2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis Nr. 95 (2700)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 20
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Lietuvos pasienio kultūros sargyboje – dvi mokytojos Pimpienės Dalia SAVICKAITĖ Česlava Pimpienė Visose mokyklose skamba pirmieji skambučiai, bet muzikos mokyklose jie – melodingiausi. O gal tai – todėl, kad skambančios rudens tylos apsuptyje geriausiai jaučiame muzikos poveikį, kad artėja ir spalis, atnešantis Pasaulinę muzikos dieną? Kaip begalvosi, suprasi vieną tiesą – tai geriausias laikas pagalvoti apie ją kuriančius, jos mokančius ir ją atliekančius, į ją ateinančius ir jos patriarchus. Lietuvių kalbos žodynas žodį patriarchas aiškina kaip giminės pradininkas, galva. Kas yra giminė? Manau, tai gali būti ne tik kraujo ryšiais susieti žmonės, bet ir grupė žmonių, kurie savo gyvenimus tvarko orientuodamiesi į tas pačias vertybes, kurias paveldi iš pradininkų. Ar galime specializuota veikla užsiimantį kolektyvą pavadinti gimine? Manau – taip, jei jis vieningas, jei jo įkūrėjo puoselėjamos vertybės gyvybingos ir priimtinos visiems, jei jos paliečia kiekvieną individualiai ir visuomenėje sukuria teigiamą opiniją apie kolektyvą. Visaginas – jauniausias šalies miestas, šiemet minintis 40-etį. Daugelis jame dirbančių specialistų gali papasakoti visą miesto gyvenimo istoriją, nes patys ją kūrė. Dalis įstaigų vadovų ir šiandien sėkmingai vadovauja savo įkurtų įstaigų kolektyvams. Jų sėkmės garantas – laiku ir teisingai pasirinktos vertybinės nuostatos, darbštumas, atsidavimas darbui ir tėviškas požiūris į supančiuosius (kuris, beje, ne visuomet pasireiškia tik glostymu). Visagino Č. Sasnausko menų mokykla tik pora metų jaunesnė už miestą. Lietuvoje Visaginą labiausiai garsina trys dalykai: buvusi atominė, menų mokyklos ir sporto centro mokiniai. Artėjančios rugsėjo pirmosios proga norisi pakalbėti apie Visagino Č. Sasnausko menų mokyklos įkūrėją, nuo pirmosios veiklos dienos jos direktorę, muzikų veiklos patriarchę ir muzikavimo tradicijų puoselėtoją Visagine – Česlavą Pimpienę. Šiandien ponia Česlava Pimpienė be galo elegantiška, iškilios povyzos, graži, aristokratiška ir delikati moteris, laukianti savo 75-ojo jubiliejaus. Ir vizualiai, ir visu savo elgesiu liudijanti, kad yra tikra direktorė, tikra ponia. Pati sako, kad vadovu ne tampama, o gimstama. O iš kur ta santūri, aristokratiška elgesio maniera? Kaip tokia tapo? Pasirodo, kad ir gyvensena – genetiškai paveldimas dalykas: moteris savo šaknis randa prie Krikonių kaimo (Ignalinos r.) buvusiame grafų Belikovičių dvare. Kū-
rybiškai ir svajingai direktorės natūrai iš vaikystės ataidi prisiminimas: močiutė sėdi prie balto rojalio ir skambina, langas atviras, o visa apylinkė žavisi nuostabia garsų derme... Vaikystėje tai buvo svajonė, kuriai, regis, nebuvo lemta išsipildyti... Laikas ir politiniai kataklizmai padarė savo: mergaitė augo nedideliame Maldanėnų kaime tarp Ceikinių ir Mielagėnų (Ignalinos r.). Šeimoje vaikystės džiaugsmais dalijosi šeši vaiki, Česiutė buvo priešpaskutinė... Labai ilgam pasiligojo ir anksti mirė tėtis, mama liko su būriu dėmesio reikalingų vaikų. Nuolatinė įtampa susargdino motiną... Į svajonių instrumentą – akordeoną – neatrastoji muzikantė tuomet žiūrėjo pro tvoros virbus, kuomet šis virkavo šokių muzikanto, grojančio seserims, rankose... Šeima vis prašydavo, kad dainingoji sesė padainuotų. Tai buvo ir liko ištikimiausia, labiausiai vertinusi ir iki šių dienų poniai Česlavai brangiausia auditorija. Su rauda mergaičiukė išlydėjo ir į gimtą kaimą atklydusius muzikos dėstytojus iš Vilniaus, kurie ieškojo gabių vaikų ir labai norėjo mažąją gražuolę išsivežti mokslan į sostinę... Vargas buvo dažnas svečias namuose, anksti teko pradėti dirbti visai su svajonėmis nesusijusį darbą. Skatinantys lietuvių kalbos mokytojos D. Daukšienės žodžiai atvedė į Švenčionių muzikos mokyklą. Iki šių dienų
Č. Pimpienė yra dėkinga ten ją mokiusiam mokytojui Jonui Čiuladai. Kultūrinio darbo patirties įgijo Gaveikėnų kultūros namuose (Ignalinos r.). Po Švenčionių – Vilnius. Paskyrimą gavo į Akmenę ir nedaug trūko, kad ten ir išvyktų. Merginos muzikinės karjeros kelią stebėjęs tuometinis Ignalinos rajono Švietimo skyriaus vedėjas Jonas Jadzevičius laiku paėmė vadžias į rankas ir tuometinė Česlava Žemaitytė pradėjo dirbti Dūkšto mokykloje. Tuo metu sutiko ir puikų jaunikaitį Algirdą, o tas gražiais žodeliais ir įkalbėjo jaunąją mokytoją pakeisti pavardę... 1970 metais sukrykštė vienatinis sūnus Artūras. Nei darbas, nei šeimos ūkinė veikla, nei jaunos mamos rūpesčiai nesutrukdė tobulėjimui: moteris baigė Vilniaus konservatori-
jos Klaipėdos fakultetą. Č. Pimpienė sakosi nesanti karjeros moteris, bet gyvenimas savo kelius vedžioja. 1975-aisiais Dūkšto mokyklos direktorius Antanas Šimkūnas perdavė žinią, kad jai Ignalinos rajono valdžia patikėjo svarbų uždavinį: naujame Lietuvos mieste įkurti muzikos mokyklą. Pritilo Dūkšto mokyklos koridoriai, neramu gyventi pasidarė tuometinio Sniečkaus miesto statytojams. Du metus padirbusi tuometinėje pirmojoje mokykloje, pasidarbavusi net sandėlio patalpose, supratusi, kas yra kas, griebė jautį už ragų: pradėjo lankytis garsiosiose miesto statytojų „penkiaminutėse“, prašė pastatyti muzikos mokyklą ir savo asmeniniu pavyzdžiu - dainuodama su kariniu orkestru - praktine veikla įrodinėjo, kad be muzikos gyventi neįmanoma. Ji telkė į pagalbą pirmųjų 70-ies moksleivių tėvus, kol pagaliau visi visuomenės socialiniai sluoksniai konstatavo, kad šiai moteriai atsakyti neįmanoma! Nauja mokykla atvėrė duris. Kartu su pirmaisiais mokytojais Galina Krivonogova, Valentina Vainiene, Siuzana Nagaiceva pradėjo didįjį muzikos žygį po visaginiečių namus: iki krizės kas penktas mokyklinio amžiaus miesto gyventojas buvo Č. Sasnausko muzikos mokyklos mokinys. Mokytojų kolektyve - keturiolikos tautybių žmonės. Arti dešimties buvusių mokyklos mokinių jau tapo joje mokytojais. Juokiasi garbioji direktorė, kuomet prisimena pradžią: į dainų šventę tai norisi, muzikantui dalyvavimas joje - prestižo reikalas... Į miesto statybą susirinkusiuosius reikėjo išmokyti nuostabių lietuviškų dainų, bet kaip tai padaryti, kai visi rusakalbiai? Subūrė 60 žmonių chorą, bet pirma reikėjo mokyti kalbos, teisingos tarties... Visiems suprantama buvo tik muzikos kalba. Žodžių tarimą užrašydavo rusiškomis raidėmis, dauginimo aparatų tuomet nebuvo, tad tą patį 60 kartų... Dabar net skamba nerealiai. Iš 12 dainų repertuaro tik vieną dainavo rusų kalba. Kai pagalvoji – Sizifo darbas. Choro pasirodymą atrankoje į Dainų šventę vertino P. Bingelis. 1984 m. mišrus suaugusiųjų choras važiavo į Respublikinę dainų šventę! Choro seniūnė tuomet buvo N. Drenych, jame dainavo N. Tkačiovas, V. Boldikovas, V. Čiupačenko, M. Demčenka, A. Gerasimova ir daugybė kitų puikių žmonių,
kurie mokėsi patys ir jaunąją direktorę mokė kovoti su kliūtimis. Nežinau ar yra Vi s a g i n e žmogus, kuriam pasisekė ponią Česlavą pamatyti nesusitvardančią, ne- Č. Pimpienė ir V. Noreika susitvarkiusią, neelegantišką. Jos aišku, kodėl jam taip nepatiko nuolatinis sugebėjimas būti žavia Rosinis... Sūnaus žmona – dakartais net trikdo – regis ji nieko bar jau plačiai žinoma vokalo daugiau nedaro, o tik save puose- pedagogė, duetų kovų finalilėja. Pasirodo yra kitaip. Česlava ninkė, buvusi Visagino tarybos ir nemažą gyvulių ūkį turėdama narė, Visagino komandos kaneleisdavo sau nesipuošti. Gyve- pitonė „Super mieste“, kurianimas vienaip ar kitaip yra scena. me Visaginas tapo „bronziniu“ Grožis turi būti visame kame. Ar Lietuvos miestu – Vita. Bet pirbloga ar gera, moteris, juo labiau miausia ji anytai žadina motimoteris vadovė, ponios Č. Pim- niškus jausmus. Č. Pimpienė su pienės nuomone, turi būti iškili. azartu pasakoja, kaip ir pati, ir Tuomet ir pati gerai jaučiasi, ir iš visi jos giminaičiai, ir draugai aplinkos plūstančiam grubumui „sirgo“ už ją duetų kovose. O barjerą sukuria. Visa tai reali- pati šauniausia šeimoje - anūkė zuoti padeda ir truputis pagarbos Gabrielė. Ji jau tikra panelė, kusau, darbo prasmės paieška. Ir riai bendro lavinimo mokykloje šiandien ji užsiima daržinin- liko vos keli meteliai... Mergina kyste, kad šeima galėtų sveikai šoka, dainuoja, griežia smuimaitintis, bet tai jai netrukdo pa- ku, yra puiki bendrojo lavinigalvoti, kaip ji atrodys darbe. Di- mo mokyklos mokinė. O taip rektorė sako, kad ji myli save to- trūksta laiko visiems ilgėliau kią, kokią susikuria. Psichologai pabūti... Dabar močiutė ir ditai, ko gero, pavadintų saviįtaiga. rektorė džiaugiasi įgyvendinusi Tai taip pat darbas su savimi, su savo viso gyvenimo siekiamypasąmone. Savęs pažinimas – bę: Visagine 2012 m. buvusios Č. Sasnausko muzikos motvirtas žingsnis sėkmės link. Česlava sako, kad geriausia kyklos materialinėje „bazėje“ grožio terapija – supratingas vy- įkurta Visagino Č. Sasnausko ras. Jis visada pasitikėjo žmona, menų mokykla, kurioje veikia jos sprendimais. Tai ir moteriai muzikos ir teatro skyriai. Teatro teikė jėgų pasitikėti savimi. Jų skyriuje ugdomi teatru ir choabiejų ir kilmė, ir gyvensena reografija besidomintys moksturi juos vienijantį aristokratiš- leiviai. Dabar visi gabiausieji ką pamatą. Pono Algirdo dėdė Visagino vaikai randa sau vietos buvo vienintelis IV Seimo narys, raiškai ir gebėjimų ugdymui. Bėga laikas... Dabar Česlasulaukęs Lietuvos nepriklausomybės. Deja, ne Lietuvoje, bet va Pimpienė apgailestauja, kad Čikagoje. Dirbo jis ir Marijam- muzikos specialistai neberanda polės, vėliau Šiaulių apskrities laiko pasivažinėti po provinciviršininku, 1939-1940 m. – Vil- jos muzikos mokyklas, paieškoniaus miesto viceburmistru, buvo ti gabių vaikų, padėti jiems apapdovanotas aukštais valstybės sispręsti mokytis pas geriausius apdovanojimais. Tad ir giminės pedagogus sostinėje. Pamena ji vaikai buvo auklėjami dvasingai. ir tuos laikus, kai Švietimo miPanašus žiūrėjimas į pasaulį pa- nisterijos darbuotojas Antanas deda išgyventi visas negandas, Gradeckas tikrindavo jų darbą. susitelkti ir spręsti problemas Ir bijojo jo, ir besąlygiškai gerbė. kartu. Lyg ir panaikinta priežas- Tuomet ne laiku užpildytas popierius buvo pagrindinė vertybė tis raukšlelėms atsirasti... Šiaip jau teko gyvenime mokytojo darbe, o sugebėjimas ir leidinio redaktore būti, ir ne su vaiku dirbti individualiai ir vieną straipsnį parašyti, bet taip padėti jo talento pumpurui niekad nebuvau susitikusi su išsiskleisti. mama, kuri taip išdidžiai apie Garbi moteris turi savo savo sūnų pasakytų: sūnus myli nuomonę ir apie televiziją. Jai Lietuvą, yra puikus pilietis, da- skaudu, kad joje tiek daug bebar jis – Visagino savivaldybės reikalingų, dūšiai nieko netarybos sekretorius. Patriotiz- duodančių laidų. Tie patys mo dvasia taurino visus Čes- aktoriai, dainininkai, šokėjai sulavos Pimpienės darbus. Jau kasi visose televizijose, nublunka, trijų metų sūnus pažino visus kompozitorius, tik iki šiol nenukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis Nr. 95 (2700)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Lietuvos pasienio kultūros sargyboje – dvi mokytojos Pimpienės atkelta iš 5 psl. atbukina žiūrovo emocijas. Gaila. Didžiuojasi ji ir nuostabiąja O. Kolobovaite, baigusią jos vadovaujamą mokyklą, bet skaudoka, kad ji savo nuostabų balsą karts nuo karto paslepia po popso skraiste, suklusti verčia ir kai kurie Iljos Aksionovo pasirinkimai... Šiais laikais tai galima suprasti, nes iš savo skaudžios vaikystės Česlava žino, kad Dievo keliai nežinomi ir likimas gali priversti ir visai svetimais dūšiai darbais duoną pelnytis. Pati televizija turėtų galvoti, kad žiūrovą reikia auklėti. Ne bausti nuolatiniu pasikartojimu, o auklėti nesibaigiančiais talentų atradimais. Tokia štai Ignalinos krašto dukra nuo dzūkuojančio Ceikinių krašto, gėles auginanti savo tarpinės gyvenimo stotelės – Dūkšto – apylinkių sodyboje, talentus ir gebėjimus realizuojanti Visagine, kurio dvasinę erdvę kūrė pasitelkusi protą, intuiciją ir širdį. Čia atsiskleidė jos didysis organizatorės talentas, čia sutvisko jos, kaip brandžios vokalistės, spalvos. Čia ji išugdė ne vieną kartą žmonių, mylinčių, kuriančių, atliekančių, besižavinčių muzika. Čia ji sukūrė muzikavimo ir poreikio muzikai tradicijas. 1998 m. direktorei suteiktas Visagino garbės pilietės vardas, už nuopelnus Lietuvos Respublikai, šalies vardo garsinimą 2006 m. Prezidentas V. Adamkus ją apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Šiandien Česlavos Pimpienės gyvenimas – reikšminga jauno miesto istorijos dalis. Vita Pimpienė Visaginiečiai Ilja Aksionovas, Ernestas Berezovskis, Lina Gurina, Lidija Gurova, Ona Kolobovaitė, Polina Mačerauskaitė, Viktorija Pak, Maksim Pogrebniak, dūkštiečiai (Ignalinos r.) Justina Kazėnaitė, garbanas roko ritmu vasaros festivaliuose draikantis ir Lietuvos operos baleto teatre dainuojantis Edgaras Dovidovičius, ignaliniečiai Simona Skrebutėnaitė, Ignė Spulytė, legendinio zarasiškio Andrijausko dvynės... Bendrasis šių jaunų ir dar daugybės nepaminėtų žmonių var-
V. Pimpienė
diklis – jų vokalo mokytoja Vita Pimpienė, dirbanti Visagino Č. Sasnausko menų mokykloje. Jauna moteris labai anksti paliko tėvų namus Dūkšte (miestelis, užauginęs Visaginą) – nuo pat vaikystės svajojusi dainuoti, besiilginti scenos adrenalino, nebegalėjusi toleruoti mažos vietovės konservatyvumo ji paliko mokyklą ir išvyko studijuoti į Vilnių, į dabartinę Tallat Kelpšos konservatoriją. Kūrybingam, gabiam žmogui tai buvo dėkingi metai – Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir tapus pasauliui įdomia valstybe – kūrėsi meno kolektyvai, buvo daug gastroliuojama užsienio šalyse. Jau pirmaisiais studijų metais ją pastebėjo Tadas Šumskas ir pakvietė į Lietuvos muzikos akademijos kamerinį chorą, kuriame jai buvo patikėtos ir solo partijos. Vita dainavo klasiką, džiazą, čia išsipildė ir sena svajonė – dainuoti su profesionalais. Jaunoji mokytoja juokiasi, kad jos mokslai vyko ne studijose, o gastrolėse. Scenoje įgyta praktika, gausūs žiūrovų aplodismentai užsienio valstybėse teikė pasitikėjimo savo jėgomis ir skatino svajoti. Svajonės buvo drąsios – norėjosi studijuoti, įkurti savą dainavimo mokyklą. Kaip ir daugumai, likimas atliko savo korekcijas. Visaginiečių džiaugsmui, mergina nusprendė metus pamokytojauti ir bandyti studijuoti toliau... Šiandien gal jau nepakartotų jaunatviškai maksimalistiško poelgio: atvykti pas Visagino muzikos mokyklos direktorę Česlavą Pimpienę ir išsakyti savo norą steigti dainavimo skyrių. Ja patikėjo, suteikė galimybę, o linksmiausia, kad po metų darbdavė ir marčia pavadino. Taip nuo 1996 metų Visagine formuojamas poreikis, o liaudiškai sakant, mada dainuoti. Tai lyg savotiškas atskaitos taškas, prestižą liudijantis faktas – tapti Vitos Pimpienės mokiniu. Pati dainuojanti mokytoja puikiai supranta, kad vaikui, o ypač dainuojančiam vaikui labai svarbus vertinimas, jai pažįstamas džiaugsmas girdėti plojimus, ji suvokia, kad tai pati puikiausia skatinimo mokytis priemonė. Gal todėl daugiau nei dešimt jos mokinių jau pasirinko muziko profesiją, kiti dar ruošiasi pasukti šiuo nelengvu ir dažnai nedėkingu keliu. Mokytinių pergalės pasiekiamos atsisakius laisvadienių, vasaros atostogų. Pirmaisiais metais reikėjo „atrasti“ visus tarptautinius ir vietinius konkursus, dabar tenka sekti naujienas, pasirinkti, paruošti ir į juos siųsti vaikus. Reikia kiekvienam pagal galimybes pasiūlyti repertuarą, pagalvoti apie sceninio įvaizdžio vientisumą. O konkursai dažniausiai vyksta atostogų metu. Daug jėgų ir takto reikia,
kad pirmuosius „žvaigždystės“ sindromus laiku ir neįžeidžiamai sustabdytų ir įrodytų, kad be mokymosi nebus ir pasiekimų. Visi šie, regis, linksmi
Super miesto muzikinėse kovose darbai buvo vykdomi skaudžių asmeninių pergyvenimų fone – pirmagimio netektis, dienas lydintis skausmas, nerimastingas kito vaikelio laukimas... Gal todėl jaunoji mokytoja sako, kad visi jos mokiniai jai – lyg savi vaikai, su kiekvienu bendrauja jam patogiu laiku, individualiai, skatindama jo laisvės, o tuo pačiu ir pareigos pojūtį. Jai pačiai daug maloniau dirbti su mokiniu – asmenybe – kūrėju. Dainuojanti mokytoja sako, kad dirbant teisingai galima pasiekti visko, o tie, kurie „nuo Dievo“ – tikra palaima. Ji džiaugiasi gyvenimo dovanota scenine patirtimi, įgalinančia dainavimo meno pratybas iliustruoti savo balsu. Visiems „žvaigždūnams“ ji pataria pradėti nuo akademinio dainavimo – įvaldžius šį meną, galima pasiekti aukštumų.
Vita ir Lidija Didelė pedagoginio darbo patirtis jai leidžia pastebėti, kad vaikai keičiasi, atrodo, kad atėjo nauja, kitų vertybių karta. Kuo tai pasireiškia? Vaikai konkursuose nebepalaiko vienas kito, suaugusiųjų konkurencinės kovos persiduoda į vaikų bendruomenes, naikina vaikystei būdingą solidarumo džiaugsmą... Jai graudu, kad konkurencinė kova vyksta ir tarp mokytojų, nes išlikti norisi visiems. Čia ne užsienis ir jau ne sovietmečio valstybė, kur rezervą kuriantis ir šalies prestižą tarptautinėje arenoje didinantis mokytojas ne tik finansiškai nepriklausomas, bet
ir visuomet šlovės viršūnėje... Atradimu Vita Pimpienė vadina savo gimtosios vietovės seniūno dukrą – Justiną Kazėnaitę. Ji ir kitas jos buvęs mokinys iš Dūkšto – Edgaras Dovidovičius bei dar du jaunuoliai dar studijuodami susibūrė į kvartetą, kad maestro Juozapaičio dukra jame kartu su jais, kad jaunimas kelia sau uždavinį – padėti bendraamžiams ir jaunesniems žmonėms suprasti rimtosios muzikos grožį. Labai vertinga patirtis, įgyta mokant dainuoti aklą mergaitę Lidiją Gurovą (ji dalyvavo „Žvaigždžių ringo“ laidoje). Visos dainavimo pamokos vyko liečiant mokinės veidą ir aiškinant, kurios jo dalys turi dirbti, atliekant, regis, tokį nesudėtingą darbą – dainuoti. Tai daug pedagoginės išmonės ir psichologinių žinių pareikalavęs darbas. Buvo laikas, kai Kalėdų šventes praleido repetuodama su Ilja Aksionovu, kuris ruošėsi Lietuvos operos ir baleto teatre atlikti „Mažojo princo“ vaidmenį (Visagino sociokultūrinis ypatumas tai, kad jis daugiatautis ir tuomet, kai švenčia lietuviai, nebūtinai turi būti šventė kitoms tautinėms bendruomenėms). Mokytoja džiaugiasi „Dainų dainelės“ laureatu, savo sparčiai tobulėjančiu ir kylančiu populiarumo laiptais mokiniu Maksim Pogrebniak, apgailestauja, kad į auksinį „Triumfo arkos“ rezervą patekusi jos mokinė Lina Gurina nesuspėjo pasirodyti, nes mainų programos Austrijos teatruose – tikra likimo dovana, jų negalima praleisti... Negaliu nepasidomėti – kuo ypatinga, išskirtinė vaikystėje buvo charizmatiškoji Ona Kolobovaitė? Su pasididžiavimu mokytoja teigė, kad jaunąją favoritę dar mokykloje mylėjo visi. Jos nepalietė „žvaigždžių“ liga, ji buvo labai paprasta, nors laimėjo daug konkursų, be galo darbšti. Stebino tėvų nuostata: visko reikia pasiekti pačiai. Kiti tėvai eina iš proto, kad tik vaikui pasisektų, atleidžia nuo daugybės buities darbų, kad tik „kūdikis“ tobulėtų, o Onutė suspėdavo viską. Ko gero, ši tėvų nuostata padeda jai ir šiandien išlikti žiauriai konkuruojančiame meno pasaulyje, siekti ir pasiekti, pergalingai praeiti pro „Triumfo arkos“ vartus. Jos nuoširdumas paperka visus ją supančius. Ne kartą televizijoje V. Pimpienė filmavosi su ja, M. Pagrebniak, I. Aksionovu, kitais mokiniais, bet kas kartą be galo jaudinasi. Taip atsitinka, kai į gyvenimo svajonę – sceną - atveda mokiniai... Jaunystė – žiauroka, orientuota į savo poreikių tenkinimą, tad tikrai malonu, kad mokiniuose paliktas atspindys tampa paskata susitikti. Kad taip dažniau... Įdomu – ar neteko konkuruoti ir vertinti ilgametės Visagino Č. Sasnausko menų mokyk-
los direktorės, anytos Česlavos Pimpienės mokinių? Skyriaus vedėja, marti juokdamasi atsakė, kad viešųjų interesų su privačiais nemaišo. Kūrybingoji mokytoja dar ir pati visai nesenai dalyvavo konkursinėje programoje. Vita su I. Aksionovu dalyvavo duetų kovose ir laimėjo prizą, milijonus savo rūpesčių dalijosi su vadovavimu visaginiečių ekipai „Super miesto“ kovose, kurios buvo vainikuotos bronziniu titulu. Mokytoja Vita dalyvauja „Dainų dainelės“ vertinimo komisijos darbe, su skausmu atsisakė patrauklių M. K. Čiurlionio menų gimnazijos direktoriaus R. Kondroto, kurį domina rezultatas, pasiūlymų dėstyti šioje prestižinėje mokymo įstaigoje... Ji su buvusiais ir esamais mokiniais papuošia įvairiausias miesto šventes, koncertuoja gimtajame Dūkšte, netolimoje Ignalinoje ir kitur. Nuaidėjęs keturiasdešimtmetis labai jaunatviškai atrodančiai mokytojai vis dažniau primena, kad svajonė – dainuoti scenoje – tolsta, o baimė, būdinga ilgai nebuvus profesionalioje scenoje, atsiranda. Mokytojai pradeda trūkti adrenalino, padedančio aktyviai gyventi, norisi kažką keisti, pasak dainos: norisi kažko tolimo.
Su buvusia mokine O. Kolobovaite Dainuojanti Lietuvos pakraščio mokytoja Vita Pimpienė. Mokytoja, kuri 2005 m. E .Mildažytės organizuotame Lietuvos šviesuolių rinkime pelnė „Nešančios šviesą“ nominaciją, o 2007 m. žurnalas „Moteris“ įtraukė į „Jaunųjų talentų rinktinę“. Kai jos mokiniai pradėjo dalyvauti TV laidose, „Talentų ringo“ vertinimo komisijos nariai sakė, kad iš Visagino žino tik Aliną Orlovą. Tenka suabejoti kai kurių iš jų noru pažinti Lietuvos talentus, beveik visad nutylima, kad vaikas ugdytas Visagine... Dėkoti reiktų nebent prodiuseriui Laurynui Šeškui, kurio komandos žmonės nepatingėjo apsilankyti Visagino miesto šventėse ir pastebėti bei visai šaliai parodyti jaunųjų dainuojančių, šokančių ir sportuojančių visaginiečių. Jauniausiame šalies mieste gyvenančių ir dirbančių atspindys per trečiąją gyventojų kartą skleidžiasi Lietuvoje dar tinkamai nepažintu žiedu. Visaginas gražus savo žmonėmis, kurie net socialinės grėsmės aplinkoje, apie kurią žiniasklaida taip pat kalba nenoriai, dovanoja Lietuvai grožį.