir meistriškai tvarkomą bendrijos bendrąjį ūkį, laiku
„Siesarties“ sodų bendrijos šventės akimirkos
Jono Bareikio nuotraukos
Sodų bendrijoje „Siesartis“ ir šiemet tradicija pratęsta
ir tvirtai užsuktas visas veržles, patikrintus vamzdynus, nuolatinį dėmesį keliams, ženklams, pakelėms, už bendrystę, geranorišką pagalbą sodininkams, Nidą Čepkauską – už rūpinimąsi tvarka ir vandens švara bendrijos pliaže; Danielių Valiaugą – už didelę paramą padedant tvarkyti bendrijos ūkinius objektus; Daivą Vasiljevienę – už kūrybiškumą ir darbštumą mažą žemės lopinėlį paverčiant rojaus kampeliu; Ireną ir Juozą Vižinius, Danutę ir Valentiną Genius, Jolantą ir Vytautą Klimašauskus, Česlavą ir Stasį Žvinius už aktyvų dalyvavimą sodininkų bendruomenės gyvenime. Gražu buvo žiūrėti, kad kartu su vyresniaisiais buvo ir šeimų atžalos, kurių darbeliai taip pat sulaukė įvertinimo, buvo aktyviai apžiūrimi. Sodų bendrijos pirmininkas įteikė rajono merui „laišką“, kuriame surašyti bendrijos pageidavimai rajono
valdžiai. Siesartiečiai girdėjo, ko linkėjo jiems Seimo narys, rajono meras, buvęs rajono architektas, priminę, kaip ir kuo vadovaujantis buvo parenkama vieta šiam sodui. Po oficialiosios dalies niekas neskubėjo namo. Šventinė vakaronė, pokalbiai apie ūkį ir bites, sodininkavimo ypatumus šią netradicinę Lietuvai vasarą gaivinant ežero vėsai dar ilgai šurmuliavo, trikdė ramų ežero bangų pliuškenimą. Po įtemptų vasaros darbų sodininkai klausėsi muzikos, aptarė ir planavo bendrijos ateitį, šeimininkės dalijosi naujausiais receptais. Visai kaip seniau kaimo sodžiuose po darbų pabaigos. Žmonės pasiilgsta tiesioginio, bendrais interesais grįsto bendravimo, kuris ir sukuria tikrąją bendruomenių sambūrių dvasią, atpalaiduoja, leidžia pasijusti reikšmingu, nesuvaržytu valdiškų kultūros įstaigų lankymo normų.
je kiekvienas gali turėti savo nuomonę ir pagal Konstituciją, jam leidžiama ją išsakyti ir nebūti pavadintu keistuoliu. Edgūnas nėra už besaikį svetimų kraštų augalų vežimą į Lietuvą, bet ir nenorėtų, kad sodintume vien egles, beržus ir ąžuolus. Juk ir klimato sąlygos keičiasi. Jam teko buvoti mokslininko, dendrologo sodyboje, kuri buvo „prifarširuota“ atvežtinių augalų. Kai toje pat sodyboje lankėsi vėliau, pastebėjo, kad augalų labai sumažėjo. Kodėl? Jo manymu, čia ir pasireiškia „didysis protas“: gamta sureguliavo, kad negalintys išlikti be žmogaus priežiūros, tiesiog neišlieka. O žmogus, juk toks: žaisti nusibosta, paliktas išgyventi augalas žūsta, nes jis tiesiog ne ten, kur jam skirta. Kiekviena teritorija turi savo tvarką ir ją keisti „leidžia“ iki tam tikros ribos. Išties iki šiolei niekas negali paaiškinti, kodėl džiūstant eglynams eglės brandino tokias galybes kankorėžių – sėklų... Kodėl beržas, gelsdamas nuo viršaus pranašauja ankstyvą pavasarį, o nuo apačios – atvirkščiai, iš kur jis žino, kas bus po pusmečio? Po kiekvienos žiemos jo
ir kolegų medelynuose išnyksta kokia nors augalo rūšis, nors aiškių priežasčių tam lyg ir nebuvo: pvz., po šios ne itin šaltos žiemos pas daugelį išnyko oranžine spalva žydintys sidabrakrūmiai. Psichologai sako, kad spalva gali būti ir ginklas, ir vaistas. Gal Lietuvai nebereikia oranžinės spalvos? Gal jau reikia susitelkti ne kovai, o minčiai ir darbui? Keičiasi laikmetis? Kas toji Galia? Kas sugebės ją pažinti? Medelyno šeimininkui įdomu klausyti į jo valdas ekskursuoti atvykstančių mažų vaikų: paprašyti išsirinkti jiems labiausiai patinkantį medį, jie visuomet renkasi tradicinius lietuviškus. Iš kur jie tai žino? Iš kur toks nestandartinis požiūris? Pagrindiniu pasaulio tobulėjimo varikliu jis laiko sugebėjimą leisti būti kitai, nei asmeninė, teisybei. Kito žmogaus teisybei. Natūraliuoju atrankos būdu pasaulis vystosi remdamasis ta tiesa, kuri reikalinga konkrečiai geografinei teritorijai. Sėkmingas išlikimas – sugebėjimas prie to prisitaikyti. Net ir keičiant save.
Apie kraštovaizdį ir žmogų jame Dalia SAVICKAITĖ Pirma rugsėjo dekada baigėsi, o klevai dar žali. Tame jų rudeniniame žalume jau matai ne ateitį, o praėjusį laiką. Įdomi situacija – viename objekte visiškai prikišamai parodyta ir dar nenublankusi praeitis, ir skubanti ateitis, ir tvermė. Keičiasi metai, pavidalai, aplinkos faktoriai, o esminė informacija išlieka. Yra žmonių, kurie mato visumą ir viename objekte, ir, pavyzdžiui, kraštovaizdžio
pokyčiuose, kurie nevyksta be konkretaus komponento įtakos. Toks ir Linkmenyse gyvenantis medelyno savininkas Edgūnas Kiminis. Vyras nuo Šilalės į Aukštaitiją atvyko su žmona Daiva. Amžių kaitoje, tėkmėje jis įžvelgia pasikartojimus, jaučia galingą gamtos alsavimą ir apsivalymo jėgą. Nenorėdamas nieko gąsdinti jis teigia, kad artėjame prie tokio augalijos tipo, koks buvo šiose žemėse prieš didžiuosius apledėjimus... Ratas sukasi. Mūsų buityje besisukantys ra-
tai – lyg kalendorinės šventės – maži ir paprastai apžvelgiami, o geografinės teritorijos – dideli ir suvokiami tiems, kas vienu metu gali vertinti daugelį komponentų. Edgūnas tai vadina aštriu protu: gebėjimu mąstyti ne tiesiškai, o erdviškai lyg žvelgtum į objektą ir reiškinį iš kelių vietų, pozicijų ar ideologijų vienu metu. Tokiu regėjimu paprastai yra apdovanoti menininkai, kurie, siekdami kurti paveikius vaizdus juos prisodrina daugiaplane informacija. Gaila, bet, jo manymu, toli gražu ne kiekvienas menininkas yra aštraus proto... Dabar Lietuva, jo manymu – pati geriausia šalis gyventi: nei per dideli šalčiai, nei sausros. Tai patogu ir augalui, ir žmogui. Dendrologai skambina pavojaus varpais, kad rūgščią dirvą mėgstantys rododendrai iš pamiškių kolektyvinių sodų iškeliauja ir „apsigyvena“ pušynuose, bet Edgūnas tai vertina filosofiškai: o kas gali teigti, kad priešledyniniu periodu jų čia nebuvo? Gal tai kažkada išnykęs „tikrinis“ mūsų žemių augalas... Gal. Iš tikro – negali paneigti, o juk laisvoje šaly-
nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis Nr. 107 (2712)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Apie kraštovaizdį ir žmogų jame atkelta iš 5 psl.
R. Klimas, kuris sveikino iniciatyvius, kūrybingus žmones. Parke tuo metu dirbo individualybių „komplektas“ – puiki aplinka keistis idėjomis. Šalia visų pakylėtų idėjų įgyvendinimo jie dirbo Vaišniūnų girininkijos medelyne, augino vaikus. Šeimos galva linksmai prisimena, kaip aukso medaliu LŽŪA miškininkystę baigusi, trečios kartos miškininkė žmona vidurinįjį Mykolą (užaugino dar dvi dukras) paguldydavo ant antklodėlės, aplinkui pridėliodavo uogų ir, kol vaikas jas
iki jos suskaldymo. Paraleliai „prisidurdavo“ iš sodybos kieme auginamų dekoratyviųjų augalų. Dešimt metų derino verslą ir darbą, o dabar gyvena „iš medelyno“. Dendrologai diskutuoja – ar teisingai elgiasi atveždami į šalį svetimžemius augalus? Dviprasmiškai jaučiasi ir Edgūnas. Visur: ir dėl to, kad sunkina tos nematomosios jėgos darbą versdamas ją atsirinkti iš atvežamų augalų, ir vidinės nuostatos nelabai dera su pasaulyje paplitusia nuomone, kad verslas yra blogis. Ieškodamas žodžių situacijai apibūdinti, save joje jis vadina lyg ir vegetaru medžiotoju. Jis labai stengiasi būti sąžiningu sau, bet ar pasiryžtų savo kasdienybę išgryninti iki apmąstymų lygmens? Greičiausiai – ne, nes save, kaip ir didžiąją dalį žmonijos, jis vadina vartotoju. Baimė, kad reiks atsisakyti to gyvenimo, kurį dabar susikūrė – sustabdo. Sutiktų mokytis vienovės, bet nemato Mokytojo. Gal dar ne laikas? O gal tamprus ryšys su žeme jam padeda nepakilti į padebesius? Kiminių medelyne gausu įvairiausių dekoratyvių spygliuočių, nuostabius žiedus kraunančių ir puikius vaisius nokinančių augalų. Dabar madingiausias augalas Lietuvoje – hortenzija. Planuose – senųjų veislių obelų ant poskiepio auginimas. Žmonės ieško aukštų obelų. E. Kiminis sako, kad pasaulyje yra 9 pamatinės obelų veislės, viena iš jų – beišnykstantys antaniniai. Kitos, taip vadinamos perspektyvios veislės, pabūna ir dingsta... Per ilgus amžius iki mūsų dienų atkeliavo liepos medis, kurį mitologai priskiria deivei Mildai. Tai vienas iš sveikiausių medžių, jos formų nėra daug – nei geltonlapės, nei raudonlapės nerasite. Ji lyg jausminės būsenos simbolis, stabilių emocijų nešėja. Tradicinė lietuvio sodyba turėjo vietas, kur augo eglės, užstojančios
rankiodavo, galėdavo abu dirbti. Pradėjo triukšmauti – ir vėl uogų ratas... Dabar vaikų teises ginantieji gal net ir atimtų... Pasikeitus parko vadovui abu dirbo eiguliais Linkmenų girininkijoje
vėją, kur gėlėms ir pastatams buvo skirtos vietos, kur erdvės ir formos „stiprino ir mažino“ gyvybinę energiją – kaip fengšui. Bet kaip tai vadinosi mūsuose? Lietuvos etnografai kalba apie
Eglės Kiminytės nuotraukos
Pažanga nevyksta be individualybės, o ji – sraigtelis gyvenimo mašinoje – turi pažinti tos mašinos veiklą ir atlikti savo funkciją. Pirma išsiaiškinus – kokia ji. Tragedija tuomet, kai „sraigtelis“ nemoka pritaikyti savo funkcijos tame aparate... Savo lyg ir nežemiškas mintis jis iliustruoja buitiniais pavyzdžiais: pradėjęs gyventi „kitame pasaulyje“, t. y. Aukštaitijoje jis piktinosi viskuo: ne taip šieną grėbia, ne taip arklius kinko... Susidūrė aukštaitiškoji ir žemaitiškoji tiesa, bet norėdamas sėkmingai pritapti aplinkoje, kurią pasirinko gyventi, nustojo stebėtis, mokyti ir piktintis... Prad-
alybės. Ypatingai gerai tai atsispindi televizijos laidose, kuomet laidų vedėjai netradiciškai pasisakančiųjų klausia – iš kur jūs tai žinote? Nesiklauso originalių minčių, bet klausia jų atsiradimo šaltinio – kur skaitėte? Kas sakė? Jei tai išmąstyta mintis, neturinti nuorodos į pirminį šaltinį, tai pagal juos – niekalas. Kaip ir pirmųjų pakopų mokslo darbuose... Ir vėliau – jei turi išsilavinimą liudijantį dokumentą tu – teisus, jei ne – tavo tiesa nieko neverta... Kiminių šeima džiaugiasi, kad jie laiku – apie 1992 m. – atsidūrė ten, kur reikia – Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tuomet saugomoms teritorijoms, o vėliau ir Miškų ministerijai vadovavo
E. Kiminio darbai rudenėjant... menis tokiam sėkmės vertinimui atrado dar bestudijuodamas. Apie 1990 m. laisvėjant Lietuvai atsirado daug naujų organizacijų, plito daug naujų idėjų apie sveiką gyvenseną, dvasinio pasaulio darną ir pan. Žmonės lyg vandens molekulės jungdavosi, keisdavosi informacija, išsilakstydavo ir vėl jungdavosi. Kaip ir teorijoje apie organizacijų kūrimąsi: ateina laikas, kai nebegaudama informacijos iš išorės, organizacija pati save sunaikina, kad „atskilėliai“ telktų apie save kitus žmones ir veiktų. Visuomeninių organizacijų, bendruomenių juridinį „įforminimą“ jis laiko dirbtinėmis pastangomis išlaikyti struktūrą, kad vėliau galėtum ją valdyti... Gamtoje taip nebūna, todėl ji nuolat kinta, išmoksta išgyventi naujomis sąlygomis... Visus šiuos „atradimus“ jis padarė stebėdamas ir analizuodamas savo ir savo šeimos išgyvenimus. Jie su bendraminte žmona jaunystėje taip pat „nešė savo žinojimo šviesą“ ignaliniečiams: kvietė sveikos mitybos įpročius pristatančią lektorę Vaištarienę, kitus, jungėsi į sveikos gyvensenos klubą „Lobelija“. Nors organizacija dar gyvuoja, bet „šviesėjimas“ kartu patyrė fiasko, nes tai – individuali reikmė, kaip ir gebėjimas priimti informaciją. Jie pabuvo ir krišnaistais, ir vegetarais, o dabar save vadina tvarkingais fanatikais. E. Kiminis nėra patenkintas ir švietimo sistemos sugebėjimu neugdyti individu-
lietuviškus darželius, tik neseniai prabilo apie parkus, bet apie sodus kalbų girdėti neteko. Kas ta lietuviška sodo tradicija? Kodėl net ir turėdami išpuoselėtas sodybas, vilas žmonės važiuoja
čia taip kaip žmonės: skausmą, baimę, meilę ar pan. Jie tiesiog yra dalis gyvybės formos žemėje. Kuriame Utenos regiono centre gėlynai gražiausi? Su didžiuliu azartu jis puolė girti Ute-
„į gamtą“? Gal lietuvių kultūra ir sodų tradicija daug senesnė už kitų Europos šalių, gal tas stebuklingas sodas, atgaivinantis dūšią yra laukinė ar bent natūrali gamta? Atsakymo reikėtų ieškoti. Ką medelyno šeimininkas galėtų patarti pirkėjams? Pirmiausia – pirkite augančius, kokybiškus augalus. Kaip išmokti tokius atsirinkti – įgūdžių ugdymo dalykas arba pasitikėjimas juos auginančiu. Pirkti didelį augalą ar pirmametį? Vieno atsakymo nėra, reikia įvertinti savo poreikius. Vieni sako, kad „neturiu laiko laukti“ arba „nesulauksiu“... Tuomet tikrai rinkitės brandų, kad nereiktų kankintis, bet atminkite, kad save užprogramuojate skubėjimui. Kiti nori turėti kuo rūpintis – tokiems pirkėjams reikia „mažylių“. Jie nori matyti augimą, savo veiklos atspindį ir lyg Mažieji princai privalo grįžti pas savo „rožę“, kad ją laiku palepintų vandeniu ar trąšomis... Japonai bonsus sugalvojo ne šiaip sau. Jie reikalauja labai daug priežiūros. Tokie augalai rekomenduojami žmonėms siekiant „pririšti“ juos prie žemės, kad dvasiniai dalykai nenuneštų į dangų ir neatsitiktų kaip legendiniam Ikarui... Augalų pasaulis neturėtų būti lyginamas su žmonių pasauliu. Jie gyvena kitaip. Edgūnas nemano, kad jie jau-
nos valdžią, kuri sudaro sąlygas miesto apželdintojoms dirbti taip, kaip jos dirba. Zarasai gali kviesti turistus į savo renginius, Anykščiai – į intelektualiuosius lankytinus objektus, Ignalina – pažiūrėti renovuotų namų, o Utena – ne tik į savo muziejų ir biblioteką ar hipodromą, bet ir į želdynų apžiūrą. Jo manymu, dabar apželdinant miestą pasiektas itin aukštas lygis, sėkmingai balansuojama tarp modernumo ir tradicijos tiek pagal augalų rūšis, tiek pagal spalvingumą, sukurti puikūs želdynų pagrindai ir jei taip bus dirbama toliau, tai ateinančius 15–20 metų jie tik intensyviai gražės. Gal todėl, kad Utenoje estetiškai ir harmoningai tvarkoma aplinka, sakoma, kad čia gyvena laimingiausi žmonės? Gal tai teigiamai veikia nuotaiką ir mažina kritiškumą? Anksčiau Lietuvoje buvo labai madinga organizuoti ekskursijas po gražiausias sodybas, dabar važiuojame žiūrėti gėlių į užsienį, bet užmirštame parodyti savo lobius.