Aplinka 2012 geguze birzelis nr 11 by Vilija Noreikiene

2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Numerio tema

ISSN 2029-5375

Ž em ė

Dirvožemis – gyvas gamtos kūnas

KRAŠTOVAIZDIS

Tikrasis gyvenimas – gamtos ritmu

APLINKOSAUGA

LIETUVOS PILIAKALNIAI – IŠSAUGOKIME, KOL DAR TURIME

UŽUODŽIAMA TARŠA

Priedas moksleiviams ir jaunimui

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga.

Vyr. redaktorė Vilija Noreikienė Mob. 8 686 97 586 E. p.: redaktorius@aplinka.eu; zurnalasaplinka@gmail.com

Redaktorė Rūta Zarembienė

Kalbos redaktorė Aldona Paulauskienė

Fotografai Valdas Račyla Irmantas Gelūnas

Priedas moksleiviams ir jaunimui

Autoriai

Jūratės Sendžikaitės Neringos Mickevičienės Kristinos Aponavičiutės Renato Jakaičio Vilniaus etninės kultūros centro archyvo „Shutterstock“ „Dreamstime“

Gintautas Zabiela Albertas Lamauskas Audronė Petrauskienė Dalia Čebatariūnaitė Almantė Kazlauskaitė Daiva Baravykienė Daiva Niccolini Remigijus Karpuška Leonas Jarašius Neringa Mickevičienė

Leidžiamas kas antrą mėnesį, 6 kartus per metus. Tiražas 10 100 egz.

Nuotraukos ir iliustracijos Gintauto Zabielos Rasos Bertašiūtės Valdo Račylos Audronės Petrauskienės Nerijaus Žitkevičiaus Sauliaus Pupininko Vitalijaus Stirkės Giedriaus Švitros Vidmanto Balkūno Manto Baršio Remigijaus Karpuškos Leono Jarašiaus

Leidėjas VšĮ „Kultūros idėjų centras“ Tel. (8 5) 269 1238 Faks. (8 5) 269 8243 E. p. kidcentras@gmail.com www.aplinka.eu

Platinimas E. p. platinimas@aplinka.eu Viršelio nuotrauka „Dreamstime“

Atspausdinta ant 100 proc. perdirbto popieriaus.

Dizainas

Spauda UAB „ARX REKLAMA“ Savanorių pr. 363A, Kaunas

www.dizingas.lt

www.arxreklama.lt

Sveiki, Lietuviai nuo seno kiekvieną pavasarį prašydavo šv. Jurgį „...atrakinti ŽEMĘ, paleisti sidabro rasą, auginti šilko žolę...“ Pavasaris kadaise buvo siejamas su prasidedančiais ŽEMĖS lauko darbais, pievų ganiava. Lietuviai pirmiausia galvojo apie sėkmingą derlių, kuris priklausė ne tik nuo gamtos stichijų, bet ir nuo to, ko turtinga ŽEMĖ, ar sveika ir derlinga pati dir va. Šiais laikais netinkama žmogaus veikla, dirvožemio tarša kenkia ne tik pačiam derliui – tenka susirūpinti ir biologinės įvairovės išlikimu. ŽEMĖ – tai ne tik dirvožemis. Turime ir nuostabų istori nį paveldą – kultūrinį kraštovaizdį: dvarų ir senąsias kaimo sodybas, piliakalnius, senovės laidojimo vietas. Ir visa tai yra neatsiejama nuo vertingo Lietuvos gamtinio kraštovaizdžio. ...ŽEMĖ brandina sėklą... ir netrukus nedrąsiai stiebiasi liaunas daigelis... Vis stipryn, aukštyn... Stiebiamės ir mes – į saulę, į šviesą... Kažko siekiame, tobu lėjame, stengiamės kuo daugiau pažinti. Ir tik pažinę – įverti name, imame branginti, pamilstame – suvokiame, kaip svarbu visa tai išsaugoti... Saugokime ir branginkime, kol dar turime! Malonaus skaitymo!

Vilija Noreikienė

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

turinys

18 naujienos

lietuvoje ir pasaulyje

LIETUVOS PILIAKALNIAI – IŠSAUGOKIME, KOL DAR TURIME KAIMO SODYBŲ ŽALIASIS RŪBAS

GAMTOSAUGA DIRVOŽEMIS – GYVAS GAMTOS KŪNAS

TIKRASIS GYVENIMAS – GAMTOS RITMU

38 SVETIMŽEMIAI GYVŪNAI LIETUVOJE 44 KAIP ELGTIS RADUS PAUKŠTĮ APLINKOSAUGA

DARNUS VYSTYMASIS

48 PLASTIKO EPOCHA. KĄ PALIKSIME PO SAVĘS?

52 TAUSOJANTIS VARTOJIMAS – KAI JAUČIAME SAIKĄ IR ATSAKOMYBĘ DARNUS VYSTYMASIS

56 PAVASARIO LYGIADIENIS 2012

GAMTA

PATIRTIS IŠ SVETUR: KAIP ŠIUKŠLES RŪŠIUOJA ITALAI

GAMTOSAUGA

SAUGOMŲ TERITORIJŲ SVARBA IŠSAUGANT BIOLOGINĘ ĮVAIROVĘ

UŽUODŽIAMA TARŠA

56 Priedas moksleiviams ir jaunimui

KRAŠTOVAIZDIS

APLINKOSAUGA

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

58 LIETUVOS PELKIŲ BŪKLĖ IR ATEITIES PERSPEKTYVOS

NAUJIENOS DIDĖJA NAUDINGŲJŲ IŠTEKLIŲ GAVYBA

BEVEIK KAS ANTRAS KAUNIETIS TURI DVIRATĮ Kauno miesto savivaldybė, skatindama miestiečius nau dotis ekologiškomis transporto priemonėmis, kasmet geri na dviračių infrastruktūrą mieste ir kviečia prie to prisidėti miesto verslininkus. Savivaldybės atliktų apklausų duome nimis, Kaune yra maždaug 150 tūkstančių dviračių. Tai reiškia, jog dviratį turi beveik kas antras kaunietis. Dvirati ninkų patogumui Kauno savivaldybė įvairiose miesto vieto se yra įrengusi 118 dviračių stovų. Dar kelios dešimtys stovų yra įrengti verslininkų iniciatyva.

Šalyje didėja naudingųjų išteklių gavyba – tai rodo 2011 m. duomenys, kuriuos apibendrino Lietuvos geologi jos tarnyba (LGT) prie Aplinkos ministerijos. Daugiausia išgaunama žvyro, dolomito, durpių, klinčių. Pasak LGT direktoriaus pavaduotojo Jono Satkūno, iš viso šalyje su rasta ir ištirta septyniolika rūšių naudingųjų išteklių. Tai, be minėtųjų, molis, smėlis, akmens druska, anhidritas, geležies rūda, gėlavandenė klintis, gintaras, gipsas, glau konitinis priesmėlis, kreidos mergelis, nafta, opoka ir sa propelis.

Kauno miesto savivaldybės informacija

Aplinkos ministerijos informacija

ŠVARUS POŽEMINIS VANDUO – JOKIO KAZOKIŠKIŲ SĄVARTYNO POVEIKIO

PADĖS IŠSAUGOTI RETĄSIAS ORCHIDĖJAS

TYRIMAS: DU TREČDALIAI LIETUVIŲ PERDEGUSIAS LEMPUTES IŠMETA KARTU SU KOMUNALINĖMIS ATLIEKOMIS

Patvirtintas Neries regioniniame parke esančio Bražuo lės slėnio gamtotvarkos planas, kuris padės išsaugoti retąsias orchidėjas ir kitas saugomas augalų rūšis. Šioje teritorijoje yra aptinkama net 11 Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų, čia rastos 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių au galų rūšių. Vykdant gamtotvarkos planą, ypatingas dėmesys bus skiriamas natūralių pievų plotui, kuriame susitelkę ir kiti saugomi augalai: melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata), pievinis plauretis (Gymnadenia conopsea), plačialapis begalis (Laserpitium latifolium).

Sauliaus Pupininko nuotrauka

Vilniaus apskrities regioninis komunalinių atliekų są vartynas Kazokiškėse nedaro poveikio požeminio vandens kokybei – tokią išvadą padarė Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) prie Aplinkos ministerijos, išnagrinėjusi 2011 metų monitoringo ataskaitą. Šio sąvartyno poveikis požeminiam vandeniui pernai buvo stebimas pagal patvirtintą sąvartyno aplinkos monito ringo programą. Stebėjimai vykdyti pavasarį, vasarą ir ru denį penkiuose gręžiniuose. Kazokiškių sąvartyno poveikio požeminiam vandeniui monitoringas ir toliau bus vykdo mas šiais metais. Aplinkos ministerijos informacija

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija

DŪKŠTŲ ĄŽUOLYNAS BUS IŠSAUGOTAS

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spin ter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, 64 proc. Lietu vos gyventojų perdegusių dienos šviesos ar energiją tau pančių lempučių atsikrato kartu su kitomis komunalinėmis at liekomis. Tyrimas atliktas „Omnibus“ metodu 2012 m. kovo pabaigoje. Iš viso buvo apklausti 1 007 respondentai. Didžiuosiuose šalies miestuose veikia 34 elektroninių atlie kų surinkimo punktai, kuriuose yra priimamos ir energiją taupančios lemputės. Šiais metais lempučių surinkimo tinklą papildė specialios dėžutės, pastatytos prekybos tinkluose.

Patvirtintas Neries regioniniame parke esančio Dūkš tų ąžuolyno ir Dūkštos upelio slėnio gamtotvarkos planas. Teritorija yra ypač jautri gamtiniu požiūriu. Ji įtraukta į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ vertybių sąrašą. Vadovaujantis šiuo dokumentu, čia bus taikomos specialios kompleksinės apsaugos ir tvar kymo priemonės, suderinančios miškininkų, mokslinin kų bei gamtininkų pateiktas rekomendacijas teritorijos tvarkymui ir apsaugai, o tai užtikrins palankią Europos Bendrijos svarbos natūralių gamtinių buveinių palankią būklę.

Parengta pagal ekonaujienos.lt

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

KraŠtovaizdIs

LIETUVOS PILIAKALNIAI –

IŠSAUGOKIME, KOL DAR TURIME

Kultūros ir kraštovaizdžio paveldas, ypač senasis, visuomet yra tam tikra šalies vizitinė kortelė. Jo įvai rovėje paprastai kokia nors objektų rūšis dominuoja, o tai leidžia kraštą laikyti, sakykime mūrinių pilių ar vėjo malūnų šalimi. Sekant šia suprastinta schema, Lietuva gali būti laikoma piliakalnių šalimi.

Dr. Gintautas Zabiela, archeologas

Kernavė 8

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

KraŠtovaizdIs KODĖL PILIAKALNIUS KARTAIS SUNKU IDENTIFIKUOTI?

Medvėgalio piliakalnis vasarą ir žiemą

KAS YRA PILIAKALNIS?

Piliakalnių Lietuvoje dabar žinoma apie 850, kasmet vis dar randama po vieną ar kelis, taigi bendras jų skaičius artėja prie labai apvalaus – tūkstančio. Visi Lietuvos piliakalniai labai įvairūs savo forma, išvaizda, išlikimo laipsniu. Pasiskirstę jie Lietuvos teritorijoje neto lygiai: gausiausia jų yra Rytų Lietuvoje, mažiau – Žemaitijoje ir Pietų Lietuvoje, mažiausia – Šiaurės Lietuvos lygumose. Ne visi jų pasiekė mūsų dienas – kelių dešimčių telikusios tik vietos, o jie pa 10

tys jau nukasti arba nuplauti. Išlikę irgi labai įvairios būklės: vieni dirvonuoja ir traukia kiekvieno praeivio akį kaip kad Seredžiaus piliakalnis (Jurbarko raj.), kiti nuskendę miškuose ir žinomi tik specialistams, nors būtų ne mažiau įspūdingi, nuo jų pašalinus želdinius (pvz., Rėvos piliakalnis Vilniaus raj.). Neretai piliakalnį sunku atskirti nuo paprastos kalvos, o pasitaiko ir natūra lių kalvų, labai panašių į piliakalnius. Taigi...

Mokslas piliakalniais laiko žemės įtvirtinimus, turinčius reljefo darinius su senosios žmonių veiklos liekanomis. Įtvirtinimais laikomi įvairūs pylimai, grioviai, terasos ar statinti šlaitai. Jeigu jie juosia didesnę ar mažesnę kalvą ar net lygų žemės plotą, kuriame aptinka mi žmonių buvimą liudijantys specialūs sluoksniai su radiniais, vadinami kultū riniais sluoksniais, tai tokia vieta bus be veik neabejotinas piliakalnis. Jeigu apie tokią vietą dar yra išlikę įvairių pasakoji mų ar pati vieta žmonių įvardijama kaip piliakalnis, piliakalnio buvimu abejoti neverta, net jeigu jis ir praradęs kone vi sus matomus išorinius požymius. Aišku, geriausia, kai piliakalnio buvimą patvir tina archeologiniai kasinėjimai, tačiau per beveik du piliakalnių pažinimo am žius jų nors kiek tyrinėta vos apie pora šimtų, todėl šis argumentas negali būti lemiamas nustatant piliakalnio buvimo faktą. Blogai parinkus tiriamą vietą arba jai esant vos vieno ar kelių kvadratinių metrų pločio, dažname piliakalnyje ga lima nieko nerasti, bet tai neįrodo, kad ten nieko nebuvo.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Priežasčių čia bent kelios. Lietuva nuo seno yra žemdirbystės kraštas ir piliakal niui pakliuvus į dirbamus laukus, jie vei kiai praranda ne tik išorėje pastebimus įtvirtinimus, bet ir kultūrinius sluoks nius su radiniais. Šiuo atveju ilgiausiai išlieka žodinė žmonių tradicija. Didžioji padavimų ir pasakojimų apie piliakalnius dalis jau užrašyta, tačiau paskutiniais de šimtmečiais žmonėms atgaunant kadaise turėtą žemę, savotiškai atgimsta ir isto rinė atmintis, tarp jų prisimenami ir iš kartos į kartą perduodami pasakojimai. Bendrame apie 2500 metų laikotarpyje naudoti piliakalniai buvo labai įvairūs savo chronologija ir paskirtimi. Tiek Ne vieriškių (Švenčionių raj.), tiek Ginučių (Ignalinos raj.) piliakalniai yra nebejo tini, tačiau tarp jų, ko gero, bus daugiau skirtumų nei panašumų. Net ir gerai išlikusiuose piliakalniuose dažniausiai aptinkame labai negausiai radinių, to dėl archeologijai labai svarbus artefakto (žmogaus padaryto daikto) radimo mo mentas identifikuojant piliakalnį dažnai irgi neveikia. Ištyrus du trečdalius Saugi nių piliakalnio (Šiaulių raj.) aikštelės ras ta tik pora neišvaizdžių radinių ir kelioli ka keramikos šukių. Tokį radinių skaičių naudojant modernias tyrimų priemones šiandien galime rasti daugelyje vietų, kur piliakalnių iš viso nebūta. Piliakalnį identifikuoti gali padėti senųjų gyvenvie čių paieškos jų papėdėse, tačiau į šį jų po žymį dažnai nekreipiama deramo dėme sio, vertinamas tik pats kalnas. Tuo tarpu piliakalnis, atsietas nuo jo artimiausios aplinkos, yra tarsi brangakmenis, išimtas iš karūnos, – svarbus, bet nepilnas.

Ginučių piliakalnis veiklos vietos kalvų viršuje, apjuostos gynybiniais įtvirtinimais) paprastai uži ma kelis ar keliolika arų, tuo skirdamosi, pavyzdžiui, nuo kur kas didesnių slavų piliakalnių, užimančių hektarus. Žem dirbystei esant ekonomikos pagrindu ją plėtoti teko miškų apsuptyje. Nualinus aplinkinius laukus neretai racionaliau būdavo pakeisti gyvenamąją vietą ir įsi savinti naujas teritorijas, ypač jeigu že mė nebuvo labai derlinga. Tai viena iš priežasčių, kodėl Rytų Lietuvoje susida rė tankus ankstyvų (I tūkstantmetis pr. Kr. – pirmieji amžiai po Kr.) piliakalnių tinklas, nors gyventojų skaičius buvo nedidelis. Matyt, dėl to vietomis turime ištisus piliakalnių spiečius, kur jie vienas nuo kito išsidėstę atstumais, kartais ne

siekiančiais net kilometro (pvz., Samanio ežero pakrantėse (Ignalinos raj.). Didžiuliuose Eurazijos plotuose I tūks tantmetyje prasidėjus neramiems lai kams, paprastai žinomiems tautų kraus tymosi laikotarpio pavadinimu, piliakalnių tinklas ir pati jų išvaizda pa kinta ir Lietuvoje. Bendras piliakalnių skaičius sumažėja, o pačių piliakalnių atsiranda ten, kur iki tol jų nebuvo. Šio laikotarpio piliakalniai turi jau geriau išreikštus (galingesnius) įtvirtinimus, kurių nebepajėgė sunaikinti vėlesni juos ardantys veiksniai. Tas pats pasakytina ir apie vėlyviausius piliakalnius, kuriuose iš rašytinių šaltinių žinome stovėjus medi nes pilis. Šiandien daugumai gerai žino mos Kernavės piliakalnių (Širvintų raj.)

LIETUVIŠKŲ PILIAKALNIŲ IŠSKIRTINUMAI

Apskritai Lietuvos piliakalniai nėra koks nors išskirtinis reiškinys. Panašių piliakalnių, tik mažiau, aptinkama vi suose kaimyniniuose kraštuose. Geogra fiškai būdami miškų zonos gyventojais, baltai priešistoriniais ir net ankstyvai siais laikais buvo glaudžiai susiję su gam tine aplinka ir nuo jos labai priklausomi. Nedidelės žmonių bendruomenės paliko nedidelius piliakalnius. Baltų piliakal nių aikštelės (žmonių ūkinės ir kitokios Pagryžuvio piliakalnis 11

KraŠtovaizdIs

Bijeikių piliakalnis vaizdas yra iš pačios XIV a. pabaigos. Ši vėlyviausių piliakalnių istorija yra jau da linai pasekama pagal rašytinius šaltinius, tačiau dėl jų fragmentiškumo archeologi niai tyrimai ir čia visuomet bus pagrin diniu piliakalnių pažinimo instrumentu.

NAUDOJO TIK ŽEMĘ IR MEDĮ

Vis dėlto nepaisant geografinių ir chronologinių skirtumų Lietuvos pilia kalniai turi nemažai bendrumų, kurie juos daro išskirtiniais mūsų praeitį žy minčiais objektais. Pirmiausia tai vi suotinis žemės ir medžio naudojimas juos įrengiant. Mūsų piliakalniuose mes nerasime mūro liekanų (pora išimčių su

Viduramžių pilių liekanomis tik patvir tina taisyklę). Akmenys geriausiu atveju irgi buvo naudojami tik grindiniams, net ne pastatų pamatams. Natūralu, kad to kių tolimų epochų mediniai statiniai iki mūsų dienų neišliko ir visa, ką šiandien galime išvysti, yra tik žmogaus rankų performuoti reljefo dariniai. Todėl visai natūralus ir suprantamas dalies visuome nės noras nors vienoje Lietuvos vietoje at kurti medinę pilį. Praeities žmonės buvo kur kas artimesni gamtinei aplinkai, taigi savo gyvenvietėms, šventykloms ir net pilims pasirinkdavo vietas, kurias šiandien vertiname dėl jų išskirtinių kraštovaizdžių. Ir nebūtinai piliakalnių vietos turi būti apylinkėse dominuojan čios kalvos kaip kad Šatrija (Telšių raj.)

Taurapilio piliakalnis

Papilių piliakalnis ar Medvėgalis (Šilalės raj.). Paverknių pi liakalnis (Birštono sav.) slepiasi giliame Verknės slėnyje, tačiau gamtinė aplinka nepriekaištinga net dabar, kai tas slėnis gana smarkiai apaugęs medžiais. Van dens buvimas piliakalnyje ar jo tiesio ginėje aplinkoje buvo viena svarbiausių sąlygų tą ar kitą vietą pasirinkti piliakal niui. Galbūt išskirtinė dabartinio lietuvio trauka vandeniui, noras turėti bent rėželį pakrantės arba blogiausiu atveju nuosavą tvenkinį atsirado tuomet? 12

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

KOL NEGALIME PLAČIAU TYRINĖTI, BENT IŠSAUGOKIME

Piliakalniai paprastai žymi senųjų kelių trasas, anksčiau būdavo nesunkiai pasiekiami iš šalies. Anais laikais žmo gų kurtis gyvenimui nepalankiose vie tose vertė nebent iškilusi karinė grėsmė, tačiau mažos bendruomenės jai rimčiau pasipriešinti negalėjo, tik pasislėpti lai ku perspėdamos viena kitą. Tokios vietos šiandien yra sunkiausiai identifikuoja

mos kaip piliakalniai, nes ilgą laiką jų ieš koti, sakykime, vandenų apsuptyje, buvo neįprasta. Tačiau paskutiniu metu masiš kai aptinkant senųjų gyvenviečių pėdsa kus ežerų salose kinta ir mūsų supratimas apie senąją krašto geografiją. Numatomi piliakalnių salose kaip Jonėnai (Vilniaus raj.) tyrinėjimai tikrai leis patikslinti mūsų įsivaizdavimą apie ankstesnių epo chų žmonių gyvenimą juose. Dabar matomos Lietuvos piliakalnių formos kone visuotinai jau nebėra tokios

pat, kokios liko piliakalnius apleidus. Ir nesvarbu, kada tai buvo padaryta. Upės srovė nedidelį piliakalnį gali nuplau ti per dešimtmečius, o nereguliuoja ma žmonių veikla naudojant dabartinę techniką – tiesiog per dienas. Taip ne grįžtamai išplėšiami mūsų senosios isto rijos puslapiai. Ir jeigu šiandien Lietuvai perg yvenant ne pačius geriausius laikus neturime finansinių galimybių plačiau tyrinėti piliakalnius, pasistenkime juos bent išsaugoti. 13

KraŠtovaizdIs

Kaimo sodybų žaliasis rūbas

Albertas Lamauskas, inžinierius-architektas

Dabartiniu metu Lietuvoje atsiranda vis daugiau pavyzdingai apželdintų kaimo sodybų. Tačiau daugelis sodybų dėl tam tikrų priežasčių įgyja nepageidautinų bruožų. Verslo struktūros propaguoja puošybinio pobūdžio aplinkos tvarkymą, nes jis gana pelningas. Puošy binis tvarkymo stilius išoriškai patrauklus, ir žmonės saldaus aplinkos dekoravimo krypčiai lengvai pasiduoda. Tačiau...

1 pav. Lietuvoje plačiai sklindančio sudėtingo dekoratyvinio sodybų apželdinimo pavyzdys

KAS NAUJO ŠIUOLAIKINIŲ LIETUVOS KAIMO SODYBŲ APŽELDINIME?

Aplinkos apželdinimo planuotojai prisitaikė prie šios konjunktūros ir pro jektuoja kičo turinčią aplinką. Spren diniai sudėtingi, daug kur eklektiški. Želdynų įrengimas reikalauja brangių investicijų, o aplinkos tvarkymas – daug laiko. Visuomenės švietimas aplinkos tvarkymo klausimais nekryptingas. Dėl to jis dažnai būna pajungiamas komerci 14

nių struktūrų interesams. Sodybų tvar nyje ir Lietuvos miestuose paplitusios kymo konkursų organizatoriai aplinkos aplinkos tvarkymo mados. Dėl viso to tvarkymo tendencijų atžvilgiu nekritiš miesto ir kaimo sodybų vaizdas supa ki. Sodybų apžel našėjo. Kaimo so dinimo aptarimai Plinta deformuotų medžių rūšys, dybos netenka profesiniu atžvil kurios tinka didmiesčiams, o ne raiškaus savitumo giu silpni. Trūksta kaimo aplinkai, turinčiai natūra- ir kažkada turėto metodinių nuo lų charakterį. regioninio cha rodų šiuolaikinių rakterio (1 pav.). sodybų tvarkymui. Todėl sodybų tvar Ieškodami išeičių aplinkos tvarky kyme paplito iš užsienio atvežami ma mo specialistai dažnai kreipia žvilgsnį dingi dekoratyviniai želdiniai. Naujose į istorinį Lietuvos kaimą ir jo tvarkymo kaimo sodybose mėgdžiojamos užsie tradicijas. Deja, naudojant istorinę pa APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

tirtį daroma nemažai klaidų, nes tradi cijų tęstinumo klausimai sprendžiami paviršutiniškai. Bandoma šiuolaikinėse kaimo sodybose imituoti senovinius ap linkos tvarkymo pavidalus. Tokiuose bandymuose pasitaiko ir itin primityvių puošybos priemonių (2 pav.). 2 pav. „Liaudiško“ puošybinio stiliaus kaimo sodybos apželdinimo ir sutvarkymo pavyzdys su ryškiais kičo bruožais 15

KraŠtovaizdIs 3 pav. Kaimo turizmui pritaikyta sena zanavyko sodyba, esanti Šakių rajone. Atkurtas tradicinis apželdinimas sustiprina tarpukaryje statytos ūkininko sodybos pažintinę vertę. (A. Lamausko nuotrauka)

KĄ GALIME PERIMTI IŠ SENOSIOS PATIRTIES?

Apželdinant kaimo sodybas visais laikais buvo siekiama gerinti gyvena mosios aplinkos kokybę. Buvo spren džiami šie praktiniai klausimai:

Istorinius sodybos želdinimo pavi restauruojant arba atkuriant senąsias dalus paraidžiui atgaivinti reikia ten, kur valstiečių bei dvarų sodybas, jas pritai siekiama istori kant muziejinei nės aplinkos eks Šiuolaikinių Lietuvos kaimo sody- paskirčiai ar pa ponavimo tikslų žintinio pobūdžio ir norima pagal bų tvarkymui savitumą galima iš- kaimo turizmo ikonografinę me laikyti ne mechaniškai kartojant reikmėms (3 pav.). džiagą tiksliai at istorines ar mėgdžiojant svetur Ypač svarbu taip kurti nunykusius matytas dekoratyvines formas, elgtis saugomose istorinius aplin o siekiant praktiško bei dvasiniu teritorijose, kur kos tvarkymo pa atžvilgiu prasmingo dabartinės ek sp onuoja ma s vidalus. Istorines istorinis kultūri formas tenka at sodybų aplinkos tvarkymo. nis kraštovaizdis. kurti, kai norime Atkurtoje istori atstatyti tikrovišką istorinį aplinkos pa nėje architektūrinėje aplinkoje nedera vidalą, turintį pažintinę vertę. Istorinių kurti nebūdingo tai aplinkai apželdini želdinimo formų atstatymas priimtinas mo (4 pav.).

a) teritorijos izoliacija nuo nepageidau tinų aplinkos vaizdų; b) aplinkos izoliacija nuo užteršto kva pais ir dulkėmis oro; c) triukšmo slopinimas; d) skirtingą paskirtį turinčių sodybos erdvių atskyrimas bei gyvenamosios aplinkos sanitarinė apsauga; e) gyvenamosios erdvės apsauga nuo vėjų, perkaitinimo ir kitų antro poklimatines sąlygas bloginančių veiksnių; f) šlaitų sutvirtinimas; g) dirvožemių apsauga nuo erozijos; h) ūkinės–ekonominės veiklos plėtimas. Želdiniai tarnavo ir kitiems tiks lams: a) simboliniam ir prasminiam aplinkos įvardijimui ir įdvasinimui; b) aplinkos estetiniam sutvarkymui; c) kompoziciniam sodybos užstatymo sutvarkymui (sodybos vidaus erdvių bei silueto formavimui). Taigi želdiniai turėjo ne tiktai utili tarinę, bet ir estetinę paskirtį. Želdiniai įprasmindavo ir įdvasindavo lietuvių sodybas. Medžių guotai išryškindavo sodybas kraštovaizdyje. Tačiau sodybų dekoratyvinis želdinimas buvo labai sai kingas. Kaimo žmonės aplinką tvarkė vadovaudamiesi praktiškumu ir darė viską, kad patogiai įsikurtų ir išgyventų

4 pav. Senos kaimo sodybos nostalgiško tvarkymo pavyzdys su kaimo aplinkai nebūdingu dekoratyviniu apželdinimu (R. Bertašiūtės nuotrauka) 16

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

5 pav. Tipiškas senos Sūduvos valstiečio sodybos išdėstymas želdinių apsuptyje. Sodyba apsaugota nuo vėjų ir joje užtikrintos palankios mikroklimatinės sąlygos.

vietos sąlygomis. Lietuviai nuo seno savo gyvenamosios aplinkos formas lipdė ap galvotai, atsižvelgdami į gyvenimo dik tuojamus tikslus, įvertindami konkrečios vietos fizines sąlygas ir pasirinkdami toms sąlygoms tinkamas tvarkymo prie mones. Iš viso to kilo vadinamieji istori nio Lietuvos kaimo savitumai. Svarbu suprasti, kad Lietuvos kaimo savitumo, kultūros ir kartu etnokultūri nio identiteto tęstinumas glūdėjo ne me chaniniame aplinkos istorinių ar svetur matytų eklektiškų dalykų mėgdžiojime, o žmonių gebėjime konkrečių fizinių veiksnių aplinkoje veikti logiškai, tiks specialios priežiūros reikalaujantys de lingai ir dvasingai. Taigi ir šiuolaikinių koratyviniai augalai gali būti priimtini Lietuvos kaimo sodybų tvarkymo savi prabangiose reprezentacijai skirtose re tumą galima išlaikyti ne mechaniškai zidencinėse sodybose, kurių savininkai kartojant istorines ar mėgdžiojant sve sugeba investuoti aplinkos tvarkymui tur matytas deko pakankamai lėšų. ratyvines formas, Pats blogiausias atvejis, kai ap- Tokių objektų o siekiant praktiš želdinimas projektuojamas po to, aplinkos želdy ko bei dvasiniu at kai sodybos užstatymas jau yra nų projektavimui žvilgiu prasmingo gali bū ti panau suformuotas. dabartinės sodybų dota dvarų sody aplinkos tvarky bose sukaupta ap mo. Deja, daug kur naujų kaimo sodybų želdinimo patirtis. apželdinime šie savaime suprantami da Vietinių želdinių rūšys ir jų bendri lykai yra pamiršti. jos susiformavo vykstant natūraliai at rankai. Želdinius senųjų kaimų žmonės buvo tikslingai atsirinkę ir pritaikę tam PIRMENYBĘ REIKIA TEIKTI tikrai paskirčiai. Susiklostė vietinės au VIETINIAMS ŽELDINIAMS galų naudojimo ir išdėstymo tradicijos, Pastaraisiais metais sparčiai plinta paremtos tikslingumu ir funkcionalu atvežtinės egzotiškos dekoratyvinių au mu. Taigi dabartinių kaimo gyventojų galų rūšys, nebūdingos vietinėms auga ir ūkininkų bei kaimo turizmo sodybų lų bendrijoms. Populiarūs pasidarė žur tvarkymo projektuose turi būtų propa naliniai augalai, turintys dekoratyvinę, guojami vietiniai želdiniai. Reikia remti puošybinę paskirtį. Plinta deformuotų ir skatinti medelynus bei gėlininkyste medžių rūšys, kurios tinka didmies užsiimančias verslo struktūras, kad iš čiams, o ne kaimo aplinkai, turinčiai na augintų aplinkos želdinimui pakanka tūralų charakterį. Introdukuoti augalai, mą vietinių želdinių sodinukų kiekį. ypač jų kultūrinės formos, neatsparūs ligoms, reikalauja daug lėšų priežiūrai. Tokie augalai jautrūs vietos klimato APIE SODYBOS APŽELDINIMĄ poveikiui. Jie neilgaamžiai. Dėl plačiai REIKIA GALVOTI RUOŠIANT plintančių patirties mainų apželdinimo SODYBOS PROJEKTĄ sprendiniai ir pati aplinka vienodėja. Sodybos projektavimą sudaro šie Taigi svetimus dekoratyvinio pobūdžio augalus kaimo sodybose plačiai nau pagrindiniai etapai: 1) parengiamasis doti nepatartina. Žinoma, egzotiški ir analitinis darbas; 2) sodybos sprendi

nių ruošimas projektinių pasiūlymų lygmenyje; 3) techninis sodybos pro jektavimas. Kaimo sodybos želdinimo klausimai turi būti nuosekliai spren džiami visuose sodybos projektavimo etapuose. Ne visi sodybų šeimininkai to pageidauja, nes ir lėšų tam ne visi turi. Dėl to labai dažnai atsitiktinis sodybos apželdinimo projektas prie sodybos už statymo ir sutvarkymo architektūrinių sprendinių prišliejamas vėliau. Ten, kur želdinimo projektavimas yra atsietas nuo sodybos architektūrinio projektavi mo eigos, sodybos tvarkymo rezultatai yra prasti. Pats blogiausias atvejis, kai apželdinimas projektuojamas po to, kai sodybos užstatymas jau yra suformuo tas. Sodybų želdinimo kokybę lemia projektuotojų profesinis pasirengimas. Kaimo sodybų tvarkymo projektavimą turi vykdyti profesiniu atžvilgiu gerai pasiruošę aplinkos tvarkymo specialis tai. Aplinkos tvarkymo projektus tiks linga ekspertuoti, o aplinkos tvarkymo specialistus būtina atestuoti, atsižvel giant į parengtų projektų kokybę. Da bartinėje situacijoje visi šie uždaviniai yra labai svarbūs. Straipsnis parengtas panaudojant A. Lamausko pranešimo „Projektų rengimas ir realybė. Tradicinis sodybos želdinimas“ bei Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos leidinyje „Žinios“ paskelbtos A. Lamausko publikacijos „Sodybų apželdinimo problemos“ medžiagą. 17

GamtosaugA

DIRVOŽEMIS –

GYVAS GAMTOS KŪNAS Dr. Audronė Petrauskienė

Dirvožemis yra pagrindinė visų sausumos ekosistemų sudedamoji dalis. Tai dėl gimtosios uolienos, klimato sąlygų ir biotos bendrosios veiklos istoriškai susiformavęs neatkuriamas gamtos resursas. Tai labai svarbus ir aktyviausiai žmogaus veikiamas gamtinės aplinkos komponentas, kuriame vykstantys procesai plačiai veikia ir sąlygoja kitų aplinkos komponentų – oro, vandens, augalijos bei gyvūnijos būklę ir žmonių gyvenimo sąlygas. Mažai kas, kai kalbama apie dirvožemį, pagalvoja, kad su šiuo nuostabiausiu gamtos padariniu, maitinan čiu didžiąją dalį planetos gyvybės, susijęs ir planetos biosferos egzistavimas. Dirvožemio reikšmė biosferoje yra labai didelė ir įvairiapusė. Svarbiausia – dirvožemis sudaro sąlygas gyvybei vystytis žemėje. Visi supranta me, kad netekus Žemei biosferos, baigsis ir žmogaus egzistencija joje. Nežiūrint viso to, dirvožemio apsaugai skiriama mažai dėmesio. 18

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

DIRVOŽEMIO BIOLOGIJA

Mokslo šaka, tirianti dirvožemį ir jo biologiją, yra pedobiologija (gr. pedon – dirvožemis, bios – gyvenimas). Biologijos sąvoka čia suprantama labai plačiai – tai visa, kas dirvoje gyvena, būtent virusai, mikroorganizmai, gy vūnai ir augalai. Jie sudaro dirvožemio biotą. Gausų dirvožemio gyventojų pasau lį, atskiras jo grupes, taip pat procesus,

vykstančius veikiant biotai, ir nagrinėja kompleksų struktūra, individų gausa. dirvožemio biologija. Šis mokslas labai Dirvožemyje gyvenantys organizmai sudėtingas: reikia žinių apie dirvožemį, vadinami pedobiontais. gyvūniją ir augmeniją, taip pat išmany Kiekvienas kvadratinis žemės met ti chemiją ir fiziką. Svarbiausia visa tai ras knibždėte knibžda įvairiausių bes matyti ir nagrinėti kaip bendrąją siste tuburių gyvūnų. Jie sudaro labai platų mą, kuri reguliuoja vieną svarbiausių sisteminį spektrą ir yra labai skirtingo žemėje procesų – medžiagų apykaitą. dydžio. Čia gausu pirmuonių (Protozoa), Pagrindinė dirvožemio funkcija – daly nematodų (Nematoda), oligochetų (Olivauti gamtinėje aplinkoje vykstančiuose gochaeta) – sliekų, kurie per savo virš medžiagų transformacijos ir migracijos kinamąjį traktą praleidžia didžiulius procesuose, nuo kurių priklauso ekosis kiekius žemių, tokiu būdu gerindami temų funkcionavimas. dirvožemio struktūrą ir sudarydami Dirvožemio biologinių procesų reikš geresnes sąlygas mikroorganizmams mingumas ir aktualumas ypač išryškėjo daugintis. Dirvoje gyvena ir pilvakojai pastaruoju metu intensyviai didėjant moliuskai (Gastrapoda) ir vabzdžiai (Inantropogeniniam presui sausumos eko secta), kurių dauguma rūšių suaugėlio sistemoms. Ekologinės dirvožemio bū stadijoje turi sparnus ir gali skraidyti iš klės įvertinimas tapo vienu iš svarbiausių vietos į vietą, tačiau savo vystimosi ei ekologijos užda goje jie yra tikri vinių. Supratimas Dirvožemio gyvąją dalį sudaro dirvos gyventojai. dirvožemio kaip jame esančios įvairių organizmų Lietuvos dir gyvos sistemos, vose randama (augalų, gyvūnų, mikroorganiz- daugiau kaip 50 ypač išryškinant joje biotos veiklą, mų) nuolat kintamos bendrijos, rūšių pirmuonių, buvo iškeltas kaip vadinamos dirvožemio biota. 250 rūšių nema svarbiausias veiks todų, 16 rūšių nys, aiškinant apie dirvožemio kokybę ir sliekų, apie 600 rūšių erkių, apie 230 jo sveikatingumą. Nors biologiniai kom rūšių vabzdžių lervų, apie 130 rūšių ko ponentai iš viso dirvožemio tūrio sudaro lembolų. 1 m2 dirvožemio gyvena nuo tik mažytę frakciją (<0,5 proc.) ir koncen 10 iki kelių šimtų stambesnių bestubu truojasi pačiame jo paviršiuje (iki 30 cm rių gyvūnų (sliekų, vabalų lervų), nuo gylio), tačiau nuo jų veiklos priklauso visi 1000 iki kelių šimtų tūkstančių smul svarbiausi dirvožemyje vykstantys pro kesnių gyvūnų (dirvožemio erkių, ne cesai: organinių (augalinių ir gyvulinių) matodų). 1 g dirvožemio aptinkama iki liekanų mineralizacija, biotinių medžia kelių tūkstančių pirmuonių. Visi šie gy gų išlaisvinimas, jų transformacija ir re vūnai dažniausiai gyvena viršutiniame guliavimas, biomasės kūrimas ir humuso (iki 20 cm gylio) dirvožemio sluoksnyje. formavimas. Nuomonė apie gyvūnų įtaką dirvo žemio medžiagų apykaitai daug kartų keitėsi. Ilgai gyvūnams buvo skiriamas DIRVOŽEMIO tik mechaninių skaidytojų vaidmuo. GYVENTOJAI – Tačiau pastaruoju metu išaiškinta daug naujų faktų, įrodančių gyvūnų įtaką PEDOBIONTAI Iš dirvožemio komponentų, be jį dirvožemyje vykstantiems cheminiams sudarančios mineralinės ir organinės procesams, humuso susidarymui, biolo terpės, labai svarbi jo gyvoji dalis. Dir giniam aktyvumui, dirvožemio struk tūrai ir derlingumui. vožemio gyvąją dalį sudaro jame Vieni gyvūnai padeda or esančios įvairių organizmų ganinėms liekanoms grei (augalų, gyvūnų, mikroor čiau mineralizuotis ir ganizmų) nuolat kintan humifikuotis, ki t i turi čios bendrijos, vadinamos įtakos dirvos struktū dirvožemio biota. Biota rai, treti savo veikla savyje jungia labai sudė nulemia greitesnį au tingą organizmų kom galinių liekanų irimo pleksą, kuris kiekvieno procesą. Dėl jų veiklos je geografinėje zonoje, vyksta dirvožemio ap priklausomai nuo dirvo sivalymas nuo chemi žemio tipo, klimato sąly nių, organinių ir kitokių gų, skiriasi rūšių įvairove, 19

GamtosaugA Oribatidinės dirvožemio erkės (Oribatida)

www.wikimedia.org

teršalų. Todėl dirvožemių išsaugojimas tie siogiai susijęs su biotos apsauga. Ilgamečiai pedobiologiniai tyrimai rodo, kad mažėjant natūralių gamtinių ekosistemų plotams, skurdėja dirvožemių bestuburių gyvūnų įvairovė, mažėja jų gausumas. Įvertinant bestuburių vaidmenį dirvože mio formavimosi procesuose yra svarbu nu statyti tiriamų dirvožemio gyvūnų skaičių. Taigi šis nepaprastai gausus skaičiumi, rūši mis ir margas dirvožemio gyvūnų komplek sas atlieka nenusakomai didelį ir sudėtingą darbą ardydami, tvarkydami ir pagaminda mi energiją iš gausiai sukauptos dirvožemyje organikos.

DIRVOŽEMIO ERKĖS

Neatsiejama biotos dalis, formuojanti ir kurianti dirvožemį yra dirvožemio erkės. Erkės (Acari) yra viena plačiausiai Žemėje paplitusių gyvūnų grupių. Galima teigti, kad nėra dirvožemio, kuriame negyventų vienos ar kitos grupės erkės. Erkės sutinkamos vi sur – nuo Arktikos iki tropinių miškų. Jų dydis nuo 0,1 iki 2–3 mm. Jų gausumas siekia 300–400 tūkst./m2, o biomasė – iki 20 kg/ha. Lietuvoje dirvožemio erkės gausiausiai papli tusios daugelyje natūralių ekosistemų – miš kuose, pelkėse, pievose ir pan. Tačiau daugelis žmonių ne tik nepažįsta, bet ir neįsivaizduoja jų reikšmės mūsų gyvenime. Erkių pažinimas aprėpia palyginti trum pą istorinį periodą. K. Linėjaus laikais ap rašyta tik 90 erkių rūšių. Vėliau susidomė jimas erkėmis, ypač tomis rūšimis, kurios parazituoja žmogų, gyvulius ir augalus, didėjo, todėl geriausiai ištirtos iksodinės, voratinklinės, niežų ir pan. erkės. Tačiau ne taip gausiai yra ištyrinėtos dirvožemyje gy venančios erkės. Dirvožemio erkės atlieka labai svarbų vaidmenį gamtoje: jos yra pirmieji augalinių liekanų dirvožemyje smulkintojai ir skaidy tojai; tai mikroorganizmų reguliatoriai ir ak tyvintojai; jų nepaprasta rūšinė įvairovė su kuria sudėtingas trofines grandis, kurių dėka panaudojamos smulkiausios dirvožemių bu veinės ir ne tik susidaro humusas, bet ir inten syviai apsivaloma nuo organinių ir cheminių teršalų; sunaikintuose ir užterštuose dirvo žemiuose erkės lieka vienais iš paskutinių jų gyventojais ir turi bioindikacinės reikšmės, vertinant šių dirvožemių pažeidimo laipsnį. Taigi šios dirvožemio faunos veikla tiesiogiai susijusi su dirvožemių formavimosi proce sais, sausumos ekosistemų išlaikymu, plėtra ir produkcijos kokybe. 20

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Didelis erkių gausumas įgalina pa pogeninių veiksnių įtaką dirvožemiui, naudoti jas įvairiose dirvožemių ste sausumos ekosistemoms, bet ir globali bėsenos programose, nes erkių – sėslių nius klimato kaitos reiškinius. gyventojų – kom Dir vožemy je pleksų struktūra Dirvos gyvūnai daro įtaką dirvo- erkės sudaro su rodo ekologinę tų žemyje vykstantiems cheminiams dėtingas trofines grandis, į kurias dirvožemių būklę. Daugelio jautrių procesams, humuso susidarymui, patenka įvairių rūšių erkės greitai biologiniam aktyvumui, dirvože- mikroorganizmų. Daugelis erkių, reaguoja į tokius mio struktūrai ir derlingumui. besimaitindamos pokyčius kaip pH, drėgmė, temperatūra, užterštumas ir bakterijomis, grybais, dumbliais ir kt., pan. Yra išskirti bioindikatorinių erkių ne tik juos suvirškina, bet ir suaktyvina rūšių kompleksai, kurie plačiai naudoja jų veiklą. Be to, mikroorganizmai erkių mi norint išaiškinti ne tik įvairių antro žarnyne savo fermentais padeda joms

suvirškinti tokias sunkiai skaidomas medžiagas kaip celiuliozė. Dirvožemyje erkės dažnai aptinkamos biotopuose, kur daugelis kitų bestuburių gyvūnų negali gyventi, – įvairiuose už terštuose ir sunaikintuose dirvožemiuose, miestų skveruose, pakelėse ir kt. Jos sugeba savo kūnuose kaupti didelius kiekius įvai rių teršalų – sunkiųjų metalų, pesticidų ir kt. Kai kurie cheminiai junginiai erkių kūne skaidomi ir paverčiami paprastes niais. Šitaip erkės vaidina svarbų vaidmenį ir dirvožemio apsivalymo procesuose. Autorės iliustracijos

Dirvožemio erkės yra neatsiejama biotos dalis, formuojanti ir kurianti dirvožemį. Jos atlieka labai svarbų vaidmenį – tai pirmieji augalinių liekanų dirvožemyje smulkintojai ir skaidytojai.

GamtosaugA

SAUGOMŲ TERITORIJŲ SVARBA

IŠSAUGANT BIOLOGINĘ ĮVAIROVĘ

Terminas „biologinė įvairovė“, kurį pastaruoju metu taip dažnai girdime per žiniasklaidos priemones, 1992 m. daugelio pasaulio tautų pasirašytoje Biologinės įvairovės konvencijoje apibrėžtas kaip organizmų, taip pat sau sumos ir vandens ekosistemų, ekologinių kompleksų, kurių dalimi jie yra, įvairovė. Biologinė įvairovė apima organizmų rūšinę, tarprūšinę bei ekosistemų įvairoves. Kiek tiksliai rūšių egzistuoja pasaulyje, nėra žinoma, bet manoma, kad tarp 2 ir 100 milijonų. Šiandien žinoma tik apie 1,7 mln. rūšių.

Dalia Čebatariūnaitė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM

ros bei pajūrio zonos, vidaus vandenų, pelkių ir pievų ekosistemų bei atskirų rūšių, jų populiacijų genetinių resursų išsaugojimui. Šiemet pradedama rengti nauja bio loginės įvairovės išsaugojimo programa, kurioje dėmesys bus sutelktas į rūšių ir buveinių išsaugojimą, biologinės įvairo vės išsaugojimo principų integravimą į atskirus sektorius, genetinių išteklių ap saugą, biologinės įvairovės ex-situ apsau gą, informacijos sklaidą, aplinkosauginį švietimą, visuomenės informavimą ir bendradarbiavimą, galimus finansavimo šaltinius. Rengiama biologinės įvairovės išsaugojimo programa – mokslo, vals tybės institucijų, nevyriausybinių orga nizacijų tolimesnių diskusijų objektas. Tačiau jau šiandien aišku, kad biologinės įvairovės išsaugojimui natūroje (in-situ) ir ex-situ (botanikos, zoologijos sodai, sėklų saugyklos ar mikroorganizmų ko lekcijos), moksliniam ištirtumui visuose biologinės įvairovės lygmenyse, turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys.

SAUGOMŲ TERITORIJŲ VAIDMUO

ŽALIOSIOS PAMOKOS

Nuo 2010 metų – Tarptautinių bi ologinės įvairovės metų – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplin kos ministerijos organizuoja edukacinį projektą „Žaliosios pamokos“ įvairiuose Lietuvos kampeliuose išsibarsčiusioms mokykloms, supažindinant moksleivius su Lietuvos nacionaliniais ir regioniniais parkais, draustiniais, rezervatais, pasau lio ir Lietuvos biologine įvairove, retomis augalų ir gyvūnų rūšimis. Visada smagu matyti susidomėjimo kibirkštėles moks leivių akyse nors trumpam prisilietus prie gamtos, tiksliau biologinės įvairovės, pažinimo. Jauni žmonės skatinami su vokti, kad gamta – tai ne tik juos supanti gyvoji aplinka, bet ir jie patys. Taigi biologinė įvairovė yra vienas svarbiausių aplinkos komponentų, nes nuo gamtos išlikimo priklauso žmonijos 22

likimas. Kiekvienas esame atsakingas už jos išsaugojimą, kadangi rūšių, ekosiste mų, genų įvairovės ir su ja susijusios in formacijos praradimas yra negrįžtami. Tik XX a. 7-jame dešimtmetyje mokslininkai garsiau prabilo apie biolo ginės įvairovės nykimą, suprasdami, kad šios problemos sprendimo būdai negali būti izoliuoti vieni nuo kitų. Šiuolaiki nėje visuomenėje neįmanoma atskirti biologinės įvairovės apsaugos nuo socia linių ir ekonominių poreikių. Kodėl reikia saugoti biologinę įvai rovę? Atsakymas paprastas – nes tai tiesiogiai susiję su mumis – žmonėmis. Žmogus taip pat yra biologinės įvairo vės dalis. Žmogus veikia aplink esančius gyvus organizmus ir pats yra jų veikia mas. Tačiau būtent žmogus kasdien su naikina nesuskaičiuojamą gyvybės for mų, rūšių skaičių, kadangi jo veiksmai

skatina klimato kaitą, didina aplinkos užterštumą, ardo natūralias augalų ir gyvūnų buveines. Žmogaus veikla, ne turinti natūralių analogų gamtoje, bio loginei įvairovei dažniausiai yra pražū tinga. 2010 m. pavasarį Nagojos mieste (Japonija) susirinkę Biologinės įvairovės konvencijos šalių atstovai pripažino, kad biologinė įvairovė nyksta greitesniais tempais nei tikėtasi. Todėl nieko keisto, jei kasdien sunaikinus didžiausius plo tus turtingiausių biologine įvairove ato gražų miškų, kas valandą prarandame po kelias rūšis.

BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS IŠSAUGOJIMO STRATEGIJA

2011 m. gegužės mėnesį Europos ša lys priėmė naują biologinės įvairovės iš saugojimo strategiją, kuria siekiama iki 2020 m. sustabdyti biologinės įvairovės

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

nykimą bei ekosistemų funkcijų blogėji mą Europos Sąjungoje, atkurti kur įma noma ekosistemas, kartu intensyvinant Europos Sąjungos veiksmus siekiant už kirsti kelią visuotiniam biologinės įvai rovės nykimui. Naujoji biologinės įvai rovės išsaugojimo strategija, kuri bus įgyvendinama iki 2020 m., apima šešis prioritetinius tikslus. Šių tikslų realiza vimo efektyvumas siejamas su Europos ekologiniu tinklu „Natura 2000“. Tinka mas Paukščių ir Buveinių direktyvų įgy vendinimas, beveik 15 proc. nuskurdin tų ekosistemų atkūrimas, skatinimas, kad žemės ūkio veikla ir miškininkystė prisidėtų prie biologinės įvairovės bū klės gerinimo, invazinių rūšių plitimo reguliavimas, tausus žuvų išteklių nau dojimas turėtų prisidėti prie biologinės įvairovės nykimo sustabdymo ne tik Eu ropoje, bet ir visame pasaulyje. Europos

Komisija tikisi, kad su šia strategija bus užtikrintas tausus gamtos vertybių iš saugojimas ateities kartoms. 1998 m. parengtoje pirmojoje Lie tuvos biologinės įvairovės išsaugojimo strategijoje ir veiksmų plane didžiausias dėmesys buvo skirtas miškų, Baltijos jū

Ne paslaptis, kad svarbiausią vai dmenį biologinės įvairovės išsaugoji me vaidina saugomos teritorijos, taip pat Europos bendrijos svarbos rūšių ir buveinių apsaugai steigiamos „Na tura 2000“ teritorijos, kurias drąsiai galėtume pavadinti informacijos apie biologinę įvairovę „bibliotekomis“ ar

Gencijoninis melsvys (Maculinea alcon)

Niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma barnabita)

GamtosaugA Daugiametė blizgė (Lunaria rediviva)

„saugyklomis“. Saugomos teritorijos svarbios saugomų rūšių ir jų buveinių apsaugai, kaip antai Žuvinto biosferos rezervatas, viena svarbiausių paukščių apsaugai vietų Lietuvoje, kur aptin kamos didžiausios šalyje nendrinių lingių, plovinių vištelių, gervių, mė lyngurklių populiacijos, o migracijų metu apsistoja didžiuliai žąsų, gervių, ančių, tilvikų pulkai, ar Punios šilas Nemuno kilpų regioniniame parke, kur saugomas rūšis ir buveines gali su tikti beveik kiekviename žingsnyje, ar unikalus Švento ežeras Gražutės regi oniname parke, kur aptink amas labai retas vandens augalas – pražangiažiedė plunksnalapė. Tai vienintelė šio augalo

radavietė Lietuvoje. Arba Nemuno del ta, unikali dėl masinių paukščių migra cijų ir pasaulyje žinoma kaip „paukščių rojus“. Nemuno deltos šlapiuose viks vynuose įsikūrusi gausiausia Lietuvoje meldinės nendrinukės populiacija. Tai vienas rečiausių migruojančių šlapių pievų paukščių giesmininkų Europoje. Saugomos teritorijos svarbios ir pa žeistų buveinių, kraštovaizdžio elemen tų ar ekosistemų atkūrimui, ekologinės pusiausvyros palaikymui, atskirų rūšių ir visos ekosistemos prisitaikymui prie kintančių aplinkos sąlygų. Išsiskirian čios savo ypatinga svarba biologinės įvairovės apsaugai, saugomos teritori jos suteikia puikias galimybes vykdyti mokslinius tyrimus, stebėti rūšis, eko sistemų kaitą, natūralių procesų raidą. Pavyzdžiui, „Natura 2000“ teritorijose vykdoma Europos bendrijos svarbos rū šių stebėsena, kadangi norint veiksmin gai apsaugoti Europos bendrijos svarbos rūšių populiacijas ir buveines, labai svar bu tiksliai žinoti kiekvienos rūšies eko logines ir biologines ypatybes, pagrįstas išsamiais ir tiksliais tyrimų rezultatais. Šių žinių reikia tiek rengiant saugomų teritorijų gamtotvarkos planus, tiek pri imant sprendimus dėl buveinių ar rūšių apsaugos ir atkūrimo. Rekreacijai, aplinkosauginiam švie timui ar edukacinei veiklai saugomos

Didžioji miegapelė (Glis glis)

Lūšis (Lynx lynx)

teritorijos sukuria taip pat ypatingą erd vę. Tai ir nacionaliniuose, regioniniuose parkuose ar rezervatuose įkurti Lanky tojų centrai, kur net nebūdamas gam toje gali pamatyti, paliesti, išgirsti tai, kas saugoma, kuo unikali viena ar kita saugoma teritorija, ar įrengti pažintiniai takai, skirti iš arčiau susipažinti su sau gomose teritorijose slypinčiais gamtos ar kultūros paveldo turtais.

SAUGOMOS GAMTOS VERTYBĖS

Daugelyje Europos valstybių kraš tovaizdžio, biologinės įvairovės išsau gojimo idėja iki realizavimo nuėjo ilgą kelią. Lietuva – ne išimtis. Šiandien te ritorijos, išsiskiriančios savo gamtine ir kultūrine svarba, nacionaliniu bei tarp tautiniu mastu užima apie 15,6 proc. šalies teritorijos. Saugome ne tik Lietu vai svarbias vertybes, bet ir europinės svarbos rūšis ir buveines, tarptautinių susitarimų saugomas rūšis, šlapžemes ir kt. Dažnai klaidingai manoma, kad saugomos teritorijos steigiamos tik sau gomoms rūšims ar retiems buveinių tipams išsaugoti. Išties saugomų teri torijų tikslas – išsaugoti visą biologinę įvairovę visuose trijuose lygmenyse – individų genetinės įvairovės, populiaci jų ir rūšių lygmenyje, taip pat bendrijų, ekosistemų ir kraštovaizdžio lygme nyje, ar atkurti ir palaikyti gyvybiškai svarbius ekosistemų komponentus. Lie tuvos biologinę įvairovę sudaro daugiau nei 30 000 rūšių (nei 20 000 gyvūnų, daugiau nei 6500 grybų ir apie 1 800 augalų rūšių). Tačiau šis rūšių skaičius nėra galutinis. Trūkstant mokslinių ty rimų, sudėtinga tiksliai pasakyti, kiek turtinga Lietuvos gamta. Pavyzdžiui, vien Žemaitijos nacionaliniame par ke randamos net 4 438 rūšys, iš jų 238 yra saugomos ir įrašytos į saugomų gy vūnų, augalų ir grybų sąrašą (Lietuvos raudonąją knygą). Lietuvos raudonoji knyga – tai ne tik retų ir nykstančių rūšių sąrašas, bet ir teisinis dokumentas. Juo remiantis or ganizuojama šių rūšių apsauga. Pirmoji Lietuvos raudonoji knyga buvo išleista 1981 m., nors pirmas saugotinų rūšių sąrašas, kurį sudarė 176 rūšys (vėliau šis sąrašas papildytas) pasirodė prieš 50 metų. Lietuvos raudonoji knyga, kurią turime šiandien, yra trečioji, ir joje ap rašytos jau 767 saugomos rūšys. Tačiau rūšių sąrašas kasmet yra peržiūrimas,

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Griciukas (Limosa limosa) Paluknio pievoje papildomas. Kaip teigiama Lietuvos aplinkos būklės ataskaitoje, didėjan tys Lietuvos raudonosios knygos rūšių sąrašai, viena, atspindi ob jek t yvesnį krašto biologinės įvairovės būklės įvertinimą, antra, jie turėtų atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad gerėjant žmonių gyvenimo sąlygoms, rūšių ir jų buveinių apsaugos problemos, atsiran dančios dėl žmogaus veik los, kasmet tampa vis svarbesnės. Saugomos teritorijos, apjungdamos gamtiniu požiūriu vertingas ekosiste mas, teikia tiesioginę ir netiesioginę naudą visuomenei, ekonomikai. Ši nau da suvokiama kaip ekosistemų teikia mos paslaugos, kurias sudaro ir gamtos

Tripirštis genys (Picoides tridactylus)

Uralinė pelėda (Strix uralensis) Biržų girioje Žvirblinė pelėda (Glaucidium passerinum ) Biržų girioje

ištekliai, ir ekosistemose vykstantys procesai, prisidedantys prie vandens, oro, dirvožemio kokybės palaikymo, ir ekosistemų svarba formuojant mūsų kultūrinius bruožus, vertybes. Taigi visa gyvoji gamta yra pagrindas tiek visuomenės, tiek ekonomikos funkcio navimui – mūsų fizinei ir dvasinei ge rovei. Giedriaus Švitros, Vidmanto Balkūno ir Renato Jakaičio nuotraukos.

Tetervinas (Tetrao tetrix) Rūdininkų girioje

Darnus vystymasis

TIKRASIS GYVENIMAS –

GAMTOS RITMU

Daiva Baravykienė

Pavargę nuo miesto triukšmo, nuo beprotiško tempo, nualinti rutinos, dauguma svajoja apie idilišką gyvenimą ramiame gamtos užutekyje. Tik sulaukę savaitgalio stengiamės pasprukti iš vargi nančio miesto. Kas kur – į sodus, sodybas, mišką. Kaip gera įkvėpti tyro oro, kaip gera pailsėti nuo gaudesio, kuris neleidžia mūsų protui nurimti. Bet juk savaitgaliai ir atostogos baigiasi, o tada vėl viskas iš naujo... Dažnas pasijunta tarsi voverės, besisukančios ne sustabdomame rate. Juntame, kad tikroji žmogaus vieta yra arčiau gamtos, su gamta. Juk tik toliau nuo miesto pailsi kūnas, nurimsta mintys, atsigauna siela. Reikia visai nedaug...

daugiausia naftos, jie tręšia ir alina dir vožemį, naudoja begalę pesticidų ir her bicidų. Kertami miškai ir nualinti dirvo žemiai virsta dykyne. Destruktyvi veikla viską niokoja tokiais tempais, kad nežinia kokią Žemę paliksime savo vaikaičiams. Žmonės, palikę miestą, atsisako pri sidėti prie griovimo. Jie imasi kūrimo. Jeigu daugėtų ekogyvenviečių, mažėtų industrinės – griaunamosios – žemdir bystės plotai. Gal tai yra išsigelbėjimas visam pasauliui? Juk neveltui 1998 m. Jungtinės Tautos rinko geriausius dar naus planetos vystymo pasiūlymus ir vienu iš jų buvo pripažintas ekogyven viečių kūrimas. Svarbiausias tokių gy venviečių principas – ekologiškumas, kai stengiamasi savo aplinką kurti iš na tūralių medžiagų, auginti tikrą maistą, naudoti buityje tik biologiškai suyran čias medžiagas, atsiriboti nuo vartoto jiškumo, aplinką formuoti tokiu būdu, kuris ne niokotų, o atkurtų gamtą.

EKOSKEPTICIZMAS

Šiandien daugelis išgirdęs žodį ,,eko logija“ tik skeptiškai nusišypso, ir visai nekeista. Atėjo laikas, kai apie ekologiją kalba visi, nes tai madinga. Tenka tik ap gailestauti, kad eko- tapo manipuliacijų objektu, kai kam – savotišku ir labai pel ningu verslu. Ekologijos įvaizdis visuo menėje gerokai sugadintas. Sakysite, kad ir ekogyvenvietės – tik dar viena mada? Bet pabendravus su žmonėmis, kurie kuriasi tokiose gyvenvietėse, akivaizdu, kad jie tikrai nesivaiko jokių madų. Jie tiesiog mėgaujasi ramia gyvenimo tėk me, gyvena darniai, jų veikla tausoja ir puoselėja gamtą. Ekogyvenviečių kūrė jai atsisako remti masinę maisto gamy bą. Jie maistą auginasi patys ir nevartoja to, ko negali užsiauginti ar pasigaminti.

EKOGYVENVIEČIŲ KŪRIMASIS LIETUVOJE

O GALI BŪTI IR KITAIP...

Įsivaizduokite, kad pabudęs šįryt – gražų pavasario rytą – galite neskubė damas atsikelti iš lovos, išeiti basomis ant rasotos žolės, nužvelgti giedrą dan gų, išgirsti begales gražiausių paukščių balsų. Nereikia niekur strimgalviais lėk ti, nereikia stovėti automobilių spūstyse. Ir šiandien ne savaitgalis, ir tai tikrai 26

ne atostogų pradžia, kurios greitai pra skries, tai kasdienybė, tai gyvenimas. Nuo šiol kiekviena diena – harmoninga tėkmė, kūryba ir mėgavimasis žmogaus bei gamtos bendryste. Čia nėra kosmi nių sąskaitų už komunalines paslaugas, nėra įsipareigojimų bankams, – čia vis kas daug paprasčiau – Jūs laisvas. Pagal vosite, kad tai Rojus? Galima pavadinti ir taip, bet paprastai tai vadinama – eko

gyvenviete. Kol vieni nedrąsiai svajoja apie ramų gyvenimą, kiti tuo mėgaujasi. Išdrįsę gyventi kitaip, atsisakę iš balansuojančios miesto aplinkos vis daugiau jaunų šeimų renkasi kitokį gy venimą – tikrą gyvenimą. Noras būti laisviems, atsiriboti nuo vartotojiškumo, chaotiškumo, valgyti tikrą maistą pa skatino kurtis atokiose vietovėse. Ten, kur ramybe kvepia oras, ten, kur protė

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

vių miškai, ten, kur tikrosios žmogaus šaknys. Tik tokioje aplinkoje pasijunti kaip tikruose savo namuose, pirštų ga liukus švelniai kutena maloni ramybė ir atsipalaidavimas. Gamtoje nėra lėkimo, beprasmio skubėjimo, kovos, čia gyvena ma ir visai nereikia prie nieko taikytis, te reikia atsiduoti natūraliai tėkmei. Viskas jau sukurta ir egzistuoja milijonus metų, tiesiog turime išmokti tai priimti.

GELBĖJIMASIS NUO PRAGAIŠTIES

Šiuo metu, kol Jūs skaitote šį straips nį, pasaulyje išnyksta kelios ekosistemos rūšys ir visa tai dėl griaunančios žmogaus veiklos, visa tai dėl to, kad ūkiuose būtų užauginta kuo daugiau galvijų, kad būtų pagaminta kuo daugiau prekių vartoto jams. Žemės ūkiai šiandien sunaudoja

Šiuo metu Lietuvoje kuriasi devynios įvairaus dydžio ekogyvenvietės ir gausy bė pavienių ekosodybų. Kuriamose eko gyvenvietėse gyvena apie 20–60 žmonių. Kuriamas ir jų tarpusavio palaikymo bei bendradarbiavimo tinklas. Lietuvoje tokio tipo gyvenvietės žengia pirmuosius žings nius, o Europoje tai ne naujiena, tokios gy venvietės jau seniai nieko nestebina. Besikuriančios tokio tipo gyven vietės prie Gaveikių ežero narė Violeta įsitikinusi, kad pavadinimas ,,ekogyven vietė“ nėra tinkamas apibūdinti tokiam gyvenimo būdui. Ji mieliau rinktųsi 27

Darnus vystymasis biauti. Susikūrusioms bendruomenėms lengviau pasiekti ko lektyvinių tikslų: įkurti nuosavą mokyklą, kultūros centrus, įvairią infrastruktūrą ir komunikacijos priemones.

KAIP RYŽTAMASI PALIKTI MIESTĄ?

lietuvišką atitikmenį, nes nelietuviškos kilmės žodis dažnai klaidina žmones, sunkiau suvokti termino turinį. Tačiau kol nėra sukurtas lietuviškas atitikmuo, vadinsime bendruomenes, pasirinku sias šį gyvenimo būdą ir susibūrusius gyvenv ietėje, graikiškos kilmės žodžiu. Ekogyvenvietė (ekologinė gyvenvie tė) – tai tokia gyvenamoji vieta, kur žmo nės gyvena ekologiškai, t. y. stengiamasi nekenkti nei aplinkai, nei sau. Šio tipo gyvenvietėje paprastai statomi ekologi niai pastatai, sodas, daržai nekasami, dir va nepurenama ir netręšiama, saugoma augalų ir gyvūnų įvairovė. Ekogyvenvie tės – tai susikūrusios bendruomenės, kurių tikslas gyventi darnoje su gamta ir socialiniu, ir ekonominiu požiūriu. Su sibūrusi bendruomenė stengiasi užsitik rinti nepriklausomą ir harmoningą gy venimo būdą. Kuriamose gyvenvietėse atstatomi jau buvę pastatai arba statomi nauji daugiausia iš natūralių medžiagų. Maistas vartojamas tik šviežias ir svei kas, dažniausia – užsiauginamas savomis rankomis ar surenkamas iš savo sodų ir daržų, laukų. Tausojanti žemdirbystė užtikrina, kad nekenkiama žemei. Sten giamasi įsikurti taip, kad sodyba jos šei 28

mininkus aprūpintų viskuo, ko reikia. Dažnai tai būna save išlaikančios sody bos. Kadangi ekologinės sodybos neįma nomos, jeigu už jos ribų vyksta tarša, to dėl reikalingi ir tokį pat gyvenimo būdą

propaguojantys kaimynai. Sodyba prie sodybos ir susidaro ekologinė gyvenvietė (ekogyvenvietė) arba ekokaimas.

EKOGYVENVIETĖS PASAULYJE

Pasaulyje tokio tipo bendruomenių esama pačių įvairiausių. Vienos jų yra visai nedidelės, o kitas sudaro net iki

3000 asmenų. Dažniausiai ekogyven viečių narius vienija bendros kultūri nės ir dvasinės vertybės. Besikuriančios tvarios kaimo bendruomenės pasirenka alternatyvias elektros, vandens ir nuote kų sistemas. Ekogyvenvietės kuriamos visame pasaulyje. Ko gero, didžiausia ekogyvenvietė formuojasi Rusijoje. Joje jau yra apie 3000 gyventojų. Europoje didžiausia gyvenvietė kuriama Italijo je (apie 1000 žmonių). Kitose Europos Sąjungos šalyse ekogyvenvietes sudaro dešimtys arba net šimtai žmonių. O štai kibucas – maža, save išlaikanti ben druomenė Izraelyje. Jie panašios filosofi jos vedami išvyko iš miestų daugiau nei prieš 60 metų. Susikūrusios ekogyvenvietės susi jungia į ekogyvenviečių tinklą ir pa deda vienos kitoms. Ekogyvenviečių tinklas suprastina dalijimąsi žiniomis, patirtimi, idėjomis, galbūt net tuo, ką užaugini. Organizuojami ekogyven viečių suvažiavimai, kur sprendžiami aktualiausi gyventojams klausimai, da lijamasi idėjomis, ieškoma paprastesnių būdų gyventi patogiau, gyventojai kei čiasi įrankiais, produkcija. Pagrindinis noras – siekti bendrų tikslų, bendradar

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Kas tie žmonės, atsisakę miesto teikiamų privalumų, pers pektyvų, butus miesto centre iškeitę į vienkiemio sodybą? Lina, Mantas ir Vytautas – jauni, drąsūs žmonės, prieš me tus palikę sostinę, įsikūrė vienkiemyje. Jie nutarė atsiriboti nuo miesto ir kurti savo pasaulį su kitokiomis vertybėmis. Šiandien jie gyvena gamtos ritmu, jie sukūrė gražius namus su dideliu daržu, kuriame viskas auginama tik pagal gamti nės žemdirbystės principus. „Viskoko“ sodybėlė – gamtos ir žmogaus darnios būties liudytoja. Čia daugybė gyventojų, net daržas yra šeimos narys, kurį reikia prakalbinti, pažinti ir tik tada gali tikėtis gero derliaus. Pasak Manto, bendruomenei, kurią jie kuria, labiausiai tiktų visiškai save išlaikančios bendruomenės apibūdinimas. Tokios bendruomenės kūrimo idėja atėjo savaime. Viskas pra sidėjo tada, kai Mantas pasiekė tokį mąstymo lygmenį, kai ga lėjo kritiškai arba, kitaip tariant, alternatyviai vertinti aplinką, santvarką, kurioje gyvena. Išties ateina toks metas, kai žmogus supranta, jog veikla, kasdienybė, dalykai, kuriais gyveni arba, kitaip sakant, kuriuose pastoviai „verdi“, tėra tuščias, nuo kaž kieno malonės priklausantis dalykas. „Tereikia labai paprastai savęs paklausti: „Kas yra laisvė? Kas yra laimė? Kada aš šyp sausi ir esu laimingas, o kada jaučiuosi nebūtinai blogai, bet nevisavertiškai?“ Štai visi klausimai ir atsakymai į juos, sutei kę drąsos ir ryžto keisti kasdienybę ir prisiminti bei iškelti į dienos šviesą civilizacijos užgniaužtus prigimtinius poreikius: kasdien matyti tai, kas gražu, kas žydi, užuosti tikrą, gaivų ir kvapnų orą“, – teigia vienas ekogyvenvietės kūrėjų. Manto manymu, vieno recepto visiems ieškantiems kitokio gyveni mo tikrai nėra, drąsa ir ryžtas pakeisti gyvenimą ateina savai me, svarbiausia – nesustoti mąstyti ir stengtis matyti viską ir kitaip, ne vien taip, kaip mums rodo televizija, tvirtina žinias klaida ar visuotinai priimtų tiesų rinkiniai. Pakeitus požiūrį ateis ir konkretūs bei aiškūs veiksmai, kaip toliau gyventi. Vie nam tai gali būti kaimas, kitam galbūt nenutrūkstama kelionė kažkur, nesvarbu – žmonės, sužinoję paslaptį, atradę ir pažinę savo prigimtinius poreikius, žinos, kaip toliau elgtis.

Ekogyvenvietėse namai statomi tik iš natūralių medžiagų, dažniausia – iš šiaudų ir molio.

ATSISVEIKINAME SU MIESTU... O KAS TOLIAU?

Gražios idėjos, kilnūs siekiai, bet daugeliui kirba vienas klausimas: „Na gerai, palieku darbą, miestą ir išvažiuoju į kaimą, o kas toliau? Iš ko man reikės gyventi?“ Pasak Manto, jeigu žmogui kyla tokie klausimai, vadinasi, Jūs tiesiog dar ne pasiruošęs žengti šio žingsnio. Žmogui reikia išgryninti min tis ir pasiekti aiškią, ramią būseną, o tada jau paklausti savęs: ,,O ko gi man tikrai reikia, kad būčiau laimingas?“ Mantas įsitikinęs, kad tai vienintelis klausimas, į kurį atsakę, žmonės tiesiog supranta, kad išgyvenimas (arba kitaip pragyvenimas) tai nėra geras automobilis, patogūs, nauji baldai ar preciziškai idealiai išdažytos ir išdekoruotos mažos dėžutės sienos – vis kas yra kur kas paprasčiau. Atsisakius civilizacijos sukurtų patogumų, mėgaujamasi natūralumu. 29

Darnus vystymasis

Kasdienybė – tai mėgavimasis žmogaus ir gamtos bendryste.

KO ATSISAKOMA IR KAS PUOSELĖJAMA?

Suradę prieglobstį gamtoje, žmo nės atsisako daugybės mums įprastų ir privalumais vadinamų dalykų. Jie nesijungia prie bendrų elektros tinklų, ekogyvenviečių gyventojai atsisako šal dytuvų, skalbyklių, džiovyklių ir kitų civilizacijos dovanų, be kurių dauguma jau nė neįsivaizduoja savo kasdienybės. Į pirmą planą iškeliamas bendruomeniš kumas, žmonių santykiai, bendravimas.

Civilizacija sukūrė daugybę instrumen tų, kurie turėtų palengvinti mums gyve nimą. Bet čia slypi didžiulis paradoksas: mes dirbame, kad uždirbtume pinigų ir įsigytume daiktų, padėsiančių sutaupyti laiko. Taip, mes juos įgyjame, bet laiko nepadaugėja. Mes neturime laiko sau, šeimai, draugams ir artimiesiems. Mes gyvename tarp daugybės žmonių, jie čia pat – už sienos, bet mes nežinome jų vardų, pomėgių. Didžiosios per civiliza ciją įsisenėjusios ligos – susvetimėjimas, besaikis vartotojiškumas, globalizacija.

Pagyti nuo šių ligų padeda gyvenimas gamtos ritmu. Ekogyvenvietėse akcentuojamas ben druo meniškumas. Žmonės bendrauja, kartu dirba, padeda vieni kitiems, kuria, dalijasi ištekliais. Atsiribojama nuo be saikio ir beprasmio vartojimo. Pasak Manto, kuriamos bendruome nės tikslas – visiškai save išlaikyti. t. y. pasigaminti ar sukurti viską, ko reikia: maistą, drabužius, energiją, dvasinę ra mybę ir pasitenkinimą. Iš tiesų labai svar bu pabrėžti vieną svarbų dalyką: ekoben

druomenė – tai nebūtinai viename plote gyvenančių kaimynų bendruomenė. Ti kra save išlaikanti bendruomenė nebūti nai turi turėti apibrėžtas teritorines ribas. Pavyzdžiui, vienas žmogus turi puikių daržovių, vaisių, mėsos, kiaušinių, pieno produktų, bet nemoka ar dėl kažkokių kitų priežasčių negali pasistatyti namo. O štai kitas panašiai mąstantis žmogus – puikus meistras, bet prastas sodininkas. Kodėl tiesiog nepasidalijus ir nepasikei tus turimais resursais? Štai toks modelis, anot Manto, yra tikras bendruomenišku mo pavyzdys. ,,Eksperimentuojame ir kuriame bendruomenę, visiškai save išlaikančias sodybas visiems prieinamais ir vienodai gamtos dalijamais resursais. Kuriame santykius ne tik bendruomenės vidu je, geografinėje erdvėje, bet ir darnią simbiozę su visa mus supančia aplinka: gamta, dabartine ekonomine ir socialine santvarka ir t. t. Kuriame erdvę ir ryšius, kurie leis mums gyventi oriai ir darniai, neniokojant, neteršiant, nekankinant savęs ir kitų“, – teigia ,,Viskoko sodybė lės“ gyventojas.

LAIMĖ ATRASTI TIKRĄJĄ LAISVĘ

Didžiausia laimė žmogui – rasti savo vietą po Saule. Kai stovi basomis kojo mis ant žaliuojančios pievos ir jauti tavi mi srūvančią gyvybinę jėgą, kai plaučiai prisipildo tyro oro, išsilaisvina ir atsive ria kūrybinė energija. Tas laisvės jutimas atneša didžiausią dovaną – pojūtį, kad gyveni teisingai. Jau nekankina nerimas, kad kažkas negerai, kad kažką prarandi, kasdien vis daugiau netenki. Kasdiena tampa vis kitokia. Žmonės grįžta prie to, nuo ko kažkada bėgo, o gal nebėgo, tiesiog nejučia nutolo. Miestas sukuria laisvės iliuziją, o iš tikro įkalina narvely je. O gamta dovanoja tikrąją laisvę ir kū nui, ir sielai. Vėl reikšmingi tampa maži, bet kartu labai svarbūs dalykai – saulės tekėjimas, ryto drėgmė, vėsa, atkeliau janti per laukus, rūkas, glostantis veidą, paukščio čiulbesys. Atsisakoma visai ne daug, palyginti su tuo, kiek atrandama. Už pagalbą rengiant straipsnį dėkojame „Viskoko sodybėlės“ kūrėjui Mantui Baršiui, ekogyvenvietės prie Gaveikių ežero kūrėjai Violetai Ardickienei, taip pat Nerijui Areškai ir tinklalapio www. ekogyvenvietes.lt kūrėjams.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

AplinkosaugA

UŽUODŽIAMA TARŠA Almantė Kazlauskaitė

Apie orą kalba visi: nuo mokslininkų iki dviem nieko bendro neturinčių žmonių, kuriems reikia palaikyti pokalbį. Nieko stebėtino: oras – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau nors apie jo svarbą ir būtinybę rūpintis kokybe kalbame kasdien, turbūt retai kada susimąstome, kad prie oro taršos prisideda ne tik baisūs fabrikų kaminai, išmetamųjų dujų dūmuose paskendęs ir vis didėjantis transporto srautas, bet ir kiekvienas iš mūsų.

Jeigu galvojate, kad į darbą važiuo damas viešuoju transportu, o iš jo grįž damas pėsčiomis tausojate orą, esate ne visiškai teisus: jūs vis tiek prisidedate prie oro gadinimo. Aplinkosaugininkai sako, kad buityje žmogus naudoja dau gybę dalykų, kurie orą užteršia tiesiog... kvapais.

DEZODORANTAI GADINA ORĄ

Purškiamas dezodorantas, oro gai viklis, smilkalai – visi šie produktai parduodami tam, kad pagerintų orą ir pamalonintų nosį, tačiau kartu su jais į

orą išmetama nemažai teršalų. Pavyz džiui, oro gaiviklis arba plaukų lakas – tai aerozolis. Šiose dujose gausu lakiųjų medžiagų, padedančių kvapui pasklisti aplinkoje. Tačiau lakiosios medžiagos – butanas, izobutanas, propanas – ne tik pasklinda po orą, bet ir įsigeria į aplin kui esančius audinius, nusėda ant pavir šių. Medikų teigimu, didelė šių medžia gų koncentracija gali neigiamai paveikti žmogaus centrinę nervų sistemą. Panašų poveikį turi ir smilkalai. Mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu buvo tiriamas oras smilkalus naudo jančioje šventykloje ir šalia jos, gatvėje.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

AplinkosaugA

Paaiškėjo, kad policiklinių aromatinių angliavandenilių koncentracija tiriamo se vietose skyrėsi 19 kartų. Daugiau ter šalų, pasirodo, rasta šventyklos viduje, o ne šalia esančioje gatvių sankryžoje. Kvapiosios žvakės irgi neprisideda prie oro taršos prevencijos – jos išskiria acetaldehidą, formaldehidą ir naftaleną.

ŪKININKAI – DIDŽIAUSI TERŠĖJAI

Tai, kad kaime grynesnis oras, – dar vienas faktas, su kuriuo, esant tam tik roms sąlygoms, galima nesutikti. Pavyz džiui, pavasarį, kai kaimo vietovėse de ginama pernykštė žolė, oras labai stipriai

užteršiamas aerozolio dalelėmis – juo Dar didesnes problemas oro taršai dąja anglimi ir organiniais junginiais. kelia fermos. Nekalbant apie nosį rie Vilniaus fizinių ir technologijos mokslo čiančius kvapus, kuriuos turi uostyti centro mokslininkas Vidmantas Ulevi fermų darbuotojai ir aplink jas gyve čius sako, kad oro tarša deginant žolę nantys žmonės, gyvulių fermose susi kaupiančios išma nėra tik lokacinė – Lietuvos oras gali Gyvulių fermose susikaupiančios tos išskiria į orą būti sugadintas išmatos išskiria į orą amoniaką, amoniaką, sieros net jeigu žolė dega sieros vandenilį, anglies dvideginį vandenilį, anglies Rusijoje ar Ukrai ir kitus oru plintančius mikroorga- dvideginį ir kitus noje. „Šiems tyri nizmus. oru plintančius mi k roorga niz mams naudojome palydovų informaciją, ją apibendrino mus. Europos Komisija yra paskaičia me. Oro teršalai, esant tam tikroms oro vusi, kad per metus žemyne į orą išme masių judėjimo trajektorijoms, gali būti tamas milžiniškas reaktyviojo azoto pernešami didžiuliais atstumais“, – tei kiekis, kuriam daugiausia įtakos turi gia fizikas. fermos, kontinentui kainuoja apie 1,1 trln. Lt. Be nepatrauklios ekonominės pusės, mokslininkai skaičiuoja, kad re aktyvusis azotas gali sutrumpinti euro piečių gyvenimą iki 6 mėnesių. Be to, dėl jo Europos miškai į atmosferą išspindu liuoja vis daugiau vadinamųjų šiltnamio dujų, kurios skatina klimato atšilimą.

KVAPŲ KONTROLĖ

Nors gali pasirodyti, kad sunku iš matuoti oro taršą kvapais, tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje ji yra reguliuoja ma. Žinoma, pirmiausia kvapų kontro lės reikia aplinkui pagrindines teršėjas – fermas – gyvenantiems žmonėms.

Vienas iš būdų, kaip sumažinti kvapų emisiją, – palaikyti švarą ūkių fermose, kontroliuoti vėdinimo intensyvumą ir patalpos oro temperatūrą. 34

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Visoje Europos Sąjungoje egzistuoja vienoda kvapų intensyvumo matavimo sistema. Pagal fermoje paimtą oro mėgi nį Visuomenės sveikatos centras kvapų koncentraciją nustato kelių žmonių uos le. Ji matuojama kvapų vienetais (OU) 1 m3 oro. Skaičiuojama, kad kvapai susideda iš daugiau kaip 200 substancijų. Tarp jų ypač gausu organinių rūgščių, amonia ko ir fenolio. Fermose ir aplink jas kvapų emisi ja priklauso nuo daug skirtingų veiks nių: auginamų gyvulių rūšies, laikymo būdo, šėrimo, mėšlo laikymo ir naudo jimo. Poveikis kaimynams taip pat gali skirtis nuo kvapų pobūdžio, atstumo, oro sąlygų, vietovės topografijos, emi sijos intensyvumo ir netgi kaimynų to lerancijos. Daugelyje Europos Sąjungos šalių yra kvapų sklidimo normos, pagal ku rias nustatytas leistinas atstumas tarp fermos ir gyvenamųjų namų. Tačiau yra ir kitų, paprastesnių būdų, kaip suma žinti kvapų emisiją. Specialistų tvirti nimu, pirmiausia reikia palaikyti švarą ūkiuose, kontroliuoti vėdinimo intensy vumą ir patalpos oro temperatūrą. Tačiau Azijoje ir Afrikoje sparčiai augant mėsos poreikiams ir dėl to vis labiau intensyvinant gyvulininkystę, taip pat Europoje ieškoma naujų būdų kvapų emisijai mažinti. Mokslininkai jau yra sukūrę biologinius filtrus iš pa talpos šalinamam orui valyti. Tačiau tai dar pakankamai brangios technologijos: pavyzdžiui, vienai kiaulės vietai reikia skirti apie 30 Lt investicijų.

PAVOJUS IR GAMTAI, IR ŽMONĖMS

Nors kvapų tarša iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nekalta, tačiau, specialistų ja astmos priepuolių rizika, suaktyvėja tvirtinimu, iš tiesų po nematomu šydu imuninė sistema. Aplinkos ore esant slypi pavojus žmogaus sveikatai. 400 μg/m³ ozono koncentracijai – yra Ekologiją puoselėjančios Eglės Ja prislopinama centrinė nervų sistema nuškevičiūtės, viešosios įstaigos „Bend ir sutrinka akies raumens funkcijos, o ruomenių santy esant 800 μg/m³ kių konsultantai“ Pavasarį, kai kaimo vietovėse de- ozono koncentra direktorės, tei cijai – prasideda ginama pernykštė žolė, oras labai audinių uždegi gimu, dėl dide lės azoto oksidų stipriai užteršiamas aerozolio da- minė reakcija“, – (NO2) koncentra lelėmis: juodąja anglimi ir organi- pavojus vardija ji. cijos didėja žmo niais junginiais. Panašias iš gaus plaučių jau vadas pateikia ir trumas kitiems oro teršalams. Europos institucijos: aplinkos agentū „Aplinkos ore ozono koncentracijai ros teigimu, kietosios dalelės ir pažemio pasiekus 100 μg/m³ pasireiškia galvos ozonas yra visuotinai pripažįstami kaip skausmas, o esant 200 μg/m³ padidė kenksmingiausi sveikatai oro teršalai.

Be to, nereikia pamiršti, kad žmo gus – ne vienintelis gyvas padaras, kenčiantis nuo kvapų. Oro tarša kva pais atsiliepia ir mus supančiai aplin kai – žemės ūkio pasėliams, miškams ir sodams, rūgštieji lietūs sukelia dirvos rūgštėjimą, pastatų, istorinių objektų nykimą, eutrofikaciją ir daugybę kitų neigiamų efektų. Vis dėlto, anot fiziko V. Ulevičiaus, palyginti su kitomis šalimis, Lietuva – pakankamai neužteršta erdvė. „Pavyz džiui, kokiame nors Europos didmies tyje bendra dalelių koncentracija yra 20 tūkst. dalelių kubiniame centimetre, o mūsų stotyje Preiloje – tik apie tris tūks tančius“, – kol kas ramina jis. 35

AplinkosaugA

PATIRTIS IŠ SVETUR:

tinka baldinėms spintelėms. Viskas tiks liai apgalvota, nuo konteinerių dydžių iki jų atsiveriamų dangčių. Tokiu būdu atliekos tolygiai išvežamos į rūšiavimo punktus. Tuo tarpu organinės atliekos ve žamos į tam tikslui skirtas vietas, kur laikomos konteineriuose kaip kompos tas, o vėliau naudojamos trąšoms ir jų gamybai. Popieriaus atliekos taip pat keliauja į popieriaus ir kartono per dirbimo vietas ir ten vėl paverčiamos popieriumi. Ta pati procedūra tinka ir plastiko atliekoms plastiko perdirbimo gamyklose. Nerūšiuojamos atliekos ke liauja į tuo besirūpinančią įmonę, kuri šias atliekas įvelka į specialius maišus ir laidoja kalnų teritorijoje. Kruopščiai išrūšiavus visas atliekas, nerūšiuojamų belieka labai mažai, taigi gamta teršia ma minimaliai.

GamtA

KAIP ŠIUKŠLES RŪŠIUOJA ITALAI Daiva Niccolini Iš patirties galiu pasakyti, kad Šiau rės Italijoje diferencijuotas šiukšlių su rinkimas – tai ypač gerai sustyguota paslauga. Įmonė, užsiimanti šia veikla, nuosekliai numatė ir įgyvendino visus atliekų tvarkymo etapus, nuo įvairia pusiškai skleidžiamos informacijos apie šiukšlių rinkimą iki gyventojų aprūpini mu šiukšlių rinkimo maišais ir kontei neriais.

INFORMUOJA VISUOMENĘ

Pirma, kas reikalinga efektyviam visuomenės informavimui apie diferen cijuoto šiukšlių rinkimo principus, – tai specialus leidinys, kuriame preciziškai sužymėtos visos galimos maisto pakuo tės ir jų rūšys. Leidinys suskirstytas į ke lis skyrius: popierius, plastikas, stiklas, metalas, nerūšiuojamos atliekos, orga ninės atliekos. Čia paaiškinta, kokio šva rumo turi būti išmetama atlieka ir kodėl egzistuoja poreikis rūšiuoti atliekas.

APRŪPINA MAIŠELIAIS

Šį informacinį darbą atlieka tam paruošti žmonės, kurie nustatytu laiku apsilanko namų bendrijoje, išaiškina diferencijavimo mechanizmą bei atsako į įvairius kylančius klausimus. Ypatin ga reikšmė teikiama organinėms atlie 36

koms. Tam tikslui įmonė gyventojams išdalija specialius popierinius maišelius (arba ryžių maišelius) ir nedidelius plas tikinius konteinerius. Popieriniu (ryžių) maišeliu išklojamas konteineris ir ten yra metamos organinės atliekos. Mai šeliui prisipildžius, jis išnešamas į lauke stovintį stacionarinį konteinerį. Šis, savo ruožtu, išvežamas tam tikru laiku. Kitos atliekos, tokios kaip popierius, renka mos į specialius maišus namuose, pas kui išnešamos bet kuriuo metu į kieme esantį stacionarinį konteinerį. Metalo ir plastiko atliekos renkamos į vieną plas tikinį maišą, duotą šiukšlių surinkimo bendrovės ir jis išnešamas vieną kartą per savaitę tam tikrą paskirtą dieną prie namo, nuo kurio išvežamos kitą rytą.

BALDININKAI SIŪLO SPECIALIAS SPINTELES

Žinoma, atliekų sandėliavimas na muose užima papildomos vietos. Todėl Italijos baldų gamintojai taip pat labai operatyviai reagavo į diferencijuoto šiukšlių surinkimo problemą. Renkantis baldus siūlomos specialios spintelės su ištraukiamaisiais mechanizmais, kurios leidžia efektyviai ir tiksliai sandėliuo ti atliekas. Bendrovės siūlo tam tikslui skirtus plastikinius konteinerius, kurie

UGDOMI NUO MAŽENS

Italijos šiaurinėje dalyje šiukšlių su rinkimas tobulai sutvarkytas. Tam tar nauja visa sistema: jau mokykloje vaikai mokomi skirstyti atliekas valgykloje, apie tai jie informuojami įvairiausiais būdais, pavyzdžiui, skaitydami knygas mokiniai naudoja skirtukus, kuriuose surašyta, per kiek laiko įvairios atlie kos suy ra ir sunyksta žemės sluoksnyje. Taigi dar vaikystėje ugdomi įpročiai rū šiuoti atliekas. Miestuose gyventojai taip pat skati nami rūšiuoti: parkuose stovi po kelių rūšių šiukšliadėžes (popieriui, plastikui ir nerūšiuojamoms atliekoms). Taigi, kur tik įmanoma, sudarytos palankiau sios sąlygos šiai svarbiai švarinimosi mi sijai atlikti. Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje šie svarbūs įpročiai, padėsiantys išsaugoti neužterštą aplinką, bus ugdomi ir skati nami nuo pat mažų dienų...

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

TAUSOJANTIS VARTOJIMAS – KAI JAUČIAME SAIKĄ IR ATSAKOMYBĘ

GamtOSAUGA SVETIMŽEMIAI GYVŪNAI LIETUVOJE

APLINKOSAUGA PLASTIKO EPOCHA. KĄ PALIKSIME PO SAVĘS?

gAmtosauga

Svetimžemiai

gyvūnai Lietuvoje Remigijus Karpuška

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie svetimžemes augalų bei gyvūnų rūšis Lietuvoje. Vienos jų agresyvios ar neturėdamos natūralių priešų greitai įsigali mūsų krašte ir pamažu išstumia panašias vieti nes rūšis, kitos savo veikla sukelia daug nepatogumų ir net finansinių nuostolių, trečiosios tiesiog atranda savo nišą ir puikiai sugyvena su vietiniais kaimynais, o yra ir tokių, kurios nepritampa mūsų krašte ir čia gyvuoja tik trumpą laiką ar būna labai ribotai paplitusios.

Apie svetimžemius ir invazinius au galus Lietuvoje buvo rašoma praeitame žurnalo numeryje, todėl dabar norėčiau supažindinti su kai kuriais svetimže miais ar net invaziniais gyvūnais, jų išplitimo istorijomis ir daroma žala. O prieš pradėdamas šią pažintį norėčiau priminti, kas tai yra svetimžemiai gyvū nai ir kurie iš jų vadinami invaziniais ir kodėl.

KAS YRA SVETIMŽEMIAI GYVŪNAI?

Svetimžemiai gyvūnai – tai atsitik tinai arba kuriuo nors tikslu įvežti ar kuriuo nors kitu būdu į jiems nebūdingą vietovę, kurioje anksčiau jie negyveno, patekę gyvūnai. Svetimžemiai gyvūnai, kurie įsigali naujoje aplinkoje, sparčiai plinta ir kelia pavojų panašią nišą už imančioms vietinėms gyvūnų rūšims, aplinkai ar net šalies ekonomikai, va dinamos invazinėmis gyvūnų rūšimis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. D1663 (Žin., 2009, Nr. 135-5904) Lietuvoje invazinėmis gyvūnų rūšimis oficialiai pripažinti žinduoliai – mangutas (Nyctereutes procyonoides), kanadinė audi nė (Mustela vison) ir ondatra (Ondatra zibethica), žuvys – nuodėgulinis grun dulas (Perccottus glenii) ir grundalas rubuilis (Neogobius melanostomus), vėžiagyviai – rainuotasis (Orconectes limosus) bei žymėtasis (Pacifastacus leniusculus) vėžiai, apželtkojis krabas (Eriocheir sinensis), spygliuotoji vandens blusa (Cercopagis pengoi), ežerinė mizi dė (Paramysis lacustris), kietašarvė šo niplauka (Pontogammarus robustoides) ir jūros gilė (Balanus improvisus), o iš moliuskų – dreisena (Dreissena polymorpha). Būtent apie keletą iš šių invazi nių gyvūnų ir norėčiau šiek tiek plačiau papasakoti.

MANGUTAS

Vienų vertinamas, kitų peikiamas, tačiau į oficialų invazinių rūšių sąrašą įtrauktas mangutas (Nyctereutes procyonoides) – šuninių šeimos žinduolis, kuris labiau panašus į meškėną nei į šunį. Šie gyvūnai kilę iš rytinės Azijos dalies, dėl to dar vadinami usūriniais šunimis (ape liuojant į Rusijos Usūrijos regioną). Nuo 1927 iki 1957 m. mangutas plačiai intro dukuotas buvusioje TSRS teritorijoje dėl vertingo kailio. Azijinėje TSRS dalyje jis nepaplito, o europinėje – prisitaikė ir gausiai išplito. Plitimas pasiekė Suomiją, 38

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

gAmtosauga

Mangutas (Nyctereutes procyonoides) Švediją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją ir Rumuni ją. Manoma, kad į Lietuvą jie paplito iš Baltarusijos, kur buvo specialiai įvežti ir paleisti 1936 m., o vėliau – ir iš Latvijos, kur buvo introdukuoti 1948 metais. Lie tuvoje mangutai pirmiausia buvo paste bėti Ignalinos ir Utenos rajonuose 1948 m. ir per 12 metų išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Tai žemės perinčių paukš čių, varliagyvių ir roplių naikintojas, o taip pat vienas iš pagrindinių pasiutligės bei trichineliozės platintojų. Galima pa sidžiaugti, kad pastaruoju metu mangu

tų skaičius Lietuvoje šiek tiek sumažėjo, nes juos leidžiama medžioti ištisus me tus. Tačiau visiškai išnaikinti nepavyks ta, nes jis vislus (veda iki 13 jauniklių), puikiai plaukioja, neišrankus maistui ir ekologiškai plastiškas, greitai prisitaiko prie įvairių gamtinių sąlygų.

KANADINĖ AUDINĖ

Gražuolė brangiakailė kanadinė au dinė (Mustela vison) kilusi iš Šiaurės Amerikos, paplitusi Aliaskoje, Kanadoje ir didžiojoje pagrindinės JAV dalies teri torijoje. Į Europą atvežta XIX a. pabaigoje

auginimui fermose. Pabėgusios iš jų, au dinės daug kur įsiveisė ir laisvėje. Dabar laisvų kanadinių audinių yra Centrinėje ir Vakarų Europoje bei Skandinavijos šalyse. Nuo 1928 m. buvusioje Tarybų Sąjungoje kanadinės audinės buvo augi namos fermose, o nuo 1933 m. pradėtos išleidinėti į laisvę. Iš pradžių buvo pa leidžiamos fermose išaugintos audinės, bet netrukus toliau platinami ir gamtoje sugauti žvėreliai. Nuo 1930 m Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos auginti prof. Tado Ivanausko iniciatyva Obelynės (ne toli Kauno) zoofermoje. 1950 m. čia išau

Kanadinė audinė (Mustela vison)

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

gintos 37 audinės buvo paleistos į laisvę (Utenos ir Zarasų rajonuose). Kitas žvė relių židinys susidarė Nemuno žemupyje ir deltoje, kur audinės pateko per karą iš buvusių Karaliaučiaus (dabar Kalinin grado) srities zoofermų. Šis gyvūnas lengvai išstumia vietines rūšis. Būtent su kanadinės audinės pliti mu siejamas spartus europinės audinės nykimas. Lietuvoje nuo seno gyvenusi europinė audinė dabar jau nebeaptinka ma ir įrašyta į Lietuvos raudonąją kny gą kaip išnykusi rūšis: paskutinį kartą maždaug prieš trisdešimt metų pastebė ta Pietų Lietuvoje. Kanadinė audinė žinoma kaip paukščių lizdų plėšrūnė – esant didelei kanadinių audinių gausai, nuo jų dažnai nukenčia vandens paukščiai, kartais au dinės išžudo ištisas perinčių kirų, žuvė drų kolonijas. Prieš keletą metų būtent šie žvėreliai gerokai praretino Žuvinto biosferos rezervate gyvenančių paukš čių gretas – ties ežero sala įsikūrusioje paukščių kolonijoje buvo suskaičiuota pusė tūkstančio per naktį lizduose iš pjautų suaugusių rudagalvių kirų. Ir ne maistui – absoliuti dauguma sparnuočių perkąstomis galvomis taip ir liko negyvi ant jauniklių ar nebaigtų perėti kiauši nių. Kiti, dar gyvi, bet pažeistu stuburu ar kaklais, pasmerkti lėtai mirčiai. Žuvo ir jų palikuonys. Tad štai kokia kanadi nės audinės apsilankymo kaina.

ONDATRA

Kaip ir minėtieji mangutas ir kana dinė audinė, ondatra (Ondatra zibethi-

Dreisena (Dreissena polymorpha) ca) į Lietuvą atkeliavo dėl vertingo kai lio. Iš Šiaurės Amerikos kilusi ondatra į Europą (buvusią Čekoslovakiją) atke liavo 1905 metais ir šiuo metu paplitusi bei veisiasi visoje Europos teritorijoje. Lietuvoje introdukuota nuo 1954 m. iš Archangelsko į Lietuvą atvežus 82 onda tras. Rausdamos urvus vandens telkinių pakrantėse kasmet pridaro didelių eko nominių nuostolių hidrotechniniams įrenginiams: užtvankoms, kanalams, drėkinimo ir apsaugos nuo potvynių sistemoms. Be to, kartu su ondatromis į Lietuvą pateko ir naujų parazitų rūšių.

Tačiau reikia įvertinti ir tą faktą, kad on datros – vertingi kailiniai žvėreliai, ku rių kaimynystėje sėkmingai peri įvairios antys, laukiai, kirai, vandeninės vištelės.

DREISENA

O štai vienintelis į oficialų invazinių gyvūnų sąrašą įtrauktas moliuskas drei sena (Dreissena polymorpha) iš Juodo sios, Kaspijos bei Aralo jūrų į Europą at keliavo savarankiškai, tačiau taip pat su žmogaus pagalba – dreisenos po pasaulį plinta keliaudamos laivų balastiniame vandenyje, kuris įsiurbiamas vienoje

Ondatra (Ondatra zibethica)

gAmtosauga jūroje ir neretai išpilamas jau kitoje. Iš pradžių šis moliuskas paplito Europo je, o XX a. įvežtas ir į Šiaurės Ameriką. Šiuo metu tai viena žinomiausių inva zinių rūšių pasaulyje, kuri labai neigia mai veikia vandenų biologinę įvairovę bei sukelia didelių problemų pramonei, užteršdama ir užkimšdama įsiurbia muosius vamzdžius vandens pumpavi mo vietose. O ką jau kalbėti apie tai, kad ten, kur dreisenomis nuklotas vandens telkinio krantas, žmogus basas jau ne pasivaikščios ir neišsimaudys, nes tuoj pat į aštrius moliusko kiauto kraštus su sipjaustys pėdas.

KOLORADO VABALAS

Laivais Europą, o kartu ir Lietuvą pasiekė ir vienas iš labiausiai žinomų bulvių, baklažanų ir kitų bulvinių au galų kenkėjų – kolorado vabalas (Leptinotarsa decemlineata). Ir nors šie vabalai nėra įrašyti į invazinių gyvūnų sąrašą, tačiau jų daroma žala gana ženkli – tiek suaugėliai vabalai, tiek jų lervos grau

žia lapus, palikdami vien gyslas ir taip sunaikindami derlių. Tačiau bulviniai augalai ne visuomet buvo jų maisto šal tinis. Galbūt dabar sunku patikėti, ta čiau tai žmogus kolorado vabalus supa žindino su dabar jau taip mėgstamais augalais – okupuodami ir bul vėms auginti pritaikydami vis naujus į vakarus nu tolusius žemių plotus, amerikiečiai 1855 m. pasiekė kolorado va balų namus – centrinę Meksiką. Čia vabalai greitai adap tavosi prie naujų augalų ir bulvės tapo pagrindiniu jų mais tu. Tuomet jie ėmė sparčiai plisti priešinga kolonizacijai kryptimi – daržais ir bulvių laukais jie sparčiai patraukė į Amerikos rytus. Kasmet migruodami 1874 m. pasiekė Atlanto vandenyno krantą. Beje, kolo rado vabalo pavadinimas visiškai neat spindi jų kilmės – šis pavadinimas prili

Kolorado vabalas (Leptinotarsa decemlineata)

po 1865 metais, kai Amerikoje pasklido gandai, kad Kolorado valstijoje bulvių vabalų (iki tol jie buvo vadinami „de šimtdryžiais ietininkais“, „dešimtjuos čiais bulvių vabalais“, „bulvių vaba lais“ ir „naujaisiais bulvių vabalais“) prisiveisę neregėta gausybė. Gandai išsikraipė taip, kad žmonės jau buvo įsitiki nę, kad vabalų gimtinė yra Kolorado valstija ir bulvinius vabalus pra dėjo vadinti kolorado vabalais. Kolorado vabalų plitimas sukė lė didelę baimę užjūrio valstybėse ir beveik visos valstybės uždraudė impor tines amerikietiškas bulves. Ta čiau Europos bulvių laukus kolorado vabalai pasiekė Pirmojo pasaulinio karo metu, kai kartu su ginklais bei maisto atsargomis juos netyčia įvežė Amerikos karinės pajėgos. Pirmiausia jie pasirodė netoli Bordo (Bordeaux) 1922 m., Pran cūzijoje, ir iš čia kolorado vabalai paskli do po visą Europą. Lietuvoje pirmą kar tą vabalas aptiktas 1956 m. Įdomu tai, kad iš pradžių šie vabalai Lietuvoje buvo savotiškai saugomi dėl neįprastų spalvų, tačiau, įvertinus jų daromos žalos mas tą, nuomonė buvo pakeista ir pradėtas jų naikinimas. Net premijos buvo skiria mos už sugautus ir į specialius punktus pristatytus vabalus.

RAINUOTASIS VĖŽYS

Dar kiek kitokia oficialiai invaziniu pripažįstamo rainuotojo vėžio (Orconectes limosus) Lietuvoje atsiradimo istorija. Niekas nesiima teigti, kuriuo būtent keliu į mūsų šalies vandenis pateko ši prie eko logiškai agresyviausių invazinių vėžių priskiriama rūšis. Šių vėžių gimtinė yra rytinė Amerikos pakrantė. Introdukavus vėžių marui ir aplinkos taršai atsparių vėžių rūšį tikėtasi apsaugoti Europos vandens telkinius nuo šios pavojingiau sios vėžių ligos. Perkelti į Europą, rainuo tieji vėžiai greitai paplito Centrinės Euro pos vakarų ir šiaurės šalyse, o Lietuvoje pirmą kartą pastebėti 1994 m vakarinėje šalies dalyje. Po kelerių metų pastebėti Baltosios Ančios ir Šešupės upėse, ku rios į Lietuvą įteka iš Lenkijos. Manoma, kad vidaus vandenyse jie paplito, kai dėl žinių stokos žmonės neteisėtai vykdė šios rūšies vėžių perkėlimus, taip pat dėl natūralaus plitimo, kai ikrelius atnešti galėjo antys bei kiti vandens paukščiai. Mūsų šalies vandenyse rainuotasis vė 42

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Rainuotasis vėžys (Orconectes limosus) žys smarkiai konkuruoja su vietinėmis vėžių rūšimis ir ilgainiui jas išstumia. Tam įtakos turi tai, kad rainuotieji vėžiai pakantesni užterštam vandeniui, mažiau reiklūs gyvenamajai aplinkai, išgyvena lėtesnės tėkmės uždumblėjusiose upėse ir ežeruose su uždumblėjusiu dugnu, kur dėl deguonies stygiaus ir vandens taršos kitų rūšių vėžiai neišgyvena. Be to, prieš penkiasdešimt metų išplitęs vėžių maras išnaikino labai daug plačiažnyplių vėžių, o rainuotasis vėžys jam atsparus. Ir nors šiuos parazitinius vėžius galima gaudyti visais įmanomais būdais ištisus metus bei griežtai draudžiama perkelti į kitus vandens telkinius, jų išnaikinti beveik neįmanoma.

legaliai egzotinių gyvūnų parduotuvė se įsigiję iš pirmo žvilgsnio patikusį gy vūną, po kurio laiko nustemba pamatę, kad tas užaugo daug didesnis nei tikė josi ar jo išlaikymas jau per brangus. Ir tuomet dėl šių ar atsiradus kitoms prie žastims augintinio (o kartu ir proble mos) atsikratoma paprasčiausiu būdu – jis nuvežamas į gamtą ir paleidžiamas. Tuomet ir sąžinė rami – matot, aš jam suteikiau laisvę, paleidau į gamtą, čia jis puikiai jausis. Bet ar iš tiesų taip yra? Ar ten gera gyventi paleistajam gyvūnui ir visiems kitiems gyvūnams aplink? Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Kad

ir situacija su raudonausiais vėžliais (Trachemys scripta elegans), kuri liečia ir Lietuvos gyvūnų auginimo namuose mylėtojus. Prieš kurį laiką gyvūnų par duotuvėse buvo pardavinėjami maži ir dailūs raudoniausiai vėžliukai, kuriuos galima patogiai auginti akvariumuose. Ir žmonės juos mielai pirkdavo sau ar savo vaikams, net nepagalvodami, kad šios rūšies vėžlys gali užaugti iki 30 cm ilgio, kad tuomet jam jau reiks didelio akvariumo, kad juo rūpintis gali tekti net 50 metų. Ir tuomet šių vėžlių tiesiog atsikratoma juos paleidžiant į upes, ežerus ir kitus vandens telkinius. Ta čiau raudonausiai vėžliai įtraukti į 100 pavojingiausių invazinių pasaulio rūšių sąrašą ir šiuo metu jais jau yra uždraus ta prekiauti. Natūraliai raudonausis vėžlys aptinkamas Šiaurės Amerikoje, o nenatūraliai yra išplitęs Europoje, šiau rės Afrikoje ir nemažoje dalyje Azijos. Lietuvoje šios rūšies vėžliams nėra itin palankios sąlygos gyventi – jiems čia šiek tiek per šalta, tačiau jie jau paste bimi laukinėje gamtoje ne tik Lietuvoje, bet ir dar šiauresnėje Latvijoje. O tose šalyse, kur raudonausiams vėžliams yra pakankamai geros sąlygos išgyventi, šie svetimžemiai gyvūnai išstumia ten tūkstantmečius gyvenusias rūšis ir įsi kuria jų buveinėse. Europoje šie vėžliai konkuruoja su baliniais vėžliais ir, ka dangi yra atsparesni, agresyvesni bei greičiau besiveisiantys, pastaruosius išstumia iš jų buveinių. Taip kartais net patys to nenorėdami žmonės prisideda prie svetimžemių gyvūnų plitimo ir vietinių gyvūnų rūšių nykimo.

Raudonausis vėžlys (Trachemys scripta elegans)

EGZOTINIAI GYVŪNAI

Kalbant apie svetimžemius gyvū nus Lietuvos gamtoje būtų nuodėmė nepaminėti dar vienos kategorijos gy vūnų, kurie mūsų krašte pradeda kur tis kaip neatsakingo žmogaus elgesio pasekmė. Šalies spaudoje laikas nuo laiko pasitaiko pranešimų, kad užsie nio šalyse pasitaiko egzotinių gyvūnų, tokių kaip aligatorius, pitonas, įvairios papūgos ir pan., šiems egzotiniams gyvūnams neįprastose gyvenamosio se vietose: gal papūga miesto parke ne daug ką nustebinsi, tačiau kanalizacijo je gyvenantis pitonas – jau tikra sensa cija. Šie gyvūnai į tokią aplinką patenka dėl neatsakingo žmogaus elgesio – gal norint prieš pažįstamus pasipuikuoti ar kitokių užgaidų vedami, nelegaliai ar 43

gAmtosauga

Kaip elgtis

radus paukštį Remigijus Karpuška Lietuvos gamtos fondas

Neretai atsitinka taip, kad būnant gamtoje randami paukš čiai, kurie nuo žmonių nebėga arba negali pabėgti. Tai gali būti lizduose kiaušinius perintys ir todėl kantriai tupintys sparnuo čiai, kurie iki pat paskutinės akimirkos tikisi, kad žmogus jų nepamatys, sužeisti ar susižeidę paukščiai, kuo toliau nuo jauni klių viliojantys tėvai ar dar gerai nemokantys skraidyti jaunikliai. Taigi ką daryti, kaip elgtis, jeigu aptikote paukštį?

kai išlekia maitintis). Atvira gūžta ir juose boluojantys kiaušiniai tampa len gvu grobiu varnoms, krankliams ir ki tiems plėšikaujantiems plėšrūnams. Dėl šios priežasties prašymas negąsdinti pe rinčio paukščio galioja ir radus krago, anties, žąsies, gulbės ar kito vandens paukščio lizdą – nesiartinkite prie jų, leisk ite paukščiams saugiai perėti. Kitas reikalas, jeigu radote paukštį, kuris akivaizdžiai netupi ant lizdo, ta čiau pamatęs žmogų nesugeba nuskristi ar kitaip pasislėpti. Kai kuriais atvejais pasitaiko tokios linksmos istorijos, kai pamatęs žmogų paukštis, beveik nemo juodamas vienu sparnu, šiek tiek pakyla nuo žemės ir vėl krenta ant jos arba net nepakildamas bėga žeme, vilkdamas sparną. Žmogus, manydamas, kad šiam paukščiui lūžęs sparnas, bando pavyti ir sugauti paukštį, tačiau šis vis pakyla, paskrenda ir vėl nukrenta. Tokios gau dynės tęsiasi kurį laiką, kol galiausiai paukštis pakyla ir kaip niekur nieko nuskrenda. Kaip jis taip stebuklingai pagyja? Labai paprastai – jo sparnai nuo pat pradžių buvo sveiki, tik paukštis žmogų viliojo tolyn nuo jauniklių. Ir kai nuviliojo pakankamai toli, nustojo apsi metinėti ir nuskrido. Dažniausiai tokiu būdu savo vaikučius saugo kurapkos. O nesėkmingai gelbėjusiems žmonėms siūlau pasidžiaugti šio sparnuočio pasi aukojimu ir išradingumu. Tačiau jeigu radote paukštį, kuris, nebūdamas akivaizdžiai sužeistas, ne sugeba išvengti susitikimo su žmogumi, reiktų pirmiausia apžiūrėti patį paukštį Ant šakos užkeltas strazdo jauniklis

Lizduose tupinčius ir kiaušinius pe rinčius paukščius rasti gana sudėtinga, nes paprastai arčiausiai žmones prisi leidžiančių ant žemės perinčių paukščių (pvz., jerubės) patelės yra slepiamosios spalvos, todėl susilieja su aplinka taip, kad net žinant ten esant paukštį, jį pa matyti labai sunku. Pasitikėdami savo 44

maskuote, šie paukščiai nuo lizdo ne sitraukia iki pat paskutinės akimirkos. Ir jeigu jums netyčia pavyko aptikti tarp žolių, ant kupsto ar prie jo susi gūžusį paukštį, kuris pats net nekrus teldamas tik akimis seka atėjūną, jokiu būdu neikite artyn – paukščiui visiškai nereikia jūsų dėmesio ar pagalbos. O

– yra keletas paukščių rūšių, kurie dėl kelti nuo žemės ir pametėti aukštyn – to fiziologinių ypatybių patys negali pakilti pakanka, kad paukštis toliau nuskristų nuo žemės. Tai čiurliai, kragai ir narai. Iš pats. Tik tai reikia daryti šiltą, nelietingą šių paukščių dažniausiai aptinkami ant dieną. Jei rastasis čiurlys yra vangus, rei žemės nukritę čiurliai, nes tai dažniau kia jį įdėti į dėžę, ją uždengti orui laidžia siai miestuose gyvenantys į kregždes pa medžiaga ir kurį laiką palaikyti šiltoje našūs paukščiai. Tikiu, kad ne vienas yra patalpoje – paukštis turėtų atsigauti. Iš matęs šiuos padangę greitai raižančius ir nuo žemės savarankiškai pakilti nega tuo pačiu metu gana garsiai cirkaujan linčių paukščių rečiau aptinkami kragai čius paukščius. Bet turbūt tik retas žino, ir narai. Tai vandens paukščiai. Ir nors kad šie skrajūnai niekada savo noru skraidyti jie moka, tačiau nuo pavojaus nenusileidžia ant žemės – jie maitinasi, dažniausiai slepiasi nerdami po vande poruojasi, renka lizdui medžiagą, ilsisi ir niu, kur gali išbūti nemažą laiko tarpą net trumpai miega skrisdami. Ir tik tūp ir nuplaukti netrumpą atstumą. Kragų dami į lizdą namo pastogėje, palangėje, ir narų kojos yra tarsi motorinės valties inkile ar medžio uokse nagais įsikimba variklis – kūno gale, taigi pakilti šiems į sieną, inkilą ar medį, patenka į vidų, o paukščiams reikia savotiško pakilimo išskrisdami neria Čiurliai, nukritę ant žemės, negali tako – atviro van žemyn ir išskleidę dens paviršiaus. sparnus nusklen atsispirti ir mojuoti sparnais taip, Žemė, kad ir ko džia. Savaime su kaip pakyla kiti paukščiai –juos kia lygi ji būtų, prantama, kiauši dažniausiai pakanka pakelti nuo šiam reikalui ne nius patelės deda žemės ir pametėti aukštyn. tinka, o ant jos at tupėdamos lizde. siduria, kai – grei O ant žemės atsiduria dar nedaug skrai čiausiai skrisdami naktį – jie blizgantį dymo patirties turintys jauni paukščiai, paviršių (pvz., asfaltuotą kelią) palaiko sugrįžę į lizdą nesėkmingai bandydami vandens telkiniu ir tupia pailsėti. Taigi nutūpti, užkabinę medžius, laidus, at radus nerangiai ant žemės besimuistan sitrenkę į pastatų stiklus ir kitais nelai tį kragą ar narą, jį paprasčiausiai reikia mingais atvejais. Čiurlių labai trumpos nunešti iki artimiausio vandens telkinio kojos ir ilgi, skirtingai nei kitų paukščių, ir paleisti. per alkūnes nesilankstantys sparnai, to Tiek sužeisti, tiek apsvaigę paukš dėl nukritę ant žemės šie paukščiai ne čiai dažniausiai aptinkami šalia pasta gali atsispirti ir mojuoti sparnais taip, tų – dėl languose atsispindinčio dangaus kaip pakyla kiti paukščiai. Radus ant paukščiai ne visada pastebi šią kliūtį ir žemės šį rudą, į kregždę panašų paukštį, atsimuša į stiklą. Jei susidūrimo smū jeigu tik nesimato akivaizdžių susižeidi gis būna nedidelis, yra didelė tikimybė, mo požymių, dažniausiai užtenka jį pa kad paukštis liks gyvas, tik bus apsvai Laukys su jaunikliu

Gulbės nebylės jaunikliai žingsniuojant artyn palikta brydė plėš rūnams išduos lizdo buvimo vietą. Be to, neatlaikęs ir skubiai nuo lizdo sku biai kildamas, paukštis nespėja uždengti kiaušinių (kaip tai daro palikdami lizdą,

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

gAmtosauga

Gandriukai

Ausuotasis kragas su jaunikliais

gęs nuo patirtos traumos. Todėl radus tam reikia nemažai laiko, kantrybės ir gyvą, į stiklą atsitrenkusį paukštį, jeigu žinių. Nesistenkite paukščio gydyti pa jis neturi akivaizdžių susižeidimo po tys – perduokite specialistams! Lietuvoje žymių, jam padėti galima parsinešus į sužeistų laukinių gyvūnų globą vykdyti namus ir palaikius tamsoje. Tamsa rei įsipareigojusi Gyvūnų globėjų asociaci kalinga tam, kad paukštis aprimtų po ja, kurios atstovams galite paskambinti patirto streso, atsigautų. Tam geriausia tel. 8 686 44 828. tinka orui laidžia medžiaga uždengta Iš patirties galiu pasakyti, kad bene dėžė. Po kelių valandų paukštis turėtų dažniausiai žmonės nelieka abejingi ap atsigauti ir tuomet jį jau galima paleisti tiktiems paukščių jaunikliams. Viena, tai į laisvę. Jei smūgis buvo kiek stipresnis, džiugu, kad turime tiek daug paukščių li tuomet gali tekti paukštį palaikyti kiek kimui neabejingų žmonių, tačiau antra, ilgiau. Prieš paleidžiant, jo nebūtina le tai rodo, kad žmonės ne visuomet žino, sinti ar girdyti – į kaip elgtis tokioje žmogaus rankas Kragai ir narai nuo pavojaus daž- situacijoje. Gana pakliuvusiam lau niausiai slepiasi nerdami po van- dažnai užvaldo kiniam paukščiui deniu, kur gali išbūti nemažą laiko noras pasirūpinti ne maistas galvoje, tarpą ir nuplaukti netrumpą ats- iš pirmo žvilgsnio taigi kam kelti pa paliktais paukš tumą. pildomą stresą. O čiukais, tačiau štai radus sužeistą paukštį, jo gydymas, taip pasielgti reiktų tik labai išskirtiniais globa ir priežiūra jau daug sudėtingesni. atvejais. Taigi kaip pasielgti – priglob Šiuo atveju paukštį reikia įdėti į minkštu ti surastą paukščio jauniklį ar jį palikti popieriumi ar medžiaga išklotą dėžę ir ją gamtoje? Visų pirma reikėtų atminti, uždengti orui laidžia medžiaga. Sužeistą kad laisvėje gimęs paukštis turi laisvėje paukštį reikia nunešti apžiūrėti veteri ir gyventi. Todėl radus paukščio jauniklį narams – nepasitarę su specialistu nesi reikėtų teisingai įvertinti situaciją: imkite patys jo gydyti, lesinti ar girdyti. • Jei rastasis paukščiukas yra be aki Pasitaiko atvejų, kad neteisingas gydy vaizdžių sužeidimo požymių, apsi mo būdas, lesalas ar jo pateikimo meto plunksnavęs, savarankiškai juda (ne das tampa paukščio žūties priežastimi. svarbu, kad nematote jo skrendant), O po veterinaro suteiktos pirmosios pa tuomet palikite ten, kur suradote, – galbos ar konsultacijos tolesnis paukščio jo tėvai tikrai nepaliko likimo va slaugymas priklauso nuo patirtų sužei liai. Kai kurių rūšių paukščių (pvz., dimų, paukščio rūšies ir kitų faktorių. strazdų) jaunikliai palieka lizdus Sužeistą paukštį tinkamai slaugyti su dar ne visiškai mokėdami skraidyti, geba tikrai ne kiekvienas žmogus, nes todėl juos tėvai nusiveda į kiek įma 46

noma saugesnę vietą ir jais rūpinasi, kol šie taps savarankiški. Neretai pa sitaiko, kad paukščiukai aptinkami jiems nesaugioje aplinkoje – šalia judrių kelių, automobilių stovėjimo aikštelėse, vietose, kur gausu šunų ar kačių. Tokiu atveju patartina paukš tį perkelti į kuo arčiau radimo vietos esančią saugią vietą – užkelti paukštį ant medžio apatinių šakų, pernešti į tankesnius krūmus ar miškelį, kur jie galės patys pasislėpti. • Jei rastasis paukščiukas dar plikas ir savarankiškai labai mažai juda, apsi dairykite jo lizdo ir įkelkite į jį. Svar bu, kad lizde būtų tokie pat paukš čiukai, kaip ir jūsų rastasis. Jei lizdas suardytas ar iškritęs, įkelkite atgal ar įrenkite kuo panašesnį kitą. Namuo se tokio amžiaus jauniklius išauginti yra nepaprastai sunku. • Jei rastasis paukščiukas akivaizdžiai sužeistas, gamtoje išgyventi jam šan sų jau praktiškai nėra. Tokiu atveju reiktų paimti paukštį ir kreiptis į specialistą – veterinarą ar gyvūnų globėjų asociaciją, kurioje dirba vete rinarai (tel. 8 686 44 828). • Jei radote iš lizdo iškritusį gandriu ką, atminkite, kad gandrų jaunikliai ant žemės šalia lizdo gali atsidurti keliais atvejais: iškrenta netyčia arba būna specialiai išmesti tėvų. Netyčia iškristi jie gali dėl audros ar stipraus vėjo šuorų, nulūžus lizdą laikančiam pagrindui, nesėkmingai besimokant skraidyti. Tėvų išmetami gali būti dėl

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

to, kad yra sergantys – taip apsaugo mi kiti jaunikliai. Tačiau suprasti, ar tai netyčia iškritęs jauniklis, ar išmes tas tėvų, dažnai gana sunku. Tokiu atveju, jeigu tik jauniklis nėra aki vaizdžiai sužeistas, reikia pabandyti jį įkelti atgal į lizdą. Ir jei po kurio laiko šis vėl atsidurs ant žemės, tuomet dar kartą įkelti jau nereikia, o reikia elgtis kaip su sužeistu paukščiu. Negalima nepaminėti ir dar vieno atvejo, kai aptinkami paukščiai, ku riems reikalinga pagalba. Tai nafta ar jos produktais išsitepę paukščiai. Daž niausiai jie aptinkami pajūryje, kiek rečiau – pamary ir labai retai – vidaus vandenyse. Ypač skausmingi yra didelių tanklaivių katastrofų ar jūroje esančių naftos platformų ir terminalų avari jų padariniai. Tačiau kiekvienas, net ir pats mažiausias naftos nutekėjimas, atliekant laivų remontą ar iš jų išpilant užterštą balastinį vandenį, yra poten ciali grėsmė paukščio gyvybei – nafta paukštį tiesiog permerkia ir sulipina jo plunksnas. Dėl to jos praranda savo izoliacines savybes ir nebegali palaiky ti reikiamos kūno temperatūros, o tai,

Didžiosios zylės jauniklis savo ruožtu, neleidžia paukščiams nar dyti ir gali pasibaigti mirtimi nuo šalčio, karščio, dehidratacijos, bado ar nusilpi mo. Paukščiai, siekdami išsivalyti sutep

tas plunksnas, teršalus bando pašalinti snapu ir neretai jų nuryja. Tuomet nafta pažeidžia jų vidaus organus. Išgelbė ti nafta susitepusį paukštį labai sunku ir tai gali daryti tik atitinkamas žinias įgiję žmonės – dažniausiai jie paukščius plauna su specialiomis priemonėmis ir, išleidę į specialius baseinus, dar kurį lai ką stebi jų būklę. Tačiau ir tai negaran tuoja gero rezultato – nafta susitepusio paukščio išgyvenimo tikimybė priklau so nuo daugelio veiksnių: ant paukščio patekusios naftos kiekio, kiek laiko jis išbuvo susitepęs nafta, valymo metodo ir priežiūros atsigavimo metu, rūšies, amžiaus, buveinės, maisto šaltinių ir kt. Deja, gana nemažai nuvalytų paukščių neišgyvena. Priklausomai nuo paukščio nurytos naftos kiekio, net ir valymo pro cesą išgyvenę paukščiai gali kentėti nuo funkcijų pakitimų, pavyzdžiui, gali būti, kad jie nebegalės daugintis. Taigi nors ir kaip žiauriai skambėtų, radęs nafta susi tepusį paukštį specialių žinių ir įrangos neturintis žmogus jam padėti išgyventi praktiškai negali. Autoriaus nuotraukos

Ši pagal „Suncoast Seabird Sanctuary, Inc.“ ir Lietuvos gyvūnų globos draugijos informaciją parengta lentelė padės Jums apsispręsti, kokių veiksmų imtis radus paukštį

APLINKOSAUGA

PLASTIKO EPOCHA.

KĄ PALIKSIME PO SAVĘS? Vilija Noreikienė

Plastikas užvaldė mūsų kasdienybę – didėja vartojimas, siekdami patogumo plastiką pastaruoju metu naudojame ypač gausiai. Ilgai nesuyranti medžiaga grasina tapti palikimu atei ties kartoms. Jau ir dabar tai akivaizdu – pavyzdžiui, didžioji dalis kadaise sukurtų plastikinių daiktų tebeegzistuoja iki šiol.

GRĖSMĖ GYVŪNIJAI

Ilgą laiką nesuyrančios medžia gos – plastiko buteliai, stiklas ir kitos panašios atliekos – besimėtydamos gamtoje gali pridaryti daug bėdos, nes labai dažnai gyvūnai jas supai nioja su maistu. Taip instinktyviai puldami prie tariamo maisto gyvū nai neretai paspringsta, apsinuodija ar susižaloja. 2001 m. atlikti tyrimai parodė, kad šiaurinėse Ramiojo vandenyno dalyse plastiko atliekų yra daugiau nei zooplanktono. Tai labai paveikia jūrų gyventojus – JTO duomenimis, dėl plastiko kasmet žūsta daugiau nei milijonas vandens paukščių ir daugiau nei 100 000 jūros žinduolių (banginių, delfinų, ruonių). Iš plasti ko gaminamus daiktus, pavyzdžiui, plastikinius maišelius, palaikę medū zomis ir juos prariję, vėžliai pasmer kiami bado mirčiai. Visa tai atsiliepia vandenynų bioįvairovei – ši ima spar čiai nykti.

SVEIKATOS SUTRIKIMAI – DĖL PLASTIKO

Bisfenolis A (BPA) yra dau gelio pakuočių (maisto produk tų, gėrimų) sudedamoji dalis. Ši toksinė medžiaga, esanti plastiko pakuotėse, vartojant maistą pa mažu kaupiasi mūsų kūnuose, jos randama seilėse ir moterų piene. Esame įpratę matyti, kaip kūdikiai mėgsta kišti į burną plastikinius žais lus. Ftalatai – tai liūdnai pagarsėję cheminiai priedai, kurie plastikui su teikia lankstumo ir minkštumo. Deja, ši medžiaga sukelia sveikatos sutriki mus – šiuo metu ES jos naudojimas vaikų žaislų gamyboje yra uždraustas. Plastiko gaminiai plačiai naudojami net medicinoje. Jie išsaugo daug gy vybių, talpina įvairius skysčius: nuo kraujo iki vandens. Tačiau yra ir kita medalio pusė – plastikas sukelia ir pavojų sveikatai. Amerikos vėžinių susirgimų tyrimų asociacijos (The American Association for Cancer Research) duomenimis, plastike esan čios kai kurios cheminės medžiagos skatina vėžinių ląstelių augimą. Pran cūzijos mokslininkai neseniai nusta tė, kad plastikinių maisto pakuočių sudėtyje esantis polimeras bisfenolis

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

APLINKOSAUGA

neigiamai veikia žarnyno veiklą. Euro pos Komisija uždraudė buteliukų, skir tų vaikų mitybai, su bisfenoliu gamy bą, nes ši medžiaga gali sukelti rimtas kūdikių imuninės sistemos problemas. Šią medžiagą kūdikiams skirtiems pro duktams draudžiama naudoti nuo 2011 metų. Negana to, kad nuodijamės naudo dami plastiką, jis ne ką mažiau kenkia ir po panaudojimo. Išmestas plastikas, veikiamas saulės, išskiria tam tikras chemines medžiagas, kurios, patekusios į gruntinius vandenis, kelia grėsmę gy vybei. Žmonės apsupti plastiko, kurio yra visur: kompiuteriuose, kvepaluose, dra bužiuose. Deja, pavojaus mastai dar ne suvokti...

PLASTIKO SRIUBA

Atliekas nepaliaujamai gaminanti ir vartojanti žmonija vandenynus verčia dideliu sąvartynu. Ramiajame vandeny ne dreifuoja milijonus tonų sveriantis, nuolat besiplečiantis, vandens gyvūni ją žudantis plastiko telkinys. Atlanto vandenyne taip pat plūduriuoja plastiko šiukšlių salos. Prie šios salos augimo pri sideda ir Europos gyventojai – ši masė nuolat plečiasi, gilėja ir tirštėja. „Plastiko sriuba“ – kas tai? • Buteliai, kamšteliai, indai, maišeliai, žaislai, sauskelnės, švirkštai, žiebtu vėliai, dantų šepetėliai, kamuoliai, tinklai... • Neyrančio plastiko šiukšlių sankau pos sunešamos ten, kur susitinka ke lios vandenyno srovės. • Plastikinis šlamštas patenka į mais to grandinę, žudo jūros paukščius ir žinduolius. Plastiko masėje įstringa ir skęsta žuvys, žinduoliai, nedideli banginiai, rykliai. Priežastys – įvairios. Dažnai žu vusiųjų ruonių ir delfinų skrandžiuose randama įvairiausių plastikinių žaislų.

PLASTIKINIAI MAIŠELIAI

Plastikiniai pirkinių maišeliai pas taruoju metu virto neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Jie atkeliavo į mūsų buitį mažiau nei prieš šimtmetį. Beje, tuomet jų pasirodymas buvo siejamas su gamtos išsaugojimu – taip bus mažiau kertama medžių popierinių pakuočių gamybai ir panašiai. Grįždami iš prekybos centro ar tur gaus plastikinių maišelių parsinešame 50

ne vieną. Dažniausiai, kai atsargai pri kaupę turime lyg ir pakankamai, liku sieji keliauja į šiukšliadėžę, o vėliau ir į atliekų konteinerį. Vienas kitas, pagau tas vėjo, nusklendžia oru ir galiausiai nutūpia pakelėse, miškuose, vandens telkiniuose, kur jų sankaupos kelia grės mę gyvūnams, dirvožemiui. O atsidūrę buitinių atliekų sąvartyne, maišeliai čia pasmerkti irti šimtmečius.

113–850 vienetų plastikinių maišelių. Įvairios šalys bando visokiais būdais mažinti šiuos skaičius – jų vartojimas ribojamas uždraudžiant nemokamą jų dalijimą prekybos centruose, įvedant pirkinių maišelio mokestį ir pan. Lietuvoje stengiamasi atkreipti vi suomenės dėmesį ir skatinti plastikinių maišelių vartojimo mažinimą, kartu saugant gamtos išteklius bei mažinant taršą atliekomis – organizuojamos akci jos, kai gyventojai kviečiami atnešti tam tikrą panaudotų plastikinių maišelių kiekį ir už tai dovanojamas daugkarti nio naudojimo maišelis.

savybes plastikai skirstomi į termoplas tikus ir reaktoplastikus. Ši žaliava kaiti nama suminkštėja ir tada iš jų formuoja mi įvairūs gaminiai: indeliai, pakuotės, maišeliai ir pan.

kasdienybėje plastiko gaminių – apstu, be plastiko pakuočių net nebeįsivaiz duojame apsipirkimo maisto prekybos centre. Plastiko rūšių yra tikrai daug, taigi prieš išmetant plastiko pakuotę į gelto najį konteinerį atkreipkite dėmesį, ar jame buvusi medžiaga nėra pavojinga gamtai (antifrizai, tepalai ir pan.) – to kių pakuočių į rūšiavimo konteinerius mesti negalima. Labai svarbu, kad plas tiko pakuotės nuo maisto produktų būtų švarios – nepatingėkime išplauti.

PLASTIKO RŪŠIAVIMAS

Plastikas – viena svarbiausių rūšiuo tinų atliekų, nes jo savybės gali būti la bai kenksmingos žmonėms bei aplinkai. Šiai medžiagai sunykti reikia net 100 metų ar daugiau.

Prekybos centrai lyg ir bando auklėti visuomenę, siūlydami pakartotinio nau dojimo maišelius. Tačiau čia pat kasi ninkė pasiūlo – „Gal jums reikia maiše lio už vieną centą?“ Ir čia jau retas kuris atsispiria – juk tik vienas centas! O kur dar nemokami maišeliai, dažnai panau dojami įsimesti vieną bananą ar porą apelsinų? Tiesa, kartais paklusę sąžinės balsui tuos porą vaisių dedame į krep šį be pakuotės, bet prie kasos tvarkinga kasininkė kaip mat ištaiso klaidą. Skaičiuojama, kad Europoje vie nas gyventojas per metus sunaudoja

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Kaip rašo Vikipedija, pirmąjį plas tiką – celiulioidą – 1869 m. pagamino Dž. Hajatas iš JAV. Pagal technologines

Plastikas plačiai vartojamas dėl ža liavos pigumo, gerų savybių ir ypač dėl paprasto gaminių formavimo. Be to, per dirbimą lengva visiškai automatizuoti, gaminio papildomai apdirbti nereikia, o plastiko formavimas yra našus ir pigus, rašoma Vikipedijoje. Plastiko išvaizda, savybės ir perdirbimo ypatumai leidžia kurti įvairios formos ir apdailos gami nius, todėl mūsų pamėgti maišeliai būna pačių įvairiausių spalvų. Dar sovietiniais laikais tokio pla taus plastiko vartojimo buityje nebu vo. Parduotuvėse vyravo beveik visų produktų deficitas, maistas dažniausiai buvo pilamas į stiklinę ar popierinę tarą. Apie jokius pusfabrikačius, supa kuotus į plastiko indelius, tuomet net ir pagalvoti negalėjome. Dabar mūsų

Tagi, kaip sakoma, iš pradžių mes formuojame įpročius, vėliau įpročiai formuoja mus. Reikia žengti tik vieną žingsnelį – pavyzdžiui, įsigyti daugkar tinio naudojimo maišelį pirkiniams ir bent tokia dalimi prisidėti prie gamtos išsaugojimo ir mūsų visų sveikatos. Parengta pagal www.gulfnews.com, www.europarl.europa.eu, UAB „VSA”, „Europos istorijų parkas“ informaciją. 51

APLINKOSAUGA KAIP MAŽINTI VARTOJIMĄ

Tenka pripažinti, kad esame vartoto jų visuomenė. Gal kartais ir graužiami sąžinės, bet vis dėlto metame į šiukšlyną maistą, nebenešiojamus, nusibodusius drabužius, dar gerą, bet kiek pasenusio modelio buities įrangą ar elektroniką. Ir apsisukę vėl lekiame į prekybos centrus, kur įvairūs burtažodžiai „akcija“, „iš pardavimas“, „perki vieną – antrą gauni dovanų“ suveikia lyg hipnozė ir liepia pirkti, pirkti, pirkti... Daugeliui mūsų nepavyksta atsispirti įvairiems parda vimų skatinimo triukams. Apklausos rodo, kad apie 70 proc. apklaustųjų re klama paskatina impulsyviai įsigyti prekę. Juk visi tikisi sutaupyti. Prekybos centrai traukia tarsi magnetas – net sa vaitgaliais vietoj pasivaikščiojimo parke dažnas renkasi ekskursiją po vieną kitą didžiųjų prekybos centrų. Ar mums iš tiesų reikia tiek daug? Šiuo metu Lietuva yra tarp šalių, pir maujančių pagal prekybos plotą, tenkantį vienam gyventojui. Pirkimas praktiškai yra tapęs savotiška priklausomybe, nuo kurios išsivaduoti, panašu, nėra lengva.

ŠIUKŠLIŲ MAŽINIMAS

Tarkime, Jums reikia atsispausdinti tekstą. Pagal antrinio naudojimo sąvoką sakytume: „Imkite lapą su jau atspaus dintu tekstu ir spausdinkite ant kitos pusės“. Tačiau popierius turi tik dvi pu ses. Vadinasi, šiukšlių sumažinsime, bet jų vis tiek susidarys.

TAUSOJANTIS VARTOJIMAS –

KAI JAUČIAME SAIKĄ IR ATSAKOMYBĘ Vilija Noreikienė

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Žmonių populiacija auga – pasaulyje mūsų jau 7 milijardai, o gamtos ištekliai nuolat senka. Visomis išgalėmis, per daug nesusi mąstydami naudojame neatsinaujinančius energijos šaltinius – naftą, akmens anglį, gamtines dujas. Tačiau pastaruoju metu pa stebime, kad žemės produktų paklausa jau viršija galimybes – taigi vartojame pernelyg daug. Vienas iš būdų, padėsiančių išsaugoti tai, ką mums davė gamta, – naudoti alternatyvius, atsinaujinačius ener gijos išteklius, kitas būdas – stengtis taupyti mūsų buityje ir kasdie nybėje, mažinti vartojimą, skatinti antrinį daiktų naudojimą.

APLINKOSAUGA • Per vasarą ar kelias sukaupti plasti kiniai buteliai puikiai tiks turistinio plausto gamybai.

Šioje situacijoje vartojimo mažinimo strategija sakytų: „Mažinkite spausdini mo kiekį, t. y. pagalvokite, ar iš tikrųjų spausdinti būtina“. Tai reiškia, kad kai kuriuos tekstus pakanka perskaity ti kompiuterio ekrane arba, jei reikia, persiųsti kitam skaitytojui. Tokiu atveju šiukšlių neturėsime. Mažinkime šiukšlių kiekį • Kai šiukšlių atsiradimo negalime iš vengti, svarbu teisingai jas tvarkyti, t. y. rūšiuoti. Tam skirti specialūs konteineriai. • Jei gyvenate nuosavame name, po pieriaus atliekos pravers kuriant ži dinį ar kietojo kuro katilą. • Daugelis mėgsta rinkti kamščius nuo vyno, plastikinius kamštelius nuo plastikinių butelių. Pasitelkus fanta ziją, iš jų galima sukurti ne tik dailius dirbinius, bet ir praktiškus daiktus – baldą, šviestuvą, ar žaidimą.

Daugelis pagaliau pabandžiusių rū šiuoti šiukšles, nustemba, kiek daug per trumpą laiką susidaro plastiko atliekų. Didžioji dalis plastikinių atliekų – bu teliai nuo įvairių vaisvandenių ar par duodamo vandens. Beje, vanduo plas tikiniuose buteliuose – geniali kažkam kilusi idėja. Juk tai ilgą laiką Lietuvoje buvo nemokama. Dabar mes perkame plastikinį butelį, o turinį gauname tą patį, kuris, galima sakyti, ir yra nemo kamas. Juk daugelyje Lietuvos miestų vandenį iš čiaupo turime pakankamai švarų, tad kam pirkti? Keletas faktų: • Vandens butelių gamybai kasmet sunaudojama 17 mln. barelių naftos. • Vandens buteliukui pagaminti su naudojama tris kartus daugiau van dens, nei įpilama į patį buteliuką. Teisingiausias būdas išvengti šiukš lių – kai kuriais atvejais vengti paties vartojimo. Juk jeigu nepirksite daikto, tai ir jokios šiukšlės po savęs nepaliksite. Dar ir sutaupysite.

SKALBIKLIAI IR VALIKLIAI – KOKIOS GALIMOS ALTERNATYVOS?

Visi norime gyventi švariai, todėl skalbiame, valome, plauname... Sunau dojame didžiulius kiekius ploviklių ir skalbiklių. Kai kuriuose jų esančios aplinkai pavojingos medžiagos, kartu su nuotekomis patekusios į vandens telki nius, – upelius, tvenkinius, upes, jūras, taip pat dirvožemį, – juos smarkiai už teršia ir sukelia neigiamas pasekmes. Daugelyje skalbimo priemonių pa prastai yra nuo 20 iki 40 procentų fos fatų, kurie turi fosforo. Mokslininkai teigia, kad žmogaus veikla turi didžiau sią įtaką azoto ir fosforo maistinių me džiagų patekimui į vandens telkinius, o tai lemia aktyvų dumblių žydėjimą. Liūdna žinia ta, kad Lietuvos gyvento jai pirmauja pagal fosforo sunaudojimą (Tarptautinės Europos muilų, ploviklių asociacijos (A. I. S. E.) duomenys). Alternatyvų valymo priemonėms galime rasti liaudiškų patarimų kraite lėje. Ne veltui sakoma, kad visa, kas nau APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

ja, yra pamiršta sena. Tai, ką sugalvojo mūsų senoliai, nereikėtų nugramzdinti į užmarštį – jie daug ką darė teisingai. Natūralios priemonės – actas, ūkinis muilas, valgomoji soda – daro didžiulius stebuklus. Tuo tarpu naujausių valiklių efektyvumas dažnai toli gražu nepri lygsta reklamuojamam efektui. Keletas liaudiškų patarimų: Skalbyklių profilaktika nuo užkalkėjimo. Keletą kartų per metus vietoj skalbimo miltelių įberkite apie 300 g ci trinos rūgšties ir tuščią skalbyklę įjunki te virinimo režimu. Riebios dulkės ant gartraukio. Valy mui pasigaminkite iš sutarkuoto mažo gabalėlio ūkiško muilo, šiek tiek šilto vandens ir šlakelio acto. Dar galite įberti sodos. Prisvilę puodai ar gausiai prikepusios skardos. Gausiai priberkite sodos, dar šiek tiek vandens. Pakaitinkite. Orkaitės valymas. Viryklės groteles ir orkaitę ištepkite tirštu sodos ir van dens mišiniu. Palikite kelioms valan doms arba nakčiai. Nušveiskite. Jei pri kepę riebalai nepakankamai nusivalo, reikia dar kartą pabarstyti sodos ir užla šinti kelis lašelius acto. Actui suputojus, po poros minučių, nuplaukite vandeniu. Blogas kvapas šaldytuve. Pastatyki te indą su soda. Užsikimšę vamzdžiai. Du šaukštus valgomosios sodos suberkite į kriauklės nutekėjimo vamzdį ir užpilkite keliais šaukštais acto. Po poros valandų galima leisti vandenį. Panašiai galima gelbėti ir klozetus. Kriauklių ir vonių valymas. Visas kriaukles ir vonią pirmiausia nuvalykite actu suvilgyta kempinėle, po to pabars tykite geriamąją soda ir gerai nušveiski te drėgna kempinėle. Pelėsis vonios plytelių tarpuose. Jį kaipmat sunaikins neskiesta acto esencija. Dėmės ant kilimo. Sodą sumaišyki te su gazuotu mineraliniu vandeniu. Šia košele ištepkite kilimą ir neilgai trukus išsiurbkite dulkių siurbliu. Vandens nuosėdų nuo jautrių įprastoms priemonėms paviršių valymas (dažyti vonios baldai, plastikinės dušo kabinos). Juos galima valyti citri nos sultimis arba actu. Taigi taupykime, neterškime aplin kos ir saugokime tai, ką vertingo mums suteikė gamta. 55

Darnoje su gamta

Pavasario

lygiadienis 2012 Neringa Mickevičienė

Žemdirbiškoje mūsų protėvių tradicijoje Pavasario lygiadienis laikomas Naujųjų metų šventimo laiku. Pavasario lygiadienio naktis Šventaragio slėnio sapnalaikyje kaip kasmet – burtų metimo laikas. Švie sa ima viršų, tamsa traukiasi. Tačiau šviesa be tamsos neįmanoma, naktis be dienos neapmąstoma.

Vilniaus etninės kultūros centro or ganizuojamos Lygiadienio šventės jau tapo neatsiejama Vilniaus bendruome nės tradicijų dalimi. Atrodo, dar taip neseniai Neries vilnimis išlydėjome sau lę žiemoti, o laiko švytuoklė vėl suskubo atsiremti į pavasario lygę. Tapęs tradicine Pavasario lygiadienio šventės vieta Neries kairiajame krante esantis Šventaragio slėnis nė nesulaukęs tamsos dabinosi lygiadienio šviesomis ir artėjančių Velykų simboliais – margu čiais. Ir nors šiemet renginys liko be rė mėjų dovanojamų žvakių, organizatorių papašyti dalyviai patys gausiai pasirū pino šia būtina šventės atributika. Tal kininkai atsinešė ne tik žvakelių, bet ir margučių, kurie šiemet buvo pasirinkti kaip šventės leitmotyvas. Šventaragio slėnyje šurmuliuojantys moksleiviai ir studentai – nuolatiniai šventės talkininkai ir dalyviai – dėliojo raštus iš margučių ir žvakelių – kas aps kritimais, kas saulutėmis, apžiūrinėjo šventės puošmenas – margučių skulptū ras, vieną jų net pakibusį medyje, o jau kų bendruomenės vakarojimą skaidrino giedantys ir muzikuojantys Vilniaus folk loro ansambliai ir jau pažįstamų, ne vieną lygiadienį ugnimi puošusių, bet dėl to tik dar labiau laukiamų fakyrų pa sirodymas. O gamta pasistengė palepinti giedru pavasariniu oru. Sulaukę tamsos, dalyviai ir talkinin kai rikiavosi į darnią koloną ir pasišvies dami ugnies fakelais smagiai patraukė

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

palei Vilnelę, per tiltelį, ilgais mediniais laiptais – ant Stalo kalno, kur įvyko šventės kulminacija – buvo įžiebta Pava sario ugnis. O smagiausia šventėje turbūt buvo galimybė ne tik per langelius apžiūrė ti skulptūrų-margučių vidų, bet ir jose pabūti – šiai pagundai neatsispyrė nei maži, nei dideli. Kristinos Aponavičiutės ir autorės nuo traukos Už pagalbą ruošiant reportažą dėkojame šventės rengėjui Vilniaus etninės kultūros centrui, Justinai Mileškaitei bei projekto autorei Julijai Ikamaitei-Mindaugienei.

gAMTa PELKIŲ DEFINICIJOS PROBLEMA

Iki pat XX a. pradžios mokslinėje litera tūroje bendro termino, apibūdinančio nuolat arba periodiškai šlapias teritorijas, nebuvo. Šlapios teritorijos dažniausiai buvo vadina mos tiesiog pelkėmis arba šlapiomis žemė mis. Tačiau gamtoje egzistuoja kur kas pla tesnis tokių ekosistemų spektras: tai ir šlapi miškai, sezoniškai užliejamos pievos, lagū nos, estuarijos ir net seklūs ežerai su apyeže riu. Pagal žymų mūsų krašto geografą Alfon są Basalyką, pelkėmis reikėtų laikyti tokius perteklingai drėkinamus žemės paviršiaus plotus, kuriuos dengia ne plonesnis kaip 30 cm durpių sluoksnis. O štai visas geosiste mas, susidarančias nuolatos užlietose arba periodiškai užliejamose sausumos vietose, taip pat gruntiniam vandeniui slūgsant arti žemės paviršiaus, reikėtų vadinti kitu termi nu – šlapynė. Teisingas šių terminų vartoji mas turi ir praktinę reikšmę. Kiekybiškai įvertinant Lietuvos pelkių plotą arba ratifi kuojant tokias svarbias sutartis kaip Ramsa ro Konvencija, labai svarbu žinoti kaip teisin gai apibrėžti tokias sąvokas kaip pažeista ar natūrali pelkė, šlapynė durpynas ir t. t.

KAIP SUSIDARO PELKĖS?

LIETUVOS PELKIŲ BŪKLĖ

IR ATEITIES PERSPEKTYVOS Leonas Jarašius, Gamtos tyrimų centras. Botanikos institutas

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Pelkių kaip ekosistemų reikšmė labai įvairiapusė. Jose organinės medžiagos pavidalu kaupiasi energijos atsargos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos teršalus. 80 proc. pasaulio pelkių yra susikoncentravusios borealinėje zonoje, tačiau tai tesudaro 2–3 proc. Žemės ploto. Kita vertus, jose sukaupta iki 30 proc. planetos anglies atsargų. Ilgą laiką į pelkes buvo žiūrima kaip į resursų šaltinį ar į žemdirbystei nepalankias permirkusias žemes. Todėl visai nenuostabu, kad šiuo metu pelkės yra vienos labiausiai pa žeistų ekosistemų. Lietuvoje daugiausia dėl sausinamosios melioracijos sunaikinta apie 70 proc. krašto pelkių, taigi esame priversti į pelkes žiūrėti daug racionaliau.

Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, kurį tam tikroje žemės paviršiaus vietoje apsprendžia kiti fiziniaigeografiniai veiksniai: klimatas, reljefas, hi drogeologinė sandara, dirvožemis ir augalija. Visi šie veiksniai Lietuvoje suteikia pelkėji mui palankias sąlygas. Lietuvoje išgaruoja tik 50–70 proc. per metus iškritusių kritulių ir dėl to susidaro nemažas drėgmės perteklius. Be to, krituliai daugiausia iškrinta vegetaci jos metu, kada pelkėdara gali vykti inten syviausiai. Lietuvoje pelkės susidaro trimis būdais: pelkėjant ežerams, sausumai arba šaltiniuotoms pašlaitėms. Manoma, kad apie du trečdalius Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Apie tai primena po durpių klodais randamos ežerinės nuosėdos – sapropelitų sluoksnis. Lietuvoje ežerai supelkėja dviem būdais, o pelkėjimo pobūdis priklauso nuo ežero kilmės. Tačiau bendruoju atveju vyks tant bendrijų kaitai gruntinio vandens įtaka mažėja ir didėja kritulių vaidmuo. Dėl to vėlesnėse pelkės formavimosi stadijose į jas patenka labai mažai mineralinių medžiagų ir bendrijos oligotrofizuojasi, t. y. vieninteliu jų mineralinės mitybos šaltiniu tampa krituliai ir dulkės. Ežerai seklėja dėl besikaupiančių vandens augalų liekanų. Ilgainiui vandens augalus pakeičia pelkių augalai, formuojan tys durpes, kurių sluoksnis stabdo gruntinio vandens prietaką. 59

gAMTa Pavyzdžiui, ledynmečio reliktas beržas keružis Lietuvoje aptinkamas dešim tyje radaviečių ir tik viena jų (Viešvilės rezervatas) yra vakarinėje Lietuvos da lyje, likusios radavietės išsibarsčiusios po rytines Lietuvos aukštapelkes. Kita kontinentinė pelkių ir apypelkių rūšis – durpyninis bereinis – yra gana dažna šiaurinėse ir šiaurės rytinėse aukštapel kėse, tačiau pietų ir pietvakarių link ap tinkama tik didžiausiuose mūsų krašto pelkių masyvuose (Amalve, Žuvinte, Čepkeliuose). Vakarinės srities pelkėse plačiai paplitę kai kurie jūrinio klimato kraštams būdingi durpojai – avietė tek šė, kupstinė kūlingė.

DURPOJAI

Pelkės akis

LIETUVOS PELKIŲ RAJONAVIMAS

Lietuvos augalija labai įvairi. Šis sa vitumas atsispindi ir pelkių floroje. Nors Lietuvos augalija priskirtina mišriųjų miškų zonai ir pelkės nėra itin būdingas gamtinis reiškinys, vis dėlto ir jis atspin di tam tikrus botaninius dėsningumus. Mūsų krašte praeina kai kurių pelkinių augalų rūšių arealų ribos. Pelkėse išpli tusios ir okeaninio, ir kontinentinio tipo bendrijos. Nors Lietuvos teritorija pri skiriama vienai zonai ir pagal Europos pelkių regioninį suskirstymą patenka į išgaubtųjų oligotrofinių pelkių zoną, jos pelkės yra įvairios ir nevienodai pa siskirsčiusios. Pagal pelkių genetinius bei morfologinius savitumus ir juos są lygojančių aplinkos fizinių-geografinių

veiksnių pobūdį Lietuvos teritorijoje galima išskirti 3 pelkių sritis: vakarinę, vidurinę ir pietrytinę. Morfologiniais savitumais ir augalų rūšine sudėtimi la biausiai tarpusavyje nepanašios vakari nės ir pietrytinės sritys. Vakarinės srities pelkėms būdinga tai, kad čia aukštapel kės yra labai išgaubtos. Didžiųjų masyvų aukštaplynėse, tokiose kaip Aukštuma lė, apstu antrinės kilmės vandenų (eže rokšnių, akių, klampupių). Aukštapel kės mažai apaugusios pušaitėmis, jose vyrauja plyninės bendrijos. Pietrytinės srities aukštapelkės silpnai išgaubtos, jų šlaitai dažniausiai būna nuolaidūs, ne ryškūs. Aukštapelkių centrinės dalys yra tankiau apaugusios pušaitėmis, o plynių be medžių pasitaiko tik kai kuriuose didžiausiuose masyvuose. Šios sritys iš siskiria ir savo augalų rūšine sudėtimi.

Trilapis pupalaiškis

Siauralapė balžuva

Durpojais vadinami pelkiniai auga lai, kurių dėka per ilgus metus susifor muoja durpių sluoksnis. Jie daug kuo skiriasi nuo normaliose augavietėse augančių augalų. Pelkėse yra visai kito kios drėgmės režimo bei augalų mitybos sąlygos, negu miškuose, pievose ar lau kuose. Šių augalų ekologines ir morfolo gines savybes nulėmė specifinė aplinka, kurioje jie auga. Durpojai taip pat yra sa votiški indikatoriai, nurodantys pelkės tipą, regiono klimato savitumus, o kar tais net reliktai, liudijantys apie kadaise buvusį ledynmetį. Lietuvos pelkėse auga 264 rūšių augalai, kurie ir sudaro pelki nes bendrijas. Lengviausia pelkių tipus išskirti pagal jose augančius durpojus. Žema pelkėse paprastai auga įvairūs drėgmę mėgstantys augalai: viksvos, plačialapis ir siauralapis švyliai, trilapis puplaiškis, paprastosios nendrės, karklai, dauguma žaliųjų samanų ir tik kai kurių rūšių ki minai. Žemapelkių augalai savo ekologi jos ypatumais labai panašūs į pakrančių ir seklių vandenų augalus. Aukštapelkių augalų rūšinė įvairovė yra gerokai ma žesnė nei žemapelkių, tačiau ekologiniu požiūriu šie augalai sudaro labai savitą grupę. Tipiški aukštapelkiniai augalai yra siauralapė balžuva, juodoji varnauo gė, kupstinis švylys, pelkinis gailis, pa prastoji spanguolė, baltoji saidra, dau guma kiminų rūšių. Kai kurios durpojų rūšys yra plastiškos, auga įvairiose au gimvietėse, vienais atvejais jos laikomos žemapelkiniais, kitais – aukštapelki niais durpojais. Iš tokių minėtina pušis, liūnsargė, viksva svyruoklė. Aukštapel kinėms bendrijoms būdingos kai kurios ekologinės sąlygos, kurias kiti augalai sunkiai toleruoja. Visų pirma dėl kimi nų dangos ir durpių sluoksnio mažo pra

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Aukštapelkinė plynė (kairėje) ir distrofinis ežerėlis (dešinėje) Aukštumalos telmologiniame draustinyje (Šilutės r.) laidumo šilumai pelkės paviršius daug sunkiau įšyla. Be to, gausus vandens kiekis dirvožemyje išstumia orą, todėl pablogėja aeracija ir ima telktis kenks mingi anaerobinio kvėpavimo produk tai. Be to, aukštapelkėse substratas yra labai rūgštus (pH 3–4,5). Nuostabą kelia tai, kad vandenyje tarpstančios aukštes niųjų augalų rūšys vandenį gauna tik iš atmosferos kritulių ir turi jį nepaprastai taupyti. Todėl čia egzistuoja savita eko loginė grupė – visžalės kserofitinės (sau sumą mėgstančios) rūšys, pavyzdžiui, juodoji varnauogė ir kai kurios erikinių šeimos rūšys. Kai kurios šių augalų rū šys, pavyzdžiui, šilinis viržis, aptinka mos ir smėlingame dirvožemyje. Savaip šie augalai prisitaikę vandens taupymo atžvilgiu. Tam, kad sumažintų vandens išgarinimą, aukštapelkių durpojai turi blizgius, odiškus lapelius, dažnai jų ap atinė pusė yra apsitraukusi apnašu arba apaugusi plaukeliais. Išskirtinis aukš tapelkėse augančių augalų rūšių ypatu mas – unikalus rūšių prisitaikymas ap sirūpinti mineralinėmis medžiagomis. Įvairios augalų grupės savaip sprendžia šią problemą. Įdomiausiai prie minera linių medžiagų trūkumo prisitaikiusi ekologinė vabzdžiaėdžių augalų grupė.

Viena iš šios grupės augalų genčių yra saulašarės. Saulašarės lipniais lapų plau keliais gaudo smulkius vabzdžius. Ant plaukelių viršūnėlių esančios liaukutės išskiria skaidrų lipnų skystį, kuris vilio ja vabzdžius ir savo sudėtimi primena skrandžio sultis. Vabzdžiui nutūpus ant lapo, plaukeliai palinksta prie jo, lapelis pamažu apgaubia savo auką ir ištirpdo vabzdžio kūną. Pelkinių augalų rūšys po mūsų šalį yra paplitusios nevienodai. Vienos jų yra gausiai paplitusios ir yra svarbios durpėms susidaryti. Kitos rūšys pasitai ko dažnai, bet negausiai. Dar kai kurios aptinkamos ne visame mūsų šalies plote ir yra labai svarbios augalų geografijai bei laikomos klimato rodikliais. Pavyz džiui, tyrulinė erika, kupstinė kūlingė bei pajūrinis sotvaras auga tik pajūrio pelkėse. Avietė tekšė, gausiai paplitusi Žemaitijos pelkėse, bet gana reta pie tryčių Lietuvoje. Šie augalai yra būdingi jūrinio klimato rodikliai. Rytų Lietuvoje gana gausiai auga kontinentalaus klima to atstovas – durpyninis bereinis. Tipin go Europos ir Vakarų Sibiro tundrų au galo ir ledynmečio relikto beržo keružio beveik visos radavietės užfiksuotos taip pat Rytų Lietuvoje.

Paprastoji spanguolė

Žydintis pelkinis gailis

LIETUVOS PELKIŲ BŪKLĖ

Naujausiais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 646 tūkst. ha šlapynių su durpių sluoksniu. Tačiau tik 178,1 tūkst. ha priskiriamos natūralioms pelkėms. Likusi dalis yra vienaip ar kitaip pa žeistos pelkės – žemės ūkyje naudojami durpynai, nusausinti durpiniai miškai, durpių kasybos teritorijos. Kiekybinį Lietuvos pelkių ploto įvertinimą kom plikuoja tai, kad dalis durpynų, net to kių didelių kaip Žuvintas, Amalvo pelkė, Aukštumala, yra tik iš dalies apsausinti. Todėl išsamiam šių plotų kartografavi mui reikalingi papildomi darbai, juolab kad dalyje pažeistų pelkinių masyvų jau dabar įgyvendinami atkūrimo darbai. Per XX a 7–9-ajį dešimtmečius Lietuvo je buvo numelioruota daugiau kaip 1,5 mln. hektarų pelkių, šlapių ir pelkėtų pievų ir pelkėtų miškų. Šiuo metu Lie tuvoje likę apie 800 stambesnių pelkių, apie 600 iš jų durpėdaros procesas yra neigiamas. Tačiau nusausintų pelkių pa siskirstymas visoje Lietuvos teritorijoje yra gana nevienodas. Daugiausia nu sausintų žemių yra lygumose, mažiausia – kalvotame reljefe. Kalvotų teritorijų sausinimui dėl sudėtingesnių geomor fologinių sąlygų buvo skiriamas mažes nis dėmesys. Stambiausios mūsų krašto pelkės priskirtos įvairaus tipo saugo moms teritorijoms. Šiuo metu saugomi visi didesni nei 500 ha neeksploatuojami durpynai, didžiausi iš jų paskelbti gam tos (Čepkelių, Kamanų, Viešvilės) ar biosferos (Žuvinto) rezervatais. Keturi rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas yra tarptautinės svarbos – Ram saro teritorijos. Ligi šiol ši konvencija yra vienintelė tarptautinė sutartis, skir ta išsaugoti vienai ekosistemai. Tikėti na, kad artimiausiu metu šių teritorijų 61

gAMTa Avietė tekšė rūšių, pelkių kompleksuose prieglobstį randa daugybė Lietuvos raudonosios knygos paukščių. Didžiuosiuose mūsų pelkių masyvuose aptinkami tokie reti sėjikiniai paukščiai kaip kuolinga, dir vinis sėjikas, tikutis. Į aukštapelkes vis gausiau perėti grįžta pilkosios gervės. Pavasarį pelkių pakraščiuose tuoktuves rengia didžiausi mūsų krašto vištiniai paukščiai – kurtiniai ir tetervinai.

EKOLOGINIS PELKIŲ ATKŪRIMAS

Durpyninis bereinis skaičius Lietuvoje augs. Dabar saugoma apie 15 proc. šalies pelkių ploto esančio 5 rezervatuose, 5 nacionaliniuose par kuose, 30 regioninių parkų ir 300 draus tinių. Tipiškiems ir unikaliems pelkių kompleksams saugoti įsteigti telmologi niai draustiniai. 39 valstybiniai telmo loginiai draustiniai užima 23,8 tūkst. ha, o šios rūšies 48 draustiniai, įsteigti valstybiniuose parkuose, – 12,4 tūkst. ha plotą. Pelkių būklė labai siejasi su kai kurių retų Lietuvos rūšių populiaci jų gyv ybingumu. Be jau minėtų augalų

Pastaraisiais dešimtmečiais ekolo gijos moksle pamažu įsitvirtina nauja šaka – ekologinis atkūrimas. Šios šakos entuziastus vienija siekis atkurti pažeis tas ar sunaikintas ekologines sistemas, tarp jų ir šlapynes bei pelkes. Pažeis tomis laikomos tokios pelkės, kuriose išnyko arba buvo pašalinta pelkių auga lija, nyksta arba buvo sunaikintas dur pių klodas. Kadangi pažeistose pelkėse ypač paveiktas hidrologinis režimas, tai ekologinio atkūrimo darbus reikėtų pradėti nuo buvusio vandens lygio at statymo. Šiam tikslui įgyvendinti pelkių kanaluose ir grioviuose statomos įvairių konstrukcijų užtvankos, užtvenkiami melioracijos kanalai, statomi pylimai. XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Ka manų rezervate buvo patvenkti senieji melioraciniai kanalai (darbų vadovas dr. T. Bumblauskis), tačiau prasidėjus miš

Patvenktas sausinamasis griovys Aukštumalos aukštapelkėje

ko džiūvimui darbai buvo sustabdyti. Prie šios idėjos buvo grįžta tik po dviejų dešimtmečių. Atkurtose pažeistų Nova raisčio pelkių (Kauno, Kazlų Rūdos ir Šakių r.) buveinėse palaikomas pelkėda rai palankus vandens lygis ir jose 1988 m. įkurtas Novaraisčio ornitologinis draustinis, kuris išsiskiria migracijos metu apsistojančių gervių gausa. 2002– 2003 m. hidrologinio režimo atkūrimo darbai Lietuvos gamtos fondo iniciatyva buvo atlikti didesnėje Puščios durpy no (Zarasų r.) dalyje. Žuvinto biosferos rezervate pradėtas vykdyti ES „LIFE+“ programos finansuojamas projektas „Amalvo ir Žuvinto pelkių išsaugojimo projektas (2009–2012)“. Projekto metu sutvarkyta apie 4 km Žuvinto apsaugi nių pylimų, iškirstas miškas ir patvenkti sausinimo grioviai Amalvo pelkės pieti nėje dalyje, rekonstruotas reguliuojantis šliuzas su žuvitakiu. Ekologinio atkūri mo darbai taikomi ir dar vienoje unika lioje Lietuvos pelkėje – Aukštumaloje. Ši pelkė išskirtinė ne tik antrinės kilmės distrofinių ežerėlių gausa, bet ir tuo, kad tai pirmoji aukštapelkė pasaulyje, apra šyta monografijoje (C. A. Weber, 1902). Užtvenkti surenkamieji kanalai pelkės pakraščiuose, kuriais vanduo iš pelkės nutekėdavo į šalia sėkmingai veikiantį durpyną, įrengta 1,3 km ilgio pelkę nuo durpyno izoliuojanti sistema, planuoja ma įrengti kaskadines užtvaras ant se nųjų surenkamųjų kanalų pelkėje. Visi šie darbai susiję su hidrologiniu pelkės režimo atstatymu ir pelkėdavai palankių sąlygų atkūrimu. Tačiau ką daryti su jau išeksploatuotais durpynais ar jų dali mis? Aukštumalos pelkėje atlikti paruo šiamieji darbai įrengiant eksperimentinį bandymų lauką aukštapelkės bendrijų atkūrimui durpyno šiaurės rytinėje da lyje. 3 ha plote durpių pylimais atribojus išeksploatuoto durpyno dalį, suformuo tas eksperimentinis sklypas, suskaidytas į mažesnio ploto nedidelius tvenkinius, sudarančius kaskadą. Tokiu būdu nu matoma sukurti pirmąsias antropogeni nės kilmės buveines aukštapelkės augalų bendrijų įsikūrimui Lietuvoje. Projekto sėkmės atveju aukštapelkės augalijos at kūrimo darbų bei užsienio mokslininkų ir ekologinio atkūrimo praktikų patirtį ateityje bus galima panaudoti aukšta pelkių ekosistemų atkūrimui ir kituose baigtuose eksploatuoti Lietuvos durpy nuose.

Didžioji kuolinga

Leono Jarašiaus ir Jūratės Sendžikaitės nuotraukos 62

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. gegužė-birželis Nr. 11

Apsidairyk. Žvelk giliau. Tausok.

„Dreamstime“

Žurnalas APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga.