2015 m. liepos 23 d., ketvirtadienis Nr. 80 (2685)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 15
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Žinios – žvaigždės kelyje Vis daugiau gyventojų bibliotekas supranta kaip šalies kultūros institucijas, perduodančias skaitytojui žinias, kurios kaip žvaigždės šviečia gyvenimo kelyje. Žinių apšviestu keliu iš kartos į kartą perduodamos visuomenėje pripažintos vertybės, viena jų – kultūros paveldas, kuris skatina individo norą žinoti, suprasti, vis aktyviau dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime. Šiuolaikinė biblioteka – ne vien tik knygų saugykla, kuri skolina knygas skaitytojams. 2014 metais pasirašyta Liono (Prancūzija) deklaracija kelia bibliotekoms didelius tikslus. Bibliotekininkai yra arti žmonių ir mato jų tikrąjį gyvenimą. Bibliotekininkams svarbus vaidmuo tenka šviečiant žmones, mažinant jų skurdą, socialinę nelygybę. Nuo 2004 m. liepos 29 d. laimėjusi atrankos konkursą Visagino viešosios bibliotekos direktore pradėjo dirbti daug bibliotekininkės ir vadovės darbo patirties turinti Dalia Sargūnienė. Patyrusi specialistė įnešė naujumo, gaivumo į bibliotekos gyvenimą: pagausėjo kultūrinių renginių, pagerėjo jų kokybė. Kultūros plėtotei savivaldybėje teigiamos įtakos taip pat turėjo kiti specialistai – laimėjusi konkursą ir pradėjusi dirbti savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja kultūrai Dalia Savickaitė (2008–2012 m.); mero pavaduotoja, kuravusi kultūros reikalus ir kurį laiką atlikusi mero pareigas Elena Čekienė (2011–2015 m.) ir kt. Visagino savivaldybėje kultūros srityje darbavosi ir darbuojasi daug išsilavinusių, įdomių, savo darbą mėgstančių, žmonių. Visi jie nusipelno dėmesio, tačiau šį kartą būsime atidesni jau minėtai direktorei – kukliai, nuoširdžiai, žmonių gerbiamai ir gerbiančiai žmones, talkinančiai vartotojų savišvietai, besirūpinančiai savivaldybės rašytinio paveldo išsaugojimu, nesavanaudei moteriai, su kuria likimas mane suvedė Visagino bibliotekoje rašant knygas apie atominį energetinį kompleksą. Pripažintas bendruomenėje autoritetas, plačios erudicijos, nuoširdi ir linksma, visada pasirengusi kitam padėti, vadovė, su kuria lankytojams malonu bendrauti. Aptardami knygų rankraščius ar atskiras publikacijas, su ja pasikalbame apie gyvenimą, darbą. Gimusi ir augusi Šiauliuose, po studijų Vilniaus universitete pagal paskyrimą 1983 metais jaunoji specialistė Dalia Každailytė-Sargūnienė atvyko dirbti į Ignalinos centrinės bibliotekos Dūkšto filialą. Nuo 1988 metų kartu su šeima gyvena Visagine. Ne iš pasakojimų žino ir supranta kultūros vyksmo daugiataučiame energetikų mieste subtilumus. Sunkumai jos negąsdino. „Man atrodo, darbe svarbiausia
tikėjimas tuo, ką darai ir pasitikėti savo jėgomis, – sako ponia Dalia ir tęsia: – Vadovo darbas kitiems iš šalies gali atrodyti patrauklus, o iš tiesų – nesaldus: kartais tenka būti ir architektu, ir inžinieriumi, ir režisieriumi, ir buhalteriu, ir valytoju. Įdėjus daug energijos ir pastangų, ne visada viskas pasiseka – esant sunkmečiui, nepavyko rekonstruoti viešosios bibliotekos pastato, o taip norėjosi, kad žmonės jau šiandien lankytųsi patogioje, erdvioje bibliotekoje. Niekuomet nebuvau materialistė: jei žinau, kad nėra biudžeto lėšų, perku dažus, kitus remontui reikalingus daiktus iš savo asmeninių pinigų. Taip įgyvendinau savo idėją – įkūriau meno galeriją-skaityklą, atnaujinau renginių salės patalpas, vaikų erdvę, šiemet išleidau papildytą bibliografijos leidinį. Tikiuosi, kad kada nors ir šiems dalykams biudžete atsiras pinigų. Niekada nebūna didžių darbų be didžių sunkumų“. Nuo savęs pridėsiu, kad su mažais atlyginimais, kokie yra kultūros darbuotojų, galima sakyti, iš pašaukimo dirba kultūrai pasišventę žmonės, ir jie turėtų sulaukti didesnio dėmesio iš Vyriausybės, bet pirmiausia, iš savo tiesioginių viršininkų, apskritai iš savivaldybės administracijos vadovybės. Kalbant apie Visagino viešosios bibliotekos vadovę norisi pabrėžti, kad ji visuomet likusi ištikima bibliotekininko profesijai: 15 metų dirbo Visagino mokyklų bibliotekose vedėja. Darbas su mokiniais, jaunimu, kai gyvenimas ir mokymasis tampa
Marija Ščerbakova nedalomais, reikalauja naujų žinių. Šiais laikais mokymasis vyksta visą gyvenimą. Atrodo, niekas neginčija: besimokantys verti ypatingo dėmesio. Jiems prireikia pagalbos, patarimo, gero žodžio ir padrąsinimo. Pavyzdžiui, bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė pritaria kaimynystėje įsikūrusios „Atgimimo“ gimnazijos direktorės Vandos Beinorienės nuomonei: „Svarbios naujos vadybinė paradigma ir besimokančiųjų koncepcija, kurių filosofinį aspektą atspindi senovės išminčių tezė: „Scientia – Stella in vita“ (Mokslas – žvaigždė kelyje)“. Kintant vady-
binei ir edukacinei paradigmai, mokymasis integruojamas į įstaigos, organizacijos veiklą. Bibliotekoje pravesta ir pravedama įdomių renginių su gimnazistais, kitų mokyklų moksleiviais, jų tėveliais, kitais skaitytojais. Bibliotekos direktorė skatina gerų iniciatyvų tęstinumą, akumuliuoja naujas idėjas ir siūlo darbuotojams jų realizavimo būdus ir paieškų galimybes, pati kuria projektus, dalyvauja
Dalia Sargūnienė įgyvendinant programas. Anot ponios Dalios, vadovo darbe reikalingi gebėjimai įgyvendinant prasmingus bendruomenei darbus, būtinas kūrybiškumas, lankstumas, naujos idėjos, atvirumas pokyčiams ir t. t. Daug darbo laiko užima projektai, dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Būdama bibliotekos darbuotoja ji drąsiai paneigia mitą, kad bibliotekininkės daugiausia perskaito knygų, nes gali tai daryti darbo vietoje. Tai netiesa, bent jau vadovui tam paprasčiausiai nebelieka laiko. Direktorė prisipažįsta: „Dažnai tenka išklausyti žmones, padėti. Negaliu likti abejinga, jei žmogui reikia pagalbos“. Ponia Dalia iš savo tėvų paveldėjo talentą b e n drauti ir bendradarbiauti su žmonėmis. Ji reikliai sugeba vertinti, analizuoti, matyti, veikti, išlieka miela ir inteligentiška, kukli, galinti daug ir produktyviai dirbti. Šias vadovės savybes pastebi ir vertina kolegos, skaitytojai. Jau vienuoliktus metus ponia Dalia vadovauja Visagino viešajai bibliotekai, ir jai neatsibodo, neprailgo, neįgriso. Ji priprato prie lankytojų, lankytojai prie jos. „Darbo keisti nenorėčiau. Man jis patinka, nes esi tarp knygų, lyg ir kitame, dvasingesniame pasaulyje, be to, nuolat esi apsuptas žmonių. Tai labai geras jausmas, – sako ponia Dalia ir priduria: – Laisvalaikiu vasarą ir rudenį labai mėgstu grybauti.
Man grybavimas yra priklausomybė, su kuria nesirengiu kovoti. Nors esu „pelėda“, bet grybauti galiu atsikelti ir dar neišaušus rytui. Turiu humoro jausmą, bet gyvenimas ne kartą yra pamokęs, kad ne visi jį supranta, todėl, bėgant metams, tampu santūresnė, rimtesnė. Darbuotojams stengiuosi būti ne vadovė, bet kolegė, komandos, grandies dalis“. Bibliotekos įvaizdį visuomenėje nusako skaitytojų įrašai bibliotekos svečių knygoje: padėkos direktorei, jos vadovaujamam bibliotekininkų kolektyvui. Apie sumanią vadovę ir aukštos kvalifikacijos specialistę Dalią Sargūnienę gražiai atsiliepia jos pavaduotojas Vilius Kuliešius, kiti bibliotekos darbuotojai. Dar ir dabar kai kurie visaginiečiai prisimena, kad pasikeitus bibliotekos vadovams, keitėsi bendravimo kultūra bibliotekoje ir už jos ribų, kultūrinis darbas mieste pagyvėjo, pagausėjo renginių. Ir ne tik, pavadinkime, vietinių, bet ir tarprajoninių, tarpregioninių, tarptautinių. Šiais metais Visaginas švenčia gražų 40-mečio jubiliejų. Ta proga meno galerijoje „Art Gallery“ vyko Visagino mokinių dailės darbų konkurso „Po gervės sparnu“ laureatų parodos, apdovanojimai ir visaginiečių šeštojo kūrybos almanacho „Visagino aušros“ (sudarytoja Dalia Sargūnienė) pristatymas. Renginio vedėja Vilija Žukauskienė pasidžiaugė, kad po septynerių metų pertraukos vėl išleistas kūrybos almanachas, kuriame atspausdinti ne tik tekstai, bet ir talentingų Visagino menininkų darbai: paveikslai, ikonos, keramika, mozaika, siuvinėjimas, tapyba ir kt. Leidinys solidus: 172 puslapių, kietais viršeliais, ant kurių puikuojasi dailininkės Marijos Ščerbakovos tapybos darbas „Rytas Visagine“. Į šventinį renginį atvyko Visagino savivaldybės vadovai, kurie pasidžiaugė, kad nenutrūkstama kūrybos gija turi savo tradicijas. Tradicija jau tapo per renginius gėrėtis visaginiečių muzikų pasirodymu. Jaukiame šventiniame vakare subtilias lyrines melodijas atliko Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklos ugdytiniai ir mokytojai. Šioje vietoje tinka pastebėti, kad po renginių jaunimui, dažniausiai visi renginio dalyviai koncertuoja: dainuoja lietuvių ir kitų tautų dainas, šoka tautinius ir kitokius šokius, seka pasakas ir padavimus, deklamuoja ne tik labai žinomų poetų eiles, bet ir kuklesnę visaginiečių kūrybą. Biblioteka ir jos vadovė daug dėmesio skiria skaitytojų informaciniam raštingumui gerinti, mokoma naudotis interneto duomenų bazėmis, atlikti paiešką LIBIS elektroniniame kataloge. Dar reikėtų paminėti šiemet Visagine vykusį didelį renginį – tarptautinį seminarą „Mažėjan-
čių miestų kultūros: Visaginas“, kuriame dalyvavo Lietuvos ir kaimyninių valstybių mokslininkai. Jie analizavo Visagino ir kitų mažėjančių miestų (miestų gyventojų mažėjimas ir su tuo susiję pokyčiai) atvejus atlikdami tyrimus sociologijos, miesto studijų, antropologijos ir kultūros istorijos srityse. Remiantis šių tyrimų įžvalgomis buvo siekiama ne tik suprasti esamą miesto situaciją, bet ir aptarti galimus jo ateities scenarijus. Be jau atliktų tyrimų aptarimo, buvo keliami klausimai ir apie tai, kokie tyrimai būtų aktualūs ateityje, ypač besiruošiant numatytai tarptautinei mokyklai, kuri Visagine įvyks rudenį, ir kaip esami ir būsimi akademiniai tyrimai galėtų prisidėti prie Visagino ateities planavimo. Kadangi Visagino viešoji biblioteka kaupia savo savivaldybės rašytinį kultūros paveldą ir nemažai prisideda prie mokslininkų darbams reikalingos medžiagos rinkimo, į seminarą buvo pakviesta ir Visagino viešosios bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė. Visiems analizuojantiems Visagino esamą situaciją dalyviams ji padovanojo po knygą „Bibliografijos rodyklė: Visaginas 1975–2009“. Bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė rodo bibliotekos planus. Įgyvendinus juose numatytas priemones, turėtų būti praturtintas ne tik mokinių, bet ir vyresnio žmogaus dvasinis pasaulis, jo kultūra. Bibliotekos kultūros strategija numato skatinti bendravimo nuoširdumą, atvirumą ir pasitikėjimą, o tai turės teigiamą poveikį bibliotekos lankytojams, o jie, savo ruožtu, darys teigiamą poveikį su jais bendraujantiems miesto gyventojams. Sociokultūriniai žmonių skirtumai daugiatautėje bendruomenėje (savivaldybėje gyvena virš pusšimčio tautybių) lemia kultūros pokyčius, bet nenutolsta nuo pamatinių vertybių. Žmonės, nesvarbu iš kur jie atvykę, stengiasi žinoti šalies istoriją, išmanyti švietimo ar kultūros politiką ir kt. Reikalingos žinios, praplečiančios akiratį ir čia be bibliotekos pagalbos, jos teikiamų paslaugų, nebeišsiversi. Daugiatautėje Visagino bendruomenėje formuojasi suvokimas, kad sėkmingas bendruomenės reikalų sprendimas priklauso nuo bendruomenės kultūros suvokimo. Kultūra – išsilavinusio žmogaus neatskiriama veiklos, saviraiškos dalis, įsisavinta asmenybės vertybė. Bendruomenės vertybių sistema, pradedant žmogaus pamatinėmis vertybėmis bei išsiugdyta pagarba kitiems, veikia skaitytojų, visų gyventojų elgesį ir turi teigiamos įtakos bendruomenės gyvenimo kokybei. Humanitarinių mokslų daktaras Algirdas Kavaliauskas
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. liepos 23 d., ketvirtadienis Nr. 80 (2685)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Ir vėl vasaros paradoksai Lietuvos ekonomikos plėtra 2014 m. buvo viena iš sparčiausių ES. Šį augimą palaiko didelis vidaus vartojimas, ypač namų ūkio vartojimas. Tam daug įtakos turi gerėjanti padėtis darbo rinkoje, nežymi infliacija, iki rekordinių žemumų sumažėjusios palūkanų normos. Taip teigiama 2015 m. balandžio mėn. Lietuvos banko pranešime LR Seimui. Šias prognozes patvirtina ir SEB grupės ekonomistas Robertas Bergqvistas teigdamas, kad 2015 m. Lietuvos ekonomika išaugs 2,6 proc., o 2016 m. augs net 3,5 proc. (www.statybunaujienos.lt).
Romas Matulis Vadinasi vienareikšmiškai galima būtų teigti, kad gerėjant šalies ekonominei situacijai turėtų ryškiai pagerėti ir šalies kultūros ir meno sektoriaus situacija. Juolab, kad gyventojų poreikis vartoti kultūros produktus, paslaugas ar dalyvauti kūrybiškumo bei meninės edukacijos procesuose didėja. Šiandien žmogui tampa labai svarbu dalyvauti kultūros kūrime ir užsitikrinti, kad mūsų vaikai gautų pilnavertį kultūrinį ugdymą, o tai užtikrina ir visos šalies kultūrinį, meninį gyvybingumą ir unikalumą. Deja, taip tik atrodo, tokį logišką požiūrį diktuoja tik kultūros profesionalų požiūriai bei profesionalūs kultūros ir meno vadybos principai. Tačiau reali situacija kultūros ir meno srityje, ypač regionuose, atrodo kiek kitaip. Remiantis Lietuvos statistikos departamento 2015 m. parengto leidinio „Kultūra 2014“ duomenimis matome, kad, pavyzdžiui, kultūros centrų ar jų padalinių bei filialų nuo 2010 m. šalyje sumažėjo net 134, mėgėjų meno kolektyvų sumažėjo net 653, o juose dalyvaujančių asmenų skaičius per pastaruosius ketverius metus sumažėjo net 5828, kai tuo tarpu įvairių renginių, projektų ir koncertų skaičius kultūros centruose išaugo net 2390. Šie skaičiai rodo, kad noras vartoti kultūros produktus auga, kultūros ir meno iniciatyvų
daugėja, tačiau mažėja kūrybinių darbuotojų bei bazių ar bendrųjų pajėgumų kurti potencialas. Atsakingai ir profesionaliai remiantis ekspertine patirtimi, situacijos analize ir įvairiais kitais duomenimis galima teigti, kad dėl šios, nedžiuginančios situacijos kultūriniame sektoriuje kaltas per mažas finansavimas. Kultūros ir meno sektoriui, ypač darbo užmokesčiui, skiriamų lėšų augimas yra nepagrįstai mažas, kurį iš esmės „praryja“ kainų įvairioms prekėms ir paslaugoms augimas. Ar gali būti kitaip, kai Lietuvos kultūros ir meno darbuotojų atlyginimas sudaro tik 59 proc. viešojo sektoriaus vidutinio atlyginimo, kai tuo tarpu Latvijoje – 89 proc., o Estijoje – net 102 proc. Kultūros ir meno kūrimo procese svarbiausia žmogus ir jo kūrybinės įgalės, kuriomis šiandien vis tik rūpinamasi mažiausiai. Apie kokią kaitą ir kultūros augimą galime kalbėti, kada mūsų kūrėjai gauna net 41 proc. mažesnę nei vidutinę algą, kai net nuo 2015 m. liepos 1 d. padidinus atlyginimus kūrėjų atlygis bus vos 26 proc. didesnis už minimalų šalies atlyginimą. Žinoma, šioje situacijoje daug priežasčių, iš kurių, matyt, svarbiausia – valstybinis požiūris į vieną svarbiausių šalies sektorių – kultūrą, meną ir kūrybiškumo ugdymą. Požiūrį galėtumėm atskleisti analizuodami kai kuriuos teisinius aspektus, kurie svariai daro įtaką kultūros sektoriui, šiuo atveju kultūros centrams ir jų esamai situacijai. Taigi, nuo 2014 m. kultūros bendruomenių iniciatyva LR Vyriausybė ėmėsi žingsnių bent iš dalies gerinti kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokesčio situaciją. Nuo praėjusių metų liepos 1 d. visiems atlyginimai pakilo 2 baziniais koeficientais. Šiais metais birželio 26 d. nutarimu Nr. 671 LR Vyriausybė vėl skyrė lėšų atlyginimams didinti: vidutiniškai 46 eurus vienam kultūros ir meno kūrėjui. Tai labai maži tempai ir tik iš dalies atitinkantys lūkesčius bei realią situaciją. Tačiau ir čia „kiša koją“ požiūris. Reikalingos lėšos buvo skirtos dar pernai tvirtinant nacionalinį šalies biudžetą, tačiau paskirstymas įvyko tik birželio pabaigoje, o juk atlyginimas turėtų kilti nuo liepos 1 d. Daugelyje savivaldybių tarybų nariai liepos mėnesį atostogauja ir nebesirinks į posėdžius. Kadangi savivaldybėms lėšos bus skiriamos kaip papildomi biudžeto asignavimai, daug
kur kils įvairių techninių klausimų dėl paskirstymo mechanizmų ir t. t. Didžioji dalis kultūros ir meno darbuotojų liepos mėnesį atostogauja, kaip tada jam padidinti atlyginimą jei jau už liepos mėnesį išmokėti pinigai? Norom nenorom kyla klausimas, argi per 6 mėnesius nebuvo galima to atlikti laiku, neskubant, o tuo pačiu rodant pagarbą, atsakomybę ir jautrumą šiam sektoriui? Žinoma, neabejoju, viskas bus padaryta gerai, pinigai paskirstyti skaidriai, atstatyti už liepos mėnesį patirti nuostoliai, tačiau ir vėl skubant, ir vėl dedant papildomų pastangų ir pan. Tačiau nežiūrint į nieką, džiugina ir teikia vilčių LR Vyriausybės pozicija atsižvelgiant į tarpinstitucinės darbo grupės teiktas išvadas nuo 2014 m. 3 metus iš eilės didinti minimalią kultūros ir meno darbuotojų tarnybinių atlyginimų koeficientų ribą. Dar vienas požiūrį demonstruojantis „vasaros paradoksas“ – tai LR Vyriausybės parengtas nutarimas dėl LR Biudžetinių įstaigų įstatymo Nr. 1-1113 1 ir 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo 91 straipsniu įstatymo projektas. Šiuo pakeitimu siūloma biudžetinių įstaigų vadovams, tarp jų ir kultūros centrų, leisti dirbti ne ilgiau kaip aštuonerius metus be galimybės pratęsti kadencijas. Šie siūlymai kultūros srityje prieštarauja kultūros vadybos, kultūros ir meno procesų tęstinumo, lyderystės bendruomenėje, regioninės kultūros aktualizavimo, meno kolektyvų regionuose veiklos kūrybiškumo ir kitiems aktualiems kultūros procesams ir principams. Ši situacija ypač neigiamai atsilieps regionams ir patiems mažiausiems, atokiausiai nuo didžiųjų miestų esantiems kultūros centrams bei visam regioninės kultūros gyvybingumui. Skirtingai nuo kitų didesnių biudžetinių įstaigų kultūros organizacijos, o šiuo atveju kultūros centrai, dėl dažnos vadovų kaitos bei kūrybinių ir vadybinių procesų tęstinumo galimybės nebuvimo patirs negrįžtamą neigiamą poveikį. Kūrybos procesai, bendruomenės kūrybiškumas, meno projektai ar išskirtinai reikšminga meno kolektyvų veikla, ypač regionuose, priklauso ne nuo pareigybių, o nuo asmenybių. Tik meno lyderiai geba burti apie save bendruomenę, ją pritraukti kūrybinei veiklai, generuoti sumanymus, suburti savanorius ir rėmėjus. Kultūros centrų vadovai pirmiausia yra kultūros ir meno kūrėjai, dažnai įgalinantys išskirtinai jautrų kūrybos procesą ir tai neatsitinka greitai. Tradicijos kuriamos ir bendruomenės narių pasitikėjimas įgaunamas per ilgą ir kūrybingą veiklą, o ne tapus vienos ar kitos įstaigos vadovu. Pasiūlymai dėl biudžetinių įstaigų vadovų kadencijų įve-
dimo, o juolab dėl jų skaičiaus ribojimo neatsižvelgiant į kūrybinio sektoriaus specifiškumą yra niekuo nepagrįsti, skuboti ar net neprofesionalūs. Šiandieninė situacija akivaizdžiai įrodo kvalifikuotų ir patyrusių kultūros ir meno darbuotojų trūkumą regionuose. Daugelyje kultūros centrų, kuriuose dirba vos keletas darbuotojų, jau ir šiandien neįvyksta konkursai, nes nėra norinčių dirbti. Dėl mažiausiai šalyje apmokamo darbo ir ribotų materialinių galimybių idėjoms realizuoti, jauni specialistai neatvyksta dirbti į regionus. Įstatymo pakeitimas iš esmės užkirs kelią jaunam kūrėjui atvykti į mažas bendruomenes ir ten kurti bei gyventi. Jei, pavyzdžiui, 24 metų specialistas atvyktų ir įsikurtų šalies miestelyje, tai 28 ar geriausiu atveju 32 metų jis turėtų išsikraustyti iš gyvenamosios vietos, nes jokios kitos kultūros įstaigos ten nėra. Todėl ši kaita nesuprantama ne tik kultūriniu, bet ir socialiniu aspektu. Parengti kultūros ir meno specialistą, tinkantį vadovauti kultūros centrui, šiandien valstybei kainuoja brangiausiai, o jo gebėjimas įsigilinti į kultūros centro daugiafunkcę veiklą, apimančią šokį, dailę, muziką, teatrą, tautodailę, etnokultūrą ir t. t., yra ilgalaikis procesas, todėl neatsakingai elgtis su profesionaliais žmogiškaisiais ištekliais negalima. Kita vertus, daugelis kultūros centrų vadovų šiandien yra sukūrę puikius, gerai šalyje žinomus kolektyvus, įtraukiančius didžiulius bendruomenių būrius, ypač vaikus ir jaunimą, į kūrybos ir edukacijos procesus, už tai negaudami jokio papildomo atlygio. Šių kolektyvų veikla dažniausiai lemia regioninės kultūros gyvybingumą ir išskirtinumą. Į meno kolektyvus žmonės buriasi ne pagal užimamas pareigas, o asmenybių dėka. Vadinasi, siūlant nuolat keisti kultūros centrų vadovus yra siūloma naikinti ir daug brandžių šalies meno kolektyvų, o juk kolektyvai kuriasi ir kuria tradicijas dešimtmečiais. Suprantamas noras organizacijų kaitai keičiant jų vadovus, tačiau kultūros sektoriui ši mechaninė kaita žalinga, juolab, kad vadovaujantis LR kultūros centrų įstatymu ir LR kultūros ministro patvirtintais kultūros centrų kultūros ir meno darbuotojų, o šiuo atveju ir vadovų, atestavimo nuostatais yra visi reikiami mechanizmai nuolat vertinti vadovus ir esant reikalui – pagrįstai kaitai. LR Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio keitimas ryškiai apribos kultūros centrų steigėjų, t. y. savivaldybių tarybų teises. Rajono taryba gerai ir profesionaliai dirbančio darbuotojo, turinčio autoritetą ir pasitikėjimą bendruomenėje, negalės skirti vadovauti įstaigai pasibaigus numatytam kadencijų skaičiui, o tai prieštaraus ne tik regionų
kultūros plėtrai, bet ir normaliam įstaigų darbui. Dažnai kultūros centrai vykdo ilgalaikius 2 ar 3 metus trunkančius tarptautinius projektus, kurių iniciatoriai ir vadovai dažniausiai ir yra įstaigų vadovai. Atsakingų asmenų kaita kūrybinio proceso metu iš viso neįsivaizduojama. Priešingai nei mano pataisų rengėjai, reali situacija demonstruoja visiškai kitus pavyzdžius. Šiandien įdomiausiai, novatoriškiausiai ir kūrybiškiausiai dirba tie kultūros centrai, kuriuose yra mažiausia kūrėjų ir vadovų kaita. Kūrybinę organizaciją ir jos vadovą realiai deramai įvertinti būtų galima išdirbus ne mažiau 3 ar 4 metus. Tą akivaizdžiai rodo ir Kultūros ministerijos nuo 2002 metų organizuojamas kasmetinis geriausio kultūros centro konkursas. Iki šiol nėra nei vieno kultūros centro, kuriam būtų paskirta ši premija vadovaujant naujai paskirtam vadovui. Tą patį įrodo ir Kultūros ministerijos premija už aktyvią ir kūrybingą veiklą kultūros centruose. Šia premija apdovanoti vadovai organizacijoms vadovaujantys daugiau nei 4 ar 8 metus. Todėl iš esmės aktualiu klausimu tampa: ar kas nors profesionaliai analizavo šią situaciją, kuri labiausiai aktuali regionams? Lietuvos kultūros centrų asociaciją, kaip šios srities ekspertę, neramina ir galimai įsivyrausiantis kultūros įstaigų politizavimas ir neprofesionali vadyba ar įsigalėsianti nuomonė, kad kūrybai ir menui gali vadovauti bet kas. Kultūros ir meno vadyba remiasi klasikinės vadybos funkcijomis, tačiau ji yra savita, originali sritis, nes kūryba remiasi tik žmogaus proto, idėjų ir kūrybiškumo pagrindu. Žinoma, galima pateikti ir daugiau svarių faktų, demonstruojančių valstybinį požiūrį į šalies kūrėjus ir dalinai lemiantį susidariusią situaciją. Tačiau esmė ne tame, priežastys dažniausiai visiems gerai žinomos. Keisčiausia, kad svarbūs dokumentai kuriami, priiminėjami nesitarus, nediskutavus ir pačiu netinkamiausiu laiku – vasarą. O gal viskas vyksta planingai, juk tada mažiau problemų ir nuomonių, juk vasarą visi užsiėmę kitais reikalais – intensyviau dirba ar atostogauja. Romas Matulis Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas