Mūsų misija • • • • • •
Laimėti vyrus Jėzui Kristui visose tautose; Kviesti vyrus grįžti pas Dievą; Padėti vyrams pasikrikštyti Šventojoje Dvasioje ir augti dvasiškai; Lavinti vyrus ir padėti jiems išpildyti Didįjį Pašaukimą; Suteikti galimybę krikščioniškam bendradarbiavimui; Labiau suvienyti visus Kristaus Kūno narius.
Trejopas Veikliųjų žmonių bendrijos tikslas
• • •
Per pasauliečių vyrų pasakojimus, autentiškas pasauliečių vyrų gyvenimo istorijas ir liudijimus kalbėti apie Dievo buvimą bei šiandienos pasaulyje veikiančią Jo galią; Suteikti pagrindą vyrams krikščioniškai bendrauti visose šalyse per organizaciją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su kuria nors bažnyčia, bet bendradarbiauja su visomis šiam darbui atviromis bažnyčiomis; Įkvėpti skyriaus narius aktyviai lankyti savo bažnyčias. Veikliųjų žmonių bendrija nesteigia naujų bažnyčių. Bendrija palaiko ir remia jau egzistuojančias bažnyčias. VŽB nori labiau suvienyti Kristaus Kūną, susieti visus Jo narius ir bendromis pastangomis siekti viso Kūno gerovės.
Veikliųjų žmonių bendrijos žurnalas
ATSAKYMAS
Skyrių susirinkimai ANYKŠČIAI, antradieniais (jeigu tą diena nevyksta kitas renginys Anykščiuose), 18 val. parapijos namuose, Vilniaus g. 10A, tel. (8 682) 57584
ALYTUS, ketvirtadieniais, 19 val. Varėnos g. 24A, tel. (8 687) 52477
GRIŠKABŪDIS, Šakių raj., kievieno mėnesio 1-ą ir 3-čią šeštadienį, 16 val. parapijos salėje,
Alyvų g. 2a. Lankosi Kauno regiono skyriai, tel. (8 618) 07737
MANO APSISPRENDIMAS PRIIMTI JĖZŲ KRISTŲ KAIP SAVO IŠGELBĖTOJĄ Išpažįstu Dievui, kad esu nusidėjėlis; tikiu, kad Viešpats Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus už mano nuodėmes ir prisikėlė, kad aš būčiau išteisintas; aš dabar priimu ir išpažįstu Jį savo asmeniniu Gelbėtoju.
IGNALINA, trečiadieniais, 19 val.
Mokyklos g. 4 (atskiras įėjimas nuo teniso kortų pusės), tel. (8 614) 10781
KAUNO I sk., trečiadieniais, 19 val. Nemuno g. 16a, tel. (8 688) 83912
KAUNO II sk., ketvirtadienais,
Laiką ir vietą pasitikslinti telefonu (8 673) 12043 (Aidas)
KLAIPĖDA, antradieniais, 18 val. Turgaus g. 35, tel. (8 652) 72222
PANEVĖŽYS, trečiadieniais, 18.45 val., „Parapijos namai“, M. Tiškevičiaus g. 16, tel. (8 688) 88068
PRIENAI, ketvirtadieniais, 18.00 val., parapijos namuose, Kęstučio g. 16, tel. (8 640) 21976
MARIJAMPOLĖ, penktadieniais, 19.00 val. Vytauto g. 25, tel. (8 687) 83245
UKMERGĖ, ketvirtadieniais, 19.00 val. Kauno g. 3, tel. (8 618) 11039
VILNIUS, pirmadieniais, 18.30 val., Šv. Kryžiaus namai, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 4 (renkasi moterys ir vyrai), tel. (8 638) 11005
VILNIUS, ketvirtadieniais, 18.30 val., Šv. Kryžiaus namai, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 4 (renkasi tik vyrai), tel. (8 611) 21677
VILNIUS, ketvirtadieniais, 19.00 val. Kauno g. 3A, I aukštas, tel. (8 656) 19197
Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos (LVŽB) asociacija www.vzb.lt Įmonės kodas 195767721 Rąžės g. 16, LT-46389 Kaunas Bendrijos sąskaita: LT13 7044 0600 0400 6643 SEB bankas Informacija: Tel.: (+370 688) 83912, (+370 686) 86828 El. paštu: info@vzb.lt Norintieji galite paremti skirdami 2 proc. pajamų mokesčio.
Turinys Veikliųjų žmonių bendrija
2
Artūro Arbatausko liudijimas
3
Algio Bartkaus liudijimas
9
Algirdas Gustas. Dievas man visuomet buvo gailestingas
15
Gedimino Pociūno liudijimas
21
Eugenijaus Rugio liudijimas
24
Valdemaro Smilginio liudijimas
29
Veikliųjų žmonių bendrija Tai nuostabi, krikščioniška nepelno organizacija, turinti ypatingą pašaukimą bei unikalią struktūrą, gautą iš Dievo, to pašaukimo įgyvendinimui. Jaunam amerikiečiui fermeriui Demosui Šakirjanui 1952 m. Dievas parodė regėjimą, kuris šiuo metu pildosi. Tai buvo daugybė vyrų iš visų žemynų ir tautų, skirtingų kultūrų, kurie, būdami dvasiškai mirę, atgyja po Dievo prisilietimo ir pripildyti Šventosios Dvasios galios, išlaisvinti bei išvaduoti stovi švytinčiais veidais ir iškėlę rankas kartu garbina Viešpatį. Bendrija išaugo ir paplito po visą pasaulį. Būdama tarptautine bendrija, ji išlieka ir asmeninio bendravimo organizacija, nes vietinių susirinkimų metu kiekvienas krikščionis turi puikią galimybę bendrauti su kitais tos pačios profesijos ar socialinio sluoksnio atstovais. Bendrija pasiekia vyrus, kurie kitu būdu nepriima Evangelijos. Štai kodėl bendrijos vyrų sueigose, konferencijose, žurnaluose pasitelkiami asmeniniai liudijimai žmonių, dirbančių įvairius pasaulietinius darbus. Kiekvienas krikščionis vyras, sutinkantis su pagrindiniais Bendrijos teiginiais, gali tapti jos nariu. Nėra jokių apribojimų dėl priklausymo kuriai nors denominacijai ar bažnyčiai. Lietuvoje pirmasis VŽB skyrius pradėjo veiklą 1993 m. Kaune.
2
Artūro Arbatausko liudijimas
Gimiau 1963 metais. Augau ir gyvenu Vilniuje. Išsilavinimas aukštasis. Konsultuoju ir mokau viešojo sektoriaus klientus, administruoju projektus viešajame sektoriuje. Žmona Jolanta. Turiu dvi dukras Laurą (gim. 2000 m.) ir Jorę (gim. 2009 m.). Įtikėjau 2010 m. gegužės 23 d. Bendrijoje nuo 2010 m. liepos 22 d., narys nuo 2011 m. sausio 14 d. Nuo 2011 m. gegužės 14 d. VŽB Vilniaus m. skyriaus sekretorius.
Prieš priimdamas Kristų buvau įklimpęs į nuodėmę ir neviltį Esu Artūras iš Vilniaus. Gimiau 1963 metais. Esu vedęs, auginu dvi duk ras. Dirbu mokymo ir konsultavimo versle. Mano gyvenimas iš esmės pasikeitė prieš pusantrų metų (2010 m. vasarą). Iki tol gyvenau kaip tipiškas į vartojimo industriją įsisukęs pasaulietis. Augau katalikų šeimoje, kurioje ėjimas į bažnyčią buvo suvokiamas kaip pareiga. Pradėjęs studijas, rasdavau vis daugiau argumentų, kad nesilankymą bažnyčioje pateisinčiau prieš savo motiną. Taip ilgainiui atšalau nuo bažnyčios ir visko, ką ji duoda, o manyje laipsniškai išbluko riba tarp nuodėmės ir to, kas nėra nuodėmė. Laidotuvių, vestuvių ar didžiųjų švenčių proga apsilankęs bažnyčioje, nuobodžiaudamas skaičiuodavau lėtai slenkančias minutes, laukdavau mišių pabaigos arba išeidavau anksčiau, vengdavau
3
Veikliųjų žmonių bendrija Tai nuostabi, krikščioniška nepelno organizacija, turinti ypatingą pašaukimą bei unikalią struktūrą, gautą iš Dievo, to pašaukimo įgyvendinimui. Jaunam amerikiečiui fermeriui Demosui Šakirjanui 1952 m. Dievas parodė regėjimą, kuris šiuo metu pildosi. Tai buvo daugybė vyrų iš visų žemynų ir tautų, skirtingų kultūrų, kurie, būdami dvasiškai mirę, atgyja po Dievo prisilietimo ir pripildyti Šventosios Dvasios galios, išlaisvinti bei išvaduoti stovi švytinčiais veidais ir iškėlę rankas kartu garbina Viešpatį. Bendrija išaugo ir paplito po visą pasaulį. Būdama tarptautine bendrija, ji išlieka ir asmeninio bendravimo organizacija, nes vietinių susirinkimų metu kiekvienas krikščionis turi puikią galimybę bendrauti su kitais tos pačios profesijos ar socialinio sluoksnio atstovais. Bendrija pasiekia vyrus, kurie kitu būdu nepriima Evangelijos. Štai kodėl bendrijos vyrų sueigose, konferencijose, žurnaluose pasitelkiami asmeniniai liudijimai žmonių, dirbančių įvairius pasaulietinius darbus. Kiekvienas krikščionis vyras, sutinkantis su pagrindiniais Bendrijos teiginiais, gali tapti jos nariu. Nėra jokių apribojimų dėl priklausymo kuriai nors denominacijai ar bažnyčiai. Lietuvoje pirmasis VŽB skyrius pradėjo veiklą 1993 m. Kaune.
2
Artūro Arbatausko liudijimas
Gimiau 1963 metais. Augau ir gyvenu Vilniuje. Išsilavinimas aukštasis. Konsultuoju ir mokau viešojo sektoriaus klientus, administruoju projektus viešajame sektoriuje. Žmona Jolanta. Turiu dvi dukras Laurą (gim. 2000 m.) ir Jorę (gim. 2009 m.). Įtikėjau 2010 m. gegužės 23 d. Bendrijoje nuo 2010 m. liepos 22 d., narys nuo 2011 m. sausio 14 d. Nuo 2011 m. gegužės 14 d. VŽB Vilniaus m. skyriaus sekretorius.
Prieš priimdamas Kristų buvau įklimpęs į nuodėmę ir neviltį Esu Artūras iš Vilniaus. Gimiau 1963 metais. Esu vedęs, auginu dvi duk ras. Dirbu mokymo ir konsultavimo versle. Mano gyvenimas iš esmės pasikeitė prieš pusantrų metų (2010 m. vasarą). Iki tol gyvenau kaip tipiškas į vartojimo industriją įsisukęs pasaulietis. Augau katalikų šeimoje, kurioje ėjimas į bažnyčią buvo suvokiamas kaip pareiga. Pradėjęs studijas, rasdavau vis daugiau argumentų, kad nesilankymą bažnyčioje pateisinčiau prieš savo motiną. Taip ilgainiui atšalau nuo bažnyčios ir visko, ką ji duoda, o manyje laipsniškai išbluko riba tarp nuodėmės ir to, kas nėra nuodėmė. Laidotuvių, vestuvių ar didžiųjų švenčių proga apsilankęs bažnyčioje, nuobodžiaudamas skaičiuodavau lėtai slenkančias minutes, laukdavau mišių pabaigos arba išeidavau anksčiau, vengdavau
3
klauptis, kai visi tai darydavo, visiškai nesidomėjau tuo, ką sako kunigas, ką atsako žmonės, skendėjau savo mintyse. Baigus mokslų Lietuvoje ir užsienyje, darbas pradėjo nešti finansinę grąžą. Sukūriau šeimą, įsigijau būstą, susitvarkiau buitį. Iš šalies pažiūrėjus, tapau žmogumi, kuriam sekasi. Kaip ir dauguma tokių, gyvenau savęs nevaržydamas. Vaikiausi paskutinio bet kurios srities mados ar stiliaus klyksmo, kol vienu metu supratau – viską turiu, viską išbandžiau ir išragavau, o džiaugsmo širdyje nėra. Patyriau, kad pasaulio siūlomi malonumai suteikia tik laikiną džiaugsmą. Ir ne tik tai. Po tokio džiaugsmo neretai likdavo kartėlis. Tie malonumai dažnai turėdavo nuodėmės skonį, nes buvau paskendęs piktojo pavergtame pasaulyje, kuris pagal šv. Joną yra „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“. Mane apniko nerimas ir blaškymasis, ieškant tikrojo, negęstančio džiaugsmo šaltinio. Iš to nerimo vis didėjo mano irzlumas. Augo mano egoizmas. (Vengiau pareigų šeimoje, keturis kartus per savaitę pabėgdavau į sporto klubą puoselėti savo kūno raumenų. Laisvą vakarą stengdavausi skirti naujausių kino filmų ar muzikos įrašų paieškai internete.) Puikybė, kitų kaltinimas, nepakantumas, peraugantis į agresiją silpnesnio atžvilgiu (pamenu, ilgai nešiojau savyje pyktį kaimynui, kuris vengė pakeisti bendros laiptinės durų stiklą, kurį sukūlė jo sūnus). Kitus mačiau kaip priemones savo poreikiams tenkinti. Galop džiaugsmas trukdavo tik akimirką, o nuolat lydėdavo liūdesys ir nerimas, kurio neužgesindavo jokie nauji daiktai, pojūčiai, vaizdai, valgiai, gėrimai, patirtys, etc. Klausiau savęs, kokia gi yra gyvenimo prasmė? Kuriam laikui ją atradau įvardijęs, jog reikia gyventi taip, kad po manęs pasaulis būtų nors kiek gražesnis negu buvo iki mano atsiradimo. Maniau, kad tik nuo manęs vieno viskas priklauso, nes nuo paauglystės mano valia buvo grūdinama karatė treniruotėse. Mokslą ir amatus taip pat įvaldžiau savarankiškai. Bet greitai tas pasitikėjimas sudužo į šipulius, kai per kalėdinį vakarėlį taip prisigėriau su bendradarbiais, kad grįžęs namo išgąsdinau vonioje buvusią dukterį, kai ten įgriuvau ir pradėjau vemti. Po šio įvykio patyriau didelį fizinį ir moralinį skausmą.
4
Kristų priėmiau per atgailą Artėjant lemtingam žingsniui Viešpats tam tikrais ženklais jau kreipė mane Savęs link. Kaip dabar suprantu, tų ženklų buvo ir anksčiau, tiesiog dabar aš pats buvau labiau „nusivažiavęs“, todėl dėmesingesnis viltį nešančiai žiniai. Kūčių išvakarėse apsilankė mano draugas Andrius su šeima. Jis ir visa šeima jau buvo trejus metus įtikėję, dalyvaujantys krikščioniškame judėjime „Bendrystė ir išlaisvinimas“. Jie pasiūlė praleisti laiką be alkoholio. Tai buvo netikėta, neįprasta ir kaip po to paaiškėjo – ne mažiau smagu, nes mus šildė ne alkoholis, o pats bendravimas ir jo turinys. Mačiau, kaip pasikeitė Andriaus požiūris į žmoną ir vaikus, pavydėjau, kad jis su džiaugsmu sutinka kiekvieną rytą (kai man kiekvienas rytas būdavo kančia), pavydėjau jų laisvės nuo rūkymo ir alkoholio. Jo pavyzdys padėjo pamatyti daugiau pliusų, apsisprendus nebevartoti alkoholio. Kitas ženklas buvo 2010 metų pavasarį, kai malšindamas dvasinį troškulį mašinoje klausiausi Marijos radijo ir sužinojau, kad birželio mėnesį į Lietuvą atvyks tėvas Ranieras Cantalemesa. Buvo pristatomi įspūdžiai iš jo vizito 1999 metais, jo kalbų ištraukos. Patraukė jo netikėtos įžvalgos apie žinomus dalykus ir nepaprastai geranoriška kalbėjimo maniera. Nusprendžiau atvykti į birželį vyksiančias jo paskaitas. Nerimo ir ieškojimų būsenoje bei minėtų ženklų apsuptyje, priartėjo mano vyresniosios dukters pirmosios komunijos iškilmės, kurios turėjo įvykti gegužės pabaigoje. Mano žmona užsiminė, kad ir man reikės priimti komuniją kartu su dukra ir prieš tai atlikti išpažintį. Nerimas dar labiau padidėjo, nes bijojau savo parapijos kunigui pasakoti, ką pridariau per 30 metų nuo paskutinės išpažinties, kurią atlikau dar paauglystėje. Sukau galvą, kaip ir kur reikės tai padaryti, ir labai apsidžiaugiau, kai žmona prieš dvi dienas iki mišių pasakė, kad man nebūtina priimti komuniją. Tuomet atvykau į mišias su šeima atsipalaidavęs, kaip į įprastą pasaulietinę šeimos šventę. Šioje vietoje Viešpats turbūt nusišypsojo, matydamas mane vengiantį visa širdimi atsisukti į Dievą ir neįtariantį, kas bus toliau. Dalyvauju mišiose ir po Evangelijos ištraukos apie paiką-
5
klauptis, kai visi tai darydavo, visiškai nesidomėjau tuo, ką sako kunigas, ką atsako žmonės, skendėjau savo mintyse. Baigus mokslų Lietuvoje ir užsienyje, darbas pradėjo nešti finansinę grąžą. Sukūriau šeimą, įsigijau būstą, susitvarkiau buitį. Iš šalies pažiūrėjus, tapau žmogumi, kuriam sekasi. Kaip ir dauguma tokių, gyvenau savęs nevaržydamas. Vaikiausi paskutinio bet kurios srities mados ar stiliaus klyksmo, kol vienu metu supratau – viską turiu, viską išbandžiau ir išragavau, o džiaugsmo širdyje nėra. Patyriau, kad pasaulio siūlomi malonumai suteikia tik laikiną džiaugsmą. Ir ne tik tai. Po tokio džiaugsmo neretai likdavo kartėlis. Tie malonumai dažnai turėdavo nuodėmės skonį, nes buvau paskendęs piktojo pavergtame pasaulyje, kuris pagal šv. Joną yra „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“. Mane apniko nerimas ir blaškymasis, ieškant tikrojo, negęstančio džiaugsmo šaltinio. Iš to nerimo vis didėjo mano irzlumas. Augo mano egoizmas. (Vengiau pareigų šeimoje, keturis kartus per savaitę pabėgdavau į sporto klubą puoselėti savo kūno raumenų. Laisvą vakarą stengdavausi skirti naujausių kino filmų ar muzikos įrašų paieškai internete.) Puikybė, kitų kaltinimas, nepakantumas, peraugantis į agresiją silpnesnio atžvilgiu (pamenu, ilgai nešiojau savyje pyktį kaimynui, kuris vengė pakeisti bendros laiptinės durų stiklą, kurį sukūlė jo sūnus). Kitus mačiau kaip priemones savo poreikiams tenkinti. Galop džiaugsmas trukdavo tik akimirką, o nuolat lydėdavo liūdesys ir nerimas, kurio neužgesindavo jokie nauji daiktai, pojūčiai, vaizdai, valgiai, gėrimai, patirtys, etc. Klausiau savęs, kokia gi yra gyvenimo prasmė? Kuriam laikui ją atradau įvardijęs, jog reikia gyventi taip, kad po manęs pasaulis būtų nors kiek gražesnis negu buvo iki mano atsiradimo. Maniau, kad tik nuo manęs vieno viskas priklauso, nes nuo paauglystės mano valia buvo grūdinama karatė treniruotėse. Mokslą ir amatus taip pat įvaldžiau savarankiškai. Bet greitai tas pasitikėjimas sudužo į šipulius, kai per kalėdinį vakarėlį taip prisigėriau su bendradarbiais, kad grįžęs namo išgąsdinau vonioje buvusią dukterį, kai ten įgriuvau ir pradėjau vemti. Po šio įvykio patyriau didelį fizinį ir moralinį skausmą.
4
Kristų priėmiau per atgailą Artėjant lemtingam žingsniui Viešpats tam tikrais ženklais jau kreipė mane Savęs link. Kaip dabar suprantu, tų ženklų buvo ir anksčiau, tiesiog dabar aš pats buvau labiau „nusivažiavęs“, todėl dėmesingesnis viltį nešančiai žiniai. Kūčių išvakarėse apsilankė mano draugas Andrius su šeima. Jis ir visa šeima jau buvo trejus metus įtikėję, dalyvaujantys krikščioniškame judėjime „Bendrystė ir išlaisvinimas“. Jie pasiūlė praleisti laiką be alkoholio. Tai buvo netikėta, neįprasta ir kaip po to paaiškėjo – ne mažiau smagu, nes mus šildė ne alkoholis, o pats bendravimas ir jo turinys. Mačiau, kaip pasikeitė Andriaus požiūris į žmoną ir vaikus, pavydėjau, kad jis su džiaugsmu sutinka kiekvieną rytą (kai man kiekvienas rytas būdavo kančia), pavydėjau jų laisvės nuo rūkymo ir alkoholio. Jo pavyzdys padėjo pamatyti daugiau pliusų, apsisprendus nebevartoti alkoholio. Kitas ženklas buvo 2010 metų pavasarį, kai malšindamas dvasinį troškulį mašinoje klausiausi Marijos radijo ir sužinojau, kad birželio mėnesį į Lietuvą atvyks tėvas Ranieras Cantalemesa. Buvo pristatomi įspūdžiai iš jo vizito 1999 metais, jo kalbų ištraukos. Patraukė jo netikėtos įžvalgos apie žinomus dalykus ir nepaprastai geranoriška kalbėjimo maniera. Nusprendžiau atvykti į birželį vyksiančias jo paskaitas. Nerimo ir ieškojimų būsenoje bei minėtų ženklų apsuptyje, priartėjo mano vyresniosios dukters pirmosios komunijos iškilmės, kurios turėjo įvykti gegužės pabaigoje. Mano žmona užsiminė, kad ir man reikės priimti komuniją kartu su dukra ir prieš tai atlikti išpažintį. Nerimas dar labiau padidėjo, nes bijojau savo parapijos kunigui pasakoti, ką pridariau per 30 metų nuo paskutinės išpažinties, kurią atlikau dar paauglystėje. Sukau galvą, kaip ir kur reikės tai padaryti, ir labai apsidžiaugiau, kai žmona prieš dvi dienas iki mišių pasakė, kad man nebūtina priimti komuniją. Tuomet atvykau į mišias su šeima atsipalaidavęs, kaip į įprastą pasaulietinę šeimos šventę. Šioje vietoje Viešpats turbūt nusišypsojo, matydamas mane vengiantį visa širdimi atsisukti į Dievą ir neįtariantį, kas bus toliau. Dalyvauju mišiose ir po Evangelijos ištraukos apie paiką-
5
sias ir protingąsias mergeles su žibintais, klebonas taria pirmai komunijai pritaikytą pamokslą, kurio vienas sakinys tiesiog suvirpino mano širdį. Jis sakė maždaug taip: „Per katechezę mes ruošėme jūsų vaikus pažinti Dievą, tačiau nuo jūsų, tėvai, dabar priklausys, ar jie tapę pilnamečiais mylės Dievą ir žmones“. Supratau, kad mano praeitis nėra geras pavyzdys mano vaikams. Aiškiai suvokiau, kad nebegaliu daugiau savyje laikyti nuodėmių naštos, kad noriu tyromis akimis pažvelgti į akis savo žmonai, kad noriu švaria sąžine atvykti į Raniero Cantalemesos paskaitas. Pradėjau ieškoti išeities ir gana greitai radau sprendimą, kur galėčiau atlikti išpažintį. Tai įvyko provincijos miestelio bažnytėlėje, kurios vikaras mane maloniai priėmė zakristijoje be išankstinio užsirašymo. Išklojau jam visus savo nuopolius, o kad ko nors nepraleisčiau, skaičiau iš dukros pasiskolinto maldynėlio vaikams, kokie yra 10 Dievo įsakymų.
Priėmęs Viešpatį tapau ramus, laisvas ir tarnaujantis kitiems Prisimenu, kaip virpėjau kalbėdamas su kunigu. Pirma gera naujiena atgailos metu buvo ta, kad Dievas nėra baudžiantis, kad Jis yra gailestingas. Iš vaikystėje darytų išpažinčių aš to nesuvokiau. Šį kartą aš kažkaip realiai patyriau, ką reiškia „kai tėvas džiaugsmingai apkabina grįžusį sūnų paklydėlį“. Jis kantriai laukė manęs apie trisdešimt metų. Antra gera permaina atsitiko, kai aš atgailai perskaičiau iš maldinėlio „Sveika, Marija“ ir „Marijos litaniją“. Manyje buvęs nerimas kažkur dingo, mane užpildė vidinė ramybė ir pilnatvė bei buvimo artumoje su Dievu perspektyva. Supratau, kad čia ir yra tas neišsenkantis tyro džiaugsmo šaltinis. Kupinas giedros nuotaikos paskambinau žmonai ir pasidžiaugiau ką tik atlikęs išpažintį. Ji nustebo ir apsidžiaugė. Nauja buvo ir tai, kad dėl dėkingumo Viešpačiui manyje atsirado: • troškimas priimti Sutvirtinimo sakramentą; • suvokimas, kad būtina atlikti išpažintį kas du mėnesius; • troškimas pažinti Dievo žodį; • įsipareigojimas išmokti maldas;
6
• dalyvauti sekmadienio mišiose; • kasdien ryte ir vakare melstis. Jau visai kitomis akimis skaitydamas Šv. Raštą vis patirdavau Dievo prisilietimą, nes anksčiau atrodę bereikšmiai žodžiai ir eilutės, kreipėsi tiesiai į mane, iki ašarų suvirpindami mano sielą. Tokioje pakylėtoje būsenoje buvau maždaug apie mėnesį. Po to vakarinės maldos metu vis tekdavo pripažinti, kad buvau silpnas, kažką įskaudinau, ant kažko buvau supykęs ir t. t. Vėl pradėjo kilti nerimas dėl to, kad dabar aš pats nebenoriu būti nuodėmėje, bet esu per silpnas pasaulio gundymams ir nuopuoliams. Vieną vakarą po darbo pastebėjau, kad mano mašiną reikia skubiai remontuoti, nes iš ryto darbo reikalais turėsiu vykti į Alytų. Tą patį vakarą padėti atsisakė visi autoservisai. Tada nusprendžiau kreiptis į garažuose besidarbuojančius privatininkus. Kol pas juos važiavau, mašinoje garsiai šaukiausi Dievo pagalbos. Ir ta pagalba neužtruko. Dievas atsakė su kaupu. Gana greitai suradau, kas man maloniai sutiko padėti, o kol vyko mašinos tvarkymas klausiau Marijos radijo. Tada pirmą kartą išgirdau Veikliųjų žmonių bendrijos laidą. Patraukė paprastos nuoširdžios giesmės ir drąsūs liudijimai. Suklusau išgirdęs, kad ten susirenka vyrai, kurie patiria dvasines kančias, o būdami bendrystėje, randa palaikymą ir pastiprinimą. Supratau, kad ir man reikia tokio palaikymo ir pastiprinimo. Grįžęs namo internete apie bendrijos veiklą pasidomėjau detaliau ir vos ne vienu ypu perskaičiau jos įkūrėjo Demoso Šakirjano knygą „Laimingiausi žmonės Žemėje“. Kitą savaitę aš pirmą kartą atėjau į šios bendrijos Vilniaus skyrių. Ten vienas vyras papasakojo savo istoriją, tačiau ji buvo ir apie mane. Tai buvo nerealu ir teikė viltį. Nuo tada mano gebėjimas atsispirti pasaulio gundymams pradėjo sparčiai augti, nes mano įprastinis kovos arsenalas pasipildė Dievo žodžiu, ryto ir vakaro malda, reguliaria atgaila bei komunijos priėmimu. Iš vyrų liudijimų atradau Jėzaus vardo jėgą, kuri iš tiesų padeda įveikti iš išorės ar iš vidaus kylantį puolimą bet kuriuo metu. Būdamas bend
7
sias ir protingąsias mergeles su žibintais, klebonas taria pirmai komunijai pritaikytą pamokslą, kurio vienas sakinys tiesiog suvirpino mano širdį. Jis sakė maždaug taip: „Per katechezę mes ruošėme jūsų vaikus pažinti Dievą, tačiau nuo jūsų, tėvai, dabar priklausys, ar jie tapę pilnamečiais mylės Dievą ir žmones“. Supratau, kad mano praeitis nėra geras pavyzdys mano vaikams. Aiškiai suvokiau, kad nebegaliu daugiau savyje laikyti nuodėmių naštos, kad noriu tyromis akimis pažvelgti į akis savo žmonai, kad noriu švaria sąžine atvykti į Raniero Cantalemesos paskaitas. Pradėjau ieškoti išeities ir gana greitai radau sprendimą, kur galėčiau atlikti išpažintį. Tai įvyko provincijos miestelio bažnytėlėje, kurios vikaras mane maloniai priėmė zakristijoje be išankstinio užsirašymo. Išklojau jam visus savo nuopolius, o kad ko nors nepraleisčiau, skaičiau iš dukros pasiskolinto maldynėlio vaikams, kokie yra 10 Dievo įsakymų.
Priėmęs Viešpatį tapau ramus, laisvas ir tarnaujantis kitiems Prisimenu, kaip virpėjau kalbėdamas su kunigu. Pirma gera naujiena atgailos metu buvo ta, kad Dievas nėra baudžiantis, kad Jis yra gailestingas. Iš vaikystėje darytų išpažinčių aš to nesuvokiau. Šį kartą aš kažkaip realiai patyriau, ką reiškia „kai tėvas džiaugsmingai apkabina grįžusį sūnų paklydėlį“. Jis kantriai laukė manęs apie trisdešimt metų. Antra gera permaina atsitiko, kai aš atgailai perskaičiau iš maldinėlio „Sveika, Marija“ ir „Marijos litaniją“. Manyje buvęs nerimas kažkur dingo, mane užpildė vidinė ramybė ir pilnatvė bei buvimo artumoje su Dievu perspektyva. Supratau, kad čia ir yra tas neišsenkantis tyro džiaugsmo šaltinis. Kupinas giedros nuotaikos paskambinau žmonai ir pasidžiaugiau ką tik atlikęs išpažintį. Ji nustebo ir apsidžiaugė. Nauja buvo ir tai, kad dėl dėkingumo Viešpačiui manyje atsirado: • troškimas priimti Sutvirtinimo sakramentą; • suvokimas, kad būtina atlikti išpažintį kas du mėnesius; • troškimas pažinti Dievo žodį; • įsipareigojimas išmokti maldas;
6
• dalyvauti sekmadienio mišiose; • kasdien ryte ir vakare melstis. Jau visai kitomis akimis skaitydamas Šv. Raštą vis patirdavau Dievo prisilietimą, nes anksčiau atrodę bereikšmiai žodžiai ir eilutės, kreipėsi tiesiai į mane, iki ašarų suvirpindami mano sielą. Tokioje pakylėtoje būsenoje buvau maždaug apie mėnesį. Po to vakarinės maldos metu vis tekdavo pripažinti, kad buvau silpnas, kažką įskaudinau, ant kažko buvau supykęs ir t. t. Vėl pradėjo kilti nerimas dėl to, kad dabar aš pats nebenoriu būti nuodėmėje, bet esu per silpnas pasaulio gundymams ir nuopuoliams. Vieną vakarą po darbo pastebėjau, kad mano mašiną reikia skubiai remontuoti, nes iš ryto darbo reikalais turėsiu vykti į Alytų. Tą patį vakarą padėti atsisakė visi autoservisai. Tada nusprendžiau kreiptis į garažuose besidarbuojančius privatininkus. Kol pas juos važiavau, mašinoje garsiai šaukiausi Dievo pagalbos. Ir ta pagalba neužtruko. Dievas atsakė su kaupu. Gana greitai suradau, kas man maloniai sutiko padėti, o kol vyko mašinos tvarkymas klausiau Marijos radijo. Tada pirmą kartą išgirdau Veikliųjų žmonių bendrijos laidą. Patraukė paprastos nuoširdžios giesmės ir drąsūs liudijimai. Suklusau išgirdęs, kad ten susirenka vyrai, kurie patiria dvasines kančias, o būdami bendrystėje, randa palaikymą ir pastiprinimą. Supratau, kad ir man reikia tokio palaikymo ir pastiprinimo. Grįžęs namo internete apie bendrijos veiklą pasidomėjau detaliau ir vos ne vienu ypu perskaičiau jos įkūrėjo Demoso Šakirjano knygą „Laimingiausi žmonės Žemėje“. Kitą savaitę aš pirmą kartą atėjau į šios bendrijos Vilniaus skyrių. Ten vienas vyras papasakojo savo istoriją, tačiau ji buvo ir apie mane. Tai buvo nerealu ir teikė viltį. Nuo tada mano gebėjimas atsispirti pasaulio gundymams pradėjo sparčiai augti, nes mano įprastinis kovos arsenalas pasipildė Dievo žodžiu, ryto ir vakaro malda, reguliaria atgaila bei komunijos priėmimu. Iš vyrų liudijimų atradau Jėzaus vardo jėgą, kuri iš tiesų padeda įveikti iš išorės ar iš vidaus kylantį puolimą bet kuriuo metu. Būdamas bend
7
rijoje, patekau į naują informacijos lauką, kuris man atskleidė krikščioniško gyvenimo turtingumą, spalvingumą, intensyvumą ir per amžius sukauptą išminties paveldą. Per tris mėnesius tapau visiškai laisvas nuo savo silpnybių ir pasaulio vilionių. Per naują savo vaidmens supratimą ir dėl to atsiradusį ramumą mano šeimoje įsitvirtino ramybė ir palaima. Tokio pat nusiteikimo laikausi darbe bei visur kitur. Tuomet savęs klausiau, o kas toliau? Atsakymas atėjo gana greitai – jei iš tiesų nori sekti Jėzaus Kristaus mokumu, vadovaukis Jo pavyzdžiu, tarnauk kitiems ir aukokis dėl kitų, kaip Jis tarnavo ir gelbėjo paklydusius. Todėl aš liudiju, kad Jėzus yra gyvas ir keičia mūsų gyvenimus. Keičia taip, kad dabar, jei ir atslenka nerimas, jis trunka tik akimirkas, o dažniau mane lydi ramybė ir palaima. Juk nėra nieko geresnio, kaip savo darbais šlovinti Dievą, būti bendrystėje su Juo. Ačiū tau, Viešpatie, kad mane radai, ištraukei iš tamsos, atleidai mano kaltes ir toliau vedi savo keliu.
Algio Bartkaus liudijimas Mano vardas Algis, man 48 metai. Gimiau Kumpikų kaime, kurio tikriausiai net nėra žemėlapyje. Esu žemaičių kilmės, bet žemaitiškai beveik nemoku. Augau paprastų kaimo žmonių šeimoje, turėjau polinkį dainavimui, mėgdavau piešti, bet buvau priverstas mokytis traktorininko specialybės. Maniau, kad žmonės mieste laimingesni, dėl to stengiausi išvažiuoti į miestą gyventi, bet pamačiau, kad mieste žmonės dar labiau nelaimingi.
Kaip ir kiekvienas užduodavau klausimą: kur, iš tikrųjų, yra tas gyvenimas, ta laimė, apie kurią svajojome vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje? Visi mes, taip pat ir aš, svajojome apie laimingą šeimą, stiprią abipusę meilę. Bėgo dienos, mėnesiai, metai, iš tikrųjų tos svajonės viena po kitos neišsipildydavo. 1983 metais vedžiau, po to armija, vėliau savarankiškas gyvenimas. 28 metų būdamas supratau, kad joks kitas
8
9
rijoje, patekau į naują informacijos lauką, kuris man atskleidė krikščioniško gyvenimo turtingumą, spalvingumą, intensyvumą ir per amžius sukauptą išminties paveldą. Per tris mėnesius tapau visiškai laisvas nuo savo silpnybių ir pasaulio vilionių. Per naują savo vaidmens supratimą ir dėl to atsiradusį ramumą mano šeimoje įsitvirtino ramybė ir palaima. Tokio pat nusiteikimo laikausi darbe bei visur kitur. Tuomet savęs klausiau, o kas toliau? Atsakymas atėjo gana greitai – jei iš tiesų nori sekti Jėzaus Kristaus mokumu, vadovaukis Jo pavyzdžiu, tarnauk kitiems ir aukokis dėl kitų, kaip Jis tarnavo ir gelbėjo paklydusius. Todėl aš liudiju, kad Jėzus yra gyvas ir keičia mūsų gyvenimus. Keičia taip, kad dabar, jei ir atslenka nerimas, jis trunka tik akimirkas, o dažniau mane lydi ramybė ir palaima. Juk nėra nieko geresnio, kaip savo darbais šlovinti Dievą, būti bendrystėje su Juo. Ačiū tau, Viešpatie, kad mane radai, ištraukei iš tamsos, atleidai mano kaltes ir toliau vedi savo keliu.
Algio Bartkaus liudijimas Mano vardas Algis, man 48 metai. Gimiau Kumpikų kaime, kurio tikriausiai net nėra žemėlapyje. Esu žemaičių kilmės, bet žemaitiškai beveik nemoku. Augau paprastų kaimo žmonių šeimoje, turėjau polinkį dainavimui, mėgdavau piešti, bet buvau priverstas mokytis traktorininko specialybės. Maniau, kad žmonės mieste laimingesni, dėl to stengiausi išvažiuoti į miestą gyventi, bet pamačiau, kad mieste žmonės dar labiau nelaimingi.
Kaip ir kiekvienas užduodavau klausimą: kur, iš tikrųjų, yra tas gyvenimas, ta laimė, apie kurią svajojome vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje? Visi mes, taip pat ir aš, svajojome apie laimingą šeimą, stiprią abipusę meilę. Bėgo dienos, mėnesiai, metai, iš tikrųjų tos svajonės viena po kitos neišsipildydavo. 1983 metais vedžiau, po to armija, vėliau savarankiškas gyvenimas. 28 metų būdamas supratau, kad joks kitas
8
9
žmogus negali suteikti žmogui laimės. Žemėje tokio nėra. Kažko mums visiems trūksta: man, mano aplinkai, draugams, giminaičiams, – nemačiau nė vieno žmogaus laimingo, nebent filmuose. Kadangi gimiau katalikiškoje šeimoje, apie Jėzų girdėdavau vaikystėje iš mamos. Mums, visiems vaikams, reikėjo dalyvauti tose katalikiškose ceremonijose. Aš taip pat dalyvavau, bet kai nualpo vaikas bažnyčioje, tai pagalvojau, kad jokio Dievo nėra. Jeigu net bažnyčioje taip gali atsitikti, tai jokio Dievo nėra. Žodžiu, įsikaliau į galvą, kad Dievo nėra, bet kai man buvo 28 metai, labai gailėjausi, kad Dievo nėra. Man buvo labai negera, nes iš tikrųjų niekas daugiau man negalėjo padėti. Pasijutau nelaimingu. Nebuvau tuo, kuris galėjo šeimai suteikti laimės. Dėl to labai graužiausi ir kaltinau save. Ir štai 1992 m., kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, kai prasidėjo evangelizacija, gatvėse ir spaudoje buvo galima išgirsti apie Jėzų, vieni mūsų šeimos pažįstami priėmė Jėzų į savo širdį ir atvažiavo mums drąsiai paliudyti. Viena mergina, su kurios mama mano žmona kartu dirbo gamykloje, vieną 1992 m. balandžio vakarą pradėjo pasakoti apie Jėzų. Drąsiai pasakojo apie patirtus vidinius ir gyvenimo pokyčius. Tai mus labai sujaudino. Kitą dieną mes nuėjome į didelę evangelizaciją Kauno sporto halėje. Ten aš pirmą kartą gyvenime paprašiau Dievo atleidimo. Aš visą laiką gyvenime bijojau tos nežinomybės, bijojau susitikimo su Dievu. Giliai, giliai širdyje aš kažkaip intuityviai jaučiau, kad Dievas yra, bet visomis jėgomis stengiausi atitolinti nuo savęs susitikimo su Juo momentą. Aš prisimenu, kaip 1992 m. balandžio mėnesį Jėzus atėjo į mano gyvenimą. Aš tiesiog kartojau tuos žodžius, kuriuos tarė tas pamokslininkas, meldėsi tais žodžiais ir prašė, kad visi melstųsi, kurie atėjo paskirdami Jėzui savo gyvenimą ir širdį. Nesupratau ką aš ten dariau, nesupratau tų žodžių. Jaučiau, kaip kažkas nematomas mane nuplovė, padarė mano sąžinę švarią. Pasijutau laisvas. Prisimenu, tą laisvės pojūtį – nukrito nuodėmės našta, atsirado viltis, viduje užsidegė kažkokia šviesa. Po to sekė kokie 2 metai, kai aš kiekvieną savaitę du kartus (atrodo, trečiadieniais ir sekmadieniais) eidavau į bažnyčią, klausydavausi pamokslų. Prasidėjo tikros permainos gyvenime: radau darbą, pagerėjo
10
buitis, bet vis dėl to didžioji dalis širdies buvo atsisukusi į pasaulį ir tai ką pasaulis gali pasiūlyti. Tuomet nebuvo tokių bendrijų, nebuvo vyrų, kurių liudijimų būtų galima pasiklausyti ir kažko pasimokyti, nebuvo kas galėtų padrąsinti ir tau padėti. Bažnyčią daugiausia lankė moterys, kurių aš gėdijausi ir labai varžiausi. Būdavo tokie maldos susirinkimai, ten taip pat daugiausia būdavo moterys. Vyrui labai sunku pasirodyti, kad esi silpnas ir kad tau reikia pagalbos. Lietuvoje vyrams tokia bendrija labai svarbi, nes tai padrąsina gyventi su Jėzumi. Kaip teigia patarlė „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. Per tuos du metus, iš pradžių viskas labai gerai prasidėjo, bet palengva – mėnesis, po mėnesio, diena po dienos viskas vėl pradėjo ristis žemyn. Atėjo 1993 m. ruduo, aš buvau visiškai žlugęs ir dvasiškai vėl buvau visiškame dugne. Prisimenu, kaip važiavau automobiliu į Kaliningrado sritį susitikti su vienu pažįstamu žmogumi, kuris lyg ir norėjo man kažką pasiūlyti. Važiuojant automobiliu, mano viduje kažkas nušvito ir toje šviesoje peržvelgiau visą savo pastarųjų dviejų metų praeitį. Tiesiog nuo tos akimirkos, nuo to vakaro, kai aš prašiau Jėzaus atleidimo, prašiau, kad jis ateitų į mano širdį ir į mano gyvenimą, iki pat tos kelionės. Tarsi nušviestas prabėgo visas tas gyvenimas ir kažkoks balsas komentavo man įvykius, kuriuos aš mačiau. Mačiau kaip įtikėjau, susitvarkiau, pradėjau dirbti, pakeičiau gyvenamąją vietą. Po to palikau senajį darbą, nes buvau savanaudis ir galvojau tik apie savo problemas, negalvojau apie kitus. Tas balsas sakė: „čia aš tau padėjau, čia aš tau pagelbėjau, čia buvo mano ranka.“ Viešpats parodė man žmogų, kuris man davė darbą ir prabilo: „tas žmogus turėjo problemų ir per tave norėjau juo pasirūpinti.“ Nors jau buvau krikščionis, bet tikrai nerūpėjo kiti, niekuo nenorėjau rūpintis apart savęs ir man tikrai nebuvo svarbu, kuo Dievas nori pasirūpinti. Buvo svarbu, kad Dievas pasirūpintų manimi. Jei jau bus blogai, jis manimi pasirūpins. Aš jaučiau tokią neaprėpiamą meilę, saugumo jausmą ir begalinę galią. Tame balse nesijautė jokio kaltinimo. Ir aš jam pradėjau įrodinėti, kad jis negali taip su manimi kalbėti. Juk aš sugadintas žmogus. Aš mačiau save šviesoje. Ir kaip Jis gali su manimi
11
žmogus negali suteikti žmogui laimės. Žemėje tokio nėra. Kažko mums visiems trūksta: man, mano aplinkai, draugams, giminaičiams, – nemačiau nė vieno žmogaus laimingo, nebent filmuose. Kadangi gimiau katalikiškoje šeimoje, apie Jėzų girdėdavau vaikystėje iš mamos. Mums, visiems vaikams, reikėjo dalyvauti tose katalikiškose ceremonijose. Aš taip pat dalyvavau, bet kai nualpo vaikas bažnyčioje, tai pagalvojau, kad jokio Dievo nėra. Jeigu net bažnyčioje taip gali atsitikti, tai jokio Dievo nėra. Žodžiu, įsikaliau į galvą, kad Dievo nėra, bet kai man buvo 28 metai, labai gailėjausi, kad Dievo nėra. Man buvo labai negera, nes iš tikrųjų niekas daugiau man negalėjo padėti. Pasijutau nelaimingu. Nebuvau tuo, kuris galėjo šeimai suteikti laimės. Dėl to labai graužiausi ir kaltinau save. Ir štai 1992 m., kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, kai prasidėjo evangelizacija, gatvėse ir spaudoje buvo galima išgirsti apie Jėzų, vieni mūsų šeimos pažįstami priėmė Jėzų į savo širdį ir atvažiavo mums drąsiai paliudyti. Viena mergina, su kurios mama mano žmona kartu dirbo gamykloje, vieną 1992 m. balandžio vakarą pradėjo pasakoti apie Jėzų. Drąsiai pasakojo apie patirtus vidinius ir gyvenimo pokyčius. Tai mus labai sujaudino. Kitą dieną mes nuėjome į didelę evangelizaciją Kauno sporto halėje. Ten aš pirmą kartą gyvenime paprašiau Dievo atleidimo. Aš visą laiką gyvenime bijojau tos nežinomybės, bijojau susitikimo su Dievu. Giliai, giliai širdyje aš kažkaip intuityviai jaučiau, kad Dievas yra, bet visomis jėgomis stengiausi atitolinti nuo savęs susitikimo su Juo momentą. Aš prisimenu, kaip 1992 m. balandžio mėnesį Jėzus atėjo į mano gyvenimą. Aš tiesiog kartojau tuos žodžius, kuriuos tarė tas pamokslininkas, meldėsi tais žodžiais ir prašė, kad visi melstųsi, kurie atėjo paskirdami Jėzui savo gyvenimą ir širdį. Nesupratau ką aš ten dariau, nesupratau tų žodžių. Jaučiau, kaip kažkas nematomas mane nuplovė, padarė mano sąžinę švarią. Pasijutau laisvas. Prisimenu, tą laisvės pojūtį – nukrito nuodėmės našta, atsirado viltis, viduje užsidegė kažkokia šviesa. Po to sekė kokie 2 metai, kai aš kiekvieną savaitę du kartus (atrodo, trečiadieniais ir sekmadieniais) eidavau į bažnyčią, klausydavausi pamokslų. Prasidėjo tikros permainos gyvenime: radau darbą, pagerėjo
10
buitis, bet vis dėl to didžioji dalis širdies buvo atsisukusi į pasaulį ir tai ką pasaulis gali pasiūlyti. Tuomet nebuvo tokių bendrijų, nebuvo vyrų, kurių liudijimų būtų galima pasiklausyti ir kažko pasimokyti, nebuvo kas galėtų padrąsinti ir tau padėti. Bažnyčią daugiausia lankė moterys, kurių aš gėdijausi ir labai varžiausi. Būdavo tokie maldos susirinkimai, ten taip pat daugiausia būdavo moterys. Vyrui labai sunku pasirodyti, kad esi silpnas ir kad tau reikia pagalbos. Lietuvoje vyrams tokia bendrija labai svarbi, nes tai padrąsina gyventi su Jėzumi. Kaip teigia patarlė „su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. Per tuos du metus, iš pradžių viskas labai gerai prasidėjo, bet palengva – mėnesis, po mėnesio, diena po dienos viskas vėl pradėjo ristis žemyn. Atėjo 1993 m. ruduo, aš buvau visiškai žlugęs ir dvasiškai vėl buvau visiškame dugne. Prisimenu, kaip važiavau automobiliu į Kaliningrado sritį susitikti su vienu pažįstamu žmogumi, kuris lyg ir norėjo man kažką pasiūlyti. Važiuojant automobiliu, mano viduje kažkas nušvito ir toje šviesoje peržvelgiau visą savo pastarųjų dviejų metų praeitį. Tiesiog nuo tos akimirkos, nuo to vakaro, kai aš prašiau Jėzaus atleidimo, prašiau, kad jis ateitų į mano širdį ir į mano gyvenimą, iki pat tos kelionės. Tarsi nušviestas prabėgo visas tas gyvenimas ir kažkoks balsas komentavo man įvykius, kuriuos aš mačiau. Mačiau kaip įtikėjau, susitvarkiau, pradėjau dirbti, pakeičiau gyvenamąją vietą. Po to palikau senajį darbą, nes buvau savanaudis ir galvojau tik apie savo problemas, negalvojau apie kitus. Tas balsas sakė: „čia aš tau padėjau, čia aš tau pagelbėjau, čia buvo mano ranka.“ Viešpats parodė man žmogų, kuris man davė darbą ir prabilo: „tas žmogus turėjo problemų ir per tave norėjau juo pasirūpinti.“ Nors jau buvau krikščionis, bet tikrai nerūpėjo kiti, niekuo nenorėjau rūpintis apart savęs ir man tikrai nebuvo svarbu, kuo Dievas nori pasirūpinti. Buvo svarbu, kad Dievas pasirūpintų manimi. Jei jau bus blogai, jis manimi pasirūpins. Aš jaučiau tokią neaprėpiamą meilę, saugumo jausmą ir begalinę galią. Tame balse nesijautė jokio kaltinimo. Ir aš jam pradėjau įrodinėti, kad jis negali taip su manimi kalbėti. Juk aš sugadintas žmogus. Aš mačiau save šviesoje. Ir kaip Jis gali su manimi
11
taip kalbėti? „Aš netgi Tavo vardu prisidengiu, kai man pritrūksta argumentų, o kai viskas susitvarko, Tu man nebereikalingas. Kodėl Tu taip su manimi kalbi? Ar Tu visus taip myli?“ – kalbėjau mintyse. Balsas trumpai paklausė: „Pavyzdžiui ką?“ Tarsi man sakytų, parodyk pavyzdį. Ir aš pradėjau vardinti visus savo pažįstamus nusikaltėlius. Buvo tokia nusikalstama grupuotė, kurios kai kurie nariai buvo sėdėję kalėjime, kiti ne. Aš tiesiog pasakydavau vardą. Ir tas balsas atsakydavo trumpai ir užtikrintai: „Myliu.“ O aš galvojau, kad jam įrodysiu, jog visų nemyli. Pažinojau tokį seną recidyvistą ir galvojau, jeigu jau Jisai ir jį myli, tada aš tikrai darysiu, ką Jis lieps ir mano gyvenimas pasikeis. Kai aš pasakiau tą vardą, balsas nutilo ir paklausė: „O kodėl tu abejoji, kad aš ir Joną myliu? Be abejo, myliu.“ Tada supratau, kad tai – visiškai man nepažįstama meilė, tokios Žemėje nėra ir aš galiu juo pasitikėti. Jaučiau ne tik meilę sau ir kitiems žmonėms, bet ir begalinę galią, galią be pabaigos. Nesuvokiamą galią. Supratau, kad tas balsas bus lemiamas. Kaip Jis pasakys, taip ir bus. Niekas nesustabdys Jo žodžio. Tokios žodžio galios dar nebuvau patyręs. Aš paklausiau: „Ką man toliau gyvenime daryti?“ Jisai sako: „Nevažiuok ten, kur dabar važiuoji ir daugiau nemeluok“. Aš apgręžiau savo automobilį ir grįžau atgal. Jausdamas beribę galią, supratau, kad jeigu Jis dabar pradės mane saugoti ir man padės, tai tos apsaugos niekas neįveiks. Kitas dalykas – Jis atvedė mane į šią bendriją. Aš pradėjau kalbėti tiesą. Man iškėlė baudžiamąją bylą ir pašalino iš bendruomenės. Bet aš kiekviename žingsnyje jaučiau, kad Jisai yra šalia ir man buvo labai gera. Mane pakvietė į Veikliųjų žmonių bendriją ir vieną vakarą, sužinojęs, kad atvažiuoja vyrai iš Amerikos, nusprendžiau ateiti, nes turėjau daug klausimų. Kuomet susitikau su šios bendrijos vyrais, pamačiau, kad per juos kalba Tas, kuris prakalbo mano automobilyje. Tai buvo 1994-ųjų pavasarį. Nebuvau patyręs Šventosios Dvasios krikšto, todėl velnias su manimi darė ką panorėjęs, nes neturėjau galios jam pasipriešinti. 1994 m. balandžio mėnesį, mes su vyrais nuvažiavome į stovyklą, ten gavau Dvasios krikštą ir tapau kitu žmogumi. Dievas man padėjo išsrėbti košę, kurią buvau prisiviręs. Turėjau eiti į tardy-
12
mus ir sakyti man nemalonią tiesą. Mačiau tai kaip nelaimių pilną indą man, mano šeimai, ir kitiems žmonėms... Mačiau kaip Jis paėmė šaukštą, kuriuo turėjau kabinti aš, prieš mano akis srėbė tą košę, o man davė tokį mažytį šaukštelį, kuriame tilpo tik labai nedaug košės. Kuo tai pasireikšdavo? Aš eidavau į tardymus ir nežinodavau ar grįšiu, tačiau visada grįždavau. Nė karto neuždarė, visada paleisdavo. Teismo metu turėjau sakyti tiesą, o man buvo gėda dėl to, kuo mane kaltino, bet iš visur jis mane išvedė. Pamenu vyko teismas. Vienas verslininkas buvo surinkęs daug pinigų. Maniau, kad ten jo pinigai, o iš tikrųjų tai buvo indėlininkų turtas. Kadangi jaučiausi kaltas praradęs jo pinigus, įsipareigojimus indėlininkams prisiėmiau sau. Prisimenu tie indėlininkai padavė mane į teismą ir man reikėjo su jais bylinėtis. Prisimenu, sėdėjau ten priekyje ir man buvo gėda prieš šimtą žmonių. Tada Dievas į mane prabilo, kad aš atsistočiau ir paprašyčiau jų visų atleidimo už prarastus indėlius. Juk čia buvo ir mano kaltė. Nė vieno iš tų žmonių nepažinojau. Pasakiau: „Žmonės, nors iš jūsų tiesiogiai nesiskolinau, bet jaučiuosi kaltas, kad praradote savo indėlius.“ Prisimenu, kaip atsistojo senukas ir pasakė: „Ko čia mes klausom? Griebiam tą šūdą ir metam pro langą.“ Tik tiek teko man srėbti. Esu labai dėkingas, kad Viešpats atvedė mane į šią bendriją, nes ji mane suformavo kaip žmogų, kaip vyrą. Jo Šventoji Dvasia, kuri galingai veikia per tuos paprastus vyrus, suteikia man stiprybės. Dievas suteikė man troškimą ir tikėjimą melstis už žmones, kurie turi fizinių negalavimų. Pirmas dalykas, kurį aptikau savyje po pirmosios stovyklos – atsirado troškimas ir tikėjimas padėti sergantiems žmonėms. Pamenu, kai 1994 m. grįžau iš Slovakijos, mano kaimynė paprašė, kad ateičiau su ja pasikalbėti. Ji susidomėjo tuo, ką matė aplink mane. Nepamenu, apie ką jį man pasakojo, tik prisimenu, kad ji stipriai slogavo. Paklausiau, kas jai yra. Ji atsakė, kad jai nuo pat vaikystės kažkas negerai su nosies pertvara ir jai nuolatinė alergija. Nors dar visiškai neturėjau tame patirties, man kilo noras pasimelsti už ją ir tikėjimas, kad pasimeldus jai praeis. Paklausiau, ką ji darys. Atsakė, jog rytoj vyks į ligoninę, tą pertvarą laužys, darys eilinę
13
taip kalbėti? „Aš netgi Tavo vardu prisidengiu, kai man pritrūksta argumentų, o kai viskas susitvarko, Tu man nebereikalingas. Kodėl Tu taip su manimi kalbi? Ar Tu visus taip myli?“ – kalbėjau mintyse. Balsas trumpai paklausė: „Pavyzdžiui ką?“ Tarsi man sakytų, parodyk pavyzdį. Ir aš pradėjau vardinti visus savo pažįstamus nusikaltėlius. Buvo tokia nusikalstama grupuotė, kurios kai kurie nariai buvo sėdėję kalėjime, kiti ne. Aš tiesiog pasakydavau vardą. Ir tas balsas atsakydavo trumpai ir užtikrintai: „Myliu.“ O aš galvojau, kad jam įrodysiu, jog visų nemyli. Pažinojau tokį seną recidyvistą ir galvojau, jeigu jau Jisai ir jį myli, tada aš tikrai darysiu, ką Jis lieps ir mano gyvenimas pasikeis. Kai aš pasakiau tą vardą, balsas nutilo ir paklausė: „O kodėl tu abejoji, kad aš ir Joną myliu? Be abejo, myliu.“ Tada supratau, kad tai – visiškai man nepažįstama meilė, tokios Žemėje nėra ir aš galiu juo pasitikėti. Jaučiau ne tik meilę sau ir kitiems žmonėms, bet ir begalinę galią, galią be pabaigos. Nesuvokiamą galią. Supratau, kad tas balsas bus lemiamas. Kaip Jis pasakys, taip ir bus. Niekas nesustabdys Jo žodžio. Tokios žodžio galios dar nebuvau patyręs. Aš paklausiau: „Ką man toliau gyvenime daryti?“ Jisai sako: „Nevažiuok ten, kur dabar važiuoji ir daugiau nemeluok“. Aš apgręžiau savo automobilį ir grįžau atgal. Jausdamas beribę galią, supratau, kad jeigu Jis dabar pradės mane saugoti ir man padės, tai tos apsaugos niekas neįveiks. Kitas dalykas – Jis atvedė mane į šią bendriją. Aš pradėjau kalbėti tiesą. Man iškėlė baudžiamąją bylą ir pašalino iš bendruomenės. Bet aš kiekviename žingsnyje jaučiau, kad Jisai yra šalia ir man buvo labai gera. Mane pakvietė į Veikliųjų žmonių bendriją ir vieną vakarą, sužinojęs, kad atvažiuoja vyrai iš Amerikos, nusprendžiau ateiti, nes turėjau daug klausimų. Kuomet susitikau su šios bendrijos vyrais, pamačiau, kad per juos kalba Tas, kuris prakalbo mano automobilyje. Tai buvo 1994-ųjų pavasarį. Nebuvau patyręs Šventosios Dvasios krikšto, todėl velnias su manimi darė ką panorėjęs, nes neturėjau galios jam pasipriešinti. 1994 m. balandžio mėnesį, mes su vyrais nuvažiavome į stovyklą, ten gavau Dvasios krikštą ir tapau kitu žmogumi. Dievas man padėjo išsrėbti košę, kurią buvau prisiviręs. Turėjau eiti į tardy-
12
mus ir sakyti man nemalonią tiesą. Mačiau tai kaip nelaimių pilną indą man, mano šeimai, ir kitiems žmonėms... Mačiau kaip Jis paėmė šaukštą, kuriuo turėjau kabinti aš, prieš mano akis srėbė tą košę, o man davė tokį mažytį šaukštelį, kuriame tilpo tik labai nedaug košės. Kuo tai pasireikšdavo? Aš eidavau į tardymus ir nežinodavau ar grįšiu, tačiau visada grįždavau. Nė karto neuždarė, visada paleisdavo. Teismo metu turėjau sakyti tiesą, o man buvo gėda dėl to, kuo mane kaltino, bet iš visur jis mane išvedė. Pamenu vyko teismas. Vienas verslininkas buvo surinkęs daug pinigų. Maniau, kad ten jo pinigai, o iš tikrųjų tai buvo indėlininkų turtas. Kadangi jaučiausi kaltas praradęs jo pinigus, įsipareigojimus indėlininkams prisiėmiau sau. Prisimenu tie indėlininkai padavė mane į teismą ir man reikėjo su jais bylinėtis. Prisimenu, sėdėjau ten priekyje ir man buvo gėda prieš šimtą žmonių. Tada Dievas į mane prabilo, kad aš atsistočiau ir paprašyčiau jų visų atleidimo už prarastus indėlius. Juk čia buvo ir mano kaltė. Nė vieno iš tų žmonių nepažinojau. Pasakiau: „Žmonės, nors iš jūsų tiesiogiai nesiskolinau, bet jaučiuosi kaltas, kad praradote savo indėlius.“ Prisimenu, kaip atsistojo senukas ir pasakė: „Ko čia mes klausom? Griebiam tą šūdą ir metam pro langą.“ Tik tiek teko man srėbti. Esu labai dėkingas, kad Viešpats atvedė mane į šią bendriją, nes ji mane suformavo kaip žmogų, kaip vyrą. Jo Šventoji Dvasia, kuri galingai veikia per tuos paprastus vyrus, suteikia man stiprybės. Dievas suteikė man troškimą ir tikėjimą melstis už žmones, kurie turi fizinių negalavimų. Pirmas dalykas, kurį aptikau savyje po pirmosios stovyklos – atsirado troškimas ir tikėjimas padėti sergantiems žmonėms. Pamenu, kai 1994 m. grįžau iš Slovakijos, mano kaimynė paprašė, kad ateičiau su ja pasikalbėti. Ji susidomėjo tuo, ką matė aplink mane. Nepamenu, apie ką jį man pasakojo, tik prisimenu, kad ji stipriai slogavo. Paklausiau, kas jai yra. Ji atsakė, kad jai nuo pat vaikystės kažkas negerai su nosies pertvara ir jai nuolatinė alergija. Nors dar visiškai neturėjau tame patirties, man kilo noras pasimelsti už ją ir tikėjimas, kad pasimeldus jai praeis. Paklausiau, ką ji darys. Atsakė, jog rytoj vyks į ligoninę, tą pertvarą laužys, darys eilinę
13
operaciją. Pasakiau: nevyk į ligoninę, aš per porą dienų pasiruošiu ir už tave pasimelsiu. Ji skeptiškai nusijuokė, bet kitą dieną į klinikas nenuėjo. Po kelių dienų, kai buvau pasiruošęs, sutikau ją laiptinėje ir tai pasakiau. Ji atsakė, jog nebereikia. Nuo to vakaro jai ėmė gerėti ir po trijų dienų ji buvo visiškai išgijusi. Dievas pradėjo mane naudoti savo darbuose meldžiantis dėl išgydymo. Tas gyvenimas, kurį dabar gyvenu su Viešpačiu nėra lengvas. Kiekviena diena – iššūkis, bet Viešpats su mumis ir mums padeda. Supratau, kad labai puiku, kai mes esame džiaugsme ir neturime jokių problemų: esi apsirengęs, gyveni šiltai, šaldytuvas pilnas maisto. Bet visas pasikeitimas ir augimas vyksta kaip tik tada, kai trūksta pinigų, kai neturi žieminių batų, nėra malkų, šaldytuvas tuščias. Kai turi problemų, iš visos širdies šaukiesi Dievo. Nors tokių dienų ligi šiol labai bijau, tačiau Dievas nori, kad ir tai patirčiau. Pagal specialybę esu traktorininkas, bet gyvenu iš smulkios prekybos. Viešpats po truputį viską atstato, ką praradau, ką velnias buvo iš manęs atėmęs. Bet svarbiausia, kad turiu galimybę Jam tarnauti ir pasakoti, ką Jis man davė, išgirsti kitų žmonių patirtį, padėti kitiems atrasti kelią pas Jį.
Algirdas Gustas Gimiau 1958 m. Kėdainių r., Ąžuolaičių k., katalikų šeimoje. Baigiau Kauno A. Kvedaro miškų technikumą. Esu miškininkas. 28 metus dirbau girininku, vėliau su sūnumis buvau privačios įmonės bendrasavininkiu. Šiuo metu kiek leidžia sveikata (turiu antrą neįgalumo grupę) tvarkau nuosavus miškus, padedu kitiems miško savininkams. Išsiskyręs, turiu du sūnus, šešis anūkus. Lankau katalikų bažnyčią.
Dievas man visuomet buvo gailestingas Tėvas mirė, kai man buvo 4,5 metų. Mama ir kiti giminės buvo tikintys, dažnai eidavo į bažnyčią, todėl ir man tekdavo su jais dalyvauti pamaldose. Dalyvaudavau ir gegužinėse pamaldose, kurias rengdavo tėvo seserys savo namuose. Priėmiau pirmąją Komuniją, sutvirtinimo sakramentą, tačiau supratimo arba aiškumo apie Dievą tuo metu artimieji man nesuteikė. Baigęs aštuonias klases išvykau mokytis į Kauną. Nuo bažnyčios nutolau visiškai. Sportavau, gana jaunas pradėjau išgėrinėti. Nors apie šeimyninį gyvenimą beveik neturėjau supratimo, vedžiau sulaukęs aštuoniolikos metų. Susilaukėme sūnaus, baigiau mokslus ir išvykome gyventi į Biržų rajoną, kur ilgus metus dirbau girininku. Čia ir prasi-
14
15
operaciją. Pasakiau: nevyk į ligoninę, aš per porą dienų pasiruošiu ir už tave pasimelsiu. Ji skeptiškai nusijuokė, bet kitą dieną į klinikas nenuėjo. Po kelių dienų, kai buvau pasiruošęs, sutikau ją laiptinėje ir tai pasakiau. Ji atsakė, jog nebereikia. Nuo to vakaro jai ėmė gerėti ir po trijų dienų ji buvo visiškai išgijusi. Dievas pradėjo mane naudoti savo darbuose meldžiantis dėl išgydymo. Tas gyvenimas, kurį dabar gyvenu su Viešpačiu nėra lengvas. Kiekviena diena – iššūkis, bet Viešpats su mumis ir mums padeda. Supratau, kad labai puiku, kai mes esame džiaugsme ir neturime jokių problemų: esi apsirengęs, gyveni šiltai, šaldytuvas pilnas maisto. Bet visas pasikeitimas ir augimas vyksta kaip tik tada, kai trūksta pinigų, kai neturi žieminių batų, nėra malkų, šaldytuvas tuščias. Kai turi problemų, iš visos širdies šaukiesi Dievo. Nors tokių dienų ligi šiol labai bijau, tačiau Dievas nori, kad ir tai patirčiau. Pagal specialybę esu traktorininkas, bet gyvenu iš smulkios prekybos. Viešpats po truputį viską atstato, ką praradau, ką velnias buvo iš manęs atėmęs. Bet svarbiausia, kad turiu galimybę Jam tarnauti ir pasakoti, ką Jis man davė, išgirsti kitų žmonių patirtį, padėti kitiems atrasti kelią pas Jį.
Algirdas Gustas Gimiau 1958 m. Kėdainių r., Ąžuolaičių k., katalikų šeimoje. Baigiau Kauno A. Kvedaro miškų technikumą. Esu miškininkas. 28 metus dirbau girininku, vėliau su sūnumis buvau privačios įmonės bendrasavininkiu. Šiuo metu kiek leidžia sveikata (turiu antrą neįgalumo grupę) tvarkau nuosavus miškus, padedu kitiems miško savininkams. Išsiskyręs, turiu du sūnus, šešis anūkus. Lankau katalikų bažnyčią.
Dievas man visuomet buvo gailestingas Tėvas mirė, kai man buvo 4,5 metų. Mama ir kiti giminės buvo tikintys, dažnai eidavo į bažnyčią, todėl ir man tekdavo su jais dalyvauti pamaldose. Dalyvaudavau ir gegužinėse pamaldose, kurias rengdavo tėvo seserys savo namuose. Priėmiau pirmąją Komuniją, sutvirtinimo sakramentą, tačiau supratimo arba aiškumo apie Dievą tuo metu artimieji man nesuteikė. Baigęs aštuonias klases išvykau mokytis į Kauną. Nuo bažnyčios nutolau visiškai. Sportavau, gana jaunas pradėjau išgėrinėti. Nors apie šeimyninį gyvenimą beveik neturėjau supratimo, vedžiau sulaukęs aštuoniolikos metų. Susilaukėme sūnaus, baigiau mokslus ir išvykome gyventi į Biržų rajoną, kur ilgus metus dirbau girininku. Čia ir prasi-
14
15
dėjo „linksmas gyvenimas“. Tapau kaime reikalingu ir gerbiamu žmogumi, visi vaišindavo, o aš nesugebėdavau atsispirti. Tuo metu buvo populiarūs įvairūs išgėrimai pirtyse, medžioklėse, vakaronėse. Linksmybės tęsdavosi kiekvieną savaitgalį, dažnai po darbo, vėliau ir darbo metu. Nuolat vairuodavau automobilį išgėręs. Tapau priklausomas nuo alkoholio. Išgėręs būdavau piktas, smurtaujantis, pavydus, įtraukiau į tokį gyvenimą ir žmoną. Savaime aiškus rezultatas – šeimos griūtis. Dar bandžiau išsaugoti šeimą, bet alkoholio neatsisakiau. Nepavyko. Atsiliepė tai ir darbe, tačiau kažkaip sugebėjau (kaip dabar suprantu su Dievo pagalba) visai nenusivalkatauti. Viešpats mane kažkaip apsaugojo nuo baisių nepataisomų nelaimių. Su Dievo pagalba pasistačiau namą, įsigijau mašiną. Materialiai gyvenau gerai. Tačiau dvasinis gyvenimas nesisekė. Kentėjo visi artimieji, tik su svetimais buvau nuolankus. Persikėliau gyventi ir dirbti Šalčininkus, žmona po skyrybų liko gyventi Biržuose. Po kažkiek laiko susitaikėme, žmona atvažiavo gyventi į Šalčininkus. Ir toliau gyvenau nuodėmingą gyvenimą: gėriau, šeimoje buvau piktas, tikėjimo nebuvo jokio. Į bažnyčią eidavau labai retai, verčiamas žmonos, kai nebūdavo kitos išeities. Viešpaties gailestingumą pirmą kartą patyriau, kai mane išgydė nuo alkoholio. Tiesiog nustojau gerti, pradėjau šlykštėtis alkoholiu. Pajutau, kad tiesiog esu laisvas nuo alkoholio. Dievas išgydė tobulai ir negrįžtamai. Labai didžiavausi prieš visus, kad esu toks tvirtas. Nesupratau, kad tai Dievo malonė. Visą garbę prisiėmiau sau. Nors negėriau, bet Dievo mano gyvenime nebuvo: buvau piktas, visus teisiantis, pilnas puikybės, nevertinau ką turiu. Nors turėjau viską – naują namą, mašiną, verslą, gerą šeimą – dvasiškai buvau miręs, gyvenimą piešiau tik pilkomis spalvomis. Viešpats buvo išvadavęs nuo alkoholio artimuosius, tačiau jokios padėkos iš manęs už tai nesulaukė. Su manimi gyventi nenorėjo niekas. Vėl išsiskyrėme. Tai buvo sunkūs išbandymų metai: atlaikiau keturias kojų operacijas, dėl kitų ligų keletą kartų taip pat gulėjau ligoninėse. Po išsiskyrimo su žmona nutrūko bendravimas su kai kuriais giminėmis, buvau praradęs draugus, su kuriais bendravau gerdamas. Kitų tuo me-
16
tu lyg ir nebuvo. Jėzus buvo ištiesęs ranką, bet mano akys to nematė, akmeninė širdis nejautė. Buvau save įstūmęs į kampą, nežinojau ir nemačiau išeities. Tačiau Dievas dar kartą man parodė gailestingumą. Brolis Romas iš Veikliųjų žmonių bendrijos atvežė kvietimą į bendrijos sueigą. Tai buvo 2006 m. kovo mėn. Nuvažiavau, klausiausi vyrų liudijimų apie Dievo darbus jų gyvenimuose, nors tada galvojau, kad jie pasakoja pasakas. Kai pakvietė sukalbėti atgailos maldą išpažįstant savo nuodėmingą gyvenimą, prašyti Jėzaus ateiti į mano širdį ir būti mano Gelbėtoju, aš ją sukalbėjau. Pamačiau pasikeitusį Romą. Jis mane pakvietė į skyriaus susirinkimus. Pradėjau aktyviai dalyvauti skyriaus susirinkimuose, o po pusės metų tapau VŽB nariu. Tuo metu galutinai iširo mano šeima. Likau gyventi vienas. Dažnai eidavau į bažnyčią, daug meldžiausi, naktimis skaitydavau Šventąjį Raštą, bet mano širdis buvo užkietinta – jokios meilės artimui, jokio atleidimo, tik teisimas ir nepasitenkinimas. Kūčių vakarą važiavau į Šv. Mišias pilnas pykčio. Nepataisomai sudaužiau mašiną, bet mane Dievas apsaugojo. Likau sveikas. Tada atėjo supratimas, kad kažką turiu daryti kitaip. Prašiau Jėzų man padėti, nes pats vienas nesugebu. Viešpats atsakė. Po kiek laiko VŽB sueigoje Kaune pasikalbėjau su sese Vida. Ji pasiūlė man kartu nuvažiuoti Pilnų namų bendruomenę Panaros kaime. Pirmą kartą nuvažiavus buvo baisu, pamaldos tęsėsi gal keturias valandas ar dar ilgiau. Vos nepabėgau, bet negalėjau palikti Vidos. Aš beveik nieko nesupratau, tik mačiau kunigo V. Rudzinsko meilę ten esantiems, įsiminiau jo žodžius apie Dievo gailestingumą ir meilę tokiems, kokie esame. Grįžtant Vida manęs paklausė apie savijautą, pirmą įspūdį, ar norėsiu dar kartą važiuoti. Neatsimenu ką atsakiau, tik žinau, ką galvojau – daugiau nevažiuosiu. Kitą sekmadienį vėl buvau prispirtas važiuoti. Buvo šiek tiek jaukiau. Matant ten esančių meilę, pats tampi kitoks. Nežinau kokiu kietaširdžiu reikia būti, jei išklausius kunigo V. Rudzinsko pamokslo, dvasinio mokymo, dalyvavus vidinio išlaisvinimo pamaldose, užtarimo maldoje – grįžtum namo nepasikeitęs. Pradėjau ten lankytis gana dažnai, nors vykti tekdavo tolokai – apie
17
dėjo „linksmas gyvenimas“. Tapau kaime reikalingu ir gerbiamu žmogumi, visi vaišindavo, o aš nesugebėdavau atsispirti. Tuo metu buvo populiarūs įvairūs išgėrimai pirtyse, medžioklėse, vakaronėse. Linksmybės tęsdavosi kiekvieną savaitgalį, dažnai po darbo, vėliau ir darbo metu. Nuolat vairuodavau automobilį išgėręs. Tapau priklausomas nuo alkoholio. Išgėręs būdavau piktas, smurtaujantis, pavydus, įtraukiau į tokį gyvenimą ir žmoną. Savaime aiškus rezultatas – šeimos griūtis. Dar bandžiau išsaugoti šeimą, bet alkoholio neatsisakiau. Nepavyko. Atsiliepė tai ir darbe, tačiau kažkaip sugebėjau (kaip dabar suprantu su Dievo pagalba) visai nenusivalkatauti. Viešpats mane kažkaip apsaugojo nuo baisių nepataisomų nelaimių. Su Dievo pagalba pasistačiau namą, įsigijau mašiną. Materialiai gyvenau gerai. Tačiau dvasinis gyvenimas nesisekė. Kentėjo visi artimieji, tik su svetimais buvau nuolankus. Persikėliau gyventi ir dirbti Šalčininkus, žmona po skyrybų liko gyventi Biržuose. Po kažkiek laiko susitaikėme, žmona atvažiavo gyventi į Šalčininkus. Ir toliau gyvenau nuodėmingą gyvenimą: gėriau, šeimoje buvau piktas, tikėjimo nebuvo jokio. Į bažnyčią eidavau labai retai, verčiamas žmonos, kai nebūdavo kitos išeities. Viešpaties gailestingumą pirmą kartą patyriau, kai mane išgydė nuo alkoholio. Tiesiog nustojau gerti, pradėjau šlykštėtis alkoholiu. Pajutau, kad tiesiog esu laisvas nuo alkoholio. Dievas išgydė tobulai ir negrįžtamai. Labai didžiavausi prieš visus, kad esu toks tvirtas. Nesupratau, kad tai Dievo malonė. Visą garbę prisiėmiau sau. Nors negėriau, bet Dievo mano gyvenime nebuvo: buvau piktas, visus teisiantis, pilnas puikybės, nevertinau ką turiu. Nors turėjau viską – naują namą, mašiną, verslą, gerą šeimą – dvasiškai buvau miręs, gyvenimą piešiau tik pilkomis spalvomis. Viešpats buvo išvadavęs nuo alkoholio artimuosius, tačiau jokios padėkos iš manęs už tai nesulaukė. Su manimi gyventi nenorėjo niekas. Vėl išsiskyrėme. Tai buvo sunkūs išbandymų metai: atlaikiau keturias kojų operacijas, dėl kitų ligų keletą kartų taip pat gulėjau ligoninėse. Po išsiskyrimo su žmona nutrūko bendravimas su kai kuriais giminėmis, buvau praradęs draugus, su kuriais bendravau gerdamas. Kitų tuo me-
16
tu lyg ir nebuvo. Jėzus buvo ištiesęs ranką, bet mano akys to nematė, akmeninė širdis nejautė. Buvau save įstūmęs į kampą, nežinojau ir nemačiau išeities. Tačiau Dievas dar kartą man parodė gailestingumą. Brolis Romas iš Veikliųjų žmonių bendrijos atvežė kvietimą į bendrijos sueigą. Tai buvo 2006 m. kovo mėn. Nuvažiavau, klausiausi vyrų liudijimų apie Dievo darbus jų gyvenimuose, nors tada galvojau, kad jie pasakoja pasakas. Kai pakvietė sukalbėti atgailos maldą išpažįstant savo nuodėmingą gyvenimą, prašyti Jėzaus ateiti į mano širdį ir būti mano Gelbėtoju, aš ją sukalbėjau. Pamačiau pasikeitusį Romą. Jis mane pakvietė į skyriaus susirinkimus. Pradėjau aktyviai dalyvauti skyriaus susirinkimuose, o po pusės metų tapau VŽB nariu. Tuo metu galutinai iširo mano šeima. Likau gyventi vienas. Dažnai eidavau į bažnyčią, daug meldžiausi, naktimis skaitydavau Šventąjį Raštą, bet mano širdis buvo užkietinta – jokios meilės artimui, jokio atleidimo, tik teisimas ir nepasitenkinimas. Kūčių vakarą važiavau į Šv. Mišias pilnas pykčio. Nepataisomai sudaužiau mašiną, bet mane Dievas apsaugojo. Likau sveikas. Tada atėjo supratimas, kad kažką turiu daryti kitaip. Prašiau Jėzų man padėti, nes pats vienas nesugebu. Viešpats atsakė. Po kiek laiko VŽB sueigoje Kaune pasikalbėjau su sese Vida. Ji pasiūlė man kartu nuvažiuoti Pilnų namų bendruomenę Panaros kaime. Pirmą kartą nuvažiavus buvo baisu, pamaldos tęsėsi gal keturias valandas ar dar ilgiau. Vos nepabėgau, bet negalėjau palikti Vidos. Aš beveik nieko nesupratau, tik mačiau kunigo V. Rudzinsko meilę ten esantiems, įsiminiau jo žodžius apie Dievo gailestingumą ir meilę tokiems, kokie esame. Grįžtant Vida manęs paklausė apie savijautą, pirmą įspūdį, ar norėsiu dar kartą važiuoti. Neatsimenu ką atsakiau, tik žinau, ką galvojau – daugiau nevažiuosiu. Kitą sekmadienį vėl buvau prispirtas važiuoti. Buvo šiek tiek jaukiau. Matant ten esančių meilę, pats tampi kitoks. Nežinau kokiu kietaširdžiu reikia būti, jei išklausius kunigo V. Rudzinsko pamokslo, dvasinio mokymo, dalyvavus vidinio išlaisvinimo pamaldose, užtarimo maldoje – grįžtum namo nepasikeitęs. Pradėjau ten lankytis gana dažnai, nors vykti tekdavo tolokai – apie
17
šimtą dvidešimt kilometrų. Kai būdavo sunku, vakarinėse Šv. Mišiose dalyvaudavau net darbo dienomis. Skubėdavau prie altoriaus ir išsipasakodavau Viešpačiui. Man palengvėdavo. Būdamas sanatorijoje Druskininkuose, stengdavausi lankytis kas dieną, norėdavau kuo ilgiau pasimelsti prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo. Jam daug daug kartų kartodavau iš širdies ‚„Jėzau pasitikiu tavimi“, prašydavau pasigailėti manęs nusidėjėlio. Čia aš pirmą kartą gyvenime atsivėriau Dievui, atlikau tikrą ir nuoširdžią išpažintį, jausdamas ir išgyvendamas visų nuodėmių atleidimą. Jaučiau su kokia begaline meile ir kantrybe Jis laukė mano tikro atsivertimo, kada galės apsigyventi mano širdyje. Atėjo atgailos metas, visus sunkumus su padėka atnešu prie Jėzaus kojų, nes per išbandymus ir kančią galiu patirti Dievo meilę bei Gailestingumą, stiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi. „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Ir iš tiesų, dabar tai suvokiu ypač giliai. Dėkoju Viešpačiui už meilę ir gailestingumą. Kartais būna sunku atleisti, bet kai pagalvoju, kas aš toks, kad neatleisčiau, jei Dievas man atleido. Anksčiau Jėzų Kristų įsivaizdavau, kaip griežtą Teisėją, bet paskaitęs Šv. Raštą, supratau, kad Jis mano gyvenimo Globėjas ir Draugas. Atsirado padėka, pasitikėjimas Juo, supratau, kad gyvenimo pilnatvė ir išsigelbėjimas – tik su Jėzumi Kristumi. Toliau gyvenimas su Viešpačiu gydė mano vidų ir prasidėjo keitimasis. Šiandien malda mano gyvenime užima labai svarbią vietą, nes tai tiesioginis ryšys su Dievu. Malda padeda atsikratyti blogio, suteikia stiprybės, džiaugsmo, duoda ištvermės kovoje su nuodėme. Dievo gailestingumas moko mane daugelio dalykų: atleisti, nesmerkti, mylėti artimą, savo tikėjimą liudyti darbais, nes „tikėjimas be darbų miręs“ (Jok 2, 26). Tikrasis mano atsivertimas įvyko Pilnų namų bendruomenės senojoje koplytėlėje. Ir dabar be galo myliu šios bendruomenės kunigus, vienuolius už jų meilę, maldas. Mano tikėjimas augo gilinantis į krikščioniškąją literatūrą, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, rekolekcijose, dvasiniuose mokymuose
18
Pilnų namų bendruomenėje. Ir dabar dažnai namuose klausausi kunigo V. Rudzinsko pamokslų ir dvasinių mokymų garso įrašų, skaitau jo apmąstymus internetiniame pašte. Ačiū kunigui. Dabar kasdienė malda mano gyvenime užima svarbią vietą. Dėkoju Jam už viską, ką turiu iš Jo malonės – šeimą, draugus, sveikatą, vaikus, anūkus, kasdienę duoną, materialinį aprūpinimą – už viską, viską. Ir už mano Kryžių, kurį nešu. Nors kartais klupteliu, bet keliuosi ir nešu toliau. Jėzus nepažadėjo, kad tikinčiam nebus išbandymų. Beveik prieš metus autoavarijoje žuvo mano marti, kurią gerbiau ir mylėjau, kaip savo dukrą. Liko trys anūkai, bet mano tikėjimas nesusvyravo, meldžiuosi kasdien už likusią šeimą, už žuvusiąją. Ačiū Dievui, kad katalikiškai gyvenu su sese Kristuje Vida. Galime kasdien vienas kitą sustiprinti maldoje, nors išbandymų būna. Dėkoju Dievui, kad man padėjo išsilaisvinti nuo pasaulietiško gyvenimo nešulių. Supratau, kad dėl pilnaverčio gyvenimo su Jėzumi turiu paaukoti pasaulietinio gyvenimo malonumus. Juk Jis už mus paaukojo gyvybę. Mano gyvenimo su Viešpačiu kelionėje labai svarbią vietą užima Veikliųjų žmonių bendrija. Pagal galimybes dalyvauju jos veikloje ir jos organizuojamuose renginiuose. Viešpats įpareigojo mane tarnystei Vilniaus skyriuje koordinuoti bendrus vyrų ir moterų susirinkimus, kurie jau gana sėkmingai vyksta visus metus. Per tarnystę ir pats labai pasikeičiau, supratau, kad Jėzus ir šį kartą turėjo savo planų. Išaugau dvasinėje plotmėje, tikėjime, Dievo žodžio supratime, ramybėje, nuolankume, įgijau išminties. Ačiū tik Jam. Per tuos metus iš Viešpaties malonės gavau ir fizinių išgydimų. Vieną iš jų paminėsiu. 2008 metų vasarą kairės kojos pėdoje atsirado žaizda, kurį neužgijo beveik pusantrų metų. Keletą kartų teko žaizdą operuoti. Buvo įtarimų, kad net reikės amputuoti pėdą. Aš gulėjau ligoninėje, koja buvo paralyžiuota. Tuo metu į Veikliųjų žmonių bendriją buvo atvažiavęs misionierius iš Amerikos. Mano draugų prašomas, meldėsi su jais už mane į nosinę, kurią broliai ir seserys Kristuje vėlai vakare atvežė man į ligoninę. Meldėsi už mane su didžiuliu tikėjimu.
19
šimtą dvidešimt kilometrų. Kai būdavo sunku, vakarinėse Šv. Mišiose dalyvaudavau net darbo dienomis. Skubėdavau prie altoriaus ir išsipasakodavau Viešpačiui. Man palengvėdavo. Būdamas sanatorijoje Druskininkuose, stengdavausi lankytis kas dieną, norėdavau kuo ilgiau pasimelsti prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo. Jam daug daug kartų kartodavau iš širdies ‚„Jėzau pasitikiu tavimi“, prašydavau pasigailėti manęs nusidėjėlio. Čia aš pirmą kartą gyvenime atsivėriau Dievui, atlikau tikrą ir nuoširdžią išpažintį, jausdamas ir išgyvendamas visų nuodėmių atleidimą. Jaučiau su kokia begaline meile ir kantrybe Jis laukė mano tikro atsivertimo, kada galės apsigyventi mano širdyje. Atėjo atgailos metas, visus sunkumus su padėka atnešu prie Jėzaus kojų, nes per išbandymus ir kančią galiu patirti Dievo meilę bei Gailestingumą, stiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi. „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Ir iš tiesų, dabar tai suvokiu ypač giliai. Dėkoju Viešpačiui už meilę ir gailestingumą. Kartais būna sunku atleisti, bet kai pagalvoju, kas aš toks, kad neatleisčiau, jei Dievas man atleido. Anksčiau Jėzų Kristų įsivaizdavau, kaip griežtą Teisėją, bet paskaitęs Šv. Raštą, supratau, kad Jis mano gyvenimo Globėjas ir Draugas. Atsirado padėka, pasitikėjimas Juo, supratau, kad gyvenimo pilnatvė ir išsigelbėjimas – tik su Jėzumi Kristumi. Toliau gyvenimas su Viešpačiu gydė mano vidų ir prasidėjo keitimasis. Šiandien malda mano gyvenime užima labai svarbią vietą, nes tai tiesioginis ryšys su Dievu. Malda padeda atsikratyti blogio, suteikia stiprybės, džiaugsmo, duoda ištvermės kovoje su nuodėme. Dievo gailestingumas moko mane daugelio dalykų: atleisti, nesmerkti, mylėti artimą, savo tikėjimą liudyti darbais, nes „tikėjimas be darbų miręs“ (Jok 2, 26). Tikrasis mano atsivertimas įvyko Pilnų namų bendruomenės senojoje koplytėlėje. Ir dabar be galo myliu šios bendruomenės kunigus, vienuolius už jų meilę, maldas. Mano tikėjimas augo gilinantis į krikščioniškąją literatūrą, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, rekolekcijose, dvasiniuose mokymuose
18
Pilnų namų bendruomenėje. Ir dabar dažnai namuose klausausi kunigo V. Rudzinsko pamokslų ir dvasinių mokymų garso įrašų, skaitau jo apmąstymus internetiniame pašte. Ačiū kunigui. Dabar kasdienė malda mano gyvenime užima svarbią vietą. Dėkoju Jam už viską, ką turiu iš Jo malonės – šeimą, draugus, sveikatą, vaikus, anūkus, kasdienę duoną, materialinį aprūpinimą – už viską, viską. Ir už mano Kryžių, kurį nešu. Nors kartais klupteliu, bet keliuosi ir nešu toliau. Jėzus nepažadėjo, kad tikinčiam nebus išbandymų. Beveik prieš metus autoavarijoje žuvo mano marti, kurią gerbiau ir mylėjau, kaip savo dukrą. Liko trys anūkai, bet mano tikėjimas nesusvyravo, meldžiuosi kasdien už likusią šeimą, už žuvusiąją. Ačiū Dievui, kad katalikiškai gyvenu su sese Kristuje Vida. Galime kasdien vienas kitą sustiprinti maldoje, nors išbandymų būna. Dėkoju Dievui, kad man padėjo išsilaisvinti nuo pasaulietiško gyvenimo nešulių. Supratau, kad dėl pilnaverčio gyvenimo su Jėzumi turiu paaukoti pasaulietinio gyvenimo malonumus. Juk Jis už mus paaukojo gyvybę. Mano gyvenimo su Viešpačiu kelionėje labai svarbią vietą užima Veikliųjų žmonių bendrija. Pagal galimybes dalyvauju jos veikloje ir jos organizuojamuose renginiuose. Viešpats įpareigojo mane tarnystei Vilniaus skyriuje koordinuoti bendrus vyrų ir moterų susirinkimus, kurie jau gana sėkmingai vyksta visus metus. Per tarnystę ir pats labai pasikeičiau, supratau, kad Jėzus ir šį kartą turėjo savo planų. Išaugau dvasinėje plotmėje, tikėjime, Dievo žodžio supratime, ramybėje, nuolankume, įgijau išminties. Ačiū tik Jam. Per tuos metus iš Viešpaties malonės gavau ir fizinių išgydimų. Vieną iš jų paminėsiu. 2008 metų vasarą kairės kojos pėdoje atsirado žaizda, kurį neužgijo beveik pusantrų metų. Keletą kartų teko žaizdą operuoti. Buvo įtarimų, kad net reikės amputuoti pėdą. Aš gulėjau ligoninėje, koja buvo paralyžiuota. Tuo metu į Veikliųjų žmonių bendriją buvo atvažiavęs misionierius iš Amerikos. Mano draugų prašomas, meldėsi su jais už mane į nosinę, kurią broliai ir seserys Kristuje vėlai vakare atvežė man į ligoninę. Meldėsi už mane su didžiuliu tikėjimu.
19
Po maldos mano koja sugijo per keletą dienų. Kaip parašyta Šv. Rašte: išgelbėjo draugų tikėjimas. Esu patyręs ir daugiau išgydymų. Jėzus mano gyvenime daro stebuklus kiekvieną dieną, tik reikia juos pastebėti net ir mažuose dalykuose. Kaip gali nesidžiaugti, kai mažieji anūkai dėkoja Dievui, kad mus maitina, už tai, kad tėvai turi darbą, kad padėjo nupirkti dviratį. Visą gyvenimą ieškojau laimės. Maniau ją rasiu piniguose ar kituose dalykuose. Vis dėlto dabar suprantu: ne ten ieškojau. Ji buvo čia pat, manyje, mano tikėjime. Tik reikėjo Tave, Jėzau, priimti į savo gyvenimą. Dėkoju Tau, Jėzau, už atsivertimo malonę, tikėjimo dovaną, kad paaukojai savo gyvybę už mane ir mirei ant kryžiaus už mano nuodėmes, dovanodamas man naują gyvenimą, už Tavo apsaugą ir globą, kad leidai Tave išpažinti kaip gyvenimo Viešpatį. Meldžiu Tave Jėzau mokyk, stiprink, pripildyk mano širdį meilės, duok Šv. Dvasios, kad galėčiau savo lūpomis skelbti Tavo darbus. Šlovinsiu Tavo garbę ir darbus per amžius. Dėkoju Tau. Amen.
Gedimino Pociūno liudijimas Gimiau 1943 m. Vilniuje, vėliau su tėvais apsigyvenome Ukmergėje. Esu vedęs, turiu penkis vaikus. Esu katalikas. Įtikėjau 2011 metų pradžioje, tuo pačiu metu įstojau į Lietuvos Veikliųjų žmonių bendriją.
Nors man jau 68 metai, tačiau tikru kataliku tapau, deja, tik dabar, sulaukęs jau brandaus amžiaus. Bet ką padarysi, kaip liaudis sako, geriau vėliau, negu niekada. Nors save laikiau kataliku, tačiau Dievas man buvo kažkur aukštybėse ir ne dėl manęs, o kažkam kitam: pamaldiems žmonėms, vienuo-
20
21
Po maldos mano koja sugijo per keletą dienų. Kaip parašyta Šv. Rašte: išgelbėjo draugų tikėjimas. Esu patyręs ir daugiau išgydymų. Jėzus mano gyvenime daro stebuklus kiekvieną dieną, tik reikia juos pastebėti net ir mažuose dalykuose. Kaip gali nesidžiaugti, kai mažieji anūkai dėkoja Dievui, kad mus maitina, už tai, kad tėvai turi darbą, kad padėjo nupirkti dviratį. Visą gyvenimą ieškojau laimės. Maniau ją rasiu piniguose ar kituose dalykuose. Vis dėlto dabar suprantu: ne ten ieškojau. Ji buvo čia pat, manyje, mano tikėjime. Tik reikėjo Tave, Jėzau, priimti į savo gyvenimą. Dėkoju Tau, Jėzau, už atsivertimo malonę, tikėjimo dovaną, kad paaukojai savo gyvybę už mane ir mirei ant kryžiaus už mano nuodėmes, dovanodamas man naują gyvenimą, už Tavo apsaugą ir globą, kad leidai Tave išpažinti kaip gyvenimo Viešpatį. Meldžiu Tave Jėzau mokyk, stiprink, pripildyk mano širdį meilės, duok Šv. Dvasios, kad galėčiau savo lūpomis skelbti Tavo darbus. Šlovinsiu Tavo garbę ir darbus per amžius. Dėkoju Tau. Amen.
Gedimino Pociūno liudijimas Gimiau 1943 m. Vilniuje, vėliau su tėvais apsigyvenome Ukmergėje. Esu vedęs, turiu penkis vaikus. Esu katalikas. Įtikėjau 2011 metų pradžioje, tuo pačiu metu įstojau į Lietuvos Veikliųjų žmonių bendriją.
Nors man jau 68 metai, tačiau tikru kataliku tapau, deja, tik dabar, sulaukęs jau brandaus amžiaus. Bet ką padarysi, kaip liaudis sako, geriau vėliau, negu niekada. Nors save laikiau kataliku, tačiau Dievas man buvo kažkur aukštybėse ir ne dėl manęs, o kažkam kitam: pamaldiems žmonėms, vienuo-
20
21
liams, kunigams. Tas pats ir su Dievo įsakymais. Žinojau, kad jie egzistuoja, bet skirti ne man. Niekada dėl jų nesusimąsčiau ir nevykdžiau. Visas gyvenimas prabėgo taip, kad pažeidžiau vos ne visus Dievo įsakymus. Išpažinties neidavau, nebent sykį per keletą metų, ir dėl to nesukau sau galvos. Visą gyvenimą intensyviai sportavau: plaukimas, gimnastika, joga, karatė. Dienotvarkė buvo geležinės disciplinos rėmuose, tačiau nieko tuo nepasiekiau, visą laiką kažkur skubėdavau, tapau labai nervingas. Taip prabėgo 67-eri mano gyvenimo metai, kol kartą, žaidžiant futbolą, patyriau, sakyčiau, visai menką traumą – kojos sumušimą. Tačiau po mėnesio koja pradėjo tinti iki pat kelio sąnario ir nebegalėjau ant jos atsistoti. Teko vaikščioti su vienu, vėliau su dviem ramentais. Prasidėjo keliones pas gydytojus – chirurgus, traumatologus, neurochirurgus, reumatologus, angiochirurgus. Prireikė net profesorių konsultacijos. Darė rentgeno nuotraukas, skyrė įvairias fizioterapijos procedūras, adatų terapiją, vartojau galybę tablečių ir tepalų. Diagnozės buvo įvairios: sąnario uždegimas, kaulo išretėjimas, ataugos, osteochondrozė. Taip prabėgo septyneri mėnesiai, bet padėtis negerėjo. Atrodė, kad iki pat gyvenimo pabaigos normaliai nebevaikščiosiu. Buvau net pas burtininką, bet ir nuo to niekas nepasikeitė. Ir štai, vieną dieną man paskambino klasės draugas. Jis davęs patarimą nuvažiuoti pas egzorcistą. Ir pasakė, kad toks yra Ruklos karinės įgulos bažnyčioje. Taip ir padariau. Ten priėmiau užtarimo maldą. Parvažiavus namo, pirmą kartą po septynių mėnesių koja nesutino. Lankiausi ten keletą mėnesių, pagal egzorcistų klausimyną atlikau viso gyvenimo išpažintį ir priėmiau šv. Komuniją. Per tą laiką koja pradėjo pastebimai sveikti. Nors pas gydytojus nebesikreipiau, pradėjau laisvai vaikščioti. Ruklos bažnyčioje sutikau brolį Algį, kuris man papasakojo apie Veikliųjų žmonių bendriją ir pakvietė į sueigą. Čia sutikau tikrai nuostabius žmones. Po šių įvykių visas mano gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Pirmiausia, aš pradėjau kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią ir priimti Šv. Sakramentą. Dingo nervinė įtampa, nustojau keiktis, išnyko
22
pyktis ir barniai šeimoje. Abu su žmona apsilankėme Veikliųjų žmonių bendrijos sueigoje, kur kalbėjome užtarimo maldą. Po to santykiai su žmona tapo idealūs. Džiaugiuosi, kad ir vaikams ėmė sektis. Vienas sūnus po trijų mėnesių pertraukos pagaliau gavo darbą, kitas sėkmingai baigė universitetą. Žodžiu, viskas pradėjo sektis. Tik dabar pamačiau, kokią didelę galią turi tikėjimas Dievu ir malda. Mano tikėjimą dar labiau sutvirtino mano pasveikimas iš nemigos. 8 metus sirgau nemiga, vartojau įvairias tabletes, kartais netgi po dvi iš karto. Kartą skyriuje vyrai meldėsi už mane, kad pasveikčiau iš nemigos. Atsirado noras mažinti vartojamų vaistų kiekį, kol vieną vakarą išgirdau kažkieno balsą „GANA“. Supratau, kad tai Dievas. To užteko. Šiuo metu jau daugiau kaip mėnuo nevartoju jokių tablečių. Visas išmečiau. Jei kojos išgijimą galima laikyti atsitiktinumu, ar, kaip sakoma, įsikalbėjimu, savęs įtikinimu, tai argi pasveikimas nuo nemigos taip pat atsitiktinumas? Tikrai ne. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai Kristus išgydė mane visiems laikams. Kurį laiką aš dar abejojau: argi man, tokiam senam nusidėjėliui, Viešpats galėtų atleisti? Bet tas išgydymas parodė, kad tikrai gali ir atleidžia. Tai kas, kad aš Jo nematau, bet aš jaučiu Jo veikimą visa savo esybe, per Jo darbus ir malones, kurias Jis man suteikia. Tad šlovė ir garbė JAM per amžių amžius. Amen.
23
liams, kunigams. Tas pats ir su Dievo įsakymais. Žinojau, kad jie egzistuoja, bet skirti ne man. Niekada dėl jų nesusimąsčiau ir nevykdžiau. Visas gyvenimas prabėgo taip, kad pažeidžiau vos ne visus Dievo įsakymus. Išpažinties neidavau, nebent sykį per keletą metų, ir dėl to nesukau sau galvos. Visą gyvenimą intensyviai sportavau: plaukimas, gimnastika, joga, karatė. Dienotvarkė buvo geležinės disciplinos rėmuose, tačiau nieko tuo nepasiekiau, visą laiką kažkur skubėdavau, tapau labai nervingas. Taip prabėgo 67-eri mano gyvenimo metai, kol kartą, žaidžiant futbolą, patyriau, sakyčiau, visai menką traumą – kojos sumušimą. Tačiau po mėnesio koja pradėjo tinti iki pat kelio sąnario ir nebegalėjau ant jos atsistoti. Teko vaikščioti su vienu, vėliau su dviem ramentais. Prasidėjo keliones pas gydytojus – chirurgus, traumatologus, neurochirurgus, reumatologus, angiochirurgus. Prireikė net profesorių konsultacijos. Darė rentgeno nuotraukas, skyrė įvairias fizioterapijos procedūras, adatų terapiją, vartojau galybę tablečių ir tepalų. Diagnozės buvo įvairios: sąnario uždegimas, kaulo išretėjimas, ataugos, osteochondrozė. Taip prabėgo septyneri mėnesiai, bet padėtis negerėjo. Atrodė, kad iki pat gyvenimo pabaigos normaliai nebevaikščiosiu. Buvau net pas burtininką, bet ir nuo to niekas nepasikeitė. Ir štai, vieną dieną man paskambino klasės draugas. Jis davęs patarimą nuvažiuoti pas egzorcistą. Ir pasakė, kad toks yra Ruklos karinės įgulos bažnyčioje. Taip ir padariau. Ten priėmiau užtarimo maldą. Parvažiavus namo, pirmą kartą po septynių mėnesių koja nesutino. Lankiausi ten keletą mėnesių, pagal egzorcistų klausimyną atlikau viso gyvenimo išpažintį ir priėmiau šv. Komuniją. Per tą laiką koja pradėjo pastebimai sveikti. Nors pas gydytojus nebesikreipiau, pradėjau laisvai vaikščioti. Ruklos bažnyčioje sutikau brolį Algį, kuris man papasakojo apie Veikliųjų žmonių bendriją ir pakvietė į sueigą. Čia sutikau tikrai nuostabius žmones. Po šių įvykių visas mano gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Pirmiausia, aš pradėjau kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią ir priimti Šv. Sakramentą. Dingo nervinė įtampa, nustojau keiktis, išnyko
22
pyktis ir barniai šeimoje. Abu su žmona apsilankėme Veikliųjų žmonių bendrijos sueigoje, kur kalbėjome užtarimo maldą. Po to santykiai su žmona tapo idealūs. Džiaugiuosi, kad ir vaikams ėmė sektis. Vienas sūnus po trijų mėnesių pertraukos pagaliau gavo darbą, kitas sėkmingai baigė universitetą. Žodžiu, viskas pradėjo sektis. Tik dabar pamačiau, kokią didelę galią turi tikėjimas Dievu ir malda. Mano tikėjimą dar labiau sutvirtino mano pasveikimas iš nemigos. 8 metus sirgau nemiga, vartojau įvairias tabletes, kartais netgi po dvi iš karto. Kartą skyriuje vyrai meldėsi už mane, kad pasveikčiau iš nemigos. Atsirado noras mažinti vartojamų vaistų kiekį, kol vieną vakarą išgirdau kažkieno balsą „GANA“. Supratau, kad tai Dievas. To užteko. Šiuo metu jau daugiau kaip mėnuo nevartoju jokių tablečių. Visas išmečiau. Jei kojos išgijimą galima laikyti atsitiktinumu, ar, kaip sakoma, įsikalbėjimu, savęs įtikinimu, tai argi pasveikimas nuo nemigos taip pat atsitiktinumas? Tikrai ne. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai Kristus išgydė mane visiems laikams. Kurį laiką aš dar abejojau: argi man, tokiam senam nusidėjėliui, Viešpats galėtų atleisti? Bet tas išgydymas parodė, kad tikrai gali ir atleidžia. Tai kas, kad aš Jo nematau, bet aš jaučiu Jo veikimą visa savo esybe, per Jo darbus ir malones, kurias Jis man suteikia. Tad šlovė ir garbė JAM per amžių amžius. Amen.
23
Eugenijaus Rugio liudijimas Esu Eugenijus Rugys. Gimiau 1963 m. Kaune, čia ir gyvenu. Išsilavinimas aukštasis. Žmona – Vida, sūnus Vytautas ir dukra Eglė – studentai. Įtikėjau 2005 metais. Nuo 2008 m. dalyvauju Veikliųjų žmonių bendrijos veikloje.
Buvau pakrikštytas kaip ir dauguma vaikų. Dabar, žvelgdamas atgal, bandau prisiminti, kada buvau susitikęs su Dievu. Per pirmus keturiasdešimt gyvenimo metų tokių susitikimų beveik neatsimenu. Vaikystėje mes su močiute vaikščiodavome parke, ir ji mokydavo mane mylėti gamtą, gyvūnėlius, užjausti silpnesnius. Ji buvo labai pamaldi. Močiutės rūpesčiu priėmiau pirmąją komuniją. 1970 metais mano tėvai išsiskyrė, ir tėtis su močiute išėjo iš namų. Mama prieš mus su seseria
24
smurtavo. Nuo mažens buvau teisiamas ir žinojau, kad, užaugęs, aš taip pat teisiu kitus. Augau labai konkurencingoj aplinkoj, visur turėjau būti pirmas. Ir buvau. Paauglystėje išėjau gyventi pas tėtį. Jis man davė pilną laisvę, visada turėjau pinigų, galėjau imt amerikietiškas cigaretes, geriausius gėrimus. Bet vis tiek, aš jį smerkiau ir niekinau – už tai, kad paliko šeimą, kad nemeistraudavo, nesportuodavo su manimi, nemokė manęs vyriškų darbų. Dar už tai, kad buvo labai lipšnus – pagaudavo mane ir bučiuodavo. Aš sau prisiekiau: „Aš tikrai tokiu nebūsiu. Būsiu tikras vyras. Būsiu „mačo“.“ Draugavau tik su pačiom gražiausiom merginom. Deja, jos buvo tuščios. Gerai baigiau mokyklą, pasirinkau prestižinės specialybės studijas. Viskas ėjosi, kaip sviestu patepta. Gabumai pakišo koją – įtikėjau, kad ir institute man mokytis nereikės. Dienas ir naktis leisdavau besilinksmindamas ir kortuodamas. Buvau labai įžūlus, todėl gaudavau lupt. Atsirado skolos, nerimas, tuštuma. Nebenorėjau gyvent. Patekau į ligoninę neurozės gydymui. Išėjęs iš ligoninės, netrukus susipažinau su savo būsimąja žmona. Nors Dievas man buvo nereikalingas, iš karto patikėjau, kad tai Jis man siunčia žmoną, kad išgelbėtų mane nuo mirties. Mes pamilom vienas kitą, susituokėm, pamečiui gimė sūnus ir dukra. Žmoną tiesiog dievinau, nieko mums netrūko, bet buvome visiškai nepasiruošę santuokai. Mano supratimas buvo toks: aš rūpinuosi, kad šeimai nieko netrūktų, sprendžiu visas problemas, o apie mano sunkumus niekas nieko neturi žinoti. Darbe dešimtmečiais užsiiminėjau įvairaus turto (pradedant metalais ir baigiant sūriais, grietine ir spiritu) grobstymu, nurašinėjimu, išeikvojimu. Buvau vagis. Mano žinioje buvo didelės materialinės vertybės, turėjau žmonių pagarbą ir laikiau save labai tauriu žmogumi. Dvidešimt metų išdirbau „Stumbre“, uoliai tarnaudamas šėtonui. Žinoma, tai atsiliepė ir santykiams šeimoje. Nebuvo nuodėmės, kurios nedaryčiau. Žmona taip pat apsiginklavo ir pradėjo su manimi karą. 2000 metais mirė mano tėvukas, ir aš pirmą kartą po daugybės metų verkiau. Prabėgo dar penkeri įprastinio gyvenimo metai. Aš dažnai bjaurėdavausi savo elgesiu, man atrodė, kad reikia save bausti, t. y. sportuoti iki išsekimo, o paskui prisigerti ir užsimiršti. Visą gyvenimą viską dariau
25
Eugenijaus Rugio liudijimas Esu Eugenijus Rugys. Gimiau 1963 m. Kaune, čia ir gyvenu. Išsilavinimas aukštasis. Žmona – Vida, sūnus Vytautas ir dukra Eglė – studentai. Įtikėjau 2005 metais. Nuo 2008 m. dalyvauju Veikliųjų žmonių bendrijos veikloje.
Buvau pakrikštytas kaip ir dauguma vaikų. Dabar, žvelgdamas atgal, bandau prisiminti, kada buvau susitikęs su Dievu. Per pirmus keturiasdešimt gyvenimo metų tokių susitikimų beveik neatsimenu. Vaikystėje mes su močiute vaikščiodavome parke, ir ji mokydavo mane mylėti gamtą, gyvūnėlius, užjausti silpnesnius. Ji buvo labai pamaldi. Močiutės rūpesčiu priėmiau pirmąją komuniją. 1970 metais mano tėvai išsiskyrė, ir tėtis su močiute išėjo iš namų. Mama prieš mus su seseria
24
smurtavo. Nuo mažens buvau teisiamas ir žinojau, kad, užaugęs, aš taip pat teisiu kitus. Augau labai konkurencingoj aplinkoj, visur turėjau būti pirmas. Ir buvau. Paauglystėje išėjau gyventi pas tėtį. Jis man davė pilną laisvę, visada turėjau pinigų, galėjau imt amerikietiškas cigaretes, geriausius gėrimus. Bet vis tiek, aš jį smerkiau ir niekinau – už tai, kad paliko šeimą, kad nemeistraudavo, nesportuodavo su manimi, nemokė manęs vyriškų darbų. Dar už tai, kad buvo labai lipšnus – pagaudavo mane ir bučiuodavo. Aš sau prisiekiau: „Aš tikrai tokiu nebūsiu. Būsiu tikras vyras. Būsiu „mačo“.“ Draugavau tik su pačiom gražiausiom merginom. Deja, jos buvo tuščios. Gerai baigiau mokyklą, pasirinkau prestižinės specialybės studijas. Viskas ėjosi, kaip sviestu patepta. Gabumai pakišo koją – įtikėjau, kad ir institute man mokytis nereikės. Dienas ir naktis leisdavau besilinksmindamas ir kortuodamas. Buvau labai įžūlus, todėl gaudavau lupt. Atsirado skolos, nerimas, tuštuma. Nebenorėjau gyvent. Patekau į ligoninę neurozės gydymui. Išėjęs iš ligoninės, netrukus susipažinau su savo būsimąja žmona. Nors Dievas man buvo nereikalingas, iš karto patikėjau, kad tai Jis man siunčia žmoną, kad išgelbėtų mane nuo mirties. Mes pamilom vienas kitą, susituokėm, pamečiui gimė sūnus ir dukra. Žmoną tiesiog dievinau, nieko mums netrūko, bet buvome visiškai nepasiruošę santuokai. Mano supratimas buvo toks: aš rūpinuosi, kad šeimai nieko netrūktų, sprendžiu visas problemas, o apie mano sunkumus niekas nieko neturi žinoti. Darbe dešimtmečiais užsiiminėjau įvairaus turto (pradedant metalais ir baigiant sūriais, grietine ir spiritu) grobstymu, nurašinėjimu, išeikvojimu. Buvau vagis. Mano žinioje buvo didelės materialinės vertybės, turėjau žmonių pagarbą ir laikiau save labai tauriu žmogumi. Dvidešimt metų išdirbau „Stumbre“, uoliai tarnaudamas šėtonui. Žinoma, tai atsiliepė ir santykiams šeimoje. Nebuvo nuodėmės, kurios nedaryčiau. Žmona taip pat apsiginklavo ir pradėjo su manimi karą. 2000 metais mirė mano tėvukas, ir aš pirmą kartą po daugybės metų verkiau. Prabėgo dar penkeri įprastinio gyvenimo metai. Aš dažnai bjaurėdavausi savo elgesiu, man atrodė, kad reikia save bausti, t. y. sportuoti iki išsekimo, o paskui prisigerti ir užsimiršti. Visą gyvenimą viską dariau
25
priešingai, negu mano tėvas. Ir tik dėl to, kad galiausiai pamatyčiau – jeigu ir yra manyje kažkas gero, tai tik paveldėta iš jo. Tai buvo laikas, kai Viešpats nusprendė ateiti į mano gyvenimą ir jį pakeisti. Aš Jo nesišaukiau. Jis pats atėjo ir apsaugojo mane nuo vagysčių. Dievas valdo visą pasaulį. Net nesąžiningus nusidėjėlius Jis naudoja savo tikslams. Taigi aš buvau pažemintas ir įžeistas, kad pamatyčiau nesąs dievas. Pats nuodėmės neatsisakiau, tiesiog mane nuo jos atskyrė. Pastebėjau, kad pasaulyje gyvena ir kiti žmonės ir jie daug kartų geresni, negu maniau. Anksčiau žmonės mane domino tik tiek, kek galima buvo jais manipuliuoti. Dabar žmonės man pasirodė įdomūs. Vieną gražią 2005 metų pavasario dieną aš sėdėjau ant suoliuko prie savo namų. Buvau ką tik grįžęs iš sporto užsiėmimų ir mėgavausi dūmu. Prie manęs priėjo tvarkingas vyras su barzda, užkalbino ir pakvietė į veikliųjų vyrų susirinkimą. Pasakė, kad vyrai skaito Bibliją, rengia sueigas. „Oho?“ – pagalvojau, – „Vyrų sueiga?“ Na, visokias sueigas aš vertinau, o ir Šv. Raštą skaitinėdavau. Vyriškis davė man suprasti, kad pats yra iš tų vyrų, bet daugiau jo niekada neregėjau. Gal tai buvo angelas, o gal pats Jėzus? Aš atėjau į susirinkimą. Buvo gana linksma, vyrai meldėsi atgailos malda ir aš ją pakartojau. Iki atgailos man dar buvo likę keli metai, tiesiog aš garsiai kartojau žodžius. Po susirinkimo ėjau namo, ir man nedavė ramybės viena mintis: „Dabar viskas bus kitaip“. Man, konservatoriui visomis prasmėmis, šita mintis kažkodėl kėlė džiugesį. Užteko vienos maldos, kad būčiau įkalintas. Įkalintas Viltyje. Faktas, kad įtikėjau gyvąjį Dievą man labai keistas. Negaliu sakyti, kad nieko nebuvau girdėjęs apie Dievą. Juk mano namuose daug religinių paveikslų, visuose kampuose tarp knygų guli Šv. Rašto tomeliai, kuriuos skaitydavau nuo jaunų dienų. Vienas brolis įtikėjo pasižiūrėjęs filmą, kitas – perskaitęs knygą. O aš skaičiau tą pačią knygą, mačiau tą patį filmą, šalia mano namų vyko evangelizacijos, per kurias atsiversdavo šimtai, tačiau likau aklas ir kurčias. Po tos vienintelės maldos aš panorau, kad Jėzus padėtų man pakeisti savo gyvenimą, apsivalyti nuo nuodėmės, nes pasijutau nešvariu. Labiausiai mane slėgė didžiulė priklausomybė nuo
26
moters kūno, erotikos, pornografijos ir masturbacijos. Pradėjus lankyti bažnyčią, prireikė trijų mėnesių, kad pirmą kartą po dvidešimties metų atlikčiau išpažintį ir dar trijų, kad galų gale išpažinčiau būtent šią nuodėmę. Buvau išlaisvintas, ir liudiju – išpažintis tikrai veikia! Po to Viešpats mane išlaisvino nuo rūkymo: dvidešimt aštuonerius metus rūkiau tik stiprias cigaretes, nė karto nebandžiau mesti ir tuo labai didžiavausi. Nuo alkoholio buvau priklausomas apie trisdešimt metų: per šventes nusigerdavau visiškai, o kiekvieną paprastą dieną išgerdavau po kelias taureles. Jėzus panorėjo, kad būčiau švarus. Čia dar reikia paminėti keiksmažodžius ir azartinius lošimus. Buvau išgydytas. Šitas pradinis etapas truko apie pusantrų metų. Nė vienas žmogus nežinojo, kas vyksta mano viduje. Gydymas vyko tarsi tamsoje, lyg po žeme. Jėzus gimdė mane iš naujo. Aš tikrai daug ko atsisakiau, išsivaliau viduje, nes ten buvo tuštuma. Aš neturėjau to vidinio džiaugsmo, kuriuo švytėjo mano broliai. Tai buvo Šventoji Dvasia. Broliai melsdavosi už mane dėl Dvasios krikšto, bet nieko neįvykdavo, nes aš dar buvau pilnas puikybės ir susikaustęs. Tačiau man atrodė, kad tas džiaugsmas susijęs su tarnavimu Dievui. Jis kvietė mane, aš verkdavau ir troškau tarnauti, bet bendrijos vyrų tarnavimas man atrodė nerimtai, aš visai nenorėjau liudyti ir „daryti iš savęs kvailį“. Pačią pirmą progą tarnauti Viešpats man pasiūlė bažnyčioje, savo parapijoje. Reikėjo žmonių, kurie galėtų namuose lankyti senelius ir ligonius, būti Caritas savanoriais. Pamačiau skurdą – butus be vandens, be elektros, be dujų, artimųjų abejingumą. Už tai, kad norėjau padėti žmonėms, susilaukdavau grasinimų policija ir fiziniu susidorojimu. Bet Viešpats atlygino: bešlovinant Dievą su broliais, išgirdau save meldžiantis kalbomis. Mano širdis buvo pripildyta džiaugsmu, kuris niekada nepraeina ir nepraeis. Aš troškau būti su kitais Dievo vaikais, dar labiau Jį pažinti. Ir Jėzus man suteikė galimybę sutikti nuostabius brolius ir seseris savo bažnyčioje. Vienoje piligriminėje kelionėje per labai katalikiškas rekolekcijas supratau, kad mano vieta yra ne čia, bet su savo broliais iš Veikliųjų žmonių bendrijos liudyti Dievo darbus ir stebuklus. Taigi, praėjus trejiems metams nuo dienos, kai pakviečiau Jėzų į savo širdį, grįžau ten, kur prasidėjo mano kelias į Dievą.
27
priešingai, negu mano tėvas. Ir tik dėl to, kad galiausiai pamatyčiau – jeigu ir yra manyje kažkas gero, tai tik paveldėta iš jo. Tai buvo laikas, kai Viešpats nusprendė ateiti į mano gyvenimą ir jį pakeisti. Aš Jo nesišaukiau. Jis pats atėjo ir apsaugojo mane nuo vagysčių. Dievas valdo visą pasaulį. Net nesąžiningus nusidėjėlius Jis naudoja savo tikslams. Taigi aš buvau pažemintas ir įžeistas, kad pamatyčiau nesąs dievas. Pats nuodėmės neatsisakiau, tiesiog mane nuo jos atskyrė. Pastebėjau, kad pasaulyje gyvena ir kiti žmonės ir jie daug kartų geresni, negu maniau. Anksčiau žmonės mane domino tik tiek, kek galima buvo jais manipuliuoti. Dabar žmonės man pasirodė įdomūs. Vieną gražią 2005 metų pavasario dieną aš sėdėjau ant suoliuko prie savo namų. Buvau ką tik grįžęs iš sporto užsiėmimų ir mėgavausi dūmu. Prie manęs priėjo tvarkingas vyras su barzda, užkalbino ir pakvietė į veikliųjų vyrų susirinkimą. Pasakė, kad vyrai skaito Bibliją, rengia sueigas. „Oho?“ – pagalvojau, – „Vyrų sueiga?“ Na, visokias sueigas aš vertinau, o ir Šv. Raštą skaitinėdavau. Vyriškis davė man suprasti, kad pats yra iš tų vyrų, bet daugiau jo niekada neregėjau. Gal tai buvo angelas, o gal pats Jėzus? Aš atėjau į susirinkimą. Buvo gana linksma, vyrai meldėsi atgailos malda ir aš ją pakartojau. Iki atgailos man dar buvo likę keli metai, tiesiog aš garsiai kartojau žodžius. Po susirinkimo ėjau namo, ir man nedavė ramybės viena mintis: „Dabar viskas bus kitaip“. Man, konservatoriui visomis prasmėmis, šita mintis kažkodėl kėlė džiugesį. Užteko vienos maldos, kad būčiau įkalintas. Įkalintas Viltyje. Faktas, kad įtikėjau gyvąjį Dievą man labai keistas. Negaliu sakyti, kad nieko nebuvau girdėjęs apie Dievą. Juk mano namuose daug religinių paveikslų, visuose kampuose tarp knygų guli Šv. Rašto tomeliai, kuriuos skaitydavau nuo jaunų dienų. Vienas brolis įtikėjo pasižiūrėjęs filmą, kitas – perskaitęs knygą. O aš skaičiau tą pačią knygą, mačiau tą patį filmą, šalia mano namų vyko evangelizacijos, per kurias atsiversdavo šimtai, tačiau likau aklas ir kurčias. Po tos vienintelės maldos aš panorau, kad Jėzus padėtų man pakeisti savo gyvenimą, apsivalyti nuo nuodėmės, nes pasijutau nešvariu. Labiausiai mane slėgė didžiulė priklausomybė nuo
26
moters kūno, erotikos, pornografijos ir masturbacijos. Pradėjus lankyti bažnyčią, prireikė trijų mėnesių, kad pirmą kartą po dvidešimties metų atlikčiau išpažintį ir dar trijų, kad galų gale išpažinčiau būtent šią nuodėmę. Buvau išlaisvintas, ir liudiju – išpažintis tikrai veikia! Po to Viešpats mane išlaisvino nuo rūkymo: dvidešimt aštuonerius metus rūkiau tik stiprias cigaretes, nė karto nebandžiau mesti ir tuo labai didžiavausi. Nuo alkoholio buvau priklausomas apie trisdešimt metų: per šventes nusigerdavau visiškai, o kiekvieną paprastą dieną išgerdavau po kelias taureles. Jėzus panorėjo, kad būčiau švarus. Čia dar reikia paminėti keiksmažodžius ir azartinius lošimus. Buvau išgydytas. Šitas pradinis etapas truko apie pusantrų metų. Nė vienas žmogus nežinojo, kas vyksta mano viduje. Gydymas vyko tarsi tamsoje, lyg po žeme. Jėzus gimdė mane iš naujo. Aš tikrai daug ko atsisakiau, išsivaliau viduje, nes ten buvo tuštuma. Aš neturėjau to vidinio džiaugsmo, kuriuo švytėjo mano broliai. Tai buvo Šventoji Dvasia. Broliai melsdavosi už mane dėl Dvasios krikšto, bet nieko neįvykdavo, nes aš dar buvau pilnas puikybės ir susikaustęs. Tačiau man atrodė, kad tas džiaugsmas susijęs su tarnavimu Dievui. Jis kvietė mane, aš verkdavau ir troškau tarnauti, bet bendrijos vyrų tarnavimas man atrodė nerimtai, aš visai nenorėjau liudyti ir „daryti iš savęs kvailį“. Pačią pirmą progą tarnauti Viešpats man pasiūlė bažnyčioje, savo parapijoje. Reikėjo žmonių, kurie galėtų namuose lankyti senelius ir ligonius, būti Caritas savanoriais. Pamačiau skurdą – butus be vandens, be elektros, be dujų, artimųjų abejingumą. Už tai, kad norėjau padėti žmonėms, susilaukdavau grasinimų policija ir fiziniu susidorojimu. Bet Viešpats atlygino: bešlovinant Dievą su broliais, išgirdau save meldžiantis kalbomis. Mano širdis buvo pripildyta džiaugsmu, kuris niekada nepraeina ir nepraeis. Aš troškau būti su kitais Dievo vaikais, dar labiau Jį pažinti. Ir Jėzus man suteikė galimybę sutikti nuostabius brolius ir seseris savo bažnyčioje. Vienoje piligriminėje kelionėje per labai katalikiškas rekolekcijas supratau, kad mano vieta yra ne čia, bet su savo broliais iš Veikliųjų žmonių bendrijos liudyti Dievo darbus ir stebuklus. Taigi, praėjus trejiems metams nuo dienos, kai pakviečiau Jėzų į savo širdį, grįžau ten, kur prasidėjo mano kelias į Dievą.
27
Viešpats pripildė mano širdį džiaugsmu skelbiant Evangeliją ir savo akimis matant Jo nuostabius darbus. Gyvenimas buvo tiesiog puikus. Vieną penktadienio popietę, grįžęs iš darbo, radau tuščius namus ir raštelį ant stalo. Žmona išėjo kartu su vaikais. Mano gyvenime tikrai buvo daug nuodėmių ir daug priežasčių mane palikti. Tačiau priežastis buvo ne čia. Prieš trejus metus aš kalbėjau atgailos maldą, Viešpats pasigailėjo, atleido, gausiai mane apdovanojo, bet atgailos aš nedariau. Taip, aš eidavau išpažinties, bet nebuvo pasiryžimo nebenusidėti. Juk Dievas geras – Jis tikrai viską atleis. Ir tai, kad dabar likau vienas, buvo didžiulė malonė. Ne tik man, bet ir visai mūsų šeimai. Jėzus dabar pats ėmėsi atkurti tai, kas buvo sugriauta. Aš supratau, kad esu neįgalus: negaliu išgelbėt nei žmonos, nei vaikų, netgi pats be Dievo gelbstinčios rankos neišsigelbėsiu. Buvau per daug prisirišęs prie savo šeimos. Sakydamas: „Pasitikiu Dievu“, iš tikrųjų dėjau viltis į savo gerai apmokamą darbą, sąskaitas bankuose – Viešpats visa tai nutraukė. Man reikėjo suprasti, kad esu sužeistas ir kad kančia yra tikra. Kai artimi žmonės skaudino, Dievas kvietė pasišvęsti Jam. Tai buvo didelė paguoda jausti Jo didelę meilę, ir, tos meilės pripildytas, aš mokiausi mylėti savo artimuosius, atleisti jiems ir melstis už juos. Ilgą laiką visas savo pastangas buvau nukreipęs į tikslą susigrąžinti žmoną. Juk esu krikščionis, vadinasi man viskas turi sektis. Bet juk tai žmogaus, o ne Dievo mintys. Argi mano arba žmonos išganymui gyvenimas po vienu stogu yra būtina sąlyga? Ačiū Dievui, dabar man aišku, jog niekas manęs neatskirs nuo Jo meilės. Žmona grįžo, nes Jėzus išklauso maldas. Dabar mokomės gyventi santuokoje ir mylėti vienas kitą Dievo šviesoje. Viešpats parodė man dar vieną priklausomybę – nuo migdomųjų vaistų. Dvidešimt ketverius metus kas vakarą gėriau neuroleptikus. Jėzus mane išgydė, ir tai padarė per mano žmoną. Tikiu, kad ateityje Viešpats toliau gydys mūsų šeimą, ir tie stebuklai, kurie mums atsitiko, yra menkniekis, palyginus su tais, kurie dar mūsų laukia. Jėzus dovanojo mums amžinąjį gyvenimą, todėl aš Jį šlovinsiu, girsiu ir aukštinsiu per amžius. Amen.
28
Valdemaro Smilginio liudijimas Šeimoje esu trečias vaikas. Dvi seserys buvo daug vyresnės. Kai gimiau, vienai buvo dešimt, kitai penkiolika metų. Buvau labai mylimas ir augau egoistu. Kai man buvo dešimt metų, seserys ištekėjo, likau vienturtis. Tėvai daug dirbo, o aš turėjau daug laisvo laiko, kurį leidau kieme su draugais. Kai man buvo dvylika, pirma pažintis su alkoholiu baigėsi „koma“ – sąmonės nutrūkimu. Po to atsirado rūkymas ir masturbacija. Viduje visąlaik jaučiausi nepilnaverčiu žmogumi, mano prob lemos buvo per didelės už mano vaikiškam amžiui, aš jų nevaldžiau. Buvau stiprus fiziškai, tad užsidėjau agresijos kaukę. Muštynės alubariuose, diskotekose, restoranuose, plėšikavimai. Sulaukus aštuoniolikos, dvejiems metams uždarė į Pravieniškių pataisos namus. Tėvai ir giminės pasistengė, kad būčiau pakrikštytas, privestas pirmos komunijos ir birmavotas. Iš tų dviejų metų, atsėdėjau 15 mėnesių.
29
Viešpats pripildė mano širdį džiaugsmu skelbiant Evangeliją ir savo akimis matant Jo nuostabius darbus. Gyvenimas buvo tiesiog puikus. Vieną penktadienio popietę, grįžęs iš darbo, radau tuščius namus ir raštelį ant stalo. Žmona išėjo kartu su vaikais. Mano gyvenime tikrai buvo daug nuodėmių ir daug priežasčių mane palikti. Tačiau priežastis buvo ne čia. Prieš trejus metus aš kalbėjau atgailos maldą, Viešpats pasigailėjo, atleido, gausiai mane apdovanojo, bet atgailos aš nedariau. Taip, aš eidavau išpažinties, bet nebuvo pasiryžimo nebenusidėti. Juk Dievas geras – Jis tikrai viską atleis. Ir tai, kad dabar likau vienas, buvo didžiulė malonė. Ne tik man, bet ir visai mūsų šeimai. Jėzus dabar pats ėmėsi atkurti tai, kas buvo sugriauta. Aš supratau, kad esu neįgalus: negaliu išgelbėt nei žmonos, nei vaikų, netgi pats be Dievo gelbstinčios rankos neišsigelbėsiu. Buvau per daug prisirišęs prie savo šeimos. Sakydamas: „Pasitikiu Dievu“, iš tikrųjų dėjau viltis į savo gerai apmokamą darbą, sąskaitas bankuose – Viešpats visa tai nutraukė. Man reikėjo suprasti, kad esu sužeistas ir kad kančia yra tikra. Kai artimi žmonės skaudino, Dievas kvietė pasišvęsti Jam. Tai buvo didelė paguoda jausti Jo didelę meilę, ir, tos meilės pripildytas, aš mokiausi mylėti savo artimuosius, atleisti jiems ir melstis už juos. Ilgą laiką visas savo pastangas buvau nukreipęs į tikslą susigrąžinti žmoną. Juk esu krikščionis, vadinasi man viskas turi sektis. Bet juk tai žmogaus, o ne Dievo mintys. Argi mano arba žmonos išganymui gyvenimas po vienu stogu yra būtina sąlyga? Ačiū Dievui, dabar man aišku, jog niekas manęs neatskirs nuo Jo meilės. Žmona grįžo, nes Jėzus išklauso maldas. Dabar mokomės gyventi santuokoje ir mylėti vienas kitą Dievo šviesoje. Viešpats parodė man dar vieną priklausomybę – nuo migdomųjų vaistų. Dvidešimt ketverius metus kas vakarą gėriau neuroleptikus. Jėzus mane išgydė, ir tai padarė per mano žmoną. Tikiu, kad ateityje Viešpats toliau gydys mūsų šeimą, ir tie stebuklai, kurie mums atsitiko, yra menkniekis, palyginus su tais, kurie dar mūsų laukia. Jėzus dovanojo mums amžinąjį gyvenimą, todėl aš Jį šlovinsiu, girsiu ir aukštinsiu per amžius. Amen.
28
Valdemaro Smilginio liudijimas Šeimoje esu trečias vaikas. Dvi seserys buvo daug vyresnės. Kai gimiau, vienai buvo dešimt, kitai penkiolika metų. Buvau labai mylimas ir augau egoistu. Kai man buvo dešimt metų, seserys ištekėjo, likau vienturtis. Tėvai daug dirbo, o aš turėjau daug laisvo laiko, kurį leidau kieme su draugais. Kai man buvo dvylika, pirma pažintis su alkoholiu baigėsi „koma“ – sąmonės nutrūkimu. Po to atsirado rūkymas ir masturbacija. Viduje visąlaik jaučiausi nepilnaverčiu žmogumi, mano prob lemos buvo per didelės už mano vaikiškam amžiui, aš jų nevaldžiau. Buvau stiprus fiziškai, tad užsidėjau agresijos kaukę. Muštynės alubariuose, diskotekose, restoranuose, plėšikavimai. Sulaukus aštuoniolikos, dvejiems metams uždarė į Pravieniškių pataisos namus. Tėvai ir giminės pasistengė, kad būčiau pakrikštytas, privestas pirmos komunijos ir birmavotas. Iš tų dviejų metų, atsėdėjau 15 mėnesių.
29
Nuo vaikystės buvau piktas ant sovietinio režimo. Besėdint cypėje su panašiais į save, atsirado sumanymas išburti savo ateitį. Vienas kalinys, matyt iš savo šeimos, žinojo keletą būrimo būdų. Klausinėjome dvasių apie savo ateitį, ir iš tiesų, ten kažkas vyko. Šitam įvykiui nesuteikiau jokios reikšmės. Dabar žinau, kad tai viena iš šlykščiausių nuodėmių prieš Dievą (neturėsi kitų dievų, tiktai mane (Iš 20,3)). Kai žvelgiu į savo buvusį gyvenimą, matau, kad po šio būrimo, mano kelias greitai pradėjo krypti į visišką degradaciją ir mirtį. Grįžęs į laisvę pradėjau gyventi su pažįstamo žmona. Viduje tai mane labai slėgė. Kartu su ja pradėjau dar daugiau gerti, bandžiau narkotikų, nedirbau. Nakvodavau dažniausiai pas tėvus ir nuolat slapsčiausi nuo policijos, žinojau daug „protonų“ mieste, kur man patiko leisti laiką su banditais, vagimis, merginomis ir pan. 1990 m. liepos pabaigoje, remontuodamas mašiną (sprogo dažymo aparatas) žuvo mano dėdė, tėvuko brolis. Suvažiavo visa giminė, dalyvavau ir aš. Šv. Mišių metu visi ėjo išpažinties, ir mane privertė. Nors realiai gyvenau melu, apgaule ir manipuliacijomis, išpažinties metu pasakiau tiesą apie save, – apie sugyventinę, vagystes ir banditavimą. Už atgailą kunigas paskyrė mėnesį laiko kasdien kalbėti 10 „tėve mūsų“ ir 10 „sveika Marija“. Mano protas iš to pasijuokė, paskaitė visiška nesąmone ir gyvenau sau pagal senąjį būdą. Širdyje, kurį laiką, girdėjau raginimą melstis, tačiau tų maldų nė nemokėjau. Tų pačių metų, spalio pabaigoje, važiavau namo autobusu. Kamavo pagirios, viduje buvau prislėgtas savo tokio gyvenimo. Staiga išgirdau nežinia kieno balsus, pamačiau vaizdus, būtybes, – visa tai buvo ne iš šio pasaulio. Šlykščios būtybės lindo iš po žemių, jos buvo panašios į kareivius, kalbėjo šlykščiais žodžiais ir kaltino mane. Danguje mačiau dvasines skraidančias „lėkštes“. Iš ten ėjo inteligentiški žodžiai, bet juose buvo stipri įsakmi blogio jėga. Dabar atrandu šių dalykų išaiškinimą Šventajame Rašte „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12).
30
Per daug nesiplėsiu, nors visame tame buvo ir daug įdomių dalykų (gal kada ir atskirą knygą apie tai parašysiu). Liaudiškai pasakius „sėdau ant baltų arklių“. Po penkių dienų atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Papildomai surišę, gydytojai mane apramino vaistais. Po šio įvykio, į mano galvą, panašiai kaip į DVD grotuvą, buvo įdėta plokštelė, kuri, beveik šešerius metus, nuolat grojo mano galvoje mirtiną mantrą: „užmušiu, išprievartausiu, užmušiu…“ Jaučiau, kad tai ne mano mintys, aš jų nenorėjau, tačiau jos nesiliovė. Kartu su alkoholiu pradėjau daugiau vartoti narkotikų ir visokių raminamųjų vaistų. Pavargęs nuo šitokio gyvenimo, alubaryje, kuriame buvau gerai žinomas, sąmoningai įžūliai apiplėšiau žmogų. Taip sėdau į kalėjimą antrą kartą. Per aštuonerių mėnesių ikiteisminį laikotarpį kalėjime visą kūną išpaišiau tatuiruotėmis. Tokiu būdu, to nežinodamas, šėtonui suteikiau dar daugiau valdžios savo gyvenime. Po teismo, jau „zonoje“ mečiau rūkyti ir daug sportavau. Pirmą kartą perskaičiau Naująjį Testamentą. Skaičiau slapčia, o Luko Evangelijoje perskaitęs apie sūnų palaidūną, verkiau. Grįžęs į laisvę, vėl gyvenau su ta pačia sugyventine ir elgiausi taip pat kaip anksčiau. 1994 m. gulėjau tėvų bute kankinamas tų pačių, normaliam žmogui nematomų balsų ir vaizdų. Atėjo girta sugyventinė ir užmigo greta ant kilimo. Grėsmingas balsas įsakė man ją smaugti ir pačiam šokti iš penkto aukšto. Priešinausi, bet baimė buvo stipresnė. Padariau tai, – pasmaugiau ir iššokau. Atgavau sąmonę po devynių parų. Man buvo pašalinta didelė dalis kaukolės. Vėliau sužinojau, kad nukritau žemyn galva į pievą, esančią po balkonu, atsistojau ir bėgiojau po kiemą. Pas kažką iš namo gyventojų buvo atvažiavusi greitoji medicinos pagalba, – jos ekipažas ir nuvežė mane į ligoninę. Nuo smūgio man niekas nelūžo, tik galvoje plyšo kažkokia plėvelė, į smegenis išsiliejo kraujas. Giminės jau buvo viską suruošę laidotuvėms. Sesuo pasakojo, kad kai antrą dieną po įvykio mane aplankė reanimacijoje, atvėriau akis ir atsiprašiau jos už tai, kad neaplankiau ligoninėje. (Mat ji prieš tai gulėjo ligoninėje ir aš žadėjau ją aplankyti.) Vėl
31
Nuo vaikystės buvau piktas ant sovietinio režimo. Besėdint cypėje su panašiais į save, atsirado sumanymas išburti savo ateitį. Vienas kalinys, matyt iš savo šeimos, žinojo keletą būrimo būdų. Klausinėjome dvasių apie savo ateitį, ir iš tiesų, ten kažkas vyko. Šitam įvykiui nesuteikiau jokios reikšmės. Dabar žinau, kad tai viena iš šlykščiausių nuodėmių prieš Dievą (neturėsi kitų dievų, tiktai mane (Iš 20,3)). Kai žvelgiu į savo buvusį gyvenimą, matau, kad po šio būrimo, mano kelias greitai pradėjo krypti į visišką degradaciją ir mirtį. Grįžęs į laisvę pradėjau gyventi su pažįstamo žmona. Viduje tai mane labai slėgė. Kartu su ja pradėjau dar daugiau gerti, bandžiau narkotikų, nedirbau. Nakvodavau dažniausiai pas tėvus ir nuolat slapsčiausi nuo policijos, žinojau daug „protonų“ mieste, kur man patiko leisti laiką su banditais, vagimis, merginomis ir pan. 1990 m. liepos pabaigoje, remontuodamas mašiną (sprogo dažymo aparatas) žuvo mano dėdė, tėvuko brolis. Suvažiavo visa giminė, dalyvavau ir aš. Šv. Mišių metu visi ėjo išpažinties, ir mane privertė. Nors realiai gyvenau melu, apgaule ir manipuliacijomis, išpažinties metu pasakiau tiesą apie save, – apie sugyventinę, vagystes ir banditavimą. Už atgailą kunigas paskyrė mėnesį laiko kasdien kalbėti 10 „tėve mūsų“ ir 10 „sveika Marija“. Mano protas iš to pasijuokė, paskaitė visiška nesąmone ir gyvenau sau pagal senąjį būdą. Širdyje, kurį laiką, girdėjau raginimą melstis, tačiau tų maldų nė nemokėjau. Tų pačių metų, spalio pabaigoje, važiavau namo autobusu. Kamavo pagirios, viduje buvau prislėgtas savo tokio gyvenimo. Staiga išgirdau nežinia kieno balsus, pamačiau vaizdus, būtybes, – visa tai buvo ne iš šio pasaulio. Šlykščios būtybės lindo iš po žemių, jos buvo panašios į kareivius, kalbėjo šlykščiais žodžiais ir kaltino mane. Danguje mačiau dvasines skraidančias „lėkštes“. Iš ten ėjo inteligentiški žodžiai, bet juose buvo stipri įsakmi blogio jėga. Dabar atrandu šių dalykų išaiškinimą Šventajame Rašte „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12).
30
Per daug nesiplėsiu, nors visame tame buvo ir daug įdomių dalykų (gal kada ir atskirą knygą apie tai parašysiu). Liaudiškai pasakius „sėdau ant baltų arklių“. Po penkių dienų atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Papildomai surišę, gydytojai mane apramino vaistais. Po šio įvykio, į mano galvą, panašiai kaip į DVD grotuvą, buvo įdėta plokštelė, kuri, beveik šešerius metus, nuolat grojo mano galvoje mirtiną mantrą: „užmušiu, išprievartausiu, užmušiu…“ Jaučiau, kad tai ne mano mintys, aš jų nenorėjau, tačiau jos nesiliovė. Kartu su alkoholiu pradėjau daugiau vartoti narkotikų ir visokių raminamųjų vaistų. Pavargęs nuo šitokio gyvenimo, alubaryje, kuriame buvau gerai žinomas, sąmoningai įžūliai apiplėšiau žmogų. Taip sėdau į kalėjimą antrą kartą. Per aštuonerių mėnesių ikiteisminį laikotarpį kalėjime visą kūną išpaišiau tatuiruotėmis. Tokiu būdu, to nežinodamas, šėtonui suteikiau dar daugiau valdžios savo gyvenime. Po teismo, jau „zonoje“ mečiau rūkyti ir daug sportavau. Pirmą kartą perskaičiau Naująjį Testamentą. Skaičiau slapčia, o Luko Evangelijoje perskaitęs apie sūnų palaidūną, verkiau. Grįžęs į laisvę, vėl gyvenau su ta pačia sugyventine ir elgiausi taip pat kaip anksčiau. 1994 m. gulėjau tėvų bute kankinamas tų pačių, normaliam žmogui nematomų balsų ir vaizdų. Atėjo girta sugyventinė ir užmigo greta ant kilimo. Grėsmingas balsas įsakė man ją smaugti ir pačiam šokti iš penkto aukšto. Priešinausi, bet baimė buvo stipresnė. Padariau tai, – pasmaugiau ir iššokau. Atgavau sąmonę po devynių parų. Man buvo pašalinta didelė dalis kaukolės. Vėliau sužinojau, kad nukritau žemyn galva į pievą, esančią po balkonu, atsistojau ir bėgiojau po kiemą. Pas kažką iš namo gyventojų buvo atvažiavusi greitoji medicinos pagalba, – jos ekipažas ir nuvežė mane į ligoninę. Nuo smūgio man niekas nelūžo, tik galvoje plyšo kažkokia plėvelė, į smegenis išsiliejo kraujas. Giminės jau buvo viską suruošę laidotuvėms. Sesuo pasakojo, kad kai antrą dieną po įvykio mane aplankė reanimacijoje, atvėriau akis ir atsiprašiau jos už tai, kad neaplankiau ligoninėje. (Mat ji prieš tai gulėjo ligoninėje ir aš žadėjau ją aplankyti.) Vėl
31
koma. Aš to įvykio neatsimenu, o sesuo liko sukrėsta. Teismo metu atsiprašiau sugyventinės motinos, bet ji mane prakeikė. Tėvas pasirūpino, kad nuimtoji mano galvos dalis būtų įstatyta atgal į savo vietą. Tai buvo daroma Šv. Jokūbo ligoninėje, saugant policijai. Galvoje turiu 27 siūles. Po operacijos, jau gulėdamas Lukiškių kalėjimo ligoninėje, parai laiko praradau kalbos dovaną, – galvojau, kad išprotėjau, bet supratau, kad jei galvoju, tai reiškia tik tai, kad negaliu kalbėti. Ligoninės kieme pamačiau vaikštant kunigą ir vienuolę, sužinojau, kad čia būna aukojamos Šv. Mišios. Kalba grįžo. Patekau į Šv. Mišias ir priėjau išpažinties. Kaip atgailą gavau į rankas Šventąjį Raštą ir turėjau perskaityti vieną skyrių. Grįžęs iš mišių padėjau Šv. Raštą ir pagalvojau, – kalėsiu ilgai, tad atgailai laiko turiu. Turėjau pririnkęs 10 tablečių stiprių raminamųjų vaistų, suvalgiau jas ir atsijungiau. Pabudau girtas ir ėjau į tualetą. Tuo metu vyko patikrinimas. Prižiūrėtojai įtarė vartojus kvaišalus ir nusivedė pas save ištirti, bet per kažkokį stebuklą išsisukau. Patikėjo, kad praradau orientaciją dėl galvos traumos. Ryte, atsibudęs po šio įvykio, prisiminiau apie atgailą. Atsiverčiau Šv. Raštą, skaitau, bet nieko nesuprantu. Taip priėjau prie Antrojo Petro laiško 21 ir 22 eilučių. Ten parašyta: „Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo. Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: šuo sugrįžo prie savo vėmalo ir išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“. Supratau, kad aš ir esu ta kiaulė. Nuo to laiko Šventasis Raštas neduoda man ramiai gyventi, taip kaip geidžia mano kūnas. Dėkoju už tai Dievui. Po šių įvykių mane perkėlė į Alytaus pataisos namus. Traumos ir operacijų pasekmės buvo tokios: sutrikusi orientacija ir sulėtėjusi reakcija. Žaidžiant kamuoliu nepastebėdavau kaip kamuolys perrieda, ar perskrenda iš vienos vietos į kitą. Dešinė ranka drebėjo, – nė laiško namo negalėjau parašyti, buvau išsekęs, rūkiau. Ši būsena man nepatiko. Su tėvuku sudariau sutartį: aš mesiu rūkyti, o jis man kiek galėdamas
32
padės. Zonoje nuolat kreipdavausi į gydytojus, kurie išrašinėjo man stiprius raminamuosius. Meluodavau, kad nemiegu dėl galvos skausmo. Surinkęs didesnį kiekį tablečių, jas parduodavau. Matydavau kaip prižiūrėtojai areštuoja apsvaigusius kalinius. Mane tai slėgė. Tuo metu jau sportavau, pamažu sugrįžo reakcija, meldžiausi bėgiodamas, skaičiau Šventąjį Raštą ir kasdien lankiau koplyčią. 1995 m. gruodžio mėn. per išpažintį pasakiau apie veiklą su tabletėmis. Kunigas parodė man gerą kelią, bet apsispręsti kaip pasielgti leido pačiam, sakė, kad aš turiu laisvą pasirinkimą. Spjoviau aš į tą jo „laisvą pasirinkimą“ ir sukausi su tom tabletėm, kaip ir anksčiau. Nors tai mane slėgė vis labiau, tačiau vis tiek dariau savo. 1996 m. sausio 25 d., vakare ruošiausi sportuoti. Tuo metu gyvenau sekcijoje, kur nuolat būdavo apie 25 žmones. Nuolatiniai keiksmažodžiai, dūmų kalnai, radijo grotuvai, televizoriai visu garsu, vienu žodžiu, – pragaras. Taigi, toje aplinkoje persirengiu sportiniais rūbais, atsikeliu nuo lovos (škonkės) eiti, bet staiga kokia tai nematoma jėga mane pasodina atgal. Akyse pamačiau lyg miglą ar debesį ir išgirdau balsą, – tokį švelnų, pilną meilės, gailestingumo, tuo pačiu ir galingos jėgos, lenkų kalba: „Valduk, numesk šitą naštą“. Mane stipriai sukrėtė. Savo spintelėje turėjau paslėpęs 50 tablečių ir pasiryžau jas išmesti. Kitas, toks biurokratiškas, balsas man kišo kitas mintis, – o ką tu valgysi, juk nerūkai, sportuoji ir pan. Pirmas balsas buvo Jėzaus, aš tai iš karto supratau, nors jo nė karto negirdėjau anksčiau. Jis buvo toks artimas, pažinojo mane dar negimusį... Man sunku tai perteikti savo kalba. Antrasis balsas buvo velnio, kuris kalbėjo išnaudodamas mano silpnąsias vietas. Aš suabejojau, palikau tabletes spintelėje ir nuėjau bėgioti. Bėgant automatiškai įsijungė malda (iki šiol bėgioju, o bėgant, arba važiuojant dviračiu kalbu rožinį). Nė pusės savo bėgiojimo normos neįvykdžius, kažkokia jėga mane privertė grįžti į sekciją, paimti tabletes, nunešti į tualetą ir išmesti. Tualetas buvo užsikimšęs, tabletės plaukiojo vandenyje. Pagal kalinių įstatymą, jei pakeltum, būtum pasmerktas į žemiausią kastą. Kai tai padariau, pasijutau lais-
33
koma. Aš to įvykio neatsimenu, o sesuo liko sukrėsta. Teismo metu atsiprašiau sugyventinės motinos, bet ji mane prakeikė. Tėvas pasirūpino, kad nuimtoji mano galvos dalis būtų įstatyta atgal į savo vietą. Tai buvo daroma Šv. Jokūbo ligoninėje, saugant policijai. Galvoje turiu 27 siūles. Po operacijos, jau gulėdamas Lukiškių kalėjimo ligoninėje, parai laiko praradau kalbos dovaną, – galvojau, kad išprotėjau, bet supratau, kad jei galvoju, tai reiškia tik tai, kad negaliu kalbėti. Ligoninės kieme pamačiau vaikštant kunigą ir vienuolę, sužinojau, kad čia būna aukojamos Šv. Mišios. Kalba grįžo. Patekau į Šv. Mišias ir priėjau išpažinties. Kaip atgailą gavau į rankas Šventąjį Raštą ir turėjau perskaityti vieną skyrių. Grįžęs iš mišių padėjau Šv. Raštą ir pagalvojau, – kalėsiu ilgai, tad atgailai laiko turiu. Turėjau pririnkęs 10 tablečių stiprių raminamųjų vaistų, suvalgiau jas ir atsijungiau. Pabudau girtas ir ėjau į tualetą. Tuo metu vyko patikrinimas. Prižiūrėtojai įtarė vartojus kvaišalus ir nusivedė pas save ištirti, bet per kažkokį stebuklą išsisukau. Patikėjo, kad praradau orientaciją dėl galvos traumos. Ryte, atsibudęs po šio įvykio, prisiminiau apie atgailą. Atsiverčiau Šv. Raštą, skaitau, bet nieko nesuprantu. Taip priėjau prie Antrojo Petro laiško 21 ir 22 eilučių. Ten parašyta: „Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo. Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: šuo sugrįžo prie savo vėmalo ir išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“. Supratau, kad aš ir esu ta kiaulė. Nuo to laiko Šventasis Raštas neduoda man ramiai gyventi, taip kaip geidžia mano kūnas. Dėkoju už tai Dievui. Po šių įvykių mane perkėlė į Alytaus pataisos namus. Traumos ir operacijų pasekmės buvo tokios: sutrikusi orientacija ir sulėtėjusi reakcija. Žaidžiant kamuoliu nepastebėdavau kaip kamuolys perrieda, ar perskrenda iš vienos vietos į kitą. Dešinė ranka drebėjo, – nė laiško namo negalėjau parašyti, buvau išsekęs, rūkiau. Ši būsena man nepatiko. Su tėvuku sudariau sutartį: aš mesiu rūkyti, o jis man kiek galėdamas
32
padės. Zonoje nuolat kreipdavausi į gydytojus, kurie išrašinėjo man stiprius raminamuosius. Meluodavau, kad nemiegu dėl galvos skausmo. Surinkęs didesnį kiekį tablečių, jas parduodavau. Matydavau kaip prižiūrėtojai areštuoja apsvaigusius kalinius. Mane tai slėgė. Tuo metu jau sportavau, pamažu sugrįžo reakcija, meldžiausi bėgiodamas, skaičiau Šventąjį Raštą ir kasdien lankiau koplyčią. 1995 m. gruodžio mėn. per išpažintį pasakiau apie veiklą su tabletėmis. Kunigas parodė man gerą kelią, bet apsispręsti kaip pasielgti leido pačiam, sakė, kad aš turiu laisvą pasirinkimą. Spjoviau aš į tą jo „laisvą pasirinkimą“ ir sukausi su tom tabletėm, kaip ir anksčiau. Nors tai mane slėgė vis labiau, tačiau vis tiek dariau savo. 1996 m. sausio 25 d., vakare ruošiausi sportuoti. Tuo metu gyvenau sekcijoje, kur nuolat būdavo apie 25 žmones. Nuolatiniai keiksmažodžiai, dūmų kalnai, radijo grotuvai, televizoriai visu garsu, vienu žodžiu, – pragaras. Taigi, toje aplinkoje persirengiu sportiniais rūbais, atsikeliu nuo lovos (škonkės) eiti, bet staiga kokia tai nematoma jėga mane pasodina atgal. Akyse pamačiau lyg miglą ar debesį ir išgirdau balsą, – tokį švelnų, pilną meilės, gailestingumo, tuo pačiu ir galingos jėgos, lenkų kalba: „Valduk, numesk šitą naštą“. Mane stipriai sukrėtė. Savo spintelėje turėjau paslėpęs 50 tablečių ir pasiryžau jas išmesti. Kitas, toks biurokratiškas, balsas man kišo kitas mintis, – o ką tu valgysi, juk nerūkai, sportuoji ir pan. Pirmas balsas buvo Jėzaus, aš tai iš karto supratau, nors jo nė karto negirdėjau anksčiau. Jis buvo toks artimas, pažinojo mane dar negimusį... Man sunku tai perteikti savo kalba. Antrasis balsas buvo velnio, kuris kalbėjo išnaudodamas mano silpnąsias vietas. Aš suabejojau, palikau tabletes spintelėje ir nuėjau bėgioti. Bėgant automatiškai įsijungė malda (iki šiol bėgioju, o bėgant, arba važiuojant dviračiu kalbu rožinį). Nė pusės savo bėgiojimo normos neįvykdžius, kažkokia jėga mane privertė grįžti į sekciją, paimti tabletes, nunešti į tualetą ir išmesti. Tualetas buvo užsikimšęs, tabletės plaukiojo vandenyje. Pagal kalinių įstatymą, jei pakeltum, būtum pasmerktas į žemiausią kastą. Kai tai padariau, pasijutau lais-
33
vas. Ėjau koridoriumi atgal į sekciją ir buvo gera. Girdėjau kalinių balsus: „Koks tai pavažiavęs tokią prekę išmetė į „parašą“.“ Staiga mano galvą palietė nematomas pirštas ir išgirdau žodį „neužmušk“. Visą kūną, iki pat gelmių persmelkė suvokimas, kad visų pirma aš save, kaip žmogų, užmušinėjau per rūkymą, alkoholį, narkotikus, keiksmažodžius, masturbaciją, svetimavimą, paleistuvystę, burtininkavimą ir kitus dalykus, vedančius į mirtį. Po dviejų dienų nuėjau išpažinties ir kažkodėl pasakiau, kad nuo mažens masturbuojuosi, nors to ir neskaičiau už bloga. Po mėnesio kaliniai gavo porno kasečių, žiūrėjo mano sekcijoje, aš supratau, kad esu laisvas nuo šito ir turiu jėgos atsispirti šiai pagundai. Užmerkiau akis ir pradėjau kartoti maldoje: Jėzau, pasitikiu tavimi. Užmigau kaip kūdikis. Ryte mane apėmė pergalės džiaugsmas, jaučiausi nugalėtoju. Tačiau mirtina mantra vis tiek gyveno mano mintyse. 1996 m. gegužės mėnesį atvažiavo tėvas į ilgalaikį pasimatymą. Jo metu aš pasiūliau tėvukui kartu pasimelsti. Tai buvo pirma mūsų bendra malda. Po pasimatymo grįžau į zoną. Tą pačią naktį mane užvaldė ta pati baisi baimė, kokia buvo kilusi ir žmogžudystės metu. Norėjau atsikelti, bet negalėjau net akių atmerkti ir tuomet širdyje išgirdau labai labai tylų balsą: „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Pradėjau mintyse kartoti šią maldą. Po kurio laiko atsikėliau ir eidamas į tualetą pamačiau, kaip mane keikdamas iš mano galvos išeina baisus padaras. Geras šešias valandas verkiau džiaugsmo ašaromis, dėkodamas Dievui už išlaisvinimą iš apsėdimo ir šėtono valdžios. Užmiršau paminėti, kad po išpažinties per dėdės laidotuves (1990 m.) mačiau pranašišką regėjimą. Jį regėjau vakare, kai grįžęs namo, priguliau pamiegoti. Pamačiau vaizdą, kuriame vyrai juodais kostiumais mane keikia. Pradėjau šauktis tetos Ievutės, kuri jau buvo mirusi (ji mane parengė pirmajai komunijai). Atėjo pas mane su tais pačiais švelniais žodžiais kaip ir vaikystėje, kai dar gyva būdama mane lepindavo. Žvaigžde, kuri spindėjo jai prie ausies, palietė mano galvą. Skaudėjo. Pasikeitė vaizdas, – mačiau jaunimo diskoteką, sugyventinė mane ve-
34
dėsi paėmusi už rankos. Atidarė kažkokias duris už kurių buvo tamsa. Jinai įėjo, o aš pasakiau „ne“ ir užtrenkiau paskui ją duris. Kitas epizodas – regėjau dešimt vyrų su baltom sutanom. Jie, iškėlę rankas į dangų, šaukė: „Viešpatie Visagali, grąžink man molį, o Petrui atėjimą.“ Viso to regėjimo metu mane lydėjo baimė, norėjosi iš ten pasitraukti. Supratau, kad norėdamas atsibusti, turiu kartoti tuos žodžius. Mintimis kartojau, bet neatsibudau. Tada per jėgą ištariau lūpomis ir iš karto pabudau. Buvo praėję dešimt valandų, o man atrodė, kad tai truko penkias minutes. Pagalvojau, kad tai nesąmonė. Dabar vėl grįžtu prie liudijimo įvykių sekos. Po pasimatymo su tėvu ir išlaisvinimo iš šėtono valdžios noriu paminėti dar du, mano manymu, reikšmingus įvykius. Tai buvo 1996 metų lapkričio 23 dieną. Mes, kaliniai, laukėme Birutės Žemaitytės, nes ji žadėjo per Kristaus Karaliaus šventę pakviesti kunigų į mūsų koplyčią zonoje. Tą dieną buvo penki kunigai ir Birutė. Mišių metu ji skaitė Evangeliją pagal liturginę seką (Mt 25, 31–46). Klausydamas šio skaitinio aš praregėjau, to pasekoje gimė šis liudijimas ir naujas gyvenimo būdas. Po savaitės priėjau viso gyvenimo išpažinties. Kai pasakojau apie save konfesionale, mačiau kaip iš mano sielos aukštyn kilo juodos dėmės, tarsi kažkoks srautas jėga traukė jas į save. Po išpažinties kunigas mane apkabino ir pasakė, kad už mane kažkas stipriai meldžiasi ir, tikriausiai, ne iš šio pasaulio. Po šių žodžių, savo vaizduotėje pamačiau dar gyvą mamą ir tetą Ievutę su bobute, kurios jau buvo iškeliavusios anapilin. (Mama su šypsena veide mirė ant mano rankų 2001 metų lapkričio 23 dieną, kai aš jau buvau laisvėje). Man tai buvo ženklas ir Dieviškos tikrovės patvirtinimas. Antras įvykis buvo toks. Sugyventinė turėjo daug brolių, kurie sukosi nusikalstamame pasaulyje. Sėdėdamas turėjau tą vidinę įtampą, – kaip pasielgti, kai vienas iš jų pateks į Alytų. Atėjo ta diena. Buvau koplyčioje. Klausėmės Dievo žodžio apie Jėzaus mokymą, kad prieš nešant Dievui auką, reikia susitaikyti su savo artimu. Buvo etapo iš Lukiškių diena. Man kaliniai pasakė, kad kažkas manęs ieško.
35
vas. Ėjau koridoriumi atgal į sekciją ir buvo gera. Girdėjau kalinių balsus: „Koks tai pavažiavęs tokią prekę išmetė į „parašą“.“ Staiga mano galvą palietė nematomas pirštas ir išgirdau žodį „neužmušk“. Visą kūną, iki pat gelmių persmelkė suvokimas, kad visų pirma aš save, kaip žmogų, užmušinėjau per rūkymą, alkoholį, narkotikus, keiksmažodžius, masturbaciją, svetimavimą, paleistuvystę, burtininkavimą ir kitus dalykus, vedančius į mirtį. Po dviejų dienų nuėjau išpažinties ir kažkodėl pasakiau, kad nuo mažens masturbuojuosi, nors to ir neskaičiau už bloga. Po mėnesio kaliniai gavo porno kasečių, žiūrėjo mano sekcijoje, aš supratau, kad esu laisvas nuo šito ir turiu jėgos atsispirti šiai pagundai. Užmerkiau akis ir pradėjau kartoti maldoje: Jėzau, pasitikiu tavimi. Užmigau kaip kūdikis. Ryte mane apėmė pergalės džiaugsmas, jaučiausi nugalėtoju. Tačiau mirtina mantra vis tiek gyveno mano mintyse. 1996 m. gegužės mėnesį atvažiavo tėvas į ilgalaikį pasimatymą. Jo metu aš pasiūliau tėvukui kartu pasimelsti. Tai buvo pirma mūsų bendra malda. Po pasimatymo grįžau į zoną. Tą pačią naktį mane užvaldė ta pati baisi baimė, kokia buvo kilusi ir žmogžudystės metu. Norėjau atsikelti, bet negalėjau net akių atmerkti ir tuomet širdyje išgirdau labai labai tylų balsą: „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Pradėjau mintyse kartoti šią maldą. Po kurio laiko atsikėliau ir eidamas į tualetą pamačiau, kaip mane keikdamas iš mano galvos išeina baisus padaras. Geras šešias valandas verkiau džiaugsmo ašaromis, dėkodamas Dievui už išlaisvinimą iš apsėdimo ir šėtono valdžios. Užmiršau paminėti, kad po išpažinties per dėdės laidotuves (1990 m.) mačiau pranašišką regėjimą. Jį regėjau vakare, kai grįžęs namo, priguliau pamiegoti. Pamačiau vaizdą, kuriame vyrai juodais kostiumais mane keikia. Pradėjau šauktis tetos Ievutės, kuri jau buvo mirusi (ji mane parengė pirmajai komunijai). Atėjo pas mane su tais pačiais švelniais žodžiais kaip ir vaikystėje, kai dar gyva būdama mane lepindavo. Žvaigžde, kuri spindėjo jai prie ausies, palietė mano galvą. Skaudėjo. Pasikeitė vaizdas, – mačiau jaunimo diskoteką, sugyventinė mane ve-
34
dėsi paėmusi už rankos. Atidarė kažkokias duris už kurių buvo tamsa. Jinai įėjo, o aš pasakiau „ne“ ir užtrenkiau paskui ją duris. Kitas epizodas – regėjau dešimt vyrų su baltom sutanom. Jie, iškėlę rankas į dangų, šaukė: „Viešpatie Visagali, grąžink man molį, o Petrui atėjimą.“ Viso to regėjimo metu mane lydėjo baimė, norėjosi iš ten pasitraukti. Supratau, kad norėdamas atsibusti, turiu kartoti tuos žodžius. Mintimis kartojau, bet neatsibudau. Tada per jėgą ištariau lūpomis ir iš karto pabudau. Buvo praėję dešimt valandų, o man atrodė, kad tai truko penkias minutes. Pagalvojau, kad tai nesąmonė. Dabar vėl grįžtu prie liudijimo įvykių sekos. Po pasimatymo su tėvu ir išlaisvinimo iš šėtono valdžios noriu paminėti dar du, mano manymu, reikšmingus įvykius. Tai buvo 1996 metų lapkričio 23 dieną. Mes, kaliniai, laukėme Birutės Žemaitytės, nes ji žadėjo per Kristaus Karaliaus šventę pakviesti kunigų į mūsų koplyčią zonoje. Tą dieną buvo penki kunigai ir Birutė. Mišių metu ji skaitė Evangeliją pagal liturginę seką (Mt 25, 31–46). Klausydamas šio skaitinio aš praregėjau, to pasekoje gimė šis liudijimas ir naujas gyvenimo būdas. Po savaitės priėjau viso gyvenimo išpažinties. Kai pasakojau apie save konfesionale, mačiau kaip iš mano sielos aukštyn kilo juodos dėmės, tarsi kažkoks srautas jėga traukė jas į save. Po išpažinties kunigas mane apkabino ir pasakė, kad už mane kažkas stipriai meldžiasi ir, tikriausiai, ne iš šio pasaulio. Po šių žodžių, savo vaizduotėje pamačiau dar gyvą mamą ir tetą Ievutę su bobute, kurios jau buvo iškeliavusios anapilin. (Mama su šypsena veide mirė ant mano rankų 2001 metų lapkričio 23 dieną, kai aš jau buvau laisvėje). Man tai buvo ženklas ir Dieviškos tikrovės patvirtinimas. Antras įvykis buvo toks. Sugyventinė turėjo daug brolių, kurie sukosi nusikalstamame pasaulyje. Sėdėdamas turėjau tą vidinę įtampą, – kaip pasielgti, kai vienas iš jų pateks į Alytų. Atėjo ta diena. Buvau koplyčioje. Klausėmės Dievo žodžio apie Jėzaus mokymą, kad prieš nešant Dievui auką, reikia susitaikyti su savo artimu. Buvo etapo iš Lukiškių diena. Man kaliniai pasakė, kad kažkas manęs ieško.
35
Supratau, kad tai vienas iš sugyventinės brolių. Pasiryžau pasakyti jam tiesą į akis. Mačiau jo vidinį skausmą. Jis man atleido, tai parodė laikas. Prieš tą įvykį rašiau malonės prašymą, kad mane greičiau paleistų į laisvę. Valstybė malonę atmetė, o Dievas davė man sugyventinės brolio atleidimą. Laisvėje esu jau 13 metų. Gyvename dviese su tėvuku Kalniškių kaime, 15 km nuo Vilniaus. Priklausau Anoniminių alkoholikų bendrijai, kuri padeda man išlikti blaiviam. Dabar žinau, kad blaivybė, tai didžiulė dovana, kuri man padeda integruotis į visuomenę, pažinti nuostabius žmones. Rašiau, kaip drebėjo rankos ir nenulaikiau pieštuko, neturėjau orientacijos. Dabar (nuo 2002 m.) turiu B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, prieš 5 metus pradėjau groti gitara. Lenkų kalba baigiau teologijos universitetą su pedagogine pakraipa. Prieš 4 metus atėjau į Veikliųjų žmonių bendrijos Vilniaus skyrių. Čia sutikau tikrai veiklių žmonių, su kuriais kiekvieną savaitę vykstančiose sueigose galiu sutvirtinti savo tikėjimą. Taip pat turiu galimybę liudyti žmonėms apie nuostabius Dievo darbus mano gyvenime, nes noriu būti krikščionimi. Turiu sūnų, esu išsiskyręs, sūnus auga pas buvusią žmoną. Santuoką su ja bažnyčia pripažino negaliojančia. Šiuo metu, po dviejų tarnystės metų, atsisakau zakristijono pareigų. Noriu pagaliau tapti tikru vyru. Gal Dievas suteiks man sesę Kristuje ir darbą, kurį pamilčiau ir turėčiau savarankišką gyvenimą. Amen. Visa garbė ir šlovė Kristui mano Karaliui. 2011 11 16
Vaiko malda Tegul mane pamilsta Dovilė, o aš už tai galėsiu su ja susituokti. Tomas, 4 klasė
36
Skyrių susirinkimai ANYKŠČIAI, antradieniais (jeigu tą diena nevyksta kitas renginys Anykščiuose), 18 val. parapijos namuose, Vilniaus g. 10A, tel. (8 682) 57584
ALYTUS, ketvirtadieniais, 19 val. Varėnos g. 24A, tel. (8 687) 52477
GRIŠKABŪDIS, Šakių raj., kievieno mėnesio 1-ą ir 3-čią šeštadienį, 16 val. parapijos salėje,
Alyvų g. 2a. Lankosi Kauno regiono skyriai, tel. (8 618) 07737
MANO APSISPRENDIMAS PRIIMTI JĖZŲ KRISTŲ KAIP SAVO IŠGELBĖTOJĄ Išpažįstu Dievui, kad esu nusidėjėlis; tikiu, kad Viešpats Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus už mano nuodėmes ir prisikėlė, kad aš būčiau išteisintas; aš dabar priimu ir išpažįstu Jį savo asmeniniu Gelbėtoju.
IGNALINA, trečiadieniais, 19 val.
Mokyklos g. 4 (atskiras įėjimas nuo teniso kortų pusės), tel. (8 614) 10781
KAUNO I sk., trečiadieniais, 19 val. Nemuno g. 16a, tel. (8 688) 83912
KAUNO II sk., ketvirtadienais,
Laiką ir vietą pasitikslinti telefonu (8 673) 12043 (Aidas)
KLAIPĖDA, antradieniais, 18 val. Turgaus g. 35, tel. (8 652) 72222
PANEVĖŽYS, trečiadieniais, 18.45 val., „Parapijos namai“, M. Tiškevičiaus g. 16, tel. (8 688) 88068
PRIENAI, ketvirtadieniais, 18.00 val., parapijos namuose, Kęstučio g. 16, tel. (8 640) 21976
MARIJAMPOLĖ, penktadieniais, 19.00 val. Vytauto g. 25, tel. (8 687) 83245
UKMERGĖ, ketvirtadieniais, 19.00 val. Kauno g. 3, tel. (8 618) 11039
VILNIUS, pirmadieniais, 18.30 val., Šv. Kryžiaus namai, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 4 (renkasi moterys ir vyrai), tel. (8 638) 11005
VILNIUS, ketvirtadieniais, 18.30 val., Šv. Kryžiaus namai, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 4 (renkasi tik vyrai), tel. (8 611) 21677
VILNIUS, ketvirtadieniais, 19.00 val. Kauno g. 3A, I aukštas, tel. (8 656) 19197
Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos (LVŽB) asociacija www.vzb.lt Įmonės kodas 195767721 Rąžės g. 16, LT-46389 Kaunas Bendrijos sąskaita: LT13 7044 0600 0400 6643 SEB bankas Informacija: Tel.: (+370 688) 83912, (+370 686) 86828 El. paštu: info@vzb.lt Norintieji galite paremti skirdami 2 proc. pajamų mokesčio.
Mūsų misija • • • • • •
Laimėti vyrus Jėzui Kristui visose tautose; Kviesti vyrus grįžti pas Dievą; Padėti vyrams pasikrikštyti Šventojoje Dvasioje ir augti dvasiškai; Lavinti vyrus ir padėti jiems išpildyti Didįjį Pašaukimą; Suteikti galimybę krikščioniškam bendradarbiavimui; Labiau suvienyti visus Kristaus Kūno narius.
Trejopas Veikliųjų žmonių bendrijos tikslas
• • •
Per pasauliečių vyrų pasakojimus, autentiškas pasauliečių vyrų gyvenimo istorijas ir liudijimus kalbėti apie Dievo buvimą bei šiandienos pasaulyje veikiančią Jo galią; Suteikti pagrindą vyrams krikščioniškai bendrauti visose šalyse per organizaciją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su kuria nors bažnyčia, bet bendradarbiauja su visomis šiam darbui atviromis bažnyčiomis; Įkvėpti skyriaus narius aktyviai lankyti savo bažnyčias. Veikliųjų žmonių bendrija nesteigia naujų bažnyčių. Bendrija palaiko ir remia jau egzistuojančias bažnyčias. VŽB nori labiau suvienyti Kristaus Kūną, susieti visus Jo narius ir bendromis pastangomis siekti viso Kūno gerovės.
Veikliųjų žmonių bendrijos žurnalas
ATSAKYMAS