2015 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis Nr. 92 (2697)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 19
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Anykščių Garbės piliečio vardas – rašytojui Antanui Drilingai Šiais metais Anykščių krašto rašytojui, poetui, prozininkui, žurnalistui Antanui Drilingai sukako 80 metų. A. Drilingos kūrybinę veiklą vainikavo Anykščių Miesto šventės „Anykščiams 575!“ metu jam suteiktas Anykščių Garbės piliečio vardas. Rašytojas savo kūryba garsina Anykščių kraštą ir jo žmones, per kūrybos žodį, per knygas šiam kraštui daro garbę ir jį populiarina ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Sugrįždami į praeitį prieš 80 metų, priminsime skaitytojams, kad A. Drilinga gimė 1935 m. gegužės 16 d. Plikiškių k. (Anykščių r.). Mokėsi Mikierių pradinėje mokykloje, Šimonių (Kupiškio r.) progimnazijoje, 1951–1955 m. – Ukmergės mokytojų seminarijoje. 1955– 1959 m. jis studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą, 1973–1976 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas. 1958–1962 m. A. Drilinga dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje skyriaus vedėju, 1962–1963 m. – žurnalo „Moksleivis“ redakcijos skyriaus vedėju, 1965–1966 m. jis buvo žurnalo „Moksleivis“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1966–1972 m. – žurnalo „Nemunas“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1972–1974 m. A. Drilinga dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus sekretoriumi. 1975–1985 m. jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros konsultantas. 1985–1989 m. - laikraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1992–1995 m. dirbdamas Valstybinio leidybos centro vyriausiuoju redaktoriumi jis išleido prestižinę knygą „Lietuvos Respublikos prezidentai“, sudarė ir išleido nemažai lietuvių autorių kūrybos rinktinių (Maironio, Pauliaus Širvio ir kt.). Jis dirbo leidėju leidykloje „Margi raštai“, vėliau įsteigė leidyklą „Džiugas“, bendradarbiavo su Vilkaviškio vyskupijos leidykla „Ardor“. Pirmieji A. Drilingos eilėraščiai išspausdinti 1953 m. Ukmergės rajono laikraštyje „Tarybinis kelias“. Respublikos spaudoje poeto kūryba pradėta spausdinti 1955 metais. Pirmoji knyga, poemėlė vaikams „Kur kairėn, kur dešinėn“ pasirodė 1957 metais. Po poros metų – 1959 m. poetas išleido du eilėraščių rinkinius: vaikams „Vilnius nubunda“ ir poezijos knygelę suaugusiems „Atveriu langą“. 1962 m. skaitytojus pasiekė eilėraščių knyga „Rankos ir betonas“. Tais pačiais metais jis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1965 m. pasirodė poeto eilėraščių rinkinys „Skambančios naktys“, 1968 m. eilėraščių knyga „Šiluma“ , 1971 m. – „Monologų knyga“, 1974 m.
mini poemų knygelė „Erdvės trauka“, 1975 m. eilėraščių rinktinė „Žolės spalva“, 1977 m. – „Rugpjūčio ritmai“. Tais pačiais metais pasirodė ir apybraižų rinkinys „Kauno autografai“. 1980 m. vėl išleistos dvi knygos: poezijos knyga „Jūrų romansai“ ir romanas „Laimės kūdikio gyvenimas“. 1982 m. - romanas „Jau saulelė“, 1983 m. eilėraščių ir poemų knyga „Slenksčiai“, 1984 m. – „Akimirkų tėkmė“, o 1985 m. pasirodė trečiasis A. Drilingos romanas „Ant keteros“. 1986 m. didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė rašytojo išleista publicistikos knyga „Žmonės prie vieškelio“. Ši knyga yra tarsi paminklas gimtajam Plikiškių kaimui ir jo žmonėms. Anykščių krašte, kur tiek daug vaikystės ir jaunystės prisiminimų, A. Drilinga buvo ir yra ne svečias, o tikras šeimininkas. Šio krašto įkvėptas jis užaugino tikrai nemažą kūrybos derlių: 1987 m. išleistas romanas „Improvizacija mušamaisiais“, 1988 m. eilėraščių knyga „Laukimas“. Po penkerių metų pertraukos – 1993 m. pasirodė romanas „Ateiti ir išeiti“. Pastaroji knyga skirta didžiajam Anykščių klasikui, vyskupui, poetui A. Baranauskui. Žmogaus kelionė laike, genų lemti likimai, akistata su amžinybe – tokia knygos problematika. 1994 m. A. Drilinga sukūrė beletrizuotą biografinį pasakojimą ir išleido knygą „Monsinjoras: Akimirkos su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku“. Joje autorius papasakoja apie vieną iškiliausių asmenybių – monsinjorą K. Vasiliauską, jo gyvenimą ir dvasines nuostatas, likimą sudėtingose istorijos kryžkelėse. Tai pasakojimas apie Žmogų, kuris perėjo XX amžiaus pragarą ir atėjo į mūsų dienas kaip šviesi, tauri, turtinga asmenybė, skelbianti santarvę, dorą, meilę. „Man žmonės – kaip bitės, kurios ieško žieduose nektaro ir neša jį į avilius. Nepriimu žmonių kaip vapsvų, piktai geliančių, ar kaip karkvabalių, ropojančių po šiukšlynus. Teisūs tie, kurie sugeba įžvelgti šventąsias gyvenimo puses. Kiek sutikau žmonių, degančių neapykanta, visada jie būdavo neteisūs. Mylintis žmogus pasaulyje daug daugiau mato, pastebi pasaulio spalvas ir atspalvius. Piktas žmogus aptinka pasaulyje tik nešvarumus“. (Tai K. Vasiliausko mintys iš A. Drilingos knygos „Monsinjoras“, p. 152 ). 1995 m. pasirodė rašytojo romanas „Pelenai“, viena po kitos sekė eilėraščių knygos: 1996 m. „Ugnies paukštė“, 2001 m. „Sonetai vakaro rūke“, 2002 m. „Nuolaužos“ . 2004 m. rašytojas sugrįžo prie prozos ir išleido prisiminimų knygą „Aš juos mylėjau“. Knygos pratar-
mėje rašė: „Kai beveik prieš du dešimtmečius 1986 m. pasirodė mano knyga „Žmonės prie vieškelio“, pasakojanti apie gimtojo kaimo ir Anykščių bei Kupiškio apylinkių žmones, joje teko apeiti daugelį temų ir problemų, susijusių su to krašto gyvenimu ir likimais, kadangi tikrosios tiesos pasakyti dėl ideologinių ir politinių sumetimų buvo neįmanoma. Taip buvo parašyta tik viena knygos pusė, pasakyta pusė tiesos...<...> Tai atitaisyti ir bandžiau skyriuje, pavadintame „Prie vieškelio“. Kita knygos dalis „Nuogi atrodo negražiai, arba Tie, kuriuos mylėjau“ gimė prisimenant jaunystę ir praėjusio šimtmečio pabaigą, meno ir kultūros žmones, su kuriais bendravau bei kartu dirbau ir kuriuos mylėjau. Paskelbti žiniasklaidoje, šie atsiminimai buvo
čiai“ (1976 m.), „Kristijonas“ (1985 m.), „Liepsna“ bei miuziklui „Žemės paukščiai“ (atnaujintas „Pagramančio šnekučių“ pastatymas, 2012 m., režisierius N. Petrokas). A. Jeleniausko „Vakaro sonetas“, V. Kairiūkščio „Vidurnakty“, daug A. Bražinsko dainų melodijų yra sukurtos jo eilėms. A. Drilinga iš rusų ir prancūzų kalbų į lietuvių kalbą išvertė P. Eliuaro „Lyrika“ (su T. Rostovaite, 1976 m.), I. Paderino „Ant skardžio“ (apysaka, 1977 m.), P. de Beranžė „Dainos“ (eilėraščiai, 1981 m.), D. de Sado „Teresė. Filosofija buduare“ (erotiniai romanai, 1994 m.), K. Kurbannepesovo „Pareiga“ (eilėraščiai, 1985 m.), operų „Karmen“, „Lietuviai“, operečių „Monmartro žibuoklės“, „Šikšnosparnis“ ir kitų libretus.
gamtos grožiui, liaudies kultūrai, žmonėms, jų darbams, tėvynei ir tai skamba eilėse: „Nusilenk savo žemei, nusilenk savo kraštui, nusilenki tėvynei .../Nes juk negali būt / Kad jai tavęs nereikėtų ar jos nereikėtų – tau“, kaip skatinimas mylėti tėvynę, gimtąjį kraštą : „Kiekviena diena prasideda nuo to, kas svarbiausia / Kiekvieną dieną pradedu / Pasikalbėdamas su tėvyne / Tai paprastas pokalbis, nes apie tai, kas svarbiausia / Reikia kalbėt paprastai“. Audronė BEREZAUSKIENĖ Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka Antanas DRILINGA SKALBĖJOS Anykščiai, Anykščiai, ai! nykštį! Šitaip sumušė – net gražu, Ir ne kraujas ant žemės trykšta – Trykšta sula iš beržų, Ir jau toks pavasaris stoja, Kad nebetelpa niekas krantuos; Paskutinės lydekos Šventojoj Išnerš, kol nuseks vanduo, O pavasariui įpusėjus, Susirinks ant žalios žolės Gražiausios pasauly skalbėjos Ir žlugtą ilgai velės,
A. Drilinga po apdovanojimo vertinami prieštaringai, tačiau juose – mano gyvenimas, mano patirtis ir mano požiūris į asmenybes bei tikrus įvykius, kurie kitiems gali atrodyti ir kitaip“. 2005 m. pasirodė meilės lyrikos rinktinė „Moteris, tas amžinas švelnumas“. 2006 m. pas skaitytojus grįžo su proza – išleido romaną „Nuogas dykumoje“. 2008 m. išleista eiliuotų miniatiūrų ir sentencijų knyga „Blyksniai: poetinės maksimos“. 2009 m. rašytojas papildęs ir atnaujinęs savo knygą „Laimės kūdikio gyvenimas“ išleido romaną pavadinimu „Uogos kraujo spalvos“. Pasak A. Drilingos, kūryboje svarbiausia talentas, jeigu jo neturi, prie meno geriau nekišti nagų. Greta talento turi būti pastovus, sistemingas darbas. Jeigu nedirbsi – iš talento nieko nebus. 2015 m. A. Drilingos 80-jo gimtadienio proga išleista knyga „Vieneri sugrįžimo metai“. Tai puslapiai iš kūrėjo dienoraščių, bendravimo su įvairiais meno ir literatūros žmonėmis prisiminimai. Veiksmas dažniausia vyksta gimtajame Anykščių rajone, Plikiškių kaime. A. Drilinga yra sukūręs libretus A. Rekašiaus operai „Šviesos baladė“ (1970 m.), A. Bražinsko operoms „Pagramančio šneku-
Jis sudarė ir išleido lietuvių rašytojų kūrinių apie jūrą rinkinį „Vyrai išplaukia į jūrą“ (1977 m.), eilėraščių rinkinius „Taikos balandžiai“ (1978 m.) ir „Iš lietuvių tarybinės poezijos“ (rusų kalba, pažodiniai vertimai, 1979 m.), buvo, kaip jau straipsnyje minėta, biografinio leidinio „Lietuvos Respublikos prezidentai“ (1997 m.) vyriausiasis redaktorius, straipsnių rinkinio „Šiuolaikinės poezijos problemos“ (1977 m.) redakcinės kolegijos narys. A. Drilinga yra 1972 metų „Poezijos pavasario“ laureatas. 1981 metais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Jis apdovanotas Pasaulio taikos tarybos medaliu. Rašytojo kūryba pasižymi žanrų ir stiliaus įvairove: eilėraščiai vaikams, lyrika, poetinės maksimos, mini poemos, romanai, dokumentinė proza, libretai. Jo poezijoje greta tradicinių meilės ir gamtos motyvų dažna visuomeninė tematika. Prozos kūriniuose A. Drilinga dažniausiai žvalgosi po amžininkų kasdienybę, sudėtingus santykius šeimoje, pastangas įsitvirtinti visuomenėje, noras įveikti dvasines problemas. Jam visada svarbūs dvasiniai, pamatiniai žmogų formuojantys dalykai: meilė gimtajam kraštui,
Ir žiūrės į mėlyną vandenį, Ir lyg veidrody Anykštoj Matys, kaip jaunystė sklando Paukštele padangėj aukštoj SUSTOJIMAS PRIE ŠVENTOSIOS Eina poetai per žemę, Sustoja palei Šventąją, Palei Šventąją sustoja Ir susidūmoja: Kodėl gi eita per žemę, Kodėl subadytos kojos, Kodėl ant širdies prisirinko Tiek žemės dulkių? Gal imti ir pasilenkti, Ir nuskandinti upėj Kaip lauko akmuo apsunkusią Gyvenimo pilną širdį? Bet taip pagalvoję, vėl eina Per žemę poetai ir neša, Ir neša toliu kaip akmuo Apsunkusią savo širdį, Ir nedrįsta jos niekas palikt, Tik sustoję ilgai dūmoja, Ko eita per žemę, kodėl Apdulkėjusią širdį skauda; O upelė Šventoji teka, Per slenksčius šokinėja Ir savo šnekėjimu guodžia Dūmojančius poetus. nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis Nr. 92 (2697)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Anykščių Garbės piliečio vardas – rašytojui Antanui Drilingai atkelta iš 5 psl. KAVARSKO VYŽA Gyvenime būna Ir juoko, ir verksmo; Šventosios pakrantėj Gyvena Kavarskas, Gyvena Kavarskas Šventosios dauboj, Net juokas – jis tilptų Abrako terboj, Kavarskas dar tilptų Šventosios laše,
O jo įžymybė – Kavarsko vyža; Vaikai nebežino Net žodžio to – vyžos, Jos, būdavo, sako, Karninės, nudryžę, Nedaug to gerumo Šiame apave, Bet jomis ištapnota Visa Lietuva, Nupintos Kavarske, Jos pasiekė Vilnių, Jų net už Atlanto,
Sakydavo, pilna,
PASIDIDŽIAVIMAS
Netilpdavo savo Kieme ar darže Šleivota karninė Kavarsko vyža;
Man Anykščiai – Ne šiaip sau geras žodis, Man Anykščiai – Šventosios vingių šokis
Kas buvo – pražuvo, Kaip juokas ir verksmas Dabar ir vyža, Ir miestelis Kavarskas,
Ir lengvas tiltas, Skrendantis per upę, Ir tas akmuo, Aukštoj kalvoj suklupęs,
Kuris, kaip sakydavo, Tilptų terboj, O štai ir jis pats, Ir vyža – pagarboj.
Kur ilsis Padavimai ir legendos, Kur viskas Šilo ošime paskendo,
Kur girdisi balsai – Gyvi po šimto metų Ir kur mane Iš po velėnos mato Ir užmirštieji, Ir įamžinti paminkluos; Tai mano Anykščiai, Ir aš laimingas Kad visa tai Sutalpinau į širdį: Tegu pasaulis Mano širdį girdi!
Istoriją kurianti ir sauganti meironiškė Dalia SAVICKAITĖ Istoriją kuriame kiekvienas iš mūsų. Savo mažais darbais, savo kasdienėmis įžvalgomis, įvykių aptarimais ir jų fiksavimu šeimos albumuose ar metraščiuose. Jokia didelė asmenybė nebūtų iškilusi ir išlikusi istorijos verpetuose, jei jos darbų ir ypatumų nebūtų pastebėję ją supę ar net eilėse apdainavę, o patys likę nepastebėti paprasti žmonės. Jokia istorija, etniniai tapatumai šiandien neturėtų tąsos, jei jų savitumų nefiksuotų kraštotyrai pasišventę žmonės. Mažose modernėjančių ar nesikeičiančių kaimų bibliotekose tyliai dirba žmonės, kurie yra tikrieji Lietuvos istorijos metraštininkai. Niekam kitam, besisukančiam versle ir politikoje, darančiam stulbinančią karjerą ir tampančiam knygose aprašytu įžymiu ir nusipelniusiu veikėju, net į galvą neateina padėkoti tiems žmonėms, kurie juos įamžino savo kruopščiu darbu fiksuodami įvykius, įpročius, pasisakymus ir pan. Visuomenė, jos gyvenimą koreguojantys politikai niekaip nepajėgia suprasti, kokia svarbi yra bibliotekininko profesija, kurios sudedamoji dalis – kraštotyra. Kartais net atklysta mintis: gal tai iš pavydo, kad jie niekad netaps tiek daug žinantys, kad niekad nesugebės taip atidžiai išklausyti žmogaus, suprasti jo norų ar poreikių, netaps vedliais į darnos ir žinojimo pasaulį? Niekaip neišmoksta mūsų vadovai telkti vis rajonuose mažėjančias žmogiškąsias pajėgas bendram problemų sprendimui. Regione yra ir tokių politikų, kurie net neišdrįsta pasakyti, kad patys yra baigę bibliotekininkystės mokslus ir dengiasi tuo, kad šie specialistai buvo ruošiami VU Istorijos fakultete... Tai žemina profesijos prestižą ir neskatina rinktis taip šiais greit besikeičiančių įpročių laikais stabilumą visuomenėje įtvirtinančią bibliotekininko profesiją. Taip – už šį darbą moka nepadoriai mažai. Taip – maža tikimybė padaryti karjerą. Bet gal ne
visiems to reikia? Gal yra neįvardintą skambią stygą savyje turinčių, suprantančių, kad kažkas turi padėti išlikti Lietuvai? Gal tai ir yra moralinė paskata gyventi, veikti, siekti, palikti kitoms kartoms? Gal žmogus tiesiog yra toks, kaip kalbama apie lietuvius – sėslus ir nepretenzingas? Viena tokių – Laima Banienė, pusę dienos dirbanti Ignalinos r. savivaldybės viešosios bibliotekos informacijos ir bibliografijos skyriuje, kitą pusę – Strigailiškio kaimo bibliotekoje. Moteris gimė ir augo buvusio Valstybinio žuvininkystės ūkio „vadavietėje“ – Strigailiškio kaime, mergautinė Laimos pavardė – Vaickutė. Nu-
L. Banienė tekėjo į gretimą legendinį Meironių kaimą. Gimtosios Palūšės parapijos teritorijos taip ir nepaliko. Vyresniam skaitytojui mergautinė Laimos pavardė pasako daug: tai antros kartos bibliotekininkė. Nors buvo baigusi režisūros mokslus, mama savo bibliotekinę karjerą pradėjo 1951 m. Palūšės klube – skaitykloje. Dabar sakytume – daugiafunkciame kultūros centre. Mama, Stasė Vaickienė – ne tik pirmoji profesinio orientavimo „specialistė“ jos gyvenime, bet ir įgytos patirties perteikėja, mokytoja, emocinga efektingiausių aptarnaujamo mikrorajono istorijos momentų pasakotoja. 1973 m. pradėtas rašyti bibliotekos metraštis pasakoja, kad Strigailiškio biblioteka „praėjo“ ilgą augimo kelią, susiformavo Palūšės klube veikusios bibliote-
kėlės pagrindu: veikla prasidėjo 1951 m. Palūšėje; 1955 m. buvo tęsiama Meironių kaime pas Pauliną Blažienę; 1959 m. buvo perkelta į Petriškę, į tremtin išvežtų Onos ir Petro Čeponių sodybą; 1964 m. ji veikė Gaveikėnų malūne šalia kultūros namų; 1977 m. biblioteka „atkeliavo“ į Strigailiškį ir veikė Onutės Šutavičienės bute; 1983 m. persikėlė į patalpas pastate, kuriame veikia iki šiolei. Strigailiškis – centrinė buvusio Valstybinio žuvininkystės ūkio gyvenvietė, dabar garsėjanti „Romnesos“ šakočiais. Valstybiniai ūkiai buvo turtingesni už kolūkius ir galėjo sau leisti statyti naujus pastatus. Kokia bus jų paskirtis, kas naujuose rūmuose veiks – buvo vadovo intelekto reikalas. Šiemet anapilin išėjęs ilgametis Valstybinio žuvininkystės ūkio vadovas Algirdas Bagdonavičius buvo plačių pažiūrų – pats rinko žuvininkystės amato istoriją ir priemones, pradėjo kurti žuvininkystės muziejų, tad padėjo ir ūkio teritorijoje išsibarsčiusiems kultūrininkams. 1983 m. ūkis pasistatė naują „kontorą“, kurioje vietos atsirado ir bibliotekai, ir kultūros namams. Laimos mama nuo 1954 m. „paklaidžiojusi“ po darbą kultūros namuose, prie karjeros „ištakų“ – į darbą bibliotekoje grįžo 1977 m. ir jau naujuose „palociuose“ dirbo iki 1990 m. Ją pakeitė tik mokslus vidurinėje baigusi dukra Laima. Bibliotekinio darbo žinias mergina gilino mokydamasi neakivaizdžiai. Šiandien tai labai įdomi, išprususi, skaitytojų mėgstama, profesionali bibliotekininkė. Jai patikėtas itin atsakingas darbo baras viešojoje bibliotekoje. L. Banienė į elektroninę erdvę „įkelia“ vietinės periodikos straipsnius, kuriuos mato visa šalis ir taip sužino, ką apie rajoną rašo vietinė spauda, remdamasi visa bibliotekoje gaunama periodika ir kitais leidiniais, ruošia elektroninius aprašus kraštotyros fondui. Šiuolaikinė biblioteka šiandien veikia kaip daugiafunkcis kultūros centras. Kaip bebūtų keista, bet tai dalinai at-
kartoja patirtį, kuri buvo pokario metais: tuomet žmonės rinkosi paklausyti radijo, pasiimti knygų, dalyvauti meninėje veikloje, aptarinėti knygų, organizuoti „literatūrinių teismų“ neigiamiems knygų herojams. Dabar viskas tas pat, tik moderniomis priemonėmis: interneto svetainės, knygų išdavimas, renginiai, kuriuose visad yra galimybė pasidžiaugti ir meno kolektyvais, paskaitos, kuriose sužinoma, kaip tvarkytis su viena ar kita problema. Šiuos „menus“ Laima puikiai įvaldžiusi. Kiekvienas žmogus turi vidinę šviesą. Geriausiai ji matoma, kai kalba apie mėgstamus dalykus. Laima švyti kalbėdama apie Meironių kaimo istoriją. Nuo gimtojo Strigailiškio iki Meironių gal koks trejetas kilometrų. Dabar jos namai Meironyse, o juose gyvena net keturios kartos. Prieš gerą dešimtmetį ji buvo paruošusi puikų kraštotyros darbą apie kaimo tradicijas, šokius ant tilto per šv. Lauryną (Palūšės bažnyčioje vyksta šv. Lauryno atlaidai), jau legenda tapusias Sekmines. Tuos darbus ji daro ne vien todėl, kad to reikalauja bibliotekininkės pareigybinis aprašas: tai noras suprasti aplinką, kurioje gyvena, sužinoti ir kitiems papasakoti, jaunesniems priminti kertines kaimo bendruomenės vertybines nuostatas, jų ištakas. Tikriausiai tik su bibliotekininkams būdinga aistra, užmiršdama laiką ir namų rūpesčius ji verčia pirminius literatūros šaltinius, klausinėja uošvių ir kaimynų apie vieną ar kitą faktą, tikrina ir pertikrina juos, lygina, papildo. Šiemet ji nusprendė dalyvauti konkurse „Sodybos istorija“, kurį inicijavo darbdaviai. Ilgai negalėjo „nusitverti“ temos, kuri domintų. Įdomios procesijos, į kurias kiekvienas Palūšės parapijos kaimas eidavo pasipuošęs savitai: meironiškiai rengdavosi žydrai, kaime išsaugota ir senoji atributika, yra pagaminta ir nauja. Visa tai reiktų fiksuoti, kad būtų galima atkurti... Įdomus ir kaimo gale esantis šv. Jurgio stogastulpis, šalia kurio ąžuoliu-
ką sodino signataras Česlovas Kudaba... Laima Banienė yra iš tų, kurie ne tik aprašo vykusius faktus. Meironyse ji gyvena nuo 1994 m. ir pati tapo kaimo istorijos kūrėja. Dabar ji – jauniausia Meironių kaimo gaspadinė, nors sūnus jau 18-us skaičiuoja. Jaunųjų Banių šeima – vienintelė, kuri dar laiko taip plačiai Meironis išgarsinusią karvutę. Karvutė Margutė, kaip ir ankstyvesnės jos likimo draugės, iki šiolei ganiavai ežeru plaukia į pusiasalį. Laima pamena, kaip, vos atitekėjus, jai būdavo gaila ežeru plaukiančių karvių. Dabar atrodo, kad kitaip ir būti negali. Tiesiog yra taip. Taip gyvenimą kuria gamtos sąlygos, prie to žmonės ir taikosi: ganiavai plaukia karvutės, kasdien po kelis kartus šeimininkės plaukia jų melžti, o šokti per šventes reikia ant tilto, nes visa žemė kaime naudojama pagal paskirtį: derliui auginti. Kai šias buities detales vertina kiek atsitolinusi, moksliškai, supranta, kad būtent tai kuria Meironių kaimo socialinį ir kultūrinį savitumą, kuris yra patrauklus ir egzotiškas atvykstantiems, kad viską reikia užrašyti, nes skubančios naujos kartos gali ir nebeprisiminti... O šiaip tai ta egzotika – tiesiog kasdienis buvimas... Jaunosios gaspadinės kiemas kupa gėlėmis, atvykstančius svečius ji vaišina ne tik šiltu, per kaitrą ar per audrą ežeru atplukdytu pienu, iš jo pagamintu sūriu, bet ir firminiu kaimo ant Lūšių ežero kranto patiekalu – žuviene. Kiekvienas kaimas turi savo kulinarines tradicijas, kiekviena šeimininkė – savų paslapčių. Ne tik Sekminėse sutiksi svetingąją Laimą. Ji ir Palūšės bažnyčios atlaidų procesijoje sava. Taip pasaulis tampa savu: pažintu ir tobulinamu. Taip atsiranda vienovė tarp pareigų darbe ir bendruomenėje, šeimoje. Prisirišimas prie vietos, žmonių didina atsakomybę prieš juos. Gal todėl papročių aprašai, istorinių faktų fiksavimas tampa ne darbu, o lyg ir laišku sūnui, kuris gal taps gimtinės vertybių saugotoju...