2015 m. spalio 22 d., ketvirtadienis Nr. 119 (2724)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 28
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Dzūkija – Europos centras „Dzūkija – pietrytinis Lietuvos etnokultūrinis ir istorinis kraštas. Jo teritorijos ribos tarsi nelabai aiškios, tačiau dažniausiai Dzūkijai priskiriamos Alytaus miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų savivaldybės. Šiam kraštui priskiriamos ir Prienų bei Birštono savivaldybės, Jiezno ir Stakliškių seniūnijos. Dzūkijos pavadinimas nesenas, pradėtas vartoti tik XIX a. Jis kilo nuo dzūkų tarmės, jų ypatybės dzūkuoti, t. y., tarti „c“, „dz“ vietoj „t“, „d“, taip pat dėl kitų tarminių ypatumų. Ši tarminė ypatybė labai archajiška, paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės. Dzūkų iki šiol išliko ne tik Lietuvoje, bet ir buvusiose baltų žemėse. Jie gyvena Lenkijos Punsko ir Seinų apylinkėse, kai kuriose Baltarusijos vietovėse. Labai reikšminga Dzūkijos kraštui yra tai, kad jame yra Europos centras. Dėl to Dzūkija yra ne tik Europos Sąjungos, bet ir visos Europos centrinis regionas“, – rašo Vygandas Čaplikas. Dzūkija turi ir kitą pavadinimą – Dainava. Pirmą kartą jis kaip „terra Deynowe“ (Dainavos žemė) paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui. Manoma, kad Dainava tuomet buvo kunigaikštystė. Mokslininkai teigia, kad pirmiausia nuo bendro baltų kamieno atsiskyrė vakarų baltai – jotvingiai ir prūsai, o vėliau, apie pirmojo tūkstantmečio vidurį, nuo jotvingių atsiskyrė ir dainaviai. Tai labai sena baltų gentis, jos gyvenamas plotas galėjo būti keliskart didesnis už dabartinę Dzūkiją. Daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad dzūkų etninėje kultūroje galima rasti ne taip jau mažai dainavių (jotvingių) kultūrinio paveldo bruožų, kurie aiškiai pastebimi ir dabartinėje dzūkiškoje savimonėje. Dažnai lenkų, rytų slavų, Voluinės gyventojų ir kryžiuočių puldinėjami jotvingiai nusilpo ir ėmė nykti, todėl XII–XIII a. Dainava buvo prijungta prie LDK sudėties, tai nulėmė dainavių genties sulietuvėjimą. Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų, laukų ir Užnemunės dzūkus. Išskirtiniais bruožais pasižymi ir Dieveniškių, Švenčionių, Ignalinos r. bei kitų arealų dzūkai, kurie gyvena ne dainavių teritorijoje, o istorinio Lietuvos valstybės branduolio žemėse. Dzūkai kalba lietuvių kalbos aukštaičių tarmės pietų aukštaičių, arba „vakarinių dzūkų“, „dzūkų trakiškių“ patarme. Pietinė, priklausanti Baltarusijai ir Lenkijai Dzūkijos dalis XIX–XX a. buvo iš esmės polonizuota, todėl daugumą jos gyventojų sudaro lenkai ir baltarusiai. Dabar bandoma gaivinti ir senąją dialektologinę, t. y., nuo Seinų iki Daugpilio besidriekiančios „Dzūkijos“ sampratą. Tikėtina, kad Dzūkijos etninį savitumą lėmė ne tiek baltų genčių asimiliavimosi procesai, kiek savitos gamtinės sąlygos. Didžiu-
lės girios ir nederlingos smėlėtos dirvos neskatino žemdirbystės raidos, palaikė archajiškų miško verslų gyvybingumą. Vargingos gyvenimo sąlygos vertė gyventojus ilgiau nei kur kitur Lietuvoje palaikyti bendruomeninei gyvensenai būdingas institucijas, pavyzdžiui, bendrą gyvulių ganymą. Dzūkijoje iki šiol išliko beveik visi senoviniai verslai. Čia yra daug stalių, kalvių, medžio drožėjų, puodžių, pynėjų iš vytelių ir skiedrų, juodosios keramikos meistrų. Tokios pat auksarankės yra ir dzūkės, turbūt kūrybingiausios audėjos visoje Lietuvoje, puikios mezgėjos ir siuvinėtojos, šiaudelių narstytojos.
Dzūkijos herbas Herbo mėlyname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas karys, dešinėje rankoje laikantis auksinę alebardą ant sidabrinio koto, o kaire ranka atsirėmęs į sidabrinį baltišką skydą, su paauksuota galva ir papėde. Ant sijos padėtą herbo skydą laiko dvi atgal atsigręžusios su auksiniais nagais ir liežuviais sidabrinės lūšys. Ant sijos pakabintas sidabrinis kaspinas su mėlynų raidžių užrašu: „Ex gente bellicosissima populus laboriosus“ (lot. Iš karingiausios genties – darbštūs žmonės). Nuo XIX a. regionas vadinamas Dzūkija. Anksčiau ši teritorija priklausė Trakų kunigaikštystei, vėliau vaivadijai, o dar vėliau jos ribos sutapo su Trakų pavieto ribomis. Tai paskatino tyrinėtojus ieškoti Dzūkijos herbui tų pačių simbolių senojoje Trakų žemės heraldikoje. Trakų žemės herbas: šarvuotas karys su ietimi ir skydu kilo iš kunigaikščio Kęstučio laikų, kai antspauduose jis vaizdavo tokį karį. XVII a. pirmoje pusėje karys imtas vaizduoti su alebarda. Senasis kario vaizdavimas su ietimi 1995 m. buvo paliktas Trakų r. savivaldybei, o 2003 m. karys su alebarda atiteko Dzūkijai. Heraldika rūpinosi LR Seimo nariai G. Jakavonis ir A. Skardžius. Dzūkų kultūros draugijai leidus, nutarta Alytaus apskrities herbą įdėti į mažąjį Dzūkijos herbą (didysis turi skydininkus ir devizą). Mėlynas skydo laukas – aliuzija į Trakų vaivadijos bei jos pavietų vėliavų spalvą, žinomą nuo XVI a. antrosios pusės. Mėlyna spalva nuo seno reiškė dangų, ištikimybę ir tvirtumą. Dzūkija dabar Dzūkijos teritorijoje yra ne tik dabartinė šalies sostinė Vilnius, bet ir senoji sostinė – Trakai su vertingos architektūros salos pilimi. Dzūkijos sostine laikomas Alytus, įsikūręs abipus Nemuno.
Fantastiškas Alytus Prie šios upės glaudžiasi ir du gerai žinomi kurortai – Birštonas ir Druskininkai, taip pat istorinė Merkinė, kurioje Magdeburgo teisės buvo suteiktos ir Vilniaus miestui. Per Dzūkijos teritoriją teka Nemunas, Neris ir Merkys, šio krašto upė, turinti daugybę vaizdingų intakų – Grūdą, Skroblų, Ūlą. Šiandieninei Dzūkijai tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Jai būdingas nedidelis, bet raiškus kalvotumas, dideli sausų miškų (daugiausia pušynų) plotai. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas – Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkst. ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalva, siekianti 293,84 m. Didžiąją Dzūkijos dalį užima miškai – todėl rečiausiai gyvenamose krašto dalyse gyventojų tankumas yra mažesnis nei 10 žm./km². Dzūkijoje 1937 m. įsteigtas pirmasis Lietuvoje rezervatas – Žuvintas. 1975 m. įkurtas Čepkelių rezervatas, vienas didžiausių pelkinių masyvų Vakarų Europoje. Jo bendras plotas siekia 10,7 tūkst. ha. Savitu kraštovaizdžiu, dzūkiškais gatviniais kaimais ir pastatų architektūra išsiskiria ir Dzūkijos nacionalinis parkas. Dzūkijos teritorijoje yra ir Trakų istorinis parkas. Jie įsteigti netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Krašto rytinėje dalyje, ypač Trakų–Vilniaus zonoje, taip pat atsirado naujų saugomų teritorijų. Dėl to Dzūkijos regionas įgyja ypatingą bei išskirtinę gamtinę vertę. Savitumai Dzūkijos žmonėms dėmesio netrūksta. S. Papaurėlytė ir K. Župerka iš Šiaulių universiteto analizavo Lietuvos etninių regionų gyventojų charakterio bruožus, atsispindinčius žmonių pasisakymuose. Jie pastebėjo, kad tarp tekstuose užfiksuotų dzūkų charakterio bruožų, tokių, kurie ryškiai vyrautų, nėra. Dažniausiai minimas dzūkiškas nuoširdumas. S. Geda pastebėjo, kad dzūkai labai mėgsta išsipasakoti: „Pilna širdim dzūkiško atlapumo, išklojo savo paslaptį... Su visu dzūkišku atviraširdiškumu sakė lėtapėdžiams zanavykams pamokslą. Sunku surasti didesnį dūšios žmogų nei dzūkelis, o dzūkų dainos
yra iškalbingiausias tos „dūšios“ veidrodis“. A. Gudavičius sako: „Dzūkas – tai linksmas ir geraširdis žmogus. Jausminis pradas priartina dzūkus prie etninių aukštaičių: abiejų grupių asmenims priskiriamas jausmingumas. Pamenu, mudu su Vytautu Bubniu apstulbino ypatinga iki vėlumos užsitęsusio vakaro atmosfera, dzūkiškas jausmingumas“. Dzūkai apibūdinami ir kaip materialių dalykų nesureikšminantys žmonės. J. Jurašas sakė: „Apskritai dzūkai labai poetiškos sielos žmonės. Jie gyvena kaip paukščiai. Tokie strazdeliai giesmininkai. Tai ypatinga lietuviška gentis. Jų galvosenoje įdomus egzistencializmas. Gyvena šia diena, turtų nekrauna“. Dzūkams būdingas savitas išdidumo, garbės suvokimas nusakomas svetimžodžiu – unoras. Lenkybė onaras (onoras, unaras, unoras) vartojama reikšme „perdėtas savigarbos jausmas, išdidumas, puikybė, ambicija“, greitai supykstantis, bet greitai ir stengiąsis susitaikyti („Reikia gyventi visiems taikoj kaip geriems giminėms. Man visi Dievo tvariniai geri, jeigu manęs nesupykina“). Dzūkiškas darbštumas yra nulemtas dzūkiškos energijos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šios etninės grupės asmenys nėra vien pasyvūs ir jausmingi stebėtojai. Šmaikščiame V. Rimkevičiaus apsakyme „Velnio gundymai“ dzūkas vaizduojamas prisirišęs prie tėviškės, be jos graudinąsis („Dzūkijoj saulė karštesnė“), draugiškas, šnekus, besidomintis kaimynų gyvenimu (Velniui sako: „Man daugiau nieko nereikia, kad tik gražiai pasišnekėt!“, „Tai mudu kaip ir giminės!“). Jis jautrus kito nelaimei, skriaudai, o svarbiausia jam – mergos, šokiai, dainos („Nieko nėra žemėje geresnio už mergą!“). Etnologų yra užfiksuota, kad patys dzūkai įsivaizduoja esantys nuoširdūs, draugiški ir vaišingi, darbštūs ir atviri, o vienas iš dažniausių autostereotipuose minimų neigiamų bruožų – lengvabūdiškumas. Regionų savitumus analizavęs G. Šileika pastebi, kad dzūkų kraštas jau seniai pagarsėjęs savo dainingumu. Apie dzūkų dainas daug rašoma ir kalbama, jos yra labai paplitusios ir mėgstamos. Viena svarbiausių dzūkų melodijų ypatybių yra senoviškos tonacijos. Dzūkai savo melodijose
mėgsta kvartos šuolius, tiek aukštyn, tiek žemyn – tai du griežtai skirtingi simboliai: kvarta aukštyn – stiprybės, vyriškumo simbolis, žemyn – abejojimo, laukimo, netikrumo. Dzūkų dainos labai išsiskiria iš kitų dainų – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Pagal senumą dzūkų dainoms gali prilygti tik aukštaičių sutartinės. Senosios dzūkų dainos – vienbalsės, minorinės, dažniausiai dainuojamos solo. Kiekvienas dainininkas dainuoja savaip, laisvai improvizuoja, išvingiuoja melodiją, papuošia kai kurių posmelių žodžius įvairiomis garsų figūromis. Jiems būdingas specifinis paryškintas priebalsių išdainavimas. Dėl melodinių vingių, improvizacinio prado, savito intonavimo, dainavimo manieros dzūkų dainos sunkiai užrašomos natomis, todėl tikro dzūkiško dainavimo galima išmokti tik klausantis liaudies dainininkų. Senuosiuose šokiuose, ypač poriniuose, galima pastebėti ir erotinę funkciją. Kaimuose šokių vakarai buvo pripažįstami kaip savotiška piršlybų institucija. Šokant poroje, vaikinams ir merginoms leisdavo artimiau pabendrauti, o kylantys pojūčiai padėdavo pajausti sau tinkamą partnerį. Gana daug informacijos apie kalendorinių apeigų ir vestuvinius šokius. Apeiginės choreografijos daugiausia Dzūkijoje. Ji siejasi su Kalėdų laikotarpiu ir vestuvinėmis apeigomis („Aš motulai pašoksiu“). Yra gražių šokių – „Melnykas“, ,,Suktinukas“, „Tancius“ bei nevietinės kilmės „Karobuška“, „Čerkesas“. Šokyje atsispindi atskirų kraštų charakteriai, temperamentai, būdas. Lietuvių šokiuose atsispindi ramus, nuosaikus tautos būdas. Dzūkijoje ilgiau išsilaikė senieji ganymo papročiai, todėl nenuostabu, kad čia buvo plačiai naudojami piemenų pučiamieji instrumentai. Kaimo pasilinksminimuose, šeimyninių apeigų metu grota smuiku, būgneliu, cimbolais ir pan. Iki Pirmojo pasaulinio karo dzūkų vestuvėse, krikštynose ir kitose šventėse karaliavo smuikas. Tarpukariu smuiką išstūmė atklydę modernūs muzikos instrumentai – gitara, vokiška armonika, dar vėliau – rusiška. nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. spalio 22 d., ketvirtadienis Nr. 119 (2724)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Dzūkija – Europos centras atkelta iš 5 psl. Etnografinio regiono savitumą atskleidžia tautiniai rūbai ir dekoratyviniai, taikomieji tradiciniai audiniai. Kasdienio rūbo paskirtis – tai ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, bet ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Jie pabrėžia konkrečios geografinės vietovės savitumą. Atsižvelgiant į tai, kokia tam regionui būdinga augmenija, augalų šaknelės, medžių žievės, koks tradiciškai susiklostęs įprastas jų maišymo būdas ir santykis, audiniams suteikdavo kitokius atspalvius. Rūbai būdavo įvairesni, individualesni, nes kiekvienas kaimas, regionas ar sritis audė ir siuvosi savaip, laikydamiesi tradicijų. Drabužiai nebuvo lyg uniforma: kaskart būdavo keičiamos jų dalys ir ieškoma naujų derinimo būdų. Dzūkų kostiumai – margesni, spalvingesni. Įvairių Dzūkijos vietų drabužiai turėjo pastebimų skirtumų. Regiono šiaurėje, su Aukštaitija besiribojančiame dešiniajame Nemuno krante, moterų kostiumas buvo panašus į aukštaičių drabužius. Pietuose, dabartiniame Varėnos rajone, jau vilkėta kitaip. Kai kurie Užnemunės dzūkių, o iš dalies ir dzūkių, gyvenančių palei Nemuno dešinįjį krantą, drabužių audiniai ir jų puošybos būdai buvo artimesni suvalkietiškiems. Seniausi marškiniai siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais, krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta siuvinėjimas. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonais marškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkių sijonai daugiausia languoti, vilnoniai ir lininiai, austi dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona. Dzūkijoje prijuostės išliko žymiai ilgiau negu kituose etnografiniuose rajonuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos rajonuose buvo dėvimos iki II pasaulinio karo. Dzūkių liemenės lininės ar pusvilnonės – žalios, vyšninės spalvos. Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos, Alytaus, Eišiškių – trumpesnės, Vievio, Trakų, Vilniaus, Gervėčių rajonuose – nuo liemens klostytos. Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios, kaip Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai, eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai, vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos, Lazdijų, Alytaus rajonuose. Paprastesnės – Eišiškių, Šalčininkų rajonuose. Senosios juostos buvo siauros. Juostų dugnas dažniausiai – baltų linų. Raštai – vilnonių ir skaisgijų siūlų. Spalvos – žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis eilėmis, kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose – įvairiaspalvių siūlų kuteliai. Šalia rinktinių juostų dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose jos neaptinkamos.
Dzūkijoje, kaip ir kituose regionuose, būta savitų Vėlinių šventės tradicijų. Yra žinoma, kad Varėnos rajone, Akmenio kaime, ant Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventoriuje esančių kapų žvakės būdavo degamos jau 1880 metais. Iš pradžių būdavo supilamas simbolinis kapas ir ant jo degamos žvakės. Kunigui jas pašventinus, parapijiečiai po žvakę išsinešiodavo ant savo artimųjų kapų. Per Vėlines būdavo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Tokias mišias Marcinkonių parapijoje vadino „diedais“. Vėlinių rytą, sustoję prie stalo pasimelsdavo už mirusiuosius ir susėdę, pradedant šeimininkui, visi po šaukštą viralo nuliedavo ant žemės, o antrą patys suvalgydavo. Pavalgę važiuodavo į bažnyčią ir išdalydavo elgetoms duonos bandeles. Pasak senolių, per Vėlines susirinkusi giminė į kapines eidavo giedodama ir vedama seniausio tos giminės nario. Kapinėse, prie kurio nors mirusiojo kapo, senasis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusiuosius gimines iki pat probočių. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kitokių valgių. Jei Vėlinių vakarą namus aplankydavo nepažįstamas keleivis, jis būdavo priimamas ir vaišinamas: manyta, kad tokie atklydėliai yra vėlės arba jų siųsti pasiuntiniai.
Punios piliakalnis Įdomybės Kalbėdami apie Dzūkiją, negalime nepaminėti Punios. Tai vietovė garsi savo istorine praeitimi, lietuvių kovų su kryžiuočiais liudininkė. Pasak prof. R. VolkaitėsKulikauskienės, tyrinėjusios šią vietovę, Punios pilis buvo viena iš svarbiausių tvirtovių, išaugusių kovų su kryžiuočiais metu XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Ji turėjo būti valdoma vieno galingesnių to meto Lietuvos kunigaikščių: „Pagal susidariusią tradiciją Punios piliakalnis identifikuojamas su rašytiniuose šaltiniuose minimais Pilėnais, kurių valdovas buvęs Margiris“. Pirmą kartą miestelis paminėtas Kryžiuočių ordino kronikose. Nemuno ir Punelės santakoje yra vienas didžiausių Lietuvoje Punios piliakalnis. Archeologai nustatė, kad XII–XIV a. ant jo stovėjusi medinė Pilėnų pilis, kuri buvo sudeginta. Pasakojama, kad 1336 m. kryžiuočiai apgulę pilį, kelias dienas ir naktis ją puldinėję. Kryžiuočiams pavykę pralaužti pilies užtvaras. Apgulti lietuviai (jų buvę apie 4000), matydami negalėsią užpuolikams pasipriešinti, nutarė verčiau žūti ugnies lieps-
nose, nei pasiduoti kryžiuočiams į nelaisvę. Pilies viduje jie sukūrė laužą, sumetė į jį visą savo turtą, pirmiausia laužo liepsnoms atidavė moteris ir vaikus, o po to patys palaidojo save liepsnose. Margiris vienas iš paskutiniųjų užšoko ant laužo perskrodęs sau krūtinę kalaviju. Kai kryžiuočiai įsiveržė į pilį grobti daiktų ir žmonių, pro dūmus išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą. „Vokiečiai ilgai pelenuose bei anglyse žarstė, turtų ieškodami, bet niekur neregėta mūsų probočių narsybe jie buvo taip įbauginti, jog toliau į Lietuvą jau nedrįso keliauti, ir tą pačią dieną, keletą arklių pilies sustvėrę, namo dūlino“, – rašė P. Akiras-Biržys. Profesorė teigė, kad „1382 m. Vygando Marburgiečio kronikose minima Punia. Rašoma, kad tais metais į Lietuvą įsibrovė trys kryžiuočių kariuomenės, kurių viena patraukė į Birštoną, antroji į Punios žemę (in terra Punow), o trečioji – į Alytų. Kryžiuočiai niokojo kraštą devynias dienas ir grįžo į Prūsiją „su nesuskaitomu grobiu“. Greičiausiai tuo metu galutinai buvo sunaikinti Punios piliakalnio įtvirtinimai. Reikia manyti, kad su šia data baigiasi ir senosios pilies istorija“. Lietuvių pasiryžimas mirti, bet neiti į kryžiuočių vergovę yra padaręs didelį įspūdį amžininkams ir vėlesnio laikotarpio kronikininkams.
mokėsi privačioje J. Zolotariovo piešimo mokykloje. Graži dzūkų krašto gamta, turtinga liaudies kūryba turėjo poveikio meniniams jaunuolio polinkiams. Motyvus peizažams jis ėmė iš gražių Lietuvos gamtos kampelių, mėgo tapyti upių, ežerų, pajūrio vaizdus, apgaubdamas juos lyrine nuotaika. Yra sukūręs liaudies gyvenimą vaizduojančių kompozicijų, portretų. Dailininkas nutapė apie du tūkstančius paveikslų. Brandžiausi jo kūriniai priklauso realistinei krypčiai.
Marija Aleškevičiūtė
1925 m. spalio 3 d. Krekštėnų kaimo ūkininko K. Aleškevičiaus troboje tylą sutrikdė naujagimės, jauniausios dukros Marijos, būsimosios dainininkės balsas. Marija Aleškevičiūtė baigė Varnagirių pradžios mokyklą, toliau mokėsi Krokialaukio mokyklos penktame skyriuje. 1945 m. Marija – Alytaus vidurinės moM. ir K. Petrauskų tėvų kapai Dusmenų bažnyčios kyklos abiturienšventoriuje tė. Iš savo benDzūkiją garsina dailininkas ir draklasių išsiskyrė sodriu balsu, muzikas M. K. Čiurlionis, literatū- bet apie dainininkės karjerą negalros klasikas V. Krėvė. Mokslinin- vojo. Išlaikė egzaminus ir įstojo į kai teigia, kad V. Krėvė savo kū- Kauno medicinos institutą. Tačiau ryba yra labai romantizavęs kraštą. visus planus sumaišė atsitiktinuAukštaitijoje daug nuveikę Miko mas: į Kauno konservatoriją stojuir Kipro Petrauskų tėvai (motina si draugė paprašė egzaminų metu kilusi iš Ignalinos r.) yra palaidoti padainuoti su ja porą duetų. EgzaTrakų r. Dusmenų kaimo kapinai- minų komisija, kurioje buvo ir žitėse. Vienas žymiausių XX a. lie- nomas kompozitorius Aleksandras tuvių dailės atstovas yra Antanas Kačanauskas, labai nustebo, kad Žmuidzinavičius. Jis gimė 1876 m. M. Aleškevičiūtė į konservatoriją spalio 31 d. Seirijų miestelyje. Jo stoti visai neketina. Jai patarė atsigimtinė – vienas gražiausių Dzūki- sveikinti su medicina ir pasirinkti jos kampelių. Miestelis tarp dvie- dainininkės kelią. Taip M. Alešjų ežerų, apjuostas smėlėtų kalvų kevičiūtė tapo konservatorijos ir nedidelių pušynėlių. Būsimojo studente. 1950 m. – pirmasis dedailininko tėvai buvo valstiečiai, biutas teatre, 1951 m. – diplomas. kurie nederlingoje žemėje išau- Ji – Lietuvos nusipelniusi artistė, ginta duona ir grikiais vos išmai- dainavusi per 1300 spektaklių, 500 tino gausią šeimą. Šeimoje buvo koncertų, atlikdama žymiausių pavienuolika vaikų, tačiau išaugo tik saulio ir lietuvių kompozitorių kūpenki. Vaikystėje Antanui teko pa- rinius bei liaudies dainas. 1990 m. tirti varganą piemens dalią. 1894 Krekštėnų kaime netoli Marijos m. A. Žmuidzinavičius baigė Vei- Aleškevičiūtės-Amneris gimtinės verių mokytojų seminariją ir keletą pastatytas koplytstulpis. metų mokytojavo Lenkijoje. Nuo Vytautas Nedzinskas gimė pat vaikystės mėgęs piešti, tvirtai 1940 m. vasario 27 d. Alytuje, čia apsisprendė tapti dailininku ir per- ir mokėsi. V. Nedzinsko vaikystė sikėlė į Varšuvą, kur laisvalaikiu prabėgo Alytuje, kone pačiame
Vidzgirio miške, šalia Nemuno. Vaikystėje jis neišsiskyrė iš savo bendraamžių ir neliepsnojo ypatinga meile gamtai. Aplinkiniai nė neįtarė, kad užaugęs Vytautas bus toks jautrus gamtininkas. Mokslininko tyrinėtojo dvasia nubudo paauglystėje, lemiamą įtaką renkantis profesiją padarė knyga „Meškeriotojas“. Ją vidurinės mokyklos baigimo proga padovanojo klasės auklėtojas. 1964 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademiją ir pagal paskyrimą porą metų Ignalinoje dirbo inžinieriumi ichtiologu valstybiniame žuvų veislyne. Po pirmųjų darbo įgūdžių Aukštaitijoje jaunasis specialistas sugrįžo į gimtąją Dzūkiją ir, būdamas vos dvidešimt penkerių, tapo Žuvinto rezervato direktoriumi. Tai lėmė pažintis su prof. T. Ivanausku, kuris V. Nedzinskui visą gyvenimą buvo nepralenktas gamtininko etalonas. T. Ivanauskas V. Nedzinskui, kaip savo sekėjui, paliko du priesakus: įkurdinti ir tyrinėti Lietuvoje tuo metu buvusius du retus paukščius – baltąją gulbę ir pilkąją žąsį. Mokslininkas intuityviai jautė, jog Žuvinto rezervatas – tam tinkamiausia vieta. 1978 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos gulbių nebylių ekologija“. Nuo tų pačių metų dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. 1994 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vadovavo Lietuvai pagražinti draugijos Alytaus skyriui, priklausė Alytaus žaliųjų klubo valdybai. Buvo Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narys, dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ leidėjas, Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ narys. Už nuopelnus skleidžiant kultūrą, saugant gamtą 2000 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. V. Nedzinsko kūrybinis palikimas – 9 knygos ir daugiau kaip 1500 straipsnių gamtos apsaugos, kraštovaizdžio formavimo, ekologinio auklėjimo temomis, taip pat apie 80 mokslinių straipsnių. Alytaus rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje saugomi V. Nedzinsko rankraščiai.
Vytautas Nedzinskas Alytiškio Vaclovo Jankausko sodyboje – akmenys… Jie ilgai dūlėjo po žeme laukdami, kol juos išrausė, kol dėmesinga akis pastebėjo… Dabar, nušveisti, be senatvę ženklinančių samanų ir kerpių – prikelti naujam gyvenimui, visu grožiu ir, pasak šeimininko, šiluma spinduliuoja tarp išpuoselėtų augalų. Dzūkijoje jūsų laukia ir Merkinės piramidė, žavūs Nemuno kilpų vaizdai ir daugybė įdomaus gamtinio, kultūrinio, istorinio palikimo nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Paruošė Dalia Savickaitė