2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis Nr. 113 (2718)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 26
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Gamtos dovanų sukurti verslai Dažnas iš mūsų miško verslus supranta kaip miško kirtimo darbus. Seniau šis žodis reiškė daug daugiau: buvo plukdomi rąstai-sieliai, varoma derva ir terpentinas, gausus medienos kiekis šioje teritorijoje įgalino vystyti kalvystės amatą. Miškas teikė žaliavą pynimui, dovanojo uogų ir grybų. Ne paskutinį vaidmenį žmonių ūkinėje veikloje vaidino medžioklė ir žūklė. Senieji miško verslai labai plačiai pristatomi knygose „LTSR nacionalinis parkas“, „Ignalinos kraštas“ bei XIX-osios botanikų konferencijos medžiagoje.
Grybavimas Miško verslu ir senaisiais, ir dabartiniais laikais vadinamas grybavimas. Ir seniau, ir dabar kaimo žmogui tai yra vienas iš pragyvenimo šaltinių. Grybai ir paparčiai egzistavo jau prieš 400 mln. metų. Pirmasis grybas pavaizduotas Egipto valdovo kapavietėje dar 1450 m. pr. m. e. Ilgą laiką žmonės negalėjo įvardinti – ar tai augalas, ar gyvūnas, mat pagal baltymų kiekį jie artimesni gyvūnams, o pagal angliavandenių ir mineralų – augalams. 1960 m. jie buvo „išskirti“ ir tapo trečiąja grupe – tarp floros ir faunos... Keistuoliai grybai gali išgyventi trijų kilometrų aukštyje, jie atlaikė Černobylio avariją, gali gyventi net ant sieros rūgšties paviršiaus! Grybai turi ir gydomųjų, ir haliucinogeninių, ir euforiją sukeliančių savybių. Žyniai, šamanai juos naudodavo atlikdami religinius ritualus, siekdami padrąsinti karius. O prisiminus E. Šimkūnaitės žodžius belieka tik apgailestauti, kad peniciliną „užpatentavo“ ne ji, ne Lietuvos kaimo moterys, o A. Flemingas. Nors kaimo moterys savo karveles nuo seno gydė papelėjusia duona, bet tik Flemingas iš mieliagrybių išskyrė peniciliną ir pradėjo antibiotikų erą. Pieno grybą galima rasti dažnos šeimininkės virtuvėje, o štai pumpotaukšlių odelę vietoj pleistro retai naudojame. Aišku, tai ne tie grybai, kurie puošia mūsų stalą. Mokslininkai teigia, kad yra per du milijonus grybų rūšių, įvardinta apie 10 000, o moksliškai suklasifikuota dar mažiau... Utenos regione grybauja visi nuo mažo iki seno net negalvodami, kad pats grybas – tai jau vaisius, užtikrinantis grybo dauginimąsi. Grybo „kūnas“ yra po žeme ir driekiasi didžiulius atstumus. Grybavimas – labai „parankus“ verslas, nes jo
bažnyčia nelaikė darbu, todėl grybaudavo ir šventadieniais. Grybų metus pranašaudavo, kai sausio–vasario mėnesiais būdavo didelės sniego pusnys. Kaltanėniškiai grybų laukdavo praėjus parai po gausios rasos. Tose vietose, kur grybų būdavo daug, tauta yra sukūrusi ir daug iki šių dienų gyvuojančių legendų. Rudeninio kelmučio, augančio ant sutrešusių kelmų, švytėjimas skatino galvoti apie paslėptus lobius, laumes ir miško monus, o poniabudės jau pats pavadinimas socialiai įpareigojantis... XIX a. šiose teritorijose rinkdavo tik baravykus. Tuomet voveraičių net grybais nelaikė. Lietuvoje dabar suskaičiuojama apie 600 grybų rūšių, 112 iš jų – valgomi (nekalbame apie pelėsius ir pan.). Bene anksčiausiai – jau balandžio mėnesį – pradedami rinkti bobausiai (vietos gyventojai juos vadina šmarkštais). „Didysis“ grybavimo sezonas prasideda birželio pabaigoje ir tęsiasi iki šalnų. Grybaudavo net keletą kartų per dieną. Jau praeito šimtmečio pradžioje grybus pjaudavo neišrautus, nes nuo seno buvo pastebėta, kad sujudintose samanose grybai nebedygsta. Grybų atsargas kaupdavo žiemai – paprastai juos džiovindavo arba raugdavo. Džiovintus grybus suverdavo ant balanų (vėliau jas pakeitė vielos). Balanas su grybais medine dvirage šake surisdavo ant švariai iššluotos duonkepės krosnies pado pakraščiuose ištiestų pagalių. Kiekvienas kaimas savaip „tobulino“ šį darbą. Šuminiškiai grybams surinkti naudojo įrankį panašų į irklą, kylatrakiečiai buvo sugalvoję įstumiamą į krosnį virbų prikalinėtą lentą. Šakališkės, Vyžių kaimų žmonės ir dabar žiemai pasiruošia apie 50 kg džiovintų grybų. Sausai laikomi grybai išsilaiko po keletą metų. XIX a. pabaigoje kaupdavo raugintų ir sūdytų grybų atsargas. Raugdavo ūmėdes, rudmėses, baravykus, lepšiukus, pūkuotes, raudonviršius, žaliuokes. Jų paruošdavo net po 40 l. Žalias sūdydavo rudmėses, žaliuokes, rečiau pūkuotes. Ir bagoti, ir biedni šio krašto žmonės grybus pardavinėdavo – veždavo į Ignalinos, Salako, Utenos turgus, laukdavo supirkėjų namuose. Toliau grybai keliaudavo į Daugpilį, Peterburgą, Vokietijos miestus, Vilnių... Ir šiandien žmonės neužmiršo šio verslo – kasmet savo pinigines papildo pajamomis, gautomis pardavus surinktus grybus. Į kokias šalis dabar iškeliauja mūsų miškų gėrybės – jau sunku suskaičiuoti... Uogavimas Lietuviškasis žemdirbio kalendorius eina išvien su gamta. Gamtos ūkyje nieko negalima nukelti rytdienai, negalima nieko atidėti, nes prarasta diena – prarasta gerovė. Dar gebančio gyventi gamtos ritmu kaimo
žmogaus rankos negali sustoti ir kruta kartu su saule. Pamiškės kaimeliuose gyvenantys žmonės gerai žinojo kur, kada ir kaip gausiai dera miško uogos.
Utenos regiono miškuose yra daug uogynų: mėlynynų, spanguolynų, bruknynų, kiek mažiau avietynų, vaivorynų. Iki XX a. pradžios paklausą turėjo tik spanguolės. Uogaudavo daugiau moterys ir vaikai. Per bulviakasį, šalnas rinkdavo spanguoles. Pakabintos pintinėse po sijomis,
Dariaus Baužio nuotrauka
Dalia SAVICKAITĖ
ar tiesiog papiltos ant samanų jos išsilaikydavo iki pavasario. Bruknes pradėjo rinkti XIX a. pabaigoje. Jas nevirtas iki pavasario laikydavo vandenyje. XX a. pradžioje mėlyniaudavo tik sau. Po 2–3 l šių uogų džiovindavo vaistams. Meironių ir Šuminų kaimų gyventojai pardavimui mėlynes pradėjo rinkti prieš I-ą pasaulinį karą. Uogienės tuomet buvo prabangos dalykas. Cukrus pats savaime buvo skanėstas – negi dėsi jį į uogas... Medžioklė XIX–XX a. pradžioje kaimuose ūkininkai jau dažniausiai turėjo šautuvus. Dažniausiai jais medžiodavo plėšrūnus. Paukščių medžioklė vykdavo savo malonumui. Labai įdomūs senoviniai vilkų medžiojimo būdai: viliojimas paršiuku (Ignalinos r. Ožkinių, Puziniškio kaimuose). Žvingindami paršiuką medžiokliai važiuodavo ledu (ant Žeimenio, Asalnų ežerų). Vilkai persekiodavo roges. Jei vilkų būdavo nedaug – nušaudavo, jei kildavo pavojus žmonėms – mesdavo paršiuką ir nuvažiuodavo. Aptvarai–katukai, naudoti XX a. pirmoje pusėje. Ožkinių ir Pakretuonės kaimuose pradėjus šalti į ežero dumblą subesdavo kuolus. Iš jų padarydavo 2,5 m skersmens 2–2,5 m aukščio vienas prie kito subestų baslių apskritą tvorą. Aplinkui 40–50 cm nuotoliu statydavo kitą tvorą su prasiveriančiais į vidų varteliais. Į vidinį aptvarą įleisdavo šunį. Vilkai įėję pro vartelius prie šuns neprieidavo – negalėjo ir atgal išeiti, kadangi platesnius už tarpuvartę vartelius vilkas, eidamas ratu, šonu užspausdavo, o apsisukti, kad juos pravertų, nebuvo kur. Vilkduobes – Grikiapelės, Ožkinių, Palūšės, Puziniškio, Vyžių
kaimuose kasdavo 2–2,5 m gylio 1,2–1,4 m skersmens į apačią platėjančias duobes. Centre įkaldavo kuolą ir pririšdavo maitos. Viršų uždengdavo nendrėmis ar plonomis šakomis. Įkritusius vilkus užmušdavo kuolais. Taip gaudė ir lapes. Barsukus medžiodavo dėl taukų. Šie žvėrys gyvena „kalneliuose“ su 3–4 olom. Medžiotojai vienoje iš jų įkurdavo ugnį, kitas užkimšdavo, o prie vienos budėdavo. Nerangius žvėrelius pavydavo ir užmušdavo kuolais. Karališkas medžiokles didikai ruošdavo didžiosiose giriose. Kalbininkai sako, kad žodis „brakonierius“ dar visai nesenas. Prof. Č. Kudaba sakė, kad jį galima prilyginti atitikmeniui „socialinis pabalda“, gamtos apsaugos darbuotojai juokiasi, kad dažnas brakonierius sako, jog brakonieriavo todėl, kad nesitikėjo būti sugautas... Pasidairius krašto muziejų ekspozicijose galima pamatyti daug medžioklės verslui būdingų eksponatų: kilpų, spąstų ir pan. Gal tikslingiau juos būtų vadinti brakonierių amato eksponatais?.. Įdomu, kad kraštotyrininkų ekspedicijos, dirbusios šiame krašte nerado žodžio „atsiprašau“ – dažno jų užrašuose pažymėta, kad vietiniai žmonės sako: „Nereikia taip daryti, kad persiprašant, meilaut reikėtų. Argi tuo pataisysi...“ Dar ilgai nei Lietuvoje, nei aplinkinėse valstybėse bus nepralenktas Molėtų rajone Mindūnų kaime įkurtas A. Truskausko Gamtos ir medžioklės muziejus. Jame galima susipažinti ir su Lietuvos medžiojamąja fauna, ir su pasaulio elitinės medžioklės tradicijomis. Pynimas Utenos regiono kraštuose nuo seno naudojamos balanų pintinės. Tai gana pigu, nes šiuose kraštuose daug tam tikslui tinkamų pušų. Mažiau tokio amato žinovų buvo vakarinėje pusėje – ten mažiau taip vadinamų balaninių pušų. Pintinėmis daugiausia prekiaudavo turguose. Didžiausio patyrimo reikėdavo pasirenkant pušis balanoms. Tokių pušų ieškodavo drėgnesnėse vietose (jų daug prie Strazdų kaimo). Skaldydavo ką tik nukirstas pušis. Pindavo dažniausiai žiemą. Krašte paplitusios trijų rūšių balaninės pintinės – kašelės (bulvėms nešioti), kraitelės (žolei, malkoms, grybams), kašikai (šienui). Darydavo ir specialias pintines mėsai laikyti, paršiukams į turgų vežti (su dangčiais). Iš balanų pindavo suaugusieji. Utenos pusėje labiau paplitęs pynimas iš raudonųjų karklų ir pušų šaknų. Iš pastarųjų daugiau pindavo piemenys ganydami gyvulius. Iš nuluptų vytelių ir šaknų dažniausiai pindavo puošnius dirbinius moterims į turgų vaikščioti. Senesni gyventojai XX a. pradžioje dar pindavosi ir vyžas. Kadangi čia mažai liepų, vyžas pindavo iš
karklų žievės. Karklus lupdavo pavasarį kol atšokusi žievė. Žievės ritinėlius suko taip, kad vidinė pusė būtų viršuje. Ritinėlius suverdavo ant virvių ir džiovindavo. Prieš pinant jas išmirkydavo. Sausu oru vyžos laikydavo 3–4 dienas, drėgnu – savaitę. Paskutiniais metais šio verslo plėtra vėl įgauna pagreitį. Atsiranda amatų centrai, organizuojamos pynėjų stovyklos, o jose savo profesijos paslaptimis, subtilybėmis dalijasi ir profesionalūs pynėjai, kaimo sodybose pradėtos auginti šiam darbui tinkamos karklų rūšys. Yra šiokia tokia tikimybė, kad tai taps papildomu pajamų šaltiniu regiono gyventojams. Ne tik alus Lietuvoje apeiginis Paklauskite pirmo sutiktojo – koks gėrimas Lietuvoje naudotas apeigose? Vos ne kiekvienas, paveiktas besaikės reklamos, pasakys – alus. Deja, mūsų papročių aprašymai byloja ką kita. Mūsų senoliai pirmiausia išmoko daryti (o gal pati motinėlė gamta juos to išmokė) midų. Susifermentavęs medus – midus yra seniausias iš alkoholinių gėrimų ir buvo paplitęs jau visame antikiniame pasaulyje. Jei kam neužtenka mūsų krašto papročių aprašymų, pateikiame informacijos ir apie kituose kraštuose puoselėtas tradicijas. Būtent tai ir liudija, kad atskiros tautos „keisdavosi“ papročiais ir įpročiais. Įsivaizduokite – informacija „judėjo“ jau tuomet, kai nebuvo elektroninio pašto! Pasakodami apie miškus, pasakojame ir apie drevinę bei kelminę bitininkystę, apie medų ir medaus produktus. Vienas iš vyriškajai Lietuvos gyventojų pusei įdomesnių yra midus. Juolab, kad ir jo „išradėjai“ Lietuvoje, ko gero, buvo miškuose gyvenantys žmonės, prižiūrėję savo miškus ir užsiiminėję drevine bitininkyste. Dabar midaus gamyba yra modernizuota, jam pagaminti naudojami įvairiausi priedai. Midus – alkoholinis gėrimas iš medaus. Jis gaminamas vandeninį medaus tirpalą virinant su prieskoniais (čiobreliais, imbieru, citrinos ar cinamono žievele, vyšniomis, žemuogėmis, gervuogėmis, liepžiedžiais, kadagio uogomis, gilėmis, apyniais) ir fermentuojamas (rauginamas) alaus ar vyno mielėmis. Gėrimas išlaiko visas gydomąsias medaus savybes, jame yra daug gliukozės ir fruktozės, organinių rūgščių, baltymų, vitaminų A, B(1), B(2), B(6), C, K, PP, H, biostimuliatorių, fermentų ir mineralinių druskų. Pasaulio mitologija pasakoja, kad tai – dievų ir didvyrių gėrimas. Svaiginamasis gėrimo poveikis (apie perdozavimą tais laikais nekalbėta) laikomas dieviškųjų jėgų perdavimo žmogui ženklu. nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis Nr. 113 (2718)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Gamtos dovanų sukurti verslai atkelta iš 5 psl. Medaus produktų naudojimo kultūros istorija žmones įkvėpė daugiau nei pačių bičių istorija. Medus ir iš jo pagaminti produktai buvo vertinami jau mūsų protėvių ir tolimosiose šalyse. I a. pr. Kr. Romoje Hipokrato mokinys gydytojas Asklepijus propagavo midų kaip vaistą nuo depresijos, melancholijos ir senatvės. Klaudijus Galenas (131–200 m. po Kr.) – gydytojas iš Mažosios Azijos – medų ir jo produktus vertino kaip sveikatą stiprinančią priemonę didinančią potenciją ir stabdančią senėjimo procesus. Ibn Sina (Avicena) ir visa arabų medicina šlovino midų kaip meilės gėrimą. Keliautojas Ibn Battuta rašė: „Valgydami žuvį, kuri yra pagrindinis maistas, ir gerdami midų vyrai įgyja ypatingos, kitose tautose nesutinkamos jėgos. Šie gyventojai gali savo žmonoms parodyti nepaprastus sugebėjimus“. Kinijoje tvirti simboliniai ryšiai sieja medų ir jo produktus su žeme ir centro
sąvoka. Prie kitų imperatoriaus patiekalų paprastai tiekdavo ir medaus produktus. Senovėje jis laikytas mistiniu maistu, nes jį suneša nekalti padarai (bitės) iš nekaltų gėlių, tik prisiliesdami, bet nepažeisdami jų. Tai dvasinio pažinimo ir pašventimo, ramybės ir taikos įvaizdis. Garsiajame įsakyme dvarams Karolis Didysis nurodė, kad kiekvienas dvaras privalo turėti bitininką ir midaus virėją. Šių produktų poreikis dvarams buvo milžiniškas. Lietuvoje midus laikomas senovės lietuvių ir prūsų tautiniu gėrimu. Senose lietuvių dainose jis minimas greta alaus: „Kas midutį saldų trauks, šimto metų susilauks“. Lietuvių mitologijoje bites ir medų globojo Austėja, o tranus ir midų – Bubilas. Bubilas reiškia didelį, storą žmogų, o bubuliuoti – niekus kalbėti, būbti, ūžti. Bubilas yra demoniška dievybė, kuriai rūpi vilioti, vesti iš kelio. Bubilas (besaikis vartotojas) iškyla kaip Austėjos (vertybių gamintojos) priešybė, Austėja turi apsaugoti avilį ir jo
dovanas nuo besaikio vartojimo, kuris gali virsti ištvirkimu. XI a. anglosaksų keliautojas, rašydamas apie baltų kraštus, mini, kad čia esą labai daug
medaus, o midų geria net vargšai. Jau I-ajame Lietuvos Statute buvo numatytos bausmės už medaus kopinėjimą svetimame miške. Lietuvoje feodalizmo laikais midus buvo gaminamas dvaruose, vienuolynuose, pardavinėjamas smuklėse. Miestiečiams teisė gaminti midų, kaip ir kitus
svaigiuosius gėrimus, buvo suteikiama didžiųjų kunigaikščių privilegijomis. Amatininkų cechams buvo leidžiama metinėms šventėms pasigaminti jo be mokesčio – neišgertą jie turėjo teisę parduoti. Iš tų laikų išliko daug šeimos tradicijų, kurių apeigose vartojamas midus. Per sužieduotuves jaunoji su drauge vaišina jaunikį „kad bitelės gerai šokinėtų“ – užuomina į seksualumą, vaisingumą. Šeimos vyresnieji net samdydavo midaus darytoją, kurio pagamintą midų jaunieji vartodavo po vestuvių, tikintis, kad kuo greičiau prasidės nauja gyvybė. Midaus gamintojo uždarbis didėdavo, jei po devynių mėnesių gimdavo sūnus. Po sugultuvių, uždėjus nuometą, jaunoji pora turi išeiti į aslos vidurį, atsigerti midaus ir nulieti jo į lubas – taip paskelbiama nauja šeima. Vestuvių pabaigoje marčiai „nuleidžiamas“ kraujas, t. y. geriamas gėrimas su medumi, simbolizuojantis merginos kraujo įsiliejimą į naują šeimą. Mar-
čios medus nustoja būti smaguriavimo objektu ir tampa šeimos pratęsimo priemone. Pats medaus mėnesio pavadinimas kuria nuorodą į midų, kaip vestuvinių ritualų dalį. Krikštynose susirinkę svečiai geria, pila gėrimą į lubas ir šaukia „Ant šimto metų! O po šimto metų kapa vaikų kad taip būtų!“ XIX a. šį gėrimą beveik išstūmė kiti alkoholiniai gėrimai. A. Sinkevičiaus iniciatyva masiniam vartotojui 1959 m. jį pradėjo gaminti Stakliškių (Prienų r.) alaus darykloje, 1972 m. ši technologija užpatentuota Didžiojoje Britanijoje. Aukštaitijos žemės nederlios, todėl midaus gamyba buvo papildomas pajamų šaltinis čia bitininkaujantiems. Šeimos iš kartos į kartą perdavinėjo jo gamybos paslaptis, kūrėsi šio gėrimo receptūrų įvairovė. Bitės į miškus dabar atkeliauja ratuotos savo nameliuose. Modernėjanti bitininkavimo tradicijos esmė nesikeičia, tai – gamtos dovanotas verslas.
tikrai nemažai ir įvairių. Direktorė prasitarė, kad šios atestacijos rezultatai turės įtakos darbuotojų algai jau nuo šių metų rugsėjo mėnesio. Koreguoti atlyginimų dydį pagal nuopelnus leidžia 2015 08 12 d. LR Kultūros ministro pasirašytas raštas „Dėl kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokesčio didinimo“. Atestacija – pats geriausias būdas atskirti pelus nuo grūdų. Jos metu įvardijami bibliotekininkų saviugdos ir darbinės veiklos pasiekimai, akivaizdžiai pasimato kitos asmens kokybinės charakteristikos. Tuo pačiu darbuotojui yra su-
ti, kad atestavimą vykdytų nešališki, kompetentingi žmonės. Pasidomėjus, kas sudarė atestavimo komisiją ir ar joje buvo specialistų iš ministerijos? Direktorė patikino, kad pagal atestacijos reikalavimus buvo sudaryta vietos komisija, į kurią pakviestas ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus pavaduotojas Gintautas Matkevičius. V. Reišienė pasidžiaugė, kad po renovacijos Molėtai turi modernią, saugią, kūrybišką, harmoningos ir jaukios aplinkos viešosios bibliotekos nuostatus atitinkančią kultūros įstaigą, kurioje gerai pasirūpinta informacinėmis priemonėmis, patraukliomis formomis gyventojams teikiamos kultūros, švietimo paslaugos, užtikrinama prieiga ne tik prie turimų dokumentų ir šaltinių, bet ir prie nacionalinių bei pasaulio informacijos tinklų, duomenų bazių. Direktorė džiaugėsi, kad bibliotekoje dirbama lanksčiai, stengiamasi prisitaikyti prie visuomenės pokyčių ir reikmių, kad darbuotojos pasižymi aukšta aptarnavimo kultūra. Molėtų rajono bibliotekos glaudžiai bendradarbiauja su švietimo, kultūros, visuomeninėmis ir kitomis įstaigomis bei organizacijomis. Populiarios yra viso gyvenimo mokymosi, informacinio raštingumo, kūrybinio potencialo ugdymo centro paslaugos. Po renovacijos bibliotekoje įrengta puiki konferencijų salė. Dabar ji jau tapo jaukaus bendravimo vieta.
Siekiant geresnių darbo rezultatų – Molėtų bibliotekininkų atestacija Jonas BAREIKIS „Molėtų biblioteka turi gražią istoriją. 1937 m. kovo 15 d. Molėtuose buvo įsteigta „trečios eilės“ viešoji valstybinė biblioteka. Biblioteka keletą kartų dėl įvairių priežasčių (2 kartus kilus gaisrui) keitė patalpas. Susikūrus Molėtų rajonui ir plečiantis bibliotekų tinklui kaime biblioteka tapo metodiniu centru, t. y. rajonine biblioteka. 1953 m. įkurta vaikų biblioteka. 1973 m. buvo pastatyti nauji kultūros namai, kur įsikūrė (ir dabar yra) rajoninė biblioteka. 1976 m. rajoninės bibliotekos bazėje įsteigta centrinė biblioteka ir 42 kaimo filialai. 1992 m. vyko rajono bibliotekų reorganizacija. Panaikinta rajono centrinė biblioteka. Įkurta Molėtų miesto biblioteka. Įsteigtas naujas valdymo padalinys – rajono bibliotekų tarnyba. Kaimo bibliotekos sujungtos su mokyklų bibliotekomis. 1996 m. vyko dar viena reorganizacija – įkurta Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Šiuo metu viešoji biblioteka yra moderni ir atvira kiekvienam bendruomenės nariui, teikia informacines ir mokymosi visą gyvenimą paslaugas, atsižvelgiant į vartotojų poreikius. 2001 m. buvo įkurtas modernus VB informacijos skyrius, įdiegtos naujos technologijos, išplėstos vartotojams teikiamos paslaugos: organizuota prieiga prie interneto, paieška duomenų bazėse, dokumentų spausdinimas,
kopijavimas ir kt. Šiuo metu Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka turi 24 kaimo filialus. 8 filialai sujungti su bendrojo lavinimo mokyklų bibliotekomis. Sistemoje dirba 39 specialistai, iš jų – 18 su aukštuoju išsilavinimu“, – pasakojo Molėtų viešosios bibliotekos direktorė Virginija Reišienė. Kažkas yra pasakęs, kad „biblioteka – langas į žinių ir žinojimo pasaulį“, o dabar dar dažnai priduriama, kad bibliotekos kaimuose – tai bene vienintelis išlikęs kultūros židinėlis, kurio veikla (šviesa ir šiluma) priklauso nuo jose dirbančių bibliotekų šeimininkių. Ne paslaptis, kad joms tenka ne tik rūpintis knygomis, skaitytojais, bet ir būti psichologėmis, pokalbių dalyvėmis, informacinių technologijų žinovėmis ir dar daug kuo. Ar atėjęs lankytojas liks patenkintas paslauga, ar gaus tai, ko norėjo, nemaža dalimi priklauso ir nuo bibliotekininkių kompetencijos. Molėtų viešoji biblioteka vadovaujama Virginijos Reišienės nuolat rūpinasi savo darbuotojų kompetencija, organizuoja arba sudaro galimybes bibliotekininkėms dalyvauti daugelyje mokymų, išvykų ne tik pas Lietuvos koleges, bet ir į užsienį. Molėtų bibliotekininkių kolektyvas dalyvauja mokymuose, rengia įvairius renginius, deda daug pastangų, kad žengtų koja kojon su laikmečio iššūkiais. Vienas paskutiniųjų bibliotekininkių sugebėjimų įvertinimų buvo vykdytas bib-
liotekos darbuotojų (bibliotekininkių) atestavimas. Direktorė sakė, kad vykdyti atestaciją paskatino atlikto audito išvados, kuriose buvo rekomendacijos tai daryti. Atestacijos jaudulį teko išgyventi visoms darbuotojoms. Jų Molėtų rajono kaimo bibliotekose dirba 24, o miesto – 15. Pagal rekomendacijas atestacija turėtų būti vykdoma kas treji metai. Ir direktorės vertinimu tai nėra blogai, nes jos (atestacijos) pagalba patikrinama darbuotojų kompetencija, akivaizdžiai pamatoma, kas ir kiek siekė žinių, turėjo noro tobulėti. V. Reišienė teigė, kad
Molėtų viešosios bibliotekos direktorė V. Reišienė atestacijos pravedimas nesu- teikiama teisė ginti savo intestabdys bibliotekininkių siekio resus. Šiuo ministro pasirašytu aktyviau tobulintis. Priešingai raštu kultūros įstaigoms atve– suteiks motyvacijos, nes nuo riama puiki galimybė spartinti atestacijos rezultato asmeniš- atestavimo procesus, skatinti kai kiekvienai bibliotekininkei dirbti geriau, pasitempti, tinkapriklauso atlyginimo dydis. O mai įvertinti to nusipelniusius. galimybių tobulintis yra ir bus Įstaigos vadovas turi pasirūpin-