2015 m. liepos 16 d., ketvirtadienis Nr. 77 (2682)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 14
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Atrask sau Mažąją Lietuvą Dalia SAVICKAITĖ Mažoji Lietuvos žemė, arba Mažoji Lietuva, arba Klaipėdos kraštas. Visi šie pavadinimai lyg ir girdėti aukštaičio ausiai, bet labai sunkiai grįžta į kasdienę kalbą, nes visa, kas link jūros – jiems yra Žemaitija. Įvairūs valstybės dokumentai nurodo Lietuvoje esant penkis, o ne kaip nuo jūros nutolusiuose regionuose
Klaipėdos krašto nuotakos manoma – keturis etninius regionus. Remiantis susiklosčiusia tradicija, Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją. Nors šie regionai formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, tačiau juos sudaro pakankamai ryškios etninės kultūros sanklodos, reikšmingos ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūriniam identitetui palaikyti ir stiprinti. Mažosios Lietuvos etninio regiono žmonės išgyveno visai kitokius istorinius kataklizmus nei Žemaitijos regiono gyventojai, jų visai kitokie tautiniai rūbai, savita šneka, savitas ir kulinarinis paveldas. II pasaulinio karo metų išgyvenimai puikiai atsispindi A. Šlepiko knygoje „Mano vardas Marytė“ aprašytuose „vilko vaikų“ gyvenimuose. Šis kraštas didlietuviams dovanojo turtingą kultūrinį palikimą. Etnografinių metų renginiai Lietuvoje prasidėjo būtent Klaipėdoje dar sausio mėnesį minint krašto prijungimą prie Lietuvos...
Ventės ragas Analizuojant mitologinę medžiagą išryškėja jau ankstyvasis šio regiono apeigų, aukojimų savitumas. Daugelyje savo tyrinėjimų Marija Gimbutienė remiasi šiame regione vykdytų archeologinių kasinėjimų duomenimis, kuriame labai ryškus moters vaidmuo. Labai paprastai
ir suprantamai situaciją paaiškina muzikologas Giedrius Šileika: „Didžioji Lietuva – baltų teritorijos dalis, įėjusi į LDK, o vėliau į Rusijos imperijos sudėtį. Didžioji Lietuva apėmė įvairių baltų genčių (žemaičių, aukštaičių, jotvingių, žiemgalių, sėlių ir kt.) žemes, vėliau vadintas Lietuva ir Žemaitija. Didžiosios Lietuvos teritorijoje iki XIX a. iš senųjų genčių susidarė Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos,
Suvalkijos etnokultūriniai regionai. Didžiosios Lietuvos vardas siejamas su Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos vardu. Nuo XVI a. pr. vokiečių kronikose minima Mažoji Lietuva (šiuo vardu vadintos buvusios vakarų baltų genčių žemės, nuo XIII a. užkariautos Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų ir po 1422 m. Melno taikos likusios
kartais vadinami didlietuviais, tuo siekiama pabrėžti jų skirtingumą nuo mažalietuvių (lietuvininkų), Mažosios Lietuvos gyventojų“. Kartais dar jie buvo vadinami prūsų lietuviais. Rytinio Lietuvos pakraščio gyventojai dar yra vadinami tuteišais (hodi tutai – ateik čia), o vakarinio – Klaipėdos krašto – šišioniškiais (ateik šišion – ateik čia). Dalį senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų galima atpažinti pagal prūsiškas vyrų pavardžių galūnes: -aitis (Gliožaitis), -utis (Tubutis), -ytis (Balčytis) ir pan. Didelis Mažosios Lietuvos patriotas ir žinovas, žinomas kartografas, politikos istorijos tyrinėtojas Algirdas Gliožaitis apie šį kraštą parašė daugiau nei 500 psl. knygą „Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX a. dokumentuose ir žemėlapiuose“. Autorius teigia, kad šie amžiai pasirinkti todėl, kad tuo laiku galutinai susiformavo lietuvininkų politinės nuostatos ir pabrėžia, kad dėl jų yra tebekovojama ir dabar. Faktai liudija, kad XVI–XVII a. Mažoji Lietuva buvo visos lietuvių tautos kultūros puoselėjimo lopšys. Ten 1547 m. net išleista pirmoji lietuviška knyga M. Mažvydo „Katekizmas“, iš ten atėjo Donelaičio „Metai“ ir sklido Vydūno idėjos, savitas I. Simonaitytės žodis. Knygoje primenama, kad po Versalio taikos konferencijos Mažoji Lietuva buvo padalinta į dvi dalis. Nuo Vokietijos atskyrė tik Klaipėdos kraštą ir perdavė jį administruoti Prancūzijai.
Klaipėdos krašto rūbai Kryžiuočių ordinui, po 1525 m. – Prūsijos kunigaikštystei, vėliau – Vokietijos imperijai). Istorinių įvykių dirbtinai padalytas tautos dalis – Didžiąją ir Mažąją Lietuvą – šimtmečių eigoje atskyrė skirtinga politinė priklausomybė, skirtingos konfesijos (Didžiojoje Lietuvoje – katalikybė, Mažojoje Lietuvoje – protestantizmas), ūkinės sistemos, kultūrinės įtakos (Didžioji Lietuva vystėsi Vidurio Europos kultūriniame areale, veikiant slavų bei romėnų – lotynų kultūroms, o Mažoji Lietuva – Šiaurės Vakarų Europos kultūriniame areale, veikiant germanų bei kitoms kultūroms). Didžiosios Lietuvos gyventojai
Po Versalio taikos konferencijos sprendimų lietuvininkų politinė veikla buvo sukoncentruota Klaipėdos krašte, siekiant jį prijungti prie Lietuvos. Vokietijos sudėtyje likusios Mažosios Lietuvos lietuvininkai kovojo, kad būtų pripažinti tautine mažuma. 1923–1933 m. Lietuvos žemėlapiuose yra žymimas tik Klaipėdos kraštas (mažesnioji Mažosios Lietuvos dalis) kaip vienoks ar kitoks administracinis darinys. Kairysis Nemuno krantas tuo metu Lietuva buvo vadinamas tik vokiečių žemėlapiuose. Dabar mes šią Mažosios Lietuvos dalį vadiname Kaliningrado sritimi, šio krašto vietovardžiai yra su-
rusinti. Įdomu, kad Vokietijoje, Manheimo kraštotyros muziejuje yra eksponuojamas ikikarinės Klaipėdos miesto maketas (šio str. autorei teko jį matyti). Buvusiai Mažosios Lietuvos daliai – Klaipėdos kraštui – dabar tenka nešti ir stengtis išlaikyti visą buvusios Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo klodą, išsaugotą nuo vokietinimo ir rusinimo.
šviestuvus, kurie buvo dovanojami vestuvių proga. Geriausiai šio regiono buitį reprezentuoja Šilutės krašto muziejus. Praeityje vienas iš svarbiausių veiksnių, skiriančių Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos kultūras, buvo vyraujanti evangelikų liuteronų ir Romos katalikų tikyba. Takoskyra tarp lietuvininkų ir žemaičių buvo ženkli. Ji skyrėsi net tuomet, kai mažalietuviai atsikeldavo gyventi į kitus regionus. Tyrinėtoja Janina Janavičienė rašė, kad „jie su žemaičiais nesusidėdavo“. Ne tik buities papročiai, bet ir tai, kad į po karo ištuštėjusias Klaipėdos krašto sodybas gyventi buvo atkeliami žmonės iš Žemaitijos, skatino priešiškumą. Iš darbų ir priverstinės emigracijos į Vokietiją grįžę šišioniškiai rasdavo žemaičių apgyvendintas sodybas, į kurias jų
Yra išleista keturtomė „Mažosios Lietuvos enciklopedija“. Jau senai Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo detalė – delmonas – tapo patraukliu aksesuaru visiems Lietuvoje, šio krašto moterų galvos apdangalai, medžiagos rūbams taip pat labai skiriasi... Dažnas pažangesnių užsienio manufaktūrininkų lankymasis šiame regione leido moterims puoštis vilnos ir šilko audiniais, n e š i o t i Klaipėdos kuršių genties kostiumai plisuotus sijonus. Evangelikų liuteronų re- beveik niekas nebeįsileisdavo... ligijos paplitimas skatino tamsių Jei pasitaikydavo, kad lietuvininspalvų rūbų nešiojimą, darbštu- kas vesdavo žemaitę, tai, kaip ir mą ir atsakingumą. Anksti, dėl visur pasaulyje, buvo pasirenkakaralienės Luizės įtakos panai- mas motinos tikėjimas ir šeima kinta baudžiava, leido formuo- pradėdavo išpažinti katalikybę. tis laisvesniam piliečiui, skatino Lietuvininkės mieliau tekėdavo mokymąsi ir naujų technologijų už čia gyvenusių rusų stačiatikių, atsiradimą. Raudonų plytų na- mat buvo įsitikinę, kad evangelimai, savita mokslo daktarų ar- kų liuteronų tikėjimas turi dauchitektų Purvinų aprašyta krašto giau bendro su stačiatikiais, nei pastatų architektūra... Savaitgalio su katalikais. „kafijos“ gėrimas, tradiciniai pyŠiais laikais religija jau ragai (primenantys keksus) leido nevaidina lemiamos reikššeimoms susirinkti, tartis. Namų mės. Išreikšdamas etninį taapyvokoje išlikęs ir įdomus patumą jaunimas jį sieja su šiaudinių sodų variantas. Šiame kilme ir gyvenamąja vietove krašte jis transformavosi į kalnukelta į 6 psl. vių darbo šedevrus – metalinius
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. liepos 16 d., ketvirtadienis Nr. 77 (2682)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Atrask sau Mažąją Lietuvą atkelta iš 5 psl. (tai pastebima visuose regionuose). Etninei savimonei lemiamos reikšmės turi gyvenamoji vietovė, kultūrinės veiklos plėtra ir iš šeimos perimta kultūra. J. Janavičienės aprašyti atvejai teigia, kad Nidoje gyvenanti pateikėja sakė, kad jos mama dzūkė, tėtis – čiuvašas, o ji jaučiasi esanti lietuvininkė. Daugelis Klaipėdos krašto moterų, kurios buvo ugdytos meilės šiam kraštui dvasia jei ne „atvertė“ savo vyrus katalikus į savo tikėjimą, tai bent išmokė juos gerbti ir skaitytis su krašto tradicijomis. Evangelikų liuteronų bažnyčios daug kuklesnės, apeigos paprastesnės „arčiau žmogaus“: atsisveikinant su mirusiuoju, kunigas atvyksta į velionio šarvojimo vietą, lydi į
kapus, krikštijamo vaiko tėvams pageidaujant atvyksta į namus ir pan. Evangelikų liuteronų kunigas gali vesti. Šiame krašte kiek kitokie patiekalai valgomi per Kūčių vakarienę, Velykų kiaušiniai patiekiami ryte dar karšti (tai sėkmingai pradedama taikyti ir kituose regionuose). Ir katalikai, ir evangelikai liuteronai – krikščionys. Daugelyje valstybei svarbių apeigų metu kartu sėkmingai dalyvauja abiejų konfesijų kunigai. Lietuvių tautinis atgimimas paskatino prisiminti ir Mažosios Lietuvos vardą. Istorinis Klaipėdos kraštas tapo Mažosios Lietuvos kultūros įamžinimo ir puoselėjimo centru. Dar 1988 m. Klaipėdos kraštotyros muziejui suteiktas Mažosios Lietuvos muziejaus vardas, 1989 m. įkurta
lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, sudaryta Mažosios Lietuvos reikalų taryba, suorganizuota pirmoji lietuvininkams skirta konferencija, pradėtos organizuoti kraštotyros ekspedicijos. Unikalią Mažosios Lietuvos kultūrinę situaciją stebėjusi Aušra Zabielienė (ji atliko daug tyrimų etninio tapatumo ir jo konstravimo klausimais) teigė, kad nelikus daugeliui senųjų šio krašto vietinių gyventojų, lietuvininkų etnomuzikinės tradicijos atkuriamos remiantis tik archyvuose išlikusia medžiaga ir dainynais. Klaipėdos „Alkos“ folklorinio ansamblio vadovė Vida Morkūnienė teigė, kad tik dėl regione veikusių folklorinių ansamblių veiklos susidarė sąlygos atkurti lygiateisį etninį regioną. Iš kartos į kartą perduodamos
vertybinės nuostatos atlaikė ir šio krašto vokietinimą, rusinimą ir net žemaitinimą. Mažutis, bet stiprus regionas su stiprios valios žmonėmis atgimė. Belieka ir mums jį atrasti. Net televizijų orų prognozių sakytojai jau nebesako, kad Klaipėda yra Žemaitija. Matyt, tik aukštaičiams beliko išmokti atskirti Žemaitiją nuo Mažosios Lietuvos. Pirmuosius žingsnius „susipažinimo“ su šiuo regionu linkme buvo padariusi tuometinė Utenos r. savivaldybės kultūros reikalų administratorė, tauragniškė, buvusi UNESCO vicepirmininkė, dabar Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja Ina Marčiulionytė. Tuomet Utenos apskritis buvo pasirašiusi kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su Klaipėdos apskritimi, jau buvo
įvykusios kelios profesionalių kūrėjų parodos. Aukštaitijos nacionaliniame parke vykdytų projektų viena iš sezono atidarymo švenčių buvo paskirta temai „Rytai–Vakarai“ (2004 m.), kur koncertavo Drevernos žvejų kaimelio saviveiklininkai, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos meno kolektyvai, folkloro kolektyvas „Kuršių ainiai“, legendinė Lilijana Ablėnaitė-Miškinienė, kiti populiariosios muzikos atlikėjai. Tokios bendradarbiavimo sutartys, vykstantys susitikimai, renginiai gali būti puiki paspirtis teisingai informacijai įsitvirtinti. Bet pirmiausia – iš švietimo ir kultūros įstaigų kabinetų reiktų išmesti tarybinio laikotarpio etninių regionų skirstymo ir išplitimo ribas demonstruojančius žemėlapius.
Muzikos mokyklos mokslo metai baigėsi
Bronius ŠABLEVIČIUS Ar atgimti pušimi ant kalno? Liūdnas ruduo rieda lietum per langą. Ramumą neša tik laiškas atklydęs. *** Lyg tęstųsi vasara... Bet rudens liūdesys už durų jau stovi. Gervės išskrido. Tik balsą prisimenu naktį. *** Griežle, pievų paukšteli, tu tokia, kaip vaikystėje!
rajono ir respublikos renginiuose, dalyvavo dešimtyje respublikinių ir tarptautinių konkursų, kuriuose 28 mokiniai pelnė laureatų bei di-
(mokytoja Virginija Stuglienė), kanklininkės Goda Oškinytė, Rūta Mikučionytė (mokytoja Jūratė Saulienė), akordeonininkai
Smuikininkė M. Sapiegaitė, koncertmeistrė – B. Paukštienė plomantų vardus. Ryškiausi konkursų laimėtojai: pianistės Mantė Steponėnaitė, Sophie Schedler, Barbora Karlaitė, Snežana Poklikajeva (mokytojos Tatiana Shvidko, Laima Kutrienė, Jurgita Antonovienė), smuikininkės Vesta Cicėnaitė, Monika Sapiegaitė Tik žmonės kiti čia – tavęs neatsimena. *** Rudenio debesys merkia. Juodi jūsų kailiai, nulėkit šalin! Pražuvusi vasara verkia. *** Senieji dienoraščiai tūno spintos kamputy. Bijau juos atverti – iššoks praeitis. Skaudžiai sukandžios. *** Eilėraščio posmas širdį suvirpino. Tik nesakyk
Lukas Lazinka, Pijus Juodelis (mokytoja Irutė Murmienė), gitaristė Dominyka Jakštaitė (mokytojas Gintautas Juodagalvis), fleitininkas Kostas Kutra (mokytoja Jūratė Mateikienė) ir kiti. Gegužės 19 d. Rokiškio krašto muziejaus menėje vyko Aukššiuolaikiniams – tylėk pasislėpęs. *** Jaunuolis senį paniekino – ruošės niekad nesenti. Bet panašus jis į kalakutą kieme – ilgis jo puodas ant plytos... *** Skaičiau, kažkas troško atgimti „pušimi ant kalno“... Kodėl? Kad taptum lenta naujam karstui. *** Suvirpėjo širdis, prisiminusi
taitijos regiono muzikos bei meno mokyklų profesinės linkmės muzikinio ugdymo modulio mokinių festivalis-koncertas „Aukštaitijos talentai 2015“, kuriame dalyvavo ir mūsų mokyklos jaunosios smuikininkės Vesta Cicėnaitė ir Monika Sapiegaitė. Šias talentingas mokines ruošia mokytoja metodininkė Virginija Stuglienė, puoselėjanti mokinių kūrybiškumą, skatinanti jų dalyvavimą įvairiuose projektuose bei konkursuose. Mokyklos meniniai kolektyvai, įvairios sudėties kameriniai instrumentiniai ansambliai – styginių ansamblis (vad. Virginija Stuglienė), liaudiškos muzikos kapela „Nendrelė“ (vad. Irutė Murmienė), pučiamųjų instrumentų orkestras (vad. Algimantas Rastenis) – jau daug metų įgyvendina gražias tradicijas bendradarbiaudami projektinėje ir koncertinėje veiklose su įvairiomis rajono, respublikos švietimo bei kultūros įstaigomis. Koncertuota Rytų Aukštaitijos muzikos ir meno mokyklų jaunųjų atlikėjų festivalyje „Aukštaitijos viltys 2015“ Visagino Česlovo Sasnausko menų mokykloje, respublikiniame berniukų chorų ir pučiamųjų orkestrų festivalyje „Berniukai prieš žuvusį draugą. O, negilink žaizdos, neįvykusi ateitie! *** Užplūsta visus toks slaptas troškimas – surast artimą žmogų. Bet tyli visi – nejauku, jei kiti sužinos. *** Rudenio lietūs! O, neverki vasaros, klevo lape, – kitąmet tu sugrąžinsi pavasarį naują.
smurtą ir narkomaniją“ Molėtuose, Europos dienos šventėje „Mes Europiečiai“ Ignalinoje, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga N. Daugėliškio mokykloje-daugiafunkciame centre, Ignalinos krašto muziejuje. Mokyklos ugdytiniai noriai dalyvavo koncertuose, skirtuose mokyklos bendruomenei: „Skambėk, pavasarėli“, „Ansamblių paradas“, kalėdiniame renginyje, Motinos dienai skirtame koncerte Ignalinos kultūros ir sporto centre, lietuvių ir užsienio šalių kompozitorių jubiliejiniuose sukakčių minėjimuose-koncertuose. Mokykla organizavo mokinių piešinių ir muzikos konkursą „Mes kuriame muziką“, „Atvirų durų“ koncertą „Šaltinėlio“ mokyklos auklėtiniams. Kitus mokslo metus mokykla pasitiks renovuotame mokyklos pastate. Atnaujintos mokyklos patalpose šalia tradicinių renginių planuojame rengti ir du respublikinius seminarus-praktikumus: „Dainavimo džiaugsmas“ šių metų rudenį ir „Pramoginė muzika akordeonui“ – 2016 m. pavasarį. Teorinio skyriaus vedėja, mokytoja Ramutė Veršekytė
Autorės nuotrauka
Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla, praėjusį rudenį atšventė savo 50-ies metų veiklos sukaktį. Šiai progai paminėti mokykla skyrė du renginius: 50-mečio minėjimą-koncertą miesto visuomenei ir JAV ambasados finansuojamą projektą – džiazo seminarą vokalistams ir pučiamiesiems muzikos instrumentams „Jazz Educations Seminar“, kurį vedė buvusi mokyklos auklėtinė, dabar studijuojanti džiazo vokalą Berklee College of Music (JAV) Simona SmirnovaMinns. Mokykla – kultūros tradicijų puoselėjimo, meninių ieškojimų ir atradimų erdvė, atvira visiems muzikos mėgėjams. Todėl itin daug dėmesio skiriama profesionaliai atliekamos klasikinės muzikos sklaidai. Šiais mokslo metais mokykloje svečiavosi pianistas Viktoras Paukštelis su koncertine programa ir judančių paveikslų animacija, ansamblis „Bella vita“ – akordeonistas Genadijus Savkovas ir fleitininkė Rasa Ringienė, koncertavo verslininkas ir autorinių dainų atlikėjas Kazimieras Jakutis su grupe. Mokyklos ugdytiniai puikiai atstovavo mokyklai įvairiuose
Ignalina, 2015 m. Bronius Šablevičius