2015 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis Nr. 101 (2706)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 22
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Žemaitijos etninis regionas
Žemaitijos herbas, 1994 m. Dalia SAVICKAITĖ Didžiausi Lietuvos etniniai regionai yra Aukštaitija ir Žemaitija. Tokie regionų vardai buvo vartojami jau labai seniai. Daugelis linkę manyti, jog abu vardai padaryti iš būdvardžių žemas, aukštas... Jais, kaip spėjama, vadintos atskiros Lietuvos valstybės dalys. Beje, dažniau tos dalys anuomet buvo vadinamos ne žemaičiais ir aukštaičiais, o žemaičiais ir lietuviais. Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais, kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žemaičiai likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais, nes šioji žemė, palyginti su Žemaičiais, yra aukščiau“. Istorinė žemaičių-aukštaičių (ar žemaičių-lietuvių) riba buvo ne tokia kaip dabar. Žemaičiai buvo užėmę visą teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių. Taigi Žemaičių kunigaikštija, kuriai priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, anuomet iš tikrųjų buvo lyg žemesnis kraštas palyginti su aukštaičiais, kurių galybė buvo susikoncentravusi ties gana aukštomis Vilniaus, Trakų, Ašmenos vietomis. Istorija. Ilgainiui žemaičių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios Žemaičių kunigaikštystės dalyje susidariusį regioną. Kaip priešpriešą jai visą kitą Lietuvos plotą vadino aukštaičiais (pirmą kartą tas pavadinimas minimas vienoje Gedimino sutartyje). Simonas Daukantas aukštaičius dar vadino kalnėnais, o ir visai neseniai seniesiems žemaičiams visi nežemaitiškai kalbantys lietuviai buvo gudai arba šiaulyčiai. Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Aukštaičių vardas į istorikų dokumentus pateko visu šimtmečiu vėliau. Pirmą kartą, kaip sakyta, jie minimi 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu. Jeigu žemaičiai ir aukštaičiai (žemaičiai ir lietuviai) istorijoje minimi kaip atskiros teritorijos, grupės, netgi gentys su savita kultūra, papročiais, etnografija ir pan., tai be jokios abejonės ryškiai turėjo skirtis ir jų kalba. Archeologas A. Tautavičius teigia, kad jau IV–V a. būta žemaičių genčių sąjungos, turėjusios savus mirusiųjų laidojimo papročius, savitą kultūrą,
savo teritoriją ir tikriausiai savo ypatingą kalbą. Manoma, kad žemaičiai ir aukštaičiai kalbos atžvilgiu turėjo būti atsiskyrę ne vėliau kaip VII a. – tuo pat metu nuo lietuvių atskilo ir latviai (senieji latgaliai). Veikiausiai bendros lietuvių prokalbės apskritai nėra buvę: žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei sen. lietuviai, kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų; lietuvių kalbos tarme žemaičių kalba virto artėdama prie aukštaičių (sen. lietuvių) jau po XIII a. Vadinasi, tarmės yra ne tolusios, o artėjusios viena prie kitos, nes kalbiniai skirtumai iki Lietuvos valstybės susikūrimo turėjo būti kur kas didesni negu vėlesniais ir dabartiniais laikais. Nedidelė Lietuva. Tačiau kiek daug joje įvairių tarmių, šnektų ir šnektelių. Lietuvių kalbos tarmės yra tikras mūsų tautos pasididžiavimas. Pasaulyje reta tokių unikalių atvejų, kad toks mažas plotas turėtų tiek daug ir, svarbiausia, tokių skirtingų tarmių, palyginti neblogai išlaikytų net iki šių dienų. Ar ne lengviau tarpusavyje susišnekės rusas su ukrainiečiu, šiaurės vokietis su olandu negu mūsų žemaitis, sakysim, nuo Skuodo su aukštaičiu iš pā Utenās? Dar vienas įdomus dalykas, rodantis lietuvių kalbos tarmių skirtingumą. Už Mažeikių į šiaurę, jau
Mosėdis pačiuose Latvijos pietuose (Saldaus rajone), vietomis šnekama šiaurės žemaičių tarme, t. y. beveik taip pat, kaip ir gretimose Mažeikių apylinkėse. Senesni žmonės pasakoja, kad tų Latvijos vietų gyventojai net lietuvišką mokyklą yra prašę atidaryti. Latvijos pasienyje galima matyti ir Lietuvos televizijos programą. Bet, pasirodo, kad tos programos vietiniai gyventojai, šnekantys šiaurės žemaičių tarme, nežiūri vien dėl to, kad nesupranta lietuvių bendrinės kalbos! Tai unikalus atvejis, nes tarmė, šiuo atveju Latvijos žemaičių, neturi tiesioginių ryšių su lietuvių bendrine kalba. Mokslo šviesą krašte skleidė Kražių kolegija (dabar atsinaujinusi ji vėl laukia lankytojų). Joje dėstytojavo daugelis garsių Vilniaus universiteto profesorių, su
jais buvo palaikomi glaudūs ryšiai. Įdomūs ir didžių asmenybių gyvenimai. Iš padubysių kilęs XIX a. prad. gydytojas, humanistas, visuomenininkas, masonų ložių reformatorius Jokūbas Šimkevičius yra palaidotas Taukelių kaimo kapinėse dabartiniame Utenos r. netoli Daugailių. A. Baranauskas, dar nebūdamas kunigu, mylėjo Sedoje gyvenusią, iš Telšių kilusią, apsišvietusią, eiles rašiusią bajoraitę Karoliną Praniauskaitę. Luomų skirtumai neleido jaunuoliams patirti šeimyninės laimės. A. Baranauskas tapo kunigu. Likimo ironija – 1869 m. (vos 28 metų) ji mirė Utenoje... Savo pėdsaką Žemaitijoje paliko ir A. Vienuolis-Žukauskas. Labai gražiai ir išsamiai Žemaitiją savo knygoje „Kalvotoji Žemaitija“ pristato aukštaitis Česlovas Kudaba. Žemaitija labai garsi ir savo žmonėmis. Pasandravyje – Maironio gimtinė. Jį savo tapybos darbuose įamžino Sofija Riomerienė. Iš šių žemių savo tiesas skelbė Jonas Šliūpas, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, rašė Žemaitė, bene pirmoji apie netolygią moters dalią visuomenėje pradėjo kalbėti Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Žemaitija užaugino Lietuvai du prezidentus Aleksandrą Stulginskį ir Rolandą Paksą. Nuostabų poetą Vytautą Mačernį, šiandienos rašytoją Kazį Sają, daugybę kitų mokslo, meno žmonių. Atributika. Kaip ir kiekvienas Lietuvos etninis regionas, taip ir Žemaitija turi savo vėliavą ir herbą. Istorinėje literatūroje Žemaitijos arba Žemaitijos Kunigaikštystės herbo klausimas nepakankamai ištyrinėtas. Ypač neaiškus jo atsiradimo laikas ir kilmė. Dažniausiai yra teigiama, kad jau XV a. pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto didžiajame ir majestotiniame antspauduose pavaizduota keturpėsčia meška yra Žemaitijos herbas. Šią versiją mokslininkai sukritikavo. Minėtoji meška – Smolensko (Smoleghne). Tą patį rodo visai neseniai paskelbti didžiųjų kunigaikščių Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto didieji antspaudai, kuriuose šalia meškos kaspinuose įrašyta, kad ji priklauso Smolenskui. Nuo XVI a. Žemaitijos herbe beveik visada vaizduojama raudoname skyde juoda ant užpakalinių kojų stovinti meška su balta grandine ant kaklo. Vėliau ji pateko net į oficialiąją atributiką. Pirmą kartą Žemaitijos meška Lietuvos valstybės didžiuosiuose antspauduose buvo pavaizduota 1669 m., tai yra Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikais ir nuo tada valstybinėje sfragistikoje išliko iki trečiojo Lenkijos–Lietuvos valstybės padalinimo 1795 m. Žemaitijos sfragistikoje meška atsirado tik XVIII a. antroje pusėje. Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su le-
gendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus – meška). Jeigu taip, tai viena šioje versijoje neaišku, ar romėniškosios kilmės teorija paskatino šio herbo atsiradimą ir įsitvirtinimą Žemaičių žemėje, ar Žemaitijoje iki tol naudotas meškos simbolis Lietuvos metraštininkų buvo gudriai įpintas į legendinį pasakojimą.
V. Mačernis (iš muziejaus ekspozicijos) Žemaitijos herbas tiek ikikarinėje Lietuvos Respublikoje, tiek dabar plačiai naudojamas viešajame gyvenime, įvairių Žemaitijos kultūrinių draugijų, meno kolektyvų, sportininkų ir pan. Kada tiksliai atsirado Žemaitijos vėliava ir kaip ji iš tikrųjų atrodė, sunku pasakyti, nes nei viena neišliko. Žalgirio mūšyje Žemaičių vėliavos dar nebuvo. Neturėjo vėliavos žemaičiai ir po keliolikos metų, kai vyko į Konstanco bažnytinį susirinkimą ir prašė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą leisti naudoti jo heraldiką. Pirmą kartą oficialiai Žemaitijos vėliava buvo įvardinta 1565–1566 m. administracinės reformos laikotarpiu. Tada tebuvo pasakyta: „Balta, raudoname lauke herbas“. Tai buvo Žemaitijos žemės karinė vėliava, saugota dar iki reformos Lietuvos ižde. Tikėtina, kad ji buvo pasiūta pirmųjų kariuomenės surašymų metu XVI a. pradžioje. Žemaitijos vėliava iš iždo būdavo išnešama per kariuomenės surašymus, iškilmingus valdovų atvykimus į sostinę ir karo metu. Šiek tiek daugiau duomenų apie Žemaitijos vėliavą 1578 m. pateikė A. Gvagninas. Jis rašė, kad Žemaitijos žemės vėliava yra balta, turi, kaip ir vaivadijų vėliavos, du ragus arba uodegas. Vėliavoje raudoname lauke (skyde) vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas. Lenkijos ir Lietuvos herbyno sudarytojas B. Paprockis bene pirmasis 1584 m. užsiminė, kad Žemaitija naudoja raudoname lauke juodą lokį su balta grandine ant kaklo. Bielskio kronikoje, kuri buvo išleista XVI a. pabaigoje, jau buvo tvirtinama, kad Žemaitijos bal-
tos vėliavos vienoje pusėje vaizduojamas Lietuvos raitelis, kitoje – raudoname lauke juodas ant užpakalinių kojų stovintis lokys su balta grandine ant kaklo. Tas pačias žinias XVIII a. pirmoje pusėje pakartojo K. Niesieckis. 1780 m. teologijos magistras K. Baginskis Žemaičių žemės aprašyme taip pat tvirtino, kad „Žemaitijos Kunigaikštystės vėliava vienoje pusėje turi herbą – juodą lokį su balta grandine, kitoje – raudoname lauke Vytį“. Sukauptos žinios leidžia teigti, kad Žemaitijos žemės, vėliau kunigaikštystės balta vėliava atsirado dar iki 1565–1566 m. administracinės reformos. Jos pagrindinėje pusėje, į dešinę nuo koto, paprastai buvo vaizduojamas LDK herbas, kitoje pusėje – Žemaitijos herbas. Lietuvos herbinės vėliavos nuo XVI a. antrosios pusės buvo trijų spalvų. LDK, Vilniaus vaivadija ir jos pavietai turėjo raudonas, Lietuvos didysis etmonas, Trakų vaivadija ir jos pavietas – mėlynas, o Žemaitija – baltas vėliavas. Kadangi visų jų pagrindinėje pusėje buvo vaizduojamas valstybės herbas ir labai retai žemių herbai (Žemaitija viena iš nedaugelio), svarbiausias herbinių vėliavų skiriamasis bruožas buvo jų spalva. Neaišku, kodėl žemaičiai pasirinko būtent baltą spalvą. Heraldikoje balta spalva iš seno reiškė dorumą, teisingumą, nekaltumą. Balta taip pat buvo vandens, mėnulio ir kunigaikštysčių spalva. XVI–XVII a. baltos spalvos reikšmė dar labiau išaugo, kai ji tapo žymių monarchijų atributu. Vis dėlto minima balta vėliavų spalva, artima senovės lietuvių ir kitų baltų pasaulėžiūrai, gali būti atkeliavusi iš daug ankstyvesnių laikų, turėti senas istorines tradicijas. Tapatumo saugojimas. Dauguma lietuvių, gyvenančių miestuose, nelinkę savęs priskirti kuriai nors vienai tarmei ar etniniam regionui. Tai rodo, kad gyvenamosios vietovės siejimas su etniniu regionu yra problemiškas. Ne kiekviename mieste rasime ketvirtosios kartos miestietį. Tapatumo dalykus labai įtakojo vidinė migracija, buvę jaunų specialistų „paskyrimai“ į darbo vietas. Daugelis Lietuvos etninių regionų tampa simboline erdve, bet ji yra svarbi ugdant jaunimo lokalinio, etninio, pilietinio ir kultūrinio tapatumo jausmus, leidžiančius palaikyti glaudesnius ryšius su gimine. Žemaičiai yra labai tvirti savo tapatumo išlaikymo darbuose: leidžiami tarmiškai rašyti leidiniai, veikia įvairiausios draugijos, net didesniuose miestuose, tokiuose kaip Telšiai, Skuodas, Akmenė, Mažeikiai ir kt. tarmiškai bendraujama ir oficialiose įstaigose, ir buityje. Gal kiek per daug pompastiškas noras turėti žemaitišką pasą, bet veikimas tokiose organizacijose kaip Žemaičių nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis Nr. 101 (2706)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Žemaitijos etninis regionas atkelta iš 5 psl. akademija, Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų rėmimo fondas, Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“, Biržiškų draugija, Simono Stanevičiaus draugija, Šatrijos Raganos draugija, Žemaičių kultūros draugija su padaliniais didmiesčiuose, žurnalas „Žemaičių žemė“ ir kt. nuveikia tikrai labai daug saugodami savo etninį savitumą. Mums puikiai žinomas poetas Stasys Anglickis apie save rašė žemaitiškai: „Gėmiau 1905 m. groudė 22 d. Plungės rajuona Bernuotava kaimė. Šeimuo auguom aštounė vākā. Muokiaus Telšiū gėmnazijuo. 1927 m. bėngiau Telšiū muokītuoju semėnarėjė, 1938 m. – Kauna universiteta Humanitarėniu muokslu fakulte-
Baubliai ta. Muokītuojavau Šiauliūs, Koršienūs, vuo paskiau parsėkieliau gīventė i Vilnio. 1936 metās Šiauliūs suorganizavau pėrmōjė Žemaitiu rašītuoju konferėncėjė. Tas īvīkis isiūbava Žemaitiu rašītuoju sombūri, katros Žemaitėjuo platē veikė 1936–1944 metās“. Žemaičiai savo šnektos nevadina tarme, o tik – kalba. Šiandienos veikėjai jau parengė antrąją „Žemaičių rašybos pamatų“ (jau ne „patarimų“, o „pamatų“) knygelę, kurioje stengėsi atsižvelgti į visą patyrimą, sukauptą rengiant ankstyvesnius leidinius ir į kritines pastabas, pasakytas ir rašytiniu, ir gyvu žodžiu; rėmėsi ir savo pačių stebėjimais. Paskutiniame leidinyje mėgino neapsiriboti vien „grynosios“ rašybos dalykais – stengiasi atkreipti skaitytojo (ir būsimojo žemaičių rašytojo) akis ir į tuos fonetikos, fonologijos bei gramatikos, žodyno dalykus, kurie svarbūs žmogui, bandančiam rašyti žemaitiškai, bet specialiai nesigilinusiam į visokius smulkius gimtosios tarmės niuansus. Sudarytojai rašo: „Viliamės, kad tai tikrai padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą ir paryškinti bei išsaugoti tos kalbos savitumą. Reikia gerai įsidėti į galvą: bendrinės kalbos teksto paraidžiui į jokią žemaičių šnektą neišversime – jie (jeigu geri) yra ir iš esmės turi būti kitokie!“ Laikas aktyviau sukrusti ir aukštaičiams, nes gerbiamo A. Svidinsko ir R. Katinaitės-Lumpickienės, „Utenos radijo“ pajėgos per menkos prilygti žemaitiškojo tapatumo saugotojų veikloms. Filosofas K. Stoškus rašo: „Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip
tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti gyvosios tarminės kalbos tradiciją yra svarbu ne tik tam, kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet kad ji kaip tautos dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti“. Daugelyje kraštų, pavyzdžiui, Norvegijoje, Šveicarijoje, Italijoje pagal iš seno susiklosčiusią tradiciją kalbėti bendrine kalba buitinėje aplinkoje yra nemandagu, beveik netaktiška. O Šveicarijoje tarmių mokoma net mokyklose ir pradinės mokyklos baigiamos šveicarų vokiečių tarme; vokiečiai tarmiškai kalba net parlamente. Latvijoje ne tik reguliariai transliuojamos radijo bei televizijos laidos latgalių tarme, bet ir leidžiamas šia tarme žurnalas „Katoļu dzeive“ („Katalikų gyvenimas“). Kaip susipažinti su Žemaitija? Dabar Žemaitija užima apie 21 000 km2. Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių. Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus. Jei su Žemaitija norėsite susipažinti plaukdami upėmis – matysite aukštumų pašlaites, jei važinėsite keliais – nematysite takoskyrinių kalvų. Kalvočiausia ji – Minijos, Dubysos, Ventos ir Juros upių takoskyroje. Kiek nemaloniai kartais skamba žemaičių noras savintis Klaipėdos kraštą. Žemaičių „priėjimas“ prie Baltijos jūros yra maždaug ties Palanga, Šventąja. Važiuojant sausuma riba praeina maždaug ties Kretingale.
Žemaitijos vėliava Geriausiai su Žemaitijos kraštovaizdžiu, istorija, kultūriniu paveldu galima susipažinti 1991 m. įkurtame Žemaitijos nacionaliniame parke (plotas 21 904 ha). Plokštinės miške, buvusioje sovietinės armijos požeminėje termobranduolinių raketų paleidimo aikštelėje įsikūrusi militarizmo ekspozicija. Platelių dvaro svirne nuolat veikia Užgavėnių kaukių ir senovinių radinių ekspozicijos. Užgavėnės žemaičiuose – ypač įdomios, gyvybingos. Kaukes parko žmonės eksponavo net Paryžiuje. Parko teritorijoje Bukontėje yra rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus. Žemaičių Kalvarijoje ir tragiško likimo puikaus poe-
to Vytauto Mačernio gyvenimui skirta ekspozicija. Godelių kaime veikia tautodailininkų Reginos ir Justino Jonušų darbų ekspozicija. Drožinius ir senosios buities reliktus galima pamatyti ir Bebrungėnų kaime buvusiame vandens malūne, Kazio Striaupos klėtelėje Dovainiuose. Žemaičių Kalvarijoje pirmąjį liepos dešimtadienį vyksta Didžiosios Kalvarijos atlaidai. Kai kurie
Šatrijos ragana vyresnieji maldininkai sako, kad tai ne tik sielos šventė, bet ir tautodailės muziejus po atviru dangumi, nes suplaukia daug prekeivių. Kai kas pasakoja ir apie tuos laikus, kai atlaidai tapdavo maro platinimo vieta, nes susirinkdavo daug žmonių ir viens nuo kito užsikrėtę išnešiodavo ligą po kaimus... Žemaitijos teritorijoje yra Salantų, Tytuvėnų, Varnių, Ventos, Kurtuvėnų, Dubysos regioniniai parkai, taip pat pristatantys unikalų šių žemių kraštovaizdį, istoriją ir kultūrą. Žemaičių muziejus ALKA – centrinis Žemaitijos krašto istorijos muziejus. Jis plačiausiai Lietuvoje atskleidžia savitą Žemaitijos istorijos raidą, supažindina lankytojus su šio krašto gamta, žmonių buitimi bei turtinga meno kūrinių kolekcija, kurios pagrindą sudaro sovietiniais metais iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų į muziejų suvežti vertingi paveikslai, skulptūros, kt. meno dirbiniai. Muziejus – kraštotyrinio pobūdžio. Jame kaupiami etnografijos, archeologijos rinkiniai, liaudies taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūriniai, istorijos rinkiniai, dvarų kultūros palikimas, negatyvai ir filmuota medžiaga, gausus mokslinis archyvas (surinkti prisiminimai, aprašai, moksliniai darbai). Žemaitijoje yra unikalusis Kryžių kalnas. Nuo jo važiuodami link jūros neaplenkite ir pasaulyje dar neatkartoto Orvydų muziejaus. Muziejų įkūrė Kazimieras Orvydas, daugelį metų, ypač melioracijos laikotarpiu, iš Salantų ir miestelio apylinkių kartu su sūnumis į savo sodybą vežęs įdomesnių formų akmenis, medžius ir kūręs iš jų paminklus
bei įvairias skulptūras. Sodybos šeimininkui mirus, muziejumi rūpinosi jo sūnus Kazimieras (Vilius). Jis buvo vienuolis pranciškonas – brolis Gabrielius. Sovietiniai valdininkai Orvydų sodybą ignoravo ir kuriamą muziejų keletą kartų buvo pradėję naikinti. Orvydai tam prieštaravo ir sodybą-muziejų kūrė toliau. Ji greitai pagarsėjo visoje Lietuvoje. Muziejų ėmė lankyti ir užsieniečiai. Šiuo metu Orvydų sodyba-muziejus įtrauktas į ekskursijų lankomų objektų sąrašus. Viliui Orvydui mirus, sodyba pradėjo rūpintis jo giminaičiai. Dabar jis kiek kitoks, bet savo originalų požiūrį į supančią aplinką – išlaikė. Unikaliųjų Žemaitijos Baublių istorijos Lietuvoje neatkartojo niekas. Bronius Kviklys pasakoja, kad ant Vyšniakalnio augę daug ąžuolų (jei tikėti senųjų žemaičių pasakojimais, kitados ąžuolų viršūnėmis buvę galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės). Iš visų ąžuolų ypač išsiskyręs vienas, vadinamas Baubliu, ir savo storumu, šakų bei šaknų platumu. Ąžuolas buvęs toks tvirtas ir storas, kad nepasidavęs nė didžiausioms audroms, smarkiausiems vėjams. Šie vėjai patys pakliūdavę į Baublio nelaisvę: paklysdavę jo giliose drevėse ir, nerasdami kelio atgal, imdavę į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti... Žmonės tai iš tolo girdėdavę ir sakydavę: „Ąžuolas baubia“. Iš čia kilęs vardas. 1811 metais šis Baublys, nors ir nudžiūvusia viršūne, buvęs dar tvirtas ir gražiai žaliavęs, bet pavasarį lapų jis nebeišleidęs. Tada po ąžuolu lapės įsitaisiusios urvus. Piemenys pabandę jas išrūkyti ir pakišę po medžio šaknimis degančių šiaudų gniūžtes. Ąžuolo vidus jau buvęs stipriai išpuvęs, tad greitai įsidegė ir visa sutrešusi dalis išdegė. Apie tai sužinojęs už pusantro kilometro nuo tos vietos gyvenęs didelis senienų ir gamtos mylėtojas Dionizas Poška. Paprašęs baudžiauninkų, kad šie medį nukirstų ir pargabentų į Bijotus. Nukirtus D. Poška kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaitė net 740 matomų ąžuolo rievių (metūgių). Pastatė šį Baublį savo sodyboje. Iškirto du langelius, duris, apdengė šiaudų stogą ir įsitaisė jame savotišką malonią poilsio vietą altaną, kurioje ir buvo pradėtas kurti senienų muziejėlis. Yra žinoma, kad nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas buvo garbinamas dar ir krikščionybės laikais. Jų viduje, kaip kokiose koplytėlėse, mūsų pra-
bočiai statydavo šventųjų statulėles. Visa tai D. Poška žinojo. Tą seną tradiciją jis kiek pakoregavo ir Baublyje, kurio apimtis siekė 12,5 metro, „įkurdino“ paupiuose surinktus senovinius radinius (šarvus, suakmenėjusias mamuto iltis), senovinius namų apyvokos daiktus, daug kitų vertingų senienų. Padabinęs Baublio sienas įžymių Lietuvos valstybės veikėjų portretais, muziejėlio kūrėjas viešai raštu paskelbė, kad „Čion kitąkart pagonys pjovė ožkas, o dabar gyvena Dionizas Poška“. Yra žinoma, kad prieš savo mirtį Baublius D. Poška testamentu paliko S. Stanevičiui, o kai šis mirė, tai nuo 1848 metų Baubliais rūpinosi Pliateris. Muziejėlis gerokai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Saugant Baublius nuo sunykimo, 1930 metais jiems buvo pastatytos laikinos pašiūrės, o 1971 metais ant jų uždėti stikliniai gaubtai. Mosėdžio savitumas yra sukurtas gydytojo Vaclovo Intos rankomis. L. Šarkauskas pasakoja vietovės pavadinimo kilmę:
Motiejus Valančius „Apie Mosėdį yra daug didelių įvairių formų ir spalvų akmenų. Riedulių grupėmis nukloti ištisi plotai. Pagonys žemaičiai manydavo, kad tie įvairių formų akmenys – suakmenėję žmonės, kuriuos vadino „mokais“ (mokytojais). Tie žili, seni, apsamanoję mokai sėdi grupėmis susirinkę ir pasakoja žmonėms apie savo gyvenimą ir sunkią dalią. Tą vietovę, kur mokai sėdi, posėdžiauja, kalbasi, moko gyvuosius, vietiniai žmonės ir pavadinę Mosėdžiu (mokų sėdėjimo vieta)“. Miestas – muziejus po atviru dangumi, išdėstytas Mosėdžio miestelio teritorijoje. Jį įkūrė gydytojas Vaclovas Intas. Muziejaus ekspozicija įrengta sename malūne, kuris yra pačiame miestelio centre, ant užtvenktos Bartuvos upės kranto. Joje pamatysite net tokius akmenis, kurie randami žmoguje. Lauko ekspozicijoje – visos pagrindinės Lietuvos teritorijoje randamos riedulių atmainos. Gydytojo V. Intos rūpesčiu akmenų ekspozicija paįvairinta įvairių kraštų dekoratyviniais ir šiaip puošniais, įdomiais augalais. Mosėdyje – du tvenkiniai. Abu jie – ornitologiniai draustiniai.