Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politika
2020 m. – 2023 m. I ketvirtis
I.I. Lietuvos oficiali parama vystymuisi
2015 m. gegužės 26 d. Tarybos išvados (dok. nr. 9241/15, 31–33 punktai):
„(...) ES dar kartą patvirtina savo bendrą įsipareigojimą pasiekti 0,7 % OPV/BNP tikslą per laikotarpio po 2015 m. darbotvarkės įgyvendinimo laiką. Iki 2002 m. prie ES prisijungusios valstybės narės dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą pasiekti 0,7 % OPV/BNP tikslą, atsižvelgiant į su biudžetu susijusias aplinkybes, o tos valstybės, kurios jau pasiekė
šį tikslą, įsipareigoja jį išlaikyti ar viršyti; po 2002 m. prie ES prisijungusios valstybės narės siekia padidinti savo OPV/BNP tikslą iki 0,33 %. Tarptautinė bendruomenė taip pat turėtų padėti nukreipti išteklius ten, kur jų labiausiai reikia, ypač į mažiausiai išsivysčiusias šalis ir nestabilias bei konfliktų apimtas šalis. Bendrų OPV įsipareigojimų kontekste ir visapusiškai atsižvelgdama į atskirų valstybių narių prioritetus paramos vystymuisi srityje ES dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims. ES įsipareigoja pasiekti bendrą tikslą – trumpuoju laikotarpiu skirti 0,15–0,20 % OPV/ BNP mažiausiai išsivysčiusioms šalims, o per laikotarpio po 2015 m. darbotvarkės įgyvendinimo laiką toms šalims skirti 0,20 % OPV/BNP.“
Naujasis Europos konsensusas dėl vystymosi „Mūsų pasaulis, mūsų orumas, mūsų ateitis“ (2017 m. birželio 7 d.) yra įsipareigojimas Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo laikotarpiu OPV skirti 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNPj): „Kad ištekliai būtų skiriami tam, kam jų labiausiai reikia, ypač mažiausiai išsivysčiusioms šalims, nestabilioms ir konfliktų apimtoms šalims, ES taip pat įsipareigoja kolektyviai pasiekti trumpalaikį tikslą mažiausiai išsivysčiusioms šalims teikti 0,15–0,20 % OPV/BNPj, o Darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo laikotarpiu pasiekti tikslą mažiausiai išsivysčiusioms šalims skirti 0,20 % OPV/BNPj. ES ir jos valstybės narės taip pat pripažįsta, kad Afrikos besivystančios šalys susiduria su ypatingais iššūkiais. (...) Jos toliau stebės pažangą ir kasmet teiks ataskaitas, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir viešoji atskaitomybė.“
Adis Abebos veiksmų darbotvarkė teigia, kad „(...) OPV teikėjai dar kartą patvirtina savo atitinkamus įsipareigojimus OPV srityje, įskaitant daugelio išsivysčiusių šalių įsipareigojimą pasiekti 0,7 % OPV/BNP tikslą ir tikslą mažiausiai išsivysčiusioms šalims teikti 0,15–0,20 % OPV/BNP. Mus įkvepia tų kelių šalių, kurios pasiekė arba viršijo savo 0,7 % OPV/BNP įsipareigojimą ir tikslą mažiausiai išsivysčiusioms šalims teikti 0,15–0,20 % OPV/BNP, pavyzdys. Primygtinai raginame visas kitas šalis intensyvinti pastangas didinti savo OPV ir dėti daugiau konkrečių pastangų OPV tikslams pasiekti. Palankiai vertiname Europos Sąjungos sprendimą, kuriuo dar kartą patvirtinamas jos bendras įsipareigojimas pasiekti 0,7 % OPV/BNP tikslą per laikotarpio po 2015 m. darbotvarkės įgyvendinimo laiką, įsipareigojama artimiausiu metu kolektyviai pasiekti tikslą mažiausiai išsivysčiusioms šalims teikti 0,15–0,20 % OPV/BNP ir per laikotarpio po 2015 m. darbotvarkės įgyvendinimo laiką toms šalims skirti 0,20 % OPV/BNP. Raginame OPV teikėjus apsvarstyti galimybę nustatyti tikslą bent 0,20 % OPV/BNP teikti mažiausiai išsivysčiusioms šalims.
Pripažįstame, kad svarbu išteklius labiausiai lengvatinėmis sąlygomis nukreipti į tas šalis,
4
I.
kurių poreikiai yra didžiausi, o gebėjimai sutelkti kitus išteklius – mažiausi. Šiuo atžvilgiu itin susirūpinę atkreipiame dėmesį į tai, kad mažiausiai išsivysčiusioms šalims skiriamos OPV dalis mažėja, ir įsipareigojame pakeisti šios mažėjimo tendencijos kryptį. Mus įkvepia šalių, kurios bent 50 % savo OPV skiria mažiausiai išsivysčiusioms šalims, pavyzdys.“
Finansavimo vystomajam bendradarbiavimui aplinka vis sudėtingėja; pastaruoju laikotarpiu iškilo nemažai iššūkių, kurių poveikius jau iš dalies jaučiame, iš dalies dar ne: pvz., COVID-19 pandemija bei kompleksinės situacijos regione, tokios kaip politinė ir pilietinės visuomenės situacija Baltarusijoje ar Rusijos karinė invazija į Ukrainą. Tačiau nepaisant visko, oficiali parama vystymuisi (OPV) toliau atlieka itin svarbų vaidmenį, nes viso numatyto finansavimo, kuriuo padedama įgyvendinti Darbotvarkę iki 2030 m., kontekste ji yra svarbus elementas. Tai didina finansavimo vystymuisi poreikius ir sukelia itin rimtą pavojų pažangos užtikrinimui, arba net ir daliniam jos užtikrinimui, t. y. užtikrinti esamų pasiekimų nemažėjimą įgyvendinant Darbotvarkę iki 2030 m. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad visi šie veiksniai globaliu mastu turėjo ir tebeturi didelės įtakos nelygybių didėjimui bei tokių itin opių problemų kaip maisto saugumas, infliacija, maisto tiekimo grandinių trukdžiai (įskaitant trąšas ir energiją), pasaulinis skolų lygio mažėjimas ir kt. paaštrėjimui.
Nors ir kaip sudėtinga šiuo metu vertinti būsimą Darnaus vystymosi tikslų (DVT) raidą Lietuvoje, konkreti ir stabili OPV strategija padėtų mažinti potencialius neigiamus poveikius šalių partnerių vystymuisi, kilusius ar dar kilsiančius dėl Rusijos karo Ukrainoje. Išskiriant šiuos esminius šiandienos iššūkius, Lietuvos siekis, kad VB politika jai taptų prioritetinė, turėtų remtis ne vien politine valia, bet ir politiniais sprendimais. Siekiant tapti „viena aktyviausių“ šalių VB kontekste, reikia kardinaliai – ir realistiškai – peržvelgti Lietuvos teikiamą OPV finansavimą. Pastarojo laikotarpiu Lietuvos skirta OPV yra viena mažiausių ES, todėl tokie strateginiame dokumente nurodyti siekiai (3 metų perspektyvoje) labiau skamba kaip diplomatinė beletristika politinei valiai pakelti, nei realus užmojis. Tai matyti žemiau pateiktose OPV grafose.
1 lentelė. ES valstybių narių OPV 2020–2021 m. (OPV situacija 2020–2021 m.) žalia – padidėjo / geltona – pokytis ne didesnis nei 0.01 proc. / raudona – sumažėjo
5
Kaip matome iš grafiko, minimu laikotarpiu OPV padidėjo tik 6 valstybėse, tolygiai per pusę tiek ES 13 šalyse (OPV įsipareigojimas – 0,33 proc.), tiek kitose ES šalyse (OPV įsipareigojimas – 0,7 proc). Lietuvos skiriamos OPV dydis nekito, kaip ir mūsų artimiausių kaimynių Lenkijos, Estijos ir Latvijos. ES lygmenyje pagal OPV skyrimo dydį lenkiame tik 3 valstybes – Rumuniją, Bulgariją bei Latviją, kurių skiriama OPV yra vos 0,01 proc. mažesnė nei mūsų. Matome, kad lyginant OPV sumą ir ataskaitinius metus, Lietuvos skiriamos OPV dydis kelia nerimą. Todėl strateginiame dokumente, kuriame Lietuva įvardijama kaip „aktyviausia regiono VB veikėja“, bei nuostata prioritetizuoti vystomąjį bendradarbiavimą skamba kaip tikrai didelis iššūkis, kuris pirmiausia turėtų būti paremtas konkrečia strategija, kaip imtis konkrečių ir patikrinamų veiksmų siekiant įgyvendinti savo įsipareigojimą iki 2030 m. oficialiai paramai vystymuisi skirti 0,33 proc. BNP ir dalį OPV skirti mažiausiai išsivysčiusioms šalims.
Siekiant ieškoti naujų galimybių užtikrinti tinkamą Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos politikos įgyvendinimą, Lietuvos užsienio reikalų ministras 2021 m. gruodžio 27 d. įsakymu patvirtino Vystomojo bendradarbiavimo strategines kryptis 2022–2025 metams. Jų tikslas – sudaryti planavimo ir valdymo sąlygas nuoseklesnei, racionalesnei ir darnesnei vystomojo bendradarbiavimo politikai. Strateginės kryptys buvo rengiamos konsultuojantis su įvairiais vystomojo bendradarbiavimo architektūros dalyviais: verslu, viešuoju sektoriumi ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Žvelgiant iš NVO perspektyvos, virtualių susitikimų metu buvo kreipiamas dėmesys į kertinių strategijos prioritetų svarbą (bendradarbiavimas su VB architektūros dalyviais, institucinio stiprinimo bei tinklaveiklos svarba, globalaus švietimo ir piliečių įtraukimo į VB veiklas svarba, geografiniai prioritetai ir t. t.).
Pirmojoje strategines VB kryptis nurodančio dokumento dalyje minimi šie tikslai ir teiginiai:
Lietuvos vystomasis bendradarbiavimas turi tapti prioritetine užsienio politikos sritimi. Lietuva siekia tapti viena aktyviausių vystomojo bendradarbiavimo veiklą vykdančių valstybių regione.
Lietuvos parama valstybėms partnerėms taip pat grindžiama poreikiu plėsti prekybos ir investicijų geografiją, didžiausią dėmesį skiriant šalims, kuriose galima tikėtis geriausio rezultato Lietuvai ir valstybėms partnerėms.
2 lentelė. ES valstybių narių ir ES kolektyvinė OPV 2011–2021 m.
6
2020–2021 metų Lietuvos OPV dydžio nekitimas ir jos dydis bei proporcija ES lygmenyje nėra naujiena (2-oje lentelėje pateikti ES OPV duomenys lyginamuoju 2011–2021 m. laikotarpiu). Reikia pastebėti, jog Lietuvos kontekste OPV nekitimas gali būti laikomas ir savotiškai „teigiamu“ aspektu, turint omenyje 2011–2017 m. pasikartojusį net ir skiriamos OPV mažėjimą. Iš ES lyginamosios ataskaitos matyti, kad, Lietuvai norint tapti mūsų regiono lydere, jai reikės įdėti žymiai daugiau konkrečių pastangų, realių veiksmų ir veiksmingų politinių sprendimų, nes gražių politinių epitetų strateginiuose dokumentuose tam neužteks.
Net ir lyginant su Latvija, kurios 2021 m. OPV suma buvo 0,01 proc. mažesnė nei Lietuvos, Latvijos strateginis ir nuoseklus OPV augimas pastebimas nuo pat 2011 m. buvusio 0,07 proc. (palyginimui Lietuvos – 0,13 proc.) iki 0,12 proc. 2021 m.; tai yra 0,05 proc. augimas lyginant su 0,13 proc. Lietuva (OPV dydis nepakito). Šio laikotarpio gairėse Lietuvos skiriama OPV 2021 m. yra net mažesnė nei 2011 metais.
Lyginant su Estija, situacija panaši: lyginamuoju laikotarpiu Estijos teikiamos OPV dydis tendencingai didėjo (ir kartą krito 2017 m.), o lyginant 2011 m. ir 2021 m., Estijos OPV padidėjo 0,06 proc. Ne išimtis ir Lenkija, kurios OPV lyginamuoju laikotarpiu taip pat išaugo 0,07 proc. (nuo 0,08 proc. 2011 m. iki 0,15 proc. 2021 m.).
Stebint tokias regiono OPV tendencijas, galime tik viltis Lietuvos lyderystės, o tikslingiau – laukti bent jau mūsų šalių kaimynių stabiliai augančios OPV tendencijų.
I.II. Vystomojo bendradarbiavimo strateginės kryptys 2022–2025 metams
Po konsultacijų su verslo, savivaldybių, viešojo sektoriaus ir NVO atstovais, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos koordinuojama darbo grupė parengė strategijas vystomojo bendradarbiavimo politikai 2022–2025 metams. Tematinės strategijos prioritetizuoja Rytų partnerystės šalis – Sakartvelą, Ukrainą, Moldovą, Armėniją bei bendrajame dokumente minimą paramą Baltarusijos pilietinei visuomenei; Vidurio Rytus – Palestiną (ilgametę partnerę) ir Iraką (naują šalį partnerę); Afrikos valstybes – Nigeriją, Ganą, Keniją ir Malį (Nigerijoje ir Malyje anksčiau buvo finansuoti projektai, Kenijoje ir Ganoje veiklos vykdytos netematinių projektų rėmuose – pvz., VB Platformos koordinuojamų projektų stažuotės) bei Uzbekistaną (nauja prioritetinė šalis). Strategijoje išreikštas siekis du trečdalius viso biudžeto skirti ES Rytų partnerystės valstybėms, o likusį trečdalį tolygiai paskirstyti Afrikai, Artimiesiems Rytams ir Vidurinei Azijai. Vis dėlto toliau dokumente pabrėžiama, kad galimybė koreguoti šias finansavimo paskirstymo proporcijas išlieka (remiantis projektinės veiklos finansavimo poreikiu), tad galima daryti išvadą, jog konkrečios geografinės tikslinės finansavimo strategijos kaip ir nelieka.
Lietuvos vystomasis bendradarbiavimas yra grindžiamas laisvės ir demokratijos principais, reformų įgyvendinimo patirties perdavimu ir JT Darnaus vystymosi darbotvarkės 2030 tikslais. Nors VB Platforma rekomendavo įtraukti ir punktą apie tai, kokiu atveju kertiniai laisvės ir demokratijos principai yra pažeidžiami tiek, kad veikla nustojama vykdyti ir/arba yra atnaujinama (Baltarusijos atvejis), šio tikslinimo galutinėje strategijoje nėra.
Prioritetais strategijoje išskirti DVT:
kokybiškas išsilavinimas (4 tikslas)
lyčių lygybė (5 tikslas)
prieinama ir švari energija (7 tikslas)
kova su klimato kaita (13 tikslas)
taika, teisingumas ir stiprios institucijos (16 tikslas)
partnerystė įgyvendinant tikslus (17 tikslas)
7
Strategijoje taip pat pabrėžiama, kad svarbu „ne tik didinti vystomajam bendradarbiavimui skiriamą finansavimą, bet ir įtraukti į vystomojo bendradarbiavimo veiklą visuomenę, informuoti apie šios veiklos naudą Lietuvos gyventojus“. Deja, tačiau nei 2022 m., nei 2023 m. kvietimuose Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo lėšoms gauti visuomenės informavimas (globalaus švietimo veiklos) nebuvo įtrauktas. 2023 m. sausį URM paskelbė kitą kvietimą asociacijoms, viešosioms įstaigoms ir nevyriausybinėms organizacijoms teikti veiklos projektus, kuriuos įgyvendinant tikslinga dalyvauti Užsienio reikalų ministerijai. Šiame kvietime (administruojamame URM, ne CPVA) išskirta 14 sričių.
1. Demokratinių vertybių plėtra ir administracinių gebėjimų stiprinimas Rytų kaimynystės šalyse.
2. Saugumo ir atsparumo stiprinimas Rytų kaimynystės regione.
3. Lietuvos visuomenės europietiškos tapatybės puoselėjimas ir europietiškų vertybių sklaida.
4. Afrikos dienos Lietuvoje: kultūrų įvairovė ir tarpkultūrinis dialogas.
5. Lotynų Amerikos ir Karibų kultūros įvairovės pristatymas festivalyje „In Latino“.
6. Azijos valstybių pažinimo skatinimas Lietuvoje.
7. Pagarbos žmogaus teisėms, demokratijos principams ir teisės viršenybei skatinimas, atsižvelgiant į Lietuvos narystės Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje ar pasirengimo pirmininkauti Europos Tarybos Ministrų Komitetui 2024 m. kontekstą.
8. Ilgalaikiai Lietuvos interesai ir naujas vaidmuo Jungtinių Tautų sistemos transformacijoje atsižvelgiant į kintančią strateginę aplinką.
9. Valstybės ir diasporos ryšio bei partnerystės stiprinimas:
1. Lietuvos diasporos pilietiškumo stiprinimas, skatinant įsitraukimą į Lietuvos gyvenimą ir grįžimą į Lietuvą;
2. Lietuvos visuomenės informavimas apie diasporos indėlį kuriant gerovę Lietuvoje.
10. Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų žinomumo Lietuvoje didinimas.
11. Atsparumo dezinformacijai ir hibridinėms grėsmėms stiprinimas.
12. Lietuvos narystės NATO palankaus vertinimo visuomenėje stiprinimas ir NATO viršūnių susitikimo Vilniuje prioritetų viešinimas.
13. Ryšių su valstybėmis strateginėmis Lietuvos partnerėmis stiprinimas per kultūrinius ir istorinius renginius Lietuvoje.
14. Kultūriniai ir istorinės atminties projektai, susiję su Rusijos karu prieš Ukrainą ir Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtais 2023 m. atmintinais metais.
Šio kvietimo rėmuose pareiškėjai (asociacijos, viešosios įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos) turi numatyti itin didelę dalį nuosavo įnašo projekto veikloms vykdyti – net 40 procentų visos projekto finansinės vertės. Atitikmens kituose kvietimuose, skirtuose minimai tikslinei grupei, kur būtų reikalaujama tokio dydžio nuosavo indėlio, Lietuvoje nėra (įprastas savų lėšų dydžio vidurkis panašiems projektams yra 10–15 proc.); net ir didelio masto vystomojo bendradarbiavimo švietimo projektai (angl. DEAR – Development Awareness Raising) numato tik 10 proc. nuosavą indėlį. Tokie didžiuliai nuosavo indėlio reikalavimai gan jaunam ir mažam VB srityje veikiančiam Lietuvos nevyriausybiniam sektoriui yra didžiulė kliūtis; labai tikėtina, kad tai paskatins paraiškas teikti ne juridinius NVO žymą turinčius vienetus, o tiesiog tuos, kurie yra įsigiję viešosios įstaigos statusą.
8
Rekomendacijos Vystomojo bendradarbiavimo strateginėms kryptims:
• Rytų partnerystės regionas turi išlikti prioritetiniu Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikoje; artimiausiu laikotarpiu didesnį dėmesį skirti ieškant būdų, kaip kokybiškiau užtikrinti Lietuvoje veikiančių baltarusių ir ukrainiečių nevyriausybinių organizacijų bei aktyvistų stiprinimą ir palaikymą.
• Svarbu užtikrinti mechanizmus,kaip sustiprinti esamas ir potencialias veiklas už Rytų partnerystės regiono ribų. Neeksperimentuoti „bandant laimę“ ir nuolat keičiant tiek kvietimų tikslus, tiek šalių prioritetus: patirties ir taip nėra daug, o strateginės vizijos stabilumas padėtų užmegzti pirmus ilgalaikius bendradarbiavimus ir VB fondo rėmuose, tuo tarpu ko-finansavimo mechanizmas padėtų stiprinti jau esamas kitas veiklas.
• Vertinant tiek ko-finansavimo skyrimą, tiek projektus, raginame didelį dėmesį skirti skiriamo finansavimo procesų skaidrumui ir nešališkumui, detalizuojant aiškius finansavimo skyrimo kriterijus ir paskelbiant visų pareiškėjų surinktus balus. Kiek mums yra žinoma, šiuo metu tik viena organizacija yra gavusi ko-finansavimą savo vykdomam projektui, tačiau tiek CPVA, tiek URM interneto tinklalapiuose viskas pateikiama miglotai ir padrikai, detalios informacijos apie ko-finansavimo galimybės apskritai nėra. Rekomenduojame sisteminti ko-finansavimo paraiškų teikimo informaciją ir ją viešai publikuoti atskiroje grafoje prie kvietimų.
• Raginame tinkamai įvertinti ir vieną iš principinių vystomojo bendradarbiavimo aspektų – paramą mažiausiai išsivysčiusioms šalims bei regionams. Tai turėtų atsispindėti ir daugiašalėje, ir dvišalėje paramoje. Jį rekomenduojame kaip geografinį – horizontalų prioritetą projektų finansavimo kvietimuose, numatant, kad bent minimali OPV dalis būtų skirta šiems regionams. Nors Lietuva turi gerą tranzitinės demokratijos patirtį, derėtų nepamiršti prisidėti ir prie mažiausiai ekonomiškai išsivysčiusių regionų vystymosi.
• Siekiant stiprinti tiek strateginius vertikalius bei horizontalius prioritetus ir sritis, tiek geografiją (turint omenyje kvietimus teikti paraiškas), svarbu prioritetizuoti ir socialinių partnerių dalyvavimą balansuojant dvišalės ir daugiašalės paramos paskirstymą bei socialinių partnerių kompetencijų stiprinimą ir įtraukimą.
• Siekiant platesnės Lietuvos visuomenės paramos vystomojo bendradarbiavimo politikai ir aktyvesnio piliečių įsitraukimo į jos įgyvendinimą, raginame didesnį nei dabar dėmesį skirti visuomenės informavimo ir švietimo apie vystymąsi veikloms, ypač ilgalaikėms, kuriomis visuomenė ne tik būtų informuojama apie svarbius vystomojo bendradarbiavimo aspektus, bet ir taptų sąmoningesnė bei aktyvesnė remiant ir prisidedant prie šios politikos krypties įgyvendinimo įvairiomis formomis (savanoryste, dalyvavimu vystomojo bendradarbiavimo projektuose, patirties perdavimu, paramos teikimu, etiškesniais vartojimo įpročiais ir kt.).
• Raginame numatyti atskirą finansavimą vystomojo bendradarbiavimo projektų poveikio vertinimui (kokybiniam ir kiekybiniam), kurį atliktų išorės ekspertai.
Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondas iki dabar (t. y. 2023 m. kovo pab.) yra paskelbęs du kvietimus teikti paraiškas finansavimui gauti: pirmasis fondo kvietimas buvo paskelbtas 2022 m. rugsėjį, antrasis – 2023 m. kovą. Abiem kvietimams yra pateiktos 11 koncepcijų, kurioms galima teikti paraiškas. Lyginant abiejų kvietimų koncepcijas matyti, kad tik 2 koncepcijos – „Inovacijos tvariam vystymuisi“ ir „Ekonominis ir socialinis jaunimo įgalinimas
9
Irake“ – liko identiškos savo šalimis ir tematika. Kelios koncepcijos yra iš dalies pakoreguotos, pvz., „Skaitmeninė transformacija“, 2022 m. taikyta visoms prioritetinėms Afrikos šalims, 2023 m. fokusuojasi tik į Keniją; be to, adaptuoti ir patikslinti kvietimai projektams Armėnijoje. Dalis kvietimų koncepcijų kito iš esmės, pvz.: „Baltarusijos piliečių pilietiškumo ugdymo“ koncepcija pakeista į „Demokratinių idėjų komunikaciją – baltarusišką žiniasklaidą“. Tokį tematinį (ne)nuoseklumą bus galima vertinti tik praėjus keleriems metams.
Svarbu paminėti, jog pirmojo Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo paraiškų vertinimo metu kilo nemažai nesklandumų: nors paraiškų vertinimo laikotarpis buvo pratęstas, pareiškėjai apie naujus terminus nebuvo informuoti; itin didelė paraiškų dalis – net 43 – neatitiko bazinių vertinimo kriterijų ir buvo atmestos dar administracinio vertinimo etape (palyginimui: tolimesniam turinio vertinimui buvo perduotos 30 paraiškų). Finansuota tik 12 paraiškų.
2023 m. Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo kvietime jau yra pateiktos dvi vertinimo formos – tai administracinio atitikties tinkamumo bei turinio ir išlaidų pagrįstumo vertinimo formos; tikimasi, jog paraiškų teikėjams jos suteiks daugiau aiškumo apie reikalavimus, prioritetus ir vertinimo balų paskirstymą. Tačiau teikiant paraišką jos priėmėjai reikalauja įvairių priedų, tokių kaip „susitarimas tarp partnerių“, kurių formos ar šablonai nėra pateikti. Turint omenyje tai, kad šie kvietimai yra nedidelės apimties, ir siekiant palengvinti administracinę naštą paraiškų teikėjams, būtų pravartu visų reikalaujamų bendrinių priedų formas įkelti į internetą šalia pagrindinės paraiškos formos.
Paradoksalu tai, kad kvietimas Darnaus vystymosi tikslų viešinimui – globaliam švietimui atsirado būtent čia, nors, kaip jau minėta, visuomenės informavimas buvo įvardytas kaip svarbi sritis.
Dar vienas dalykas, kurį svarbu paminėti, yra tai, jog 2023 m. Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondui skirto finansavimo suma išaugo: šiemet jam planuojama skirti ne mažiau kaip 1 mln. eurų (2022 m. – ne mažiau kaip 800 tūkst. eurų).
REKOMENDACIJOS:
• Rengiant koncepcijas siūlome detalizuoti ir įvardyti, kokia dalis vystomojo bendradarbiavimo strateginių krypčių (tiek tematiniu, tiek geografiniu atžvilgiu) turi būti prioritetizuojama tolimesnėse veiklose, ir kokia koncepcijų dalis bei kokiu būdu leis ir reaguoti, ir prisidėti prie kitų potencialių vystomojo bendradarbiavimo veiklų ir tematikų.
• Rekomenduojame koncepcijų apraše aiškiai įvardyti ir institucinio stiprinimo galimybę vystomojo bendradarbiavimo ir/arba humanitarinės veiklos organizacijas vienijančioms skėtinėms organizacijoms. Vieni pagrindinių jų veiklos tikslų yra stiprinti vystomojo bendradarbiavimo ir/arba humanitarinės veiklos NVO kompetencijas, įgūdžius, prisidėti prie politikos formavimo, advokacijos, atstovavimo, tarpininkauti tinklaveikoje ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo atstovavimui ir tinklaveikos skatinimui Europos bei globaliame lygmenyje. Finansavimas administracinėms išlaidoms, mokymams ir kompetencijų kėlimo veikloms, tematiniam tiriamajam ir analitiniam darbui leistų efektyviai įgalinti ir užtikrinti vystomojo bendradarbiavimo aktorių augimą ir struktūrizuotą bei stabilų įsitraukimą. Rekomenduojame skirti institucinį finansavimą ne trumpesniam nei dvejų metų laikotarpiui, siekiant kokybiško projekto rezultatų tęstinumo ir plėtojimo.
10
• Rekomenduojame suteikti galimybę teikti paraiškas tinklaveiklos ir įsitinklinimo veikloms šalyse partnerėse, aiškiai nurodant finansuojamų veiklų pobūdį (stažuotės, darbinės šešėliavimo veiklos, specifiniai tarptautiniai renginiai, poreikių vertinimas ir kita). Trumpalaikių, tikslinių ir stiprų ateities partnerystės potencialą atliepiančių veiklų finansavimo įvedimas padėtų VB organizacijoms efektyviau planuoti poreikių analize paremtus projektus ir atliepti vystomojo bendradarbiavimo strategijos kryptis ir naujesniuose strateginiuose geografiniuose prioritetuose (tokiuose kaip Uzbekistanas, Irakas bei Irako Kurdistanas, Kenija), kur ankstesnė parama ir NVO veiklos buvo remiamos minimaliai.
• Dabartinė situacija, susidariusi dėl didėjančio Lietuvos VB politikos architektūros dalyvių įsitraukimo bei kompetencijų, yra tokia, kad tematiniams kvietimams paraiškas gali teikti tiek valstybinės institucijos, tiek NVO, tiek verslo atstovai. Rekomenduojame projektų vertinimo nuostatose ekspertams pabrėžti šių skirtingų architektūros dalyvių administracinius skirtumus ir nesudaryti papildomų sektorinių barjerų vystomojo bendradarbiavimo veiklose visiems dalyvauti lygiaverčiai. Strategiškai planuojant, kad per einamąjį koncepcijos laikotarpį būtų investuojama į kompetencijas ir tinklaveiką, būtina siekti, kad visi vystomojo bendradarbiavimo architektūros srities dalyviai būtų pajėgūs paraiškas ir siūlymus teikti nekonkuruojant su kitų institucijų dalyviais (verslo atstovai su valstybinėmis įstaigomis, valstybinės įstaigos su NVO ir pan.). Taip pat, stiprinant partnerystę ir tinklaveiką Lietuvoje, rekomenduojame skirti dėmesio architektūros dalyvių dalijimuisi savo kompetencijomis bei įgūdžiais, tinklaveikai ir partnerystės modelių planavimui (tikslingesni susitikimai, renginiai ir kt.) nacionalinėje erdvėje.
II. Rusijos karo Ukrainoje įtaka vystomojo bendradarbiavimo organizacijų strateginės veiklos prioritetams
2023 m.
II.I. Baltijos šalių NVO
strateginių veiklų transformacija į humanitarinės pagalbos veiksmus reaguojant į karą Ukrainoje
Per 2014 m. Rusijos invaziją į Krymo sritį Ukrainoje vietos žmonės susidūrė su pirmaisiais plataus masto kariniais veiksmais jų regione. Nepaisant smurtinių Rusijos valdžios išpuolių, dalis Krymo ukrainiečių vis tiek savo gyvenimą laikė „normaliu“ ir manė, kad jiems būtų žymiai sunkiau persikelti gyventi į kitą regioną ar net šalį, nei likti puolamose teritorijose. Tai, kaip patys Rytų ukrainiečiai normalizavo smurtą, platesniu mastu gali būti sulyginama su tuo, kaip tą smurtą buvo normalizavę ir dauguma kitur šalyje gyvenančių ukrainiečių bei tarptautinė bendruomenė. Svarbu pridurti ir tai, kad smurtas šalies Rytuose nepalietė Vakarų Ukrainos, nes sostinė Kijevas atrodė nepakitęs ir net dar labiau vakarietiškas, o šalies Rytai ir toliau transformavosi į pusiau socialistinę Rusijos valstybę (Beyar, 2020). 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą – pagal tarptautinės teisės normas tokie veiksmai yra neteisėti –, Rusijos narystė G8 buvo sustabdyta, jai buvo įvestos sankcijos – tačiau šiandien matome, kad tai tolimesnės jos agresijos nesustabdė. 2022 m. vasarį prasidėjusi Rusijos karinė invazija į Ukrainą nusinešė tūkstančius gyvybių, milijonus ukrainiečių privertė palikti namus. Be tragiškų pasekmių Ukrainos žmonėms ir šalies raidai, siaubingai kenčia ir visa ekosistema – išdegę miškai, minomis ir sprogmenų skeveldromis nusėti laukai, užteršti sėjamieji arimai: ukrainiečius puolančios Rusijos pajėgos ne tik žudo žmones ir griauna pastatus, bet ir daro neištaisomą žalą Ukrainos gamtai.
Humanitarinė pagalba
Humanitarinę pagalbą daugiausia sudaro materialinė ir logistinė parama. Žmonės, kuriems reikalinga humanitarinė pagalba, yra:
• gyventojai, susiduriantys su mitybos nepakankamumu ir patiriantys badą,
• pabėgėliai ir šalies viduje perkelti asmenys,
• ginkluotų konfliktų ir kitokių formų fizinio ar psichologinio smurto aukos,
• žmonės, kurių namai arba pragyvenimo šaltiniai buvo sunaikinti.
Apie 80 proc. humanitarinės pagalbos poreikio pasaulyje šiandien kyla dėl ginkluotų konfliktų. Humanitarinė pagalba apima įvairią veiklą, tai gali būti: pagalba maistu ir parama mitybai, pastogė, sveikatos priežiūra, vanduo ir sanitarija, apsauga nuo fizinės ir psichologinės žalos, įskaitant seksualinį smurtą ir smurtą dėl lyties, švietimas ekstremaliųjų situacijų atvejais, pagalba grynaisiais pinigais.
12
3 pav. ES suteiktos humanitarinės pagalbos dydis Ukrainai (2023 m. kovo 14 d. duomenimis)
Estijos nevyriausybinė organizacija „Pagulsabi“1 daugiausia dėmesio skiria įvairiapusei piniginei pagalbai Ukrainos žmonėms: ji skiria pašalpas namų ūkiams, pataria ir dalijasi informacija apie paramos galimybes Ukrainoje likusiems žmonėms. Be to, ši organizacija teikia paramą Rytų Ukrainos regiono ligoninėms medicinine įranga ir reikmenimis, maistu, generatoriais ir kt., ir kartu vykdo kitas paramos programas. Nors šio tyrimo autorėms nepavyko apklausti „Pagulsabi“ narių, jų pavyzdį įtraukti svarbu, norint suprasti skirtingas NVO patirtis padedant karo draskomos Rytų Ukrainos žmonėms.
Europos Sąjunga bei jos valstybės narės susitelkė remti nuo karo Ukrainoje bėgančius žmones bei Ukrainą. Europos Komisija sukūrė sistemą, per kurią Ukrainai, Moldovai ir regiono ES valstybėms narėms yra perduodama privataus sektoriaus aukojama pagalba daiktais. Naudodamasi ES civilinės saugos mechanizmu, ES koordinuoja veiksmus, kad paaukoti skubios pagalbos reikmenys (vaistai, medicinos įranga, cheminio, biologinio, radiologinio ar branduolinio atsako priemonės ir pastogės reikmenys) būtų pristatomi laiku ir saugiai.
Gausias Lietuvos piliečių bei organizacijų paramos Ukrainai ir nuo karo bėgantiems jos piliečiams iniciatyvas sutelkia projektas SuUkraina.lt; nevyriausybinės organizacijos Lietuvos Raudonasis Kryžius, Lietuvos „Caritas“, Maltos ordino pagalbos tarnyba (Maltiečiai), „Maisto bankas“ ir „Gelbėkit vaikus“ renka lėšas nuo karo bėgantiems ukrainiečiams bendroje kampanijoje tinklalapyje aukok.lt; iniciatyva „Stiprūs kartu“ koordinuoja ukrainiečių apgyvendinimą; kitos pilietinės iniciatyvos, paramos fondai ir akcijos jau daugiau nei metus nuolat padeda tiek Lietuvoje esantiems, tiek Ukrainoje likusiems ukrainiečiams. Šiuo metu į Ukrainą įleidžiami tik jos valdžios institucijų leidimus ir/arba kvietimus turintys asmenys.
Per pastaruosius metus Ukrainos pilietinėje visuomenėje taip pat įvyko esminių lūžių ir pokyčių, tarp jų – vietos aktyvistų mobilizacija, kasdienė reakcija į nenuspėjamus iššūkius, tūkstančiai vietinių iniciatyvų (nuo paramos Rusijos kariuomenei ir verslo monitoringo iki gyvūnų apsaugos ir gerovės). Humanitarinis atsakas į žmogiškąją katastrofą, ypač ES mastu, yra beprecedentis –tokio masto karinių veiksmų Europoje nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo.
Pasauliniu ir regioniniu mastu veikiančios nevyriausybinės organizacijos taipogi reaguoja skirtingais lygmenimis: 1) ES valstybėse (pvz. Lenkija) arba kaimyninėse valstybėse (pvz. Moldova), kurios yra pirminės Ukrainos pabėgėlius priimančios šalys, jos įkuria regioninius biurus, taip pat skirtus dirbti su Ukraina; 2) vyksta tiesiai į Ukrainą – dažniausiai saugesnius jos Vakarinius rajonus; 3) organizuoja paramą fiziškai Ukrainoje nebūdamos. Vienas iš svarbių aspektų yra vietinių ir tarptautinių organizacijų darbo suderinamumas, paramos perdavimo skaidrumas ir poreikių suvokimas: svarbu, kad didžiųjų tarptautinių NVO balsai neužgožtų vietinių.
1 https://www.pagulasabi.ee/en/humanitarian-aid/ukraine
13
Anot tarptautinės organizacijos „Tarptautiniai pabėgėliai“ 2(angl. Refugees International), Ukrainos nevyriausybinės organizacijos keičia savo perspektyvas, daugiau dėmesio skirdamos bendrai organizuojamoms vietos pagalbos veikloms kartu su tarptautinėmis pagalbos grupėmis. Ukrainos organizacijų prašymas – suteikti daugiau tiesioginio daugiasluoksnio finansavimo ir gebėjimų stiprinimo veiklų Ukrainos vietos grupėms. Šios bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis ir, svarbu pabrėžti, ateityje turi išlikti lygiavertės su tarptautiniais partneriais. Ukrainos organizacijos ragina tarptautines organizacijas koordinuoti veiklas su jomis ir stiprinti vietos veiklas, o ne pervilioti pas save geriausius vietos specialistus bei adaptuotis vietiniame kontekste.
Šio tyrimo dėmesys sutelkiamas į tai, kaip Baltijos šalyse esančios NVO, kurios šiuo metu teikia humanitarinę pagalbą Ukrainai, bet iki 2022 m. nevykdė jokios humanitarinės veiklos, adaptavosi humanitariniame kontekste, kas ir kodėl jas privertė keisti kryptį, kokie yra skubios humanitarinės veiklos organizavimo iššūkiai, patirtys ir gerosios pamokos. Be Baltijos šalių NVO, analizuojama ir viena ukrainiečių diasporos organizacija, kuri taip pat iki 2022 m. nevykdė humanitarinės pagalbos veiklų. Tyrime nagrinėjame šių tikslinių grupių persiorientavimą į humanitarinę veiklą, siekdamos geriau suprasti situaciją, humanitarinės srities kaitą ir tendencijas, kuomet į karą Ukrainoje humanitarine prasme reagavo ne vien ilgametės, humanitarinį mandatą turinčios, bet ir tokio mandato neturinčios organizacijos.
NVO dalyvavimas yra svarbus įvairiais aspektas – organizacijos ir pilietinė visuomenė gali pasiekti įvairius visuomenės lygius ir daryti jiems teigiamą įtaką. Socialinėje srityje NVO yra patikimesnės nei verslo organizacijos ir novatoriškesnės bei lankstesnės nei viešojo sektoriaus institucijos. Susidarius techninei, politinei, socialinei ar humanitarinei krizei, kurios negalima išspręsti centriniu lygmeniu arba vyriausybinėmis struktūromis, NVO įnašai atlieka lemiamą vaidmenį3. Nevyriausybinės organizacijos gali užtikrinti, kad pažeidžiami žmonės, kurių poreikiai dar nepatenkinti, gautų jiems reikalingą paramą ir būtiniausią priežiūrą. Be to, NVO gali pabėgėliams ar šalies viduje perkeltiems žmonėms tiesiogiai ir individualiai siūlyti konsultacijas, pagalbą ir padėti priimti sprendimus dėl jų asmeninių nelaimių.
II.II: Karo Ukrainoje paveikta NVO sektoriaus transformacija:
naujieji humanitarinės paramos teikėjai ir jų strateginės veiklos kaitos patirčių analizė
Kokybinis tyrimas
Pagrindinis šio tyrimo tikslas – išanalizuoti Rusijos karo Ukrainoje poveikį humanitarinę veiklą vykdančioms nevyriausybinėms organizacijoms, kurios iki jo nevykdė jokios humanitarinės veiklos, fokusuojantis į šių organizacijų strateginės veiklos pokyčio etapus ir transformacijos į humanitarinės veiklos vykdymą patirtis.
Interviu su nevyriausybinėmis organizacijomis
Tyrimui atlikti pasirinkta kokybinio tyrimo strategija. Pirminiai jo duomenys buvo renkami žodine forma, giluminių interviu su oficialiais NVO atstovais metu (interviu vykdyti telefonu ir
2 https://www.refugeesinternational.org/reports/2023/2/21/efforts-to-localize-aid-in-ukraine-oneyear-on-stuck-in-neutral-losing-time
3 https://reliefweb.int/report/bosnia-and-herzegovina/essential-role-ngos-reconstruction-war-torn-countries
14
bendradarbiavimo
internetine programa „Zoom“). Interviu gairėse numatyti klausimai pagal temas, kurios padėtų geriau suprasti, kaip organizacijos persiorientavo į humanitarinės veiklos vykdymą karo Ukrainoje metu, prieš tai neturėjusios tokios patirties. Interviu atlikti su organizacijomis, kurios nuo karo Ukrainoje pradžios išskirtinai pradėjo siųsti humanitarinę pagalbą į Ukrainą, norint suprasti, kaip organizacijos mobilizuojasi ir ekstremalios situacijos metu be ankstesnės humanitarinės patirties ne vien organizuoja pagalbos rinkimą, bet ir prižiūri humanitarinės pagalbos siuntimo logistikos grandinę.
Giluminis interviu – tai duomenų rinkimo metodas, kai tyrėjas tiesiogiai bendrauja su informantais (-ėmis) pagal teminį pokalbio planą. Tai išsamus pokalbis, vidutiniškai trunkantis vieną valandą. Giluminiame interviu atskleidžiamos tiriamųjų nuostatos, vertinimai, įsitikinimai, patirtys ir pan. Šis metodas pasirinktas, nes tyrimo tikslas – sužinoti svarbiausią respondento patirtį, suvokimą ir pasiūlymus, apibrėžiančius humanitarinę pagalbą Ukrainai iš respondentų organizacijų perspektyvos. Giluminis interviu paprastai pradedamas tyrėjo prašymu informantui papasakoti apie bendrą kontekstą – šiuo atveju organizacijos veiklas iki minimo karo pradžios, asmenines patirtis ir pan. Turinio analizė naudojama bendriems žodžiams, frazėms ir idėjoms apibūdinti ir suskirstyti į kategorijas kokybiniuose duomenyse.
Pagrindinės pusiau struktūrizuoto interviu klausimų temos buvo šios:
1. Humanitarinės veiklos vykdymo pradėjimo poreikis ir pirmieji žingsniai;
2. Strateginės veiklos perorientavimo patirtys ir humanitarinės pagalbos tiekimas;
3. Humanitarinės veiklos vykdymo svarba, patirtys, planai ir rekomendacijos kitoms organizacijoms.
Apklaustų organizacijų charakteristikos:
• Organizacijos, įkurtos prieš karą ir vykdžiusios veiklą, kitą nei humanitarinė
• Humanitarinės veiklos, skirtos padėti Ukrainai, vykdymas šiuo metu (nuo 2022 m. vasario iki dabar)
• Noras dalyvauti tyrime ir sąžiningai atsakyti į klausimus
Tikslinė atranka:
Atliekant interviu buvo naudojama tikslinė atranka. Tikslinės atrankos metodas – sąmoningas tyrimo dalyvio pasirinkimas dėl tam tikrų jo savybių (Bernardo, 2002). Pašnekovai atrenkami taip, kad būtų patyrę ir gerai susipažinę su tyrimo tema.
Įtraukimo kriterijai:
1. Nevyriausybinė ar pilietinė organizacija, iki 2022 m. vasario mėnesio (karo Ukrainoje pradžios) veikusi ne humanitarinės veiklos srityje
2. Organizacija, nuo 2022 m. iki dabar kardinaliai pakeitusi savo strateginės veiklos mandatą ir pradėjusi teikti humanitarinę pagalbą Ukrainai
3. Organizacija, įsteigta Baltijos šalyse (aut. past.: JAV veikianti Ukrainos diasporos organizacija buvo pasirinkta lyginamajai analizei)
15
Atmetimo kriterijai:
1. Tarptautinės organizacijos (įskaitant Europos ar regionines NVO), tarptautinių organizacijų nacionaliniai biurai, valstybės įsteigtos ir/arba tiesiogiai remiamos viešosios įstaigos (angl. Government-Sponsored Non-Governmental Organisations – GONGOs)
2. Organizacijos, telkiančios pagalbą tik kitų valstybių rėmuose, o ne pačios siunčiančios daiktinę pagalbą į Ukrainą
Tyrimo vieta ir laikotarpis:
Tyrimas paremtas trijų giluminių interviu duomenimis. Interviu duomenys buvo renkami nuo 2023 m. sausio 1 iki kovo 1 d. Kiekvienas interviu truko apie 60 min. ir vyko nuotoliniu būdu (telefonu bei per programą „Zoom“).
Vienas interviu įrašas buvo atmestas, nes, remiantis įtraukimo kriterijais, vienam pašnekovui nepavyko nustatyti pateiktų įtraukimo kriterijų atitikti tyrimo tikslą, todėl to interviu duomenys buvo pašalinti ir nenaudoti tyrimo analizėje.
Siekiant identifikuoti pašnekovus, jų tapatybės buvo pažymėtos taip: A=NVO1, B=NGO2, C=Diaspora.
II. III. NVO patirtys ir iššūkiai
Nei vienas tyrime dalyvavęs NVO atstovas (-ė) neturėjo jokios humanitarinės pagalbos teikimo patirties – nei lėšų rinkimo, nei logistikos srityse. Nuo pat invazijos pradžios 2022 m. vasarį vietines pilietinės visuomenės organizacijas, kaip ir daugumą Baltijos šalių gyventojų, invazija smarkiai paveikė psichologiškai: „tomis dienomis patyriau šoką“ (B). Kaip ir ankstesnėse šio respondento pilietinio aktyvizmo patirtyse, šis šokas automatiškai „virto motyvacija imtis veiksmų ir reaguoti, ir mes pradėjom aktyviai sekti, kas vyksta“ (B). Stebėdami brutalius įvykius Ukrainoje, organizacijos nariai nusprendė sutelkti dėmesį į humanitarinius veiksmus ir taip padėti šaliai; tam reikėjo pakeisti savo veiklų sritį ir atliepti esamus poreikius. „Pamatėm, kad yra labai daug ką nuveikti, viskas išsiplėtė ir įgavo spalvų“ (A). Gali būti, jog Baltijos šalyse taip nepaprastai greitai reaguota ir susitelkta dėl geografinio artumo su Ukraina. Šis motyvas tapo svarbiu pagrindu sudarinėjant humanitarinės pagalbos planus, nes neretai pagalbos prašymai iš Ukrainos atkeliaudavo tiesiai iš vietos partnerių ir pažįstamų: „Kartais jie mums patys pasako, kartais pasiūlo, nes apie kai kuriuos dalykus mes net nesusimąstome“ (B). Vienas iš iššūkių – „nuolat išlaikyti ryšį ir palaikyti kontaktus su žmonėmis“ (B) karo sąlygomis, tad sėkmingas ir poreikiais pagrįstas „humanitarinės pagalbos planavimas reikalavo labai atidaus susitelkimo“ (B), nes „svarbiausia – nuolatinė komunikacija ir idėjų generavimas“, kaip (A) pažymėjo net keletą kartų („nuolatinė komunikacija pirmyn atgal“ – (C)).
Naujai gimusios humanitarinės NVO, anksčiau buvusios tematinėmis NVO, pažymėjo, kad net ir neturint jokios ankstesnės patirties šioje srityje, svarbiausia yra esminis humanitarinis standartas „suteikti reikiamą pagalbą“ (A). Organizacijos taip pat jautė būtinybę skirti dėmesio išorinei komunikacijai apie surinktos paramos paskirstymą ir visuomenės informavimą, nes „bandėm paaiškinti, kaip svarbu reaguoti tinkamai“ (B) bei kaip svarbu yra ne tiesiog surinkti kalną paramos, o ją rinkti tikslingai ir teikti „humanitarinius paketus su daiktais, kurių tikrai reikia“ (B). Daugiau su Ukraina anksčiau dirbusioms organizacijoms, joje turinčioms tiesioginių partnerių, poreikių nustatymas buvo žymiai lengvesnis, nes „apie poreikius sužinome iš savo partnerių Ukrainoje, pavyzdžiui, telefoninių žinučių grupėse skirtingos NVO lygina savo poreikius“ (C). Tokie ryšiai su NVO taip pat padėjo stebėti, kas vyksta vietos lygmenyje: „vykstame į kaimus išdalyti surinktos paramos ir taip turime galimybę su žmonėmis pasikalbėti, ir jie mus informuoja, ko jiems reikia“ (C). Kitas bū-
16
das yra: „mūsų organizacijos kryptis – iš apačios į viršų, o kitas būdas yra klausti valdžios“ (C). Kitas svarbus faktorius, padėjęs organizacijoms dirbti suvokiant savo veiksmus iš tarpsektorinės perspektyvos ir padidinęs visų procesų skaidrumo lygį, buvo išoriniai faktoriai: „visuomenės reakcija ir kaip turim atsižvelgti į atskaitomybę ir advokaciją“ (A).
Tad apibendrinant galima teigti, jog svarbiausi elementai, apie kuriuos organizacijos galvojo prieš pradėdamos teikti humanitarinę pagalbą ir/arba ankstyvuoju naujo humanitarinio veiksmo laikotarpiu, buvo:
Grįsta poreikiais Poreikių stebėsena ir tarimasis su vietos gyventojais Nuoseklumas Nauja realybė – nauji sprendimai Naudinga pagalba Prasmingi veiksmai
Nuolatinė komunikacija Detalus dėmesys Požiūris „Iš apačios į viršų“
Poreikiais grįsti paramos prašymai buvo gauti įvairiais keliais, pvz. NVO ar jų nariai buvo turėję tiesioginių ryšių ar ankstesnių patirčių Ukrainoje: „žinios ir patirtys, sujungti brolius, seseris ir tėvus“ (C); „esame dirbę Ukrainoje <...>, tad veikti šios šalies labui yra įaugę mums į kraują“ (C); arba atvirkščiai: „sunkiausia buvo rasti kontaktų“ (B), nes prieš karą su Ukraina neturėta jokių ryšių. Čia vėl akivaizdus įkvėpimo pavyzdys, nes organizacijos, prieš tai neturėjusios jokių kontaktų su partneriais Ukrainoje, ir susiduriančios su iššūkiais – „neturėjome jokios infrastruktūros, nes esame maža organizacija“ (B), vis tiek ieškojo būdų, kaip kuo efektyviau atliepti ukrainiečių poreikius: „paraleliai dirbau su kitomis sistemoms <...> kūriau partnerystes <...> su Ukraina viską sukūrėme pagreitintai“ (B). Nacionalinių bei regioninių tinklų panaudojimas iš tiesų padėjo ne tik užtikrinti procesų kokybę, bet ir atliepti svarbiausius poreikius. „Neturėjome jokios infrastruktūros…“ (B) buvo dažna problema regione, nes net ir tos organizacijos, kurios dirbo humanitarinėje srityje Baltijos regione, nebuvo matę tokio masto humanitarinės katastrofos mūsų kaimynystėje. Tad nedidelės organizacijos susidūrė su iššūkiu: kaip sukurti humanitarinio atsako sistemą nuo nulio, kai tuo pat metu vyksta milžiniško masto nelaimė?
Kai kuriais atvejais, asmeninė arba organizacijos motyvacija pagelbėti ištiktiems nelaimės taip pat tapo įrankiu rasti tinkamų partnerių: „Karo pradžioje išsiunčiau šimtus laiškų ieškant, kam reikia pagalbos, didesnes organizacijas lengva rasti, bet jos ne visada yra linkusios atsakinėti, tad karo pradžioje skyrėme labai daug laiko partnerių paieškoms. Galų gale aš dalyvavau konferencijoje „Human Trafficking“ ir susipažinau su ukrainiete, su kuria radome bendrą kalbą ir ji mus nukreipė kitur. Radome bendrą kalbą su keliomis organizacijomis, su kuriom pradėjom ir ligšiol turime gerus ryšius ir bendraujame. Tinklas vis plėtėsi ir plečiasi. Buvo, kad rašė ir individai, prašantys pagalbos, mes niekada neatsakėme, visada siuntas adaptuodavome, net siuntėme maistą. Pradžia buvo pati sunkiausia [...]“(A).
Kai kuriais atvejais humanitarinis atsakas buvo natūralus, nes „mes esame itin mobilūs – jei mums rašo naktį, mes atsakome“ (B). Kalbant apie komunikaciją ir poreikių nustatymą, organizacijoms buvo labai svarbu išanalizuoti poreikius ir įvertinti realistiškiausius scenarijus, kaip konkrečiai jos gali padėti, nes buvo akivaizdu, kad realybėje „poreikiai nedingsta, jie tik didėja“ (A). Dirbant tokiomis sąlygomis, būtinas gebėjimas prisitaikyti, žinios ir kūrybiškumas: „ligoninių atstatyti negalėjome, bet galėjome atrasti efektyviausius būdus pasiekti žmones“ (A). Kaip minėta anksčiau, išorinės atskaitomybės svarba ir sąmoningumo kėlimas siekiant visuomenės paramos buvo svarbūs veiksniai, padėję humanitariniams veiksmams būti veiksmingiems: „po to, kai žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, jog mes padedame moterims, mergaitėms ir vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, mūsų žinomumas padidėjo“. Pirmąkart humanitarine pagalba užsiimančioms organizacijoms tai labai svarbi pamoka: visada išlieka galimybė, kad tokios specialiosios situacijos metu, kuomet apstu informacijos apie karą ir įvairius jos aspektus, ne visa konkreti informacija yra visuomenei žinoma (čia turimos omenyje aukščiau pateiktos citatos apie visuomenės turimas
17
žinias apie smurtą prieš Ukrainos moteris), todėl labai svarbu ją pateikti ir nurodyti patikimus šaltinius. Žiniasklaida šiuo atveju padėjo NVO iš išorės, nes joje pasirodę pranešimai sutvirtino organizacijos veiklų pagrindą, kadangi visuomenė buvo oficialiai informuota apie karo nusikaltimus ir tai, su kuo Ukrainos visuomenė susiduria karo metu. Be poreikių nustatymo, tai didele dalimi priklauso ir nuo bendruomenės paramos ir pasitikėjimo, nes tai leidžia NVO išplėsti veiklas: „mobilios ginekologijos klinikos buvo atskira idėja, nes pradėjome sulaukti didesnių aukų iš žmonių“ (A). Šios klinikos yra įrengtos padėti žmonėms, patyrusiems seksualinę prievartą, bei nėščiosioms arba tiems, kuriems reikia skubios pagalbos.
NVO „A“ pažymėjo, kad didžiausias iššūkis perorientuojant savo veiklas buvo tas, kad niekas apie šią organizaciją ar jos nuveiktus darbus nieko nežinojo: „iš pradžių buvo labai sunku įgyti pasitikėjimą ir sulaukti piniginių aukų“. Be padidėjusio spaudimo pilietinei visuomenei, kitas iššūkis buvo „rasti tinkamų žmonių“ (A), bei valdyti NVO laiką bei išteklius: „žmonių ir laiko išteklių stoka mums neleido užtikrinti aukštesnio skaidrumo lygmens“ (A). Tačiau iššūkiai kito, atsirasdavo naujų; po pirmojo etapo kilusius iššūkius NVO „A“ apibūdino taip: „Prieš gerus pusę metų prasidėjo pagalbos siuntimas į Donecko regioną ir mes net nepagalvojome, kad <…> jiem tai lyg aukso luitas, apie tai net negalvojome tuo metu. Nesklandumų nebuvo, buvo kitos problemos, pvz. pasienis ir dokumentų tvarkymas, čia yra iššūkis, nežinai, ko reikia, nes neturėjome tokios patirties“ (A). Palyginimui, NVO „B“ taip pat kaip vieną iš jiems kilusių iššūkių paminėjo būtinybę Lietuvos žmones informuoti apie finansinę savo veiklų pusę: „tyrinėjome žmonių poreikius <...> pirkome iš kitų šalių, buvo lengviau siųsti visą muilo siuntą, o ne duoti kiekvienam žmogui individualiai <...> bandėme šviesti bendruomenę apie pirkimą iš parduotuvių ir pakavimą kaip humanitarinės siuntos, keliant kainas mūsų rinkoje“ (B). Tad visi šie procesai gali būti apibūdinti kaip greiti strateginiai pokyčiai ir prisitaikymas prie naujo konteksto: „Nežinojome, kaip veikia sistema, tad visi šie metai buvo transformaciniai, būdo ieškojime, kuo galime padėti ir ką galime daryti toliau“ (A). Kiek ir prisipažino organizacijos, nežinojusios, kaip veikia ši sistema, taip ir tarkime verslas, turintys daug noro padėti, bet mažiau supratimo apie poreikius kai kuriais momentais apsunkindavo NVO darbą su pertekline nereikalinga parama: „tuo metu buvo didžiulis neatitikimas tarp to, ką suaukojo privačios kompanijos, nes visi norėjo aukoti pinigus ir humanitarinius siuntinius, o siena jau pačią pirmąją dieną buvo uždaryta. Daug informacijos buvo pateikta žmonėms, kad jie žinotų, kas leistina tuose siuntiniuose“ (B). Interviu dalyviai minėjo ir darbą su savanoriais: „Pradžioje, siuntas siuntėme per savanorius“ (A), ir panašiai: „Radome savanorių ir tapome partneriais su kitomis organizacijomis“ (C). Nors keletas tyrimo dalyvių paminėjo teigiamą darbo su savanoriais pusę, būta ir kitokių patirčių: „Mūsų klaida buvo dirbti su savanoriais, nes tai nebuvo taip efektyvu, organizuota ar profesionalu, kaip tikėjomės“ (C). Turint omenyje tai, kad organizacijos pačios turėjo išsiaiškinti daugybę humanitarinės pagalbos sistemos aspektų savo naujoms veikloms vykdyti, darbas su savanoriais buvo viena iš dėlionės detalių. Ši konkreti organizacija galiausiai pradėjo samdyti savo srities profesionalus –tam, kad būtų tęsiamos poveikį turinčios partnerystės; jų pasirinktas metodas buvo ne „mokytis darant“, o kartu dirbant aukštesniame lygmenyje.
Kalbant apie logistiką, organizacijos dalijosi savo patirtimis: „Sukūrėme savo paskirstymo sistemą, kurioje galutinis produktas pasiekia Ukrainos NVO arba ne pelno siekiančias organizacijas, ugniagesius ar kitus atsako vienetus. Per pastaruosius metus patys sukūrėme savo kompiuterinę programą tiekimo poreikiams sekti, kuria naudotis gali ir kitos organizacijos. Pradedame nuo mažo ir apčiuopiamo, nuo to atsispiriame ir judame į priekį“ (C). Sukurti tinklai leidžia kartu kurti ir dalytis patirtimis su kitais veikėjais. Be to, dabar, praėjus daugiau nei metams nuo karo pradžios, humanitarinės pagalbos tiekimo logistika, buvusi tokia sunki prieš metus, iš organizacinės pusės šiandien jau nebėra sunki. Kai kurioms organizacijoms jų turimi kontaktai su valdžios institucijomis padėjo palengvinti ir sutrumpinti šį karą: „Mums buvo labai lengva, kontaktų radome per užsienio reikalų ministeriją, jais pasitikėjome ir tikėjome, kad jie išdalins mūsų humanitarinę pagalbą Ukrainoje. Mums tai visai nebuvo iššūkis“ (B). Tokie asmeniniai, profesiniai ar diplomatiniai santy-
18
kiai taip pat atliepia ir humanitarinės pagalbos bei skaidrumo įvertinimą: „[darbas su savo šalies valdžios institucijomis] turėjo didžiulės įtakos, nes <...> tu nesi toks lankstus. Tavo veiklos atrodo teisėtesnės“ (B). Tuo tarpu kitos organizacijos turėjo asmeniškesnių ir administracinių patirčių: „Failai, kokie žmonės pasiekė, ką gavo, didelis ir ilgas dokumentas. Kitas dalykas, siuntų vežimas, nuo savo transporto įgijimo ir vairuotojo, mūsų asociacijos narys pažįsta ir mato, kartais tenka nakvoti Ukrainoje“ (A)
Galiausiai tyrimo dalyviai padarė išvadą, jog svarbiausias veiksnys efektyviam humanitarinės pagalbos suteikimui yra komunikacija, o rėmimasis informacijos sklaida nacionaliniu lygiu padėtų dar labiau. Tačiau išlieka kitas iššūkis – tai prieiga prie žinių apie humanitarinės pagalbos teikimą. Prieš karą Ukrainoje, jų sklaidos būta mažai arba visai nebūta, nes šalyje nėra stiprių tarptautinių tinklų, dirbančių su užsienio ar humanitarine pagalba.
Kaip apibūdina „DEMAC“4, karo metu savo šaliai Ukrainos diaspora daugiausia padeda atlikdama tyrimus ir advokaciją, padėdama vykdyti paramos teikimą, stiprindama diasporos gebėjimus ir gerindama koordinavimą per reguliarius susitikimus. Tai atitinka ir šiame tyrime dalyvavusių NVO atsakymus: „Mums esmė yra atstatyti infrastuktūrą, kad ji toliau funkcionuotų; pradėjome naują programą, per kurią padedame NVO Ukrainoje teikti šildytuvus ir elektros energijos šaltinius. Daugiausia Rytų ir Pietų Ukrainoje remiame maždaug 120 NVO, kurios padeda bendruomenėms, kad atstatytume bendradarbiavimus ir remtume vieni kitus. Taip pat siekiame Ukrainai padėti pradėti pokalbius su įvairiomis organizacijomis“ (C).
Šio tyrimo metu buvo atliktas interviu su didžiausios Ukrainos diasporos JAV atstovu/e. Interviu metu šis asmuo savo veiklą apibūdino kaip fokusuotą į daug paralelinių veiksmų. Pirmasis organizacijos prioritetas – sustabdyti Rusijos invaziją į Ukrainą. Organizacija tai daro savo advokacijos projektu, šviesdama JAV sprendimų priėmėjus, kad jie išlaikytų paramą Ukrainai. Tai vadinama esminiu organizacijos veiklos žingsniu siekiant supratimo, kokia svarbi yra Ukrainos pergalė tiek JAV, tiek pasaulio saugumui: „Tai darome per savo advokacijos projektą, turime žmonių, kurie šviečia sprendimų priėmėjus. <...> Antra mūsų svarbiausia veikla – tai medicinos ir komunikacijos priemonių, generatorių, energijos šaltinių tiekimas. <...> Taip pat pradėjome pilną programą apie medicinines ekosistemas, siunčiame aukas Ukrainos medicinos institucijoms – nuo diagnostinės įrangos iki generatorių, kurie padeda ligoninėms veikti. Turime programas fizinei ir psichikos pagalbai“ (C).
Palyginimui, Akcalio ir Gormuso 2021 m. atliktas tyrimas rodo, kad Turkijoje gyvenanti Sirijos diaspora savo šaliai padeda įkurdami verslus juos priimančioje šalyje, kurdami transnacionalines praktikas, leidžiančias diasporai išlaikyti ekonominius ryšius su savo gimtąja šalimi, ir tuo pačiu suteikti naudos juos priimančiai šaliai, taip sukuriant praktikas, leidžiančias papildomą paramą krizę išgyvenančiai šaliai. Šio tyrimo autoriai teigia, kad pakeitus priimančioje šalyje įkurtų diasporos verslų sukaupimo, gamybos ir paskirstymo modelius, žmonės sustiprina savo galias erdvės ir laiko neapibrėžtoje savo situacijoje, kurioje nėra jokio užtikrintumo dėl jų politinio ir teisinio statuso. Susitikę prekiaudami svečioje šalyje, Sirijos bendruomenės nariai turi galimybę pasikalbėti apie savo socio-ekonominę situaciją, teises ir problemas. Be to, Sirijos verslo bendruomenė Turkijoje, regis, daro teigiamą poveikį savo gimtajai šaliai, nes ji padeda mažinti skurdą siųsdama pinigines perlaidas, remdama Sirijos našlaičius bei studentus, vykdydama technologijų perkėlimą ir verslo plėtrą.
Tyrėjai aptaria idėją, jog sirai Turkijoje prisiima nematomumo šydą, ir vadina juos „kuklia“ diaspora: „Žmonėms atrodo, kad kalbėti apie politiką – tai gėda. Tai nėra jų šalis. Jie čia nieko negali padaryti. Tad jų nuostata yra: negalėjome nieko padaryti. Gelbėkimės patys.“ (Akcali ir Gormus, 2021, 2093).
4 https://www.demac.org/community-news/2023/02/demac-ukraine-response-2022
19
Naudota literatūra:
1. Baitenmann H. (1990). NGOs and the Afghan War: The Politicisation of Humanitarian aid, Third World Quarterly, Vol 12, No 1, pp. 62-85.
2. Akcali E. and Gormus E. (2021). Business People in War Times, the ‘Fluid Capital’ and the ‘Shy Diaspora’: The Case of Syrians in Turkey, Journal of Refugee Studies, Vol 34, Issue 3, 2891-2911.
3. Barnes C. (2006). Making Peace by Peaceful Means: Civil Society Roles and Functions, in an article: Agents for Change: Civil Society Roles in Preventing War and Building Peace, European Centre for Conflict Prevention, Issue 2, pp. 32-77. Internete: https://www.gppac.net/ files/2018-11/Agents%20for%20Change.pdf
4. Nicholas N. and Hardin L. (2023). Efforts to Localize Aid in Ukraine One Year On: Stuck in Neutral, Losing Time, Refugees International. Internete: https://static1.squarespace.com/static/506c8ea1e4b01d9450dd53f5/t/63f84d4a90c97026fe02432c/1677217099795/Ukraine+Report+-+February+2023.pdf
5. Beyar E. (2020). The Ukrainian Crisis, Violence in the East, and its Effect on Ukrainian Internally Displaced People and Refugees, Journal of Multidisciplinary Research, Vol 12, Issue 2, pp. 11-24.
6. A Policy Paper by Voice (2020). The Essential Role of NGOs in the Reconstruction of Wartorn Countries, Voluntary Organisations in Cooperation Emergencies
III. Baltarusija 2020 – 2022 m.
Baltarusijos prezidento rinkimai 2020 vyko rugpjūčio 9 dieną. Iškart po jų kilo masiniai protestai prieš oficialius prezidento rinkimų rezultatus, kuriais remiantis, šeštai kadencijai su 80,1 proc. balsų buvo perrinktas Aliaksandras Lukašenka, o jo varžovė opozicijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja surinko 10,12 proc. balsų. Per protestus sulaikyta per 7 tūkst. žmonių. Šimtai jų nukentėjo sulaikymo metu. Keletas žmonių neteko gyvybių. Nuo rugpjūčio 13-osios protestai ir streikai prasidėjo ir daugybėje Baltarusijos bendrovių.
2020 m. lapkričio 5 dieną Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Nuolatinėje Taryboje pristatyta ataskaita dėl žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje5, susijusių su 2020 metų rugpjūčio 9 dieną vykusiais prezidento rinkimais. Ši atskaita remiasi gausiais nukentėjusiųjų ir įvykių liudininkų parodymais, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų pateiktais duomenimis, kurie neginčijamai rodo, kad tiek prezidento rinkimų metu, tiek prieš ir po jų Baltarusijos institucijos vykdė masinius ir sisteminius žmogaus teisių pažeidimus: naudojo jėgą prieš taikius protestuotojus, neteisėtus sulaikymus ir suėmimus, organizavo grobimus ir prievartinius dingimus, taikė seksualinę prievartą, kankinimus ir kitus žiaurius, orumą žeminančius veiksmus, baugino ir persekiojo žmogaus teisių gynėjus ir žiniasklaidos atstovus, ribojo prieigą prie informacijos (įskaitant interneto blokavimą). Tarp rekomendacijų - ir kvietimas atlikti išsamų nepriklausomą tarptautinį žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje tyrimą, nes šios šalies gyventojų pamatinės teisės ir laisvės sistemingai pažeidžiamos jau ne vieną dešimtmetį.
2020 m. gruodžio 4 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, numatantis galimybę nuo režimo ar politinių represijų nukentėjusiems baltarusiams išduoti nemokamas nacionalines vizas. Taipogi Lietuva palengvino sąlygas baltarusiams atvykti į Lietuvą, buvo suteikiami humanitariniai leidimai atvykti (taip vadinamas “humanitarinis koridorius”). Humanitariniai leidimai buvo išduodami nukentėjusiems nuo Minsko režimo ir represijų, ar persekiojamiems Baltarusijos piliečiams, aktyviems opozicijos atstovams.
2021 m. sausio mėn. VRM duomenimis6 tokių leidimų Baltarusijos piliečiams atvykti į Lietuvos Respubliką ypatingais humanitariniais tikslais buvo išduoda apie 800 vnt. Baltarusijos piliečiai atvykti į Lietuvą gali remdamiesi trimis pagrindais:
• Prašant prieglobsčio dėl humanitarinių priežasčių;
• Kai išduotas vidaus reikalų ministro leidimas atvykti ir turint vizą;
• Atvykstant su iki šešis mėnesius galiojančia nacionaline viza. Prašymai išduoti mėlynąją kortelę, t. y. leidimą laikinai gyventi.
Nors Lietuvoje bendra aplinka Baltarusijos nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) veikti yra gana palanki, praktikoje yra keletas dalykų, kurie vis sukelia problemų. Problemų kyla pirmiausia dėl formalių reikalavimų: pavyzdžiui, NVO taikomi teisės aktai yra prieinami tik lietuviškai. Dėl šios priežasties Baltarusijos pilietinės visuomenės nariai Lietuvoje yra priversti savo dažnai kuklius išteklius skirti vertimams ir teisinei pagalbai. Formalumų nežinojimas taip pat komplikuoja ir, pvz., buhalterijos darbą, kuris ir taip jau yra sudėtingas sienos kirtimo kontekste.
5 https://www.osce.org/odihr/469539
6 https://vrm.lrv.lt/lt/naujienos/vrm-atvykti-i-lietuva-del-humanitariniu-priezasciu-leista-beveik-792-baltarusijos-pilieciams
21
Lietuvoje didžioji dalis valdžios institucijų paslaugų yra prieinamos internetu, kartais – tik internetu, be jokios popierinės dokumentų versijos, kurią būtų galima gauti paštu ar užėjus į atitinkamos institucijos aptarnavimo skyrių. Lietuvos NVO gali registruotis internetu, ši procedūra yra greita ir paprasta (tiesa, tam reikalingas elektroninis arba mobilusis parašas, kurį Lietuvos piliečiai ir nuolatiniai gyventojai gali lengvai įsigyti); tačiau užsienio NVO paprastai Lietuvoje galiojančio elektroninio parašo neturi, todėl visas registracijos procesas joms yra žymiai sudėtingesnis ir užima gerokai daugiau laiko.
Komercinių bankų nenoras atidaryti banko sąskaitas nei asmenų iš Baltarusijos, nei jų NVO vardu. Bankai tai aiškina „galimu pinigų plovimu“. Neturint banko sąskaitos, organizacijai labai sunku gauti finansavimą savo veikloms, sumokėti algas darbuotojams ir samdomiems žmonėms, įsigyti reikalingų priemonių ir t. t. Ji kelia realią grėsmę pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimui veikti tiek bendruomenių, tiek visos visuomenės labui. Vienas iš tų paprastų sprendimų, kurį nesunkiai galėtų įgyvendinti atitinkamos Lietuvos valstybinės institucijos, yra NVO liečiančių įstatymų ir kitų teisinių procedūrų vertimai į užsienio kalbas, pirmiausia – anglų.
Lietuva kaimyninę šalį, ypač jos pilietinę visuomenę, remia aktyviai. Teikdama humanitarinę pagalbą, sudarydama tinkamas sąlygas ne vienai žmogaus teises ginančiai organizacijai veikti, ji prisideda prie demokratijos kūrimo ir Baltarusijos pilietinės visuomenės stiprinimo. Vienas svarbiausių žingsnių Baltarusijos kelyje demokratijos link – nevyriausybinių organizacijų, veikiančių Baltarusijos visuomenės labui, stiprinimas ir jų veiklos rėmimas, siekiant padėti tvirtus pagrindus pilietiškumui ir liberaliomis vertybėmis siekiančiai vadovautis tautai. Ilgalaikiais projektais ugdoma Baltarusijos pilietinė visuomenė, stiprinami ryšiai ir stengiamasi perduoti patirtį tarp Baltarusijoje ir užsienyje studijuojančio bei dirbančio aktyvaus jaunimo, kultūros bei mokslų atstovų, intelektualų. Projektais socialinio vystymosi srityje siekiama mažinti atskirtį tarp įvairių Baltarusijos visuomenės grupių, padėti joms integruotis į visuomenę bei didinti toleranciją įvairiems visuomenės nariams.
Deinstitucionalizacija – kaip galimybė užtikrinti asmenų, turinčių intelekto ir/ar psichosocialinę negalią, žmogaus teises Baltarusijoje 2016 – 2019 m.
VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos
Baltarusijoje beveik visos kitokios nuomonės yra slopinamos, šalyje egzistuoja įvairūs ribojantys įstatymai, o taip pat plačiai piktnaudžiaujama trukdymu laisvai burtis į įvairias asociacijas ar susibūrimus. Tarptautinės organizacijos ir kitos susijusios šalys šiems klausimams skiria labai daug dėmesio, priešingai nei labai reikalingai žmonių, turinčių intelekto ir/ar psichosocialinę negalią, teisių apsaugai. Šie asmenys dažniausiai pripažįstami esantys neveiksnūs bei apgyvendinami dideliuose globos įstaigose – psichoneurologiniuose internatuose, kurie tarnauja kaip socialinių paslaugų pagrindas žmonėms, turintiems intelekto ir/ar psichosocialinę negalią. Šis projektas – tai rezultatas nuolatinių projekto vykdytojo ir partnerio pastangų, reaguojant į pažeidžiamų grupių žmogaus teisių pažeidimus, bei siekiant reformuoti ir deinstitucionalizuoti dar iš Sovietų Sąjungos paveldėtas institucines sveikatos ir socialinės globos sistemas, kuriose vyrauja reikšmingi žmogaus teisių pažeidimai ir netinkamas elgesys su pažeidžiamais asmenimis. https://perspektyvos.org/projektas/deinstitucionalizacija-kaip-galimybe-uztikrinti-asmenu-turinciu-intelekto-ir-ar-psichosocialine-negalia-zmogaus-teises-baltarusijoje/
2020 m. VU, reaguodamas į politinius įvykius Baltarusijoje ir jaunų žmonių padėtį, skyrė gabiausiems baltarusiams „LDK stipendijas“. LDK stipendija suteikė galimybę į VU įstojusiems baltarusiams studijuoti nemokamai – jie buvo atleidžiami nuo studijų mokesčio visam stu-
22
dijų laikotarpiui. Be to, gabiausiems bakalauro ir magistrantūros pakopų studentams skirtos ir papildomos finansinės paskatos – 200 eurų dydžio mėnesinės stipendijos. Jos suteiktos ir represijas patyrusiems, iš universitetų pašalintiems studentams. VU Filologijos fakultetas baltarusių studentams, neturintiems anglų kalbos žinių ar dvejojantiems dėl turimų, organizavo specialius anglų kalbos kursus rusų kalba, kurie studentams taip pat nekainavo– kursai finansuojami VU lėšomis. Prie LDK stipendijoms finansuoti įkurto fondo prisidėjo ir verslo struktūros, dalį finansavimo padengė valstybė.
Lietuvos vystomasis bendradarbiavimas su Baltarusija vyksta nuo 2002 m. Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis ankstesniame laikotarpyje 2002-2019 m. įgyvendintas 341 projektas už daugiau nei 4,4 mln. eurų, o iš viso 2019 m. Lietuva vystomajam bendradarbiavimui su Baltarusija skyrė 1,768 mln. eurų. 2021 m. gruodžio 27 d. įsakymu, buvo patvirtintos Vystomojo bendradarbiavimo strateginės kryptys 2022-2025 metams. Dėl susidariusios situacijos Baltarusijoje, atskira strateginė bendradarbiavimo kryptis neišskirta, bet reaguojant į susidariusią situaciją toliau remiama Baltarusijos pilietinė visuomenė.
<…> “Parama Baltarusijos žmonėms išlieka didžiausio Lietuvos dėmesio centre. Lietuva tvirtai remia
už demokratinius pokyčius savo šalyje kovojančius Baltarusijos žmones. Kvietimas pasinaudoti ES Rytų partnerystės privalumais ir ES reformų ir paramos pasiūlymais demokratinei Baltarusijai visada galios, jei šalyje bus nuosekliai laikomasi demokratijos principų ir vyks demokratizacijos procesai.” <..> - Vystomojo bendradarbiavimo strateginės kryptys 2022-2025 metams, 2 psl.
2022 m. pirmojo Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo lėšoms gauti kvietimo metu viena koncepcija buvo susieta su Baltarusija tiesiogiai: koncepcija nr. 5 „Parama baltarusių pilietiškumo ugdymui “. Šia koncepcija buvo siekiama remti projektus, kurie prisideda prie iš Baltarusijos priverstų išvykti baltarusių pilietiškumo ugdymo, baltarusiškos tapatybės ir jų europinio identiteto stiprinimo. Į šią koncepciją teikti paraiškas buvo pateikta 18 projektų siūlymų – daugiausiai lyginant su kitomis koncepcijomis. Finansavimas buvo skirtas projektui „Baltarusijos nepriklausomas kinas: atgimimas”, kuri koordinuos Volia Films OÜ. Tai vienintelis projektas, susijęs su Baltarusijos pilietine visuomene, kuriam Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondas suteikė finansavimą. 2023 m. kvietime Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo lėšoms gauti atsirado nauja koncepcija, susieta su Baltarusija - „Bemokratinių idėjų sklaida per nepriklausomos žiniasklaidos įgalinimą”. Šios koncepcijos tikslas - prisidėti prie patikimos informacijos teikimo Baltarusijos visuomenei teikiant paramą nepriklausomoms Baltarusijos žiniasklaidos priemonėms bei žurnalistams. Tai tik antrasis Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo kvietimas teikti paraiškas, tačiau matome, kad tematinės kryptys ir tikslai gan skiriasi, ko pasekoje baltarusių organizacijoms taip pat gali būti sunku planuoti veiklas ir projektus, numatyti ateinančius prioritetus ir tikslines grupes. Remiantis pirmojo vietimo rezultatais, kuomet finansuota tik viena paraiška iš 18, daugelis teiktų paraiškų nepraėjo administracinės patikros, taip pat verčia sunerimti apie šio kvietimo pasiekimą ir aiškumą baltarusijos organizacijoms ir aktyvistams.
Antroji baltarusių atvykimo banga – 2022 m.
Antroji baltarusių atvykimo banga prasidėjo 2022 m. vasario mėn. Baltarusijos opozicijos lyderė
Sviatlana Cichanouskaja portalui teigia7, kad baltarusius į Lietuvą kraustytis verčia ne tik režimo taikomos represijos, bet ir nenoras kariauti su ukrainiečiais. Karas sukėlė dar vieną emigracijos iš Baltarusijos bangą, o represijos šalyje sustiprėjo. Baltarusijos žmogaus teisių stebėjimo orga-
7 https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1740620/sesi-menesiai-10-tukst-baltarusiu-begantieji-nuo-rezimo-prieglobsti-randa-lietuvoje-cichanouskaja-pazada-to-niekada-nepamirsti
23
nizacijos „Viasna“ duomenimis8, šiandien Baltarusijoje yra 1333 politiniai kaliniai. Rusijos karas Ukrainoje taip pat tapo signalu, kad laikina baltarusių relokacija Lietuvoje gali užtrukti ilgiau, nei dauguma jų manė iki šiol. 2022 m. Rytų Europos studijų centro paskelbto tyrimo „Migracija iš Baltarusijos ir imigrantų ekonominė, socialinė ir politinė integracija Lietuvoje”9 duomenimis, matome, kad tyrimo metu net 60 proc. kalbintų baltarusių atsakė, kad jų situacija pasikeitė neigiamai nuo karo Ukrainoje pradžios. Apie 4 proc. iš jų teigė, kad situacija pasikeitė teigiamai, nes tai paskatino labiau įsitraukti į kai kurias veiklas: vykti savanoriauti Lenkijos–Ukrainos pasienyje. Iš atsakymų galima spręsti, kad tas karas ir Baltarusijos režimo pozicijos smarkiai pasikeitė procentą žmonių, pasiruošusių grįžti atgal į Baltarusiją pasikeitus situacijai. Per interviu daugelis akcentavo, kad jie per savo gyvenimą šios dėmės neištrins. Turima galvoje ir moralinė pasekmė, kad Baltarusija prisidėjo prie Rusijos agresijos. Turint galvoje ir vėlesnes ekonomines pasekmes, nes vėliau šaliai teks įdėti daug pastangų atkuriant savo reputaciją. Taigi, vienareikšmiškai galima teigti, kad nėra tarp tų žmonių, palaikančių karą Ukrainoje, visi vienaip ar kitaip yra nukentėję nuo savo šalies režimo. Tačiau svarbu paminėti, kad tyrime akcentuojamos ir itin aktualios problemos, su kuriomis vis dar susiduria baltarusijos aktyvistai - labai didelė dalis jų nenustojo dalyvavę veiklose, kurios įgalintų Baltarusijos režimo pokyčius ir to pasekoje konsulinės paslaugos yra naudojamos kaip papildoma politinio spaudimo priemonė. 2022 m. laprkičio mėn. Baltarusijoje taip pat buvo priimti sprendimai dėl galimo pilietybės panaikinimo asmenims, Baltarusijoje nuteistiems pagal tam tikrus Baudžiamojo kodekso straipsnius, kas leistų užsienyje esantiems aktyvistams būti nuteistiems nebūnant Baltarusijoje ir galimai netekti pilietybės šiuometinės valdžios sprendimu.
8 https://prisoners.spring96.org/ru#list
9 https://www.eesc.lt/publikacija/resc-tyrimas-apie-baltarusiu-migrantus-lietuvoje/
