4
Utenos apskrities žinios
2015 m. birželio 27 d., šeštadienis Nr. 70 (2675)
Protakos
Nr. 11
KULTŪRININKŲ GILDIJA
„Ežerų sietuvos“ patirtys toma ne tik liaudiška muzika, bet ir šokis. Ilgiausiai festivalio direktoratui vadovavo uteniškis Gediminas Gricius, apie pora metų – ignalinietė Lina Staliauskienė, o dabar jo „vairą laiko“ ignalinietė Roma Ksenzovienė, daugeliui geriau pažįstama kaip Euroregiono „Ežerų kraštas“ darbuotoja. Nuo 2009 m. dėl ekonominės krizės bei iš festivalio organizatorių tarpo pasitraukus Anykščių rajono ir Visagino savivaldybėms festivalio trukmė liko trys dienos. Šiuo metu jį organizuoja Ignalinos, Molėtų, Švenčionių rajonų savivaldybės, o pats festivalis „persikėlė“ į liepos pradžią. Tuo metu Lietuvoje minima Mindaugo karūnavimo diena, Ignalina švenčia savo miesto šventę, todėl festivalio programa labai paįvairina, o savotiškai ir atpigina tokių renginių kaštus. Vienas rajonas niekaip nepajėgtų pasikviesti kolektyvų iš tolimojo užsienio. Rajonai pasidalija atsakomybe, pasiskirsto kolektyvų globos rūpesčiais, prisiima festivalio atidarymo ir uždarymo koncertų organizavimo darbus. Jau nebedalyvaujančios festivalio organizacinėje veikloje savivaldybės aiškina, kad nepasiteisino pagrindinis festivalio sumanytojų tikslas – tarp kolektyvų, dalyvavusių festivaliuose, nėra glaudžių ryšių, o tuo pačiu ir galimybių išvykti į svečias šalis su savo programomis. Kultūrinių mainų organizavimo uždavinys liko neįgyvendintas. Laikas suformavo kitus. Roma Ksenzovienė sako, kad Tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis „Ežerų sietuva“ šiais metais vyks liepos 3–5 dienomis. Festivalio atidarymas liepos 3 d. – Molėtuose,
Dalia SAVICKAITĖ Tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis „Ežerų sietuva“ gimė 1994 m., kai tuometiniai Utenos regiono valdytojai nutarė suaktyvinti šio Lietuvos pakraščio kultūri-
nį ir turistinį gyvenimą. Į kompaniją pakvietė ir Švenčionių rajoną. Pirmasis tokio didumo tarptautinis festivalis regione įvyko 1995 m. liepos viduryje ir truko septynias dienas. Taigi šiemet – jubiliejus: festivalis vyksta jau dvidešimti metai, bet tik 11-as, nes organizuojamas kas antri metai. Po pirmojo Rytų Aukštaitijos regiono vadovų pasitarimo buvo įkurtas festivalio paramos fondas. Tame fonde buvo kaupiamos lėšos, kurias skirdavo festivalio programas priimančios savivaldybės. Sukauptos lėšos buvo naudojamos organizacinėms reikmėms. Kuo šis festivalis skyrėsi nuo kitų? Šiame festivalyje buvo prista-
vasaros estradoje. Liepos 4 d. festivalio koncertas persikels į Švenčionis ir vyks estradoje prie Bėlio ežero – tradicinėje pramogų, koncertų ir poilsio gamtoje vietoje. O liepos 5 d. Ignalinos vasaros estradoje. Iki šios dienos dėl programos susitarta su 6 kolektyvais: koncertines programas pristatys italai, rusai, gruzinai, buriatai, kolektyvas iš Kosta Rikos ir Australijos lietuviai „Pamesta klumpė“. R. Ksenzovienė paskendusi rūpesčiuose, nes veiklas reikia derinti su visomis savivaldybėmis, užsienio kolektyvai taip pat turi problemų dėl atvykimo, kaip visuomet trūksta lėšų, o kai kurie atvykstantieji dar nori dalyvauti ir kitų Lietuvos regionų festivaliuose. Vadovė džiaugiasi, kad festivalyje pabuvojo ir savo šalių kultūrą pristatė kolektyvai iš
gausa ir biudžetu šis festivalis skiriasi nuo ankstyvesnių, bet didžiuojasi tuo, kad ilgai puoselėtą tradiciją organizuoti festivalį pasiryžusios išsaugoti trys savi-
Šventės „Ežerų sietuva“ atidarymo akimirka Utenoje Austrijos, Vokietijos, Vengrijos, Slovakijos, Čekijos, Švedijos, Lenkijos, Rusijos, Norvegijos, Olandijos, Indijos, Ispanijos, Turkijos ir kitų šalių. Naujoji vadovė konstatuoja, kad dalyvių
valdybės – Ignalinos, Molėtų ir Švenčionių rajonų. Švenčionių pozicija tvirta – ežerai suvienijo ir šią tradiciją reikia išsaugoti. Molėtuose tai – vienas iš labiausiai lankomų ir mėgiamų festiva-
lių. Ignaliniečiai, kaip visada, tikisi smagių akimirkų, žaismingų eitynių. R. Ksenzovienė sako, kad dalyviai ir rengėjai puikiai žino, kad laukia sunkus darbas. Tačiau turi ryžto, nestokoja drąsos ir optimizmo. Kiekvienas rajonas ruošia ir savo šventės vedimo scenarijus. Organizatorių norai nemaži, pvz., ignaliniečiai norėtų įrengti stilizuotus šalių, kurių kolektyvai dalyvauja festivalyje, kiemelius, kad galėtų juos pristatyti ir pavaišinti žiūrovus…Nemenkos išlaidos transportui, kolektyvų apgyvendinimui. Norisi, kad žmonės išvyktų iš Lietuvos ketindami dar grįžti ar išsivežtų gerus prisiminimus – kad esame svetingi, draugiški, geranoriški. Ne viską pavyks įgyvendinti, nes riboja kuklus biudžetas, tačiau džiugu, kad yra žmonių, kurie palaiko. Ponia Roma teigia, kad pasaulį gelbsti geri žmonės ir jų geri norai. Juk visada padaroma daugiau ir geriau, pavyksta įgyvendinti, atrodo, nerealias idėjas, kai bendram labui dirbama išvien.
Visagino ukrainiečiai – miesto gimtadieniui šventė minima rugsėjo mėnesį, o ir miesto charakteringiausias bruožas tapo kitas – energetikos plėtra. Energetiko diena minima balandžio 17-ą. Nuo 2009 m.
Visaginas – jauniausias Lietuvos miestas – šiemet švenčia ypatingą šventę: 40-ąjį miesto gimtadienį. Renginių ciklas šiai datai paminėti prasidėjo ankstyvą pavasarį ir tęsis iki pat metų pabaigos. Šiemet pagrindinis akcentas iš rugpjūčio buvo perkeltas į birželio pradžią. Tai racionaliau planuojant kultūros darbuotojų atostogas ir daug artimiau pagrindiniam faktui, nes miestų gimtadieniai paprastai yra minimi tuomet, kai jame atsiranda pirmieji gyventojai ir tai būna paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Į pirmąjį Visagino daugiabutį gyventojai įsikėlė 1975 m. balandžio 26-ąją. Anksčiau savivaldybės taryba šventę buvo „pririšusi“ prie sovietmečiu minėtos Statybininkų dienos, kuri buvo minima antrąjį rugpjūčio savaitgalį. Dabar ši profesinė
kad garsusis „Visagino country“ taip pat vyksta rugpjūčio mėnesį, ir miesto gyventojai, kuriems turėtų būti skirta šventė, išvykę atostogauti, ir moksleivija, kuriai tikimasi išugdyti
Visagino savivaldybės administracijos nuotraukos
Dalia SAVICKAITĖ
Visagino ukrainiečiai „Rudeninių“ šventėje miesto politikai diskutavo dėl pagarbą gimtinei, būna „išsimiesto šventės datos pakeiti- lakstę“. Idėjiniu pamatu švenmo. Diskusijas skatino ir tai, tės datai pasirinktas šeimos mė-
nuo, nes lig šiolei šiame mieste gimsta daugiausiai vaikų. Birželio 6 d. miesto kolektyvai, moksleivija suruošė teatralizuotas eitynes ir jungtinį koncertą. Ir senjorai, ir neįgalieji, ir tautinės bendruomenės miesto šventės ciklo renginiuose rado ir dar ras kaip save pristatyti, parodyti unikaliausias savo etninių bendrijų savybes. Šių procesų derinimas, koordinavimas reikalauja atidos, kompetentingumo, socialinio jautrumo, nes 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, Visagine gyveno 52 % rusų, 15 % lietuvių, 9,68 % baltarusių, 8,6 % lenkų, 5,36 % ukrainiečių, 0,89 % totorių, 0,37 % vokiečių, 0,35 % latvių, 0,28 % armėnų, 0,15 % moldavų, 0,1 % udmurtų, 0,1 % žydų, 0,1 % baškirų ir kt. 2004 m. Visagine gyveno 48 tautybių žmonės. Dabar gyventojų mažėja, nors gimstamumas didžiausias šalyje, bet pats miestas tapo sparčiausiai senstančiu Lietuvoje…
Analogiška situacija ir su religinėmis bendruomenėmis. Vargu, ar dar kur Utenos regione ruošiant šventes reikia mišias ruošti ne vienos konfesijos kulto pastatuose. Visaginiečiai tolerantiški skirtingų religinių įsitikinimų bendruomenėms. Mieste yra 1 katalikų bažnyčia ir dvi cerkvės. Katalikų pamaldos vyksta trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir rusų. Stačiatikių cerkvėse vartojamos slavų bažnytinė ir rusų kalbos. Mieste veikia 9 religinės bendruomenės. 2001 m. balandžio 6 d. gyventojų surašymo duomenimis, gyventojai pagal tikybą skirstėsi taip: 37,16 % stačiatikių (ortodoksų), 26,63 % Romos katalikų, 2,59 % sentikių, 0,41 % musulmonų sunitų, 0,32 % evangelikų reformatų, 0,27 % evangelikų liuteronų, 0,08 % baptistų (ir laisvųjų bažnyčių), 0,18 % gyventojų save priskyrė nukelta į 5 psl.
2015 m. birželio 27 d., šeštadienis Nr. 70 (2675)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Visagino ukrainiečiai – miesto gimtadieniui atkelta iš 4 psl. kitai, čia neišvardintai bendruomenei. Nei vienai religinei bendruomenei nepriklausė (ateistai) 25,09 %. 8,28 % gyventojų nenurodė savo religinės tapatybės. Tautinė ir religinė įvairovė keičia ir kasdienį kultūros darbuotojų darbą, daro jį itin specifiniu. Šio krašto teritorija turi gilias istorines šaknis, todėl jos gyventojams pristatomos tautinių bendrijų susibūrimuose. Taip gyventojams sudaromos galimybės lengviau prisitaikyti gyventi regione, lyginti savo etninės tėvynės ir pasirinktos gyventi vietos kultūrinius savitumus, ieškoti panašumų ir skirtumų neprarandant etninės savasties. Gal todėl visaginiečiai pasaulį puošia ne atpasakodami krašto godas, bet pristatydami turtingą, spalvingą vaikystėje ir jaunystėje išgyventų vidinių potyrių pasaulį. Buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės generalinis direktorius A. Petrauskas teigė, kad „Visaginas – tarsi tolerancijos, įvairių kultūrų pažinimo laboratorija“. Visaginiečiai labai kūrybingi ir nestokoja drąsos savo kūrybingumą demonstruoti. Reikia tik postūmio, palaikymo, patarimo. Tikriausiai buvo klaida tautinių kultūrų centrą įkurti Visagine. Aplinkoje, kuri turi lietuvišką kultūrinį foną, tai pasiteisina. O Visagino centre žmonės nevalingai buvo izoliuojami nuo galimybės bendrauti su nacionalinės kultūros pateikėjais ir nešėjais, perdavėjais, negalėjo būti tinkamai įvertinami šalyje, kurioje pasirinko gyventi, nes neturėjo kontaktų su lietuviškomis kūrybinėmis organizacijomis, buvo neįmanoma keistis kūrybiniu patyrimu, dalyvauti respublikiniuose, ne tautinėms mažumoms skirtuose, renginiuose. Žmonės pradėjo „dusti“, o tokiuose tautiškumu nevienalytėse vietovėse ir konkuruoti dėl savasties išsaugojimo galimybių. Visagino savitumas dar ir tas, kad šis miestas yra išlaikęs taip vadinamą „kaimo kontrolės mechanizmą“, kur vyresnė karta lyg ir kontroliuoja jaunesniąją.
Agota Ramutė RIMŠELIENĖ Anapus lietaus sužydės vaivorykštė – tai sandoros ženklas – kurti kitokį pasaulį, tikėtis stebuklo... Stebuklo, kurį gali pažadinti šviesa... Net mažyčiame lietaus laše slypi okeano platybių paslaptys... Ir mes lyg tie lašai keliaujame į Amžinybės okeaną… Keliaujame per sausras ir potvynius nenurimstančio judėjimo stichijose, susiliejame į upes, nežinančias savo vardo, bet skubančias atgaivinti žemę, atspindėti dangų, gal kam nu-
čių „salos“ Lietuvoje (po Visagino) Airėnų ir Geisiškių kaimuose (apie 60 šeimų). Utenoje buvo vykdytas ukrainiečių integravimo į Lietuvos sociokultūrinę aplinką projektas, bet jame dalyvavo nedidelis skaičius žmonių – daugiausia, kaip bebūtų keista – tolimųjų reisų vairuotojai. Daugeliui įdomu, kaip gyvena Visagino ukrainiečiai. Į Visaginą ukrainiečiai atvyko kaip ir daugelis – statyti ir eksploatuoti atominio giganto. Ukrainiečių bendruomenė Visagine veikia jau senai: oficiali organizacija įregistruota 1992 m. nors savo kultūrinę veiklą pradėjo plėtoti nuo 1989 m. Ukrainiečių meno kolektyvas „Kalyna“ (išvertus į lietuvių k. – putinas) tokį vardą gavo 1998 m. Nuo to laiko balsingieji ukrainiečiai, vadovaujami energingosios Marinos Betinos, traukia savo temperamentingas, o kartais ir labai lyriškas dainas, jas papuošia trankiu šokiu. Ukrainiečių moterys, kaip ir lietuvės vainikais galvas puošdavo tik iki santuokos. Ilgai ansamblio dalyvės nenorėjo dainuoti senųjų savo etninės tė-
vynės dainų, nes tuomet ir puošniuosius galvos apdangalus tektų nusiimti... Dabar iš atgimstančios Ukrainos į ansamblį „atkeliavo“ ir senosios dainos. Tai vienas iš Visagino tautinių bendruomenių meno kolektyvų, turintis kategoriją, kurią suteikia Lietuvos liaudies kultūros centras. Jame ir muzikos mokytojai, ir medikai, ir kultūros darbuotojai, ir jų artimieji, neabejingi etninės tėvynės prisiminimams. Ukrainiečių „Kalyna“ – tikra mieste vykstančio tautų kultūrų festivalio „Rudeninės“ puošmena. Ilgai ukrainiečių bendruomenės vadovė buvo ir Tautinių kultūrų centro vadovės pareigas ėjusi Irina Kuznecova. Ji puikiai bendradarbiavo su Lietuvoje veikiančia Ukrainos ambasada, kolektyvas buvo lankomas tėvynainių, pats vykdavo į etninę tėvynę gastrolių, turėjo puikius rūbus. Ukrainiečių šeimų vaikai lanko sekmadieninę mokyklą, kurioje mokosi tėvų gimtosios kalbos, Ukrainos istorijos, kitų dalykų apie tėvų etninę tėvynę. Gal ir nesąmoningai, kaip kiekvienam mylinčiam tai, ką daro, situacija klostėsi taip, kad centro direktorės sprendimu „Kalyna“ dažniau nei kiti kolektyvai išvykdavo gastroliuoti... Atsirado įtampa tarp tautinių bendruomenių. Centrą reorganizavus situacija išsisprendė savaime. Dabar bendruomenei vadovauja Svetlana Čertkova. Ukrainos ambasada ir toliau atidžiai globoja savo kraštiečius. Miesto šventės renginių cikle buvo ir Sekminės, kuriose apsilankė V. Kučmos labdaros fondo finansuojami ukrainiečių folkloro ir modernios muzikos kolektyvai, net tris dienas bendruomenės nariai buvo mokomi tradicinių amatų. Naujos vadovės pastangomis išlaikyta visa, kas buvo gera bendruomenėje ir pasiekta puikių bendradarbiavimo su etnine tėvyne rezultatų. Kolektyvas mini svarbiausias tradicines ir valstybines etninės tėvynės šventes, daug dėmesio skiria ukrainiečių literatūrinės kalbos pradininko, poeto ir dailininko Taraso Ševčenkos kūrybai pristatyti. Šio iškilaus žmogaus darbų paminėjimas svarbus visai Lietuvai, o Visagino apylinkių
gyventojams – ypatingai. T. Ševčenkos gyvenimas susijęs su Lietuva. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad jaunasis kūrėjas, dar būdamas baudžiauninku, tarnavo ponui Engelhardui, keletą metų praleido Vilniuje, kaip žinia, vienas iš Engelhardo dvarų buvo ir Visagino savivaldybės teritorijoje, Magūnų kaime. Pernai UNESCO metus buvo paskyrusi ir T. Ševčenkos atminimui paminėti. Į tai įsitraukė ir visa bendruomenė. Mažai kalbama apie tai, kad T. Ševčenka buvo masonas, o šios organizacijos ložių pagalba jau tais laikais buvo aktyvinami kultūriniai ir politiniai mūsų šalių ryšiai. Ilgametė bendruomenės aktyvistė – Valentina Kociuba dirba Visagino kultūros centre. Jos portretas lyg tipiškos ukrainietės, aprašytos knygose: temperamentinga burtininkė, puiki šeimininkė, nuostabi dainininkė, šokėja, tikra auksarankė. Ir centre ji vadovauja studijai, kurioje mokomasi įvairių rankdarbių. Ukrainiečiai nuo seno garsėja ir siuvinėjimo menu. Valentina – viena iš jų. Labai smagu jos klausyti, kuomet pasakoja apie senąsias vestuvių tradicijas, apie tai, kaip dukros vestuvėms siuvinėjo rankšluosčius sutikimui… Dabar ukrainiečiai lyg sutrikę, nes nuomonė apie įvykius gimtinėje nėra vienalytė. Visaginiečiai žiūri (ar bent žiūrėjo) iš Rusijos transliuojamas laidas. Kokia nuomonė buvo formuojama ten – žinome. Susibūrimų metu apie politinę situaciją stengiasi nekalbėti, nes susibūrus į bendruomenę kitoje šalyje, nesinori skaldytis. Visaip stengiasi išvengti ir pasisakymų šiais klausimais lietuviškoje auditorijoje, nes pozicija ne visuomet vienoda... Kiekvienas išsako savo individualią nuomonę, yra ir labai palaikančių Ukrainos vyriausybę. Didesnioji dalis tiesiog džiaugiasi, kad jų artimieji gyvena ne karo zonoje. Metų pabaigoje visos miesto tautinės bendrijos pagal savo tradicijas puoš eglutes. Tai ne tik puiki proga bendrijoms prisiminti savo tėvų papročius, bet ir mums – susipažinti su jais.
Įprasmint Prabėgančio laiko Tėkmėj... Lyg pakrantės vaikai Stato smėlio pilis Džiaugsmingai, O jūra atodūsiu vienu Nusineša jas gelmėn. .................................. Tu, mažyte smiltele, Kiek amžių tyli keliauji... Kas išliko tavoj atminty, Ką būtų užmiršęs vanduo? Plaka vėjai ir lietūs Ir bangos be gailesčio Plauja... Tu – keistos beprasmybės, O gal stabilumo matmuo?
Ieškau atsako Tavo lakioj kintamybėj Sugebėjime būti pačia savimi. Kai nukrisi Ant mano širdies, Nublankus pasaulio didybei, Kiek dar amžių prabėgs, Kol paliksiu tavęs dalimi? .................................. Gena jūra į krantą Milijonus bevardžių smiltelių Ir kažin ar labiau paslaptingi Žvaigždynų keliai? Šio pasaulio vaikai Vis dar lenkias tuštybių Karaliui... Vis sunku patikėt, Kad iš smilties atėję
Vėl išeisim Smiltelių keliais... .................................. Po žaliąja Vasaros skraiste Paslaptingos mano Džiaugsmo mūzos... Vėl supas užmigdytas Liūdesys Spalvotuose voratinkliuos Iliuzijų... Šaukiu save iš ten – Prišaukti negaliu – Vis tolsta realybės Krantas... Žinau liūdnai Sugrįšiu į save Tik lapams krentant.
Kodėl? Miesto statyti jie atvažiavo ne vienu traukiniu, ne iš karto visi ir butus turėjo. Seniau atvykęs stebėjo naujakurį, bendravo, padėjo vienas kitam. Po to augo jų vaikai, tėvai patarinėjo vieni kitiems, nes senelių čia nebuvo... Taip vienas kitą pažindami, paremdami pastatė miestą, užaugino vaikus, sulaukė anūkų, kurie vienas kitą pažįsta, sudrausmina, pataria, apkalba. Aukštaitiškasis
lizacija darė įtaką intensyviems pokyčiams, suformavo net dažnai jau neįveikiamą kalbos barjerą (vyresniesiems suprantama rusų, jaunesniesiems – anglų kalbos). Ukrainiečių bendruomenė. Dabar visoje šalyje jiems skiriama daug dėmesio. Ukrainiečiai Lietuvoje gyvena nuo senų laikų: kuomet Ukraina įėjo į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtį. Gausiausios senųjų ukrainie-
žodis „atėjonis“ čia visai tinka: kiekvienas naujas žmogus čia filtruojamas ir priimamas tikrai ne iš karto. Visi šie procesai atsispindi ir politinėse realijose: žmonės renka tuos, kuriuos pažįsta iš seniau arba jų pažįstamų vaikus, juos gina. Vargu, ar koks naujai atvykęs gyventi į miestą turi šansų būti išrinktas į vietos tarybą... Tokiu „savų atrankos“ būdu naudojasi ir lietuviai, ir kitų tautų žmonės. Tai juos vienija, bet kita vertus nebeatitinka laikmečio reikalavimų, nes dabar kriterijus – kompetencija. Kita vertus miestą palietė ir visai Lietuvai būdinga problema: žmonės, kuriems dabar per 40 metų yra užaugę ir vertybines nuostatas, idealus, simboliką suformavę tarybiniais laikais, 30–40 metų žmonės – mišri grupė, kuri gyveno tarybiniu laikotarpiu, bet brendo ir vystėsi naujomis sąlygomis. Jaunesni asmenys jau visai kitokio mentaliteto. Dėl šios priežasties renginių organizatoriams labai sudėtinga suformuoti bendrus tikslus, siekiamybes, suvienodinti prasmes ir idėjas. Globaplauti nuovargio dulkes, pripildyti ramybės... Po kiekvienos audros tikimės pamatyti vaivorykštę, kuri sujungia dangų su žeme, kai atsiveria skaidrumu ir atgaivos viltimi alsuojanti erdvė. Norėčiau savo mažą žodį palydėdama į pasaulį jam palinkėti – nunešti į kiekvieną pastogę dalelę vaivorykštės. Odė smiltelei Šio pasaulio vaikai Modernia išmintim Galingi... Siekia savo tuštybę