2015 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis Nr. 58 (2663)
7
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 7
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Versle svarbu suvokti pustonius Dalia SAVICKAITĖ Vienaip ar kitaip kultūros finansavimas priklauso nuo verslo sėkmės. Tai ir atskaitymai į biudžetą, ir verslininkų neatlygintina parama renginių organizatoriams. Ar pats verslas gali būti kultūrinių vertybių, vidinių nuostatų kūrėjas, senųjų tradicijų puoselėtojas ir naujųjų kūrėjas? Gali, jei verslininkas atitinkamoje aplinkoje veikia socialiai atsakingai. Tai puikiai iliustruoja Ignalinoje ir Visagine veikiančios UAB „Namų fabrikas“ įmonės: restoranas-viešbutis ir pramogų parkas Ignalinoje „Žuvėdra“ bei Visagine „Trečias blokas“.
dinama padaro tik mintis apie nesėkmę. Petras apie nesėkmes negalvojo, nes gerai išanalizavo tokių paslaugų poreikį, lankytojų srautus, jų poreikius ir galimybes. Analizės formavo ir numatomas teikti paslaugas, aplinką, kurioje jos bus teikiamos. Aišku, reikėjo drąsos stovėti tvirtai ant žemės kuomet visi sakė, kad senoji „Žuvėdra“ tiek apleista, kad jos nebeįmanoma prikelti, kai vietos verslininkai atsitraukė. 1946 m. dabartinėje „Žuvėdros“ vietoje buvo žibalo parduotuvėlė, 1962 m. – alaus baras, po to – stiklinis paviljonas-baras, 1982 m. išdygo tam laikui modernus plytinis mūriukas, kuriame veikė baras ir kavinė. Visi „būviai“ pristatomi restorano
Ežero valymo darbai prie „Žuvėdros“ Įmonės vadovas Petras Mačiulis (vyresnysis) kalbinamas apie atsakingai, atsižvelgiant į vietovės gyventojų mentalitetą ir poreikius, plėtojamą verslą sakė, kad ne viskas įspraudžiama į verslo rėmus. Verslo patirties įgijo kurdamas ir plėtodamas statybų, medžio apdirbimo sritis kituose Lietuvos regionuose, bet nuolat jautė poreikį kurti grožį, su žmonėmis bendrauti emociniame, estetiniame lygmenyje. Taip susiformavo maitinimo ir apgyvendinimo verslo plėtros vizija. Iš pietinės Lietuvos dalies „perkraustydamas“ verslą į ry-
foto galerijoje. 2004 m. senoji „Žuvėdra“ pradėjo skrydį į naują gyvenimą, senasis mūras atsinaujino, kiek padidėjo, atsirado krašto architektūrai būdingesnių statybinių medžiagų – medžio, lauko akmenų. 2005 m. ji jau buvo pasidabinusi nauju rūbu. Šiemet „Žuvėdra“ – restoranas, viešbutis, pramogų parkas – didžiuodamasi jau gali pasakoti pirmojo savo veiklos dešimtmečio sėkmes ir praradimus. P. Mačiulis atsimena, kad buvo minčių kažkaip labiau „priartinti“ įstaigos pavadinimą prie vietinio žodyno, išsiaiškino net žuvėdrų
„Žuvėdros“ 10-metis, direktorė A. Kliaugaitė, du Petrai Mačiuliai tinę šalies pusę, svarstė įvairius paplitimo arealą. Ir nusprendė variantus: gal rekonstruoti ma- neapsunkinti žmonių galvų naulūną Molėtuose? O gal apleis- jadarais. Naujiena turėjo tapti ne tą, ilgą istoriją turintį restoraną pavadinimas, o teikiamų paslauIgnalinoje? Apsistojo ties pasta- gų kokybė ir aplinka, kurioje jos rąja mintimi. Svajonę neįgyven- teikiamos. Restorano interjeras
leidžia pajusti gamtos gyvenimo pulsą: didžiuliai stikliniai langai sukuria buvimo gamtoje iliuziją. Pastatą supančios kalvos, miškai, palangėje vilnijantis arba ledo spindesiu viliojantis ežeras,
Naujoji „Žuvėdra“ tuoj už lango siūruojančios pušys. Restorane, kaip ir gamtoje, mažai aštrių kampų. Visos vidaus sienos „vilnija“. Prisižiūrėjęs vakarietiškų grožybių galvojo kėdes „apvilkti“ puošniais apvalkalais, stalus užtiesti prabangiomis staltiesėmis. Gyvenimas pakoregavo: daugelį ignaliniečių tokia prabanga šokiravo, nes įpareigojo visai kitaip elgtis, kitaip apsirengti. Mieste dar nebuvo buvę tokių pastatų ir interjerų, nebuvo susiformavusio įpročio juose lankytis, nebuvo aišku, kokio elgesio iš jų tikisi tas „atėjonis“. Pradėjo trūkti lankytojų... Pradėję ieškoti vidurio su restorano direktore, ignaliniete Aldona Kliaugaite, visų meiliai Aldute vadinama, apsisprendė restorano interjerą kiek supaprastinti.
„Žuvėdros“ pramogų parkas Žmonės sako, kad tas, kas geba remdamasis sena, atrasti nauja, vertas būti mokytoju. P. Mačiulis mokytoju stengiasi būti tik savo vaikams – dukrai ir sūnui (taip pat Petrui), kurie tapo pagalbininkais versle. Jaunesnysis Petras – Petro Mačiulio sūnus – baigė kultūros vadybos mokslus. Tėvui taip pat norėjosi, kad restoranas būtų „gyvas“, kad jame nuolat šurmuliuotų žmonės. Nors ypatingai sezoniškumo nejaučia, bet šaltais vakarais pradėjo vykti įvairios šventės, karaokė, gyvos muzikos vakarai, dailininkų plenerai, europrotai, vyksta „atvirų durų“ dienos, kuomet ir mažas, ir didelis gali apsilankyti visose restoranoviešbučio kampeliuose, senjorų arbatėlės ir kt. Atsirado kontaktai ne tik su kultūros specialistais, bet ir su sportininkais. Susikūrė savotiškas daugiafunkcis
nevalstybinis kultūros centras. Nuolatinę globą jaučia Ignalinos „Žuvėdros“ komandos krepšininkai, steigiami prizai, vyksta šaškių, šachmatų turnyrai. Kol savivaldybės klerkai skelbia ir
planuoja kurti pramogų parką, prie „Žuvėdros“ jis jau veikia. Ir ne šiaip sau: šių metų gegužės 30–31 dienomis pramogų parke vyks pirmosios lipimo lynu varžybos „Zip line challenge Ignalina 2015“. Žiūrovai ir dalyviai, mėgstantys ekstremalų sportą, tikrai patirs daug aštrių emocijų, o kol temperamentingieji šeimų nariai „nuleidinės garą“, juos atlydėjusieji galės laiką leisti restorano viduje ar terasoje. „Žuvėdra“ garsėja ir kaip nuolatinė įvairiausių Ignalinos renginių rėmėja. Tradiciniam vaikų teatrų festivaliui „Bildučiai“ jau dešimtus metus net neprašyta perveda sutartas sumas, gimnazija ir Č. Kudabos mokykla jau neįsivaizduoja savo renginių be jų paramos, o kur dar visos kitos mieste ir apylinkėse veikiančios bendruomenės. Jei nebūtų „Žuvėdros“ paramos ar garantinių raštų ją suteikti, daugelis bendruomenių projektų net nebūtų pradedami realizuoti.
tytas bendrame komplekse. Tai tapo poilsio zona pirmuose dviejuose blokuose dirbusiems, o dabar jų uždarymu besirūpinantiems darbuotojams, atvykstantiems užsienio ekspertams. Gyventojų svečiams tai lyg įžanga į užstalės pokalbius apie miesto istoriją. Pats kavinės plotas buvo sumanytas kaip ištisinė, industriniais elementais paįvairinta erdvė. Vėliau išsigrynino poreikis ją „apriboti“ širmomis, kurias galima pamatyti modernių biurų aplinkoje. Kavinės interjeras modernus ir „jaunas“ kaip ir pats miestas. Jame organizuojami renginiai taip pat daugiau orientuoti į jauną, aktyvią auditoriją. Verslininkams Mačiuliams labai gerai suvokiama dienos vertė. Todėl labai svarbu nesiblaškyti, suvokti, ką iš tiesų nori daryti ir visomis jėgomis siekti užsibrėžto tikslo. Aišku, būtų geriau, jei veiklą pradedantis žmogus gautų iš vietos savivaldybės konkretų rajono vertybių „sąvadą“, kad nereiktų analizuoti bendrosios situacijos ir strateginės plėtros tendencijų. Savivaldybių leidžiamose knygose dažniausiai atsispindi pačių savivaldybininkų vertybinės nuostatos, o ne rajono savitumas. Koncentruota informacija žymiai palengvintų ir verslininko darbą, ir padėtų išryškinti rajono, kuriame veikiama, savitumą, skatintų prisidėti išsaugant tapatumą, išskirtinumą, o tuo pačiu ir jo lankomumą bei įplaukas į rajono biudžetą. Petro Mačiulio iniciatyva rajone susikūrė Verslo vadovų asociacija, kurios veiklos nuostatuose akcentuojamas ir dalyvavimas kultūriniame gyvenime, įvairiapusis vadovų tobulinimas, dalyvavimas turizmo klasterio veikloje, tarpžinybinių barjerų naikinimas veikloje ir pan. Visa tai gali tapti ir puikia paskata kultūrai – plačiąja prasme – plė-
Senoji „Žuvėdra“ Petro Mačiulio iniciatyva ir Visagine jo įkurtos maitinimo įstaigos teikia sociokultūrinę informaciją apie miesto specifiką. Kažin ar dar įmanoma rasti specifiškesnį maitinimo įmonės pavadinimą, kaip „Trečias blokas“? Pavadinimas atspindi ir miesto specifiką, ir istorinį faktą, kad šis objektas nebuvo pasta-
totis rajone. Kai asmeniniame žmogaus gyvenime ryškios visos spalvos, atsiranda gerovė, visi troškimai pildosi lengvai ir greitai. Laikas nebepateisina „verslo dėl verslo“, „verslo dėl pinigų“. Plėtoti verslą ir nejausti, kokių spalvų pustoniai jį sodrina, reiškia pralaimėti konkurencinę kovą.
8
Utenos apskrities žinios
2015 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis Nr. 58 (2663)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Tautos tradicijas puoselėja jaunieji talentai Dalia SAVICKAITĖ Anykščių kultūros centre vyko Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ regioninio turo paroda, kurios uždaryme buvo pagerbti geriausi jaunieji tautodailininkai ir jų mokytojai. Savo kūrybingumu ir kruopštumu konkuravo Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Rokiškio, Širvintų, Utenos, Zarasų rajonų ir Visagino savivaldybėse kuriantys jaunieji talentai. Renginio kuratorė, Aukštaitijos etninio regiono tarybos vadovė Zita Mackevičienė, paklausta, ką norėtų pasakyti visiems, kurie padėjo jį organizuoti, jame dalyvavo ir ugdė jaunuosius talentus sakė: „Mielieji, noriu visiems padėkoti už gražiai surengtas rajonines 2015 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ parodas. Rokiškio, Anykščių, Širvintų, Molėtų, Visagino, Ignalinos, Zarasų ir Utenos moksleiviai paskatinti mokytojų ir rajonų vadovų aktyviai dalyvavo rajonuose vykusiose parodose. Už atrinktus geriausius iš geriausių jūsų rajonuose jaunųjų kūrėjų darbus ir darbų pateikimą Anykščiuose vykusioje regioninėje parodoje. Ačiū mielieji, kad skatinat jaunąją kartą palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias liaudies dailės tradicijas. Atskleidžiate
talentingiausius vaikus bei jaunuolius, savo laisvalaikį skyrusius tradicinės liaudies dailės ir dailiųjų amatų studijoms ir jomis paremtai kūrybai, skatinate visuomenės, ypač jaunosios kartos, domėjimąsi tradiciniais dailiaisiais amatais, ugdote liaudies dailės tradicijų pažinimą, suteikiate galimybę parodyti visuomenei moksleivių darbus, varžytis su bendraamžiais įgūdžiais ir meistriškumu, o mokytojus skatinate gilintis į tradicinę liaudies dailę, ypač regionines jos ypatybes, giliau ją pažinti ir taikyti dailės mokymo procese. Nuoširdžiai dėkoju mus motiniškai šiltai priėmusiai ir puikiai darbelius parodoje eksponavusiai, nepaprastai jaukiai ir gražiai su savo pagalbininkais eksponatus sukomponavusiai Anykščių kultūros centro etnografei Reginai Stumburienei“. Parodos aptarimas ir uždarymas gegužės 11 dieną vyko svetinguose Anykščių kultūros rūmuose. Komisija, vadovaujama LLKC tautodailės poskyrio vadovės dr. Teresės Jurkuvienės, dalyvaujant to paties poskyrio vyr. specialistei Darijai Čiuželytei, Anykščių kultūros centro direktorei Dianai Petrokaitei, etnografei Reginai Stumburienei, Aukštaitijos Nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko kultūrologei Sigutei Mudinienei bei Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos tarybos pirmi-
ninkei, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistei Zitai Mackevičienei, atrinko pačius gražiausius regiono moksleivių darbus į respublikinę parodą, kuri vyks Alytuje (konkursas, apdovanojimai vyks birželio 3 d.). Darbai buvo vertinami dviejose amžiaus grupėse: 10–14 metų ir 15–19 metų. Visi dalyviai gavo Anykščių kultūros centro padėkas. Patys geriausi buvo apdovanoti Lietuvos liaudies kultūros centro diplomais, kai kurie dalyviai pakviesti į kūrybines stovyklas Žemaitijos nacionaliniame parke ir Anykščiuose. Utenos regionui respublikinėje parodoje Alytuje atstovaus Livija Lukavičiūtė (Anykščiai, 10–14 m. grupė, vad. Gailutė Stakienė), Livija Žilėnaitė (Ignalina, 10–14 m. grupė, vad. Nijolė Trinkūnienė), Samanta Golubickaitė (Ignalina, 10–14 m., mok. Nijolė Trinkūnienė), Antanas Saikovskis (Ignalina, 15–19 m. grupė, mok. Audronė Krikščionaitienė), Skaistė Stalnionytė (Anykščiai,
15–19 m. grupė, mok. Dalia Bernotaitė-Janušienė), Akvilė Tilindytė (Utena, 15–19 m. grupė, mok. Audra Udrienė), Laurynas Zakarevičius (Rokiškis, 15–19 m. grupė, mok. Robertas Tička), Rokas Ladauskas (Anykščiai, 15–19 m. grupė, mok. Artūras Pupkis). Nuoširdžiai linkime regioninio turo nugalėtojams laimėti ir respublikiniame konkurse. Zita Mackevičienė sako, kad žinant, jog yra labai daug kūrybingų ir darbščių vaikų pabarti reikėtų suaugusius žmones rajonuose, kurie patingėjo paskatinti mažuosius kūrėjus, o gal nepasivargino jų darbų at-
vežti į vietines parodas. Tuo pačiu ji kviečia visų rajonų, kurių kūrybingas jaunimas atrinktas dalyvauti respublikinėje parodoje, vadovus atvykti į Alytų, atsivežti kartu pedagogus, pažiūrėti, kaip ir ką kuria vaikai kituose rajonuose ir apskrityse. Dar labiau kviečia į parodą tų savivaldybių kultūros ir švietimo specialistus, kurių ugdytinių darbai nepateko į respublikinę parodą, nes tai – puiki kvalifikacijos kėlimo mokykla, idėjų sklaidos vieta. Jaunoji karta turi išmokti atkurti, savaip pateikti ir materialųjį mūsų tautos paveldą, kuriame tradiciniais ženklais užkoduota senoji išmintis.
pažiūrėti naujai. Visų kviečiama šventėms šeimininkė dažniausiai pasišaipys, kad tokius paprastus patiekalus tegul paprasti ir valgo. Nei čia kažkokios gamybos technologijos yra, nei kainos už jį užkelsi... Tikrai: pagrindiniai jo gamybos elementai labai paprasti: obuolius nulupti, supjaustyti gabaliukais, nupilti išsiskyrusias sultis, pasaldinti, pavirti, išgarinti skystį, supilstyti į maišelius, paslėgti, valgyti. Galima ir taip, jei kitaip nesugalvoji. O sūrius daryti ir obelų žydėjimu rūpintis turėtų kiekviena šeimininkė, siekianti, kad šeima valgytų „sveikus“ saldumynus, kad kiekvienas stalas pasipuoštų sodria tamsaus gintaro spalva per didžiąsias žiemos šventes, kad ir pavasarį jame esantys pektinai bei kitos naudingos medžiagos stiprintų sveikatą.
Indrė juokauja, kad obuolys iš senų senovės – pats reikšmingiausias vaisius. Juo Adomas sugundė Ievą, jis nukrito Niutonui ant galvos, net kompiuterinė industrija Apple ženklu puošiasi. Medikai
Kai obelys žydi Dalia SAVICKAITĖ Gražu. Bene gražiausias metų laikas kuomet nesinori apie nieką ūkišką galvoti. Sukasi žmonės šiltame, kvapniame obelų žiedlapių sniege ir regis skausmo nebuvo... Regis vėl jaunas su jaunomis godomis... Ir išdidus Dievo dovanotu grožiu bei dabar jau tokiu retu didelių, tradicinių lietuviškų veislių obelų išlakumu. Sako moteriškas medis, vaisingumą joms lemiantis. Net obelų šakų vantomis per mergvakarius jaunamartes vanodavo, kad tos sėkmingai gyvenimo paskirtį vykdytų ir stengtųsi, kad gyvastis žemėje neišnyktų…
Kitokie Indrės GruodienėsSipavičienės rūpesčiai. Šiomis dienomis jie nėra fiziškai sunkūs: moteris rūpinasi, kad jau nebesnupėjamomis tapusios šalnos žiedų nenušaldytų. Nesveti-
niausias ir „ištvermingiausias“. Per eksperimentų metus „savo kailiu“ išsiaiškino, kokie indai tinkamiausi virimui, kiek cukraus reikia, kaip tinkamai sūrius išdžiovinti, kaip sandėliuoti, kokios netradicinės formos jam labiausiai tinka, kaip jo skonį ir „dizainą“ paįvairinti uogų ir vaisių gabaliukų mozaika. Taip atsirado obuolių sūrio keksiukai, obuolinės dešros ir net mergelę sugundyti norinčiam ir naujų obuolių dar nesulaukusiam jaunikaičiui – širdies formos sūriu-
ma jai romantika, bet iš močiutės išmoktas senoviškas, lietuviškoje virtuvėje tradicinis patiekalas – obuolių sūrių darymo menas – priverčia būti žemiškai. Tiesa, savojo recepto Indrė ieškojo net penkerius metus. Tai neišsilaiko, tai norimos formos neišgauna, tai spalva ne tokia. Indrės suvenyriniai sūriai Maiste viskas svarbu – ypač kai. Dabar jie plačiai keliauja po jei jis valgomas kaip desertas. Lietuvą ir užsienio šalis, tinka ir Labiausiai I. Gruodienę-Sipa- lauktuvėms, ir dovanoms. vičienę jaudina, kaip laikosi Mūsų gyvenimo tragedija, antaninės obelys, nes iš jų vai- kad į paprastus, elementarius sių gaminamas sūris – pats ska- kasdienius dalykus nesugebame
sako, kad nors vieną per dieną suvalgydamas – ilgiau gyvensi. O kiek ilgiau gyvensi obuolių koncentratą valgydamas? Kupa obelys žiedais. Naujosios augalų rūšys baltuoja nuo žemės, senosios ragina pakelti galvą ir pasigrožėti ne tik jomis, bet ir vasarėjančiu dangumi. O jame tiek daug paslapčių, jis toks beribis, kad žmogui, sugebančiam fantazuoti, seną tautos patirtį paversti nauja – visada gyventi įdomu. Šalia jo būti – taip pat.