2015 m. liepos 9 d., ketvirtadienis Nr. 74 (2679)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 13
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Žvejyba: senieji verslai specializuojasi Dalia SAVICKAITĖ Lietuva pradėjo švęsti dar vieną tarptautinę šventę – Žvejų dieną. Ji minima birželio 27-ąją. Tai puiki proga puoselėti Utenos regiono savitumą ir daugeliui jo rajonų būdingą tradicinį verslą – žvejybą. Vienoje išsamiausių knygų apie Ignalinos rajoną „Ignalinos kraštas“, kuri jau tampa bibliografine retenybe, V. Milius rašo apie žvejybą. Knygoje pateikiama daug išsamios informacijos iš didžiulės šiose žemėse vykdytos kom-
Vincas Kisielius pleksinės etnografinės ekspedicijos. Ji turėtų tapti parankine kiekvieno šio krašto kultūrininko knyga organizuojant renginius, kad „improvizacijos“ juose nenutoltų nuo istorinės realybės. Nors knygoje plačiau pristatomi Aukštaitijos nacionaliniame parke vykdyti tyrinėjimai, tačiau tai yra būdinga ne tik visoms Ignalinos apylinkėms, bet ir Utenos regionui. V. Milius rašo, kad XX a. pirm. pusėje žvejyba buvo dvejopa: verslinė ir smulkioji. Verslinė žvejyba buvo pirklių rankose, o smulkiąja užsiimdavo netoli ežerų gyvenantys valstiečiai savo šeimos maistui paįvairinti. Iki pirmo pasaulinio karo atskiri parko ežerai priklausė įvairiems savininkams: valstybei, dvasininkams, dvarininkams. Šie savininkai ežerus daugiausia išnuomodavo Ignalinos ir Palūšės pirkliams. Gaila, bet labai mažai informacijos apie žvejybą lenkmečiu. Anot vieno žvejo, tuo metu buvo ir privatiems asmenims, ir urėdijoms priklausiusių ežerų. Be vietos pirklių, tuomet Palūšėje buvo specialus žvejybą tvarkęs žmogus, priklausęs žvejybos kooperacijai. Vietos pirkliai teisę žvejoti pirkdavo varžytinėse trejiems metams. Pirkliai turėjo valtis, didžiuosius žvejybos tinklus, kurie buvo gana brangūs. Taip pat jie samdydavosi reikiamą skaičių žvejų. Žvejai tokį pirklį vadindavo gaspadoriumi.
Iki pirmojo pasaulinio karo kanapiniai tinklai buvo perkami Salako ir Rimšės apylinkėse. Vėliau pasirodė pirktinių tinklų, kuriuos vietos žvejai vadino „prūskais“. Jei vienas pirklys neturėdavo reikiamų visų tinklų rūšių, tai susidėdavo su kitu, o paskui laimikį dalydavosi pusiau. Ypač dideli buvo žiemos žvejybos tinklai: jų vienas sparnas buvo net 80 m ilgio. Žvejoti tokiu tinklu reikėjo 20 žmonių. Vasarą į valties gale atitvertą vietą žuvims sumesti buvo dedama ledo. Ledui laikyti pirkliai netoli Lūšių ežero turėjo įsitaisę ledainę – žemėje iškastą didelę duobę, kurios šonai buvo iškloti rąstais. Ledą iš viršaus apkraudavo šiaudais ir pelais. Lenkų okupacijos metais pirklys už darbo dieną mokėdavo žvejui po 2 zlotus (pūro grūdų kaina), taip pat duodavo smulkesnės žuvies. Tinklo „sparnuose“ sugautos žuvys iki 1 kg taip pat priklausė žvejams, o didesnės – pirkliams. Žvejai savo uždirbtą žuvį kartais čia pat parduodavo į žvejybos vietą atvykusiems kitiems smulkiems Palūšės pirkliams. Žvejybos kooperacijoje dirbę žvejai atlyginimą gaudavo nuo ištrauktų valkšnų skaičiaus. Žiemą ištraukdavo 3–4, o vasarą 8–9 valkšnas. Žiemą buvo priimami papildomi darbininkai, nes darbas būdavo sunkesnis. Legendinis tinklų traukimo įrankis „boba“ taip pat aptinkamas daugelyje regionų vietovių, kai kur naudojamas ir šiomis dienomis. Pirkliai stambesnes žuvis veždavo parduoti į Vilnių, smulkesnes – į Švenčionis. Aplinkiniai valstiečiai patylomis savo reikalams irgi pasižvejodavo – kartais net draudžiamais būdais, nevengdami žeberklavimo neršto metu. Vienas kitas valstietis už teisę žvejoti duodavo pirkliui bulvių.
padedamas skardos gabalas, ant jo uždegami dervokšniai. Kai tik žuvis, reaguodama į šviesą, pasirodo po ledu, į ledą trenkiama mediniu kūju. Tada kirviu iškertama eketė ir žuvis ištraukiama. Pavasarį luokydavo susėdę dviese, nes jau būdavo pavojinga. Įdomi žuvininkų ne vieną dešimtmetį tinklu košusių ežerus išmintis. V. Rukas iš Ripelialaukio daug gudrybių išmokė žvejus, pvz., kaip žiemą kiaurais batais žvejojant kojų nesušlapti: „Reikia pirmiausia čebatus keliskart aplieti vandeniu, apšaldyti ir galima laisvai braidyti. Aplieti teisingai taip pat reikia mokslo. Vakare grįžus namo čebatus reikia palikti lauke, kad neatitirptų ir nereikėtų kitą dieną šaldyti“. Praktikuota ir žvejyba užtvaromis, kurias pavasariais iš vytelių įrengdavo upėse. Toks įtaisas vadintas persėda, o jos viduryje paliekamas laisvas tarpas – vartais. Į vartus prieš vandens tėkmę įstatydavo gana sudėtingos konstrukcijos venterį, turintį 7–8 m ilgio ir 3–4 įgerklius. Žvejota ir bučiais. Jie būdavo mezgami iš storų siūlų ir aptraukiami ant lankelių. Leidžiant į ežerą, vidun būdavo įdedama akmenukų, o ištraukdavo už virvutės su plūde gale. Įdomūs ir šio krašto moterų žvejų pasakojimai. Daugelis literatūros šaltinių ir net užkietėjęs vėžiautojas, rašytojas Pranas Mašiotas pasakoja apie vėžių gaudymo subtilybes Dūkšto apylinkėse. Žvejų darbas sunkus. Didžiųjų regiono ežerų vilnys sugebėdavo net valtis apversti. Žmogui reikėjo ne tik jėgos, budrumo, bet net ir prekybinių sugebėjimų realizuojant žuvį. O kokia žvejyba be tinkamos įrangos? Gal todėl greta žvejyba besiverčiančių kaimų staliai imdavosi daryti valtis, kalvėse
Blizgės Šiaip iš įgrisusių „saviveiklinių“ žvejų pirklys, pasikvietęs policiją, galėdavo atimti tinklus. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais paežerių gyventojai žinojo ir naudojo įvairius žvejybos būdus. Žiemos pradžioje, kuomet ežerai apsitraukdavo peršviečiamu ledu ir pavasarį, jam suplyšinėjus, būdavo luokijama. Luokyta naktimis pasišviečiant, nes žuvis plaukia į šviesą. Luokijama tokiu būdu: ant rogučių
buvo verdama derva jų ir žvejybinių tinklų smalavimui, moterys mezgė tinklus, prisidėjo juos lopant ar kitus žvejybos padargus gaminant. Ne visi žvejai gaudydavo žuvį grupėmis, buvo ir mėgėjų, kurie pramitimui paįvairinti tik meškerę turėjo, pagaliau susiformavo ir su meškere laisvalaikį leidžiančiųjų kategorija. Aktuali tapo blizgių gamyba. Žvejybos verslas „skaidėsi“, dalijosi funkci-
jomis, specializavosi vienoje ar kitoje srityje. Vienu kažkuriuo amatu užsiimantis žmogus darbus atlikdavo kokybiškiau ir greičiau. Garsiame savo žvejybos verslu Palūšės kaime išgarsė-
Gediminas Kisielius jo blizgių gamintojai. Iš kartos į kartą nuo 1866 m. gimusiojo Aleksandro Kisieliaus iki dabar ši šeima gamina blizges, o šias draugai ir „užsakovai“ išvežioja dovanų ir lauktuvių net po artimą ir tolimą užsienį. Prieš pora metų Šatkauskų (Reginos Kisielytės-Šatkauskienės) šeima gavo net sertifikatą, liudijantį šio verslo tradiciškumą. Taip senasis, tradicinis žvejybos verslas sukūrė lyg ir naują, originalią, specializuotą jo atšaką. Gediminas Šatkauskas paruošė labai estetišką ir informatyvų leidinuką apie protėvių verslą (net su bajorišką kilmę liudijančiu herbu). Pateikdamas informaciją apie protėvius jis šio verslo pradininku įvardija Aleksandrą Kisielių (1866– 1952 m.). Šis šeimos senolis, devynių vaikų tėvas žvejybos verslu užsiiminėti pradėjo maždaug 1895 m., buvo Palūšės žvejų brigados vadovas. Paraleliai gamino žiemines blizgeles. Su juo kartu dirbo ir jo brolis Adolfas Kisielius. Tai dabar veikiančios blizgių gamybos versle Šatkauskų šeimos pradininkas, gyvenęs 1871–1900 m. A. Kisieliaus žmona – Domicėlė – ištikima jo gyvenimo draugė, kaskart lydėdama ežeran išplaukiančius namuose statydavo kryželį, nukreiptą į ežero pusę, palydėdavo vyrus ir valčiai kiek atsitolinus peržegnodavo. Jų sūnus Vincas Kisielius (1898–1933 m.) – taip pat žvejys profesionalas. Amato mokėsi pas dėdę Aleksandrą. Jis – Nepriklausomos Lietuvos savanoris, kuriam likimas lėmė santuokoje pragyventi tik penkerius metus. Jau iki apsilankant ankstyvai mirčiai, dėdė išmokė jį įvairių žvejybos įrankių gamybos, jis gamino ne tik žiemines, bet ir blizgeles var-
tikles. Jo gamintos blizgės paskendo su visa dėže Lūšiuose prie Sėkliaus (nuoroda lobių ieškotojams). Kadangi Vincas anksti paliko žmoną našlauti, o augo keturi vaikai, tai ji su trimis iš jų išvyko į Vilnių, o vieną – Gediminą paliko prižiūrėti senelei. Jam buvo tik septyneri, bet jau buvo išmokęs pasiruošti įrankius žvejybai ir tapo pagrindiniu senelės maitintoju, kuris nuolat „užkliūdavo“ lenkų pasieniečiams. Gediminą Kisielių, užaugusį įstabioje Palūšės apylinkių gamtoje jau galima vadinti blizgių gamintoju – profesionalu, menininku. Jas gaminti pradėjo anksti vaikystėje, stengėsi atkurti tėvo blizges. Vėliau, kai jau naktimis dirbdavo spaustuvėje, vos dustelėjęs virtuvėje imdavo kalti blizges. Per dieną padarydavo tik keletą, nes darbas reikalavo kruopštumo. Nauji „modeliai“ atkeliaudavo iš kažkur parduotuvėse, turguose ar pas draugus matytų. Jis daug eksperimentavo, gamindavo iš vario, žalvario, melchioro, sidabro, skardos ir folijos, vieną metalą dengdavo kitu, siekdavo ne tik jų funkcionalumo, bet ir spalvinės dermės, estetinio vaizdo. Ypatingų įrankių nenaudodavo. Papuoštos raudonais siūlais, jos tapdavo tikrais meno kūriniais turinčiais realią praktinę paskirtį. Pagrindinė „gamyba“ vykdavo žiemą, o tuo laiku pagamintos buvo „bandomos“ vonioje. Vasarą – antras etapas: patikra ežere. Prieš žvejybą blizgės būdavo nušveičiamos pakrantės smėliuku ir būtinai paspjaudomos, kad sektųsi. Visi Gedimino draugai net po kelis mėnesius laukdavo jo gaminių, nes jomis gaudant – sėkmė buvo garantuota. Su didžiausia atida jo anūkas Gediminas apra-
Išcentruota blizgė šo ir kaip, kur reikia žvejoti. Pagrindiniai Gedimino Kisieliaus gaminti blizgių tipai: klasikinės vartiklės – wobbler, vingrios – spinner, lapukai – mepps, devonai, žieminės blizgės, žieminės išcentruotos blizgės, žieminės simetrinės blizgės, avižėlės, muselinės. nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. liepos 9 d., ketvirtadienis Nr. 74 (2679)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Žvejyba: senieji verslai specializuojasi atkelta iš 5 psl. Stebuklingo žuvų sugavimo ir įrankių joms sugauti gaminimo meno iš uošvio mokėsi žentas Bronius Šatkauskas (Reginos Kisieliūtės, Gedimino dukters vyras). Maždaug nuo 1974 m. iki dabar jis tęsia šią šeimos tradiciją. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš Palūšės
kilusi Regina su šeima visą savo aktyvios darbinės veiklos metą pragyveno sostinėje. Abu su vyru buvo mokytojai. Bronius Šatkauskas net savo darbo vietose – Vilniaus „Ąžuolo“, Senvagės mokyklose, „Gabijos“ gimnazijoje, o vėliau ir Ignalinos r. Vidiškių gimnazijoje per darbų pamokas įsigudrindavo vaikus mokyti blizgių
gaminimo meno. Įvairiausiose technologijų olimpiadose gavo gausybę apdovanojimų. Taip ir lieka neaišku: kurion širdies kertelėn „įsikibo“ kablys su blizge, bet jau gerą laiko tarpą vyresnioji Šatkauskų karta gyvena Palūšėje. Šeimos genealogijos tyrinėjimais užsiėmęs Gediminas Šatkauskas save vadina penk-
tuoju blizgių kartos atstovu šeimoje. Šis menas jį, greičiausiai, paviliojo todėl, kad su pačia pirmąją 1977 m. paties pasigaminta blizge pagavo lydeką. Na, o jaunėlis Šatkauskiukas – Benediktas dar tik paišo blizgių eskizus popieriuje. Tikėtina, kad sekdamas tėčio ir senelio pavyzdžiu tęs šlovingas ir nestandartiškas šeimos tradi-
cijas. Saulei pasukus į rudenį artėja medžiotojų ir žvejų švenčių metas. Dažnai jose galima pamatyti modernia žvejybos įranga prekiaujančius firmų atstovus. O jei taip organizatoriai pagalvotų, kad Palūšėje yra vienintelė tradicinį amatą – blizgių gamybą – išmananti šeima?
Gimnazijos kultūros galia daugiataučiame mieste Mokytoja pakelia pavargusias akis nuo ištaisytų gimnazistų sąsiuvinių. Už lango ošia parko medžiai, čia pat tyvuliuoja Visagino ežeras. Ir taip metai iš metų – mokiniai, sąsiuviniai, spindinčios žingeidžios akys, naujos viltys. Kai pačios mokytojos vaikai buvo maži, o vyras iki vėlumos prapuldavo atominės elektrinės statybose, buvo sunkiau. Dabar savi vaikai užbaigę mokslus ir palikę namus. Reikia pasakyti, jog šiai moteriai visi vaikai savi, ji išgyvena jų sėkmes ir nesėkmes, kad ir ištaisiusi rašinius, žiūrėdama į raudonuojančius, išmargintus lapus: perbraukta, pabraukta, užrašyta, ženklais ir skaičiais sužymėta... Žinoma, jai menkas malonumas braukyti gimnazistų rašinius, bet, kaip pati sako, jau geriau ji braukys ir juos kantriai mokys, tik kad vėliau jų gyvenimų kiti nebraukytų.
paskui – pasaulinės literatūros įžymybės. Susitikusios trys studentės seserys turėdavo apie ką pakalbėti: vyresnioji sesuo taip pat ruošėsi dirbti mokytoja ir studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Jaunesnioji – gydytoja, irgi buvo neabejinga gimtajam kraštui. Draugišką absolventę 1970 m. nuoširdžiai sutiko Dūkšto vidurinės mokytojai. Ją pamėgo mokiniai, kuriems per literatūrą skatino norą daugiau žinoti, plačiau žvelgti į pasaulį, skatino juos mąstyti. Jaunos specialistės sugebėjimus įvertino bendradarbiai. Mokytoja Vanda buvo paskirta direktoriaus pavaduotoja. Nepabūgusi sunkumų, ji daug dirbo ir su vaikais, ir su suaugusiais. Jos dėmesio užteko ir šeimai, ir giminėms, kuriems reikėjo pagalbos. Jai buvo viskas svarbu: ne tik žinios, bet ir bendravimo kultūra, nusiteikimas,
Mokytoja meilę ir atidą kitam žmogui paveldėjo iš tėvų. Vanda Zakšauskaitė-Beinorienė gimė ir užaugo Šiaurės Rytų Lietuvoje. Su šiuo kraštu susiejo savo likimą. Jos kelrodė žvaigždė buvo motina, darbšti valstietė, mėgusi knygas. Besimokydama aštuonmetėje mergaitė pamilo rusų kalbos mokytoją, sugebėjusią ne tik įdomiai pasakoti, bet ir nuoširdžiai dirbti su kaimo vaikais. Meilė motinai ir gerajai mokytojai nulėmė kaimo mergaitės pasirinkimą – įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Ji prisimena, kad nuo pat mažumės jos nuolatiniai palydovai buvo lietuviškos pasakos, lietuvių ir rusų literatūros klasikai,
išvaizda, laikysena. Visiems vienodai draugiška, teisinga ir reikli, šias savybes išlaikė iki šių dienų. Pedagoginį darbą tęsė A. Sniečkaus 2-oje vidurinėje mokykloje. Šioje mokykloje penkerius metus dirbo direktoriaus pavaduotoja ugdymui, o šeštaisiais metais buvo paskirta naujos mieste statomos vidurinės mokyklos direktore. Nuo pat pradžių ji prižiūrėjo A. Sniečkaus 3-ios vidurinės mokyklos statybą, formavo pedagogų kolektyvą ir jam vadovavo. A. Sniečkaus 3-ioji vidurinė mokykla buvo atidaryta 1987 m. rugsėjo 1 d. ir iš karto pasirodė kaip švietimo ir kultūros židinys rusakalbiame mieste. Tai buvo pirmoji rusakalbė mokyk-
la Ignalinos AE regione, kurioje pradėta dėstyti tikyba. Ateistinėje tarybinėje visuomenėje buvo hipertrofuotas dvasinių poreikių tenkinimo supratimas. Buvo nemažai įtakingų asmenų nepalankiai žiūrėjusių į religiją ir nepritariančių tokiai direktorės iniciatyvai, bet jos užsispyrimas ir visuomenėje užtarnautas autoritetas leido sumanymą įgyvendinti. V. Beinorienės manymu, žmonių dvasingumas, ryšys su praeitimi ir vietos papročių, kalbos perimamumas, yra viena svarbiausių visuomenės vertybių. Pirmieji tikybos mokytojai, jerėjus, būsimas Visagino stačiatikių dekanato dekanas protojerėjus Josifas, katalikų kunigai Vytautas ir jį pakeitęs Vidmantas pabrėžia, jog direktorė pasižymėjo drąsa, kurios, kuomet reikėdavo, kai kurie vadovai paprasčiausiai stokojo. Greitai 3-ioji vidurinė tapo didžiausia miesto vidurine mokykla, kurioje mokėsi per pusantro tūkstančio moksleivių. Mokyklos vadovei būdingas geranoriškumas, nuovokumas, patriotiškumas. Skatino steigti ir pati steigė įvairius meninius būrelius. Jos paruošti raiškiojo žodžio mėgėjai, kalbos žinovai, konkursuose skynė laurus ne tik mieste, apskrityje bet net ir šalyje (ir ne tik rusų, bet ir lietuvių kalba!). Manau, kad jos meilė žmogui, jauniesiems ugdytiniams ir mokėjimas siekti tikslo sudarė sąlygas jos vadovaujamai bendruomenei pasiekti, kad Visagine 1997 metais išaugo pirmoji Ignalinos krašte „Atgimimo“ gimnazija. Direktorės, mokytojos, politikės Vandos Beinorienės veikla Visagine – pastebima ir reikšminga. Gimnazija, vadovaujama energingos ir veiklios vadovės, pasiekė gražių mokslo, neformalaus ugdymo rezultatų. Sunku būtų ir išvardinti visus gimnazistus miesto, apskrities, šalies ir tarptautinių olimpiadų, konkursų, sporto varžybų nugalėtojus ir laureatus. Direktorė su mokytojais ir vyresnių klasių gimnazistais buvo priimti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, kur apie pilietiškumą, jaunimo aktyvią visuomeninę poziciją klausė LR Prezidentės D. Grybauskaitės ir su Jos Ekscelencija beveik be akcento gražiai lietu-
viškai diskutavo ne tik patriotiškumo, bet ir šalies energetikos klausimais.
Visagino Atgimimo gimnazijos direktorė Vanda Beinorienė Gimnazijoje kartu su mokytojais įrengė vieną geriausių mieste ekspozicijų, kurioje vyksta istorijos, pilietiškumo ugdymo pamokos, mokiniai organizuoja disputus, susitikimus su įdomiais, miestui nusipelniusiais žmonėmis. Su mokiniais susitiko ir savo mintimis dalijosi, atsakinėjo į klausimus visi Visagino merai. Vadybos profesionalai iš Utenos ir Vilniaus atkreipia dėmesį į direktorės sugebėjimą lanksčiai ir sumaniai vadovauti daugiataučiam kolektyvui (tai vienintelė iš pirmųjų rusakalbių švietimo įstaigų vadovų Visagino regione, dirbanti nuo pat įstaigos pastato statymo pradžios ir įstaigos veiklos funkcionavimo pradžios iki šio laiko). Šalies aukštųjų mokyklų, su kuriomis bendradarbiauja gimnazija, mokslininkai pažymi, kad Visagine sėkmingai kuriama ateities mokykla su pagarbiu požiūriu į žmogų. Tai pirmoji rusakalbė bendrojo lavinimo įstaiga regione, kurioje buvo pradėtas diegti dvikalbis – rusų ir lietuvių kalbomis – mokymas. Gražiai išmokę gimtąją rusų kalbą daugelis gimnazistų laisvai kalba lietuviškai. Direktorė dalyvavo IAE regione atliktų monitorinių darbų grupių veikloje, organizavo ne vieną mokslinę praktinę konferenciją Rytų Lietuvos problemų klausimais. Apie mokytoją, vadovę daug pasako jos parašytos knygos: „Gyvenimas mano, meilė mana“
(skirta Visagino „Atgimimo“ gimnazijos 20-mečiui); „Gimnazijos kultūros galia: Gimnaziją visiems kuriame šiandien“; „Visagino „Atgimimo“ gimnazija: Iš pedagoginės patirties. Pedagogai. Gimnazistai. Viltys ir darbai.“ ir kt. Jos analitinių straipsnių yra mokslo įstaigų leidžiamose knygose – straipsnių rinkiniuose, Vilniuje leidžiamame „Dialoge“, vietinėje spaudoje. Juose galima susipažinti su Visagino švietimo istorija ir vykstančia kaita, išryškinta pedagoginės minties raida, jos pokyčiais, žmonių bendravimo kultūra ir kultūros samprata energetikų mieste. Negalima nepažymėti, kad nauja ir vertinga jos knygose yra tai, kad į švietimo įstaigą ji pažvelgė, kaip į kultūros židinį. Jos kūryboje tinkama vieta skirta dvasinei kultūrai, bendravimo kultūrai, kultūrinio paveldo supratimui. Daugiatautėje gimnazijos bendruomenėje suvokiama, kad sėkmingas gimnazijos darbas priklauso nuo kultūros. Vertybės, tradicijos tiek etninės grupės, tiek vietinių senbuvių, visa aplinka veikia mokytojus, mokinius, jų tėvus ir lemia visos gimnazijos darbo kokybę. Keturi gimnazijos mokytojai – lenkas, rusas, lietuvis ir ukrainietis – parašė aštuoniolika knygų, kurios išleistos lietuvių, rusų, anglų ir latvių kalbomis. Iš jų matome, kad gimnaziją jau dažnas supranta kaip kultūrinės paskirties ugdymo instituciją, kurioje jų atžalos per ugdymą, saviugdą ir bendravimą formuojasi kaip asmenybės ir išsaugoja savo individualumą. Aukšta gimnazijos specialistų darbo kokybė leidžia remtis įvairiomis žiniomis, vietine kultūra, ugdytiniams perteikiamas kultūros paveldas, ugdo savarankiškumą ir ugdytinį įtraukia į kūrybinį asmens santykį su kultūra. Ir tikrai neteko girdėti, kad kitatautis visaginietis būtų nusiskundęs, kad jį ar jo pažįstamus gimnazijoje kas nors kaip nors diskriminuoja. Visi žmonės, nepriklausomai nuo kultūros ar religijos gimnazijoje vienodai gerbiami. Humanitarinių mokslų daktaras Algirdas Kavaliauskas