ATSAKYMAS by Viktoras.I

»» »» »» »» »» »»

MŪSŲ MISIJA: laimėti vyrus Jėzui Kristui visose tautose; kviesti vyrus grįžti prie Dievo; padėti tikintiesiems pasikrikštyti Šventąja Dvasia ir augti dvasiškai; lavinti vyrus ir padėti jiems išpildyti Didįjį pašaukimą; suteikti galimybę krikščioniškai bendradarbiauti; labiau suvienyti visus Kristaus Kūno narius.

Trejopas Veiklių žmonių bendrijos tikslas:

»» »» »»

per pasauliečių vyrų pasakojimus, autentiškas pasauliečių vyrų gyvenimo istorijas ir liudijimus kalbėti apie Dievo buvimą bei šiandienos pasaulyje veikiančią Jo jėgą; suteikti pagrindą vyrams krikščioniškai bendrauti visose šalyse per organizaciją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su kuria nors bažnyčia, bet bendradarbiauja su visomis šiam darbui atviromis bažnyčiomis; įkvėpti skyriaus narius aktyviai lankyti savo bažnyčias.

VŽB nesteigia naujų bažnyčių. Bendrija tik yra parama jau egzistuojančioms bažnyčioms. VŽB nori labiau suvienyti Kristaus Kūną, susieti visus Jo narius ir taip bendromis pastangomis siekti viso Kūno gerovės.

ATSAKYMAS Veikliųjų žmonių bendrijos žurnalas

SKYRIŲ SUSIRINKIMAI Alytus, ketvirtadieniais, 19 val., Varėnos g. 24A (tel. 8 698 80143);

Kauno I sk., pirmadieniais, 19 val.,

A. Juozapavičiaus pr. 7 (tel. 8 612 77575);

Kauno III sk., antradieniais, 19.30 val., M. Daukšos g.29A (tel. 8 684 47465);

Kauno IV sk., ketvirtadieniais, 18 val., A. Juozapavičiaus pr. 7 (tel. 8 672 53944);

Kauno V sk., trečiadieniais, 19 val., Nemuno g. 16a (tel. 8 688 83912);

Klaipėda, antradieniais, 18 val., Turgaus g. 35 (tel. 8 698 76191);

Panevėžys, ketvirtadieniais, 19 val., Marijonų g. 24 (tel. 8 600 11596);

Prienai, ketvirtadieniais, 18.00 val.,

parapijos namuose, Kęstučio g. 16 (tel. 8 640 21976);

Marijampolė, penktadieniais, 19 val., Punsko g. 31 (tel. 8 687 83245);

Ukmergė, trečiadieniais, 19 val., Bažnyčios g. 5 (tel. 8 682 38686);

Vilnius, ketvirtadieniais, 19.00 val.,

Šv. Kryžiaus namuose, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 4 (tel. 8 686 07496).

Atgailos malda Viešpatie Jėzau Kristau, aš ateinu pas Tave, būdamas toks, koks esu. Pripažįstu, kad esu nusidėjėlis ir stokoju Tavo šlovės ir garbės. Aš tikiu, Viešpatie, kad prieš du tūkstančius metų Tu mirei ant Golgotos kryžiaus ir praliejai savo brangų, šventą kraują asmeniškai už mane, dėl mano padarytų kalčių ir nuodėmių. Tikiu, kad trečią dieną prisikėlei iš numirusių ir esi gyvas šiandien, kad savąja Dvasia esi šalia manęs. Atleisk man už visas mano padarytas nuodėmes ir kaltes. Savo šventu krauju nuplauk nuo manęs visa, kas mane buvo suteršę ir surišę. Te tavo Dvasia įeina į mano širdį ir į mano gyvenimą. Padaryk mane Dievo vaiku ir dovanok man amžinąjį gyvenimą. Aš priimu Tave dabar. Ir, tikėdamas savo širdimi, lūpomis išpažįstu Tave savo sielos gelbėtoju ir gyvenimo Viešpačiu. Amen.

Turinys Veiklių žmonių bendrija Mūsų misija Rimo Sandanavičiaus liudijimas Mečislovo Ivanausko liudijimas Netikrų dievų laidotuvės. Aleksandras Kavaliūnas Rimo Šumsko liudijimas Valdo Palšio liudijimas Viktoro Ilekio liudijimas

2 3 4 7 11 20 23 26

Veiklių žmonių bendrija Tai nuostabi organizacija, turinti ypatingą pašaukimą bei unikalią iš Dievo gautą struktūrą tam pašaukimui įgyvendinti. Jaunam amerikiečiui fermeriui Demosui Šakirjanui 1952 m. Dievas parodė regėjimą, kuris dabar pildosi. D. Šakirjanas matė daugybę vyrų iš visų žemynų ir tautų bei skirtingų kultūrų, kurie, būdami dvasiškai mirę, po Dievo prisilietimo atgyja ir, pripildyti Šventosios Dvasios jėgos, išlaisvinti bei išvaduoti, stovi drauge švytinčiais veidais ir iškėlę rankas garbina Viešpatį. Bendrija išaugo ir paplito po visą pasaulį. Būdama tarptautinė Bendrija, ji išlieka ir asmeninio bendravimo organizacija, nes vietinių susirinkimų metu kiekvienas krikščionis turi puikią galimybę bendrauti su kitais tos pačios profesijos ar to paties socialinio sluoksnio atstovais. Bendrija pasiekia vyrus, kurie kitokiu būdu nepriima Evangelijos. Štai kodėl Bendrijos vyrų susirinkimuose, konferencijose, žurnaluose pasitelkiami asmeniniai liudijimai žmonių, dirbančių įvairius pasaulietinius darbus. Kiekvienas krikščionis vyras, sutinkantis su pagrindiniais Bendrijos teiginiais, gali tapti jos nariu. Nėra jokių apribojimų dėl priklausymo kuriai nors denominacijai ar bažnyčiai. Lietuvoje pirmasis VŽB skyrius pradėjo veiklą 1993 m. Kaune.

Mūsų misija »» »» »» »» »» »»

laimėti vyrus Jėzui Kristui visose tautose; kviesti vyrus grįžti prie Dievo; padėti tikintiesiems pasikrikštyti Šventąja Dvasia ir augti dvasiškai; lavinti vyrus ir padėti jiems išpildyti Didįjį pašaukimą; suteikti galimybę krikščioniškai bendradarbiauti; labiau suvienyti visus Kristaus Kūno narius.

Trejopas Veiklių žmonių bendrijos tikslas:

»» »» »»

Rimo Sandanavičiaus liudijimas Rimas Sandanavičius. Gimė 1966m. Kaune, kur užaugo ir iki šiol gyvena. Išsilavinimas vidurinis. Dirba baldų gamyboje. Žmona Itala, turi 3 vaikus: Akvilė 16m., Tadas 14m., Tomas 13m. Įtikėjo 1992m. nuo 1993m.(nuo pradžių) priklauso LVŽB. Mano vardas Rimas, man keturiasdešimt metų. Turiu žmoną, auginame tris vaikus. Nuo mažens nepažinojau Viešpaties. Gyvenau savo gyvenimą. Aišku, stebėdavausi, matydamas negerų dalykų pasaulyje, ir mano tėvai turėjo problemų. Vienu metu norėjau susitvarkyti savo gyvenimą, galvojau, kad turėsiu šeimą ir mes gyvensime visai kitaip. Grįžęs po tarybinės armijos susiradau darbą, sukūriau šeimą ir… gyvenimas nebuvo toks, kokio tikėjausi Ir aš turėjau problemų su alkoholiu. Po metų mūsų santuokoje atsirado nesutarimų, mums jau buvo gimu-

si dukrelė. Galvojau, kaip nenorėčiau gerti kiekvieną savaitgalį, nes kiekvieną pirmadienį norėdavau pradėti gyvenimą iš naujo. Ėmiau sportuoti ir kiekvieną pirmadienį sakydavau: „Viskas, nuo šiandien nebegersiu, reikia kažkaip pasikeisti“. Tai truko trejus metus, aš vis bandžiau ir bandžiau kiekvieną savaitgalį, ir mano bandymai nueidavo veltui. Vėl susitikdavau su draugais, užsibūdavome restorane… Sekmadieniais laikas bėgo aludėse, nes pirmadienį reikėdavo vėl eiti į darbą, kaip nors atsigauti. Vieną kartą į svečius atėjo mano draugas, mes su juo vaikystėje vaikštinėdavome, na, galima sakyti, valkataudavome parke. Tą parką mes laikėme savo įtakos zona, užpuldinėdavome ten žmones ir darydavome tai, kas mums patikdavo. Tačiau jis atėjęs man pasakė: „Rimai, einame su šeimomis, aš tave nuvesiu į gerą vietą“. Ir aš kažkodėl nepaklausiau, kokia tai vieta, nes jis pasakė: „Tau patiks“. Na, galvoju, bus siurprizas. Maniau, kad tai bus dar vienas restoranas, bet jis mane nusivedė į bažnyčią. Tai buvo netradicinė bažnyčia – paprastoje salėje susirinkę žmonės, ir aš kažką pastebėjau jų veiduose... Jų veidai švytėjo. Ten buvo daug jaunimo, jie apsikabinę kažko džiaugėsi, laukė. Ten turėjo įvykti kažkas nuostabaus ir jie to laukė. Ir štai prasidėjo susirinkimas, jie pradėjo šlovinti, ir tos giesmės, kurias jie giedojo, buvo apie Jėzų, apie Dievą. Man tai pasirodė keista, nes aš galvojau, kad tas nupieštas ant kryžiaus vyras yra tiktai graži legenda, kažkokia pasaka. Daug yra tikėjimų. Yra budistai, musulmonai... O kuo krikščionys skiriasi nuo jų? Galvojau, kad kiekviena šalis turi savo tikėjimą ir jis yra tam, kad žmonės būtų geresni. Paskui prasidėjo pamokslas ir kažkas sujaudino mano širdį, tas vyras skaitė ir skaitė nuostabius žodžius, ir taip išgirdau Gerąją Naujieną: kad koks tu bebūtum nusidėjėlis, tau gali būti atleista, kai tiktai tu atgailausi ir atiduosi Jėzui savo gyvenimą. Ir atsimenu tokius žodžius: net kai tu mirsi – gyvensi, jeigu tavo gyvenime bus Jėzus. Ir tada aš dar kartą susimąsčiau, kad tikrai yra gyvenimas po mirties, nes negali viskas taip baig-

tis, mūsų gyvenimas nenutrūksta čia, paskui gi neišnykstame kažkur kaip dūmas ar panašiai. Ir kažkas sujaudino mano širdį, aš troškau atgailauti, žinojau, kad esu padaręs daug nuodėmių ir troškau atleidimo. Mes tą vakarą atidavėme savo gyvenimus Dievui, išpažinau Jėzų savo gyvenimo Viešpačiu, ir mes tai padarėme kartu su žmona. Pirmas dalykas ir stebuklas, kuris įvyko mūsų gyvenime ir tapo liudijimu, yra tai, kad pradirbau kitą dieną darbe nenusikeikęs. Aš šiaip smarkiai keikdavausi ir negalėdavau susilaikyti netgi inteligentiškoje kompanijoje. Bet visą tą dieną pradirbau nė karto nenusikeikęs. Ir tik vakare suvokiau, kad taip nutiko. Mes su žmona pasidalijome tuo ir labai džiaugėmės, kad ir jai buvo tas pats įvykę. Mes paprasčiausiai daugiau nebesikeikėme. Mums nereikėjo stengtis to daryti, nes atėjo laisvė į mūsų širdį, į mūsų vidų ir tai buvo pirmasis stebuklas. Praėjo jau keturiolika metų ir aš iki šios dienos nesikeikiu, tai padarė tiktai Jis, Viešpats, bet tai buvo tik pradžia. Jis mane greit išlaisvino nuo alkoholio, mečiau rūkyti, lioviausi vogęs ir melavęs. Vėliau man teko pardavinėti automobilius – labai sunku parduoti automobilį nepamelavus, bet aš tuo verčiausi ketverius metus ir niekados nemeluodavau, tiesiog kažkaip Dievas mane apsaugojo ir aš sugebėdavau parduoti tuos automobilius. Jis man davė nuostabią tarnystę čia, Bendrijoje, nes aš mačiau, kad labai nedaug yra tikinčių vyrų ir iš tikrųjų vyrams reikia Viešpaties, jiems reikia pagalbos ir pamato jų gyvenimams, nes šitame pasaulyje be Dievo yra labai sunku ir žmonėms reikia visų pirma būti išgelbėtiems, o paskui būti išlaisvintiems iš nuodėmės vergijos, nuo įvairių problemų ir rūpesčių. Tai pat Viešpats nuostabiai perkeitė mūsų šeimą. Šiandien mūsų santykiai geri, auginame tris vaikus ir aš tikrai galiu nebijoti, kad mano žmona „nueis į kairę“, susiras meilužį, nes mūsų gyvenimas pastatytas ant tvirto pamato – ant Jėzaus Kristaus.

Mečislovo Ivanausko liudijimas Mečislovas Ivanauskas. Gimė 1959m. Kaune, kur užaugo ir dabar gyvena. Išsilavinimas vidurinis. Žmona Žermena. Sekmininkas. Į LVŽB įstojo 2005m. Vienas brolis yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus gyvenime susitinka Joną Krikštytoją, kuris papasakoja apie Jėzų. Mano gyvenime Jonas Krikštytojas buvo senas narkomanas, geras bičiulis, su kuriuo penkiolika metų vartojau narkotikus. Jis man pasakė, kad Jėzus gali gydyti. Tada mano kaip narkomano stažas buvo dvidešimt metų, vienas mėnuo ir dvidešimt penkios

dienos. Turėjau vienintelę profesiją, kurią iš tikrųjų gerai išmaniau, – buvau labai geras vagis ir visai nesirengiau keisti savo gyvenimo būdo, nes man taip gyventi patiko, nors paskutinius dvejus metus narkotikų dozę turėjau leistis kas tris valandas, maišydavau dviejų skirtingų rūšių narkotikus, jie iš tikrųjų labai ardė organizmą, bet man vis tiek buvo gerai. Ir kai tas draugas pasakė, kad jis jau nebevartoja narkotikų, kad jį išgelbėjo Jėzus, aš pagalvojau, kad jis išėjo iš proto, nes rimti žmonės apskritai apie Jėzų nekalba, jie gali kalbėti apie bet ką, apie sportą, apie kokius nors reikalus, vyrai – apie merginas ir visa kita, tik ne apie Jėzų. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad kišenėje turėjau kokias tris dozes, nes be jų apskritai negalėdavau niekur išeiti, ir turbūt dar nebuvau sugalvojęs, ką šįkart apvogti, nuvažiavau į jo namus. Iš tikrųjų važiavau įsitikinti, ar ten nėra gaminami narkotikai, nes netikėjau, kad kažkoks Jėzus, kurio aš apskritai nepažįstu, gali gydyti. Kai eidavau senamiesčiu, užuosdavau, kuriuose namuose gaminami narkotikai, nes per dvidešimt metų pradedi juos atskirti iš kvapo ir skiri, kur kokia rūšis. Kai įėjau į jo kambarį, supratau, kad ten narkotikai nebuvo gaminami. Nekvepėjo nei tapetai, nei indai... O jis man nesustodamas kalbėjo apie Jėzų, apie tai, kad jis ir už mane numirė ant kryžiaus. Na, galvoju, numirė už mane ant kryžiaus prieš du tūkstančius metų – vėjas kažkoks. Pasakojo, kad Jis gyvas ir dabar, kad Jis gali gydyti. Kai susileidi dozę – visai smagu paklausyti, ir aš iš tikrųjų paklausiau kokias tris valandas. Kai ateidavo dvylikta valanda nakties, visuomet susileisdavau dozę ir žinodavau, kad trečią valandą vėl prabusiu, susileisiu dozę, užmigsiu, paskui vėl šeštą atsikelsiu ir taip toliau. Paskui, jei man pritrūks, važiuosiu „iki taško“, pasiimsiu dar ir taip tęsis toliau. Kai dvyliktą valandą susileidau dozę, jis už mane meldėsi ir man, žmogui, nepažįstančiam Dievo, buvo iš tikrųjų labai sunku tai suvokti – dėti rankas,

melstis, prašyti kažko... Bet keisčiausia buvo tai, kad aš pramiegojau. Užmigau ir atsikėliau septintą valandą ryto, tai buvo pirmas stebuklas, turbūt kaip įrodymas, kad Jėzus iš tikrųjų pradėjo mane gydyti. Narkomanai nepramiega savo dozių. Ir trečią valandą pramiegojau, ir šeštą pramiegojau, o septintą atsikėliau ir nesupratau, kas darosi. Visų pirmą – manęs taip „nelaužė“, kaip turėjo „laužyti“. Jei negaudavau dozės – nepaeidavau nė penkių metrų, susukdavo visus kaulus, raumenis, sausgysles ir visa kita, iš visur bėgdavo skysčiai, iššokdavo akys, o tuomet dar galėjau vaikščioti. Kai praėjo diena, aš klausiausi jo kalbų, klausiausi šlovinimo, jis man skaitė Testamentą. Iš tiesų aš nelabai ką supratau, ir negalėjau suprasti, nes nepažinojau Jėzaus. Kai atėjo antra naktis, neturėjau nė vienos dozės ir žinojau, kad šita naktis bus bemiegė, narkomanui antra naktis iš tiesų yra pati baisiausia, nes iš organizmo išeina visi narkotikų likučiai ir tada iš tiesų neužmiegi, dreba rankos ir kojos, iššoka akys, muša prakaitas. Jam uždėjus rankas, pasimeldus pramiegojau dar daugiau nei pirmą naktį. Tada aš jam pasakiau: „Žinai, tas tavo Dievas yra burtininkas“. Tai, kas dabar įvyko, negalėjo įvykti, aš negalėjau užmigti“. Jis sako: „Matai, jis jau pradėjo gydyti, tu jo tik paprašyk“, „Paprašyti ko?“, – sakau. „Pasimelsk“. Nuėjau į kitą kambarį pasimelsti ir supratau, kad nemoku jokios maldos, nors būčiau skaitęs kada „Tėve mūsų“ ar „Sveika, Marija“, ar dar ką nors – nieko aš nežinojau. Ir tada pirmą kartą gyvenime aš į jį kreipiausi kaip į asmenį, pasakiau: „Dieve, jeigu tu iš tikrųjų esi, padaryk, kad nebebūčiau narkomanas, galbūt aš jau nenoriu kaifuoti. Va kaip šitas draugelis – gyvena normaliai, nereikia jam jokių dozių, galbūt aš ir dirbti eisiu“ (nors ta mintis iškart išgaravo, nes mano pasaulėžiūra man neleido dirbti). Kai grįžau, pasakiau, kad pasimeldžiau, o jis sako: „Gerai, dabar važiuosime į bažnyčią“. Su bažnyčia buvau susidūręs anksčiau – daugiau nei metus sėdėjau Katedroje, bet ne melstis ten eidavau, o par-

davinėti narkotikų – ten nėra policijos. Štai tokia buvo mano pažintis su bažnyčia. Sako: „Ne, važiuosime į kitokią bažnyčią“. Ir tada aš nuvažiavau į protestantų bažnyčią, ten buvo sekmininkų. Kai nuėjau į priekį, susiradau pastorių, pasakiau, kad esu narkomanas, jis pasakė: „Reikia už tave pasimelsti“. Jis pakvietė bažnyčią pasimelsti, sako: „Na, bažnyčia, stokit, pas mus narkomanas“. Pirmą kartą pasidarė gėda, kad buvau taip įvardytas, man dvidešimt metų nebuvo gėda, bet tada pasidarė. Pastorius sakė žodžius, aš juos kartojau, tai buvo vadinamoji atgailos malda, tada priėmiau Jėzų į savo širdį. Po tos maldos atsikėliau nuo grindų, nesupratau, kaip buvau nukritęs, visas šlapias, bet ne nuo vadinamųjų „lomkių“, ne nuo abstinencijos, buvau šlapias nuo Šventosios Dvasios. Ir išėjęs iš bažnyčios važiavau namo, nors eidamas į bažnyčią (ji netoli Soboro, ten yra du taškai, kur pardavinėjami narkotikai) galvojau, kad išėjęs iš ten šimtu procentų eisiu pirkti dozės ir tuo viskas pasibaigs. Jėzus išėmė iš manęs tą aštuonkojį, kuris visą laiką norėjo narkotikų, ir išvalė tą stalčiuką, kur jie buvo įrašyti. Tuoj bus aštuoneri metai, kai esu laisvas. Šlovė Viešpačiui!!!

Netikrų dievų laidotuvės Aleksandras Kavaliūnas Aleksandras Kavaliūnas. Gimė 1951m. Publicistas, dainų autorius ir atlikėjas, nepriklausomas lektorius. VŽB buvau 2003– 06m. Lankau sekmininkų bažnyčią ,,Maldos namai“. Įtikėjau 1993 m. Gyvenu Vilniuje. Man 57 metai. Pirmą kartą Evangeliją išgirdau 1993 m., kai į Vilnių buvo atvažiavęs pamokslininkas iš Švedijos. Tų pačių metų vasarą kartu su savo vaikais – penkerių metų sūnumi ir septynerių metų dukra – išpažinome Jėzų Kristų kaip savo Gel-

bėtoją, iš gėlių sudėlioję ratelį pakvietėme Jį į savo širdis, visi trys suklaupę ant kelių aplink tą ratelį bei susikabinę rankomis šaukėmės Viešpaties. Ir Jis atėjo… Iki 1995 m. mane septynis kartus operavo. Manau, kad dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi, kol neįtikėjau, buvau įklimpęs į okultizmą: būrimas kortomis, čigonės pranašystės, kompiuterio sudaryta mano gyvenimo astrologinė prognozė, kodavimai, hipnozė bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t. Visa ši okultinė praeitis leido šėtonui reikalauti teisių į mano gyvenimą. Bet mes žinome, kad jis – liūtas be dantų, nes juos prieš 2000 metų jam išmušė kitas liūtas – iš Judo giminės. Galiu net vietą nurodyti, kur vyko didžioji kova, – Golgotos kalno ringe. Pranašumas buvo akivaizdus – velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų! Maža to, nužengęs į pragarą, jis nuplėšė priešui maršalo antpečius ir parodė, kas yra vienintelis Viešpats danguje, žemėje ir po žeme! Taigi, grįžtu prie asmeninio liudijimo. Pirmasis netikras dievas mano gyvenime buvo raumenys – štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė. Ir baigėsi analogiškai, nes okultinė mano praeitis atnešė prakeikimą, lydintį kiekvieną tokio pobūdžio veiklą: lygioje vietoje lūžo koja, dvigubas kulkšnelių lūžimas. Ligoninėje mane paremontavo, įgręžė į koją septynias vinis ir paleido. O po metų su žmona kėliau nedidelį staliuką ir trūko dvigalvis dešinės rankos raumuo (bicepsas), nors iki tol sportuojant nieko neatsitikdavo – kilnojau štangą, mėčiau dvipūdę. Tuo metu bicepsai buvo mano pasididžiavimas, ir būtent čia įvyko fiasko – mano raumenys neatlaikė! Taip mirė pirmas netikras dievas mano gyvenime – raumenų tvirtovė. Ištvėręs šias operacijas lioviausi pasitikėti kai kuriais savo gyvenimo keliais. Kadangi reikėjo aprūpinti šeimą, teko eiti

dirbti ten, kur niekada neičiau, jei ne fizinės traumos. Ta vieta tapo Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis: „Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti pačiam gerti“. Ten, Gariūnuose, įvyko lemiami mano gyvenimo pokyčiai. Susipažinau su tikinčiais prekiautojais iš Gyvojo Dievo bažnyčios. Jie man padovanojo Naująjį Testamentą. Tokios knygos dar nebuvau turėjęs. Todėl šiandien esu jiems labai dėkingas už man parodytą dėmesį, nes nebuvau lengvai sukalbamas žmogus. Kadangi gerai sekėsi, turguje uždirbtus pinigus padėjau palūkanoms gauti – panorau tapti turtingas, ir vieną dieną sužinojau, kad firmos direktorius su mano bei kitų indėliais paspruko į užsienį. Taip mirė antras dievukas mano gyvenime, kurio vardas – finansinis saugumas! Kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė trečiasis – malonumų ieškojimas. O kaipgi kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves? Alkoholis, draugų kompanijos ir panašiai… Žinoma, išgėrus nors ir mažą alkoholio dozę sumažėja moralinis imunitetas – žmogus tampa ne toks atsparus įvairiems gundymams. Blogi dalykai, kaip ir geri, turi tendenciją didėti ir prasideda iš pažiūros labai nekaltai. Alkoholis, nikotinas ir narkotikai – broliai trynukai. Tai piktosios dvasios, jų misija yra žlugdyti ir nuodyti mūsų kūną, kuris yra Šventosios Dvasios šventovė. O jeigu prie visų šių ydų dar prisideda nesantuokinis lytinis gyvenimas – ištvirkimas ar paleistuvystė – padėtis tampa itin rimta! „Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1 Kor 6, 18–19). Ir kitoje vietoje: „Joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“ (Ef 5, 5).

Taip sako Dievo Žodis! Mes būsime teisiami, t. y. duosime apyskaitą Viešpačiui, ne tik už savo talentų panaudojimą, bet ir kaip ūkvedžiai bei prievaizdai už savo kūno priežiūrą, už tai, kaip elgėmės su mums šioje žemėje patikėtu Jo turtu! Kadangi 1979 m. koncertuodamas Alytuje susirgau gelta, tai nedaug reikėjo, kad išsivystytų kasos uždegimas ir tulžies akmenligė – mat beprekiaudamas turguje dar grojau vestuvėse, kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdavau šeimai, o dar daugiau pradirbdavau. Buvau pasinėręs į gyvenimo malonumus, kurie ne tik neatnešė nieko pozityvaus, bet taip žlugdė, kad nieko nebemačiau aplinkui, tik save – šokinėjau nuo vieno kraštutinumo prie kito… Visais laikais netikintys žmonės renkasi laikinas atramas – pinigus, valdžios troškimą ar epikūrizmą – „Kol jaunas, linksminkis, o atėjus laikui atgailausi ir viskas bus gerai…“. Ne, nebus gerai, nes iliuzijos greitai išsisklaidys ir neatlaikys nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas ir atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojasi bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Dabar norėčiau trumpam grįžti į praeitį… 1967 m., išmokęs pagrindinius gitaros akordus, parodžiau juos draugams, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, bet, deja, jau Anapilin išėjęs V. Kernagis, ir įkūrėme ansamblį „Aisčiai“. Grojome mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net kavinėje per vestuves, o tais laikais tai buvo gana didelis dalykas. Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį „Geležinis vilkas“. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia! Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį ,,Rūpus miltai“, į kurį groti pakvietė ir mane. Tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje roko operoje ,,Jesus

Christ – Superstar“, kurioje atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to, dainuodavau „back ground“ vokalo partijas. Iš tiesų įdomūs gyvenimo vingiai – nuo „sielinio“ roko operos personažo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus, iki antgamtinio, bet realaus susitikimo su Kristumi ligoninėje, tik ne kaip su operos personažu, o kaip su Visatos Viešpačiu! Visa tai pasakoju todėl, kad visai neseniai, užsukęs į muzikos prekių parduotuvės „Tamsta“ koncertų salę, ant laiptinės sienų surengtoje nuotraukų retrospektyvoje radau savo pavardę, paminėtą trijų ansamblių sudėtyje. Tai buvo man netikėtas Kalėdinis siurprizas! Bet didžiausi siurprizai dar laukė... Atsiprašau už tokį laiko šuolį savo liudijime... Apskritai grojimas man atnešė nemažai pinigų – įsigijau trijų kambarių butą. 1979 m. buvau pakviestas į Valstybinės filharmonijos ansamblį, vadovaujamą kompozitoriaus Miko Suraučiaus, kuriame grojau ir dainavau. Su ansambliu apvažinėjome visą Lietuvą, didesnius Latvijos miestus. Koncertavome Vidurinės Azijos šalyse: Kirgizijoje, Turkmėnijoje, Kazachstane. Tais pačiais metais viename Lietuvos mieste po koncerto pajutau silpnumą: veidrodyje pamačiau pageltusius akių baltymus, net rankų pirštų nagai pagelto. Kadangi ir temperatūra pakilo, buvau priverstas gultis į ligoninę. Ten nustatė geltą. Grįžęs į ansamblį nenustojau lankyti vakarėlių ir taip penkiolika metų, kol atėjo lemtingi 1995 m. Išbandęs visų trijų dievukų pagalbą, buvau paguldytas į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas. Kraujo sudėtis pakito, bilirubino (rudi kristalai – tulžies pigmentas, susidarantis organizme yrant hemoglobinui) kiekis viršijo 200, gerokai daugiau, nei leistina norma. Bet įdomiausia buvo tai, kas vyko man gulint ligoninėje. Mane paguldė į septintą palatą septintame aukšte, o svarbiausia

operacija buvo atlikta gruodžio septintą dieną. Tik vėliau, jau susipažinęs su Biblija, sužinojau, kad septyni – tai dieviškas išbaigtumo, Šventosios Dvasios skaičius. Ir jeigu ne Šventoji Dvasia, tai nežinau, kaip būčiau šitiek kartų gulęs ant operacinio stalo, ant kurio toje ligoninėje teko lipti net keturis kartus. Kiekvieną kartą Ji mane guodė, ramino. O prieš kepenų operaciją mintyse lyg spalvotame kine pamačiau kadrus, kaip vienas misionierius kelionės metu sužeistas, bejėgis, už šimtų kilometrų nuo artimiausios apgyvendintos vietos, gulėjo Pietų Amerikos džiunglėse ir jo žaizdose šliaužiojo kirmėlės. O aš juk nepaliktas vienas, aplink mane buvo medicinos seselių, daktarų, palatos draugai, lankė artimieji… Beje, to misionieriaus pavardė – Briusas Olsonas, jo parašytą knygą „Briučka“ skaitė ne vienas. Štai kokią Draugę ir Guodėją aš susitikau ligoninėje, ir ne vienai dienai, bet visam likusiam gyvenimui, ir šios draugystės trukmė bei stiprumas priklauso tik nuo manęs. Mes drauge štai jau šešiolikti metai ir niekas negali Jai prilygti – be Šventosios Dvasios bendrystės net neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ir žinokite, kad tikinčiojo, atgimusio iš aukštybių žmogaus gyvenime viskas priklauso tik nuo jo bendradarbiavimo su Šventąja Dvasia! Bet grįžkime prie keturių operacijų, ištvertų toje ligoninėje. Trys iš jų buvo mikro operacijos – be kraujo. Būtent jos ir yra pačios baisiausios, nes atliekamos be įprastos narkozės. Jų metu į gerklę įstatomas vamzdelis, japoniškas zondas. Į zondą kišama viela, su kuria „žvejojama“. Žvejybos vieta – kasos ir kepenų latakai, žvejybos objektas – tariamai iš tulžies pūslės iškritę akmenukai, užkimšę latakus. Kadangi nesu medikas, tad visų niuansų nepasakosiu, tik noriu pasakyti, ką jaučia pacientas: begalinę baimę, mirties alsavimą ir klaikią nežinią dėl ateities, kur praleis amžinybę, jei mirs be Jėzaus…

Ko gero šie išgyvenimai ir pastūmėjo mane vėliau melsti Dievą, kad parodytų man pragarą, jog aš veiksmingai liudyčiau Evangeliją! Į šią maldą Viešpats atsakė maždaug po pusantrų metų, bet apie tai vėliau. Pirmoji mikro operacija truko apie valandą. Medikai specialiu vamzdeliu sujungė kasą ir kepenis, kad nutekėtų pūliai ir skystis. Kai tik tai pavyko padaryti, tas vamzdelis, prieštaraudamas visiems fizikos dėsniams, bet neprieštaraudamas, kaip dabar gerai suprantu, dvasiniams, antgamtiška jėga buvo išmestas lauk. Kas jį išmetė ir kodėl? Tada dar nežinojau… Po savaitės mane vėl paguldė ant operacinio stalo. Operacijos metu daktaras vaikščiojo aplink „švelniai“ keikdamas aparatūrą ir vis klausinėjo asistentės, ar ji ką nors matanti… O kadangi ji nieko nematė, tai pastačiau ausis – kada gi jie pasakys ką nors gera?! Šįkart po valandos ir keturiasdešimties minučių mano širdis sudužo, tyliai pravirkau ir ištariau šiuos žodžius: „Jėzau, ateik į mano širdį, leisk man užauginti vaikus, o po to – kaip nori…“. Vos man ištarus tuos žodžius, kurie išėjo iš mano sielos gelmių, chirurgas sušuko: „O, aparatūra pradėjo veikti, į palatą jį…“. Po mėnesio man buvo atlikta paskutinė, ketvirtoji operacija. Prieš operaciją daktaras pasakė, kad nebijočiau, nes išpjaus tik gabalą kepenų, tačiau to daryti nereikėjo – po operacijos, kurios metu išpjovė tulžies pūslę, daktaras pasakė, kad mano kepenys – kaip jauno žmogaus! Ar tai maža Dievo dovana – išgydyti kepenis?! Po operacijos visos dienos buvo antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki! Ant staliuko palatoje atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose bandžiau

gvildenti okultizmo temą, nors Testamentą laikiau rankose tik keletą kartų... Dar gulėdamas ligoninėje savo viduje išgirdau žodžius ir muziką, lyg kažkas kuždėtų, ką ir kaip rašyti, pradėjau kurti dainas. Beje, gulint ligoninėje man atsivėrė dar viena dovana – meldžiantis už ligonius traukėsi net vėžiniai susirgimai! Dabar noriu papasakoti apie atsakymą į mano maldą apie pragarą, – norėjau veiksmingai skelbti Evangeliją su jos šviesiąja ir tamsiąja pusėmis… Taip, aš mačiau pragarą. Dvi valandas mano siela buvo atsiskyrusi nuo kūno. Ten, aname pasaulyje, mačiau ugnies apimtus degančius žmones aukštyn iškeltomis rankomis. Bet labiausiai mane sukrėtė nevilties pilnos jų akys… Amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs! Aš dar paklausiau: „Jėzau, kodėl tiek mažai parodei?“. Atsakymas buvo toks: „Kad neišeitum iš proto…“. Kokią išvadą būtų galima padaryti iš viso to? Evangelijoje pagal Joną, 3 skyriaus 16 eilutėje, parašyta: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Nuo ko nepražūtų? Nuo persivalgymo? Nuo persigėrimo? Nuo barnių?.. Ne!!! Iš amžinų kančių vietos – pragaro – štai nuo ko mus išgelbėjo ir brangia savo kraujo auka išpirko Jėzus! Gal kas nors sakys, jog Buda ar Konfucijus gyveno anksčiau ir kalbėjo tariamai ,,protingiau“ nei Jėzus? Argi dėl to Dievas atidavė savo Sūnų tokioms baisioms kančioms?! Tai, kad Jėzus tikrai yra tas Asmuo, apie kurį pasakoja Biblija, įrodo daugybė archeologinių, bibliografinių ir istorinių dokumentų. Jo gimimas, mirtis už mūsų nuodėmes ir prisikėlimas – nenuginčijami faktai! Budos, Mahometo, Konfucijaus ir daugelio kitų filosofų ar veikėjų žodžiai, pamokymai taip ir liko žodžiais, moralais. Vienintelis Jėzus Kristus – Žodis – tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų, Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!

Pastaruoju metu rašau dainas vaikams, jas transliuoja per ,,Žinių radiją“ Gerosios Naujienos centro globojama laida „Vakaro žvaigždelė“. Yra įkurtas piniginis fondas būsimai mano dainų plokštelei, tik šį kartą skirtai suaugusiems išleisti. Groju įvairiuose renginiuose, dainų vakaruose – dalyvavau krikščioniškos muzikos festivalyje ,,Sielos’2005“. Rašau publicistinius straipsnius apie visuomenės aktualijas. Retkarčiais miesto visuomenei skaitau paskaitas apie okultizmą. Taip pat parašiau dvi knygas. Pirmoji vadinasi „Jei mes tylėsim – akmenys šauks, arba evangelisto užrašai“. Tai dvylikos metų patirtys man bekeliaujant po Lietuvą ir toliau su Evangelijos žinia. Ši knyga netrukus bus išleista, teliko tik piniginiai ir kai kurie techniniai dalykai. Antroji knyga vadinasi „Aklieji“, bet ji dar neparengta spaudai, renkama iš rankraščio į kompiuterį. Tai gana plati studija apie sektas ir okultizmo plitimą Lietuvoje, nukreipta prieš visuomenę apraizgiusias baltąją ir juodąją magijas! Noriu pabrėžti – be Viešpaties Jėzaus aš nieko nebūčiau nei parašęs, nei sukūręs, bet seniai miręs ir degęs pragare! Ir už viską, kas vyksta mano gyvenime, dėkoju tik Dievui – Tėvui, Sūnui Jėzui Kristui ir brangiajai Šventajai Dvasiai!

Rimo Šumsko liudijimas Rimas Šumskas. Gimė 1965m. Kaune, kur užaugo ir dabar gyvena. Išsilavinimas spec. vidurinis, profesija stalius-baldžius. Žmona Asta, 3 vaikai: Miglė 19m., Austė 14m., Jonas 11m. Priklauso laisvųjų krikščionių bažnyčiai. Įtikėjo 1992m. liepos 24d. Nuo 1995m. priklauso LVŽB. Mano vardas Rimas, man keturiasdešimt vieneri metai. Turiu šeimą. Ir aš turėjau problemų su alkoholiu. Iš tikrųjų labai mėgdavau išgerti. Niekada nesusimąstydavau, kad esu įklimpęs į tą liūną. Iš tikrųjų niekada ir negalvodavau, ar Dievas yra, ar Jo nėra. Net nemąstydavau apie tai. Atrodo, gyvenau ir džiaugiausi. Kiek pamenu, penktoje klasėje jau gėriau… Taip gyvenau, kol išėjau į armiją. Po armijos vėl tas pats. Praėjus kiek laiko, pastebėjau, kad… negaliu nustoti išgėrinėti, bet galvojau: jeigu sukursiu šeimą, pradėsiu ja rūpintis, bus visai kitaip.

Sukūriau šeimą, bet viskas liko taip pat. Iš tikrųjų dar daugiau pradėjau gerti, nes dirbau tokį darbą. Ir kai šeimoje jau buvau pragyvenęs porą metų, gimė dukra, supratau, kad jau esu žlugęs žmogus, labai nesutariau su žmona. Mums papasakojo apie Dievą. Aš, kaip sakiau, nei tikėjau, nei netikėjau. Per žmonos gimtadienį nuėjome į bažnyčią, išpažinome Viešpatį, bet aš nieko nesupratau. Ėjau, nes ėjo žmona, ėjau tam, kad palaikyčiau bent kokius nors santykius su žmona. Po šio išpažinimo mano gyvenimas dar labiau suprastėjo – pradėjau dar labiau gerti, tada ir darbo netekau, praradau gerus draugus. Išėjau iš namų, nes žmona padavė dokumentus skyryboms. Ir mes ėmėme gyventi atskirai. Gal kokius du mėnesius pragyvenęs vienas aš, aišku, atsidūriau landynėje. Vieną rytą pažiūrėjau į veidrodį ir supratau, kad šitas žmogus jau dabar nieko neturi. Žlugęs žmogus, praradęs viską: draugus, moralę, pasitikėjimą, absoliučiai viską. Bet giliai širdyje atsirado troškimas grįžti pas žmoną ir atsiprašyti jos. Aišku, tai atrodė neįmanoma. Bet aš kelias dienas stengiausi negerti, grįžau pas žmoną. Šiandien galiu pasakyt, kad tada, kai mes su žmona išpažinome Viešpatį, ji sutiko toliau su manimi gyventi. Nuėjome į teismą, ji atsiėmė dokumentus. Tada aš dar galvojau, kad alkoholizmą galima išgydyti. Iš tikrųjų maniau, kad tai liga. Buvau narkologiniame dispanseryje, ten mane, aišku, per mėnesį „išgydė“. Bet negėriau tik dvi savaites. Ir kai žmona vėl priėmė gyventi, mus pakvietė į bažnyčią sutikti Naujųjų Metų, buvo 1993 m. Aišku, mes nuėjome, tai buvo keistas Naujųjų Metų sutikimas, nes man Naujieji Metai buvo viena iš svarbiausių švenčių. Dvyliktą valandą man teko klūpėti ir melstis. Pamenu klūpojau, visi meldėmės, o protas kalba: „Ką tu čia darai?“, aš ir pats nesuprantu, ką čia darau. Kai po tų Naujųjų Metų sutikimo grįžome namo, aš tikrai žinojau, kad man nebe-

reikia gerti, nes nebeliko potraukio alkoholiui. Aišku aš, gal iš savo išdidumo, du ar tris kartus dar išgėriau. Praėjo mėnuo – skaičiavau dienas, savaites, kiek laiko negeriu. Tai man buvo didžiausias stebuklas. Ir tikrai – pilna širdis džiaugsmo, ir aš su tuo džiaugsmu nubėgau į lentpjūvę, kur dirbau. Toje lentpjūvėje dirbo apie trisdešimt žmonių, visi mėgstantys išgerti. Ir aš atbėgau džiaugdamasis, sakau: „Jėzus gyvas, pažiūrėkite į mane, jau kiek laiko negeriu“. Ir tikrai pradėjau džiaugtis, iš visos širdies. Tik, aišku, neatsimenu, kaip namo grįžau tada, iš tos lentpjūvės. Nes… Taip jau įvyko… Nuo 1993 m. negeriu, nekalbant apie tuos kelis atvejus. Visą laiką rūkiau ir įtikėjęs Jėzų dar dvejus metus rūkiau. Man buvo labai dėl to gėda. Ateidavau į susirinkimą ir man tikrai buvo gėda, kad smirdžiu dūmais. Kartą vienas vyras dalijosi, liudijo, kaip kiti vyrai meldėsi per praeitą susirinkimą už jį, kad jis mestų rūkyti, gal kokias dešimt minučių jis pasakojo tuos įvykius, iš tikrųjų mažai klausiausi jo, nes man taip gėda buvo tuo metu, kai jis pasakojo. Po to susirinkimo buvau visiškai tikras, kad nerūkysiu. Niekas man net nebūtų įrodęs, kad rūkiau. Keista, tris paras niekam apie tai nepasakojau, nes galvojau, kad tai dar netiesa. Tik po trijų dienų supratau, kad nerūkau ir visai nenoriu rūkyti. Tada, nuo tos dienos, ir pradėjau pasakoti, kad, ačiū Dievui, Jo dėka šiandien aš esu laisvas.

Valdo Palšio liudijimas Valdas Palšis. Gimė 1960m. Marijampolės r. Išsilavinimas spec. vidurinis- elektrikas. Žmona Eglė, turi sūnų Nojų 2m. Katalikas. Bendrijoje nuo 2002m. Kai aš buvau ketverių metų, tėvas mane tiesiog užkapojo diržu. Nuo to laiko pradėjau jo neapkęsti. Ėjo laikas, aš glaudžiausi prie motinos, glaudžiausi prie pažįstamų – vis ieškojau meilės. Man meilė buvo kažkas nuostabaus... Kiek prisimenu, visada buvau negeras, tiesiog parazitas. Anksti pradėjau gerti – taip ieškojau nusiraminimo, nes norėjau mylėti ir būti mylimas. Tačiau to neradau. Grįžęs iš armijos pradėjau dar labiau gerti. Iš ketverių metų gal tik pusę metų

negėriau. Pradėjau daryti nusikaltimus, buvau pasodintas į kalėjimą, kur praleidau 17 metų. Ten pradėjau vartoti narkotikus. Manyje virė neapykanta. Kai per TV matydavau besišypsančius žmones, norėdavau juos primušti. Laisvėje ilgai neužsibūdavau – praeidavo keli mėnesiai ir vėl važiuodavau atgal. Kai atlikinėjau paskutinę bausmę, susirgau džiova. Taip pat sirgau hepatitu C, skrandžio, dvylikapirštės žarnos, širdies ligomis. Mane pervežė į gydymo koloniją, ir ten kilo konfliktas su kitais kaliniais, prasidėjo intrigos. Tuo metu mane pakvietė nueiti į koplytėlę. Man buvo juokinga, bet aš susigundžiau ir nuėjau. Ir išgirdau kalbant apie Jėzų. Ėjo laikas, pradėjau skaityti Naująjį Testamentą. Kiekvieną kartą atvažiavęs pastorius kalbėdavo nusidėjėlio maldą. Nežinau, ar aš ją kalbėjau pirmą, ar šimtąjį kartą, bet per tą maldą Jis apsigyveno manyje ir pradėjo mane keisti... Intrigos kalėjime pasiekė tokį mastą, kad jau jaučiau, kaip kilpa veržiasi man aplink kaklą. Vieną dieną vaikščiojau stadione ir tiesiog šaukiausi Jėzaus. Buvau skaitęs Šventajame Rašte apie Jo nuostabius darbus, kad Jis už mane mirė, aš sakiau Jam: „Tu padarei tai ir tai, bet aš to nematau savo gyvenime. Jei gali – pakeisk mano situaciją, juk viskas yra Tavo rankose. Aš noriu tarnauti Tau, pažinti Tave...“. Ir tą naktį sapnavau sapną. Žemės rutulys, žalia pieva, ant jos guliu aš nukryžiuotas. Mano krūtinė kilnojasi ir iš jos kažkas nori išsiveržti lauk. Staiga mano krūtinė plyšo. Iš jos iššoko juodas, perlamutrinės spalvos kamuolys, šovė į kosmosą, tapo kometa su šleifu ir dingo iš akių. Aš klykdamas pabudau, apsiraminęs užmigau, o, kai ryte ėjau į valgyklą, žiūrėjau į žmones ir norėjau sakyti kiekvienam: „Aš myliu tave“. Tas žodis „myliu“ tiesiog veržėsi iš manęs. Aš sukandęs dantis ir sučiaupęs lūpas tylėjau, nes žinojau, kad manęs nesupras. Bet suvokiau, kad tą rytą Jėzus parodė dalelę savo meilės ir kaip Jis mane myli...

Kai išėjau iš kalėjimo, neturėjau kur eiti. Nors turėjau dvi seseris, su jomis nebendravau, turėjau motiną, bet apie ją nieko nebuvau girdėjęs penkerius metus. Brolis kapucinas įtaisė mane į nakvynės namus. Neturėjau darbo, ką valgyti, bet turėjau Jėzų. Iš kalėjimo išėjau pirmadienį, o trečiadienį jau buvau Veiklių žmonių bendrijoje. Būtent per ją Dievas ugdė, stiprino ir vedė mane gyvenimo keliu. Susiradau motiną – ji sirgo krūties vėžiu ir po kurio laiko mirė. Verkiau ir šaukiausi Jėzaus norėdamas žinoti, kur ji nuėjo po mirties, nes jos gyvenimas buvo nuodėmingas. Ir vieną akimirką ant manęs nužengė tokia ramybė – aš pajutau Dievo Dvasią. Prie karsto viena sesuo pasakė – čia motinos nėra, čia tik jos apvalkalas. Savo viduje išgirdau balsą: „Prieš pusantrų metų tave išleidau į laisvę, kad mano Dvasia, veikdama per tave, paliestų tavo motiną, ji atgimtų iš aukštybių ir aš ją galėčiau pasiimti pas save“. Pakviečiau savo seseris į „banketą“, viena iš jų įtikėjo ir pasakė: „Jeigu mano sūnus bus su šiais vyrais, žinau, kad jam gyvenime nieko bloga neatsitiks“. Po kurio laiko jos sūnus pažino gyvąjį Dievą, buvo išgydytas jo stuburas, sąnariai ir kita. Meldžiau Dievo geresnio darbo, šeimos. Nuostabu tai, kad mano žmonai pirmiau nei man pradėjo patikti Bendrija. Nors ji pažinojo Jėzų nuo 14 metų, bet ieškojo Dievo galybės pasireiškimo. Atėjo į Bendriją ir rado tai, ko ieškojo. Viešpats mus suvedė – mes susituokėme, susilaukėme vaiko. Viešpats davė man gerą darbą – galiu išlaikyti šeimą, aukoti dešimtinę. Aš pažinau Dievo meilę, kurios visą gyvenimą ieškojau. Dėkoju Jėzui už viską, ką man davė. Tebūna Jam visa garbė ir šlovė per amžius! Amen!

Viktoro Ilekio liudijimas Gimiau 1971 m. kovo 11 d. Kelmės rajone, Tytuvėnų miestelyje, katalikų šeimoje, kurioje augo trys vaikai – aš, metais už mane jaunesnė sesuo Loreta ir dešimčia metų – sesuo Ieva. Kai man buvo dveji metai, mūsų šeima persikraustė gyventi į Kauną, kur gyvenu ir dabar. Mama arba močiutė sekmadieniais ir per katalikiškas šventes vesdavosi mane su seserimi Loreta į bažnyčią. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man ten patikdavo. Sunku būdavo sulaukti pamaldų galo. Pykdavau, kai Mišios užsitęsdavo. Vienintelis išsigelbėjimas – bažnyčios choras, kuriame giedojau.

Tada su tėvais gyvenome vieno kambario bute, spinta padalytame į dvi dalis. Didesnėje miegojo tėvai, mažesnėje – aš su seserimi. Su ja vakarais prie savo lovų melsdavomės. Aš prašydavau sėkmės ir geros bei gražios ateities. Mokykloje man sekėsi gerai, ypač tikslieji mokslai. Baigęs mokyklą su pagyrimu įstojau į Kauno technologijos universitetą, radioelektronikos fakultetą. Taip ramiai bėgo laikas. Vieną dieną, kai mokiausi trečiame kurse, sesuo Loreta pranešė, kad mus palieka ir išeina gyventi į Pranciškonių vienuolyną. Labai nuliūdau. Mano seserį, su kuria praleidau visą savo neilgą gyvenimą, kažkas atima. Radau kaltininką. Tada mano liūdesys virto dideliu pykčiu Dievui, Bažnyčiai. Ir aš prisiekiau sau, kad nuo tos dienos nevaikščiosiu į bažnyčią ir nesimelsiu Dievui, kuris atėmė iš manęs brangų ir artimą žmogų. Tada nesupratau, ką reiškia artimai pažinti savo Gelbėtoją ir kad reikia džiaugtis už seserį, o ne gailėti jos ir ją laidoti. Prasidėjo naujas gyvenimas be Dievo. Bėgo metai. Besimokydamas paskutiniuosiuose kursuose vienoje mokykloje dėsčiau matematiką ir gamtos mokslus. Vėliau tapau klasės auklėtoju. Baigęs universitetą ir tapęs radijo inžinieriumi, susigundęs didesniais pinigais perėjau dirbti į autoservisą autoelektriku. Po keleto metų, laimėjęs didelį konkursą, įsidarbinau gerai Lietuvoje žinomoje elektronikos firmoje radijo inžinieriumi. Ten dirbu ir dabar. 2000 m. sutikau savo gyvenimo draugę Liną. Tais pačiais metais ir susituokėme. Gimė sūnus. Žodžiu, gyvenimas tikrai neskriaudė. Netrukus po vestuvių su šeima persikėlėme gyventi į gražų namą ant upės kranto, kurį už nedidelį mokestį paliko saugoti bendradarbis. Jis su šeima laimėjęs „žalią kortą“ išvyko į Ameriką. Bet aš buvau piktas, neramus. Ieškojau atsakymų į iškilusius gyvenimo prasmės klausimus. Nuo 16 metų rūkiau. Draugų kompanijose gausiai vartojau alkoholį.

Taip ir gyvenau be Dievo, nors, kaip dabar suprantu, Jis visada buvo šalia ir sesers maldos mane saugojo. Savo Gelbėtoją prisimindavau tik apsvaigęs nuo alkoholio. Ir taip vieną vakarą, po savaitgalio puotos išlydėjęs draugus stovėjau apgirtęs tamsoje su cigarete rankoje ir žiūrėjau į žvaigždes. Galvojau apie Dievą, apie seserį. Jeigu Jis visagalis, tai reiškia gali išpildyti visus norus. Tuo metu mes su žmona, susitaupę truputį pinigų, nutarėme ieškotis nuosavo būsto. Keletą metų pagyvenus privačiame name, mums labai norėjosi tokį įsigyti. Tai buvo mūsų svajonė. Bet už tiek pinigų, kiek mes turėjome ir galėjome pasiskolinti, nelabai ką galėjome rasti. Tiek kainuodavo tik žemės sklypas. Taigi žiūrėdamas į žvaigždes aš sakau tai Galybei: „Viešpatie, jeigu Tu esi, prašau, duok mums tokį namą, apie kokį svajojame. Jeigu tai įvyks, aš žinosiu, kad Tu esi ir pažadu – aš tarnausiu Tau“. Po keleto savaičių su žmona ir seserimi vienuole važiavome pas savo tėvus ir pradėjome kalbėtis apie namo paieškas. Sesuo pasakė, kad jos pažįstami netoliese, Žemuosiuose Šančiuose, parduoda medinį namelį. Nieko nelaukę mes užvažiavome jo apžiūrėti. Su žmona Lina tik įžengę supratome, kad tai mūsų svajonių namas. Ir kaina už jį tikrai atitiko mūsų norus. Pusę pinigų aš galėjau sumokėti iškart, o kitą pusę sutiko paskolinti bankas. Dar truputis liko remontui. Maža to, sužinojau, kad namo savininkė yra buhalterė ir ji žino, kad palūkanos bankui per 20 metų susilygins su paskolinta suma. Tai žinodama ji mums pasiūlė likusią pusę sumos sumokėti kas mėnesį tiesiogiai jai. Tada aš labai susijaudinau ir negalėjau suprasti, kodėl ji manimi taip pasitiki. Aš netgi nenorėjau su tuo sutikti. Pagaliau nusileidau ir pasiūliau pas notarą surašyti, kad namas man atitenka tik tada, kai šeimininkei sumokėsiu visą sumą. Bet man buvo atsakyta, kad namo savininku tapsiu iš karto. Taip ir buvo.

Po tokių įvykių prisiminiau Dievą ir savo pažadus Jam. Iš galvos neišėjo mintis, kaip ir kur reikės tarnauti Dievui. Pradėjau truputį bijoti tos nežinomybės. Įsigijus namą 2004 m. prasidėjo remonto darbai (man tada buvo 33 metai). Nutariau pakeisti visus senus langus. Sesuo pasiūlė stalių, kuris pagamino man medinius langus ir sutartą dieną atvažiavo jų keisti. Aš pasiūliau savo pagalbą – jis sutiko. Tai buvo VŽB narys Rimas. Jis manęs paklausė, ar tikiu Dievą, Jėzų Kristų. Aš atsakiau, kad taip. Tada jis papasakojo savo gyvenimo istoriją, šiek tiek apie Bendriją. Jo pasakojimas mane labai sujaudino. Supratau, kad šis vyras tikrai nemeluoja, nes jo istoriją liudijo jo išvaizda. Rimas mane pakvietė į VŽB organizuojamą „banketą“. Neišdrįsau jame sudalyvauti, bet vieną trečiadienį apsilankiau vyrų susirinkime. Po jo mane užplūdo tokia meilės banga, kad atėjau ir antrą, ir trečią kartą. Šitie susirinkimai man duodavo tai, ko anksčiau nebuvau patyręs. Per „banketą“ aš ir įtikėjau. Tapau Dievo sūnumi. Tuo, ką pajutau, dabar dalijuosi su Jumis. Į mano gyvenimą atėjo ramybė ir meilė, kurių visada galėjau pasisemti Bendrijoje. Pradėjau vykdyti ir pažadus Dievui. Tiesa, vyrams pasimeldus, Viešpats mane išlaisvino iš priklausomybės nuo rūkymo, to aš savo jėgomis padaryti nesugebėjau. Alanui iš Anglijos palaiminus mums su Lina stebuklingai gimė sūnus Titas. Ir savo bažnyčioje dabar malonu būti. Šiandien aš esu VŽB Kauno I skyriaus narys didžėjus. Aleliuja.

DIEVAS JUS MYLI Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Jn 3, 16 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Rom 5, 8

VISI YRA NUODĖMINGI Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Rom 3, 23–24

DIEVO MALONĖS DOVANA Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. Rom 6, 23 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą. Jn 1, 12 Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai;

jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai. 1 Kor 15, 3–4

DABAR VISI GALI BŪTI IŠGELBĖTI Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Apr 3, 20 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Rom 10, 13

TIKINČIOJO ĮSITIKINIMAI Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Rom 10, 9 Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. Jn 5, 24 O šitie yra surašyti, kad tikėtume, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtume gyvenimą per Jo vardą. Jn 20, 31

MANO APSISPRENDIMAS PRIIMTI JĖZŲ KRISTŲ KAIP SAVO IŠGELBĖTOJĄ Išpažįstu Dievui, kad esu nusidėjėlis; tikiu, kad Viešpats Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus už mano nuodėmes ir prisikėlė, kad aš būčiau išteisintas; aš dabar priimu ir išpažįstu Jį savo asmeniniu Gelbėtoju.

Rekvizitai Lietuvos veiklių žmonių bendrijos (LVŽB) asociacija www.vzb.lt

Įmonės kodas 195767721 Rąžės g. 16, LT46389 Kaunas Bendrijos sąskaita: a/s LT137044060004006643 SEB bankas, Kauno filialas Banko kodas 70440

Norintieji galite paremti skirdami 2% pajamų mokesčio.

SKYRIŲ SUSIRINKIMAI Alytus, ketvirtadieniais, 19 val., Varėnos g. 24A (tel. 8 698 80143);

Kauno I sk., pirmadieniais, 19 val.,

A. Juozapavičiaus pr. 7 (tel. 8 612 77575);

Kauno III sk., antradieniais, 19.30 val., M. Daukšos g.29A (tel. 8 684 47465);

Kauno IV sk., ketvirtadieniais, 18 val., A. Juozapavičiaus pr. 7 (tel. 8 672 53944);

Kauno V sk., trečiadieniais, 19 val., Nemuno g. 16a (tel. 8 688 83912);

Klaipėda, antradieniais, 18 val., Turgaus g. 35 (tel. 8 698 76191);

Panevėžys, ketvirtadieniais, 19 val., Marijonų g. 24 (tel. 8 600 11596);

Prienai, ketvirtadieniais, 18.00 val.,

parapijos namuose, Kęstučio g. 16 (tel. 8 640 21976);

Marijampolė, penktadieniais, 19 val., Punsko g. 31 (tel. 8 687 83245);

Ukmergė, trečiadieniais, 19 val., Bažnyčios g. 5 (tel. 8 682 38686);

Vilnius, ketvirtadieniais, 19.00 val.,

Šv. Kryžiaus namuose, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 4 (tel. 8 686 07496).

»» »» »» »» »» »»

Trejopas Veiklių žmonių bendrijos tikslas:

»» »» »»

ATSAKYMAS Veikliųjų žmonių bendrijos žurnalas