Aplinka 2011 sausis vasaris nr 3

2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

Numerio tema

UGNI S

IR LE DA S

ISSN 2029-5375

Gaisrai – svarbus ekologinis veiksnys

Aplinkosauga

Klimato KAITOS ir oro užterštumo įtaka žmogui

sveikata

Gintaras – Nuo VISŲ LIGŲ

Geoterminės energetikos perspektyvos Lietuvoje

istorija

Atgijusios senovinės krosnys

Priedas moksleiviams ir jaunimui

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga.

Redakcija Vyr. redaktorė Vilija Noreikienė Mob. 8 686 97 586 E. p. redaktorius@aplinka.eu E. p. zurnalasaplinka@gmail.com

Autoriai

Marinos Talabajevos Vidos Mildažienės Eugenijaus Kavaliausko Komunalinių paslaugų ir ekologijos bendrovės „Ecoservice” Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro Vilniaus puodžių cecho Vilniaus turizmo informacijos centro „Stock exchanging“ „Dreamstime“

Dalia Avižienė Jolanta Radžiūnienė Sigita Nemeikaitė Saulius Šliaupa Daiva Norkienė Jūratė Bratikienė Marina Talabajeva Vida Mildažienė Remigijus Karpuška

Leidžiamas kas antrą mėnesį, 6 kartus per metus.

Tiražas 10 100 egz.

Redaktoriai Rūta Zarembienė Genė Drungilienė Kalbos redaktorė Aldona Paulauskienė Fotografai Valdas Račyla Irmantas Gelūnas

Priedas moksleiviams ir jaunimui

Nuotraukos ir iliustracijos Dalios Avižienės Jūratės Sendžikaitės Jolantos Radžiūnienės Gedimino Gražulevičiaus Erlando Paplauskio Irmanto Gelūno Sauliaus Šliaupos Prano Baltrėno Vidos Augulienės Gretos Skaraitienės

Leidėjas VšĮ „Kultūros idėjų centras“ Tel. (8 5) 269 1238 Faks. (8 5) 269 8243 E. p. kidcentras@gmail.com www.aplinka.eu

Platinimas E. p. platinimas@aplinka.eu Viršelio nuotrauka „Dreamstime“ Atspausdinta ant 100 proc. perdirbto popieriaus.

Dizainas

Spauda

www.dizingas.lt

Veiverių g. 142B, Kaunas www.arxbaltica.lt

Sveiki, Ar pastebite, kaip per pastaruosius metus išaugo mūsų poreikiai? Akivaizdu, kad vartojame žymiai daugiau. Be to, įpratome, kad geri pirkiniai turi atrodyti patraukliai – tebėra susiformavusi nuomonė, kad spalvota, blizgi pakuotė garan­ tuoja kokybę. Sunkoka apversti sąmonėje kai kuriuos stereoti­ pus. O kiek nereikalingai sunaudojama plastiko – vienkartiniai indai, plastikiniai maišeliai, geriamojo vandens buteliai! Vis­ kas – tik dėl patogumo. Bet ar širdies neskauda dėl didžiulių išmetamo nesuyrančio plastiko kalnų, kuriems suirti reikia per 200 metų? Gaila, bet suvokimas apie atliekų rūšiavimo, jų perdirbimo svarbą į mūsų kasdienybę skverbiasi sunkiai. Vis skubame, skubėdami daug vartojame – sukamės ir sukamės tame užburtame rate. O taršos mastai auga. Kad nepaskęstume šiukšlių liūne, bandome jas deginti, tačiau... ar tai saugu mūsų sveikatai? Ir vėl – užburtas ratas. Kaip iš jo išsiveržti? Reikėtų pažvelgti kiek plačiau.

Ugnis – priešas ar pagalbininkas, naikintoja ar kūrėja?

Vienareikšmio vertinimo nėra – nelygu aplinkybės, nelygu objektas, nelygu tikslas. Šį kartą – apie ugnį ir ledą, apie šilumą ir šaltį, apie priežastis ir statistiką, apie tikslus – saugoti, kurti, puoselėti. Apie tai, kad turime leisti Žemei atsikvėpti nuo taršos, invazijų; atstatyti tai, kas prarasta; išsaugoti tai, ką turime. Ir visa tai – svarbu mums visiems.

Pagarbiai

Vilija Noreikienė

2

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

3

turinys

16

28 naujienos

lietuvoje ir pasaulyje

34

6

Svečiuose Netikėtumai Ažukarklinės kaime

Gaisrai – svarbus ekologinis veiksnys Ugnis kuršių nerijoje

16

12

40 Pažink savo kraštą 42 Slavikų pelkių likimas

Geoterminės energetikos perspektyvos lietuvoje

Aplinkosauga

Klimato kaitos ir oro užterštumo įtaka žmogui

istorija

Ugnis vėl kalbina atgijusias senovines krosnis

Gintaras – nuo visų ligų

Miesto aplinka – be kliūčių?

4

20

24

28

Aplinkosauga

45 Žolė dega! Ar verta nerimauti?

46 Keisti pasaulį galime... rūšiuodami Akiratis

50 Glaceologija GAmtosauga

34

Aplinkos pritaikymas

58

gamtininkai

energetika

Sveikata

45 Priedas moksleiviams ir jaunimui

8

Miškai

40

54 Paukščių globa žiemą Gamta

38

58 Žalvarniai Lietuvoje APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

5

NAUJIENOS „Procesas išsaugotas, bet klimatas – dar ne“

Nebeeksploatuojamame Kariotiškių sąvartyne, netoli Vilniaus, 2010 m. lapkričio mėnesį atidaryta pirmoji Lie­ tuvoje sąvartyno dujų jėgainė. Per du dešimtmečius į Ka­ riotiškių sąvartyną suvežta daugiau kaip 3 milijonai tonų atliekų, kurios pūdamos išskiria metano dujas ir teršia orą.

Nutraukus sąvartyno eksploataciją, šiukšlių kaupai užpilti žemėmis. Sąvartyne įrengus gręžinius ir dujų surinkimo sistemą, metano dujos pradėtos naudoti elektros energijai gaminti. Laimėjusi konkursą dėl sąvartyno dujų utilizavi­ mo ir investavusi privačias lėšas, jėgainę pastatė Didžiosios Britanijos įmonių grupės ENER-G įkurta UAB „ENER-G“.

2 savaites trukusioje Jungtinių Tautų aplinkosaugos konferencijoje Kankune (Meksika) nemažai pasiekta. Pir­ mą kartą fiksuojama visuotinė, ne tik turtingųjų šalių, atsakomybė už klimato kaitą. Visos šalys dabar turės įsi­ pareigojimus mažinti CO2 emisijas – pagrindinį klimato šilimo katalizatorių. Maža to, įsteigtas didžiulis – dau­ giamilijardinis – Žaliasis fondas, kuris padės neturtin­ goms šalims kovoti su šiltnamio efekto dujų emisijomis.

Vertindama šį pasaulinės svarbos proveržį Kankūne, or­ ganizacija „Greenpeace“ apibendrino rezultatus: „Proce­ sas išsaugotas, bet klimatas – dar ne“.

Parengta pagal www.ekonaujienos.lt

Parengta pagal www.ekonaujienos.lt

Lietuviai statys didžiausią pasaulyje dujomis varomą keltą

„Stock exchanging“

Pirmasis Lietuvoje pavojingų atliekų tvarkymo įrenginys sumontuotas Šiaulių rajone. Per metus čia numatoma sude­ ginti iki 8 tūkst. tonų pavojingų atliekų. Įrenginio veiklos metu susidariusi šiluminė energija bus naudojama elektros energijai gaminti. Įrenginio konstrukcija, kaip sakė Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Vidmantas Svečiulis, užtikrina maksimalų sau­ gumą tvarkant pavojingas atliekas, sukauptas skystuoju, kie­ tuoju ar pastos pavidalu. Jas deginant temperatūra pakyla net iki 1100 laipsnių pagal Celsijų, taigi žmonių sveikatai galimai pavojingos medžiagos yra išskaidomos.

Aplinkos ministerijos informacija APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

Vakarų Baltijos laivų statykloje pradėtas statyti di­ džiausias pasaulyje dujomis varomas keltas. Statybas vyk­ dys „Vakarų laivų gamykla“ ir „Fiskerstrand Verft AS“ bendra įmonė „Fiskerstrand BLRT AS“. „Suskystintomis dujomis varomas keltas sumažina eksploatacijos išlaidas ir svarbiausia – aplinkos taršą: azoto – iki 90 proc., anglies dvideginio – iki 20 proc. Ir į aplinką laivas neskleis jokių suodžių“, – sakė „Fjord1 Nordvestlandske“ vadovas Jarle Skartunas.

Parengta pagal www.technologijos.lt

Pasaulio akis leis stebėti aplinką „Eye on Earth“ yra informacijos apie aplinką perda­ vimo informacinė sistema, kurioje renkama mokslinė informacija ir atsiliepimai iš milijonų vartotojų. Tai yra „Microsoft“ ir Europos aplinkos agentūros (EAA) partne­ rystės rezultatas. Šiuo metu joje pateikiama informacija apie vandens kokybę daugiau kaip 22 tūkst. maudyklių Europoje, apie oro kokybę iš daugiau kaip 1000 oro koky­ bės stebėsenos stočių Europoje. Be to, oro kokybės stebėse­ nos modelis leidžia matyti oro taršos padėtį tarp oro koky­ bės stebėsenos stočių. Ateityje bus praplėstas informacijos apie aplinką teminis spektras, kaip antai troposferos ozo­ nas ir kitos oro taršos formos, išsiliejusi nafta, biologinė įvairovė ir pakrančių erozija.

http://eyeonearth.eu/

Lietuvoje pradės veikti pirmasis pavojingų atliekų tvarkymo įrenginys

„Stock exchanging“

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos informacija

„Stock exchanging“

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) ini­ ciatyva pradėti vykdyti dešimties medžių senolių, kurie yra valstybės saugomi botaniniai gamtos paveldo objektai, priežiūros darbai. Bus tvarkomi Stelmužės ąžuolas, Ada­ mavo ąžuolas, Buivėnų ąžuolas, Glitiškių ąžuolas, Liepa Motinėlė, Lietuvio liepa, Mingėlos ąžuolas, Mukulių ąžuo­ las, Storoji Klaipėdos liepa ir Tverečiaus ąžuolas. Visiems šiems medžiams – daugiau kaip keli šimtai metų.

„Stock exchanging“

Tvarkomi medžiai – valstybės saugomi gamtos paveldo objektai

6

„Dreamstime“

„Dreamstime“

Kariotiškių sąvartynas: atidaryta sąvartyno dujų jėgainė

Parengta pagal http://eyeonearth.eu/ 7

Svečiuose

NETIKĖTUMAI

AŽUKARKLINĖS

KAIME

Vilija Noreikienė

Aplinkos kūrimas – tai nuolatinis, nenutrūkstantis kūrybinis procesas. Tiesa, galbūt kai kam pakanka vieną kartą susitvarkyti aplinką taip, kaip patinka, o po to – tik prižiūrėti, kad nenuvystų, nesunyktų, neprarastų formos. Tačiau kai kuriems žmonėms nuolat kylančios idėjos neduoda ramybės ir tiesiog veržte veržiasi jas realizuoti. O ir pats gyvenamosios aplinkos kūrimo, puoselėjimo procesas suteikia begalę džiaugsmo.

8

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

mečio ir nuoširdaus šeimininkų darbo rezultatas. Prieš 20 metų gavę dauge­ liui gerai žinomą, pagal tipinį projektą pastatytą vadinamąjį alytnamį, Ona ir Rimantas ėmėsi kūrimosi darbų. Ilgai ir su meile puoselėtas kiemas išgyveno daug metamorfozių. Prieš keletą metų buvusio baseinėlio vietoje dabar drie­ kiasi takelis. Tąkart pasirodė, kad jis ne visai tinka šioje vietoje, todėl buvo nu­ spręsta kiek pakoreguoti situaciją. Noras nuolat keisti, atnaujinti aplinką – pui­ kus būdas išvengti monotonijos. Taigi per tuos metus čia daug kas pasikeitė. Štai ir namas kaip koks chameleonas vis keičia spalvas. Kažkada nusprendęs fasadus apkalti lentelėmis, išradingasis Rimantas, ko gero, pamanė sau: tegul būna kitaip nei pas visus. Įvairiomis kryptimis sukaltos lentelės įgijo sa­ votiškų ornamentų piešinį. Neįpras­ ta – bet kaip originalu! Prieš porą metų dar buvę rudos spalvos, šįkart namo fasadai šviečia kiek netikėta, rečiau būdinga namų apdailai – žalia spalva.

Vienas Rimanto būdo bruožas yra aki­ vaizdus – jis be galo mėgsta neįprastu­ mą, originalumą.

AUGALŲ LIKIMAI

Per daugelį metų šeimininkas ne kartą bandė pagausinti savo sodą įvai­ riais, net ir egzotiškais augalais. „Vietos klimato sąlygos nėra palankios lepes­ niems augalams. Jei būtų priešingai, čia, šioje sodyboje ko gero jau matytu­ mėt didžiulį botanikos sodą“, – sako mėgstantis eksperimentuoti šeiminin­ kas. Gaila, bet bandyti auginti persi­ kai, abrikosai savo vaisiais džiugino ne itin ilgai. Pasak Rimanto, net au­ galų kataloguose parašyta, kad Rytų Aukštaitijos regiono klimato sąlygo­ mis sodinti vaismedžiai ar vaiskrūmiai dažniausiai gali nušalti ar nudžiūti.

Kantrybės ir nuoseklumo reikalaujantis dekoratyvinių ir kultūrinių augalų augi­ nimas įvertintas ne tik žmonių. Apva­ SPALVŲ IR FAKTŪRŲ liose Kaukazo slyvaičių lajos kepurėse, kurios ilgą laiką kruopščiai ir kantriai ŽAISMAS Ignalinos rajono, Dūkšto šiaurės va­ buvo genėtos, formuotos, pasisvečiuo­ ti mėgsta įvairūs karų pašonėje, į paukšte­ vakarus nuo Par­ Ilgai puoselėtas kiemas išgyveno maži liai – dažniausiai svėto ežero įsikū­ ne vieną metamorfozę. Štai na- žvirbliai. Čia jie ręs nedidelis Ažu­ karklinės kaimas. mas, kaip koks chameleonas, vis gali ne tik pasiso­ tinti sultingomis Svečiuojamės pas keičia spalvas… geltonomis vais­ šio kaimo gy­ medžio uogomis, ventojus Oną ir Rimantą Petkelius, ku­ bet ir pasislėpti nuo žvarbaus vėjo ar net rių sodyba mus pasitinka kiek netikėta kokio pro šalį sliūkinančio katino… savo spalvų ir faktūrų gausa. Tai ilga­

Pasitikdamas sodybos svečius sparnais iš tolo moja akmeninis malūnas.

Slyvaičių lapijoje mėgsta pasislėpti įvairūs maži paukšteliai.

9

Svečiuose VIETINĖS SKULPTŪROS

Rimantas. Galbūt tai, ką matome šioje sodybo­ je, dažnam gali atrodyti kiek keista, neįprasta, ne taip, kaip turėtų būti. Ta­ čiau svarbiausia tai, kad savo rankomis jauku­ mą kūrusiems žmonėms čia gyventi tiesiog gera.

Smagu sugrįžus po darbų pasivaikščioti po nuosa­ vą parką, pasėdėti kieme ant suolelio tarp gausybės gėlių, išgirsti bumbtelint žemėn nunokusį raudon­ skruostį obuolį – tikrą, kaimišką, lietuvišką.

Kiemo gilumoje, gal kiek negailestingai įspraustas į nedidelę erdvę, stūkso šeimininko rankomis sukurtas natūralių akmenų mūro sienų rūsys su pavėsine. Šis statinys kiek panašus į didin­ gą skulptūrinę akmenų kompoziciją. Tiesa, tokiai kompozicijai reikėtų daugiau ekspozicinės erdvės, tačiau čia ji atrodo įspūdingai, kiek paslaptingai.

Pavėsinės vidus dvelkia nuostabiais žolelių kva­ pais – čia sukabinti arba paskleisti džiūti vaistažo­ lių, prieskoninių žolelių ir visokių daržovių ryšulė­ liai. Tai vyriausiosios namų šeimininkės rūpestis.

Originalusis Rimantas džiaugiasi dar viena savo realizuota idėja – šuliniu-malūnu. Šio vėjo ma­ lūno sparnai, pūstelėjus stipresniam vėjeliui, ima suktis. „Reikėjo išsaugoti visas proporcijas, kad malūnas atrodytų natūraliai“, – pasakoja šeimi­ ninkas. Tiesa, prieš tai jis buvęs medinis, bet kai supuvo, teko pasidarbuoti rimčiau – dabar jis jau tvirtesnis, iš akmenų.

Išpuoselėta, sutvarkyta, jauki kiemo aplinka – ne tik proga aplinkiniams akis paganyti. Tai ir geras, sektinas pavyzdys, kad verta įdėti bent šiek tiek triūso – gražesnio gyvenimo vardan. „Pamatė kaimynas, kad pas mus gražu, tai ir jam prireikė gražiai susitvarkyti kiemą“, – dalijasi mintimis

Valdo Račylos nuotraukos

Atokiau stūkso skulptūriškas natūralių akmenų rūsys su pavėsine.

Neįprastos spalvos ir ornamentai nustebina ne vieną.

Gyvūnėliai čia auginami su meile ir šiluma.

Pavėsinė – puiki vieta džiovinti įvairias žoleles ir daržoves.

10

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

11

miškai

GAISRAI – SVARBUS

EKOLOGINIS VEIKSNYS

Dr. Dalia Avižienė, GTC Botanikos institutas

Gaisrų problema aktuali beveik visose pasaulio šalyse, nes sukelia socialines, ekonomines ir ekologines problemas. Tačiau gaisrai yra svarbus ekologinis veiksnys, nuo kurio priklauso daugelio mūsų planetos ekosistemų formavimasis ir egzistencija. Gaisrų įtaką ekosistemoms tiria gaisrų ekologijos mokslas.

GAISRŲ ĮTAKA EKOSISTEMOMS

Gaisrai sutrikdo ekosistemų gyve­ nimą pakeisdami vienas bendrijas ki­ tomis. Dinamiškumas yra ryškiausias daugumos gamtinių ekosistemų bruo­ žas. Pasak žymaus Graikijos filosofo He­ raklito (535–475 m. p. m. e.), „pasaulis yra amžinas ir nuolatiniame kitime, o ugnis yra amžino kitimo fazė.“ Dėsningas bendrijos kitimas, sukel­ tas įvairių ekologinių veiksnių (audrų, potvynių, gaisrų, žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų ir kt.), vadina­ mas ekologine sukcesija. Gaisrų pažeis­ tose teritorijose vyksta antrinė sukcesija.

Gaisravietėje pirmiausia įsikuria pionie­ riniai augalai. Tai augalai, kurie įsikuria sutrikdytuose plotuose, pakeičia aplinką ir sudaro sąlygas įsikurti kitoms rūšims, o tankėjant augalinei dangai – išnyksta.

Po to formuojasi daugiamečių žolinių augalų bendrijos, jas keičia krūmynai, šviesiamėgiai miškai (pušynai, beržy­ nai), kol ilgainiui grįžtama prie tokios klimaksinės bendrijos tipo, koks anks­ čiau buvo toje augimvietėje. Šis ekologinis veiksnys yra natūrali skirtingų ekosistemų egzistencijos da­ lis, kur net augalai išlieka gaisrų metu taikydami įvairias strategijas (gilesnė šaknų sistema, rezerviniai ūgliai, gaisrui atspari stora izoliuojanti žievė, mediena, lapai, vaisiai ir sėklos), o kartais sudaro sąlygas augalų sėkloms sudygti ar pa­ skatina naujų, nebūdingų augimvietei augalų rūšių atsiradimą.

Pagal gaisro toleravimą augalus gali­ ma suskirstyti į gaisrus netoleruojančius (labai degūs ir visiškai gaisro sunaikina­ mi), toleruojančius (išlieka po gaisrų) ir atsparius (iškenčia nedidelius gaisrų pa­ žeidimus) gaisrui augalus.

EKOSISTEMOS, PRIKLAUSANČIOS NUO GAISRŲ

Žemės planetoje yra nemažai eko­ sistemų, tokių kaip Šiaurės Amerikos prerijos, krūmynai (čaparalai) ir sekvojų miškai, Australijos čaparalai bei Pietų Afrikos savanos, kurių gyvavimą, atsi­ naujinimą ir vystymąsi nulemia gaisrai.

Smiltynės gaisravietėje įrengtas pažintinis takas, Kuršių Nerija, Smiltynė, 2008 m.

12

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

13

miškai Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato Vidutinio klimato ilgaamžiai visža­ kad iš jų gali išaugti tokie milžiniški kserofiliniai aukšti varpiniai žolynai (pre­ lių sekvojų miškai, nusitęsiantys išilgai medžiai. Sėklos gali išbūti užsidariusia­ rijos), paplitę Šiaurės Amerikoje, vystėsi Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno me kankorėžyje apie 20 metų, nes joms 10 tūkstančių metų veikiami ganymo ir krantų nuo Vašingtono valstijos iki Kali­ sudygti reikalinga aukšta temperatūra gaisrų. Gaisrai šiose bendrijose išnaikino fornijos, taip pat kasmet veikiami gaisrų. ir derlingas dirvožemis. Didelis karštis medžius – pavie­ Sekvoja – kipari­ gaisrų metu atveria kankorėžius ir taip niui ar grupėmis Augalai išlieka gaisrų metu tai- sinių šeimos spy­ išbarsto sėklas. išliko tik krūmai. Žolinis sezo­ninis tropikų biomų ti­ kydami įvairias strategijas (gi- gliuotis medis. Tai Tačiau prerijų žo­ vienas iš didžiau­ pas, savanos, paplitęs beveik visuose lynai prisitaikė lesnė šaknų sistema, rezerviniai sių medžių pa­ žemynuose, tačiau labiausiai Afrikoje, išlikti dėl ilgų ša­ ūgliai, gaisrui atspari stora izo- saulyje. Jų aukštis yra labai priklausomas nuo gaisrų. Jei ne kniastiebių, daž­ liuojanti žievė, mediena, lapai, siekia iki 115 m, gaisrai, daugelis savanų apaugtų mišku. nai įsiskverbian­ vaisiai ir sėklos). skersmuo – iki Sudegusi savanos žolė užleidžia vietą čių iki 2 m gylio, 8 m, o daugumos naujiems daigams. Po gaisrų išdygusi kol pasiekia gruntinį vandenį, sutvirtina medžių amžius siekia 2200 metų. Sekvo­ nauja žolė yra labai svarbus visų savanos dirvožemį ir sumažina jo eroziją. Kad jų žievė rausvai ruda, stora (apie 30 cm), žolėdžių maistas. Šiame sausringame išgarintų kuo mažiau vandens, varpinių bet gana minkšta, prisotinta tanino (rau­ regione naujai žolinei dangai atauginti augalų lapai – siauri, pailgi, lenktais kraš­ ginė medžiaga), todėl sekvojų nepuola jo­ buvo išbandytas ir žemės drėkinimas, tais. Didžiausią biomasę prerijų žolynai kie kenkėjai ir ligos. ir papildomas žolių sėklų sėjimas, ta­ kaupia požeminiuose šakniastiebiuose. Ši Mediena yra atspari ugniai, nes gais­ čiau tai nedavė tokio efekto kaip gaisrai, savybė leidžia augalams išlikti per saus­ ro atveju tanino sultys užkemša žaizdas todėl jau tūkstantis metų kaip Afrikos ras, ganymą ir gaisrus. ir medis toliau gyvena. Sekvojos viduje savanoje deginama žolė. Dėl nuolat pa­ Kserofiliniai, vidutinio klimato tan­ ugnis gali rusenti kelias savaites, tačiau sikartojančių gaisrų savanose daug kur kūs visžaliai krūmynai arba čapara­ medis ilgainiui sugeba regeneruotis. Šie išsilaiko tik gaisrams atsparūs medžiai. liai – labiausiai paplitusios ekosistemos medžiai dauginasi tik sėklomis. Sekvojų Medžiai žemi, o jų lapai – maži ir siauri, Kalifornijoje, išilgai Australijos pieti­ sėklos yra labai mažos, net neįtikėtina, kad apsaugotų medžius nuo išdžiūvi­ nės pakrantės, aplink mo. Svarbiausi savanos Viduržemio jūrą. Šių medžiai yra akacijos ir ekosistemų augalai ne­ Po gaisro išdegęs sekvojos kamienas (Kalifornija, JAV, 2007 m.) baobabai. Ypač atsparūs galėtų išlikti be nuolat gaisrams yra baobabai. pasikartojančių šiuose Medis gali būti sudegin­ regionuose gaisrų. Au­ tas ar nupjautos jo ša­ galai yra gerai prisitaikę knys, bet sugeba atželti prie gaisrų. Jų lapai maži, iš vienos šaknies ataugos bet stori, dažnai aptrauk­ ir toliau augti. Baobabai ti vaško sluoksniu, kuris puikiai prisitaikę kaup­ padeda lapams išsaugoti ti vandenį. Jie susikuria sukauptą vandenį, jų ša­ savo ekosistemą, todėl knys storos, geba gerai tampa daugelio gyvū­ siurbti drėgmę iš dirvos. nų maitintojais, nuo Daugelio čaparalių krū­ mažiausių organizmų, mynų sėklos dygsta tik gyvenančių žievės ply­ apdegusios gaisro metu šiuose, iki paukščių ar arba augalai turi gauti stambių žinduolių. tam tikrus gaisro signa­ lus (šiluma, dūmai arba GAISRAI – suanglėjusi mediena ar NEATSIEJAMAS cheminiai pokyčiai dir­ MIŠKŲ vožemyje po gaisrų) jų sėklų sudygimui. Kiti SUKCESIJOS krūmai po gaisrų labai VEIKSNYS greitai atželia iš šaknų.

Gaisrai yra neatsie­ Prieš gaisrą kai kurios jama daugelio miškų čaparalių augalų bendri­ ekosistemų raidos da­ jos užauga tokios tan­ lis, nesvarbu, ar jie auga kios ir aukštos, kad pa­ Amerikos, ar Europos sidaro sunku dideliems žemynuose.

Per paskuti­ gyvūnams ir žmonėms niuosius 500 metų miš­ į jas patekti, tačiau jose ko gaisrų žemės plane­ knibždėte knibžda ma­ toje padaugėjo 10 kartų. žesnės faunos atstovai.

14

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

Išdegę kalninės pušies medynai, Kuršių Nerija, Smiltynė, 2006 m. rugpjūčio mėnuo

Dabar mūsų planetoje kyla iki 400 tūks­ tančių gaisrų per metus. Gaisrai daro didelį poveikį visai miško ekosistemai – per trumpą laiką sunaikina medynus, žolinius augalus, samanas ir paklotę, dirvožemio smulkiąją fauną bei sudaro sąlygas sėkloms sudygti bei naujai miško kartai formuotis.

Spygliuočių ir mišriųjų miškų zono­ je esantiems Europos miškams gaisrai taip pat yra reikšmingas abiotinis veiksnys, lemiantis miško kų tvarkymas po gaisrų Pietų Europoje“. Pagrindinis šios pro­ ekosistemų dinamiką ir rūšių kaitą. Europos žemyne kas­ gramos tikslas – moksliškai pagrįsti gaisro pažeistų teritorijų met vidutiniškai kyla 45 tūkstančiai miško gaisrų. Tačiau (gaisraviečių) tvarkymo būdų (nuo medyno iki kraštovaizdžio labiausiai gaisrų sprendimo klausimai Daugelio čaparalių krūmynų sė- lygmens) paieška, parinkimas bei sklai­ aktualūs Pietų Europos šalims (Ispani­ da remiantis seniau ir dabar vykdomų joje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, klos dygsta tik apdegusios gaisro mokslinių tyrimų rezultatais. metu arba augalai turi gauti tam Turkijoje).

Lietuvoje kasmet vidutiniškai kyla 2008 m. Lietuva (Lietuvos žemės tikrus gaisro signalus. nuo 600 iki 800 miško gaisrų. Lietuvo­ ūkio universiteto ir Gamtos tyrimų je dažniausiai (80 proc. atvejų) miškų centro Botanikos instituto mokslininkai), kaip šalis partnerė, gaisrų kyla dėl miško lankytojų nedrausmingumo, dėl tyčinių įsitraukė į tarptautinės mokslo programos COST veiklą „Miš­ padegimų (16 proc. atvejų) ir dėl pernykštės žolės deginimo (14 proc. atvejų). Daugiausia (84 proc. ) gaisrų kyla spygliuočių, o mažiausiai (8 proc.) – la­ puočių miškuose.

Lietuvos istorijoje užfiksuoti penkeri metai (1971 m., 1992 m., 1999 m., 2002 m. ir 2006 m.), per kuriuos kilo daugiau kaip tūkstantis gaisrų. Gaisrų atžvilgiu rekordi­ niai buvo 2006 m. (1 545 gaisrai). Didžiausio tų metų gaisro Kuršių nerijoje metu išdegė 239 ha Smiltynės miško.

Botanikos instituto mokslininkai numa­ tė išdegusiame Smiltynės miške veisti pušiai alternatyvias medžių, krūmų ir žolinėms bendrijoms priklausančias rūšis, kurios ne tik galėtų praturtinti atsikuriančių ekosiste­ mų biologinę įvairovę, bet ir padėtų spręsti pušynus siaubiančių patogeninių grybų pro­ blemas.

Gaisrų kaip ekologinio veiksnio, kuris pa­ didina biologinę įvairovę, poveikis šiandien vis dar diskutuotinas. Po didelių gaisrų na­ tūralių pievų ar miškų bendrijų atsikūrimas truks ne vieną dešimtmetį, o išdegę gamtinių teritorijų plotai tikrai nedidins kraštovaizdžio estetinės vertės. Todėl su ugnimi turime elgtis atsakingai, saugodami žaliąjį Lietuvos turtą.

Jūratės Sendžikaitės nuotraukos Išdegę kalninės pušies medynai, Kuršių Nerija, Smiltynė, 2006 m. rugpjūčio mėnuo 15

miškai

UGNIS

KURŠIŲ NERIJOJE

Įvairiais istoriniais laikotarpiais judantys smėlynai ir mišku apaugusios kopos Kuršių nerijoje periodiškai keitė vieni kitus.

Nebuvo karo, kurio kelias neitų per šį sausumos rėžį. Visų karų palydovai – ugnis ir niokojimas – neaplenkė nerijos.

PRAEITIES ŽAIZDOS

Trypė ir degino neriją Ordino, prū­ sų, žemaičių, švedų kareiviai, per ją ėjo Rusijos caro kariuomenė, Napoleono armijos kelias. Ypač skaudžias pase­ kmes paliko Septynerių metų karas.

Tuo metu nerijos kolonistai ir vietiniai gyventojai netausodami naudojo vieti­ nes žaliavas. Geros kokybės siaurarievė pušis, derva, degutas, potašas – tai iš­ tekliai, kurie viliojo pilių ir laivų staty­ tojus bei pirklius. Lemtingiausias kopų medžių puolimas prasidėjo 1757 m., kai rusų armija įžengė į neriją ir Liepojoje 16

bei Klaipėdoje pradėjo statyti plačia­ dugnes galeras (Bučas, 1998). Toks be­ atodairiškas miško niokojimas tęsėsi iki Septynerių metų karo pabaigos. F. Ma­ ger (1800), tyrinėjęs nerijos istoriją, nurodo tokius faktus: prieš Septynerių metų karą Rasytės miškas užėmė 17 419 margų, o po jo liko tik 380 margų. Su­ naikinus miškus, ypač pavojingas tapo kanopinių gyvulių ganymas. Netekus miškų ir ištisinės augalinės dangos, to­ lesnį ardomąjį darbą tęsė vėjas. Greitai atviri smėlio plotai tapo gyventojams pražūtį nešančia dykyne.

KARO PADARINIAI

Slenkančių kopų bei judraus smėlio sulaikymo, tvirtinimo ir apželdinimo darbai šioje teritorijoje buvo vykdomi nuolat, tačiau nuo XIX a. pirmosios pu­ sės jie buvo pakankamai kvalifikuoti ir organizuoti. Šiuos darbus prižiūrėjo ir jiems vadovavo L. Hagenas. Po to ilgą laiką kopų tvirtinimas ir želdinimas buvo sulėtėjęs. Per Pirmąjį pasaulinį karą nerijoje vėl karaliavo ugnis ir bea­ todairiškas niokojimas, daugelis sutvir­ tinimų buvo pažeisti ar visai sugriauti, todėl 1923–1938 m. buvo atnaujinti me­

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

chaninio kopų tvirtinimo darbai. Pa­ jūrio apsauginio kopagūbrio bei atvirų kopų tvirtinimo darbus vykdė speciali uosto kopų inspekcija. Antrasis pasauli­ nis karas, kaip ir prieš jį buvę visi karai, taip pat paliko skaudžius padarinius.

Labiausiai nukentėjo Kuršių nerijos pajūrio smėlynai dabartinės degvietės vietoje. Ši teritorija ir buvo ta vieta, ku­ rioje vyko pagrindiniai mūšiai nerijoje.

Iškasti apkasai, žeminės, įtvirtinimai, bombų išraustos duobės, prakirsti ir iš­ važinėti keliai vėl sudarė didžiulius atvi­ ro, pustomo smėlio plotus. Suardyta 2/3

pajūrio apsauginio kopagūbrio, išdegė mu. Degimuose buvo sodinami dvime­ 500 ha miško želdinių ir atsirado dau­ čiai paprastosios pušies (Pinus sylvestris) sodinukai su 20 giau kaip 2000 ha visai plikų, Per Pirmąjį pasaulinį karą ne- proc. paprasto­ stipriai pustomų rijoje vėl karaliavo ugnis ir bea- sios eglės (Picea smėlio plotų. Pa­ todairiškas niokojimas, daugelis abies) priemaiša.

Iki pliko smėlio jūrio ap­sauginio plotai kopagūbrio spra­ sutvirtinimų buvo pažeisti ar vi- pažeisti buvo atstatomi gos buvo užlo­ sai sugriauti. mišriais būdais: pomos ankščiau taikytais metodais: mechaniniu (pynu­ atviros, pustomos duobės išklojamos ša­ tėmis) ir psamofitų sodinimu bei įsėji­ komis ir nendrėmis, daromos 30–40 cm Pustomų smėlių gamtinis kompleksas

Erlando Paplausko nuotrauka

Dr. Jolanta Radžiūnienė, GTC Botanikos institutas

Gedimino Gražulevičiaus nuotrauka

Gaisras - neatsiejama miškų raidos dalis.

17

miškai torijoje nebuvo. Kilę nedideli gaisrai buvo greitai užgesinami, o išdegusio miško plotai atsodinami paprastąją pušimi (Pinus sylvestris). Nuolatos vyko tvarkomie­ ji, kraštovaizdžio kokybės išsaugojimo darbai.

DISKUSIJOS DĖL „KONTROLIUOJAMŲ GAISRŲ“

Sudegus kalninės pušies (Pinus mugo) medynui atsiskleidė reljefo formų įvairovė. aukščio pinučių tvorelės, sodinami ir sė­ pradėti 1951 m. patvirtinus 1949 m. jami pajūrinės smiltlendrės (Ammophila ekspedicijos paruoštą darbų projektą.

Per 1951–1955 m. arenaria), papras­ tosios ir kalni­ Pažeisti plotai buvo atstatomi buvo sutvirtin­ nės pušų (Pinus mišriais būdais: atviros, pusto- ta 69 ha išardyto sylvestris, Pinus mos duobės išklojamos šakomis pajūrio apsaugi­ mugo) sodinukai, nio kopagūbrio, įvairūs gluosnių ir nendrėmis, daromos pinučių iš jų 44,6 ha plote sodinti psamofi­ ir robinijų (Salix, tvorelės. tai, apželdinta Robinia) augalai.

Visi šie darbai buvo numatyti 15 metų. 329,36 ha išdegusio miško (Gudelis, Antrojo pasaulinio karo padarinių li­ 1998). Nuo 1949 m. iki šiol didelių, be­ kvidavimo darbai Kuršių nerijoje buvo atodairiškų stichinių nelaimių šioje teri­ Degvietės tvarkymas

18

Šių dienų problematika labai skiria­ si nuo istorinės. Gamtiniai ir socialiniai dėsningumai lemia, kad nerijoje domi­ nuoja užaugimo, bioįvairovės mažėjimo ir gamtinės aplinkos suvienodėjimo pro­ cesai. Įvairiais istoriniais laikotarpiais įdėtų žmonių pastangų dėka šiandien net 70,1 proc. Kuršių nerijos užima miš­ kai. Daugiausia yra spygliuočių miškų.

Labiausiai paplitusi paprastoji ir kalninė pušys. Lapuočių miškui tenka penkta­ dalis visų miškų ploto. Pastaruoju metu atviri, pustomi smėlynai ir unikali smė­ lynų augalija Kuršių nerijoje užima tik apie 25,4 proc. teritorijos. Istorijos ratas apsisuko, nerijos gyvenime ateina etapas, kai ją reikia gelbėti nuo visiško užaugimo mišku. Todėl mažai kas besiginčija dėl to, jog Kuršių nerijai išsaugoti vėl reikia imtis priemonių. Ginčijamasi dėl to, ko­ kios priemonės čia būtų efektyviausios.

Draugiško pagalbininko vaidmenį šiuo atveju galėtų atlikti ugnis, nors daugumai ji asocijuojasi su karu, niokojimu ir ne­ laime. Dažniausiai taip ir yra, tačiau vi­ sos negandos turi ir teigiamų pasekmių, kurios ne visada pastebimos. Lietuvoje vis dažniau komentuojamas terminas ir reiškinys „kontroliuojami gaisrai“, kaip ir dauguma mūsų šiandienos dalykų, mus pasiekė iš Vakarų. Pirmiausia apie tai pradėta kalbėti (o, žinoma, ir daryti) JAV, vėliau Vakarų Europos šalyse. Lietuvoje tai kol kas dar tik garsių diskusijų objek­ tas, dar nesutarta, gerai tai ar blogai.

Tačiau gaisras yra neatsiejama daugelio ekosistemų, tarp jų ir spygliuočių miškų bei atvirų, pustomų smėlynų raidos dalis.

LŽŪU Miškininkystės katedros moksli­ ninkų atlikti tyrimai rodo, kad iki miško gaisrų persekiojimo eros gaisras bet ku­ riame pušyne periodiškai pasikartodavo kas keliasdešimt metų. Ilgainiui susi­ kaupia kritinė labai degių spyglių, šakų, žievės masė, kuri užsiliepsnoja dėl žaibo arba dėl žmogaus veiklos. Po ilgesnio ar trumpesnio laikotarpio grįžtanti ugnis jas sunaikina. Absoliuti dauguma tokių gaisrų yra pažeminiai. Tik išimtiniais atvejais ugnis pasiekia viršūnes ir sunai­

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

kina medynus dešimčių ir net tūkstančių hektarų plote. Lietuvoje natūraliai papli­ tusi paprastoji pušis yra prisitaikiusi prie ugnies poveikio. Gaisras yra būtinas pu­ šynų atsinaujinimui. Tačiau Kuršių neri­ joje dominuoja dirbtinai įveisti, nebūdin­ gi mūsų kraštui kalninės pušies (Pinus mugo) medynai. Savo laiku jie atliko mil­ žinišką darbą: sulaikė keliaujantį smė­ lį, sutvirtino neriją ir apsaugojo vietos gyventojus nuo žūties. Pastaruoju metu jau laikas rekonstruoti šiuos medynus, iš­ laisvinti kopas ir atskleis­ti visą nerijos rel­ jefo grožį, paslėptą po tankiais kalninės pušies želdiniais. Šiame darbe kontro­ liuojama ugnis galėtų būt nenumaldomą nerijos kaitą nors šiek tiek įtakojantis ir stabdantis pagalbininkas.

KELIAUJANTYS SMĖLIAI – PASLĖPTI

Keliaujantys, žmonių saugumui grės­ mę keliantys nerijos smėliai sustabdyti amžiams. Pustomų kopų fragmentai, iš­ likę Naglių ir Grobšto rezervatuose bei ties Parnidžio kopa, intensyviai lankomi turistų, poilsiautojų, gamtos mylėtojų.

Visiems smalsu pamatyti kitokią gamtą Lietuvoje, daugelis ją vadina lietuviška dykuma. Taip ir yra. Smėlynų augalija Lietuvoje azoninė, tai lyg dykumos ga­ baliukas, įsiterpęs mūsų, mišriųjų miškų augalijos, zonoje. Šiuos smėlynus sukūrė ir šimtmečius formavo jūra, tačiau ilgų ir sunkių žmogaus pastangų dėka keliau­ jantys smėliai ne tik sustabdyti, bet ir pa­ slėpti po tankiu miško medynu. Nepraeis nė keli dešimtmečiai ir „kitokia nerijos gamta“ virs įprastais dzūkiškais šilais.

Kad taip neatsitiktų, kad kalbėdami apie Kuršių neriją vis dar galėtume sakyti žodį „unikali“, turime pasistengti kiek pavyks ilgiau išlaikyti, saugoti ir formuoti išskir­ tinį pustomų smėlių gamtinį kompleksą.

Kuršių neriją sukūrė didžiulė stichija – jūra. Todėl tik lygiavertė stichija gali ją iš dalies atkurti. Ugnis, kuri dėl socialinių ar gamtinių priežasčių kartojasi įvairiais istoriniais laikotarpiais, yra viena iš jų.

2006 m. gaisras – šių istorinių kaitų tęsi­ nys. Šiuo metu turime galimybę mažiau­ siai investuodami atkurti unikalius pus­ tomų smėlių gamtinius kompleksus.

Jolantos Radžiūnienės, Gedimino Gražulevičiaus ir Erlando Paplauskio nuotraukos Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) atspari pažeminiams gaisrams.

19

Energetika Elektros gamyba pasaulyje iš atsinaujinančių energijos šaltinių

padvigubinti nuo 6 iki 12 procentų bendro energijos sunau­ dojimo iki 2010 metų. Be to, planuojama, kad iki 2020 metų alternatyvių energijos šaltinių naudojimas turi padidėti iki 20 procentų.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai šiuo metu sudaro 18,6 pro­cento pagamintos pasaulinės elektros energijos, tačiau net 87 procentai šios dalies tenka hidroelektrinėms. Taigi kitų al­ ternatyvinių šaltinių įnašas kol kas tėra 13 procentų. Tai svar­ bu, kadangi hidroenergetika negali iš esmės pakeisti situacijos energetikos rinkoje dėl ribotų jos išteklių, kurių didelė dalis jau yra įsisavinta ir naudojama. Ateities perspektyvos dau­ giausia siejamos su kitais alternatyviais žaliosios energijos šal­ tiniais. Antroji pagal svarbą, po hidroelektrinių, šiuo metu yra biomasė (5,7 proc.). Vėjo jėgainės tiekia 3,3 procento energi­ jos, o saulė – 0,2 procento. Geoterminių jėgainių gaminamos elektros energijos dalis tarp atsinaujinančių alternatyvių šalti­ nių tėra 1,8 procento. Tai sudaro apie 0,3 procento bendros pa­ saulyje pagamintos elektros energijos. Tuo tarpu geoterminių elektrinių prognozinė bendra galia gali potencialiai siekti nuo 35 iki 2000 GWe. Geoterminė energetika pasižymi įvairiapusiškumu. Žemės šiluma ir geologiniai sluoksniai gali būti naudojami šilumos oterminę elektrinę. Pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas, tiekimui bei vėsinimui, šilumos akumuliavimui ir saugojimui, bet po metų D. Grantą lydi sėkmė kitoje slėnio vietoje, buvo jūros vandens nudruskinimui, sniego ir ledo tirpinimui, elek­ surastas karšto garo telkinys ir įkurta pirmoji geoterminė tros gamybai. Geoterminė energetika turi nemažai svarbių elektrinė JAV. D. Grantas panaudojo privalumų, palyginti su kitais atsinau­ pirmojo gręžinio garą gręžiant antrąjį Praėjo daugiau kaip 100 metų, jinančiais šaltiniais. Ji nekeičia aplin­ ir kitus gręžinius. Jėgainės galia siekė kos – tai problema, su kuria susiduria kai 1904 m. Larderllo regio- vandens ir vėjo energetika (galima 250 kW, kurios pakako visam kuror­ tui. Deja, geoterminė jėgainė neatlaikė ne (Italija) princas Conti įžiebė prisiminti Lietuvos žmonių neigiamą pigesnių energijos šaltinių konkuren­ elektros lemputę naudodamas reakciją į hidroelektrinių plėtimą Ne­ cijos ir netrukus nutraukė veiklą. geoterminę energiją. O dar po muno baseine, taip pat naujų vėjo parkų Sparčiai didėjančios tradicinių ener­ septynerių metų buvo pastatyta statybą pajūryje). Geoterminių jėgainių gijos šaltinių kainos, išteklių mažėji­ pirmoji pasaulyje geoterminė jė- darbo neįtakoja sezoniniai pokyčiai, mas, nerimas dėl kintančio klimato, besikeičiantis klimatas. gainė. susijusio su šiltnamio efektu, verčia Elektra iš geoterminių telkinių skubiai ieškoti alternatyvų. Ne išimtis šiuo metu gaminama dvidešimt ketu­ ir Lietuva, kur ši problema paaštrėjo po atominės energeti­ riose šalyse, bendras instaliuotų jėgainių galingumas siekia kos sektoriaus uždarymo. Europos Sąjunga, siekdama suma­ 9,7 GWe. Per paskutiniuosius trejus metus galingumas iš­ žinti priklausomybę nuo fosilinio kuro, 2001/77/EC direkty­ augo 800 MWe. Prognozuojama, kad iki 2010 metų bendras va nustatė, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai turi būti instaliuotų jėgainių galingumas sieks 11 GWe.

Geoterminės energetikos

„Dreamstime“

perspektyvos Lietuvoje

Habil. dr. Saulius Šliaupa Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus universitetas

Mūsų žemės šiluma yra nepaprastai galinga. Tai pats didžiausias šilumos energijos šaltinis. Tačiau, nepaisant to, jo įsisavinimas, palyginti su kitais atsinaujinančiais šaltiniais, yra bene mažiausias. Lietuvoje daugiausia šilumos iš gelmių sklinda pajūrio zonoje. Palyginimui: Vilniuje, išgręžus kilometro gylio gręžinį, aptiktume apie 20 laipsnių temperatūrą; tuo tarpu pajūryje, viename iš karščiausių taškų, temperatūra siektų jau 40–50 laipsnių karščio.

Praėjo daugiau kaip 100 metų, kai 1904 metais Larderello regione (Italija) princas Conti įžiebė elektros lempu­ tę naudodamas geoterminę energiją, tiksliau – iš gelmių besiveržiantį garą.

O dar po septynerių metų, 1911 me­ tais, buvo pastatyta pirmoji pasaulyje geoterminė jėgainė Pietų Toskanoje Velnių slėnyje, taip vadinamame dėl besiveržiančio iš Žemės gelmių garo.

Dabar Larderello tiekia apie 10 pro­ centų (4800 GWh per metus) pasaulyje gaminamos geoterminės elektros. 1921 metais D. Grantas išgręžė gręžinį Gei­ zerių slėnyje tikėdamasis pasatyti ge­ 20

Dabar Larderello tiekia apie 10 procentų pasaulyje gaminamos geoterminės elektros.

Pasaulinių energijos išteklių naudojimo tendencijos ir prognozės (pagal Shell International)

Geoterminės energijos gamyba įvairiuose pasaulio regionuose R. Berani, 2008; http://engine.brgm.fr.

„Dreamstime“

Geoterminės jėgainės – istorija ir statistika

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

21

Energetika gamina radioakty­ vių elementų, to­ kių kaip K, Th, U, esančių uolienose, skilimas. Lietuvos kristalinio pama­ to uolienų tyri­ mai parodė, kad Vakarų Lietuvoje esančios uolienos dėl padidinto radi­ oaktyvių elemen­ tų kiekio gamina Pasaulyje veikiančios geoterminės jėgainės gerokai daugiau šilumos nei Rytų Lietuvos uolienos.

Ypač dideliu šilumos Lietuvos generacijos potencialu pasižymi maž­ geoterminės daug prieš 1,5 mlrd. metų į viršutinius Žemės plutos sluoksnius įsiveržusios sąlygos Lietuva turi išskirtines geologines granitų intruzijos. Didžiausia intruzija sąlygas, kurios ir skatina padidintą susi­ nustatyta pietinėje Vakarų Lietuvos da­ domėjimą galimu geoterminės energijos lyje, jos plotis siekia 30 × 40 km. Pana­ panaudojimu šalyje. Tokį išskirtinu­ šios sudėties intruzijos geologų surastos mą lemia Vakarų Lietuvos geoterminė Lietuvos pajūryje. Atitinkamai šiuose plotuose yra ir di­ anomalija, kur Žemės šilumos Žemės šilumos energija gali būti džiausias geoter­ srautas yra dvigu­ naudojama šilumos tiekimui bei minis gra­dientas, bai didesnis nei vėsinimui, šilumos akumuliavi- kuris siekia 40– įprastinis. Vaka­ mui ir saugojimui, jūros vandens 45 °C/km, kituo­ rų Lietuvoje šilu­ nudruskinimui, sniego ir ledo tir- se Vakarų Lietu­ vos vietose jis mos srauto inten­ kiek mažesnis – syvumas siekia pinimui, elektros gamybai.

32–38 °C/km. Bū­ 70–90 mW/m², o vidutinė Rytų Europos platformos reikš­ tent šiuose dviejuose plotuose, pajūryje mė yra 43 mW/m². Taigi geoterminis ir pietinėje Vakarų Lietuvos dalyje, yra gradientas Vakarų Lietuvoje yra dvigu­ didžiausia geoterminių jėgainių staty­ bai didesnis, o tai reiškia, kad perspek­ bos perspektyva. Palyginimui rytinėje tyvios temperatūros elektros gamybai Lietuvos dalyje geoterminis gradientas gali būti gręžiniais pasiektos dvigubai tėra 20–25 °C/km.

Vis dėlto vien padidintas plutos uo­ mažesniuose gyliuose. Kaip žinome, pa­ grindiniai geoterminės energetikos kaš­ lienų radioaktyvumas negali pilnai pa­ tai susiję su giliuoju gręžimu, tad tokios geoterminės ano­ malijos gali būti eksploatuo­ jamos ekonomiškai naudin­ Binarinė Rankino ciklo geoterminė jėgainė gai, skirtingai nuo prastesnes geotermines sąlygas turinčių regionų. Dar prieš penkerius metus perspektyviomis buvo laikomos 200 °C ir aukštesnės temperatūros. Gerėjant tech­ nologijoms ekonominė riba dabar jau siekia 120–150 °C ir ateityje dar mažės.

Priežastys, kurios lėmė aukštą Vakarų Lietuvos geo­ terminį potencialą, yra dvejo­ pos. Kaip žinome, pagrin­dinę Žemės šilumos dalį (įvai­ riais skaičiavimais nuo 45 iki 90 proc.) sudaro šiluma, kurią 22

aiškinti Vakarų Lie­ tuvos geoterminės energijos prigimties. Geoterminis mo­ deliavimas ro­do, kad padidintą šio ra­ jono šilumos srautą lemia ir padidintas mantijos aktyvumas. Šilumos srautas iš mantijos čia dvigubai didesnis nei Rytų Lietuvoje. Taigi minėtų dviejų parametrų sąveika ir lėmė palankias geotermines są­ lygas vakarinėje Lietuvos dalyje, kurios, vystantis technologijoms, leidžia vis drą­ siau galvoti apie elektros energijos gamy­ bos perspektyvas mūsų šalyje.

Geoterminės elektrinės schema

Esant labai aukštoms temperatū­ roms, kurios surandamos nedideliuose gyliuose, kaip Islandijoje, Kalifornijo­ je, Filipinuose, gręžiniais išgaunamas sausas arba šlapias garas, kuris tiesio­ giai nukreipiamas į turbiną, sukančią elektros generatorių. Tačiau iš 150 °C ir mažesnės temperatūros karšto van­ dens išgaunamo garo efektyvumas yra labai menkas. Todėl tokiomis sąlygomis plačiai naudojamos binarinės sistemos.

Karštas vanduo, išgaunamas iš geoter­ minio telkinio, šilumokaičių pagalba naudojamas tik darbinio skysčio įkaiti­ nimui. Dažniausiai taikomas vadinama­ sis Rankino ciklas, kuriame naudojami stambiamolekuliniai organiniai jungi­ niai, pasižymintys labai žema virimo temperatūra.

Didelio slėgio darbinio skysčio garai iš garintuvo nukreipiami į turbiną, kuri suka generatorių. Išėjęs iš turbinos garas yra mažesnio slėgio, jis yra aušinamas.

Aušinimui gali būti naudojamas oras arba vanduo, priklausomai nuo geogra­ finių sąlygų (pvz., vietovė yra dykumoje arba atvirkščiai – šalia yra stambus vandens telkinys), ekologinių reikalavimų ir pan. Aušinimas vandeniu yra pigesnis, užima mažiau vietos, didesnio energetinio efektyvumo. Aušinimo oru problemos yra triukšmas, se­ zoniškumas, yra reikalinga papildoma energija aušintu­ vų sukimui. Darbinis skystis yra aušinamas siekiant page­ rinti jo įkaitinimo šilumo­ kaityje parametrus.

Didinant geoterminių jėgainių ekonominį efek­ tyvumą, neretai, esant pa­ lankioms infrastruktūros sąlygoms, be elektros ener­

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

taigi sumažėjo pa­ Ekologija siūla). Vėjo ener­ Geoterminė energija yra viena iš getika susiduria su „švariausių“ energijos rūšių. Pažy­ kai kurių regionų mėtina, kad elektrinių vidurkis siekia vietinių gyvento­ 122 kg CO emisijas vienam elektros 2 jų pasipriešinimu. megavatui, o geoterminės elektrinės Be to, išryškėja neteršia aplinkos. Tačiau ir ji susidu­ kai kurios ekolo­ ria su tam tikromis aplinkosauginėmis ginės problemos. problemomis. Pirmiausia tai indukuo­ Su pastarosiomis tas seisminis aktyvumas. Pavyzdžiui susiduria ir saulės Bazelio objekte, stimuliuojant kolek­ energetika. torių, buvo sukeltas iki 3,2 magnitu­ G e o t e r m i n ė dės pagal Richterio skalę žemės drebė­ ener­getika papras­ jimas, todėl pažeisti kai kurie pastatai. tai traktuojama, Siekiant išvengti šios problemos būtina kaip saugi ir ne­ rengti jėgainę toliau nuo gyvenviečių teršianti aplinkos. (nors tam tikrą nepasitenkinimą gali Lietuvos šilumos srauto žemėlapis, mW/m² Daugeliu atvejų tai kelti ir gretimų nedidelių kaimų žmo­ teisinga, tačiau kai nės, jaučiantys kartas nuo karto pasi­ gijos yra gaminama ir šiluminė energi­ kuriuose regionuose, kur vyksta aktyvūs reiškiančius žemės drebėjimus). Kitos ja tiekiant karštą vandenį gyventojams. geoterminiai procesai, su geoterminiu ekologinės problemos – paviršinio ar Šiuolaikinių technologijų efektyvumas vandeniu išsiskiria kai kurios nemaloniai seklių horizontų vandens naudojimas gaminant elektrą iš 150 °C temperatūros kvepiančios dujos (pirmiausia siera), o tai, aušinimui. Gali kilti problemų naudo­ tekinio siekia 12 procentų. Taigi lieka be abejo, sukelia vietinių gyventojų nepa­ jant upės ar ežero vandenį. Naudojant didžiulis nepanaudotos šilumos kiekis. sitenkinimą. Tokia opozicija gana stipri oro aušinimą, sukeliamas tam tikras Jėgainės bendras galingumas, esant net pačiame seniausia­me geoterminia­me triukšmas, o tai taip pat gali sukelti pirmiau aprašytiems parametrams, sie­ regione Toskanoje. Daugumoje Graikijos vietinių gyventojų nepasitenkinimą. kia 35–40 MW. salų yra ypač pa­ Tokie pajėgumai Lietuva turi išskirtines geologines lankios geotermi­ gali patenkinti sąlygas, kurios ir skatina padi- nės sąlygos, tačiau Išvados tokio miesto kaip dintą susidomėjimą galimu geo- kol kas nėra nė Platus geoterminės elektros ener­ Klaipėda šilumos terminės energijos panaudojimu vienos veikiančios gijos panaudojimas galimas tik įsisa­ poreikius. Todėl jėgainės. Viena iš vinant naujus regionus. Tokios plėtros planuojant geo­ šalyje. Išskirtinumą lemia Vakarų pagrindinių prie­ svarbiausia prielaida yra naujos techno­ termines jėgaines Lietuvos geoterminė anomalija. žasčių yra prieš logijos, kurios leidžia išnaudoti gerokai Lietuvoje būtina kelis dešimtme­ žemesnes Žemės temperatūras nei dabar atsižvelgti ir į telkinio padėtį potencialių čius privačios kompanijos padarytos naudojamos. vartotojų atžvilgiu. Šiuolaikiniais vamz­ klaidos Miloso saloje – įrengta nedidelė Šiuo metu tokios technologijos yra dynais galima gana efektyviai perduoti bandomoji jėgainė, kurios tikslas buvo sukurtos ir vykdomas jų testavimas. karštą vandenį apie 10 km ir didesniu patikrinti geoterminės energijos įsisa­ Pagrindinės perspektyvos siejamos su atstumu. vinimo technologines galimybes. Čia stimuliuotomis geoterminėmis siste­ nebuvo įrengti nemalonaus kvapo dujų momis. Per artimiausius kelerius metus tikimasi techno­ separatoriai, o tai Socialiniai sukėlė didžiulį Kai kuriuose regionuose, kur loginio ir komer­ aspektai vietinių gyventojų vyksta aktyvūs geoterminiai pro- cinio proveržio, kur pagrindinės Įprastinių energijos šaltinių naudo­ nepasitenkinimą. jimas susiduria su didėjančiomis soci­ Pagrindinės jėgai­ cesai ir su geoterminiu vandeniu viltys siejamos su alinėmis problemomis. Daugiausia tai nės statyba buvo išsiskiria nemalonų kvapą sklei- projektais Euro­ susiję su greitai kintančiu klimatu. Dau­ uždrausta, nors džianti siera, įrengiami specialūs poje ir Australi­ joje. guma tai sieja (nors nėra vienareikšmiš­ schemoje buvo dujų separatoriai.

Plečiant geo­ kai įrodyta) su šiltnamio efektu, sukeltu numatytas nema­ terminę energeti­ anglies dvideginio ir kitų dujų, išskiria­ lonų kvapą sklei­ mų deginant kurą. Deja, atsinaujinantys džiančių dujų atskyrimas. Be to, vietiniai ką, negalima ignoruoti ekologinių ir energijos šaltiniai taip pat susiduria su gyventojai buvo įsitikinę, kad geotermi­ socialinių (psichologinių) problemų, vienokiomis ar kitokiomis socialinė­ nės jėgainės suniokos vietinį landšaftą ir tikintis, kad žaliosios energijos statusas plačiai atveria duris šios energetikos plė­ mis problemomis. Pažymėtina biokuro tuo sumažins turistų srautus. įtaka šiuo metu staigiai didėjančioms Taigi kalbant apie geoterminės ener­ trai visuose regionuose.

Lietuva turi palankias geologines maisto produktų kainoms (milžiniški getikos plėtrą labai svarbus tokių šalių, žemės plotai, pirmiausia JAV, anksčiau kuriose šios problemos buvo sėkmingai sąlygas geoterminės elektros gamybai ir naudoti maisto produktų gamybai, buvo sprendžiamos, patyrimas ir mokymasis gali aktyviai prisidėti prie tarptautinių iniciatyvų. pertvarkyti biokuro žaliavos auginimui, iš praeities klaidų.

23

Aplinkosauga

„Dreamstime“

ĮTAKA ŽMOGUI

Vykstanti klimato kaita, atrodo, niekam nebekelia abejonių, tačiau mokslininkai kol kas nesutaria, kiek įtakos klimato šiltėjimui turi šiltnamio efektas, tai yra žmogaus veikla. Įvairių sričių specialistai vieningi dėl vieno: aplinkos užterštumas, orų kaita neigiamai veikia gyvų būtybių, taigi ir žmogaus, sveikatą, todėl aplinkos apsaugai būtinas ypatingas dėmesys.

Vilniaus Gedimino technikos uni­ versiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos katedros prof., habil. dr. Pranas Baltrė­ nas abejoja, kad žmogaus veikla turi le­ miamos įtakos klimato šiltėjimui. „Pas­ taruoju metu vis daugiau mokslininkų linkę teigti, kad Žemės klimato atšilimai kaitaliojasi su atšalimais, ir tai natūra­ lūs, milijonus metų vykstantys procesai, nesusiję su žmonių veikla. Manoma, kad globalūs klimato atšilimai ir atšalimai labiau susiję su Žemės pasvirimo kam­ po ir atstumo nuo Saulės kaita, kitomis natūraliomis priežastimis. Tarkime, per pastarąjį ledynmetį žmonių įtaka klima­ 24

tui buvo labai maža, o jis kaip užėjo, taip ir praėjo“, – vaizdžiai dėstė profesorius.

Tarp natūralių klimato kaitos prie­ žasčių – ir Saulės radiacijos pokyčiai, ir ugnikalnių išsiveržimai, kurių metu aukštai virš Žemės išmetama daug pe­ lenų. Įtakos klimatui turi ir dykumų smėlio audros, ir net ore sklandančios augalų žiedadulkės. „1815 metais Indonezijoje išsiveržus Tamboros ugnikalniui, klimatas taip atšalo, kad net tose vietovėse, kuriose anksčiau nebūdavo žiemos, snigo. Antai po metų Jungtinių Amerikos Valstijų te­ ritorijoje vidurvasarį snigo“, – pasakojo

prof. P. Baltrėnas. – Praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį išsiveržęs Filipinų Pinatubo ugnikalnis ištisiems metams atvėsino viso pasaulio orus.“ Šiemet išsiveržus ugnikalniui Islandijoje, pro­ fesorius prognozavo ateisiant šaltą žie­ mą. Ugnikalnių pelenai pakyla į keleto kilometrų aukštį – kur kas aukščiau už šiltnamio efektą sudarančias dujas – ir atspindi Saulės šilumą, neleisdami daliai spindulių pasiekti Žemės paviršių.

Tuo tarpu klimato atšilimą lemia žmogaus sukuriama tarša, tai yra šiltna­ mio efektą sukeliančių dujų išmetimas į aplinką. Žemę gaubianti atmosfera pra­

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

duolinio kuro pakaktų kur kas ilgesniam laikui.“ Pašnekovo nuomone, Lie­ tuvoje pakankamai saulės ir vėjų, todėl būtina išnaudoti ir šių atsinaujinančių šalti­ nių energiją. Profesorius ak­ centavo, kad hidroelektrinių plėtra sustojo prieštaraujant visuomenei, todėl šios srities renesanso artimiausiu metu nesitikima.

ŠEŠERIŲ METŲ SENUMO TYRIMAS – AKTUALUS

„Dreamstime“

KLIMATO KAITOS IR ORO UŽTERŠTUMO

Daiva Norkienė

Profesorius priminė, kad saulės ir Prof. P. Baltrėnas džiaugėsi, kad Lie­ vėjo jėgainių parkams galima skirti že­ tuvoje modernizuojamos šiluminės elek­ mės ūkiui nenaudingos žemės plotus, trinės, o vietoj naftos kurui naudojamos kaip tai daroma Vokietijoje. Netoli Leip­ dujos. „Kai sovietų laikais visu pajėgu­ cigo esantį tokį parką profesorius nese­ mu veikė Elektrėnuose esanti elektrinė, niai aplankė su grupe mokslininkų. į orą išmesdavo 0,5 mln. kub. m teršalų „Lietuvos są­ per metus“, – pri­ lygos panašios į Vėjo jėgainės Lietuvoje galėtų minė profesorius.

Vokietijos, – sakė būti statomos jūroje, netoli kran- Anot jo, šiuolai­ P. Baltrėnas. – O to. Taip būtų išvengta gyventojų kinėse šiluminėse Vokietija planuoja elektrinėse įreng­ protestų, be to, jūroje stipresni ti elektrostatiniai iki 2020 metų pa­ siekti, kad 20 proc. vėjai. filtrai, saugantys TERŠALAI IŠ elektros energijos nuo kietųjų da­ KAIMYNŲ būtų pagaminama panaudojant atsinau­ lelių – suodžių – išmetimo į orą. Tačiau „Net 2/3 Lietuvoje užfiksuojamos jinančius energijos šaltinius. Lietuva šioje nuo azoto oksidų, sieros anhidrido iš­ atmosferos taršos gauname iš kitų šalių: srityje dar atsilieka.“ Profesoriaus nuo­ metimų saugančių filtrų daugelis mūsų su vyraujančiais vėjais teršalai atkeliau­ mone, vėjo jėgainės Lietuvoje galėtų būti šalies elektrinių neturi. ja iš Lenkijos, Čekijos, Rumunijos. Ir statomos jūroje, tik 1/3 atmosferos netoli kranto.

KAS TRUMPINA GYVENIMĄ taršos dalį pasi­ Dėl žmogaus veiklos šiltnamio Taip būtų išveng­ Žinomas anglų mokslininkas L. Bo­ gaminame patys. efektas sustiprėja, nes į orą nuota gyventojų pro­ tonas vienoje savo knygų teigė: „Galimi Antai išsivysčiu­ lat išmetami didžiuliai saulės testų, be to, jūroje du variantai: arba žmonės padarys taip, sios Europos šalys spindulius viduje sulaikančių stipresni vėjai. kad ore liktų mažiau dūmų, arba dūmai siunčia teršalus į dujų kiekiai.

Vokietija neseniai padarys taip, kad Žemėje liks mažiau Skandinaviją. Pa­ įrengė vėjo jėgai­ žmonių.“ menate, kai spro­ nių masyvą Šiaurės jūroje. Manoma, kad Žmogui per parą reikia 15–20 kilo­ go Černobylio atominė elektrinė Ukrai­ 12 vėjo jėgainių (po 12 MW galios) paga­ gramų oro. Per metus orą įkvepiame net noje? Kas pirmieji užfiksavo radiacinę minamos elektros energijos pakaks maž­ 10 milijonų kartų. Kiekvienąkart įkve­ taršą ir pranešė apie tai pasauliui? Šve­ daug 50 tūkst. gyvenamųjų namų. piant užteršto miestų oro, į organizmą dai!“ – vaizdingai pasakojo patenka kenksmingų dujų bei prof. P. Baltrėnas. kietųjų dalelių (KD). Suvie­ Nors kaltė dėl šiltnamio nytųjų Nacijų Organizacija efekto slegia ir mūsų kaimy­ nustatė: jei ore teršalų būtų nus (ir juos gal net labiau nei 50 proc. mažiau, žmonės gy­ mus), aplinkosaugai priva­ ventų 3–5 metais ilgiau. ES lome teikti ypatingą dėmesį. medikai nustatė: dėl atmos­ „Aš – už atominę energeti­ feroje sklandančių KD povei­ ką, – sakė P. Baltrėnas. – Tu­ kio Europoje kasmet miršta rėtume siekti pasigaminti po 100 tūkstančių žmonių, o daug pigios elektros, kurią gyvenimo trukmė vidutiniš­ būtų galima panaudoti ir būs­ kai sutrumpėja 1–3 metais. tų šildymui. Tam pakaktų 1 Labiausiai pažeidžiami vai­ ar 2 šiuolaikiškų atominių kai, kuriems KD daroma žala elektrinių. Tai ne tik suma­ pasireiškia beveik iš karto. žintų atmosferos taršą, bet ir Suaugusiesiems atmosferos išvengtume galvosūkio dėl teršalai dažniau sukelia lėti­ ribotų, tai yra vis mažėjančių nes ligas. naftos ir dujų išteklių. Bran­

leidžia į vidų Saulės šviesą ir sulaiko, kad neišsisklaidytų, šilumą. Jeigu ne šis na­ tūralus procesas, Žemėje vidutinė me­ tinė temperatūra būtų apie 30 laipsnių žemesnė. Dėl žmogaus veiklos šiltnamio efektas sustiprėja, mat į orą nuolat išme­ tami didžiuliai šį efektą sustiprinančių, tai yra saulės spindulius viduje sulaikan­ čių dujų – anglies dvideginio, metano ir kitų – kiekiai. Stiprėjant šiltnamio efek­ tui, kyla Žemės temperatūra.

2004 metais, užsakius Vilniaus savivaldybei, Vil­ niaus visuomenės sveikatos centras (VSC) atliko didžiulės apimties tyrimą, kuriuo siek­ ta išsiaiškinti, kaip atmosfe­ roje esančios kietosios dale­ lės veikia skirtingų Vilniaus 25

Aplinkosauga D. Švėgždaitė: „Prie kietųjų dalelių Anot pašnekovės, Lietuvos sostinės oras labiausiai praturtintas kietosiomis da­ prilipę sunkieji metalai ir kiti kance­ lelėmis, sieros oksidais, azoto oksidais, rogenai patenka į plaučius. Taip pat su anglies monoksidu, angliavandeniliais, kietosiomis dalelėmis į plaučius patenka kurie sudaro apie 90 proc. ore sklandan­ ir sieros junginių. Sureagavę su drėgme, čių teršalų. Vilniuje prieš keliolika metų sieros junginiai virsta rūgštimis, kurios sumažėjo stacionarių taršos šaltinių tikrai nėra plaučių draugai.“ D. Švėgž­ (gamyklų, katilinių), tačiau autotrans­ daitė patvirtino, kad Lietuvoje smogai portas sostinės orą kiekvienais metais nesiformuoja, tačiau į juos panašių reiš­ praturtina daugiau nei 100 tonų kenks­ kinių būta, pavyzdžiui, kai aplink Vilnių mingų dujų: iš jų 77 proc. sudaro anglies degė durpynai.

VGTU Aplinkos apsaugos katedros viendeginis (CO), o likusią dalį – azo­ to dvideginis (NO2), sieros dvideginis prof., habil. dr. Pranas Baltrėnas pa­ tikslino, kad smogai dažniausiai susi­ (SO2) ir kiti.

Didžiausią neigiamą įtaką organiz­ daro virš daubose esančių didmiesčių, mui turi kietosios dalelės, kurių povei­ esant drėgnam, menkai vėjuotam orui. „Jeigu miestas kis organizmui esąs ūmus. „Dėl Suvienytųjų Nacijų Organizaci- yra dauboje, kaip šio poveikio žmo­ ja nustatė: jeigu ore teršalų būtų kad, pavyzdžiui, Prof. habil. dr. Pranas Baltrėnas Vilnius, smogas nės dažniau lan­ kosi polikliniko­ 50 proc. mažiau, žmonės gyventų yra galimas. Jis gali susidaryti, jei se: juos kamuoja 3–5 metais ilgiau. mikrorajonų gyventojų sveikatą. Buvo kvėpavimo siste­ ilgesnį laiką mies­ nustatyta, kad Vilnius labiausiai užterš­ mos ligos, bronchinės astmos paūmėji­ te tvyrotų rūkas be vėjo, kaip, tarkime, tas Lietuvos miestas, ypač didelė kietųjų mai, vargina kosulys. Oro užterštumas Londone. Miestuose, virš kurių susidaro dalelių koncentracija prie judrių gatvių. kietosiomis dalelėmis kaltas ir dėl padi­ smogai, padaugėja mirčių. Smogų Vil­ Kituose šalies dėjusio bronchus niuje iki šiol neužfiksuota.“ d i d m i e s č i u o s e „..arba žmonės padarys taip, kad plečiančių vaistų Ar įmanoma techninėmis priemonė­ padėtis buvo pa­ ore liktų mažiau dūmų, arba dū- suvartojimo.“ mis išsklaidyti smogą, (juk kai kuriose naši, geresnė situ­ Ore tvyrantis valstybėse madingi pasakojimai apie mai padarys taip, kad Žemėje acija tik kaimuo­ anglies monok­ šaudymą į lietaus debesis ir galimybę se ir nedideliuose liks mažiau žmonių.“ sidas, patekęs į užsisakyti gerą orą)? Pranas Baltrėnas miesteliuose. žmogaus orga­ teigė netikintis, kad žmogus pajėgus iš­ VSC Visuomenės sveikatos saugos nizmą, sutrikdo deguonies pernešimo sklaidyti smogą. kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja funkciją, o kraujyje sumažėjus deguo­ Daina Švėgždaitė teigė, kad 2004 m. at­ nies kiekiui, gali paūmėti širdies ir krau­ KĄ NUSTATĖ MEDIKAI liktas itin išsamus tyrimas iki šiol aktu­ jagyslių sistemos ligos: padažnėti ar pa­ Įvairių susirgimų rizika padidėja, kai alus: „Naujesnių duomenų, kaip užterš­ sunkėti stenokardijos priepuoliai ar net KD koncentracija kubiniame metre oro tumas veikia žmogaus organizmą, nėra.“ ištikti infarktas. siekia 30 ir daugiau mikrogramų.

Nors atskirų metų vidutinė oro temperatūra yra skirtinga, klimato šiltėjimas išlieka. Vidutiniškai per 100 metų vidutinė metinė temperatūra Lietuvos skirtinguose rajonuose išaugo 0,8–0,9 °C.

26

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

Kuo tiksliau įvertinti oro taršos daro­ mą žalą sveikatai medikams padėjo spe­ ciali duomenų bazė. VSC prieš keliolika metų pradėjo kaupti duomenis apie tai, kada ir dėl kokios ligos žmonės apsilan­ kė poliklinikose. Tyrimo metu duome­ nų bazę papildė apie 1 mln. tokių įrašų. Žmogui apsilankius poliklinikoje, VSC gaudavo pranešimą apie paciento amžių, gyvenamąją vietą, diagnozę. Šiuos duo­ menis palyginus su Vilniaus užterštumo žemėlapiu, paaiškėjo, kad kai CO, NO2 ir SO2 viršydavo leistinas normas, poli­ klinikos sulaukdavo kur kas daugiau nei įprasta pacientų.

Neužterštuose Vilniaus rajonuose lė­ tiniu bronchitu vidutiniškai sirgda­ vo 125 iš 100 tūkst. gyventojų, o už­ terštuose rajonuose sergamumas siekė 216/100 000 gyventojų, tai yra beveik dvigubai.

CO pasunkina stenokardijos eigą ir kitus išeminės širdies ligos simptomus, Kairėje – Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie o sergantiesiems periferinių kraujagys­ lių ir plaučių ligomis sumažina fizinio Aplinkos ministerijos direktorė Vida Augulienė krūvio toleravimą, trikdo centrinės ner­ Vokietijos orų ir klimato institu­ vų sistemos darbą ir kelia pavojų vaisiui. nei 200 metų fiksuojami temperatūros Dėl NO2 poveikio gali pasunkėti lė­ pokyčiai“, – teigė V. Augulienė. Ir nors to direktorius Frank Boettcher įsiti­ tiniai respiraciniai susirgimai, o plau­ 2009–2010 m. žiema Europoje buvo šal­ kinęs, kad net ir palyginti šalta praė­ čiuose ir kituose audiniuose gali atsirasti čiausia per pastaruosius 50 metų, kli­ jusių metų žiema nepaneigia klimato biocheminių ir ląstelinių pakitimų, gali mato šiltėjimo tendencija išlieka. Praė­ atšilimo tendencijos. Mat kai šyla kli­ jusi žiema net ir specialistams priminė matas, daugelis gamtos procesų tam­ net pakisti plaučių sandara.

SO2 sukelia bronchospazmą, kai pa­ arktinę. Pasak pašnekovės, daugelyje pa ekstremalesni, o tai pasakytina ir sunkėja kvėpavimas, kamuoja dusulys, Europos šalių užšalo upės ir kanalai, apie metų laikus. Antai Grenlandijo­ net sutriko keltų je praėjusią žiemą buvo 15 °C šilčiau, krūtinės ląstos ju­ desiai tampa ribo­ Buvo nustatyta, kad Vilnius yra reisai į kai kurias nei turėtų būti pagal klimato normą. ti. Tai labai vargi­ labiausiai užterštas Lietuvos mies­ Baltijos jūros sa­ Jungtinių Amerikos Valstijų kosmoso na sportuojančius tas, ypač didelė kietųjų dalelių las. Minėta žiema ir aeronautikos agentūra NASA prane­ pareikalavo ir šė, kad 2009 m. buvo patys šilčiausi šio ar dirbančius fi­ koncentracija prie judrių gatvių. žmonių aukų: dėl amžiaus metai Pietų pusrutulyje ir antri zinį darbą, ypač – sunkių eismo są­ pagal šiltumą metai pasaulyje nuo 1880 sergančius astma.

O grupė tuometinio Kauno moksli­ lygų, šalčių ir transporto avarijų Lenki­ m. Nuo 1880 m. vidutinė metinė tempe­ ninkų atliko tyrimą, kuriuo įrodė, kad joje ir Vokietijoje mirė šimtai žmonių, o ratūra pasaulyje pakilo 0,8 °C. Pasak Vidos Augulienės, Lietuvoje labiausiai užterštuose Kauno mikrorajo­ tūkstančiai pateko į ligonines. Ne kartą nuose mirdavo kur kas daugiau darbin­ ekstremalios orų sąlygos susidarė Rytų 2009 m. vidutinė metinė oro tempera­ go amžiaus žmonių nei pasižyminčiuose Europoje, Centrinėje Azijoje, Šiaurės tūra buvo net 1 °C aukštesnė už klima­ to normą. „Nors palyginti švariu oru. Dažniausios mir­ Amerikoje.

Nors dalyje Grenlandijoje praėjusią žiemą žiema buvo šal­ ties priežastys – širdies bei kraujagyslių Lietuvos rajonų ta ir snieginga, ligos ir piktybiniai navikai. buvo 15 °C šilčiau, nei turėtų būti tačiau vasara – oro temperatūra praėjusią žiemą pagal klimato normą. karšta. Tai ir są­ KLIMATAS ŠYLA nukrito iki -25 °C lygojo aukštes­ Lietuva – viena iš valstybių, kurioje ar net -30 °C, orų specialistai jos nelai­ nį už klimato normą rodiklį, – teigė orų stebėjimas vykdomas keletą šimtų ko išskirtine, nes šalčiu pasižymėjo ir V. Augulienė. – Šaltos žiemos, karštos metų. Lietuvos hidrometeorologijos 1985, 1987, 1995, 1996, 2003, 2007 m. kai vasaros, be abejo, turi įtakos žmonių tarnybos prie Aplinkos ministerijos kurie žiemos mėnesiai. O sniegingumo sveikatai. Todėl ateityje, greta progno­ direktorė Vida Augulienė teigė, kad trukme iš kitų išsiskyrė 1995–1996 m. zuojamos oro temperatūros rodiklių, pirmieji meteorologiniai stebėjimai žiema, kai sniego danga Lietuvoje susi­ ketiname gyventojams pranešinėti ir Lietuvoje pradėti 1770 m., o rašytiniai darė lapkričio mėnesį, o nutirpo balan­ apie šią įtaką.“ Dar daugiau neigiamos duomenys išliko nuo 1778-ųjų. „Kli­ dį; be to, nebūta atodrėkių, sniego danga įtakos žmogaus sveikatai turi aplinkos matas Lietuvoje šyla. Tai rodo daugiau siekė 80–90 cm. užterštumas.

27

istorija Atverti koklių slėpiniai

Ugnis vėl kalbina

Sigita Nemeikaitė

atgijusias senovines krosnis

Iš krosnies sklindanti šiluma ne vien atliepia natūralų žmogaus poreikį palaikyti jo gyvybines galias. Plevenantis ugnies šokis visada gaivina jo dvasią.

Ir senaisiais amžiais krosnis turėjo ne tik praktinę – šildymo – paskirtį. Ka­ ralių ir didikų rūmuose krosnys atliko reprezentacinę misiją: jos buvo įspūdin­ gi meno kūriniai ir neįtikimai brangios.

Pastaruoju metu, prikeliant iš naujo gyventi kultūros paveldo objektus, isto­ rikai, restauratoriai vis aktyviau imasi gaivinti ir senąsias koklių krosnis.

Sostinėje, lietuviškuoju Monmartru vadinamame Užupyje įsikūrusiame Vil­ niaus puodžių ceche įgyvendinta ne viena senovinės krosnies atstatymo idėja. Tarp svarbiausių – atkurtos renesanso epochos krosnys Biržų pilyje ir Valdovų rūmuose.

Vienas iš Vilniaus puodžių cecho įkūrė­ jų, jo vadovas Dainius Strazdas juokauja, kad Renesansas išgyvena renesansą. „Krosnis yra metafizinė ašis – apie ją sukasi ir šeimos gyvenimas, ir kultū­ rinė erdvė, veikla. Jeigu pasigilinsime į krosnies vaizdinį lietuvių mitologijoje, pamatysime, koks jis daugiasluoksnis ir daugiaprasmis. Sakoma, krosnis subyrė­ jo – tai numanyk, moteris pagimdė, arba: bėda, kai rugiapjūtėj pati sugriūva, o žiemą – pečius. Priminsiu ir žymaus lie­ tuvių poeto, prozininko intelektualo Os­ karo Milašiaus žodžius apie tai, kaip jis norėtų prisiglausti prie Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės krosnies. Krosnis turi didelį prasminį, emocinį krūvį, kurį dabar bandoma aktualizuoti“, – dalijosi mintimis vienas žymiausių šalyje seno­ sios keramikos specialistų, restauratorius D. Strazdas, jau du dešimtmečius besigi­ linantis į senųjų koklių paslaptis.

Ne vieną archajinių koklių slėpinį jis lyg viduramžių alchemikas atvėrė stebė­ tinai plačiai.

Įminė senosios glazūros paslaptį

Praėjusiais metais Vilniaus puodžių cechas Valdovų rūmuose pagal archeo­ logo dr. Gintauto Rackevičiaus projektą pastatė renesansinę krosnį. Tiesa, jos užkurti niekados nepavyks. Krosnies su šildymo kanalais neleido statyti prieš­ gaisrinės apsaugos specialistai, tokiu entuziazmu nedegė ir Valdovų rūmų direkcija. Buvo motyvuojama, kad šiam muziejui – reprezentaciniams visos ša­ lies rūmams – veikiančios krosnys ne­ Biržų pilyje renesansinės krosnies atkūrimas buvo nemažas iššūkis Vilniaus puodžių cecho keramikams.

28

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

29

istorija būtinos. Kitokios nuomonės buvo D. Straz­ das ir jo kolegos, tačiau teko susitaikyti su šia duotybe. „Krosnies funkcionalumo nepavyko įgyvendinti“, – nuoširdžiai apgailestavo D. Strazdo kolegė ir bendramintė, projektų vadovė Elena Aleksejeva, kartu dirbanti ne vienerius metus.

Koklių rekonstrukcijai archeologijos tyrimų buvo į valias. Žemutinės pilies te­ ritorijoje rastų koklių kolekcija yra viena iš turtingiausių Europoje. Tačiau vienas iš di­ džiausių iššūkių ir atradimų, statant krosnį Valdovų rūmuose, buvo senosios koklių glazūros atkūrimas. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ užsakymu keramikams glazūros cheminę sudėtį nustatė Geologijos ir geografijos instituto specialistai. „Iki tol glazūros tyrimai tokiu mastu ne­ buvo atliekami. Atkurti senąją technologiją buvo mūsų inicatyva. Juk statant Valdovų rūmus tokios galimybės neišnaudoti būtų buvusi nuodėmė. Kaip senaisiais amžiais buvo gaminama koklių glazūra, gilinomės į XIII, XVI a. istorinius šaltinius. Juos iša­ nalizavę atlikome daugybę bandymų. Ga­ lėjome suklysti, todėl buvome numatę ir atsarginį variantą, tačiau mums pavyko.

Eksperimentinę ir technologinę glazūrų gamybos dalį atliko keramikas Aidas Lau­ nikonis, o konsultuotasi su specialistais tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Daug valandų prašnekėta su „senais vilkais“ – patyrusiais keramikais Egidijumi Talmantu, Genovaite Jacėnaite, iš jų sulaukta vertingų pastabų.

Matote šią violetinę spalvą? Be senojo gla­ zūros gaminimo būdo jos niekaip neišgau­ site“, – pasakojo D. Strazdas, demonstruo­ damas vieną iš koklių, iš kurių sumūryta Valdovų rūmų renesansinė krosnis.

aukščiausios klasės meno kūriniai, la­ bai brangios. Pilies krosnių kokliuose galima perskaityti valdovų genealogiją, juose pavaizduotos įvairios alegorijos.

Renesanso epochos koklių siužetai at­ kartoja garsių dailininkų Luko Kra­ nacho, Georgo Penco, Hanso Sebaldo Behamo graviūras. Valdovų rūmuose atkurtos krosnys turi didelę meninę, pažintinę reikšmę. Labai svarbu tai, kad keramikui D.Strazdui pavyko sugrąžinti ir senąją glazūros technologiją“, – sakė A. Kuncevičius.

Prieš penkiolika metų Žemutinės pi­ lies teritorijoje nemažą mokslui vertingą koklių sankaupą yra suradęs archeologas, dabar Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (TINPD) direktorius Gintaras Abaravičius. Archeologas kasinėjo toje vietoje, kur dabar stovi Gedimino pa­ minklas. G. Abaravičius atrado puikiai išlikusių ankstyvųjų – puodyninių du­ beninių – koklių, dengtų žalsva glazūra. Šie kokliai nepuošė valdovų pilies salių, iš jų kadaise buvo sudėtos dvaro didžiūnus aptarnaujančių miestiečių, gyvenusių mediniuose būstuose, krosnys. „Koklių buvo daug, gerai išsilaikiu­ sių. Retai archeologams pasitaiko toks lobis“, – prisiminė G. Abaravičius, anuo­ met įgytą patirtį savaip įprasminantis ir dabartinėje savo veikloje.

TINPD restauruojamuose Užutra­ kio dvaro sodybos rūmuose bus atkuria­ mi du židiniai, kuriuose šaltais vakarais smagiai spragsės gyva ugnis. Be to, an­ trame rūmų aukšte bus pastatyta kažka­ da čia stovėjusi krosnis. „Man kartais atrodo, kad apsime­ tinėjame labai turtingais žmonėmis.

Skandinavai nuo seno iki dabar šildosi krosnelėmis, o mes be reikalo pamiršta­ me lietuvišką koklinių krosnių tradiciją.

Krosnies skleidžiama šiluma su niekuo nepalyginama, todėl direkcijos pasta­ tuose mes ir šildomės krosnimis“, – sakė G. Abaravičius.

Žemutinės pilies turtai

Ne vienerius metus Žemutinės pilies teritorijoje dirbęs garsus archeologas, Vil­ niaus universiteto hab. dr. profesorius Al­ binas Kuncevičius ypač išsamiai yra tyri­ nėjęs koklius. Įvairiu laiku vykusių archeologijos ty­ rimų metu jų rasta iš gotikos, renesanso, baroko laikotarpių. „Krosnys XV–XVI amžiais buvo pati puošniausia interjero dalis, baldų būda­ vo nedaug. Žemutinės pilies krosnys buvo

mai išgauti archajinę glazūros techno­ logiją buvo puiki treniruotė, kuri pra­ verčia naujuose darbuose. Garsus koklių žinovas ir restauratorius džiaugėsi, kad neseniai teko ne atkurti, bet pagal senąjį koklių gaminimo būdą pastatyti visiškai naują krosnį Vilniaus senamiestyje.

Renesanso laikotarpio stiliaus naują krosnį 70 kv. m bute ryžosi pasistatyti vilnietis Tomas Ulinauskas. Kartu su D. Strazdu ir jo bendradarbiais aptarė,

koks bus koklių, kurių kiekvienas paga­ minamas rankomis, piešinys. „Domiuosi senąja baltų mitologija, todėl krosnies kokliuose pavaizduota ne didikų herbai, o ugnies ir šeimos židinio kurstytoja deivė Gabija, Pasaulio medis.

Ugnies kūrenimas man yra ypatingas malonumas, nors kasdien tam sugaištu vieną ar dvi valandas. Naudoju geras malkas, todėl krosnis šilumą laiko pu­ santros paros“, – sakė T. Ulinauskas.

Vilniaus puodžių cecho vadovas Dainius Strazdas senosios keramikos paslaptis tyrinėja jau dvidešimt metų.

Vietoj automobilio – krosnis

Valdovų rūmuose pastatytos rene­ sansinės krosnies koklių pavyzdžiai Vil­ niaus puodžių ceche puikuojasi pačioje matomiausioje vietoje. „Jie neparduodami ir negaminami, kiekvienas egzempliorius inventori­ zuotas. Šiuos koklius demonstruojame parodose, mokymuose, istorijos re­ konstrukcijų festivaliuose“, – pastebėjo D. Strazdas, pridurdamas, kad bandy­

Valdovų rūmuose renesanso epochos krosnis pastatyta ne tik pagal gausią archeologijos tyrimų medžiagą, bet ir pagal atkurtą koklių glazūros technologiją.

30

Atkurtos krosnies Valdovų rūmuose koklių pavyzdžiai – neparduodami ir negaminami, tarnauja kaip mokymo, pažinimo priemonė.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

31

istorija Kiekvienas koklis su meile ir pasišventimu gaminamas rankomis.

Krosnį Vilniaus puodžių cecho meistrai pastatė per pusme­ tį. Jai prireikė apie 100 įvairių vien rankomis pagamintų koklių.

Nebuvo bėdos ir dėl kamino, nes jis buvo išlikęs XVII a. statyta­ me name. T. Ulinausko nuostabai, seniai naudotą kaminą teko tik šiek tiek išvalyti ir jis veikia puikiai.

Kiek kainavo nuo nulio statyta senovinė krosnis, buto šei­ mininkas neatskleidė. „Pasirinkimo dalykas – ar turėti išskir­ tinę krosnį, ar naują automobilį. Nelygu kas svarbiau“, – sakė krosnį pasirinkęs T. Ulinauskas.

Įkvepia naują gyvybę

Tai visiškai nauja krosnis, pagal senąsias technologijas sukurta ir pastatyta bute Vilniaus senamiestyje.

„Vilniaus senųjų namų interjerai neblizga krosnimis. Jų la­ bai daug išgriauta ir tebegriaunama. Nėra išlikusių XVI–XVIII a. krosnių, tačiau XIX–XX a. laikotarpio turime. Deja, nėra re­ glamentuota pastarojo laikmečio krosnių vertė ir statusas. Labai mažas ratas žmonių ir ne visada kvalifikuotai nustato tą vertę.

Tarkim, atnaujinamas senas namas, įvedamas naujas šildymas ir krosnys tiesiog sunaikinamos. Yra daug senų pastatų, kurių in­ terjerus galėtų papuošti naujos ar atkurtos to meto krosnys pagal gotikos, renesanso ar baroko stilistiką“, – svarstė D. Strazdas.

Tokių sumanymų Vilniaus puodžių cecho vadovas su kole­ gomis yra įgyvendinęs jau ne vieną. „Nedarome interjerų butaforijos. Išskyrus Valdovų rūmų krosnį, visos atkurtos krosnys veikia. Ir Biržų pilyje mūsų prieš ketverius metus atstatytą renesansinę krosnį galima užkur­ ti. Beje, tuomet ji buvo pirmoji Baltijos valstybėse atkurta šio laikotarpio senovinė krosnis. Galbūt pasikeis tam tikros nuos­ tatos, atsiras galimybė krosnį panaudoti ir pagal tiesioginę pa­ skirtį“, – sakė žinomas keramikas ir restauratorius.

Dar vienas įdomus pastarojo meto Vilniaus puodžių cecho darbas – atkurta XIX–XX a. krosnis Liubavo dvaro malūne, esančiame apie 20 km nuo Vilniaus. D. Strazdas malūno savi­ ninkui atvežė šio laikotarpio koklių pavyzdžių ir be galo nuste­ bo, kad jie buvo labai panašūs į malūno teritorijoje rastų koklių fragmentus. „Džiaugiuosi gražiu bendradarbiavimu su Jurbarko krašto­ tyros muziejumi. Čia padarėme dvaro oficinos židinio koklių rekonstrukcijas, kurių neatskirsi nuo originalo. Be to, perkė­ Krosnies kokliai papuošti deivės Gabijos, kitais senosios lietuvių mitologijos simboliais.

lėme ir konservavome archeologinę juodosios ke­ ramikos degimo krosnį čia rengiamai keramikos ekspozicijai“, – pasakojo krosnių atgimimu besirū­ pinantis žinomas keramikas.

Neseniai Vilniaus puodžiai konservavo ply­ tų degimo krosnį Tuskulėnų dvare, laukia ir ki­ tos, aptiktos statybvietėje sostinėje, Rinktinės ir A.Juozapavičiaus gatvių sankirtoje, krosnies tvar­ kymo darbai.

Ir ne tik krosnys

Prieš aštuonerius metus įsikūręs Vilniaus puo­ džių cechas, atgaivindamas senosios keramikos tra­ dicijas, yra įgijęs solidžios ir įvairiapusės patirties, kurią skleidžia labai įvairiomis formomis ir būdais. „Kolektyvas gali atlikti įvairius projektus. Norė­ dami plėtoti veiklą, įkūrėme įstaigą „Dvarų kros­ nys“. Važiuojame per dvarus, bendraujame su savi­ ninkais. Jau turime keletą siūlymų bendradarbiauti, prikeliant dvarų palikimą“, – pasakojo D. Strazdas.

Jo kolegė E. Aleksejeva pridūrė, kad pagražinti savo būtį bei buitį gali padėti ir naujųjų, šiuolai­ kiškų dvarų savininkams. Tačiau tokią galimybę cechas suteikia ir bet kuriam norinčiajam, ne tik prabangos mylėtojams. Užupyje esančiame puo­ džių ceche trečiadieniais ir ketvirtadieniais vyksta praktiniai keramikos užsiėmimai, kuriuose su di­ deliu malonumu molį minko ir vaikai, ir suaugusie­ ji. Nulipdyti dirbiniai išdegami, dengiami glazūra, o savomis rankomis pagamintą kūrinėlį jų autoriai parsineša namo. Tikras karštymetis ceche tvyrojo prieš Kalėdas, nes čia buvo kepamos įvairiausios dovanos. Į cechą užsuka ir originalių detalių ieš­ kantys žmonės. Labai populiarūs kokliai, deko­ ratyvios keramikos plokštelės, kuriomis papuošia­ mos krosnys, sienos, nišos.

Kaip nusilipdyti ar nusižiesti puodą, perprasti senojo keramikos amato paslaptis, Vilniaus puo­ džių cecho meistrai nuolat rodo ir moko Viduram­ žių šventėse Trakų pilyse, kituose gyvosios istorijos festivaliuose šalyje ir užsienyje.

Edukacine veikla D. Strazdas su bendraminčiais užsiima jau dvylika metų, tai yra dar anksčiau, nei įkurtas cechas. Ji užvirė istorinėje vietoje – Trakų pusiasalio pilyje. D. Strazdo ir E. Aleksejevos ren­ giama jaunųjų keramikų stovykla Dailės akade­ mijos studentams ilgainiui išaugo į platesnį senųjų amatų atgaivinimo sąjūdį. Jau keleri metai liepos mėnesį čia renkasi ir kuria senųjų amatų puoselė­ tojai: keramikai, juostų audėjai ir pynėjai, juvelyrai, kalviai. Pasak D. Strazdo, čia gimsta idėjos, įvairūs projektai, kurie populiarina senąsias tradicijas ir suteikia joms naują, tikros ir dvasinės ugnies paly­ tėtą gyvenimą.

Irmanto Gelūno ir Vilniaus puodžių cecho archyvo nuotraukos Prieš kelerius metus Biržų pilyje atstatyta krosnis tuomet buvo pirmoji atkurta Baltijos šalyse.

32

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

33

sveikata Jūratė Bratikienė

GINTARAS –

NUO VISŲ LIGŲ

Apie gydomąsias gintaro savybes žinota jau žiloje senovėje. Dar antikos laikais gintaras, ypač jo rūgštis, buvo žinomas vaistas. Gintaro ir mineralų terapijos centro, įsikūrusio Vilniuje, direktorė Viktorija Sokolova sako, jog šiandien, kai vėl grįžtama prie ekologiškų organinių medžiagų, populiarėja ir gintaras.

Gintaras – nuo įvairiausių ligų

Saulę primenantis akmuo žmones domino nuo seno. Žmonės tikėjo, kad gintarai gali apsaugoti nuo blogųjų dvasių. Viktorijai Sokolovai labiausiai rūpi gydomoji gintaro galia: prieš dau­ gelį metų gintaru buvo efektyviai mal­ šinamas ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmas, gydomas ir reumatas. „Ne kiekvienas žino, jog gintarui – 50 mln. metų! Kadangi degdamas gintaras sklei­ džia malonų kvapą, jau mūsų protėviai jį naudojo gamindami kvapiuosius mi­ šinius. Šiandien gintaru gydoma šlapi­ mo pūslės, skrandžio ligos, bronchitas.

Sudėtinės gintaro dalys naudojamos vaistų, mitybos priedų, kosmetikos prie­ monių gamyboje“, – pasakoja terapijos centro vadovė. Nepoliruotus gintaro vėrinius pašnekovė pataria nešioti žmo­ nėms, turintiems skydliaukės sutriki­ mų. „Tikėta, jog nėra tokių ligų, kurių šis akmuo neišgydytų. Jis padeda įveikti trumparegystę, širdies, skrandžio ligas, anginą. Gintaras varo iš kepenų ir inks­ tų akmenis, lengvina šlapinimąsi, mal­ šina kosulį, stiprina dantis. Sutrintas su rausvu aliejumi arba medumi padeda gydyti akių ir ausų ligas. Taip pat mano­ ma, kad šis akmuo gelbsti karščiuojant, sutrikus medžiagų apykaitai, varginant sąnarių ligoms“, – tvirtina Viktorija So­ kolova.

34

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

Gintaro ir mineralų terapijos centro direktorė Viktorija Sokolova džiaugiasi, kad žmonės jau domisi gintaro gydomuoju poveikiu.

Gydomasis gintaro ir infraraudonųjų spindulių poveikis

Pasak Gintaro ir mineralų terapijos centro direktorės, apie gintaro naudą organizmui žinome daugelis, tačiau re­ tas yra girdėjęs apie šio akmens ir inf­ raraudonųjų spindulių teigiamą poveikį sveikatai. „Infraraudonieji spinduliai – elektromagnetinės bangos, sukeliančios šiluminį efektą ir į žmogaus organizmą prasiskverbiančios apie 2–3 cm. Ginta­ ras – organinės kilmės suakmenėjusių spygliuočių medžių sakai, kuriuose yra įvairiausių mikroelementų, organinių

rūgščių. Infraraudonieji spinduliai su­ stiprina gintaro skleidžiamą neigiamų (gerųjų) jonų energiją, labai teigiamai veikia žmogaus organizmą. Šis spindu­ liavimas stimuliuoja mūsų organizmo ląstelių ir hormoninių liaukų veiklą, nervinių impulsų perdavimą, medžia­ gų apykaitą. Infraraudoniesiems spin­ duliams įkaitinus gintarą, išsiskiria gintaro rūgštis, aktyviai dalyvaujanti žmogaus organizmo energinės sistemos apykaitoje, didinanti ląstelių gyvybin­ gumą, slopinanti uždegiminius proce­ sus“, – apie savo vyro Šarūno Davainio atradimą pasakoja Viktorija Sokolo­ va. Atsipalaidavimo, masažo ir pirties 35

sveikata kompleksą su gintarais vilnietis sukūrė tinės paieškos biuro atėjo patvirtinimas, neatsitiktinai: „Keliaujant po užsienio kad ir antrasis vilniečio Šarūno Davai­ šalis ir besimėgaujant įvairiomis ma­ nio išradimas – gintaro ir mineralų inf­ sažo procedūromis natūraliai abiem su raraudonųjų spindulių pirtis – neturi vyru kilo mintis sukurti lietuvišką ma­ pasaulyje analogų. sažo ir atsipalaidavimo kambarį. Juk mes, lietuviai, neturime daug lietuviškų Gintarų masažas procedūrų, kuriomis galėtume pasigir­ Viktorija Sokolova akcentuoja, kad ti. Sveikatinimo procedūros su Baltijos gintaru – būtent tos, kuriomis galime bet kokia masažo procedūra daug efek­ didžiuotis.“ Šarūno Davainio sukurtas tyvesnė, jeigu prieš ją žmogus specia­ masažo stalas iš gintaro mozaikos, pro liai paruošiamas. „Labai naudinga iš kurią eina infraraudonieji spinduliai, pradžių atsigerti gintarų vandens, tada šildantys kūną, pripažintas unikaliu, apsilankyti gintaro ir žadeito infrarau­ donųjų spindulių analogų pasau­ lyje neturinčiu Prieš daugelį metų gintaru buvo saunoje. Ir tik po to, kai kūnas išradimu. Tai pa­ efektyviai malšinamas ausų, įkaitęs, atsipa­ tvirtino Pasauli­ nės intelektinės akių, skrandžio ir dantų skaus- laidavęs, galima atlikti masažą“, nuosavybės orga­ mas, gydomas ir reumatas.

– sako ji. Gintaro nizacijos biuras (WIPO). Lietuvis savo išradimą pritaikė ir mineralų terapijos centro vadovė ste­ ir infraraudonųjų spindulių saunai – su­ bisi, kaip neapdairiai žmonės įsirengia kūrė suolus iš gintaro ir žadeito. Tokia pirtis: „Neša į jas bet kokius akmenis, mineralų ir infraraudonųjų spindulių tačiau nežino, kad gali sau prisidaryti terapija padeda normalizuoti kraujospū­ daugiau žalos nei naudos. Juk daugelis dį, mažina cholesterolio kiekį, gydo šla­ akmenų, reaguodami su karštu oru ar pimo pūslės uždegimus, gerina vidaus vandeniu, išskiria kenksmingas me­ organų, ypač inkstų ir kepenų funkcijas. džiagas. Be gintaro, vienas iš švariausių 2010 m. balandžio mėnesį iš Šveicarijoje ir sveikiausių akmenų yra žadeitas. Jį įsikūrusio Pasaulinės intelektinės nuo­ drąsiai galima laikyti pirtyje, pilti ant savybės organizacijos (WIPO) Tarptau­ jo karštą vandenį. Iš šio akmens išsiski­

ria silicio rūgštis, kuri pasižymi skaus­ mą mažinančiu, uždegimą slopinančiu poveikiu.“ Po bet kokios pirtelės Viktorija So­ kolova pataria kūną įtrinti gintaro pu­ dra. Ji padeda atkurti odos elastingumą, stangrumą, pasižymi jauninančiomis savybėmis, lygina smulkias raukšleles.

Masažą taip pat sveika atlikti su gintaro rutuliais. Jų neturint, tinka ir gintarėlių pripilti natūralaus plono audinio mai­ šeliai. Ant sąnarių Viktorija Sokolova rekomenduoja dėti gintaro smėlį, kuris gydo ir malšina skausmus.

5 gydomieji receptai su gintaru

• Kasdien pasigaminkite gintaro van­ dens. Jeigu turite senus, bet nene­ šiojamus gintaro karolius, išverkite juos ir gintarus kuriam laikui įmes­ kite į pasūdytą vandenį. Tokiu būdu išvalytus gintarus sudėkite į ąsotį ir užpilkite tyru vandeniu. Netrukus jau galite mėgautis švelnaus sko­ nio gintaro vandeniu, kuris stiprina imuninę sistemą, valo organizmą nuo teršalų, mažina neigiamą streso poveikį, veikia antiseptiškai.

• Jei kraujuoja dantenos, įsigykite gin­ taro pudros. Kasdien užberkite jos

Ant saunos grindų esantis biraus gintaro sluoksnis atlieka pėdų masažo funkciją.

36

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

ant dantų pastos ir kruopščiai valy­ kite dantis. Taip pat pudrą pirštais galite įtrinti į dantenas.

• Jei vargina sąnarių ligos, įsigykite gintaro smėlio, pasisiūkite medvil­ ninius ar lininius maišelius ir, įkaiti­ nę juos iki 80–90 °C, dėkite ant skau­ damos vietos.

• Jeigu vargina radikulitas, pasisiūkite juostą su gintarais. Į medvilninę ar li­ ninę medžiagą įsiūkite mažyčius gin­ taro gabalėlius ir ta juosta apjuoskite skaudamą vietą. Gintaro juosta padės varginant ne tik juosmens, bet ir gal­ vos, danties, gerklės skausmams.

• Jeigu yra skydliaukės sutrikimų ar vargina angina, įsigykite gintaro ka­ rolius. Geriau juodus, kuriuose yra dumblių.

Tai įdomu!

• Senovės Romoje gyvenęs žymus to meto gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaro milteliai, sumaišyti su medu­ mi, gydo gerklės, akių, ausų ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pil­ vo skausmo.

• Romėnės moterys ne tik pačios ne­ šiodavo gintaro karolius, bet, tikėda­ mos, kad gintarai saugo nuo nužiūrė­ jimo, jais puošdavo ir vaikus.

• Garsus daktaras Avicena gintaru gydė beveik visas žinomas ligas. Jis mėgo gintarą derinti su įvairiais mineralais, gydomaisiais augalais, medumi.

• Tradicinės kinų medicinos instituto vadovas Subhuti Dharmanada tvirti­ na, kad baltiškasis gintaras kaip gy­ domąją vertę turintis akmuo Kinijoje buvo žinomas jau prieš 5000 metų.

Senosios kinų medicinos atstovai skyrė Azijos kraštuose randamus fo­ silinius sakus nuo baltiškojo gintaro.

Pastarasis labiau vertinamas už vieti­ nį dėl spalvingumo ir didesnio ginta­ ro rūgšties kiekio.

• Baltijos gintaras turi daugiausia ginta­ ro rūgšties. Ši rūgštis yra natūralus gy­ vųjų organizmų medžiagų apykaitos produktas. Ji stimuliuoja nervų siste­ mą, stiprina žarnyno ir inkstų veiklą, pasižymi stresą mažinančiu, uždegimą slopinančiu ir antitoksiniu poveikiu.

• Senovėje tikėta, kad nešiojamas gin­ taras ilgiau padeda išlaikyti jaunystę.

• Gintaras kartu su kvapiosiomis me­ džiagomis buvo naudojamas ir smil­ kalams.

• Gintaru būdavo aprūkomos patal­ pos, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu buvo dezinfekuojamas oras.

Šarūno Davainio sukurtas masažo stalas iš gintaro mozaikos pripažintas unikaliu, analogų pasaulyje neturinčiu išradimu.

• Viduramžiais gintaro karolius nešio­ davo sergantieji gelta. Žmonės tikėjo, kad gintaras „ištrauks nesveiką gel­ tonumą iš kūno“.

• Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smul­ kesnis gintaras, tuo geriau jis pa­deda įveikti įvairius negalavimus.

Dėl to gintaras pradėtas smulkinti.

• Viduramžių vaistinėse gintaro eks­ traktas būdavo skiriamas nusilpusių

žmonių organizmui stiprinti, žaiz­ doms, sumušimams gydyti.

• Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvo­ je ir carinėje Rusijoje labai populia­ rios buvo gintaro užpiltinės. Jas žmo­ nės vartojo įvairioms ligoms gydyti, organizmui stiprinti.

Jūratės Bratikienės ir Gretos Skaraitienės nuotraukos

Žadeitas, veikiamas infraraudonųjų spindulių, išskiria silicio rūgštį, kuri pasižymi priešuždegiminiu poveikiu.

37

Aplinkos pritaikymas

MIESTO APLINKA –

„Dreamstime“

BE KLIŪČIŲ?

Vilija Noreikienė

Ispanijos miestas Avila garsus nuo Viduramžių išlikusiomis sienomis, ku­ rios nuo 1985 m. įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas, tiesio­ giai bendradarbiaudamas su neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus organizacijomis, ne tik įgyvendino planą gerinti viešųjų pastatų prieinamumą ir skatinti priva­ čias iniciatyvas, bet ir sukūrė prieina­ mą turizmo infrastruktūrą, sudarė ge­ resnes sąlygas neįgaliesiems įsidarbinti.

Situacija Lietuvoje

Tenka pripažinti, kad situacija Lie­ tuvoje šiuo klausimu didelio optimiz­ mo nesuteikia – neįgalieji visaverčiais visuomeninio gyvenimo dalyviais jau­ čiasi ne visada. Ši žmonių grupė gana dažnai susiduria su įvairiausiomis kliūtimis būsto ir viešosiose erdvėse.

Norėdami patekti į kartais gyvybiškai

Gamtininkai

Pažink savo kRAŠTĄ

Pagrindiniai faktai

Prieinamumas apibrėžiamas kaip neįgaliųjų galimybė tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis naudotis fi­ zine infrastruktūra, transportu, infor­ macinėmis ir ryšių technologijomis bei sistemomis ir kitomis priemonėmis bei paslaugomis.

Prieinamumo gerinimas neįgalie­ siems yra vienas iš svarbiausių veiksmų pagal 2010 m. lapkritį priimtą Europos strategiją dėl negalios 2010–2020 m. (žr.

IP/10/1505 ir MEMO/10/578).

aplinkosauga Keisti pasaulį galime... rūšiuodami aKIRATIS LEDO karalystė

Straipsnyje panaudota informacija iš http://europa.eu ir www.negalia.lt

gamtosauga Paukščių globa žiemą

„Dreamstime“

„Neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir visi kiti, tačiau prieinamumas – būtina sąlyga, kad jie galėtų tomis teisė­ mis naudotis“, – tai citata iš sveikinimo žodžių, kuriais už teisingumą atsakinga Europos Komisijos narė ir pirmininko pavaduotoja Viviane Reding pasveikino Avilos miestą (Ispanija), gavusį pirmąjį Europos prieinamiausio miesto 2011 m. apdovanojimą (Access City Award 2011) už prieinamumo neįgaliesiems gerini­ mą. Šiuo apdovanojimu siekiama skatinti Europos miestuose imtis prieinamumo iniciatyvų. Juo įvertinamos pastangos ir laimėjimai keturiose pagrindinėse srity­ se: pastatų ir viešosios erdvės, transpor­ to ir susijusios infrastruktūros, infor­ macijos ir ryšių (įskaitant informacines ir ryšių technologijas), taip pat viešųjų įrenginių ir paslaugų.

svarbius objektus, šie žmonės dažnai turi prašyti artimųjų, draugų ar kitų aplinkinių pagalbos.

Tačiau galime pasidžiaugti, kad kai kurie Lietuvos sostinės kultūros paveldo objektai jau gali būti pasiekiami ir neį­ galiesiems bei vyresniojo amžiaus žmo­ nėms. Gruodžio 3 d. pasauliui minint Tarptautinę neįgaliųjų žmonių dieną Vilniaus turizmo informacijos centras ir konferencijų biuras, bendradarbiau­ damas su Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, pristatė specialų turistinį leidi­ nį, skirtą judėjimo sutrikimų turintiems asmenims. Leidinyje, kuris padės atverti pažinimui Vilniaus miesto lankytinas vietas fizinę negalią turintiems asme­ nims, pristatomas maršrutas po Vilniaus senamiestį. Jame siūloma aplankyti ar apžiūrėti apie trisdešimt objektų, esančių tarp Aušros Vartų ir Arsenalo gatvės. Visi maršruto taškai parinkti atsižvelgiant į judėjimo sutrikimų turinčių asmenų pas­ tabas ir siūlymus.

38

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

39

„Stock exchanging“

gamtininkai

Pažink savo kraštą

Vilija Noreikienė

„Žemei tavo šiukšlių nereikia“, „Palik mane gyvą“ – tokie ir panašūs plakatų užrašai skelbė apie tai, kas svarbu mums visiems. 2010 m. gruodžio mėnesį Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre įvyko ekologinė akcija „Pažink savo kraštą“, skirta Biologinės įvairovės metams, kurioje savo mintimis ir kūrybinėmis idėjomis dalijosi studentai ir moksleiviai.

Iš tiesų Žemės likimas išlieka jauno­ sios kartos rankose, o šis renginys aki­ vaizdžiai parodė, kad jaunoji karta akty­ viai domisi juos supančia gamta, rūpinasi biologinės įvairovės išsaugojimu.

Akcijoje dalyvavo mokiniai ir moky­ tojai iš Vilniaus, Kauno miesto, Kėdai­ nių, Rokiškio, Vilniaus, Tauragės rajonų bendrojo lavinimo mokyklų, gimnazijų, Kauno jaunųjų turistų centro.

Vilniaus pedagoginio universiteto Kultūros ir meno edukologijos instituto 40

studentai parengė muzikinę improviza­ ciją „Pažink savo kraštą“. Paskaitą apie miestų gamtinės įvairovės tausojimą paruošė VU Gamtos mokslų fakulteto studentai Artiom Košel ir Tadas Buja­ rauskas. Pasisakymuose buvo pristatyta krašto biologinė įvairovė ir jai kylančios grėsmės. Dalyviai buvo supažindinti su urbanizuotų teritorijų, miesto parkų, miesto tvenkinių ir upelių bioįvairove.

Norėdami įtvirtinti įgytas žinias, daly­ vai su lektoriais leidosi į 2 valandų tru­

tikos, oratoriškumo, artistiškumo. Vadovaujami Vytauto Eidėjaus, LJGC mokytojų ir Vilniaus pe­ dagoginio universiteto Meno edukologijos institu­ to studentų, biologinės įvairovės išsaugojimo tema moksleiviai parengė po ekologinę inscenizaciją, kurią kitą dieną pristatė Vilniaus rotušės aikštėje.

Pvz., viena grupė siekė atkreipti visuomenės dė­ mesį į tai, kad šiemet buvo padidinta medžiojamų vilkų kvota – akcijos dalyviai kvietė miesto gyve­ tojus atvykti į paskutinių Lietuvos vilkų koncertą, kurio metu aikštė tiesiog gaũdė nuo akcijos daly­ vių imituotos vilkų balsų melodijos. Po koncerto šio choro dirigentas išsitraukė butaforinį šautuvą ir nušovė paskutiniuosius aikštėje koncertavusius Lietuvos vilkus...

Kita grupė provokavo žmones diskutuoti apie šiukšlinimą mieste – numesdavo žmonėms po ko­ jomis šiukšlę. Žmonių reakcijos buvo įvairios: vieni liko abejingi, kiti ėmė drausminti šiukšlintojus, įsi­ jungė į diskusiją.

Vėliau ekologinės inscenizacijos dalyvių at­ siliepimai buvo aptarti Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Buvo diskutuojama apie akcijos sėkmę, reikšmę, problemas, dalijamasi įspūdžiais, visi ak­ cijos dalyviai buvo apdovanoti atmininimo dova­ nomis.

Akciją koordinavo Virginija Drobelytė ir Auš­ ra Žemaitytė, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro metodininkės.

Mes – už biologinę įvairovę.

Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro archyvo nuotraukos

Į mišką – gyvūnų pėdsakų ieškoti.

Moksleiviai ragina vilniečius gyventi švariai.

Vieni aktyviausių akcijos dalyvių – Tauragės Žygaičių gimnazijos kūrybinė komanda su renginio koordinatorėmis.

kmės žygį po Pavilnių regioninį parką. Čia buvo pasakojama apie aptiktus žvė­ rių veiklos pėdsakus, pamatytas paukš­ čių rūšis ir jų maitinimosi bei žiemojimo ypatumus.

Pavargę, tačiau kupini emocijų, įspūdžių ir naujų žinių, žygio dalyviai grįžę susiskirstė į šešias kūrybines gru­ peles, kuriose diskutavo apie ekologines problemas, žygyje patirtus nuotykius.

Kūrybinėse grupelėse jie taip pat mokė­ si įvairių teatrinių pratimų: kūno plas­

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

41

gamtininkai Siekdami sustabdyti šio vertingo kraš­ tovaizdžio nykimą bei išsaugoti jo bioįvai­ rovę, būrelis moksleivių – A. Baranauskas, L. Barštaitis, M. Birštonas ir V. Špokas – va­ dovaujami savo mokytojos, šio tikslo įgy­ vendinimui pasiryžo atlikti keletą svarbių darbų. Pirmiausia nusprendė sužinoti, kiek Slavikų seniūnijoje yra žinoma pelkių, o su­ sipažinus su aukštapelke, plačiau papasako­ ti apie Aukštosios Plynios durpyno veiklą, pasiūlyti, kaip būtų galima atstatyti pelkes.

Savo tyrimui jaunieji gamtininkai naudojo įvairius metodus: studijavo literatūrą apie pelkes, apklausė daugelį žmonių, jau gerai pažinusių Slavikų seniūnijos pelkes. Balt­ kojų girininkijos girininkas V. Baranauskas ir eigulys V. Janulaitis surengė ekskursiją po Aukštąją Plynią. Ekskursijos metu mokslei­ viai atidžiai stebėjo ir fotografavo krašto­ vaizdį, vėliau šią medžiagą nuosekliai ana­ lizavo, apibendrino turimus duomenis, darė išvadas, su kuriomis ir supažindiname.

Marina Talabajeva

Pelkės – vienos iš labiausiai pažeidžiamų ekosistemų. Jos formuojasi lėtai: durpių sluoksnis per metus priauga iki 1 mm. Anksčiau žmonės galėjo labiau pasidžiaugti didesniais aukštapelkių plotais, rudenį pritraukiančiais spanguoliautojus.

Dabar dauguma Slavikų seniūnijos pelkių yra pažeistos.

42

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

• Aukštapelkės paviršinio vandens pH 3–4,8.

• Mitybinių maisto medžiagų yra mažai.

• Pagrindinis augalas – kiminas.

• Pelkė maitinasi lietaus vandeniu.

AUKŠTOJI PLYNIA

„Dreamstime“

SLAVIKŲ PELKIŲ LIKIMAs

SLAVIKŲ PLYNIA

Dar prieš 50 m. Slavikų seniūnijos pel­ kės atrodė visai kitaip negu dabar. Jose buvo daug plynų vietų. Pats žodis „plynė“ reiškia pelkę be medžių. Šiose apylinkėse yra vartojamas tos pačios prasmės žodis „plynia“. Nors jau pelkės yra pakitusios ir plynų vietų nebelikę, pastarasis žodis pava­ dinimuose vis dėlto išliko: Slavikų plynia, Aukštoji Plynia, Palangos plynia, Šilininkų plynia. Visos šios pelkės ir dalis Aukštosios Plynios buvo eksploatuojamos. Anksčiau Slavikų plynia buvo užėmusi nemažą plotą.

Ją nusausinus, iškilo dalis Slavikų mieste­ lio namų. Pelkė smarkiai pakito – iškasus durpes, susiformavo vandens telkinys, o aukščiau nutiestas kelias dar labiau paže­ mino Slavikų plynią. Todėl maždaug 30 m pastebime eutrofikaciją: vandens telkinio krantai apaugę švendrais ir nendrėmis, čia randamas ir pelkinis žinginys. Džiugina ir kasmet atskrendanti gulbių nebylių pora, čia susilaukianti nemažo būrio palikuonių. Į Slavikų plynią neretai užklysta ir gervės, didieji baubliai, nendrinės vištelės, antys.

Aukštoji Plynia yra 14 km į šiaurės vaka­ rus nuo Šakių, išsidėsčiusi banguotoje lim­ noglacialinėje lygumoje. Kadaise čia buvo plynraistinė aukštapelkė su duburiais, vaka­ ruose – raistinė žemapelkė. Aukštoji Plynia 43

„Dreamstime“

gamtininkai tik išsipirkę tam tikrą plotelį durpyne.

Iškastas juodąsias durpes kraudavo į šlajas, prikinkytas prie arklio. Iš toliau nuvilktų šlajų moterys išimdavo ir sudė­ davo durpes į specialias formas. Saulė­ tomis dienomis jas vartydavo (kantuo­ davo). Galiausiai išdžiūvusias durpes veždavo namo ir naudodavo kūrenimui.

SVARBU – SAUGOTI IR RŪPINTIS

Marijampolėje (iš kairės) Vidmantas Špokas, Lukas Barštaitis, Alvaras Baranauskas ir Mykolas Birštonas gavo diplomus. Iškovota II-oji vieta Šešupės baseino jaunųjų gamtininkų konferencijoje. apsupta Liaušių, Degutlaukio ir Aukštojo miškų, iš jos išteka Juodupis, Briedupis (Siesarties intakai), Liaušupis (Jotijos intakas). Nenusausinto durpių klodo di­ džiausias storis – 4,3 m, vidutinis – 2,2 m.

Po durpėmis kai kur yra 0,2 m saprope­ lio sluoksnis, dugne – smėlis, priesmėlis, molis, priemolis.

PAŽINTINĖ IŠVYKA

Išvykos po Aukštosios Plynios pel­ kę metu moksleiviai susipažino su aukštapelkės augalais: p. egle, p. pušies pelkine forma, karpotuoju beržu, span­ guolėmis, viržiais, bruknėmis, gailiais, vaistiniu pataisu, pataisu varinčiumi, kerpėmis (šiurėmis), samanomis (ge­ gužliniu, kiminu, dvyndante), melio­ racijos griovio krantus gausiai apaugu­ siomis nendrėmis. Teko pastebėti, kad čia įsikūrę bebrai kiek savaip bando sureguliuoti pelkės vandens režimą.

Netoliese matyti, kaip išeksploatuoto durpyno dalis pamažu užželia mišku.

R. Tarasevičienė, kadaise dirbusi Aukš­ tosios Plynios durpyne, mielai sutiko pasidalyti prisiminimais apie įmonės veiklą. Šis durpynas veikė nuo 1958 m., iš pradžių priklausęs Ežerėlio, o nuo 1980 m. iki 1991 m. – Laukėsos durpių įmonei. Tuomet, pirmaisiais veiklos metais, durpės buvo išgaunamos ran­ kiniu būdu, naudojant štiką, vėliau – mechaniškai, 6 vikšriniais traktoriais.

Geležinkelių vagonais kraikinės durpės buvo vežamos į sandėlius, iš jų – į viso rajono kolūkius. Pirmaisiais veiklos me­ 44

tais durpynui gausiai talkindavo Šakių rajono mokiniai, taip pat dirbo laisvai samdomi sezoniniai darbininkai. Dar­ bas buvo toks: štiku reikėjo iškasti 30 cm ilgio, 15 cm pločio ir 1,10 m gylio durpių sluoksnį, taip suformuojant 1 m pločio tranšėja. Būtina vieno žmogaus darbo dienos norma – 10 kub. m durpių. Savo reikmėms durpes žmonės galėjo kasti

Akivaizdu, kad šie moksleiviai, atli­ kę nuoseklų pažintinį ir tiriamąjį darbą, neliks abejingi juos supančiai gamtai, nuoširdžiai rūpinsis jos išsaugojimui ir puoselėjimu. „Įvertinę artimos aplinkos išskirtinumą, prisiimame atsakomybę už jos tolimesnę ateitį. Mums rūpi, kad Aukštosios Plynios aukštapelkė išliktų, kad nepažeistoje dalyje nebūtų eksploa­ tuojamos durpės. Mes pažadame labiau domėtis krašto istorija bei aplinkosau­ ga, o apie nuveiktus darbus informuoti vietos bendruomenę“, – pasižadėjo jau­ nieji gamtos mylėtojai. Tikime, kad šių jaunuolių užsibrėžtas tikslas – padaryti aukštapelkę patrauklią daugeliui žmo­ nių, ne tik vyresniems spanguoliauto­ jams, bet ir vaikams, jaunimui – bus įgyvendintas. Kad Aukštosios Plynios pavadinimas išliktų ne vien istoriniuose šaltiniuose!

1958-ieji metai. Mokiniai talkina kraudami durpes.

Nuotrauka iš asmeninio O. Talabajevos albumo.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

ŽOLĖ dega!

Ar verta nerimauti?

Kaip viskas paprasta – vienas kitas degtukas ir sausa pernykšte žole nubėga liepsnos liežuvėliai, nuvinguriuoja dū­ mai. Regis, kas čia blogo, – sudega, tai kas pievose, pakelėse ar paežerėse nerei­ kalinga, pelenais patręšiama žemė. Tai kodėl kas pavasarį apie žolės deginimo žalą rašoma laikraščiuose, skelbiama per radiją, televiziją, o aplinkos apsaugos inspektoriai bei miškininkai ne vieną padegėją griežtai nubaudžia?

Kai kur žolę pleškina vaikai, kuriems, matyt, smagus pats procesas, bet štai su­ augusiųjų tikslai lyg ir rimtesni – patręš­ ti arba išvalyti pievas, ganyklas. Liūdni ir niūrūs vaizdai tuomet sudarko mūsų gamtovaizdį pajuodusiais žemės lopais.

Tik iš pirmo žvilgsnio žolės degini­ mo žala gali pasirodyti menka. Kasmet nutinka ne vienas atvejis, kai deginant žolę supleška įvairūs ūkiniai ar net gy­ venamieji pastatai, laukuose sukrautų pernykščių šiaudų kūliai – didesniame plote įsigalėjusi vėjo plaikstoma ugnis neretai tampa nebesuvaldoma ir baudžia pačius padegėjus. Žolės deginimas pavasarį ypač pa­ vojingas sausiems miškams, spygliuo­ čių šilams. Miškininkai teigia, kad kasmet apie trečdalis miško gaisrų kyla deginant žolę. Be to, žolės ir kitų atliekų degintojai teršia orą. Tačiau tuo degini­ mo blogybės dar nesibaigia – žmogaus

rankų pakurta ugnis sunaikina daugybę smulkiųjų gyvūnų, taip pat dar nespėju­ sias sudygti sėklas.

Tik reto žiaurumo žmogus į degantį laužą gali įmesti varlę, kiškiuką ar vaba­ lą. Tačiau žolės degintojai net nepagal­ voja, kad elgiasi dar blogiau, – kasmet jie sudegina daug pernykštėje žolėje, viksvose ar nendryne pasislėpusių ką tik gimusių kiškiukų, į nerštavietę keliau­ jančių varlių, anksti pavasarį susuktų ančių lizdų. Miškų, krūmynų, pelkių pakraščiuose nuo ugnies nespėja pasi­ slėpti ir ne vienas po žiemos miego pa­ budęs žaltys ar driežas.

Tačiau labiausiai kenčia vabzdžiai, nes daug retų bei nykstančių šešiakojų žiemoja po medžių lapais, žolės kilimo sluoksniu, tuščiaviduriuose pernykščių augalų stiebuose. Deginant žolę sunai­ kinama begalė žmogaus ūkiui naudingų entomofagų, laukinių ir kultūrinių auga­ lų apdulkintojų – boružių, žygių, vyčių, laukinių bičių, kitų plėviasparnių vabz­ džių. Šiuo laiku žūva patys ištvermin­ giausi, jau peržiemoję ir turintys pratęsti giminę vabzdžiai, taip pat daug kitų žolė­ se ar viršutiniame dirvos sluoksnyje gy­ venančių bestuburių gyvūnėlių, kuriuos turėtume saugoti ir gausinti, sudarydami jų gyvavimui palankesnes sąlygas.

Nustatyta, kad nuo karščio viršu­ tiniame dirvos sluoksnyje žūsta dirvą

formuojantys ir jos gyvybingumą palai­ kantys mikroorganizmai, sudega ir mūsų pievas tręšiančios organinės medžiagos, perdirbtos smulkiosios gyvūnijos. Todėl klysta tie, kurie mano, kad sudegusios žo­ lės pelenai yra geriausia trąša ganykloms.

Ugnis žalinga ir augalams. Padegus sausą žolę kartu sudega ir daug naujų, dar tik pradėjusių augti ūglių, dėl to me­ dingieji, vaistiniai ir kiti pievų augalai išauga ir pražysta vėliau negu paprastai.

Kasmet deginamose pievose sumažėja ir retųjų augalų rūšių. Žalieji turistai mes esam, mes stebim ir klausom, mus supa žalioji gamta ir visa pasaulį užliesim žaliųjų turistu žaliąja banga! Žalieji turistai – Lietuvos vaikų ir jaunimo gamtinio-turistinio pro­ filio sambūris, savo veiklą pradėjęs 2002-aisiais. Žalieji turistai jau aš­ tuntus metus intensyviai dalyvauja įvairiuose gamtiniuose ir turisti­ niuose renginiuose, gamtotvarkos akcijose: organizuoja vaikų vasaros poilsio stovyklas, įvairiais metų lai­ kais vaikams ir jaunimui rengia tu­ ristinius žygius, taip pat paskaitas, seminarus, pratybas gamtos pažini­ mo ir turizmo tematika, rengia gam­ totvarkos akcijas.

45

aplinkosauga

KEISTI PASAULĮ GALIME…

R Ū Š I UO D A M I

„Dreamstime“

Jaunieji akcijos dalyviai iš Šilutės Sostinės mokyklos varžėsi ne tik tarpusavyje, bet ir su Klaipėdos, Neringos, Pagėgių, Širvintų, Trakų, Šilutės ir Varėnos mokyklomis.

Vilniuje surinkta 131 tona, Klaipėdoje – 67, Trakų rajone – 36, Varėnoje – 67, Širvintose – 30, Šilutėje – daugiau nei 99, Pagėgiuose – 24, o Neringoje – daugiau nei 7 tonos perdirbti tin­ kamo popieriaus. Šia akcija siekiama parodyti, kad keisti pa­ saulį galime jau nuo mažų dienų.

Akimirkos iš „Eko mokykos“ akcijos Trakų rajone

ŠIRVINTOS

Rūta Zarembienė

Antrinės žaliavos – tai atliekos, kurios yra tinkamos perdirbti. Iš jų pagaminti nauji produktai tarsi prikeliami antram gyvenimui, taigi mažiau teršiama aplinka, tausojami jos resursai. Maža to, gamyboje naudoti antrines žaliavas yra pigiau, gaminį gaminti paprasčiau, o jis savo kokybe nė kiek nenusileidžia kitiems tos pačios srities produktams.

Komunalinių paslaugų ir ekologijos bendrovė „Ecoservice“ kasmet kviečia mokyklas ir darželius prisijungti prie ekologinės akcijos „Eko mokykla“. Ak­ cijos metu yra renkamos perdirbti tin­ kamos antrinės žaliavos – stiklas, popie­ rius, plastikas. Daugiausia perdirbimui tinkamų antrinių žaliavų surinkusios mokyklos apdovanojamos prizais ir pa­ dėkomis. Šiemet aštuoniuose rajonuose ak­ cijos metu buvo renkama makulatūra.

Pergale džiaugėsi akcijos „Eko mokykla“ Širvintų rajono dalyviai ir laimėtojai.

Širvintų rajone dalyvavo 15 ugdymo įstaigų, iš jų 5 vaikų darželiai.

Akcijos metu iš viso buvo surinkta 30 t 80 kg makulatūros. Šių metų pirmos vietos „Eko mokykla“ akci­ jos laimėtojai – Širvintų r. Musninkų vidurinės mokyklos, Kernavės Juozo Šiaučiūno pradinio ugdymo skyrius, surinkęs 2 t 576,5 kg, ir Ker­ navės vaikų darželis, surinkęs 2 t 3 kg maku­ latūros.

ŠILUTĖ

Šilutėje „Eko mokyklos“ akcijoje iš viso da­ lyvavo 30 ugdymo įstaigų, tarp kurių 8 vaikų darželiai. Akcijos metu iš viso buvo surinkta 99 t 612 kg makulatūros.

Pirmą vietą šioje akcijoje laimėjo Švėkšnos Saulės gimnazija, surinkusi 19 t 800 kg, bei Že­ maičių Naujamiesčio ikimokyklinio ugdymo mokykla-darželis, surinkęs 3 t 604 kg.

TRAKAI

Trakų rajone akcijoje dalyvavo 14 ugdymo įstaigų, tarp kurių 5 vaikų darželiai. Iš viso su­ rinkta 33 t 646,5 kg popieriaus. Šioje akcijoje pirmą vietą laimėjo Bijūnų pa­ grindinė mokykla, surinkusi 7 t 345,5 kg popie­ riaus.

46

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

47

aplinkosauga KAIP RŪŠIUOTI:

VARĖNA

Varėnos rajone šiais metais „Eko mokykla“ akcijoje dalyvavo 18 ugdymo įstaigų, tarp kurių 3 vaikų lopšeliai-dar­ želiai. Akcijos metu surinkta 67 t 556 kg makulatūros.

Pirmą vietą laimėjo Merkinės Vinco Krėvės gimnazija, surinkusi 20 t 700 kg popieriaus.

Ką galima mesti POPIERIUS

• laikraščius, žurnalus ir kitus spaudinius (gali būti su sąvaržėlėmis, lipnia juostele); • lankstukus, vokus, skrajutes, spaudos ir ra­ šomąjį popierių, raštinės popierių; • knygas be kietų viršelių; kartonines, gof­ ruoto kartono dėžes ir dėžutes, krepšius, lapus;

KLAIPĖDA

Akcijoje „Eko mokykla“ dalyvavo 15 mokyklų ir 22 vaikų darželiai. Iš viso surinkta 67 t 189 kg popieriaus.

Pirmą vietą laimėjo Klaipėdos Tau­ ralaukio pagrindinė mokykla, surinkusi 5 t 600 kg, ir Klaipėdos vaikų darželis „Bangelė“, surinkęs 2 t 960 kg.

Akcijoje taip pat dalyvavo Neringos ir Pagėgių rajono vidurinės mokyklos. Čia pirmąją vietą užėmė Nidos vidurinė mo­ kykla, atnešusi 4 t 440 kg popieriaus, bei Vilkyškių vidurinė mokykla, surinkusi 1 t 753 kg.

Ko nemesti

• rankdarbių (craft) popierių; • pakavimo popierių.

• popieriaus ir kartono su bitumu; • anglinio popieriaus ir kalkės; • drėgmei ir vandeniui atsparaus impregnuo­ to arba kreiduoto popieriaus ar kartono; • laminuoto popieriaus, padengto plastiku, celofanu, folija, bitumu; • kortelių su magnetinėmis juostelėmis; • tapetų.

STIKLAS

• butelius, stiklainius;

• porceliano duženų;

• nereikalingus stiklo indus;

• keramikos šukių;

• stiklo duženas (stiklo tarą išplauti, popieri­ nių etikečių pašalinti nebūtina).

• veidrodžių; • elektros lempučių; • dažais ar tepalais užterštos taros;

Akcijoje dalyvavo 33 Vilniaus švie­ timo ir ugdymo įstaigos. Pirmą vietą laimėję Vilniaus Emilijos Pliaterytės pa­ grindinės mokyklos moksleiviai surin­ ko 18 t 340 kg.

Komanda iš Vilniaus

• vaškuoto, parafinuoto, tepaluoto popieriaus ir kartono;

• blizgančio popieriaus;

Vilnius

Daugiau informacijos: www.ecoservice.lt

• pergamentinio popieriaus ir jo pakaitalo;

• ampulių, stiklinių vaistų buteliukų; • armuoto stiklo bei stiklo lakštų; • automobilių langų stiklų; • krištolo.

PLASTIKAS

• bet kokią gėrimų pakuotę;

• tepalo bakelių;

Varėnos rajono laimėtojai – Merkinės Vinco Krėvės gimnazija

• plastikinę pakuotę, kurioje yra įspausti PET*, HDPE**, LDPE***, PP**** ir t. t. žen­ klai;

• plastikinės, metalinės taros nuo dažų ir pa­ vojingų cheminių valiklių;

Akcijoje dalyvavo ir Klaipėdos I. Simonaitytės pagrindinės mokyklos moksleiviai

• plastikinius butelius (nuo limonado, van­ dens, alaus) prieš metant suspausti ir užsuk­ ti kamštelį; • „tetra pak“ pakuotę (išlankstyti ir suspaus­ ti);

• riebalais ar aliejumi užterštos pakuotės (bu­ teliai nuo aliejaus, riebalais užteršti jogurto, margarino, grietinės indeliai); • aerozolinių flakonų.

• polietileno maišelius ir plėvelę; • pakuotę nuo padažų, majonezo, indų plovi­ klio, šampūno (ją reikėtų išplauti); • konservų dėžutes; • skardines nuo gėrimų; • aliuminio lėkštes ir kepimo skardas; • metalinius dangtelius, dėžutes.

polietilenas tereftalatas ** didelio tankio polietilenas *** mažo tankio polietilenas **** polipropilenas *

48

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

Ar žinote, kad…

nepaisant antrinių žaliavų antrinio naudojimo galimybių, jos sudaro apie 30 proc. sąvartyne esančių atliekų. Sąvarty­ ne atliekos išlieka nesuirusios ilgą laiką:

• popierius – 2 metus, • konservų dėžutės – 90 metų, • plastiko pakuotės – 200 metų, • stiklainiai, buteliai – 900 metų.

49

akiratis Tam tikras Žemės planetos vietas gaubia įspūdingo dydžio ledo kepurės.

Jūrai užšalus, Antarktidos ledo dan­ ga yra dvigubai didesnė už jos plotą ir didina kontinentą apie 14 200 000 kv. km. Net vasaros metu visą kontinentą dengia 1,5 km storio ledo sluoksnis. An­ tarktidos sniego kepurę sudaro 30 mln. kv. km ledo – joje sukaupta 90 proc. pasaulio ledo ir apie 68 proc. pasaulio gėlo vandens. Šios kepurės svoris toks didelis, kad dėl jo žemės plutos paviršius įdumba žemiau jūros lygio. Tokių kieto vandens masių kitimai, susidarymas ar tirpimas gali turėti labai rimtų padari­ nių visos planetos vyksmams, veikti tiek negyvąją, tiek gyvąją gamtą. Taigi gla­ ceologiniai tyrimai yra labai aktualūs.

Vienas iš įdomiausių dalykų kiekvienam gali būti žinios apie ledo formų įvairovę ir jas lemiančius veiksnius.

Ledo polimorfizmą lemia tai, kad kristalinių gardelių susidarymas pri­ klauso nuo slėgio ir temperatūros. Esant normaliam slėgiui, susidaro dviejų formų ledas – Ih ir Ic. Kitų trylikos formų ledas susidaro esant dideliam, >2 kba slėgiui. Žemėje tokie slėgiai nepasiekiami net tose vietose, kur Žemės plutą spaudžia antarktinė ledo kepurė (0,5 kba). Šioms formoms būdingas didesnis tankis.

Mokslininkai daugelį iš jų, tačiau ne visas, yra gavę dirbtinio eksperimento sąlygomis. Teigiama, kad tam tikros iš šių ledo formų gali susidaryti kosmose, pvz., kosminių kūnų susidūrimų metu.

Skaičiusieji Kurto Voneguto „Katės lopšys“ gali prisiminti rašytojo išgalvotą ledą IX, kuris yra galingas, visoms Že­ mės gyvybės formoms mirtinas ginklas, nes lydosi +60 °C temperatūroje. Vie­ nas šio fantastinio ledo kristalas galėjo sustingdyti visą vandenį Žemėje. Gla­ ceologai teigia, kad reali ledo IX forma tikrai egzistuoja, tačiau jis lydosi esant mažesnei nei 0 °C temperatūrai. Ledas VII galėtų susidaryti po 1500 km ledo sluoksniu...

GLACEOLOGIJA

Ledo karalystė

Prof. habil. dr. Vida Mildažienė, Vytauto Didžiojo universitetas

Kabėdami apie biologinius reiškinius, dažniau domimės skystu vandeniu, tačiau svarbiems gamtiniams reiškiniams suvokti būtinos žinios apie visas vandens fazes. Pavyzdžiui, klimato reiškiniams labai svarbūs vandens garai, debesys, krituliai. Kita vertus, ar teko girdėti apie tokią mineralogijos mokslo šaką kaip glaceologija – mokslą apie ledą?

50

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

„Dreamstime“

Stiklinis vanduo

Norint susidaryti pilną vaizdą apie vandens fazinių formų įvairovę, nega­ lima nepaminėti stiklinio, arba amorfi­ nio, vandens. Stiklinis vanduo susida­ ro temperatūrai labai greitai nukritus žemiau stiklinio virsmo temperatūros, -133,15 °C, esant 1 bar. Greitai šaldamos, vandens molekulės nespėja sudary­ ti tvarkingų gardelių. Nors stiklinis van­ duo yra kietas, tačiau jo struktūra yra 51

akiratis netvarkinga, molekulės išsidėsčiusios panašiai kaip skysto vandens. Žinoma daugybė amorfinio vandens formų, ku­ rios skirstomos į tris pagrindines – žemo tankio stiklinio vandens egzistavimas nustatytas dar 1935 m. (P. W. Bridgman), didelio tankio – 1984 m. (O. Mishima ir kt., H. K. Heide); labai didelio tankio – 1994 m. (O. Mishima). Taigi vandeniui būdingas ne tik polimorfizmas (15 for­ mų ledas), bet ir poliamorfizmas. Žemo tankio stiklinis vanduo (tan­ kis 0,94 g/cm³) susidaro labai greitai ant lygaus metalo paviršiaus šaldant van­ dens garus arba vandenį. Teigiama, kad šios vandens formos gali būti kosminių kūnų paviršiuje.

Didelio tankio (1,17 g / kub. cm) stiklinis vanduo gaunamas spaudžiant (>15000 atm.) Ih, esant mažesnei nei

150 K temperatūrai. Ši forma susidaro iš žemo tankio stiklinio vandens, esant 5000 atm. slėgiui. Jau susidariusios dide­ lio tankio stiklinio vandens formos yra stabilios – jas galima išlaikyti neribotą laiką, esant 1 atm. slėgiui ir 77 K tem­ peratūrai.

Labai didelio tankio stiklinis vanduo susidaro šildant didelio tankio stiklinį vandenį iki 160 K, esant dideliam slėgiui (1 ir 2 Gpa). Šios formos tankis yra 1,26 g/ kub. cm, esant normaliam slėgiui.

Snaigių formos

Kalbėdami apie kietąją vandens fazę, galime grįžti į kasdienybę ir panagrinė­ ti kiek makrokristalinių formų gali su­ kurti įprastas ledas Ih. Vienas iš įdomių dalykų, apie kuriuos ne visi žino, – kas lemia žiemą iš dangaus krintančių snai­

gių formas ir jų įvairovę? Šis klausimas jau labai seniai domino žmones. Dar 1611 m. J. Kepleris aprašė snaigių formas ir išdėstė savo nuomonę apie jų simetriją lemiančias priežastis. R. Dekartas skyrė šiems reiškiniams daug dėmesio 1963 m. publikuotame veikale „Les Mẻtẻores“. Jų formas 1665 m. aprašė ir garsusis Ro­ bertas Hukas. Vilsonas Bentlejus 1931 metais išleido fotografijų knygą „Sniego kristalai“, kurioje buvo apie 5000 skir­ tingų formų snaigių nuotraukų.

Snaigės yra pavieniai ledo kristalai, susidarantys aukštesniuosiuose atmos­ feros sluoksniuose, debesų vandens garų sublimacijos metu. Jos nėra sušalę van­ dens lašai (kaip krušos ledai), iš mažų kristalizacijos centrų užaugę kristalai.

Dažniausios snaigių formos pavaizduo­ tos 1 pav.

1 pav. Būdingos snaigių formos (nuotraukos K. G. Libbrecht): 1 – sudėtingos simetrijos plokščias 2,1 mm skersmens kristalas, 2 – retesnis lygus plokščias 1,4 mm skersmens kristalas (būdingas esant mažai temperatūrai <-20 oC ir mažai drėgmei); 3 – paprastas heksagonalinis 0,45 mm ilgio tuščiavidurės kolonos formos kristalas, 4 – sudėtingas daugiašakis 3 mm skersmens žvaigždinis dendritinis kristalas (būdingas esant -15 oC ir didelei drėgmei); 5 – „kepurėtas“ 0,6 mm ilgio tuščiavidurės kolonos formos kristalas. Jis pradeda augti kaip (3), vėliau iš abiejų pusių priauga galai; 6 – adatos formos 1,1 mm ilgio kristalai (būdingi esant -5 oC).

Sningant per didinamąjį stiklą galima įžiūrėti ir daug mažiau taisyklingų formų nei pavaizduotosios 1 pav., ku­ rių simetrija yra mišri arba ne tokia akivaizdi. V. Bentle­ jaus snaigių nuotraukos paskatino japoną Ukichiro Nakaya atlikti snaigių susidarymo priklausomybės nuo oro sąlygų tyrimus. U. Nakaya neapsiribojo natū­ ralių snaigių tyrimais, jis buvo pirmasis, auginęs dirb­ tines snaiges laboratorijos sąlygomis. Jis nustatė būdingas tam tikroms sąlygoms snaigių formas, esant 1 atm slėgiui.

Snaigių kristalų morfologijos diagrama pavaizduota 2 pav.

Snaigių morfologijos priklausomybė nuo sąlygų yra gana sudėtinga. Maži plokš­ ti ledo kristalai pradeda formuotis jau -2 oC temperatūroje. Jų dydis priklauso nuo drėgmės: esant mažai garų, susidaro mažos plokščios plokštelės, jeigu vandens garų daugiau – plokštelės storesnės, o esant didesnei drėgmei, gali susidaryti gražūs su­ dėtingos simetrijos plokšti dendritai. Kiek šaltesni orai (-5 oC) jau iš dangaus pažeria tuščiavidurių kolonų arba sniego adatų formos snaiges. Esant -15 oC, vėl vyrauja plokštelės, ir kuo daugiau drėgmės, tuo jos didesnės ir sudėtingesnės. Mažesnių plokštelių ir kolonų mišinys galimas paspaudus stipresniems šalčiams (-20 – -30 oC).

Dažnai klausiama, kodėl sudėtingesnėms snaigėms būdinga šešiakampė (heksagonalinė) simetrija? Tai paaiškinama tuo, kad labiausiai paplitusiai įprastinio ledo formai Ih yra būdinga heksagonalinė kristalinė gardelė. Snaigių augimas prasideda nuo labai mažų pradmenų – heksagonalinių prizmių, kurių plokštumose kristalas auga daug lėčiau, negu kraštinėse (3 pav.). Priklauso­ mai nuo to, kuri iš briaunų pradeda augti greičiau, iš tokios geometrijos pradmenų gali susidaryti kolonos, adatos arba plokštelės. Visos mažos snaigės turi būtent tokias nesudėtingas formas ir tik toliau augdamos jos pradeda šakotis (4 pav.) Žmonės dažnai klausia, ar gali būti visai vienodos snaigės, ar labai jos skiriasi? Žinovai teigia, kad kuo sudėtingesnis kristalas, tuo unikalesnė jo forma. Paprastos adatos, kolonos, plokš­ telės beveik nesiskiria. Tačiau juo ilgiau formuojasi ledo kristaliukas, juo dau­ giau jo forma gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, tuo unikalesnė ji tampa.

3 pav. Mažiausių ledo kristalų formos, nuo kurių prasideda snaigių augimas.

Iliustracijos: http://www.its.caltech.edu/~atomic/snowcrystals/primer/primer.htm 2 pav. Snaigių formos priklausomybė nuo oro temperatūros ir drėgmės.

1

2 52

3

4

5

6

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

4 pav. Augantis paprastos plokštelės formos kristalas, pasiekęs tam tikrą dydį, pradeda šakotis.

53

Visų pirma reikia atminti, kad ne visiems paukščiams reikalinga mūsų pagalba – vandens paukščius (gulbes, antis) lesinti reikėtų tik nuo gruodžio vidurio ir jokiu būdu ne spustelėjus pirmiesiems šalčiams ar net tuomet, kai šilta, ir šie paukščiai maisto susi­ rasti gali patys. O štai smulkiesiems sparnuočiams padėti išgyventi žiemą reikia pradėti dar rudens pabaigoje, kai žemę kaustyti pirmosios šalnos.

Tokios gamtos išdaigos jau pavojin­ gos – naktį spustelėjusi nedidelė, bet vis dėlto vandenį stingdanti minu­ sinė temperatūra surakina dienomis atitirpusius paviršius ir taip ledu už­ rakina didžią dalį paukščių maisto atsargų stipriau nei jas uždengiantis sniegas.

NUOLATINĖ GLOBA

„Dreamstime“

Šaltuoju metų laiku pagelbėdami paukščiams lengviau susirasti maisto mes ne tik padedame ištverti sunkųjį periodą, bet ir iš to galime gauti nau­ dos ir sau: gražu ir gera, kai palangėje įrengtoje lesykloje kasdien puotauja įvairių rūšių zylės, sukinėjasi vikrus

54

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

SAUGUMAS

Jeigu ruošiatės paukščius lesinti ne daugiabučio namo balkonuose ar prie palangių pritvirtintose lesyklose, ją sta­ tysite ant žemės kieme, reikia stengtis įrengti paukščiams saugias lesyklas. Žiema – sunkus metas ne tik smulkiems sparnuočiams, bet ir plėšrūnams. Todėl norint lesyklas lankančius paukščius apsaugoti nuo kačių, paukštvanagių ir kitų plėšrūnų, reikėtų vengti įrenginėti lesyklas prie pat žemės, tvirtinti ant tvo­ rų, pirmų namo aukštų palangių, me­ džių šakų, t. y. tokiose vietose, kurios, sakykim, katėms, yra patogios pasiekti ar nepastebimai prisėlinti. Taip pat la­ bai svarbu, kad pačios lesyklos bent iš dviejų pusių turėtų laisvą priskridimo ir nuskridimo erdvę: iškilus pavojui iš vienos pusės paukščiai galės pasi­ šalinti per kitą. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad katė neatsargaus paukščio gali gana ilgą laiką tykoti, nors paukščiai ją ir mato. Tuomet vyksta tarsi savotiškas kantrybės išbandymas – kas pirmas ne­ išlaikys: ar katei kantrybė baigsis ir ji pasitrauks, ar paukščius įveiks badas ir jie, nepaisydami akivaizdaus pavojaus, bandys atskristi į lesyklą. Tokiu atveju

„Dreamstime“

globa žiemą

Lietuvoje nuo seno gyvuoja graži tradicija šaltuoju metų periodu pasirūpinti žiemoti likusiais paukščiais.

Tačiau ar visiems paukščiams reikia mūsų pagalbos? Ir kaip jiems padėti, kad mūsų pagalba netaptų pragaištimi?

„Dreamstime“

Paukščių

Remigijus Karpuška

bukutis, kaukši geniai, sutūpę medyje riejasi karklažvirbliai. Tačiau būtina at­ minti, kad jeigu jau nusprendėte lesinti paukščius, tai būtina reguliariai daryti visą šaltąjį metų laikotarpį. Jeigu abejojate, ar galėsite tai daryti be pertraukų visą žiemą, geriau iš viso nepradėti lesinti! Tai pagrindinė paukščių globos taisyklė, kurią reikia žinoti dar prieš įrengiant lesyklą ar pasirenkant lesini­ mo vietą. Jeigu Jūs įrengiate lesyklą, lesi­ nate paukščius, paukščiai pripranta toje vietoje pastoviai surasti maisto ir regu­ liariai lankosi. O dabar įsivaizduokite tokią situaciją: yra nustatyta, kad per vieną žiemos naktį, esant 10 °C šalčio temperatūrai, visų taip mylima ir bene dažniausiai lesyklas lankanti didžioji zylė netenka 10 proc. svorio. Daugiau­ sia tai riebalai, kurie sudeginami pasto­ viai kūno temperatūrai palaikyti. Šiam nuostoliui kompensuoti paukštis skuba ten, kur pastoviai randa maisto, t. y. į jūsų lesyklą. Ir ką jiems daryti, kai le­ syklą randa tuščią? Jis veikiausiai kurį laiką lauks kur nors netoli ir galiausiai jam teks dar papildomai sunaudoti ener­ gijos (sudeginti riebalų) naujiems maisto šaltiniams ieškoti. O žiemos diena tokia trumpa...

„Stock exchanging“

gamtosauga

55

56

Šis tinklas taip pat puikiai paukščius apsaugo ir nuo kačių išpuolių.

TINKAMAS LESALAS

Ir net tuomet, kai nusprendėte regu­ liariai lesinti paukščius ir įrengėte saugią

lesyklą, labai svarbu atminti, kad paukš­ čius būtina lesinkite tik tinkamu lesa­ lu! Turbūt visiems yra tekę girdėti, kad negalima paukščių lesinti sūdytais laši­ niais. Taip, tai tiesa, bet ne vien sūdyti lašiniai kenksmingi paukščiams. Svarbu atminti ir tai, kad paukščiams kenks­ mingi yra bet kokie sūdyti produktai (pvz., sūdytos saulėgrąžos, riešutai), taip pat pasenę, supuvę, prarūgę, pažeisti parazitų, apdoroti chemikalais. Neretai vaišės tokiais produktais paukščiams baigiasi mirtimi. Paukščiams negalima siūlyti citrusinių vaisių – apelsinų, citri­ nų, greipfrutų, netinka ir banano žievė.

Netinkamas lesalas yra ir gana dažnai naudojama juoda ruginė duona – esant šalčiams ji blogai virškinama, o bū­ dama paukščio gurklyje surūgsta. Kai kada yra nekreipiama dėmesio į šią re­ komendaciją ir paukščiams pateikiami kai kurie iš pirmiau minėtų produktų.

Dažniausiai taip daroma ne iš piktos va­ lios, o iš nežinojimo, kurį dar bandoma pateisinti fraze: „Jeigu paukščiams ne­ tiktų, tai jie ir nelestų“. Žinoma, paukš­ čiai tikrai patys sau blogo nelinki, tačiau kai spaudžia badu grasinantis šaltukas, o dėl kiekvieno grūdelio vyksta vos ne žūtbūtinė kova, paukščiai nelabai turi iš ko rinktis ir yra priversti maitintis tuo, ką jiems tuo metu siūlo jų globėjai.

Taigi kuo lesinti lesyklose apsilan­ kančius paukščius? Bene populiariau­ sias, praktiškiausias ir paukščiams naudingiausias lesyklose naudojamas

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

produktas yra nelukštentos saulėgrąžos. niausi lesyklų lankytojai. Šis lesalas ypač klas – suformuotus ir atšaldytus juos pa­ Saulėgrąžose yra gausu riebalų, taigi jos tinka per stiprius šalčius, kada bet koks togu pateikti tinkleliuose. Griežtų normų yra labai svarbus energijos šaltinis smul­ kitas maistas sušąla, sukietėja. Be to, paukščių pyragams gaminti nėra, tačiau kiems paukš­ lašiniai ar taukai keletas produktų būtini: čiams. Jos pa­ Per vieną žiemos naktį, esant šaltyje negenda, • riešutai arba (ir) saulėgrąžos – šie lyginti pigios ir 10 °C šalčio temperatūrai, visų todėl nėra jokio produktai yra vieni iš svarbiausių ir galima nusipirkti taip mylima didžioji zylė netenka pavojaus susarg­ vertingiausių paukščių pyrago su­ beveik kiekvieno­ dinti globojamus dedamųjų dalių, jų turi būti didžioji 10 proc. svorio. je didesnėje par­ paukščius. Tačiau sudedamoji dalis; duotuvėje. Svarbu būtina atminti, • taukai, sviestas arba margarinas – šie atminti, kad paukščių negalima lesinti kad negalima paukščiams siūlyti sūdy­ produktai vertingi ir savo maistingu­ kepintomis ir sūdytomis saulėgrąžomis. tų, rūkytų ir pasenusių lašinių. Vabz­ mu ir tuo, kad šaldami sutvirtėja ir Renkantis saulėgrą­ žas būtina atkreip­ džialesiams tinka ir nesūdytos žalios suklijuoja kitus komponentus į vien­ ti dėmesį į jų lukštus: jeigu lukštuose mėsos smulkiai supjaustytos atliekos, tisą masę; matomos skylutės, tai požymis, kad galima suformuoti rutulėlį iš nesūraus • papildomai – kiti komponentai: sorų viduje jau apsigyveno branduoliu min­ margarino. kruopos, avižiniai dribsniai, aguo­ tančios kirmėlaitės. Tokios saulėgrąžos nos, kukurūzų ar kitokie grūdai, linų netinkamos paukščiams. Ir dar svarbu sėklos, ir pan.

PAUKŠČIŲ PYRAGAI atminti tai, kad saulėgrąžas lesantys Pats pyrago paruošimas yra labai pa­ Paukščiams galima pasiūlyti ne tik paukščiai jas lukštena netoli lesyklos, atskirų produktų, bet ir specialiai pa­ prastas: aukštame inde ištirpdomi taukai taigi neretai lukštai atsiranda ne tik ant ruoštų gaminių, kurie dažniausiai va­ (margarinas, sviestas), į juos suberiami žemės, bet ir pas jūsų kaimynus. Ir jeigu dinami paukščių pyragais. Paukščių riešutai (saulėgrąžos) ir kiti komponen­ sąžiningai lesinsite visą žiemą, pavasarį pyragų privalumas paukščiams tas, kad tai, viskas išmaišoma, supilama į polie­ bus susikaupęs tikrai nemažas lukštų juos tileninį maišelį, gaminant sluoksnis. Kad išvengtumėte konfliktų naudojami įvairūs Efektyviausia priemonė apsisau- s u f o r m u o j a m a su kaimynais ir kitais gyventojais, rei­ produktai, taigi goti nuo varninių paukščių yra rutulio forma, kėtų iš anksto susitarti, kad pavasarį ar jie turi didesnį pa­ maišelis užriša­ apriboti į lesyklas galinčių įskriskas kažkiek laiko sutvarkysite aplinką ir sirinkimą. Jį gali mas ir įdedamas ti paukščių dydį. iškuopsite lukštus. į šaldytuvą. Pyra­ lesti skirtingų rū­ Nepakeičiamas maistas žiemojan­ šių paukščiai. Dėl gui sukietėjus tiems vabzdžialesiams – nesūdyti la­ suklijavimui naudojamų riebių produktų (sušalus), jis iš maišelio perkeliamas į šiniai ar taukai. Juos mėgsta visų rūšių šis maistas yra kaloringas. Paukščių py­ tinklelį (arba išradingiau, pvz., į kokoso zylės, geniai, bukučiai ir lipučiai – daž­ ragams pateikti nebūtina gaminti lesy­ riešutą:) ir pakabinamas lauke.

„Dreamstime“

„Dreamstime“

paukščiams labai pagelbsti ne vienos, o kelių lesyklų įrengimas – jeigu prie vienos medžioja katė, paukščiai galės maitintis kitoje. Kad paukščius būtų galima apsaugoti nuo plėšriųjų paukš­ čių, lesyklą reiktų įrengti šalia krūmų, ir, pageidautina, kuo tankesnių. Tuomet pavojaus akimirką iš lesyklos pasprukę paukščiai iškart turi kur saugiai pasi­ slėpti. Taip pat reikėtų pasistengti ap­ saugoti lesyklas ir nuo varninių paukš­ čių (kuosų, varnų) bei uolinių karvelių, kurie paprastai vadinami tiesiog ba­ landžiais. Varniniai yra gana įžūlūs, jie pakankamai gerai prisitaikė išgyventi žiemą ir sugeba patys susirasti maisto. Šių paukščių apsilankymas lesyklo­ je paprastai baigiasi visų tuo metu ten esančių atsargų surijimu ir smulkie­ siems sparnuočiams lesalo praktiškai nelieka. Efektyviausia priemonė apsi­ saugoti nuo šių paukščių yra apriboti į lesyklas galinčių įskristi paukščių dydį.

Tai galima padaryti prie mažesnių lesy­ klų didesnių įskridimo angų prikalant paprasčiausias medines juosteles ir taip apriboti į vidų galinčių patekti paukščių dydį, o didesnėms, pvz., stacionarioms lesykloms, tinkamiausias stambių akių tinklas, pro kurį smulkesni sparnuočiai gali patekti prie viduje paberto lesalo.

„Dreamstime“

gamtosauga

57

gAmta

Žalvarniai Lietuvoje Remigijus Karpuška

Lietuvoje yra nemažai paukščių, puikių giesmininkų, iš kurių vieni mums geriau pažįstami, dažniau matomi, o kitų giesmėmis tiesiog gėrimės nematydami jų. O ir kur nors krūmuose pasislėpusį giesmininką pamatyti ne taip jau ir paprasta – patys geriausi mūsų krašto giesmininkai yra pasipuošę labai kukliais apdarais. Ir atvirkščiai – dauguma ryškiomis spalvomis pasipuošusių sparnuočių nepasižymi bent kiek melodingesnius balsu. Lietuvoje iš ryškiaspalvių paukščių rūšių peri tik keletas rūšių. Viena iš jų – žalvarniai (Coracias garrulus)

pamatyti kuosos dydžio netradiciškai mūsų kraštams ryškiomis spalvomis išsipuošusį paukštį. Tai žalvarnis savo apdarui iš dangaus mėlio pasiskolino melsvą, medžių lapų žalsvą, o nuo savęs pridėjo rusvai rudą spalvą, kurios ypač

„Dreamstime“

Jei labai pasiseks, tai vasarą Dzūki­ joje ar Aukštaitijoje, kur nors erdviose pušynų pamiškėse ant elektros stulpų, kirtimuose pasilikusių sausų medžių viršūnėse ar kur nors šalia sodybos au­ gančiuose senuose medžiuose galima

įspūdingai persilieja žalvarnių tuoktu­ vių metu vartantis ore. Po veisimosi pe­ riodo spalvos tampa blankesnės, melsva spalva tampa žalsvesne, mažiau kon­ trastinga. Neįtikėtinai egzotiškų spalvų paukštis.

Ir kur tik gyvena žalvarnis, ten jis turi pasirinkęs mėgstamą medį ar šaką, ant kurios pastoviai tupi. Taigi nenuos­ tabu, kad mūsų seneliai ir tėvai puikiai pažinojo šiuos paukščius, kuriuos vadi­ no šilovarniais, žaliavarnėmis... Dabar Lietuvoje pamatyti žalvarnį yra dide­ lė laimė, nes perinčių žalvarnių mūsų krašte belikę keliolika porų ir jų vis dar mažėja. Peržvelgiant Lietuvos ornito­ loginę literatūra, galima pastebėti, kad T. Ivanauskas 1964 metais apie jį rašo, kad tai „nėra retas, tačiau niekur apsčiai nepasitaiko“, E. Drobelis 1991 metais jau signalizuoja apie vykstančius popu­ liacijos mažėjimo pokyčius („paplitęs netolygiai, gausesnis R. ir P. Lietuvoje“), o štai L. Raudonikio duomenimis, 2007 metais žalvarniai jau „sparčiai mažėja“. Žalvarnių populiacija amžiaus pradžioje

58

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

59

gAmta vertinta iki 10 tūkst. porų, 1970 m. – 1000– 2000 porų, 1990 metais – 150–200 po­rų, 2006 metais – iki 35 porų, o 2008 metais – tik 20–30 porų šių paukščių.

Nykimo tempas labai akivaizdus. Šiuo metu šių paukščių nykimo priežastys nėra aiškios, įvairūs auto­ riai įvardija labai įvairias ir, nors jos visiems suprantamos, visos turi svarių kontrargumentų. Galima paminėti ke­ letas pagrindinių faktorių: maitinimosi buveinių praradimas veisimosi vietose, veisimosi buveinių pokyčiai (brandžių medynų nykimas, pasikeitimai kaime), tinkamų perėti uoksų trūkumas, nai­ kinimas migracijos kelyje, nepalankios sąlygos žiemojimo vietose, nepalankios klimato sąlygos veisimosi metu (klimato kaita), plėšrūnai veisimosi vietose, nele­ gali medžioklė ir pan.

Didžiausią pagalbą žalvarniams ga­ lėtų užtikrinti valstybinės institucijos priimdamos jų apsaugai tinkamus įsta­ tymus bei kontroliuodamos jų laikymą­ si. Yra būtinas brandžių medynų išsau­ gojimas žinomose žalvarnių veisimosi vietose, plėšrūnų (ypač kiaunių) skai­ čiaus reguliavimas, visų kirtimų draudi­ mas vasarą, iškamšų gamybos kontrolė, ekstensyvaus žemės ūkio skatinimas ir pan.

Tačiau ir pavieniai asmenys gali padėti žalvarniams. Visų pirma reikia saugoti dar esančius žalvarnius ir ne­ sistengti pamatyti ar nufotografuoti braunantis kuo arčiau perėjimo vietos ar tykojant ten, kur šie paukščiai maiti­ nasi. Kiekvienas iš mūsų galime iškelti inkilą žalvarniams ten, kuri jie peri ar kažkada perėjo. Gaminant ir keliant inkilus svarbu atminti, kad į jų vidų būtina įberti pjuvenų sluoksnį ir inkilai žalvarniams keliami dažniausiai pavie­ niuose medžiuose šalia pievų, kaimų ar miškų kirtimuose, pavienių sodybų senuose medžiuose. Svarbu atminti, kad žalvarnių inkilų anga turi būti 6,0– 6,3 cm skersmens – per tokio diametro angą žalvarniai dar įlenda į vidų, ta­ čiau pagrindinė jų lizdų siaubėja kiau­ nė su letena viduje esančius kiaušinius ar jauniklius jau nelabai gali pasiekti.

Sustabdyti šiuos plėšrūnus gali ir ant medžio kamieno 150 cm aukštyje už­ dėti skardiniai „sijonai“ arba, kaip savo laiku patarė prof. T. Ivanauskas, kamie­ nų aprišimas erškėčių vainiku. Tačiau šios apsaugos veiksmingos tik tuomet, jeigu įrengiamos siekiant apsaugoti pa­ vieniuose medžiuose iškeltus inkilus – kiaunės gali keliauti ir šakomis, taigi 60

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

61

gAmta tačiau labai atsargius ir baikš­ čius paukščius pamatyti ne vi­ suomet pavyksta net ir žinant, kad jie ten tikrai yra. Prašo­ me visus, kurie žino apie per penkerius praėjusius metus buvusias ir esamas žalvarnių lizdavietes bei maitinimosi vietas, pranešti elektroniniu paštu žalvarniai@gmail.com. Žalvarnius tiriantiems ir sau­ gantiems ornitologams svar­ bu žinoti tikslią vietą (labai praverstų GPS koordinatės) ir stebėtojo kontaktus (vardą, pavardę, el. adresą ir telefo­ ną), kad galėtų susisiekti su juo ir patikslinti detales. Taip pat praverstų bet kokia su tos vietos žalvarniais susijusi in­ formacija (gal matytas dar kur nors, gal yra grėsmė jiems netekti perimvietės ir pan.), kad būtų galima planuoti pla­ tesnes žalvarnių apsaugos ak­ cijas ir koordinuoti žalvarnių inkilų iškėlimo darbus.

62

Žalvarnių likimu yra susirūpinę ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos šalių ornitologai. Šiuo metu Lietuvos ornito­ logai, bendradarbiaudami su tarptautine paukščių ir jų buveinių apsaugos organi­ zacijų asociacija „BirdLife International“, ieško naujų žalvarnių perėjimo ir mai­ tinimosi vietų (tie patys žalvarniai gali perėti ir maitintis skirtingose vietose, nes ten, kur yra jiems tinkamas uoksas ar inkilas, ne visuomet tinkamos sąlygos maitintis), kelia inkilus, įrengia inkilų apsaugas. Šioje veikloje daug padeda ir visuomenė – būtent jie suteikia daugiau­ sia informacijos apie matytus žalvarnius.

Kviečiu visus prisijungti prie infor­ macijos apie žalvarnių perėjimo ir mai­ tinimosi vietas Lietuvoje. Šiuos nors ir ryškiomis spalvomis pasidabinusius,

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2011 m. sausis-vasaris Nr. 3

„Dreamstime“

jei medžiai susisiekia lajomis, medžio kamieno apačioje įrengta apsauga jau neišgelbės.

Neretai žalvarniams skirtus inkilus užima ir kiti paukščiai: jei jie būna iškel­ ti šalia sodybų, dažniausiai apsigyvena varnėnai ir karklažvirbliai. Kai kuriose Europos šalyse, kuriose įgyvendinami žalvarnių apsaugos projektai, yra taiko­ ma speciali priemonė – visų žalvarnių inkilų angos anksti pavasarį uždengia­ mos ir taip juose negali apsigyventi kiti paukščiai. Birželio pabaigoje ar gegužės pirmomis dienomis, kai dauguma pe­ rinčių paukščių jau būna įsikūrė jiems tinkamose vietose, o žalvarniai dar tik grįžta iš žiemojimo vietų, inkilų landos atidengiamos ir jie randa išsaugotus, kitų paukščių neužimtus inkilus.

„Dreamstime“

„Dreamstime“

Eugenijaus Kavaliausko ir „Dreamstime“ nuotraukos

63

Apsidairyk. Žvelk giliau.

Tausok. Žurnalas APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga.