2015 m. birželio 18 d., ketvirtadienis Nr. 67 (2672)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 10
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Per birželio Rasas į E. Šimkūnaitės pasaulį Dalia SAVICKAITĖ Birželis – vasaros saulėgrįžos metas. Į saulę labiausiai atsisuka šiaurinis Žemės pusrutulis. Diena tampa du kartus ilgesnė už naktį. Aktyviai gyventi kviečia dar vis ilgėjančios dienos. Birželis – nakties aušrų ir šviesiausias metų mėnuo. Saulė už horizonto pasislepia neilgam. Todėl vakaro aušra, judėdama rytų link, šiaurėje meiliai susitinka su rytmetine. Dienos ilgis Pietų Lietuvoje – 17.20, o šiaurėje – 17.45 valandos. Mėnuo atidaro astronominę vasarą. Pats gamtos kupėjimas. Žiedai keičia žiedus ir net santūrusis papartis ruošiasi savo metiniam „benefisui“ – Rasoms (Joninėms). Birželį surenkama daugiausia vaistinių augalų. Dauguma vaistinių augalų apipinti legendomis. Kodėl? Ogi tas žmonių noras įspėti keistą augalo gyvenimo būdą. Štai – papartis: nuostabios išvaizdos ir keisto dauginimosi būdo. Visi žydi, o šitas – ne. Vandens lelijos auga ramiuose užutėkiuose, o užkampiuose – ir nelaboji dvasia. Tai ir ši gėlelė ne be paslapties... Žmonės ją dar gėlele saugūne vadindavo, ją taip kalbindavo: „Žolele saugūne, apginki nuo piktų žmonių: kad blogai apie mane negalvotų, bjauriai neburnotų. Nuginki burtininką, apdavėją. Saugosiu aš tave prie širdies pridėjęs visą ilgą ir tolimą kelią“. Ne tik keliauninkams ji senovėje talkino, bet ir persivalgiusiems padėdavo: jos paragavus tuoj viskas išsilies ir per viršų, ir per apačią. Šaknimi gydydavo nuo danties skausmo. Įdomi ir širdažolė. Ją kitaip dar raganų apavu ar pasiutžole vadindavo. Ji gerina virškinimą, jos antpilais liaudies medicinoje gydoma nuo maliarijos, skrandžio ligų. Dabar mokslininkai jau žino, kad joje yra painios sandaros aktyvių junginių: alkaloidų, taip pat ir gliukozidų, suteikiančių jai „galias“. Birželio pabaigoje žolininkai baigia rinkti žiedus vaistams, nes po to jie esantys „raganų apspjaudyti“. Vėl ieškoma mistikos, prisimenami laumių, raganų monai. Šventės dieną surinktos žolės buvo laikomos Saulės vaistu. Senovinis žodis kupa reiškia gausą, pilnatvę. Kupolėmis pirmiausia vadindavo Jono žolę, Tako žolę, Kraujo žolę, Širdies žolę, Sidabro žolę, Gyvatės žolę. Tos merginos, kurios rudenį norėdavo ištekėti, apeidavo 3 laukus, 3 pievas, 3 upeles, o Aukštaitijoje – ir 3 ežerus. Tik toks vainikas tikdavo burtams. Mesdavo jį per nugarą. Kiek kartų vainikas užsikabindavo, po tiek mėnesių nusimato vestuvės. Į obelį vainikus mesdavo tos, kurios ištekėjusios norėjo turėti daug vaikų: gražių, sveikų kaip obuoliai. Po Joninių gimdavo meilės kūdikių. Mat laumė, kurios krūtys žėrėdavo vandens lelijomis ir lydėjusi
prie paparčio žiedo, buvo ta pati tarp miškų. Dabar galime sakyLaima: vaisingumo ir visko, kas ti – didelė laimė, kad ten nebuvo gyva žemėje pirmapradė. Po šios gerų kelių, didelių dvarų ir naujų šventės laumė Laima įgaudavo laikų informacija neplūdo į jį nepaukščio, dažniausiai, gegutės patvenkiamais srautais. Būtent tas vietovės sakralumas padėjo pavidalą. Pats laikas prisiminti ir šie- išsaugoti papročių autentiškumą, met jubiliejinį – 95-ąjį gimtadie- aplinkiniuose kaimeliuose gyvenį galėjusią minėti bene garsiau- nusios žoliautojos atmintyje išsią Lietuvos žolininkę, žiniuonę, laikė daug užkalbėjimų, nes šioje mokslų daktarę kartais dar ra- Rytų Aukštaitijos dalyje medicigana vadinamą Eugeniją Šim- ninės žinios buvo perduodamos kūnaitę. Nors gimė Krasnodaro per motinos liniją. Racionalioji krašte, bet ten praleido tik du Šimkūnaitė sakydavo, kad yra pirmuosius savo gyvenimo me- tokių užkalbėjimų, kurie trunka tus. Vaistininko Prano Šimkūno tiek, kiek reikia laiko vienam ar šeima įsikūrė Utenos r. Taurag- kitam gydančiam patiekalui panuose. Tą kraštą E. Šimkūnaitė gaminti, bet neneigė jų poveikio vadino gimtine, ten krėtė savo žmogaus psichikai. E. Šimkūnaijaunystės pokštus, į ten grįždavo tė vienodai atidžiai domėjosi ir su didžiausia meile, Tauragnų mokslo naujovėmis, ir tradicine mokyklai paliko savo turtą, ten liaudies išmintimi, botanikų fekas pavasarį vis didėja kraštie- nologiniais stebėjimais, pati tai čių puoselėjamas vyšnių sodas. tikrino praktiškai ją supančioje Botanikos instituto direktorius aplinkoje. Mokslininkė-ragana Romas Pakalnis yra pasakęs, kad visad sakydavo, kad pasakose „Lietuvoje buvo tik du žmonės, sukaupta didžiulė tautos išminkurių paskaitų buvo klausytasi tis, turėjo sukaupusi didelę jų iki apalpimo. Tai – kunigas Juo- kolekciją. Dabar jau niekas neatzas Tumas-Vaižgantas ir Eugeni- sakys ar burtininkaudama Jonija Šimkūnaitė“. Baigiantis XX nėse ant Rambyno kalno, kitose amžiui, profesorė E. Šimkūnaitė Lietuvos vietose ji tai darė rimkartu su vaistininku rašytoju An- tai, ar juokaudama, bet apie tai tanu VienuoliuŽukausku buvo įrašyti tarp to šimtmečio iškiliausių Lietuvos žmonių – tik dviese iš vaistininkų. Vilniuje ir Tauragnų mokykloje veikia muziejinės ekspozicijos, pristatančios jos asmenybės unikalumą. Vilniuje prie namo, kuriame gyveno, atidengtas paminklinis Paminklinis akmuo E. Šimkūnaitei Vilniuje akmuo. Eugenija Šimkūnaitė kalbėjo rimtai. Ji sakydavo, kad visą savo gyvenimą paaukojo norint susirinkti puokštelę iš kuliaudies medicinai, kraštotyrai ir rios bus buriama, reikia eiti pavaistininkystei. Ji buvo paveldė- gal saulės kryptį ir nuo kiekviejusi gilią gamtojautą ir nebandė no kampo susirinkti po devynis taikytis prie civilizuoto pasau- augalus. Jei nori, kad viskas būtų lio, gyveno pagal savo normas. teisingai, būtina surinkti trejas Gamta jai buvo guodėja, ramin- devynerias (iš viso 27 augalus). toja, skatino išlikti padoriu žmo- Tada ji kiekvienam iš jo surinktos puokštelės pranašaudavo gumi. Nuo ankstyvos vaikystės ateitį, gyvenimo kelią, kas jį letėvas ją „lenkė“ prie darbo: jai mia, kas gali tame kelyje padėbuvo pavesta iš kaimo moterų ti. Populiarioji būrėja sakydavo, priimti surinktas vaistažoles. kad būrimas – labai asmeniškas, Tokiu būdu ji turėjo idealią ga- individualus dalykas, kad lemia limybę bendrauti su tradicinės ne viena kokia konkreti žolė, liaudies išminties nešėjomis, bet jų kompozicija. Burdama ji sužinoti, kaip viena ar kita žolė įvertindavo ir „sužmogindavo“ buvo naudojama kaimuose. Jau augalų savybes: paslankus, dygvaikystėje išsiugdytas žingei- liuotas, gajus, lepus ir pan. Taip dumas, smalsumas padėjo ben- gimdavo pranašystės konkrečią draujant su kaimo žmonėmis. puokštelę surinkusiam žmogui. E. Šimkūnaitė sakydavo, Žiniuonės žodynas parturtėjo tradiciniais žodeliais, tapus aka- kad savo prigimtinėmis savybėdemike – moksliniais terminais, mis kiekviena moteris yra žynė. visad turinčiais atitikmenis ir Ilgamečiai gamtos gyvenimo paprastų žmonių kalboje. Žo- stebėjimai ją įgalino paruošti ir lininkės mama – Olga Osipo- lietuviškus horoskopus. Jos biva buvo popo duktė, todėl tam čiulė Živilė Lazdauskaitė savo tikra nematomų dalykų realu- atsiminimuose rašo, kad ji buvo mo pajauta jai nebuvo svetima. sudariusi medžių, paukščių hoTauragnai – žavus savo istoriniu roskopus, kad jų atskaitos tašpalikimu miestelis, pasiklydęs kai nėra labai aiškūs. Galima
tik spėti, kad visos jos žinios „sukrito“ į atitinkamą schemą pagal gamtos gyvenimo aktyvumą. Tai lyg biodinaminio gamtos gyvenimo koncentratas, kuomet į vieną tašką suvedamas atitinkamų dangaus kūnų, gyvūnų, augalų, paukščių aktyvumo pikas. Pačios žolininkės gyvenimo optimizmas atsispindi ir jos pranašystėse: jos gera lemiančios, nesiūlančios saugotis ar vengti sprendimų, skatina būti aktyviu ir pačiam daryti įtaką savo likimui. Kaip medikė ji paprastai aiškino, kad žiemą motinos nešiojamas vaikelis visad bus silpnesnis, nes trūksta saulės ir pilnaverčių maisto medžiagų. Rudenį gimę – visad atsparesni ligoms, o tuo pačiu ir stresams, nes jų imuninė sistema tiesiog yra stipresnė dėl maisto gausos... Ypač aktualu tai buvo senesniais laikais. Tai lyg jos horoskopų pamatas. Visas žodingosios mokslininkės rašytinis palikimas yra saugomas jos bute Vilniuje Lazdynuose memorialiniame muziejuje, o šio straipsnio autorei dar ankstesniais metais senuose „Švyturio“ ir „Jaunimo gretų“ žurnaluose pavyko rasti jos medžių ir gyvūnų horoskopų, nors lietuviškasis „suaktyvėjimas“ bene labiausiai sutampa su paukščių gyvenimo ritmu... Artėjant mistiškai Joninių nakčiai ir siūlome susipažinti su augalų ir gyvūnų horoskopais, kuriuos surašė garsioji kraštietė Eugenija Šimkūnaitė. Gaila, kad ne visi jie pilni, kad nepasiseka rasti sausio ir rugpjūčio, bet, gal įvertinę aprašytuosius, pagal žolininkės schemą šiems pabandykite sukurti patys. Birželis. Jį baltalksnio ir juodalksnio (laumių medžių) mėnesiu vadino. Šie du medžiai broliai kaip ir žmonės: pavardės vienodos, pomėgiai – kiti. Alksniai kaip alksniai, o nulupk luobą, nukirsk nuo kelmo arba su šaknim iškerplėšink: kaip diena nuo nakties skiriasi. Vienas juodas lyg šėtoniuko gaurai, kitas – baltas, žemuogėm kvepiantis, geidulingas... Apie alksnius neišeina bet ką pasakyti: reikia pasigilinti į medžių filosofiją. Baltalksniai ieško pakrantės, daubos, užželia kirtimus. Po šiuo ženklu gimusieji renkasi gyvenimo kelią, kur aukščiau, sausiau, bet ne smėlyną ar žvyryną. Alksnių šeimos gausios. Moterys – švelnaus būdo, bet vyrus savo grožiu, savo baltumu greit sugundo. Sako, kad baltosios alksnės uogomis, medumi kvepia. Gal todėl iš jos luobo daromi aukšliai uogoms, o iš džiovinto luobo renčiami nameliai bitei motinėlei ar laukinei bitei – kamanei. Baltalksnyno nesulyginsi su beržyno šviesumu. Senoliai Labanore įtariai žvelgdavo alksnio pusėn. Buvo manoma, kad juose velniai gyvena. Kaip juos išvyti? Reikia surast du sausus kelmus, peržengt ir juos užkurt. Alksniuose įsikuria ir laumės: gerosios ir
piktosios. Gerosios laumės pamestinukus vaikus globoja, piktosios – užkutena. Gal todėl alksnės moterys visuomet labai atsargios būna. Svetimo žmogaus prie lopšio neprileidžia, kad vaikelio nenužiūrėtų. Parugėje kūdikėlio nepalieka, nes gali laumės nusinešti. Alksnių giminėje pasitaiko moterų, kurios velnio apsėstą žmogų išgydo. Juodalksnių giminė pamėgo vandenis ir kemsynus. Kai kuriose vietovėse dėl šios savybės jis pervalksniu vadinamas. Minčios girioje juodalksnis su velnio vardu susietas. Ten sako, kad velnio ąžuolas, suprask, juodalksnis po savo šiekštom aukso puodą slepia. Tą puodą surasi ir paimsi – velniui sielą parduosi. Juodalksniai – juodnugariai artojai. Aria aria, kol vakarė pateka. Moterys – darbo skruzdės. Jos ir darganoj, ir karštyje kruta. Birželis profesorei siejosi su ūdra (bernams) ir žebenkštimi (merginoms). Bernai – ūdriukai – vikrūs ir prie darbo, ir pramogaujant. Jei su jais kalbi geruoju, tai ir jie tau geri būna, o jeigu kas nors kiek užkabins, tai tuoj išjuoks, padarys tokiu, kad užkabinėtojas minės konfliktą dar dešimt metų po to. Šiandien – viena mergina, rytoj – kita, o štai jau ir pas trečią blizgakailis nulėkęs. Visi žino, kad ūdriukų meilė, tai dienai, bet nei merginos saugosi, nei kas ūdriukus peikia: pats turi žinoti, su kuo susidedi... Merginas retai ūdromis vadina: bet jei jau tokia atsiranda, tai trijų parapijų bernams galvas susuka. Ūdrų sodybos – dailios, tvarkingos, išgražintos, ne tik pačiam, bet ir kitam pasižiūrėti tinkančios. Ar paveldėję, ar iš nieko pradėję, ūdros gražiai prasigyvena, nors dalininkais su jais geriau nebūti. Žebenkštytės – mergytės lipšnios, švelnios. Jei reikia gali akis ir gražiuoju ir piktuoju iškabinti. Visuose darbuose pirmos, visiems bernams galvas suka. Švarutės, tvarkingos. Namuose – jų valia, bet vis nemačiomis, vis gražiomis. Vaikai ir darbų, ir mokslų patys iš savęs prasimano. Niekuo išskirtinai nesidomi, bet viską išmano ir gali. Liepos mėnesį lapės ir liepos mėnesiu vadino. Dažnai manoma, kad gamtoje vienas protingiausių žvėrių – vilkas. Bet vilko išmintis nublanksta prieš lapės gudrumėlius. Laputė kūmutė moka medin įkopti, negyva apsimesti, žuvauti, vėžiauti, uogauti. Taip apie ją pasakojama pasakose. Po šiuo ženklu gimę vyrai – tikri lapinai. Sukčiausią aštrialiežuvį pergudrauja. Prieraišūs prie vaikų. Likę vieni – antros pačios neieško, patys vaikus augina. Laputaitės – gražuolės, šaunuolės. Mėgsta gražiai rengtis, vakarėliuose – nepailstančios šokėjos. Lapinų sodyba – ne urvas, ne lūšna, ne laužas – tikras rūmas. Mat lapinai geras rankas turi. Jie – dailidės, staliai, mūrininkai, „zimagorai“. Nesurasi lapino malūnininko, bitininko, kalvio. Lapės – nelabai ištikimos žmonos. Vis žvalgosi ton pusėn, kur šeimininko kapšas didesnis ir kiemas pilnas vištų. Liepos medžio pavėsyje gimę, kaip bebūtų keista, nėra dideli smaguriai. Ne medumi tepti, ne meduoliais dengti ir lieporių trobesiai. Bet jie jaukūs, saulėti, langai saulėn atgręžti. Šiuo ženklu paženklinti vyrai, jei reikalai verčia, jei duonos riekės stinga, gali už plačių jūrų marių jos ieškot išvykti. Aukso, sidabro parsiveža, nes svečioje šalyje kaip begaliniai darbštuoliai pasirodo, visokių darbų moka. Savo parapijoj taip pat ne iš kelmo spirti: ne pijokai, ne latrai. Bažnyčioj jų kermošavi batai blizga, marškiniai ne drobiniai, o iš žydo kromo. Žydai lieporius gerbė, nes tie visuomet žodžio laikosi, su visokių kitokių tautų žmonėmis sutaria. Moterys pasižymi darbštumu, motiniška meile.
nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. birželio 18 d., ketvirtadienis Nr. 67 (2672)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
atkelta iš 5 psl. Rugsėjį voverės ir šermukšnio mėnesiu vadino. Voverių, voveraičių ir voveriokų būdas, pasak žiniuonės, daugiau paremtas pasakų gudrybėmis, negu tikrais bruožais. Šis žvėriukas gali su lape, kiaune, bebru, vilku varžytis meilumu, darbštumu, skrupulingumu bei gudrumu, drąsumu, šviesiu protu. Ne veltui sakoma, kad „sukasi lyg voverė rate“, „voverė kai nutvers ir vilkui kailį nuners“, „su vovere ir meška riešutauja“. Lietuviškosios mitologijos žinys N. Vėlius apie voverės uodegą yra užrašęs: „Voverę Dievas sutvėrė su mažute uodega. Kiti gyvuliai, kurie turėjo dideles ir gražias uodegas, ėmė iš voverės juoktis, kad ji su savo uodega negalėsianti ir musių nusibaidyti. Nuėjo tuomet voverė pas Dievą. Dievas jos išklausė. Dabar voverės uodega už visų gyvulių uodegas gražiausia ir dailiausia“. Voverė lietuvių tautosakoje – meilės ir piršlybų simbolis. Naujiems metams pavaizduoti iš skepetaitės padaroma voveraitė. Bernai ją mikliai mėto, o mergos gaudo ir širdžiai mielam bernui atgal numeta. Kokios voverės, tokie ir jų vaikai. Patys darbščiausi, patys gabiausi, kad tik tie mokytojai ir kaimynai jų nemėgsta. Matyt, dovanų – gardžių riešutų nori. Voveriai – rimti vyrai, nuostabūs senoliai. Lietuvoje yra daug vietovių voverių vardų pavadintų. Rugsėjis – džiaugsmų, apgaulių, vilionių ir gyvenimo vėtrų mėnuo. Todėl svarbu kokią savaitę, kokią dieną gimei, kokią tąryt saulė tekėjo, miglon ar į saulėtą debesį leidosi. Lijo, kaukė vėtra ar žemę klojo lapų šilkas. Gimusiam svarbu viskas, kas dėjosi jo pasirodymo svietan metu. Pagal tai sprendžiama apie šermukšnio mėnesį gimusiojo charakterį. Saulėtą rytą, dieną ar žvaigždėtą naktį gimusieji – saulėti, gero būdo žmonės. Per darganas gimę – tylūs, nekalbūs, užsispyrę, šakoti, bet dori ir teisingi. Per vėtras, audras margan svietan pasirodo – diržingo būdo, tvirto kūno sudėjimo. Tokie pasagą lankstyti gali, veršioką ant pečių lengvai užsimeta. Jau minėjau, kad su lygiadieniu ir velniai karaliauti pradeda, bet ir nuo jų, pasirodo, yra kuo apsiginti – tik turėk šermukšninę lazdą. Užtvosi – velnias šuneliu užkauks, ugnies kamuoliu virs, nušvilps raistan išbaidydamas raganas, net jų medinės piestos užsidegs nuo tokios smarkios ugnies. Kai dievas Perkūnas rinkosi sau medžius, šermukšnį pasirinko antruoju – tuoj po ąžuolo. Senovės lietuviai tikėjo, kad šermukšniuose gyvena kalvių dvasios. Velniai bijo šermukšnių, o žmonės jį myli, jo karoliukais dabinasi. Kiek gražiausių dainų apie jį sudėta. Kas gimė po šermukšnio ženklu, tas margam sviete neprapuls, atvirkščiai, kaip šermukšnis baltai, tyrai ir viliojančiai sužydės, raudonais vaisiais pasipuoš. Raudona spalva – menininko, poeto, kilmingojo, mokslo žmogaus spalva. Žemaičiuose šermukšnį garbino, jam aukojo. Simonas Daukantas savo „Būde...“ rašė, kad šermukšnio vaisiais labiau nei javais maitindavosi. Šermukšniai – kresni vyrai. Šermukšnės – didžiakrūtės, standžiakrūtės, iš pieno ir kraujo plaukusios moterys. Taip jos surėdytos, kad pieno krūtyse būtų pilna, kad vaikelių pulką užaugintų. Karšta ir šermukšnio meilė, kaip pasibaigusios vasaros ugnis. Jei bernelis aukšton klėtelėn šermukšnio šakele pasibels, jį būtinai mergelė pūkų lovelėn priims... Priims amžinai, nes šermukšniai ne palaidūnai, bėdoj mergelės nepalieka, ištikimu vyru tampa. Labanore kadais šermukšnine lazda dukrai, per aukštai kilnojančiai sijoną ar besibadančiai karvei užliedavo. Dukra švelnesnė už šilką tapdavo, o karvės iškart pieną at-
leisdavo. Gali daug ką apie šį mėnesį pasakoti, bet aišku ir tai, kad ilgėjant rudens naktims pavasariop daug šermukšnio mėnesį pradėtų vaikelių gimsta. Šermukšnis – derlumo ir vaisingumo medis. Spalis. Liaudiški horoskopai susieti su gamta, žmogaus aplinka, buitimi ir jos daiktais. Pasak profesorės Eugenijos Šimkūnaitės jie – labai seni, atkeliavę iš pagonybės laikų. Saulė pagal pagoniškąjį kalendorių keliavo žvėrių, paukščių, augalų gyvenimo taku. Spalis – burokinių, briedvyrių ir elniukių – stirnų mėnuo. Burokiniai – stiprūs, užsispyrę, galintys daug iškęsti. Sunkus, įtemptas darbas – jiems kaip tik. Burokaitės kantrios, drovios. Burokiniai – tvirtai sudėti, pasiutę mušeikos, bet mušasi iš reikalo. Burokaitės – didžiakrūtės, apvalakrūtės. Savus vaikus žindo ir kitiems motinos pieno paskolina. Senatvėje jos – bobutės priėmėjos. Jų priimti vaikai auga kaip ant mielių. Stirna, elnias, briedis – lietuvių tautosakoje grožio, švelnumo, meilės, išdidumo ir kaitos simbolis. Šio ženklo vaikai – baltos žiemos, žvaigždėtų, speiguotų naktų meilės vaisius. Užgimsta jie pačiu laiku, kai rudenio gėrybių – medaus, vaisių, uogų, grybų ir žuvų, bulvių netrūksta. Tad auga sveiki, drūti. Spaly gimusios mergelės – išdidžios, bet mielos, aistringos. Nepakenčia liurbių, tinginių, net iš latro žmogų padaro. Taip suspaudžia, kad vanduo iš akmens varva. Vyrai taip pat išdidūs, tvirti. Kartais ir ožio charakterį parodo – susipliekia, bet greit ataušta. Myli vaikus, nuo mažens amato moko, ieško juose „aukso kruopelių“. Iš šio ženklo žmonių muzikantai, menininkai ir poetai išauga, jeigu tėvai laiku jų talentą pastebi. Lapkričio mėnesį vadino ąžuolo ir vilko mėnesiu. Po ąžuolo ženklu gimęs vyras ar moteris – ilgaamžiai, kietos sveikatos, aiškaus proto, solidžios išvaizdos. Šį mėnesį gimęs vaikelis pradedamas tuomet, kai gamta bunda. Šis gyvybės vaisius turi palankias vystymosi sąlygas. Nuo neatmenamų laikų lietuviai žinoję apie ąžuolo ilgaamžiškumą, galybę, rinko jį giminės, tautos globėju. Ąžuolą laikė užuovėja nuo nelaimių, bado, maro, karo... Dievas Perkūnas, globojęs ir lietaus gausą, savo sūnui davė Ąžuolo vardą, o brandi ąžuolo gilė pagonims simbolizavo lietaus lašą. Ankstyvaisiais amžiais moterys po meilės gultu dėdavo ąžuolo gilių, siekdamos to, kad jų vyrai visur galingi, o ne skepetos būtų... Ąžuolų žievės nuoviru jaunamartės grūdindavo krūtis. Išliko ir labai seni pasakojimai apie Ąžuoląpasaulio medį. Buvo tikima, kad būtent ąžuoluose apsigyvena mirusiųjų vėlės, į jų šakas sugrįždamos paukščių pavidalu. Kokie gi žmonės ąžuolai? Vyras – neskubąs. Jo trobos kamine dūmai tik saulei tekant pasirodo, visi darbai apskaičiuoti, surikiuoti. Jis – trumpakalbis, bet derybose, kaip paukštelis ulbuonėlis. Bet šiaip jau negodus, gerai dirbantiems atlygio negaili, bet pats niekad nebernauja: savigarba neleidžia. Ąžuolės – geros, sumanios žmonos. Nepaklusnų vyrą taip pakočios, kad tas tylesnis už žolę bus. Ąžuolaitės – lyg rudenį nuraudusios spanguolės, bet įsimyli neišsyk. Bet jei jau užsiplieskė – lediniu vandeniu neužpilsi... Pasirenka vyrą save gerbiantį ir žmonai pagarbos nestokojantį. O kas apie vilkus? Girių karaliumi vilkas tampa rudenį, todėl profesorė šį mėnesį vilkui ir skyrė. Vilkas – stipruolis, gudragalvis, greituolis. Vilkės mirtis – vilko širdies skausmas. Šio gyvūno ženklu paženklinti berniukai, vyrai, pasižy-
mi charakterio tvirtumu. Nesumeluos, neapgaus, išklausys kito nuomonės, bet savęs skriausti neleis. Vilkai – elegantiški šokėjai: sakoma, kad jie nei gervei, nei kregždutei kojos nenumintų. Vilkės – ištikimos žmonos. Jos savajam žaizdas šilkais apriš, šaltinio vandeniu nuplaus... Vilkiukės – doros, išlaikytos panos. Pačios ant kaklo ir gražiausiam bernui nepuls. Vilkės – būrėjos, gyvatininkės. Vilko ženklas – laisvės, kovos simbolis. Gruodžio mėnesį vadino kiškio (zuikio) mėnesiu. Daugiau nei 300 pasakų, per 250 mįslių ir patarlių lietuvių tautosakoje apie šį gyvūną priskaičiuojama. Prof. Tadas Ivanauskas zuikį profesoriumi pravardžiavo: aikštingas, protingas, sniego knygą laisvai skaitantis, pėdas į užburtą ratą sumėtantis... Kiškis neretai apgauna medžioklius: pasislepia po žabais, kadagiais. Sužeistas kiškis puola net šunis,gali skalikui nosį apdrąskyti... Šis guvus mažylis įsigudrina kluone ar net po kokia apversta valtimi žiemoti. Gerais metais zuikienė 3–4 kartus atsiveda vaikučių. Ji labai rūpestinga: savo tirštu pieneliu ir žuvusios kaimynės vaikelius pamaitina. Po šiuo ženklu gimusios moterys – darbštuolės, auksarankės surišančios puikiausius „sodus“. Tai karštos, temperamentingos moterys. Šitai geriausiai liudija paskui jas nuolat sekiojantis pulkelis sveikų vaikučių... Zuikelės – mielos, besišypsančios mergaitės, kaip iš pieno plaukusios. Vakarėliuose tol šoka, kol bateliai suplyšta. Zuikiai – iš bajorų luomo. Mokyti, šviesuomenėj prakutę: ne šiaip kokie maušiai babaušiai. Šių mandruolių giminėj ir donžuanų pasitaiko. Vasario mėnesį eglės ir šerno vadino. Eglė – tai amžinai žalias, dosnus medis, maitinantis voveres, genius, kryžiasnapius, savo uoksuose pelėdas,
I. Geniušienės sukurta monograma meletas, žalvarnius priglaudžiantis. Vasario 3-oji būdavo minima kaip eglės diena, bažnyčiose tuomet šventindavo eglišakius. Liaudyje eglė – liūdesio, vargo medis. Jos šakos lydėdavo mirusįjį. Yra sena pasaka apie našlę, kuri iš vargo savo dukreles pavertė eglutėmis, o kad jų niekas neskriaustų šakas nusagstė aštriais spygliais. Gamtameldžiai (kitų vadinami pagonimis) eglės paunksmėje melsdavosi, prašydavo iš jos sveikatos. Vasario-eglės mėnesį gimusiųjų bėdos neaplenkia. Laikytis jos laikosi, nors vėjai dažnai jas išverčia (eglės šaknys negiliai įsikabina). Eglinukai dažnai – našlaičiai. Nepikti, geranoriški, niekam blogo nelinki, bet patys ašarą neretai nubraukia. O jei poron du tokie sueina: nei jiems, nei vaikams gero gyvenimo nebus. Kovą – kadagio ir barsuko mėnesiu vadino. Barsukas (dar kitaip opšrus) – paslaptingas gyvūnas, gyvena urvuose, slepiasi olose. Didžiai gudrus ir išmintingas. To gudrumo jam pavydi kiti gyvūnai. Darbuojasi nirtulingai kol žiemos miegas „neužspaudžia“. Jis – dailidė. Šakelėm, žolelėm savo būstą išdabina: ne vien dėl grožio, bet ir dėl
sveikatos, patogumo. Žemkasys – didžiausius požeminius labirintus iškasa. Bitininkas – puikiai kopinėja laukinį medų, nebijo įkandimų. Žolelių, šaknelių, grybų, uogų rinkėjas... Kietakaktis – joks žvėris neįstengs jo nei iltimis, nei kanopomis apsvaiginti, naminiams, medžiokliniams šunims nepasiduoda. Tokiomis savybėmis pasižymi ir pavasariop gimę berniukai ir mergaitės. Jie greit atsistoja ant kojų, greit bėgioja, greit prakalba. Užaugę viską daro savaip. Neveltui sakoma: „Tasai į barsuką apsigimė, barsuko kaktą turi. Nei kirviu, nei dalba, nei akmeniu jo durų nepramuši“. Barsukės – ramios, darbščios moterys. Audžia, verpia, švariai skalbia. Pasak E. Šimkūnaitės, iš šimto barsuko mėnesį gimusių, viena būna būrėja, žolininke, žiniuone ar tiesiog su gyvate susikalba (matyt apie save, nes kovo 11 d. gimusi). Barsukai – mažai iškalbingi, tyleniai, bet sumanūs. Jie kaimo derybose gali būti taikdariai, o jei turguje prekiauja, tai ir prasčiausią prekę sugeba įpiršti. Net su čigonais arklius savo naudai išsimaino... Kadagys, kad ir mažas, kerotas, samanotas, kerpėm apaugęs, visas pasišiaušęs, bet ilgametis galiūnas. Viską įveikia: akmenį, smėlį, žvirgždą. Va, tik pelkės nemėgsta. Visur tinka: ir iš trobos ligas ar vaiduoklius vaikyti, ir gardų dūmą rūkomai mėsai ar žuviai sutaisyti. Nors ir smulkūs būna kadagėliai anksti pavasarį gimę, bet auga tvirti, sveiki. Mokslingi – atkakliai mokslo teikiamos šviesos ir šilumos siekia. Nesivaržo svetimų, mėgsta bendrauti. Kaimo vakarėliuose būna pagrindiniai dainoriai ir šokėjai. Moka smuikelį pačirpinti, Labanoro dūdą pūsti, būgną mušti. Šeimoje – ištikimi. Jų vaikams nei globos, nei šilumos netrūksta. „Kadagiukai“ moka apsiginti nuo storžievių, nedorėlių, akiplėšų. Moka už teisybę grumtis, net paskutinio žipono tokioje kovoje negaili... Tokie žmonės geriausiai jaučiasi girių prieglobstyje, sveikiausi būna šalia grikių lauko rėžio ar grybų bei uogų karalystės užaugę. Balandį vadino ievos ir kurmio mėnesiu. Ieva – tikra šermukšnio sesuo. Vieno kraujo su juo. Indrajos ežero laumėms „pasdabojo“ šermukšnis, nulaužė jo šakų ir pabalyje į drėgną žemę įkišo. Išlapojo ieva, aitriai kvapni, kaip šermukšnis. Tik gražumo, kaip moterų giminei tinka, didesnio, slaunesnio. Tikra nuotaka – balta balta, tarsi mėnulio pasidabruota. Ieva pavasario, meilės medis. Žiedų sodas, pilnas aistros ir pagundų. Mergelė – ievužė – stuomeninga, pilnakrūtė. Karšta kaip žarija. Ne vienas paežerių bernas tinklus pamiršta Ievą išvydęs, jos glėby net nualpsta... Su Ieva vestuvės linksmos ir greitos. Ji ne kokia paleistuvė, o skaisti mergelė, ne viliokė, o sveikos moters potraukiais apdovanota, iš medaus ir pieno sukurta. Nežinia, nuo kokių laikų sakoma: medaus mėnuo. Bet ryšio su ievos medžiu be abejonės yra. Tauragnų, Lamėsto, Taukelių, Indubakių moterys gražiai dainuoja: „Ant tėvelio didžio dvaro sidabro ieva žydi, su balta skara jaunas dienas lydi“, „Marelių paukštelis, baltas balandėlis tai nutūpė į ievos medelį“, „Oi krinta, byra ievos raselės ant margų skrynelių...“. Vestuvėse moterys dainuodavo „Vidury lauko ievelė, ant tos ievelės gūžtelė, toj gūžtelėj – mažas vaikelis“. Ievaičiai, tiek bernai, tiek vyrai – tvirtai žemėn šaknis suleidę, kaip ir patys ievos medžiai. Daugiakamienė ievaičių kaimynė: 3, 4, o kartais ir 12 kamienų guotas išauga. Ievų giminė, dažniausiai, apibūdinama tik iš gerosios pusės. Ieva – saulės medis, net paraistėje saulėn pro kitus medžius prasimuša. Romantikai sako: ieva Romeo ir Džuljetos medis. Romantiškas, aitraus, svaiginančio kvapo medis, lyg liudijantis švelnų prieraišumą, tyrus jausmus. Bet nevalia braidžioti po rožines miglas.
Ieva ir atgailos medis. Bjauraus nepakenčia, bet susimyli ir atleidžia įžeidimus. Sako, Minčioj negandų užklupti žmonės eidavę prie Bukos upelės, apsikabindavę ievą ir jiems palengvėdavo. Ji mat sugerianti blogas emocijas. Ievos šeimoje išdavystės nebūtų, kad liepos, guobos ir vinkšnos neviliotų... Kurmio akys mažytės it rugio grūdas ir mato menkai: gal tik šviesą nuo tamsos atskiria. Taip sako profesorė. Bet turi gerą jutimo organą – knyslę. Taip pat manoma, kad kurmio kailiniuose yra mikroskopinio dydžio „antenų“, kurių pagalba kurmis orientuojasi po žeme. Jo ausys puikiai girdi ir uoslė nuostabi. Kurmio uodegėlė, kaip požeminis vedlys. Šio gyvunėlio darbštumas neapsakomas. Jo išrausti koridoriai, olos, guoliai, sandėliai, medžioklės teritorija – apie 100 kvadratinių metrų. Požemiuose jo maistas – sliekai, karkvabalio vikšrai ir kiti smulkūs gyviai. Naktį paviršiuje jie gaudo smulkias varlytes, peles, į driežus panašius tritonus. Įdomiausia, kad kurmių negaudo pelėdos ir vanagai, lapės ir šeškai. Kurmio ženklu pažymėti žmonės – sudėtingo, painaus charakterio. Kurmiukai būna lipšnūs, bet tas jų švelnumas tik sau naudos siekiant: ne kad kam kitam, o tik jam medus ir vaisiai, linksmybės ir kiti malonumai atitektų. Prisigerinti moka, prisigerindami gerai numato, koks puodas bus pilnas gėrybių. Gudrus yra žaltys, bet kurmis jį pralenkia. Sakykim, gaus kurmis kokią mažą valdininko vietą ir tyliai, ramiai po žeme rausiasi. Žiūrėk ir iki kokio poniško krėslo nutipens. Kurmiukės – žvitrios mergiotės – bernus iki alpulio sužavi. Jos ir nuogom krūtim apsvilins, bet nuodėmės sugebės išvengti, berną sugebės pajuokti. Kurmiai seniai visame pasaulyje pripažinti šykštuoliai. Anot profesorės E. Šimkūnaitės, jei kurmių sodyboje „kas mergavo ar bernavo kitais metais geriau žydberniauti eidavo“. Samdiniai vengdavo pas tokius gaspadorius antrus metus būti... Gegužio mėnesį gražuolio baltojo beržo vardu vadino. Šis svyruoklis didžiausio jautrumo, švelnumo įsikūnijimas. Jis visiems liūdėti padeda. Beržas, sakoma, moters širdį turi: visais metų laikais apsiverkia. Jam, kaip ir žmogui, juosmenį diegia, tošis iš skausmo pleišėja, reumatas sąnarius suka, kojos iš nuovargio linksta. Todėl jis ir užjaučia kitus. Tautosakoje beržas mažai kur peikiamas. Pašauktas į velnio dvarą žmogus patupdomas beržo dvišakyje, iš velnio pirktas kuinas pavirsta beržo pliauska, marškiniai – į tošies skiautę... Taigi, beržas žmogų nuo pagundos apsaugo, velniui ir raganai skersai kelią stoja. Beržas – pavyzdys vyrams, kurie ieško teisybės ne sau, o kitiems. Po beržo ženklu gimę – kilniasieliai. Štai apie Tauragnus pasakojama, kaip kruopščiai beržas ruošiasi eiti saulės dvaro ieškoti. Susitvarkęs, išsipuošęs kaimynus sukvietė, atsiprašė, atsidėkojo ir išėjo žmonėms šilumos ir šviesos ieškoti. Gyvenime beržai – nesavanaudžiai, gal tik tie, kurie prastoj jaurinėj žemėj auga yra sudiržėliai, užsispyrėliai, bet tai todėl, kad savo tikslą pasiektų, kad iš jų statomos trobos kerčios būtų tvirtos. Gegutė – lėmėja – po pirmosios perkūnijos beržą savo giesmių sostu išsirenka. Iš jo šakų gerovę ir ilgaamžystę pranašauja, o apie šermenis tik iš sauso medžio praneša. Įžeidę žmogų beržai ilgai išgyvena ir prie pirmos progos atsiprašo. Beržiukai – mieli, baltaplaukiai, geros širdies vaikeliai. Kur beaugtų beržų giminė – visur saulę spinduliuoja, širdies žaizdas žaliais šilkais apriša. Beržai ir muzikantai kuo puikiausi, daugiau prie žemės darbų linkę. Beržės – ištikimos žmonos, geros motinos, su savo vaikais iki pasaulio krašto pasiryžusios eiti ir didžiausioje nelaimėje aukotis. Jei jums, mieli žmonės, negera, apsikabinkite beržą – tikrai palengvės.