2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis Nr. 110 (2715)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 25
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Tiltas – daugiaprasmis simbolis senojoje kultūroje Dalia SAVICKAITĖ Skubindami savo gyvenimą neberandame laiko pagalvoti ir apie slaptąsias daiktų prasmes, jų – kaip simbolių – reikšmę. Kiekvienas šį žodį dabar supranta savaip. Vienam tai daiktas, kuriuo pervažiuojamas vandens telkinys, kitam – teletiltas, o visažinis „Google“ – pasiūlys dar kitokios informacijos. Įdomi tiltų istorija. Štai enciklopedijoje rašo, kad tai – statinys, kuriuo virš vandens telkinio, tarpukalnės ar kitos kliūties nutiestas kelias, gatvė, inžineriniai tinklai. Ten pat išvardijamos ir jų statybos techninės subtilybės, minima, kad ilgiausias (38 400 m) yra 1969 m. JAV per Pončartreino ežerą nutiestas sijinis gelžbetoninis tiltas, kad pirmieji mediniai lietuviški tiltai paminėti apie 1290 m. Livonijos kronikoje. Tai labai materialus požiūris į šį žodį, o juk Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, šis žodis turi simbolinę prasmę. Besidominčiam mitologija tiltas yra laikas, jo virsmo ženklas. Kadangi ir laikas yra suprantamas labai įvairiai (astronominis, socialinis ir t. t.), tai gal būtų galima galvoti, kad tiltas simbolizavo gyvensenos (socialinius) pokyčius atitinkamu metų ar istoriniu laiku? Štai „Simbolių žodynas“ aiškina, kad „tiltas tai – dviejų atskirų dalykų jungtis“. Kasdienėje kalboje mes įpratę sakyti „meilė – tiltas, sujungęs dvi širdis“ ar panašia prasme. Tiltas tampa „tarpininko“ simboliu. Tiltas sujungia ir stichijas: jūrą– žemę, žemę–dangų. Pats pažįstamiausias dangaus ir žemės tilto įvaizdis – Vaivos juosta, vaivorykštė. Tautosakoje galima rasti informacijos, kuri teigia,
jog šiuo tiltu mirusieji iškeliauja į dangų, kad juo į žemę atkeliauja vanduo, skatinantis gyvasties atsiradimą... Buvo manoma, kad Laumės juostos vienas galas įmerktas į vandenį ir ji traukia jį į save. Kuo Laumės juosta ryškesnė, tuo daugiau vandens joje, tuo ilgiau lis. Aukštaičiai sakydavo, kad Laumės juosta yra nuleista iš dangaus kur nors į jūrą ar ežerą ir traukia į debesis vandenį, kad vėl lytų. Dangaus ir žemės jungtis užtikrino gyvybingumą arba išsivesdavo šioj žemėj jau atvargusius... Tai skirtingos žmogaus būsenos, tai skirtingi žmogaus žemės ūkio darbai, kurie neatsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Tai logiška kaita, logiškas perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Susidomėti tilto simboline prasme mane paskatino etnografinės ekspedicijos ir dar viena nesąmoningai – t. y. neklausiant kodėl – tęsiama tradicija Ignalinos rajono Meironių kaime: šokti ant tilto per šv. Lauryną. Šv. Lauryno diena minima baigiantis pirmajam rugpjūčio dešimtadieniui, kai derlius jau „pareina“ į namus, kai baigiami kopinėti aviliai, kai ankstesniais metais buvo baigiamas maudymosi sezonas atviruose vandenyse, kai žmonės pradeda laukti naujo metų laiko – rudens, kuris vėl pakeis jų gyvenseną, keisis ir darbai, kuriuos dirbo visą vasarą... Mano žiniomis, ant tiltų šokdavo ir Švenčionių rajone. Galvojant buitiškai, viskas lyg ir aišku: tiltas – lengviausiai nuvaloma, lygi aikštelė, kurioje patogu šokti. Kita vertus tiltai būdavo statomi judriose vietose: kaimuose, tarp kaimus jungiančių kelių. Taip būdavo patogiau susirinkti kelių kaimų jaunimui, saugiau pareiti. Tiltas jungdavo dviejų atskirų kaimų gyventojų
papročius, vertybes pačiu savimi – lyg riboženkliu – apsaugodamas ir kiekvienos vietovės skirtybes, autentiškumą. Kreipiausi į Lietuvos mitologijos žinovą, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininką Libertą Klimką. Gautame atsakyme skaitau: „Tilto mitologema (pirmapradė reikšmė) suformuota dar archajiškojo žmogaus mąstysenoje ir yra labai sudėtinga“. Laiško autorius mano, kad tiltas yra ne tik priešingų upės krantų sujungėjas. Jo manymu, tiltas jungdavo ne tik upės krantus, bet ir priešinguose krantuose gyvenančių genčių žemes, kuriose buvo bendraujama kitokia kalba ar tarme, buvo laikomasi kitokių papročių. Šio žodžio archajiškumą rodo ir skoliniai ugrų, suomių kalbose. Gerbiamas mokslininkas rašo, kad neatsitiktinai tilto įvaizdis yra dažnas kalendorinėse dainose. Tikėtina, kad čia jis reiškia laiko mazgus: jungtis tarp skirtingų metų laikų, sezoninių žemės ūkio darbų. Tiltas dainose „nugrindžiamas“ medžio lapeliais. Taip tiltas įgauna pasaulio medžio bruožų. Rugiapjūtės darbuose minimas Jievaro (Jovaro) tiltas: tokio medžio pavadinimo botanikoje nėra, tuo vardu vadinama po rugiapjūtės lauke paliekama rugio stiebų kasa, supinta iš paskutiniosios nenupjautos saujos. Laiško autoriui dar yra tekusi laimė matyti tokį supintą „tiltą“ baigiantis rugiapjūtei (dabar dažniausiai tai galime pamatyti tik profesionaliai organizuotose šventėse). Jį žmonės pynė neieškodami jokių prasmių, tiesiog todėl, kad taip darė ir jų tėvai. Prilenktas varpomis prie žemės, jis išties primena simbolinį tiltelį. Semantiškai šią prosenovišką apeigą jis siūlo suprasti taip: kas
paimta iš žemės maitintojos, tas turi būti jai ir sugrąžinta nors maža dalele. Jievaras – dvasinis tiltas tarp žemdirbių kartų, jungiantis mitinių būtybių anapusinį pasaulį su šios žemės gyventojais. L. Klimkos nuomone, būtent čia pasaulio medžio ir tilto transcendentinės sąvokos tiesiog sutapatinamos. Toje pat dainoje minimas ir amalas. Pamenu, visai nežinodama, kodėl, ir savo dukrai kažkada aiškinau, kad tai paslaptingai atsirandanti laumės gūžta. Manau, ne man vienai amalas atrodo esąs paslaptingas darinys, juolab, kai dabar juo ir gydoma... Kuo ne laumių burtas? Mitologas sako, kad šis amžinai žaliuojantis augalas (botanikas pasakytų – augalo parazitas) primena metafizinį kraštą, kur amžina vasara, kur visada gera. Kitose dainose pasaulio medžio ir tilto sąvokos dažniausiai būna šalia: Joninių (Rasų) dainose ant dviejų tiltelių žydi ieva (tilteliai, kaip ir pats šventės laikas perskiria metus pusiau). O gal rodo saulės taką iš rytų į vakarus? Dainų tiltu rieda aukso žiedelis, per šv. Andriejų merginos likimo skirtą bernelį išburia per dubenį „nutiesusios“ tiltą. Kiekviena moteris sutiks, kad vestuvės – taip pat gyvenimo būdą skiriantis įvykis, skirtis (lemtis) ir jungtis kartu. Karo dainose dažnai girdime, kad kario gyvenimas, gyvenimo kelias baigiasi prijojus tiltą. Gerbiamas mokslininkas rašo, kad kosmologinis tilto aspektas labai ryškus senosiose latvių dainose. Jų tiltu, tarsi medžiu, į šį pasaulį nusileidžia dievai, atvyksta šventės. Rusų ir gudų kalėdinėse dainose tiltu atvažiuoja šventieji. Ir šiuolaikinėse rusų dainose nelaiminga meilė baigiasi žengus nuo tiltelio... L. Klimka mano, kad tiltai
yra jungtis tarp mistiškai suvokto pasaulio dalių. Kartu su Jumis, mieli skaitytojai, galiu tik pasidžiaugti, kad šiame rytiniame Lietuvos pakraštyje dar toks gajus senasis laiko pajautimas. Tai liudija, kad susiburdami šventėms ant tiltų per Jonines ar rudenėjant mes dalyvaujame gamtos gyvenimo perėjime į kitą būseną, į kitą gyvenimo ritmą. Kartu su gamta paruošiame save naujam tamsos–šviesos santykiui, pasiruošiame keisti gyvenimo tempą, suvokiame, kad ateina kiti darbai... Tiesiog taip darome, nes tai kažkur mumyse „užprogramuota“ lyg standžiajame diske, kuriame galima atrasti visą kažkada įrenginyje buvusią informaciją. Gal tik mūsų jaunikiai galėtų baigti vargti nešiodami savo jaunąsias žmonas per tiltus. Taip jie atima iš būsimosios namų šeimininkės teisę išgyventi, apmąstyti tą naują virsmą, naują būtį ir buitį ateinančią į jos gyvenimą. Jeigu pavartytume mitologijos raštus, pamatytume, kad po vestuvių moterį pradeda globoti net kiti dievai (merginas globoja Bubilas, o ištekėjusias moteris – Austėja). Po vestuvių moteris iš kažko neapčiuopiamo tampa aiškią paskirtį gyvenime turinčiu žmogumi. Tegul jaunavedžiai pereina tiltą tylėdami ir burdami savo šeimos ateitį, bandydami suvokti savo perėjimą į naują socialinį statusą. Derėtų atminti, kad šią – nešiojimų per tiltus tradiciją – tarybmečiu, kai žmonės neturėjo tiek daug nuosavo transporto priemonių, sugalvojo taksistai, kurie tokių reikšmingų žmonėms švenčių proga tiesiog „lupdavo devynis kailius“, nes tokiomis dienomis tik jaučiama, o ne galvojama ir skaičiuojama...
Dar vienas ponios Teresės širdies atodūsis įkeltas į knygos puslapius Bent kiek besidominčiam Molėtų krašto žmonių gyvenimais, kūryba Teresės Tumėnaitės-Paberalienės pavardė žinoma. Ir kaip nežinosi, jei ji save laiko Alantos krašto žmogum. Toks jau tas mūsų gyvenimas, kad kartais turime vienas svajones, tačiau gyvenimas padaro „savas“ korektūras. Vaikystėje, kai tik išmoko rašyti, vis rašė ir tai jai daryti sekėsi. Tiesa, pasirinkusi medikės kelią ji neatsisakė savo svajonės – bendradarbiavo su laikraščių redakcijomis, dalyvaudavo rašinių konkursuose. Vieną rugpjūčio sekmadienį, kai daugelis skubėjo pasi-
Autoriaus nuotraukos
Jonas BAREIKIS
A. Driukas ir jo vadovaujamas kolektyvas lepinti besibaigiančios vasaros si neabejingieji kuriančiam, jai malonumais, į Alantos dvarą artimi žmonės, bendraamžiai, ponios Teresės pakviesti rinko- draugai į dar vienos naujos jos
knygos „Paskutinis saulėlydis“ pristatymą, kuriame buvo žadėtas ir kito Alantos krašto iškilaus žmogaus – maestro Adolfo Driuko vadovaujamų kolektyvų koncertas. Tradiciškai kraštiečių susitikimas buvo pradėtas pamąstymais ir prisiminimais bei naujomis pažintimis prie Pavirinčių kaimo kapinaičių, esančių netoli Alantos. Tiesa, šį kartą buvo susirinkta negausiai. Galbūt, vyresniajai kartai metų našta, karštis ir buvo tos kliūtys, sutrukdžiusios nuvykti iki kapinių. Bet Alantos dvaro iškilmių salė vos sutalpino norinčiuosius iš pirmų lūpų išgirsti autorės mintis apie kūrybą, apie naujos knygos atsiradimo aplinkybes. Renginio pradžioje, draugiškai
sugiedojus „Tėvyne brangi“, knygos autorė kreipėsi į susirinkusiuosius ir visų pirma padėkojo už atvykimą ir jos pagerbimą. Kažkada, vieno iš pokalbių metu, ponia Teresė yra sakiusi: „Kiekvienam, tikriausiai, Aukščiausiasis, nulemia gyvenimo dalią, tačiau ir kiekvienas iš mūsų pasirenkame sau tinkamus ir priimtinus dalykus. Vieni tapo, kiti kala akmens skulptūras, treti lipdo iš molio, skraidina aitvarus, puoselėja kambarines gėles, dalyvauja automobilių lenktynėse, mokosi japonų kalbos, medžioja, siuvinėja, politikuoja. Mano pasirinkimas – žaidimas žodžiu. Žodžio prisijaukinimas“. nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis Nr. 110 (2715)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Dar vienas ponios Teresės širdies atodūsis įkeltas į knygos puslapius atkelta iš 5 psl. Gydytoja, rašytoja, poetė Teresė Tumėnaitė-Paberalienė sakė: „Vis labiau jaučiu savimi, kad traukiuosi (senstu), paskęstu savyje ir nebeieškau draugių ar draugų, su kuriais galėčiau pasidalinti mintimis. Gal todėl ir rašiau šiuos prisiminimus, rašiau visiems ir niekam!.. Noriu, kad juos perskaitę vaikai kažką suvoktų, kad geriau pažintų žemę, iš kurios atėjo, išaugo
Teresė Tumėnaitė-Paberalienė medžiais... Šaknys – mūsų visų gyvenimo pagrindas ir vargas žmogui, nutrūkusiam nuo savo šaknų, jų netekusiam! Mūsų žmonių šaknys – ne vien žemė, kurioje išaugome: tai mūsų tėvai ir net patys tolimiausieji protėviai, kurių genus nešiojamės, į kuriuos mes vienaip ar kitaip panašūs ir kuriems esame artimi...“ Naujoji knyga – tai dar vienas širdies atodūsis, juodomis raidėmis pažiręs baltuose, dažais kvepiančiuose, nepaprastą šilumą skleidžiančiuose popieriaus lapuose. Kiekvienam prie jos prisilietusiajam ji sava. Pasak autorės: „Čia mano knyga, joje ir mano gyvenimas!“. Jaunimui tai – puikus tėvų ir senelių gyvenimo, to laikotarpio Lietuvos istorijos pažinimo šaltinis.
Tai – širdies atodūsis žmogaus, kurio delne ne viena pavargusi ir nurimusi žmogaus širdis, neatsispyrusi moteriškai šilumai ir atkaklumui: „Nagi, nagi, kovok, nepasiduok!..“, vėl suspurdėdavo, imdavo plakti, rausvai spalvindama vaiko, suaugusiojo ar senelio skruostus, lūpas, virpindama akių vokus. Tai – šir-
dies atodūsis žmogaus, kuris per beveik pusšimtį gydytojos-reanimatologės darbo metų nesuskaičiuotai daugybei žmonių suplėšė jų turėtus bilietus į anapilį, atkovojo ir iš mirties nagų išplėšė jų gyvastį, įkvėpė gyvybę ir galimybę šiame gyvenime dar pabūti kartu su tėvais, vaikais, broliais ir draugais... Tai – širdies atodūsis žmogaus, kurio nelepino, stiprybę bandė ir bando gyvenimo negandos visose Lietuvos santvarkose, žmogaus, kuris basomis bėgiojo, brendo ir grūdinosi pas senelius mamos tėviškėje Pavirinčiuose (Molėtų r., Alantos sen.). Tai – dar vienas Lietuvos karininko, partizano dukters Teresės Tumėnaitės-Paberalienės širdies atodūsis naujoje knygoje. Autorė pasakojo: „Gimiau Kaune 1936 m. spalio 22 d. Mama – gailestingoji seselė Sofija Sabaliauskaitė-Tumėnienė. Tėvelis – Jonas Tumėnas, Lietuvos kariuomenės karininkas, turėjo kapitono laipsnį. Karo audra praūžė mums gyvenant Aluntos valsčiuje, Pavirinčių kaime. Pirmą sovietinės okupacijos dieną buvo bandyta mūsų šeimą sušaudyti, tačiau mes spėjome pabėgti į mišką. Tėvelis ėmėsi organizuoti partizaninį judėjimą, mes su mama nuolat keisdamos vietą slėpėmės pas žmones. 1945 m. liepos mėn. buvome išduoti prie Pakalnių, Kvaselių kaime. Tėvelis buvo suimtas ir be teismo ištremtas į Vorkutos lagerius, o mes su mama toliau slėpėmės. Man tada ėjo aštunti metai. Staigi mamos liga privertė grįžti pas senelius į Pavirinčius, nuolat bėgioti nakvynei pas kaimynus, kad nebūtume ištremtos į Sibirą. 1948 metais mirė mama. Dvylikos metų jau buvau likusi viena. Seneliai vienas po kito iškeliavo paskui mamą... Teko mokytis vienai, o baigus Alantos vidurinę nebuvo leista toliau mokytis, nes socialinės kilmės pažymėjime buvau vadinama
kurioje gyveno daugel metų ir išėjo josios neišdavęs!.. Mokiniai seniai plačiai pasklidę po pasaulį margąjį klajoja... Daugelis iš jų jau virtę kryžiais ant kalnelio rymo Aluntoje... Mokytojai Buvo visko – darganos ir vėjų, debesų pilkų, tolyn nuslinkusių... Metai neskaičiuojami skubėjo, vakarais prie sąsiuvinių palinkus...
Driukai – tėtis ir dukra buržuazinio nacionalisto dukra. Pabėgau į Rokiškio rajoną pas tėvelio seserį, kur pavyko tapti „pamestinuke“, tetos augintine. Be vargo įstojau į Utenos medicinos mokyklą, o ją baigusi „raudonu diplomu“, buvau nukreipta mokytis į Kauno valstybinį institutą. Baigusi beveik visą gyvenimą dirbau Vilniaus rajone įvairiose gydymo įstaigose. Pašlijus sveikatai, išėjau į pensiją ir pradėjau rašyti. Išleidau šešias knygeles, į kurias sudėjau viską, ką norėjau papasakoti žmonėms. Palikau ir Vilniaus kraštą, grįžau gyventi į savo tėviškę prie Virintos. Autorė yra dar išleidusi knygas: „Prisiminimai apie „Alantos krašto šviesuolį Mykolą Šeduikį“ – 2005 m., „Klevų giraitės princesė“ – 2007 m., „Partizano dukters dienoraštis“ – 2007 m., „Žvaigždės byra į sietuvą“ – 2008 m., „Išnykęs Pavirinčių kaimas“ – 2010 m., „Parymoti sugrįšiu!“ – 2011 m. Ir štai dar viena nauja – „Paskutinis saulėlydis: autobiografinė apysaka“ – 2015 m. „Partizano dukters dienoraštis“ autorei 2009 metais atnešė tradicinio, tryliktojo Rytų Lietuvos literatų konkurso laureatės vardą. XIII Rytų Lietuvos literatų konkurse buvo kviečiami dalyvauti Elektrėnų ir Visagino miestų, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus, Zarasų rajonų prozininkai, publicistai ir poetai – nepriklausomai nuo autorių amžiaus, profesijos ar tautybės. Tąkart konkurse dalyvavo apie keturiasdešimt literatų. Konkurso dalyviai turėjo pateikti naujus, pastarųjų metų kūrinius. Autorę suskubo pasveikinti rajono kūrėjai Birutė Šiukščiuvienė, Algirdas Meilus, Antanas Pivoras. Geriausios autorės draugės skaitė ištraukas iš knygos. Kraštiečių susitikime gausiais aplodismentais buvo palydėtas Adolfo Driuko vadovaujamų saviveiklininkų koncertas. Susitikimo metu netrūko sveikinimų, linkėjimų, malonių pabendravimų.
*** Teresė Tumėnaitė-Paberalienė (Molėtų r.) Tėviškės giriai Dažnai ilgiuosi tavo tylumos, ošimo medžių, liūdno paukščių klyksmo... Ir ten toli, iš praeities manos žaliųjų eglių gaudesys atklysta...
Buvo klasė, mokiniai ir suolai, ir veidai, praeityje išnykę... Juos vargu šiandien besuskaičiuoji valandą skaudžios vienatvės tykią... Dienos lėkė net nepastebėtos, balo sodai, raudonavo vyšnios... Ir atslinko vakaras iš lėto atminimais praeities išnykusios... Palengva nublanko skruostų rožės, ant plaukų rudens šarma užkrito, o jaunystės žavesys ir grožis dingo, tarsi ir nepamatytas...
Gimtais namais man kitados buvai, tavajam prieglobstyje aš išaugau... Ir šiandien aš regiu tave gyvai, širdy prisiminimą tavo saugau.
Meilė kažikur šalia praėjo: jai nebuvo ir – neliko laiko!.. Per ilgai ji po langais stovėjo ir laukimo ilgo neišlaikė...
Mylėjau šilką tamsžalių šakų, smailias viršūnes, žvelgiančias į tolį, Ir svaigų kvapą varvančių sakų, ir samanų žalių minkštutį guolį.
Mokiniai išėjo ir negrįžo, keitė juos nauji... O laikas bėgo... Daugel jų jau po mediniais kryžiais, po aukštais klevais kalnely miega...
Lingavo, supo lopšine Mamos aukštom viršūnėm pralekiantys vėjai, ir iš dangaus žydrynės gilumos atklydęs mielas vyturio čiulbėjimas...
Liko atminimai ir vienatvė, aukštos liepos, žvelgiančios į dangų... Mokykla sena – anapus gatvės, ilgos naktys prie atverto lango...
Nuslinko metai vieškeliu – keliu, saulutė suka jau į guolį mėlyną, bet aš lig šiol pamiršti negaliu tavų kvapų ir tavojo šlamėjimo.
Nebegrįš vaikai
Kur suka ratą vanagai raibi, Aukštai aukštai sparnus ištiesę, Užmigt norėčiau aš tavam glėby, Žaliųjų eglių amžinam pavėsyje... Pirmajam mokytojui Aluntos kalnely ant kapinių groja žalias žiogas rudeniniu smuiku... Laikas jau raides šiek tiek ištrynė: „Mokytojas Mykolas Šeduikis“. Pakelta galva, o žvilgsnis gyvas, tarsi klasėj prie lentos sustojęs! O žila šarma rudens vėlyvo marmurinius plaukus sidabruoja... Kiek jo klasėse mažų rankelių rašė kreivą pirmą raidę? Kas vardus jų prisimint begali, kiek jų mokė, kiek gyvent išleido?! Slinko vieškeliais laikai neramūs, buvo metai šiokie ir anokie... Jis skaityti mokė mano Mamą ir mane raides pažint išmokė... Nepailstantis, guvus kaip reta, savo širdį dovanojo Žemei,
Beliko tik grioviai ir lauko plynė, slėny – karklais apaugus Virinta... Viršuj – gili dangaus mėlynė... Vien tiktai jos į purvą nesumynė! Kur buvo kaimas – tik tyla šventa! Mieste užgimę ir mieste užaugę, vaikai į gimtą kaimą nebegrįš... Neliko nieko ten, kur sodai augo: viena tyla tik atmintį jų saugo ir šviesios žvaigždžių akys per naktis... Nemindomas vingiuoja kaimo kelias, duobėtas ir užžėlęs tarp laukų... Atgal sugrįžti nieks negali!.. Gal tik sapne vaikai regės tą šalį, kur miega protėviai tyloj kapų... Nedžiugins niekad jų pražydę vyšnios, lakštučių trelės slėniuos Virintos... Į tėviškę vaikai jos nesugrįš jau, jų širdyse aidais nesikartos žiogelio smuikas, čirpiantis vienodai... Tėvus palaidoję, skubės išvykti, kad negraudint laukų tyla širdies... Ir nieks dėl to jų kaltint tenedrįsta, ne jų jaunystei snigo baltos vyšnios, ne jiems rugiuose grieždavo griežlė...