Aplinka 2011 kovas balandis nr 4 by Vilija Noreikiene

2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Numerio tema

VėjaS istorija

Vėjo jėgainės XXI amžiaus Lietuvai

ISSN 2029-5375

Kuo važiuoti? Renkamės dviratį!

Vėjo malūnai – svarbus istorijos palikimas

Aplinkotvarka

Bešeimininkiai pastatai – rakštis Lietuvos panagėje

Priedas moksleiviams ir jaunimui

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga.

Rūta Zarembienė Genė Drungilienė

Jolanta Radžiūnienė Gražina Bendienė Almantė Kazlauskaitė Romas Pakalnis Dalia Avižienė Daiva Baravykienė Jonas Malinauskas Agnė Matuliauskaitė Povilas Vitkauskas Skirmantė Banienė Sandra Navickaitė Aivaras Jefanovas Vitalijus Michalovskis

Kalbos redaktorė

Nuotraukos ir iliustracijos

Aldona Paulauskienė

Jolantos Radžiūnienės Romo Pakalnio Dalios Avižienės Jūratės Sendžikaitės Irenos Kusaitės Jono Malinausko

Redakcija Vyr. redaktorė Vilija Noreikienė Mob. 8 686 97 586 E. p. redaktorius@aplinka.eu E. p. zurnalasaplinka@gmail.com Redaktoriai

Fotografai Valdas Račyla Irmantas Gelūnas

Priedas moksleiviams ir jaunimui

Autoriai

Leidėjas VšĮ „Kultūros idėjų centras“ Tel. (8 5) 269 1238 Faks. (8 5) 269 8243 E. p. kidcentras@gmail.com www.aplinka.eu

Giedriaus Vaivilavičiaus Elzės Laužikaitės Skirmantės Banienės Sauliaus Pupininko Raimundo Daugėlos Vilniaus miesto savivaldybės Kauno miesto savivaldybės „Stock exchanging“ „Dreamstime“ „Shutterstock“ Leidžiamas kas antrą mėnesį, 6 kartus per metus. Tiražas 10 100 egz. Platinimas E. p. platinimas@aplinka.eu Viršelio nuotrauka „Stock exchanging“ Atspausdinta ant 100 proc. perdirbto popieriaus.

Dizainas

Spauda

www.dizingas.lt

Veiverių g. 142B, Kaunas www.arxbaltica.lt

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Sveiki, Pavasaris. Saulė jau gausesniais savo spinduliais bando sušildyti kiek sužvarbusias po žiemos mūsų sielas. Gamta bunda. Su ja bunda ir iš po sniego išnyrantys šiukšlių kalnai. Žinoma, tai laikina – netrukus susibūrę į talkas kaimynai – pažįstami ir nelabai – draugiškai tas puošmenas sugrėbs, surinks ir tuomet nedrąsiai dygstanti žolė ir pirmieji gėlių žiedai pradės spalvinti pilką ir nuobodų gamtos peizažą. Vėjas – taip pat jau nebe toks žvarbus. Taigi puiki proga nubraukti dulkes nuo grakščiojo žirgo ir, užsėdus ant jo balno, su lengvu vėjelio šiurenimu plaukuose, praskrieti miesto dviračių takais ar užmiesčio vieškeliais. Tiesa, stipresnis vėjas, kurį pažaboti ne visada pavyksta, gali būti ir griovėjas, ir statytojas. Ir ne tik – nuo seno žmonės gebėjo pasikinkyti vėją ir jo galią panaudoti rimtiems darbams. Šiais laikais situacija panašėja – grįžtame prie idėjos, keičiasi tik formos. Taigi – pagaukime vėją ir panaudokime jo galią taip, kad ateinančios kartos su pasididžiavimu galėtų kalbėti apie tai, kaip mes, taikydami naująsias technologijas, sugebėjome rasti darnų kompromisą su gamta ir aplinka, kurioje gyvename.

Pagarbiai

Vilija Noreikienė

turinys

30 naujienos

lietuvoje ir pasaulyje

Gamta Stichijų kova

Sprendimai Riboženklis ir užuovėja

Aplinkotvarka Bešeimininkiai pastatai – rakštis Lietuvos panagėje

istorija

Vėjo malūnai – svarbus istorijos palikimas

Energetika

Vėjo jėgainės XXI amžiaus Lietuvai

Aplinkos pritaikymas

Kuo važiuoti? Renkamės dviratį!

Technologijos

Žalia elektros spalva

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

56 gamtosauga

38 Ąžuolas – stiprybės simbolis Priedas moksleiviams ir jaunimui

gamtininkai

42 Gamtamokslinis ugdymas pagal Globe Aplinkosauga

46 Savanoriai gelbėja DoIrani ežerą Gyvūnai

50 Šikšnosparniai. Lietuvoje žiemojančios rūšys Darnus vystymasis

54 Du ratai veža, arba vienu automobiliu mažiau Akiratis

60 Kuršmarių vėtrungės

NAUJIENOS PANEVĖŽYJE PLANUOJAMA ĮKURTI DVIRAČIŲ NAMUS

„Stock exchanging“

Metų pradžioje Panevėžio klubo „Dviračiai“ iniciatyva miesto mero Vitalijaus Satkevičiaus potvarkiu įkurta darbo grupė ekologiškam transportui (dviračiams) populiarinti ir plėtoti. Darbo grupės tikslas – sukurti mieste nuolat veikiančią dviračių transporto populiarinimo sistemą, kuri skatintų kuo daugiau žmonių važinėti dviračiais. Tai būtų svarus indėlis mažinant aplinkos taršą ir stiprinant visuomenės sveikatą. Darbo grupė nutarė per 2011 metus organizuoti 8 renginius-išvykas dviračiais bei įkurti nuolat veikiančią ekspoziciją arba dviračių muziejų, kuris turėtų būti gyvas: jame lankytojai mindami dviračio pedalus galėtų gaminti elektros energiją, iš dviračio detalių kurtų paveikslus, papuošalus ir panašiai. Panevėžio miesto savivaldybės informacija

Į sausio 1 d. Buenos Airėse (Argentina) prasidėjusį 2011 m. Dakaro ralio maratoną Japonija šiemet delegavo tik du ekipažus. Tačiau kokius! Abu modernūs „Toyota Land Cruiser VDJ 200“ visureigiai varomi… panaudotu kepimo aliejumi! Jį japonų lenktynininkai Dakaro maratonui susirinko iš Japonijos vidurinių mokyklų. Lenktynininkai pasakoja, kad naudojant tokius degalus, variklio galingumas sumažėja maždaug 5 proc., tačiau lenktyniaujant tai praktiškai nesijaučia. Didžiausia problema – didžiulį kiekį specifinių degalų per visą Ramųjį vandenyną atsigabenti į lenktynes. Parengta pagal www.technologijos.lt

http://www.toyota-body.co.jp

2011 M. DAKARO RALYJE – NAUDOTU KEPIMO ALIEJUMI VAROMI JAPONŲ VISUREIGIAI

„Dreamstime“

MOKSLINIS SELETUNO PAREIŠKIMAS

2011 m. vasario 3 d. moksliniame žurnale „Reviews on Environmental Health“ („Aplinkos sveikatos apžvalgos“) buvo paskelbtas „Electromagnetic Fields Alliance“ (IEMFA) (liet. Tarptautinio elektromagnetinių laukų aljanso) mokslininkų pranešimas, kuriuo reikalaujama reikšmingai sumažinti elektros linijų ir telekomunikacijų technologijų, įskaitant mobiliojo ryšio telefonus ir bevieles technologijas, elektromagnetinės spinduliuotės apšvitos apribojimus. Pareiškimą, pavadintą Moksliniu Seletuno pareiškimu, sudarė septyni gamtos mokslų mokslininkai iš penkių skirtingų šalių, remdamiesi patikimais ir vis gausėjančiais duomenimis apie biologinį elektromagnetinės spinduliuotės poveikį. Parengta pagal http://www.international-emf-alliance.org ir tinklaraštį „Antenos” APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

ŽVIRBLINĖ PELĖDA – NAUJA PAUKŠČIŲ RŪŠIS NERIES REGIONINIAME PARKE

„Dreamstime“

Pirmą kartą netoli Vilniaus esančioje saugomoje teritorijoje, Neries regioniniame parke, pastebėtas itin retas Lietuvoje paukštis – žvirblinė pelėda. Žvirblinė pelėda įrašyta ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į Berno konvencijos II priedą ir paukščių direktyvos I priedą. Mokslininkai mano, jog dabartinę Lietuvos populiaciją sudaro tik apie 50–150 perinčių porų. Iš 13 Lietuvoje aptinkamų pelėdinių paukščių rūšių, žvirblinė pelėda – pati mažiausia. Didžiausia grėsmė žvirblinėms pelėdoms yra intensyvi miškų ūkio veikla, ypač sanitariniai kirtimai, dėl kurių mažėja brandžių ir perbrendusių medžių. Taip pat natūralių atvirų maitinimosi vietų užsodinimas, paukščių, ypač perinčių, trikdymas ir gausios plėšrūnų populiacijos. Neries regioninio parko direkcijos informacija

„Dreamstime“

ĮSTEIGTI PENKI NAUJI BOTANINIAIZOOLOGINIAI DRAUSTINIAI

Vyriausybė įsteigė penkis naujus valstybinius botaniniuszoologinius draustinius. Bugiedos draustinyje Lazdijų rajone, bus saugomos europinės medvarlės, raudonpilvės kūmutės, skiauterėtieji tritonai, medicininės dėlės, juodosios hesperijos ir didieji auksinukai, Gemeliškio draustinyje Ukmergės rajone – auksuotosios šaškytės, Meškų draustinyje Tauragės rajone – kraujalakiniai melsviai, didieji auksinukai, nesusivėrusios žemyninės smiltpievės, natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis, stepinės, aliuvinės, šienaujamos mezofitų pievos ir kt. buveinės, Paąžuolynės draustinyje Jonavos rajone – šarvuotosios skėtės ir skiauterėtieji tritonai, Pelesos draustinyje Varėnos rajone – mėlynieji palemonai, kukučiai, gervės, machaonai ir šiauriniai auksinukai. Aplinkos ministerijos informacija

Japonijos fermeriai nori vilkų pagalba apginti savo derlių nuo šernų ir elnių antpuolių, praneša vietos spauda. Vilkus ruošiamasi nupirkti Rusijoje ir Kinijoje. Vienas iš vilkų introdukavimo iniciatorių Kiusiu salos Ojtos prefektūros meras Chasimoto pasiūlė kitų metų biudžete išskirti tam reikalingas lėšas. Pirmiausia šį planą turi palaiminti Bungoono miestelio ir kaimyninių rajonų visuomenė bei centrinė valdžia. Mero idėją palaiko žinomas Tokijo žemės ūkio universiteto profesorius, vilkų tyrinėtojas Naoki Marujama. „Vilkų efektyvumas, siekiant sumažinti kanopinių gyvūnų žalą, yra moksliškai įrodytas“, – pabrėžia profesorius, pridurdamas, kad vilkai žmonių nepuola. Vilkai Japonijoje negyvena nuo 1905 metų. Parengta pagal ИТАР-ТАСС ir „Baltijos vilkas“

„Stock exchanging“

JAPONIJOJE PLANUOJAMA UŽVEISTI VILKUS

GamtA

STICHIJŲ KOVA Dr. Jolanta Radžiūnienė, GTC Botanikos institutas

Nuo Kuršių nerijos atsiradimo jau praslinko daugiau nei 5000 metų. Savo kūdikystėje mūsų nerija, kaip ir daugelis į ją panašių pasaulio nerijų, dar niekuo ypatingu nepasižymėjo. Ji buvo tiesiog plika jūros smėlio juosta, išnirusi iš bangų ir savo kūnu atitvėrusi marias nuo atviros jūros.

KOPŲ FORMOS

Tuomet ji buvo tikra dykuma, kurioje nevaržomai, be jokio pasipriešinimo karaliavo vėjai, skleidėsi ir netramdomai dėliojo, pernešinėjo ir gramzdino marių vandenyse smėlio daleles. Iš jūrinio smėlio vėjas supustydavo įvairių formų ir dydžių kopas. Vienos būdavo mažos ir trumpalaikės, susikaupdavo ir išnykdavo, kitos taip pat nedidelės, pavienės klajūnės, vyraujančių vėjų ridenamos keliavo įvairiomis kryptimis po visą nerijos kūną. Pačios didžiausios ir išraiškingiausios, atstačiusios prieš vėją 8

ragus pasagos pavidalo – vadinamosios parabolinės kopos. Jos, vėjo genamos, slinkdamos į priekį didėjo, šliejosi viena prie kitos, augo į ilgas kopų grandis, virtines. Visa nerija, tarsi paklusdama vyraujantiems stipriems vakarų vėjams, keliavo, iš lėto stūmėsi rytų kryptimi. V. Gudelis (1998) nurodo, kad tyrimais nustatyta, jog Litorinos jūros laikotarpio pabaigoje vakarinis nerijos krantas tęsėsi apie 1–2 kilometrus įjūriau dabartinio. Tai patvirtina ir po jūriniais smėliais aptinkami ežeriniai dumbliai, vadinamoji gitija. Vaikystėje, kaip ir da-

bar, vakarinis ir rytinis nerijos krantai buvo nevieno di: vakarinis įgaubtas ir ištisinis, o rytinis įlankingas ir su daugybe iškyšulių (ragų). Ragais vadinami kyšuliai susidarydavo tose vietose, kur vėjas nugramzdindavo į marias didžiausias kopas. Ilgainiui, nerijai augant ir bręstant, griežtų tėvų – vėjo ir jūros – įtakoje formavosi saviti, tik mūsų nerijai būdingi bruožai, kurie vėliau atsiskleidė unikaliuose kraštovaizdžiuose. Kelis šimtmečius neriją valdžiusi vėjo stichija sulaukė nuožmaus pasipriešinimo, į pustomo smėlio dykynę koją įkėlė auga-

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

lijos stichija, čia pradėjo kurtis pirmieji augalai. Jūros bangos ir srovės sukūrė Kuršių nerijos stuomenį, o augalai ir vėjas – jo reljefą.

PAGALIAU KOPOS SUŽALIUOJA

Nuo pat pirmųjų dienų tarp augalų ir vėjo užvirė nuožmi kova. Pradžioje vėjas, būdamas galingesnis, negailestingai užgniauždavo bet kokį augalų priešinimąsi ir ketinimą įsikurti, tačiau šie buvo atkaklūs ir juo toliau,

tuo labiau skverbėsi į smėlio platybes, priešindamiesi vėjo despotizmui. Kova truko pakankamai ilgai, buvo labai permainingų būsenų. Pirmiausia įsitvirtinti pavyko tik specifinius prisitaikymus išlikti turintiems augalams psamofitams, vėliau tarp jų kūrėsi krūmai, o visiškai sutramdžius vėją ir kopoms nustojus judėti, pradėjo kurtis ilgaamžiai miškai. Jau Litorinos laikotarpio pabaigoje ilgos ir permainingos grumtynės baigėsi gyvybės pergale. Pustomo smėlio juosta sužaliavo. Žinoma, tuometinė (prieš apie 3000 metų) nerijos

augalija buvo kitokia nei dabar, kaip, beje, ir visoje Lietuvoje. Šiuo metu šimtmečius vykusią dramatišką vėjo ir augalijos stichijų kovos istoriją galime vaizdžiai stebėti kartu su smėlio dalelėmis ir augalais brisdami iš jūros, eidami per paplūdimį, apsauginį pajūrio kopagūbrį ir palvę bei maloniai ilsėdamiesi senųjų miškų pavėsyje. Istorinius augalijos kaitų etapus nerijoje puikiai atkartoja dabartinių augalijos kompleksų kaitos ekologinėse juostose, išsidėsčiusiose V → R kryptimi. 9

GamtA

VĖJAS IR ARDO, IR KURIA

Pagrindiniai faktoriai, kuriems veikiant susiformavo savitos pajūrio smėlynų augalų bendrijos, siejami su jūra: tai nuolatiniai smarkūs vėjai ir birus pustomas smėlis. Einant nuo jūros jos tiesioginis poveikis sausumos augalijai silpnėja. Stipriausią jūros įtaką patiria paplūdimio bei apsauginio pajūrio kopagūbrio zonose įsikūrusi augalija. Čia intensyviausia konkurencija tarp eolinių procesų ir augalijos. Paplūdimyje bangų išmestą smėlį vėjas greitai išdžiovina ir ima pustyti. Priklausomai nuo vėjo stiprumo, pustomas smėlis turi dvejopą poveikį augalijai: kuriamąjį (akumuliacinį) ir ardomąjį (defliacinį). Pučiant nestipriam (4–7 m/s) vėjui paplūdimiu rieda smulkiojo (iki 0,05–0,25 mm skersmens) smėlio dale10

lės. Paplūdimyje augantys sultingoji jū- rieda 0,5–1 mm skersmens rupaus smėlio rasmiltė (Honckenya peploides), pajūrinė grūdeliai, kurie sudaro judančio smėlio stoklė (Cakile maritima), pajūrinis pelė- masę. Tokio srauto pavieniai augalai nesugeba sulaikyti ir žirnis (Lathyrus maritimus), pajū- Ragais vadinami kyšuliai susida- greitai užpustomi. Stiprus vėjas suarrinė smiltlendrė rydavo tose vietose, kur vėjas nu- do ir susidariusias (Ammophila arenaria) jas sulaiko gramzdindavo į marias didžiau- žemas pirmines kopas. Jis per tarp ir ilgainiui for- sias kopas. augalų esančius muojasi didesni ar mažesni kauburiai, kurie tarpusavyje tarpus išpusto smulkųjį smėlį, augalai, susijungia, sudarydami žemas pirmines netekę atramos (substrato), išraunami ir kopas. Jos apaugusios tankiais, mono- nupučiami arba užberiami gausiu stamdominantiniais minėtų augalų sąžaly- biojo smėlio sluoksniu. Taip iš pirminių nais. Tokiu būdu nestiprus vėjas stato ir kopų užuomazgų paplūdimyje lieka tik augina pajūrio kopas. Kai vėjo greitis yra nedideli (0,5 × 0,5 m, 0,5 × 1 m, 1 × 1 m), 15 m/s ir didesnis, smulkiojo smėlio da- tankesni pavieniai sultingosios jūrasmillelės pakyla į orą (taip susidaro tik pajū- tės ir pajūrinės smiltlendrės sąžalynai. riui būdingas smėlio rūkas), o paviršiumi Paplūdimys dinamiškiausias smėlio judėAPLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Apsauginio pajūrio kopagūbrio tvirtinimas žabtvorėmis ir šakomis. (Nežinomo autoriaus nuotrauka, archyvas) Pilkųjų kopų gamtinis kompleksas ant Didžiojo nerijos kopagūbrio. pučiant stipriam vėjui, nedideli sūraus jūros vandens lašeliai nunešami net iki palvės. Vandeniui atslūgus ir išgaravus smėlyje lieka druskos. Dažniausiai tai augalams kenksmingos natrio druskos (NaCl, Na 2SO4). Kadangi Baltijos jūros vanduo tėra tik apysūris, tai ir smėlyje druskų nedaug, tačiau pakankamai, kad galėtų įsikurti ir augti halofitai. Halofitai (gr. halos – druska, phytos – augalas) – augalai, augantys druskingose dirvose. Halofitų audinių aukštas os-

jimo atžvilgiu. Per vieną augalų vegetacijos sezoną vėjo stiprumas keičiasi keliasdešimt kartų. Augalų sąžalynai nesugeba taip greitai atsistatyti, todėl čia dažniau pasireiškia ardomasis jo poveikis.

mosinis slėgis, todėl jie gali siurbti sūrų vandenį. Druskų perteklių kai kurie halofitai išskiria per specialias liaukas, kiti kaupiantis druskoms įgauna sukulentinį pavidalą. Jiems būdinga maži, dažnai mėsingi, stori ar net visiškai redukuoti lapai, žemas ūgis, mėsingi stiebai. Lietuvos pajūryje, paplūdimyje, auga šie halofitai: sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides), pajūrinė stoklė (Cakile maritima), smiltyninė druskė (Salsola kali).

Baltųjų kopų tvarkymo darbai. (Nežinomo autoriaus nuotrauka, archyvas)

DRUSKOS MĖGĖJAI – HALOFITAI

Pajūryje vėjas smėlį daro ne tik judrų, bet ir neturtingą maisto medžiagų. Pučiant net ir nestipriam vėjui išmesti į krantą ir išdžiuvę dumbliai bei negyvos augalų dalys lengvai nupučiamos tolyn, todėl čia nesikaupia humusas, azoto, kalio, fosforo labai maži kiekiai. Dar viena iš visų aptartų pajūrio smėlio savybių – jo druskingumas. Audrų metu didžioji paplūdimio dalis, kartais net iki apsauginio kopagūbrio, užliejama, 11

GamtA PSAMOFITAMS VĖJAS NETRUKDO

Baltijinė linažolė (Linaria loeselii Schweigg.), Rytų Baltijos pajūrio smėlynų endemas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta nuo 2005 m., taip pat įrašyta į ES Buveinių direktyvos II priedą.

Visos išvardytos dinaminės, cheminės ir fizinės pajūrio smėlio savybės ir jūros apspręstos klimato sąlygos riboja augalų įsikūrimą. Tokiomis sąlygomis gali augti tik turintys atitinkamus anatominius ir morfologinius prisitaikymus psamofitai. Psamofitai (gr. psammos – smėlis, phytos – augalas) – smėlynų augalai, prisitaikę augti judriame smėlio substrate. Jie pakenčia užpustymą ir šaknų apnuoginimą. Jų atsinaujinimo pumpurai, užpustant augalą, auga vis aukščiau ir aukščiau. Be to, jie turi ilgas, horizontaliai besidriekiančias ar net aukštyn augančias šaknis ar šakniastiebius, kuriais įsišakniję vis naujoje vietoje, sutvirtina smėlį. Dar vienas psamofitų prisitaikymas – kseromorfinė sandara. Jų sėklos ir vaisiai paprastai yra lengvi, su oro pūslelėmis ir kameromis, platinami vėjo, išsilaiko paviršiuje ir nepaskęsta smėlyje. Lietuvos pajūrio smėlynuose tipingi psamofitai yra aukštieji varpiniai: pajūrinė smiltlendrė (Ammophila arenaria), kartais darželiuose auginama smiltyninė rugiaveidė (Leymus arenarius), smiltyninis lendrūnas (Calamagrostis epigejos), pajūrinis eraičinas (Festuca arenaria). Šių rūšių augalai prisitaikę augti nuolat pustomame, biriame, neturtingame maisto medžiagų smėlyje. Jie turi ilgus, po smėliu ar ant jo besidriekiančius šakniastiebius, todėl dominuoja ir sudaro baltųjų kopų augalijos kompleksą. Apsauginio pajūrio kopagūbrio vakariniame šlaite drėgmės pakanka, todėl nors ir trumpam šių augalų šakniastiebius užbėrus smėliu, greit išauga vegetatyviniai ūgliai su gausia antžemine dalimi. Prie susidariusių tankių sąžalynų (kupstų) akumuliuojamas nuo jūros per paplūdimį nešamas smėlis, o augalų tanki antžeminė dalis išsklaido stiprų, vienakryptį vėjo srautą. Judraus smėlio stabilizavimui ir drėgmės sulaikymui didelės reikšmės turi šiose bendrijose pastoviai augantys pajūrinis pelėžirnis, skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), iš paplūdimio atkeliavusi sultingoji jūrasmiltė, pilkalapis šaukštis (Petasites spurius). Šių rūšių augalai gausiai auga tarp aukštųjų varpinių sudarytų kupstų ir dideliais, kutikula ar plaukeliais padengtais lapais sutvirtina atvirą smėlį. Tokios struktūros bendrijos, kuriose žolių ardas sudarytas iš dviejų persidengiančių lygmenų, sugeba sulaikyti nešamą smėlį, sumažinti vėjo srauto jėgą, išlikti ir plisti. Tačiau jose nesikaupia maisto medžiagos, nėra humuso sluoksnio, mirusios augalų dalys nupučiamos vėjo arba išplaunamos lietaus.

„Dreamstime“

PRISITAIKĘ AUGTI BE DRĖGMĖS

Pajūrinė smiltlendrė (Ammophila arenaria (L.) Link), pirminių kopų statytoja. 12

Ant apsauginio kopagūbrio viršaus pagrindinis bendrijas formuojantis bei ribojantis faktorius yra drėgmės trūkumas. Šioje ekologinėje juostoje psamofitai kupstų nesudaro, o auga gausiai, sudarydami tankią ištisinę dangą. Žolyno rūšių įvairovę papildo gausiai augantys, prisitaikę taupyti vandenį kserofitai. Kserofitai (gr. xeros – sausas, phyton – augalas) – augalai, pakantūs drėgmės trūkumui, prisitaikę augti sausringose srityse. Esant drėgmės nepritekliui, jie gali palaikyti reikiamą vandens balansą. Tam jie turi savitų prisitaikymų: jiems būdingos giliai ir plačiai išsikerojusios šaknys; kserofitų šaknų ląstelėms būdingas aukštas osmosinis slėgis, todėl jie vandenį greitai perneša iš šaknų į lapus; lapų gyslų tinklas tankus ir mažas garinančio paviršiaus plotas; mažas antžeminių dalių garinantis paviršius, lapai maži, odiški, susisukę, kartais visai jų nėra. Pajūrio smėlynuose auga šie kserofitai: kopinis eraičinas (Festuca sabulosa) – turi siaurus susisukusius, šeriškus lapus, pajūrinis eraičinas (Festuca arenaria) – lapai padengti vaško sluoksniu, muilinė guboja (Gypsophyla paniculata) – turi mažus lapus ir labai giliai įsiskverbiančias šaknis, baltijinis pūtelis (Tragopogon heterospermus) – lapai ir stiebas tankiai apaugę plaukeliais, baltijinė linažolė (Linaria loeselii) – lapus dengia stora kutikula. APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

APSAUGINIS PAJŪRIO KOPAGŪBRIS

Apsauginio pajūrio kopagūbrio rytiniame šlaite ekologinės sąlygos visai kitokios. Čia vėjas visiškai nugalėtas augalų, nėra judraus, nešamo smėlio, tolygesnis drėgmės kiekio kitimas, nes nuožulnesnis šlaitas ir arčiau gruntinis vanduo. Toks aplinkos sąlygų pasikeitimas lemia ir kitokią augalų bendrijų struktūrą. Jose, be dviejų lygmenų žolyno, dar gausiai pradeda augti samanos, kurios sudaro ištisinę veją tarp žolinių augalų. Apsauginio pajūrio kopagūbrio vakariniame šlaite esančių augalų bendrijų pagrindinė funkcija stabilizuoti judrų smėlį, ant apsauginio pajūrio kopagūbrio viršaus įsikūrusių augalų bendrijų – sulaikyti labai intensyviai nuo paviršiaus garuojantį vandenį, o rytinio šlaito bendrijose pradeda kauptis mirusios augalų dalys ir formuotis nors ir menkas humuso sluoksnis. Pastarosios bendrijos yra paskutinis pajūrio baltųjų kopų užžėlimo augalais etapas ir visiška augalų pergalė prieš vėjo stichiją. Tolstant nuo jūros, keičiantis reljefo formoms, vyksta kaitas palaikančių jėgų persiskirstymas. Apsauginio pajūrio kopagūbrio ekologinėje juostoje atsiskleidžia augalų bendrijų lankstumas, silpnėjant ir galiausiai visiškai išnykstant ardomajam vėjo poveikiui bendrijose daugėja augalų rūšių, diferencijuojasi augalijos ardai ir didėja jų projekcinis padengimas, keičiasi bendrijų funkcija. Tolesnėse ekologinėse juostose pagrindinis vaidmuo tenka augalų konkurentiškumui bei mikroklimato sąlygų ypatybėms.

PILKOSIOS KOPOS

Baltųjų kopų augalijos kompleksą, kurį prof. K. Regelis (1928) vadina „kovos kompleksu“ arba „augalų kovotojų kompleksu“, keičia pilkųjų kopų augalija, anot prof. K. Regelio, – „ramybės kompleksas“. Pajūrio palvėje ant Didžiojo nerijos kopagūbrio (Naglių rezervatas) plyti pilkųjų kopų augalų bendrijos, kurias sudaro tipiški kserofitai. Jų odiški, vaško sluoksniu padengti, susisukę lapai pritaikyti drėgmei taupyti, o tvirtos, tankios kuokštinės šaknys – vandeniui paimti iš didesnio ploto. Kadangi šios bendrijos įsikūrusios biriame, visiškai vandens nesulaikančiame smėlyje, labai svarbus jų stabilumą palaikantis komponentas yra gausiai augančios samanos ir kerpės, kurios padengia 70–90 proc. bendrijos užimamo ploto. Sudarydamos ant smėlio beveik ištisinę dangą,

Baltijinis pūtelis (Tragopogon heterospermus Schweigg.), Rytų Baltijos pajūrio smėlynų endemas. jos sulaiko nuo jo paviršiaus garuojantį vandenį, taip pat gniužuluose kaupia ir tolygiai paskirsto atmosferos kritulius. Tokiu būdu susidaro palankus mikroklimatas konkurenciškai silpnesniems, neturintiems specialių prisitaikymų augalams įsikurti. Taigi baltųjų kopų augalija nugali kovoje prieš vėją ir jo nešamą smėlį, pilkųjų kopų augalija laimi kovą prieš sausrą ir maisto medžiagų trūkumą substrate, dėl to ilgainiui susidaro palankios sąlygos miško bendrijoms kurtis. Lietuvos teritorija yra mišriųjų miškų augalijos juostoje, todėl atvirų, eroduojamų smėlynų augalija čia azoninė. Smėlynų augalų bendrijos neilgaamžės, jos išlieka nepakitusios tol, kol nesikeičia jų struktūrą palaikančių aplinkos faktorių poveikis. Dirbtinai ar natūraliai sutrikus nusistovėjusiai pusiausvyrai smėlynų augalų bendrijose ima didėti rūšių skaičius, prasideda krūmijimo procesas ir ilgainiui jos pereina į zoninį augalijos tipą – mišrų mišką.

ŽMOGAUS VEIKLA

Veikiamas eolinių ir hidrografinių veiksnių, pajūrio kopų kraštovaizdis natūraliai formavosi iki XVI amžiaus. Pagrindą sudarė štormų metu bangų suplautas ir perpustomas smėlis ir natūraliai susiformavusios, vienos ar kitos sukcesinės stadijos augalų bendrijos. Tačiau, kaip jau šiandien mums įprasta, natūralią pusiausvyrą tarp smėlio nupustymo ir sunešimo, augalų įsikūrimo ir bendrijų suardymo sutrikdė neapdairi žmogaus veikla. Tyčia ar atsitiktinai pažeidus per ilgą laiką nusistovėjusią pusiausvyrą, vėjas ir nešamas smėlis tapo grėsmingi ne tik augalijos, bet ir žmonių

likimui. Iki šiol išlikusiuose seniausiuose istoriniuose dokumentuose rašoma, kad jau 1441–1497 m. siauriausioje nerijos dalyje (ties Šarkuva) buvo atliekami mechaniniai, per audras suardyto pajūrio apsauginio kopagūbrio tvirtinimo darbai. Bangų ir vandens srovių suardytos vietos buvo sutvirtinamos rąstais, žabtvorėmis ir užpilamos žeme. Būtinybė pradėti nuoseklius, plataus mąsto pajūrio apsauginio kopagūbrio formavimo darbus atsirado XVIII a. pradžioje, kai nevaldomos slenkančios kopos smėliu užbėrė 14 gyvenviečių. Šiandien Kuršių nerija – išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio pavyzdys, susidaręs ir tebesiformuojantis jūros, vėjo ir žmogaus veiklos sąveikoje. Nerasime Lietuvoje jokios kitos teritorijos, bent kiek panašios savo kilme ir formavimosi istorija, todėl, kalbant apie pajūrio kraštovaizdį ir gamtinius kompleksus, pagrįstai naudojamas žodis „unikalus“. Kuršių nerijos gamtinių kompleksų kaitos glaudžiai susijusios su jos (o ir visos Lietuvos) politinio ir kultūrinio gyvenimo permainomis. Atskirais istoriniais tarpsniais dominavo vis kitos problemos ir grėsmės, kurias daugiau ar mažiau sukėlė ar likvidavo žmogaus veikla. Manyčiau, būtų neteisinga smerkti ar neigti įvairiais istoriniais laikotarpiais nerijoje vykdytus darbus. Savo laiku jie buvo tikslingi, reikalingi ir, kaip matome šiandien, pateisino lūkesčius. Tačiau nereiktų nuolat gyventi praeitimi. Istoriją palikime istorijai ir remdamiesi gauta patirtimi kurkime dabartį. Pirmiausia paleiskime į laisvę stichijas. Jolantos Radžiūnienės nuotraukos ir iliustracijos 13

sprendimai

„Dreamstime“

RIBOŽENKLIS IR UŽUOVĖJA

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Senos lietuviškos sodybos, dvarai būdavo apjuosti aukštomis eglių eilėmis. Jos ne tik žymėdavo sklypo ribas, bet saugodavo nuo pašalinių žvilgsnių ir užstodavo vėjus. Dabar, pavasarį, pats laikas pasirinkti, iš kokių augalų sodinti užuovėjinę ar ribas žyminčią gyvatvorę. SENŲJŲ SODYBŲ ERDVĖS

Įvažiuoji į medžiais apsodintą vienkiemį ir patenki į didelį kiemą, apaugusį nupjauta arba gyvulių nuskabyta žole. Pakilesnėje vietoje į pietus atsigręžęs gyvenamasis namas su gėlių darželiu palangėje, o kiemą ratu supa ūkiniai pastatai ir pavieniai medžiai. Sodybos ribas žymėdavo, kartu ir nuo vėjų saugodavo eglių arba tuopų eilės. Tankios ir aukštos eglių juostos, augančios beveik visu sodybos ar dvaro perimetru, – senojo kaimo vaizdas. Dabar daugelis renkasi tujų gyvatvores, kadangi joms nereikia tiek vietos kiek plačiašakėms eglėms, jos irgi žaliuoja ištisus metus. Tujos patogios ir tuo, kad yra nereiklios dirvai, drėgmei, gana atsparios ligoms. Be tujų, yra dar ir kitų spygliuočių bei lapuočių, kurie tinka gyvatvorėms. Tačiau tiek tujos, tiek eglės ar kiti spygliuočiai, ypač jeigu jie susodinti tiesia linija, kuria oficialios, iškilmingos aplinkos įspūdį. Į tai, sodinant spygliuočius, reikia atsižvelgti.

tik uždanga, bet ir apsaugos, kad bet kas labai greitai nepralįstų į sklypą. Žinoma, jeigu šalia nėra tikros tvoros, augalai neapsaugos, bet, pavyzdžiui, pralįsti pro suaugusių gudobelių sąžalyną nesusiplėšius rūbų ir nesusižeidus – sunkus uždavinys.

ŽALIOS TVOROS GROŽIS

Dekoratyvinę funkciją atlieka praktiškai kiekviena gyvatvorė, bet yra daugybė variantų, kurie leidžia parodyti sodybos savininko arba architekto išradingumą. Galima sodinti augalus su raudonais, geltonais, sidabriškais arba margais lapais, gražiais ir kvapiais žiedais. Tačiau kuo dekoratyvesni augalai, tuo brangiau jie kainuoja, tuo jie lepesni ir reiklesni. Taigi reikia atsižvelgti ir į tai, jog gyvatvorei rizikinga pirkti labai egzotiškus, neįprastus mūsų klimatui augalus. Kadangi jų reikia daug, jei neprigis ar prastai augs, galimi nuostoliai. Žydinčios lapuočių gyvatvorės dažniausiai būna nekarpomos, tačiau didžiumai jų karpymas nekenkia: jeigu norisi iš jų suformuoti tam tikras lini-

jas – prašau. Tik žinotina, kad lapuočių šakos auga daug greičiau nei spygliuočių ir pradėjus jas karpyti, tai teks daryti nuolat, kitaip jokios figūros nesimatys. Įdomiai atrodo daugiarūšės gyvatvorės, kai į eilę ritmingai susodinami skirtingos lapų ar žiedų spalvos augalai. Gyvatvorėms tinka ir naudingos augalų rūšys, kurios ne tik gražios, bet dar ir vaisius ar uogas brandina. Tokioms tiks geltonžiedės sedulos, kaukazinės slyvos, erškėčiai, raugerškiai. Bitės mėgsta čiulpti nektarą iš geltonžiedžių žirnmedžių, dygiųjų slyvų, auksuotųjų serbentų.

EGLĖS

Eglių priskaičiuojama apie 50 rūšių, jos dar turi daugybę dekoratyvinių formų. Paprastoji eglė (Picea abies) užauga iki 30–40 m aukščio. Auga sparčiai, pakanti ūksmei, vidutiniškai reikli dirvožemio derlingumui ir drėgmei, bet neatspari užterštam orui ir šaknų puviniui. Paprastosios eglės atskirų medžių išvaizda, augimo sparta, poreikis dirvai ir drėgmei, spyglių ilgis, tankumas gerokai skiriasi, priklausomai nuo augimo vietos. „Dreamstime“

Gražina Bendienė

GYVATVORĖ – APSAUGA

Gyvatvorės individualių namų sklypuose sodinamos įvairiais tikslais. Dažniausiai jų prireikia, kai norisi atskirti sodybą nuo judrios gatvės ar smalsaus kaimyno žvilgsnio. Šiuo atveju gyvatvorės atlieka apsauginę funkciją, todėl joms labiausiai tinka gerai tankėjantys, greitai augantys visžaliai krūmai. Jei gyvatvorę sodinsime iš augalų rūšių su dygliuotomis šakelėmis (gudobelių, erškėčių, raugerškių, ugniadyglių), ji bus ne 15

sprendimai

„Dreamstime“

Apsauginėms juostoms siūlomos dygiosios eglės (Picea pungens). Jos itin atsparios užterštam orui ir nereiklios, tačiau auga lėčiau. Nors daugelis eglių rūšių pakenčia ūksmę, tačiau norint, kad laja formuotųsi nuo pat žemės, rekomenduojama jas sodinti atviroje saulėtoje vietoje, atokiau viena nuo kitos, arba nedidelėje paunksmėje. Eglių šaknys paviršinės, palyginti smulkios, tankios, pasiskleidusios neplačiai. Prie jų gerai laikosi drėgnas gruntas, todėl eglaites nesunku persodinti. Tai daryti geriausia vasaros pabaigoje, ankstų rudenį arba ankstyvą pavasarį. Neseniai persodintų eglių šaknų zonoje negalima leisti augti žolėms, velėnai. Kol gerai prigyja ir įsitvirtina, eglėms būtina priežiūra, laistymas. Mahonija

ŽEMI SPYGLIUOČIAI

Iš spygliuočių žemoms gyvatvorėms tinka paprastosios eglės lizdinė forma „Nidiformis“, vakarinių tujų žemaūgės formos „Little Gem“, „Recurva Nana“, „Tiny Tim“, „Danica“ ir kitos. Tujos nemėgsta užmirkusių arba per sausų dirvožemių, bet pakelia stiprų karpymą. Paskutiniais metais Lietuvoje tujos pradėjo dažniau sirgti grybinėmis ligomis. Todėl pastebėjus nurudusias atskiras šakeles (reikia skirti nuo rudų žiedynų), reikia jas iškarpyti ir sudeginti, nes grybinės ligos plinta kaip maras. Tokius augalus sezono metu būtina nuolat purkšti fungicidais.

„Dreamstime“

VIDUTINIO AUKŠČIO SPYGLIUOČIAI

Iki 1,5 metro išaugantys augalai jau atlieka ne tik dekoratyvinę, bet ir apsauginę funkciją. Iš vakarinės tujos formų

tokiai gyvatvorei labiausiai tiks „Ellwangeriana“, prie kamieno plokščias šakas glaudžianti „Hoveyi“. Platesnėms gyvatvorėms tinka rutulinė „Globosa“ forma. Šios formos augalai auga lėčiau už paprastas rūšines tujas, todėl ir rečiau karpant „Globosa“ tujos nepraras tvarkingo vaizdo. Laisvoms, nekarpomoms gyvatvorėms saulėtose vietose siūlyčiau sodinti žirniavaisio puskiparisio (Chamaecyparis pisifera) siūliškąją grakščiąją formą „Filifera gracilis“. Labai gražios yra karpomos europinio kukmedžio gyvatvorės. Platūs ir tamsiai žali kukmedžių spygliai įspūdingai atrodo žiemą vasarą. Nors literatūroje nurodoma, jog jie apšąla, kiek pastebėjau, kukmedžiams tik nedaugelyje Lietuvos vietų nepatinka augti. Bet gyvatvorę iš kukmedžių geriau sodinti šiltesnėje, apsaugotoje nuo žvarbaus vėjo ir tiesioginės saulės vietoje. Kukmedžiai auga labai lėtai, todėl parinkime jiems tinkamą dirvožemį: humusingą, nerūgštų, pakankamai drėkinamą, bet neužmirkstantį. Kukmedžių spygliai ir sėklos nuodingi. Erdvesnėse priemiesčio sodybose patvorį galima apsodinti kininio kadagio žemaūgės formos „Pfitzeriana“ krūmeliais. Tai labai nereiklus augalas, tačiau tinkamas tik nekarpomoms plačioms gyvatvorėms. Dyglialapė mahonija priskiriama prie lapuočių, tačiau jos lapai išlieka žali ir žiemą. Šiuos krūmus galima karpyti, tačiau daug gražesni jie išlieka nekarpomi, kai auga laisvai. Mahonijos žydi geltonais žiedeliais, o rudeniop ant šakučių subręsta melsvos dekoratyvios uogų kekės. Nemėgsta perdžiūstančios dirvos, šaltomis žiemomis gali apšalti, tačiau pakenčia pavėsį.

Baltoji lanksva

Jazminas

„Dreamstime“

Japoninė lanksva

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Kukmedis

Raugerškis

Ugniadyglė „Dreamstime“

Lapus metančių krūmų, tinkamų vidutinio aukščio gyvatvorei, pasirinkimas didelis. Dauguma jų atsparūs aplinkos sąlygoms ir nereiklūs dirvožemiui. Paminėsiu tik populiariausius ir ypač dekoratyvius. Pagal nereiklumą ir greitą augimą pirmoje vietoje būtų įvairios lanksvų formos. Lanksvų yra ir žemaūgių – 60– 80 centimetrų aukščio ir aukštesnių – iki 2 metrų. Lanksvos pasižymi gausiu žydėjimu: žydi baltais arba rausvais žiedais gegužę ir birželį. Lanksvos sausuose ir smėlėtuose dirvožemiuose silpnai auga, beveik nežydi. Silpnai žydi ir pavėsingose vietose. Raudonvaisė ugniadyglė (Pyracantha coccinea) kartais pašąla, ypač auginama sausoje dirvoje ir nuo vėjo neapsaugotoje vietoje. Tačiau jos dekoratyvumas ypatingas – iki vėlyvo rudens ant krūmo šakų kabo oranžinių uogų kekės, pats krūmas laikomas pusiau visžaliu, nes ilgai nenumeta lapų. Raukšlėtojo erškėčio nekarpomos gyvatvorės greitai sutankėja, nes krūmai leidžia daug šoninių atžalų ir sudaro tankią dygliuotą nepraeinamą užtvarą. Sausrų ir paūksmės nebijo baltauogės meškytės krūmai.

„Dreamstime“

VIDUTINIO AUKŠČIO LAPUOČIAI

Putinas

„Dreamstime“

Žemomis arba bordiūrinėmis laikomos iki 70 centimetrų aukščio gyvatvorės. Jos sodinamos palei takus, augalų grupėms atriboti arba paryškinti. Japoninės lanksvos žemaūgė forma „Alpina“ sudaro beveik kvadratinį užtvarą – augalų aukštis siekia iki 70 centimetrų, o plotis – 60–80 centimetrų. Gegužės mėnesį šie krūmeliai pasidengia daugybe baltų ar rožinių žiedų, kuriems nužydėjus lieka nedekoratyvūs rudi sėklynai, todėl juos reikia nukarpyti. Paprastojo putino žemaūgė forma „Nanum“ – tai tankūs rausvašakiai krūmeliai, kurie praktiškai nežydi, tačiau ir žiemą atrodo dekoratyviai dėl savo rausvų blizgančių šakelių. Šių augalų lapus dažnai pažeidžia amarai ir lapgraužiai, todėl pastebėjus pirmuosius kenkėjus, būtina nupurkšti krūmelius insekticidais. Tunbergo raugerškio žemaūgė raudonlapė forma „Atropurpurea Nana“ – vienas iš puošniausių augalų tokio tipo gyvatvorėms, bet per daug sausose vietose gali prarasti didelę dalį dekoratyvumo. Paprastojo buksmedžio žemaūgė for ma „Myosotidifolia“ yra visžalis taisyk lingo rutulio formos krūmelis. Pakenčia pavėsį, tačiau šaltomis ir besniegėmis žiemomis gali apšalti. Nemėgsta rūgščios dirvos. Paprastojo sidabrakrūmio žemaūgės veislės žydi labai ilgai. Paprastai sidabrakrūmiai žydi geltonai, bet yra formų su raudonais žiedais, pavyzdžiui, „Red Ace“. Nužydėjusius jų žiedynus taip pat rekomenduojama nukarpyti. Paprastojo jazmino žemaūgė forma „Cochleatus“ – tankus rutuliškos lajos krūmelis. Beveik niekada nežydi. Purpurinio karklo žemaūgė forma „Nana“ – aplinkai nereiklus augalas,

lengvai pakenčia sausras, bet jautrokas persodinimui. Geriausia karklus sodinti su žemės gumulu, anksti pavasarį. Apie pas mus paplitusius svarainius, kurie tinka gyvatvorėms, žino visi. Tik pridurčiau, jog svarainių krūmai būna nekompaktiški, taigi gyvatvorei jie tinka tik labai sąlygiškai. Tačiau jie greitai auga, gražiai žydi.

„Dreamstime“

ŽEMI LAPUOČIAI

aplinkotvarka

BEŠEIMININKIAI PASTATAI –

„Dreamstime“

RAKŠTIS LIETUVOS PANAGĖJE

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Almantė Kazlauskaitė

Miestų savivaldybės suka galvas, ką daryti su senomis gamyklomis, riogsančiomis gražiausiose miesto vietose išdaužytais langais. Rajonų savivaldybėms galvos skausmą kelia bešeimininkiai pastatai: sovietmečiu intensyviai kurtos fermos, mechaninės dirbtuvės ir kitokie buvę ūkinio pobūdžio statiniai, šiuo metu gąsdinantys aplinkinius yrančiomis sienomis ir siūbuojančiais stogais. macinė duomenų bazė, į kurią savival- pastatas, kurio pastogėje skautai slėpėsi dybės buvo įpareigotos suvesti duome- nuo lietaus. Kaip paaiškėjo vėliau, vienis apie apleistus pastatus. Nors bazė no jaunuolio gyvybę pasiglemžęs mūrinis pastatas dar prieš keletą metų buvo buvo sukurta, situacija nepasikeitė. Kaip sako Aplinkos ministerijos Sau- pripažintas avariniu, jį reikėjo nugriaugomų teritorijų ir kraštovaizdžio depar- ti, tačiau niekas to kažkodėl nepadarė. tamento direktorius Vidmantas Bezaras, Kaip rodo statistika, tokia nelaimė nebuvo perkūnas iš 2005–2007 metais iš investicijų pro- Pajudinti bešeimininkių pastatų giedro dangaus. mi gramos apleistų griovimo traukinį iš vietos žada- Aplinkos nisterijos inven pastatų tvarkymui ma dar šiemet. torizacijos duo kasmet buvo skiriama 1,5–2 mln. litų, tačiau tai didesnio menimis, 27 proc. apleistų statinių postūmio nesuteikė – likviduota mažiau įvertintini kaip potencialiai keliantys nei 1 proc. apleistų statinių. Praėjusią va- grėsmę žmonių gyvybei – dažniausiai sarą Lietuva nuskambėjo Europoje kaip dėl nepakankamo jų konstrukcijų atspašalis, nesugebanti susitvarkyti apgriu- rumo ir pastovumo. Mažiau nei trečdavusių ir pavojingų pastatų. Kauno rajo- lis statinių dar yra patenkinamos būklės ne ant jaunų Čekijos turistų užgriuvo ir dalis jų gali būti rekonstruojami arba

„Dreamstime“

Vaiduokliais virtę pastatai ne tik bado praeivių akis ir bjauroja kaimo kraštovaizdį, bet ir kelia pavojų žmonių sveikatai. Bėda ta, kad pačioms savivaldybėms nugriauti pastatus trukdo iki galo nesutvarkyta teisinė bazė ir lėšų trūkumas. Tuo metu įpareigoti pastatais pasirūpinti jų šeimininkus beveik neįmanoma, nes jie – tarsi žemėn prasmegę. Sovietmečio palikimu bene pirmą kartą buvo susirūpinta 2004 m.: naudojant Valstybės biudžeto ir ES Struktūrinių fondų lėšas buvo likviduoti karinės paskirties statiniai ir buvusių žemės ūkio paskirties pastatai keliuose regioniniuose parkuose. 2008 m. Aplinkos ministerijos užsakymu buvo parengta apleistų statinių likvidavimo programa ir sukurta infor-

„Dreamstime“

aplinkotvarka

jų griovimas atidėtas vėlesniam laikui. Kitaip tariant, pasirūpinti, kad jie būtų Vis dėlto po pernai vasarą įvykusios tra- pašalinti, kad niekam nebekeltų pavogedijos žemės ūkio ministras Kazys Star- jaus. Problema ta, kad negalime tiesiog kevičius irgi ėmėsi pulti ir griauti: iniciatyvos ir pa- Skaičiuojama, jog bešeiminin- yra numatytos prašė savivaldybių kių pa statų likvidavimo darbai procedūros, kada bendradarbiau- ir sklypų formavimo dokumentų ir kaip pastatas ti su ministerija sutvarkymas gali kainuoti apie p as k e l b i a m a s tvarkant apleistus, bešei m i n i n k iu , 1 mlrd. litų. nebenaudojamus tada vykdomi ūkinius pastatus. Į viešieji pirkimai ministro kreipimąsi atsiliepė 28, o duome- ir renkamas rangovas, kuris griaus. Tonis apie apleistus bešeimininkius pastatus kia procedūra užtrunka daugiau kaip pateikė 24 savivaldybės iš 60. metus“, – sako Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Andrius Burba. Savivaldybėms kovoti su bešeimininPROCESUS STABDO TEISINĖS kiais apleistais pastatais taip pat kol kas BAZĖS NEBUVIMAS trukdo nesutvarkyta teisinė bazė: suKad bešeimininkių pastatų prodėtingos apleistų statinių pripažinimo blemą reikia spręsti kuo greičiau, subešeimininkiais procedūros, statiniai pranta visi. Tam sąlygas sudaro vis neįregistruoti Registrų centre, sudėtinblogėjanti neprižiūrimų statinių būga savininkų paieška, nereglamentuotas klė, šiuo metu baigiamas žemės privaapleistų statinių tvarkymas. čios nuosavybės atkūrimas ir galimybė naudoti ES finansinių instrumentų IEŠKOMA PROBLEMOS teikiamą paramą. Tačiau kol kas procesams pajudėti trukdos sudėtingi teiSPRENDIMO BŪDŲ sės aktai, o kartais – ir jų nebuvimas. Aplinkos ministerijos atstovas V. Be„Vien jau dėl to, kad tokios kaip praė- zaras sako, kad ministerija iki kovo mėjusios vasaros Kauno nelaimės niekada nesio pabaigos turi pateikti siūlymus, nebepasikartotų, reikia pasirūpinti vi- kaip pakeisti įstatymus ir palengvinti sais likusiais bešeimininkiais pastatais. kovą su apleistais pastatais. Anot jo, pla20

nuojama per pusę – nuo metų iki pusės – sutrumpinti laiką, per kurį apie bešeimininkį pastatą informacija turi būti paskelbta spaudoje. Taip pat tikimasi sugriežtinti baudas už pastatų nepriežiūrą, suprastinti įregistravimo procedūras ir inicijuoti platesnį statybinių atliekų naudojimą kelių tiesimui ir tvarkymui. Tikimasi, kad tvarkymo procesai prasidės dar šiemet. „Pagal parengtą programą bus griaunami jau bešeimininkio statusą turintys statiniai, tvarkomi nelegalūs sąvartynai. Iš viso pirminiame etape bus sutvarkyta 170 objektų, vėliau – dar per 100“, – žada V. Bezaras. Spręsti visoje šalies teritorijoje įsisenėjusią problemą vėl imasi ir Seimas. A. Burba sako, kad Aplinkos apsaugos komitetas jau kreipėsi į Vyriausybę prašydamas pateikti modelį, kaip bešeimininkių pastatų klausimas galėtų būti išspręstas per trumpiausią terminą ir minimaliomis išlaidomis. „Skaičiuojama, jog bešeimininkių pastatų likvidavimo darbai ir sklypų formavimo dokumentų sutvarkymas gali kainuoti apie 1 mlrd. litų. Mano žiniomis, Ministras Pirmininkas savo potvarkiu sudarė darbo grupę iš geriausių šios srities specialistų, kurie, tikiuosi, artimiausiu metu komitetui pristatys savo pasiūlymus“, – sako A. Burba. Seimo narys taip pat priduria, kad komitetas, savo ruožtu, svarstė keletą galimų problemos sprendimo modelių. „Vienas

Andrius Burba, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Dar viena grupė yra pastatai, priiš jų – tai bešeimininkių pastatų, kartu su nereikalingus, piktžolėmis užžėlusius po jais esančia valstybine žeme perdavi- griuvėsius, iš kurių jau viskas, kas vertin- klausę įmonėms ir organizacijoms, kumas savivaldybėms, kurios pardavusios ga – plytos, metalas – ištempta ir parduo- rių taip pat seniai nebėra. Jos iširo, taigi ar išnuomojusios rinkoje vertę turinčius ta, A. Burba pabrėžia, kad jeigu ir atsiras- nei priekaištų, nei sąskaitų už nugriovibešeimininkius pastatus, tiksliau, po jų tų, jie pirktų ne griūnantį pastatą, o žemę. mą tiesiog nebėra kam pateikti. nugriovimo esantį suformuotą sklypą, Anot Seimo nario, nereikėtų pamiršti ir galėtų kompensuokeleto faktų, kurie GERAS PAVYZDYS ti minusinę vertę Šiuo metu šį procesą stabdo galėtų trukdyti nuKai kurios savivaldybės vis dėlto turinčių bešeimi labai daug trukdžių: nėra aiš- pirkti sklypus: at- randa ir savų lėšų apleistiems pastatams ninkių pastatų nu- kių savininkų, registrų centras baidanti galimybė, tvarkyti. Pavyzdžiui, Pagėgių savivaldygriovimą ir sklypo neregistruoja statinių, jeigu kad po kai kuriais bė jau sutvarkė 20 bešeimininkių nepridokumentų sutvarstatiniais yra likę nėra jų pirminių statybos do- pavojingų chemi- žiūrimų statinių. Savivaldybės nuosavykymą“, – planus bėn prieš kelerius metus Šilutės rajono pasakoja A. Burba. kumentų, neformuojami žemės nių medžiagų, taip apylinkės teismo sprendimu buvo perTa čiau V. Bezaras sklypai. pat tai, kad daug duoti 75 bešeimininkiai apleisti statipastebi, kad kol kas apleistų pastatų niai, iš kurių kelios dešimtys jau sutvarformuoti sklypų – beveik neįmanoma. stovi valstybės saugomose teritorijose, kyti. Savivaldybės tarybos sprendimais „Šiuo metu šį procesą stabdo labai daug kuriose pirkti žemę draudžiama. turtas, pripažintas nereikalingu, netintrukdžių: nėra aiškių savininkų, registrų kamu naudoti, nurašomas likviduoti. Už centras neregistruoja statinių, jeigu nėra turto likvidavimą ir nurašymą atsakingi BAUDŽIAMŲJŲ NĖRA jų pirminių statybos dokumentų, neseniūnai – jie sudaro sutartis su fiziniais Pagal Administracinių teisės paformuojami žemės sklypai“, – teigia jis. asmenimis ir leidžia jiems tuos statinius Kitas A.Burbos pasiūlymas – visus bešei- žeidimų kodekso 247(11) straipsnį likviduoti su sąlyga, kad bus sutvarkyta mininkius pastatus perduoti naujai Turto „Statinių naudojimo priežiūros viešojo teritorija. fondo ir Turto banko pagrindu įsteigtai administravimo subjektai“ numatoma, Panašiu keliu eina ir Kėdainių rajono institucijai prie Finansų ministerijos. kad statinių techninės priežiūros taisy- savivaldybė, pernai nugriovusi šešių ap„Ji, turėdama vienose rankose valstybės klėse numatytų priemonių netaikymas, leistų pastatų kompleksą. turtą, galėtų efektyviai ir tikėtina be pa- kai yra pavojinga statinio deformacija pildomų asignavimų išspręsti šią įsise- ir griūties grėsmė, užtraukia baudą nuo ES REMIA SAUGOMŲ nėjusią problemą“, – mano Seimo narys. tūkstančio iki 5 tūkst. litų, o statinių TERITORIJŲ TVARKYMĄ Paklaustas, ar atsirastų investuotojų, techninės priežiūros taisyklių nesilaiNors keletas savivaldybių ir rodo norinčių pirkti iki šiol buvusius niekam kymas kitais atvejais užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 200 iki tūkstančio sektinus pavyzdžius, vis dėlto kol kas litų. Visa bėda, kad nėra kam tų baudų Lietuvoje konkretesni darbai griaunant skirti. apleistus bešeimininkius pastatus vykSpecialistai išskiria 3 bešeiminin- domi tik saugomose teritorijose – rekių pastatų rūšis. Pirmieji – tokie, ku- gioniniuose parkuose ir draustiniuose. Vidmantas Bezaras, Aplinkos rių savininkai kažkada gavo čekius, Finansiškai tam daugiausia padeda Euministerijos Saugomų teritorijų ir bet už juos nusipirktų pastatų neįteisi- ropos Sąjunga. 12 mln. litų vertės prokraštovaizdžio departamento no Registrų cenjektas „Apleistų direktorius tre. Kas pasiėmė Skaičiuojama, kad bešeimininkių statinių ir kitų kažkiek plytų, apleistų ir niekam nereikalingų aplinką žalojankas metalo kons- pastatų šalyje yra 9 tūkst. 312. čių objektų likvitrukcijas ar kokį Apie 90 proc. statinių priskirtina davimas“ turėtų metalinį kaminą būti pradėtas šienegyvenamųjų pastatų grupei. į supirktuvę numet. vilko. Kiti pastaSkaičiuojama, to savininkai tiesiog nepastebėjo, kad kad bešeimininkių apleistų ir niekam statinys tyliai buvo grobstomas, kol iš nereikalingų pastatų šalyje yra 9 tūkst. jo beliko svyruojančios sienos. Tokių 312. Daugiausia jų – Pasvalio, Molėtų, pastatų lyg ir visai nėra, nes jie niekur Anykščių ir Radviliškio savivaldybėse, neregistruoti. mažiausia – Druskininkų, Klaipėdos, Antroji pastatų grupė priklauso Panevėžio miestų, Palangos, Ukmergės tiems šeimininkams, kurie jau įteisintus savivaldybėse. pastatus pigiai nusipirko Lietuvai atkuApie 90 proc. statinių priskirtina riant nepriklausomybę, bet netrukus negyvenamųjų pastatų grupei, gyvenasuprato, kad tas turtas jiems neduoda mosios paskirties pastatai sudaro apie 4 jokios naudos. Savininkai sargų nesam- proc. apleistų statinių. Lietuvos saugodė, statinius paliko likimo valiai ir šie mose teritorijose, kurios užima 16 proc. pradėjo griūti. Tų savininkų pavardžių šalies teritorijos, užfiksuoti apie 1 tūkst. šiandien atsekti nebeįmanoma. 200 apleistų statinių. 21

istorija

VĖJO MALŪNAI –

SVARBUS istorijoS PALIKIMAS Dr. Dalia Avižienė, GTC Botanikos institutas

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

VĖJO ENERGIJOS PANAUDOJIMAS

Vėjas – tai labai svarbus atsinaujinantis energijos šaltinis, kuriuo žmonės išmoko naudotis daugiau nei prieš 5500 metų. Ši energija buvo naudojama įvairiausioms reikmėms.

Pirmiausia vėjo energija buvo pritaikyta buriniuose laivuose. Tokiais laivais jau naudojosi daugelis senovės civilizacijų (kinai, egiptiečiai, finikiečiai, graikai, romėnai). Vėjo varomi laivai leido žmonėms susisiekti jūromis ir atrasti naujus žemynus. V–VII a. tibetiečiai ir kinai sukūrė vėjo sukamus maldos malūnus. Maldos malūnas – tuščiaviduris, cilindro formos, aplink savo ašį besisukantis įrenginys, kurio viduje įdėti ritinėliai su maldomis. Kiekvienas maldos malūno apsisukimas prilygsta jame sudėtų maldų sukalbėjimui. Ant medinės rankenos įtaisyti nedideli maldos malūnėliai yra neatskiriama kiekvieno tibetiečio, nepaliečio ir kitų lamaistų maldininkų atributas. Pirmieji vėjo malūnai su vertikaliąja sparnų ašimi išrasti IX a. Persijoje, o vėliau išplito Vidurio Rytų ir Centrinėje Azijoje, Kinijoje ir Indijoje. Vakarų Europoje vėjo malūnai su horizontaliąja sparnų ašimi atsirado X a., o XII–XIII a. jie buvo gerai žinomi daugelyje Europos ir Artimųjų Rytų kraštuose. Vėjo malūnai buvo svarbūs technikos ir architektūros paminklai, nuo kurių priklausė valstybių ekonomika, karyba ir kultūros plėtra. Naudodami vėjo energiją, veikė ne tik grūdų malimo malūnai, bet ir popieriaus fabrikai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, kruopinės, pieninės, aliejaus spaudyklos, siurblinės, vėjinės žemsiurbės laivuose ir kt. Malūnai buvo kariuomenės aprūpinimo maistu objektai, todėl įvairių laikotarpių karo metu nemažai malūnų buvo sugriauta arba apgadinta. Vėjo malūnų unikalumas ir svarba buvo perteikiama peizažiniuose, religiniuose ir istoriniuose paveiksluose. Malūnų įtaka technikos raidai pasauliniu mastu neabejotina. Malūnai skatino daugelio mokslo šakų, tokių kaip aerodinamika, mechanika, architektūra, vystymąsi. Malūnų statyba ugdė daugelio sričių amatininkus: dailides, stalius, kalvius, akmenskaldžius, statybininkus, girnų kalėjus, mūrininkus, audėjus, virvininkus, tekintojus ir, be abejo, malūnų meistrus bei malūnininkus (Andrejevas, Morkūnas, 1982). Kaip rodo mūsų laikus pasiekę malūnai, malūnų meistrai turėjo būti gerai susipažinę su medžiagų savybėmis ir technologija. 23

istorija Dalios Avižienės nuotrauka

Lasiti plokščiakalnio simbolis – vėjo malūnai su baltomis burėmis, gaminantys elektros energiją, kuri anksčiau buvo naudojama ne tik buitinėms reikmėms, bet ir laukų drėkinimo sistemai (Kreta, Graikija, 2008 m.).

MALŪNŲ RAIDA LIETUVOJE

Dalios Avižienės nuotrauka

Pirmieji Baltijos kraštuose vėjo malūnus pradėjo statyti prie jūros gyvenę prūsai. XIV a. vėjo malūnai paplito Vakarų Lietuvoje, o vėliau – Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje. XV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo laikotarpiu pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. Bet ji sunkiai plėtėsi, ją alino nuolatiniai kryžiuočių puldinėji-

kų liejimui, popieriaus gamybai, grūdų malimui) (Basalykas, 1977). XVI a. pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo svarbiu grūdų tiekėju Europos rinkai. Kad žemdirbiams nereikėtų per toli eiti į lažą dvare, didesniuose dvaruose buvo steigiami jų filialai – palivarkai. Dvarų ir palivarkų pastatams reikėjo daug statybinių medžiagų – plytų, kalkių, akmens, medienos, stiklo. Tai skatino vietinių pramonės verslų vystymąsi. Siekiant gauti daugiau pajamų iš dvarų, dvarininkų žemėje prie dvarų ir palivarkų buvo steigiamos parduotuvės, smuklės, amamai. XVI a. Lietuvos žemės ūkyje vyko tų dirbtuvės, plytinės, malūnai ir kitodaug permainų, kios baudžiavinės atsirado poreikis Pirmieji Baltijos kraštuose vėjo versl i n i n k ystė s eksportuoti javus. malūnus pradėjo statyti prie jūros įmonės. Ilgainiui Buvo didinami iš tokių dvarų ir gyvenę prūsai. XIV a. vėjo malū- palivarkų išaugo dirbamų žemių plotai, stengiama nai paplito Vakarų Lietuvoje, o vė- miesteliai (Basi planingiau liau – Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje. salykas, 1977). ūkininkauti. XV– Augant miestams XVI a. išplito ir įvairūs malūnai (patran- pamažu keitėsi statomų statinių, tarp jų ir vėjo malūnų, išvaizda. Medinius malūnus keitė mūriniai, o šiaudinius malūnų stogus – skardiniai. Grūdų malimo malūnai buvo statomi vis didesni. Feodalizmo laikais (iki XIX a. vidurio) malūnai priklausė valstybei ir dvarams. Statyti verslinius malūnus turėjo teisę tik feodalai. Malūnai jiems davė didelį pelną, nes juose malti savo grūdus už specialų duoklės ar piniginį mokestį turėjo kiekvienas baudžiauninko ūkis. Vėjo malūnų atradimas palengvino vieną iš sunkiausių valstiečių darbą – sunkiųjų girnų sukimą. Daugiau kaip 3000 metų vėjo malūnai buvo ištikimi ir nepakeičiami žemdirbio padėjėjai. Vėjo malūnai buvo charakteringas dvaro ūkinės gamybinės zonos architektūrinis elementas. Dvaro pagalbiniai Pilaitės dvaro sodyboje priešais dvaro rūmus ir piliakalnį, šalia Sudervės upelio tvenkinių, stovi rekonstruotas XVI a. vėjo malūnas (2011 m.).

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Dalios Avižienės nuotrauka

Jau nuo senų laikų javų auginimas Lietuvoje yra viena iš svarbiausių žemės ūkio veiklos sričių (Anykščių raj., 2010 m.). Be to, buvo nutiestas geležinkelis ir Lietuvą užplūdo pigesni, iš kitų gubernijų atvežti grūdai. Beveik visų malūnų egzistencija baigėsi. Žemės ūkis ėmė specializuotis pieninės gyvulininkystės ir kiaulininkystės srityse.

VIETOS PARINKIMAS

Vieta malūnams statyti buvo parenkama labai apdairiai. Pirmiausia jie plito prie didelių upių, t. y. pagal senuosius

Dalios Avižienės nuotrauka

pastatai – svirnai, virtuvės, oficinos, arklidės – būdavo statomi arčiau dvaro pagrindinių rūmų. Vėjo malūnai, malūnininko namai, pieninės, kepyklos, alaus daryklos, spirito varyklos, lentpjūvės, plytinės, kalkinės ir kiti gamybiniai pastatai buvo planuojami atokiau nuo dvaro rūmų, teritorijos pakraštyje. Šiuo metu vėjo malūnai išlikę tik keliuose dvaruose – Baisiogalos (Radviliškio raj.), Pakruo jo, Žagarės, Akmenos (Anykščių raj.). Džiugu, kad net Vilniuje, Pilaitės dvare, galima rasti išlikusį XVI a. kultūros paveldo objektą – vėjo malūną. Pilaitės dvaro sodyboje, priešais dvaro rūmus ir piliakalnį, šalia Sudervės upelio tvenkinių stovi 2011 m. rekonstruotas XVI a. vėjo malūnas. XIX a. viduryje panaikinus baudžiavą, žemės ūkio būklė dar labiau pagerėjo, valstiečiai jau galėjo malti savo grūdus bet kuriame malūne, galėjo statytis kelių šeimų kolektyvinius malūnus, nedidelius vėjinius malūnėlius vienos šeimos poreikiams. Stengtasi vėjo malūnus statyti iš pigesnių medžiagų, ypač iš molio arba ilgaamžio akmens mūro ar plytų. Iš molio buvo statomi ne tik daugiaaukščiai vėjo malūnai, bet ir ūkiniai gamybiniai pastatai, smuklės ir kt. Vėjo malūnų statyba suintensyvėjo ir jie paplito po visą Lietuvą. Kartografiniai šaltiniai liudija, kad XIX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo apie 200 vėjo malūnų, o 1914–1921 m. – jau apie 1000. Dėl XIX a. pabaigoje kilusios pasaulinės agrarinės krizės, Europoje kritus grūdų kainoms, javų ūkio plėtra sustojo.

tradicinius kelius. Nemunas buvo vienu iš svarbiausių prekybos kelių, jungiančių Vakarų Europą ir Rusiją. 1777 m. prie Nemuno Sudargo–Vilkijos ruože buvo 3 vėjo malūnai, o XX a. pradžioje tame pačiame ruože – 26. Vėjo malūnai buvo statomi ir kaimų pakraščiuose. Dažniausiai buvo pasirenkamos derlingos lygumos, kur buvo gerai išvystytas žemės ūkis, taip pat pievose ar laukuose, kur nėra vandens telkinių ir vyrauja nesūkuriuoti vėjai. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie užvaldydavo erdvę ir pagyvindavo monotonišką lygumų kraštovaizdį. Kaimų pastatai, tarp jų ir malūnai, buvo priderinami prie reljefo ir hidrografinių elementų. Kalvotose vietovėse vėjo malūnų statybos aikštelės buvo parenkamos ant kylančių kalvų. Esant prastesnėms vietovės sąlygoms, vėjo malūnas buvo iškeliamas ant aukšto pamato. Žiūrėta, kad šių statinių neužstotų pavieniai medžiai, miškas ir pastatai. Vėjo malūnai buvo aukščiausi iš kaimo pastatų, siekė iki 30 m aukščio. Jų siluetai dominavo kaime. Stovėdami atokiai nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi.

Kepurinis XIX a. vėjo malūnas – pagrindinis Pajūrio muziejaus akcentas (Ventspilis, Latvija, 2006 m.). 25

istorija Irenos Kusaitės nuotrauka

VĖJO MALŪNŲ LIKIMAS

XX a. viduryje vėjo malūnų era baigėsi: vietoj vėjo energijos pradėta naudoti elektros energija. Netekę ūkinės-ekonominės reikšmės malūnai ėmė labai sparčiai nykti. Daugelis jų palikti likimo valiai. Kai kuriuose įrengti sandėliai, paliekant įrenginius, o kituose – išmetus įrenginius. Nemažai malūnų perduota kolūkiečiams nugriauti arba panaudoti ūkiniams reikalams. Dabar daugelio malūnų nebelikę, kiti stovi apgriuvę, o kai kurie restauruojami ir prikeliami naujam gyvenimui. Šiuo metu yra surinkta informacija apie išlikusius 76 malūnus: sukaupta medžiaga apie jų būklę, padarytos išlikusių ar iš dalies išlikusių vėjo malūnų nuotraukos, aprašytas kiekvieno jų autentiškumas. Dalis malūnų yra saugoma muziejuose (Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse Kaišiadorių raj., Žemaitijos kaimo muziejuje Telšiuose, Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje Radviliškio raj., Aušros muziejuje Šiauliuose ir kt.). Kita vėjo malūnų pritaikymo forma – visuomeniniai muziejai. Vienas XIX a. kepuriniame vėjo malūne įrengtas muziejus (Latvija, 2007 m.). iš pirmųjų muziejų Kauno medžiotojų draugijos narių iniciatyva buvo įsteigtas Miesteliuose ir miestuose malūnai buvo buvo stabilūs – stipresnis vėjas dažnai Giedraičių malūne (Radviliškio raj.). Mastatomi ant pamatų. Tarsi jausdami savo juos nuversdavo. Tuo tarpu plytiniai ar lūne-muziejuje buvo eksponuojami senovertę, vėjo malūnai aukščiu dažnai drįs- akmeniniai malūnai buvo ilgaamžiai, viniai medžioklės ir buities reikmenys, davo rungtis net su bažnyčiomis. tačiau reikėjo daug medienos plytoms ir liaudies menininkų dirbiniai. Stultiškių kalkėms išdegti, kaimo vėjo matodėl dėl statybų Dabar daugelio malūnų nebeli- lūne (Panevėžio ARCHITEKTŪRINĖS mažėjo miškų kę, kiti stovi apgriuvę ir tik dalis raj.) veikia Linų FORMOS plotai. Ypač įdo- restauruojama ir prikeliama nau- muziejus. MuzieVėjo malūnų architektūrinės formos mūs ir vertintini juje išsaugota dajam gyvenimui. buvo labai įvairios. Pradžioje buvo sta- iš molio plūkti ir lis malimo techtomi stiebiniai vėjo malūnai, gręžiami į griautiniai manikos, įrengta su vėją visu liemeniu, o nuo XVIII a. pra- lūnai, dengti nendrėmis arba šiaudais. linininkyste susijusių daiktų ekspozicija dėjo plisti tobulesni – kepuriniai, kurių Lietuvoje bene vienintelis molinis vėjo (audimo staklės, įrankiai linams apdosparnai į vėją buvo pasukti viršutine da- malūnas su visa įranga yra išlikęs Joniš- rorti, taip pat raštuotos staltiesės, rankšlimi – kepure. Kepuriniai malūnai daž- kio rajone Melnių kaime. luosčiai). Stačiūnų kaimo vėjo malūnas niausiai buvo ketursparniai, o stiebiniai Kepuriniuose malūnuose erdviausias (Pakruojo raj.) tapo vienu iš svarbiausiu būdavo ir be sparnų. buvo pirmas aukštas, o kiti laipsniškai traukos centru. Jame organizuojami viStiebiniai vėjo malūnai daugiausia mažėjo. Didesniuose malūnuose būdavo suomeniniai renginiai, padedantys subuvo mediniai, 2–3 aukštų, kvadratinio javų lukštenimo, kruopinės (skaldymo), burti miestelio bendruomenę, rengiamos arba stačiakampio plano, vidutiniškai javų valymo, miltų sijojimo, rūšiavimo edukacinės programos. Muziejuje galima 10 m aukščio. Kepuriniai vėjo malūnai mašinos, valcai. Malūnuose buvo ir puo- susipažinti su malimo technika, senobuvo mediniai, moliniai bei mūriniai šybos detalių. Išradingai buvo taikomos viniais ūkio padargais, kaimo buities (plytų arba akmenų mūro), 3–5 aukštų natūralių statybinių medžiagų spalvinės paveldu. Šiuo metu restauruojamas Žair siekė 20 m aukštį. Mediniai kepuri- savybės, formos ir faktūros ypatumai. liūkių vėjo malūnas Šiauliuose. Įgyvenniai malūnai buvo aštuonkampio plano, Mediniuose malūnuose dažniausiai dinus projektą, malūnas su šalia atkurtu o mūriniai – nupjauto kūgio formos. buvo dekoruojami balkonėliai, prie sto- malūnininko namu taps Šiaulių „Aušros“ Mediniams vėjo malūnams reikėjo daug gelių kalamos dailiai išpjautos vėjalen- muziejaus etnografijos centru. Čia bus geros medienos, tačiau ši medžiaga buvo tės. Mūrinių malūnų langus puošdavo rengiami edukaciniai užsiėmimai, orgatrumpalaikė. Stiebiniai malūnai ne- skliauteliai, apvadai ir kt. nizuojamos etnokultūros šventės. 26

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Jūratės Sendžikaitės nuotrauka Dalios Avižienės nuotrauka

XVIII a. vėjo malūnas – vienas iš San Susi rūmų parko akcentų (Potsdamas, Vokietija, 2008 m.).

Kai kurie malūnai pritaikyti poilsiui ir rekreacijai: juose įrengti restoranai ir kaimo turizmo sodybos (Šeduvos (Radviliškio raj.), Vencavų kaime (Zarasų raj.). Senieji vėjo malūnai – išskirtinė Lietuvos kraštovaizdžio puošmena, sukurta žmogaus, bet idealiai pritapusi gamtinėje aplinkoje. Ne veltui malūnai yra dažnai minimi lietuvių tautosakoje, mūsų menininkų kūryboje. Prisiminkime mistinį K. Borutos romaną „Baltaragio malūnas“ ir XX a. Lietuvos kinematografijos perlą – režisieriaus A. Žebriūno ir kompozitoriaus V. Ganelino miuziklą „Velnio nuotaka“. Šimtmečiais praktinė malūnų nauda tiek kaimo žmonėms, tiek miestiečiams buvo akivaizdi ir nenuginčijama. Šiuo metu Lietuvoje nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registre yra įregistruoti 76 pilnai ar iš dalies išlikę malūnai. Saugokime ir atgaivinkime senuosius vėjo malūnus kaip mūsų kultūros ir technikos paveldo bei agrarinio kraštovaizdžio objektus. Tik taip ateinančias kartas galėsime supažindinti su mūsų protėvių gyvenimu ir buitimi. Dalios Avižienės, Jūratės Sendžikaitės ir Irenos Kusaitės nuotraukos

Apleistas vėjo malūnas (Šiaurės Lenkija, 2006 m.) 27

Energetika

VĖJO JĖGAINĖS

XXI AMŽIAUS LIETUVAI Dr. Romas Pakalnis

Kad ir kiek idealizuosime vėjo malūnų epochą, vis dėlto ji baigėsi, kai tik atsirado kiti, efektyvesni energijos gamybos būdai, pirmiausia – kai buvo panaudota elektros energija. Tada nustojo suktis vandens malūnų ratai ir vėjo malūnų sparnai.

Vėjo jėgainių parkas Baltijos jūroje, prie Danijos, vandenyje atsispindinčių debesų fone – vos pastebimas. Lietuvoje šis laikotarpis sutapo su sovietine okupacija, privačios nuosavybės nacionalizavimu ir bet kokios privačios iniciatyvos slopinimu. Buvo laikas, kai vartotojams maža terūpėjo, iš kurio elektros gamintojo laidais teka elektros srovė. Tačiau didėjant energijos poreikiams ir mąžtant iškastinio kuro ištekliams, baigiantis XX a., Vakarų Europoje kaip grybai po lietaus ėmė dygti vėjo jėgainės – kur kas efektyviau nei girnas sukdavę vėjo malūnai – nūnai bet kuriai ūkio šakai gaminančios elektros energiją. Vėjo jėgainės tapo ar tampa šių 28

laikų moderniais vėjo malūnų pakaita- Baltijos akvatorijoje, Alpių pašlaitėse, lais. Su šiuo faktu nėra taip lengva susi- Vidurio Vokietijos aukštumose jau vytaikyti ar bent apsiprasti. Nors ir keista, rauja ne natūralus kraštovaizdis – čia bet alternatyvos tokiam susitaikymui jis mus pasitinka jau iš tolo lėtai monėra. Mūsų kaijuojančiomis vėjo Lietuva, siekianti kurti ir stiprin- jėgainių mentėmynių – Vakarų Europos šalių – ti energetinę nepriklausomybę, mis. Važiuokime išvengs vėjo jėgainių statybos per Lenkiją ir kuo gyventojai ir val- ne džios pareigūnai bumo. labiau tolsime į jau apsisprendė ir Vakarus, tuo dautodėl visa grupė Vakarų Europos vals- giau vėjo jėgainių dabins kraštovaizdį. tybių nuo Portugalijos iki Vokietijos Visi supranta vėjo jėgainių įtaką aplinjau skęsta vėjo jėgainių miškuose. Jūrų kai: triukšmas, paukščių migracijos ir vandenynų pakrantėse, net Vakarų trikdymas, elektromagnetinis spinduAPLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

liavimas, nestabilumo keliamas diskomfortas. Daugelis šių ir kitokių priežasčių arba įtarimų dar ilgai lydės vėjo jėgainių statybos entuziastus. Ir nepaisant to vėjas vis labiau tampa ir taps alternatyviosios energetikos kūrėju. Lietuva, siekianti kurti ir stiprinti energetinę nepriklausomybę, neišvengs vėjo jėgainių statybos bumo. Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktoriaus Sauliaus Pikšrio manymu, net labai konservatyviu vertinimu Lietuvoje vėjo jėgainės galėtų pagaminti pusę valstybei reikalingo elektros energijos kiekio. Žinoma, tokiu atveju net atominių elektrinių reikalingumą Lietuvoje ir aplink Lietuvą būtų kur kas sunkiau pagrįsti. Tikėtina, kad optimistinėms S. Pikšrio prognozėms išsipildyti prireiks ne vieno dešimtmečio, Vėjo jėgainės, Vokietija, 2008 m. tačiau akivaizdu, kad jau dabar reikia profesionaliai keisti Lietuvos kraštovaizVėjo jėgainės, Estija, 2010 m. džio politikos kryptis ir numatyti galimus vėjo jėgainių ir vėjo elektrinių statybos liau reglamentuojamas vėjo jėgainės gaprioritetus ir padarinius. Esame įsitikinę, lingumas, matmenys, sanitarinės zonos kad šiandien Lietuvoje nebereikia svarsparametrai, numatomos perspektyvos tyti, ar plėtosime vėjo energetiką, ar ne. panaudoti pastatų konstrukcijas Saulės Reikia svarstyti, kaip ji bus plėtojama. Ir elementams išdėstyti. Tokios, labiau komčia galimi du ke pleksiškos prieliai: arba toleruo Kuriant didesnius vėjo jėgainių monės, mažintų sime stichišką parkus svarbu išskirti specialias k r a š tov a i z d ž io vėjo energetikos zonas, kuriose neigiamas jų po- vizualinę taršą, plėt rą ir dar vieelektros perdavinu pakankamai veikis kraštovaizdžiui ir aplinkos mo linijų poreikį agresyviu būdu sąlygoms būtų kuo mažesnis. ir sudarytų galikursime antromybes patenkinti pogeninį kraštovaizdžio chaosą, arba energijos poreikius naudojant alternatyišskirsime specialias zonas, kuriose kurvius atsinaujinančios energijos šaltinius. sime didesnius vėjo jėgainių parkus, įvertinę, kad būtent šiose zonose neigiamas Romo Pakalnio nuotraukos jų poveikis kraštovaizdžiui ir aplinkos sąlygoms apskritai bus mažesnis. Mūsų manymu, antrasis kelias perspektyvesnis, nes padėtų išvengti skverbimosi į saugo- Privati vėjo jėgainė ūkininko sodyboje, Vokietija, 2009 m. mas teritorijas ar jų prieigas, gyvenvietes ar būsimųjų gyvenviečių vietoves, paukščių intensyvios migracijos kelius. Šiuo atveju palankiau būtų vėjo jėgaines statyti antropogeninės veiklos jau pažeistose vietovėse – tuomet nuo antropogeninio poveikio pavyktų apsaugoti tas vietoves, kuriose šių pažeidimų mastas yra ne tiek ryškus. Tačiau vienaip ar kitaip svarstant, kai statysime iki 150–180 m aukščio vėjo jėgaines, jos dažniausiai taps vizualinės taršos priežastimi, nes neatitiks mūsų krašto lygumų ir neaukštų kalvų vertikaliosios sąskaidos mastelio. Kita vertus, ateityje išaugs ūkininko poreikis savo žemėje statyti vėjo jėgainę ne komercinėms, bet savojo ūkio reikmėms. Matyt, šiuo atveju gali būti deta29

Aplinkos pritaikymas

KUO VAŽIUOTI?

„Stock exchanging“

RENKAMĖS DVIRATĮ!

Daiva Baravykienė

Ką rinktumėtės – ar šiltą pavasario dieną riedėti dviračiu Vilniaus gatvėmis, ar beviltiškai įstrigus automobilių spūstyje nerimastingai žvilgčioti į laikrodį, suvokiant, kaip beprasmiškai eina laikas? O juk vien nuo minties apie lengvą ir gaivų vėjelį, draikantį plaukus leidžiantis dviračiu nuo kalno, apima svaigulys. ŠIEK TIEK ISTORIJOS

Dviračiai Vilniuje ir kituose dides niuose Lietuvos miestuose pradėjo rastis dar XIX a. pabaigoje. Daugiausia duomenų apie dviračius miestuose aptinkama nuo tada, kai buvo įsteigta Vilniaus dviratininkų draugija (1893 m.). 1940 m. Vilniaus savivaldybei suregistravus visas mieste esančias transporto priemones, dviračių užregistruota 30

daugiausia – 4 886. Dviratininkai, važinėjantys Vilniaus gatvėmis, turėjo laikytis Miesto dūmos patvirtintų Vairavimo dviračiais Vilniaus mieste privalomų taisyklių. Tačiau ši transporto priemonė ilgainiui tapo nepageidaujama miesto gatvėse, todėl važinėti dviračiais buvo uždrausta net 32 miesto gatvėse ir skersgatviuose (dab. senamiestyje).

KAS PASIKEITĖ?

Šiandien dviračio naudojimą lemia jiems pritaikyta infrastruktūra, jos plėtojimas, vietovės klimatas, reljefas, kelių ir gatvių būklė, automobilių eismo intensyvumas, kelių eismo kultūra. Deja, Lietuvoje sąlygos dviratininkams nėra itin palankios. Nors negalima paneigti, jog šiuo metu kiekvienas didesnis Lietuvos miestas skiria nemažai lėšų dviračių infrastruktūrai atnaujinti ir kurti. Kuriamos naujos dviračių eismo strategijos, tiesiami nauji ir remontuojami seni dviračių takai, projektuojami visuotiniai, ištisiniai dviračių tinklai (dviračių juostos, vienos ir dviejų pusių dviračių takai, mišraus eismo gatvės, sankryžos), prie didžiųjų prekybos centrų įrengiami dviračių stovai. Ne vieno Lietuvos miesto savivaldybė turėjo puikią progą pasinaudoti Europos Sąjungos lėšomis ir vykdyti iš dalies finansuojamą tarp-

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

KAS NUVEIKTA, KAD DVIRATININKAS JAUSTŲSI VISATEISIU EISMO DALYVIU?

Vilniaus savivaldybės tinklalapyje pateik iama informacija, kad šiuo metu vilniečiai ir miesto svečiai gali keliauti ekologišku transportu 89 km ilgio specialiai paženklintais takais. 2010 m. Vilniuje buvo įrengtos naujos dviračių takų atkarpos Upės g. sujungtos krantinės 77 m ilgio takeliu, Birutės g. įrengtas naujas 215 m ilgio takas. Suremontuoti šaligatviai, įrengti nuvažiavimai ir paženklinti takai: Upės, Sėlių, T. Narbuto, Žalgirio, Saltoniškių, Justiniškių, Minties, Žirmūnų, Ateities, Jeruzalės, O. Milašiaus, Lizdeikos, Verkių gatvėse, Laisvės prospekte. Dviračių mėgėjams pageidaujant, Verkių gatvėje nuo Trinapolio vienuolyno link vandens malūno, šiltojo sezono metu, automobiliams yra paliktas vienos pusės eismas, kad laisva kelio juosta galėtų važiuoti dviratininkai.

Vilniaus miesto savivaldybės iliustracija

Vilniuje nuo 2004 m. nutiesta 20,7 km dviračių takų: 2004 m. – 1,56 kilometrai naujų dviračių takų, 2005 m. – 0,92 km, 2006 m. – 5,97 km, 2007 m. – 4,42 km, 2008 m. – 7,83 km. Keliones dviračiu siūloma rinktis ir kituose Lietuvos miestuose. Kauno miesto dviračių takų sistema pradėta planuoti prieš 20 metų. Šiuo metu dviratį turi kas

trečias kaunietis. Iš viso Kaune suplanuota apie 176,60 km dviračių takų. Iškeitusieji automobilį į dviratį ir į paskaitas ar darbą važiuojantys šia transporto priemone dažnai skundžiasi, kad ekologiška transporto priemonė Lietuvoje dar vis nelaikoma visaverte transporto priemone. Dviratininkai susiduria su įvairiomis kliūtimis.

Kauno miesto savivaldybės iliustracija

tautinį projektą „Saugumo ir judrumo optimizavimas dėl darnaus transporto ir sveikatos“ (angl. Safety and mobility optimization for sustainable transport and health – SMOOTH). Pagrindinis projekto tikslas – įgyvendinti priemones, kurios padėtų skatinti naudojimąsi bemotorėmis transporto priemonėmis, užtikrinti jų saugumą gatvėse. Nutirpus sniegui ir kiek sušilus orams dažnas automobilį iškeičia į dviratę transporto priemonę ir pasileidžia Vilniaus gatvėmis. Kas lemia tokį miestiečių pasirinkimą? Žmonės, vis labiau besigręžiantys į sveiką gyvenimą, siekia tausoti gamtą, mažinti automobilių daromą žalą. Todėl net neabejojama, kad dviratis, kaip ir kitos biotransporto priemonės, taps vis populiaresnis. Dar visai neseniai į dviratininką, rie dantį miesto gatvėmis, buvo žiūrima kaip į keistuolį. Dabar situacija visai kitokia. Dažną miestietį dviratis pavilioja ne tik dėl sveiko gyvenimo būdo, bet ir dėl galimybės išvengti transporto spūsčių. Kol vieni svarsto, ar dviratis taps alternatyvia transporto priemone, priimtina kiekvienam lietuviui, kiti skeptikams bando įrodyti, kad dviratis – puiki transporto priemonė. Lietuvos miestai yra nedideli ir idealiai tinka keliauti dviračiais. Nors kol kas iki tobulumo dar toli. Neretai norintys dviračiu nuvykti nuo taško A iki taško B turi apsišarvoti kantrybe ir pasirengti įveikti ne vieną iššūkį.

Aplinkos pritaikymas Ne viską gali išspręsti investicijos. Veiksniai, kuriuos įgyvendinus, dviKiekvienas eismo dalyvis turi investuoti į račių eismui Vilniuje bus sudarytos dar kultūrą, tada eismo sąlygos ir dviratinin- palankesnės sąlygos: ketinama apriboti kams, ir pėstiesiems taps tik draugiškes- automobilių eismą centrinėse miestų nės. Nuo 2005 m. dalyse ir rekreacigegužės mėnesio Žmonės gręžiasi į sveiką gyveni- nėse zonose, įvesLietuvos didžių- mą, siekia tausoti gamtą, todėl ti mokesčius aujų miestų gatves neabejojama, kad dviratis, kaip tomobiliams. Be užtvindo „Kritinė ir kitos biotransporto priemonės, to, miesto 2010– masė“. „Kritinė 2020 m. stratetaps vis populiaresnis. giniame plane masė“ (angl. crinumatyta miesto ticall mass) – tai visame pasaulyje paskutinį mėnesio penk- teritorijoje ir prieigose įrengti tarptautadienį vykstanti akcija, kai žmonės važi- tinę turistinę „EuroVelo“ dviračių trasą, nėjasi dviračiais miesto gatvėmis. Kritinė modernizuoti dviračių takų susisiekimo masė neturi nei vadovų, nei tikslų. Jos tinklo infrastruktūrą, įrengti dviračio pagrindinis noras – susitikti ir bendrai stovus bei užtikrinti dviračių nuomos džiaugtis saugiu važinėjimu gatvėmis. paslaugų teikimą.

POILSIAUKIME AKTYVIAI

Rekreacinėse zonose situacija yra kur kas palankesnė dviratininkams. Neringoje dviračių takas vingiuoja nuo Smiltynės iki Nidos (apie 50 km). Lietuvos kurortiniuose miestuose sparčiai plinta taksi dviračiai, velomobiliai. Užsienio svečiai mielai renkasi tylią ir ekologišką transporto priemonę, kuri yra puikus pasirinkimas norintiems pasimėgauti apylinkių vaizdais. Pirmenybę teikiantiems aktyviam poilsiu tikrai verta išbandyti maršrutą, kuris driekiasi visu pajūriu. Tai beveik 200 km pajūrio dviračių trasa, kuri pirmoji šalyje buvo paženklinta dviračių trasos ženklais. Pajūrio dviračių trasą sudaro trys skirtingos atkarpos, kurios susikerta Klaipėdoje: • nuo Klaipėdos iki Nidos (~ 50 km); • nuo Klaipėdos iki Būtingės (~ 50 km); • nuo Klaipėdos iki Rusnės salos (~ 110 km).

„Dreamstime“

PASIŽVALGYKIME SVETUR

Skandinavijoje jau senokai propaguojamos kelionės dviračiu. Dviratis čia ne tik aktyvaus poilsio priemonė. Dviratis – tai transporto priemonė vykstantiems ir į darbą, ir į mokyklą. Kai kurios įstaigos turi net savo dviračių parką, šiuo transportu darbuotojai vyksta į susitikimus. Niekas nepaneigs, kad Skandinavijoje puikiai išpėtotas dviračių eismas, dviratininkams sukurtos itin palankios ir saugios eismo sąlygos. Gatvėse telpa ir automobiliai, ir dviratininkai, ir pėstieji. 2010 m. tinklalapyje www.askmen. com buvo paskelbta dešimt dviratininkams draugiškiausių Pasaulio miestų: • Dešimtuko viršuje atsiranda Amsterdamas (Olandija). Šis miestas užima pirmąją vietą, nes net 40 procentų gyventojų Amsterdame pagrindine transporto priemone renkasi dviratį. Bendro naudojimo dviračiai yra prieinami visuose miesto dalyse. Netrukus miesto centrinėje geležinkelio stotyje ketinama įrengti didžiausią dviračių aikštelę. • Antra vieta atitenka Kopenhagai (Danija). Niekam ne paslaptis, kad Europos žaliuoju miestu vadinama Kopenhaga šią vietą pelnė ne veltui. Šis miestas – kiekvieno dviratininko svajonė. Mylios besidriekiančių dviračių takų, žaliosios zonos – tai bene pagrindiniai veiksniai, lėmę, kad Kopenhaga taip vilioja žaliuosius keliautojus. Čia 32 procentai miesto APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

„Kritinė masė“ Vilniuje

Raimundo Daugėlos nuotrauka

ta, kad dviratis yra labai patogi susisiekimo priemonė, ypač keliaujant Pekino gatvėmis, kurios perpildytos automobilių, o spūstys susidaro tokios didelės, kad jose galima praleisti ir po kelias valandas. Oro užterštumas privertė vietos politikus investuoti į dviračių takus. • Vienas iš didžiausių trūkumų, su kuriais tenka susidurti dviratininkams, – varginantis pedalų mynimas, kai tenka užvažiuoti į kalną. Norvegijoje, Trondheimo mieste, buvo pasiūlytas puikus sprendimas šiai problemai spręsti – dviračių keltuvai, kurie veikia kaip slidžių keltuvai ir leidžia dviratininkui lengvai pasiekti kalno viršūnę.

•

gyventojų kelionei renkasi dviratį. Šiame mieste kiekvienas gali nemokamai naudotis viešaisiais dviračiais, palikęs tik simbolinį užstatą. Nepaisant to, kad Bogotos (Kolumbija) vyriausybė niekaip neapsisprendžia dėl dviračių programos patvirtinimo, tik 13 procentų šio miesto gyventojų turi nuosavus automobilius ir tai yra labai palanku plisti dviračiui transportui. Brazilijos miestas Kuritiba taip pat patenka į sąrašą. Dviračių takai puikiai suplanuoti šio miesto centre. Daugelis miestiečių dviratį pasirinko kaip ekologišką alternatyvą miestą perpildžiusiems automobiliams. Prieš kelerius metus Monrealio (Kanada) valdžia investavo į dviračio trasų atnaujinimą ir naujų dviračio ke lių tiesimą. Taip buvo siekiama su kurti dviratininkams draugišką miestą. Investicija pasiteisino. Ne vie nas Monrealio gyventojas automobilį iškeitė į gamtą tausojančią transporto priemonę. Portlendas (JAV) sukūrė dviračių takų tinklą, kuris jungia miestą su

KODĖL DVIRATIS?

• Mūsų planeta labai graži ir kiekvienas automobilis, iškeistas į dviratį, padės ją išsaugoti ir sumažinti taršą. • Tai, ką patiriate riedėdami dviračiu, niekada nepatirsite važiuodami automobiliu. Juk dviratis mumyse išlaisvina vaiką, leidžia pajusti laisvę... • Tai gerina Jūsų fizinę ir emocinę sveikatą. • Tai kur kas mažiau išlaidų reikalaujanti transporto priemonė. • Tai puikus būdas turiningai praleisti laiką.

priemiesčiais. Gyventojams siūloma išsinuomoti pigių dviračių. Dviračių trasos driekiasi daugiau kaip 260 mylių. • Bazelyje (Šveicarija) dviračių takų Vieniems dviratis – galimybė akmaršrutai suplanuoti ne tik gyventojams, bet ir turistams. Šiame mieste tyviai ir sveikai praleisti laisvalaikį, kineturintys savo dviračio nebrangiai tiems – ekologiška susisiekimo priemonė. jį gali išsinuomoti ne tik kasdienėms Jau senokai suvokta, kad vienas iš būdų reikmėms, bet ir apžvalginei kelionei sumažinti transporto srautų didėjimą miestuose ir neipo apylinkes. • Barselona (Is Aktyvaus poilsio mėgėjams verta giamą transporto pa nija) – tai išbandyti maršrutą, kuris driekia- poveikį aplinkai – dar vienas Eusi visu Lietuvos pajūriu, – tai be- skatinti alternatyviojo transporto ropos miestas, kuriame, be veik 200 km pajūrio dviračių trasa. naudojimą. Ne tik didelės įprastų dviratininkams skirtų trasų, šviesoforų ir investicijos į dviratininkams skirtos infženklų, yra sukurtas vadinamasis ža- rastruktūros kūrimą, bet ir automobilių liasis žiedas. Mieste yra net 100 dvi- vairuotojų pagarba dviratininkams bei račio stočių, kur kiekvienas norintis tolerancijos ugdymas padės sukurti dvigali pasinaudoti dviračiu, o nuvažia- ratininkams palankią aplinką, skatinti dviračių eismo plėtrą. vęs norima maršrutą jį gražinti. • Kaip ir daugumoje besivystančių šaStraipsnyje panaudota medžiaga: lių, taip ir Pekine (Kinija) dažnas dar Antanas Rimvydas Čaplinskas vis renkasi automobilį kaip pagrin„Vilnius. Legendos ir tikrovė“, dinę susisiekimo priemonę. Tačiau www.vilniustransport.lt, www.vilnius.lt. nemažai Pekino gyventojų pripažįs-

technologijos

ŽALIA

ELEKTROS

SPALVA

Jonas Malinauskas

Įsismarkavus globaliniams klimato pokyčiams ir visame pasaulyje brangstant energijos nešėjams intensyviai ieškoma alternatyvos tradiciniams vidaus degimo varikliams. Ypatingo dėmesio sulaukia elektromobiliai: dešimtys kompanijų kuria prototipus vieną po kito ir, rodos, jau netrukus jie plūstels į gatves. Bet...

„Dreamstime“

PRADŽIA

Neabejotini elektros pavaros pranašumai paaiškėjo dar XIX amžiaus pabaigoje sukūrus pirmuosius veikiančius elektromobilius. Šiandien jau nedaug kas pamena, kad 100 km/val. greičio barjeras pirmąkart buvo įveiktas ne benzinu, o elektra varomu automobiliu „La Jamais Contente“ (Belgija) 1899 m. Jis pasižymėjo puikia dinamika, turėjo labai paprastą ir patikimą konstrukciją, buvo labai saugus eksploatuojant. Tačiau trūkumai pasirodė ne ką mažesni: akumuliatoriai sudarė nemažą dalį mašinos svorio, o jų pakrovimas trukdavo iki keliasdešimties valandų. Be to, elektromobilis važiavo kad ir veržliai, bet netoli: vienos baterijų įkrovos pradžioje pakako vos 100 kilometrų, ir per visą

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

XX amžių šis rodiklis menkai tepasikeitė. Taigi visą tą laiką pasaulio keliuose besąlygiškai dominavo triukšmingi, smirdantys, bet toliaeigiai benzininiai bei dyzeliniai automobiliai. Aišku, elektromobilių taupumas ir ekologiškumas, ypač naudojant miesto sąlygomis, buvo visuotinai pripažįstamas ir labai viliojantis. Turtinguose pasaulio regionuose su komplikuota ekologine situacija (pvz., Kalifornijoje) buvo ne kartą bandyta organizuoti serijinę elektromobilių gamybą, tačiau deramos infrastruktūros (pakrovimo stotelių, aptarnavimo punktų) stoka ir ilgas baterijų krovimo laikas visus šiuos bandymus sužlugdė. Vietoj krovimo buvo bandyta taikyti viso baterijų bloko keitimą, tačiau taip pat nesėkmingai, kadangi tam reikėjo specialių stendų ir keltuvų.

ELEKTRA PLIUS BENZINAS

Tačiau išradėjai nenurimo ir galų gale rado kompromisą, įgavusį vadinamos hibridinės schemos pavidalą: į automobilį įmontuojami iškart dviejų rūšių varikliai: vidaus degimo variklis Rusiškas „Jo-mobilis“ bus varomas elektra ir rotoriniu varikliu. suka priekinius ratus, o du nedideli elektros varikliai – galinius (gali būti ir atvirkščiai). Pirmasis tokios sche- viklis rodo išsvajotąjį „0“, kadangi dirba lės talpos superkondensatoriai, gerokai mos automobilis, plačiai žinomas jau ir tik elektros varikliai. Maža to, stabdant lengvesni, nei tradicinės baterijos, kuLietuvoje, yra „Toyota Prius“, pradėtas daviklio rodyklė gali nukristi ir žemiau rių energija maitina abi ašis sukančius gaminti dar 1997 m. Užmiestyje tokia „nulio“, kadangi tuo metu elektros va- 15 kW elektros variklius. Naudodamas mašina varoma vidaus degimo vari- rikliai patys veikia kaip generatoriai ir vien kondensatorių energiją automobilis kliu, kuris pakeliui dar suka generato- grąžina elektrą atgal į nikelio metalo hi- tegali nuvažiuoti 2 km, bet važiuojant mišriu ciklu ir dalį energijos stabdymo rių, įkraunantį akumuliatorių talpas. O dridų baterijų bloką. Kiek artimesnė klasikiniam elektro- metu grąžinant į kondensatorių bloką mieste automobiliui judant nedideliu greičiu ir stoviniuojant kamščiuose į mobiliui yra kitokia transmisijos sche- pasiekiama įspūdinga 1200 km rida viedarbą stoja elektros pavara. Įsibėgėjus ma, kurioje vidaus degimo variklis at- nu baku ir 3,5 l/100 km vidutinės kuro kiek smarkiau (paprastai iki 20–30 km/ lieka tik pagalbinį vaidmenį. Jis suka ne sąnaudos. Belieka pridurti, kad origival.) prisijungia ir vidaus degimo vari- ratus, o vien elektros generatorių, kurio nalaus dizaino plastikinis „Jo-mobilio“ energija gali būti kėbulas visuomet dažomas 2 spalvomis, klis, o ypač dinamiškam startui 100 km/val. greičio barjeras pir- nukreipiama arba simbolizuojančiomis mišrų pavaros tipą galima naudoti mąkart buvo įveiktas ne benzinu, į akumuliatorius, ir jos draugiškumą aplinkai. arba į ratus suPanašiu principu veikia jau serijiniu abiejų rūšių vario elektra varomu automobiliu kančius elektros būdu gaminamas amerikiečių „Chevroklius kartu. Būtent dinamikos, „La Jamais Contente“ (Belgija) variklius. Naujau- let Volt“. Nedidelis sedanas yra varomas sias ir netikėčiau- 4 cilindrų 55 kW benzininiu varikliu ir o ne ekologijos 1899 m. sias šios schemos elektros varikliais, maitinamais generavardan hibridipavyzdys – Rusijoje pernai pristatyta toriaus arba 16 kWh ličio jonų baterijos. nė pavara šiandien plačiai naudojama automobilių šeima bendru pavadini- Baterija gali būti pakraunama ne tik nuo prestižinės klasės automobiliuose, pamu „Jo-mobilis“ (Ё-мобиль). Sportinis generatoriaus, bet ir nuo 220 V buitinio vyzdžiui, Lietuvoje neseniai pristatykupe, krosoveris ir nedidelis furgoniuelektros tinklo, taigi pirmuosius 80 km tame „Lexus RX400h“, kurio suminis variklių galingumas siekia 200 kW ir kas turi vienodą jėgainę – egzotišką 45 (tokiam atstumui užtenka pilnos įkroleidžia pasiekti 100 km/val. greitį per kW galingumo rotorinį-mentinį vari- vos) galima nuvažiuoti beveik už dyką, 7,6 s. Nors vidutinės kuro sąnaudos klį, vienodai sėkmingai vartojantį du- o toliau vis dėlto tenka įjungti benzininį mieste siekia 9,1 l/100 km, tačiau besi- jas ir benziną (mašinoje jiems įrengti variklį ir nuvažiavus vienu baku 650 km stumdant prie šviesoforų mašina juda 2 skirtingi bakai). Elektros kaupimui atstumą gauti vidutinę kuro sąnaudą beveik be garso, o degalų sąnaudos da- naudojami ne akumuliatoriai, o dide- 3,9 l/100 km. 35

technologijos dant didesniu nei 50 km/h greičiu, automobilis buvo labai populiarus, kadangi vietinėmis elektros kainomis nuvažiuoti 100 km tekainavo 2 EU. Ir viskas būtų gerai, jeigu ne ribotas baterijų tarnavimo laikas – po 4 metų arba 60 000 km ridos jas teks pakeisti. Tačiau kitos kartos „Elektrosmartų“, ketinamų leisti nuo 2013 m., baterijoms jau bus teikiama 10 metų garantija, o rida su viena įkrova turi pasiekti daugiau nei 200 km. Nuo pat pradžių baterijoms buvo pritaikyta ir A klasės „Mercedes-Benz“ konstrukcija. Naujausiame elektriniame „E-cell“ po grindimis paslėpta 36 kWh ličio jonų baterija, surinkta iš daugybės noutbukinių segmentų, kuri leidžia ekonominiu režimu nuriedėti net 250 km ir pasiekti maksimalų 150 km/h greitį. Judant miestu įprastu 40 km/val. greičiu automobilio salone tvyro ideali tyla – vokiečiams pavyko pilnai išgyvendinti srovės konverterių ūžesį. Perėjimas nuo rekuperatyvinio prie hidraulinio stabTaip atrodė elektromobilis, 1899 m. pirmąkart pasaulyje viršijęs 100 km/h greitį. dymo irgi įvyksta visiškai nepastebimai. Buvo net pradėta rimtai baimintis, kad dėl tylaus judėjimo šis automobilis gali tuojamas, numatant galimybę benzininį būti pavojingas pėstiesiems, įpratusiems TIK AKUMULIATORIAI Nesnaudžia ir klasikinių elektromo- jo variklį pakeisti elektriniu. Jis puikiai reaguoti į atvažiuojančio automobilio bilių konstruktoriai. Taikantis į serijinę tilpo į variklio skyrių, palikus tą pačią triukšmą. Iki šių metų pabaigos ketinama pagaminti su gamybą, elektrinę pavarą stengiamasi transmisiją suderinti su jau gaminamo automobilio vienintele pavara Masiškai naudojant elektromo- ir realizuoti 500 kėbulu ir važiuokle. Pavyzdžiui, visuoti- (juk elektromobilius būtina išvystyti įkrovimo vnt. bandomąją „E-cell“ partiją. nio dėmesio susilaukė 2010 m. gegužės biliui pavarų dėstotelių tinklą – vien Vokietijoje Norint vaizmėn. Volfsburge pristatytas „Volkswagen žės nereikia). Jau džiai pademonsGolf Blue-e-motion“, sukurtas serijinio prieš dvejus metus tai kainuotų apie 1 mlrd. eurų. truoti dinamines golfuko pagrindu. Automobilio priekiniai buvo pagamina ratai varomi 85 kW elektros varikliu, lei- bandomoji 900 vnt. partija, parduota li- elektromobilių savybes, buvo pagamintas džiančiu įsibėgėti iki 100 km/val. per 11,8 zingo būdu už 700 EU/mėn. Nepaisant akumuliatoriais varomas sportinis kupė s ir išvystyti 140 km/h maksimalų greitį, nedidelės ridos ir prastos dinamikos ju- „Mercedes-Benz SLS AMG E-Cell“. Jame o 26,5 kWh talpos baterija ekonominiu režimu viena įkrova iš buitinio tinklo leidžia nuvažiuoti iki 150 km. Nepaisant di- „Mercedes F-cell“ pjūvis. Po salono grindimis sumontuoti vandenilio balionai. džiulio baterijos svorio, automobilis yra stabilus ir lengvai valdomas, kadangi didžioji baterijų dalis patalpinta gale po salono grindimis tuo pasiekiant idealų ašių apkrovos balansą (50/50%). Automobilis gali įsibėgėti 3 skirtingais dinaminiais režimais (Normal, Comfort+ ir Range+) ir stabdyti 4 energijos rekuperavimo būdais (nuo visai laisvo riedėjimo, vad. sailing, iki staigaus stabdymo pilnai apkraunant generatorių). Nuo 2013 m. planuojama pradėti masinę „Blue-e-motion“ gamybą. Tiesa, realizacijos perspektyvos kol kas remiasi ne vartotojų simpatijomis, o Vokietijos vyriausybės parama... Šveicarijoje gaminamas „Smart Fortwo“ – mažiausias „Mersedesų“ gimi nės atstovas nuo pat pradžių buvo projek36

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

sumontuoti 4 elektros varikliai po 98 kW, kurių kiekvienas suka atskirą ratą. Išgaunamas sukimo momentas (880 Nm) prilygsta galingiausiems 8–12 cilindrų benzininiams varikliams, tačiau baterijų galingumo (48 kWh) užtenka labai neilgam. Be to, važiuojant nesigirdi variklio gausmo – tik nuobodus konverterių ūžesys, dėl kurio šis konceptas buvo pramintas „reaktyviniu troleibusu“. Techniniai elektro mobilių važiavimo para metrai jau bemaž atitinka vartotojų lūkesčius, o apie baterijų įkrovimo parametrus to dar toli gražu nepasakysi. Net ir dalinis baterijų bloko įkrovimas trunka keletą valandų. Be to, reikalingas nemenkas 5 kW Jau šiemet bus galingumas, kurį sunkiai laiko buitinė elektros instaliacija. Procesas šiek teik pagreitėja, naudojant trifazį įkrovimą (kuris yra toli gražu ne visuose namuose), tačiau vis tiek trunka apie porą valandų. Ar negalima pakrauti elektromobilį tokiu greičiu, kaip pilant į baką benziną? Galima, bet tam reikalinga visai kitokia technologija.

išsiskiria šiluma, kurią galima taip pat pritaikyti. Pirmieji šią naujovę savo modelyje „Honda FCX“ 2007 m. įdiegė japonai, tačiau serijinei gamybai automobilio kaina pasirodė gerokai per didelė ir kol kas jie reklamos tikslais yra nuomojami už 500 USD/mėn. Tuo tarpu

blema – vis dar aukšta automobilio kaina, kurią sąlygoja platinos katalizatorių naudojimas kuro elementuose. Na ir, aišku, lieka nepilnai išspręstas suspausto, bet chemiškai nesurišto vandenilio saugojimo klausimas – smarkios avarijos metu išlieka sprogimo galimybė.

PERSPEKTYVOS

Visiems elektromobiliams būdingos dar kelios bėdos. Salono šildytuvai ir kondicionieriai maitinami nuo tų pačių baterijų, todėl šaltuoju metu laiku automobilio rida smarkiai sumažėja. Be to, reikia šildyti ir pačius maitinimo elementus, kadangi šąlant krinta jų aktyvumas. Problemiška organizuoti išleista bandomoji „E-cell“ partija. krovimo procedūrą: masiškai naudojant vokiečiai jau sėkmingai pritaikė vande- elektromobilius būtina išvystyti įkrovinilinei technologijai savo B klasės „Mer- mo stotelių tinklą – vien Vokietijoje tai sedesą“, pavadinę jį „F-cell“. Po salono kainuotų apie 1 mlrd. eurų. Iš kur tokie dugnu čia įtaisyti ne akumuliatoriai, o pinigai? Kita vertus, dešimtys tūkstančių vandenilio balioelektromobilių, nai, kurių užpilTylusis elektrinis „E-cell“ pasi- kraunamų vienu dymas tetrunka metu (sakykim, kelias minutes. rodė net pavojingas pėstiesiems, vakare grįžus Greta jų patalpin- įpratusiems reaguoti į atvažiuo- iš darbo), gali tas ir vadinamas jančio automobilio triukšmą. smarkiai apkrauti ELEKTRA VANDENILIO elektrocheminis elektros tinklus, o generatorius, o po kapotu – elektrinės ir pačią elektrą reikia kažkaip pagaminPAGRINDU Kaip žinome, vandenilis pelnytai dalies valdymo įtaisai. Dėl 100 kW va- ti – kol kas tam daugiausia naudojami vadinamas XXI amžiaus kuru: jį galima riklio elektromobilio dinamika yra net neatnaujinami mineraliniai resursai. O deginti vidaus degimo varikliuose, kaip geresnė nei benzininio analogo su 1,6 l jeigu jau išnagrinėsime visą elektromogalutinį taršos produktą gaunant pa- darbinio tūrio varikliu. Pagrindinė pro- bilio gyvenimo ciklą, įskaitant gamybą ir utilizaciją, paaiškės, prasčiausius vandens kad bendras resursų garus. Bet yra ir kitas ir energijos sunaudojo utilizavimo būdas: jimas prilygsta stam įleidžiant vandenilį į baus benzininio pikapo specialų galvaninį elear net mikroautobuso mentą, kuriame šios gamybos ir eksploatamedžiagos atomai filcijos išlai doms. Taigi truojami per specialią nenuostabu, kad nemembraną, atimant paisant ypač sparčios iš jų elektronų krūvį. elektromobilių tech Atsiranda nemenkas ninės pažangos, prog elektrinis potencialas, nozuojama, kad net kurį galima praktiš2030 m. Europos auto kai panaudoti. Būtent mobilių parko pagrintaip veikia vadinamieji dą vis dar sudarys vikuro elementai. Teodaus degimo varikliais riškai jų naudingumo varomi automobiliai. koeficientas gali net viršyti 100 proc., ka- „Volkswagen Blue-e-motion“ yra sunkesnis, bet stabilesnis Autoriaus iliustracijos dangi reakcijos metu už benzininius analogus. 37

GAmtosauga

ĄŽUO L A S –

„Dreamstime“

STIPRYBĖS SIMBOLIS

Povilas Vitkauskas, Kauno marių regioninio parko vyr. ekologas

Ąžuolas jau nuo senų laikų yra tapęs stiprybės, atsparumo negandoms simboliu. Rodos, kad šimtametis ąžuolas nebijo nei audrų, nei kitų bėdų, jis nepažeidžiamas. Tačiau 100 metų – tai ąžuolo jaunystė. Jis kaip jaunas gali stovėti iki 150–200 metų. Tokiame amžiuje ąžuolai jau kertami. Tačiau daugeliui norėtųsi, kad bent dalis senų ąžuolų liktų augti, primindami mums senus laikus. 38

BŪTINA TINKAMA PRIEŽIŪRA

Po 200–250 metų ąžuolai, kaip ir seni žmonės, pajunta visokias negandas. Tokiame amžiuje į medį įsimeta puvinys, kuris apačioje nuo centro plinta į šonus ir aukštyn. Medyje atsiveria drevės, pro kurias skverbiasi puvėsiai. Anksčiau iš drevių būdavo pašalinami puvėsiai, drevės betonuojamos. Dabar tai nebedaroma, baiminantis, kad iš betono išlindę nelygumai gali kliudyti medžio drevės natūraliam augimui. Tačiau šie nuogąs-

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

„Dreamstime“

tavimai nepagrįsti, jeigu darbas atliktas teisingai – nepalikti iš drevės ertmės išlindę svetimkūniai. Drevės betonavimas ar kitoks ertmių užpildymas medžiui gali būti naudingas drevės mikroklimatui palaikyti. Išpuvus medienai, nebelieka didžiosios dalies vandens indų, kurie vasarą per karščius atlikdavo medžio vėsinimo funkciją, o žiemą neleisdavo staigiai atšalti. Likęs tuščiaviduris medžio kamienas su kelių centimetrų medienos sluoksniu dažniausiai nukenčia dėl staigių temperatūros pokyčių. Medžio ertmės užpildymas neagresyviomis ir nepalankiomis puvinio atsiradimui medžiagomis gali būti naudingas ąžuolui. Betonavimas nėra pats geriausias kamieno ertmių užpildymo būdas. Į kamieno tuštumas galima sluoksniuoti maišus su smėliu, paliekant tarpus ventiliacijai. Ertmių užpildymas ir uždengimas svarbus ir tuo, kad nesąmoningiems piliečiams nekiltų noras primesti šiukšlių ar dar blogiau – jas padegti. Apie pražūtingą saulės spindulių poveikį didesniam persodinamam medžiui, ypač jei tai atliekama karštomis dienomis, žinojo ir mūsų senoliai. Tokių medžių kamienus jie apdėdavo kiminais ir apmuturiuodavo skudurais. Laistydami medžio šaknis, vandens užpildavo ir ant medžio kamieno, taip neleisdami perdžiūti ir atšokti medžio žievei. Galbūt senolių metodą galėtume panaudoti gelbėdami mūsų istorinius ąžuolus ir dabar? Liūdna matyti miško kirtavietėse palikusius styroti vienišus paminklinius medžius. Ištraukti iš miško prieglobsčio jie pamažu pradeda nykti. Tiesa, medžiams – gamtos paveldo objektams – yra paliekama apsaugos zona, bet ji sudaro tik 5 m ilgio spinduliu nuo kamieno apibrėžtą plotą. Toks plotas susidaro po medžio laja.

medienos pavyzdžiuose jokių puvinių nebuvo. Rūgščioje aukštapelkės terpėje vargu ar galima rasti kalcio junginių, todėl tai medžiui į naudą. Tręšiant ąžuolus reikėtų vengti kalcio druskų. Užsienio specialistai, susipažinę su Lietuvos senaisiais ąžuolais, stebisi jų prasta būkle. Paslaptis tikriausiai bus mūsų ir pietesnių kraštų dirvožemių ypatybės. Mat pas mus derlingiausi yra kalkingi dirvožemiai, o Pietų Europoje – nekalkingi rudžemiai ar net rūgštūs raudonžemiai.

STEBINANTIS SENOLIŲ ATSPARUMAS

Gamtos mylėtojui būdinga savybė viską atidžiai stebėti, lyginti, vertinti. Šiuolaikinių rūpesčių prispausti žmonės dažnai praeina pro įdomų augalą, medį, neįvertindami jo išskirtinumo. Pasklaidžius Lietuvos gamtos paminklais paskelbtų ąžuolų aprašymus, ten rasime ir nelabai storų medžių, kurių kamieno apimtys tik apie 4,5 m. Kaišiadorių rajone, netoli nuo Darsūniškio,

SVARBUS FAKTORIUS – DIRVOŽEMIS

„Dreamstime“

Užsienio literatūroje dažnai tenka skaityti apie kenksmingą kalcio junginių poveikį ąžuolui. Kalcio junginiai skatina medienos puvinių plitimą. Puikiausia šios koncepcijos iliustracija yra ąžuolų, augančių Lietuvos kalkinguose ir rūgščiuose dirvožemiuose, puvinių plitimo kamienuose palyginimas. Kauno ąžuolyne visi ąžuolai, sulaukę 250 metų, yra apsikrėtę vidiniu puviniu, tuo tarpu Lietuvos miškų instituto muziejuje saugomuose Čepkelių raiste prieš 30 metų nupjauto 400 metų ąžuolo 39

GAmtosauga yra Sekionių kaimas. Atvykti į šį kaimą pakvietė vietinis seniūnas. Sekionių kaimo kapinaitėse pamatėme milžinišką ąžuolą. Jo kamieno apimtis – 7,2 m. Pagal storį medis patenka į Lietuvos stambiausių ąžuolų penketuką. Aplink ąžuolą puslankiu išsidėsčiusios kapavietės, tik visai neseniai čia nustota laidoti. Taip ilgą laiką buvo pažeidžiamos ąžuolo šaknys, kurios plinta 15 kartų didesniu atstumu negu medžio kamieno spindulys. Todėl po tokiu amžiaus naštos prislėgtu medžiu 17 m spinduliu negalima net vaikščioti. Į ąžuolo apačioje atsivėrusią drevę primesta daug šlamšto, iš drevės sklinda nemalonus

kvapas. Tačiau niekam nieko čia neprikiši – medis nėra paskelbtas gamtos paveldo objektu. Už ąžuolo, stovinčio kapinaičių pakraštyje, auga pusamžis pušynas. Po praėjusios vasaros škvalo pušys labai nukentėjo, kelios jų krisdamos kliudė ąžuolo šakas. Tačiau ąžuolo drevėtas kamienas nepasidavė stichijai. Žmonės dažnai stebisi, kodėl kiauri medžiai dar sugeba atlaikyti audras. Paslaptis – ąžuolo medienos gebėjimas prisitaikyti prie didesnių apkrovų. Likęs medienos sluoksnis susiraito, vandens indai susisuka, pakeičia kryptį. Skaldant tokią medieną galima kirsti bet kokia kryptimi, mediena vis tiek

neskyla, todėl tokie ąžuolai stovi, nelūžta. Galime atskleisti ir kitą ąžuolo atsparumo paslaptį: jo šakos būna atsinaujinusios, išaugusios iš nulūžusių bei apmirusių senųjų šakų liekanų.

LAIKAS – NEGAILESTINGAS

Medžio amžių įvertinti reikia istorinių ar kultūrinių žinių. Įdomi vietinių žmonių išsaugota legenda apie Sekionių ąžuolą. Pasakojama, kad Vytautas Didysis prie jauno šio ąžuoliuko buvo arklį prisirišęs. Jei prieš 600 metų ąžuoliukui buvo 50 metų, tai panašu, kad šis vienas storiausių Lietuvos ąžuolų neturi nė 700 metų. Keista tik, kad šis medis dar nėra paskelbtas gamtos paveldo objektu. Senų ąžuolų kamienų puvinių pažeidimai yra nepastebimi ir sunkiai įvertinami, todėl miestų parkuose pažeisti medžiai gali sukelti rimtą pavojų lankytojams. Po praėjusių metų rugpjūčio škvalo Kauno ąžuolyne stebėjau nulaužtą kokių 3 m apimties ąžuolo kamieną su nedidele dreve, kuriame tebuvo tik apie 20 cm ilgio siaura gyvos medienos juostelė. Tas ąžuolas stovėti galėjo tik atsirėmęs į aplinkinių medžių šakas. Neatsargu ir tai, kad po ąžuolu įrengti lauko baldai. Tokiose vietose augančių ąžuolų būklę būtina gerai įvertinti, imtis visų atsargumo priemonių gelbstint žmones nuo realaus pavojaus. Medžio amžių ir būklę įvertinti galima iš pirmo žvilgsnio. Jeigu ąžuolas milžinišku drevėtu kamienu turi plonas šakas, galima spręsti, kad per šimtmečius sunykus ir nulūžus pirmykštėms šakoms, išaugo naujos. Lietuvoje mažai belikę medžių su pirmykštėmis šakomis. Jos prie kamieno būna storos, į galus ryškiai plonėjančios, užsiraičiusiais, žemyn užlinkusiais galais. Tokį ąžuolą galima pamatyti Kauno rajone, Vaišvydavos gyvenvietėje, šalia Kauno marių regioninio parko direkcijos būstinės. Senus medžius reikia ne tik mylėti, puoselėti, bet ir juos suprasti. Lietuvoje yra daug senų ąžuolų, kuriems būdingos vienokios ar kitokios bėdos. Keliaudami po kraštą, nepatingėkime aplankyti maršrutuose pažymėtų senųjų ąžuolų. Susimastykime apie mūsų protėvių laikus, kuriuos dar mena didingieji Lietuvos ąžuolai. Giedriaus Vaivilavičiaus nuotrauka

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Gamtininkai

GAMTAMOKSLINIS UGDYMAS PAGAL GLOBE

Darnus vystymasis Du ratai veža, arba vienu automobiliu mažiau Gyvūnai Šikšnosparniai. Lietuvoje žiemojančios rūšys

„Dreamstime“

aplinkosauga Savanoriai gelbėja DOIRANI ežerą

aKIRATIS Kuršmarių vėtrungės

gamtininkai

GLOBE

„Dreamstime“

GAMTAMOKSLINIS UGDYMAS PAGAL

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Skirmantė Banienė Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos mokytoja, GLOBE projekto koordinatorė

GLOBE – pasaulinis, praktinis mokyklinis lavinimas pagal gamtamokslinę programą, kuris padeda vaikams ir jaunimui praturtinti žinias apie globalinės aplinkos sampratą, įsisavinti aplinkosaugos naudą moksliniu požiūriu, tiesiogiai dalyvaujant jiems patiems. Programos dalyviai atlieka tyrimus ir apibendrinimus atmosferos, hidrologijos, dirvožemio ir žemės dangos-fenologijos srityse naudodamiesi naujausiomis informacinėmis technologijomis. PROJEKTO IDĖJA GLOBE programos idėja buvo paskelbta 1994 metais Pasaulinės žemės dienos metu kovo 21 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Programoje, kurią inicijavo JAV vyriausybė, šiuo metu dalyvauja JAV nacionalinis aeronautikos ir erdvės biuras (NASA), JAV Nacionalinis mokslo fondas, JAV Aplinkos apsaugos agentūra, universitetai, koledžai, mokyklos ir nevyriausybinės organizacijos iš viso pasaulio. Bendrai pasaulyje šioje programoje dalyvauja daugiau kaip milijonas moksleivių iš maždaug 12 000 mokyklų.

mus, susijusius su tyrimų ir stebėjimų metodika. Mokymai vyko anglų kalba. Po mokymų kiekvienai mokyklai buvo suteiktos priemonės, būtinos aplinkos tyrimams, taip pat slaptažodžiai, būtini siunčiant duomenis į GLOBE projekto centrą JAV. Lietuvoje GLOBE projekto veiklą koordinuoja Lietuvos Jaunųjų gamtininkų centras, kuriame pagrindine projekto koordinatore paskirta Miglė Simanavičienė.

JAUNIEJI ANYKŠČIŲ TYRĖJAI

Šiuo metu aktyviai ir sistemingai projekto darbus atliekančių mokyklų yra apie 20. Viena iš jų – Anykščių Antano Baranausko vidurinė mokykla. Šioje mokykloje stebėjimuose ir tyrimuose dalyvauja 7–11 klasių mokiniai. Dabar pasaulyje yra 111 šalių, kurių Įsitraukdami į praktinę mokslinę veiklą, mokyklos dalyvauja šiame tarptautinia- kurios metu vykdomi įvairūs matavimai, atliekami stebėjimai, analizuojami me projekte. 2003 m. rudens pabai- „GLOBE – idealiausias būdas duomenys, mokyklos moksleiviai goje įsijungti į šią sudominti vaikus mokslo pasau- sparčiai gerina veiklą buvo kviečiamos Lietuvos liu.“ (Dr. Leonas Ledermanas, savo žinias gamtos mokslų sritymokymo įstaigos. Nobelio premijos laureatas) se. Tarptautinio Į kvietimą atsiliepė 38 mokyklos. Šių mokyklų mokytojai projekto GLOBE dėka dalis norinčių tęspo metų buvo pakviesti į Druskinin- ti tokio pobūdžio veiklą, baigę mokyklą, kuose rengiamus intensyvius moky- renkasi gamtamokslinės srities studijas.

GLOBE stovykla Ventos regioniniame parke. Nugalėtojų komanda.

Į PROGRAMĄ ĮSIJUNGIA IR LIETUVA

Lietuvoje GLOBE programa buvo pristatyta 1999 m., ir jau 2002 m. Lietuvos švietimo ir mokslo ministras pasirašė bendradarbiavimo sutartį su JAV ambasadoriumi Lietuvoje. Tada Lietuva tapo 100-ąja valstybe, įsijungusia į tarptautinę GLOBE aplinkotyros programą. Sutartyje ši programa apibrėžiama taip: „GLOBE programa yra tarptautinė aplinkos mokslo ir švietimo programa, telkianti moksleivius, mokytojus ir mokslininkus tyrinėti globalinę aplinką. GLOBE sukūrė tarptautinį pradinių, pagrindinių ir vidurinių mokyklų moksleivius aprėpiantį tinklą, skirtą studijuoti aplinkos klausimus, atlikti aplinkos tyrinėjimus bei keistis tyrimų duomenimis apie aplinką tarp savęs ir su tarptautine mokslo bendruomene“. 43

gamtininkai Gruodžio mėnesio debesų tipai

Sausio mėnesio debesuotumas

GLOBE programoje dalyvaujantys mokiniai, siųsdami stebėjimų duomenis moks lininkams, padeda jiems sudėtin guose aplinkos tyrinėjimuose. Kad mo kyk la išliktų visaverte projekto dalyve, duomenys turi būti siunčiami sistemingai. Moksleiviai atlieka dviejų tipų tyri mus – atmosferos ir hidrologinius. Kiek vieną dieną konkrečiu laiku programos dalyviai stebi debesų tipus ir debesuotumą. Taip pat pasižymi specialiuose GLOBE protokoluose, jeigu mato dangaus skliaute lėktuvų pėdsakus (Anykščių padangėje retai tenka juos pamatyti). Vėliau šie stebėjimų duomenys analizuojami, sisteminami, lyginami bei apibendrinami ir pavaizduojami grafiškai. Yra sukaupta jau daugiau nei 10 700 duomenų iš atmosferos stebėjimų, todėl galima daryti išvadas apie tai, koks debesų tipas yra dažniausiai stebimas per metus bei atskirais sezonais. Mokyklos kieme įrengtas meteorologinis narvelis su moderniu skaitmeniniu termometru, kuriuo matuojama oro ir dirvos (10 cm gylyje) temperatūra. Prietaisas modernus net tik savo tikslumu, bet ir tuo, kad gali kaupti šešių dienų duomenis. Tokie stebėjimus atliekami jau nuo 2004 m. rudens. Taigi per šį laikotarpį buvo užfiksuota, kad žemiausia oro temperatūra mokyklos teritorijoje buvo 2006 m. sausio 20 d. -33,4 °C, o aukščiausia – 2006 m. liepos 9 d. +36,5 °C. Mokyklos moksleiviai taip pat matuoja iškrentančių skystų kritulių kiekį ir nustato jo rūgštingumą. Žiemos metu matuojama, kiek iškrito sniego, koks jo rūgštingumas ir kiek jame yra susikaupę vandens. Atlikdami tokius stebėjimus ir matavimus, moksleiviai gali nustatyti, koks yra ryšys tarp debesų tipų ir kritulių rūgštingumo. Stebėjimus jaunieji tyrėjai atlieka poromis, savaitę laiko, pagal GLOBE aplinkotyrinės programos metodiką. Po to duomenis internetu siunčia adresu www.globe.gov.

MOKSLEIVIŲ AKTYVUMAS – SKATINAMAS

Savo ir kitų GLOBE mokyklų duomenis moksleiviai naudoja rašydami įvairius aplinkotyros darbus. Jie turi puikią gali-

Sausio mėnesio oro temperatūra 44

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

mybę savo veikla prisidėti prie aplinkos stebėjimo, vertinti, kaip ji kinta, drauge tobulindami savo įgūdžius gamtos, anglų kalbos, matematikos ir informacinių technologijų mokslų srityse. Mokyklos, kurios duomenis siunčia sistemingai, ne mažiau kaip 70 procentų per mėnesį, būna įvertintos GLOBE mokslininkų specialiais ženklinimais ir sertifikatais. Kiekvienų metų pabaigoje GLOBE projekte dalyvaujančios Lietuvos mokyklos susitinka Vilniuje, Lietuvos Jaunųjų gamtininkų centre, kur vyksta kasmetinė konferencija. Čia moksleiviai pristato atliktus darbus, susitinka su savo bendraminčiais, dalijasi įspūdžiais, smagiai bendrauja. Vasaromis projekto dalyviai kviečiami į ypač mėgstamas GLOBE stovyklas. Čia vykstantys užsiėmimai būna labai įdomūs ir naudingi ne tik moksleiviams, bet ir mokytojams. Tikėkimės, kad ši puiki idėja – visiems GLOBE dalyviams stovyklauti kartu – liks gyvuoti dar ilgai.

Aktyviausios projekto dalyvės Ingrida matuoja oro ir dirvos temperatūrą.

Po kasmetinės GLOBE konferencijos LJGC Vilniuje. Mokytoja Skirmantė su mokinėmis Raminta ir Martyna.

Aplinkosauga

SAVANORIAI GELBĖJA DOIRANI EŽERĄ Sandra Navickaitė

Kasdien girdime apie blogėjančią aplinkos kokybės būklę, vis plačiau diskutuojama apie neatsinaujinančius gamtos išteklius, ieškoma būdų, kaip efektyviau panaudoti saulės ir vėjo energiją ir kitus atsinaujinančius išteklius. Apie aplinkai draugišką gyvenimo būdą gausybė informacijos pateikiama internete, dokumentiniuose filmuose, pranešimuose, spaudoje ir kitoje šiuolaikinėje žiniasklaidoje. Tačiau vienas iš efektyviausių būdų, tiesiogiai leidžiančių įvertinti žmogaus veiklos ir jos padarinių daromą žalą gamtai bei pasiekti tam tikrų rezultatų, yra aplinkosauginiai projektai, dėl kurių projekto dalyviai turi galimybę stiprinti aplinkosauginį sąmoningumą ir skatinti aplinkos būklės gerinimą.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

SAVANORYSTĖ

Kol kas didžioji dalis gamtosaugos projektų paremti savanorystės idėja. Yra nemažai žmonių, besidominčių gamta ir ekologinėmis problemomis, todėl savanoriško darbo paklausa yra didelė. Turkijos paplūdimiuose, Kretos saloje šimtai savanorių rūpinasi jūrinių vėžlių išsaugojimu; koalų apsaugos misijos moksliniame projekte savanoriai pagalbininkai tiria šių gyvūnų gyvenimo būdą Australijos Sent Biso saloje; „Earthwatch“ instituto vykdomus projektus remia savanoriai, mokėdami dalyvio mokestį. Lietuvoje jau kelinti metai gamtos švarinimo akcija „Darom“ suburia vis daugiau iniciatyvių žmonių, kurie palaiko ir prisideda prie projekto vizijos.

PROJEKTAS „DOORS OF DOIRANI ROOM“

Plačiai nuskambėjusio „Doors of Doi rani Room“ tarptautinio jaunimo savanoriškos veiklos projekto ekologine tema sumanytojai ir įgyvendintojai buvo nevyriausybinės jaunimo organizacijos Kūrybinės raiškos centras nariai. Septynis mėnesius trys lietuvaičiai – Tomas, Vilma ir Elzė – skatino ekologinį sąmoningumą, domėjimąsi mus supančia aplinka ir populiarino savanorystės idėją ne tik Lietuvoje, bet ir Graikijoje. Įgyvendinto projekto vizija buvo skleisti aplinkai draugiško gyvenimo būdo pavyzdžius ir skatinti savanorystę. Savanoriai pradėjo skatinti aplinkai palankų sąmoningumą dar Lietuvoje: kaupdami informaciją ir kurdami trumpametražius filmukus apie savanorius Lietuvoje, kurie buvo pristatyti Graikijos jaunimui. Tomas, Vilma ir Elzė savanoriauti atvyko į Kilkio miestelį, turintį vos 15 tūkst. gyventojų, tačiau stebinantį savo neįtikėtinai judriu naktiniu gyvenimu. Miestelio centre įsikūrusiame Jaunimo informacijos centre, kur lankosi daugiau kaip 100 jaunų žmonių, savanoriai tris vasaros mėnesius organizavo įvairias ekologines dirbtuves: senų daiktų ir rūbų atnaujinimui, šiukšliadėžių gaminimui plastikiniams buteliams rinkti, rankų darbo popieriaus kūrimui, piniginių iš Tetra Pak pakuočių gaminimui, kurių pagrindinė idėja buvo „Mažink, panaudok pakartotinai, perdirbk“ (angl. reduce, reuse, recycle). Renginių metu projekto dalyviai graikus vaišino veganiškais užkandžiais. Lietuvos savanoriai, dalydamiesi savo 47

Aplinkosauga Projekto dalyvis Tomas žvalgosi po ežero apylinkes.

Smalsioji Doirani ežero pakrančių gyventoja

patirtimi, pasakojo, kad vykdami į Graikiją buvo suplanavę daug įdomių veiklų, tačiau ne kartą buvo nustebinti vietinės bendruomenės uždarumu. Pasaulyje populiarūs judėjimai tokie kaip „Kritinė masė“ ar „Freecycle“, Kilkio miestelio gyventojams buvo visiškai nežinomi ir pasitinkami su nepasitikėjimu bei abejone. Tačiau nustebino išplėtota Graikijos ekologinio švietimo situacija – visoje šalyje įsteigti ekologinio švietimo centrai atviri visiems lankytojams. Taip pat daug lėšų skiriama rūšiavimo sistemai sukurti (didžiuosiuose miestuose įrengti automatiniai atliekų surinkimo centrai, kuriuose superkami plastikiniai ir stikliniai buteliai). Be to, jaunimo informacijos centro savanoriai projekto metu atliko gyventojų apklausą apie šiukšlių rūšiavimą, transportą ir ekologiškus produktus, tokiu būdu dar labiau skatindami ekologinį švietimą. Kilkio miestelio bendruomenei buvo pristatytas ir kitas pasaulinis judėjimas – „Really Really Free Market“, kuriame žmonės keičiasi turimais senais ir pačių nebenaudojamais daiktais. Laisvas ir nemokamas turgus „Stebuklų kilimas“ sulaukė didelio susidomėjimo ir atneštų daiktų anšlago, o vietos jaunimas žadėjo tęsti „Stebuklų kilimo“ gyvavimą.

NYKSTANTIS EŽERAS

Netoli Kilkio miestelio, ties Šiaurės Graikijos siena, slūgso Doirani ežeras, pastaraisiais metais labai sparčiai senkantis ir pamažu artėjantis prie išnykimo ribos. Per pastaruosius 20 metų Doirani ežeras neteko pusės savo gy-

Drauge su bendraminčiais, dalyvavusiais „Doors of Doirani Room“ projekte, Graikijoje.

Dėl neapdairių vietinės valdžios sprendimų ir neatsakingos ūkininkų veiklos ežeras neteko pusės savo gylio.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Doirani ežeru kol kas dar besidžiaugiantys nuostabieji pelikanai. lio dėl neapdairių valdžios sprendimų Vasaros darbų maratonas buvo užbaigbei neatsakingos aplinkinių ūkininkų tas šiukšlių rinkimo akcija prie Doirani veiklos. Vietiniame miestelio laikraš- ežero. Lietuvos savanoriai nepaprastai tyje savanoriai rašydavo straipsnius džiaugėsi matydami projekto metu suinformuodami bendruomenę apie eko- burtą jaunimo komandą, darniai besiloginę Doirani ežero būklę, jo vertybes darbuojančią Doirani ežero pakrantėje. ir išsaugojimo Žmonės, dagalimybes. Po su- Yra nemažai žmonių, besidomin- lyvavę projekto sitikimų su moksveiklose, nuo šiol čių gamta ir ekologinėmis proble- aktyviai domilininkais buvo pasiūlytos idėjos, momis, todėl savanoriško darbo si aplinkosauga, kaip efektyviau paklausa didelė. daugiau dėmesio apsaugoti ežeskiria šiukšlių rą nuo išnykimo ir pritraukti daugiau rūšiavimui, mažina vartotojiškumą, lankytojų, nesukeliant ežerui neigiamų perdirba ir naujai panaudoja senus daikpasėkmių, o priešingai – skatinant eko- tus, mina dviratį ir pirkiniams naudologinį turizmą Doirani ežero regione. ja ilgalaikius medžiaginius maišelius. Projekto metu savanoriai kūrė trumpa- Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, metražius filmukus, skatinančius aplin- kaip mokydamiesi vieni iš kitų, dirbdakosauginį sąmoningumą ir savanorystę, mi bendromis jėgomis, galime stiprinti kviečiančius susimąstyti ne tik apie šio aplinkosaugos idėjas ir jas paversti reežero ekologines problemas, bet ir at- zultatais, padedančiais išsaugoti ir puoskleisti jo išskirtinumą, vertingumą, selėti mūsų aplinką. taip pat Kilkio miestelio kino teatre buvo prista t yti vietinių žvejų pasakojimai. Elzės Laužikaitės nuotraukos 49

gyvūnai

„Dreamstime“

Šikšnosparniai Šikšnosparniai. Lietuvoje žiemojančios Lietuvoje žiemojančios rūšys Aivaras Jefanovas, Neries regioninio parko direkcijos ekologas

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Žiemojančių šikšnosparnių trikdymas gali kelti pavojų šių retų rūšių išlikimui.

Sauliaus Pupininko nuotrauka

sparniai. rūšys

Šio dažnai su fatališku personažu ta- brandtii), Natererio pelėausis (Myotis patinamo nedidelio gyvūnėlio daugelis iš naterreri), europinis plačiaausis (Bararti nėra matęs – gal tik vakarinėje prie- bastella barbastellus), rudasis nakviša blandoje netikėtai praskrendant pro šalį. (Nyctalus noctula), mažasis nakviša Tuomet tik iš jude(Nyctalus leisleri), sio gali spėti, kad Šikšnosparnių populiacijų mažė- šikšniukas nykštai ne paukštis. jimo visoje Europoje pagrindinė tukas (PipistrelŠikšnosparniai – priežastis – tinkamų slėptuvių ir lus pipistrellus), naktiniai gyvūnai. dvispalvis plikšbuveinių išnykimas. Dienomis jie ilsisi nys (Vespertilio pakibę žemyn galmurinus), šiauriva, o naktimis, kai ypač svarbu orientuo- nis šikšnys (Eptesicus nilssonii) ir vėlytis aplinkoje, gelbsti ypač jautri klausa. vasis šikšnys (Eptesicus serotinus). Paskleidę aukšto dažnio garsą ir ausimis Vilniaus Panerių geležinkelio tunelis pagavę jo aidą, šie išskirtiniai gyvūnė- 2008 m. paskelbtas kūdrinio pelėausio liai geba nustatyti atstumą iki kliūties ar buveinių apsaugai svarbia teritorija. Ši skrendančio vabzdžio. rūšis įrašyta į ES direktyvos II priedą bei Lietuvos raudonąją knygą. Šikšnosparnių populiacijų mažėjimas pastaruoju SAUGOMOS RŪŠYS Lietuvoje gyvena 15 šikšnosparnių metu pastebimas visoje Europoje. Parūšių, 11 iš jų įrašytos į Lietuvos rau- grindinės to priežastys – tinkamų slėpdonąją knygą: rudasis ausylis (Pleco- tuvių ir buveinių išnykimas. Panerių tus auritus), kūdrinis pelėausis (Myotis tunelyje žiemoja viena iš didžiausių kūdasycneme), Brandto pelėausis (Myotis drinių pelėausių grupių Lietuvoje, todėl

gyvūnai ši buveinė ypač vertinga. Šikšnosparnių populiacijos tyrimus žiemavietėje atlieka Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto specialistai, žvėrelių apskaitas vykdo Neries regioninio parko direkcija. Šikšnosparniai tiriami pagal specialiai paruoštas metodikas, naudojant mažiausiai juos trikdančias priemones.

APSAUGINIS UŽTVARAS

MIKROKLIMATO ĮTAKA

Vilniaus Panerių tunelyje 2010 m. žiemojančių šikšnosparnių skaičius 2 kartus viršija Kauno fortuose bei 14 kartų Vilniaus Antakalnio bunkeriuose apskaitų

Šikšnosparniai Panerių tunelyje. 52

Sauliaus Pupininko nuotraukos

Siekiant apsaugoti šią vertingą žiemavietę, 2004 m. buvo įrengta 3 metrų aukščio mūrinė užtvara. Po tunelio užblokavimo žvėrelių skaičius žiemavietėje padvigubėjo. 2004 m. sausio viduryje užfiksuotas 251 žiemojantis šikšnosparnis, o 2005 m. sausio viduryje aptikti jau 602 šikšnosparniai (Baranauskas K., 2007). Bendras žiemojančių šikšnosparnių skaičius tunelyje didėja, per 2000– 2010 m. žvėrelių pagausėjo 11 kartų. 2010 m. vykdytos apskaitos metu užfiksuotas didžiausias šių mažųjų plėšrūnų skaičius – 1060 individų. Žiemojančių kūdrinių pelėausių skaičius per 2004– 2010 m. išaugo apie 7 kartus, vandeninio pelėausio – 4 kartus. Panerių tunelio svarba kūdrinio bei vandeninio pelėausio populiacijoms ir kitoms čia žiemojančioms rūšims neabejotina. Nors šios žiemavietės plotas 11 kartų mažesnis už Kauno fortų (I, II, III, IV ir VIII) užimamą plotą, tačiau joje žiemoja didžiausios kūdrinių bei vandeninių pelėausių populiacijų grupės Lietuvoje. Šią gamtos vertybę būtina saugoti, todėl įrengta apsauginė mūrinė užtvara, ribojanti įvairių plėšrūnų – kiaunių, lapių, mangustų – patekimą į žiemavietę. Deja, pastaruoju metu tunelį tenka saugoti nuo pagrindinio šikšnosparnių trikdytojo – žmogaus. Žiemavietėje aptinkamos laužų deginimo žymės, čia besilankiusių pašalinių žmonių paliktos šiukšlės. Užtvaras, esantis priekinėje tunelio dalyje, įrengtas taip, kad į tunelio vidų galėtų patekti šikšnosparnius tyrinėjantys mokslininkai bei apskaitą atliekantys saugomų teritorijų darbuotojai. Šiuo būdu į žiemavietę patenka ir įvairūs prašalaičiai.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

metu aptiktų šikšnosparnių skaičių. Tačiau tenka pastebėti, kad rūšinė žvėrelių sudėtis įvairesnė pastarosiose žiemavietėse. Panerių tunelyje daugiausia aptinkama vandeninių bei kūdrinių pelėausių, kitos rūšys – Brandto pelėausis, rudasis ausylis, europinis plačiaausis, vėlyvasis šikšnys – čia žiemoti apsistoja rečiau. Palyginimui: Kauno fortuose aptiktos 8, Antakalnio bunkeriuose – 7, Panerių tunelyje – 6 žiemojančios šikšnosparnių rūšys. Tokie rūšių įvairovės skirtumai paaiškinami mikroklimato sąlygų nevienodumu. Drėgnesnes žiemavietes labiau pasirenka kūdriniai bei vandeniniai pelėausiai, tuo tarpu sausesnės yra tinkamesnės tokioms rūšims kaip europiniai plačiaausiai, rudieji ausyliai, Brandto pelėausiai. Kauno fortai pasižymi mikro- Panerių tunelyje žiemoja klimato sąlygų įvairo- viena iš didžiausių kūdrive, todėl čia didesnė nių pelėausių grupių Lieir šikšnosparnių rūšių įvairovė. 2010 m. Kau- tuvoje. no fortuose, be kitų rūšių, aptikti 92 žiemojantys europiniai plačiaausiai, Panerių tunelyje – tik 2, tačiau pastarojoje žiemojo 30 kartų didesnė kūdrinių pelėausių populiacija. Antakalnio bunkeriuose mikroklimatas palankesnis sausesnes žiemavietes mėgstantiems šikšnosparniams. 2010 m. apskaitų metu šioje žiemavietėje be kitų rūšių aptiktas 61 europinis plačiaausis ir tik 1 kūdrinis pelėausis.

Bendro šikšnosparnių skaičiaus Panerių tunelyje dinamika

Šikšnosparnių skaičiaus palyginimas Panerių tunelyje, Antakalnio bunkeriuose bei I, II, III, IV, VIII Kauno fortuose, 2010 m.

ŽIEMOS MIEGAS

„Dreamstime“

Vėlyvasis šikšnys

Šikšnosparnių žiemos miegas trunka 5–6 mėn. Šiuo laikotarpiu žvėrelių širdies plakimas sulėtėja apie 40 kartų (15–16 širdies dūžių/min.), o kūno temperatūra tampa tik keliais laipsniais aukštesnė už aplinkos ar net artima 0 °C (D. H. Pauža ir kt., 2004). Panerių tunelyje žiemos metu vidutinė aplinkos temperatūra siekia 6 °C (K. Baranauskas, 2007). Taigi žiemojančių šikšnosparnių kūno temperatūra nukrenta iki 8 °C . Žvėreliai šiuo laikotarpiu ypač jautrūs trikdymui. Netikėtai pažadintų šikšnosparnių medžiagų apykaita staigiai suaktyvėja. Tokiam greitam kūno temperatūros šoktelėjimui sunaudojamas milžiniškas poodiniuose riebaluose sukauptas energijos kiekis. Nenumatytai sudegintų riebalų kiekį papildyti nėra galimybių, nes žiemos metu šikšnosparniai nesimaitina, todėl bet koks bandymas paliesti juos rankomis, laužų deginimas ar kitoks trikdymas sumažina sėkmingo šikšnosparnių peržiemoDrėgnesnes žiemavietes jimo tikimybę. Tiesa, renkasi kūdriniai bei van- dalis šikšnosparnių deniniai pelėausiai, sau- žiemavietėje neužmie sesnes – europiniai plačia- ga, lieka aktyvūs visą ausiai, rudieji ausyliai, šaltąjį periodą. Šis fenomenas sukelia daug Brandto pelėausiai. mokslininkų diskusi jų. Manoma, kad šikšnosparnių žarnynas šaltuoju metų laiku persitvarko, žiemą žvėreliai maisto neieško, o energija naudojama iš rudenį sukauptų poodinių riebalų. Svarbu žinoti, kad žiemojančių šikšnosparnių trikdymas gali kelti pavojų šių retų rūšių išlikimui, todėl efektyvių apsaugos priemonių įrengimo klausimas išlieka vienas svarbiausių. 53

Darnus vystymasis

DU RATAI VEŽA,

ARBA VIENU AUTOMOBILIU MAŽIAU Vilija Noreikienė

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

Už vaikų meninių sugebėjimų ugdymą Panevėžio apskrities G.PetkevičaitėsBitės viešosios bibliotekos fotografas ir menininkas Virginijus Benašas 2008 metais komisijos sprendimu buvo išrinktas Švietimo srities Metų panevėžiečiu. Tąkart jis įvertintas už daugiabučio namo rūsyje atidarytą galeriją ,,Pamatai“ ir vaikų kūrybos darbų parodą ,,(Ne)skraidyk padebesiais“. Savo originaliais projektais šis nenuilstantis, meniškos prigimties panevėžietis skleidžia darnos, atsakomybės ir sveikatinimo idėjas.

Darnus vystymasis

Fotografas dizaineris Virginijus Benašas šalia savo sukurto dviračio.

SU DVIRAČIU – NET IR ŽIEMĄ

Panevėžyje žinomas fotomenininkas ne tik rūpinasi vaikų meniniu lavinimu, bet ir propaguoja sveiką gyvenseną,

įvairiausiais būdais skatindamas miestiečius kuo dažniau sėstis ant dviračio. „Dviratis man nuo vaikystės ir dabar – kasdienė susisiekimo, kūno mankštos,

kelionių, kūrybos, bendravimo ir dualizmo filosofijos priemonė. Jis – tiesiog tobulas žmonijos išradimas, kuriam bemaž 200 metų“, – sako jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus su dviračiu nesiskiriantis menininkas. „Kur tik galiu, ten važiuoju dviračiu. Panevėžys – kompaktiškas miestas ir su dviračiu po jį važinėti smagu.“ Šios transporto priemonės jis nepadeda net šalčiausią žiemą. Svarbu ir tai kad ji yra ekologiška, tausojanti aplinką. Be to, pasak Virginijaus, tai pati geriausia priemonė atrodyti sveikam ir patirti judėjimo džiaugsmą.

PAPUOŠALAI IŠ DVIRAČIO DETALIŲ

Virginijui Benašui dviratis – ne tik gyvenimo filosofija, bet ir meno objektas. Menininko sukurti šedevrai dažnai netikėti savo medžiagiškumu. Originalių idėjų autorius įrodė, kad net iš Iš dviračio detalių surinktas šuo sugeba ne tik loti, bet ir žybčioti akimis bei judinti ausis. 56

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

atitarnavusio, nebenaudojamo dviračio dalių įmanoma sukurti nuostabiausius dalykus – baldus, skulptūras, drabužius, muzikos instrumentus ar net papuošalus. Iš stipinų, smagračių ir grandinių sukurti juvelyriniai dirbiniai žavi ne tik originalumu, bet ir estetine išvaizda. Kai kuriais jų moterys galėtų pasipuošti net ir šventiniam vakarui. Iš dviračio detalių – dabar jau ir pagal individualius užsakymus – autorius kuria net ordinus, kurie randa vietą ir ant nusipelniusių žmonių krūtinių. Tokiais originaliais vardiniais ordinais ir medaliais, pagamintais Virginijaus Benašo, Rankų darbo ordinai įteikiami nusipelniusiems dviratininkams už 2008 ir 2009 m. buvo iškilmingai apdovanoti labiausiai Panevėžio miestui darbą kojomis. nusipelnę dviratininkai ir dviračių takų rėmėjai. „Nusipelniusiems dviratininkams už darbą kojomis – rankų dar- jėgų“ vadu. Jam menininkas Virginijus TEATRO GRUPĖ bo ordinai“, – šmaikštauja Virginijus. Benašas sukūrė specialų kostiumą su akŽaismingomis idėjomis ir kūrybišku„Ratuotosios pajėgos“ – dar viena eko- sesuarais iš įvairiausių dviračio detalių. mu užsikrėtę menininko draugai, kurie Žymiojo pane- taip pat neabejingi dviračiui, su entuziloginės iniciaty vos išraiška Iš atitarnavusio, nebenaudoja- vėžiečio sukurta azmu prisijungė prie jo veiklos. Subūręs drabužių bendraminčius, Virginijus įkūrė teatro Panevėžyje. Tai mo dviračio detalių, pasirodo, tokių kolekcija dar dvy- grupę „keisTAI“. Šis eko teatras – tai nedviračių entuziasįmanoma sukurti nuostabiaulikai personažų ir formalus, mėgėjiškas teatras, kurio idėja tų bendruomenė, telkianti ir skati- sius dalykus – baldus, skulptū- pavadinta „Būk – nustebinti, netradiciškai papasakoti ar nanti žmones kuo ras, drabužius, muzikos instru- matomas“, pra- parodyti dalykus, kurie svarbūs mums eitą rudenį buvo visiems. Tai teatras, kuriam nereikia atsdažniau važinėti mentus ar net papuošalus. pristatyta Pane- kiros erdvės, jo vieta – po saule. Juk scena ekologišku transportu savo mieste. Šiai idėjai labiausiai vėžyje, miesto gimtadienio šventės metu. su dekoracijomis gali būti ir pati gamta. pasišventęs žmogus, Alfonsas Barauskas, Kolekciją demonstravo paties autoriaus O jeigu pagal scenarijų reikalingas tam tituluotas vyriausiuoju „Ratuotųjų pa- įkurta teatro grupė „keisTAI“. tikras apšvietimas – prašom! Šviesiai ir Virginijaus Benašo eko teatro „keisTAI“ grupė po pasirodymo renginyje, skirtame dienai be automobilio.

Darnus vystymasis Eko teatro pasirodymas Europos dienos metu. Etiudas „Dviratis nemirtingas”.

GALERIJA RŪSYJE

linksmai temai – saulėta diena, dramatiš- langus. Nustebinti, sužavėti, sudominti – kai – vakaras saulei besileidžiant, reikia štai ko siekiame savo pasirodymais“. Šiuo lietaus – taip pat galima palaukti. Žmo- metu teatro grupė turi parengusi du pagus visais atvejais sirodymus: etiudą gali prisiderinti Eko teatras – tai neformalus, mėgė- „Dviratis nemirprie gamtos. Šio jiškas teatras, kurio idėja – nuste- tingas“ ir teatrateatro vadovo Vir- binti, netradiciškai papasakoti apie lizuotą kolekcijos ginijaus Benašo dalykus, kurie svarbūs visiems. „Būk matomas“ dem onst ravimą. galva pilna naujų idėjų: „Štai surengsime teatro pasirody- Eko teatras su šiais pasirodymas nuolat mą daugiabučių kieme, o žiūrovai – gy- dalyvauja įvairiuose miesto ir rajono renventojai – jį galės stebėti tiesiog pro savo giniuose, šventėse.

Kas galėtų pagalvoti, kad daugiabučio namo rūsį galima paversti puikia meno erdve? Subūręs iniciatyvius Panevėžyje, Nendrės gatvėje, gyvenančius vaikus, Virginijus Benašas savo daugiabučio namo rūsyje įrengė instaliacijų ir fotografijų galeriją „Pamatai“. Čia vaikai eksponuoja savo darbelius, sukurtus įvairiausia technika, daugiausia iš nebereikalingų, išmestų daiktų ar jų detalių. Virginijaus nuomone, vaikai mieste neturi kuo užsiimti, todėl reikia suteikti jiems galimybę išreikšti save, kurti. Jiems tai labai patinka. Galerijoje yra keturi koridoriai, skirti visoms – oro, žemės, vandens ir ugnies – stichijoms. Nuolatinėje ekspozicijoje sukaupta per šimtas darbų, sukurtų jaunųjų menininkų, kurių amžius – nuo penkerių iki aštuoniolikos metų. Taip pat čia yra speciali erdvė keičiamai ekspozicijai, kuri nuolat atnaujinama, rengiamos vis naujos parodos. Virginijus rūpinasi ne tik meniniu vaikų ugdymu – didelį susirūpinimą jam kelia ir mažas vaikų fizinis aktyvumas, nes kiemuose trūksta gerai įrengtų aikštelių. Todėl menininkas tokią vaikų žaidimų aikštelę planuoja įrengti savo daugiabučio kieme.

Daugiabučio rūsyje įrengtos galerijos „Pamatai“ ekspozicija.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

„Grandinės išlaisvina žmogų“ – žmonių portretai sukurti iš dviračio grandinių.

AKMENŲ SODAS

Kurti darnią ir jaukią aplinką – dar vienas svarbus siekis Virginijaus Benašo gyvenime. „Jau septyniolika metų kuriu tokią aplinką, kurioje norėčiau gyventi ir mokau vaikus kurti namus ir gyventi darnoje su gamta“, – dalijasi mintimis fotomenininkas. Tai daryti daugiabučiame name – savotiškas iššūkis. Žmonės inertiški, susvetimėję. Bet panašu, kad jam tai pavyko. Bendromis jėgomis namų kieme jau penkias vasaras formuojamas „Akmenų sodas“ džiugina vietinių ir aplinkinių gyventojų akis. Šį pavasarį planuojamas pabaigti gėlynas ir kaimynams. Belieka pasidžiaugti, kad geras pavyzdys – užkrečiamas. Visų šių iniciatyvų autorius turi dar vieną idėją – sukurti treniruoklių parkelį, kuriame vaikai ir paaugliai galėtų minti treniruoklius, gaminančius elektros energiją gėlynų, aikštelės ar daugiabučio laiptinės apšvietimui.

FOTOGRAFIJA

Virginijus aktyviai dalyvauja įvairiose parodose, skirtose dviračio tematikai. Jo sukurti darbai puošia ne tik sales, bet ir vitrinas. Panevėžio viešojoje bibliotekoje „Šaltinėlis“ rengtos parodos „Du ratai veža, arba vienu automobiliu mažiau“ metu lango vitrinoje praeivių akį traukė medinis menininko sukurtas dviratis, salės sienas puošė jo fotografijos darbai. Fotografija – vienas iš mėgstamiausių Virginijaus užsiėmimų – „mėgėjiškai fotografuoju nuo vaikystės, o profesionaliai – jau penkeri metai. Smagu fotoaparatu fiksuoti nepakartojamus momentus iš įvairių renginių, kelionių. Juolab kad smagių nuotykių tose kelionėse apstu. Be to, klubo „Dviračiai“ nariai ne tik mėgsta keliauti, bet ir rengia maršrutus po Panevėžio apylinkes. Maršrutai tikrai populiarūs, nes parengti taip, kad važiuodamas dviračiu gali aplankyti pačias įdomiausias Panevėžio rajono vietas.“ Virginijaus Benašo nuotraukos

Jaunosios kiemo menininkės kuria darbelius, kuriais vėliau grožėsis galerijos lankytojai.

Penkias vasaras formuotas „Akmenų sodas“ daugiabučių namų kieme 59

akiratis

VĖTRUNGĖS

Vitalijus Michalovskis

Retas kuris Europos regionas gali pasigirti unikalia vaizduojamąja simbolika, neturinčia daugiau ar mažiau panašių analogų tolimesnėse ar net artimesnėse, kaimyninėse srityse. Tai Kuršmarių regiono vėtrungės, išsiskiriančios savo savitumu, spalvingumu bei puošnumu, kurias dr. E. Riemanas (Riemann) savo knygoje „Prūsijos folkloras“ (Volkskunde des Preußenlandes, 1950 m.) pavadino „vienų iš keisčiausiu vietos liaudies kūrybos produktų“. IŠTAKOS IR RAIDA

1844 m. Karaliaučiuje išleistas Prūsijos karalystės įstatymas „Dėl žvejybos Kuršių mariose“ skelbė: „Kiekvienas burvaltę turintis žvejas privalo viršu60

tinėje stiebo dalyje iškelti dviejų pėdų ilgio ir vienos pėdos pločio (62,4 x 31,2 cm) skardinį skydelį su nustatytomis kaimo, kuriame gyvena žvejys, spalvomis“.

Už įstatymo nesilaikymą buvo numatytos ir tam tikros baudos. Žvejys, plaukiantis be identifikacinio skydelio, galėjo būti nubaustas nuo 1 iki 10 talerių bauda, o užsikabinęs ne savo vietovės

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

„Shutterstock“

K U R Š M A R I Ų

spalvas – nuo 10 iki 50 talerių. Potvarkis numatė, kad rytinės Kuršmarių pakrantės žvejai privalėjo skardą dažyti raudona ir balta spalva, pietinės – mėlyna ir geltona, o nerijos gyventojai – baltos ir juodos spalvų deriniu. Manoma, kad toks ženklinimas buvo įteisintas Muižės (vok. Feilenhof) inspektoriaus Ernsto Vilhelmo Berbomo (Beerbohm) iniciatyva. Minėtasis įstatymas, apibrėžiantis 133 žvejų kaimus ir du žvejų uostus, buvo įvestas tam, kad užtiKURŠMARIŲ krintų deramą žvejybos tvarką mariose, HERBAI kadangi šiame palyginti nedideliame Šiuos papuošimus žvejai drožinėir beveik uždarame plote žvejyba nuo seno buvo labai intensyvi. Jau anksčiau davo iš medinių lentelių, kuriuose tam Kuršių mariose buvo įvesti draudimai tikrais įrankiais išdegindavo kiauryžvejoti žuvų neršto metu bei žvejoti mes, o vėliau pradėjo spalvinti jas įvainetinkamais, žuvis naikinančiais įran- riausiomis spalvomis. Taip papuoštos kiais. Valdžios priesakai taip pat turė- vėtrungės tapo tam tikrais Kuršmarių jo padėti nustatyti ir susekti žvejybos žvejų herbais, kuriuose susipindavo taisyklių nesilaikančius ar žvejojančius valdžios nustatyti atpažinimo elemenjiems nepriskirtame ruože žvejus, kas tai ir paties žvejo gyvenimo bei išmonės puikiai iliustruoja, kad iki šio potvarkio įvedimo žvejybos Kuršių mariose taisyklių retai buvo paisoma. Skardinės lentelės gale buvo tvirtinama ir nedidelė raudonos, baltos arba raudonai baltos spalvos vėliavėlė. Spalvos buvo parenkamos taip, kad žvejo ženklas gerai matytųsi iš toli, o tai galėtų padėti žvejybą Kuršmarėse prižiūrintiems valdininkams gana nesunkiai atpažinti kiekvieną kurėną. Naująjį potvarkį žvejai sutiko nenoriai, kadangi tokia identifikavimo sistema ribojo jų žve- vaisiai – religiniai vaizdiniai, turtinė jybos laisvę, tačiau be šio įstatymo mes bei šeiminė padėtis, gimtosios vietovės vargu ar turėtume unikalių Mažosios ypatybės, kartais – valstybiniai simboliai, žmogiškos svajonės, lūkesčiai Lietuvos žvejų raižybos pavyzdžių. Daug laiko mariose praleidžiantys ir pan. Tokiu būdu, burlaivio vėtrungė tampa sunžvejai pradeda puošti paprastas XIX a. ir XX a. pradžioje vėtrun- kiai iššifruojamu simboliniu kodu, ident i f i k ac i ne s gės buvo tvirtinamos ant senųjų kuriame senieji vėtrunges, ilgainiui joms suteik- plokščiadugnių žvejybinių valčių religiniai vaizdami tikrų meno (kurėnų, vok. Kurenkahn) stiebų diniai susipina kūrinių formas, kaip tam tikras žvejojančio laivo su šiuolaikinio pasaulio kurios neturi jo- savininko identifikacijos ženklas, žvejo kasdienybe. Iskių artimų ana- o vėliau – ir kaip jo puošmena. torikas E. Gudalogų pasaulyje, o vičius knygoje visos mokslininkų pastangos atrasti kažką panašaus už „Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX Kuršmarių regiono sričių taip ir liko a.“ (1980 m.) apie vėtrunges rašė: „Jų puošimas yra labai sudėtingas. Visų bergždžios.

pirma – tai nevienalaikės simbolikos susisluoksniavimas“. XIX a. antrojoje pusėje vokiškoji valdžia bandė pažaboti tokį savavališką identifikacinių ženklų puošimą, nes tai trukdė marių prižiūrėtojams iš tolo nustatyti burvaltės priklausomybę. Buvo įvesti papildomi laivo žymėjimo potvarkiai, pagal kuriuos savininko inicialais arba tam tikrais skaičiais privalėjo būti žymimi ir laivo bortai bei burės. Senieji atpažinimo ženklai ima vis labiau prarasti savo prasmę, kol tampa tik kurėnų puošybos elementais. Po Pirmojo pasaulinio karo vėtrungės ima mažėti, tačiau atsiranda ir vėtrungių, parduodamų kaip suvenyrai, nes jos tampa tam tikru reprezentaciniu krašto simboliu.

SIMBOLIKA

Čia mes galime kalbėti tik apie numanomas didžiųjų Kuršmarių vėtrungių simbolines prasmes, kadangi, kaip minėta, jų simbolika buvo labai daugiasluoksnė: religiniai vaizdiniai susipindavo su gyvenimiškos realybės vaizdavimu, o geometriniai simboliai – su realiai egzistuojančiais daiktais. Nėra iki galo aišku, ar egzistavo griežtesnė vėtrungių puošybos sistema, ar tai buvo grynai žvejo fantazijos vaisius. Galima būtų daryti prielaidą, kad vėtrungių puošyboje žmogiškoji vaizduotė puikiai sugyvendavo su tam tikrais bendrais simbolinio vaizdavimo dėsningumais. Nepaisant įvairiose vėtrungėse vaizduojamų elementų gausybės, ir, atrodytų, menko jų tarpusavio sąryšio, nesunku pastebėti, kad visi šie elementai nėra išdėstyti bet kaip, kas leistų numanyti apie tam tikros tvarkos ir daugiau ar mažiau apčiuopiamų prasmių egzistavimą. Galima būtų spėti, kad vėtrungėse buvo užkoduota tam tikra simbolinė Kuršmarių žvejų sistema, pagal kurią tikriausiai buvo galima nustatyti žvejo rangą, patirtį, jo šeiminę ir turtinę padėtį, religinius įsitikinimus ar netgi tiksliai parodyti jo gyvenamąją vietą gyvenvietėje. Deja, neišlikus gyviems senųjų vėtrungių meistrams, visas šis spėjamos Kušmarių vėtrungių simbolikos vertinimas tegali egzistuoti prielaidų ir loginių išvadų lygmenyje. 61

akiratis simbolis, arba apskritimas – moters, žmonos ženklas. Reikia pasakyti, kad vėtrungėse senieji pagoniški simboliai dažnai taip susipindavo su krikščioniškais, kad išskirti kokį vieną griežtą simbolinį komponentą yra iš tiesų nelengva. Tačiau pačiame aukščiausiame vėtrungės taške nebūtinai vaizduoti religiniai simboliai. Tai galėjo būti ir gyvūnas, augalas (pavyzdžiui, dobilas – laimės ir sėkmės simbolis), pilis ir pan.

Remiantis kai kurių tyrinėtojų šaltiniais, vėtrungė buvo suskirstyta į penkias dalis.

Pavėjinė dalis: Pavėjinės vėtrungės dalys pasižymėjo ypatingu puošnumu ir raižybos gausumu. Čia galėjo būti vaizduojama

Remiantis kai kurių tyrinėtojų šaltiniais, klasikinė puošnioji, didžioji vėtrungė yra suskirstyta į penkias dalis. Pirmoji, priešvėjinė dalis, yra priekyje, antroji – ant stiebo viršūnes, o kitos trys dalys buvo vadinamos pavėjinėmis ir buvo išsidėsčiusios vėtrungės gale. Priešvėjinė dalis: 1. Priekinėje dalyje, kaip manoma, dažnai vaizduoti stichijų simboliai: Mėnulis, Saulė (apskritimai, žvaigždės), strėlės, plunksnos (vėjo simboliai, oro stichija). Dažnai į kvadratą ar apskritimą buvo įpinamas kryžius, o tai galėtų būti siejama su senaisiais religiniais bei astronominiais vaizdiniais. Priešvėjinės dalies viršuje dažnai vaizduotas namas kaip jaukumo, pilnatvės bei turto simbolis. Galbūt, pastato vaizdavimas priminė žvejui jo namus, o galbūt tai reiškė troškimą tokius įgyti. Viršutinė vėtrungės dalis: 2. Antrojoje, aukščiausioje ir svarbiausioje Kuršmarių vėtrungės dalyje, t. y. vėtrungės viršūnėje, buvo įprasta vaizduoti religinius simbolius, galinčius, kaip buvo tikima, apsaugoti žveją bei jo artimuosius nuo nelaimių mariose ir sausumoje. Tai buvo tarytum kreipimasis į anapusines jėgas – dangaus ar žemės dievybes, tikintis jų malonės bei užtarimo. Vėtrungės viršūnėje dažnai vaizduota stilizuota banga ar ant bangų besisupantis laivas, kurio simbolika gali būti siejama su jūros stichija, senojo dievo Bangpūčio karalija. Kartais viršūnėje buvo vaizduojamos arfos pavidalu susisukusios gyvatės, kas siejama su gimtojo kranto, Motinos Žemės archetipais. Dažnai vėtrungės viršūnę puošė kryžius – krikščioniškojo tikėjimo, vyro 62

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. kovas-balandis Nr. 4

praktiškai bet kas (namai, bažnyčios, žmonės, gyvūnai, įvairūs įrankiai bei daiktai, net atskiri užrašai ir pan.), todėl ši simbolika taip pat negali būti vienareikšmiškai interpretuojama, todėl ir pateikiamos tik numanomos prasmės.

garbą tėvui ir maitintojui. Rate esantis kryžius – tai, kad žvejas yra vedęs, o įvairūs brūkšniai bei linijos rodė vaikų skaičių.

4. Turtas. Iš šios simbolikos galima buvo nustatyti, 3. Šeima. PaBurlaivio vėtrungė – sunkiai iš- kiek žvejys turi gal iš karto už burlaivių ir kokie vėtrungės ašies šifruojamas simbolinis kodas, jo turtai (tobesiai, esančius simbo- kuriame senieji religiniai vaiz- gyvuliai ir pan). lių reikšmes buvo diniai susipina su žvejo pasaulio Čia buvo žymimi ir kiti pasiekimai galima sužinoti kasdienybe. ar tiesiog paprasapie žvejo šeimą. Manoma, kad čia dažnai vaizduotas tos žmogiškos svajonės, pavyzdžiui, dvikryžius galėjo simbolizuoti šeimos pa- ratis ar didelis namas. XIX amžiaus kurėnų atpažinimo spalvos mūsų dienomis pavaizduotos Neringos herbe. 5. Darbas. Numanoma, kad pragręžtų skylių skaičius rodė, kiek žvejas turi pagalbininkų ar darbininkų. Pagalbininkai-giminaičiai buvo žymimi kiek kitaip.

„Shutterstock“

Priešvėjinės dalies skirsnių kiekis nebuvo griežtai nustatytas, todėl jų galėjo būti trys, keturi ir daugiau, pri k lau so mai nuo to, kiek žvejys norėjo simboliškai papasakoti apie save. Žemiau, tarp viršutinių trečios ir ketvirtos dalių, buvo medinė lentelė su valdžios griežtai nustatytomis identifikacinėmis kurėno spalvomis. Prie lentelės buvo tvirtinama ilga vėliavėlė. Senosios Kuršmarių vėtrungės ir toliau lieka didele mįsle. Mes nežinome ir vargu ar kada sužinosime, ką reiškė vienoks ar kitoks detalių spalvinimas: simboliškas jis buvo, ar tiesiog estetiškas – atsitiktinis, nieko nereiškiantis. Mes nežinome ir to, kodėl būtent tiktai šiame regione atsirado toks nuostabus vėtrungių fenomenas – juk Europoje būta nemažai įvairiai izoliuotų vandens telkinių, kur žvejyba galėjo būti ribojama ir tai galėjo sąlygoti panašios simbolikos atsiradimą. Kuršmarių vėtrungės – unikalus baltiškos tautodailės pavyzdys kadaise Vokietijai priklausiusiose teritorijose. Ir net jeigu visos simbolinės interpretacijos pasirodytų laužtos iš piršto, tai nė kiek nesumenkina Kuršmarių vėtrungių meninės, kultūrinės bei istorinės vertės. 63

Apsidairyk. Žvelk giliau. Tausok. Žurnalas APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga.