2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis Nr. 86 (2691)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 17
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Senosios derliaus šventės Dalia SAVICKAITĖ Nederlios Rytų Aukštaitijos žemės nuo seniausių laikų skatino žmones ieškoti aukštesniųjų jėgų pagalbos. Gal todėl čia išliko labai daug senų papročių, švenčių ritualų. Žmonės nuolat prašė dievų pagalbos. Iš pagonybės atėję dievai įgavo gana „perregimą“ krikščionybės rūbą. Senosios šventės taip pat virto atitinkamą gamtos gyvenimo, žmogaus veiklos sritį globojančių šventųjų vardo dienomis (šv. Jurgis, šv. Izidorius, šv. Morkus, šv. Agota ir kt.). Mitologija. Ikiindoeuropietiškuoju laikotarpiu seniausi lietuvių religiniai vaizdiniai formavosi augalinio ir kitokio maisto rankiojimo bei medžioklės, vėliau – kaplinės žemdirbystės ūkyje matriarchato sąlygomis, kai pagrindinė gamintoja, kultūros kūrėja, apeigų atlikėja buvo moteris. Tuo metu susiformavo ir plėtojosi moterų deivių panteonas. Visos deivės turėjo savo veiklos sritis, jų žinioje buvo dangus, žemė, vanduo, ugnis, atmosfera ir kt. Vienos iš jų rūpinosi žmonijos, kitos augmenijos gimimu, egzistavimu, mirtimi. Viena pagrindinių funkcijų – gyvybės tęstinumo palaikymas per nuolatinę gimimų, augimo ir mirimų (prisikėlimų) kaitą. Visa tai atsispindi mituose, stebuklinėse pasakose. Pagoniško kulto elementų išliko ir šventėse, dažniausiai krikščioniškame periode, susietų su Marijos kultu. Pirmoji kulto forma – totemizmas, buvo būdingas ir Lietuvai, nes buvo įdvasinama gamta, garbinami atskiri gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai. Vėliau atsirado tų totemų (gyvūnų, augalų ir pan.) globėjos, todėl pradėjo formuotis deivių kultai. Jų pavidalai ir funkcijos kito keičiantis ūkio sąlygoms. Moteriškų deivių lietuvių mitologijoje yra labai daug. Senaisiais laikais buvo deivės gėrio davėjos, deivės blogio nešėjos ir besirūpinančios atskiromis žmogaus bei jo veiklos sritimis. Lietuvių mitologija savo archajiškumu ir nepaprastu turtingumu stebina pasaulio mokslininkus. Senovės lietuvių „augimo“ samprata glaudžiai siejasi su „judėjimo“ suvokimu. Visa, kas juda, auga, gyvena – naikina blogį ir mirtį. Atsinaujinimą bei atgimimą įprasminantis simbolis yra ratas, susijęs su augimą sąlygojančių pagrindinių dangaus kūnų – saulės ir mėnulio ciklais. Remtasi gamtos grįžtamumu, įsivaizduojant, kad drauge su gamta ir žmogaus gyvenimas vyksta ratais. Tai pastebima nuolat besikartojančiuose darbuose ir šventėse. Toks įvykių kartoji-
masis sudaro įprastinį gyvenimo ritmą, jo tvarką. Ilgainiui einant ratu gresia sustabarėjimas priešingas augimui. Šį prieštaravimą pašalina spiralės simbolis. Juk spiralė taip pat juda ratu, kuris, atėjus laikui, yra pralaužiamas, pereinama į kitą, aukštesnę viją. Taip judėjimas ratu nustoja būti ydingas, augimas vyksta cikliškai. Kitas augimą reiškiantis simbolis yra mazgas. Jis rodo, kad bet koks augimas ar jo etapas turi savo pradžią – užuomazgą – ir pabaigą. Kalbant apie javo pradžią, tam, kad jis išdygtų ir suvešėtų, reikalingas ne tiktai grūdas, bet ir naši žemė, palankus oras, šiluma, šviesa – kelių skirtingų jėgų susijungimas viename mazge: dangaus, žemės ir žmogaus. Taip pat vidinė augalo procesų dermė. Gyvatė lietuvių tradicijoje – dar vienas augimo ir nemarumo simbolis. Šventės. Rugius pagal tradicinį šio krašto paprotį (matriarchato palikimas) pjautuvu pradėdavo pjauti šeimininkė. Ilgus amžius nuimant derlių moteris buvo svarbesnis asmuo nei vyras. Kai pjautuvą išstūmė dalgis, svarbesniu tapo vyras. Atsirado paprotys, kad rugius pradeda pjauti vyras. Pirmas pėdas, vadintas „šeimininku, svečiu, diedu“ buvo pjaunamas su ypatinga pagarba. Jis turėjo magišką galią: apsaugoti trobas nuo gaisro, teikti skalsą. Į prapjovų lauką šeimininkė nešdavosi duonos, sūrį ir druskos. Švenčionių rajone užrašytas paprotys, kad moterys, nupjovusios po vieną pėdą susėsdavo palaukėje prapjovų vaišėms, dainuodavo. Jei namuose būdavo jaunamartė, ją vesdavosi į prapjovas. Anyta pirmoji nupjaudavo pėdą, o po to sukviesdavo kaimynes ir visos vaišindavosi. Pėdą jaunamartė suvyniodavo į stuomenis, kurie nuo to laiko priklausydavo anytai, o jaunamartė perimdavo jos teises. Valgydamos sakydavo: „Duona su duona susitinka“. Prapjovų vaišės būdavo trumpos. Rugiapjūtės pabaigtuvėse išliko aiškūs aukojimo rugių dievybei ar javų dvasiai pėdsakai. XIX a. pabaigoje apie Dysną (Ignalinos r.) buvo išlikęs paprotys pradėjus pjauti rugius užkasti į žemę duonos kepalą. Paskutinius rugius pjaudavo virš padėto duonos gabalėlio, jį ten ir užkasdavo sakydamos: „Žemele, davei mums, žemelei ir mes atiduodame“. Tikėta, kad pjaunant rugius, derliaus dievybė traukdavosi į nenupjautą rugių plotą, o baigiant pjauti ji įeidavo į paskutinį pėdą. Paskutinis pėdas turėjo būti didesnis, kad kitais metais rugiai gerai užderėtų ir būtų pilnas aruodas. Jį mesdavo į viršų kiek galima aukščiau ir tris kartus drūtgaliu suduodavo į žemę, kad kitais metais būtų geras derlius. Didelis ir aukštas
pėdas turėjęs atnešti gerą kitų metų derlių, nes manyta, kad panašus atneša panašų. Rytų Aukštaitijoje yra išlikęs itin retas paprotys – jievaro tilto pynimas. Baigiant pjauti rugius, palikdavo nenupjautą rugių kuokštelį, apie kurį pjovėjos sustodavo arba susėsdavo ratu. Tada su prijuostėmis, skarelėmis, o ne plika ranka (ji laikoma galinčia suteršti javus) ravėdavo paliktą rugių kuokštą. Tai darydavo todėl, kad kitais metais rugiai būtų šviesūs, švarūs. Išravėtus, nenupjautus rugius supindavo į kasą ir nulenkdavo varpas į šeimininko sodybos pusę. Baigus rugiapjūtę, moterys pjautuvus apsukdavo paskutinės rugių saujos šiaudais. Paskutinis rugiapjūtės aktas – vainiko pynimas. Šis paprotys lietuviams buvo žinomas jau maždaug prieš 3 tūkstančius metų. Jį pindavo iš paskutinių nupjautų varpų, kuriose gyvenusi rugių derliaus dievybė. Vainiką, parneštą į namus, pakabindavo garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Senaisiais laikais vainiką įteikdavo šeimininkei. Labanore vainiką pindavo šeimininkei ir vyriausiajai dukteriai. Kai rugius dalgiais pradėjo pjauti vyrai – šeimininkui. Salake pjovėjai nupindavo arba susukdavo iš rugių juostą ir ja apjuosdavo tėvą, o iš varpų padarydavo šluotelę ir ja tėvas visus šlakstydavo vandeniu. Tauragnų apylinkėse juosta būdavo įteikiam šeimininkui, o šluotelė pastatoma šventam kampe. Ratas–vainikas, juosta– diržas ir šlakstymas vandeniu keliauja iš vienos kalendorinės šventės į kitą. Vanduo reiškė grynumą, švarumą. Jis siejamas su sveikata, jėga, lietumi, kuris reikalingas derliui, jam teikiama magiška apvalymo galia. Kai kur ant grįžtančių su vainiku pjovėjų nuo stogo išversdavo visą statinę vandens. Rugiapjūtės pabaigtuvių vaišėms ruošdavosi iš anksto: taupydavo geriausius valgius, darydavo alų. Būdavo ir specialių valgių iš naujo derliaus miltų, dažniausiai – virtiniai su įdarais. Molėtų r. pjovėjai pavalgę atsikeldavo nuo pabaigtuvių stalo ir pirkioje sustodavo ratu. Rato viduryje stovėdavo šeimininkai, laikydami po varpą, išimtą iš vainiko. Šeimininkas sakydavo: „Dievai šiemet mums davė gražių rugelių, todėl prašykite duoti ir kitais meteliais“. Jis varpas suvilgydavo šventintame vandenyje ir apšlakstydavo talkininkus ir kambario kampus, imdavo į smilkytuvę panašų indą ir giedodami giesmes visi eidavo apie namus. Grįžę linkėdavo vieni kitiems laimės. Senąjį vainiką pakeisdavo nauju, jis dažniausiai būdavo sudeginamas.
Ruošdamiesi suvežti rugius gerai išvalydavo klojimą, apkaišydavo pelynų šakelėmis, kad apsaugotų nuo kenkėjų. Švenčioniškiai iššluotus pernykščius likučius išveždavo į laukus, t. y. „užmokėdavo“ dirvai už derlių. Rytų Lietuvoje buvo paprotys su pirmuoju rugių vežimu važiuoti per staltiesę, paklotą prie klojimo durų. Šeimininkė ištiesdavo staltiesę po pirmaisiais vežimo ratais. Tikėta, kad per staltiesę pervežti rugiai yra apsaugoti nuo visokių blogybių. Visų šių apeigų tikslas – rūpintis kitų metų derliumi. Buvo atliekamos ir padėkos apeigos. Suvežus rugius į klojimą aukodavo prosenelių vėlėms. Šių apeigų atšvaitai matomi Žolinių šventėje, kuomet šventinimui yra nešamos įvairių javų, rugių puokštės. Nuėmę nuo laukų javus ir šakniavaisius, švęsdavo didelę derliaus šventę. Atsižvelgiant į vasaros ilgumą, kartais ji būdavo spalio, kartais lapkričio mėnesio pradžioje. Šventė tęsdavosi kelias savaites. Žmonės jautėsi turtingi, todėl per derliaus šventes buvo vaišinamos vėlės. Joms buvo ruošiami stalai, atliekamos sudėtingos dar vėlyvosios kaplinės žemdirbystės laikais sukurtos apeigos. Iš šių papročių susiformavo Vėlinių šventė. Senosios derliaus šventės dažniausiai vykdavo miškeliuose, alkuose. Net didžiausi skurdžiai prie ugniavietės aukodavo dievams. Vėlesniais laikais žmonės pradėjo rinktis į kapines, kur moterys dar ir apraudodavo artimuosius. Apie XVI a. gyvavo paprotys po raudų vaišintis kapinėse. Įsigalėjus krikščionybei dažniausiai būdavo grįžtama namo. Vėlinių šventėje liko du svarbūs derliaus pagerbimo elementai – ugnis ir vėlių vaišinimas. Prie stalo buvo renkamasi tyliai. Šeimininkas sakydavo: „Mirusiųjų vėlelės, kurias dar atsimena šituose namuose, garbingi šeimos protėviai, verti amžinos atminties vyrai ir garbingos moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasako vardus), taip pat giminės, vaikeliai, ir visi, kuriuos mirtis atsiėmė iš mūsų namų, prašau į metines
vaišes. Tegul jos būna tokios pat malonios, kaip mums yra saldus jūsų atminimas. Sėskite ir teikitės valgyti taip, kaip jums dievai leis“. Valgių garuose daugelis pamatydavo mirusiuosius. Šunis uždarydavo priemenėje, kad netrukdytų vėlėms ateiti, nes kitaip jos gali supykti ir visus kitus metus keršyti. Kai šeimininkas manydavo, kad vėlės jau pasisotino, sakydavo: „Dovanokit vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus, gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jūs likimas veda, bet atminkite, kad nei ateidamos, nei išeidamos per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus nedarytumėt jokios žalos“. Puotauti būryje ir statiems minėti mirusiuosius yra archajiškas paprotys. Ypatingą pagarbą per šventes rodydavo elgetoms, nes buvo tikima, kad jie yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Padaryti gera elgetai – padaryti gera mirusiojo vėlei. Elgetos buvo suprantami kaip dvasininkai, turintys paslaptingą ryšį su mirusiaisiais. Jų buvo prašoma melstis už mirusiuosius. Iš kur toks paprotys? Pagonybės laikais už mirusius melsdavosi žyniai. Krikščionybėje jie pamažu buvo nustumti nuo savo pareigų, tapo elgetomis, bet ir toliau gaudavo aukas, kurias simboliškai turėdavo perduoti mirusiems. Mitologinėje pasakoje sakoma, kad „kartą elgeta pasivertęs Dievas paprašė žmogaus išmaldos visokių javų. Kai jį pavarė, Dievas nuėjo į lauką ir padarė, kad javų būtų tik šuns ir katės daliai. Šelpiančius žmones Dievas apdovanodavo“. Jau ankstyvosios kaplinės žemdirbystės laikais susiformavo žemdirbių kultas, paremtas turtinga mitologija su javų simboliais. Tradicijos susiformavo žemdirbių kartoms pradėjus sėsliai gyventi ir dirbti tą pačią žemę. Agrarinių kultų susipynimas apeigose su mirusiųjų kultu kilo iš tikėjimo, kad mirusieji tampa bendruomenės laukų bei sodybų saugotojais ir globėjais. Žemė jungė žemdirbių kartas su gyvaisiais nepertraukiamais saitais.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis Nr. 86 (2691)
Protakos
Projektą remia
KULTŪRININKŲ GILDIJA
Bitininkystės muziejus yra Aukštaitijos nacionaliniame parke, Ignalinos rajono savivaldybės paribyje, Stripeikių kaime. Paskutinis ledynmetis čia paliko unikalų atspaudą – nepaprastai raižytą reljefą. Kalnai, kalneliai gausiai pabarstyti akmenimis, žemumose telkšantys ežerai, griovomis srūvantys upeliai, visa tai – ledynų dovanos šiam kraštui. Regis davė ir dar drėbtelėjo, bet pamiršo motulė gamta derlingos žemės nors lopinėlį pridėti. Aplinkui vien smėlis ir žvyras, retas kuris čia galėjo pramisti iš žemdirbystės. Todėl daugelis čionykščių vertėsi medžiokle, žvejyba, įvairiais amatais, na, ir žinoma, bitininkyste. Stripeikiai pirmąsyk paminėti Livonijos kronikose 1357 m., šalia dunksantis pilkapynas skaičiuoja jau antrą tūkstantį metų. Kad bitininkystė buvo vienas iš svarbių pragyvenimo šaltinių, rodo tai, jog duoklę Vilniaus vyskupui priklausančiam Labanoro dvarui kaimas mokėjo medumi ir vašku. Jau tuomet Stripeikiai garsėjo bitininkyste. Senovinės bitininkystės muziejus pradėtas kurti 1978 metais, Tauragnos upelio pakrantėje, buvusioje sodyboje. Muziejaus sumanytojas, įkūrėjas ir ilgametis vadovas – Bronius Kazlas. Jo pastangos ir atkaklumas lėmė, jog sumanymas buvo įgyvendintas. Restauruoti buvę pastatai, juose įkurdinta gausi ekspozicija. Pastatyta dešimtys ąžuolinių skulptūrų, kuriose atgimė senosios bitininkystės vaizdai. Lankytojams muziejus duris atvėrė 1984 m. Per metus jį aplankydavo daugiau nei 20 tūkst. lankytojų. Pažintinio turizmo,
jus labai svarbus propaguojant bitininkystę, kaip tradicinį amatą. Kasmet rugpjūčio 15 d. čia vyksta Medkopio pabaigos šventė. Tačiau laikas negailestingas, senieji muziejaus pastatai atgyveno savo amžių, jiems šie dešimtmečiai buvo paskutiniai. Jų vietoje, 2013–2014 m. pasinaudojus ES finansine parama, išaugo nauji pastatai, sutvarkyta aplinka. Įgyvendinus pirmąjį projekto etapą buvo atstatyti visi senieji muziejaus statiniai ir dar pastatyti 4 nauji (kluonas, avilių stoginė ir dvi pavėsinės). Sutvarkyta ir neįgaliųjų poreikiams pritaikyta aplinkos infrastruktūra.
S. Židonis su lankytojais darbo vietoje Mano „atsiradimas“ Bitininkystės muziejuje daugiau dėsningumas negu atsitiktinumas: aš kilusi iš Ignalinos rajono Dietkauščiznos kaimo, studijų metais būdama pirmakursė pirmą kartą „atradau“ muziejų ir Stripeikių apylinkių grožį. Nuo tada gyvenau „budėdama“: aš čia sugrįšiu. Ir sugrįžau. Prieš penkioliką metų įsigijau sodybėlę, o dabar
Skulptoriaus E. Židonio kūrinys švietimo požiūriu šis nacionalinio parko objektas atlieka labai svarbų vaidmenį – čia lankytojai supažindinami su bitininkyste, jos raida Lietuvoje, jos savitumais, su bičių gyvenimu, jų vieta ekosistemoje, bičių ekologija. Muzie-
kūrimas ir įgyvendinimas), bet lankytojų jau laukiame. Svečiams siūlome apžiūrėti tvarte demonstruojamą bitininkavimo reikmenų ekspoziciją: įvairių laikmečių medsukius, dūmines arba rūklius, vaško spaudimo bei korių apdirbimo prietaisus, staliaus instrumentus: oblius, grąžtus, statinių dugnų dėjimo prietaisus, medaus laikymo bei kitos paskirties senovės lietuvių indus, svorio matavimo prietaisus. Pirkioje galite pamatyti senosios ekspozicijos dalį, kuri byloja apie bitininkystės raidą (medžioklinę, drevinę, sodinę-kaladinę ir avilinę-rėminę bitininkystę), gyvenamas bičių
ir dirbu muziejuje. Maždaug prieš šešerius metus, pajutau, kad noriu gyventi kitaip, noriu dirbti muziejuje. Nors muziejaus rekonstrukcijos darbai dar nepabaigti (laukia antras etapas – vidaus interaktyvios ekspozicijos su-
erdves (stačiuosius-kelminius, gulsčiuosius-kelminius, šiaudinius, Levickio rėminius arba Varšavskus ir Dadano rėminius avilius) ir bičių gyvenimą avilyje (sveikoje bičių šeimoje yra trijų rūšių bitės: viena bitė motinėlė, apie tūkstantį tranų ir apie 70 tūkstančių bičių darbininkių). Austėjos klėtelėje pristatomi žolynai, surinkti trijų kilometrų spinduliu, nes tokiu atstumu bitės skrenda ieškoti nektaro. Čia galima ne tik pamatyti, kaip atrodo augalas, bet ir paskaityti aprašus, kuo augalas naudingas ne tik bitėms, bet ir žmogaus sveikatai. Svirną (kol laukiame vidaus ekspozicijos įgyvendinimo projekto) paskyrėme ypatingiems svečiams – aukšto meninio lygio keičiamoms parodoms. Šiuo metu čia – skulptoriaus Eglūno Židonio darbai. Dviejose erdviose pavėsinėse kviečiame bičiuliautis ir kultūringai leisti laiką su savo bičiuoliais, kaimynais, vaišinantis savo atsineštu maistu. Aukštai kalne esanti pavėsinė labai tinka jaunoms šeimoms, nes šalia yra vaikų žaidimų aikštelė su bičių korio pavidalo smėlio dėžėmis, čiuožykla, sūpynėmis. Senąjį bitininko namelį pritaikėme bičių aromaterapijai. Atsisėdus ant avilio, esančio namelyje, galima mėgautis bičių produktų
D. Indrašienės nuotraukos
Atjaunėjęs Senovinės bitininkystės muziejus Stripeikiuose laukia jūsų
kvapais ir sveikti tiek kūnu, tiek dvasia. Siūlome medaus ir kitų bičių produktų degustacijos edukacinę programą „Nuo žolyno iki korio“. Pageidaujančius kviečiame užsisakyti literatūrinę programą „Vakaras su aktoriumi Česlovu Stoniu“. Sakrali aplinka stiprina patiriamas emocijas. Šį ekologinėms, socialinėms temoms jautrų aktorių jau beveik galime vadinti savo kraštiečiu, nes visas vasaras jis leidžia Kirdeikių apylinkėse, anksčiau jis dažnai susitikdavo su parko gyventojais ir svečiais. Šis žmogus-orkestras po to, kai paliko valstybinį Kauno dramos teatrą įkūrė savo neoficialų „Publicistinį vieno aktoriaus teatrą“. Jis yra sukūręs arti dvidešimties literatūrinių-muzikinių kompozicijų apie gamtą, knygą ir knygnešius, alkoholizmą, nelaimingus vaikus, apie lietuvių tautos pasipriešinimą atėjūnams ir t. t. Savo kompozicijose jis kalba apie tai, kas skaudina širdį, kas neramina Lietuvos žmones. Kiekviena kompozicija buvo tarsi ašaka valdžios gerklėje. Viena jo ir publikos mylimiausių – literatūrinė-muzikinė kompozicija „Aš visus mylėsiu“. Šioje kompozicijoje aktorius skaito J. Basanavičiaus, S. Daukanto, M. Katkaus, P. Višinskio kūrybą, tačiau didžiąją kompozicijos dalį sudaro lietuvių tautosaka – įkomponuotos liaudies dainininkų atliekamos dainos, skamba paukščių balsai ir kt. Visur – pasakose, būrimuose, patarlėse ir priežodžiuose dominuoja begalinė lietuvio meilė žemei, paukščiui, medžiui, kiekvienam Dievo sutvėrimui. Kompozicija susideda tarsi iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje kalbama apie tai, kaip senovės lietuviai suprato žmogiškumą ir vyriškumą, apie tai, kad tikras žmogus, tikras vyras niekada neskriaudžia silpnesnio už save. Šito senovės lietuviai mokė savo vaikus, rasdami labai gražias formas per pasakas, per dainas, per papročius
ir visa tai darė nenuobodžiai, nepiktai, žaismingai. Antroji dalis – pačios kompozicijos atlikimas. Č. Stonys seka pasakas, leidžia garso įrašus, bendrauja su žiūrovais, improvizuoja. Šiuo skaitymu jis vaikų ir suaugusiųjų širdyse diegia meilę savo artimui, meilę silpnesniems, žadina susidomėjimą tautos praeitimi, pasididžiavimą Lietuvos istorija ir žmonių papročiais, skatina pagarbą lietuviškam žodžiui. Tai savotiška Gerumo ir Meilės pamoka. Organizuojame žolių vaistinių savybių pažinimo seminarą „Valanda su žolininke“. Sertifikuota tradicinių amatų meistrė Aleksandra Stasytienė pateikia naujausią informaciją apie vaistinių augalų biologiją, ekologiją, auginimą, veikliąsias medžiagas, žaliavos ruošimą ir vartojimą, moko fermentuoti augalus, gaminti čiobrelių sirupą, ruošti kvapiuosius užpilus, aliejaus ir arbatų mišinius. Netruks prabėgti viena vasara po kitos ir jau sulauksime visiškai įrengto muziejaus. O kol laukiame, siūlome kurti bičiuliškus tarpusavio santykius ir džiaugtis lietuviška vasara. Dėl remonto darbų pernai per Žolinę nevyko Medkopio pabaigos šventė. Jos pasigedo ne tik bitininkai. Šiemet muziejus laukia jūsų šioje gražioje tradicinėje šventėje su pilnais koriais medaus, statinėmis medaus alaus ir prie Tauragnos upeliuko čiurlenimo priderinta muzika. 14 val. saldžiu medučiu ir pyragais pakvips medaus kermošius, bičių motinėlei Austėjai lenks galvas autentiško folkloro grupė „Obelija“, bičiuliai sveikins bičiulius, Tauragnos upelės čiurlenimui antrins Tauragnų liaudiškos muzikos kapela, abejingų nepaliks smagus grupės „Kitava“ koncertas. Iki susitikimo! Senovinės bitininkystės muziejaus vedėja Danutė Indrašienė