2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis Nr. 89 (2694)
5
Utenos apskrities žinios
Protakos
Nr. 18
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Žolinių gėlės Kentėdamas žmogus širdy jau laisvę nešas. Sugniaužtas kriauklėje perlu sustingsta lašas. Dar bus pilna taurė, kuri dabar tuščia, Dar dideliu turtu pavirs ir lobis mažas. O. Chajamas Algirdas KAVALIAUSKAS Nuostabiausiam žmogui – Motinai Moteris sustojo atsikvėpti bažnyčios šventoriuje, kurio pakraščiu akmenimis mūrytą tvorą dengė kuplių liepų vainikai ir margino gėlių žiedai. Saulėta diena labai tiko prie margaspalvio mirgėjimo. Moteris nužvelgė savo atsineštą puokštę ir džiaugėsi, kad ji, kartu su kitomis gėlėmis, bus pašventinta per iškilmingas šventas Mišias. Gėlės, visokie žolynai ne tik malonina akį, bet ir gydo žmogaus dvasią ir kūną. Malonios, galima sakyti – stebuklingos, gyduolės mums, paprastiems žmonėms – paguosti, pastiprinti, padrąsinti, gerai nuteikti. Niekas taip graudžiai neatsiliepė moters sieloje, kaip Švenčiausios mergelės Marijos ir jos sūnaus kančia, primenanti, kad kitų giedrus lūkesčius ir kantrų darbą gali subjauroti, sunaikinti piktavaliai. Ji ant altoriaus kraštelio šventųjų garbei padėjo dalį atsineštų gėlių ir atsiklaupė ant kilimėliu dengto laiptelio prieš altorių su Dievo motinos, ant rankų laikančios sūnelį, paveikslą. Moteris stengėsi prisiminti žodžius, kuriuos iš anksto didesnei šventosios garbei buvo sudėsčiusi mintyse, kad dabar prireikus galėtų sklandžiai juos išsakyti, kad jos dvasios ištartys skambėtų įtaigiau ir jos nuoširdumas šventajai padarytų įspūdį. Kiek motinų prakeikė niekadėjus, tuštinusius gerumo ir padorumo taurę. Nežiūrint nieko, tikintieji išsaugojo viltį. Dabar moteris atėjo ne skųstis, o pasiguosti, padėkoti ir pagarbinti. – Dieve Visagali, gal taip gražu būna tik rojuje, – svarstė moteris matydama išpuoštą bažnyčią ir džiaugėsi, kad ir pati prie maldos namų puošybos prisidėjo. Laikas nuo laiko prisėsdamos vakaro vėsume nemažus miško plotus su kaimyne išrėplinėjo, kol pririnko pataisų, kurie dabar, persipindami
su paparčiais, palei skliautus iki pat aukštų lubų puošė bažnyčią. Moteris suprato, kad maloninti turi ne tik žolynai, bet ir žodžiai. Tačiau geri žodžiai ne visada girdimi, o gėlės matomos visada. Aplinkui begalės žolynų, įvairiaspalvių žiedų mirguliavo akyse. „Gėlės tarp gėlių – gėlių tvanas“, – pasakytų velionis vyras, taip kartą išsireiškęs anąmet per Žolinę, gėrėdamasis gėlių ir skarelių jūra bei toje jūroje ieškodamas savosios, pirktos žmonai skarelės. Prieš atlaidus moters priskintos iš savo darželio ir surinktos lauko gėlės, rodos, sveikino ją, atėjusią į didelę Dangaus ir Žemės šventę. Tarsi suglumintos sakralinio grožio ir juo negalėdamos atsigėrėti savo nustebusius ežerų atspalvio žiedus rugiagėlės nedrąsiai kaišiojo iš vainikų.
Gaila, kad žmogus retai pagalvoja, kaip pasaulyje yra gera ir juo labiau neprisimena, kodėl būna gera, o dienos bėga, nusinešdamos atmintį ir nespėtus ištarti dėkingumo žodžius. Tamsiai nakčiai tik negalvojančiųjų klaidžią sielą lengviau įvilioti į juodas glūdumas. Ji džiaugėsi, kad jos žmogus, nežiūrint gyvenimo vingių ir spąstų, visada išliko žmogumi. Žeminti, niekinti, skriausti žmonės tikėjo pasikeitimais ir garbingumu. Jie vertino gyvybę, gėrį ir grožį. Galvodama apie tai, moteris švento paveikslo šone pamatė tarp sodrios žalumos tekantį upelį, o gal trykštantį šaltinėlį, rodos, sklidiną gerumo ir išminties, iš kurio atsigeria tie, kurie numalšinę troškulį pakelia galvas aukštyn ir žino, kur eiti. Moters vyresnysis brolis žinojo
Zofija ir Juozas Kavaliauskai su vaikaičiais Algirdu ir Arvydu Moteris norėjo, kad jos žodžiai pasiektų Marijos širdį ir su jos pagalba pasiektų visus žmones, atitrauktų juos nuo nuodėmingų dalykų, kad iš motinų rankų nebūtų išplėšiami vaikai, nebūtų žudomi ar tremiami jų tėvai. Geri žodžiai, kaip gyvi pagalbininkai, turi lydėti žmogų varge, kančiose ar džiaugsme. Moteris pasitaisė pamėgtą, vyro dovanotą skarelę, kurią dabar ryšėdavo tik ypatingom progom, ir įniko karštai melstis. Ji visada garbino Dievą, bet tik taip, kaip dabar susikaupusi, geroj savo širdy apmąsto Viešpatį, vienintelį, kuriuo tiki ir pasitiki. Ją užlieja švelnumo banga. Moteris prisimena savo vyrą, kurio šiurkščiame, darbų, vėjų ir lietaus nugairintame delne jos ranka rasdavo poilsį ir nusiraminimą. Tie delnai mena liepsną ir aistrą, kaip laimingą žydėjimą, kai aplinkui daugybė žiedų, žiedelių, žiedeliukų, žiedelyčių.
kelią, sielą paskyrė brevijoriui ir dangaus karalystei, tarnavo Dievo bažnyčiai ir parapijiečiams. Naujai valdžiai jis neįtiko ir vieną naktį apsilankė neprašyti svečiai, tarp kurių buvo dar jaunas, šiandien jau matytas garbanius... Išvežė visą jos brolio šeimą, paskui – antro brolio, o dar po kurio laiko ir sesers šeima atsidūrė tolimoje šiaurėje. Daug mačiusiomis, geromis, tarsi viską atleidžiančiomis akimis, ji klajojo prisiminimuose. Pirmykščio džiaugsmo sambrėškiai išnyko kai pamatė kitame altoriaus šone priklaupusį, prastą reputaciją pelniusį garbanių. Moteris, dar ką tik nardžiusi paveikslo debesėliuose, pakėlė nustebusias akis ir peržegnojo klūpantį. Moters ženklas klūpančiame atsiliepė neužmirštu, senu ir galingu vidiniu šauksmu. Vyras tuoj pat atsistojo ir, žiūrėdamas kažkur aukštyn virš paveikslo, plačiu mostu ant
A. Kavaliausko tėvai, 1935 m. krūtinės metė vieną, metė antrą kryžiaus ženklą ir nevikriai pasitraukė. – Dievas žino, kodėl jo elgesys prasilenkia su žmogišku pašaukimu, – mąstė moteris. Jie pasižinojo nuo tos nykios, tos baisios žmonių gaudynių nakties. Moterį net drebulys nupurtė, kai ji suprato, kad vos nepatikėjo garbaniaus nekaltumu: neva atsitiktinai pakliuvęs į įvykių vietą... Jis vėl vos nepadarė kažko šventvagiško, vos neįsibrovė į jos sielą ir vos nesujaukė tėvų išugdytos merginos vidinės darnos. – Amžinatilsį mamutė, duok jai, Viešpatie, dangaus karalystę, mokėjo atskirti pelus nuo grūdų visada likdama su savais padorumo pusėje net labai sunkiais laikais, kai smurtas ir prievarta šiuose kraštuose neturėjo jokių ribų. Kartą po bažnyčios apiplėšimo rado vagių, sprukusių nuo persekiotojų, pamestą visom prasmėm labai brangų auksinį kieliką ir grąžino klebonui. Už tai ilgai bažnyčioje jai buvo dėkojama. Duktė turėjo už daug ką garbstyti senąją: kad ir už jos supratingumą, kai būdama turtinga panele pasirinko tekėti už kaimiečio. Su vyru išmoko gyvenime skirti svarbiausius dalykus ir to mokė vaikus. Moteris neabejojo, kad šventoji Motina mokės iš aukštybių nusileisti prie jaunų sielų ir jauni žmonės pajus jos artumą, supras tai, ko dabar dar nesupranta, ir nereikalingos mintys neįsibraus į jų galveles, nedrums jaunų protų. Augantys ir bręstantys nepasiklys pasirinkdami vertybes. Ir dabar ji matė tik svarbiausią dalyką: Motinos su sūnumi skausmą.
Kol dainuosim, tol kursim savo istoriją Dalia SAVICKAITĖ Dainavimo tradicijos likimas Lietuviai neturi epo. Mitologai vargsta ieškodami jo, bando lyg kokią dėlionę sudėlioti iš padrikų fragmentų, kurie iki mūsų atėjo tautosakos
palikime. Lyg apgailestaudami, lyg didžiuodamiesi sakome, kad savo epą į dainas sudėjome. Dainuodami karus laimėjome, dainuodami džiaugiamės naujos šeimos sukūrimu ar pagausėjimu, dainuodami atsisveikiname į kapus lydėdami, dainuodami dirbome ir šventėme. Ir šiais laikais dar ban-
dome dainuoti. Kai sunku, kai reikia pareikšti savo nuomonę prieštaraujant ar palaikant. Vis rečiau. Miestuose „triukšmavimą“ riboja bendrabūvio taisyklės, kaimuose dažnai net nepajunta ribos tarp atpalaiduojančio įtampą linksmumo ir smegenų tamsos... Vilose vykstančiose šeimų šventėse „atidir-
ba“ muzikantai dainuodami ne konkrečiai vietovei būdingas ir dažnai net neatitinkančias šventės temos dainas, o pavienės dainingųjų iniciatyvos „uždaužiamos“ kolonėlių bumbsėjimu... Net ir ne visos kultūros įstaigos gali pasigirti, turinčios daug vokalinių kolektyvų. Iki mūsų dienų senąjį muzikinį
Moteris gal norėjo atsistoti, bet kažkodėl tik pasimuistė, pasitaisė ir pamaldžiai sudėjo rankas. Žmonės kilo, procesija ėjo apie bažnyčią. Klūpėdama moteris atidžiai klausė ir stebėjosi, kad negirdi sodraus savo vyro balso. Jį stengėsi pakeisti sidabrinis varpelių skambėjimas. – Ir reikia gi taip, atleisk mums Viešpatie, – atsiprašinėjo žmona už sutuoktinį. Turėdamas gražų balsą vyras retai giedodavo, kaip ir dauguma tokių vyrų iš skursnių čionykščių vietovių. Jis stovėdavo prieš šventųjų paveikslus laimingas meilėje, su kažkokiu vaikišku susitelkimu žiūrėdavo į juos ir niūniavo, melodingai niūniavo, kaip moka niūniuoti dažnas šių vietų kaimietis. Anksčiau ji bijojo dėl vyro, paskui su vyru bijojo dėl savo vaikų gyvenimų, dabar viena – nieko nebijojo. Užsispyrusiai mąstė, kol galiausiai suformulavo klausimą: o švenčiausioji Marija, ar dar kas apgręš kelius su dulkinais vieškeliais, kuriais ėjome?.. Moteris prisimena daug smagių akimirkų, gerų žmonių ir gražių poelgių. Ji galvojo: nors žmogus šioje žemėje nieko neužgyveni, bet, Dieve tu mano, kaip čia smagu su savais džiaugtis gyvenimu ir garbinti Aukščiausiąjį. Ji buvo sklidina savo kilnaus troškimo ir norėjo, kad jos norai pripildytų laukus, miškus ir visą žemę. Ji labai mylėjo savo kraštą ir žmones. – Viešpatie, pasigailėk manęs, jeigu suklydau, – sušnibždėjo moteris ir palinkusi į priekį petimi atsirėmė į altorių. Gėlių puokštelė iš rankų nuslydo ant kilimėlio.
paveldą, unikaliąsias sutartines išsaugojo folkloro kolektyvai, kaimo kapelos kaip moka, taip dainuoja XX a. melodijas, bažnyčių chorai saugo savo sakralųjį muzikinį paveldą, o praeito amžiaus ir pastarųjų dešimtmečių pasaulietinė muzika? nukelta į 6 psl.
6
Utenos apskrities žinios
2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis Nr. 89 (2694)
Protakos
Projektą remia
UTENOS KRAŠTO ALCHEMIJA
Kol dainuosim, tol kursim savo istoriją atkelta iš 5 psl. Jei ne chorinio dainavimo tradicijas sauganti Respublikinė dainų šventė, kažin ar vokaliniai kolektyvai būtų kuriami ir rajonų kultūros įstaigose. Menų plėtotė, tarp jų ir dainavimas, visad laikėsi ant pasišventėlių pečių. Materialėjant pasauliui, materialėja ir žmonės. Pasišventėlių vis mažiau, nors pasižvalgius matai, kad kiekviename rajone yra muzikos mokyklos, kuriose lyg ir turėtų burtis fanatikai. Gal jų ir yra, bet labai jau gyvybingas mūsuose posakis, kad už iniciatyvas baudžiama... Kur norinčiam ir galinčiam veikti, jas reikšti, jei neturi valdančiųjų politikų palaikymo, nesi įkūręs kokios visuomeninės organizacijos, per kurią būtų galima teikti projektus? Biurokratai mąsto biurokratiškai: jei žmogelis dar sugeba „klibėti“ tegul sau „maskatuojasi“ savo sumanymų erdvėj – kam dar tokį laikyti biudžetinėje įstaigoje ir pinigus mokėti? Kad toks gudrus, tegul pats prasimano... Kažin, ar toks požiūris padės plisti dainos menui, kažin, ar iki šių dienų išsaugotasis muzikinis paveldas nukeliaus į rytdieną, ar šiandieninių žmonių godos bus išgirstos kitose kartose...
L. Kuksėnienė demonstravimo vieta, lyderių atsiskleidimo arena. Kultūros darbuotojas jokiu būdu neturėtų tapti bendruomenės renginių organizatoriumi. Na, nebent gelbėti techninėmis garsinimo ir švietimo priemonėmis. Pastebėti bendruomenėse talentai savo „augimą“ turėtų tęsti kultūros įstaigose, padedant profesionaliam kultūros darbuotojui. Tik taip išugdysime aukštų poreikių meno renginių žiūrovą, dalyvį, kūrėją, asmenybę. Tik tokiam žmogui bus reikalinga kultūros įstaiga su visais jos darbuotojais... Tik taip liks gyva tradicija – dainuoti.
Ignalinos kolektyvas „Iš širdies“ Vienas baisiausių reiškinių šiandienos kultūroje – bendruomenių „vakarėliai“. Matyt, ne veltui taip nenoriai Kultūros taryba skiria projektines lėšas jiems organizuoti. Vakarėlių reikia, bet tik neiškreiptų savo esme. Kultūros darbuotojai kaimo vietovėse tampa ne meninio skonio ugdytojais, talentų ieškotojais, žinių apie meną skleidėjais, o vietinės publikos poreikių tenkintojais. O tie poreikiai dėl patyrimo stokos, dažniausiai, nėra patys aukščiausi... Triukšmingo ir greito žmonių pasitenkinimo, dažniausiai, reikia politikams. O žmogui gerai – atėjo, akis paganė, dar kaimynę pašokdino, stiklą alaus sumurkė ir... namo. Kuo mažiau žinai, tuo mažiau reikia: jam net neateina mintis, kad gali būti ir kitaip. Bendruomenių vakarėliai turėtų būti ten gyvenančių žmonių talentų atradimo ir
„Iš širdies“ dainuoja Ignalinoje Kurortinėje Ignalinoje repetuoja trys suaugusiųjų vokaliniai kolektyvai: M. Petrausko muzikos mokyklos kvartetas, vaikų darželio „Šaltinėlis“ darbuotojų kolektyvas „Atgaiva“, vadovaujamas Vidos Ksenzovienės bei Kultūros ir sporto centro Loretos Kuksėnienės „Iš širdies“. Muzikos mokyklos kolektyvas – tiesiog prestižo reikalas, o štai vaikų darželio dainuotojos – muzikai pasišventusios V. Ksenzovienės nuopelnas. Gaila, kad kultūros centras – konkrečiai kultūrine veikla turinti užsiiminėti įstaiga – turėdamas renovuotas patalpas, nemato reikalo turėti daugiau vokalinių kolektyvų, nes dar maestro Ilgūno laikais sukurtos rajono centro muzikinės tradicijos buvo puikios ir
pritraukiančios ne tik dalyvių, bet ir žiūrovų. Vėliau puikius chorus turėjo jau a. a. Olga Juknevičienė, dar visai neseniai – Deimantė Zlatkauskienė. Nei pinigų, nei palaikymo, nei galimybių veikti niekas neribojo. Prašė tik vieno – kuo daugiau veiklos su miestiečiais ir metodinės sklaidos į periferiją. Apie kažkokį dalijimąsi patirtimi, metodinę veiklą Ignalinos rajone kalbėti netenka, nes jos tiesiog nėra, o vienintelio dainuojančio suaugusiųjų kolektyvo vadovė L. Kuksėnienė dirba ketvirčiu etato. Kolektyvas „Iš širdies“ gyvuoja beveik 10 metų. Bene žaviausia tai, kad jauna ir dažnai Ignalinoje gražiausia kultūrininke vadinama kolektyvo vadovė Loreta Kuksėnienė sakė, kad „dainuoti bet ką ir bet kaip neugdant klausytojo muzikinio skonio, o tik atsižvelgiant į publikos poreikius joks profesionaliai dainuojantis negali. Tiesiog nesidainuoja“. Nenuostabu, kad tokius aukštus uždavinius sau kelianti vadovė pasiekia ir puikių rezultatų. Nors tiesiogiai pakvietimai į konkursus iki jos „neateina“, bet pati ieško, randa, per kolegas susižino kur koks konkursas vyksta. Teikia paraiškas dalyvauti ir važiuoja. Dabar kolektyvas puikiai žinomas Ignalinos rajono gyventojams ir Lietuvos renginių organizatoriams. Ansamblio atliekamas repertuaras labai įvairus: tai ir senoji estrada, ir šiuolaikinių kompozitorių gerai žinomi kūriniai, liaudies dainos ir klasikinė muzika, kūriniai atliekami a cappella bei pritariant įvairiam akompanimentui. Kolektyvas jau pelnė ne vieną prizą, bet labiausiai įsimintini: 2013 m. VII vokalinės muzikos konkurse „Iš širdies į širdį“ Skriaudžių kultūros centre pelnytas I-mo laipsnio diplomas; Ukmergės r. Taujėnų dvare vokalinių kolektyvų festivalyjekonkurse „Šventosios gaida“, mišrių kolektyvų kategorijoje užimta II-oji vieta; 2015 m. respublikiniame vokalinių ansamblių šventėje-konkurse „Kur aukštas klevas 2015“ Linkuvoje užimta III-ioji vieta ir pelnytas apdovanojimas už geriausiai atliktą Europos kompozitoriaus dainą. Kiekvienas konkursas savaip įdomus, savaip įsimintinas. Visada svarbu, kaip konkursų organizatoriai sutinka dalyvius, ką įžvelgia: konkurentus, ar galimybę tobulinti vieniems kitus, kaip ir ar laiku pateikiama informacija: kur persirengti, kada repetuoti ir pan., kiek klausytojų salėje, kaip nusiteikusi vertinimo komisija... Konkursinę nuotaiką visad sukuria smulkutės detalės: žvilgsnis, žodis, nes įtampos ir taip gana. Pagaliau ir tai, kad demonstruoji, ką gali rajonas, iš kurio atvykai – įpareigoja, gal net pakviečia ir kitų kolektyvų žmones čia apsilankyti...
Kolektyvas – kaip šeima Kolektyve – septyni žmonės. Vadovei juos suburti pasisekė todėl, kad miestelis palyginus nedidelis ir visi vienas apie kitą kažką žino. Kvietimas „skelbimais“ neefektyvus. Didžioji dalis kolektyvo narių yra baigę muzikos mokyklas, jų muzikinis skonis susiformavęs iš anksčiau. Repertuare kiekvienas narys turi savo mėgiamą dainą. Loreta mano, kad viena iš sudėtingesnių repertuare – baroko didybės laikų kompozitoriaus H. Perselio „Giedantis strazdas“. Daug kūrinių kolektyvas atlieka a cappella. Nors tokį repertuarą priverčia rinktis gyvenimas – tiesiog kolektyvas neturi akompaniatoriaus, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: atsiranda proga pademonstruoti kolektyvo profesionalumą. Kažkaip juk reikia pasiguosti... L. Kuksėnienė nepateisina tų vadovų ar renginių režisierių, kurie iš dainininkų nori „padaryti“ aktorius. Kolektyvo įvaizdį ji siekia formuoti kitokiomis priemonėmis. Dainuoti susirinkę žmonės turi publiką „imti“ tuo, kam susirinko (pastebėjimas – visaginietis Ilja Aksionovas tikrai prastai judėjo scenoje, bet tai netrukdė jam tapti publikos numylėtiniu). Gal todėl kolektyve „neprilipo“ retro stiliaus dainos, ne visuomet jie „įsikomponuoja“ ir renginiuose, kuriuose reikia „užpildyti tuštumas“. Tai tikrai ne didybė, o profesionalaus,
save gerbiančio žmogaus požiūris į darbą. „Iš širdies“ – tai kolektyvas, galintis papuošti intelektualesnius sambūrius. Esame įpratę, kad vokaliniuose kolektyvuose – didžioji dalis pagyvenusiųjų arba tiesiog vaikų ar jaunimo kolektyvai. L. Kuksėnienės kolektyvas žavi ir tuo, kad jame visi tie, kurie šiandien kuria Lietuvą: visi dirbantys, visi nuo trisdešimties iki penkiasdešimties. Kolektyvas nedidelis, todėl ir vadovavimas jam nėra labai sudėtingas: mažai tuščių ambicijų ir nepamatuotų reikalavimų. Jei kuris kolektyvo narys dėl vienos ar kitos priežasties negali dalyvauti koncerte, nevyksta visas kolektyvas. Mikroklimatas
– puikus. Kartu išgyvena ir sėkmes ir nesėkmes. Pasidomėjus, ar asmenišku tampantis bendravimas netrukdo dirbti, vadovė sako, kad kolektyvas yra kaip šeima. Kaip vadovas gali vadintis vadovu, jei nesugeba atrasti to jautraus dalykinio viduriuko, sugebėti subalansuoti požiūrio į bendrą darbą ir laisvalaikį. O kita vertus, juk net iš artimiausio draugo reikalaujame vienų ar kitų dalykų, net artimiausius draugus pakritikuojame, patariame, pasiūlome įvairius sunkumų sprendimo būdus. Domėjausi ir tuo, kaip kolektyvas žiūri į „naujokus“. Juokaudama L. Kuksėnienė pateikė klausimą man – o kaip šeimoje žiūrima į atitekančią marčią ar žentą? Trintis būna visada, bet „kampai apsigludina“ ir gyvenimo ratas rieda toliau. Didelė vadovės laimė, kad kolektyvas per dešimtmetį mažai keitėsi. Tame ir kita laimė: kolektyvo moterims Ignalinos kultūros ir sporto centras per dešimtmetį pasiuvo du rūbų komplektus (vyrukai dėvi savo). Kolektyvo narių skaičius taip pat optimalus – tiek kiek telpa į KC „mašiniuką“ plius rekvizitas... Kas ta principingoji, kultūros centre vienintelio vokalinio kolektyvo vadovė? Loreta Kuksėnienė – ignalinietė. Po vietos muzikos mokyklos baigimo įstojo į Vilniaus konservatoriją, baigė vokalinio kolektyvo vadovės specialybę. Vėliau Klaipėdos universiteto pedagoginiame fakultete stu-
dijavo ir baigė etiką. Augina 13 ir 12 metų dukras, kurios, nors menui ir neabejingos, muzika nesižavi. Vyras taip pat nėra muzikos „sirgalius“, nors žmonos veiklą supranta. Jauna moteris pasvajoja ir apie didesnį kolektyvą, bet negali ignoruoti šeimos poreikių. Ketvirtis etato – per mažas indėlis į šeimos biudžetą, todėl dirba ir pedagoginį darbą – dėsto etiką. Gal būtent tai – darnos dėsnių išmanymas – padeda vadovei kasdienėje kūrybinėje veikloje nepasiduoti vartotojiškiems publikos poreikiams, o ginti savo, kad ir mažą, bet profesionalią tiesą.