Aplinka 2012 liepa rugpjutis nr 12

2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Numerio tema

S PA LV O S

Vaivorykštė, nusileidusi į žydinčias Kernavės pievas

ISSN 2029-5375

Močiutės sodo spalvos

Darnus vystymasIS

GRAFIČIAI – MENAS AR CHULIGANIZMAS?

APLINKOS pritaikymas

GELTONA SPALVA SILPNAREGIAMS – TILTAS Į ŠVIESĄ

Priedas moksleiviams ir jaunimui

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga.

Vyr. redaktorė Vilija Noreikienė Mob. 8 686 97 586 E. p.: redaktorius@aplinka.eu; zurnalasaplinka@gmail.com

Redaktorė Rūta Zarembienė

Kalbos redaktorė Aldona Paulauskienė

Fotografai Valdas Račyla Irmantas Gelūnas

Priedas moksleiviams ir jaunimui

2

Autoriai Jūratė Sendžikaitė Almantė Kazlauskaitė Eurika Urbonavičiūtė Skaidrė Vainikauskaitė Kristina Mickevičienė Daiva Baravykienė Regina Erlickytė-Marčiukaitienė Ona Žvaliauskienė Neringa Mickevičienė Remigijus Karpuška

Prienų rajono Kunigiškių pagrindinės mokyklos archyvo Editos Jankauskienės asmeninio archyvo „Stock exchanging“ „Dreamstime“

Leidžiamas kas antrą mėnesį, 6 kartus per metus.

Tiražas 10 100 egz.

Nuotraukos ir iliustracijos Jūratės Sendžikaitės Neringos Mickevičienės Raimundo Daugėlos Dianos Varnaitės Mindaugo Šventoraičio Jūratės Ezerskienės Remigijaus Karpuškos Steve Wheen ir Edina Tokodi asmeninių archyvų Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinės mokyklos archyvo

Leidėjas VšĮ „Kultūros idėjų centras“ Tel. (8 5) 269 1238 Faks. (8 5) 269 8243 E. p. kidcentras@gmail.com www.aplinka.eu

Platinimas E. p. platinimas@aplinka.eu Viršelio nuotrauka „Stock exchanging“

Atspausdinta ant 100 proc. perdirbto popieriaus.

Dizainas

Spauda

Sveiki, Per pievas ir klonius ryškiausiomis spalvomis ritasi vasara...

Piname vainikus, skiname puokštes... gamta mus žavi įvai­ riaspalvėmis pievų gėlėmis, margaspalviais drugeliais, sodria miškų žaluma, žydru saulėtu dangumi – džiaugiasi ir akys, ir širdis.

Spalvingoji gamta nesiliauja stebinti ir savo kontrastais – kartais spalva gali tapti vedliu į šviesą, kartais gelbėti išal­ kusius, kai kada perspėti apie pavojų. Vieniems ji reikalinga slėptis, kitiems – puikuotis, vilioti.

Spalvų gamtoje niekada nebus per daug – joje viskas jautru ir harmoninga... Mus supančioje aplinkoje gali būti ir kitaip – svarbu sugebėti atsirinkti tai, kas tikra ir teisinga.

O žinių apie aplinkos lobynus mums reikės visada – kad nuolat galėtume pažinti, pažinę – pamilti ir... būti DARNOJE, jaustis ATSAKINGIEMS ir visada SAUGOTI tai, ką turime.

Malonaus Jums skaitymo ir geros kloties!

Vilija Noreikienė

UAB „ARX REKLAMA“ Savanorių pr. 363A, Kaunas www.dizingas.lt

www.arxreklama.lt

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

3

turinys

6

8 naujienos

lietuvoje ir pasaulyje

22

48

52

58

APLINKOS PRITAIKYMAS

6

44 GELTONA SPALVA SILPNAREGIAMS – TILTAS Į ŠVIESĄ

GAMTA VAIVORYKŠTĖ, NUSILEIDUSI Į ŽYDINČIAS KERNAVĖS PIEVAS

DARNUS VYSTYMASIS GRAFIČIAI – MENAS AR CHULIGANIZMAS?

8

Priedas moksleiviams ir jaunimui

16 APLINKOSAUGA

KRAŠTOVAIZDIS MOČIUTĖS SODO SPALVOS

48 EKOLOGINĖS IDĖJOS KAUNO MOKYKLOSE 22

PRAŽYDUSIOS GATVIŲ DUOB(EL)ĖS

28 GAMTOSAUGA

52 PAŽINTINIS PĖSČIŲJŲ ŽYGIS ,,PRIENŲ ŠILAS-2012“ 56 ČEPKELIŲ SPALVOS MOKYKLINIAME ALBUME

APLINKOSAUGA GAMINTOJO ATSAKOMYBĖS PRINCIPAS – TERŠĖJAS MOKA

32

ISTORIJA DIDINGOS PRAEITIES SERGĖTOJAI – TARP PRAŽŪTIES IR IŠSIGELBĖJIMO 4

36

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

GAMTA

58 PLUNKSNŲ SPALVOS. KAM – MASKUOTIS, O KAM – PUIKUOTIS 5

NAUJIENOS KASMET ES ŠALYSE IŠMETAMA 90 MLN. TONŲ MAISTO

NYKSTA ŠIAURIAUSIA VĖJALANDŽIŲ ŠILAGĖLIŲ AUGAVIETĖ LIETUVOJE

Brangstant maistui auga skurstančiųjų skaičius. Lietuvoje penktadalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Visavertė mityba, „Maisto banko“ žiniomis, yra sunkiai pasiekiama prabanga daugiau nei pusei milijono mūsų šalies piliečių. To­ dėl maisto švaistymas pastaruoju metu ypač bado akis. „Kas­ met 27 Europos Sąjungos šalyse narėse išmetama maisto už 89 mln. litų, vienam europiečiui tenka 179 kg tinkamo vartoti išmesto maisto. Jeigu nieko nedarysime ir nepradėsime mais­ to gelbėti, nestabdomas maisto švaistymas išaugs 40 proc.“, – teigė „Maisto banko” direktorė Deimantė Žebrauskaitė.

Pavasarį važiuojant keliu Rokiškis–Čedasai, vingiuo­ jančiu per Plunksnočių mišką, akį traukia vieni gražiau­ sių mūsų krašto augalų – vėjalandės šilagėlės. Tai sparčiai nykstančios laukinės gėlės, kurių visas užimamas plotas Lietuvoje gali būti viso labo 500 ha ar dar mažesnis.

Tačiau dažnas neatsispiria šių augalų grožiui bei pagun­ dai prisibriaukšti jų puokštei.

Dėl tokio beatodairiško šilagėlių naikinimo per kelerius metus Plunksnočių miške augančių retų saugomų augalų sumažėjo šimteriopai.

Parengta pagal www.lrt.lt

Parengta pagal www.naturephoto.lt

ES EKOLOGINĖS GAMYBOS LOGOTIPAS VISUOTINAI ĮSIGALIOJA NUO 2012 M. LIEPOS 1 D.

ANYKŠČIŲ REGIONINIAME PARKE RASTA RETA VABZDŽIŲ RŪŠIS

Baigiasi dvejų metų pereinamasis laikotarpis, per kurį ekologiškų maisto produktų sektorius turi pradėti laikytis ES ženklinimo taisyklių. Nuo 2012 m. liepos 1 d. ES ekologi­ nės gamybos logotipas bus privalomas visiems ES valstybėse narėse pagamintiems ir reikiamas normas atitinkantiems fa­ suotiems ekologiškiems produktams. Nefasuotų ir importuo­ tų ekologiškų produktų pakuotes žymėti ekologinės gamybos logotipu nebus privaloma. Kartu su ES ženklu bus galima ir toliau naudoti kitus privačius, regioninius ar nacionalinius logotipus.

Anykščių regioniniame parke rasta Lietuvoje labai reta vabzdžių rūšis – nykštukinė strėliukė (Nehalennia speciosa).

Tai pati mažiausia Europoje gyvenanti žirgelių rūšis, kurios kūno ilgis siekia 22–24 mm. Veisiasi mažuose, stovinčiuo­ se ar mažai pratakiuose, neužterštuose, viksvomis ar kitais vandens augalais apaugusiuose mezotrofiniuose vandens tel­ kiniuose, pelkių bendrijose, aukštapelkėse bei tarpinio tipo pelkėse. Šią nuostabią žirgelių rūšį parke pirmą kartą aptiko Lietuvos entomologų draugijos narys, mokytojas, žinomas gamtininkas Giedrius Švitra, vykdydamas vabzdžių rūšių paplitimo tyrimus.

Europos Komisijos informacija

Anykščių regioninio parko direkcijos informacija

EUROPOS PARLAMENTAS SIŪLO UŽDRAUSTI SĄVARTYNUS

6

SAUGOMOSE TERITORIJOSE UŽDRAUSTA AUGINTI GENETIŠKAI MODIFIKUOTUS ORGANIZMUS

Siekdama ekonominio augimo ir aplinkos apsaugos, Europos Sąjunga (ES) turi efektyviau naudoti išteklius, sakoma gegužės mėnesį Europos Parlamento (EP) patvir­ tintoje rezoliucijoje. Vertingos medžiagos turi būti per­ dirbamos, o ne išmetamos į sąvartynus ar deginamos, o patys sąvartynai ateityje turi būti uždrausti. EP taip pat ragina už išteklių švaistymą bausti didesniais mokesčiais.

EP siūlo pamažu uždrausti sąvartynus visoje ES ir ragina Europos Komisiją iki 2014 m. pabaigos pateikti atitinkamo teisės akto projektą.

Seimas priėmė Saugomų teritorijų įstatymo pataisų projektą, kurio pataisomis įtvirtinta, kad nuo kitų metų šalies rezervatuose ir 5 kilometrų atstumu aplink rezer­ vatus draudžiama auginti ir dauginti genetiškai modifi­ kuotus organizmus, kultūras, augalus ir jų sėklas. Tai da­ ryti bus draudžiama ir gamtiniuose bei kompleksiniuose draustiniuose; gamtos paveldo objektų teritorijose, vals­ tybiniuose parkuose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose, gamtinių rezervatų buferinėse apsaugos zono­ se, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose.

Europos Parlamento informacija

LR Seimo kanceliarijos informacija

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

7

Gamta

VAIVORYKŠTĖ, NUSILEIDUSI Į ŽYDINČIAS KERNAVĖS PIEVAS Dr. Jūratė Sendžikaitė

8

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Kiekviena Kernavės žemės pėda – paslaptinga, tačiau žinių ištroškusiems visada atvira knyga, galinti papasakoti ne tik apie turtingą mūsų krašto istoriją, bet ir atskleisti dar senesnį neįkainojamų vertybių kupiną gamtos pasaulį. Plačiu slėniu vėsius vandenis plukdanti Neris, jos tėkmės suformuotos salos, turtingi gyvybės miškai, tarsi milžinai stūksantys piliakalniai, pavasario veržlumas, sodri vasaros žaluma ir margaspalvių žie­ dų pynės, rudeninių lapų šnarėjimas ir spalvų žaismas, ramumu dvelkiančios žiemos baltumas ištisus metus sukuria įspūdingą kraštovaizdį, kuriame prieš 11 tūkstančių metų įsikūrė pirmieji Kernavės gyventojai. Čia XIII–XIV amžiais klestėjo svarbiausias krašto ekonominis politinis centras – pirmoji Lietuvos sostinė. Šian­ dien tai išskirtinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, menantis Lietuvos proistorę ir ankstyvąjį Lie­ tuvos valstybės formavimosi laikotarpį. 1989 m. vaizdingame Neries slėnyje buvo įkurtas Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas (194,4 ha), o 2004 m. Kernavės archeologinė vietovė buvo įrašyta į UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašą kaip unikalus paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos civili­ zacijos pavyzdys, reprezentuojantis baltiškojo regiono gyvenviečių raidą nuo epipaleolito iki viduramžių.

9

Gamta vo pavasario iki rudens Kernavės pievas puošia įvairiaspalviai žiedai. Neries slė­ nio ir piliakalnių šlaitai pasižymi pievų bendrijų ir augalų rūšių įvairove. Čia gali­ ma rasti Lietuvoje saugomų rūšių augalų: smiltyninių laibenių (Alyssum gmelinii), smiltyninių gvazdikų (Dianthus arenarius), raudonųjų, baltijinių ar dėmėtųjų gegūnių (Dactylorhyza incar­nata, D. longifolia, D. maculata) bei papras­tųjų kar­ delių (Gladiolus imbricatus)...

ŠILAGĖLINIO MOTIEJUKYNO SPALVOS

Nuo kairiojo Neries kranto atsiveria išraiškinga Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato panorama.

Kernavė vertinga ne tik plačiai vi­ suomenei pristatomais unikaliais ar­ cheologinio ir kultūros paveldo turtais, bet ir įspūdingu gamtiniu kompleksu.

Gamtos išskirtinumui suvokti pakanka vos kelių akimirkų: prieš akis atsiveria išraiškingas kraštovaizdis, žvilgsnis ima klajoti harmoningos gamtos erdvėje, o neišsemiamo didingumo įspūdį sustip­ rina mintis, kad ši vieta yra ypač svarbi mūsų tautos gyvenime. Žvelgiant nuo pagrindinės regyklos, esančios Neries dešiniojo kranto viršutinėje terasoje, prieš akis iškyla platus gamtovaizdis su Pilies kalno, Mindaugo sosto ir Auku­ ro kalno piliakalniais, erdviu Pajautos slėniu, melsvu kaspinu vilnijančiais Neries vandenimis... Kitapus upės drie­ 10

kiasi mozaikiškas agrarinis gamtovaiz­ dis, apkaišytas nedidelėmis giraitėmis, vingiuojančio kelio juosta ir tolumoje dunksančiais miškais ir miškeliais...

KERNAVĖS PIEVŲ ĮVAIROVĖ

Kernavė svetingai atveria vartus vi­ siems smalsiems ir žinių apie gamtą ištroš­kusiems lankytojams, kurie gali pa­ ban­dyti atskleisti įvairių gamtinių bu­vei­ nių (pievų, miškų, atsikuriančios že­ma­ pelkės, vandens telkinių ir jų pakrančių) paslaptis bei jų kasdienybę. Nuo anksty­

Pievinė šilagėlė (Pulsatilla pratensis) APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Stačiuose smėlėtuose ir sausuose Ne­ ries pavagio šlaituose, kurie vaiskią die­ ną tiesiog maudosi saulės spinduliuose, šiltose atvirose pušyno pamiškėse tarp pavienių medžių galite rasti reliktinių stepinio tipo pievų – šilagėlinio motieju­ kyno (Pulsatillo-Phleetum phleoidis) fra­ gmentų. Juose auga stepiniai motiejukai (Phleum phleoides), pavasarį violetiniais vainiklapiais pasipuošiančios pievinės šilagėlės (Pulsatilla pratensis), geltonžie­ dės smiltyninės ir tikrosios sidabražolės (Potentilla arenaria, P. argentea), vasa­ rą baltas galvutes į saulę kelia kalniniai dobilai (Trifolium montanum), žalsvai gelsvus žiedynus formuoja lietuviškieji sukulentai – šilinės perkūnropės (Jovibarba globifera) ir geltonžiedžiai aitrieji šilokai (Sedum acre), kvapniais šviesiai purpuriniais žiedais apsipila paprastieji čiobreliai (Thymus serpyllum), skleidžia­ si vos pastebimi dirvoninio kiečio (Artemisia campestris) žiedeliai... Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Kernavės stepinėse pievose akis džiugina geltonus žiedynus iškeliantys smiltyniniai laibe­

Smiltynis laibenis (Alyssum gmelinii) Smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius) ir stepinis motiejukas (Phleum phleoides)

niai (Alyssum gmelinii) ir kukliais baltais, gi­liai skaidytais vainiklapiais pasipuošę smiltyniniai gvazdikai (Dianthus arenarius). Tai Lietuvos raudonosios kny­gos 2 (V) kategorijos saugomos žiedinių au­ galų rūšys. Šiai kategorijai priskiriamos pažeidžiamos rūšys, kurių po­pu­liacijų skaičius ir individų gausumas sparčiai mažėja. Stepinės pievos yra saugomos ne tik Lietuvoje, bet ir vi­soje Europos Sąjungoje. Dabar mūsų ša­lyje jos uži­ ma tik nedidelius plotelius. Dau­giausia jų išliko sausuose kalvų ir upių slėnių šlaituose, kurie dėl statumo ne­ buvo Šilinė perkūnropė (Jovibarba globifera) Baltojo kalno zonoje 11

Gamta SNAPUTINIO PLUKYNO SPALVOS

Aitrusis šilokas (Sedum acre) suarti ir pritaikyti intensyvios žemdir­ bystės reikmėms. Šios pievos yra itin vertingos, nes sieja dabartinę Lietuvos au­ galiją su praeityje egzistavusiomis bend­rijomis ir piečiau mūsų krašto da­ bar paplitusia augalija.

NESUSIVĖRUSIŲ ŽEMYNINIŲ SMILTPIEVIŲ ŽIEDAI

Neries salpoje (bronzos amžiaus pa­ baigos ir ankstyvojo geležies amžiaus kapinyno vietoje) plyti žemaūgės nesusi­

Kalninė austėja (Jasione montana) vėrusių žemyninių smiltpievių (FestucoSedetalia) bendrijos, atspindinčios pradi­ nę neturtingų smėlių užaugimo sta­diją. Žolyne geltonus graižus nedrąsiai kelia vienagraižės kudlės (Pilosella officinarum) ir smėlyniniai šlamučiai (Helichrysum arenarium), auksaspalvius žiedus skleidžia aitrieji šilokai (Sedum acre), vė­ jyje svyruoja paprastųjų smil­gų (Agrostis cappillaris) šluotelės, bal­ tai pasipuošia pilkosios miltinaitės (Berteroa incana), kur ne kur smulkiais mels­vais žiedeliais pražysta kalninės aus­tė­jos (Jasione mon-

Paprastoji vingiorykštė (Filipendula vulgaris)

12

tana), kyla rausvai baltos su pilkšvu ats­ palviu dirvinio dobilo (Trifolium arvense) galvutės. Į tokį žemą ir gana kuklų žiedų kilimą šviesiai purpuriniais raštais įsipi­ na kvapnūs paprastojo čiobrelio (Thymus serpyllum) pus­krūmiai, ypač populiarūs liaudies me­di­ci­noje. Paprastojo čiobrelio nuovi­ ras vartojamas nuo bronchito su kosuliu, nemigos, jo preparatai ir eterinis aliejus – odos įtrynimams, aromatinėms vo­nioms, kompresams. Čiobrelio žiedai var­toja­mi kulinarijoje ir vaistinių arbatų gamyboje.

Pavasarinė raktažolė (Primula veris)

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Sausuose Kernavės piliakalnių pieti­ nės ir pietrytinės ekspozicijos šlaituose įsikūrusios apyretės snaputinio plukyno (Geranio-Anemonetum sylvestris) bendri­ jos. Pavasarį šlaituose pažysta baltažiedės lieknosios plukės (Anemone sylvestris), vasarą boluoja šilinio saliavo (Peucedanum oreoselinum) skėčiai, šlakinės kregž­ dūnės (Vincetoxicum hirundinaria), šlaitinės žemuogės (Fragaria viridis) bei paprastosios vingiorykštės (Filipendula vulgaris) žiedai ir žiedynai. Pavasarį šlaitus geltoniu nuspalvina pavasarinės raktažolės (Primula veris), o vasarėjant saulės spalvai pritaria smiltyninė sida­ bražolė (Potentila arenaria), saldžialapė kulkšnė (Astragalus glyciphyllos), gelton­ žiedė liucerna (Medicago falcata), papras­ toji jonažolė (Hypericum perforatum) ar vienagraižė snaudalė (Leontodon hispidus). Štai rausvai violetines žiedų kekes kelia skiauterėtoji putokšlė (Polygala comosa), skleidžiasi aukštaūgės didžiagal­ vės bajorės (Centauria scabiosa) žiedai, kukliais neryškiais žiedeliais pražysta laukinis česnakas (Allium oleraceum) ir kartusis kietis (Artemisia absinthium), o į margaspalvius pievos raštus dangiš­ kos spalvos įpina plačialapė veronika (Veronica teucrium). Vasaros viduryje Mindaugo sosto piliakalnio pietrytinis šlaitas gausiai pasipuošia šviesiai purpu­

Šilinis dobilas (Trifolium medium) riniais paprastojo raudonėlio (Origanum vulgare) žiedais. Literatūroje nurodoma (Pipinys ir kt., 1973), kad raudonėlis – ne tik aromatinis, medingas, bet ir dažinis, prieskoninis ir vaistinis augalas. Jo žolė įeina į prakaito išsiskyrimą skatinančių arbatų sudėtį, o nuoviras žadina apetitą, gerina virškinimą, palengvina kosulį. Be to, žiedai vartojami likerių pramonėje, yra mėgstami natūralių arbatėlių mėgėjų.

MARGI DOBILINIO DIRVUOLYNO ŽIEDŲ KAROLIAI

Aukštuose, į pietų saulutę atgręžtuo­se Neries slėnio šlaituose įsikūrusios mar­ ga­ spalvės dobilinio dirvuolyno (Trifolio-Agrimonietum eupatoriae) bend­ri­jos svarbios ne tik priešeroziniu požiūriu, bet ir laikomos ūkinės veiklos mažai paveik­

Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare) Mindaugo sosto piliakalnio šlaite

13

Gamta

tų pievų etalonu. Vidurvasaryje žolyne vyrauja violetiškai raudoni šilinio dobilo (Trifolium medium) žiedynai, tarp kurių kyšo ilgos vaistinės dirvuolės (Agrimonia eupatoria) kekės, papuoštos nektaringais trumpakočiais geltonais žiedais. Pipinys ir kt. (1973) nurodo, kad vaistinės dir­ vuolės arbata vartojama nuo skrandžio, kepenų ligų ir reumato su sąnarių skaus­ mais. Ja skalaujama gerklė ir burna (esant gleivinės uždegimui bei opoms), nosies ertmė (sergant sloga), o ant sunkiai gy­ jančių žaizdų ir skaudulių dedami nuovi­ ro kompresai.

Greta vaistinės dirvuolės ryškiai gel­ tonus arba gelsvus žiedynus kelia pievinė žilė (Senecio jacobea), saldžialapė kulkš­

nė (Astragalus glyciphyllos), geltonžiedė liucerna (Medicago falcata), paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum), pa­ prastasis perluotis (Anthyllis vulneraria), gelsvoji žvaigždūnė (Scabiosa ochroleuca)... Baltais žiedais apsipila statusis lipi­ kas (Galium album), šlakinė kregždūnė (Vincetoxicum hirundinaria), šlaitinė žemuogė (Fragaria viridis) ar paprastoji vingiorykštė (Filipendula vulgaris) ir kt.

Spalvų gamą paįvairina purpuriniai pa­ prastojo raudonėlio (Origanum vulgare) žiedynai, mėlynos ar žydros vaistinės veronikos (Veronica officinalis) kekės ir keistai spalvingi krūminio kūpolio (Melampyrum nemorosum) „žiedai“. Iš tie­ sų krūminio kūpolio žiedai yra tamsiai geltonos spalvos, tačiau augalą puošia ir įvairiaspalvės (violetinės, rečiau – raus­ vos, balsvos ar žalsvos) pažiedės. Tenka pastebėti, kad tai vienmetė, pusiau pa­ razitinė žolė, haustorijomis (parazitinio augalo šaknies išaugos, kurios įsiskver­ bia į šeimininko audinius) prisikabinan­ ti prie kitų augalų šaknų ir gaunanti iš jų maistingųjų medžiagų.

Dobilinio dirvuolyno bendrijose gau­su vaistinių augalų – ne tik jau minė­ tų vaistinių dirvuolių, paprastųjų jo­ nažolių, paprastųjų perluočių, šlakinių kregždūnių, šlaitinių žemuogių, papras­ tųjų raudonėlių bei vaistinių veronikų, bet ir karčiųjų kiečių (Artemisia absinthium), dar vadinamų pelynais. Pastarieji liaudies medicinoje vartojami apetitui ir virškinimui pagerinti, nuo skrandžio, tulžies pūslės, kepenų ligų, nemigos, kirmėlių. Be to, pelynai vartojami mais­ to pramonėje (likerių, vyno gamyboje), parfumerijoje ir veterinarijoje.

Paprastasis perluotis (Anthyllis vulneraria)

Krūminis kūpolis (Melampyrum nemorosum)

Vaistinės dirvuolės (Agrimonia eupatoria) kekė

14

PAUPINIo USNYNo spalvų pynės

Šaltiniuotame Pilies kalno šlaite len­ gvai galima atpažinti drėgnų ir šlapių pievų bendrijas – paupinius usnynus (Cirsietum rivularis). Birželio–liepos mėnesiais vešliame ir aukštame žolyne ima žydėti paupinė usnis (Cirsium rivulare), suteikianti pievai tamsiai raudoną aspektą, kurį paįvairina blizgančio vio­ letinio atspalvio kupstinės šluotsmilgės (Deschampsia cespitosa) ir pelkinės mi­ glės (Poa palustris) šluotelės, vietomis boluoja pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria) žiedynai, greta kurių skleidžiasi švelniai rausvi šilkažiedės gaisrenos (Lychnis flos-cuculi) ir ryškias­ palviai pelkinio snapučio (Geranium palustre) vainiklapiai, veriasi auksu spin­ dintys aitriojo ir šliaužiančiojo vėdrynų (Ranunculus acris, R. repens), pievinio pelėžirnio (Lathyrus pratensis) ar pa­ prastosios šilingės (Lysimachia vulgaris) žiedai. Paupinio usnyno bendrijos Lie­ tuvoje pasiekia šiaurinę paplitimo ribą, todėl yra saugotinos. Šaltiniuotuose piliakalnių šlaituose, jų papėdėse auga ir Lietuvos raudono­ sios knygos rūšių augalai – lietuviško­ sios orchidėjos: raudonoji, baltijinė ir dėmėtoji gegūnės (Dactylorhyza incarnata, D. longifolia, D. maculata).

nendre (Phragmites australis) bei liekno­ sios viksvos (Carex acuta) sąžalynus, pa­ mažu pereinančius į besiformuojančias pašiaušelynų (Alopecurion pratensis) ir purienynų (Calthion palustris) bendrijas.

Daugiau kaip prieš 20 metų suarto lau­ ko vietoje atsikuria pieva, kurioje, greta pievinio pašiaušėlio (Alopecurus pratensis), nendrinio dryžučio (Phalaroides arundinacea), kupstinės šluotsmilgės (Deschampsia cespitosa), pelkinės vin­ giorykštės (Filipendula ulmaria), pievi­ nės miglės (Poa pratensis), plaukuotosios ir paprastosios viksvų (Carex hirta, C. nigra), auga smulkiais, kvapiais balsvai ar­ba šviesiai geltonai žalsvais žiedeliais žy­din­tis siauralapis vingiris (Thalictrum lucidum), rausvai pražystančios pelki­ nė usnis (Cirsium palustre), šilkažiedė gaisrena (Lychnis flos-cuculi) ir raudo­ noji žiognagė (Geum rivale), mėlynuoja pievinis snaputis (Geranium pratense) ir mėlynžiedis vikis (Vicia cracca), geltonais žiedais apsipila pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis). Pievoje galite aptikti ir labai dekoratyvių – paprastųjų kardelių (Gladiolus imbricatus), žydinčių dideliais purpuriškai violetiniais žiedais. Tai gana sparčiai nykstanti rūšis, įrašyta ne tik į Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos ir kitų šalių rau­ donąsias knygas.

Nuo piliakalnių nusileidę į Neries slėnio žemutinę terasą tarp asfaltuoto ke­ lio ir aukštųjų Neries slėnio šlaitų rasite nendryną su ten vyraujančia paprastąja

Tai tik nedidelė dalelė augalijos tur­ tų, slypinčių spalvingose Kernavės ir jos apylinkių pievose. Kiekvienas lankytojas čia ras sau mielą kampelį, kuriame galės ne tik pažinti savo tautos praeitį ir istori­ ją, atgauti jėgas, bet ir pajusti augalų pa­ saulio įvairovę, pasidžiaugti, pamatyti ir

Paupinė usnis (Cirsium rivulare)

Pelkinis snaputis (Geranium palustre)

ATSIKuRIančios ŽEMAPeLKės žiedai

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria)

Baltijinė gegūnė (Dactylorhyza longifolia)

net paliesti įvairiaspalvius žiedus, įkvėp­ ti jų skleidžiamą aromatą, stebėti saldų nektarą renkančias bites, pakramtyti pa­ prastosios rūgštynės lapą ir net pasma­ guriauti ką tik prinokusiomis šlaitinėmis žemuogėmis... Tai tikra didelių ir mažų stebuklų žemė! Juk ne veltui kasdien Ker­navę aplanko daugybė žmonių, o Jo­ ni­ nių laužai ir Gyvosios archeologijos die­nos, turtinga istorinė praeitis ir įspū­ dingas kultūrinis kraštovaizdis sukvie­ čia tūkstančius svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio.

Autorės nuotraukos Paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus) Pievinis snaputis (Geranium pratense)

Šlaitinė žemuogė (Fragaria viridis)

15

Darnus vystymasis

GRAFIČIAI – MENAS

AR CHULIGANIZMAS?

Kelių metrų aukščio siena išpieš­ ta spalvotais dažais. Piešinys gana abstraktus, bet su mintim. Saviraiš­ kos kūrinys, sakysite? O jeigu tas piešinys ant jūsų namo sienos? Ne­ suabejosite – paikų paauglių išdaiga, už kurią reikėtų ausis nusukinėti.

Almantė Kazlauskaitė

Grafičiai nori nenori suskirsto žmo­ nes į dvi stovyklas: palaikančiųjų ir smerkiančiųjų. Kaip ir pats reiškinys: grafičiai nuolat balansuoja ties plona riba tarp meno ir chuliganizmo.

Vilniaus miesto savivaldybės Aplin­ kos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyriaus vedėja Stasė Kve­ derienė sako, kad Vilniuje yra 6 vietos, kur galima grafičius piešti legaliai. Vis dėlto sostinei nelegalūs grafičiai tebėra problema.

NUSIKALSTAMA VEIKA

Paklausta, kurios miesto dalys dau­ giausia kenčia nuo grafičių piešėjų, spe­ cialistė vardija centrines sostinės vietas: Senamiestis, Naujamiestis. „Senamiestis yra reprezentacinė teritorija, daug pasta­ tų jame yra saugomi valstybės, į juos ne tik daug investuota rekonstruojant, bet daugelis jų turi ir istorinę vertę, reikšmę.

Vis dėlto dažnai būna, kad ir visas pasta­ tas nukenčia, būna apipieštas“, – pasako­ ja S. Kvedarienė.

Vilniaus apskrities vyriausiojo polici­ jos komisariato Viešosios tvarkos valdy­ bos tarnybos organizavimo skyriaus vir­ šininkas Saulius Klebavičius tvirtina, kad 2011 m. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas užregistravo 216 nelegalių grafičių piešimo atvejų Vilniaus mieste, dėl to pradėta 19 ikiteisminių tyrimų. „Piešėjai sučiumpami įvairiai: praneša žmonės, pastebi patruliai, pa­ reigūnai seka pagal karštus pėdsakus“, – pasakoja S. Klebavičius. Vis dėlto kiek tiksliai grafičių piešėjų yra gavę realias bausmes, jis pasakyti negalėjo.

Pareigūnas aiškina, kad grafičių pie­ šimas, priklausomai nuo padarytos žalos 16

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

17

Darnus vystymasis VERSLAS BANDO SUSIDRAUGAUTI

Nuo pastatų sienų grafičius valyti privalo patys savininkai, kitaip jiems gresia baudos.

dydžio, gali būti traktuojamas kaip nu­ mato Lietuvos Respublikos baudžiamo­ jo kodekso 187 straipsnis (viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų) arba Lietuvos Respublikos adminis­ tracinės teisės pažeidimo kodekso 161 straipsnis (užtraukia įspėjimą arba bau­ dą iki dviejų tūkstančių litų).

VALYTI TURI SAVININKAI Nors pasitaiko, kad nelegalių grafi­ čių piešėjai būna sučiumpami policijos ir baudžiami, Vilniaus savivaldybės darbuotoja tvirtina, kad už grafičių valymą nuo pastatų yra atsakingi pa­ tys pastatų savininkai. „2011 m. savi­

valdybės tarybos patvirtintose statinių tinkamos priežiūros taisyklėse numa­ tyta, kad statinio valdytojas privalo prižiūrėti savo statinį. Įsigydamas pas­ tatą savininkas kartu įgyja ir prievolę tą pastatą prižiūrėti. Kitaip jo laukia baudos, prasidedančios nuo įspėjimo ir galinčios siekti net keletą tūkstančių litų“, – sako S. Kvederienė.

Su grafičiais „susibendrauti“ bandantis verslas rengiamuose grafičių piešimo konkursuose sulaukia didelio menininkų susidomėjimo.

18

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Individualių namų savininkai net ir naktį turi galimybę pastebėti, jeigu ant jų namo jaunimas purškia dažais spal­ votą piešinį. Tačiau įmonės, įstaigos, kuriose naktimis nebudi sargas, jau tik iš ryto atras meno kūrinį ant sienos, lan­ go ar durų. Tai žinodami, grafičių pie­ šėjai dažniau atakuoja verslininkus nei privačius namus. Tačiau nors remiantis logikos dėsniais visi jie turėtų jausti tik neigiamus jausmus tokiems meninin­ kams, yra ir tokio verslo, kuris į proble­ mą pažiūri kūrybiškai. Viena tokių – re­ klamos stendus gaminanti ir prižiūrinti bendrovė ne tik kad susidraugavusi su savo priešu, bet ir ėmusi jį skatinti bei vilioti prizais. „Mūsų renginio idėja kilo prieš ke­ lerius metus. Kadangi turime daug re­ klamos statinių, esame vieni iš tų, kurie labai nukenčia nuo grafičių. Bandėme kovoti įvairiais būdais, tačiau vis vien buvome priversti nuolat valyti ir keisti reklamos įrangos dalis. Norėdami ge­ riau suprasti problemą, susipažinome arčiau su miesto jaunimu ir supratome, kad jam trūksta vietos savo energijai išlieti, save realizuoti. Tikime, kad tarp piešėjų yra begalė talentingų žmonių.

Todėl sugalvojome labai paprastą da­ lyką: 2010 metais suremontavome tuo metu griuvėsiuose stovėjusį riedlenti­ ninkų parką prie Baltojo tilto ir papra­ šėme miesto savivaldybės leidimo jam legaliai apipaišyti grafičiais“, – pasakoja įmonės atstovas Vadimas Komarskis.

Jo atstovaujama kompanija iki šiol kuruoja parką ir džiaugiasi, kad rengi­

nys tapo populiarus ir šiemet bus ren­ giamas jau trečią kartą. „Beje, išplėtėme festivalio rėmus iš vien grafičių srities iki gatvės meno festivalio, kuriame da­ lyvauja ne tik grafičių piešėjai, bet ir dvi­ račių, riedlenčių ir gatvės šokių entuzi­ astai“, – papildo jis.

Paklaustas, kaip vyksta grafičių kon­ kursai, V. Komarskis pasakoja: „Riedlen­ tininkų parke yra 15 vietų, kurioms api­ paišyti kviečiame visus norinčius regis­truotis ir pateikti savo eskizus. Gau­ name dešimtis paraiškų. Žiuri, kuriai vadovauja grafičių žvaigždė (2010 metais tai buvo broliai Os Gemeos iš Brazilijos, 2011 – Daniel Thouw iš Vokietijos) atren­ ka geriausius ir jiems skiria piešimo plo­ tus. Kiekvienas metais duodama tam tikra tema. Pavyzdžiui, pernai tai buvo „Ma­no miestas nemiega“. Taip pat yra tam tikras piešimo laikas, dažniausiai 3 va­ lan­ dos, per kurias darbas turi būti baigtas.“

NE CHULIGANAI

Pašnekovas paneigia ir dažną gra­ fičių piešėjo stereotipą, egzistuojantį daugelio galvose. „Stereotipas yra aiš­ kus – tai turėtų būti paaugliai–chuli­ ganai, neturintys ką veikti. Tačiau ge­ riausi pavyzdžiai turbūt yra žvaigždės, dalyvavę mūsų festivaliuose, – broliai Os Gemeos bei Daniel Thouw. Surengę ne vieną asmeninę parodą, savo darbų portfelyje turintys šimtus grafikos, tapy­ bos, dizaino ir kitų darbų. Dažnai baigę prestižines meno mokyklas. Žmonės, be jokios abejonės turintys skonio jausmą ir puikiai sugebantys savo darbus pri­ derinti prie vietų, kuriose jie yra nupieš­ ti“, – sako V. Komarskis ir priduria, kad viskas turi būti laiku ir vietoje.

LAIKO MENU

V. Komarskis sako neabejojantis, kad grafičiai yra meno rūšis. „Grafičiai yra kontekstinis menas, kurio svarba ir vertė tiesiogiai priklauso nuo aplinkos – konkrečios vietos, kurioje jis nupieštas.

Galime palikti patiems skaitytojams spręsti, kas yra gražu, o kas ne ir kokia šių kūrinių išliekamoji vertė, – sako jis ir priduria: Grafičiai yra gatvės menas. Mes tiesiog norime skatinti jaunuosius gatvės kultūros atstovus spartinti legalių kūry­ bos erdvių plėtrą Vilniuje, kurti dialogą tarp miesto ir gatvės kultūros atstovų.“ Grafičių piešėjas, prisistatantis kaip Edgaras EKU, irgi net neabejoja, kad gra­fi­čiai – menas. Anot jo, nors jis nėra tep­lionių ant sienų mėgėjas, net ir jos, jei­ gu tai yra kieno nors parašas, laikomos grafičiais. „Aš šimtu procentu įsitikinęs,

Legaliai grafičius piešti leidžiantys konkursai jaunimą skatina ne ant sienų dažais dėti nespalvotus parašus, bet kurti sudėtingus spalvingus piešinius.

19

Darnus vystymasis Vilniuje grafičių piešėjai legaliai pasireikšti gali daugiausia tik požeminėse perėjose. kad tai menas. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Olandijoje ant didelių dro­ bių perpiešti grafičiai net eksponuojami garsiose meno galerijose“, – pasakoja jis.

Pats Edgaras EKU save laiko meni­ ninku. Anot jo, Lietuvoje tokio požiūrio dar stinga. „Nuolat rašome raštus savi­ valdybėms, prašome, kad leistų piešti gražius, spalvotus ir keleto dienų darbo reikalaujančius grafičius mieste, tačiau mums skiria nebent požemines aikšteles ir perėjas. O juk grafičių piešėjai, kaip ir kiti menininkai, nori, kad jų darbus pa­ matytų kuo daugiau žmonių. Taigi daž­ nai tenka rinktis: piešti ilgai ir gražiai, bet nematomoje vietoje, ar padėti nespalvotą parašą mieste, kurį visi matys“, – dėsto pašnekovas ir priduria, kad jis norėtų, jog savivalda labiau skatintų tą spalvotąją ir gražiąją grafičių kultūrą, tačiau suprastų, kad ir ji turi būti matoma. „Australijoje yra visas grafičių piešėjams atiduotas ra­ jonas, kur ant biurų pastatų galima piešti grafičius. Vokietijoje yra gausiai žmonių lankomas parkas, kur ant ilgos sienos grafičių piešėjai irgi gali išreikšti save“, – su baltu pavydu pasakoja jis.

ISTORIJA

• Grafičiai atsirado maždaug 1970 m., kai jaunas juodaodis, vardu Deme­ trius, Vašingtone pastatų sienas pra­ dėjo žymėti savo slapyvardžiu Taki 183. Toks žymėjimas vadinosi „tagu“ ir tapo klasikiniu breiko šokėjo sla­ pyvardžio pavyzdžiu. Tagą sudarė breikerio pravardė ir gatvės numeris: LennyLen Lake 2, Rip 7, Tracy 168 ir t. t. Kiti susigalvojo skambius slapy­ vardžius: CrazyLegs, A Man With A ThousandMoves ir pan.

• Taki nebuvo toks išradingas kaip kiti.

Jis rašė paprastu markeriu ir be jokių pagražinimų. Bet Taki buvo tikras maniakas – jis subjaurojo pusę Niu­ jorko pastatų ir dėl to 1971 m. „The­ NewYorkTimes“ išspausdino apie jį ilgą straipsnį. Breikeris sulaukė kitų šokėjų iššūkio. Prasidėjo lenktynės – kiekvienas siekė savo tagą nupiešti kuo didesnį ir gražesnį, kuo labiau mato­ Priklausomai nuo dydžio ir sudėtingumo, grafičio piešimas gali užtrukti ir savaitę.

20

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Grafičių piešėjui reikia pasirinkti: kurti meną mažiau matomoje vietoje ar dėti parašą nelegaliai, kad jį pamatytų masės. moje, netikėtoje vietoje, pažymėti kuo daugiau pastatų. Greitai tagai tapo ti­ krais paveikslais su personažais.

• Paplitus purškiamiems dažams, per kelis metus visi tagai tapo spalvoti. Iš pradžių tagus piešdavo savos gamy­ bos „markeriais“, perdarytais bute­ liukais nuo dezodoranto: pridėdavo į juos kalkinio popieriaus ir užpildavo acetonu bei spiritu, viską uždengda­ vo sena kojine.

• Staigi išpopuliarėjusiame gatvės žai­ dime egzistavo nerašyta taisyklė: pagautas „menininkas“ buvo diskva­ lifikuojamas. Grafičiai buvo piešiami iškart ir be jokių korekcijų.

• Greitai buvo pradėta paišyti ir ant automobilių bei viešojo transporto.

Blo­ gai pastatyti automobiliai tapo gra­fičių piešėjų medžioklės grobiu – būdavo išpiešiami grafičiais nuo vir­ šaus iki apačios. Publikai patiko tai, kas vyksta, – žurnalas „NewYork Ma­ga­zine“ skyrė metų premiją Taki už geriausią grafitį, o valdžios insti­ tucijos paskelbė tokiems meninin­ kams karą.

• Kišenėje nešiotis dažų balionėlį tapo pavojingiau nei pistoletą. 1983 metais dailininkas Michael Stewart, pagau­ tas už tai, kad grafičiais išpiešė poli­ cijos turtą, buvo mirtinai sumuštas.

Neturėdamas kur piešti, jaunimas dažnai šturmuoja apleistus pastatus.

Breikeriams uždraudė šokti metro.

Niujorko meras Ed Koch skyrė 22 mln. JAV dolerių dvigubai apsaugi­ nei tvorai prie visų požeminių linijų pastatyti. Tarp tvorų eilių patruliavo policininkai su tarnybiniais šunimis.

• Kompanija „MTA“ išrado specialių aparatą „Buffen“, skirtą valyti nuo vagonų piešinius, ir miestas įsigijo jų dešimtis. Tačiau netrukus pasiro­ dė, kad po tokio valymo vagonai ima staigiai rūdyti ir tampa nebetinkami naudojimui, taigi 1981 metais valdžia karą pralaimėjo. Tarp breikerių tapo populiaru surengti kovas prieš pat policijos nosį ir greitai išsiskirstyti, kai ji priartėja. Kaip atsakas į gaudy­ mą, grafičių piešimas įgijo ideologinį palaikymą ir tapo juodaodžių jauni­ mo revoliucinės kovos forma.

21

KraŠtovaizdIs

MOČIUTĖS SODO SPALVOS

Eurika Urbonavičiūtė landšafto specialistė

Leidžiasi saulė ir pavargusios nuo darbų akys krypsta į tolius, kur rūke paskendę rymo miškai ir kloniai. Pagaliau savaitgalis ir pagaliau poilsis savo rankomis išpuoselėtoje sodyboje, kuri kaip gyvybiškai svarbus poreikis tarsi genuose įrašytas iš močiutės kaimo laikų. Kodėl man taip norisi bijūnų, ir tas nostalgiškas jazminų kvapas... Bet čia, mano sodyboje, dar vis laukia užsitęsęs, o gal ir nesibaigiantis kūri­ mo procesas ir sprendimų bei laiko priežiūrai paieškos. Manau, kad panašūs klausimai aktualūs ne tik man. O kaip sukurti mažai priežiū­ ros reikalaujančią aplinką? Įsigydami augalus būkite budrūs, tai ypač svarbus klausimas. Neskubėkite su pavydu žvalgytis į kaimyno aplin­ ką – jeigu pas jį augalai klesti, nebūtinai taip bus ir pas jus.

Priežasčių, kodėl taip vyksta, gali būti daug, bet jos ištaisomos. Jei dirvo­ žemis netinkamas, jį galima pagerinti.

Gal kaimynas tręšia tinkamesnėmis trą­ šomis, gal augalą užpuolė ligos ar ken­ kėjai, jam netinka kaimynystė, trūksta arba per daug saulės ar drėgmės, ir pan.

APIE KĄ MAŽAI KALBAMA

Lietuva – nedidelė valstybė, tačiau Baltijos jūros dėka turi net 3 tempera­ tūrų zonas: 6-oji zona, kur vidutinė il­ gametė žemiausia temperatūra svyruo­ ja nuo -18 iki -23 °C, apima Klaipėdos kraštą ir baigiasi ties Šilale, Šiauliais ir Joniškiu. 5-oji zona, kur vidutinė ilga­ metė žemiausia temperatūra svyruoja nuo -23 iki -29 °C šalčio, apima vidurio Lietuvą ir baigiasi ties Šalčininkais, Tra­ kais, Širvintomis, Anykščiais, Kupiškiu.

Vilnius, Utena, Zarasai, Ignalina, Molė­ tai priklauso 4-ajai zonai, kur vidutinė

Vyšnia puikiai pasiduoda formavimui.

ilgametė žemiausia temperatūra svy­ ruoja nuo -29 iki -34 °C. Šių zonų įtaka augmenijai akivaizdi. Kuriant sodybą, dažnai kaltiname pardavėjus parda­ vus nekokybišką augalą, neįvertindami prie­ žas­ čių, galėjusių nulemti jo žūtį.

Pri­minsiu, kad Lenkija yra 6-ojoje šal­ čio zonoje. Todėl dar viena priežastis, ko­dėl augalas neauga, – netinkama kli­ mato zona. Akivaizdus pavyzdys – ža­ garvyšnės, berods tikras lietuviškas ir tikrai neimportuotas, puikaus skonio ir gausaus derliaus augalas, deja, dažnai skursta arba visai žūsta 4-ojoje zonoje, t. y. Vilniaus ir Švenčionių apylinkėse.

Yra išimčių, kada tos pačios žagarvyš­ nės ištveria 4-ąją zoną ir štai dar vienas svarbus faktorius, lemiantis augalo gy­ vybingumą – tai genofondas: motininio 22

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

23

KraŠtovaizdIs

Didžiulius hortenzijos žiedynus dėl didelio jų svorio kartais tenka paremti. augalo potencialas, sėklos kokybė, at­ sparumas ligoms ir temperatūrai. Gali būti, jog pastarosios žagarvyšnės pro­ tėviai jau senokai augo 4-ojoje zonoje ir buvo puikiai adaptavęsi.

Baltažiedis erškėtis, laukinis rožės giminaitis, savo grožiu ir kvapu nenusileidžia pačiai rožei.

ADAPTACIJA

įrengti. Apsidairykite aplinkui – galbūt Tai svarbi tema, todėl apie ją reikia šis anksti pavasarį dar belapis ir šabakš­ pakalbėti plačiau. Man ir daugeliui ko­ tyne besislepiantis augalas – didžiulis legų teko įsitikinti, kad kai kurie atvežti lobis, protėvių paveldas, retenybė, ne iš Lenkijos ar kitų šalių augalai, pavyz­ mažiau vertinga už senovinę geldą ar an­ džiui, veigelos, hortenzijos, rododen­ glinį lygintuvą – hortenzija, be priekaiš­ drai, deucijos, klevai, ąžuolai, beržai, tų vešinti ir puikiai žiemojanti visose blindės ir ypač aukštai skiepyti augalai, Lietuvos šalčio zonose, ir, skirtingai nuo įvežtinių, retai su­ nors ir pagal visus Sumedėję bijūnai į senolių sodybas formuojančių gra­ duomenis tinka žią ir gausią lają, atkeliavo iš dvarų.

Savo žiedais jie pačiai šalčiausiai Lietuvos zonai, o kartais primena žydinčias magno- šiandien derinyje su dar vienu seno­ ir pasodinti tinka­ lijas. lių augalu – fliok­ mai, deja, skursta, su, grįžta į madą sukurdama prabangos dažnai pasižymi lėta vegetacija, apšąla įspūdį. Šiam efektui išgauti flioksai turė­ ar net žūsta. Bėda ta, kad ir motininiai tų augti už hortenzijos, paslėpdami ne­ augalai, iš kurių imti skiepai, sėklos ar labai patrauklią apatinę savo dalį. auginiai, bei patys poskiepiai nuo vai­ Ne tik flioksų ar hortenzijų reikėtų kystės auga šiltesnėse zonose, o atvežti į senose sodybose paieškoti: senovinės Lietuvą vargsta, sunkiai pakelia žiemas ro­ ž ės (viena jų veislių vadinasi Rosa ‘Po­ (lyg be paltuko žiemą išleistas į kiemą ppius’) nerealaus grožio, puikiai žiemo­ vaikas). Sunkiau auga ir atvežtiniai vais­ jančios nedengtos, atsparios šalčiams; medžiai, kurie be purškimo pesticidais sumedėję bijūnai, į senolių sodybas at­ ir herbicidais bei pastovaus tręšimo gau­ keliavę iš dvarų, savo žiedais kartais pri­ saus derliaus neduos (prisiminkite pos­ menantys žydinčias magnolijas; radas­ kiepių ir motininių skiepų kilmę). tai, dar liaudyje vadinami japoniškais jazminais; nematytos spalvos alyvų krū­ SODYBOJE Bet grįžkime į savo sodybą. Ramy­ mai; erškėčiai; pentiniai; geltonais žie­ bės gamtoje prisiminimai skatina bėgti dynais pasipuošę plunksnalapių rudbe­ iš miesto ir kurtis kaime, na bent jau sa­ kijų kerai; jau sumedėję nuo senumo rūtų krūmeliai; o gal net dievmedis... vaitgaliais.

Neskubėkite sunkiąja technika rau­ ti medžius bei krūmynus idealiai vejai Bijūnas – kai kur vadinamas pinavija – nelepus, ilgai vienoje vietoje augantis augalas.

24

Ylalapis flioksas žydi gegužės mėnesį. Jo ūgis tesiekia 15 cm.

Piliarožė – kaimo darželių gėlė.

kiek nuobodžiai atrodžiusios balintais vietai tinkamas augalas. Svarbiausia, akmenimis apdėliotoje močiutės klom­ kad po įsiaugusiais jų kerais nebereikia boje, naujame derinyje su bijūnais, fliok­ ravėti, todėl verta melsves sodinti tarp sais, hortenzijomis gali suteikti netikėtą dekoratyvių krūmelių ar vaismedžių. efektą. Dar didžiosios melsvės, pavyz­ Šalia melsvių patartina sodinti svogūni­ džiui, sieboldo, tarnauja puikia atrama nes gėles – tulpes, krokus, narcizus. Ko­ virstantiems bijūnų arba saulainių žie­ dėl? Pavasarį melsvės neskuba pasirody­ dynams. Be to, moderniame kontekste ti, todėl svogūninės gėlės spės sužydėti, o vėliau nurudavę jos naudojamos pa­slėpti nepatrau­ Dar didžiosios melsvės gali būti lapai pasislėps po klias želdynų vie­ puikia atrama virstantiems bijūnų kaimynių lapija. tas, po vieną arba arba saulainių žiedynams.

Kitas, nelabai populiarus ir pri­ grupėmis, skirtin­ mirštas augalas – žiemė. O juk tai vie­ gų spalvų, lapų, formų, dydžių.

Sumedėjusių augalų fone trūksta nas iš nedaugelio lietuviškųjų visžalių spalvos arba niekas tuo metu nežydi? dengiančiųjų augalų – nelepus, puikiai Šiai spragai užpildyti sodinkite geltonas žiemoja, neapšąla, nebijo pavėsio, den­ ar kitos spalvos melsves. Didelėse sody­ gia taip gerai ir greitai, kad ten, kur jis bose melsves sodinkite didelėmis grupė­ įsikerojo, ravėjimą galite pamiršti. Di­ mis. Melsvė – puikus dengiantis augalas, džiausia sodininkų klaida ta, kad žie­ galintis augti tiek pavėsyje, tiek saulėje. mė sodinama į gėlynus, kur ji pradeda Jei sodyba miške, melsvė labiausiai šiai okupuoti teritoriją, išgyvendindama

kaimynines gėles. Formuodama galingą šaknų sistemą, ji gali tapti nevaldoma, todėl duokite žiemei laisvę ir sodinkite

Alyvų yra per 2 tūkstančius veislių.

Rudbekija – visiškai nereikli dirvai.

Melsvė – ilgaamžis ir nereiklus augalas, vertinamas dėl lapų spalvų, dydžių ir formų įvairovės.

TEISINGI AUGALŲ DERINIAI

Sodybos grožis tikrai nepriklauso nuo gražiai atrodančių ir žydinčių au­ galų kiekio. Tik tinkami deriniai suda­ ro gerą įspūdį. Pavyzdžiui, melsvės, gal

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

25

KraŠtovaizdIs Žiemė – žalia visą žiemą!

Jurginai – nesuskaičiuojama galybė nuostabiausių veislių.

Deja, nepakenčia šlapios, peržliugusios žemės.

ją dideliais plotais šlaituose, po pušimis, medžiais, krūmais, sodybos pakraščiuo­ se ir tarp sumedėjusių dekoratyvių au­ galų, pamirškite priežiūrą, na o pavasarį grožėsitės šviesiai mėlynu lyg dangus žydėjimu. Žiemė turi įvairių spalvinių atmainų – geltonų, geltonai ar baltai mar­g ų, todėl gali suteikti aplinkai gėlių įvai­rovės iliuziją.

Rododendrai – nuostabiai žydintys, tačiau dėl jau išvardytų priežasčių pa­ kankamai daug priežiūros reikalaujan­ tys augalai. Juos puikiai galėtų pakeisti sumedėję bijūnai, tik pastarieji, skirtin­ gai nuo rododendrų, šviesiamėgiai au­ galai. Jų giminaičiai paprastieji bijūnai taip pat šviesiamėgiai ir modernioje aplinkoje puikiai atrodo be kaimynų, tad sodinti juos reikėtų didesnėmis gru­ pėmis, kompoziciškai atkartojant kelio­ se vietose. Atkartodamos baltą fasado spalvą vejoje įspūdingai atrodo pavienės baltažiedžių bijūnų grupės. Nužydėję bijūnai gražiai atrodo tarp margalapių arba geltonlapių melsvių, kurios suteiks aplinkai trūkstamų spalvų.

Sodo arba gėlyno pakraštyje, patvo­ rėse galima sodinti auksinės spalvos dideliais burbulais pasipuošiusią, prak­ tiškai visose senosiose sodybose augu­ sią plunksnalapę rudbekiją ir atramos nereikalaujančią aukštaūgę piliarožę.

Piliarožė – dvimetis augalas, tačiau keras kas metai aplink save pasipildo „naujokais“, todėl atrodo, jog tai auga­ las, toje pat vietoje augantis daug metų.

Nereikia sukti galvos, kaip pasidauginti piliarožę, nes jos, jei rudenį neskubėsi­ te nupjauti nužydėjusiu stiebų, prisisėja pačios, o jums beliks pareguliuoti, ku­ rioje vietoje leisite jai augti. Piliarožės grožis nepakartojamas, žydėjimo laikas siekia net iki 1,5 mėnesio. Įspūdinga spalvinė gama labai įvairi. Piliarožė gali netikėtai nustebinti baltais, žalsvai baltais, kreminiais, ryškiai raudonais, tamsiai, beveik juodai rudais, gelto­ nais žiedynais. Augalas tinkamas tiek kaimo sodybose, tiek šiuolaikiniuose želdynuose. Tik nepamirškite pridengti piliarožių apačias melsvėmis, ar kitais augalais, nes išleidusios žiedynus, jos apnuogina apačią.

Rudeninis šilokas puošia gėlynus iki pat šalnų.

ŽIEDŲ NOSTALGIJA

Dangaus atkartojimui sužydi penti­ niai. Močiutės juos mėgdavo sodinti po langais. Rudenį savo švelniu raudoniu želdynus atgaivina rudeninis šilokas, o iki šalnų rausvai violetiniais atspalviais akis džiugina krūminiai astrai.

Rūta, šiandien sodinama kaip lietu­ viško folkloro ir liaudies papročių relik­ tas, mūsų tautinė gėlelė. Deja, jau retai naudojama šiuolaikiniuose želdynuose.

Jai, kaip ir dievmedžiui, reikėtų išskir­ tinės vietos. Rūta galėtų atsirasti pries­ konių darželiuose kaip puiki vaistažolė.

Na, o šiuolaikinėje aplinkoje ji pakeičia išdegančias buksmedžių gyvatvores, ti­ krai nepridaro rūpesčių, pakelia pusinį Putinas. Dekoratyvinė veislė „Roseum“.

Lelija – lepi darželio gražuolė.

pavėsį. Tik nepamirškite, kad ją karpyti atsirasdavo lietuvių sodybose. Išmanieji reikia atsargiai, kad neapsidegintumėte senoliai viską apgalvojo – sodybose žy­ odos. dėjimas nenutrūkdavo visą vasarą: pra­ Ir vėl su nostalgija prisimenu senelių džioje – tulpės narcizai, žydrės, žiemės, sodą. Net žydinčios vyšnios atrodė kaip vėliau – alyvos, bijūnai, jazminai, pilia­ darželio tęsinys… Pagaunu save: turiu rožės, pentiniai, rudbekijos, hortenzijos, beveik visus auga­ lelijos, rudenį – lus, kurių kvapas Didžiausia sodininkų klaida ta, rudeniniai šilokai, mane lydėjo nuo kad žiemė sodinama į gėlynus, kur jurginai ir krūmi­ vaikystės: alyvos, ji pradeda okupuoti teritoriją, iš- niai astrai. jazminai, šer­ gyvendindama kaimynines gėles.

Iš ilgametės mukšniai, putinas, pa­tirties lietuviai flioksai, bijūnai, melsvės, net radastėlę so­dindavo tik mažai priežiūros reika­ įsigijau, tik gaila, kad turbūt atvežta, ne laujančias, atsparias mūsų žiemoms vietinė – kiekvieną žiemą apšąla. žydinčias kultūras. Prisiminkime jas ir Taigi kodėl pamiršome dekoraty­ tuomet mielas, mažos priežiūros reika­ vius senuosius augalus? Juk jie ne šiaip laujantis sodas atsiras ir Jūsų kieme. Šermukšnis pavasarį sodybą puošia kvapniais žiedais, o rudenį – oranžinėmis uogų kekėmis.

Rūta – ne tik paprasta darželio gėlė: buvo manoma, kad rūta išgydo daugelį ligų.

26

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

27

KraŠtovaizdIs

PRAŽYDUSIOS

GATVIŲ DUOB(EL)ĖS Skaidrė Vainikauskaitė

Gavusi užduotį parašyti straipsnį apie Anglijoje plintantį dekoratyvinio kelio duobių apželdinimo vajų, nejučia ėmiau įdėmiau dairytis į Vilniaus kelių duobes, tyliai sau svarstydama, kaip jos atrodytų papuoštos meniškomis gėlių ir daiktų kompozicijomis. Netrukau prieiti prie išvados, kad tuomet Vilnius, o ypač daugia­ bučių namų kiemai plytėtų tarsi ištisinis žaliuojantis kilimas. Taip straipsnio pavadinime atsirado mažybinė priesaga skliausteliuose, nes tai, kas Londonui jau duo­ bė, Vilniui tebūtų duobelė.

Gatvės duobių sodininkystė – tai Vakarų didmiesčiuo­ se jau keturis dešimtmečius gyvuojančios vadinamosios partizaninės (be leidimo svetimame, dažniausiai apleista­ me žemės plote vykdomos) sodininkystės atmaina. Tokios partizaninės veiklos motyvai būna patys įvairiausi: vieni jos propaguotojai tiesiog dievina žalumą ir stengiasi ja atgaivinti apleistus, niūrius miestų plotus, kiti šiais nelegaliais sode­ liais ir darželiais siekia visuomeninių ar politinių permainų, treti taip bando prasimanyti pačių augintų šviežių vaisių ir daržovių, nors mokslininkai vienbalsiai šaukia apie tokiame derliuje susikaupusių išmetamųjų teršalų pavojų sveikatai.

MINIATIŪRŲ SODAI

Prie antrosios partizanų grupės veikiausiai būtų galima priskirti ir duobių sodų pradininką anglą Styvą Vyną (Steve Wheen), kuris kastuvo ir sėklų griebėsi dėl to, kad pavargo kasdien į darbą dviračiu dardėti duobėtomis Londono gatvė­ mis ir, kaip pats sako, savo aplinkoje tiesiog ilgėjosi žalumos.

Dabar šis žmogus, pasivadinęs Duobių sodininku (The Pothole Gardener), savo kūriniais ne tik ragina susimąstyti, kur ir ko­ kioje aplinkoje gyvename, bet ir stengiasi atkreipti Londono valdžios dėmesį į prastą miesto kelių būklę.

Mažieji Styvo sodai įsikuria plyšiuose tarp išklibusių šali­ gatvio plytelių, kelio dangos įtrūkiuose ir net sienų plyšiuose, susidariusiuose ištrupėjus plytoms. „Mano sodai – tai būdas vi­ sokią bjaurastį, tarkime, gatvės duobes, paversti kažkuo gražes­ niu, kas paskatintų žmones galvoti apie savo gyvenamąją aplin­ ką ir tai, kaip ją pakeisti“, – aiškina sodininkas. Paprastai vienas jo sodelis užima vos apie 20 kv. cm plotą, o jame akį traukia tarsi atsitiktinai palikti įvairūs mažmožiai: lovakrėslis, knyga, iškylų krepšys ar golfo reikmenų komplektas.

Kurti sodą kelio duobėje – tarsi trumpam įsibrauti į sve­ timą privatų pasaulį, kurio savininkas bet kuriuo metu gali grįžti. Tačiau šis avantiūros jaudulys, regis, Styvą tik įkvepia: pernai jis sukūrė Vimbldono sodelį su teniso kortu, jaunojo sosto įpėdinio karališkosioms vestuvėms skirtą sodą, o praū­ žus garsiosioms riaušėms – teminę miniatiūrą, kurią pavadino „I Love London“ (aš myliu Londoną). Šiųmečiuose jo planuo­ se – Karalienės jubiliejui skirtas kūrinys ir virtinė olimpinių sodelių. „Tenoriu sukurti trumputę laimės akimirką ir pri­ minti žmonėms, kad stabtelėtų ir pauostytų rožes. O jeigu man pavyksta įkvėpti juos griebti į rankas sodo įrankius ir patiems pradėti sodininkauti – tai tiesiog puiku“, – įsitikinęs vaikinas. Beje, Styvo meniniai eksperimentai ne tik pakelia praeivių nuotaiką, bet ir priverčia vairuotojus sumažinti greitį ir taip užtikrina eismo saugumą.

28

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

SAMANŲ ŽODŽIAI

Londone veikia ir kita pakvaišusi žalioji partizanė – Ana Garfort (Anna Garforth), savo kūrybos vieta pasirinkusi ne gatves ir šaligatvius, o sienas. Anos menas kažkuo primena grafičių piešimą, tik ji tam naudoja ne dažus, o samanas, iš kurių išraito įmantriausius užrašus. Kaip tai daro ir kokią techniką naudoja, Ana neatskleidžia, tik prasitaria, kad dirbti su gyvąja medžiaga ją įkvėpė apsilankymas senose Viktorijos laikų kapinėse. Čia ją sužavėjo dailūs užrašai ant apsamanoju­ 29

KraŠtovaizdIs sių antkapių. „Ant vieno antkapio iškal­ dintose raidėse augo samanos – vaizdas buvo nuostabus. Todėl prisirinkau jų nuo aplinkinių antkapių ir pradėjau eks­ perimentuoti – va taip radosi užrašai iš samanų“, – paaiškina tik tiek.

Anos kūriniai – tai vienas žodis ar trumputės ištraukos iš eilėraščių, bet jie sukomponuoti taip, kad atrodo tarsi Ar daug menui reikia? Tik kelio duobės, šiek tiek augalų, dailių miniatiūrinių daiktų ir didelės fantazijos.

Subtilu – tai bene geriausiai tinkamas žodis duobėtus kelius puošiantiems kūriniams apibūdinti. natūraliai išaugę iš trupančio plytų mū­ rinio. Be to, jų siunčiama žinia kartais būna netikėtai sukrečianti: pavyzdžiui, piktžolėmis apžėlusioje statybvietėje ant sienos samanomis išrašytas žodis „grow“ (auk) skamba tarsi įsakmus Mo­ tulės Gamtos paliepimas, o ne iš Šiaurės Londono kilusios grafikos dizainerės nerimas dėl planetos ateities.

ŽALIOSIOS PROVOKACIJOS

Eksperimentai su gyvosiomis me­ džiagomis vyksta ir Niujorko gatvė­ se – jais užsiima ekologinių menininkų kolektyvu „Moostika Urban Greenery“ pasivadinę entuziastai, kuriantys pro­ vokuojantį ekologinės pakraipos viešąjį meną iš žolės, samanų ir kitokių augalų.

Pasak kolektyvo vadovės Edinos Toko­ di, taip menininkai skatina miestiečius apmąstyti savo santykį su gamta. „Sten­ giuosi miesto gyventojams priminti, kad už betono džiunglių yra ir kitoks gyve­ nimas. Miestiečiai dažnai neturi jokio sąlyčio su gyvūnais ar žaluma. Taigi jau­ čiu pareigą atkreipti dėmesį į šį kasdie­ nio mūsų gyvenimo trūkumą“, – aiškina menininkė.

Edina iš samanų kuria miško pada­ rų atvaizdus ir puošia jais statybviečių aptvarus – taip statybinėje netvarkoje tarsi pamėkliški išsiilgto natūralaus pa­ saulio vaizdiniai atsiranda žaliuojantis Bembis ar kiškis iš to paties pavadini­ mo animacinio filmo. Iš žolių sukurtos briedžių galvos ir šernų kailiai kaba ant miesto pastatų sienų kaip žmogaus tri­ umfo prieš gamtą ženklas. O milžiniš­ kas iš samanų sudėliotas medžio formos automobilio salono kvėpiklis su užrašu „Ocean Breeze“ (vandenyno gaiva) iro­ niškai primena, kad gamtos artumą tu­ rinčioms priminti prekėms pagaminti eikvojami brangūs gamtiniai ištekliai.

Edina drąsina žiūrovus liesti ir čiupinėti žaliuosius kūrinius – ji tikisi, kad įsisą­ moninę sąveikos su natūralia gamta sto­ ką, žmonės iš naujo perdėlios vertybes ir galbūt patys ims kurti ką nors žalio.

SAMANŲ GRAFIČIŲ RECEPTAS

Vakaruose ekologinės pakraipos menininkai praeivių mintyse uoliai sėja žaliąsias idėjas, kurios dabar želia tarsi piktžolės, bet galiausiai kai kurios jų virs naujais sodais. Nes sodas prasideda ne nuo sėklų ir ne nuo žemės ploto – sodas prasideda nuo idėjos. Pabaigoje – viena jų tiems, kurie jau nuo šiandien nori gy­ venti žaliau.

(užtenka keliems mažiems arba vie­ nam dideliam samanų grafičių elemen­ tui sukurti) • • • •

Skardinė (0,33 l) alaus 0,5 šaukštelio cukraus Kelios saujos sodo samanų Taip pat reikės plastikinio užden­ giamo indo, plaktuvo ir teptuko Kelias saujas samanų (jų nesunkiai prisirinksite drėgnose pavėsingose vie­ tose) su­meskite į plaktuvą ir susmul­ kinkite. Supilkite alų, suberkite cukrų ir plakite tol, kol gau­site vientisą, kremą primenančią masę.

Paieškokite drėgnos ir pavėsingos sienos, tinkamos suplaktam samanų „kokteiliui“ tepti. Teptuku ant sienos nupieškite norimą piešinį (tapykite ran­ ka arba naudokitės iš anksto paruoštu trafaretu). Jeigu yra galimybė, pasisten­ kite grįžti apžiūrėti savo kūrinio po ke­ lių savaičių, kad įsitikintumėte, jog ma­ sei netrūksta drėgmės. Neilgai trukus iš susmulkintų samanų lopinėlių ims formuotis normalūs augalai su šakni­ mis. Kurį laiką jie išlaikys jūsų suteiktą formą, bet jeigu tinkamai neformuosite, ilgainiui išsiplės ir apaugs visą sieną vie­ nodu žaliu kilimu.

Nuotraukos iš Steve Wheen ir Edina Tokodi asmeninių archyvų

▶

Amerikiečių menininkai kūriniais ▶ iš samanų sako raginantys miestiečius susimąstyti apie santykį su gamta.

30

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

31

AplinkosaugA

GAMINTOJO ATSAKOMYBĖS PRINCIPAS –

TERŠĖJAS MOKA Kristina Mickevičienė

Lietuvoje atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų tvarky­ mo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ar gaminių ir pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Ga­ mintojo atsakomybės principas tai­ komas tvarkant pakuotes, apmokes­ tinamuosius gaminius (padangas, akumuliatorius, baterijas, vidaus degimo variklius, degalų, tepalų, įsiurbimo oro filtrus, automobilių hidraulinius (tepalinius) amortizatorius), taip pat elektros ir elektroninę įrangą, eksploatuoti netinkamas trans­ porto priemones bei alyvas.

◀ Galvaniniams elementams yrant sąvartynuose išsiskiria ypač nuodingos, toksiškos medžiagos.

IŠMESTA ELEKTRONIKA TERŠIA APLINKĄ

Lietuvoje kasmet susidaro dešimtys tūkstančių tonų nebenaudojamos elek­ tronikos atliekų. Pagal teisės aktų reika­ lavimus kasmet turi būti surenkama ne mažiau kaip keturi kilogramai elektros ir elektroninės įrangos atliekų skaičiuo­ jant vienam gyventojui, tačiau kol kas šis kiekis nepasiektas. Tai reiškia, kad didelė dalis elektroninės įrangos atliekų patenka į sąvartynus, aplinką, neteisėtai išardomos paimant vertingas medžia­ gas, o kas pavojinga ir nevertinga, pa­ prasčiausiai išmetama.

Kai elektroninė įranga išmetama pamiškėse, pakelėse ar buitinių atliekų sąvartynuose, joje esančios medžiagos patenka į vandenį, gruntą ar orą, už­ teršdamos aplinką pavojingomis, nuo­ dingomis medžiagomis: gyvsidabriu, 32

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

33

AplinkosaugA Elektronikos atliekose esančios nuodingosios medžiagos – gyvsidabris, švinas, kadmis, chromas – patekusios į aplinką, gali atsiliepti net ir žmonių sveikatai. švinu, kadmiu, chromu. Patekę į aplinką sunkieji metalai, rūgštys bei toksinės medžiagos didina kancerogeninį povei­ kį, kuris gali sukelti vėžinius susirgimus. Elektros ir elektro­ ninės įrangos negalima šalinti į buitinėms atliekoms skirtus konteinerius. Jas būtina rūšiuoti – gamintojo ar importuotojo įsteigtą surinkimo vietą arba išsikviesti elektros ir elektroni­ nės įrangos tvarkytojus, kurie patys išsiveš nebenaudojamą įrangą.

KODĖL BŪTINA RŪŠIUOTI BATERIJAS

Kuo daugiau žmonės naudoja elektroninės įrangos ir transporto priemonių, tuo daugiau naudojama ir įvairių ba­ terijų bei akumuliatorių. Dauguma šių atliekų dėl jose nau­ dojamų kenksmingų medžiagų priskiriamos prie pavojingų atliekų.

Svarbu žinoti, kad galvaninių elementų ir akumuliatorių atliekų negalima mesti į buitinių atliekų konteinerį, iš kur jos tikrai pateks į sąvartyną. Atliekoms yrant sąvartynuose nuo gamtos poveikio ar sąveikos su kitomis medžiagomis juose esantys itin toksiški sunkieji metalai, rūgštys ir kitos toksinės medžiagos patenka į aplinką ir užteršia gruntą, vandenį, orą, todėl ypač svarbu, kad šios atliekos būtų atskirai surinktos ir perdirbtos.

Vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, gyventojai bet ku­ rioje parduotuvėje, prekiaujančioje nešiojamosiomis baterijo­ mis ir akumuliatoriais, arba kitoje gamintojo ar importuotojo įsteigtoje vietoje (pvz., mokyklose, seniūnijose ir pan.), gali ne­ mokamai palikti netinkamus naudoti galvaninius elementus ir nešiojamuosius akumuliatorius, kurie vėliau bus surinkti ir perdirbti. Nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių surinkimą ir perdirbimą organizuoja bei finansuoja baterijų ir akumuliato­ rių gamintojai ir importuotojai.

Pakelėse paliktos automobilių atliekos teršia aplinką ne tik vizualiai.

SKATINA EKONOMINĖMIS PRIEMONĖMIS

Labai daug pavojingų atliekų susidaro vykdant transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą. Gamintojai ir im­ portuotojai rūpinasi automobilių aptarnavimo centrų veikloje susidarančių apmokestinamųjų gaminių (padangų, vidaus de­ gimo variklių degalų, tepalų, įsiurbimo oro filtrų, automobilių hidraulinių (tepalinių) amortizatorių) surinkimu ir sutvarky­ mu. Kai kurios gamintojų asociacijos tokias įmones skatina netgi ekonominėmis priemonėmis. Anot jų, jau praėjo tie lai­ kai, kai už filtrų ar alyvų surinkimą centrams reikėjo mokė­ ti. Atiduodami šias ir kitas atliekas automobilių aptarnavimo centrai gauna pajamų, o už atliekų tvarkytojo atvažiavimą mokėti nereikia. Taip centrai ekonomiškai skatinami rūšiuoti ir perduoti atliekas atliekų tvarkytojams. Visos surenkamos apmokestinamųjų gaminių atliekos yra perdirbamos ar kitaip panaudojamos aplinkai saugiu būdu.

Pradedama baimintis, kad netrukus Lietuva taps automobilių atliekų sąvartynu.

34

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Iš stovinčio automobilio į dirvožemį patenka aplinką teršiantys skysčiai.

KAD LIETUVA NEPAVIRSTŲ AUTOMOBILIŲ KAPINYNU

Kiekvienais metais į Lietuvą įvežama daugiau kaip 200 tūkst. lengvųjų auto­ mobilių. Eksploatuoti netinkamos trans­ porto priemonės visoje Europos Sąjungo­ je kasmet sudaro devynis milijonus tonų atliekų. Beveik trys ketvirtadaliai atliekų perdirbama kaip metalo laužas, tačiau lieka aplinkai pavojingas plastikas, guma, alyvos ir sunkieji metalai.

Remiantis statistiniais duomenimis, pradedama baimintis, kad Lietuva ne­ trukus taps automobilių sąvartynu. Eks­ ploatuoti netinkami automobiliai teršia aplinką, nes iš stovinčio automobilio į dirvožemį teka kenksmingi aplinkai skysčiai, be to, tokie automobiliai užima vietą kieme, dažnai trukdo privažiuoti specialiųjų tarnybų transportui (greita­ jai, gaisrinei), o tai kartais gali būti gy­ vybiškai svarbu.

Alyvų atliekų turėtojai neteisėtai jas parduoda asmenims, kurie, aplinkosaugos atžvilgiu, jas gali panaudoti ypač netinkamai. parduoda asmenims, neturintiems teisės jų tvarkyti. Šie asmenys aplinkosaugos atžvilgiu jas gali panaudoti ypač netin­ kamai. Savo ruožtu, kontroliuojančios institucijos skiria per mažai dėmesio aly­ vų atliekų turėtojų ir alyvų gamintojų ir importuotojų kontrolei.

PAKUOČIŲ TVARKYMUI – DAUGIAU DĖMESIO

Pakuotės skirstomos pagal medžiagos rūšį (stiklas, plasti­ kas, popierius, medis, metalas bei kombinuotos pakuotės). Lietuvoje jau pastatyti skirtingų spalvų kon­

teineriai popieriui, stiklui, plastmasei, metalui rinkti. Tačiau šiuo metu vis dar labai didelė pakuočių atliekų dalis su ne­ rūšiuotomis komunalinėmis atliekomis patenka į sąvartynus.

Pakuočių atliekų rinki­mas ir pirmi­ nis rūšiavimas dau­giausia priklauso nuo visuomenės na­rių geranorišku­ mo ir sąmoningumo, to­dėl siekiant panaudoti kuo daugiau šių atliekų me­ džiaginių ir energetikos iš­ teklių, jų tvarkymui ir apskaitai turėtų būti skiriama kur kas dau­ giau dėmesio.

Variklių degalų, tepalų surinkimu ir sutvarkymu rūpinasi gamintojai ir importuotojai.

SUTVARKOMA TIK PENKTADALIS ALYVŲ

Lietuvos vidaus rinkai gamintojai ir importuotojai per metus patiekia apie 25 tūkst. tonų tepimo alyvų. Taigi per metus Lietuvoje galėtų susidaryti apie 17 tūkst. tonų alyvų atliekų, tuo tar­ pu atliekų tvarkytojai surenka tik 3–4 tūkst. tonų alyvų atliekų.

Alyvų atliekos nėra surenkamos ir tinkamai sutvarkomos todėl, kad šių atliekų turėtojai neteisėtai jas degina arba 35

Istorija

DIDINGOS PRAEITIES SERGĖTOJAI – TARP PRAŽŪTIES IR IŠSIGELBĖJIMO Daiva Baravykienė

Didingi statiniai, išpuoselėti parkai, prašmatnūs žydintys gėlynai, šurmuliuojantis kultūrinis gyveni­ mas – visa tai kažkada buvo Lietuvos dvarų kasdienybė. Deja, šiandien daugelis Lietuvos dvarų nespindi prabanga, gyvenimas juose apmiręs.

Anuomet buvę gražūs pastatai – ap­ leisti, o parkai – neįžengiami. Nepai­ sant tokios situacijos, tai vertinga ir itin reikšminga mūsų istorijos dalis, paveldas, pasakojantis apie iškilią praeitį, kultūrą ir tradicijas.

Keliaujant po Lietuvą daug kur ga­ lima pasigėrėti įvairių stilių dvarais. Jie vilioja, jie apipinti legendomis, spindu­ liuoja didybe, paslaptingumu ir mena senus laikus. Dažnas norėtų nusikelti į tuos laikus ir pasigrožėti ten virusiu gyvenimu, stebėti dvariškius, vaikšti­ nėjančius po išpuoselėtus parkus, besi­ mėgaujančius įvairiomis privilegijomis.

Dvarai – tai praeitį menantys statiniai, kurie nepalieka abejingų.

ISTORIJOS PUSLAPIUS VARTANT...

Enciklopedijose, žinynuose išskiria­ mi du Lietuvos dvarų suvokimo aspek­ tai – dvaras kaip statinys ir dvaras kaip kultūros židinys. XIII a. pirmojoje pusė­ je, kuriantis Lietuvos valstybei, pradėjo formuotis dvaras kaip kultūros židinys.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio dva­ ras tapo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo svarbiausiu telkimosi centru. Dvariškiai buvo meno kūrinių, architektūros statinių, Lietuvos metraš­ čių užsakovai ir mecenatai. Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos didikai Vilniu­ je, Kėdainiuose, Biržuose ir kitur buvo reikšmingų architektūrinių ansamblių užsakovai. Kitas aspektas – dvaras kaip architektūros statinys. Viduramžiais dvaras buvo feodalo valda ir gyvenvietė, naujaisiais amžiais dvaras tapo stam­ baus žemės savininko ūkiu. Lietuvoje dvarai pradėjo formuotis XIV a. pabai­ goje ir XV a. pirmojoje pusėje, įvedus krikščionybę. Visiškai dvarai susifor­ mavo XV a. antrojoje pusėje, kai bajorų Baisogalos dvaro rūmai restauruoti 2008 m. (R. Daugėlos nuotrauka).

36

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

37

Istorija Užutrakio dvaro rūmai. Vasarą čia vyksta plenerai, organizuojami muzikos vakarai. sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų. Tokioms bajorų sodyboms iki XVI a. prigijo dvaro terminas. Lietuvo­ je egzistavo bažnytiniai ir vienuolynų dvarai, kurie pradėjo kurtis po Lietuvos krikšto 1387 m.

DVARŲ SANDARA IR IŠSKIRTINIAI BRUOŽAI

Vilniaus Verkių dvaro rytų oficina.

Dvaras nėra tik vienas gražus ar­ chitektūrinis statinys. Veikiau jau tai įvairios paskirties pastatų, parkų, sodų visuma. Lietuvoje dvarų sodybas sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kai kada – baž­ nyčia arba koplyčia, parkai, sodai. Pas­ tatai dėstyti kompaktiškai aplink didelį kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis kiemus. Ryškiausias būdavo gyvenamasis sektorius su rūmais ir pagalbinių namų, dažniausiai vadinamų svirnais, dalis.

Iki XVII a. dvarų gyvenamieji na­ mai buvo statomi mediniai, puošnūs, su aukštais stogeliais, drožinėtais stulpais, tekintomis baliustradomis, atviromis te­ rasomis, prieangiais, su langų vitražais.

Renesanso epochoje pradėta statyti ir mūrinius rūmus su bokštais, dažniausiai dekoruotus. Nuo XVII a. Lietuvoje pagal griežtos ašinės simetrijos principus imta kurti sodybas su reprezentacine dalimi ir erdviu želdynais apsuptu kiemu.

Po XVII–XVIII a. karų sunaikinti dvarai buvo atstatomi pagal senąjį pla­ ną, bet dažniausiai mūriniai, vyravo baroko architektūra. XVIII a. antrojoje pusėje dvarų sodybas juosė želdinių ma­ syvai, pro kuriuos vos matėsi pastatai.

Jie buvo laisvai išdėstyti aplink du tris kiemus: pagrindiniame kieme buvo par­ teris, prie jo – rūmai, oficinos, žirgynai, aukštų želdinių juosta skyrė ūkinę dalį, kurioje trobesiai buvo suskirstyti funk­ cinėmis grupėmis. Parkai dažniausiai mišrios – angliškojo ir prancūziškojo parko – struktūros, kurti tapybiško, ne­ lygaus reljefo vietose, prie upių, upelių, ežerų. Rūmai būdavo vienaukščiai arba dviaukščiai, rūmų fasadai miestuose būdavo puošnesni. XVIII a. pabaigo­ je – XIX a. pradžioje dvarai daugiausia Baisogalos dvaras – klasicizmo ir istorizmo laikotarpių stilių ansamblis.

38

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Švėkšnos dvaro rūmai. Dvaro restauravimu pasirūpino grafienė Felicija Laima Pliaterienė. rekonstruojami, nors statoma ir naujų.

XIX a. pirmojoje pusėje vyravo roman­ tizmo principai, o antrojoje pusėje orien­ tuotasi į Vakarų kultūrą. Lietuvoje yra 4 dvarai, kurių parkus sukūrė pasauli­nio garso kraštovaizdžio architektas Eduar­ das Andrė: Užutrakio ir Lentvario dvarų parkai Trakų r., Palangos dvaro parkas ir Trakų Vokės dvaro parkas. Vilniaus mies­ to Kultūros paveldo departamen­ tui, bendradarbiaujant su Europos kul­ tūros kelių institutu, pastarojo ekspertai parengė Trakų Vokės dvaro galimybių studiją.

DVARIŠKO GYVENIMO ILGESYS – VILTIS ATGAIVINTI ISTORIJĄ?

Po Pirmojo pasaulinio karo aristo­ kratai neteko privilegijų, taigi sustojo naujų dvaro sodybų kūrimasis. Senieji dvarai buvo apleisti ir ėmė nykti, ypač spartus nykimas prasidėjo sovietinės okupacijos metais juos nacionalizavus.

Po Nepriklausomybės atkūrimo į kul­ tūros vertybių apskaitą buvo patekę

817 dvarų, iš kurių 239, visiškai sunykę sodybas, kurios pritaikytos įvairiai (kul­ arba nebeišlikę, buvo išbraukti iš sąrašo. tūrinei, mokslinei, komercinei) veiklai.

Kultūros paveldo centro Duomenų sky­ Pabandžius apžvelgti jau atgaivintus ar riaus Statinių poskyrio vedėjos Indrės gaivinamus dvarus matyti, kad Lietuvo­ Kačinskaitės duomenimis, šiuo metu je yra mažiausiai pusšimtis dvarų, kurie Lietuvoje esama apie 800 išlikusių dvarų jau šiandien yra gyvi, funkcionuojantys sodybų bei jų fragmentų (žinoma egzis­ arba kelyje į prisikėlimą.

Pasak prof. dr. Nijolės Lukšionytėstavus 3 342).

Paskutiniais dešimtmečiais susido­ Tolvaišienės, dvaras traukia šiuolaikinį mėjimas Lietuvos dvarais itin suakty­ žmogų todėl, kad jis gyvena labai „nedva­ vėjęs. Padidėjęs dėmesys dvarų kultūrai riškai“ tiek buitine, tiek dvasine prasme. žadina viltį, kad laikui bėgant išlikę dva­ Todėl dvaro sodyba jam asocijuojasi su rai bus atstatyti, kad į juos grįš meno, dvasiniu komfortu, natūros ir kultūros muzikos, grožio ir išminties dvasia. Lei­ santarvės oaze, kurią simbolizuoja seno­ ji dvarų kultūra. džiamos įvairios apžvalginės kny­ Lietuvoje dvarų sodybas sudarė Kitas labai svar­ gos, publikuojami rūmai, pagalbiniai gyvenamieji bus, dabar beveik straipsniai apie namai ir kiti gamybiniai statiniai, prarastas dalykas žymiausius Lietu­ – natūraliai žmo­ vos dvarus. Kul­ kai kada – bažnyčia arba koplyčia, nes sieję glaudūs tūros paveldo de­ parkai, sodai. giminystės ryšiai partamento prie ir dvare egzistavę Kultūros ministerijos direktorė Diana bendruomeniniai santykiai. Pastaruo­ Varnaitė Kultūros paveldo departamen­ siuose, kiek žinome iš įvairių užrašytų to internetinėje svetainėje sukūrė ru­ prisiminimų, būta ir kilnumo, ir grubu­ briką ,,Sugrįžtantys dvarai.“ Čia galima mo, tačiau tas gyvenimas buvo tikras, o rasti rašinių ciklą apie atgaivintas dvarų ne sintetinis produktas, kuriuo žmogus 39

Istorija maitinasi šiandien. Dvaro ilgesys – tai ilgesys tikro, lėto, meditatyvaus gyve­ nimo. Kitas svarbus potraukio dvarams motyvas yra troškimas aprėpti ir sutvar­ kyti apibrėžtą teritoriją, kaip priešingybę už jos ribų plytinčiam chaosui (turime mintyje įvairiopą – politinį, moralinį, ekonominį chaosą). Šis polinkis yra itin ryškus etniniame lietuvio mentalitete.

Tačiau ne visada užtenka tik gerų norų. Norint išsaugoti ir saugoti reikia dar daug nuveikti. Pasidairius po įstaty­ minę bazę, akivaizdu, kad spragų esa­ ma daug. Daugelyje pasaulio valstybių įstatymai įpareigoja privačius savinin­ kus rūpintis paveldu. Įstatymais galima būtų užtikrinti, kad savininkui neapsi­ mokėtų laikyti apleisto objekto. Tuomet privatizuoti ir baigiantys sugriūti dvarai nebūtų tokia dažna ir skaudi realybė.

Paveldosaugininkai vienbalsiai sutaria – dvarų pardavimas už simbolinę kainą su parengtomis paveldosaugos sąlygomis Lietuvoje turėtų tapti norma.

Markučių dvaro gyvenamajame name veikia Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. naujai iškilo XX a. pradžioje (Rokiškis, Šešuolėliai, Terespolis, Radviliškio Bur­ biškis). Savitą reiškinį Lietuvoje sudaro mediniai XVIII–XIX a. dvarai (Biržu­ vėnai, Veliuona, Panemunėlis), deja, jų būklė kritiška.

DVARAI, KURIE DŽIUGINA ŠIRDĮ

Šešuolėlių dvaro rūmai. Po 1998 m. naujasis savininkas rekonstravo rūmus ir visą dvaro ansamblį.

Burbiškio dvare kasmet organizuojama tulpių žydėjimo šventė.

LIETUVOS DVARŲ SAVITUMAS

Seniausi išlikę Lietuvoje dvarai – tai valdovų ir didikų pilys iš gotikos ir re­ nesanso laikotarpių. Jų turime labai ne­ daug – Trakų salos ir pusiasalio pilys, Vilniaus pilių komplekso fragmentai. Šie objektai kruopščiai konservuojami, res­ tauruojami, atstatinėjami. Kiek daugiau išliko renesansinių įtvirtintų rezidencijų (Panemunė, Raudondvaris, Biržai, Sie­ sikai), bet ir jos smarkiai pakeistos XIX a. Šie objektai, vadinami pilimis, neturi įprastinių dvarų sodybų bruožų – funk­ ciškai zonuotos teritorijos, išplėtotų pas­ tatų ansamblių, specialiai suplanuotų parkų. Labai nedaug Lietuvoje turime ir baroko laikotarpio sodybų. Kelmėje išli­ kę barokiniai rūmai bei vartų pastatas, tikriausiai to paties laikotarpio ir erdvus kvadratinis parteris; visi kiti objektai vėlesni. Norint išaiškinti, kokia buvo pradinė sodybos struktūra, kas iš jos išlikę – reikalingi tyrimai. Didžiausias kiekis Lietuvoje išlikusių dvarų sodybų yra XIX a. Tai klasicizmas (Verkiai, Pa­ kruojis, Paežeriai, Raguvėle, Joniškėlis, Renavas); romantizmas (Astravas, Bai­ sogala, Belvederis, Pagrįžuvis, Šeduvos Raudondvaris, Šiaulėnai, Mitriūnai); istorizmas (Palanga, Kretinga, Švėkš­ na, Plungė, Žagarė, Plikšiai, Lentvaris, Užutrakis, Trakų Vokė, Lančiūnava, Apytalaukis, Beržėnai). Kai kurios dva­ rų rezidencijos buvo atnaujintos arba 40

Pastaraisiais metais, pasak Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės, išaugo Lietuvos visuomenės susidomėjimas buvusiomis dvarų sody­ bomis, jų išsaugojimo ir panaudojimo perspektyvomis, dvarus steigusių Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės šeimų likimu, jų puoselėtais istoriniais parkais, dvaruose kūrusiais Lietuvos ir kitų ša­ lių menininkais, juose kauptomis meno ir mokslo kolekcijomis, kultūriniu bei ūkiniu gyvenimu. Dabartinis laikas tarsi atsvara tam, kas jau praeina – užmarštin gramzdinęs abejingumas nyksta. Dvarai, jų likimas šiandien jaudina dažną mūsų.

Aplankęs kad ir apleistus dvarus kie­ kvienas pajunta tos erdvės išskirtinumą ir didingumą. O kokie jausmai apima stovint prie išpuoselėtų rūmų vartų, dairantis po sutvarkytus parkus, gražius pastatų fasadus ir nuostabias sales? Šir­ dį džiugina ne tik atgimstantys pastatai, bet ir įsisiūbuojantis kultūrinis gyveni­ mas senose, bet naujai atrastose erdvėse. Į dvarų erdves grįžta koncertai, spek­ takliai, plenerai. Kultūrinių renginių organizatoriai iš naujo atranda nuosta­ bias Lietuvos vietas, kurios kiekvienam renginiui suteikia išskirtinumo. Mažais žingsneliais, bet gan tvirtai dvarai susi­ grąžina kultūros lopšio vardą. Galima tik pasidžiaugti, kad tokių dvarų dau­ gėja. Vieni jų restauruojami privačiomis lėšomis, kiti – gavus paramą.

Visiems žinoma ir jau tradicine tapusi tulpių žydėjimo šventė Burbiškio dvare.

Pelnytai menininkų citadele tituluojamas XIX a. viduryje pastatytas Zyplių dvaras. Įsikūręs Suvalkijoje, prie Lukšių mieste­ lio (Šakių r.), dvaras tapo tikru regiono etninės kultūros sklaidos centru. Čia

nuolat vyksta įvairūs renginiai ir tauto­ nis rūsys įkalnėje, šalia – didelis vaisme­ dailininkų kūrybinės dirbtuvės. džių sodas. Dvaro parkas užėmė 15 hek­ Daugumos dvarų teritorijoje neatku­ tarų. Daug prarasta, bet labai vertingi ir riamai yra prarasta džiuginantys gyvi daugybė pastatų. Parkai buvo dažniausiai mišrios – fragmentai. Mar­ Markučių dvaro angliškojo ir prancūziškojo par- kučių dvaro gyve­ pagalbinių pasta­ ko – struktūros, kurti tapybiško, namajame name tų sektorius buvo ne­ly­gaus reljefo vietose, prie upių, veikia literatūrinis pastatytas namo Aleksandro Puški­ pakalnėje. Taisy­ upe­lių, ežerų. no muziejus. klingo planavimo kieme buvo arklidės, Dar vienas – Bistrampolio – dvaras ledainė, paukštidė, sodo namelis ir mūri­ pastatytas 1863 m. Didžioji dvaro pasta­

Bistrampolio dvaro centriniai rūmai. Ši dvarvietė egzistavo jau nuo XV a. pabaigos. 2007 m. birželio mėn. pradėta dvaro restauracija.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

41

Istorija tų dalis atrestauruota, deja, ne vi­si pas­ tatai išliko. Nebėra ąžuolinių stat­menų lentų tvoros, pro kurią, anot am­žininkų, ,,net kiškis nepralįs“. Sunai­k intas van­ dens malūnas, kalvė, kumetynas. Bis­ trampolio dvaras įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šiais metais Bistram­ polio dvare buvo surengtas Bistrampo­ lio dvaro dešimtasis festivalis. Šiandien dvaras – kultūros ir traukos centras, o prieš dešimt metų tik pasvajoti buvo galima apie tai, ką turime. Per dešim­ tmetį dvare koncertus surengė ne vienas šimtas garsių atlikėjų iš viso pasaulio.

Atgaivinti šurmuliuojantį dvarą kažka­ da buvo tik graži svajonė, kuri šiandien jau yra tapusi realybe. Galima tik pasi­ džiaugti, kad dvaras nepasidavė masinių renginių organizavimo virusui, taigi čia renkasi tikri meno gurmanai. Bis­ trampolio dvaras atkurtas ne tik archi­ tektūrine prasme, jis puikiai atlieka ir kultūros sklaidos funkcijas. Jau dešimtą vasarą čia gyvena muzika, daina, gies­ mė, šokis ir žodis.

Babtyno-Žemaitkiemio dvaro pagalbinis pastatas Babtyno-Žemaitkiemio dvaras stovi Nevėžio dešiniajame krante, apie 2 km į pietvakarius nuo Babtų. Dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė Šiukštos.

Pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai, laikui bėgant ne kartą

rekonstruoti ir perstatyti. Tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730 m., prasi­ dėjo mūrinių statinių epocha. Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai buvo didingi, su dviejų aukštų frontonu, bal­ konais antrame aukšte, 28 kambariais ir

Platelių dvaro sodybos svirne įkurtas muziejus.

Babtyno-Žemaitkiemio dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė Šiukštos. gynybiniu bokštu. Nuo 1999 m. prasi­ dėjo naujas 500 metų senumo BabtynoŽemaitkiemio dvaro gyvenimo etapas.

Likus 29 praėjusio tūkstantmečio die­ noms, dvaras buvo parduotas. Vienin­ teliu pirkėju buvo Mindaugas Šventorai­ tis. Naujasis savininkas po truputį dvarą sutvarkė. Lobynas, buvusi pieninė, buvo įrengtas kaip gyvenamasis namas, jis ir vadinamas nameliu. Rūmai po rekons­ trukcijos pritaikyti gyventi. Visi kam­ bariai, kaip beje ir prieš šimtmečius, turi pavadinimus. Vieni pakrikštyti istori­ niais sumetimais, kaip pvz., avių, kiti pavadinti draugų arba savininkų vaikų vardais. Kluonas įrengtas kaip vasaros koncertų salė, kur telpa 1000 žmonių,

taip pat jame yra senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija. Svirne laikoma gausi motociklų kolekcija nuo 1920 iki 2000 metų. Tvartas beveik sugriuvęs ir laukia savo atstatymo eilės. Per 10 čia pragyventų metų M. Šventoraitis neap­ siribojo vien dvaro atstatymu – surengta daug koncertų, spektaklių, įvairiausių kūrybinių vakarų, švenčių, menininkų plenerų. Šiemet dvare įžymus Lietuvos kino režisierius Algimantas Puipa statė meninį filmą ,,Miegančių drugelių tvir­ tovė.“ Aktyvus kultūrinis gyvenimas ver­ da Kairėnų dvare (Vilniaus miestas, Vil­niaus universiteto Botanikos sodas), Alan­tos dvare (Molėtų r.), Platelių dvare

Vilniaus Tuskulėnų dvaro rūmai. Rūmai ir dvaro pastatų kompleksas statytas apie 1825 m.

42

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

(Plungės r.), Renavo dvare (Mažeikių r.), Šilutės H. Šojaus dvare (Šilutės r.), Rie­ tavo Oginskių dvare (Rietavo savival­ dybė), Kelmės dvare (Kelmės sav.), Kre­ tingos dvare (Kretingos r.), Jurbarko dva­re (Jurbarko r.), Zyplių dvare (Ša­ kių r.), Gelgaudiškio dvare (Šakių r.).

Tiek daug dar galima būtų pasako­ ti apie gražius, atgimstančius dvarus. Ir kartais tereikia tiek nedaug – įvertinti ir pasidžiaugti tuo, kas atkurta. Kaip tei­ gia D. Varnaitė, nepaliaujamai disku­ tuodami apie dvarų situaciją, retsykiais pamirštame pasidžiaugti jau nuveiktais darbais ir vieni kitus paraginti lankytis jau sutvarkytuose dvaruose bei prisimin­ ti tuos žmones, kurie XX a. pab. – XXI a. pr. kantriai atkuria laiko ir žmonių sunio­ kotus dvarų sodybų statinius, restauruo­ ja mažąją architektūrą, valo tvenkinius, tvar­ko želdinius ir svarbiausia pritaiko šį pa­veldą visuomenės reikmėms, išsaugo­ dami vietos savitumą. Dar prieš kelerius metus kai kurių dvarų renesansas rodėsi esantis tik graži svajonė. Šiandien ta sva­ jonė jau yra tapusi realybe.

Už pagalbą rengiant straipsnį, suteiktą informaciją ir iliustracijas dėkojame: Dianai Varnaitei, Mindaugui Šventoraičiui, Jūratei Ezerskienei, Literatūriniam A. Puškino muziejui.

Straipsniui naudota medžiaga iš http:// www.archyvai.lt; http://www.heritage.lt/ dvarai/ Baisogalos dvaro rūmų parkas užima 12 hektarų.

43

aplinkos pritaikymas ◀ Ant stiklo pertvaros žmogaus akių lygyje turėtų būti nupiešta silpnaregį informuojanti kontrastinga figūra ar juosta. specialūs įspėjamieji paviršiai (reljefinės dangos) horizontaliose judėjimo plokš­ tumose, kai taktilinių lazdelių pagalba žmonės jaučia (girdi) vietą, perspėjan­ čią apie judėjimo krypties ar teritorijos pasikeitimus arba artėjančias kliūtis ar pavojingas zonas. Tuo tarpu silpnare­ giai, palyginti su aklaisiais, orientuoda­ miesi aplinkoje stengiasi kiek įmanoma maksimaliai išnaudoti turimą regėjimo likutį. Kadangi jų regėjimo laukas labai ribotas, šiems žmonėms taip pat sunku orientuotis gatvėse – daugelio objektų ir pavojų jie visai nepastebi arba pastebi per vėlai.

Kasdien tamsiuoju paros metu ir esant blogam apšvietimui daugelis silp­ naregių praktiškai tampa akli. Silpna­ regiams sunku orientuotis, kai fonas ir objektas yra nekontrastingi, žymėjimo linijos per siauros ir nekontrastingos,

GELTONA SPALVA SILPNAREGIAMS –

TILTAS Į ŠVIESĄ

Vilija Noreikienė

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena per 7 tūkst. regėjimo negalią turinčių žmonių. Tačiau Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, silpnaregių – daug daugiau negu aklųjų. Silpnaregiai – tai žmonės, kurie, nepaisant regėjimo korekcinių priemonių, susiduria su orientacijos ir mobilumo problemomis. Be to, visuomenė sensta, todėl nemažai ir vyresnio amžiaus žmonių pajunta

ka gali ne tik sukelti papildomų sun­ kumų, bet ir tapti pavojinga. Atsiranda tikimybė patirti įvairių traumų, kartais gali iškilti tiesioginis pavojus ir gyvybei.

Silpnaregiai geriau mato pozityvų kontrastą (šviesų objektą tamsiame fone).

panašius sunkumus. Taigi visaverčiam silpnaregių dalyvavimui kasdie­ niame gyvenime svarbi tinkamai sutvarkyta ir jų poreikiams pritaiky­ ta fizinė aplinka – šaligatviai, gatvių perėjos, dviračių takai, sankryžos, aikštės, įėjimai į viešosios paskirties pastatus.

Silpnaregiai nepriklauso nei aklie­ siems, nei gerai matantiesiems. Jie mato ne tik maždaug 10 kartų silpniau, ta­ čiau dažnai visai kitaip negu regintieji.

Silpnaregystė yra įvairi, pvz., kai esant normaliam regėjimo aštrumui yra ribo­ tas regėjimo laukas – tuomet silpnaregis mato siaurą prieš akis esantį plotą, tar­ si žiūrėtų pro vamzdį. Kiti yra jautrūs ryškiai šviesai, todėl saulė juos apakina, dieną jie beveik nemato. Yra tokių, kurie geriau mato tiktai dieną, o temstant jų 44

regėjimas labai susilpnėja. Jeigu sutri­ kęs centrinis matymas, žmogus mato, kas yra nuo jo į šalis, bet negali matyti objekto, esančio priešais. Suprantama, kad esant tokiems regėjimo pakitimams, keičiasi ir žmogaus orientacija. Orienta­ vimosi problemos varžo neįgaliųjų mo­ bilumą, nes jie baiminasi nelaimingų atsitikimų ir nepasitiki savo jėgomis.

Jų kelyje sutikti nekontrastingi objektai tarsi išnyksta ir silpnaregiai jų nepastebi, todėl netinkamai pritaikyta fizinė aplin­

KONTRASTAI

Akliesiems aplinkos pritaikymas planuojamas atsižvelgiant į galimus šių žmonių orientavimosi jutimus – klausą, lytėjimą, kartais net uoslę. Susiorien­ tuoti, pasitelkus klausos jutimus, skirti

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Ypač svarbu pažymėti pavojingų zonų ribas. todėl šių žmonių aplinkos pritaikymui naudojami specialūs, ryškių ir kontras­ tingų spalvų žymėjimai. Dažniausiai rekomenduojama, kad kontrastingos linijos būtų ne siauresnės kaip 5 cm pločio. Tyrimų duomenimis nustatyta, kad silpnaregiai geriau pamato pozity­ vų kontrastą (šviesų objektą tamsiame fone) nei negatyvų (tamsų objektą švie­ siame fone).

Stendai, iškabos silpnaregiams bus ryškios tokių spalvų: • baltas juodame fone; • baltas violetiniame fone; • baltas mėlyname fone; • baltas žaliame fone; • baltas raudoname fone.

Jei aplinka apšviesta silpnai, pa­ kankamai gero matomumo pasieksime panaudojant tam tikras spalvų kombi­ nacijas – baltas arba geltonas objektas sąlyginai tamsiame fone (violetiniame, mėlyname, raudoname).

Kontrastą galima padidinti gerinant apšvietimą, tačiau reikia vengti apaki­ nimo.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SPALVOS

Vizualios informacijos ir orienta­ vimosi sistemos turi atitikti vartotojų poreikius – svarbu, kad jos būtų aiškiai suprantamos ir matomos silpnaregiams ir senjorams. Tagi svarbus kriterijus yra šrifto dydis, kuris pasirenkamas atsižvel­ giant į atstumą, iš kurio bus skaitoma.

Geriau suprasti informaciją padeda sim­ boliai, piktogramos, rodyklės, taip pat mišrus rašymo pobūdis (mažosiomis ir didžiosiomis raidėmis) aiškiu šriftu (be brūkšnelių, pagražinimų) panaudojimas. Šrifto ryškumą ir tarpus tarp raidžių reikia parinkti taip, kad aiškiai matytųsi ženklai ir tarpai. Nėra tinkami per daug ryškūs ir per daug blankūs šriftai. Dau­ geliu atvejų galima sumažinti žiūrėjimo atstumą ir kampą. Labai dideli šriftai gali būti nenaudingi asmenims su ribotu regėjimo lauku, nes jie nemato iš toliau.

Visas informacines ir orientacines priemones reikia pakankamai apšviesti.

Silpnaregius dažnai akina dirbtinis ap­ švietimas, taigi iškabų ir nuorodų stiklai turėtų būti neakinantys.

Informaciniuose stenduose užrašus rekomenduojama rašyti šviesiais žen­ klais tamsiame fone, ženklai turi būti apie 25 proc. didesni, nei rašant juodais ženklais baltame fone. Nerekomenduo­ tina kombinacija – raudona ir žalia, nes apie 8 proc. vyrų ir 0,4 proc. moterų įvairiausiose kombinacijose neatpažįsta šių spalvų. Kontrastingos spalvos (pvz., balta juodame) padeda orientuotis. Fonui rekomenduojama geltona ir žalia spalva.

Renkantis spalvų derinius reikėtų pasi­ rinkti šviesias pirmo plano spalvas (gel­ toną, žalią) tamsiame fone (violetinia­ me, mėlyname, raudoname, juodame).

Spalvų deriniai su raudona spalva turi ypatingą reikšmę, nes raudona spalva yra perspėjanti. Tačiau reikia įsidėmėti, kad

raudona spalva turi būti naudojama tik kaip tamsus fonas – tuomet šviesesnius ženklus galės perskaityti asmenys, neski­ riantys raudonos ir žalios spalvos.

Raudona spalva turėtų sudaryti pa­ kankamą kontrastą su vienspalvėmis spalvomis, todėl praktikoje dažnai pa­ sitaikantis žymėjimas – šviesiai raudona arba purpurinė pilkame fone – yra ne­ tinkamas.

Informacijos žymėjimui visuomeni­ niuose pastatuose ryškumą reiktų pasi­ rinkti atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir joje pageidaujamus kontrastus. Rei­ kia atkreipti dėmesį į atstumą, iš kurio žiūrint dar lieka minimalus atpažinimo kontrastas, žymimo objekto dydį ir ma­ tymo kampą.

OPTINĖS ORIENTAVIMOSI JUOSTOS (LINIJOS)

Silpnaregiams dažnai sunku orien­ tuotis didelėse, mažai struktūrinių ele­ mentų turinčiose erdvėse. Jiems vizu­ aliai orientuotis padeda specialios ant

Didelėse erdvėse vizualiai orientuotis padeda specialios juostos ant grindų. Dar geriau, kai jos yra išskirtinio reljefo.

Geltonai dažytas perono kraštas padeda orientuotis silpnai matančiam žmogui.

45

aplinkos pritaikymas takų arba grindų nubrėžtos juostos. Kuo platesnė juosta, tuo geriau ji matoma.

Tačiau jeigu juosta per plati, ji tampa di­ deliu plotu, kurį jau sunkiau atpažinti.

Silpnaregiams su ribotu regėjimo lau­ ku reikalingos plačiausios orientacinės juostos. Reikia atkreipti dėmesį: 30 cm pločio juosta gali susilieti, todėl pakan­ ka, kad optinė orientacijos juosta užim­ tų tik dalį tako pločio.

LAIPTŲ ŽYMĖJIMAS

Silpnaregiams labai svarbu kontras­ tingomis linijomis pažymėti pirmą ir paskutinį laiptelį. Jei yra tik trys laipte­ liai, tuomet turi būti pažymėti visi. Žy­ mėjimo juosta turi būti apie 8 cm pločio. Žymėti reikia taip, kad žymėjimas ma­ tytųsi iš viršaus ir iš apačios. Reikėtų žy­ mėti ištisinėmis juostomis. Pirmenybė

Pažymėta vieta grindinyje padeda lengviau rasti ieškomą objektą. teikiama šviesiam žymėjimui tamsiame fone: pvz., šviesi linija ant tamsių laiptų, rekomenduojama balta ir geltona spalva (galima ir žalia). Jei laiptai yra pilkšvi, o juostoms galima naudoti tiek šviesų, tiek tamsų žymėjimą – norint pasiekti pakankamą kontrastą – siūlomas toks sprendimas: šalia baltos žymėjimo juos­ tos reikia nubrėžti papildomą juodą juostą.

Taip pat pageidautina, kad laiptai bet kuriuo paros metu būtų gerai apšviesti.

Laiptų turėklams, kurie padeda silp­ naregiams orientuotis, galioja tie patys kontrasto reikalavimai kaip ir laiptų žymėjimui. Turėklai turi sudaryti rei­ kalaujamą kontrastą su sienomis. Jeigu kontrastas tarp turėklų ir sienos yra ne­ pakankamas, reikia virš turėklo nubrėž­ ti kontrastingą liniją.

◀ Turėklai turi sudaryti reikalaujamą kontrastą su sienomis.

Saugi, tinkamai suprojektuota fi­ zi­nė aplinka yra viena svarbiausių ri­ bo­to matymo asmenų savarankišku­ mo, ekonominio pajėgumo sąlygų.

Todėl svarbu, kad jiems būtų sudary­ tos tinkamos sąlygos greitai ir tiksliai susiorientuoti ir savarankiškai judėti.

Aplinka turi būti tinkamai pritaikyta visiems – nepamirštant aklųjų, silp­ naregių ir senjorų.

Straipsnyje panaudota Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos medžiaga „Fizinės aplinkos pritaikymas žmonėms su regėjimo negalia“ ir „Spalvų kontrastai silpnaregiams“.

PLUNKSNŲ SPALVOS. KAM – MASKUOTIS, O KAM – PUIKUOTIS

GamtOSAUGA ČEPKELIŲ SPALVOS MOKYKLINIAME ALBUME

APLINKOSAUGA EKOLOGINĖS IDĖJOS KAUNO MOKYKLOSE

Silpnaregiams labai svarbu kontrastingomis linijomis pažymėti pirmąjį ir paskutinįjį laiptelius.

46

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

47

APLINKOSAUGA ◀ „Šiaudinukas“, Greta Baliutavičiūtė, Kauno humanitarinė pradinė mokykla aplinkos būkle ir jos reikšme žmogaus sveikatai, suburti mokinius, jų šeimų narius ir mokytojus bendrai veiklai, skatinti ekologiškai tvarkytis namuo­ se, saugoti aplinką ir keisti gyvenimo būdą, formuoti aplinkai palankaus el­ gesio įgūdžius praktinėje veikloje, siek­ ti kasdieniame gyvenime imtis mažų pokyčių, kurie turėtų teigiamą poveikį aplinkai. Šios mokyklos iniciatyva buvo subur­tas didelis būrys 1–6 klasių moki­ nių ir jų mokytojų iš Kauno Aleksandro Puš­ k ino gimnazijos, Žaliakalnio pro­ gimnazijos, „Ąžuolo“ katalikiškos, Dai­ navos, Gedimino sporto ir sveikatini­ mo, KTU Vaižganto, Veršvų vidurinių mo­k yklų, Kauno humanitarinės, Pane­ munės, Vinco Bacevičiaus pradinių mo­k yk­lų; taip pat prisijungė ir mokinių šei­mų nariai.

IDĖJŲ ĮGYVENDINIMAS

EKOLOGINĖS IDĖJOS KAUNO MOKYKLOSE Vilija Noreikienė

Kiekvieno iš mūsų elgesys gali keisti mus, aplinką, pasaulį. Dažnai pamirštame, kad tuo, kaip gyvename ir ką veikiame, darome didelį poveikį aplinkai. Yra situacijų, kurias pakeisti nėra paprasta, tačiau net nedideli mūsų kasdienio gyvenimo įpročių pokyčiai gali būti pradžia didesniems pokyčiams. Visa ko pradžia yra maža, bet ji pati svarbiausia.

Didelė dalis aplinkos problemų ky­la dėl žmonių veiksmų pasekmių ne­ nu­ matymo, pasyvaus domėjimosi mokslu ir aplinka, kurioje gyvenama. Dažnai gyventojai siaurai supranta aplinkosau­ gos problemas ir sieja jas su žinojimu, 48

kad negalima laužyti šakų ar reikėtų organizuoti talką aplinkai švarinti. Ne kiekvienas žino arba nesusimąsto, kad, keisdamas savo kasdienį elgesį, gali pri­ sidėti prie aplinkos būklės gerinimo.

Suvokdama, kaip svarbu populia­

rinti mokslą ir aplinkosaugines idėjas diegti jau vaikystėje, pradedant nuo jauniausios kartos, Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinė moky­ kla savo veikla siekia sudominti moki­ nius ir jų šeimų narius gyvenamosios

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Įgyvendinant ekologines idėjas, buvo parengta anketinė apklausa apie atliekų tvarkymo įpročius buityje, atliekamas tyrimas „Atliekų tvarkymas namuose ir mokykloje“, suorganizuota Kauno regi­ ono pradinių klasių mokinių pažintinė konferencija-konkursas „Žemė mūsų rankose“, edukacinė veikla mokyklose, pažintinės ekskursijos į atliekų tvarky­ mo įmonę, kūrybinių darbų parodakonkursas „Ekologiškas namas“.

Anketinėje apklausoje, skirtoje išsi­ aiškinti šeimų atliekų tvarkymo įpročius buityje, dalyvavo 505 1–6 klasių moki­ niai iš 13 Kauno miesto ugdymo įstaigų.

Klausimyne pateikta 12 klausimų apie atliekų tvarkymą, į kuriuos mokiniai at­ sakė kartu su savo šeimų nariais. Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia, jog di­ delė dalis išmetamų atliekų yra tinkamos perdirbti ir kartotinai panaudoti, todėl jas būtina rūšiuoti. Išanalizavus apklau­ sos rezultatus, nustatyta, kad tik 19 proc.

2012 m. apklausoje dalyvavusių šeimų nuolatos rūšiuoja atliekas, daugiau nei pusė jų (61 proc.) – kartais rūšiuoja, o 12 proc. apklaustųjų nerūšiuoja. Pagrin­ dinė priežastis, dėl kurios dauguma šei­ mų nerūšiuoja atliekų, yra tai, kad šalia gyvenamųjų namų nėra specialių atliekų konteinerių. Kitos respondentų nurody­ Akimirkos iš Kauno regiono mokyklų organizuotų konferencijų.

49

APLINKOSAUGA

Mokiniai ne tik dalyvavo įvairioje edukacinėje veikloje, bet ir rūšiavo atliekas.

Edukacinė veikla mokyklose tos priežastys: laiko ir vietos namuose, pat – darbelius iš atliekų, rūšiavo atlie­ motyvacijos trūkumas, informacijos apie kas, dalyvavo akcijoje „Darom 2012“ atliekų rūšiavimo ir perdirbimo naudą ir Žemės dienai skirtuose renginiuose, stoka, įsitikinimas, kad išrūšiuotos atlie­ atliko vandens savybių ir vartojimo ty­ kos patenka į bendrą sąvartyną, dažnai rimus. perpildyti rūšiuojamų atliekų konteine­ Kauno Veršvų vidurinės mokyklos riai. Jei sąlygos būtų tinkamos, net 95 pradinių klasių mokiniai, vadovauja­ proc. iš atliekų nerūšiuojančių apklaus­ mi mokytojų Ilonos Bublienės ir Irenos tųjų pradėtų jas rūšiuoti.

Macijauskienės, patys organizavo įvai­ Norint mažinti atliekų kiekį, išsau­ rias akcijas ir renginius, o savo gerais goti sveiką aplinką ir racionaliai naudoti darbais ekologinėmis temomis užkrėtė gamtos išteklius, ir lopšelį-darželį labai svarbu atlie­ Džiugu, kad vis daugiau žmonių „Daigelis“. kas rūšiuoti, ir tai suvokia, jog didelė dalis išmetaKTU Vaižgan­ da­r yti geriausia mų atliekų yra tinkamos perdirbti to vidurinės mo­ ten, kur jos susi­ ir kartotinai panaudoti, todėl jas kyklos pradinukai daro, – namuose. būtina rūšiuoti. kartu su mokyto­ Sie­k iant pritaikyti jomis Rima Mac­ ži­nias praktikoje, ug­dyti įprotį rūšiuo­ kevičiene ir Vilija Želviene vykdė inte­ ti atliekas ir pagal galimybes ma­ žinti gruotą veiklą „Rūšiuokime ir kurkime“, buityje susidarančių atliekų kiekius, kurios metu rūšiavo atliekas ir iš jų kūrė balandžio–gegužės mėnesiais vyk­dy­tas įvairiausius darbelius, organizavo vikto­ tyrimas „Atliekų tvarkymas na­ muo­ se riną „Saugokime žemę“. ir mokykloje“. 2012 m. tyrime dalyvavo Kauno Aleksandro Puškino gimna­ 169 šeimos, kiekvieną vakarą skaičiavu­ zijos 4b klasės mokiniai, vadovaujami sios per dieną jų namuose susidariusių mokytojos Tatjanos Novikovos, vykdė atliekų kiekį. Išanalizavus tyrimo rezul­ tyrimą „Mes esame atsakingi už tuos, tatus, nustatyta, kad per mėnesį šeimos kuriuos prisijaukinome“. Žinodami, išrūšiavo vidutiniškai apie 790 kg popie­ riaus, 1 160 kg stiklo, 600 kg plastmasės ir metalo, 3 300 kg maisto atliekų.

EDUKACINĖ VEIKLA MOKYKLOSE Mokyklose mokytojai organiza­ vo įvairiausią edukacinę veiklą, kurios metu mokiniai žiūrėjo filmukus apie atliekų poveikį aplinkai ir energijos vartojimą, diskutavo aplinkosaugos te­ momis, piešė, rengė stendus, kūrė infor­ macinius lankstinukus ir skrajutes, taip 50

kad daugeliui vaikų patinka gyvūnai, daug kas augina naminius gyvūnėlius, mokiniai nusprendė išsiaiškinti, kiek ir kokius augintinius augina jų gimnazijos pradinukai, kiek kainuoja augintinių išlaikymas, o gautus tyrimo rezultatus pristatė mokinių konferencijoje.

Kauno Gedimino sporto ir sveikati­ nimo vidurinės mokyklos biologijos mo­ kytoja Regina Erlickytė-Marčiukaitienė ir dailės / technologijų vyr. mokytoja Ilo­ na Murašovienė organizavo integruotų gamtos ir dailės pamokų ciklą „Ekolo­ giško namo maketo kūrimas“ 5–6 klasių mokiniams. Naudodami įvairias medžia­ gas mokiniai grupėse kūrė namus, o eko­ logiškas idėjas pristatė klasės draugams.

EKOLOGINIŲ IDĖJŲ SKLAIDA Skleidžiant gerąją patirtį, buvo or­ ganizuotas seminaras, kuriame Kauno Veršvų vidurinės mokyklos mokytojos Ilona Bublienė ir Irena Macijauskienė, Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos mokytojos Tatjana Novikova ir Olesia Tarasenkova, Kauno Gedimino spor­ to ir sveikatinimo vidurinės mokyklos mokytojos Regina Erlickytė-Marčiu­ kaitienė, Ilona Murašovienė, Virginija Ručienė ir Daiva Švedienė įvairiomis edukacinėmis priemonėmis skatino mokytojus integruoti ekologijos temas į kitus ugdomuosius dalykus, siekiant la­ vinti mokinių praktinius įgūdžius. Šiemet, kaip ir pernai, mokiniai su mokytojais lankėsi atliekų tvarkymo

bendrovėje. Čia jiems buvo pateikta vaizdinė medžiaga, kurioje ,,Švariukas“ papras­ čiausiais, vaikams supran­ tamais būdais paaiškino, kodėl ir kaip reikia tvarkyti atliekas bei antrines žalia­ vas, paneigė mitą, kurį daž­ nas kartoja: ,,Kam rūšiuoti, jeigu viskas suverčiama į ben­ drą šiukšliavežę ir išvežama į sąvartyną?“ Po pristatymo vaikai apsilankė įmonės teritorijoje esančioje antrinių žaliavų rūšiavimo linijoje.

Mokinių kūrybinių darbų parodos– konkurso „Ekologiškas namas“ tikslas – skatinti mokinius domėtis ekologišku gyvenimo būdu, saugoti gamtą, ugdyti ekologinį sąmoningumą, formuoti tei­ giamą požiūrį į ekologiškai švarių, at­ sinaujinančius išteklius naudojančių technologijų diegimą. Konkurse daly­ vavo Kauno miesto ugdymo įstaigų 1–8 klasių mokiniai. Konkursui pateikti 53 maketai, kuriuose atsispindėjo ekolo­ giško namo principai: atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas, efektyvus

energijos vartojimas, namo ir laimėtojai: Kauno Aleksandro Puškino aplinkos suderinamumas. gimnazijos 6a klasės mokinė Angelina Mokinių darbus vertino Zelenkova už darbą „Ekologinis namas“ kompetetinga komisija, (mokytoja Natalja Smirnova); Kauno atsižvelgdama į originalią Gedimino sporto ir sveikatinimo vidu­ „ekologiško namo“ idėją, rinės mokyklos 7a klasės mokinės Au­ maketo kokybę ir dizainą, relija Sokolovaitė, Reda Šatinskaitė, Leta praktiškumą, kūrybišku­ Kripaitė, Laura Kripavičiūtė už darbą mą, estetinį vaizdą. „Ekopolis“ (mokytojos Ilona Murašo­ Komisijos sprendimu iš­ vienė ir Regina Erlickytė-Marčiukai­ rinkti 1–4 klasių grupės laimė­ tienė); Kauno „Santaros“ gimnazijos 5a tojai: Kauno humanitarinės pra­ klasės mokiniai Dominykas Česnavičius dinės mokyklos 3b klasės mokinė Greta ir Rokas Lukoševičius už darbą „Svei­ Baliutavičiūtė kartu su tėveliais („Šiau­ kas ir ekologiškas namas“ (mokytoja dinukas“; mokytoja Dalia Karvelienė); Janina Žukauskienė); Kauno šv. Mato Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinės mokyklos 6a klasės mokinė vidurinės mokyklos 2a klasės mokinys Gabija Zumaraitė už darbą „Ekologiš­ Emilis Dudakas kas namas“ (moky­ („Mano namas“; Nustatyta, kad per mėnesį šeimos toja Vilija Šukienė); mokytoja Vir­ išrūšiavo vidutiniškai apie 790 KTU Vaižganto vi­ ginija Ručienė); durinės mokyklos kg popieriaus, 1 160 kg stiklo, 600 6a klasės mokinės Kauno Panemu­ nės pradinės mo­ kg plastmasės ir metalo, 3 300 kg Austėja Leonavi­ kyklos 3b klasė maisto atliekų. čiūtė ir Emilė Pe­ už darbą „Eko­ traškaitė už darbą logiškas svajonių namas“ (mokytoja Ra­ „Švarios energijos namas“ (mokytoja munė Dumbranienė). 5–8 klasių grupės Zita Černiauskaitė).

Mokinių pagaminti ekologiški namai

Ekskursijoje po atliekų tvarkymo bendrovę APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

51

gAmtosauga

PAŽINTINIS PĖSČIŲJŲ ŽYGIS

,,PRIENŲ ŠILAS-2012“ Ona Žvaliauskienė Prienų rajono Kunigiškių pagrindinės mokyklos JMB būrelio „Degsniukai“ vadovė

Prof. Tado Ivanausko žodžių, kad ,,gamtą mylėti per maža – ją reikia gerai pažinti“, įkvėpti Prienų rajono Kunigiškių pagrindinės mokyklos JMB „Degsniukai“ atsiliepė į Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos kvietimą, gegužės 19–20 dienomis dalyvauti pažintiniame pėsčiųjų žygyje ,,Prienų šilas-2012.“

52

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Žygio tikslas – supažindinti visuo­ menę su greta mūsų esančia biologine įvairove, kultūros paveldu, ypač vertin­ gomis gamtai teritorijomis, retų rūšių išlikimui reikalingomis ekologinėmis sąlygomis. Šis renginys buvo skirtas Lietuvos regioninių parkų įkūrimo 20-mečiui. Prienų šilas – didžiausias miškų masyvas Nemuno kilpų regio­ niniame parke, išsaugojęs senųjų girių fragmentus, natūralius, žmogaus mažai paliestus medynus. Tai reto grožio gam­ tos kūrinys. Džiaugiamės ir didžiuoja­ mės, kad jis yra būtent mūsų krašte.

Savo žygį pradėjome šeštadienį. Pir­ miausia patraukėme į Drubengio bota­ ninį draustinį. Savo čiulbėjimu žygeivius pasitiko juodgalvė devynbalsė. Džiaugė­ mės, kad jau ankstesnių žygių metu iš­ mokome atpažinti paukščių balsus! Šis draustinis labai vertingas botaniniu po­ žiūriu, pasižymintis retų augalų gausa ir

įvairove. Keliaujant drėgnu, šaltiniuotu Drubengio upelio šlaitu staiga pakvim­ pa česnakais. Pradėjome visi dairytis ir suradome nemažą meškinio česnako augimvietę. Tai lelijinių šeimos retas Lietuvoje augalas. Jis nepanašus į daržo česnaką. Turi du pamatinius plokščius lapus ir baltą kvapnų žiedų skėtelį. Po žeme slepiasi mažas svogūnėlis. Žino­ dami, kad meškinis česnakas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, atsargiai visi ragavome lapelių. Skonis nuostabus!

Upelio šlaituose auga daug krūmokš­ ninių žliūgių, geltonžiedžių šlamučių, miškinių asiūklių. Daug galima rasti kartenių, iš kurių galima pasigaminti skanių salotų. Perlipdami per nuvirtu­ sius stambius medžius, kopdami ir leis­ damiesi nuo stačių šlaitų, klimpdami į Drubengio upelio drėgną pakrantę eina­ me tolyn. Iš į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų rūšių 99,9 proc. susiję su

negyva mediena. Apžiūrime raudon­ kraštę pintainę, kuri pradeda pirminį medienos puvimą. Atidžiai stebime ir šakninės pinties pakirstas egles. Ši pintis supūdo šaknis ir eglė nugriūna.

Išgirstame giedant į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą šiauri­ nę pečialindą. Šis paukštis peri tik brandžiuose miškuose. Braudamiesi per nukritusius medžius ant negy­ vos eglės medienos randame daug į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų skaisčiųjų raudonpintelių. Aptinka­ me ir retą saugomą samaną – pūkuo­ tąją apuokę, retas kitų augalų rūšis – miškinę dirsę, retažiedę miglę. Įžengę giliau į šilą su eglių priemaiša pama­ tome pušyno šilsamanę, atžalinę gūž­ tvę, didžialapį šakį. Didelę nuostabą ir pasigėrėjimą sukėlė ant miško ke­ liuko besišildantis suaugęs apie 45 centimetrų ilgio gluodenas. Susėdę

53

gAmtosauga Ant miško keliuko saulės atokaitoje šildosi gluodenas.

Žygiuojame per aukštapelkę. Prienų šilo kertinės miško buveinės – pats vertingiausias miško plotas, pasižymintis turtinga biologine įvairove.

Pirmuosius žingsnelius šile nedrąsiai mina stirniukas. ant sausų samanų patalo pasistiprinome prieš kelionę per pelkę.

Ežerėlių (Revuonos upelio aukštu­ pio) pelkinis kompleksas užima 25 hek­ tarų plotą. Jame pelke yra sujungti trys ežeriukai, kurių plotas po 1 hektarą.

Išklausę vyr. ekologo Žydrūno Preikšos 54

trumpą informaciją, kaip klampoti per liulančią pelkę, apsiginkluojame ilgomis lazdomis, kad galėtume nustatyti pelkės vandens gylį.

Pelkėje vyrauja kiminai, kurie van­ dens prisigeria 36 kartus daugiau negu patys sveria. Kiminai neturi šaknų, apa­ tinė jų pusė pūva ir virsta durpe. Jeigu obuolį įdėtume po kiminais į 1 metro gylį, po 10 metų išsiimtume kaip ką tik nuskintą, nes tokiame gylyje kiminų pa­ tale nėra deguonies ir nevyksta oksidaci­ jos – redukcijos procesas.

Einant liulančia pelke ekologas Žy­ drūnas žygio dalyviams parodė pušelę ir paklausė, kiek jai metų. Daugelis iš mūsų sakė, kad 4–5 metai, o pasirodo, jai daugiau kaip 50 metų. Pušys neauga todėl, kad pelkėje sunkiai pasisavinamas vanduo ir jai trūksta vandens. Tai mus labai nustebino. Taip pat pelkėje auga trilapis puplaiškis, spanguolės, kiti mūsų dar nematyti augalėliai. Susipažįstame su trimis pelkių rūšimis: tarpine – 30 cm durpių sluoksnis, žemapelke – joje auga juodalksniai ir aukštapelke – vyrauja

pušys. Randame ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą lieknąjį švilį, kurio Lie­ tuvoje yra tik 10 augimviečių. Tiek pat augimviečių turi ir mūsų pastebėta ša­ kotoji ratainytė. Randame ir pauostome pelkinio gailiaus.

Meškinis česnakas – Lietuvoje retas lelijinių šeimos augalas.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Einame per pelkę vorele, kad nenu­ kryptume į šoną, nes gylis gali siekti 3 metrus ir daugiau. Pasitikriname bady­ dami lazdomis vandens properšas. Že­ mapelkėje auga beržai ir juodalksniai, jaučiamas metano dujų kvapas.

Sėkmingai perklampoję liulančią pel­ kę, pasiekiame Prienų šilo kertines miš­ko buveines. Šios buveinės yra pats ver­tingiausias miško plotas, pasižymin­ tis biologine įvairove. Tik 300–500 metų am­žiaus pušynuose peri juodieji gand­rai, baltnugariai geniai, karveliai uoldu­kai ir juodosios meletos. Sutinkame Lie­tu­voje retą, saugomą į suopį panašų vapsvaėdį.

Jis lesa vapsvų korius su ler­vo­mis, žiogus ir kitus vabzdžius. Šile mato­me įprastų miško žinduolių: kiškių, lapių, šernų, usūrinių šunų, stirnų.

Prie Vadės upelio gyvena ir peri žvir­ blinės pelėdos. Tai mažiausios pelėdos mūsų krašte (mažesnės net už varnėną).

Nuo kitų pelėdų jos skiriasi gyvenimo būdu: aktyvios ir dieną, ir naktį. Skraido neįprastai greitai ir vikriai. Minta vien paukščiais, kuriuos jos pajėgia pasivyti ir nučiupti tiesiog ore. Eidami paban­ dome išsiaiškinti, kuo skiriasi vikis nuo pelėžirnio: vikis vejasi ant kitų augalų, o pelėžirnis – ne. Žygiuodami Vadės upe­ lio slėniu girdėjome juodosios zylės, ma­ žosios musinukės giesmes.

Pagaliau dideliam žygio dalyvių džiaugsmui pasiekiame nakvynės vietą Paduoblio kaime. Vakarėjant prie lau­ žo, klausantis Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologės Dainoros Šaltienės ir vyr. ekologo Žydrūno Preikšos įvai­ rių pasakojimų, laikas tiesiog praskriejo ir pradėjo brėkšti. Visą naktį mus savo giesmelėmis linksmino miškinis viever­ sys – ligutė, o paryčiais prisijungė prie jo amaliniai ir giesmininkai strazdai.

Ryte žvalūs tęsėme žygį per Prienų ši­ lo sengires. Trumpą poilsio minutę kul­­­tū­rologė D. Šaltienė mums patarė pa­ska­nauti šviežių eglės ūglių, kurie yra nuo­sta­bus vitaminų ir mineralų šaltinis, ypač tin­kamas garnyrui prie kaimiškų lašinukų.

Draustinyje atpažįstame žavų juodgalvės devynbalsės čiulbėjimą.

Už nuostabų, daug žinių davusį žygį dėkojame Nemuno kilpų regioninio parko vyr. ekologui Žydrūnui Preikšai ir kultūrologei Dainorai Šaltienei.

Meškinio česnako augimvietė 55

gAmtosauga

Čepkelių raistas

ČEPKELIŲ SPALVOS

2007 metų rudenį įvykusi Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyk­ los devintokų biologijos entuziastų vie­ nos dienos kelionė į Čepkelių valstybinį gamtinį rezervatą gražiu pavadinimui „Pa­keliui“ neplanuotai išaugo į ilgametį projektą. Kaip pasakoja pirmosios išvy­ kos sumanytoja ir organizatorė, o da­ bar – projekto kuratorė, mokyklos biolo­ gijos mokytoja Edita Jankauskienė, net ir pir­­mosios išvykos pavadinimas buvo pa­si­rinktas neatsitiktinai – „apžiūrima ir aptariama buvo beveik visi biologijos ob­jektai pakeliui į Čepkelius“. Rais­tu ke­ liauninkai nuėjo apie 8 km. Įspūdžiais mokiniai pasidalijo mo­ kykloje vykusiuose pristatymuose, taip pat tų pačių mokslo metų pavasarį įvy­ kusiose konferencijose „Aplinkos raida“ Žemynos gimnazijoje bei „Idėjų pavasa­ ryje“ Antakalnio vidurinėje mokykloje.

Kasmet nagrinėjamos naujos temos sudomina vis gausėjančias projekto da­ lyvių gretas: rengiamos konferencijos, viktorinos, dalyvaujama kitų mokyk­ lų renginiuose bei tradiciškai kasmet moks­

lo metų pabaigtuvėms keliaujama į Čep­ kelių rezervatą – be abejo, tai pati sma­ giausia ir laukiamiausia projekto dalis.

2009 metų pabaigoje mokykloje su­ rengta Vilniaus miesto 10–12 klasių mo­ kinių kon­ferencija „Aplinkosauga“.

2011 m. pavasarį surengta 6–9 kla­ sių mokinių konferencija „Paukščiai.“ Kiek­vienas dalyvis skaitė pranešimą apie pa­­sirinktą Čepkelių raiste gyvenan­tį, paukštį. Moksleiviai buvo nudžiuginti (au­­to­­riui maloniai leidus) Eugenijaus Dro­­­­ be­­­lio fil­mo „Kai teksi kurtiniai“ peržiūra.

Mokslo metais organizuotuose ren­ giniuose vyravusios temos nagrinėjamos ir išvykose į Čepkelius. Ekskursijas pasi­ rinkta tema veda ekologė Onutė Grigaitė.

2012 metų vykusių konferencijų ir tarpklasinės viktorinos tema – „Čepke­ lių raisto grybai ir uogos“, todėl kasme­ tinė edukacinė išvyka planuojama ru­ denį, kai Čepkeliuose užderės grybai ir uogos.

◀ ...švyliai ir meletų apkapotas medis.

O kažkam net pavyko paglostyti gluodeną.

◀

◀

◀

Mokiniams padarė įspūdį švelnios dar nepražydusios šilagėlės ir avilys drevėje...

Konferencijų akimirkos

Nuotraukos iš asmeninio Editos Jankauskienės archyvo ir autorės

mokykliniame albume Neringa Mickevičienė

56

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

57

gAMTa Ar kada nors susimąstėte, kodėl vieni paukščiai būna tokie spalvoti, o kiti pasidabinę kuklių spalvų plunksnomis? Ir ne tik tie, kurie auginami kaip dekoratyviniai naminiai paukščiai, puošiantys sodybos kiemą ar tu­ pintys narveliuose ir savo išvaizda bei giesmėmis džiuginantys žmones. Su pastaraisiais kaip ir viskas aišku – šie paukščiai dažniausiai kilę iš tropikų ar kitų pietinių šalių – čia net pačiomis ryškiausiomis spalvomis pasipuošę paukščiai išnyksta tarp įvairiaspalvių žiedų – žydinčių augalų ar sunkiai praeinamų miškų tankmėje, kur karaliauja kontrastinga pro lapų lają prasiskverbiančių saulės spindulių ir šešėlių žaluma. Bet ką Dzūkijos pušynuose veikia ryškiaspalvis žalvarnis? Arba kodėl kartu plaukiojančių paukščių poroje vienas ryškiaspalvis, o kitas – pilkas? Šiuo straipsniu ir pabandysiu atsakyti bent į dalį tokių klausimų.

PILKA – TAI NE JUODA...

nantys paukščiai yra veikiau pilki nei Į klausimą, kodėl tos rūšies paukštis juodi – pilkos spalvos jų plunksnose yra yra būtent tokios spalvos, ne visuomet kur kas daugiau nei juodos. Juodi varnų galima atsakyti. Tik kai kuriais atve­ giminaičiai – kovai ir krankliai, kurie jais galima remtis specialiai vykdytų taip pat neretai varnomis pavadinami. mokslinių tyrimų metu padarytomis O kodėl juodi šie paukščiai, tegalima paspėlioti. Pvz., išvadomis, bet Patelių didžiausias rūpestis yra krankliai prade­ dažniausiai prie­ da perėti labai likti nepastebėtai, kai ji tupi lizde ir žastį galima tik numanyti ar spė­ peri kiaušinius, todėl ir jos plunks- anksti, kai dar yra sniego ir naktimis ti. O neretai net ir nų spalvos neišskiria iš aplinkos. kartais šaltukai spėlionėms erdvės paspaudžia.

Jie nelieka, taigi atsa­ neturi pūkais pašiltintų plunksnų, kaip kymo taip pat kol kas nėra. Pavyzdžiui, neretai tenka išgirsti sakant, kad varna kai kurie kiti anksti pavasarį perėti pra­ juoda? Iš tiesų tai šie Lietuvoje gyve­ dedantys paukščiai, todėl greičiausiai juos gelbsti net blizgančiai juoda spalva: kaip žinome, juodi paviršiai greičiau pritraukia šilumą ir paukščiui ne taip šalta ◀ Kukutis – vienas margiausių tupėti lizde. Bet tai tik viena iš versijų, o Lietuvos paukščių. tikroji priežastis gali būti visai kita.

Nesuklyskit – varnos daugiau pilkos nei juodos.

PLUNKSNŲ SPALVOS.

KAM – MASKUOTIS, O KAM – PUIKUOTIS

Remigijus Karpuška Lietuvos gamtos fondas

58

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

59

gAMTa

Didžiosios anties patelė... (viršuje) ...labai skiriasi nuo patinėlio (apačioje).

MASKUOTIS AR PUIKUOTIS? Taigi pradėkime nuo paprasčiausio, nuo to, kas žinoma. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš Jūsų esate matę didžiąsias antis: tai viena iš gausiausių Lietuvoje gyvenančių ančių rūšių, kurios neven­ gia apsigyventi ne tik nuošalesniuose vandens telkiniuose, bet laikosi ir urba­ nizuotose vietose esančiuose ežeruose, tvenkiniuose, upėse ir t. t. Tai tos pa­ čios antelės, kurias žmonės mėgsta pa­ lesinti, o šios tuo ir naudojasi. Paprastai plaukioja dviejų skirtingų spalvinių gamų, bet tos pačios rūšies paukščiai: pilkai ruda spalva apsirėdžiusios patelės ir žalsvai melsvomis galvomis su baltu žiedu ant kaklo pasidabinę patinėliai, kurių plunksnų spalva yra pilka, krūti­ nė ruda, o nugara rusva su juodu apva­ du. Skirtumas, kai patinai nuo patelių vizualiai skiriasi, moksliškai vadina­ mas lytiniu diformizmu. Didžiųjų an­ čių atveju toks spalvinis skirtumas len­ gvai paaiškinamas – patelių didžiausias rūpestis yra likti nepastebėtai, kuomet ji tupi kur nors šalia žolių kupsto su­ suktame lizde ir peri kiaušinius. Todėl ir jos plunksnų spalvos atitinkamos – 60

neišskiriančios iš aplinkos. O štai pa­ taip įsitikinusi savo sugebėjimu susilie­ tinėlių visas rūpestis yra pasipuikuoti ti su aplinka, kad net pastebėjusi link prieš patelę, suvilioti ją. Ir nei perinčia jos einantį žmogų, neretai tik susigūžia patele, nei išsiritusiais jaunikliais jis ir iki pat paskutinės akimirkos laukia, nesirūpina, taigi ir apdaras toks ryškus, gal nepastebės, gal praeis pro šalį. Man iškart į akis krentantis. Tiesa, rudeniop pačiam yra tekę ją matyti, kai nuo lizdo kai kurie didžiųjų ančių patinėliai savo buvau tik per pusmetrį, o paukštis ir to­ ryškiaspalves plunksnas keičia į blan­ liau kantriai tupėjo. kesnes ir tampa panašesni į pateles – MASKUOTĖS MEISTRAI tuomet jie savo misiją jau būna atlikę, Lėlys o ryškiaspalvės plunksnos labai traukia Geriausiu maskuotės meistru tarp plėšrūnų dėmesį: pasiversdami blan­ kesniais jie jau nelabai išsiskiria iš kitų Lietuvoje gyvenančių paukščių pava­ dinčiau lėlį. Šie paukščiai Lietuvoje gana ir taip gelbsti savo gyvybę.

Panašiai kaip didžiosios anties po­ dažni, tačiau dažniausiai sutinkami tik roje, daugelio Lietuvoje perinčių ančių dideliuose sausuose pušynuose ir kiek rūšių patinai nuo patelių labai skiriasi. rečiau mišriuose miškuose šalia kirta­ Išreikštas lytinis diformizmas tarp ru­ viečių, aikštelių, pelkučių. Nors ir ne­ dagalvės, šaukšasnapės ir smailiauo­ retas, tačiau retai matomas, nes tai su­ degės ančių, rudagalvės ir dryžgalvės temų paukštis, ir prieblandoje jį galima greičiau išgirsti ir kryklių, cyplės porose, kiek ma­ Patinėlių rūpestis yra pasipuikuo- pažinti iš mono­ žiau – tarp pilko­ ti prieš patelę, suvilioti ją, todėl jų toniško ilgai trun­ vaizda dažnai būna įspūdingų kančio kurkimo. sios ir kuoduoto­ iš­ Dieną jį pamatyti sios ančių patinų spalvų. gana sudėtina dėl ir patelių. Ir tai todėl, kad jos peri ant žemės, tarp žo­ to, kad plunksnų spalva ir kūno dėmėtu­ lių. Taip pat yra ne tik su antimis, bet mas labai primena miško paklotę – tie­ ir su dauguma kitų ant žemės perinčių siog pūpso kiek didesnis samanų kups­ paukščių rūšių. Ir kas dėsninga – ypač tas. Medžiuose tupi tik ant storų šakų, tarp tų paukščių rūšių, kurių jauni­ ir, skirtingai nei dauguma kitų paukščių, kliais rūpinasi dažniausiai tik patelės. ne skersai, o išilgai šakos. Taigi ir čia ide­ Bene geriausi pavyzdžiai yra iš vištinių aliai susilieja su aplinka – atidžiau neį­ paukščių būrio: kurtinių ir tetervinų sižiūrėjus atrodo lyg šaka atsilapnojusi patinai yra labai įspūdingos išvaizdos, žievė ar nulūžusi šaka būtų. Žalvarnis o jų patelės apsirėdžiusios visiškai į akis Tačiau kaip išgyvena Lietuvoje gy­ nekrentančiais raibais apdarais. O štai kitas vištinių būrio paukštis, – jerubė, – venantys ryškiaspalviai paukščiai? Visų tupėdama ant kiaušinių, kartais būna pirma šie paukščiai dažniausiai peri ne

ant žemės, o inkiluose, uoksuose ar liz­ dus suka šakų tankmėje. Taigi ir kiauši­ nius perinčioms patelėmis nereikia per daug slapstytis. Antra, net ir pačiomis ryškiausiomis spalvomis pasidabinę paukščiai atranda aplinką, kurioje su­ geba tapti sunkiai pastebimi. Štai kad ir žalvarnis – anksčiau buvęs beveik įpras­ tu Lietuvos paukščiu, tačiau dabar labai retai sutinkamas. Tai kaip reta Lietuvoje ryškiaspalvis paukštis – jo apdare vyrau­ ja žalsva, melsva, juosva ir rusvai ruda spalvos. Kuomet jį matai skrendantį ar tupintį ant elektros laidų, kaskart ste­biesi jo spalvų nepraktiškumu – juk matosi kuo puikiausiai. Tačiau jeigu žalvarnis nutupia ant pušies šakos ir dar dangaus fone, tuomet teks pavargti, kol surasi.

Ypač jeigu jis tupi kirtimo pakraštyje au­ gančiame medyje. Ne veltui sakoma, kad žalvarnis savo apdarui iš dangaus mėlio pasiskolino melsvą, medžių lapų – žalsvą, o nuo savęs pridėjo rusvai rudą spalvas...

Meleta Medžių lapų žalumą pasiskolino ir žalioji meleta: nors jos plunksnos ne to­ kių akį rėžiančių spalvų kaip žalvarnio, tačiau, palyginti su dauguma kitų Lie­ tuvoje gyvenančių paukščių, taip pat iš­ skirtinių – jų kūno viršutinė pusė pilkai žalia, o viršugalvis ir pakaušis (kepurėlė) raudonos spalvos. Tačiau žinant, kad šie geninių būrio paukščiai dažniausiai įsi­ kuria lapuočių miškuose, tokia meletos spalva ne tokia ir kontrastinga aplinkai, o tarp lapų šis paukštis tarsi ištirpsta.

Grąžiagalvė Labai įdomus yra ir kitas genių būrio paukštis – grąžiagalvė. Ji yra tik truputį

Archaiškasis Lietuvos paukštis – kurtinys (patinas).

Tuoktuvinėms kovoms nusiteikęs tetervino patinas.

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

Jerubės plunksnos padeda jai saugiai perėti.

Ryškusis padangių paukštis žalvarnis

didesnė už naminį žvirblį ir, nors pri­ klauso geninių paukščių būriui, į kitus genius išvaizda ir elgesiu nedaug panaši: medžių kamienais nelaipioja, o jų kūno viršutinės pusės spalva rusvai pilka, ap­ atinė pusė šviesesnė – pilkšva, išmar­ ginta skersiniu rudu raštu. Galima būtų pagalvoti, kad tai irgi ant žemės perin­ tis paukštis, nes plunksnų spalva tam ir tiktų, tačiau ne – grąžiagalvės peri uok­ suose ir inkiluose. Ir savo apdaro spalvą panaudoja kitiems tikslams – savo liz­ dą patelė gina imituodama gyvatę: ima šnypšti, sukioti galvą, o kartais ir šokteli aukštyn. Man pačiam teko įsitikinti, kad ši vaidyba labai įtikinama.

Kukutis Panašiai kaip grąžiagalvės savo liz­ dą gina ir kukučiai. Mano manymu, tai

vienas iš gražiausių mūsų krašto paukš­ čių – didumo sulig varna, ilgu ir žemyn lenktu snapu, su aukštu kuoduku, kurį gali pakelti ir nuleisti. O pats paukštis margas iš rusvos spalvos, juodų sparnų ir uodegos su baltais dryžiais. Tikrai įspū­ dingos išvaizdos paukštis, kuris skren­ dantis per pievą atrodo labiau panašus į didelį drugelį nei paukštį. Kukučiai pe­ rėti įsikuria uoksuose, inkiluose, akme­ nų krūvose ir savo įspūdingą išvaizdą naudoja kaip ir grąžiagalvės – į inkilą ar uoksą lendančiam priešui išgąsdinti: vos atėjūnui kyštelėjus galvą pro angą, ku­ kutis staigiai pašiaušia kuodą ir šokteli aukštyn. Gal kiek mažiau panašu į gyva­ tę, bet ne ką mažiau efektyvu. Likę vieni kukučio jaunikliai taip pat moka apsi­ ginti nuo neprašytų svečių. Tik naudoja Žalioji meleta

61

gAMTa

Inkilo dugne susigūžę grąžiagalvės jaunikliai. kiek kitokią taktiką – jie priglunda lizde ir paleidžia stipriai dvokiančių išmatų srovę. Prisiploję kukučiukai atrodo tarsi paprasčiausias skuduras, o išmatų dvo­ kas atmuša bet kokį norą atidžiau apžiū­ rinėti inkilo ar uokso vidų.

Vienas tobuliausių Lietuvoje ▶ maskuotės meistrų – lėlys.

labai panašus dydis, panašus raibumas, panašiai ilga uodega. Gal tik skrydis ir sparnų plotis skiriasi, tačiau kas baimės kupinomis akimis stengsis įžiūrėti ar čia SPALVOS – NET paukštvanagis, ar gegutė – svarbiausia IR GUDRYSTĖMS laiku pasišalinti. O jei laiku pastebėjus Dar kai kurie paukščiai savo plunks­ pavojų pavyktų perspėti kitus, tuomet gal nų raštą naudoja ne tiek savigynos tiks­ net visiems pulti ir nuvyti plėšrūną. Tuo lais, kiek kitiems paukščiams išgąsdinti. ir naudojasi gegutės – kaip žinoma, šie Paukštvanagius ar vištvanagius pažįsta paukščiai patys lizdų nesuka ir kiaušinių neperi, o šiuos rū­ dauguma smul­ kesnių sparnuo­ Kai kurie paukščiai savo plunksnų pesčius patiki ki­ čių – ir kaip neį­ raštą naudoja ir kitiems paukš- tiems paukščiams. siminsi tų, kurių čiams išgąsdinti. Taip gegutės, sa­ O kaip kitaip į aukomis jie gali vo išvaizda panašios į paukštvana- svetimą lizdą pa­ dėti kiaušinį, jeigu tapti. Šia baime ir gius, gudrauja prie svetimo lizdo. jį budriai saugo naudojasi visiems gerai žinomas paukštis – gegutė. Taip, ta lizdo šeimininkai? Tuomet ir praverčia pati gegutė, kuri savo kukavimu pavasarį paukštvanagio pasirodymas prie lizdo – metelius skaičiuoja. Juk ne veltui kartais dėl tokio vizito sunerimę paukščiai arba vis dar kai kurie žmonės tiki, kad gegutės nuskrenda nuo lizdo, arba puola atėjūną, rudenį vanagais pavirsta. Tik jokiais va­ o tuomet į be priežiūros paliktą lizdą ge­ nagais gegutės nepavirsta, o ir taip savo gutė ir gali padėti kiaušinį.

Dar yra ne vienas pavyzdys, kaip išvaizda yra panašios į paukštvanagius: paukščių plunksnų spalva pasitarnau­ ja paukščiams jų gyvenime. Juos būtų Gegutė dėl panašumo painiojama su galima vardyti ir vardyti. Tačiau reikia paukšvanagiu. pripažinti, kad taip pat yra nemažai ir spėjimų ar net iš viso nežinoma, kodėl paukščiai yra pasipuošę tos ar kitos spal­ vos plunksnomis. Kad ir kaip ten būtų, visada reikia atminti, kad gamtoje nie­ kas nevyksta veltui ir iš pirmo žvilgsnio nesuprantami dalykai gali pasirodyti vi­ sai paprastai paaiškinami.

Autoriaus nuotraukos 62

APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga. 2012 m. liepa-rugpjūtis Nr. 12

63

Apsidairyk. Žvelk giliau.

Tausok. Žurnalas APLINKA: Darna. Atsakomybė. Apsauga.