2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis Nr. 131 (2736)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 32
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Prieš pasiverčiant smidru Rankose laikau žinybinio laikraštuko „Trikotažininkas“ 1990 metų priedą „Indra“, skirtą Utenos rajono moksleivių literatūrinio konkurso nugalėtojų kūrybai. Įžangoje poetas Vytautas Kaziela rašo: „Gerai, kad įvyko konkursas. Galbūt, vienas kitas iš šių žmonių bus atrastas ne tik Utenai, bet ir literatūrai. Visada su virpuliu imu jauno, nežinomo autoriaus pirmuosius kūrybinius bandymus. O gal?“ Konkurso nugalėtoju tuomet tapo Tauragnų vid. mokyklos abiturientas Audrius Musteikis. Šiek tiek vėliau išleidome Audriaus knygutę „Maldaknygė pagoniui“, kurią iliustravo dailininkas A. Indrašius. Kaipgi toliau susiklostė šio žmogaus gyvenimo ir kūrybos kelias? Uteniškiams nevalia primiršti šio talentingo žemiečio, nes literatūriniuose aruoduose ši pavardė yra žinoma. Antanas Kibickas
Žurnalistika Jau dvylika metų esu vieno dienraščio korespondentas. Daug kalbu pats ir kitus prašau, ar verčiu kalbėti. Kalbėjimas – sidabras. Bet didžioji gyduolė, pasak latvių rašytojos ir mąstytojos Zentos Maurinios, yra tyla. „Tyla surenka daiktan išbarstytas jėgas, atveria vartus į daiktų esmę“, – tvirtino rašytoja. Turiu sutikti ir su tokia išmintinga prielaida: „Šių dienų bėda – nepasitenkinimas – galbūt, aiškintinas tuo, kad neturime nei galimybių, nei noro kaskart vis sugrįžti į tylos terpę – pasiversti augančiu medžiu“. Pasiversti medžiu – kartais man atrodo, kad žinau, kas tai yra. Kai gyvenau kaime, mokėjau. Tylos ilgiuosi ir ieškau. Žinau, kad žiniasklaida turi kalbėti, bruzdėti, dūgzti. Bet kartais ir čia pasigirsta balsų iš tylos, gilios tylos, tada klegesys ir spalvotas bulvaras nuslopsta. Tokių balsų verta ieškoti ir dvylika metų. Tyla – tai vienas kito tausojimas, dabar vis retesnis. Poetas Imantas Zieduonis buvo paklaustas, dėl ko gyvenime apgailestauja. „Iššvaisčiau daugybę laiko kalbėdamasis su kvailiais ir neišmanėliais, – atsakė jis. – O reikėjo – su pačiu savimi“. Kaip sau norit, pastaroji frazė taip pat yra gydomoji nuoroda. Kalbėtis su savim galima visaip, įvairiomis užsienio kalbomis – irgi. Įspūdingiausieji pašnekovai visada lieka paslaptimi. Iš kokios žvaigždės čionai atsiradę? Pavyzdžiui, jaunas aktorius Darius Petrovskis, kunigaikštis Myškinas Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Idiotas“, nuostabios, neįprastos energijos žmogus – toksai balsas iš tylos, tylos balsas. Dabar jis, spėju, išėjęs į didelį Išgyvenimo žygį, ir jeigu atpainios kokią egzistencinę abrakadabrą, apie tai papasakos. Žadėjo. Tiesa, kalbėtų man ne kaip žurnalistui – „kaip Audriui“. Esu paėmęs ne vieną pirmąjį ir ne vieną paskutinį interviu. Pirmieji – padrąsinimas, sėkmės linkėjimas, paskutiniai – tarsi paskutinis patarnavimas tiems, kurie netrukus turėjo nerti į tylą, pasak tos pačios Z. Maurinios, liejamą amžinosios šviesos. Na, bet čia jau lapkričio gaidos, o kalbant paprastai, žemiškai, rašau visokiausius tekstus, laikraščiui ir interneto portalui. Šiuo metu pirmiausia esu žurnalistas. Vertimai Dabar verčiu mažiau. Daugiausia esu išvertęs iš italų kal-
bos. Studijų Vilniaus universitete metais atradau Dino Buzzati, jo paslapčių krautuvėlę (magiškojo realizmo itališką variantą), kurioje pirkau, mainiau, ėmiau dovanų ir į skolą. Skolų dar neatidaviau. Su Alessandro Baricco ir jo personažu Novečentu plaukiojom į Ameriką ir klausėmės džiazo laive „Virdžinietis“ – čia jis, A. Baricco, taip sakė, kai išverčiau monologą „Novečentas“. Pagal šį kūrinį Klaipėdos dramos teatre buvo pastatytas spektaklis „Hallo Lemon“. O su rašytoju susipažinau vienos Vilniaus knygų mugės dienomis. Jau antro leidimo sulaukė Carlo Collodi „Pinokio nuotykiai“ – klasika apie tapsmą žmogumi. Išradingasis Gianni Rodari, „stiliaus voverė“ Italo Calvino, dvasingumo ieškotoja Susanna Tamaro – taip pat mano autoriai, noriu juos savintis, bent po mažytę dalelytę. Versti gera tada, kai kalboje, iš kurios verti, jautiesi kaip šiltame vandenyje. Ir, žinoma, kai gimtoji kalba tau yra kaip namai. Labiausiai žavi vertėjų erudicija, nuolankus tarnavimas autoriui. Man, matyt, kažko trūksta – atsidavimo? pasiaukojimo? – kad galėčiau daug, nuolat, kantriai versti. Gal tai tas pats (ne)gebėjimas panirti į tylą? Yra Lietuvoje talentingų, nepaprastai kūrybingų vertėjų ir puikių redaktorių, vadinasi, turiu iš ko mokytis. Tarp jų – Šventojo Jeronimo premijos ir „Metų vertėjo krėslo“ laureatas Povilas Gasiulis, uteniškis, dirbęs anglų kalbos mokytoju ir Tauragnų vidurinėje mokykloje. Bet kai ten mokiausi aš, tai buvo jau istorija. (Prisimenu, kaip iš Utenos į Tauragnus autobusu atvažiuodavo dar vienas dabar garsus žmogus Andrius Surgailis – dėstyti dailės; bet neilgai tepabuvo, neteko ir pas jį mokytis. Dailė man nelabai sekėsi, o dabar, oho, kokiu dailės išmanėliu deduosi, kaip išraitau ornamentus apie dailininkus ir jų kūrinius. Svarbiausia – pabūti šalia, kaip prie kokių Rytų išminčių, jogų, kovų menų meistrų, ir viskas persiduoda, viskuo persiimi.) Kelionės Pastaruoju metu vis dairausi į Latviją. Vis dažniau atsiverčiu latvių poeziją, prozą, dokumentiką. Kodėl, jūsų manymu, jau ir čia net keliskart citavau iškilius latvius? Važiuoju domėtis, žiūrėti, kas ir kaip ten vyksta. Liūdnoji, nykstanti, mąžtanti Latvija. Ir nenusakomai tvirta, stiprybę semianti iš žemės, šventviečių, senųjų simbolių, juodos duonos. Ir išdidi, rafinuota gražuolė Ryga – slėpininga mergina kavinėje. Kaimynai, broliai – tokie patys ir visai
kitokie, kuriantys savitą, turtingą kultūrą, bet pati gelmė – atpažįstama, baltiška. Jei kas klausia, kodėl mokiausi latviškai, išdidžiai sakau: „Kas, jeigu ne aš?“ Lietuvą, man regis, apkeliavau – žinoma, ne kiekvieną kaimą, bet nemažai. Pradėjau planuoti dar vaikystėje – vartydamas ir kone mokydamasis atmintinai storą Lietuvos tarpmiestinių autobusų tvarkaraščių knygą. PlanuoA. Musteikio asmeninio albumo nuotrauka
Ve r t ė j a s , ž u r n a l i s t a s Audrius Musteikis sutiko „Utenos apskrities žinių“ skaitytojams papasakoti apie save.
Žalia melancholija ti, kad reikia nuvažiuoti iš pradžių į visus 44 rajonus, paskui – į visus miestelius, paskui į bažnytkaimius. Įlįsti į kuo daugiau ežerų pasimaudyti. Tarsi nebūtų užtekę Tauragno. Dabar jo man jau užtenka. Jeigu ne medžiu prie jo, tai paukščiu pasiverčiu ir sklandau virš skardingų pakrančių, virš giliausių vietų, piliakalnių. Atsivėrus Europai, buvo be galo įdomu. Pasaulis toliau pamažu leidžiasi pažįstamas, bet šiuo metu įdomiausi man yra mūsų kaimynai – latviai ir baltarusiai. Į Tauragnus Priemiestinis autobusas „Utena–Juknėnai per Tauragnus“ – tikras literatūrinis reisas. Važiuoju tarsi kraštotyrininkas. Nemeikščiai lieka nuošaly, dešinėje, ir gerai. Laikau juose gimusį Alfonsą Čipkų (Nyką-Niliūną) labiausiai pervertintu lietuvių poetu. Jo dienoraščius reikėtų pavadinti „Pamaivos užrašais“. Taip, intelektualaus pamaivos. Esu parinkęs ir stipresnį žodelytį, bet tiek to, būsim korektiški. O, jau ir Tauragnai. Ten, apačioje, lieka Tauragno ir Labės sandūra – pasibučiavimas. Sukam į Sirvydžius, pro nebeveikiančią Tauragnų mokyklą, kuriai buvo suteiktas Eugenijos Šimkūnaitės vardas. Ji – ragana, žiniuonė, ji irgi mokėjo pasiversti medžiu ar žolynu. Jos įrašo – autografo – knygoje iki šiol negaliu iššifruoti. Tik spėju, kas ten parašyta – ką sako širdis. Kai lankiausi jos memorialiniame bute Lazdynuose kaip žurnalistas, pavarčiau rankraščių krūvą ir – o stebukle! – atverčiau
mašinraštį, kuriame jos užrašyta mano prosenelio Silvos Vaišnoro iš Pilkenių kaimo dainuota daina ir pateiktas jos išaiškinimas liaudies sodininkystės žvilgsniu. Ir dar išdėstyta trumpa, labai palanki pateikėjo charakteristika. Juk rašytoja ir E. Šimkūnaitė, ir dar kokia. Jos „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ – nuostabi knyga. Netrukus reikės išlipti. Gimtieji Pilkeniai. Seni medžiai, tikrai papilkėję nuo islandinių kerpenų, labai vešlių, karančių kaip barzdos siaubo filme. Ilga baltauogių meškyčių – lapkričio perlų, pasak Juditos Vaičiūnaitės, – rikiuotė palei pilką kelelį. Ne taip seniai man topt į galvą kaimo pavadinimo etimologija! Juk ne nuo žodžio „pilkas“, ne ne, nors yra bandymų susieti, yra apie tai pasakojimas. Bet ne. Juk anapus ežero stūksantį Taurapilio piliakalnį senosios pilkeniškių kartos vadino tik Pyliumi, niekaip kitaip. Pilti, pylimas, Pylius. Pilkeniai – tie, kurie ir supylė tą pylių, kalną piliai. Taigi garbieji piliečiai. Sklęsdamas virš ežero matau kunigaikščių laikus: mirusiųjų palaikai iš pilies luotais plukdomi į Pilkenius, kur dabar senkapiai, ir guldomi poilsio. O šita iškiluma – ar tik senkapiai, ar dar vienas, iki šiol neįmintas, neatrastas piliakalnis? Taip, štai šitas skardis, apaugęs perkūnropėm (ar ne tų laikų reliktai?), paparčiais, žemuogėm. Aktorius Algirdas Grašys, Bračas, jaunystėje, sovietmečiu, svajojo ant Taurapilio pastatyti įspūdingą misteriją apie žilą senovę. Parašė scenarijų, būtų režisavęs. Bet sovietmetis buvo baisus, kokia dar žila senovė ir didingi valdovai ant žirgų... Pilkeniai, išlipu, autobusas važiuoja į Stūglius, pro dubenuotus akmenis (jų paslapties neįminiau), pro Bajorus, balerinos Rūtos Krugiškytės tėviškę, į Gaidžius, lietuvių literatūrai davusius rekordiškai daug – tris kūrėjus: brolius Jurgį ir Teofilį Tilvyčius ir jų sūnėną Pulgį Andriušį. Broliai: vienas – kunigas, kitas – palankiai sutikęs sovietų valdžią poetas. Apie juos dar reikėtų parašyti. Varčiau Lietuvos literatūros ir meno archyve Teofilio rankraščius – ketino parengti knygą apie Tauragnus, lasiojo archyvinę medžiagą. Pulgio raštai – himnas Gaidžiams ir Tauragnams. Už Gaidžių – Antano ir Motiejaus Miškinių Juknėnai. Autobusas apsisuks ir sustos atsipūsti prieš kelionę atgal.
Poezija Anksčiau poetu be išlygų pasijusdavau pirmojo sniego dieną. (Kaip piemenėlis, baigęs ganiavą, suprantantis, kad dabar bus laiko ir kitokiam gyvenimui.) Dabar kasmet, kai po balkonu (Vilniuje, Žirmūnuose) baltai – lunatine šviesa – įsižiebia kaukazinė slyva, šoku iš trečio aukšto į jos dygliuotą tankmę, t. y., parašau jai eilėraštį. Nauja poezijos knyga? Dar glūdi. Atitraukiu didįįį stalčių, atrišu aplanką. Ką tik troškau pavirsti tyla, paukščiu, kedru, smidru, o įsikniaubiu į pabirus lapelius tarsi tai būtų visų svarbiausia. Lapeliai byra, jaukiasi. „Rašyk, rašyk“, – ragino D. Buzzati. Skaitau, skaitau, ko prirašyta: „Kojos linksta, jos sulinksta, o aš – ne. / Kojos, imkit, pašokdinkit ir mane.“ Keistokai, keistokai... Tikrai, pasaulis pilnas keistų energijų ir paradoksų: keliauju toliau su savaisiais – idealais ir paradoksais. „Be idealų negalima, o su idealais greit ateis galas“, kaip pasakyta Sofijos Binkienės išverstame Vasilijaus Kamenskio romane „Puškinas“. Ką dar mėgstu Teatrą – nes kita realybė, geresnė. Archyvus ir bibliotekas – iš jų savitos tylos iškyla atradimai. Mėgstu būti incognito. Mėgstu pavasarį ir Rygos konditeriją. Radiją labiau nei televiziją. Nemėgstu lietuviškos televizijos (latvišką – taip); čia net visų giriamoji „Nacionalinė ekspedicija“ konstruojama pagal bulvarinius principus. Spėlioju, kaip D. Buzzati, kone visą gyvenimą išdirbęs to paties dienraščio redakcijoje, neišsisėmė. Kaip savo ambicijų svorį atlaikė žurnalistė, rašytoja, mūsų laikų Kasandra Oriana Fallaci, ėmusi interviu iš Istorijos, iš Valdžios, iš Mitų. Mintys byra, jaukiasi – dairausi pagalbos. Vadinasi, gana šnekų. Raineris Maria Rilke padės: „Reikia tik vieno dalyko: nusileisti savin ir valandų valandas nieko nesusitikti“. Mažoji Japonija Labai geltonos chrizantemos. Tikrai labai visiems geltonos. Stiebais kartybių ir žiedais išleipusios barboros, onos. Pavasaris kartus nuo pienių. Agurkas – vasaros likimas, palikęs rūgštį rudeniui. Ruduo su kauke, gėlės – grimas.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis Nr. 131 (2736)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Mokslo žurnale – anykštėnės bibliotekininkės straipsnis
A. Berezauskienė Kraštotyros ir leidybos skyriuje prie asmeninių bibliotekų lentynos Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešąją biblioteką šiomis dienomis pasiekė eilinis, 65-asis „Knygotyros“ mokslo darbų
tomas. Skaitytojo laukia malonus siurprizas. Solidžiame, jau 54-uosius metus skaičiuojančiame Vilniaus universiteto mokslo žurnale paskelbtas Bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėjos Audronės Berezauskienės (beje, šio universiteto auklėtinės) 28 puslapių apimties straipsnis „Halinos DidžiulytėsMošinskienės ir Algirdo Mošinskio asmeninė biblioteka“. Straipsnį spaudai rekomendavo du mokslininkai. „Knygotyra“ leidžiama 250 egzempliorių tiražu, ją gauna ne tik didžiosios šalies bibliotekos, bet ir dvi dešimtys Europos, Amerikos ir Azijos šalių biblio-
tekų bei mokslo įstaigų. Tarptautinio pripažinimo sulaukęs leidinys šiuo metu yra referuojamas penkiose tarptautinėse duomenų bazėse. Leidinį redaguoja taip pat tarptautinis redaktorių kolektyvas. Jį sudaro Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos ir Lietuvos mokslo darbuotojai. Audronė Berezauskienė jau keletą metų tiria žymių žmonių, tarp jų ir išeivijos atstovų asmenines bibliotekas. O Anykščių viešojoje bibliotekoje saugomos kelios anykštėnų išeivių asmeninės bibliotekos: prof. Algirdo Antano Avižienio, knygnešio Kazio Rožansko, žurnalisto ir visuomenės veikėjo Julijono Kęs-
tučio Laskausko, literato, tautodailininko ir visuomenės veikėjo Juozo Šiaučiulio. 1994 metais rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos ir žinomo spaudos platintojo, bibliofilo Stanislovo Didžiulio anūkės Halinos Didžiulytės-Mošinskienės iniciatyva jos ir vyro inžinieriaus, architekto ir bibliofilo Algirdo Mošinskio sukauptos knygos pasiekė Anykščius ir dabar saugomos Viešojoje bibliotekoje. Straipsnio autorė, naudodama mokslinio tyrimo metodus, įtikinamai ir įvairiapusiškai atskleidė šios asmeninės bibliotekos savitumą, detaliai išanalizavo jos sudėtį. Ji nustatė bib-
Susitikimas su Sigute Ach – tai nepamirštama
Zarasų rajono savivaldybės Viešoji biblioteka sėkmingai dalyvauja Lietuvos kultūros tarybos organizuojamuose ir remiamuose projektuose, skirtuose Skaitymo skatinimo iniciatyvoms – „Vasarą skaitome kitaip 3“. Įvairūs užsiėmimai, kuriuose skatinama skaityti ir apžvelgti grožinės literatūros kūrinius, nuvilnija po visą rajoną – džiugu, kad kaimo bibliotekos buria vaikus vasarą bent trumpam prisiminti knygą, pakeliauti po puslapius, pilnus įdomybių... Vaikystė, kurios knygose kalba gėlės ir paukščiai, kurios slaptais takeliais keliauja Viltis ir Meilė, o didelėse paslaptingose giriose visada pragysta devynbalsė – būna laiminga... Tik tokia Vaikystė geba prisiliesti prie vaiko – nušluosto jo ašaras, paseka įdomiausią pasaką ir... lyg angelas seka kartu... Turmanto miestelyje vaikai vasarą noriai ir aktyviai renkasi į biblioteką – žino, kad visada yra laukiami... Gera ne tik naują, įdomų kūrinėlį išgirsti, su draugu pasišnekučiuoti, kažką naujo išmokti, sužinoti. Už aktyvų vasaros skaitymo iniciatyvų vykdymą šiemet paskatintas Turmanto bibliotekos padalinys – skirtas kūrybinis susitikimas su dailininke Sigute Ach: dalyvavimas kūrybinėje meninėje programoje „Spalvos ir vaizduotė“. Labai džiugu, kad jį rėmė Lietuvos kultūros taryba. Kalbėti apie šią dailininkę ir pasakų rašytoją galima daug. Žinoma, kad juokais, ji vadinama pačia nerimčiausia Lietuvos kūrėja, nes jos iliustracijos – mieli paveikslėliai, svajingi angelai, visada besidžiaugiantys, besišypsantys gyvūnėliai, augalai. Visi piešinukai labai šviesūs ir gyvybingi. Čia nėra liūdesio, nėra tamsių spalvų – atrodo, kad tave visur pasitinka Darna, Šviesa ir Draugystė... Ir visiškai nesvarbu, kiek tau metų, stebėdamas jos paveikslėlius, jautiesi apsuptas gerumo ir švelnumo bangų, niūniuojančių tyriausias
vaikystės pasakas, kuriose nėra neįmanomų dalykų... Zarasų rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos Turmanto struktūrinio padalinio vedėja Jelena Gurskaja, pristatydama dailininkę Sigutę Ach, sakė, kad mokyklai didelė laimė ir garbė, jog čia apsilankė ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų žinoma kūrėja, kurios autorinė knyga „Ambrozijus, Purkius ir angelas“ pripažinta gražiausia 2002 m. knyga vaikams (apdovanojimą skyrė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius), o knyga „Ambrozijus pradeda pirmas“ 2006 m. Knygos meno konkurse, organizuotame LR kultūros ministerijos, buvo apdovanota paskatinamąja premija. Tačiau ne vien knygomis galime žavėtis – jos paveikslėliai, ženkliukai, atvirlaiškiai ir knygų žymekliai – mažyčiai stebuklėliai, kurie nuliūdusiam grąžintų šypseną, o pyktelėjęs greitai suprastų, kad pasaulyje stipresnis yra šviesos šaltinis. Pati dailininkė teigė, kad kiekvienas piešinys – lyg gyva būtybė: jis geba įvairiai keistis: apverti pripieštą popieriaus lapą – ir matai: jau įgijo naują pavidalą... Ji nuoširdžiai akcentavo, kad mūsų visų kūrybinės vaizduotės galios yra labai stiprios, todėl reikia jomis ypatingai naudotis – būtina stengtis įžiūrėti kuo daugiau galimybių: įmanomų formų ir derinių kiekviename. Bet tikru paveikslėliu piešinukas virsta tik tada, kai bus jam sugalvotas taiklus pavadinimas. Ir ne bet koks – tiksliai apibūdinantis jo nuotaiką. Todėl iliustratorė Sigutė Ach rekomendavo, kad pavadinimas turėtų būti ilgesnis – ne vienas žodis; tada, žiūrėdami į paveikslėlį, būsime pajutę kūrėjo nuotaiką ir svarbą. Pasižiūrėję neilgą filmuką, įdomiai pasakojantį apie dailininkės darbą, apie atgimstantį mūsų vaizduotės pasaulį, vaikai skubėjo į klasę, kurioje jau laukė popierius, akvarelė, teptukai ir dar neįsivaizduojamas spal-
liotekos savininkų asmeninius ir kūrybinius ryšius su Lietuvos ir užsienio rašytojais, kultūros ir mokslo veikėjais. Bibliotekos analizė leido atskleisti knygų kaupimo ir skaitymo interesus ir jos savininkų intelektinius interesus. Džiaugdamiesi bibliotekininkės publikacija linkime jai ir toliau sėkmingai tęsti mokslinį darbą. Dėmesio laukia neišsemiami anykštėnų kultūrinio ir spaudos paveldo lobynai. Prof. habil. dr. Osvaldas Janonis
Giedrė Mičiūnienė, Zarasai CIKLAS „KĄ SAKO RUDUO“ LAIKUI Šermukšnio uogos – akimirkos. Suverti ant smilgos? Nemoki... Išlekia žodis lyg paukštis... Eini rudenėjant ieškoti? Pilku lietum pravirksta, Gerve prieš skrydį rypuoja... Ištari garsiai – negirdi – Atleidimo matai kitoki... Ir staiga per širdį praeina Dienos, metai į vorą sustoję, Ir staiga supranti – netikėjai, Kad akimirkos turi svorį. MEDŽIUI Spalvos, ne gedulo skraistės Papuošia galvą žalią. Nematei, kur lietus nuėjo, Kur diena, apsivijusi kelią? O kamieno parametrai stingsta – Akmenėja šakos iškeltos... Lyja lapais ir vėju... – Rudenėja, – kažkas pasako... PAUKŠČIUI
vos bei formos niuansas... Klasė greit pavirto kūrybos dirbtuve... Keli teptuko potėpiai – mostai, ir pasklidusios spalvos jau kuria Tavo piešinį. Ne, neieškok, ir nežvilgčiok šalia – tokio paties tikrai nesurasi... Net ir geriausias draugas nepakartos to, ką nupiešei tu... Štai čia ir atsiveria Kūrėjo paslaptis. Susikaupę vaikai liejo spalvas, rodos, žaidė malonų širdžiai ir akiai žaidimą... „Kaip gražu“, „Negalvojau, kad taip puikiai gali gautis“, „Fantastiška“ – buvo girdėti tylūs susižavėjimo šūksniai... Pasklidusios šviesių spalvų dėmelės sukosi ir liejosi, todėl jau greitai tapo panašios į linksmai bežaidžiančius angeliukus, dailias susimąsčiusias širdeles, vaikiškas svajonėles, mielas pasakaites, linksmo lietučio debesėlius – vaikai džiaugėsi ir gėrėjosi savo ir draugų darbeliais. Dailininkė nuoširdžiai bendravo
su mokinukais, paragindama, patardama. Štai todėl tiek daug mielų emocijų suteikė šis susitikimas – ryškus šviesos pliūpsnis: ne tik ypatingas dailės užsiėmimas, bet ir neeiliniai dailininkės gebėjimai užkrėtė visus: visi atrodė atsipalaidavę ir laimingi... Skaidri rudeninė nuotaika tik pagyvino susitikimą – mokinukai noriai įsiamžino po gelstančiais kaštonais su kūrėja Sigute Ach, visi buvo patenkinti, gavę „Nieko rimto“ katalogą su dailininkės autografu. Jie taip pat turėjo galimybę įsigyti atvirlaiškių, ženkliukų, knygų skirtukų, paveikslėlių. Giedrė Mičiūnienė, Turmanto pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja
Voratinklio nėriniuos žiburiuodama Supas laukimo ašara... Šalnos visus išlydi – Pradeda naują etapą. Sėja kasdien vis didesnė – Lapai po kojomis gula. Pasėjo? Ką jie pasėjo? Kur jie taip skrenda, taip skuba? Voratinklio matmenimis skleidžiasi Pilkšvos rudenio dienos... Net paukščio širdis pakartoja: Rudenėja jau, rudenėja... ŽMOGUI Mėlynas rudenio vakaras. „Čia žaidžia ne spalvos“, – galvoji. Smilksta tarp pirštų gyvenimas. Skauda? Kažkas samanoja? Lapas, perskridęs kliūtį, Tyliai pravirksta ir vėlei – Debesys paslepia šviesą: Rudenėja jau... RUDENĖJA...