Vaistazoles

Mantas(Ramuma)

MIELAS SKAITYTOJAU Knygoje „Miško vaistiniai augalai“ aprašyta 70 miško vaistinių augalų. Joje susipažinsite su 70 miško augalų, kurių vaistinės galios pravers Jums gydantis įvairias ligas.

Mūsų protėviai vaistažolėmis sėkmingai gydėsi daugelį ligų, tarp jų net labai sunkias: džiovą, vėžį, epilepsiją, širdies ir kraujagyslių, vidaus organų bei kitas. Bet ir mūsų dienomis gydymasis vaistažolėmis tampa vis populiaresnis. Jos sėkmingai konkuruoja su brangiais užsieniniais vaistais.

Tačiau nereikia pamiršti, kad kiekvienas žmogus- individuali būtybė, besiskirianti nuo kitų. Todėl prieš gydantis vaistažolėmis reikia pasitarti su gydytoju ar vaistininku bei savo organizmu. Šioje knygoje „Miško vaistiniai augalai“ pateikiamas ne tik augalo aprašymas, bet ir praktinis jo panaudojimas bei duodami receptai, nurodantys, kaip iš vaistažolių pasiruošti reikiamus vaistus. Šimtai vaistažolių gali Jums padėti. Pažinkite jas ir pasinaudokite jų pagalba.

AUTORIUS

ATMINTINĖ VAISTAŽOLIŲ RINKĖJAMS Yra tam tikros vaistinių augalų rinkimo ir paruošimo taisyklės, ir jų būtina laikytis. Priešingu atveju vaistažolė gali netekti gydomųjų savybių arba net pakenkti žmogaus sveikatai. Pagrindinė taisyklė- augalinę žaliavą reikia ruošti tada, kai joje būna daugiausia veikliųjų medžiagų. Pumpuruoseanksti pavasarį, pradėjus brinkti; žoliniuose augaluose- prieš žydėjimą ir žydėjimo pradžioje; šaknyse ir šakniastiebiuose- vegetacijos pabaigoje; žieduose- žydėjimo pradžioje; vaisiuose ir sėklose- jiems nokstant ir visai sunokus; lapuose- išaugus iki normalaus dydžio.

Taip pat vaistingųjų augalų negalima rinkti prie kelių ar geležinkelio magistralių, prie šiukšlynų, sąvartynų, fermų, prie pramonės įmonių, šiluminių elektrinių, miestuose; cheminėmis medžiagomis užterštuose plotuose. Kenksmingos medžiagos patenka į žmogaus organizmą, jame kaupiasi ir gali sukelti įvairius negalavimus.

Pumpurai(Gemmae) Renkami anksti pavasarį(kovo-balandžio mėnesiais), pradėję brinkti, bet neišsiskleidę, kai juose yra daugiausiai aktyvių medžiagų. Džiovinami pavėsyje, palėpėse, pastogėse arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje. Geriausia rinkti miško kirtimuose nuo nupjautų medžių. Nedera dėl pumpurų laužyti medžio šakų.

Lapai(Folia) Renkami saulėtą dieną, rasai nudžiuvus. Nedera nuskinti visų augalo lapų, kad šis nenukentėtų. Nerinkti pageltusių, kenkėjų ar ligų pažeistų lapų. Geriausia lapus rinkti į krepšius, bet ne į polietileninius maišelius. Džiovinti paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, apsaugotoje nuo saulės spindulių patalpoje. Gerai išdžiuvę lapai yra natūralios spalvos, lengvai susitrina tarp pirštų. Žolė(Herba) Renkama augalui pasiekus butonizacijos bei žydėjimo fazę. Vienmečių augalų pjaunamas visas stiebelis, daugiamečių- žydinti viršūnėlė su lapais. Pjaunama saulėtą, giedrą dieną ir tuojau džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusi žolė yra natūralios spalvos, trapi ir dažnai kvapi. Žiedai(Flores) Skinami žydėjimo pradžioje, kai būna visiškai susiformavę. Dedami į pintines, ne į polietileninius maišelius, nesuspaudžiami(suspausti kaista ir suyra jų veikliosios medžiagos). Tuojau pat džiovinami paskleidus plonu sluoksniu, gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Gerai išdžiuvę žiedai nepraranda natūralios spalvos ir kvapo.

Vaisiai ir sėklos(Fructus et Semeni) Renkami visiškai prinokę, išskyrus kmynų ir krapų, kurie skinami dar nesunokę, rišami į šluoteles, nokinami ir vėliau išdžiuvę nukuliami.

Sultingi vaisiai renkami prinokę, vytinami ir baigiami džiovinti 70-80°C temperatūroje. Išdžiuvę vaisiai netepa rankų, suspausti nelimpa ir yra natūralios spalvos. Žievė(Corlex) Lupama anksti pavasarį, kol neišsprogę pumpurai, nes tuomet joje yra daug veikliųjų medžiagų. Tinkamiausia 3-4 metų medelių kamieno ar šakelių žievė. Ją galima lupti tik miško kirtavietėse. Nulupta žievė džiovinama nuo saulės ir drėgmės apsaugotoje vietoje.

Šaknys(Radices) ir šakniastiebiai(Rhizomata) Galima kasti anksti pavasarį arba rudenį bet kokiu oru ir bet kuriuo dienos laiku. Tik kai kurių augalų, kaip miškinės sidabražolės, mėlynojo palemono ir kitų, kurių šaknyse kaupiasi tanidai(raugai), saponinai ar jiems giminingos medžiagos, šaknys kasamos butonizacijos ir žydėjimo pradžioje.

Iškastas šaknis reikia tuojau nuvalyti, pašalinti smulkias pridėtines šaknis, nuplauti šaltu vandeniu(neplaunamos svilarožės, saldymedžio šaknys) ir paskleisti, kad apdžiūtų. Storos šaknys perpjaunamos išilgai ir skersai. Geriausia šaknis ir šakniastiebius pradėti džiovinti natūraliomis sąlygomis, o baigti apšildomoje patalpoje, ne aukštesnėje kaip 50°C temperatūroje. Gerai išdžiuvusios šaknys ir šakniastiebiai laužiami traškėdami lūžta.

Laikymas Išdžiovinta vaistažolių žaliava pakuojama atskirai į maišelius, dėžutes, stiklainius ir kitas priemones. Laikoma sausoje, gerai vėdinamoje, saulės neapšviestoje patalpoje 10-15°C temperatūroje.

Tinkamai laikoma žolė, žiedai, lapai nesugenda 2 metus; žievė, šaknys ir šakniastiebiai- 3-4 metus.

Augalai, kurie turi glikozidų, džiovinami 50-60°C temperatūroje, o eterinio aliejaus- ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje.

Stipriai veikiantieji ir nuodingieji augalai laikomi atskirai užrakinti. Skirtingo kvapo augalai irgi laikomi atskirai, kad išliktų jų būdingas kvapas. Uogas reikia laikyti labai sausoje arba perpučiamoje patalpoje, kad neįsiveistų kenkėjai ar ligos.

VAISTINIŲ AUGALŲ VEIKLIOSIOS MEDŽIAGOS Augaluose esantys cheminiai junginiai, turintys gydomųjų savybių, vadinami veikliosiomis medžiagomis. Augale yra keletas ar net keliolika šių medžiagų, kurios kaupiasi visame augale arba atskirose jo dalyse- šakniastiebiuose ir šaknyse, lapuose, žieduose, vaisiuose, pumpuruose, sėklose, žievėje. Šių medžiagų kiekis ir kokybė priklauso nuo augalo rūšies, augimvietės, rinkimo laiko, džiovinimo būdų ir žaliavos laikymo sąlygų.

Alkaloidai Sudėtingi baziniai organiniai junginiai, sudaryti iš anglies, azoto, vandenilio, deguonies.

Alkaloidai yra bespalvės, kietos, kristalinės arba amorfinės medžiagos, kartais skysčiai, dažniausiai nuodingi, gerai tirpstantys spirite, eteryje ir chloroforme, blogai vandenyje. Su rūgštimis jie sudaro druskas, gerai tirpstančias vandenyje. Augaluose alkaloidai yra druskų pavidalo. Alkaloidai kaupiasi vaisiuose, sėklose, lapuose, šaknyse, žievėje. Tas pats alkaloidas gali būti įvairiuose augaluose, o ir viename augale gali būti daug skirtingų alkaloidų, pasižyminčių skirtingu veikimu. Augalo vegetacijos metu jų kiekis kinta: daugiausia alkaloidų susikaupia augalų žydėjimo tarpsniu, o sėklose, šaknyse, žievėje- vegetacijos pabaigoje. Augalai, kuriuose kaupiasi alkaloidai- nuodingi, todėl ruošiant jų vaistinę žaliavą būtinas atsargumas. Svarbiausi žinomi alkaloidai- morfinas, kofeinas, kodeinas, atropinas, platifilinas, strichninas, rezerpinas, nikotinas, chininas ir kiti. Alkaloidų kaupimu pasižymi vėdryninių, aguoninių, ankštinių, bulvinių šeimų augalai.

Glikozidai Sudėtingos, organinės, nelakios, karčios, dažniausiai kristalinės, gerai tirpstančios vandenyje ir spirite medžiagos, sudarytos iš cukrinės dalies- glikono ir necukrinės- aglikono. Glikozidų farmakologinis aktyvumas priklauso nuo aglikonų. Jie kaupiasi įvairiose augalų dalyse, ištirpę ląstelių sultyse. Skirtingų augalų šeimose yra ir skirtingos cheminės prigimties glikozidų. Medicinoje ypač svarbią reikšmę turi širdį veikiantys glikozidai: cimarinas, adonitoksinas, konvalatoksinas, konvalamarinas, digitoksinas, eriziminas ir kiti. Glikozidų kaupimu pasižymi bervidinių, bastutinių, lelijinių šeimų atstovai. Vieni glikozidai nuodingi, kiti- ne. Glikozidų turinti žaliava džiovinama greitai 60-70°C temperatūroje, nes lėtai džiovinant, glikozidai skyla ir susidaro antrinių bei tretinių glikozidų, kurie farmakologiškai mažiau aktyvūs.

Saponinai Glikozidinio pobūdžio neazotinės medžiagos, sudarytos iš cukrinės dalies- glikono, necukrinės dalies- sapogenino. Jie yra nuodingi ir nenuodingi. Nuodingi dirgina gleivinę, sukelia vėmimą.

Saponinai plakami su vandeniu putoja. Saponinų yra įvairiuose augalų organuose, ypač jų daug gvazdikinių, raktažolinių, bervidinių, erškėtinių šeimų augaluose. Medicinoje naudojami atsikosėjimui palengvinti ir šlapimo išsiskyrimui skatinti.

Eteriniai aliejai Lakios organinės, labai įvairios cheminės prigimties medžiagos- terpenai, alkoholiai, aldehidai, ketonai, fenolis, rūgštys, laktonai, esteriai. Dauguma eterinių aliejų yra bespalviai arba gelsvi skysčiai(pasitaiko ir spalvotų, pavyzdžiui, ramunės, pelynų, kraujažolių). Visi eteriniai aliejai yra specifinio kvapo ir aštriai deginančio skonio, gerai tirpsta eteryje, chloroforme, spirite, riebaluose; blogai- vandenyje. Eterinius aliejus kaupia įvairios augalų dalys: lapai, stiebai, žiedynai, pumpurai, vaisiai, šakniastiebiai, šaknys. Eterinių aliejų daugiausia randama notrelinių, salierinių, astrinių šeimų augaluose. Medicinoje eteriniai aliejai vartojami įtrynimams, kvėpavimo takams gydyti, taip pat vaistų

skoniui ir kvapui pagerinti.

Rauginės medžiagos Amorfinės, stipriai sutraukiančio skonio, tirpstančios vandenyje, beazotinės, fenolio darinių organinės medžiagos. Ore, veikiamos fermentų, jos greitai oksiduojasi ir virsta tamsiai rudomis arba raudonai rudomis medžiagomis- flobafenais, nuo kurių daugumos augalų nuovirai paruduoja.

Rauginės medžiagos kaupiasi įvairių augalų organuose- žievėje, šakniastiebiuose, šaknyse(rūgties, miškinės sidabražolės, vaistinės kraujalakės) bei vaisiuose. Medicinoje rauginės medžiagos veikia sutraukiančiai, jos vartojamos nuo burnos ar žarnyno gleivinės uždegimo, viduriuojant, nuo odos ligų, apsinuodijus ir nuo kitko.

Flavonoidai Fenolio junginių augaliniai pigmentai. Žmogus juos pasisavina su augaliniu maistu.

Flavonoidai yra svarbiausi, išskyrus chlorofilą, augalų pigmentai. Pagrindiniai iš jų- skaisčiai raudoni, avietiniai ir purpuriniai antocianai, blyškiai geltonos spalvos flavonai(pavyzdžiui, rutinas), geltoni flavonoidai chalkonai bei auronai ir bespalviai- flavanonai bei izoflavanonai. Šie junginiai kaupiasi beveik visuose aukštesniuosiuose augaluose, išskyrus centrasėklių(Centrospermales) eilės augalus.

Flavonoidai suteikia augalui spalvą, aromatą ir skonį. Kai kurie iš jų sumažina radioaktyvų poveikį organizmui, reguliuoja kraujagyslių elastingumą, skatina cholesterolio išsiskyrimą iš organizmo.

Flavonoidai netoksiški. Flavonoidai- aktyvios antispazminės, tulžį varančios, antivirusinės, kraujavimą stabdančios, šlapimo išsiskyrimą skatinančios veikliosios medžiagos.

Gleivės Beazotinės, angliavandenių prigimties, artimos pektinams ir celiuliozei, vandenyje brinkstančios medžiagos. Gleivės kaupiasi linų sėmenyse, gysločių sėklose, taukės šaknyse ir kitų augalų organuose. Jos suminkština ir padengia burnos, kvėpavimo takų, skrandžio bei žarnyno gleivines ir taip apsaugo jas nuo dirginančių bei nuodingųjų medžiagų.

Karčiosios medžiagos Beazotinės labai karčios medžiagos, žadinančios apetitą, skatinančios skrandžio sulčių skyrimąsi, gerinančios virškinimą. Gausiau jų randama gencijoninių ir astrinių šeimų augaluose(pavyzdžiui, pelyne).

Organinės rūgštys Augaluose gali būti laisvos arba druskų pavidalo. Jos sustiprina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir žarnyno peristaltiką. Dažniausiai augaluose būna skruzdžių, obuolių, citrinų, acto, vyno, oksalo, gintaro rūgščių. Jos suteikia vaisiams ir uogoms rūgštų skonį.

Pektinai Tai sudėtingi polisacharidai. Jie svarbūs žmogaus organizmui kaip biologiškai aktyvios medžiagos. Pektinai absorbuoja žalingas virškinamojo trakto bakterijas bei jų išskiriamus nuodingus produktus, palaiko naudingų žarnyno mikroorganizmų gyvybingumą, pagreitina maisto virškinimą, slopina puvimo procesus žarnyne, reguliuoja lipidų apykaitą, skatina cholesterolio išsiskyrimą iš organizmo, apsaugo nuo aterosklerozės.

Mineralinės medžiagos Skirstomos į tris kategorijas: makroelementai(deguonis, vandenilis, kalcis, kalis, azotas, fosforas, siera, magnis, chloras ir geležis), mikroelementai(manganas, cinkas, varis, boras, molibdenas, kobaltas ir kiti) ir ultramikroelementai(gyvsidabris, auksas, uranas, radis ir kiti). Mineralinės medžiagos labai svarbios žmogui: dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose ir fermentinėse organizmo reakcijose, reguliuoja nervų jaudrumą.

Fitoncidai Labai skirtingos cheminės sudėties toksinės organinės medžiagos, susidarančios augaluose medžiagų apykaitos procese. Jos naikina mikrobus, pelėsinius grybus, infuzorijas. Fitoncidų yra svogūnuose, česnakuose, raudonuosiuose pipiruose, krienuose ir daugelyje kitų augalų.

Vitaminai Jie taip pat priskiriami prie veikliųjų medžiagų grupės. Tai labai sudėtingos organinės medžiagos, kurios, nors ir mažais kiekiais, yra būtinos žmogaus organizmo normaliai veiklai: reguliuoja gyvybinius procesus, dalyvauja fermentinėse medžiagų apykaitos reakcijose.

Paprastasis amalas Viscum album Šeima:

Amaliniai(Viscaceae) Lietuviški sinonimai:

laumės šluota, tirkšlys, prilypas Daugiametis visžalis 30-70cm aukščio rutulio formos nuodingas pusiau parazitinis krūmas.

Stiebas plikas, apskritas, gelsvai žalias, trapus, gausiai dvišakai šakotas. Lapai priešiniai, bekočiai, lancetiški arba pailgai ovališki, buki, prie pamato pleištiškai susiaurėję, pliki, odiški, gelsvai žali. Žiedai bekočiai, gelsvai žali, susitelkę po 5-6 stiebo išsišakojimo vietose. Žydi kovo-balandžio mėnesiais. Uogos prinoksta žiemą, jos tada būna baltos. Dauginasi sėklomis, kurias išnešioja paukščiai.

Uoga turi vieną gleivėtą labai lipnią sėklą. Ši sėkla, patekusi ant medžio žievės, stipriai prilimpa, išdygsta, šaknelės prasiskverbia pro žievę ir auga maitindamosi medžio- šeimininko- vandeniu bei mineralinėmis medžiagomis.

Amalas auga lėtai ir gyvena iki 70 metų. Daugiausia parazituoja ant topolių ir beržų, kituose medžiuose- rečiau. Jo krūmeliai aiškiai pastebimi žiemą. Paplitęs pietinėje Lietuvos dalyje. Resursai nėra gausūs. Augalas saugotinas. * * * Kai kuriuose kraštuose amalas- gyvybės ir laimės simbolis.

Jis dažnai naudojamas religinėse apeigose ir kerėjimuose.

Daugelyje šalių vartojamas vaistams, jo preparatus pripažįsta medicina.

Vaistams pjaunamos jaunos amalo šakelės su lapais vėlai rudenį- lapkričio-gruodžio mėnesiais ir per visą žiemą iki kovo-balandžio mėnesio. Džiovinama nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje ir gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Išdžiovinta žaliava yra specifinio kvapo, kartaus skonio.

Amalo žolėje randama baltos amorfinės medžiagos viskotoksino, susidedančio iš daugybės aminorūgščių ir cukrų; viscerino, viskolio, cholino, viskamino, vitamino C, organinių rūgščių, karotino, rauginių, mineralinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Amalo preparatai mažina kraujospūdį, centrinės nervų sistemos jaudrumą, stiprina širdies veiklą. Jo preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, gydoma aterosklerozė.

LIAUDIES MEDICINOJE Vartojamas nuo epilepsijos, galvos svaigimo, isterijos, mėšlungių, spazmų. Taip pat jo preparatais gydo vėžį, inkstų ligas, skrandžio, gimdos ir kitus kraujavimus, hemorojų, varo kirmėles.

Amalo žolės nuoviru arba amalo ir kitų vaistažolių mišinio nuoviru skalaujamos žaizdos, dedami kompresai ant pūlinių, daromos vonelės nuo hemorojaus. Su amalo žole gaminama daug vaistažolių mišinių įvairioms ligoms gydyti.

Kaip teigia žymus botanikas dr. Juozas Jaskonis, amalo nuoviro pavilgais gydomos odos ligos, išbėrimai, spuogai.

Lapus reikia užpilti tik šaltu vandeniu, jų negalima nei kaitinti, nei virinti. Taip pat negalima vartoti jų uogų- jos nuodingos.

Mokslininkai mano, kad amalo gydomoji galia priklauso nuo to, ant kokio medžio jis auga.

Nuo hipertonijos ❖ Arbatinį šaukštelį sausos susmulkintos paprastojo amalo žaliavos užpilti stikline(200ml) šalto virinto vandens ir palaikyti 8-10val, perkošti. Gerti po valgomąjį šaukštą 2-3 kartus per dieną. Šiuos vaistus galima laikyti tamsioje vėsioje vietoje 2-3 dienas.

Esant nepastoviam kraujospūdžiui ❖ Arbatinį šaukštelį džiovintų paprastojo amalo šakelių užpilti 2 stiklinėmis(400ml) šalto virinto vandens ir palaikyti per naktį. Rytą užpilą nukošti, truputį pašildyti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną nesaldytą. Galima gerti 10 dienų.

Sergant ateroskleroze ❖ Imti arbatinį šaukštelį džiovintų paprastojo amalo šakelių, valgomąjį šaukštą dirvinio asiūklio ir tiek pat paprastosios sukatžolės žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) šalto virinto vandens ir palaikyti per naktį. Nukošti ir gerti po valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną. Po 10 dienų daryti pertrauką.

Amalas yra nuodingas, todėl prieš vartodami pasitarkite su gydytoju.

Paprastasis apynys Humulus lupulus Šeima:

Kanapiniai(Connabaceae) Lietuviški sinonimai:

apynas, apvynas, puronas, vynia Daugiametis dvinamis vijoklinis iki 6 metrų aukščio žolinis augalas. Šakniagumbis mėsingas su ilgais šakniastiebiais. Stiebas žalias arba rausvas, briaunotas, šiurkštus, apaugęs trumpais kabliškais dygliukais. Tuščiaviduris, vyniojasi tik iš kairės į dešinę pusę, žiemą sunyksta. Lapai stambūs, priešiniai, širdiškais pamatais, į viršų smailėjantys, dantyti, su prielapiais; apatiniai triskiaučiai, viduriniai penkiaskiaučiai.

Vyriškieji žiedai šluotelių pavidalo, smulkūs, gelsvi, žalsvi arba melsvi; moteriškieji- kankorėžio tipo, susitelkę trumpakotėse varpose- spurgose. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Spurgai subrandinami rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- rudas, vienasėklis riešutėlis. Dauginasi šaknų atžalomis ir sėklomis.

Auga lapuočių bei mišriuose miškuose ir krūmuose, dažniausiai pasitaiko pašlaičių bei upių ir upelių pakrančių krūmuose, griovių šlaituose, derlingame dirvožemyje. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas. Kultūrinių apynių veislės auginamos soduose, daržuose ir specialiuose ūkiuose. Gyvena 50 ir daugiau metų.

Apyniai Lietuvoje jau auginami nuo senų laikų sodybose.

Augalas dekoratyvus ir tinka vertikaliam apželdinimui. * * * Apynys medicinoje vartojamas labai seniai. Dar VIIIa juo gydytos kai kurios ligos.

Vaistinė žaliava- spurgai skinami giedrią dieną, subrendę su koteliais, kai pradeda ruduoti ir gurgžda tarp pirštų, rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 30°C temperatūroje. Išdžiuvę yra žalsvai gelsvi, stipraus kvapo, kartaus skonio. Paruošta žaliava vartotina vienerius metus.

Apynių spurguose yra lupulino. Lupulinas susideda iš dervų, karčiųjų medžiagų humulono ir lupulono; taip pat eterinio aliejaus, raugų, organinių rūgščių, dervų, sakų, cholino, vitaminų B 1, B6, PP, C, dažinių, fitoncidinių, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Apynio spurgų preparatai veikia baktericidiškai, antiseptiškai ir narkotizuojančiai. Jie raminamai veikia centrinę nervų sistemą, žadina apetitą, gydo gastritą, šlapimo pūslės bei inkstų uždegimus, tulžies pūslės ir kepenų ligas, lėtinį viduriavimą. Augalo preparatai ramina, ypač tinka nuo nemigos; jais gydomas radikulitas, nerviniai traukuliai, psichikos sutrikimai. Apynio spurgai slopina lytinį aktyvumą.

Apynio aliejaus lašais reikia gerti nuo neurozių, padidėjusio jautrumo. Jis švelniai atpalaiduoja

širdies kraujagyslių spazmus, gydo nemigą, žarnyno spazmus bei hipertoniją.

Kartu su kitų vaistažolių mišiniais patartina gerti gydant inkstų, šlapimtakių ligas, norint sureguliuoti mineralinių medžiagų apykaitą.

Gydytojai rekomenduoja gerti apynio nuovirą nuo odos ir gleivinių uždegimų, alergijos, niežulio, dermatitų.

LIAUDIES MEDICINOJE Apynio spurgų arbata arba milteliai buvo duodami apetitui sužadinti ir virškinimui gerinti, taip pat nusilpusiems po sunkių lėtinių ligų ir neturintiems apetito ligoniams. Apynio spurgus kišdavo į pagalves, kad nekankintų nemiga.

Apynio arbatų kompresai dedami ant skaudančių sąnarių, geliančių kaulų. Jo nuoviru skalaujami išplauti plaukai plaukų šaknims stiprinti, pleiskanoms naikinti.

Iš stiebų pluošto vejamos virvės, audžiama medžiaga maišams, gaminamas popierius. Parfumerijoje apynio spurgų ekstrakto dedama į kremus, muilą, šampūnus, veido

odą

tonizuojančius losjonus.

MAISTUI

Apynio spurgai yra vienas pagrindinių komponentų alaus gamyboje, nes lupulinas suteikia gėrimui specifinį kartumą ir spalvą, stabdo pašalinių bakterijų bei grybelių dauginimąsi.

Ramina nervus ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastojo apynio spurgų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, ataušinti, perkošti. Gerti po 1/4 stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį. ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų paprastojo apynio spurgų, tiek pat pipirmėtės, trilapio pupalaiškio žolės ir sumaltų vaistinio valerijono šaknų. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Palaikyti 30min ir nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100 ml) 2 kartus per dieną, ryte ir vakare.

Užpilą vartoti 2 dienas iš eilės.

Nuo nemigos ❖ Paimti po lygiai paprastojo apynio spurgų, vaistinio valerijono šaknų, miškinės gudobelės vaisių. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, palaikyti 30min, perkošti.

Išgerti visą kiekį vakare prieš miegą.

Virškinimui gerinti ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastojo apynio spurgų ir tiek pat trilapio pupalaiškio žolės užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po valandos nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną prieš valgį.

Po savaitės daryti pertrauką.

Sergant radikulitu ❖ Apynio spurgus reikia sudrėkinti ir gerai pašutinti. Po to nuspausti, kad nevarvėtų, sudėti į drobinį maišelį ir kiek galima karštesnį uždėti ant skaudamos vietos, uždengti neperšlampama medžiaga ir šiltai apkloti. Laikyti valandą, paskui nuimti ir skaudamą vietą aprišti vilnoniu audeklu arba kailiuku.

Plaukams stiprinti ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintų paprastojo apynio spurgų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, pavirti 30min. Atvėsinti ir įtrinti plaukų šaknis.

Apynio spurgų arbatos perdozavimas gali sukelti blogumą, pykinimą, skrandžio ir galvos skausmus, silpnumą. Prieš vartojimą būtina pasitarti su gydytoju.

Kalninė arnika Arnica montana Šeima:

Astriniai(Graižažiedžiai) Lietuviški sinonimai:

arnakojė, kupalninkas, sietris, šilinė Daugiametis 30-70cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis apvalus, 10-15cm ilgio, 8-10mm storio, jaunas šviesiai, senas- tamsiai rudas, vidus baltas. Stiebas stačias, nešakotas, apaugęs paprastais ir liaukiniais plaukeliais. Pamatiniai lapai stambūs, pailgai kiaušiniški, su 5-7 lankiškai išlenktomis gyslomis. Stiebiniai lapai pusiau apkabinę stiebą, smailūs, trigysliai, gerokai mažesni už pamatinius.

Viršutinė lapų pusė ryškiai žalia, apaugusi liaukiniais plaukeliais, apatinė gelsvai žalia, plika. Stiebo viršūnėje ir ant šoninių šakučių išauga po vieną, rečiau po du iki 7cm skersmens graižai. Kraštiniai žiedai piesteliniai, liežuviški, viduriniai dvilyčiai, vamzdiški. Visi žiedai oranžinės spalvos. Žydi birželio-liepos mėnesiais, sėklos subręsta lieposrugpjūčio mėnesiais. Vaisius- tamsiai pilkas penkiabriaunis plaukuotas lukštavaisis. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Auga pušynuose ir mišriuose miškuose, daugiausia lengvuose, smėlinguose žvyriniuose dirvožemiuose. Paplitusi pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos rajonuose.

Kalninė arnika įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Reta.

Auginama darželiuose ir soduose kaip vaistinis ir dekoratyvinis augalas.

Graikiškai(arnos)- ėriukas. Kalninė arnika dažnai vadinama kalniniu avinėliu. * * * Vakarų Europoje jau XIa arnika buvo žinoma ir vartojama kaip vaistinis augalas. Šiuo metu kalninės arnikos antžeminė ir požeminė dalys kaip vaistinė žaliava pripažinta daugelyje šalių.

Vaistams vartojami arnikos graižai ir šaknys. Graižai su ne ilgesniais kaip 1cm žiedstiebiais nupjaunami peiliu arba nukerpami žirklėmis giedrą dieną, nukritus rasai ir išsiskleidus kraštiniams liežuviškiems žiedams. Jie plonu sluoksniu džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60°C temperatūroje. Vartoti tinka ne senesnė kaip 2 metų žaliava. Blogai išdžiovinta greitai genda.

Graižuose yra eterinio aliejaus, apie 4% arnicino, apie 5% rauginių medžiagų, vaško, sakų, cholino, riebalų, organinių rūgščių: valerijono, acto, obuolių; apie 21% vitamino C, inulino, angliavandenių: fruktozės ir gliukozės; mineralinių druskų. Šaknyse- eterinio aliejaus, iki 10% inulino, organinių rūgščių, dervų bei kitų veikliųjų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Arnikos preparatai veikia dirginančiai, spazmolitiškai, priešuždegimiškai ir skatina kraujo krešėjimą. Jie vartojami sergant tulžies akmenlige, hepatitu, cholecistitu ir kitomis kepenų ligomis, taip pat ginekologiniams negalavimams gydyti. Mažos dozės tonizuoja, didelės- slopina centrinę nervų

sistemą.

Jos veikliosios medžiagos skatina tulžies išsiskyrimą, teigiamai veikia uždegiminius procesus.

Be to, vartojama akušerijoje ir ginekologijoje kraujavimams stabdyti.

Arnikos dedama į vaistinių augalų mišinius, vartojamus tulžies, kepenų, skrandžio, širdies ligoms bei sumušimams gydyti.

LIAUDIES MEDICINOJE Arnikos graižų spiritinė tinktūra plečia vainikines kraujagysles, todėl naudojama sergant stenokardija, širdies kraujagyslių spazmams atpalaiduoti.

Arnika yra labai vertinama homeopatijoje, plačiai vartojama liaudies medicinoje įvairiems skausmams malšinti. Kalninės arnikos spiritinės ištraukos arba vandens užpilo pavilgai yra nepamainoma priemonė sumušimams, nušalimams, pūliuojančioms žaizdoms, nudegimams ar spuogams gydyti.

Spiritinė arnikos graižų ištrauka stabdo plaukų slinkimą ir skatina jų augimą.

Kai kuriose šalyse arnikos šaknys ir žiedai vartojami karčiųjų likerių gamybai.

Arnikos kompresai ❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintos kalninės arnikos graižų užpilti 500ml degtinės. Palaikyti 2 savaites tamsioje ir vėsioje vietoje, retkarčiais sukratyti. Spiritinę ištrauką atskiesti vandeniu 1:1. Drobinės medžiagos kompresus dėti ant sumušimų, nušalimų, nudegimų.

Gydo kraujosrūvas ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų kalninės arnikos graižų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 10min nukošti. Suvilgyti lininio audinio skiautę, išgręžti ir dėti ant kraujosrūvų. Ant viršaus uždėti sausą vilnonę skarą.

Kompresą keisti kelis kartus per dieną.

Sergant radikulitu ❖ Vokiečių medikai rekomenduoja tokį gydymą: į 1/4 litro drungno vandens įlašinti 10 lašų spiritinės arnikos tinktūros(nusipirkti vaistinėje) ir 30 lašų pikio spiritinės tinktūros. Kas 30min skalauti gerklę.

Plaukams stiprinti ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintų paprastojo apynio spurgų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, pavirti 30min. Atvėsinti ir įtrinti plaukų šaknis.

Arnikos preparatai vartojami tik pasitarus su gydytoju, nes per didelės jų dozės gali sutrikdyti širdies veiklą, sukelti pykinimą ar alergiją.

Statusis atgiris Lycopodium selago Šeima:

Pataisiniai(Lycopodiaceae) Lietuviški sinonimai:

atgirė, atgirinė, šakutės, pelkinis pataisas Daugiametis 20-30cm aukščio sporinis visžalis augalas. Šakniastiebis trumpas. Stiebas trumpas, gulsčias arba kylantis, negausiai dvišakai išsišakojęs; šakos susiglaudusios, stačios, dažnai sudaro tankią puokštę; visos jų viršūnės baigiasi beveik viename aukštyje. Lapai smulkūs, linijiškai lancetiniai, lygiakraščiai arba su rusvais smulkiais danteliais, nusmailėję, tamsiai žali. Skiriasi nuo kitų pataisų tuo, kad neturi varpučių, sporofilai išauga ties metūglių viduriu.

Sporifikuoja gegužės-spalio mėnesiais. Sporos smulkios. Sporų ragauti negalima, nes augalas nuodingas. Dauginasi sporomis ir vegetatyviškai.

Auga unksmėtuose drėgnuose miškuose, šlaituose, pelkėse ant kupstų ir apie senų medžių šaknis. Augalas retas ir saugomas gamtos įstatymo. Nyksta dėl miškų kirtimų ir sausinimo. * * * Vaistams vartojama atgirio žolė. Ji pjaunama rudenį rugpjūčiorugsėjo mėnesiais. Nupurtoma, kad nukristų pumpurai, iš kurių kitais metais išauga sporofilai. Džiovinama pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje.

Antžeminėje augalo dalyje yra alkaloidų: selagino, likopedino, akrifolino; flavonoidų, ferulo rūgšties, cukrų, dažinių, mineralinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Atgirio žolės nuoviru gydomi ligoniai, sergantys lėtiniu alkoholizmu.

Išoriškai gydoma vilgant šašuotą galvą, egzemos pažeistą, spuoguotą odą.

Augalas nuodingas. Jo preparatais negalima gydytis sergant cukriniu diabetu, skrandžio opalige, hepatitu, nefritu, nėštumo metu. Gydoma tik gydymo įstaigose.

Paprastoji avietė Rubus idaeus Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

aviečis, avietys Vasaržalis 1,5-2m aukščio gausiai šakotu ir toli besidriekiančiu šakniastiebiu krūmas. Stiebai dvimečiai, statūs, kiek palinkusiomis viršūnėmis, apvalūs, dygliuoti, pirmamečiai žali, antramečiai rusvi, su pilkomis apnašomis. Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški, apatiniai iš 5-7, viršutiniai iš 3 lapelių; lapeliai kiaušiniški, nusmailėję, viršutinėje pusėje apaugę retais plaukeliais arba pliki, apatinėje- baltais pūkeliais; viršūninis lapelis stambiausias, kartais skiautėtas, kotuotas, šoniniai mažesni, stambiai ar kiek smulkiau dvigubai dantyti. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į žiedynus. Vaisius(uoga) sudėtinis, sudarytas iš daugelio smulkių pūkuotų raudonų arba geltonų kaulavaisių. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai(uogos) sunoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Dauginasi šakniastiebinėmis atžalomis ir sėklomis.

Auga miškuose, ypač kirtimuose, pamiškėse, krūmuose, miško aikštėse, neretai sudarydamos tankius sąžalynus; drėgnuose ir derlinguose dirvožemiuose. Mėgsta šviesias vietas. Labai dažnas.

Kaip vaiskrūmis avietė auginama soduose jau nuo IVa. Šiuo metu yra išvesta įvairių aviečių veislių, kurios gana populiarios soduose.

Augalas medingas. Iš produktyvaus avietyno stipri bičių šeima per dieną gali prinešti apie 5kg medaus. * * * Apie aviečių maistingąsias ir gydomąsias savybes jau žinojo senovės graikai ir romėnai. Jie miškuose renkamas avietes ne tik valgė, bet ir jomis gydėsi.

Aviečių uogos vartojamos maistui ir vaistams. Taip pat vaistams vartojami jų lapai ir šakelės.

Vaistinei žaliavai renkamos tik prisirpusios uogos, giedrą, sausą, saulėtą dieną, be žiedsosčio. Plonu sluoksniu paskleidžiamos ant retos medžiagos ir apvytinamos atvirame ore, saulėje. Po to džiovinamos krosnyje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50-60°C temperatūroje. Laukinių aviečių uogos aromatingesnės ir geriau išsilaiko negu kultūrinių veislių. Gerai išdžiuvusios uogos nesulimpa, nenudažo pirštų, yra malonaus kvapo ir saldžiai rūgštoko skonio. Džiovintos uogos laikomos medžiaginiuose maišeliuose, sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Uogos vertės nepraranda dvejus metus.

Lapai skinami jauni, sveiki, šakelės su lapais ir žiedais pjaunamos žydėjimo pradžioje.

Džiovinamos pavėsyje, kur neapšviečia saulė.

Aviečių uogose yra iki 10% angliavandenių: gliukozės, fruktozės, pentozės; organinių rūgščių: citrinos, salicilo, obuolių, skruzdžių; vitaminų: C, B1, B2, PP, karotino; mineralinių medžiagų: kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies; raugų, eterinio aliejaus, pektinų, fitosterino, kuris padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje ir gydo aterosklerozę.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Šviežiose arba džiovintose aviečių uogose yra salicilo rūgšties, todėl labai tinka nuo peršalimo.

Be to, skatina prakaitavimą, mažina temperatūrą, padeda nuo kosulio, taip pat sutrikus medžiagų apykaitai, esant avitaminozei. Jos žadina apetitą, gerina virškinimą. Šviežios uogos gerai malšina troškulį. Vartojamos ir šaldytos uogos. Jose vertingos medžiagos išsilaiko geriau negu džiovintose. Pamirkytos šiltame vandenyje apie 2min, atšyla.

LIAUDIES MEDICINOJE Tai pirmas vaistas gydant vaikus nuo įvairių persišaldymo ligų: slogos, bronchito, gripo.

Aviečių uogų arbatos nuo seno duodama ligoniams prakaito išsiskyrimui skatinti, kūno temperatūrai mažinti. Kad poveikis būtų stipresnis, išgėrus arbatą būtina atsigulti į lovą ir šiltai apsikloti. Taip pat vartojama nuo skorbuto, mažakraujystės; kaip blaivinimo priemonė padauginus alkoholio.

Džiovintos aviečių šakelių viršūnės su lapais vartojamos nuo tų pačių ligų, kaip ir uogos.

Džiovintų aviečių dedama į vaistažolių mišinius, kurie vartojami nuo viršutinių kvėpavimo takų ir peršalimo ligų.

MAISTUI

Uogos valgomos šviežios, džiovintos, iš jų verdamos uogienės, džemai, sirupai, želė, kisielius, spaudžiamos sultys, gaminamas vynas bei likeris. Naudojant ilgesniam laikui uogos sušaldomos. Jauni lapai ir ūgliai vartojami kaip arbatos pakaitalas.

Esant kvėpavimo takų uždegimams. Nuo viduriavimo ❖ Imti džiovintų paprastosios avietės šakelių su lapais. 2 valgomuosius šaukštus susmulkintos žaliavos užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir užvirti. Perkošti ir gerti po 0,5 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną.

Nuo peršalimo, gripo, esant aukštai temperatūrai ❖ Imti 2 arbatinius šaukštelius džiovintų paprastosios avietės uogų ir suberti į termosą. Užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir uždengti. Rekomenduojama per vieną valandą išgerti 2-3 stiklines džiovintų uogų arbatos su medumi. ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios avietės uogų ir tiek pat mažalapės liepos žiedų. Užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir dar 5-7min pavirti. Nukošti, gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną karštą.

Sergant ūminiu sąnarių uždegimu ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios avietės uogų, tiek pat didžiosios dilgėlės žolės ir pelkinės vingiorykštės žiedų. Šį mišinį užpilti 300ml verdančio vandens. Palaikyti 20min ir dar 5min pavirti. Gerti po 1/2 stiklinės (100ml) 3 kartus per dieną prieš valgį.

Paprastosios avietės uogos ❖ Nuo skrandžio skausmų, gydant mažakraujystę, sergant cukriniu diabetu, norint numalšinti troškulį patariama valgyti šviežias uogas. Žiemai reikėtų pasiruošti šaldytų uogų.

Vitamininė arbata ❖ Imti lygiomis dalimis džiovintų paprastojo erškėčio vaisių, paprastosios avietės, juodojo serbento ir bruknės lapų. Viską gerai sumaišyti. 2 valgomuosius šaukštus šio mišinio užplikyti stikline(200ml) verdančio vandens ir palikti sandariai uždarytame inde. Po to nukošti ir gerti su medumi po 0,5 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną.

Avietėse yra daug purininių medžiagų, todėl sergant podagra bei inkstų uždegimu jų vartoti nepatariama. Reikia pasitarti su gydytoju.

Paprastasis ąžuolas Quercus robur Šeima:

Bukiniai(Fagaceae)

Lietuviški sinonimai:

aržalas, ošolas, ūžuolas Medis, užaugantis iki 40 metrų aukščio ir 1,5-2 metrų skersmens. Miške augančio stiebas tiesus, aukštas, o atviroje vietoje- žemas, šakos storos. Jaunų medžių žievė lygi, vėliau giliai sueižėja. Šaknys didelės ir šakotos. Jauni ūgliai pliki. Lapai trumpakočiai, pailgi, atvirkščiai kiaušiniški, nesimetriški. Žydi lapams skleidžiantis, gegužės mėnesiais. Žiedai maži, neryškūs; kuokeliniai siūliški ir nusvirę, žirginiuose piesteliniai- po vieną ar kelis ant žiedkočių. Iš piestelinių žiedų susidaro gilės, kurios prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Dauginasi gilėmis. Nuo 5 iki 10 metų auga lėtai, vėliau augimas greitėja. Šviesomėgis. Nepakenčia užtamsinimo iš viršaus. Gyvena 400-500 metų. Seniausias yra Stelmužės ąžuolas(Zarasų rajonas), turintis apie 1500 metų.

Auga miškuose, pakrantėse, parkuose, prie sodybų. Labiausiai mėgsta apydrėgnius, gerai drenuotus, gilius, humusingus priemolius arba priesmėlius. Dažnas visoje Lietuvoje, bet labiausiai paplitęs Vidurio žemumoje.

Vienas iš svarbiausių mūsų miškų medžių. Gilioje senovėje mūsų protėvių ypač gerbtas, šventu laikytas. Dažnai vadindavo „perkūno medžiu“ mitologinio griaustinio ir žaibo dievo garbei. Ąžuolo šakelėgalybės simbolis, todėl nuo seno ąžuolo vainiku būdavo apdovanojama už sėkmingas karo pergales ir ypatingus sporto pasiekimus. Tai galingumo ir tvirtumo simbolis. * * * Ąžuolo, kaip vaistinio augalo, istorija- taip pat labai sena. Apie gydomąsias ąžuolo žievės savybes jau buvo rašoma Hipokrato, Dioskorido ir kituose senuosiuose žolynuose.

Vaistams vartojama žievė ir prinokusios gilės. Žievė lupama nuo plonų šakų, kad nepakenktų augalui, anksti pavasarį, prieš lapų skleidimąsi. Tuo metu žievėje esti daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų ir ji lengvai lupasi. Džiovinama nesaulėtoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusios žievės paviršius blizga, ji trapi, bekvapė, sutraukiančio skonio. Tuomet ją reikia susmulkinti ir supilti į medžiaginius maišelius. Tinkamai laikoma sausa žievė vertės nepraranda penkerius metus.

Prinokusios gilės renkamos rudenį, pašalinant kaušelius. Baigiamos džiovinti karštoje džiovykloje. Kai gilės išdžiūsta, pašalinama luobelė, skaldomos pusiau ir paspraginamos. Žievėje yra 10-20% rauginių medžiagų; galinės ir elaginės rūgščių, iki 6% pektino; flavono kvercetino, cukraus, iki 14% pentozanų; vitaminų, dervų. Gilėse būna iki 40% krakmolo; 5-8% rauginių medžiagų; iki 5% aliejaus; baltymų, cukraus, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Ąžuolo žievė gydymui vartojama todėl, kad joje yra raugų, kurie pasižymi sutraukiančiomis,

priešuždegiminėmis ir antiseptinėmis savybėmis. Žievės nuoviru gydomi burnos gleivinės, dantenų, ryklės, gomurio uždegimai; taip pat vartojama kraujavimui iš virškinamojo trakto stabdyti. Nuoviro kompresais ir pavilgais gydomi nudegimai, nušalimai, furunkulai, šunvotės, egzemos. Patekusios ant mikroorganizmų, rauginės medžiagos sulaiko jų vystymąsi.

LIAUDIES MEDICINOJE

Sterilizuotais, labai smulkiais džiovintais ąžuolo žievės milteliais barstomos pragulos, jie naudojami nuo gausaus kojų prakaitavimo. Ąžuolo žievės nuoviru galima plauti pleiskanojančią galvą, jis stiprina plaukų šaknis; taip pat vartoti nuovirą vonioms, praskiedus jį šiltu vandeniu.

Nuoviru gydomos ilgai negyjančius žaizdos, parodontozė, grybelinės odos ligos, apsinuodijimai švinu, grybais, kepenų ir kasos ligos, dizenterija, gausios menstruacijos. Ąžuolo gilių kava geriama nusilpus organizmui, po ligos. Gilių miltelių nuoviras geriamas sergant rachitu, anemija, cukriniu diabetu.

MAISTUI Gilės maistingumu prilygsta javų grūdams, bet maistui nevartojamos, nes jose yra karčiųjų alkaloidinių medžiagų. Milteliai vartojami džino ir kitų karčiųjų gėrimų gamybai. Ąžuolo lapų dedama raugiant agurkus, pomidorus- nuo jų produktai kiek patamsėja, bet būna standesni ir geresnio skonio.

Labiausiai giles mėgsta kiaulės. Jas taip pat ėda kiškiai, voverės, šernai ir kiti žvėrys. Žievė labai plačiai vartojama odų ir kailių išdirbinio pramonėje. Mediena kieta, labai vertinga. Naudojama baldams, statinėms, parketo ir faneros pramonėje.

Baldams labai vertinamas vadinamasis moreninis ąžuolas; ilgą laiką po vandeniu išgulėję rąstai būna tamsiai rudos arba juodos spalvos.

Sergant virškinamojo trakto uždegimu. Viduriuojant ir kraujuojant ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti stikline(200ml) vandens ir virti 10-15min.

Atvėsinti, perkošti ir gerti po 1/4 stiklinės(50ml) 3-4 kartus per dieną.

Skalauti burną, nuo gerklės ir ryklės uždegimų ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintos paprastojo ąžuolo žievės ir tiek pat paprastosios kraujažolės žolės.

Viską sumaišyti. Mišinį užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir pavirti 10min. Nukošti ir skalauti burną 3 kartus per dieną po valgio. Vartoti 3 dienas iš eilės.

Kraujuojant dantenoms bei nuo dantenų uždegimo ❖ Sumaišyti lygiomis dalimis(pagal svorį) džiovintų paprastojo ąžuolo žievės ir miškinės sidabražolės šaknų miltelių. 2 valgomuosius šaukštus mišinio užpilti 0,5 litro verdančio vandens ir 30min virti vandens vonelėje. 50min palaukti, kol pritrauks, nukošti, atvėsinti ir šiltu skalauti.

Ąžuolo žievės kompresai ❖ 2 valgomuosius šaukštus susmulkintos ir džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir 15-20min pavirti. Dar karštą užpilą perkošti ir atvėsinti. Užpilu suvilgyti drobės gabalą ir kasdien dėti ant pažeistų vietų esant nudegimams, nušalimams, egzemai. Gydymo kursas- 4-5 dienos.

Nuo kojų prakaitavimo ❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir virti 30min. Nukošti, įpilti dar 2 litrus vandens ir 2-3min pavirti. Šiltame nuovire mirkyti kojas vakare prieš einant gulti. Mirkyti savaitę laiko.

Išsiplėtusioms venoms gydyti ❖ 2 valgomuosius šaukštus paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir virti 15min. Nukošti, palaukti, kol atvės. Tuo metu kojas, kur išsiplėtusios venos, reikia įtrinti medetkų tepalu. Kai nuoviras atvės, jame suvilgyti lininio audeklo gabalėlį ir išgręžus kelis kartus dėti ant pažeistų vietų. Ąžuolo žievės nuoviro negalima vartoti žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešėjimas, susiaurėjusios kraujagyslės, užkietėję viduriai. Būtina pasitarti su gydytoju.

Baltalksnis Alnus incana Šeima:

Beržiniai(Betulaceae) Iki 20 metrų aukščio medis lygia, plona, blizgančia, šviesiai pilka žieve. Jauni ūgliai ir pumpurai nelipnūs, plaukuoti. Lapai pražanginiai, kiaušiniški arba plačiai elipsiški, smailiomis viršūnėmis, plaukuota apatine puse, rudenį nepagelsta. Žiedai vienalyčiai.

Vyriškieji karančiuose žirginiuose, moteriškieji- trumpuose kankorėžiuose. Žydi kovo-balandžio mėnesiais. Tai vienas iš anksčiausiai žydinčių augalų. Vaisiai- sparnuoti riešutėliai- subręsta spalio mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir gausiomis šakninėmis atžalomis.

Auga labai sparčiai, bet gyvena trumpai. Apie 45 metus jo augimas baigiasi.

Auga drėgnuose miškuose, upių, upelių ir ežerų pakrantėse. Mėgsta derlingus ir kalkingus dirvožemius. Atsparus šalčiams. Neaptinkamas tik pietinėje šalies dalyje. Kitur dažnas.

Turi įdomią savybę: artimai „draugauja“ su įvairiais mikroorganizmais. Ant medžio šaknų susidaro gumbeliai, turintys specialių mikroorganizmų, kurie fiksuoja atmosferos azotą. Tai turi teigiamos reikšmės aplinkai, nes vykdo miško sanitaro funkcijas. * * * Vaistams vartojami sumedėję žirginiai(kankorėžėliai), žievė ir lapai. Žirginiai skinami rudenį ir žiemą, kai jie patamsėja.

Patalpose kankorėžiai išdžiūsta labai greitai. Išdžiuvę turi būti tamsiai rudos, beveik juodos spalvos, silpno kvapo, sutraukiančio skonio. Būtina atsiminti, kad negalima rinkti nukritusių alksnio vaisių. Žievė lupama pavasarį, geriausiai prieš žydėjimą. Nuo jaunų šakučių žievė, padarius žiedinius ir išilginius pjūvius, lupama nedideliais gabalais. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40-45°C temperatūroje.

Kankorėžiuose yra iki 16% rauginių medžiagų: tanino, galinės rūgšties. Lapuose yra glikozidų: hiperozido, kvercitrino, taip pat kavos, chlorogeno rūgščių. Žievėje yra iki 20% rauginių medžiagų; eterinio aliejaus, vitaminų, alkaloidų, dažinių, mineralinių ir kitų biologiškai aktyvių junginių.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Baltalksnio preparatai pasižymi sutraukiančiomis, kraują stabdančiomis, prakaitavimą skatinančiomis, priešuždegiminėmis ir skausmą raminančiomis savybėmis. Medicinos praktikoje alksnio preparatai vartojami virškinamojo trakto sutrikimams gydyti bei viduriavimui stabdyti.

Aštriems chroniškiems gastritams ir enterokolitams(žarnyno uždegimams) gydyti.

LIAUDIES MEDICINOJE

Žmonės nuo seno gydymui vartojo alksnio kankorėžius, lapus ir žievę. Kankorėžių ir žievės nuoviras stabdo kraujavimą, vartojamas sergant sąnarių reumatu ir kitomis ligomis, atsiradusiomis nuo peršalimo. Ypač tinka gydyti vaikų viduriavimą, burnos ertmių ir žiočių uždegimus, skrandžio ir

dvylikapirštės žarnos opą, kolitą ir dėl įvairių priežasčių prasidėjusius kraujavimus.

Baltalksnio lapų vonios pašalina kojų nuovargį ilgų žygių metu. Kankorėžių nuoviro pavilgai naudojami esant nudegimams, odos dermatitams kaip sutraukiantis vaistas. Žali lapai dedami ant žaizdelių, vočių, saulės nudegintų vietų.

Alksnio kankorėžiai teigiamai veikia ir akvariumų žuvis. Jei į 10l talpos akvariumą įmesite 3

alksnio kankorėžius, sumažės vandens rūgštingumas ir pastebėsite, kad paspartėjo žuvų nerštas.

Mediena naudojama malkoms, stalių ir tekinimo darbams, mėsai ir žuviai rūkyti. Alksnio lapais bei žieve dažomi siūlai, odos. Tiek džiovinta, tiek nedžiovinta žieve galima

dažyti ir margučius.

Sergant lėtiniu kolitu ❖ Valgomąjį šaukštą kankorėžių užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, pavirti 15min, ataušinti ir gerti po 1/4 stiklinės(50ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Viduriuojant ❖ 2 valgomuosius šaukštus džiovintų alksnio kankorėžių užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir pavirti 10min. Nukošti ir gerti po 1/4 stiklinės(50 ml) 4 kartus per dieną.

Alksnio lapų vonelės ❖ Į 2 litrus vandens įdėti saują nuplautų žalių alksnio lapų. Palaikyti 2val. Šiame vandenyje mirkyti kojas po sunkaus fizinio darbo arba pavargus- pašalina nuovargį.

Alksnio lapų košelė ❖ Nuplauti žalius alksnio lapus, sutrinti į košelę ir laikyti burnoje 10-12min. Padeda nuo dantenų uždegimo.

Vaistinė baltašaknė Polygonatum odoratum Šeima:

Pakalnutiniai(Cnvallariaceae) Lietuviški sinonimai:

kurvažolė, strėnų žolė Daugiametis 20-50cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, baltas, storas, mėsingas, gumbuotas. Stiebas aštriomis briaunomis, plikas, daugialapis. Lapai pražanginiai, nukreipti į vieną pusę, bekočiai, stambūs, su išilginėmis lankinėmis gyslomis, žalia viršutine ir pilkai žalia apatine puse. Žiedai susitelkę po 1-2 lapų pažastyse, vamzdiški, malonaus kvapo. Vainikėlis žalsvai baitas, šešiadantis. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, uogos sunoksta rugpjūčiorugsėjo mėnesiais. Vaisius- rutuliška melsvai juoda uoga. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Auga sausuose miškuose, ypač pušynuose; mėgsta laidžius, humusingus dirvožemius. Gana dažnas. Nepasitaiko tik šalies šiaurinėje dalyje. Kartais auginamas kaip dekoratyvinis.

Iš graikiškų žodžių(polys)- daug ir(gony)- sąnarys, mazgas. Šakniastiebiai ryškiai nariuoti, tarsi mazguoti. * * * Gydymui renkami augalo šakniastiebiai ir vaisiai. Šakniastiebiai vartojami švieži ir džiovinti. Jie iškasami rudenį, lapams sunykus, arba anksti pavasarį, prieš augalų sulapojimą. Džiovinami pavėsyje lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Jie yra nuodingi, gali sukelti vėmimą. Todėl jų preparatai vartojami tik išoriniam gydymui.

Vaisiuose yra glikozidų; šakniastiebiuose- alkaloidų, širdį veikiančių glikozidų: konvalarino ir konvalamarino; gleivių, rauginių ir kitų medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE

Vartojama reumatui, radikulitui, cukriniam diabetui, lytiniam nepajėgumui, hemorojui gydyti.

Visos jos dalys skatina šlapimo išsiskyrimą, sukelia vėmimą, mažina cukraus kiekį kraujyje. Šviežiomis šakniastiebių sultimis įtrinami skaudami sąnariai bei juosmuo. Jomis tepamos strazdanotos vietos.

Anksčiau šviežių šakniastiebių sultimis moterys tepdavosi veidą, kad jis paskaistėtų ir parausvėtų.

Vaistinės baltašaknės kompresai ❖ 50g vaistinės baltašaknės šakniastiebių užpilti 0,5l verdančio vandens ir laikyti 4val, paskui perkošti. Ant pažeistų vietų dėti kompresus arba pavilgus- mėlynėms, egzemai, spuoguotoms ir išbertoms vietoms gydyti.

Augalas nuodingas. Jo preparatais galima gydytis tik pasitarus su gydytoju.

Plaukuotasis beržas Betula pubescens Šeima:

Beržiniai(Betulaceae) Lietuviški sinonimai:

beržas pašepėlis Iki 20m aukščio nenusvirusiomis šakomis medis. Šakų žievė(tošis) stora ir balta. Jauni ūgliai plaukuoti. Lapai apvaliu pamatu, plaukuota apatine puse ir plaukuotais lapkočiais. Žiedai- žirginėliuose. Žydi gegužės mėnesiais. Vaisius- vienasėklis sparnuotas riešutėlis, kuris subręsta liepos-rugpjūčio mėnesiais, išsiaižo iki žiemos.

Auga drėgnuose miškuose ir miškapelkėse. Retesnis už karpotąjį beržą. Vaistams naudojamas ir karpotasis beržas(Betula pendula). Šią rūšį nuo plaukuotojo beržo lengva atskirti pagal svyrančias šakas ir suaižėjusią liemens tošį. Šviesomėgis medis.

Dažnas. * * * Vaistams vartojami abiejų beržų pumpurai ir lapai. Jauni lapai skinami gegužės mėnesiais, kol gležni ir kvapūs. Beržų pumpurai renkami dar neišsiskleidę kartu su šakutėmis kovobalandžio mėnesiais. Džiovinami pavėsyje, atvirame ore, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 2530°C temperatūroje. Po to pumpurai nubraukiami ar nukuliami nuo šakučių ir kitų priemaišų.

Išdžiuvusi žaliava yra malonaus kvapo, sutraukiančio skonio. Tinkamai laikoma vartotina dvejus metus.

Pumpuruose yra rauginių medžiagų, eterinio aliejaus, saponinų, vitamino C, organinių rūgščių, tanidų, cukraus. Lapuose yra iki 280mg% vitamino C, eterinio aliejaus, hiperozido, saponinų. Be to, pumpurai ir lapai turi antibiotinių medžiagų su stipriu bakteriocidiniu veikimu.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Galeniniai preparatai, paruošti iš beržo pumpurų ir lapų, vartojami kaip antiseptikai nuo grybelio. Jie skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, naudojami nuo dizenterijos ir chroniško viduriavimo. Tinka sergant inkstų, kepenų ligomis, esant patinimams dėl širdies nepakankamumo. Jais gydomi reumatas, taip pat kvėpavimo organų ligos: laringitas, bronchitas, tracheitas bei kosulys. Be to, jie vartojami kaip antiseptinė, atsikosėjimą lengvinanti ir prakaitavimą skatinanti priemonė.

Išoriškai nuoviras vartojamas kaip pavilgas egzemoms ir išbėrimams gydyti. Karštomis nuoviro voniomis gydomi sąnarių bei raumenų uždegimai.

Beržo degutas yra daugelio preparatų sudėtinė dalis. Jis turi antibakterinių medžiagų, naikina niežus, utėles, erkes. 10-30% degutu gydomos parazitinės ir grybelinės odos ligos, sunkiai gyjančios žaizdos, spuogai, riebioji odos seborėja. Jo yra Višnevskio ir Vilkinsono tepaluose.

Aktyvuotos beržo anglies tabletės vartojamos kaip adsorbentas apsinuodijus, nes neleidžia toksinėms medžiagoms patekti į kraują. Aktyvuota anglis naudojama dujokaukių gamyboje.

Beržo vaistinė žaliava įeina į įvairius vaistažolių mišinius, pavyzdžiui., stimuliuojančius šlapimo išsiskyrimą ar gerinančius medžiagų apykaitą.

LIAUDIES MEDICINOJE

Beržų pumpurai vartojami dar plačiau. Arbatos, nuovirai bei spiritinės ištraukos vartojami gydyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, aterosklerozei, širdies ir kraujagyslių, šlapimo pūslės ligoms, vandenligei, įvairiems pabrinkimams, podagrai, reumatizmui, odos ir peršalimo ligoms, žaizdoms, votims, egzemai.

Pumpurų ir lapų nuoviru plaunama galva. Jame esantis degutas ir kitos medžiagos dezinfekuoja odą, naikina pleiskanas, stiprina plaukų šaknis. Nuo stipresnės nuoviro koncentracijos plaukai gelsvėja.

Odą gerai masažuoja ir tonizuojančiai veikia perimasis beržine vanta. Tai sena lietuvių gydomoji ir kosmetinė priemonė pirtyje. Ji dezinfekuoja, masažuoja bei švelnina odą. Vanojantis iš vantos išsiskiria degutas, eterinis aliejus, kitos lakiosios medžiagos, kurios, patekusios į odos poras, ją dezinfekuoja, suaktyvina kraujo apytaką.

Pavasarinė beržo sula liaudyje laikoma labai vitaminingu gėrimu. Į sulą įeina eteriniai aliejai, sudėtingi glikozidų grupės junginiai, vitaminų kompleksas. Šis apysaldis gėrimas padeda pašalinti iš organizmo įvairias balastines medžiagas, iš jų ir druskas.

Sula naudinga ir sergant odos ligomis, tokiomis kaip egzema, neurodermitas, žvynelinė. Kartais ji ne tik geriama, bet tinka ir drėgniems tvarsčiams dėti sergant dermatitais, trofinėmis opomis, egzema.

Beržo mediena stipri, be branduolio, gerai poliruojasi, todėl naudojama baldams, fanerai, sportiniam inventoriui gaminti. Iš tošies gaminamos plūdės tinklams, varomas degutas. Iš beržų šakelių rišamos šluotos ir vantos. Beržų sula turi vertingą savybę- ji sukelia rūgimą. Todėl visada buvo naudojama gaminant

girą, vyną ir net šampaną.

Pavasarinė beržo sula ❖ Sergant angina, bronchitu, plaučių tuberkulioze- kaip stiprinantis organizmą vaistas, taip pat sergant reumatu, esant hipovitaminozėms sula geriama po 1-3 stiklines per dieną. ❖ Sergant inkstų akmenimis, pagerti beržo sulos po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną. Sula suardys tiek karboninius, tiek fosfatinius akmenis, paversdama juos smėliu. Kursas- 20-25 dienos. Paskui reikia padaryti pertrauką. ❖ Beržo sula padeda numesti viršsvorį, geriau virškinti, pasižymi prakaitą varančiomis savybėmis. Gerti sulą po stiklinę(200ml) 3 kartus per dieną prieš valgį. Po 2 savaičių padaryti pertrauką.

Beržo pumpurų nuoviras ❖ 2 valgomuosius šaukštus beržo pumpurų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, pakaitinti 20min, leisti atvėsti. Gerti po 1/3 stiklinės 3-4 kartus per dieną- skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą; gydo bronchitą, faringitą, lengvina atsikosėjimą.

Trijų savaičių pavasarinis beržo lapų arbatos kursas ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų beržo lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir laikyti 2 val. Nukošti, gerti šiltą arba šaltą 3 kartus per dieną. Iš organizmo išvalo per žiemą susikaupusius „šlakus“, mažina šlapimo rūgšties perteklių, valo kraują.

Beržo pumpurų negalima vartoti nėščioms moterims ir sutrikus inkstų funkcijai. Būtina pasitarti su gydytoju.

Blindė

Salix caprea Šeima:

Gluosniniai(Salicaceae) Lietuviški sinonimai:

gluosnis blindė, blendis, verba, verbos karklas Aukštas krūmas arba medis. Užauga iki 20 metrų aukščio. Laja plati, skėtiška, žemesnių tanki, aukštesnių retesnė. Jaunų medžių kamienų žievė pilkai žalsva, senų- tamsi, sueižėjusi, nulupus žievę mediena raudonuoja. Lapai įvairaus dydžio ir formos, kotuoti. Žirginiai išauga prieš lapų skleidimąsi. Vyriški žirginiai kiaušiniški, moteriški trumpakočiai, cilindriški. Žydi balandžio mėnesiais. Vaisiai prinoksta gegužę. Vaisiusdėžutė. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis. Šalčiams atsparus.

Auga drėgnuose priesmėlio, priemolio dirvožemiuose, pievose, krantuose, šlaituose, sodybose. Mėgsta kirtavietes ir jaunuolynus. Šlapių augimviečių vengia. Labai dažnas visoje Lietuvoje.

Blindė ir kiti gluosniai yra rauginiai, dažiniai ir medingieji augalai. * * * Vaistinei žaliavai vartojama blindės žievė. Lupama nuo 3-4 metų amžiaus šakų bei stiebų pavasarį, kada ji lengvai atsiskiria nuo medienos. Džiovinama palėpėje arba gerai vėdinamoje patalpoje.

Taip pat vaistams vartojamas baltasis gluosnis(Salix alba), trapusis gluosnis(Salix fragilis) ir kiti. Visų gluosnių žievėje yra panašių cheminių medžiagų.

Blindės žievėje yra daug rauginių medžiagų, glikozido salicino, iki 4% salicilo rūgšties, mineralinių medžiagų, flavonoidų, vitamino C, cukraus.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Žievės nuoviras vartojamas sergant žarnyno ligomis, viduriuojant. Juo gydomas reumatas ir šlapimo takų uždegimai. Blindės žievė įeina į prakaitą varančių arbatų sudėtį.

LIAUDIES MEDICINOJE

Iš blindės žievės paruoštas antpilas vartojamas kaip temperatūrą mažinantis ir prakaitavimą skatinantis vaistas. Šią savybę augalui suteikia glikozidas salicinas. Taip pat nuoviras geriamas nuo nervinių galvos skausmų, sąnarių uždegimų ar užsitęsusio viduriavimo. Prie žaizdų dėdavo sutrintus lapus.

Seniau blindės žiedų nuoviru gydydavo džiovą. Nuoviro duodavo išblyškusiems ir nevalgiems vaikams. Silpniems, sunkiai vaikščiojantiems vaikams blindės žievės nuoviru plaudavo kojas. Žievės ekstraktu skalaudavo burną sergant stomatitu, kraujuojant dantenoms.

Anksčiau, kai nebuvo žinomas chininas, šia žieve gydytasi nuo maliarijos.

Nuo sąnarių uždegimo ❖ Valgomąjį šaukštą blindės žievės, tiek pat pelkinės vingiorykštės žolės užpilti stikline vandens ir pavirti 10-15min. Gerti po valgomąjį šaukštą kas 2 valandos.

Nuo ūmaus viduriavimo ❖ Imti du valgomuosius šaukštus blindės žievės, po valgomąjį šaukštą vaistinės taukės ir miškinės sidabražolės šaknų. Visą mišinį padalyti į dvi dalis. Vieną dalį užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir pavirti 10min.

Gerti šiltą po stiklinę(200ml) 2 kartus per dieną.

Temperatūrai mažinti ❖ Po valgomąjį šaukštą blindės žievės ir pelkinės vingiorykštės žolės užpilti 3 stiklinėmis vandens ir pavirti 10-15min. Nukošus gerti šiltą po pusę stiklinės(100ml) kas dvi valandos.

Nuo migrenos ❖ Blindės žievę sutrinti į smulkius miltelius. Gerti 3 kartus per dieną po pusę arbatinio šaukštelio.

Sergant stomatitu, kraujuojant dantenoms ❖ 2 valgomuosius šaukštus blindės žievės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 40min nukošti. Šiltu nuoviru plauti burną 3 kartus per dieną.

Bruknė

Vaccinium vitis-idaea Šeima:

Erikiniai(Ericacea)

Lietuviški sinonimai:

brusnė, lasyta, raudonuogė, šilauogė Daugiametis visžalis žemas iki 15cm aukščio krūmokšnis su požeminiais, šliaužiančiais, žvynuotais, įsišaknijančiais ūgliais. Jaunos šakelės pūkuotos. Lapai atvirkščiai kiaušiniški arba elipsiški, buki, stori, odiški, tamsiai žalia viršūne ir šviesiai žalia, taškuota apatine puse, užsirietusiais žemyn kraštais. Lapų gyslos ryškios, plunksniškos. Žiedai maži, po 2-8 susitelkę tankiose viršūninėse kekėse, nusvirę. Vainikėlis varpiškas, baltas arba baltai rausvas. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, neretai ir antrą kartą nuo liepos mėnesio iki rudeninių šalnų.

Vaisius- raudona, sultinga, rūgštaus skonio uoga. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis, kurias išnešioja uogomis mintantys paukščiai bei vanduo.

Auga retuose šviesiuose pušynuose, kirtimuose, viržynuose, taip pat beržynuose, eglynuose, drebulynuose ir aukštapelkėse. Mėgsta sausus ir apysausius vidutinio derlingumo rūgščius dirvožemius. Sudaro sąžalynus. Paplitęs visoje Lietuvoje.

Dažnas.

Bruknė- vienas iš svarbesnių pavasarinio medunešio augalų. Bitės noriai jas lanko ir renka nektarą, žiedadulkes. Iš 1ha bruknyno gaunama iki 200kg medaus. * * * Vaistams vartojami lapai ir prisirpusios uogos. Lapai skinami anksti pavasarį, nutirpus sniegui, ir rudenį, sunokus uogoms. Vasarą nuskinti lapai džiovinami pajuoduoja.

Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Tinkamai laikomi lapai vertės nepraranda trejus metus. Uogos renkamos prisirpusios ir džiovinamos džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60°C temperatūroje.

Bruknės lapuose yra 10-13% glikozido arbutino; 8-9% rauginių medžiagų; organinių rūgščių: galinės, elaginės, chino, vyno; apie 270mg% vitamino C; mineralinių medžiagų. Bruknės lapai turi fitoncidinių savybių- juos pažeidus išsiskiria lakiosios antimikrobinės medžiagos. Uogose yra apie 8% cukraus; organinių rūgščių: obuolių, citrinos, oksalo, acto, benzoinės, kuri svarbi tuo, kad naikina puvimo bei rūgimo mikrobus; vitaminų: apie 20mg% vitamino C, vitaminų B1, B2, karotino; pektinų, 1415% rauginių medžiagų; eterinio aliejaus, glikozidų, mineralinių medžiagų: kalio, fosforo, kalcio, geležies, vario, mangano, magnio ir kitų biologiškai aktyvių junginių.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Tradicinėje medicinoje bruknės lapai, uogos ir jų sultys vartojami kaip šlapimą varanti ir dezinfekuojanti priemonė nuo visų kepenų ir inkstų ligų bei nuo skrandžio ir žarnyno negalavimų.

Ypač vertinga medžiaga yra arbutinas. Ji skatina inkstų veiklą, mažina uždegiminius procesus, varo šlapimą.

Bruknių nuovirai ir šalti gėrimai neblogai padeda esant per mažam skrandžio sulčių rūgštingumui, podagrai, osteochodrozei. Šviežių uogų sultys stiprina ir tonizuoja organizmą, tinka peršalus, sergant odos bei skrandžio augliais, diabetu. Sultimis galima vilgyti odos išbėrimus ar žaizdeles.

LIAUDIES MEDICINOJE

Bruknės lapų nuoviras geriamas viduriuojant, juo skalaujama gerklė prasidėjus anginai. Taip pat buvo gydoma tulžies ir inkstų akmenligė, podagra, nevalingas šlapinimasis miegant. Jį naudojo pakilus kraujospūdžiui bei gydant reumatizmą ir nutukimą.

1935m J.Birzinas knygelėje „Gydantieji augalai“ rašė: „Jei nepasirinkai bruknių lapų vasarą, tai pasikask sniege ir rasi. Puslitriui vandens dėk 1-2 saujas lapų ir išvirk. Arbata pataiso apetitą, padeda nuo pūslės, kraujuoto viduriavimo. Keletą mėnesių geriant ją be pertraukos, padeda nuo reumato.

Gerti tris kartus per dieną po puoduką. Nutukus reikia vaišintis bruknių viralu, kuris ruošiamas su obuoliais, arbūzais, morkomis ir taip toliau” Bruknių uogas vartojo nuo avitaminozės bei išsekus organizmui po sunkių ligų.

KOSMETIKOJE Bruknių tyrelės ir sultys vartojamos kosmetikoje. Švelniai rūgščios kaukės, kompresai(iš sulčių) fitoncidų, arbutino, vitaminų C ir A dėka minkština veido odą, naikina spuogelius, sumažina odos poras. Geriau tinka riebiai ir normaliai odai.

MAISTUI Bruknių uogos vartojamos šviežios, raugintos(su kopūstais), cukruotos, marinuotos. Iš uogų verdama uogienė, kompotas, sirupai. Uogienę galima virti su kriaušėmis ir obuoliais. Bruknės ne tik pagerina uogienių skonį, bet ir padeda joms ilgiau išsilaikyti, neprarasti vitamino C. Iš sulčių galima gaminti vyną, nealkoholinius gėrimus. Uogų dedama į dietinius valgius.

Sergant šlapimo pūslės uždegimu ❖ Imti valgomąjį šaukštą bruknių lapų, tiek pat vaistinės šventagaršvės šaknų ir užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Palaikyti 1val, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną.

Sergant lėtiniu inkstų uždegimu ❖ Imti po valgomąjį šaukštą bruknės, tiek pat beržo lapų ir vaistinės dirvuolės žolės. Viską gerai sumaišyti.

Valgomąjį šaukštą šio mišinio užplikyti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Palaikyti 40min ir nukošti. Gerti po 1 /2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną.

Skaudant šlapimo pūslei ❖ Amerikos mokslininkai neseniai nustatė, kad bruknių sultys mažina šlapimo pūslėje bakterijų skaičių, o kartu ir uždegimo pavojų. Tam reikia nors mėnesį laiko pagerti atskiestas vandeniu(1:2) bruknių sultis.

Nuo hipertonijos ❖ Valgomąjį šaukštą bruknių lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną. Po savaitės daryti pertrauką, vėliau vėl pakartoti.

Nuo avitaminozės, peršalimo, gripo ❖ Imti lygiomis dalimis po valgomąjį šaukštą bruknių lapų ir uogų, užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, pavirti 5 min, nukošti. Karštą nuovirą pasaldinti medumi ir tuoj pat išgerti. Per dieną reikia išgerti 3 stiklines šio nuoviro.

Naktinis šlapimo nelaikymas ❖ 2 valgomuosius šaukštus bruknių lapų ir uogų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens. Palaikyti 30min ir nukošti. Pusę gauto kiekio(200ml) vaikui sugirdyti per dieną, o kitą pusę- prieš miegą.

Bruknių uogų sultys ❖ Sergant žvyneline, oda vilgoma bruknių uogų sultimis. Tai daroma per dieną 4-5 kartus.

Nuo cukrinio diabeto ❖ Šviežios bruknių uogos gydo diabetą. Sutrintos su cukrumi(nevirtos ir nekonservuotos) bruknių uogos valgomos 3-4 kartus per dieną po valgomąjį šaukštą. Po 10 dienų daryti pertrauką.

Vaistinė česnakūnė Alliaria petiolata Šeima:

Bastutiniai(Brassicaceae) Dvimetis arba daugiametis 20-100cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, tvirtas, briaunotas, prie pagrindo apaugęs baltais, ilgais, atsilošusiais arba žemyn nulinkusiais plaukeliais. Lapai pliki, pamatiniai ilgakočiai, karbuoti, stiebiniai trumpakočiai, širdišku pamatu, nelygiai dantyti, nusmailėjusia viršūne. Žiedai smulkūs, balti, stiebo viršūnėje. Žydi nuo balandžio iki birželio, kartais iki liepos mėnesio. Sėklos sunoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai- ankštaros. Sėklos pailgos, raukšlėtos, tamsiai rudos. Dauginasi sėklomis.

Auga šviesiuose lapuočių miškuose ir krūmuose, upių slėniuose, miškų pakelėse ir aikštelėse, žvyrynuose, ūksmėtose vietose, šiukšlynuose, parkuose.

Lietuvoje didelių sąžalynų nesudaro. Gana dažnas. Medingas augalas.

Iš lotyniško žodžio(allium)- česnakas. Augalai patrinti kvepia česnaku. * * * Česnakūnės šaknys kasamos anksti pavasarį, lapai skinami augalams žydint, sėklos renkamos visiškai sunokusios. Česnakūnės šaknyse yra baltymų, angliavandenių, eterinio aliejaus.

Lapuose- vitamino C, Vaistinė česnakunė karotino, flavonoido aliarozido.

Sėklose- iki 30% aliejaus; eterinio garstyčių aliejaus, mineralinių ir kitų medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE

Vaistinė česnakūnė buvo naudojama žaizdoms, nudegimams ir votims gydyti, kraujui valyti, išprakaitavimui, nuo skorbuto.

Anglijoje česnakūnės šaknys vartojamos vietoje garstyčių arba krienų. Prancūzai augalo šaknimis paskanina sriubas. Suomiai iš jos lapų ruošia salotas. Kaukazo gyventojų labai mėgstamas prieskoninis augalas. Lapai primena česnakų kvapą ir skonį, tik ne tokie aitrūs.

Paprastasis čiobrelis Thymus serpyllum Šeima:

Notreliniai(Lamiaceae) Lietuviški sinonimai:

šambrukas, čepronėlis, dievaitis, šilažolė, timkis Daugiametis 10-30cm aukščio puskrūmis. Šaknis sumedėjusi, stipri, įsišakojusi, ruda.

Pagrindinis stiebas gulsčias, sumedėjęs, šakotas, plaukuotas, bet kurioje vietoje įsišaknijantis. Lapai trumpakočiai, priešiniai, lancetiški, kartais gausiai plaukuoti. Žiedai menturiuose, susibūrę šakelių viršūnėse galvutės pavidalo. Vainikėlis rausvai violetinis. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais. Vaisiai subręsta rugpjūčiorugsėjo mėnesiais. Vaisius beveik apskritas, tamsiai rudas riešutėlis.

Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu. Šviesomėgis ir šilumamėgis augalas. Auga retuose sausuose pušynuose, smėlynuose, pakelėse, kalvų šlaituose, smėlio karjeruose, žvyrduobėse. Labiausiai paplitęs pietinėje ir lytinėje respublikos dalyje. Dažnas. Auginamas kaip vaistinis ir prieskoninis augalas. Tai vienas medingiausiųjų augalų mūsų respublikoje. Čiobrelis mėgstamas bičių, nes turi daug nektaro. Dekoratyvus ir ilgai žydi, todėl tinka vejoms, alpinariumams apsodinti.

Pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio(thymus)- jėga, drąsa.

Augalas veikia stiprinančiai ir gaivinančiai. * * * Vaistams vartojama antžeminė augalo žolė žydėjimo metu.

Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių, arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35-40°C temperatūroje. Išdžiovinta žaliava yra malonaus kvapo ir aštraus skonio. Tinka naudoti dvejus metus.

Paprastojo čiobrelio žolėje yra eterinio aliejaus, kurio pagrindą sudaro timolis(pasižymintis antiseptinėmis savybėmis), karvakrolis, cimolas, pinenas. Be to, žaliavoje yra 7% rauginių, iki 9% mineralinių medžiagų, apie 17mg% vitamino C, organinių rūgščių, kartumynų, flavonoidų ir kitų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Biologiškai aktyvios čiobrelio medžiagos pasižymi dezinfekuojančiomis ir raminančiomis savybėmis. Jo nuoviras ir skystas ekstraktas vartojamas atsikosėjimui palengvinti ir skausmui malšinti sergant bronchitu, laringitu, kitomis viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Iš čiobrelio paruošti preparatai naikina mikrobus, virusus, slopina uždegimus, atpalaiduoja spazmus. Vartojamas nuo virškinamojo trakto, kepenų, inkstų ir šlapimo pūslės ligų.

LIAUDIES MEDICINOJE Čiobrelio arbatomis gydomi pilvo ir galvos skausmai, nervų ligos. Nuoviras iš čiobrelio žolės, sumaišytos su pavasarinės raktažolės žiedais, vartojamas nuo įsisenėjusio kosulio. Žolės nuovirasgeras vaistas nuo vidurių pūtimo. Stiprus žolės nuoviras pilamas į vonią visam organizmui bei odos

kapiliarams stiprinti; juo skalaujama burna sergant gleivinės uždegimu. Žaliava vartojama pertusino gamybai, kuris ypač tinka vaikams nuo kosulio.

MAISTUI

Paprastojo čiobrelio eterinis aliejus vartojamas konservų, degtinės bei likerių pramonėje kaip kvapi prieskoninė priemaiša.

Buityje čiobrelis vartojamas kaip prieskonis sūdant, mirkant produktus, kaip daržovių, žuvies ir kitų patiekalų pagardas. Taip pat sriuboms, padažams ir marinatams.

Šveicarijoje ir Prancūzijoje paprastuoju čiobreliu paskaninami tam tikros rūšies sūriai. Islandijoje- rūgęs pienas. Airijoje- pasukos.

Įsisenėjęs sausas kosulys ❖ 2 valgomuosius šaukštus paprastojo čiobrelio ir šaukštą pavasarinės raktažolės žolės užpilti 3 stiklinėmis(600ml) vandens ir pavirti 10min. Nukošti ir gerti karštą su medumi 3 kartus per dieną. Gulėti lovoje šiltai apsiklojus.

Sirupas vaikams ❖ 2 valgomuosius šaukštus paprastojo čiobrelio žolės ir valgomąjį šaukštą vaistinės svilarožės šaknų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir virti 10min. Palaikyti 20min ir nukošti. Įdėti 2 šaukštus medaus ir gerai išmaišyti.

Duoti po valgomąjį šaukštą šio sirupo vaikams, kurie dažnai kosti ar skundžiasi galvos skausmais.

Sergantiems plaučių ligomis ❖ Imti 2 valgomuosius šaukštus paprastojo čiobrelio ir paprastosios sukatžolės žolės. Mišinį užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir palaikyti valandą. Nukošti ir gerti šiltą po 2 šaukštus 5-6 kartus per dieną.

Galima gerti su medumi.

Virškinimui pagerinti ❖ Imti 2 valgomuosius šaukštus paprastojo čiobrelio žolės, valgomąjį šaukštą trilapio pupalaiškio žolės, valgomąjį šaukštą miškinės sidabražolės šaknų. Mišinį užpilti 4 stiklinėmis(800ml) vandens ir virti 10min. Palaukti pusvalandį ir nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną 15-20min prieš valgį.

Burnai skalauti ❖ Sergant burnos ertmės ar gerklės uždegimu burna skalaujama paprastojo čiobrelio nuoviru: valgomąjį šaukštą paprastojo čiobrelio žolės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens. Virti 10min, palaikyti pusvalandį ir nukošti. Šiltu nuoviru skalauti burną 3 kartus per dieną.

Pleiskanoms naikinti ❖ 2 valgomuosius šaukštus paprastojo čiobrelio žolės užpilti 3 stiklinėmis(600ml) vandens. Virti 10-15min, palaukti, kol pritrauks, nukošti. Sutepti prieš tai švariai išplautą galvą ir palikti laisvai džiūti. Pakartoti keletą kartų.

MEILĖS ŽOLĖ Kaimo žiniuonės čiobrelį vertino kaip meilės žolę(lipčių), kurią panaudojus vaikinas pamilsta merginą, o mergina- vaikiną. Tam reikalui būdavo naudojami paprastojo čiobrelio vaisiai- riešutėliai.

Kartu žiniuonė nurodydavo, kokią maldelę reikia sukalbėti, kad lipčius būtų veiksmingas. Čiobrelio riešutėlius rinkdavo sekmadienio naktį, pildavo ant drobinio abrūso ir džiovindavo ten, kur nepasiekdavo vaikai. Rinkdamos meilės žoles žiniuonės kalbėdavo tam tikrą maldą.

Čiobrelio negalima vartoti nėščioms moterims bei sergant kepenų ir inkstų ligomis. Būtina pasitarti su gydytoju.

Miškinė dedešva Malva sylvestris Šeima:

Dedešviniai(Malvaceae) Lietuviški sinonimai:

dedešra, girnelė, roželė Dvimetis, kai kada daugiametis 30-120cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė. Stiebas status arba kylantis, šakotas, plaukuotas. Lapai pražanginiai, smailiomis, karbuotai dantytomis skiautėmis, širdiškais arba nukirstais pamatais, ilgakočiai. Žiedai dideli, rožiniai, 35-40mm skersmens, po 2-5 sukrauti lapų pažastyse. Žydi birželio-spalio mėnesiais. Vaisius- plokščias skeltavaisis.

Sėklos pilkšvos, beveik juodos arba tamsiai rudos.

Auga dykvietėse, pakelėse, patvoriuose, daržuose. Lietuvoje retai aptinkamas augalas.

Iš graikiško žodžio(malachiso, malasso)- suminkštinti, palengvinti; (moloche, malache)- minkštas. Vardas duotas atsižvelgiant į augalo gydomąsias savybes, nes kai kurios rūšys sušvelnina skausmus, palengvina kosulį. * * * Vaistams vartojama dar paprastoji dedešva(Malva neglecta) ir apskritalapė dedešva(Malva pusilla).

Vaistinei žaliavai vartojami dedešvų žiedai ir lapai. Žiedai skinami kartu su taurelėmis, be žiedkočių, žydėjimo pradžioje, dar ne visiškai išsiskleidę. Lapai skinami tuo pačiu laiku, kaip ir žiedai, be lapkočių. Surinkta žaliava tuoj pat džiovinama pavėsyje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Išdžiuvę žiedai išlieka melsvai violetiniai.

Tinkamai laikoma žaliava vartotina dvejus metus.

Visose dedešvos dalyse yra daug gleivių- lapuose iki 5%; organinių rūgščių, cukrų, eterinio aliejaus. Lapuose yra apie 120mg% vitamino C, apie 51mg% karotino. Žieduose- antocianinio glikozido malvino. Sėklose- 10-18% riebalų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Dedešvos žiedų ir lapų antpilas vartojamas nuo virškinamojo trakto ir bronchų uždegimo, sergant gerklės kataru, kosint. Dedešvos gleivės saugo virškinamojo trakto sieneles nuo dirginančių medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE

Dedešvos užpilu skalaujama burnos ertmė, užkimus; žiedų ir lapų arbata geriama nuo peršalimo.

Dedešvos žiedų bei lapų šilti kompresai dedami ant patinusių, nudegusių vietų, iš jų ruošiamos kaukės.

MAISTUI

Dedešvos žolė yra malonaus salstelėjusio skonio, todėl gali būti vartojama kaip daržovė salotoms, mišrainėms, žalia ir virta.

Sergant lėtiniu bronchitu ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų miškinės dedešvos žiedų, tiek pat paprastojo čiobrelio žolės ir vaistinės svilarožės susmulkintų šaknų. Viską gerai sumaišyti. Šio mišinio valgomąjį šaukštą užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po valandos nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Sergant plaučių uždegimu ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų miškinės dedešvos žiedų, tiek pat mažalapės liepos žiedų, didžiosios dilgėlės lapų ir plačialapio gysločio lapų. Viską gerai sumaišyti. Šio mišinio 2 valgomuosius šaukštus užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, palaikyti valandą ir nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100 ml) 3-4 kartus šiltą su medumi.

Jei susilaiko šlapimas ❖ Tiems, kurie persirgo šlapimo pūslės uždegimu, kartais spaudžia pūslę, bet jie negali šlapintis. Reikia karštame vandenyje pamirkyti rankšluostį ir išgręžtą uždėti ant pilvo. Ant viršaus aprišti vilnonę skarą. Kartą per dieną pasėdėti karštoje vonioje, į vandenį įpylus 2l miškinės dedešvos nuoviro.

Dedešvos kaukė sausai, sudirgintai odai ❖ Imti 2 valgomuosius šaukštus vaistinės ramunės žiedų, po valgomąjį šaukštą miškinės dedešvos žiedų ir sėmenų. Viską gerai sumaišyti ir užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Šutinti keletą minučių. Kiek atvėsusią masę sukrėsti į marlę ir dėti ant veido, iš viršaus pridengti rankšluosčiu. Po 10-15min veidą nuplauti šiltu, po to šaltu vandeniu.

Dedešvos kaukė sausai, sudirgintai odai ❖ Imti 2 valgomuosius šaukštus susmulkintų ir džiovintų miškinės dedešvos lapų, užpilti 1/2 stiklinės(100ml) verdančio vandens, palaikyti ir dar šiltą tyrelę sukrėsti į marlę. Dėti ant pažeistos vietos.

❖ Arba 4 arbatinius šaukštelius džiovintų miškinės dedešvos lapų ir žiedų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, kiek pašutinti ir nukošti. Nuovire vilgyti marlės skiauteles ir dėti ant pažeistų vietų.

Drebulė

Populus tremula Šeima:

Gluosniniai(Salicaceae) Lietuviški sinonimai:

epušė, epušis Tai 10-25m aukščio su nedidele laja medis. Žievė iš pradžių lygi, pilka arba pilkai žalia, vėliau suaižėja, pajuosta. Pumpurai pražanginiai, apie 1cm ilgio, lipnūs, pliki arba plaukuoti, labai nusmailėję, kvapūs. Lapai beveik apvalūs, netaisyklingai karpytais kraštais, pilkai žali. Lapkočiai ilgi, susiploję, dėl to lapai lengvai vėjo pajudinami „dreba“. Rudenį jie gelsta arba rausta. Augalas dvinamis. Žiedai susitelkę į svyrančius žirginėlius. Žydi balandžio antroje pusėje dar neišsiskleidus lapams.

Vaisius- žaliai ruda dėžutė. Sėklos su plaukelių kuokšteliais, labai smulkios, vėjo toli išnešiojamos. Auga sparčiai. Sėklomis dauginasi menkai. Gausiai plinta šaknų atžalomis.

Auga mišriuose miškuose su egle, ąžuolu, uosiu, kartais sudaro grynus medynus. Mėgsta derlingus, drėgnus dirvožemius. Šviesomėgis. Jaunas kartais nukenčia nuo šalnų. Neatsparus liemens puviniui, dėl to neilgaamžis. Labai dažnas visoje Lietuvoje medis.

Vardas minimas Horacijaus raštuose, kilęs iš graikų kalbos žodžio(paipalon)- drebėti. Medžiai su drebančiais lapais. * * * Vartojami drebulės pumpurai, lapai ir žievė. Pumpurai skinami kovo-balandžio mėnesiais, paliekant viršūninius.

Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje.

Tinkamai laikoma žaliava vartojama dvejus metus.

Drebulės pumpuruose ir lapuose yra eterinio aliejaus, dervų, vitaminų, mineralinių ir kitų medžiagų. Žievėje yra salicilo, rauginių, dažinių, mineralinių medžiagų. Lapuose- fitoncidų.

LIAUDIES MEDICINOJE Drebulė kaupia glikozidą saliciną, kuris organizme mažina karščiavimą, slopina uždegimą.

Drebulės žievės nuoviru stabdomas kraujavimas.

Pumpurų vandenine ištrauka gydomos odos žaizdos, sutrūkusios rankos ir kojos, nudegimai. Žemaičiai pumpurais sėkmingai gydo hemorojų.

Drebulės

mediena naudojama popieriaus, degtukų, įvairių padargų gamybai. Tinka statinėms gaminti, vartojama statyboje.

Mažina karščiavimą ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos išdžiovintos žaliavos užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir po 1val nukošti. Gerti po 1-2 valgomuosius šaukštus 5-6 kartus per dieną.

Drebulės pumpurų tepalas ❖ Tepalui pagaminti imti vienodas dalis nuplautos, susmulkintos žaliavos ir augalinio aliejaus. Supilti į indą ir savaitę laikyti šiltoje vietoje, retkarčiais pamaišant. Prieš vartojimą tepalą reikia pašildyti iki 60-70°C temperatūros ir nukošti. Supilti į tamsų indą ir laikyti šaltoje vietoje. Tepalu gydomi furunkulai, egzemos, tepamos nudegintos odos vietos.

Drebulės lapų kompresai ❖ Sergant reumatu, radikulitu rekomenduojama dėti šutintų drebulės lapų kompresus- jie malšina skausmą.

Paprastoji eglė Picea abies Šeima:

Pušiniai(Pinaceae)

Lietuviški sinonimai:

aglė, karlauka Tai visiems gerai pažįstamas iki 50m aukščio visžalis medis. Laja kūgiška, smailiaviršūnė. Ūgliai rudi, pliki arba apaugę retais plaukeliais. Spygliai 10-25mm ilgio, po vieną prisitvirtinę prie ilgaūglių, keturkampiai, rombiški arba suploti, smailiaviršūniai.

Vyriškieji kankorėžiai 20-25mm ilgio, žydėjimo metu cilindriški, geltoni, su šviesiai žaliais žvyneliais pamate. Moteriškieji 10-16cm ilgio, 3-4cm skersmens, iki prinokstant žali, prinokę rausvai rudi. Žydi gegužės mėnesiais, pradėjus augti ūgliams. Sėklos 4-5mm ilgio, kiaušiniškos, kavos spalvos; sparnelis 12-15mm ilgio, šviesiai rudas. Kankorėžiai su sėklomis subręsta spalio mėnesiais. Sėklos išbyra antroje žiemos pusėje. Dauginasi sėklomis.

Paplitusi Lietuvos miškuose, užima daugiau kaip 20% visų miškų ploto. Pakenčia ūksmę, karpymą, atspari žiemos šalčiams, bet nukenčia nuo stipresnių pavasarinių šalnų, vėjavartų. Tačiau eglės nepakenčia dūmų, dulkių ir nuodingų medžiagų, dėl to mieste, prie pramonės centrų augančios eglės skursta, nėra tokios gražios. Gyvena 200-300 metų.

Daug eglės žalumynų sunaudojama gyventojų buityje įvairiausiems papuošalams, pradedant tradicine Naujųjų metų eglute ir baigiant laidotuvių ceremonijomis.

Eglės vardas romėnų literatūroje kilęs iš lotynų kalbos žodžio(pix, picis)- derva. * * * Eglės žievė lupama kirtavietėse nuo jaunų medžių, spygliai ruošiami žiemą taip pat kirtavietėse, viršūnės su pumpurais- pavasarį, nesubrendę kankorėžiai- vasarą. Visa žaliava džiovinama pavėsyje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje.

Visose augalo dalyse yra eterinio aliejaus. Spygliuose- eterinio aliejaus, iki 200mg% vitamino C; karotino, iki 500mg% flavonoidų; sakų, rauginių, karčiųjų, mineralinių ir kitų medžiagų. Panašios medžiagos ir ūgliuose, kankorėžiuose bei pumpuruose, tik jų kiekis skiriasi. Eterinio aliejaus sudėtyje yra pineno, kamfeno, bornilacetato, nuo jo labiausiai priklauso antimikrobinis poveikis.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Eglės veikliosios medžiagos stimuliuoja imuninę sistemą, tonizuoja, naikina mikrobus, nuskausmIna. Spygliuose gausu vitamino C ir chlorofilo. Jų vandeninis ekstraktas skatina kraujo gaminimąsi, šlapimo išsiskyrimą. Ekstraktu skalaujama burna sergant skorbutu, gerklės uždegimu. Jo pilama į gydomąsias vonias.

LIAUDIES MEDICINOJE

Pumpurų ir kankorėžių užpilu skalaujama gerklė sergant kvėpavimo takų kataru, tonzilitu,

faringitu. Sūdyto pumpurų nuoviro dedama į gydomąsias vonias, ypač jos naudingos sergantiems radikulitu.

Tinka natūralių žolynų kvapų imitacijai patalpoje, fitodizainui, orui aromatizuoti, žolių pagalvėms, pirtyje, saunoje, aromatinėms vonioms. Sudegintos eglės ir kadagio šakelės kambaryje ilgam pašalina nemalonų kvapą.

Spygliai tinka kraikui, o nuplikyti karštu vandeniu- pašarui. Eglės kankorėžiais galima nudažyti vilną ir medvilnę.

Atsikosėjimui lengvinti ❖ Imti 4 paprastosios eglės kankorėžius ir pavirti 0,5l vandens. Po 15min nukošti ir gerti po valgomąjį šaukštą 4 kartus per dieną po valgio.

Nuo avitaminozės, anemijos ❖ Imti valgomąjį šaukštą susmulkintų paprastosios eglės spyglių, tiek pat paprastosios pušies pumpurų ir didžiojo debesylo šakniastiebių. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 300ml vandens ir pavirti 10min. Nusunkti ir gerti po 100ml 3 kartus per dieną. Po 4 dienų daryti pertrauką. Vėliau vėl pakartoti.

Nuo raumens uždegimo ❖ Smulkiai sukapotus šviežius eglės spyglius užpilti vandeniu ir pavirti 10min. Nukošti ir eglės spyglių nuovire vilgyti drobę bei dėti ant skaudamos vietos. Kompresą keisti kas 2val. Po 2 dienų užbaigti.

Oro gryninimui ❖ Eglės spygliuose, kaip ir pušies, gausu fitoncidų, kurie naikina bakterijas ir žalingus mikroorganizmus.

Norint, kad kambaryje būtų grynas oras, reikia pakabinti kelias eglės ir pušies šakutes. Seniau taip buvo gryninamas oras džiova sergančiojo kambaryje.

Paprastasis erškėtis Rosa canina Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

erškėtrožė, radasta, šunrožė, šipšingė Daugiametis 2-3m aukščio išsilenkusiomis šakomis dygliuotas vasaržalis krūmas. Stiebai žali arba raudoni su tvirtais pjautuviškai išlinkusiais į apačią dygliais. Jaunos šakelės tankiau dygliuotos, o senų ūglių dygliai stambesni, retesni. Lapai sudėtiniai, iki 8cm ilgio, iš 5-9 lapelių, abipus pliki, žali, dažnai apsitraukę melsvomis apnašomis. Žiedai dideli, 2-8cm skersmens, rožiniai arba balti. Žydi birželio-liepos mėnesiais, vaisiai prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisiai netikrieji, uogos pavidalo(erškėtuogės), raudoni, blizgantys(tikrieji vaisiai- riešutėliai- yra jų viduje ir paprastai vadinami sėklomis). Dauginasi sėklomis ir atžalomis.

Auga pamiškėse, miško aikštelėse, išretintuose miškuose, kirtimuose, krūmynuose, atviruose šlaituose, upelių krantuose, pakelėse. Mėgsta vidutinio drėgnumo derlingus dirvožemius. Šviesomėgis ir atsparus šalčiui. Lietuvoje dažnas, išskyrus šiaurinę jos dalį.

Be paprastojo erškėčio, gydomųjų savybių turi raukšlėtalapis erškėtis(Rosa rugosa) ir miškinis erškėtis(Rosa majalis).

Erškėtis yra rožės protėvis. Sodininkystėje naudojamas kaip kultūrinių rožių poskiepis. Erškėčių žiedus noriai lanko bitės. Medingas.

Pavadinimas „rožė“ kilęs iš graikiško žodžio(rhodon), kuris reiškia rožinis. * * * Avicena daugiau kaip prieš tūkstantį metų apie erškėtį rašė kaip apie gydomąjį augalą sergant įvairiausiomis ligomis. Senovėje Teofrastas ir Dioskoridas žinojo erškėčių vaisių gydomąsias savybes ir vartojo juos nuo daugelio ligų.

Medicinoje vartojami įvairių rūšių erškėčių vaisiai. Jie renkami prinokę- nuo rugpjūčio mėnesio pabaigos iki pat šalnų. Prinokę yra tamsiai raudonos spalvos. Surinkti vaisiai paskleidžiami plonu sluoksniu ir tuoj pat džiovinami iš pradžių lauke, o paskui orkaitėje arba džiovykloje, 70-80°C temperatūroje.

Išdžiuvę vaisiai esti tamsiai raudoni, be kvapo, saldžiai rūgštaus skonio. Kuo greičiau išdžiūsta, tuo geresnė žaliavos kokybė. Išdžiuvusių uogų pašalinamos taurelė ir koteliai. Tinkamai laikomi vaisiai vaistams vartojami dvejus metus.

Erškėčiai yra polivitamininiai augalai. Jų vaisiuose labai daug vitaminų. Vitamino C juose yra 10 kartų daugiau negu juodųjų serbentų uogose ir apie 50 kartų daugiau negu citrinoje. Pavyzdžiui, paprastojo erškėčio vaisiuose yra 190-760mg% vitamino C, apie 600mg% vitamino P, taip pat vitaminų: B1, B2, vitamino PP, karotino. Be to, juose yra iki 8% cukraus, organinių rūgščių: daugiausia obuolių ir citrinos; rauginių ir pektininių medžiagų, riebalų, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų: geležies, fosforo, kalio, natrio, kalcio, magnio, sieros, silicio ir kitų biologiškai aktyvių junginių.

Kitų paminėtų erškėčių vaisių cheminė sudėtis panaši į paprastojo erškėčio, tik juose yra daugiau vitamino C. Pavyzdžiui, raukšlėtalapio erškėčio vaisiuose yra iki 1252mg% vitamino C, iki 1030mg% vitamino P; o miškinio erškėčio vaisiuose- 1370mg% vitamino C ir 2627mg% vitamino P.

Vaisiuose nėra fermento oksidazės, kuri oksiduoja vitaminą C, todėl perdirbant juose šio vitamino beveik nesumažėja.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Erškėčių vaisiai daugiausia vartojami, kai organizmui stinga vitamino C. Šis vitaminas svarbus medžiagų apykaitai, kraujo krešėjimui, kapiliarų pralaidumui. Erškėčių sirupas ir ekstraktas vartojamas avitaminozės profilaktikai ir gydymui, organizmui po sunkių ligų ar operacijų stiprinti.

Erškėčių preparatai didina atsparumą infekcinėms ligoms, tinka sergant ateroskleroze, mažakraujyste.

Erškėčių vaisiai sustiprina organizmo imuninę sistemą, skatina audinių regeneraciją, mažina cholesterolio kiekį organizme, šalina šlakus, normalizuoja širdies ir kraujagyslių sistemas, virškinamojo trakto organų, kepenų veiklą.

Iš erškėčių vaisių farmacijos pramonė gamina vitamininius preparatus. Aliejinį ekstraktą karotoliną. Jis skatina odos ląstelių augimą ir dalijimąsi, todėl vartojamas kaip išorinis vaistas trofinėms opoms, egzemoms ir kitoms odos ligoms gydyti. Taip pat gaminamas erškėčių sėklų aliejus. Juo gydomi negilūs spenelių įtrūkimai, pragulos, dermatozės, negyjančius opos.

LIAUDIES MEDICINOJE Erškėčių vaisių arbatos vartojamos sergant gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa, ypač sumažėjus sekrecijai ir skrandžio sulčių rūgštingumui; kepenų ir tulžies pūslės ligomis, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige, hipertonija.

Be to, lapai ir antpilai turi aktyvių fitoncidų, kurie užmuša mikrobus. Lapų ir medaus sirupu gydomas burnos ertmės uždegimas, stomatitas.

PARFUMERIJOJE Iš erškėčių pagamintas eterinis aliejus vartojamas pudrų, kvepalų, odeokalonų gamyboje.

MAISTUI

Iš erškėčių vaisių ruošiamos uogienės, tyrelės, marmeladas, kompotas, sultys, kisielius.

Džiovintų vaisių milteliais vitaminizuojami konditerijos gaminiai, šokoladas, karamelė. Arbatą galima virti ir iš džiovintų lapų bei vainiklapių. Ji yra labai skani ir kvapi. Iš erškėčių žiedų vainiklapių gaminama labai skani uogienė. Jais galima aromatizuoti vyną, likerį, užpiltines.

Sergant ateroskleroze, mažakraujyste, nusilpus organizmui ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintų džiovintų erškėčių vaisių užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir palaukti, kol pritrauks. Po to perkošti, įdėti pagal skonį medaus ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną prieš valgį.

Vitamininė arbata ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų erškėčių vaisių ir tiek pat juodojo serbento lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po valandos nukošti. Kai trūksta vitaminų, gerti kaip paprastą arbatą, įdėti truputį medaus.

Sergant hipertonine liga ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų erškėčių vaisių, tiek pat vienapiestės gudobelės vaisių ir lapų. Šį mišinį užpilti 3 stiklinėmis(600ml) verdančio vandens, pavirti 5-10min, nukošti ir gerti po stiklinę(200ml) 3 kartus per dieną. Labai tinka vyresnio amžiaus žmonėms. Po 2 savaičių daryti pertrauką.

Erškėčių vaisių kaukė ❖ Švieži, sveiki ir švarūs vaisiai, pašalinus sėklas, mediniu šaukštu sutrinami porcelianiniame arba stikliniame inde. Marlės skiautelė, iškirpus skyles nosiai, akims, burnai, sumirkoma sutrintų vaisių tyrelėje ir dedama ant veido. Po 10-15min kaukė nuimama. Kaukė tinka suvytusiai, suglebusiai ir susiraukšlėjusiai odai. Kaukę ant veido dėti 3-4 kartus per savaitę.

Pelkinis gailis Ledum palustre Šeima:

Erikiniai(Ericaceae)

Lietuviški sinonimai:

gailė, kamparėlis, tvaikelis, velnio šluota Daugiametis 50-100cm aukščio kylančiais stačiais stiebais žiemą nenumetantis lapų krūmas. Šaknys ir stiebai sumedėję. Jaunos šakelės rudos, plaukuotos, o senų šakų žievė pilkai ruda. Lapai lancetiški, odiški, blizgančiu paviršiumi, žemyn užsiraičiusiais kraštais; apatinė pusė su raudonai rudu veltiniu. Žiedai balti arba rausvi, susitelkę tankiuose skėčiuose, stipraus aromatingo kvapo, nuo kurio karštomis dienomis gali skaudėti galvą. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisiai subręsta lieposrugpjūčio mėnesiais. Vaisius- nusvirusi pailga daugiasėklė dėžutė su smulkiomis, geltonomis, verpstiškomis sėklomis. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis.

Auga aukštapelkėse, durpynuose, pelkėtuose pušynuose. Mėgsta šlapius, nedaug maisto medžiagų turinčius rūgščius dirvožemius.

Paplitęs visoje Lietuvoje. Dažnas.

Pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio(ledos, ledon)- vilna, nes gailio lapų apatinė pusė vilnota. * * * Vaistinei žaliavai lapai ir jaunos šakutės pjaunami žydėjimo metu. Sumedėję daugiamečiai ūgliai nerenkami. Žaliava džiovinama greitai, paskleista plonu sluoksniu gerai vėdinamoje ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Išdžiuvusi žaliava yra kartaus skonio ir aštraus kvapo. Tinka vartoti dvejus metus.

Visose antžeminėse augalo dalyse yra pelėsio kvapą primenančio eterinio aliejaus. Taip pat rauginių medžiagų, angliavandenių ir kitko. Į eterinio aliejaus sudėtį įeina: terpenas, ledolis, cimolis, paliustrolis, kurie yra stiprūs nervų sistemos nuodai. Didesnės dozės gali paralyžiuoti nervų sistemą.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Gailio preparatai mažina skausmą, slopina uždegimą, atpalaiduoja spazmus. Turi dezinfekuojančių ir antiseptinių savybių. Pelkinio gailio preparatai medicinoje vartojami sergant kokliušu, laringitu, bronchitu bei kitomis kvėpavimo takų ligomis, lengvina atsikosėjimą.

LIAUDIES MEDICINOJE

Pelkinio gailio nuoviras vartojamas nuo peršalimo, reumato, kokliušo, padidėjus kraujospūdžiui. Nuoviras skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą, narkotizuoja organizmą. Jauni gailio ūgliai homeopatijoje vartojami sumušimams, sužeidimams gydyti, nuo kraujavimo. Tinktūra vartojama įtrynimams, esant reumatiniams skausmams.

Sergant bronchitu, laringitu, slopina kosulį ❖ 2 valgomuosius šaukštus pelkinio gailio žaliavos užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir virti ant lėtos ugnies 15min. Po 45min perkošti, pripilti išgaravusio vandens kiekį. Gerti po 1/4(50ml) stiklinės 2-3 kartus per dieną po valgio.

Pelkinio gailio kompresai ❖ Valgomąjį šaukštą pelkinio gailio žolės užpilti stikline(200 ml) verdančio vandens. Po valandos nukošti ir suvilgius drobines skiautes dėti šiltas ant skaudamų sąnarių. Palaikyti 20min. Vartoti 3 kartus per dieną.

KAIP INSEKTICIDAS Buityje pelkinio gailio lapai vartojami kaip insekticidas. Lapų nuoviru naikinami tarakonai.

Gailio dūmais kambariuose naikinamos musės ar kiti vabzdžiai, o šakelės dėliojamos tarp drabužių siekiant apsisaugoti nuo kandžių.

Augalas nuodingas. Prieš vartojimą būtina pasitarti su gydytoju.

Siauralapis gaurometis Chamerion angustifolium Šeima:

Nakvišiniai(Onagraceae) Lietuviški sinonimai:

kazokas, siauralapė ožrožė, siauralapė ožkarožė Daugiametis 60-120cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, šliaužiantis. Stiebas status arba kylantis, apvalus arba nežymiai briaunotas, viršūnėje nežymiai šakotas, plikas, kiek raudono atspalvio. Lapai pražanginiai, lancetiški, lygiakraščiai, smailūs; jų viršutinė pusė tamsiai žalia, plika, apatinė- melsvai žalia, su ryškiomis gyslomis. Žiedai iki 3cm skersmens, netaisyklingi, susitelkę ilgose kekėse stiebo viršūnėje. Vainiklapiai šviesiai rožiniai. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais, sėklos sunoksta rugpjūčiospalio mėnesiais. Vaisius- daugiasėklė plaukuota dėžutė. Sėklos smulkios, pailgos, su baltais skristukais. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis, kurių vienas augalas išaugina iki 20 tūkstančių.

Auga pamiškėse, ypač miškų skynimuose, kirtimuose, degimvietėse, sausuose durpynuose, vietomis sudaro nemažus sąžalynus. Lietuvoje dažnas.

Gilios gauromečio šaknys purena dirvą, stiprina šlaitus.

Kartais jis stelbia miško želdinius, o kartais apsaugo juos nuo per didelio saulės kepinimo. Augalas medingas. * * * Vaistams vartojami lapai. Jie skinami prieš pat žydėjimą arba kartu su žiedais žydėjimo metu. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje. Vartotini dvejus metus.

Lapuose yra 10-20% rauginių medžiagų, 15% gleivių, iki 150mg% vitamino C; pektinų, alkaloidų, karotino, mineralinių medžiagų: geležies, mangano, molibdeno, boro; organinių rūgščių ir kitų medžiagų. Augalas kaupia taninus ir gleives, kurie slopina uždegimus, jo preparatai mažai toksiški.

LIAUDIES MEDICINOJE

Lapų nuoviras padeda sergant virškinamojo trakto uždegimu, skrandžio opa, anemija, kankinant nemigai, galvos skausmams. Slopina uždegimus, veikia raminamai. Žydintį augalą, apiplikytą verdančiu vandeniu, rekomenduojama pridėti kaip kompresą prie skaudamos vietos.

MAISTUI

Tinka gauromečio jauni stiebai ir jauni lapai. Stiebai būna skanūs virti sūriame vandenyje. Iš jaunų lapų ruošiamos puikios salotos. Lapai vartojami vieni arba kartu su kitų augalų lapais. Salotos paskaninamos rūgščiu arba aštriu padažu.

Kai

kuriose pasaulio šalyse gauromečio šaknys valgomos. Jos saldaus skonio, valgomos

šviežios arba išvirtos.

Sergant skrandžio opalige ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintos ir susmulkintos siauralapio gauromečio žolės užpilti 300ml verdančio vandens. Po valandos nukošti. Gerti po 100ml 3 kartus per dieną po valgio.

Sergant virškinamojo trakto ligomis ❖ Imti po valgomąjį šaukštą džiovintų siauralapio gauromečio lapų, vaistinės ramunės ir mažalapės liepos žiedų. Viską gerai sumaišyti, 2 valgomuosius šaukštus šio mišinio supilti į termosą ir užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 2val nukošti. Gerti po stiklinę(200ml) 2 kartus per dieną.

Gauromečio lapų kompresas ❖ Saują žalių siauralapio gauromečio švariai nuplautų lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir tuoj nusunkti. Košelę sukrėsti į drobinį maišelį, uždėti ant skaudamos vietos ir šiltai pridengti. Kompresą keisti kas 23val.

Paprastoji gervuogė Rubus caesius Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

draskė, krūmuogė, krantuogė Daugiametis vasaržalis krūmas su gerai išsivysčiusiu šakniastiebiu ir šliaužiančiais iki 3m ilgio tankiai dygliuotais, apvaliais, įsišaknijančiais, su melsvu apnašu stiebais. Lapai sudėtiniai, su 3-5 lapeliais, raukšlėti, abipus žali, kiek plaukuoti. Žiedai iki 3cm skersmens, balti, kartais rausvi, skėtiškose kekėse. Žydi gegužės-liepos mėnesiais, uogos prinoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Vaisius- beveik juoda, melsvu apnašu, sultinga, saldžiai rūgšti uoga. Dauginasi sėklomis ir įsišaknijančiais stiebais.

Auga drėgnuose bei šlapiuose lapuočių ir mišriuose miškuose, ežerų ir upių pakrantėse, krūmuose, kai kur sudaro tankius sąžalynus. Paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje. Dažnas.

Dabar išvestos naujos gervuogių veislės, kurios kultivuojamos soduose. Augalas labai medingas. * * * Gervuogę gydymui jau vartojo senovės Graikijos gydytojai.

Dioskoridas jos lapais gydė odos ligas.

Vaistams vartojamos uogos ir lapai. Lapai skinami vasaros pradžioje, krūmui žydint. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje. Uogos renkamos, kai prisirpsta. Surinktos paskleidžiamos plonu sluoksniu ir apvytinamos atvirame ore, saulėje. Po to džiovinamos džiovykloje, 50-60°C temperatūroje. Tinkamai laikomos naudojamos trejus metus.

Gervuogės uogose yra apie 2,8% cukraus: iš jų sacharozės, gliukozės ir fruktozės; 2,4% organinių rūgščių: citrinos, obuolių, vyno, salicilo; rauginių medžiagų, vitaminų: 21,4mg% vitamino C, B grupės vitaminų, karotino. Lapuose yra iki 14% raugų; flavonoidų, organinių rūgščių, fitoncidų, mineralinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Gervuogės preparatai mažina silpnumo jausmą, ramina nervų sistemą, ypač klimakso neurozės metu, reguliuoja žarnyno veiklą. Prisirpusios uogos skatina žarnyno peristaltiką, neprisirpusios vidurius kietina. Taip pat gervuogė vartojama sergant skleroze, hipertonija, cukriniu diabetu ir angina. Šviežios uogos ir sultys vartojamos troškuliui malšinti karščiuojant.

LIAUDIES MEDICINOJE Gervuogės uogos ir lapai skatina prakaitavimą, šlapimo išsiskyrimą, todėl vartojami nuo karščiavimo, šlapimo takų uždegimo. Ilgai geriant arbatą pagerėja cukriniu diabetu sergančių ligonių medžiagų apykaita bei apetitas. Arbata turi baktericidinių savybių, todėl ją naudinga gerti sergant dizenterija arba virškinamojo trakto ligomis.

Lapų nuoviru skalaujama burna, ryklė ir dantenos, juo gydoma egzema. Gervuogių lapų

kompresai buvo vartojami sergant daugeliu odos ligų.

MAISTUI Gervuogės uogos, kaip ir paprastosios avietės, vartojamos gaivinantiems gėrimams gaminti. Iš uogų verdamos uogienės, džemas, marmeladas, kompotai, sirupas, spaudžiamos sultys, daromas vynas.

Nervams raminti ❖ Imti 2 valgomuosius šaukštus džiovintų paprastosios gervuogės uogų ir valgomąjį šaukštą pipirmėtės lapų.

Sudėti į termosą ir užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Palaikyti 3val, nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną. Gydymą tęsti savaitę laiko.

Šlapimo išsiskyrimui skatinti ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios gervuogės lapų, tiek pat darželinės pupelės anksčių ir didžiosios dilgėlės lapų. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir pavirti 6-8min. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną. Gydymą tęsti savaitę laiko, po to daryti pertrauką.

Palengvina atsikosėjimą ❖ Imti 2 valgomuosius šaukštus paprastosios gervuogės džiovintų lapų ir valgomąjį šaukštą vaistinės medetkos žiedų. Užpilti 300ml verdančio vandens ir palaikyti 30min. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Kraujuojant dantenoms ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios gervuogės lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens.

Po valandos nukošti. Nuoviru skalauti burną 2 kartus per dieną. Paskutinį kartą- prieš miegą.

Gervuogės lapų kompresai ❖ Švariai nuplauti gervuogės lapus, užpilti verdančiu vandeniu ir tuoj pat iš vandens ištraukti.

Suminkštėjusius lapus dėti ant pūlingų žaizdų, opų, egzemų, dedervinių. Po 2val kompresą pakeisti.

Vienapiestė gudobelė Crataegus monogyna Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

kauluogė, subinkaulis, vilkobelė Daugiametis 2-5 metrų aukščio dygliuotas medis arba krūmas. Šakos rusvai pilkos. Dygliai 1cm ilgio, reti, blizgantys, tiesūs arba tik nežymiai išsilenkę, kartais jų nėra. Lapai pražanginiai, kotuoti, elipsiški, plunksniškai skiautėti, tamsiai žalia blizgančia viršutine puse ir šviesesne apatine. Žiedynas- skėtiška kekė. Žiedai susitelkę skėtiškuose, plikuose arba nežymiai plaukuotuose žiedynuose.

Vainiklapiai balti ir apskriti. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį ir kabo ant šakelių beveik visą žiemą. Vaisius- raudonas miltingas obuoliukas, su atsilošusiais, trumpais, prie vaisiaus prigludusiais taurėlapiais ir vienu kauliuku. Dauginasi sėklomis ir šaknų ataugomis.

Auga miškuose, pamiškėse, krūmuose, upių šlaituose, daugiausia sunkesniuose kalkinguose dirvožemiuose. Šviesomėgė.

Atspari šalčiams. Paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje. Dažnas.

Kaip dekoratyvinis augalas auginamas soduose, parkuose, kapinėse. Sodinamas gyvatvorėms.

Lietuvoje savaime dar auga miškinė gudobelė(Crataegus rhipidophylla), kuri taip pat pasižymi vaistinėmis savybėmis. Tai vaisiniai ir medingieji augalai.

Jos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio(cratos)- tvirtas, stiprus, tvirtovė. Augalai su kieta mediena ir dažniausiai tvirtais dygliais- gera apsigynimo priemonė. * * * Jau senovėje Dioskoridas pastebėjo ir aprašė gydomąsias gudobelės savybes daugelyje vaistažolių žinynų.

Vaistams vartojami gudobelės žiedai ir vaisiai. Žiedai renkami žydėjimo pradžioje, o prinokę vaisiai be vaiskočių- rugsėjo-spalio mėnesiais. Žiedai džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, o vaisiai- džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40-50°C temperatūroje, arba atvirame ore. Džiovinti vaisiai išlieka apvalūs, kieti, be vaiskočių, raukšlėti, tamsiai raudoni, silpno kvapo, truputį sutraukiančio skonio. Vaistams tinkamai laikoma žaliava vartojama dvejus metus.

Gudobelės žieduose yra organinių rūgščių: kavos, chlorogeno; hiperozido, acetilcholino, eterinio aliejaus, vitamino C, saponinų, mineralinių medžiagų. Vaisiuose yra cukraus, organinių rūgščių: obuolių, citrinos, vyno; cholino, vitamino C, pektinų, eterinio aliejaus, rauginių, dažinių, mineralinių medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Tradicinėje medicinoje naudojami gudobelės žiedų ir vaisių preparatai: gudobelės tinktūra, skystas ekstraktas, užpilas. Jos veikliosios medžiagos mažina centrinės nervų sistemos jaudrumą,

reguliuoja širdies ritmą, tonizuoja širdies raumenis, sustiprina kraujo apytaką vainikinėse ir galvos kraujagyslėse, mažina kraujo spaudimą, cholesterolio kiekį kraujyje.

Gudobelės preparatai derinami su vaistinio valerijono, pelkinio pūkelio ir kitais augaliniais vaistais.

LIAUDIES MEDICINOJE

Gudobelė yra puikus širdį veikiantis vaistas, ypač pradėjus silpti širdies raumeniui senesnio amžiaus žmonėms. Gudobelės preparatai plečia širdies ir galvos smegenų kraujagysles, jos geriau aprūpinamos deguonimi.

Gudobelės preparatai mažai toksiški, jais patariama gydytis senyvo amžiaus žmonėms.

MAISTUI

Švieži gudobelės vaisiai valgomi ir yra malonaus skonio, ypač po šalnų. Jos uogos turi iki 15% cukraus; iš jų verdamas kisielius, uogienės, želė, jos konservuojamos. Džiovinti vaisiai vartojami kaip arbatos pakaitalas.

Nuo širdies aritmijos ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų vienapiestės gudobelės žiedų ir vaisių, tiek pat paprastosios jonažolės ir paprastosios kraujažolės žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 300ml verdančio vandens ir supilti į termosą. Po 3val nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną. Po savaitės daryti pertrauką.

Sergant ateroskleroze ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų vienapiestės gudobelės vaisių, tiek pat dirvinio asiūklio žolės ir gluosnio žievės. Viską gerai sumaišyti. Šio mišinio valgomąjį šaukštą užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, po valandos nukošti. Gerti po 1/2 Stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną. Po savaitės daryti pertrauką.

Gydantis nuo rožės ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų vienapiestės gudobelės žiedų, tiek pat paprastosios kraujažolės žolės, gluosnio žievės, trilapio pupalaiškio lapų ir pipirmėtės lapų. Viską gerai sumaišyti. Šio mišinio valgomąjį šaukštą supilti į termosą ir užplikyti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 2val nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną. Gydymą tęsti savaitę laiko.

Sergant neurozėmis ❖ Imti valgomąjį šaukštą vienapiestės gudobelės žiedų ir lapų, paprastosios sukatžolės žolės ir vaistinio valerijono šaknų. Viską gerai sumaišyti ir valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną, 20min po valgio.

Sergant krūtinės angina ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų vienapiestės gudobelės lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens.

Po 10min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną šiltą. Geriant šį užpilą reikia daryti vonias rankoms. Vonios vanduo turi būti šiltas: iš pradžių- 35°C temperatūros, baigiant- 45°C.

Nuo padidėjusio jaudrumo ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų vienapiestės gudobelės žiedų, tiek pat vaistinio valerijono žolės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 15min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną. Po 5 dienų daryti pertrauką.

Paprastoji ieva Padus avium Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Krūmas arba 3-10m aukščio medis. Kamieno žievė rausvai juoda, supleišėjusi, vidinė pusė geltona, specifinio kvapo. Lapai pražanginiai, elipsiški, smailūs, 15cm ilgio, 7cm pločio, dantyti, viršutinė pusė tamsiai žalia, matinė, apatinė- melsvo atspalvio. Žiedynas- lapuota, nusvirusi 6-12cm ilgio kekė. Žiedai balti ir labai kvapūs. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, vaisiai sunoksta rugpjūčio mėnesiais. Vaisius- juodas, blizgantis, apvalus, sultingas, saldokas kaulavaisis. Dauginasi sėklomis, plinta atžalomis, kelminėmis ataugomis.

Auga miškuose, pamiškėse, paupiuose, krūmuose. Mėgsta derlingus, lengvus priemolio arba priesmėlio, drėgnus, kiek rūgščius dirvožemius. Dekoratyvus. Atsparus šalčiui. Dažnas visoje Lietuvoje.

Vaisiai valgomi, kitos augalo dalys nuodingos. Ievos žiedai gražūs ir kvapūs, tačiau juose yra nuodingo ciano vandenilio. Todėl ievos puokštės, laikomos prastai vėdinamuose kambariuose, gali sukelti galvos svaigimą ar skausmą. Taip atsitikus, reikia tuojau pat išeiti į gryną orą. * * * Vaistinei žaliavai renkami prinokę vaisiai su vaiskočiais.

Džiovinami iš pradžių 40°C temperatūroje, o vėliau 50°C temperatūroje, arba saulės atokaitoje. Tinkamai laikomus sausus vaisius galima vartoti trejus metus.

Vaistinei žaliavai tinka ir žievė, kuri lupama anksti pavasarį, prasidėjus sulčių judėjimui. Džiovinama kaip ir vaisiai. Išdžiuvusi sumalama į miltelius.

Ievos vaisiuose yra apie 5% cukraus, obuolių ir citrinos rūgščių; iki 172mg% vitamino C; pektinų, rauginių ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus. Žievėje yra glikozido amigdalino, laisvo ciano vandenilio: žievėje iki 0,09%, lapuose- 0,05%; rauginių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Ievos vaisių nuoviras turi sutraukiančių ir priešuždegiminių savybių. Vartojamas kaip sutraukianti priemonė viduriuojant, sergant enteritu ir kolitu.

LIAUDIES MEDICINOJE Ievos vaisių antpilas vartojamas akių gleivinės ligoms gydyti. Vaistinių savybių turi ir žievė, kuri laikoma geru šlapimą ir prakaitą varančiu vaistu. Iš žievės verdami nuovirai, kurie vartojami nuo reumato bei podagros. Žievės nuoviru plaunamos pūliuojančios žaizdos ir opos, gydomos kai kurios uždegiminės odos ligos.

MAISTUI Ievos vaisiai yra skanūs ir naudingi, specifinio sutraukiančio skonio, kuris priklauso nuo to, kad yra rauginių medžiagų. Jie valgomi švieži ir perdirbti. Iš džiovintų ievos uogų daromi miltai, kurie

vartojami įvairių pyragų įdarams. Iš vaisių taip pat verdamos uogienės, drebučiai, gaminami gėrimai bei spaudžiamos sultys.

KAIP INSEKTICIDAS

Joje yra labai daug aktyvių fitoncidų, kurie naikina ne tik mikrobus, bet ir vabzdžius. Sutrintais lapų milteliais naikinami kolorado vabalai, o žievės nuoviru- musės.

Žievė vartojama audiniams ir odoms dažyti.

Viduriuojant ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios ievos vaisių užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, 20min pavirti. Išgaravusį vandens kiekį pripilti iki pradinio tūrio. Nuovirą nukošti ir gerti po 1/3 stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Atsiradus burnoje opoms ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios ievos žiedų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 20min nukošti ir skalauti burną.

Sutrūkus rankų ar kojų odai ❖ Priskinti šviežių paprastosios ievos lapų, gerai juos nuplauti. Saują lapų užpilti 2l virinto vandens.

Palaikyti 2val ir nukošti. Šiuo užpilu plauti sutrūkusias rankas ar kojas.

Juodalksnis

Alnus glutinosa Šeima:

Beržiniai(Betulaceae) Iki 30m aukščio retomis šakomis medis. Jauni ūgliai pliki, lipnūs, kartais truputį plaukuoti, rausvai rudi su šviesiais taškeliais. Kamieno žievė tamsiai ruda, suaugusių medžių suaižėjusi. Lapai pražanginiai, apvalūs arba atvirkščiai kiaušiniški, įtrauktomis viršūnėlėmis, lipnūs, žvilgantys, tamsiai žali; vėlai rudenį nukrinta nepageltę. Žiedai vienalyčiai: vyriškieji- karančiuose, ilguose žirginiuose, moteriškieji- trumpuose kankorėžiuose. Žydi balandžio mėnesio antroje pusėje, prieš skleidžiantis lapams, 1-2 savaitėmis vėliau negu baltalksnis. Vaisiai žirginiai(kankorėžiai) subręsta spalio-lapkričio mėnesiais, kiek vėliau išsiaižo. Vaisiai- sparnuoti riešutėliai. Dauginasi kelminėmis ataugomis ir sėklomis. Auga gana sparčiai.

Auga šlapiuose miškuose, raistuose, upių, upelių ir ežerų krantuose. Mėgsta derlingus, šlapius, su pratekančiu arba sausesnius su negiliu gruntiniu vandeniu dirvožemius. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas. Šviesomėgis. Šaltesnėmis žiemomis kartais iššąla. Atsparus vėjavartai ir dujoms. Šaknyse yra gumbelių su azotą fiksuojančiomis bakterijomis. Jis saugo vandens telkinius nuo užteršimo, o stipri šaknų sistema- šlaitus nuo vandens erozijos.

Tinkamas apsauginėms juostoms, didelėms ir mažoms grupėms sudaryti, šlaitams ir krantams apželdinti. * * * Vaistams vartojami sumedėję žirginiai(kankorėžiai) ir lapai. Kankorėžiai skinami rudenį ir žiemą, kai patamsėja. Žievė lupama pavasarį, geriausia prieš žydėjimą. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, 40-45°C temperatūroje.

Juodalksnio vaistinės žaliavos cheminė sudėtis yra panaši į baltalksnio.

Juodalksnio preparatais gydomos tos pačios ligos, kaip ir baltalksnio.

Mediena rausva, minkšta, labai patvari vandenyje. Vartojama baldų ir faneros gamyboje, taip

pat drožybos darbams.

Iš žievės galima pagaminti juodus ir geltonus dažus vilnai, šilkui ir margučiams dažyti. Joje

ir kankorėžiuose yra tanidų.

Paprastasis kadagys Juniperus communis Šeima:

Kiparisiniai(Cupressaceae) Lietuviški sinonimai:

ėglis, kadutis, ogis Daugiametis visada žaliuojantis dvinamis, rečiau vienanamis 3-4 metrų aukščio krūmas, kartais iki 15m aukščio medis. Laja daugiausia kūgiška, vyriškų individų siauresnė, moteriškų skėstašakė.

Stiebas status, žievė pilkai ruda, ūgliai rusvai rudi. Spygliai 10-15mm ilgio, šakutėse prisegti po tris, durklo pavidalo, labai dygūs. Žiedai vienalyčiai: vyriški ir moteriški. Vyriški žiedai kankorėžiuose, geltoni; moteriški dvejopi: pirmamečiai(žali) ir antramečiai(prinokę), apvalūs, malonaus kvapo, apysaldžiai, melsvai juodi, su sakų prieskoniu. Kankorėžyje yra 3, rečiau 1-2 pailgos, tribriaunės apie 4mm ilgio sėklos. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Kankorėžiai prinoksta antrųjų metų rudenį. Derėti pradeda dešimtaisiais metais ir dera kas 3-5 metai. Dauginasi sėklomis, kurias išplatina paukščiai. Auga lėtai.

Gyvena iki 2000 metų.

Sutinkamas pušynuose, žvyringuose dirvonuose, proskynose, kirtimuose bei mišriuose miškuose. Mėgsta smėlinius, kalkingus dirvožemius. Šviesomėgis. Atsparus šalčiams, gerai pakenčia ilgas sausras. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas. * * * Kadagys- vienas iš seniausių vaistinių augalų, apie kurį užsimenama seniausiuose raštijos paminkluose. Gydomąsias kadagių savybes pastebėjo senovės graikai, romėnai ir egiptiečiai.

Vaistinei žaliavai rudenį renkami kankorėžiai(uogos), kai jie visiškai prinoksta ir papurčius krūmą byra ant žemės. Prieš purtant ant žemės patiesiama paklodė. Uogos surenkamos, išvalomos priemaišos ir džiovinamos natūraliai arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Išdžiuvusios uogos būna juodai rudos, blizgančios, lygios, kartais su matiniu vaškingu apnašu. Sausos uogos laikomos medžiaginiuose maišeliuose sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Tinkamai laikomos uogos nepraranda savo vertės trejus metus.

Kadagio uoguose yra apie 2% eterinio aliejaus, apie 30% cukrų, apie 9% dervų, apie 5% mineralinių, dažinių medžiagų; organinių rūgščių: obuolių, skruzdžių, acto; glikozidų, flavonoidų, pektinų, antociano, fitoncidų ir kitų veikliųjų medžiagų. Spygliuose yra 266mg% vitamino C; karotino, fitoncidų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Kadagys savyje sukaupia daug eterinio aliejaus ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Kadagio uogos vartojamos kaip šlapimą skatinantis vaistas sergant lėtiniais inkstų ir šlapimo pūslės uždegimais, kepenų, skrandžio ligomis, reumatu, kai kuriomis odos ligomis. Kadagio spyglių ir uogų preparatai vartojami sergant inkstų ir šlapimtakių ligomis kaip antimikrobinė ir priešuždegiminė priemonė, kaitaliojant ją su antibiotikais ir kitais vaistais.

Uogų nuoviras dezinfekuoja šlapimtakius, palengvina atsikosėjimą, žadina apetitą, skatina virškinimą, žarnyno peristaltiką. Jose esantis eterinis aliejus tinka įtrynimams sergant reumatu, podagra.

LIAUDIES MEDICINOJE Šviežios kadagio uogos, jų nuoviras ar užpilas vartojamas gydytis nuo ūmių ir lėtinių bronchitų, bronchinės astmos, sunkių kvėpavimo takų ligų, inkstų ir širdies ligų sukeltos vandenligės.

Iš šviežių uogų išspaustos sultys vartojamos sergant artritu, sėdimojo nervo uždegimu, reumatu, medžiagų apykaitos sutrikimais. Nuo reumato ir podagros sukeltų skausmų sultimis įtrinami raumenys ir sąnariai.

MAISTUI

Uogomis aromatizuojama ir paskaninama žuvis, marinatai, kopūstai, burokėliai. Iš nedžiovintų uogų galima pasigaminti sirupo, juo paskaninti uogienes, giras, vaisių gėrimus. Kadagio uogų dedama į džiną.

Per parą

1ha kadagyno išgarina apie 30kg fitoncidų, kurie gerai valo orą nuo teršalų. Jie pasižymi dezinfekuojamuoju poveikiu, užmuša daugelį mikrobų. Tačiau žydėjimo metu kadagyno reikėtų vengti, nes jų žiedadulkės gali sukelti alergiją.

Degančių

kadagio šakelių ir uogų dūmais mūsų protėviai smilkydavo patalpas kilus infekcinių ligų epidemijoms.

Žaliava

tinka prieskoniams, orui aromatizuoti, žolynų kvapų imitacijai, žolių pagalvėms, pirtyje, saunoje, aromatinėms vonioms.

Be kadagio šakelės napamatysi nė vienos verbos. Pašventinta verba su kadagio šakele namus apsaugo nuo perkūno, avilius- nuo pelių, o gyvulius- nuo ligų.

Nuo šlapimo pūslės uždegimo, skrandžio bei kepenų ligų ❖ Susmulkinti 10-12 kadagio uogų, užplikyti stikline(200ml) verdančio vandens, palaikyti 2val ir nukošti.

Gerti po valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną.

Šlapimo išsiskyrimui skatinti ❖ Imti lygiomis dalimis džiovintų kadagio uogų, dirvinio asiūklio žolės, paprastojo erškėčio uogų, miltinės meškauogės ir bruknės lapų. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, palaikyti 1val sandariame inde, kol pritrauks, iškošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną.

Malšina reumato skausmus bei valo kraują ❖ Prasidėjus šaltiems ir drėgniems orams ima gelti ir skaudėti sąnarius. Gali pagelbėti kadagio uogos. Jos kramtomos tokia tvarka: pirmąją dieną- 4, antrąją- 5, trečiąją- 6 ir taip toliau iki dvyliktos dienos, kai reikės sukramtyti 15 uogų. Tada dozė mažinama nuo 14 iki 4 uogų paskutinę dieną. Sąnarių skausmą malšina veiksmingai.

Gydo dantenų uždegimą ❖ Reikia kasdien sukramtyti po 2-3 kadagio uogas. Sukramčius- išspjauti, nes per didelis kadagio sulčių kiekis kenkia inkstams.

Kadagio aliejinis tepalas ❖ Imti valgomąjį šaukštą kadagio uogų ir užpilti stikline alyvų aliejaus. Laikyti tamsioje vietoje 2 savaites.

Nukošti. Sergant kvėpavimo takų kataru trinti krūtinės ląstą 4-5 dienas iš eilės.

Kadagio preparatų negalima vartoti sergantiems inkstų ligomis ir nėščioms moterims. Įtrynimams eterinis aliejus taip pat ne visiems tinka, nes gali sudirginti odą. Prieš vartojant kadagio preparatus būtina pasitarti su gydytoju.

Karklavijas

Solanum dulcamara Šeima:

Bulviniai(Solanaceae) Lietuviški sinonimai:

babrakarklis, karklavytė, virbinyčia, žalčio lunka Daugiametis 50-150(200)cm aukščio puskrūmis sumedėjusiu, šliaužiančiu, gumbuotu šakniastiebiu ir pridėtinėmis šaknimis. Stiebas šakotas, laipiojantis, briaunotas, plikas, iš pradžių žolinis, vėliau sumedėjęs. Lapai pailgi, smailiaviršūniai, dažnai prie pagrindo su 2 šoninėmis skiltimis, kotuoti. Žiedai smulkūs, susitelkę į beveik skėtiškas šluoteles.

Vainikėlis violetinis, penkiaskiautis. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais. Vaisiai- kiaušiniškos, smulkios, ryškiai raudonos, sultingos, karčiai saldžios uogos.

Pirmosios prinoksta liepos mėnesį. Dauginasi sėklomis, kurias išplatina paukščiai.

Auga drėgnuose miškuose ir krūmuose, ypač alksnynuose, paupiuose, paežerėse, raistuose, grioviuose. Ūksminis. Mėgsta humusingus, drėgnus ir šlapius dirvožemius. Paplitęs visoje Lietuvoje.

Gana dažnas. * * * Vaistinei žaliavai renkami 1-3 metų stiebai, kurie supjaustomi 3-5cm gabaliukais ir džiovinami natūraliai. Išdžiuvusi žaliava iš pradžių būna karti, vėliau- aitriai saldi.

Visose augalo dalyse yra nuodingų alkaloidų: solanino, soladino ir solaceino; rauginių medžiagų, saponinų, o uogose dar gliukozido dulkamarino, kuris veikia panašiai, kaip ir atropinas.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Karklavijo preparatais gydomos įvairios odos ligos: išbėrimai, niežėjimai, odos uždegimai, dedervinės. Jie skatina prakaitavimą, greitina medžiagų apykaitą.

LIAUDIES MEDICINOJE

Karklavijo stiebų nuoviru gydydavo kosulį, bronchinę astmą, sifilį, kaklo limfamazgių patinimus. Uogų nuovirus naudojo nuo širdies ligų ir kirmėlių.

Iš augalo paruošti kompresai dedami ant skaudamų vietų sergant reumatu.

APSINUODIJUS Didesnės nuoviro dozės gali sukelti vėmimą, viduriavimą ir kitus negatyvius reiškinius. Augalo uogomis gali apsinuodyti vaikai, nes jose, ypač neprisirpusiose, yra daug nuodingųjų medžiagų.

Apsinuodijus išsiplečia vyzdžiai, parausta veido oda, burnoje pasidaro sausa; vėliau prasideda galvos skausmai. Būtina kuo skubiausiai kreiptis į gydytoją.

Augalas yra nuodingas. Vartoti be gydytojo nurodymo negalima.

Paprastasis kaštonas Aesulus hippocastanum Šeima:

Kaštoniniai(Hippocastanaceae) Daugiametis, iki 30m aukščio medis su tankia kupoliška arba rutuliška laja. Stiebas iki 1m skersmens. Žievė tamsiai ruda, senų medžių atplaišiojanti stambiomis plokštelėmis. Ūgliai stiprūs, pumpurai stambūs ir sakuoti. Lapai sudėtiniai, iš 5-7 lapelių, 10-20cm ilgio, viršutinė jų pusė plika, apatinė prie gyslų plaukuota; rudenį pagelsta arba gelsvai paruduoja. Žiedai susitelkę į stačias, 20-30cm ilgio piramidiškas šluoteles. Vainiklapiai balti su rožiniais ir geltonais taškeliais. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, o vaisiai prinoksta rugsėjospalio mėnesiais. Vaisius- žalia, rutuliška su stambiais dygliais dėžutė. Dėžutė stambi, dygliuota, su 1-4 stambiomis, netaisyklingai rutuliškomis blizgančiomis sėklomis- kaštonais.

Dauginasi sėklomis ir šakninėmis atžalomis.

Kaštono tėvynė- Graikija. Adventyvinis(sulaukėjęs ir užneštas atsitiktinai) augalas.

Auga derlinguose, drėgnuose, neužpelkėjusiuose dirvožemiuose. Žiemos šalčiams atsparus. Šviesomėgis. Auginamas parkuose, miestuose, soduose, sodybose, pakelėse. Dažnas.

Kaštonas- medingas augalas. Žydėjimo metu jo žiedai būna aplipę bitėmis. Kaštono medus skystas, beveik bespalvis. * * * Vaistams vartojama kaštono žievė, vaisiai ir sėklos. Lygi, nesueižėjusi žievė lupama nuo lygių, nestorų šakų. Vaisiai renkami su kevalais, prieš jiems sprogstant. Žiedynai pjaunami, kai kekėje apatiniai žiedai visiškai pražysta, o viršutiniai dar neprasiskleidę. Sunokusios paprastojo kaštono sėklos renkamos rudenį, džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 60°C temperatūroje.

Kaštono žievėje yra glikozidų: eskulino, eskuletino, fraksino; riebalinio aliejaus, rauginių medžiagų, saponinų. Vaisiuose- 5-8% riebalinio aliejaus; folinės, nikotino, cholino, amino rūgščių; vitaminų: B1, B2, B6. Sėklose- spireozido, escino, riebalinio aliejaus, rauginių ir mineralinių medžiagų, fitosterolio, krakmolo, baltymų, vitamino C. VARTOJIMAS MEDICINOJE Paprastojo kaštono preparatai mažina kraujo krešėjimą, didina kraujagyslių pralaidumą, todėl naudojami trombozių profilaktikai ir gydymui. Jie vartojami nuo kojų venų aterosklerozės, varikozinio jų išsiplėtimo, kojų audinių pabrinkimo, hemorojaus, taip pat profilaktiškai, kad nesusidarytų trombai po gimdymo, įvairių operacijų ir kaulų lūžių atvejais.

LIAUDIES MEDICINOJE

Kaštono žiedų, žievės nuovirai vartojami nuo sąnarių skausmo, tulžies pūslės susirgimų,

kraujuojant iš gimdos, sergant žarnyno uždegimu. Kaštono nuoviro kompresai dedami ant skaudančių sąnarių ir malšina jų uždegimą, taip pat dedami ant sumušimų bei patinimų.

Kaštono žievės nuovirais ir tinktūromis gydoma sueižėjusios rankos ir kojos, šiurkšti ar riebi veido oda.

Sergant hemorojumi ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintos ir susmulkintos kaštono žaliavos užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, palaikyti 30min ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną. ❖ Valgomąjį šaukštą paprastojo kaštono žiedų, tiek pat paprastosios kraujažolės ir vaistinės medetkos žolės užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Palaikyti 30min, dar pavirti 5min ir nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Nuo sąnarių uždegimo(išsukyti sąnariai) ❖ Paimti 9 kaštono sėklas, 9 česnako skilteles ir užpilti 0,5l degtinės. Kaštonai bei česnakas turi būti labai gerai susmulkinti. Laikyti 2 savaites tamsioje vietoje, retkarčiais sukratyti. Nukošti, supilti į tamsų butelį. Tepti sąnarius ne tik užėjus skausmams, bet ir esant deformuotiems sąnariams.

Vartoti klizmoms sergant hemorojumi ❖ 3 valgomuosius šaukštus susmulkintos paprastojo kaštono žievės užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, pakaitinti vandens vonelėje 30min, aušinti 10min, paskui perkošti. Užpilą vartoti klizmoms.

Prieš vartojimą būtina pasitarti su gydytoju.

Paprastoji katuogė Rubus saxatilis Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

kačuogė, kaulinukas Daugiametis vasaržalis žolinis augalas. Šakniastiebis su dvejopais stiebais: stačiais, iki 10-25cm aukščio, žydinčiais, vaisingais; ir gulsčiais, šliaužiančiais, vegetatyviniais, siekiančiais daugiau kaip metrą ilgio ir savo galais įsišaknijančiais. Stiebai cilindriški, apaugę paprastais ir liaukiniais plaukeliais ir šeriškais dygliais. Lapai trilapiai, panašūs į žemuogės, abipus žali, plaukuoti. Žiedynasskėtiška kekė iš 3-10 žiedų, išaugusi stiebo viršūnėje. Žiedai smulkūs, balti. Žydi nuo gegužės iki liepos mėnesio, vaisiai prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisiai(uogos) susideda iš 1-5(8) stambių, raudonų, rūgščių, žvilgančių kaulavaisių. Dauginasi įsišaknijančiais stiebais, šakniastiebinėmis atžalomis ir sėklomis.

Auga vidutinio drėgnumo spygliuočių ir mišriuose, gana šviesiuose miškuose, tačiau didesnių sąžalynų nesudaro. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas.

Augalas medingas. Katuogė yra gamtos barometras- prieš lietų jos lapai susisuka į tūteles. Uogas labai mėgsta tetervinai. * * * Vaistams vartojama antžeminė augalo dalis ir uogos.

Antžeminė dalis pjaunama žydėjimo metu ir džiovinama pavėsyje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje. Uogos renkamos nepernokusios ir valgomos šviežios arba išdžiovinamos.

Džiovinamos džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50°C temperatūroje. Išdžiovintos uogos laikomos sausai. Tinka vartoti dvejus metus.

Vaisiuose yra 44mg% vitamino C; iki 9mg% karotino; cukraus, organinių rūgščių, 310mg% katechinų, pektinų, mineralinių medžiagų. Lapuose yra flavonoidų, rutino, 147mg% vitamino C; rauginių ir mineralinių medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE Katuogė vartojama sergant skrandžio, peršalimo, ginekologinėmis, inkstų ligomis, hemorojumi, cukriniu diabetu, podagra. Žolės nuoviras tinka galvai plauti sergant galvos odos seborėja, jis skatina plaukų augimą.

Nuoviro pavilgai vartojami patinimams gydyti, burnai skalauti. Uogos padeda sergant mažakraujyste, sąnarių uždegimu.

Pasak dr. E.Šimkūnaitės, liaudies medicinoje katuogės sultys vartojamos sutrikus virškinimui ir sergant plaučių uždegimu.

MAISTUI

Katuogės vaisiai vartojami švieži, džiovinti ir marinuoti. Iš jų verdama uogienė, drebučiai, sirupai, kisielius, spaudžiamos sultys. Sumalti uogų kauliukai vartojami kaip prieskonis.

Vitaminingoji arbata ❖ Katuogė, kaip ir visi erškėtinių šeimos atstovai, tinka vitaminingųjų arbatų gamybai. Tam galima panaudoti džiovintas uogas bei lapus. Valgomąjį šaukštą džiovintų uogų ir tiek pat džiovintų lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir palaikyti 30min. Nukošti, įdėti medaus ir skiltelę citrinos. Gerti 7-10 dienų iš eilės 4 kartus per dieną po 1 /2 stiklinės(100ml).

Žaizdų gydymui ❖ Švariai nuplautas katuogės uogas ir vainiklapius sugrūsti į košelę. Į ją pridėti vaistinės medetkos susmulkintų žiedų miltelių. Košele tepti sutinimus, sumušimus ir žaizdeles.

Nuo epilepsijos ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų katuogės lapų ir tiek pat uogų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir į užpilą įpilti smulkiai sutrintų vaistinio valerijono šaknų, pavirti 8min, vėl nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną. Gydymo kursą tęsti 10 dienų. Po pertraukos vėl pakartoti.

Nuo nervinio dirglumo ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų katžuogės lapų ir uogų, tiek pat vaistinės melisos ir paprastosios sukatžolės žolės. Viską gerai sumaišyti. Šio mišinio 2 valgomuosius šaukštus užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną 5-6 dienas iš eilės.

Paprastasis kiškiakopūstis Oxalis acetosella Šeima:

Kiškiakopūstiniai(Oxalidaceae) Lietuviški sinonimai:

gandro rūgštynė, kiškio rūgštynė, rūgštelė, zuikio dobilėlis Daugiametis 5-12cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis ilgas, plonas, šliaužiantis, dažnai apšepęs rausvais mėsingais žvyneliais, iš jo išauga ilgakočiai lapai.

Lapkotis plonas, 2-10cm ilgio, žalsvas, rausvas arba raudonas, plaukuotas. Lapai trilapiai, apaugę retais, ilgais, baltais, prigulusiais plaukeliais; naktį arba darganotą dieną nulinksta ir susiglaudžia. Žiedai pavieniai, kaip ir lapai, išauga iš šakniastiebio. Vainiklapiai 5, balti, su violetinėmis arba rožinėmis gyslelėmis ir dažnai geltona dėme prie pamato. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisius- penkiakampė dėžutė, kuri prinokusi plyšta ir su didele jėga išsvaido sėklas. Kiekviename lizde yra 1 arba 2 mažos, rudos, išilgai briaunotos sėklos. Dauginasi sėklomis, plinta šakniastiebiais.

Auga ūksminguose spygliuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose. Ypač gausiai auga kiškiakopūstiniuose eglynuose. Mėgsta vidutinio drėgnumo derlingus dirvožemius. Paplitęs visoje Lietuvoje.

Labai dažnas. * * * Vaistams kiškiakopūstis vartojamas tiek šviežias, tiek džiovintas.

Augalo lapeliai ir žiedeliai turi daug vitamino C, taip pat vitamino K, karotino, organinių rūgščių.

LIAUDIES MEDICINOJE Anksčiau buvo naudojamas vaistams nuo skorbuto ir kaip priešnuodis, apsinuodijus arsenu.

Maistui galima vartoti tik nedideliais kiekiais, nes oksalo rūgštis ir kalio oksalatas kenkia

inkstams.

Seniau iš lapų buvo gaunama oksalo druska, vartojama dažant kartūną, šilką, vilną. Kiškiakopūsčio sultimis iš audinių ir popieriaus galima pašalinti rašalo ir rūdžių dėmes.

Nuo skorbuto ❖ Imti valgomąjį šaukštą švariai nuplauto šviežio kiškiakopūsčio, tiek pat juodojo serbento šviežių uogų ir lapų bei didžiosios dilgėlės šviežių lapų. 2 valgomuosius šaukštus šio mišinio supilti į termosą ir įpilti 2 stiklines(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti. Gerti šiltą, kartu paskalaujant burną, 4 kartus per dieną.

Vartoti 5 dienas. Paskui daryti pertrauką.

Augalas nuodingas. Dažnai ir daug šio augalo negalima vartoti, nes jame esančios oksalo druskos kenkia inkstams. Būtina pasitarti su gydytoju.

Paprastasis klevas Acer platanoides Šeima:

Kleviniai(Aceraceae) Iki 30m aukščio tankia, plačiai ovališka arba pusrutuliška laja medis. Kamienas tiesus, kartais iki 1m skersmens. Žievė tamsiai pilka ar ruda, smulkiai suaižėjusi, jaunų medelių lygi, šviesiai ruda.

Pumpurai žvilgantys, rausvai violetiniai arba tamsiai rusvi, šoniniai prigludę prie šakelių, viršūniniai dvigubai stambesni, briaunoti. Lapai priešiniai, stambūs, su smailiaviršūnėmis skiltimis, širdišku pamatu, viršutinė pusė tamsiai žalia, žvilganti, apatinė šviesiai žalia. Rudenį lapai būna labai įvairių spalvų: geltoni, oranžiniai, tamsiai raudoni. Žiedai vienanamiai arba dvinamiai, gelsvai žali, kvapūs, stačiuose, skėtiškuose žiedynuose. Žydi gegužės mėnesio pradžioje, rečiau balandžio mėnesio pabaigoje, lapams skleidžiantis. Vaisiai prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais ir netrukus krinta. Vaisius- ilgas, gelsvai rudas dvisėklis sparnavaisis. Dauginasi sėklomis ir kelmo ataugomis. Auga gana greitai. Gyvena iki 150(200) metų.

Auga lapuočių ir mišriuose miškuose kartu su ąžuolu, egle, uosiu, liepa. Grynų medynų beveik nesudaro. Mėgsta derlingus vidutinio drėgnumo priemolio bei priesmėlio dirvožemius. Labiau aptinkamas pietinėje Lietuvoje. Dažnas.

Medingas, žieduose gausu nektaro. Lapai gerina dirvožemį.

Tinkamas priešgaisrinėms juostoms sodinti. Želdiniuose auginamos dekoratyvinės klevo formos karpytais raudonais, baltai arba gelsvai margais lapais. Tinka grupėms, masyvams, žalioms sienoms, alėjoms, gatvėms bei keliams apželdinti, šlaitams tvirtinti.

Lotyniškai(acer)- smailus, aštrus. Graikiškai(akros)- smailus. Klevų lapų skiautės paprastai yra smailiaviršūnės. * * * Klevo šaknyse ir žievėje yra alantoino; šakose- kaučiuko; lapuose- gliukozės, manito, aldehidų, acto ir gintaro rūgščių, kaučiuko, įvairių karotinoidų, vitamino C, vitamino E, apie 18% rauginių medžiagų; lipidų; suloje- 2,5-4% cukraus, kaučiuko ir kitų medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE

Klevo lapų nuoviras skatina prakaito išsiskyrimą, juo skalaujama burna sergant skorbutu.

Pavilgais gydomos ilgai negyjančius žaizdos. Švieži, susmulkinti lapai naikina mikrobus.

Klevo mediena kieta, lanksti, gražios tekstūros. Iš jos gaminami baldai, parketas, fanera ir

kiti gaminiai. Fizinėmis bei mechaninėmis savybėmis pralenkia ąžuolo medieną.

Iš lapų gaunami geltoni ir juodi dažai vilnoniams kilimams dažyti. Labai vertinga klevų sula, kuri pradeda tekėti tirpstant sniegui ir teka apie mėnesį. Iš klevo

sulos gaminamas sirupas- cukraus pakaitalas, kuris valgomas su duona, vaisiais, pienu, kava ar arbata.

Sula ir jos patiekalai ypač vertingi po ligos ar išsekus organizmui.

Kanadoje klevo cukraus gamyba- didžiulė pramonės šaka. Šalyje kasmet paruošiama keliasdešimt tūkstančių tonų klevo cukraus, kuris naudojamas maisto ir farmacijos pramonėje.

Klevo cukrus ❖ Pavasarį prileista iš medžio sula kaitinama ant mažos ugnies, kol virsta tąsia saldžia mase.

Nuo avitaminozės, anemijos ❖ Valgomąjį šaukštą didžiosios dilgėlės lapų ir tiek pat paprastosios žemuogės žolės užpilti 400ml verdančio vandens. Po 30min nukošti, įdėti 2 valgomuosius šaukštus klevo sulos cukraus ir gerti po 200ml 2 kartus per dieną prieš valgį. Gerti 10-15 dienų. Po to daryti pertrauką ir vėl tęsti.

Nuo kraujo spaudimo ❖ Valgomąjį šaukštą gudobelės(bet kurios rūšies), tiek pat paprastosios sukatžolės žiedų užpilti 300ml verdančio vandens. Po 30min nukošti, įdėti 2 valgomuosius šaukštus klevo cukraus ir gerti po 100ml 3 kartus per dieną. Po 7 dienų daryti pertrauką.

Ramina centrinę nervų sistemą ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų vaistinio valerijono šaknų, tiek pat paprastosios sukatžolės žolės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti. Įdėti 2 valgomuosius šaukštus klevo cukraus. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Šlakinė kregždūnė

Vincetoxicum hirundinaria Šeima:

Klemaliniai(Asclepiadaceae) Lietuviški sinonimai:

blezdė, krekždažolė, kregždynė, prakaitė Daugiametis 30-100cm aukščio su šliaužiančiu šakniastiebiu žolinis augalas. Stiebas stačias, kylantis, nešakotas arba šakotas, kartais su vijoklinėmis viršūnėmis, plaukuotas. Lapai priešiniai, retkarčiais po 3-4 menturiuose, trumpakočiai, smailūs, lygiakraščiai, apatiniai širdiški, viršutiniai pailgai lancetiški, jų pakraščiai ir kotelis kiek plaukuoti. Žiedai lapų pažastyse. Vainikėlis gelsvai baltas. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, sėklos sunoksta rugsėjo mėnesį.

Vaisius- daugiasėklė, ilga, cilindriška dėžutė. Sėklos pailgai kiaušiniškos, pūkuotos, rudos. Dauginasi sėklomis. Šviesomėgis ir šilumamėgis. Auga sausuose miškuose, šlaituose, krūmuose, upių pakrantėse. Dirvožemiui nereiklus, bet labiausiai mėgsta sausus, vidutinio derlingumo, nerūgščius, kalkingus dirvožemius. Pietryčių Lietuvoje dažnas, šiauriniuose rajonuose nepastebėtas, kitur retas arba apyretis. * * * Vartojami šakniastiebiai ir žolė. Šakniastiebiai kasami rudenį, baigiantis vegetacijos laikotarpiui. Iškasti nuvalomi, skubiai nuplaunami ir džiovinami. Žolė pjaunama žydėjimo metu. Visa žaliava džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje.

Visose augalo dalyse yra glikozidų: vincetoksino, kuris laikomas specifišku inkstų nuodu; taip pat gleivių, dervų, eterinio aliejaus, kaučiuko, saponinų, rauginių ir mineralinių medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE Žolės ir šaknų nuovirai vartojami sergant neuroze, maliarija, taip pat vėmimui sukelti. Jis varo šlapimą ir laisvina vidurius. Šaknų milteliais barstomos ilgai negyjančios žaizdos.

Stiebuose yra pakankamai ilgas ir stiprus pluoštas, kuris gali būti panaudotas verpimui.

Anksčiau tam tikslui kregždūnė buvo auginama plantacijose. Augalas nuodingas ir gyvuliams, ypač avims.

Augalas nuodingas. Didelės dozės gali sukelti dažną šlapinimąsi, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimą, vėmimą, viduriavimą, padidina centrinės nervų sistemos dirglumą ir veikia širdį.

Todėl kregždūnės preparatų negalima vartoti nepasitarus su gydytoju.

Miškinė kriaušė Pyrus pyraster Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

grūšis Vasaržalis iki 20m aukščio plačiai piramidiška laja, dygliuotomis šakomis medis. Dygliai paprastai ilgi, lapuoti. Pumpurai kūgiški, smailūs, pliki. Lapai maži, 2-4cm ilgio, ovališki, kiaušiniški arba beveik apskriti, žvilgančia viršutine puse, su trumpai nusmailėjusiomis viršūnėmis, apatinė jų pusė- matinė. Lapai džiūdami pajuosta. Žiedai balti arba blyškiai rausvi, susitelkę skėtiškose kekėse, nors kartais būna ir pavieniai. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, gausiai ir beveik kasmet. Žiedyne pirmiausia pražysta apatiniai žiedai. Vaisiai sunoksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Vaisiai, vadinami kriaušėmis, būna žali, geltoni, gelsvi arba rausvi, nedideli, kūgiški, rutuliški, dažniausiai aitrūs, su granulėmis. Sėklos lygiu, matiniu arba blizgančiu paviršiumi, tamsiai rudos, beveik juodos. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis.

Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, dažniau mišku apaugusiuose saulėtuose šlaituose, kalvose, pakelėse, senose kaimų sodybose. Šviesomėgė, atspari sausrai ir šalčiui. Geriausiai veši kalkinguose priesmėliuose bei priemoliuose. Labiausiai išplitusi pietvakarinėje ir pietrytinėje šalies dalyse. Apyretė.

Manoma, kad miškinė kriaušė į mūsų šalį atkeliavo iš Graikijos. Ten ji buvo sukultūrinta prieš 2 tūkstančius metų. Augalas medingas. Bitės noriai lanko žydinčias kriaušes, renka nektarą ir žiedadulkes. Dekoratyvus, naudojamas selekcijoje ir kultūrinių kriaušių veislių poskiepiams. * * * Gydymui ir maistui vartojami švieži bei džiovinti vaisiai bei lapai.

Vaisiuose yra 6-13% cukraus; organinių rūgščių, pektinų, raugintų medžiagų, 11-21,6mg% vitamino C, taip pat vitaminų: B1, B2, B6, karotino, E, K, PP; folinės rūgšties, flavonoidų, glikozidų, mineralinių medžiagų: cinko, vario, mangano, geležies, nikelio, jodo ir kitų. Lapuose yra sorbito, 3,94,7% arbutino; fenolkarboninių rūgščių, bioflavonoidų.

LIAUDIES MEDICINOJE Kriaušėse esanti folinė rūgštis labai reikalinga kraujodarai. Kriaušes rekomenduojama valgyti sergant kepenų bei inkstų ligomis. Šviežius vaisius gerai pasisavina žmogaus organizmas, jos gerina virškinimą ir žarnyno peristaltiką. Džiovintų kriaušių nuoviro duodama gerti karščiuojantiems ligoniams troškuliui ir kosuliui malšinti, viduriavimui stabdyti. Kaip vidurius kietinantys vaistai dažnai vartojami antpilai, kriaušių kisieliai ar kompotai, ypač vaikams gydyti. Patariama gerti ir avižų nuovirą su džiovintomis kriaušėmis.

Vidurvasarį surinktų ir išdžiovintų kriaušės lapų nuoviras arba užpilas naikina bakterijas,

grybelius, veikia kaip kontraceptinis vaistas. Dėl to yra veiksmingas sergant šlapimo organų uždegimu.

Kriaušių sulčių duodama kaip šlapimą varančių vaistų.

MAISTUI

Vaisiai valgomi šalnų pakąsti arba sutrešę. Iš jų gaminami vaisvyniai, įvairūs kiti alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai. Iš vaisių galima virti kompotą, uogienes, marmeladą. Džiovintus vaisius sumalus ir sumaišius su kvietiniais miltais, galima kepti paplotėlius.

Vitamininga arbata ❖ 5-6 džiovintas kriaušes užpilti litru virinto vandens, palaikyti 2val, nukošti ir gerti 5-6 kartus per dieną.

Sergant kraujospūdžiu ❖ Miškinės kriaušės, erškėčio ir gudobelės vaisius užpilti litru virinto vandens, palaikyti per naktį. Ryte pavirti 7min, nukošti ir gerti 4-5 kartus per dieną. Dėl skonio galima įdėti skiltelę citrinos ir šiek tiek medaus.

Nevalgiems vaikams ❖ Į litrą vandens įdėti 5-6 kriaušes ir valgomąjį šaukštą erškėčio vaisių. Pavirti 10min ir šiltai apklojus palaikyti valandą. Įdėti šiek tiek medaus ir duoti gerti vaikams. Geriant šį nuovirą, vakare reikėtų suvalgyti po skiltelę česnako.

Saldžialapė kulkšnė Astragalus glycyphyllos Šeima:

Pupiniai(Fabaceae)

Lietuviški sinonimai:

šelenčius, varnagės, vilkažirnis Daugiametis 40-120cm aukščio augalas. Šaknis stora ir šakota. Stiebas storas, kylantis arba gulsčias, išsišakojęs, ties bambliais raudonai dėmėtas, plikas arba apaugęs retais plaukeliais. Lapai beveik bekočiai, 8-20cm ilgio, neporomis plunksniški, sudaryti iš 9-15 lapelių. Lapeliai pailgai kiaušiniški arba elipsiški, apskritai ar nežymiai įlenkta viršūne, kartais su labai mažu dygleliu; jų viršutinė pusė plika, žalia, apatinėšviesesnė, pilkai žalia, padengta vos matomais plaukeliais. Žiedai įstriži, gulsti, kartais nulinkę, 12-16mm ilgio, susitelkę daugiažiedėse, kiaušiniškose kekėse. Vainikėlis žalsvai geltonas, vėliau rudas. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, sėklos sunoksta liepos-spalio mėnesiais. Ankštis tribriaunė, iki 4cm ilgio, pjautuviškai išsilenkusi, su 14-20 sėklų ir ilgu snapeliu viršūnėje. Sėklos 2-3mm skersmens, suplotos, lygios, šiek tiek blizgančios, žalsvai gelsvos arba rusvos.

Dauginasi daugiausia sėklomis.

Auga miškuose, kirtimuose, krūmuose, šlaituose, smėlio karjeruose. Gana dažnas. * * * Vaistams vartojamos jaunos lapuotos viršūnės. Jos pjaunamos žydėjimo pradžioje ir džiovinamos pastogėje, kur nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Pjaunant reikia palikti apie 1/4 nenupjautų augalų sėkloms subrandinti. Žaliavoje yra glicirizino, asparagino, flavonų, vitamino C, saponinų, kiek alkaloidų, mikroelementų, karčiųjų, mineralinių ir kitų medžiagų.

Pavolgio gyventojai kulkšnės preparatus vartoja nervų ligoms gydyti. Ukrainiečiai- nuo reumato, šlapimo išsiskyrimui skatinti, viduriams

laisvinti, kosuliui

palengvinti, odos išbėrimams gydyti.

Karpatų

gyventojai nuovirą geria nuo inkstų akmenligės, inkstų uždegimo, reumato, kankinant kosuliui, esant kvėpavimo takų uždegimui, odos išbėrimams.

Bulgarai nuovirą geria nuo virškinamojo trakto uždegimo, padidėjus kraujospūdžiui, maitinančių moterų pieno išsiskyrimui skatinti, nuo odos išbėrimų.

Sergant hipertonija ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintos saldžialapės kulkšnės žolės sudėti į termosą ir vakare užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Rytą nusunkti ir gerti. Užpilą išgerti per dieną. Vartoti 5-6 dienas. Po to daryti pertrauką.

Atsikosėjimui palengvinti ❖ 2 valgomuosius šaukštus švariai nuplautų ir susmulkintų saldžialapės kulkšnės žiedų sumaišyti su medumi.

Pakaitinti iki 60-70°C temperatūros. Gerti 3 kartus per dieną po valgomąjį šaukštą, užsigeriant šilta aviečių arbata. Žiemą vartoti džiovintus augalo žiedus.

Prieš vartojant kulkšnės preparatus būtina pasitarti su gydytoju.

Paprastasis lazdynas Corylus avellana Šeima:

Beržiniai(Betulaceae) Lietuviški sinonimai:

lazdenis, lazdų medis, lazdų krūmas Daugiametis 2-10m aukščio vasaržalis krūmas arba medis su šviesia, rausvai pilka žieve. Jauni ūgliai liaukingai plaukuoti. Lapai stambūs, pražanginiai, atvirkščiai kiaušiniški, širdišku pamatu, smailėjančiomis viršūnėmis, dvigubai dantytais kraštais, plaukuoti; viršutinė jų pusė tamsiai žalia, apatinė šviesesnė.

Lapkočiai apaugę liaukiniais plaukeliais. Žiedai vienalyčiai. Augalas vienanamis. Piesteliniai žiedai pažiedžių pažastyse, kuokeliniai- tankiuose žiedynuose- žirginiuose. Žydi kovo-balandžio mėnesiais, prieš išsiskleidžiant lapams. Vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį. Vaisius- apvalus arba pailgas rausvai geltonas riešutas, apgaubtas gožele. Dauginasi sėklomis, kelmo ataugomis bei atlankomis.

Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, upių ir kalvų šlaituose, pamiškėse, retkarčiais kirtavietėse sudaro ištisus sąžalynus. Mėgsta derlingus, drėgnus, drenuotus, karbonatinius priemolio arba priesmėlio dirvožemius, kuriuos rudenį gausiai patręšia daugybe savo nukritusių lapų. Labai dažnas.

Sėklos išlieka daigios ne ilgiau kaip vienerius metus.

Vienas krūmas išaugina 1-3kg riešutų. Iš hektaro miško, kur trake gausu lazdynų, galima surinkti iki tonos riešutų.

Auginamas sodybose, sodų apsauginėse juostose. Mėgėjai soduose augina stambiavaisių kultūrinių veislių- hibridinių arba išvestų iš paprastojo.

Kilęs iš graikų kalbos žodžio(koris)- šalmas. Gvildas panašus į šalmą. * * * Manoma, kad lazdynus augino jau Pompėjos gyventojai. Apie šių augalų naudą rašė romėnų poetas Vergilijus.

Gydomoji žaliava- lapai, stiebų žievė ir branduoliai. Riešutai renkami subrendę, kai goželė, supanti vaisių, būna atšokusi, o kevalėliai geltonai rudi, lengvai atsiskiria nuo branduolio.

Riešutų branduoliuose yra 60-80% aliejaus; iki 16% baltymų; 3,5% cukraus; vitaminų B ir E; mineralinių medžiagų: geležies, jodo, kalcio. Savo kaloringumu pralenkia bulves, pieną, razinas, figas, duoną. Lapuose yra eterinio aliejaus, glikozido miricitrozido, palmitino rūgšties, sacharozės, vitamino C. Žievėje- eterinio aliejaus, tanidų, betulino, lignocerilinio alkoholio ir kitų medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE

Žievėje esantis eterinis aliejus ir kiti gydomieji komponentai sutraukia kraujagysles, veikia antiseptiškai ir gydo uždegimus. Lazdyno lapų ir žievės antpilais gydomos kraujagyslių ligos, skatinamas šlapimo išsiskyrimas, tinka jie ir sergant kepenų ligomis. Rekomenduojami gerti gydant

varikozinį venų išsiplėtimą, blauzdų trofines opas ir kapiliarinius kraujavimus. Žievės nuoviras vartojamas ir nuo maliarijos.

Sutrintus riešutų branduolius vartoja nuo plaučių ligų, karščiavimo ir inkstų akmenligės, o juos su medumi- nuo mažakraujystės, reumato, anemijos bei išsekimo. Riešutų branduoliai gerina krūtimi maitinančių motinų pieno liaukų funkciją- didina pieno išsiskyrimą.

Riešutų branduolių aliejumi gydoma epilepsija, įtrinama galvos oda, kad mažiau slinktų plaukai.

Žievėje esančios rauginės medžiagos gali būti panaudotos odos pramonėje. Riešutų aliejus naudojamas lakų, dažų gamyboje, parfumerijoje.

MAISTUI

Riešutų branduoliai ne tik valgomi švieži, bet ir yra vertinga maisto pramonės žaliava. Iš jų spaudžiamas aliejus, naudojamas konditerijoje, o iš išspaudų gaminama chalva. Jų dedama į šokoladą, saldainius, tortus, pyragaičius, bandeles, pudingus, drebučius.

Iš riešutų galima pasigaminti „pieną“, sutrynus juos grūstuvėje ir palikus nusistoti 10-12val.

Gydo išsiplėtusias venas ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastojo lazdyno lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, palaikyti 30min, nukošti. Gerti po 1/4 stiklinės(50ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Sergant prostatos adenoma ❖ Valgomąjį šaukštą paprastojo lazdyno lapų, tiek pat didžiosios varnalėšos susmulkintų džiovintų šaknų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną.

Riešutų aliejus ❖ Lazdyno riešutų aliejumi patariama tepti sausą ir šiurkščią odą. ❖ Juo įtrinama galvos oda, kad mažiau slinktų plaukai. ❖ Aliejumi, sumaišytu su kiaušinių baltymu, gydomi nudegimai.

Kaukė sausai ir normaliai veido odai ❖ Smulkiai sutrintus riešutus sumaišyti su pienu ar grietinėle. Tyrele tepti švarią veido odą. Po 20-25min veidą nuvalyti vata, pavilgyta šiltame vandenyje.

Nuo plaukų slinkimo ir pleiskanų ❖ 2 valgomuosius šaukštus paprastojo lazdyno lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir valandą palaikyti. Nukošti, atskiesti litru virinto vandens. Šiltu nuoviru plauti galvą kas antrą dieną 3 kartus.

Mažalapė liepa Tilia cordata Šeima:

Liepiniai(Tiliaceae)

Lietuviški sinonimai:

liepša, leipamedė Liepa- visiems gerai pažįstamas iki 30m aukščio ir iki 1,5 metro skersmens medis. Ūgliai iš pradžių retai plaukuoti, vėliau pliki ar gelsvai rudi. Pumpurai pliki.

Jaunų medelių žievė lygi, tamsiai pilka. Vėliau žievė ruduoja, o medžiui senstant- pleišėja. Lapai pražanginiai, ilgakočiai, 2-8cm ilgio ir maždaug tokio pat pločio, su nusmailėjusia viršūne ir pjūkliškais kraštais. Jų viršus žalias, apačia- pilkai melsva. Skėtiškuose ar kekiškuose nusvirusiuose arba stačiuose žiedynuose būna po 3-7 gelsvai baltus, kvepiančius žiedus. Prie kiekvieno žiedyno geltonai žalsvas, plonas pažiedlapis.

Oras pakvipo medumi- visi gerai žino, kad pražydo liepos. Žydi birželio-liepos mėnesiais, vaisiai subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisius rutuliškas, kiaušiniškas, lygus arba kiek briaunotas riešutėlis; jame- 1-2 sėklos. Dauginasi sėklomis, atžalomis, atlankomis.

Auga miškuose, paupiuose, paežerėse, mėgsta vidutinio drėgnumo, drenuotus, derlingus dirvožemius. Kaip dekoratyvinis augalas sodinamas parkuose, sodybose, miestuose; pavieniui, grupėmis, alėjose ar gyvatvorėse. Lengvai pakenčia karpymą.

Gyvena 500-600 metų. Paplitęs visoje Lietuvoje, vietomis auga ištisi liepynai. Dažnas.

Liepa- medingas medis. Iš vienos suaugusios liepos žiedų bitės per dieną suneša 5-7kg nektaro.

Liepų meduje gausu veikliųjų medžiagų, todėl jis vartojamas gydymui.

Liepa yra vienas puošniausių ir mėgstamiausių medžių. Lietuvoje auga nuo holoceno laikų ir apie jos teikiamą naudą žmonėms buvo žinoma jau gilioje senovėje. Lietuviai liepą laikė meilės deivės Mildos medžiu.

Graikiškai(tilon)- sparnelis. Vaisius turi sparnelį- pažiedlapį. * * * Vaistams skinami liepos žiedai. Jie skinami žydėjimo pradžioje, kol dar ne visai pražydę, kartu su pažiedlapiais. Džiovinami paskleisti plonu sluoksniu gerai perpučiamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje. Išdžiuvę žiedai turi būti sveiki, žalsvai geltoni, malonaus kvapo, salstelėjusio, šiek tiek sutraukiančio skonio.

Tinka vartoti dvejus metus. Žiedų negalima skinti nuo augančių mieste, prie magistralių, gamyklų arba užterštų pesticidais, švino sulfidu ar kitomis nuodingomis medžiagomis liepų medžių.

Liepos žieduose yra eterinio aliejaus, gleivių, glikozido tiliacino, saponinų, rauginių medžiagų, organinių rūgščių, cukraus, 21mg% karotino; iki 580mg% vitamino C; flavonoidų, fitoncidų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Biologiškai aktyvios liepžiedžių medžiagos teigiamai veikia organizmą sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Jos pasižymi antisepsiniu priešuždegiminiu veikimu, greitina ląstelių regeneraciją, mažina kūno temperatūrą, skatina prakaitavimą, skrandžio sulčių ir tulžies sekreciją, atpalaiduoja spazmus, ramina. Patariama arbatą gerti pagyvenusiems žmonėms, ypač padidėjus kraujo spaudimui. Liepžiedžiai padeda pasišalinti iš organizmo chloridams. Nuoviro pavilgai dedami ant spuoguotų, apdegusių vietų, hemorojaus mazgų.

Liepos žiedų mišinio su kitais augalais nuoviru skalaujama gerklė sergant angina, burnos gleivinės ir dantenų uždegimu, stomatitu, gingivitu.

LIAUDIES MEDICINOJE Liepos žiedai buvo ir bus geriausias vaistas persišaldžius: nuo gripo, įsisenėjusio kosulio.

Liepžiedžių arbata- pirmas vaistas nuo plaučių uždegimo, ūmaus ir lėtinio bronchito, inkstų ir šlapimtakių uždegimo, vidurių ir krūtinės skausmų, nemigos, nervinės įtampos, hipertonijos, tulžies pūslės ir kepenų ligų.

Išoriškai liepos žiedų arba mišinių užpilus patariama vartoti nuo reumatizmo, podagros, mastito, hemorojaus, nudegimų. Nuoviro košelė dedama ant vočių, spuogų kaip minkštinamoji priemonė. Liepžiedžių arbata plaunama veido oda pasidaro švelnesnė, mažiau raukšlėjasi, o plaukai mažiau slenka, geriau auga. Tinka vartoti bet kokio tipo odai.

Liepų

medus yra vienas vertingiausių, jis padeda persišaldžius, kosint, sergant kitais

negalavimais.

Liepos žiedų, lapų, brazdo, pumpurų, sėklų ir medienos preparatai labai plačiai vartojami kosmetikoje.

Liepos sėklos labai maistingos ir vartojamos kaip lazdyno ar graikiniai riešutai. Iš jų spaudžiamas aliejus, savo kokybe artimas alyvų aliejui, o skoniu primena migdolų aliejų. Sėklas sumalus ir sumaišius su kvietiniais miltais, kepiniai turės riešutų skonį. Liepžiedžiai įeina į balzamų ir kai kurių trauktinių sudėtį. Švieži lapai vartojami salotoms gaminti. Liepos

mediena minkšta, lengva, balta, tinka skaptuoti, tekinti. Iš jos pjaunamos lentos, daromi šaukštai, kurpaliai, statinės, kiti namų apyvokos daiktai. Liepiniai indai tinka medui laikyti. Iš liepų karnų buvo pinamos vyžos, o iš plaušų daromi rėčiai, skietai, kai kurie baldai.

Peršalus, sloguojant, sergant gripu ir angina ❖ 4 valgomuosius šaukštus susmulkintų ir džiovintų liepžiedžių užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Virti 15 min, po to palikti 20-30min nusistoti, nukošti, pripilti išgaravusį vandens kiekį. Įdėti pagal skonį medaus ir gerti po stiklinę(200ml) 2 kartus per dieną. ❖ Imti 75g liepžiedžių, 75g paprastosios avietės lapų ir 75g juoduogio šeivamedžio žiedų. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Gerti stiklinę(200ml) šilto užpilo nakčiai su medumi. ❖ Imti 100g liepžiedžių, 25g paprastojo čiobrelio žolės ir 25g vaistinės ramunėlės žiedų. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Gerti stiklinę(200ml) šilto užpilo nakčiai su medumi.

❖ Dažnai geriama liepų arbata greičiau nei vartojant antibiotikus padeda pasveikti nuo slogos.

Liepų žiedų ekstraktas raukšlėtai ir šiurkščiai odai ❖ 20g liepos žiedų užpilti 50ml virinto atšaldyto vandens ir šiltoje vietoje palaikyti 24val. Po to 60min virti.

Atšaldyti, perkošti per marlę, į nuovirą pridėti 8g medaus ir dar 30min pavirti. Tokiu ekstraktu kasdien plonu sluoksniu tepti veidą.

Gydant reumatines ligas ❖ Valgomąjį šaukštą paprastosios liepos žiedų ir tiek pat paprastojo lazdyno lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną. Gydymą tęsti 10 dienų. Po pertraukos vėl pakartoti.

Skėtinė marenikė Chimaphila umbellata Šeima:

Erikiniai(Ericaceae)

Lietuviški sinonimai:

barvinka, drugžolė, kūlpipiris, stanauninkas Daugiametis iki 15cm aukščio krūmokšnis su šviesiu, šliaužiančiu šakniastiebiu ir stačiu, sumedėjusiu, briaunotu antžeminiu stiebu. Lapai visžaliai, odiški, lygiakraščiai, tariamai menturiniai, su smailiais pjūkliškais danteliais. Viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė- šviesesnė. Žiedynas- nusvirusi skėtiška kekė, sudaryta iš 27 dubenėlio pavidalo žiedų. Vainiklapiai rausvi, platūs, gaubti. Žydi birželio-liepos mėnesiais, vaisiai sunoksta rugsėjo mėnesiais. Vaisius- rutuliška, kiek suplota pūkuota dėžutė.

Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Auga išmėtytomis grupelėmis sausuose pušynuose, rečiaumišriuose miškuose; būdingas brukniašilio pušynams. Mėgsta sausus, nederlingus dirvožemius. Pasitaiko visuose rajonuose.

Apyretis.

Graikiškai(cheimon)- žiema, (philos)- mėgstąs. Augalo lapai per žiemą žaliuoja. * * * Vaistams pjaunama antžeminė augalo dalis žydėjimo metu ir džiovinama pavėsyje.

Marenikės žolėje yra flavonoidų, rauginių ir karčiųjų medžiagų, fenolglikozido arbutino, chimafilino, galinės rūgšties, dervų, cukraus, gleivių ir kitų medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE Marenikės žolės nuoviras liaudies medicinoje ir homeopatijoje vartojamas šlapimo išsiskyrimui skatinti, po gimdymo nuo pervargimo, sergant virškinamojo trakto, inkstų ir pūslės uždegimu; taip pat akmenlige bei reumatu. Žalių lapų košelė ar sausų lapų nuoviras vartojamas kaip pavilgas egzemai, išbėrimams gydyti.

Šlapimo išsiskyrimui skatinti ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos ir džiovintos skėtinės marenikės žolės suberti į termosą ir užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Palaikyti 2-3val, perkošti ir gerti po valgomąjį šaukštą kas 2-3val.

Sergant diabetu ❖ Valgomąjį šaukštą skėtinės marenikės žolės, tiek pat juoduogio šeivamedžio žiedų užpilti 1,5 stiklinės(300ml) vandens. Pavirti 10 min ir nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Mėlynė

Vaccinium myrtillus Šeima:

Erikiniai(Ericaceae)

Lietuviški sinonimai:

mėlynuogė, nemuogė, šilojėlis, vaivoras Daugiametis 15-50cm aukščio visžalis krūmokšnis su šliaužiančiu ilgu šakniastiebiu. Šakelės ir stiebas žali, keturbriauniai. Lapai pražanginiai, trumpakočiai, elipsiški, buki, blizgantys, abipus žali, smulkiai dantytais kraštais.

Pavieniai rutuliški žiedai kabo ant trumpų kotelių. Vainikėlis išgaubtas, varpiškas, rausvai žalsvas. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisius- rutuliška, tamsiai mėlyna su apnašu uoga, turinti daug smulkių sėklų. Sultinga, saldžiarūgštė, šiek tiek suplota viršūne, malonaus kvapo uoga prinoksta liepos pradžioje ir laikosi iki rugsėjo mėnesio. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Šalčiams neatsparios- besniegėmis žiemomis nušąla šakeles, tačiau greitai atželia. Žydėjimo metu nuo šalnų nukenčia lapai.

Auga ne per daug ūksminguose, dažniausiai spygliuočių ir mišriuose miškuose. Tankių mėlynių sąžalynų gausu Pietų ir Pietryčių Lietuvoje: beržynuose, eglynuose, ypač pušynuose. Mėgsta derlingus, drėgnus ir rūgščius dirvožemius, kuriuos dar pati parūgština. Nemėgsta vietų su kalkingu podirviu. Plynuose kirtimuose skursta ir išnyksta. Paplitusi visoje respublikoje. Dažna.

Lotyniškai(bacca)- uoga, (baceinium)- uoginis krūmas. * * * Vaistams vartojamos prinokusios uogos, kurios renkamos liepos-rugpjūčio mėnesiais, ir lapai, kurie skinami gegužės-liepos mėnesiais augalui žydint. Juos galima skinti ir vartoti kartu su šakučių viršūnėlėmis. Uogos renkamos be vaiskočių, sausu oru, rasai išdžiuvus. Surinktas mėlynės uogas reikia iš karto paskleisti plonu sluoksniu: iš pradžių apdžiovinamos gerai vėdinamoje pastogėje, o baigiamos džiovinti džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60°C temperatūroje. Išdžiuvusios uogos yra susiraukšlėjusios, beveik juodos, saldžiarūgštės, spaudžiamos tarp pirštų jų netepa. Tinka vartoti dvejus metus.

Mėlynių uogose yra daug cukraus: šviežiose- 5-7%; džiovintose- iki 30%; 8% angliavandenių: gliukozės ir fruktozės; pektino, rauginių medžiagų: šviežiose- 0,17-0,34%, džiovintose- 5,5-12%; antocianų, organinių rūgščių: citrinos, obuolių, gintaro, chino, pieno; vitaminų: iki 22,7mg% vitamino C, karotino, B1, B2, iki 30mg% vitamino PP; dažančiosios medžiagos nurtilino, mineralinių medžiagų.

Mėlynės turi daugiau negu kitos uogos ir vaisiai mangano, daug geležies. Augalo lapuose yra iki 20% rauginių medžiagų; eterinio aliejaus, glikozidų: neomirtilino, erikolino, arbutino, kvercetino; mineralinių medžiagų, 250% vitamino C; organinių rūgščių bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Uogose esantis pektinas stabdo puvimą skatinančių mikroorganizmų veiklą, padeda gyti žaizdoms, veikia cholesterolio apykaitą, šalina iš organizmo toksines medžiagas. Organinės rūgštys gerina virškinimą. Lapuose esantis arbutinas turi dezinfekuojamąjį poveikį.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Mėlynių uogos ir lapai turi sutraukiančių ir priešuždegiminių medžiagų. Uogos vartojamos šviežios, šaldytos, džiovintos ir apdorotos. Jos padeda kompleksiškai gydyti ūmias ir lėtines virškinamojo trakto ligas, viduriavimą; jų tanidinės medžiagos slopina uždegimus, krešina gleivinės paviršiuje esančias baltymines medžiagas. Žarnyno paviršiuje susidariusi plėvelė apsaugo ląsteles nuo nuolatinio dirginimo, o kartu mažina žarnyno peristaltiką, uždegimus, skausmus, gerina virškinimą.

Mėlynių uogos rekomenduojamos virškinimui reguliuoti, jei nepakankama skrandžio sekrecija, nuo akmenligės, podagros, reumato, anginos, kokliušo ir pablogėjus regėjimui.

LIAUDIES MEDICINOJE Mėlynės- labiausiai žinomas vaistas nuo visų skrandžio ir žarnyno ligų, mažakraujystės, kepenų, inkstų ir šlapimo pūslės akmenligės, nuo dizenterijos.

Sergant burnos gleivinės uždegimu, esant nesveikoms dantenoms, vartojami nuovirai iš šviežių ar džiovintų uogų, šviežių uogų sulčių. Lapų arbata yra veiksminga priemonė nuo cukrinio diabeto.

Mėlynių žolės nuoviru perskalauti plaukai gražiai blizga.

MAISTUI

Mėlynių uogos vartojamos šviežios ir perdirbtos. Iš jų gaminamos sultys, kisieliai, kompotai, uogienės, džemai, kepami tortai, pyragai, apkepai.

Mažina cukraus kiekį kraujyje sergant diabetu ❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintų ir susmulkintų mėlynės lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir laikyti 2val šiltai. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Veiksmingai malšina burnos gleivinės uždegimą ❖ 6 valgomuosius šaukštus džiovintų mėlynės uogų užpilti litru šalto vandens. Palaikyti 4val, dar 5min pavirti, 15min palaukti, kol pritrauks. Daug kartų skalauti burną bei gerklę.

Stabdo viduriavimą ❖ Mėlynių uogos- puikus skrandžio ir žarnyno veiklos reguliatorius, jos tinka nuo viduriavimo bet kokio amžiaus žmonėms. Rekomenduojama per dieną suvalgyti daug džiovintų mėlynės uogų. Vaikams geriau virti mėlynių kisielių. ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų mėlynės uogų, tiek pat miltinės meškauogės lapų ir vaistinės laukės šaknų. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti šiltą po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Nuo šlapimo pūslės akmenligės ❖ Valgomąjį šaukštą mėlynių lapų užpilti 1,5 stiklinės(300 ml) vandens ir 15min virti vandens vonelėje. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Nuo hemorojaus ❖ Valgomąjį šaukštą mėlynės lapų, tiek pat paprastosios kraujažolės žolės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po valandos nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Mėlynių sultys ❖ Šviežių uogų sultimis galima susigrąžinti susilpnėjusį regėjimą. Išspausti šviežiai rinktas mėlynes, atskiesti distiliuotu steriliu vandeniu(1:1) ir lašinti į akis po 1-2 lašus keletą kartų per dieną. Pagrindinis reikalavimas- uogos turi būti ekologiškai švarios.

Šviežių uogų tyrelė ❖ Vakare virtų mėlynių uogų tyrele storu sluoksniu tepti pažeistą vietą, aprišti marle ir apvynioti; kasdien pakeisti- gydo egzemą, spuogus, dedervines ir nudegimus nuo saulės.

Sergant infekciniu viduriavimu, padidėjus kraujo krešumui mėlynės nevartotinos.

Miltinė meškauogė Arctostaphylos uva-ursi Šeima:

Erikiniai(Ericaceae)

Lietuviški sinonimai:

arkliauogė, kaulauogė, kiškiabruknė, lokžolė, meškos ausys Daugiametis žemaūgis visada žaliuojantis krūmokšnis, lapai panašūs į bruknės. Pagrindinė šaknis liemeninė, iki 1m ilgio, apyšviese žieve, su nedaugeliu šalutinių šaknų. Šakų pridėtinės šaknys 15-30cm ilgio, plonos, šakotos, tamsesne žieve. Stiebas 5-20cm ilgio, dažniausiai esantis po sąnašomis.

Jaunų šakelių ūgliai driekiasi žeme, įsišaknija trečiaisiais metais.

Lapai stori, odiški, atvirkščiai kiaušiniški, pailgi, viršūnė paprastai buka, lygiakraščiai arba dantyti, į apačią užsilenkusiais kraštais. Jų viršutinė pusė tamsiai žalia, o apatinė šviesesnė, su įdubusiomis tinkliškomis gyslomis. Žiedai maži, trumpakočiai, nusvirę, po 3-12 susitelkę kekėse ant trumpų šakelių galų, daugiausia krūmo viduryje. Jų vainikėlis rausvas, kartais baltas, išsipūtęs, su atsilenkusia rausva atbraila. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, uogos sunoksta rugpjūčiospalio mėnesiais. Vaisius- suplota rutuliška raudona arba oranžinė blizganti uoga(miltingas kaulavaisis). Vaisiuje 5 kietos sėklos.

Dauginasi sėklomis ir įsišaknijančiomis šakelėmis.

Auga sausuose, saulėtuose pušynuose, viržynuose, kirtavietėse, degimvietėse.

Miškui sutankėjus išnyksta. Šviesomėgė. Gausiai paplitusi pietryčių Lietuvoje. Kitur reta arba visai neauga.

Lapai, žiedai ir raudonos uogos primena bruknes, tik meškauogės lapų apatinė pusė tinkliškai gyslota, be tamsių liaukelių(taškelių), uogos miltingos, su keliais kietais, stambokais kauliukais. * * * Vaistinei žaliavai vartojami meškauogės lapai. Jie renkami anksti pavasarį, dar pumpurams neišsprogus, ir vasaros pabaigoje, prieš sunokstant uogoms. Džiovinami paskleisti plonu sluoksniu gerai vėdinamoje patalpoje. Storesniu sluoksniu ir be geros ventiliacijos džiūdami lapai greitai pajuosta ir sugenda. Išdžiuvusius lapus reikia nulaužyti ir nukulti, priemaišas išvalyti. Jie yra natūralios spalvos, trapūs, bekvapiai, kartoko sutraukiančio skonio. Tinkamai laikoma žaliava nepraranda vertės penkerius metus.

Lapuose yra iki 14% arbutino; iki 30% raugų; galinės, ursolo, skruzdžių, elaginės rūgščių, eterinio aliejaus, apie 200mg% vitamino C; flavonoidų, mineralinių druskų: jodo; tanidų ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Lapų nuoviru gydomi šlapimo takų ir pūslės uždegimai; jie skatina šlapimo išsiskyrimą, turi priešuždegiminių, dezinfekuojančių ir sutraukiančių savybių. Taip pat vartojami nuo inkstų ligų bei pirminėje cukrinio diabeto stadijoje.

Antiseptiškai veikia glikozidas arbutinas.

Augalo lapų dedama į vaistinius mišinius, kurie skiriami urologinėms ligoms gydyti.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE

Tai senas vaistinis augalas. Juo gydoma šlapimo pūslė, šlapimo takai ir inkstų ligos.

Meškauogės preparatais gydomi virškinimo sutrikimai; ji vartojama nuo inkstų akmenligės, sergant reumatu, podagra. Lapų nuoviro pavilgais gydomos odos ligos.

Be to, ji vartojama ir kaip raminamasis vaistas.

Meškauogę

galima auginti eroduojamuose šlaituose, kopose ir kaip dekoratyvinį augalą alpinariumuose, gėlynuose, vejose.

Sergant šlapimo pūslės uždegimu ❖ 2 valgomuosius šaukštus džiovintų ir susmulkintų miltinės meškauogės lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Lėtai virti 30min, nukošti ir palikti 10min nusistoti. Gerti po 50ml 3-4 kartus per dieną po valgio.

Sergant inkstų ligomis ❖ Imti valgomąjį šaukštą miltinės meškauogės lapų, tiek pat plačialapio gysločio lapų ir mažalapės liepos žiedų. Viską sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti.

Gerti po valgomąjį šaukštą 3-5 kartus per dieną 20min prieš valgį.

Sergant vandenlige ❖ Išspausti miltinės meškauogės uogų sultis ir gerti jas šviežias po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną 10min prieš valgį.

Nuo inkstų ir šlapimo pūslės akmenligės ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų miltinės meškauogės lapų, tiek pat paprastosios kraujažolės žolės ir juoduogio šeivamedžio žiedų. Viską sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti šiltą po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.

Ilgai ir didelėmis dozėmis meškauogės preparatų vartoti nerekomenduojama. Būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Miškinė mėta

Mentha longifolia Šeima:

Notreliniai(Lamiaceae) Daugiametis 30-100cm aukščio augalas. Šakniastiebis baltas, apie 7mm skersmens. Stiebas status, viršutinė dalis šakota. Lapai bekočiai, pailgai kiaušiniški, pailgi arba pailgai lancetiški, 3-10cm ilgio; jų kraštas stambiai dantytas arba pjūkliškas. Viršutinė lapo pusė pilkai žalia, apaugusi prigulusiais plaukeliais, apatinė- balsva, gauruota. Žiedynas stiebo ir šakų viršūnėse, tankus, cilindriškas, į viršūnę nusmailėjusios varpos pavidalo, 3-5cm ilgio. Vainikėlis rausvai violetinis. Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais, sėklos sunoksta spalio mėnesį.

Vaisius- taškuotas, rudas. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Auga upių ir ežerų dumblėtuose arba molinguose krantuose, pamiškėse, pelkių pakraščiuose. Mėgsta apydrėgnį, humusingą priemolio dirvožemį. Apyretis.

Miškinę mėtą galima auginti. Sodinama balandžio mėnesio pabaigoje dygstančiais šakniastiebių daigais. Augalas kvapus, medingas, ilgai žydi ir gausiai lankomas bičių. Ši mėtų rūšis labai polimorfinė. Augalai skiriasi ne tik plaukuotumu ir lapų įvairove(morfologiniais požymiais), bet ir eterinio aliejaus kiekiu bei sudėtimi.

Dioskorido ir kitų senųjų autorių duotas augalui vardas kilęs iš mitologinės būtybės- nimfos Mintha, kuri buvusi paversta į mėtą. * * * Vaistinei žaliavai vartojami augalo lapai su žiedais. Augalas pjaunamas žydėjimo pradžioje ir džiovinamas pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tinkamai laikoma žaliava vartotina pusantrų metų.

Mėtos lapuose yra 1,4-1,6% eterinio aliejaus, susidedančio iš 27-70 komponentų. Be to, žaliavoje yra cukraus, organinių rūgščių, saponinų, karotino, vitamino C, rauginių, mineralinių ir kitų medžiagų.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE

Nuo senų laikų vartojama kaip raminamasis, antшseptinis, prieštraukulinis, prakaitą varantis, skausmą malšinantis, spazmolizinis vaistas. Gerina virškinimą ir vartojama sergant virškinamojo trakto ligomis, kaip atsikosėjimą lengvinantis vaistas peršalus.

Išoriškai mėtos antpilas vartojamas skalavimui ir pavilgams skaudant gerklę, dantis, sergant paradontoze, esant opoms burnoje. Naudojama skrofulioze sergantiems vaikams maudyti.

MAISTUI

Mėta nuo senų laikų vartojama kaip prieskonis arba uždaras įvairiems patiekalams.

Prieskoniams vartoti reikia labai mažais kiekiais.

Miškinės mėtos žaliava aromatizuojami ir paskaninami sūriai, iš jos verdama kvapi ir skani

arbata.

Eterinis aliejus vartojamas parfumerijoje ir muilo gamybai.

Nuo vidurių pūtimo ❖ Valgomąjį šaukštą žalių ar džiovintų miškinės mėtos lapų, tiek pat vaistinio valerijono šaknų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti šiltą po 1/2 stiklinės 2 kartus per dieną.

Nervams raminti ❖ Valgomąjį šaukštą miškinės mėtos lapų, tiek pat vienapiestės gudobelės žiedų ir paprastosios sukatžolės žolės užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti ryte ir vakare po 1/2 stiklinės.

Sergant stenokardija ❖ 2 valgomuosius šaukštus džiovintų miškinės mėtos lapų užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens ir palaikyti 30min. Pavirti 5-6min ir nukošti. Gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.

Prieš vartojimą pasitarkite su gydytoju.

Vaistinė notra Stachys officinalis Šeima:

Notreliniai(Lamiaceae) Lietuviški sinonimai:

bukvyčia, karpytnikas, karpuotlapis Daugiametis 30-100cm aukščio žolinis augalas su šliaužiančiu šakniastiebiu. Stiebas stačias, išsilenkusiu pamatu, keturbriaunis, viršutinėje dalyje kartais šakotas, plaukuotas, tamsiai raudonas arba juodai rudas. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški, širdišku pagrindu, buki, stambiai karbuoti, plaukuoti; žemutiniai lapai 812cm ilgio ir 3-5cm pločio, ilgakočiai, viršutiniai- mažesni, trumpakočiai; stiebo lapų dažniausiai būna tik 2(3) poros. Žiedai tankiuose menturiuose viršūninių lapų pažastyse; žiedų menturiai palaipsniui stiebo viršūnėje suartėja ir sudaro tankų, varpos pavidalo žiedyną. Vainikėlis purpurinis arba baltas, dvilūpis. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais.

Vaisiuspailgai kiaušiniškas, tamsiai rudas, šiurkščiu paviršiumi riešutėlis.

Dauginasi sėklomis.

Auga šviesiuose mišriuose miškuose, jų aikštelėse, kirtimuose ir pamiškėse, sausose pievose.

Mėgsta derlingus, vidutinio drėgnumo kalkingus dirvožemius. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas. * * * Notra kaip vaistinis augalas buvo žinomas jau senovės egiptiečiams, romėnams ir graikams.

Vaistams vartojami notros lapai ir žolė. Žaliava renkama augalui žydint: lapai skinami su lapkočiais, o žolė pjaunama žemiau apatinės sveikų žalių lapų poros. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusi žolė yra nemalonaus kvapo, aitriai karti. Vartotina dvejus metus. Žolėje yra apie 15% rauginių medžiagų, dervų, gleivių, eterinio aliejaus, karčiųjų medžiagų, cholino, organinių rūgščių, alkaloidų, mineralinių ir kitų medžiagų.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE

Vaistinės notros preparatais gydomos kepenų ligos ir geltligė- atskirai ir mišiniuose su panašaus veikimo žolėmis. Žolės nuoviras gerina virškinimą, reguliuoja vidurius, vartojamas nuo kvėpavimo takų kataro su kosuliu.

Iš žolės gaminamas užpilas kojų prakaitavimui mažinti.

Sergant migrena ❖ Imti valgomąjį šaukštą vaistinės notros žolės, tiek pat paprastosios jonažolės ir paprastojo raudonėlio žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės ryte ir vakare.

Kai vargina rėmuo ❖ Imti valgomąjį šaukštą vaistinės notros žolės, tiek pat dirvinio asiūklio ir paprastojo kiečio žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) vandens. Pavirti 5min, nukošti ir gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.

Sergant plaučių tuberkulioze ❖ Imti valgomąjį šaukštą vaistinės notros lapų, tiek pat ankstyvojo šalpusnio ir vaistinės taukės žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 0,5l karšto pieno ir pakaitinti orkaitėje 1-2val, neužvirinti.

Gerti po 1/2 stiklinės 4 kartus per dieną su medumi.

Prieš vartojimą pasitarkite su gydytoju.

Miškinė obelis Malus sylvestris Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

abelis, obelė Miškinė obelis- iki 10-15 metrų aukščio, dažniausiai dygliuotas medis, kartais krūmas. Šaknys įsiskverbusios giliai į žemę. Senų kamienų žievė pilka, supleišėjusi, jaunesnių šakelių ruda. Ūgliai rausvai žalsvi, pliki arba apaugę pilkais plaukeliais. Lapai plačiai kiaušiniški ar elipsiški, pražanginiai, pliki arba tik apatinėje pusėje ties gyslomis kiek plaukuoti, pjūkliškais kraštais, kotuoti. Žiedai ant ilgų žiedkočių, po 4-6 susitelkę į skėtiškus žiedynus, kvapūs. Vainiklapių vidinė pusė balta, išorinė kiek rausva. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį. Vaisiai rutuliški arba apvaliai kiaušiniški, 2-3cm skersmens, gelsvai žalsvi, rūgštūs obuoliukai. Vaisiuje yra 9 lizdai, kiekviename iš jų būna po 2-3 rudas sėklas. Dauginasi sėklomis, gerai atželia iš kelmo.

Auga pavieniui arba po keletą medžių lapuočių ir mišriuose miškuose. Šviesomėgė. Atspari šalčiui bei sausrai, pakenčia pavėsį, tačiau geriausiai auga ir dera vidutinio drėgnumo derlingesniuose dirvožemiuose, ypač saulėtose vietose- pamiškėse, laukuose, laukymėse.

Iš laukinės(miškinės) obels, kryžminantis jai su kultūrinėmis rūšimis, kilusi paprastoji obelis. * * * Vaisiuose yra 7,2-12% cukraus(daugiausia fruktozės); pektinų, organinių rūgščių: obuolių, vyno, citrinos, salicilo, arabino; 30-80mg% vitamino C, taip pat vitaminų: P, karotino, B1, B2; eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, įvairių mikroelementų. Lapuose- iki 820mg% vitamino C; katechinų, flavonoidų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Miškinės obels vaisiai vartojami nuo avitaminozių, kai kurių žarnyno ligų. Juose yra medžiagų, kurios naikina mikrobus, intensyvina medžiagų apykaitą. Obuolių rūgštys gerina virškinimą, tinka sergant cukriniu diabetu, podagra, mažakraujyste; jos šalina iš organizmo sunkiuosius metalus.

Kaip dietinis maistas obuoliai rekomenduojami ligoniams, sergantiems širdies ligomis, ateroskleroze, nutukusiems. Pektininės medžiagos suriša cholesterolį ir skatina jo išsiskyrimą iš organizmo.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE Miškinės obels lapų nuoviras vartojamas kaip vitamino C šaltinis. Taip pat jį vartojo virškinimui gerinti, atsikosėjimui lengvinti, o antaninius obuolius- karpoms naikinti. Žalių obuolių skiltelės arba šviežia košelė dedama ant nudegimų, nušalimų ir ilgai negyjančių

opų.

Ligoniams, kuriems yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas ir sergantiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, rekomenduojama valgyti saldžius, o sumažėjus rūgštingumui- rūgščius obuolius.

MAISTUI Miškiniai obuoliukai valgomi švieži(ypač pakąsti šalnų) ir džiovinti. Kadangi šviežių obuolių visus metus išlaikyti negalima, iš jų gaminamas džemas, kompotai, sultys, tyrelė, uogienės, drebučiai, gira, vynas ir taip toliau.

Mediena

rausvai ruda, su tamsiu branduoliu, kieta, sunki, neskali, naudojama stalių ir tekinimo dirbiniams.

Nuo avitaminozės ❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintų ir susmulkintų miškinės obels lapų užpilti stikline(200ml) vandens, 1015min kaitinti ant mažos ugnies ir palikti 30min nusistoti. Gerti po 2-3 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną.

Gydantis nuo nutukimo ❖ Miškinės obels 7-8 obuolius užpilti 0,5l vandens ir pavirti 10min. Šiuo užpilu užpilti tokį vaistažolių mišinį: valgomąjį šaukštą pipirmėtės lapų ir tiek pat dygiosios slyvos žiedų. Po 30min nukošti ir gerti lygiomis dalimis 4 kartus per dieną prieš valgį.

Geriant šį užpilą reikia prisilaikyti dietos- nevalgyti rūkytos mėsos ir kitų sunkiai virškinamų maisto produktų, sumažinti miltinius ir saldžius patiekalus, daugiau vartoti vaisių bei sulčių.

Peršalus ❖ Gerti daug obuolių sulčių, atskiestų virintu vandeniu ir pasaldintų medumi.

Nuo kosulio ❖ Pasigaminti mišinį iš medaus ir tarkuotų svogūnų bei obuolių lygiomis dalimis. Gerti po vieną valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.

Žalių obuolių košelė ❖ Tarkuotų žalių obuolių košelė gydo opas, nudegimus ar nušalimus.

Obuolių sėklos ❖ Obuolių sėklose yra daug jodo, todėl per dieną suvalgius bent 5-6 sėkleles, gaunama visa paros jodo dozė.

Nuo vidurių užkietėjimo ❖ Prieš miegą suvalgyti valgomąjį šaukštą sėmenų, po to tiek pat obuolių uogienės ir išgerti puodelį rūgusio pieno. Rytą ir dar dvi dienas pakartoti.

Apetitui ir virškinimui gerinti ❖ 12-15 džiovintų vaisių užpilti 0,5l vandens ir palaikyti 5val. Po to užpilą nukošti. Įpilti valgomąjį šaukštą paprastojo kmyno sėklų ir tiek pat paprastosios kiaulpienės džiovintų susmulkintų šaknų. Pavirti 8min, nukošti ir gerti lygiomis dalimis 4 kartus per dieną prieš valgį. Kursą tęsti 7-8 dienas. Po pertraukos vėl pakartoti.

Paprastoji pakalnutė Convallaria majalis Šeima:

Pakalnutiniai(Convallariaceae) Lietuviški sinonimai:

angelo skambutis, gegutės abrūsėlis, konvalija, ožkabarzdis, tinkis Daugiametis iki 30cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis ilgas, nariuotas, gulsčias. Žiedstiebis stačias, tribriaunis, belapis, plikas. Pamatiniai lapai 2-3, 8-21cm ilgio ir 5-6cm pločio, ilgakočiai, elipsiški arba elipsiškai lancetiški. Lapų pamatai apkabina žiedstiebį. Balti, nusvirę, kvepiantys žiedai ant žiedstiebio sudaro vienašalę kekę. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisiusrutuliška, raudona uoga su melsvomis apvaliomis sėklomis.

Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis. Žydėti pradeda po 8 metų.

Auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose. Vietomis sudaro didelius sąžalynus. Mėgsta humusingus dirvožemius. Auga įvairių tipų augimvietėse. Paplitusi visuose respublikos rajonuose. Šiuo metu pakalnučių augimviečių smarkiai sumažėję. Apyretė. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą.

Dažnai auginama kaip dekoratyvinis augalas gėlynuose, darželiuose ir kapinėse. * * * Vaistams renkami lapai, žiedai arba žiedynai ir žolė. Žiedai ir žolė renkami žydėjimo pradžioje. Žiedynai pjaunami 3cm žemiau apatinio žiedo, žolė- apatinių lapų lygyje. Lapai skinami žydėjimo pradžioje ir per patį žydėjimą. Pakalnučių negalima rauti. Žaliava greitai džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje paskleista plonu sluoksniu arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 70°C temperatūroje.

Išdžiuvę žiedai būna šviesiai gelsvi, silpno kvapo ir kartaus skonio. Tinkamai laikoma nesugenda dvejus metus.

Visose pakalnutės dalyse yra širdį veikiančių glikozidų: žieduose- konvaliatoksino, lapuosekonvalitoksino, konvaliatoksolio ir kitų. Be to, jose yra saponinų, eterinio aliejaus, organinių rūgščių, vitamino C, mineralinių medžiagų. Žieduose yra farnezolio ir likopino.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Pakalnutės preparatais gydoma širdies nepakankamumas, neurozės, kardiosklerozė. Jie suretina širdies susitraukimo ritmą, stiprina širdies susitraukimus, skatina šlapimo išsiskyrimą, mažina skysčių kaupimąsi organizme.

Kadangi dauguma veikliųjų glikozidų suskyla skrandyje, farmacijoje preparatai gaminami ampulėmis ir leidžiami į veną. Farmacijos pramonė gamina pakalnutės spiritinę tinktūrą. Ji vartojama po 15-20 lašų 2-3 kartus per dieną nuo širdies veiklos sutrikimų, širdies neurozių, kitų širdies ligų.

Populiarūs vaistažolių mišiniai kartu su valerijonu bei sukatžole. Augalų veikliosios medžiagos ramina centrinę nervų sistemą.

LIAUDIES MEDICINOJE

Pakalnutė vartojama širdies ligoms, epilepsijai, vandenligei gydyti. Taip pat vartojama nuo nemigos, isterijos ir nervų dirglumo.

Pakalnučių žiedai vartojami parfumerijos pramonėje. Jos uogomis gali apsinuodyti vaikai!

Nuo aterosklerozės ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintos paprastosios pakalnutės žaliavos, tiek pat vienapiestės gudobelės vaisių ir pipirmėtės lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 30 min. nukošti ir gerti po 20 lašų 3 kartus per dieną.

Nuo širdies nepakankamumo ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintos paprastosios pakalnutės žolės, tiek pat paprastojo valerijono šaknų ir paprastosios sukatžolės žolės užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti po 20 lašų 3 kartus per dieną.

Augalas nuodingas. Perdozavus preparatų, gali atsirasti pykinimas, vėmimas, širdies aritmijos, galvos skausmai. Vartoti galima tik paskyrus gydytojui.

Kelminis papartis Dryopteris filix-mas Šeima:

Papartiniai(Dryopteridaceae) Lietuviški sinonimai:

skydelpapartis, patinpapartis Daugiametis iki 1m aukščio sporinis žolinis augalas. Šakniastiebis minkštas, trumpas ir storas, su gausiomis senų lapų liekanomis. Iš šakniastiebio, kaip iš kelmo, išauga daug piltuvo pavidalo išsidėsčiusių plunksniškai karpytų lapų. Lapai dukart plunksniški, beveik bekočiai, į viršūnę nusmailėję, dideli, jų ilgis maždaug 6-8 kartus viršija plotį. Apatinėje lapų pusėje sporangės susitelkusios į krūveles- sorus. Jas dengia plėviški apdangalėliai- induzijos.

Sporifikuoja birželio-rugsėjo mėnesiais.

Auga įvairių tipų miškuose, krūmynuose, pamiškėse, sausose ir apydrėgnėse vietose. Dažnai sudaro sąžalynus. Ūksminis. Šiltomis žiemomis lapai išlieka žali iki pavasario. Mėgsta derlingus, vidutinio drėgnumo dirvožemius. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas.

Kaip dekoratyvus gali būti auginamas parkuose, kapinėse ir patalpose. * * * Vaistinei žaliavai vartojami šakniastiebiai. Jie kasami rudenį arba anksti pavasarį prieš lapų išsiskleidimą. Nuvalomos žemės, pašalinamos lapų liekanos ir apmirusios augalo dalys, supjaustoma ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Išdžiuvę šakniastiebiai yra tamsiai rudi, silpno kvapo, saldoko ir sutraukiančio skonio. Žaliava vartotina metus.

Augalo žaliavoje randama florogliucino darinių: iki 3,5% filicino, iki 2,5% flavaspidinės rūgšties, albaspidino ir aspidinolio; taip pat eterinio aliejaus, flavonoidų, riebalų, rauginių, karčiųjų, mineralinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Tirštas ekstraktas medicinoje vartojamas kirmėlėms varyti. Augalo veikliosios medžiagos filiksono rūgštis ir filmaronas organizme skyla ir susidariusios medžiagos paralyžiuoja kaspinuočių raumenis. Kirmėlės žūva ir iš organizmo pasišalina su išmatomis.

LIAUDIES MEDICINOJE Senovėje gerai žinomas vaistinis augalas. Šaknų nuoviru plaunamos kraujuojančios dantenos.

Ant čiužinių, prikimštų šviežių paparčio lapų, reikėtų miegoti norint atsikratyti druskų nuosėdų sukeltų ligų- podagros, sąnarių reumato, artrito ir kitų. Gulėjimas ant tokių čiužinių mažina skausmą, ramina dirglumą. Šaknų nuoviro vonelės daromos geliant kojas, esant mėšlunginiams traukuliams.

Padeda ištinusioms kojoms ❖ Saują susmulkintų kelminio paparčio šakniastiebių užpilti 3l vandens ir virti 30min. Šiame nuovire kojas mirkyti 15min, paskui sausai nušluostyti ir pamasažuoti padus pikio tepalu.

Augalas labai nuodingas. Papartis nevartojamas sergant širdies, inkstų, kepenų ligomis, nėštumo metu. Be gydytojo nurodymų šio augalo preparatų vartoti negalima.

Šarkakojis pataisas Lycopodium clavatum Šeima:

Pataisiniai(Lycopodiaceae) Lietuviški sinonimai:

šarkažolė, vaistinis pataisas Daugiametis sporinis amžinai žaliuojantis augalas. Stiebas apvalus, iki 100-150cm ilgio, driekiasi žeme, netaisyklingai išsišakojęs į 5-15cm ilgio aukštyn kylančias, tankiai lapotas šakutes.

Lapai smailūs, yliški, 3-4mm ilgio, prigulę prie stiebo, jų viršūnėlės užsibaigia ilgais žilais šereliais.

Sporinės varputės iki 6cm ilgio, išaugusios ant gana ilgų laibų varpkočių.

Sporifikuoja birželio-rugsėjo mėnesiais, sporos subręsta lieposrugsėjo mėnesiais. Sporos smulkios, šviesiai geltonų miltelių pavidalo, trikampiškos. Dauginasi stiebais ir sporomis.

Auga sausuose miškuose, dažniausiai pušynuose, dideliais sąžalynais. Mėgsta vidutinio drėgnumo nelabai derlingus dirvožemius.

Išauga maždaug per 15-20 metų. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas.

Pataisai- dekoratyvūs augalai. Jie labai nukenčia įvairių švenčių ar iškilmių metu, kai iš jų daromos girliandos, vainikai, verbos. Dabar jie priklauso saugomų augalų grupei ir bet koks jų naikinimas uždraustas. * * * Vaistams vartojamos pataisų sporos. Sporinės varputės karpomos joms pradėjus gelsti, tai yra, nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio mėnesio.

Geriausia tai daryti anksti rytą arba po lietaus, esant drėgnam orui, nes iš sausų varpučių nuo mažiausio prisilietimo ima dulkėti sporos. Surinktos sporinės varputės paskleidžiamos plonu sluoksniu ant popieriaus ir džiovinamos šiltoje patalpoje. Išbirusios sporos persijojamos tankiu šilkiniu sieteliu ir laikomos sandariuose induose penkerius ir daugiau metų. Jos nesugeria drėgmės, jose nesiveisia mikrobai.

Pataiso šarkakojo žolėje yra alkaloidų: klavatoksino, likopodino, nikotino ir kitų. Sporose yra iki 50% nedžiūstančių riebalų, į kurių sudėtį įeina oleinas, stearinas, palmitinas ir kiti. Be to, sporose yra hidrokavos rūgšties, 3-8% glicerino; iki 5% cukraus; fitosterino, azotinių ir kitų medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE Sporomis barstomos iššutusios vietos, ypač vaikams, pragulos, pūliuojančios žaizdos, labai prakaituojančios kojos. Žole liaudies medicinoje gydomos įvairios ligos: šlapimo pūslės, inkstų, kvėpavimo takų ir kitos. Degtinės ekstraktas vartojamas, kai nelaikomas šlapimas. Tačiau augale yra stipriai veikainčių alkaloidų, todėl su juo reikia elgtis labai atsargiai.

Pataisas šarkakojis ir kiti pataisai yra gana toksiški, todėl naudojami tik kaip išoriniai vaistai. Vartoti galima tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

Europinė pipirlapė Asarum europaeum Šeima:

Kartuoliniai(Aristolochiaceae) Lietuviški sinonimai:

palazdė, pipiržolė, posnaguonas Daugiametis 5-10cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis šakotas, nariuotas, šliaužiantis po nukritusiais lapais ir samanomis. Stiebas trumpas, gulsčias, baigiasi 2 priešiniais ilgais kotais lapais.

Lapai ilgakočiai, iki 8cm pločio, inkstiški arba apskriti, lygiakraščiai, odiški, iš abiejų pusių plaukuoti, tamsiai žalia blizgančia viršutine ir šviesesne apatine puse, žiemojantys. Žiedai pavieniai, trumpais kotais, nusvirę. Apyžiedis varpiškas, jo išorinė pusė rausva, vidinėtamsiai raudona arba purpurinė. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, sėklos pradeda nokti birželio mėnesiais. Vaisius- šešializdė dėžutė. Sėklos raukšlėtos, pilkai rudos, tribriaunės. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Visos pipirlapės dalys primena pipirų kvapą. Ūksminis augalas. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse, krūmuose. Mėgsta humusingus ir kalkingus dirvožemius.

Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas.

Pipirlapė dekoratyvi, tinka pavėsingoms vietoms apželdinti. * * * Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimi ir lapai. Šakniastiebiai su šaknimis kasami augalui peržydėjus, o lapai skinami liepos-rugpjūčio mėnesiais. Žaliava džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50°C temperatūroje. Išdžiuvusi žaliava yra natūralios spalvos.

Visose pipirlapės dalyse yra 0,7-4% eterinio aliejaus, sudaryto iš azarono, azarono aldehido, metilo eugenolio, pineno bei terpenų. Be to, pipirlapėje yra kaučiuko, krakmolo, obuolių ir citrinos rūgščių, vitamino C, redukuotų cukrų, dervų, 9,6% mineralinių ir 6,6% rauginių medžiagų.

Azaronas yra nuodingas, tačiau augalams džiūstant jo kiekis labai sumažėja.

LIAUDIES MEDICINOJE Žolės nuoviru gydomos kepenų ligos, epilepsija, isterija. Džiovintos sumaltos pipirlapės šaknys uostomos sukelia vėmimą, todėl augalas vartojamas lėtiniam alkoholizmui gydyti.

Kaip išorinis vaistas naudojamas gydant nedidelius venų išsiplėtimus, egzemas, sumušimus.

Pipirlapės eterinis aliejus vartojamas parfumerijos ir maisto pramonėje. Lietuvoje anksčiau žali pipirlapės lapai buvo vartojami kaip prieskonis vietoje pipirų.

Alkoholizmui gydyti ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintų europinės pipirlapės šakniastiebių užpilti stikline(200ml) vandens ir virti 10-15min ant mažos ugnies. Po to indą su nuoviru šiltai apvynioti ir laikyti 30min. Atvėsus nuovirą perkošti.

Valgomąjį šaukštą nuoviro supilti į stiklinę su degtine ir duoti išgerti. Tokia degtinė sukelia vėmimą ir pasibjaurėjimą ja.

Gydant stipriai sumuštas vietas ❖ 2 valgomuosius šaukštus džiovintos europinės pipirlapės žolės užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir pavirti 5-6min. Nukošti, suvilgyti drobę ir dėti ant sumuštų vietų.

Augalas nuodingas. Prie vartojimą būtina pasitarti su gydytoju.

Tamsioji plautė Pulmonaria obscura Šeima:

Agurkliniai(Boraginaceae) Lietuviški sinonimai:

čiulpikas, plaučninkas Daugiametis 25-30cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, rudas, šliaužiantis. Stiebas vienas arba keli, kiek briaunotas, viršutinė dalis apaugusi plaukeliais. Pamatiniai lapai, išaugantys augalui peržydėjus, stambūs, tamsiai žali, nedėmėti arba su šviesiai žaliomis dėmėmis, plačiai kiaušiniški, smailiomis viršūnėmis, 5-10cm ilgio, 3-9cm pločio, su ilgu sparnuotu lapkočiu, abipus apaugę šiurkščiais plaukeliais. Apatiniai stiebiniai lapai siaurėjantys į platų lapkotį, viršutiniai- bekočiai. Žiedynassuktukas arba išaugus pridėtinėms šakoms skėtiška kekė.

Vainiklapis žydėjimo pradžioje rožinis, vėliau raudonai violetinis, kartais baltas. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, sėklos sunoksta liepos mėnesį. Vaisius- skeltavaisis, subyrantis į 4 riešutėlius. Dauginasi sėklomis, kurias išplatina skruzdėlės.

Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose.

Efemeroidas. Mėgsta vidutinio drėgnumo, derlingus ir humusingus dirvožemius. Gana paplitęs ir vietomis sudaro sąžalynus. Dažnas. Tai dekoratyvus ir medingas augalas.

Be tamsiosios plautės, Lietuvoje auga siauralapė plautė(Pulmonaria angustifolia) ir vaistinė plautė(Pulmonaria officinalis). Vaistiniu atžvilgiu jos vertinamos vienodai.

Lotyniškai(pulmon)- plaučiai. Augalas vartojamas plaučių ligoms gydyti. * * * Vaistams vartojama visa antžeminė dalis. Renkama prieš žiedų išsiskleidimą. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, paskleidus plonu sluoksniu, nes stori stiebai ir lapai ilgai džiūsta. Išdžiuvusi žaliava yra tamsiai žalios spalvos. Tinkamai laikoma vartotina dvejus metus.

Plautės žolėje yra 6-8% raugintų medžiagų; mineralinių medžiagų: mangano, geležies, vario, įeinančių į kraujo sudėtį; bei vanadžio, titano, sidabro, nikelio ir kitų elementų. Taip pat nemažai karotino, vitamino C, gleivių, silicio rūgšties, sakų ir kitų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Plautės preparatais gydomos įvairios kraujo ligos. Jos preparatai turi atsikosėjimą lengvinančių, minkštinančių, priešuždegiminių, šlapimą varančių, kraują stiprinančių ir žaizdas gydančių savybių.

LIAUDIES MEDICINOJE

Plautės nuovirai vartojami atsikosėjimui palengvinti, kvėpavimo takų gleivinės uždegimams gydyti. Jais gydomas hemorojus, anemija, užkimimas, kosulys.

Išoriškai lapai dedami ant sunkiai gyjančių, pūliuojančių žaizdų; kompresais gydomi furunkuliai, išbėrimai, egzemos, pūlingi spuogai.

Švieži jauni lapai ir ūgliai kartais vartojami salotoms, sriuboms gaminti.

Atsikosėjimui palengvinti ❖ 2 valgomuosius šaukštus sausos susmulkintos plautės žolės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, 2val šiltai palaikyti, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Sergant kvėpavimo takų ligomis ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintos tamsiosios plautės žolės, tiek pat paprastojo čiobrelio ir vaistinės melisos žolės užpilti 0,5l verdančio vandens ir šiltai apvyniojus palikti iki ryto. Ryte 10min pakaitinti karštoje vonelėje.

Gerti lygiomis dalimis 3-4 kartus per dieną šiltą su medumi prieš valgį.

Nuo plaučių tuberkuliozės ❖ Imti valgomąjį šaukštą tamsiosios plautės žolės, tiek pat ankstyvojo šalpusnio, paprastojo čiobrelio žolės ir miškinės sidabražolės šaknų. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 0,5l verdančio vandens ir palikti per naktį šiltai apvyniojus. Ryte pakaitinti karštoje vonelėje, nukošti ir supilti į termosą. Gerti po stiklinę(200ml) 2-3 kartus per dieną prieš valgį.

Sergant bronchitu ❖ Imti valgomąjį šaukštą tamsiosios plautės žolės, tiek pat plačialapio gysločio lapų ir trispalvės našlaitės žolės. Viską gerai sumaišyti. Šio mišinio valgomąjį šaukštą užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną šiltą su medumi. Kas antrą dieną reiktų išgerti po arbatinį šaukštelį vaistinės medetkos žiedų sulčių.

Paprastoji pušis Pinus sylvestris Šeima:

Pušiniai(Pinaceae)

Lietuviški sinonimai:

kuoja, kvaja, pušelė Tai 20-40m aukščio tiesiu liemeniu, cilindriška, rutuliška arba skėtiška laja visžalis medis. Jauni ūgliai žalsvi, vėliau ruduoja. Senų medžių žievė stora, ruda, giliai supleišėjusi. Spygliai po du, melsvai žali, 4-7cm ilgio, tiesūs ir smaili, išsilaiko 2-3 metus. Moteriškieji žiedynai rausvi, po 2-3 ilgųjų ūglių viršūnėse; vyriškieji gelsvi, susitelkę į ūglius pamatinėje dalyje. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Sėklos subręsta antraisiais metais, peržiemojusios išbyra. Sėklos 3-5mm ilgio, juosvos, šviesiai pilkos arba kanapėtos, su 15mm ilgio sparneliais. Dauginasi sėklomis.

Paprastoji pušis- labiausiai paplitęs medis Lietuvoje. Auga smėlinguose dirvožemiuose, miškuose, aukštapelkėse. Mėgsta drėgnus, gilius, purius ir humusingus smėlius. Atspari sausrai ir šalčiams.

Lietuvoje pušynai užima daugiau kaip 0,5mln hektarų miškų plotų.

Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio(pinos)- derva. * * * Vaistams vartojami pušų pumpurai. Jie renkami anksti pavasarį, dar neišsiskleidę, su ne ilgesne kaip 3mm šakelės viršūnėle. Renkami nuo medžių, ne jaunesnių kaip dešimt metų. Džiovinami lauke, pavėsyje arba vėsioje gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvę pumpurai yra tamsiai rudi, dervos kvapo ir kartaus skonio. Tinkamai laikoma žaliava savo vertės nepraranda dvejus metus.

Pumpuruose yra apie 1,5% eterinio aliejaus, kurio pagrindą sudaro pinenas ir limonenas; rauginių medžiagų, karčiosios medžiagos pinicikrino, sakų, daug fitoncidų. Spygliuose- 100-300mg% vitamino C, K, karotino; rauginių medžiagų, alkaloidų, fitoncidų, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.

Iš pušies sakų gaminamas terpentinas ir kanifolija, o iš medienos sausosios distiliacijos būdudegutas.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Pušų pumpurų preparatai dezinfekuoja, slopina uždegimus, padeda atsikosėti, tinka inhaliacijoms bei viršutiniams kvėpavimo takams dezinfekuoti. Pasižymi priešuždegiminiu ir antisepsiniu veikimu. Iš pušų sakų gaminamas terpentinas, kuris išoriškai vartojamas kaip odą dirginantis vaistas nuo reumato, raumenų uždegimo, podagros bei įvairių odos ligų.

Iš spyglių ekstrakto daromos gydomosios vonios. Jų pavilgai dedami ant ilgai negyjančių žaizdų, chroniškų egzemų, apdegusių, nušalusių vietų.

LIAUDIES MEDICINOJE

Pumpurų nuoviras geriamas nuo bronchito, reumato, vandenligės, bronchinės astmos, tulžies išsiskyrimui skatinti. Pušų nuoviro garai įkvepiami nuo kosulio. Pušų spyglių nuoviras geriamas nuo skorbuto, ypač žiemą. Kartu su kitais vaistiniais augalais: liepos žiedais, šalpusnio lapais, spanguolių uogomis- gydomos kvėpavimo organų ligos.

Pušys skleidžia fitoncidus, kurie išvalo iš oro mikrobus. Plaučių tuberkulioze sergantiems žmonėms patariama pabūti spygliuočių miškuose. Pušų skleidžiamas aromatas lengvina kvėpavimą, gerina medžiagų apykaitą. Jų ošimas ramina centrinę nervų sistemą, kelia nuotaiką.

Iš

spyglių gaminamas karotinas, vitaminai, miltų pašarai. Spyglių ekstraktas naudojamas muilo, pastos gamyboje.

Daug terpentino sunaudojama dažų, lakų, grindų vaško, batų tepalo gamybai. Pušies mediena lengva, minkšta, patvari, sakinga. Ji naudojama statybose,

pabėgiams, atramoms, aviacijos, vagonų statybos pramonėje, baldams, namų apyvokos įrankiams gaminti, malkoms. Iš balanų daromi krepšeliai, dailės dirbiniai. Iš jaunų pušaičių šaknų pinami krepšeliai.

Pušų spygliais žiemą maitinasi kurtiniai, ūgliais- briedžiai, o sėklomis- geniai ir voveraitės.

Sergant bronchitu ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios pušies pumpurų užpilti stikline(200ml) vandens ir virti ant mažos ugnies 30min. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną po valgio.

Padeda nuo kosulio ❖ Koncentruotesnis pušų pumpurų nuoviras: imti 2 valgomuosius šaukštus žaliavos ir 100ml vandens.

Kvėpuoti virinamo preparato garais.

Nuo mažakraujystės ❖ Imti valgomąjį šaukštą pušies spyglių, tiek pat džiovintų didžiosios dilgėlės žolės ir paprastojo šermukšnio uogų. Mišinį sudėti į termosą ir užpilti 0,5l verdančio vandens. Šiltai apvynioti ir palikti per naktį. Ryte 15min pakaitinti, nusunkti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4-5 kartus per dieną šiltą su medumi.

Pušies pumpurų gydomoji vonia ❖ 500g pušies pumpurų litre vandens virti 30min, paskui perkošti ir supilti į paruoštą vonią. ❖ Arba imti 500g jaunų ūglių ir 3l vandens. Gerai uždengtame inde pavirti 10min. Palaikyti keletą valandų, perkošti. Tokia vonia ne tik ramina, yra higieninė, bet ir gydo sąnarių ligas, reumatą.

❖ Arba 2 valgomuosius šaukštus spyglių suberti į litrą vandens, truputį pavirti. Vonia tinka pavargusioms kojoms.

Jei yra aukštas kraujo spaudimas ir alergija augalui, prieš vartojant pušies preparatus reikia pasitarti su gydytoju.

Paprastasis putinas Viburnum opulus Šeima:

Putininiai(Viburnaceae) Tai dekoratyvus 2-4m aukščio krūmas arba medis. Jaunos šakelės gelsvai rudos, senos- pilkos, supleišėjusia žieve. Lapai triskiaučiai, rečiau penkiaskiaučiai, stambiai dantyti, išsidėstę poromis vienas prieš kitą; po rudens šalnų parausta. Žiedynas- sudėtinė skėtinė kekė. Kraštiniai skėčio žiedai stambūs, balti, bevaisiai, o viduriniai mažesni, baltai rusvi. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisiai prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- apvali, raudona, blizganti ir sultinga kaulavaisinė uoga. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis.

Auga lapuočių miškuose, vandens telkinių pakrantėse, krūmynuose. Mėgsta drėgnus, humusingus ir dumblingus dirvožemius. Atsparus šalčiams, pakelia paunksmes, tačiau geriausiai dera gerai apšviestoje vietoje. Dažnas.

Neretai sodinamas apsauginiuose ir gyvenviečių želdiniuose, parkuose, prie sodybų, kapinėse. Augalas dekoratyvus ir medingas. * * * Vaistams vartojama putino žievė ir vaisiai. Žievė lupama anksti pavasarį nuo jaunų šakelių. Supjaustoma juostelėmis, paskleidžiama plonu sluoksniu ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 45°C temperatūroje. Išdžiuvusios žievės išorinė pusė rusvai pilka, vidinė gelsva, silpno kvapo ir kartoko skonio. Gerai laikoma žievė vaistams vartotina ketverius metus.

Vaisiai renkami visiškai subrendę, su lapkočiais, giedrą dieną. Apvytinami pavėsyje ir toliau džiovinami orkaitėje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60°C temperatūroje. Kai uogos išdžiūsta, lapkočiai pašalinami. Išdžiuvusios uogos- raukšlėtos, blizgančios, raudonos, be kvapo, rūgštaus skonio.

Putino žievėje yra 6,5% dervų; iki 2% rauginių medžiagų; organinių rūgščių: acto, skruzdžių, sviesto; eterinio aliejaus, glikozido viburnino. Vaisiuose- cukrų, daug vitamino C, karotino, organinių rūgščių, rauginių, dažinių, pektininių medžiagų, flavonoidų, mikroelementų ir kitų veikliųjų cheminių junginių.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Putino žievės nuoviras stiprina gimdos raumenų tonusą, stabdo gimdos kraujavimą, tinka nuo gausių ir skausmingų menstruacijų. Uogų antpilas vartojamas skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti, esant širdies skausmams. Jos mažina cukraus kiekį kraujyje, todėl tinka diebetikams.

Vaisiai įeina į vitamininių arbatų sudėtį, nes turi daug vitamino C. LIAUDIES MEDICINOJE

Putino žievė, žiedai ir vaisiai visų pirma vartojami ginekologinėms ligoms gydyti. Žiedų ir vaisių nuoviras, šviežių vaisių sultys geriamos sergant ateroskleroze, hipertonija, nervų pertempimu, kraujagyslių spazmais, piktybiniais augliais; jomis gydomi traukuliai, isterija, nemiga. Švieži putino

vaisiai vartojami kaip vidurių laisvinamasis vaistas, taip pat skaudant galvą.

Putino žiedų ir vaisių bei liepos žiedų antpilas geriamas nuo kosulio ir užkimimo. Nuoviru skalaujama burna sergant gleivinės uždegimu, juo gydomi išbėrimai ir diatezė.

Putino uogų dedama į vitaminingas arbatas, kurios tonizuoja organizmą, stiprina širdį, skatina šlapimo išsiskyrimą. Jos geriamos nuo skrandžio opaligės. Uogų nuoviras su medumi tinka nuo viršutinių kvėpavimo takų, kepenų ligų, plaučių uždegimo, geltos.

Praskiestomis sultimis, kaip dezinfekuojamąja priemone, plaunamos pūlinės žaizdos. Šviežiomis sultimis valoma veido oda, gydomi spuogai.

MAISTUI

Putino uogose yra daug vitaminų. Iš jų verdamas kisielius, džemai, daroma želė, spaudžiamos sultys. Gaminamas vynas, likeriai, antpilai.

Putino uogų sultys. Uogas nuskinti po pirmųjų šalnų, pašalinti vaiskočius, nuplauti. Po to

supilti į emaliuotą indą, užpilti vandens, kad apsemtų, ir kaitinti ant silpnos ugnies, kol suminkštės. Iš uogų išspausti sultis ir palikti nusistoti 2-3val, paskui skystį nupilti. Tuomet įdėti cukraus(200g 1l sulčių), pakaitinti iki virimo ir supilstyti į sterilius užsukamus stiklainius. Laikyti tamsioje ir vėsioje vieloje.

Nuo kraujavimo ❖ Valgomąjį šaukštą smulkiai supjaustytos paprastojo putino žievės užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, kaitinti 15min, paskui perkošti. Gerti po valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną.

Nuo kepenų ligų ❖ Sutrinti su cukrumi paprastojo putino uogas ir atskiesti vandeniu(vienas valgomasis šaukštas uogų ir stiklinė virinto vandens). Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.

Serant gerklės ligomis ❖ 2 valgomuosius šaukštus paprastojo putino uogų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. 2val šiltai palaikyti, perkošti ir gerti šiltą po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną su medumi.

Sergant bronchitu ❖ 3 valgomuosius šaukštus paprastojo putino uogų sutrinti, sumaišyti su 3 šaukštais medaus ir užpilti litru vandens. Pavirti 10min, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) kelis kartus per dieną šiltą.

Sergant nervų sistemos ligomis ❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintų paprastojo putino uogų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, valandą palaukti, perkošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną.

Paprastasis raugerškis Berberis vulgaris Šeima:

Raugerškiniai(Berberidaceae) Lietuviški sinonimai:

bumborastas, dygulmedis, gargždietis Daugiametis 2-3m aukščio visžalis, tankus, dygliuotas ir išsišakojęs krūmas. Šaknys cilindriškos, rudai pilkos, silpno kvapo. Ūgliai briaunoti, jauni gelsvi ar gelsvai purpuriniai, senesnirusvai pilki. Dygliai trišakiai iki 2cm ilgio. Lapai paprasti, elipsiški, atvirkščiai kiaušiniški, 2-5cm ilgio, trumpakočiai, pagrinde pleištiškai susiaurėję, smulkiai pjūkliškai dantyti. Žiedai geltoni, kvapūs, nusvirusiose kekėse. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, uogos, sunokusios rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kabo ant šakelių iki vėlyvo rudens. Vaisius- sultinga, pailga, raudona, su dviem pailgomis sėklomis rūgšti uoga. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis.

Auga sausuose šlaituose, krūmuose, pamiškėse. Mėgsta kalkingus ir laidžius dirvožemius. Atsparus šalčiams ir sausroms.

Dažnesnis Vilniaus ir Kauno apylinkėse, kitur apyretis.

Kaip dekoratyvinis krūmas auginamas soduose, sodybose ir parkuose. Kaip vaistinis ir maistinis augalas yra naudingas, bet žalingas javams kaip tarpinis rūdžių grybų šeimininkas. Augalas medingas. * * * Kaip vaistinį augalą raugerškį vartojo jau senovės babiloniečiai ir indai. Plačiau jis pradėtas vartoti viduramžiais, pastebėjus, kad gerai gydo geltą ir maliariją.

Vaistams vartojami raugerškio lapai, žievė, šaknų žievė ir uogos.

Lapai skinami pavasarį po žydėjimo, šaknys kasamos rudenį, žievė lupama pavasarį, kai būna atšokusi nuo medienos, uogos renkamos prisirpusios. Visa žaliava džiovinama pavėsyje, kiekviena augalo dalis atskirai. Vartoti tinka ne senesnė kaip trejų metų.

Visose augalo dalyse yra alkaloidų: šaknų žievėje jų yra iki 15,4%, iš jų 9,4% sudaro berberinas, o likusią dalį berbaminas, palmatinas, kalumbaminas ir kiti. Antžeminių augalo dalių žievėje yra gyvasakių, gleivių, rauginių medžiagų, pektinų, alkaloidų ir mineralinių medžiagų. Uogose yra 3,96,9% cukraus: fruktozės ir gliukozės; 2,6-6,6% organinių rūgščių: obuolių ir citrinos; 28-172mg% vitamino C, 40mg% vitamino E, karotino, vitamino P, flavonoidų, rauginių, pektininių, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų. Derėjimo metu lapuose yra vitamino E ir eterinio aliejaus.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Raugerškis kaip kraują valantis ir šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas vartojamas nuo senų senovės. Iš augalo lapų, šaknų ir žievės išskirti keli alkaloidai. Vienas iš jų- berberinas medicinos praktikoje vartojamas kaip veiksminga tulžies išsiskyrimą skatinanti priemonė nuo hepatito, cholecistito, tulžies ir inkstų akmenligės. Raugerškio preparatai skatina gimdos susitraukimą, stabdo kraujavimą, stiprina širdies darbą, ramina, mažina kraujospūdį, karštį, uždegimus.

Preparatus iš raugerškio gerai pakelia cukriniu diabetu sergantys ligoniai.

LIAUDIES MEDICINOJE Raugerškis vartojamas sergant tuberkulioze, podagra, reumatizmu, po gimdymo gimdos susitraukimui gerinti. Nuoviru gydo maliariją ir skorbutą. Taip pat žievė, šaknys, uogos gydo virškinamojo trakto ligas; tinka žmonėms, kuriems pučia vidurius, skauda pilvą ar prastas apetitas. Žievės nuoviru gydoma geltligė, kepenų ir inkstų ligos. Juo skalaujama burna sergant dantenų uždegimu. Uogos stiprina kapiliarus, padeda sergant ateroskleroze, žadina apetitą; o jų sultystroškuliui malšinti labai karščiuojant.

MAISTUI

Neprinokusios uogos nuodingos, bet prinokusios praranda nuodingąsias savybes. Raugerškio uogos vartojamos konditerijos, likerių bei degtinės pramonėje. Iš uogų spaudžiamos sultys, gaminami sirupai, uogienės, džemai, kisieliai.

Pavasarį švieži raugerškių lapai- puikios vitamininės salotos.

Natūralios raugerškio sultys. Prinokusias raugerškio uogas nuplauti, palikti, kad nuvarvėtų

vanduo, paskui išspausti. Gautas sultis supilti į emaliuotą indą ir pašildyti iki 80°C temperatūros, paskui išpilstyti į stiklainius, uždengti dangteliais, 15min sterilizuoti ir uždaryti.

Sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis ❖ Valgomąjį šaukštą paprastojo raugerškio uogų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir 15min kaitinti vandens vonelėje. Leisti 45min nusistoti ir gerti po 1/4 stiklinės(50ml) 3-4 kartus per dieną.

Šlapimo išsiskyrimui skatinti ❖ Imti valgomąjį šaukštą paprastojo raugerškio lapų ir žievės, tiek pat plaukuotojo beržo lapų, paprastojo kadagio vaisių ir paprastosios kraujažolės žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) šalto vandens. Po 8val nukošti ir įpilti stiklinę verdančio vandens. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) ryte ir vakare.

Raugerškio lapų spiritinė tinktūra ❖ Gaminama santykiu 1:5 su degtine. Kraujavimui iš gimdos stabdyti vartojama po 30-40 lašų 2-3 kartus per dieną.

Vonios, sergant egzema ar dedervine ❖ Imti valgomąjį šaukštą paprastojo raugerškio uogų, tiek pat plaukuotojo beržo pumpurų, juoduogio šeivamedžio žiedų ir trispalvės našlaitės žolės. Viską gerai sumaišyti. 3 valgomuosius šaukštus šio mišinio užpilti 1l verdančio vandens. Šiltai apkloti ir palikti 8val stovėti. Po to 15min pakaitinti. Nukošti, supilti į vonią. Vonią reikėtų ruošti 5-6 kartus kas antrą dieną.

Paprastoji rykštenė Solidago virgaurea Šeima:

Astriniai(Asteraceae) Lietuviški sinonimai:

auksarykštė, gelastas Daugiametis 15-100cm aukščio žolinis augalas. Šaknis cilindriška, horizontali, gumbuota.

Stiebas stačias, viršutinėje dalyje šakotas, plikas arba kiek plaukuotas. Apatiniai lapai kiaušiniški, kastuviški arba pailgai lancetiški, kotuoti ir dantyti, buki, susiaurėję į ilgą sparnuotą lapkotį, 5-15cm ilgio ir 2-5cm pločio; viršutiniai lancetiški arba linijiški, lygiakraščiai, beveik bekočiai. Žiedai daugiažiedžiuose graižuose, geltoni, kartais balsvi. Graižuose išoriniai žiedai liežuviški, viduriniai vamzdiški, kvapūs. Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais, sėklos subręsta rugsėjo mėnesiais.

Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais.

Auga sausuose miškuose, miško aikštelėse, saulėtuose šlaituose, krūmuose, pievose. Šviesomėgis ir šilumamėgis. Paplitęs visoje Lietuvoje.

Labai dažnas. * * * Vaistams vartojamos augalo žydinčios viršūnės. Jos renkamos žydėjimo pradžioje. Šviežia žolė silpnai kvepia, džiūstant kvapas dar labiau susilpnėja. Sausa žolė sutraukiančio skonio. Vartotina dvejus metus. Žaliavoje yra 16% rauginių medžiagų, gleivių, cukraus, flavoninio glikozido kvercitrino, saponinų, acto, salicilo, nikotino rūgščių, eterinio aliejaus, alkaloidų, karčiųjų ir mineralinių medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE

Rykštenės preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, vartojami nuo inkstų uždegimo ir akmenligės, viduriavimo, reumato, bronchinės astmos. Taip pat nuo tulžies pūslės akmenligės, viduriavimo, skorbuto.

Rykštenės arbata stiprina dantų smegenis, gerina virškinimą. Šviežiais lapais gydomos sunkiai gyjančios žaizdos.

Dažo audinius geltona ir ruda spalva. Nuodingas naminiams gyvuliams, ypač avims.

Sergant šlapimo pūslės akmenlige ❖ Imti valgomąjį šaukštą paprastosios rykštenės žolės, tiek pat paprastojo erškėčio vaisių, paprastojo kadagio vaisių, pipirmėtės lapų ir dirvinio asiūklio stiebų. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną šiltą.

Sergant kepenų ir tulžies takų ligomis ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios rykštenės, tiek pat paprastosios jonažolės žolės ir pipirmėtės lapų sumaišyti ir sutrinti į miltelius. Gerti po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną, užsigeriant morkų sultimis.

Didžioji rusmenė Digitalis grandiflora Šeima:

Bervidiniai(Scrophulariaceae) Lietuviški sinonimai:

meškos taurė, pirštukas Daugiametis 30-100cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, storas su kuokštinėmis šaknimis. Stiebas stačias, nešakotas, plaukuotas. Lapai šviesiai žali, lancetiški arba kiaušiniškai lancetiški, jų viršutinė pusė plika, apatinė apaugusi paprastais ir liaukiniais plaukeliais; apatiniai su lapkočiais, viršutiniai bekočiai, į viršų palaipsniui mažėja ir pereina į pažiedlapius. Žiedynas- trumpa, 6-25cm ilgio, reta vienašalė kekė. Vainikėlis didelis, 30-45mm ilgio, išpūstai varpiškas, liaukingai plaukuotas, blyškiai geltonas su rudu gyslų rezginiu viduje. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, sėklos sunoksta rugpjūčiorugsėjo mėnesiais. Vaisius- kiaušiniška, tankiai apaugusi plaukeliais dėžutė su labai daug mažų geltonų sėklų. Dauginasi sėklomis.

Auga šviesiuose miškuose, miškų aikštelėse, kirtimuose, pamiškėse, akmeninguose šlaituose. Mėgsta kalkingą dirvožemį.

Retas arba apyretis, dažnesnis Aukštaičių ir Pietų Lietuvos aukštumų rajonuose. Augalas dekoratyvus, saugomas įstatymo. * * * Rusmenės preparatai jau nuo XVIIIa vartojami esant širdies ir kraujo apytakos nepakankamumui.

Vaistams vartojami rusmenės lapai. Jie skinami prieš žydėjimą, sausą bei saulėtą dieną ir tuojau džiovinami plonai paskleidus, pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50-60°C temperatūroje.

Išdžiuvusi žaliava yra karti ir nemalonaus kvapo. Tinkamai laikoma vartotina vienerius metus.

Rusmenės lapuose yra širdį veikiančių glikozidų: digitoksino, acetildigitoksino ir kitų; taip pat saponinų, flavonoidų, rauginių ir kitų veikliųjų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Rusmenės preparatai pasižymi stimuliuojančiu veikimu. Tiesiogiai veikia miokardą, sustiprina jo susitraukimo jėgą, retina širdies ritmą. Preparatai padidina kraujo spaudimą ir širdies raumens tonusą, gerina medžiagų apykaitą.

Rusmenė- viena iš mediciniškai ypač aktyvių vaistažolių, iš jos gaunami svarbūs preparatai širdies ligoms gydyti.

LIAUDIES MEDICINOJE Seniau rusmenės nuoviru gydydavo dusulį, nemigą, širdies ligas. Lapų nuoviru išoriškai vilgė odos žaizdeles, išbėrimus.

Rusmenė- labai nuodingas augalas. Be gydytojo nurodymo jos vartoti negalima.

Juodasis serbentas Ribes nigrum Šeima:

Agrastiniai(Grossulariaceae) Lietuviški sinonimai:

akyna, bobuogė, žvirbliauogė Daugiametis nedygus 1-2m aukščio vasaržalis, šakotas kvepiančiais lapais krūmas. Stiebai tamsiai rudi. Lapai pražanginiai, su 3-5 skiautėmis, stambiai dantyti, nežymiai plaukuoti. Lapų apačia nusėta geltonomis liaukutėmis, kurios išskiria eterinį aliejų. Žiedai rausvai žalsvi, susitelkę po 5-10 svyrančiose, retose, plaukuotose 3-5cm ilgio kekėse. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, uogos sunoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Vaisiusrutuliška, sultinga, juoda, daugiasėklė ir kvapi uoga. Dauginasi atlankomis ir sėklomis.

Auga drėgnuose miškuose ir krūmuose, paupiuose, upių bei ežerų pakrantėse. Geriausiai auga derlingose ir neutraliose dirvose. Šaltomis ir besniegėmis žiemomis apšąla. Lietuvoje dažnas.

Plačiai auginamas soduose. Iš laukinių šios rūšies protėvių yra kilusios visos auginamos juodųjų serbentų veislės. Šiuo metu išvesta daug veislių. * * * Juodieji serbentai pradėti auginti viduramžiais. Rusijoje jie minimi XIa, Vakarų Europoje- XVIIa. Iš pradžių buvo auginami kaip vaistiniai, vėliau- kaip uoginiai augalai.

Vaistams renkamos visiškai prinokusios, be vaiskočių sveikos uogos ir lapai. Uogos skinamos giedrą dieną.

Apvytinamos atvirame lauke ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50-60°C temperatūroje. Išdžiuvusios uogos yra rūgščios, šiek tiek aitrios, specifinio kvapo. Sausos uogos laikomos medžiaginiuose maišeliuose labai sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Vaistams tinka ne senesnės kaip vienerių metų uogos. Lapai skinami sveiki birželio-liepos mėnesiais, džiovinami pavėsyje arba džiovykloje, 25-30°C temperatūroje.

Išdžiovinti jie turi išlikti žali ir kvapūs. Laikomi sausoje patalpoje.

Juodųjų serbentų uogose yra iki 16% cukraus, daugiausia fruktozės; vitaminų: C- 100-400mg%, P- 500mg%, B1 ir karotino; organinių rūgščių: citrinos, obuolių; pektinų, rauginių medžiagų, eterinio aliejaus, flavonoidų: antocianų, kvercetino ir izokvercetino; riebalų, mineralinių medžiagų: kalcio, magnio, fosforo, boro, geležies ir kitų. Lapuose apie 250mg% vitamino C; eterinio aliejaus, fitoncidų ir kitų veikliųjų junginių.

Lyginant su kitais vitaminingaisiais Lietuvos augalais, juodojo serbento ir erškėčio uogose yra daugiausia vitamino C. Serbente palyginti daug yra ir B grupės vitaminų bei provitamino A. VARTOJIMAS MEDICINOJE Juodųjų serbentų uogos vartojamos kaip šlapimą varantis vaistas, turi uždegimą slopinančių, viduriavimą stabdančių ir cukraus kiekį mažinančių savybių.

Serbento uogose esančios veikliosios medžiagos tonizuoja širdies ir kraujagyslių sistemą, reguliuoja kraujo spaudimą. Padeda sergant bronchitu, laringitu, gastritu. Serbentų preparatais gydoma avitaminozė, sąnarių uždegimai.

Juodųjų serbentų uogose yra pektininių medžiagų, kurios stiprina žarnyno peristaltiką ir slopina virškinamojo trakto uždegimą. Jos gerai šalina iš organizmo sunkiuosius metalus(šviną, gyvsidabrį, stroncį).

Vartojant juodųjų serbentų uogų ir lapų arbatą, žarnyne sumažėja puvimo procesai, normalizuojasi jo mikroflora, nes augalo eterinis aliejus turi dezinfekuojančių savybių.

Uogų dedama į vitamininių arbatų mišinius, kurie vartojami kaip polivitamininė priemonė. Jų sultys geriamos sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui.

LIAUDIES MEDICINOJE

Juodasis serbentas- gerai žinoma vaistažolė. Jo lapų nuovirai vartojami nuo odos, šlapimo pūslės ligų, inkstų akmenligės, reumato, peršalimo. Šviežios ir džiovintos uogos vartojamos prakaitavimui skatinti, šlapimui varyti.

Juodųjų serbentų uogas reikia valgyti, kai dažnai kraujuoja iš nosies; taip pat kraujuoja žaizdos ir dantenos. Žiemą ir pavasarį, kai trūksta vitaminų, naudinga gerti aviečių, bruknių ir juodųjų serbentų uogų arba lapų bei erškėčių uogų arbatą. Uogų sultimis gydomi išoriniai kvėpavimo takai. Jos ypač naudingos vaikams.

MAISTUI

Aromatingi juodųjų serbentų lapai vartojami kaip prieskonis sūdant ir raugiant kopūstus, agurkus, pomidorus. Kadangi juose yra fitoncidų, daržovės geriau laikosi.

Uogos yra rūgštokai saldaus skonio ir ypatingo aromato. Jos vartojamos šviežios ir perdirbtos.

Iš uogų gaminami kisieliai, sirupai, sultys, trauktinės, vynai, likeriai, uogienės, drebučiai, įdarai saldainiams, gaminami įvairūs konditerijos gaminiai. Uogose gerai išsilaiko askorbino rūgštis(vitaminas C), nes jose nėra fermentų, skaldančių šią rūgštį.

Juodųjų serbentų sultys Uogas nuplauti, pašalinti vaiskočius ir sumalti mėsmale. Susmulkintas uogas supilti į emeliuotą indą, įpilti 0,1 litro vandens 1kg uogų, užkaisti ant ugnies, pašildyti iki 70°C temperatūros ir palaikyti 15-20min. Paskui uogas išspausti. Gautas sultis palikti nusistoti 2-3val, nukošti, pašildyti iki virimo, išpilstyti į sterilius stiklainius, uždengti dangteliais, hermetiškai uždaryti ir ataušinti.

❖ Sumaišyti 4 valgomuosius šaukštus juodųjų serbentų sulčių, valgomąjį šaukštą medaus, 2 valgomuosius šaukštus citrinos sulčių ir gerti keletą dienų mažais gurkšneliais ryte ir vakare- šis kokteilis malšina gerklės skausmą.

Nevirta juodųjų serbentų uogienė ❖ 1 dalį sumaltų ar sutrintų uogų sumaišyti su 2 dalimis cukraus. Uogienė vartojama ryte ir vakare su arbata. Turi daug vitamino C ir P. Valgoma sergant ateroskleroze, hipertonija, širdies ir kraujagyslių ligomis.

Sergant podagra ir reumatu ❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintų susmulkintų juodojo serbento lapų užpilti 0,5 litro verdančio vandens, 4val palikti, kad pritrauktų. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4-5 kartus per dieną.

Nuo iššutimų ir nudegimų ❖ Juodojo serbento uogas nuplikyti verdančiu vandeniu ir sutrinti į košelę. Į ją įdėti valgomąjį šaukštą džiovintų smulkiai sutrintų vaistinės medetkos žiedų. Tepti košele iššutusius tarppirščius arba nudegimus ir palaikyti 2val.

Miškinė sidabražolė Potentilla erecta Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

degimo žolė, degsnys, gumbutis, senšaknė, trakžolė Daugiametis 10-40cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis beveik horizontalus, trumpas, sumedėjantis, pjūvyje rausvai rudas, 2-7cm ilgio, 1-3cm storio, su daugeliu smulkių šaknelių. Stiebai keli, kylantys arba statūs, ploni, į viršūnę šakoti, plaukuoti.

Pamatiniai lapai ilgakočiai, triskiaučiai arba penkiaskiaučiai, bekočiai, su dviem dideliais prielapiais. Žiedai vienanamiai, smulkūs, ant plonų ilgų kotelių, geltoni. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, sėklos sunoksta liepos-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- lukštavaisis. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Auga šlapiose ir drėgnose pievose, ganyklose, krūmuose, miškuose ir kirtimuose, dažniausiai lengvuose, durpiniuose dirvožemiuose. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas. * * * Vaistams vartojami šakniastiebiai. Jie kasami rudenį, kai pradeda vysti antžeminė dalis(rugsėjo-spalio mėnesiais), ir anksti pavasarį, kai tik pradeda augti(kovo-balandžio mėnesiais). Surinktas šaknis reikia gerai nuplauti šaltu vandeniu, nuvalyti smulkias šakneles, susmulkinti gabalėliais ir džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, 50-60°C temperatūroje. Išdžiuvusi žaliava yra tamsiai ruda, be kvapo, stipriai sutraukiančio skonio. Tinka vartoti ketverius metus.

Miškinės sidabražolės šakniastiebiuose yra iki 31% rauginių medžiagų, dervų, flavonoidų, fitosterolio, glikozido termentilino, eterinio aliejaus, organinių rūgščių, chinino, krakmolo, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Miškinės sidabražolės šakniastiebiuose yra daug rauginių medžiagų, kurios turi uždegimus slopinančių, kraujavimą stabdančių, dezinfekuojančių, sutraukiančių, pažeistas ląsteles gydančių savybių. Virškinamojo trakto gleivinės paviršiuje rauginės medžiagos padeda susidaryti plėvelei, kuri apsaugo gleivinę nuo dirginimo. Jos preparatais gydomi įvairūs virškinamojo trakto ir burnos ertmės uždegimai, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opos.

LIAUDIES MEDICINOJE

Nuo senų laikų miškinės sidabražolės šaknies preparatai labai populiarūs gydant viduriavimą, gimdos, žarnyno ir plaučių kraujavimus, dizenteriją, skrandžio ir žarnyno uždegimą, plaučių tuberkuliozę, kosulį, anginą. Arbatos ir nuovirai reguliuoja medžiagų apykaitą, todėl gydomas nutukimas ir cukrinis diabetas. Nuoviru gydomi vėžiniai susirgimai. Liaudyje sidabražolė dažnai vadinama gumbučiu, gumbu(gumbas- vėžys).

Išoriškai nuoviru ar užpilu skalaujama burna sergant stomatitu, gingivitu, parodontoze,

faringitu; esant burnos ertmės išopėjimams. Jos pavilgais gydomos kraujuojančios žaizdos, nudegimai, šlapiuojančios egzemos, nušalimai bei suskeldėjusios lūpos, rankos ir kojos. Pavilgai dedami ant spuoguotos, riebios, strazdanotos odos.

Miškinės sidabražolės nuoviras vartojamas kaip prieskonis žuvies konservų pramonėje. Šakniastiebių nuoviru galima nudažyti medžiagas raudonai, geltonai ir juodai.

Sergant skrandžio opalige ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintų miškinės sidabražolės šaknų užpilti stikline virinto vandens, 10min pavirti, dar 30min šiltai palaikyti, kad gerai pritrauktų. Ataušus nukošti ir gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną 30min prieš valgį. ❖ Vietoje nuoviro ar spiritinės tinktūros galima vartoti miškinės sidabražolės tepalą. Po arbatinį šaukštelį rytą nevalgius ir vakare prieš miegą.

Miškinės sidabražolės nuoviras ❖ Juo skalaujama burna, gerklė sergant angina ar uždegimais.

Sutrikus virškinimui ❖ Imti po valgomąjį šaukštą susmulkintos miškinės sidabražolės šaknų, džiovintos paprastojo kiečio žolės ir vaistinės laukės susmulkintų šaknų. Užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir palaikyti 60min. Nukošti ir gerti šiltą po pusę stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Nervams raminti ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintų miškinės sidabražolės šaknų, tiek pat vaistinio valerijono šaknų ir vienapiestės gudobelės žiedų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Palaikyti 60min. Nukošti ir gerti šiltą po pusę stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Miškinės sidabražolės tepalas Valgomąjį šaukštą susmulkintų miškinės sidabražolės šaknų ir 100g šviežio sviesto virti ant silpnos ugnies 5min, leisti pastovėti šiltai valandą ir dar šiltą nukošti į stiklainį. Kai sustings, sandariai uždaryti.

❖ Juo tepti suskirdusias rankas, kojas, lūpas, žaizdas ar kitus odos pažeidimus.

Nėščioms moterims ar sergantiems ūmiu nefritu prieš vartojant miškinės sidabražolės preparatus reikia pasitarti su gydytoju.

Miškinis skudutis Angelica sylvestris Šeima:

Salieriniai(Apiaceae)

Lietuviški sinonimai:

dzienglius Daugiametis 60-160cm aukščio žolinis augalas su stora šaknimi, kurioje pavasarį būna geltonų sulčių. Stiebas status, tuščiaviduris, kiek vagotas, plikas, viršutinė dalis šakota. Lapai stambūs, tamsiai žali, 2-3 kartus plunksniški, plačiomis, išsipūtusiomis makštimis.

Lapeliai kiaušiniški, pjūkliškai dantyti. Žiedynai iš 15-40 nevienodo ilgio briaunotų stipinų; skėčiukai gausiažiedžiai, su daugeliu skraistlapėlių. Vainiklapiai balti arba rausvi. Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais, vaisiai subręsta rugpjūčiorugsėjo mėnesiais. Vaisius- plačiai elipsiškas skeltavaisis, subrendęs suyra į dvi dalis. Dauginasi sėklomis.

Auga miškuose, krūmuose, drėgnose pievose, krantuose.

Gerai pakenčia pavėsį. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas. * * * Šaknys kasamos rudenį, nuvytus antžeminei daliai, arba pavasarį iki augalams atželiant. Nupjaunami stiebų likučiai, šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu ir džiovinamos atvirame ore arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje. Tinkamai laikoma žaliava vartotina dvejus metus.

Miškinio skudučio šakniastiebiuose ir šaknyse yra eterinio aliejaus, rauginių, karčiųjų bei mineralinių medžiagų, organinių rūgščių ir kito.

LIAUDIES MEDICINOJE

Augalo šaknų preparatai varo prakaitą, šlapimą, palengvina atsikosėjimą, vartojami nuo uždegimų, slopina rūgimo procesus, turi dezinfekcinių savybių. Šviežios miškinio skudučio sultys malšina skausmą, todėl jos vartojamos skaudant dantį ir ausį; jomis trinamos reumato pažeistos vietos. Augalo antpilas vartojamas bendroms vonioms sergant reumatizmu, podagra, radikulitu.

Atitinkamai paruošti jauni stiebai ir lapai tinka maistui. Sėklos ir šaknys namų ūkyje vartojamos kaip insekticidas.

Nuo sąnarių skausmų ❖ Valgomąjį šaukštą miškinio skudučio šaknų ir tiek pat paprastosios pušies pumpurų užpilti dviem stiklinėmis(400ml) degtinės. Laikyti 2sav tamsioje vietoje. Nukošti ir gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.

Nuo ilgai trunkančio viduriavimo ❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų susmulkintų miškinio skudučio šaknų, tiek pat paprastojo kiečio žolės ir vaistinio bijūno šaknų. Viską gerai sumaišyti. 2 valgomuosius šaukštus šio mišinio užpilti 0,5l vandens ir virti 10min.

Nukošti ir gerti po stiklinę 2-3 kartus per dieną.

Apetitui gerinti ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų susmulkintų miškinio skudučio šaknų, tiek pat paprastosios jonažolės žiedų ir trilapio pupalaiškio lapų sudėti į termosą ir užpilti dviem stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 6val nukošti.

Užpilą išgerti per 3 kartus prieš valgį.

Prieš vartojimą pasitarkite su gydytoju.

Paprastoji spanguolė Oxycoccus palustris Šeima:

Erikiniai(Ericaceae)

Lietuviški sinonimai:

spalgena, spangėlė, spangė Daugiametis šliaužiantis iki 80cm ilgio visžalis krūmokšnis. Stiebai sumedėję, ploni, rudi, keliose vietose įsišaknijantys. Lapai pražanginiai, trumpakočiai, siauri, smailūs, odiški, blizgantys, tamsiai žalia viršutine ir melsvai žalia apatine puse; rudeniop paraustantys. Ilgakočiai žiedai išaugę lapų pažastyse. Žiedas taisyklingas, keturnaris; vainikėlis rausvas. Žydi gegužės-liepos mėnesiais. Vaisiai- tamsiai raudonos saldžiarūgštės uogos, prinoksta rugsėjo mėnesį ir išsilaiko ant augalo visą žiemą iki pavasario. Dauginasi vegetatyviniu būdu ir sėklomis.

Auga aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse, užpelkėjusiuose pušynuose, pelkėtuose miškuose, ežerų liūnuose, daugiausia rūgščiuose, durpiniuose dirvožemiuose; visada sudaro didelius sąžalynus. Šviesomėgis augalas. Mėgsta drėgmę, bet augimvietė neturi mirkti po vandeniu. Paplitęs visoje Lietuvoje. Gana dažnas.

Graikiškai(oxys)- rūgštus, (coccus)- uoga. Pažodžiui būtų rūgšti pelkinė uoga. * * * Vaistams vartojamos uogos. Jos renkamos vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį, nes gerai išsilaiko po sniegu. Uogose yra benzoinės rūgšties, todėl ilgai negenda. Gerai sunokusios ir rudenį nuskintos uogos laikomos 0°C temperatūroje ir puikiausiai išsilaiko keletą mėnesių, o vandeniu užpiltuose induose gali išbūti ištisus metus, nė kiek neprarasdamos savo gerųjų savybių.

Spanguolių uogos vadinamos šiaurės citrinomis, nes jose yra daug citrinos rūgšties. Taip pat 3,9-5,3% cukraus, daugiausia fruktozės ir gliukozės; vitaminų: 11-40mg% - C, 500mg% -P, B1, B2, PP; mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, fosforo, geležies, mangano ir gana daug jodo. Spanguolių uogose esančios pektininės medžiagos sudaro netirpius junginius su sunkiaisiais metalais(švinu, gyvsidabriu, stronciu), o tai svarbu apsinuodijus ir pažeidus radiacijai.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Spanguolės turi kraują stabdančių, uždegimus malšinančių, antiskorbutinių ir kitų savybių. Jų sultys tinka ligonių troškuliui malšinti, tonizuoja organizmą, didina darbingumą, gerina apetitą ir virškinimą, padeda sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, sergant hipertonija, stimuliuoja kasos sekreciją.

Spanguolių uogos rekomenduojamos ligoniams, vartojusiems didesnį kiekį antibiotikų, žarnyno florai atstatyti.

LIAUDIES MEDICINOJE

Spanguolių uogomis gydo skydinės liaukos sutrikimus, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimą,

akmenligę, mažakraujystę, muša karštį. Spanguolių sultys su medumi geriamos sergant angina, reumatu, stipriai kosint, esant bendram silpnumui, avitaminozei.

Kai ligoniams skiriama dieta be druskos, spanguolėmis galima paskaninti maistą ir beveik pakeisti druską.

Išoriškai sultimis rekomenduojama naikinti galvos utėles ir glindas.

Seniau kaime apsinuodijus smalkėmis į ausis dėdavosi uogas, kad ištrauktų karštį.

MAISTUI

Šviežios ir perdirbtos uogos žadina apetitą ir padeda geriau pasisavinti maistą. Iš uogų spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, daroma želė, morsas, marmeladas, sirupai,

gira, kokteiliai, kisielius, gaivieji gėrimai, likeriai, trauktinės.

Spanguolių dedama į raugiamus kopūstus, agurkus ir kitus konservuojamus produktus.

Spanguolių sultys ❖ Išspausti spanguolių sulčių ir sumaišyti su medumi 1:1. Gerti po valgomąjį šaukštą 5-6 kartus per dienągydo kosulį, anginą bei peršalimą. ❖ Šviežias spanguolių sultis rekomenduojama gerti po stiklinę 3-4 kartus per dieną- apsaugo nuo inkstų akmenligės, gydo šlapimo išskyrimo organų infekcijas. ❖ Spanguolių sultimis galima gydyti pūlingas odos žaizdas. ❖ Sergant sausąja egzema arba žvyneline, dedami spanguolių sulčių kompresai.

Nuo mažakraujystės ❖ Imti po stiklinę spanguolių, burokėlių, morkų sulčių ir stiklinę medaus. Viską išmaišyti mediniu šaukštu, supilti į tamsaus stiklo indą, laikyti šaldytuve ir gerti po 2 valgomuosius šaukštus suaugusiems; po valgomąjį šaukštą vaikams 3-4 kartus per dieną. Labai padeda.

Liaudies medicinos vaistas, reguliuojantis skrandžio sulčių rūgštingumą ❖ Išdžiovintas ajero šaknis sutarkuoti, išsijoti per sietelį ir sumaišyti su cukrumi 1:1(su cukrumi geriau išsilaiko kvapiosios medžiagos ir yra skaniau), supilti į stiklainį, sandariai uždaryti ir naudoti po pusę arbatinio šaukštelio praėjus 15-20min po to, kai išgertos spanguolių sultys. Spanguolių sultis gerti po valgio po valgomąjį šaukštą. Vartojant ajero šaknies miltelius po valgio, nemalonūs pojūčiai dėl didelio skrandžio sulčių rūgštingumo greitai išnyksta.

Dietinis vitaminingas gėrimas ❖ Bulvių sultys su spanguolėmis. Gaminant šviežiai išspaustos bulvių sultys paliekamos valandai uždarame stiklainyje, kad nusistotų krakmolas, paskui atsargiai perpilamos į kitą indą. Šios bulvių sultys sumaišomos su spanguolių sultimis ir jų išspaudų nuoviru. Paskaninamos cukrumi. Gauto gėrimo po 1/4 stiklinės geriama 3 kartus per dieną.

Sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige spanguolių ir jų produktų vartoti nepatartina.

Pietinė stumbražolė Hierochloe australis Šeima:

Migliniai(Poaceae)

Lietuviški sinonimai:

daugvarpė, dvylė, želvenė Daugiametis retakeris 30-50cm aukščio su labai trumpais šakniastiebiais žolinis augalas. Stiebas plonas, liaunas. Lapai 3-4mm pločio, viršutiniai be lapkočių. Žiedynas- 4-6cm ilgio piramidiška arba vienašalė šluotelė. Varputės rusvos, sidabriškos, trižiedės.

Tarp pirštų pertraukus stumbražolės lapą, lieka balti kvapūs milteliai. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, sėklos subręsta birželio mėnesį.

Dauginasi sėklomis.

Auga retuose miškuose, kirtimuose, vandens telkinių pakrantėse.

Rytinėje ir pietinėje Lietuvoje apyretis, šiaurinėje dalyje visai neauga.

Taip pat Lietuvoje sutinkama kvapioji stumbražolė (Hierochloe odorata).

Apyretė.

Stumbražolės yra reti augalai, jų natūraliose augimvietėse rinkti negalima. Jas patartina auginti soduose, daržuose arba gėlynuose. Gyvuliai, išskyrus stumbrus, stumbražolių neėda. * * * Augalams žydint nupjaunama trečdalis kerelio. Džiovinama nuo tiesioginės saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Sausa žaliava dedama į popierinius maišelius ir laikoma sausoje vietoje. Vartotina dvejus metus.

Stumbražolių žaliavoje yra kumarinų, ferulo, melilioto rūgščių, eterinio aliejaus, mineralinių ir kitų medžiagų. Lapuose- vitamino C. LIAUDIES MEDICINOJE Stumbražolės nuoviras žadina apetitą, padeda sergant plaučių tuberkulioze.

Antžeminės dalies nuoviru galima paskaninti gėrimus, arbatą, žuvies pramonės gaminius.

Augalas turi kumarino, dėl to maloniai kvepia ir vartojamas degtinės antpilams.

Nuo apetito stokos. Sergant gastritu su sumažėjusiu rūgštingumu ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintos stumbražolės žolės, tiek pat mėlynių uogų ir juodojo serbento lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Nuo meteorizmo ❖ Imti lygiomis dalimis džiovintos stumbražolės žolės ir paprastojo kmyno vaisių. Sumalti miltelius. Jais paskaninti žuvies patiekalus, salotas. Pagerina ne tik maisto skonį, bet ir padeda nuo pilvo pūtimo, gerina virškinimą.

Perdozavus stumbražolės preparatų, pradeda skaudėti galvą, pykinti, atsiranda mieguistumas.

Paprastasis šaltekšnis Frangula alnus Šeima:

Šunobeliniai(Rhamnaceae) Lietuviški sinonimai:

kurkliai, meškauogė, skirpstas Daugiametis 3-7m aukščio krūmas arba medelis. Žievė lygi, be spyglių, beveik juoda. Vidinė žievės pusė oranžinė, savotiško kvapo. Pumpurai plaukuoti, be žvynelių. Lapai pražanginiai, pailgai elipsiški ar atvirkščiai kiaušiniški, lygiakraščiai, blizgantys, tamsiai žali su trumpais kotais. Žiedai smulkūs, penkianariai, išaugę lapų pažastyse. Vainiklapiai trumpi, žalsvai balti. Žydi gegužės-liepos mėnesiais, vaisiai prinoksta rugpjūčiorugsėjo mėnesiais ir kabo ant šakelių visą žiemą. Vaisius- rutuliškas, sultingas kaulavaisis, kuris nokdamas rausta, vėliau juoduoja.

Dauginasi sėklomis, šakninėmis atžalomis, gerai atželia iš kelmo.

Gyvena iki 60 metų.

Auga miškuose, krūmuose, raistuose, šaltiniuotose vietose, upių ir ežerų pakrantėse. Ūksminis. Aptinkamas drėgnuose, rūgščiuose, puveninguose dirvožemiuose. Medingas augalas. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas.

Lotyniškai(frangere)- laužyti. Augalo šakutės labai trapios. * * * Vaistams vartojama žievė. Ji lupama nuo jaunų stiebų ir šakų balandžio-gegužės mėnesiais, nes tuo laiku gerai atsiskiria nuo medienos, prieš lapų sprogimą. Lupama dalimis, neapnuoginant viso stiebo, nes augalas gali žūti.

Nulupta žievė tuojau džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 45°C temperatūroje. Išdžiuvusios žievės išorinis paviršius yra rusvas, vidinis- oranžinis, silpno kvapo, kartaus skonio. Tinkamai laikoma vaistams vartojama trejus metus. Šaltekšnio žievėje, lapuose ir vaisiuose yra antraglikozidų. Žievėje jų yra iki 8%, tai: frangulinas, gliukofrangulinas, franguliarozidas, chrizofano rūgštis. Taip pat joje yra 10,4% rauginių medžiagų, gleivių, dervų, organinių rūgščių: obuolių ir kitko; eterinio aliejaus, alkaloidų, cukraus, karčiųjų, dažinių ir mineralinių medžiagų.

Negalima vartoti šviežios šaltekšnio žievės, nes joje yra gausu glikozido franguliarozido, kuris dirgina skrandžio gleivinę ir sukelia vėmimą. Reikia ją palaikyti vienerius metus arba valandą virinti 100°C temperatūroje, kad suirtų glikozidas.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Šaltekšnio žievė vartojama viduriams laisvinti. Joje esančios veikliosios medžiagos normalizuoja virškinamojo trakto veiklą, ypač esant spazminiam ir atoniniam vidurių užkietėjimui.

Nuoviras pradeda veikti po 8-10val, todėl preparatą reikia išgerti prieš miegą. Jis laisvina be skausmo ir nedirgina gleivinės. Nuovirą rekomenduotina gerti žmonėms, kurie dirba sėdėdami, mažai juda.

Ilgai vartojant šaltekšnio žievės preparatus organizmas prie jų pripranta ir tada reikia daryti pertrauką.

LIAUDIES MEDICINOJE Žievės nuoviru gydomas hemorojus. Vaisiai padeda išvaryti askarides, jų sultimis gydomi odos išbėrimai, spuogai ir niežai. Šaltekšnio žievės dedama į vaistažolių mišinius, kuriais reguliuojama virškinimo organų veikla, skatinamas tulžies išskyrimas ir gydomas hemorojus.

Šaltekšnio

mediena skali, balana gelsva, branduolys raudonas. Naudojama dekoratyvinės faneros, anglies, medžioklinio parako gamybai. Tinka smulkiems dirbiniams.

Žievės nuoviru dažoma vilna ir linas.

Viduriams laisvinti ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos džiovintos paprastojo šaltekšnio žievės užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, palaikyti 20min, perkošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) prieš valgį vakare ir ryte.

Tulžies išsiskyrimui skatinti ❖ Imti valgomąjį šaukštą paprastojo šaltekšnio žievės, tiek pat paprastojo kadagio vaisių ir paprastosios takažolės žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) vandens ir pavirti 15min. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Nuo lėtinio reumato ❖ Imti valgomąjį šaukštą paprastojo šaltekšnio žievės, tiek pat plaukuotojo beržo lapų, paprastojo kadagio vaisių ir dirvinio asiūklio žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) vandens ir pavirti 10min. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną.

Nepatartina vartoti sergant tulžies ir inkstų uždegimais, nėščioms moterims. Prieš vartojimą reikia pasitarti su gydytoju.

Juodauogis šeivamedis Sambucus nigra Šeima:

Šeivamediniai(Sambucaceae) Lietuviški sinonimai:

kurkliai, meškauogė, skirpstas Daugiametis 3-10m aukščio žiemą numetantis lapus krūmas arba nedidelis medis. Šakutės pilkai žalsvos, plikos ar kiek plaukuotos, nusėtos didelėmis tamsiomis karputėmis. Senesnių šakų žievė sueižėjusi, pilkai ruda. Šerdis minkšta, puri, stora, balta. Lapai neporomis plunksniški, sudaryti iš 5-7 trumpakočių lapelių. Lapeliai kiaušiniški, ištęsti, 4-12cm ilgio ir 1,5-6cm pločio, aštriai pjūkliški, sutrinti nemaloniai kvepia. Jų viršutinė pusė tamsiai žalia, ties pagrindinėmis gyslomis apaugusi trumpais plaukeliais, apatinė- šviesesnė, plika. Žiedai susitelkę skėtiškose tankiuose žiedynuose, išsidėsčiusiuose šakučių viršūnėse. Žydi birželio-liepos mėnesiais, vaisiai sunoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais ir kabo ant šakelių, kol juos nulesa paukščiai. Žiedai žydėjimo metu statūs, vėliau nusvirę, gelsvai balti, maloniai kvepia. Vaisiaiapvalūs juodai violetiniai uogos pavidalo kaulavaisiai. Kauliukai 2, rudi, raukšlėti. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis.

Auginamas parkuose, soduose, pasitaiko sulaukėjusių, kurie auga arti sodybų, kartais miškuose. Mėgsta derlingus ir drėgnus dirvožemius, paunksnę. Šaltomis žiemomis apšąla, tačiau greitai atželia. * * * Vaistams vartojami žiedai, vaisiai ir rečiau žievė. Žiedai skinami visiškai išsiskleidę, be žiedkočių. Džiovinami pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje. Uogos renkamos tik visiškai prinokusios, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, džiovinamos džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50-60°C temperatūroje.

Išdžiuvę žiedai turi išlikti gelsvai balti, silpnai aromatiški, salstelėjantys, lipnūs. Išdžiuvę vaisiai yra pailgai apvalūs, raukšlėti, tamsiai raudonu minkštimu, kvapūs, rūgščiasaldžiai, lipnūs. Žievė lupama pavasarį, balandžio-gegužės mėnesiais, nes tuomet lengviausiai atsiskiria nuo medienos. Šeivamedžio žieduose yra glikozido sambunigrino, eterinio aliejaus, organinių rūgščių: valerijono, kavos, acto, obuolių; gleivių, rauginių medžiagų, 82mg% vitamino C, apie 9% mineralinių medžiagų: geležies, vario, kalcio; flavonoidų, antocianų. Vaisiuose yra 5,3% cukraus: fruktozės ir gliukozės; organinių rūgščių, iki 49mg% vitamino C, karotino, rauginių ir azotinių medžiagų. Lapuoseeterinio aliejaus, glikozido sambunigrino, aldehidų. Žievėje- valerijono rūgšties, rauginių, dažinių ir kitų medžiagų.

Visos šeivamedžio dalys turi daug ir labai įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, todėl tinka gydyti daugeliui ligų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Juoduogio šeivamedžio žiedai ir vaisiai pasižymi sutraukiančiomis, šlapimą ir prakaitą varančiomis bei dezinfekuojančiomis savybėmis. Be to, slopina uždegimus ir mažina temperatūrą persišaldžius, sergant gripu ar angina. Žiedų preparatai rekomenduojami nuo kai kurių funkcinių

inkstų ir kepenų sutrikimų, kurie sukelia pabrinkimus, taip pat kompresams ant nudegimų, egzemų, furunkulų, žaizdų, vonelėms sergant neuralgija, hemorojumi. Šeivamedžio uogų nuoviras taip pat slopina uždegimus, varo prakaitą; vartojamas kaip vidurius laisvinanti priemonė. Žievės nuoviras varo šlapimą. Šiuo metu visame pasaulyje juoduogio šeivamedžio preparatai vartojami inhaliacijoms sergant angina, gripu, bronchitu, bronchine astma, ūmiomis kvėpavimo takų ligomis, nuo kosulio.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE

Šeivamedis labai senas vaistinis augalas. Jo susmulkintus lapus apvirdavo meduje ir duodavo susirgus inkstų ir šlapimo pūslės uždegimais bei chroniškai užkietėjus viduriams. Piene apvirtus lapus dėdavo ant nudegimų, furunkulų, iššutimų. Žiedų nuoviru gydė peršalimus, kosulį, kokliušą, pabrinkimus, podagrą, reumatizmą, skalavo burną ir gerklę, karštus kompresus dėjo ant sąnarių. Žievės nuoviru girdydavo nuo vendenligės, pabrinkimų, cukrinio diabeto, kai reikėdavo išprakaituoti arba atlaisvinti vidurius. Šviežias uogas valgydavo nuo vidurių užkietėjimo ir skausmų žarnyne. Džiovintų šeivamedžio uogų nuoviro duodavo gerti sergant geltlige, kai reikėdavo skatinti tulžies ir šlapimo, prakaito išsiskyrimą. Šeivamedžio žiedų nuoviras kartu su kitomis vaistažolėmis vartojamas kosmetikoje veido poroms sutraukti, jautriai ir sudirgintai odai dezinfekuoti.

Žali vaisiai nevalgomi, tačiau iš jų galima virti uogienę, drebučius, pudingus, kisielių, gaminti vyną. Žiedų dedama į vyno misą, kad vynas įgytų muskuso kvapą, be to, žiedai naudojami likerių

gamyboje.

Šeivamedžio žievės nuoviras audinį nudažo geltonai arba rudai, o vaisiai tamsiai mėlynai. Šerdis plačiai naudojama laboratorijose ruošiant preparatus mikroskopuoti(mikroskopams). Augalas savo specifiniu kvapu atbaido vabzdžius, graužikus, žvėris, todėl jį reikia sodinti

prie svirnų, grūdų sandėlių, šiukšlių dėžių, soduose su juodaisiais serbentais- tada serbentų nepuola erkutės.

Nuo inkstų ligų ❖ Imti valgomąjį šaukštą juoduogio šeivamedžio žiedų, tiek pat paprastojo raudonėlio žolės, plaukuotojo beržo pumpurų ir paprastojo varpučio šakniastiebių. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) vandens ir palaikyti 20min. Nukošti, gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną prieš valgį.

Sergant reumatu ❖ Juoduogio šeivamedžio žiedus susmulkinti į miltelius. Imti valgomąjį šaukštą mažalapės liepos ir tiek pat paprastosios jonažolės žiedų. Užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 20min nukošti. Gerti po arbatinį šaukštelį džiovintų šeivamedžio žiedų miltelių užsigeriant puse stiklinės(100ml) užpilo. Gerti 3 kartus per dieną.

Prakaitavimui skatinti ❖ Imti valgomąjį šaukštą juoduogio šeivamedžio žiedų, tiek pat pelkinės vingiorykštės ir paprastojo čiobrelio žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens.

Po 20min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną su medumi.

Stiprina organizmo imuninę sistemą Gerai prinokusių ir išvirtų juoduogio šeivamedžio uogų arbata ir tyrė.

❖ Arbata. 2 valgomuosius šaukštus šviežių arba džiovintų uogų iš vakaro užpilti ketvirčiu(250ml) litro šalto vandens, rytą trumpai pavirti, atvėsinti ir gerti mažais gurkšneliais. ❖ Tyrė. Prinokusios uogos išverdamos nedideliame kiekyje vandens, truputį paliekamos ant viryklės, paskui pertrinamos per smulkų sietelį, kad neliktų sėklelių. Vartoti po 2 valgomuosius šaukštus valgant.

Paprastasis šermukšnis Sorbus aucuparia Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

šermukšnė, šermukšlis Paprastasis šermukšnis- 4-20m aukščio medis arba krūmas. Sakų ir liemens žievė lygi, pilka.

Pumpurai tamsiai violetiniai, su pilkais plaukeliais, nelipnūs. Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški.

Lapeliai trumpakočiai, pailgai lancetiški, pjūkliškais kraštais; jų viršutinė pusė tamsiai žalia, plika, apatinė- apaugusi pilkais plaukeliais. Žiedai dvilyčiai, sukrauti skėtiškose šluotelėse, išsidėstę šakučių viršūnėse ir nemaloniai kvepia. Vainiklapiai balti, rečiau rožiniai. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai sunoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais ir ilgai kabo ant šakelių. Vaisiai- rutuliškos, ryškiai raudonos arba oranžinės, sultingos, karčiai saldaus skonio uogos.

Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis.

Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, trake, kirtimuose, retmėse, pamiškėse ir krūmuose.

Nereiklus dirvožemiui, bet geriausiai klesti vidutinio drėgnumo priesmėliuose ir priemoliuose.

Lietuvoje dažnas.

Kaip dekoratyvinis augalas auginamas parkuose, sodybose, pakelėse. Šviesomėgis. Atsparus šalčiams. Gausiai dera- suaugęs medis duoda iki 60kg vaisių. Medingas. Auga greitai. Gyvena iki 100(200) metų.

Lotyniškas rūšies pavadinimas(aucuparia) reiškia- vilioti paukščius. Taip šermukšnis vadinamas todėl, kad gražiomis jo uogomis paukščių gaudytojai viliodavo paukščius. * * * Dar senovės Graikijoje žinotos šermukšnių dezinfekuojančios ir gydomosios savybės.

Vaistams vartojami laukinių ir kultūrinių šermukšnių vaisiai arba kartais žiedai. Vaisiai skinami visiškai prinokę rugsėjo-spalio mėnesiais, be vaiskočių. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 60-80°C temperatūroje. Paskleidus plonu sluoksniu galima džiovinti ir lauke, pavėsyje. Išdžiuvę vaisiai yra raukšlėti, natūralios spalvos, silpno kvapo, karčiai rūgštūs. Suspausti tarp pirštų neturi jų tepti.

Tinka vartoti dvejus metus. Žiedai renkami augalų žydėjimo metu ir džiovinami pavėsyje. Šermukšnio vaisiuose yra 25mg% vitamino C, iki 300mg% vitamino P, 10-80mg% karotino; organinių rūgščių: obuolių, citrinos, vyno, gintaro, sorbino; cukraus: fruktozės, gliukozės; eterinio aliejaus, pektinų, glikozidų, mikroelementų, rauginių, mineralinių ir kitų medžiagų. Šermukšnių vaisiuose vitamino C yra kelis kartus daugiau negu obuoliuose bei citrinose.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Šermukšnių vaisiai- tai polivitaminų šaltinis. Jie pasižymi sutraukiamosiomis ir tulžį bei šlapimą varančiomis ypatybėmis. Vaisiai vartojami sergant avitaminoze, slopina rūgimo procesus bei dujų susidarymą žarnyne. Tinka sergant mažakraujyste, kepenų ir inkstų, virškinamojo trakto ligomis,

hemorojumi, cukriniu diabetu, lėtina aterosklerozę, mažina kraujo spaudimą, gerina medžiagų apykaitą.

Farmacijos pramonė gamina vitamininius mišinius, į kurių sudėtį dedama džiovintų šermukšnių vaisių.

LIAUDIES MEDICINOJE

Šermukšnių vaisių nuovirą vartojo kraujavimui stabdyti, prakaitavimui skatinti, viduriams laisvinti, plaučių ligoms ir reumatui gydyti. Šviežių vaisių sultis tinka gerti esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui. Uogas galima kramtyti(po to išspjauti) sergant parodontoze.

MAISTUI

Po pirmųjų šalnų pagerėja šermukšnių uogų skonis. Iš jų gaminamos uogienės, marmeladas, sirupas, želė, įvairūs desertiniai patiekalai. Daromas vynas, trauktinės, likeriai, nealkoholiniai gėrimai.

Šermukšnių lapai turi fitoncidinių savybių. Naudojami nuo kenkėjų. Mediena kieta, tvirta, tinka tekinimo darbams bei smulkiems dirbiniams. Žiemą šermukšnių vaisiai- puikus maistas miško paukščiams ir žvėreliams.

Nuo avitaminozės ir mažakraujystės ❖ 2 valgomuosius šaukštus džiovintų paprastojo šermukšnio uogų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, 20min palaikyti, perkošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį su medumi.

Peršalus arba sloguojant ❖ Imti 50g džiovintų paprastojo šermukšnio uogų, 30g mažalapės liepos žiedų, 20g paprastosios avietės lapų ir viską sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, palaikyti 40min, perkošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Nuo opų ir vėžinių susirgimų ❖ Išspausti šermukšnio uogas. Sutrinti į miltelius lygiomis dalimis paprastosios kraujažolės žolės ir miškinės sidabražolės šaknų. Po arbatinį šaukštelį miltelių gerti 3 kartus per dieną, užsigeriant 1/2 stiklinės šermukšnio sulčių.

Gydymą tęsti 2 savaites. Po pertraukos pakartoti.

Nuo šlapinimosi lovoje ❖ Sukramtyti kelias džiovintas šermukšnio uogas užsigeriant mėlynių sultimis. Neturint mėlynių sulčių, galima šaukštelį mėlynių uogienės atskiesti virintu vandeniu ir įdėti truputį medaus. Vartoti 3 kartus per dieną.

Užkietėjus viduriams ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų paprastojo šermukšnio uogų ir tiek pat vaistinės svilarožės šaknų užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui ❖ Šviežių uogų sulčių geriama po arbatinį šaukštelį 30min prieš valgį. Šermukšnių vaisių vartoti nepatartina sergant opalige, viduriuojant, jei yra padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Būtina pasitarti su gydytoju.

Smėlyninis šlamutis Helichrysum arenarium Šeima:

Astriniai(Asteraceae) Lietuviški sinonimai:

gajukas, kačpėdėlis, pilkažolė, sausukė, šilkinėlis, šlamukas Daugiametis 10-30cm aukščio žolinis augalas, visas padengtas sidabriniu pūkeliu. Šakniastiebis storas, tamsiai rudas, sumedėjęs; šaknys plonos ir gausios. Stiebas vienas arba keli, lapuotas, nešakotas, apaugęs baltais pūkeliais. Lapai pražanginiai, lancetiški, apatiniai kiaušiniški, buki, kotuoti; viduriniai ir viršūniniai bekočiai, smailūs.

Juos dengiantys pūkeliai saugo augalą per sausras. Žiedaigraižuose, kurie susitelkę į skėtiškas šluoteles. Žiedai maži, oranžiniai, viršūnėje su auksinės spalvos liaukutėmis. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais, sėklos sunoksta rugpjūčiorugsėjo mėnesiais. Vaisius- pailgas lukštavaisis su skristuku.

Dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis.

Auga sausose smėlėtose vietose, pievose, šlaituose, dirvonuose, pamiškėse, smėlynuose. Paplitęs visoje respublikoje.

Gana dažnas.

Iš graikiškų žodžių(helios)- saulė ir(chrysos)- auksas. Augalo žiedai geltoni kaip auksas. * * * Vaistams renkami tik pražydę šlamučio graižai. Pjaunami žiedynai su 1-2cm ilgio stiebo viršūnėmis. Džiovinami gerai vėdinamoje ir nuo saulės apsaugotoje patalpoje, paskleidus plonu sluoksniu ant popieriaus. Išdžiuvę graižai yra geltoni, blizgantys, silpnai kvepiantys, kartaus skonio. Tinkamai laikoma žaliava nesugenda trejus metus.

Graižuose yra flavonoidų, rauginių medžiagų, glikozidų, vitamino C ir K, karotino, eterinio aliejaus, dervų, organinių rūgščių, mineralinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Smėlyninio šlamučio preparatai skiriami kaip bakterijas naikinantieji, tulžies išsiskyrimą skatinantieji, priešuždegiminiai ir spazmolitiniai vaistai nuo geltligės, tulžies akmenligės, hepatito, cholecistito. Jo preparatai didina tulžies sekreciją, mažina klampumą ir bilirubino koncentraciją, gerina bendrą ligonio būklę, mažina arba šalina virškinimo sutrikimus ir skausmą. Pagerėjus tulžies sekrecijai ir atsiradus spazmolitiniam poveikiui, lėtiniu cholecistitu sergantiems ligoniams pamažu šalinami smulkūs akmenys bei smėlis.

Farmacijos pramonė iš šlamučio veikliųjų medžiagų gamina „Flaminum“ tabletes cholecistitui ir hepatocholecistitui gydyti. Šlamučio žiedų dedama į tulžį varančius vaistažolių mišinius.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE

Šlamučio žiedų nuoviras seniai vartojamas nuo įvairių kepenų, virškinamojo trakto ir šlapimo pūslės ligų. Arbata geriama nuo geltligės, gastrito, moteriškų ligų, kirminų, skrandžio ir žarnyno ligų,

plaučių tuberkuliozės; ją geria nuo išbėrimų. Šlamučio preparatai mažai toksiški. Tačiau nepatartina vartoti ilgiau kaip dešimt dienų, paskui reikia daryti pertrauką.

Specifinio šlamučio kvapo bijo vabzdžiai kenkėjai. Šio augalo žole audinius galima nudažyti geltonai. Augalas dekoratyvus, tinka sausoms puokštėms ir verboms.

Tulžies išsiskyrimui skatinti ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos ir džiovintos smėlyninio šlamučio žaliavos užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir palaikyti 20min. Perkošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną 30min prieš valgį.

Sergant geltlige ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų smėlyninio šlamučio graižų, tiek pat paprastosios takažolės žolės užpilti 1,5 stiklinės(300ml) vandens. Pavirinti ant lėtos ugnies 10min ir leisti nusistoti. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną prieš valgį.

Jei žemas kraujospūdis, prieš vartojimą būtina pasitarti su gydytoju.

Dygioji šunobelė Rhamnus cathartica Šeima:

Šunobeliniai(Rhamnaceae) Lietuviški sinonimai:

medlieva šunobelė, medliva, neveidėlis Dygioji šunobelė- labai šakotas krūmas arba nedidelis iki 8m aukščio medis. Stiebo ir senų šakų žievė juosva, supleišėjusi, jaunų šakų- rausva, blizganti. Šakelės dygliuotos. Pumpurai rudi arba rausvi.

Lapai kotuoti, priešiniai, elipsiški arba ovaliniai, nusmailėjusiomis viršūnėmis, smulkiai dantytais kraštais. Viršutinė pusė ryškiai žalia, matinė arba nežymiai blizganti; apatinė- šviesesnė, plika, su 3-4 poromis lanku išlenktų šoninių gyslų. Žiedai vienalyčiai, po 10-15 puokštėmis susitelkę lapų pažastyse. Vainiklapiai smulkūs, gelsvai žali. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai prinoksta rugpjūčiorugsėjo mėnesiais. Vaisius- apvalus, juodas, blizgantis kaulavaisis.

Dauginasi sėklomis ir šakninėmis atžalomis.

Auga miškuose, krūmuose, pamiškėse, kalvų šlaituose, paupiuose. Šviesomėgis. Mėgsta vidutinio drėgnumo derlingus ir kalkingus dirvožemius. Auga sparčiai. Paplitęs visoje Lietuvoje.

Dažnas.

Dygioji šunobelė yra vainikinių rūdžių tarpinis šeimininkas ir padeda šiai ligai plisti vasarinių javų pasėliuose, todėl palaukėse naikinama.

Graikiškai(ramnon)- dyglys. Augalo šakutės dygliuotos. * * * Kaip atskirti dygiąją šunobelę nuo paprastojo šaltekšnio? Abu medžiai labai panašūs. Svarbu juos skirti, nes medicinoje vartojamos dygiosios šunobelės uogos, o paprastojo šaltekšnio- žievė. Šunobelės kamieno šakutės baigiasi dygliais, o šaltekšnio žievėje aiškiai matyti balti skersiniai brūkšniai arba pilkos dėmės.

Vaistams vartojami dygiosios šunobelės vaisiai. Jie renkami visiškai prinokę rugsėjo-spalio mėnesiais, be vaiskočių. Džiovinami šiltoje patalpoje arba nekarštoje krosnyje. Išdžiuvę vaisiai yra raukšlėti, blizgantys, be kvapo, salstelėjusio kartaus skonio.

Vaisiuose yra antraglikozidų, antrachinonų, flavonoidų, cukraus, pektinų, riebalų, organinių rūgščių, gleivių, dažinių, mineralinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Dygiosios šunobelės uogose yra antraglikozidų. Jie dirgina storosios žarnos gleivinę, todėl vaisių nuoviras ir užpilas laisvina vidurius bei skatina tulžies išsiskyrimą. Šis nuoviras padeda ne tik nuo vidurių užkietėjimo, bet ir nuo hemorojaus, tiesiosios žarnos skausmų. Šunobelės vaisiai vartojami mišiniuose su kitais gydomaisiais augalais vidurius laisvinančioms arbatoms gaminti.

LIAUDIES MEDICINOJE

Šviežius vaisius valgo užkietėjus viduriams. Be to, jos vaisius vartojo podagrai, lėtiniam dermatitui gydyti; kaip vėmimą sukeliančius vaistus.

Laisvina vidurius, padeda nuo hemorojaus ❖ 2 valgomuosius šaukštus susmulkintų ir džiovintų dygliosios šunobelės uogų užpilti stikline(200ml) vandens ir lėtai virti 20min. Nukošti, pripilti išgaravusį vandens kiekį iki pradinio tūrio ir gerti po 1/2 stiklinės prieš miegą.

Nuo viduriavimo ❖ Arbatinį šaukštelį džiovintų ir sutrintų į miltelius daržovinio rabarbaro šaknų gerti 3 kartus per dieną užsigeriant 1/2 stiklinės dygiosios šunobelės užpilo. Jis ruošiamas taip: valgomąjį šaukštą dygiosios šunobelės vaisių užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 20min nukošti ir gerti kartu su rabarbaro milteliais.

Nutukusiems asmenims, kamuojamiems dusulio ❖ Valgomąjį šaukštą dygiosios šunobelės vaisių, tiek pat juoduogio šeivamedžio žiedų užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Per didelės dozės gali sukelti vėmimą ir pilvo skausmą bei viduriavimą. Prieš vartojimą reikia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Šliaužiančioji tramažolė Glechoma hederacea Šeima:

Notreliniai(Lamiaceae) Lietuviški sinonimai:

bliustis, liaukažolė, pataisėlis, raskažninkas, tramas, vočiažlė Daugiametis žolinis maloniai kvepiantis augalas. Stiebas šliaužiantis keturbriaunis, 20-40cm ilgio, plikas arba ties briaunomis plaukuotas, su ilgomis, įsišaknijančiomis palaipomis. Lapai priešiniai, ilgakočiai, karbuotais kraštais, žiemojantys; apatiniai inkstiški, viršutiniai apskritai širdiški, viršutinė pusė tamsiai žalia, blizganti; apatinė žalia, matinė. Žiedai trumpakočiai, po 2-4 susitelkę lapų pažastyse. Vainikėlis violetinis arba rausvas. Žydi balandžio-birželio mėnesiais, sėklos pradeda nokti liepos mėnesiais. Vaisius susideda iš 3 rusvų riešutėlių. Dauginasi vegetatyviniu būdu ir sėklomis. Augalas medingas.

Auga laukuose, prie sodybų patvoriuose, panamėse, pamiškėse, krūmuose, ežerų ir upių pakrantėse, bergždynuose.

Mėgsta vidutinio drėgnumo derlingus dirvožemius. Paplitęs visoje Lietuvoje. Labai dažnas.

arba

kylantis,

* * * Vaistams vartojama augalo antžeminė dalis. Pjaunama žydėjimo metu ir džiovinama pavėsyje gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Vartotina dvejus metus. Žaliavoje yra eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, 31mg% karčiųjų medžiagų, cholino, glechomino, acto ir vyno rūgščių, vitamino C, antocianinių dažinių medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Žolės antpilai veikia tonizuojančiai. Jos preparatai skatina virškinamojo trakto veiklą ir sužadina apetitą. Taip pat gydomas lėtinis bronchitas, bronchinė astma, šlapimo ir pūslės ligos, anoreksija. Iš šviežių lapų išspaustos sultys geriamos sergant kepenų ligomis.

LIAUDIES MEDICINOJE

Tramažolės nuoviru gydomas įsisenėjęs kosulys ir plaučių ligos. Jį geria sergant skrandžio uždegimu. Išoriškai užpilas vartojamas burnai skalauti, kompresais gydomos žaizdos, furunkulai, votys ir kitos odos ligos.

Prof. K.Grybauskas nurodo, kad tramažolės arbatą gerdavo po gimdymo, norint sumažinti skausmus. Seniau tramažolės ir kraujažolės nuoviru plaudavo ausis užsikimšus klausos kanalams.

Tramažolė naudojama aromatinių gėrimų gamyboje. Jauni smulkiai supjaustyti tramažolės lapai vartojami kaip prieskoninis žalumynas salotoms,

troškiniams, sriuboms paskaninti.

Sergant lėtiniu bronchitu ❖ Imti pusę valgomojo šaukšto džiovintos ir susmulkintos šliaužiančiosios tramažolės, valgomąjį šaukštą džiovintos paprastojo čiobrelio ir tiek pat vaistinės ramunės žolės. Viską gerai išmaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užplikyti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, palaikyti 2val, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Sergant laringitu ar užkimus ❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintos šliaužiančiosios tramažolės žolės užpilti stikline(200ml) vandens ir pavirti 10-15min. Išvirtą košelę sukrėsti į marlę, apvynioti kaklą, šiltai aprišti, kad neatvėstų, ir palaikyti 2val.

Didžiažiedė tūbė

Verbascum densiflorum Šeima:

Bervidiniai(Scrophulariaceae) Lietuviški sinonimai:

devynjėgė, devynsylė, divanka, šventrožė, šventa rožė Dvimetis 50-120cm aukščio augalas. Šaknis mažai šakota, antraisiais metais sumedėja. Stiebas stačias, tvirtas, lapuotas, dažniausiai nešakotas, padengtas pilku veltiniu, užsibaigiantis varpos pavidalo žiedynu. Lapai pilkšvai arba gelsvai žali, padengti tankiu veltiniu; viršutinė pusė- mažiau plaukuota. Pamatiniai lapai pailgi, karbuoti arba lygiakraščiai, beveik bekočiai, 10-40cm ilgio. Stiebiniai lapai pražanginiai, pailgi arba kiaušiniškai lancetiški, į stiebo viršūnę palaipsniui mažėjantys. Jų kraštai nusileidžia stiebu žemyn per visą tarpubamblį, dėl to stiebas atrodo sparnuotas. Žiedų kuokštai susitelkę į tankias kekes. Vainikėlis geltonas. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais, sėklos sunoksta liepos-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- atvirkščiai kiaušiniška, tankiai plaukuota dėžutė.

Sėklų labai daug, jos smulkios, tinkliškai duobėtos, rudos. Dauginasi sėklomis, kurios sudygsta tik kitais metais.

Auginamas botanikos soduose ir vaistažolių sklypuose kaip vaistinis augalas. Auga saulėtuose šlaituose, kirtimuose, pakelėse; žvyringuose, smėlinguose dirvožemiuose. Savaime Lietuvoje augantis nerastas.

Vaistams galima vartoti ir gauruotąją tūbę(Verbascum phlomoides). Ji skiriasi mažesniu ūgiu; jos lapai stiebu žemyn nenusileidžia arba nusileidžia tik iki tarpubamblio ir niekada nepasiekia žemiau esančių lapų.

Tubė- dekoratyvus ir medingas augalas, dažnai auginamas gėlynuose. * * * Vaistams vartojami tūbių žiedų vainiklapiai su kuokeliais, bet be taurelių. Jie renkami augalui žydint, kai vainikėlis lengvai atsiskiria nuo žiedkočio. Džiovinami pavėsyje paskleidus plonu sluoksniu ant popieriaus. Išdžiuvusi žaliava kvepia medumi ir yra saldaus skonio. Vartotina dvejus metus. Žaliavoje yra daug gleivingųjų medžiagų, rūgščiųjų saponinų, pektinų, baltymų, celiuliozės, eterinio aliejaus, vaško, dažinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Tūbių žiedai bei iš jų pagaminti preparatai vartojami sergant viršutinių kvėpavimo takų gleivinės uždegimu, bronchine astma, persišaldžius. Gleivingosios ir saponininės medžiagos ligoniams palengvina atsikosėjimą, todėl veiksminga gydant sunkias kosulio formas.

LIAUDIES MEDICINOJE

Tūbės žiedų nuoviru gydo virškinamojo trakto uždegimus, hipertoniją, aterosklerozę, malšina spazmus. Jo duodama vaikams vietoje žuvies taukų. Taip pat nuoviru gydomas hemorojus, cistitas,

naudojamas šlapimo išsiskyrimui skatinti.

Išoriškai vartojama nuo reumato, neuralgijos. Sausų lapų milteliais barstomos žaizdos ir opos.

Sėklos vartojamos akių ligoms, vandenei gydyti.

Sausam ir įsisenėjusiam kosuliui slopinti ❖ Imti džiovintų susmulkintų tūbių žiedų ir paprastojo čiobrelio žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) vandens, palaikyti 30min, perkošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Nuo bronchito ir užkimus ❖ 2 valgomuosius šaukštus džiovintų ir susmulkintų tūbių žiedų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Palaikyti 40min, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Vaikams vietoje žuvų taukų ❖ Imti valgomąjį šaukštą tūbių žiedų, tiek pat vaistinės medetkos ir džiovintų vaistinės ramunėlės žiedų.

Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) vandens ir virti 8min. Įdėti medaus ir vaikams duoti gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.

Kvapioji tuopa Populus suaveolens Šeima:

Gluosniniai(Salicaceae) Lietuviški sinonimai:

kvapusis topolis Iki 25m aukščio įstrižai į viršų nukreiptomis šakomis medis. Žievė pilkai žalia, ilgai nesuaižėja. Ūgliai nebriaunoti, gelsvai rudi. Lapai 6-10cm ilgio, kiaušiniški arba pailgai kiaušiniški, pliki, su plaukuotais lapkočiais, jų viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė- balsva. Žiedai smulkūs, vienalyčiai, žirginiuose. Pažiedės balsvos, giliai karpytos. Žydi balandžio mėnesį, vaisiai prinoksta gegužės pabaigoje.

Vaisius- dėžutė. Dauginasi šakninėmis atžalomis.

Nereta parkuose, sodybose, pakelėse. Dažnesnė rytinėje respublikos dalyje. Auga greitai, atspari šalčiams, anksti sensta, neatspari puviniui.

Vaistiniu atžvilgiu yra lygiavertė ir balzamine tuopa(Populus balsamifera). Ji nuo kvapniosios skiriasi reta laja, platesniais lapais ir tamsiai rudais, purpurinio atspalvio ūgliais. * * * Vaistams vartojami tuopų pumpurai. Pumpurai skinami kovo-balandžio mėnesiais, prieš lapų sprogimą. Arčiau šakų viršūnių pumpurai paliekami, kad iš jų galėtų išaugti lapai ir nauji ūgliai. Džiovinami gerai vėdinomoje patalpoje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje. Džiūsta ilgai, dažnai reikia vartyti. Išdžiuvę pumpurai išlieka lipnūs ir kvapūs. Laikomi medžiaginiuose maišeliuose sausoje gerai vėdinamoje patalpoje.

Vartotini dvejus metus.

Tuopų pumpuruose yra apie 6% eterinio aliejaus, flavonoidų, galinės ir obuolių rūgščių, glikozidų: salicino ir populino; dervų, aliejaus, vaško, vitaminų, mineralinių, rauginių, antibiotinių ir kitų medžiagų.

LIAUDIES MEDICINOJE

Pumpurų vandenine ištrauka ir tepalu gydomos odos žaizdos, sutrūkusios rankos ir kojos, nudegimai, podagra, hemorojus, reumatas. Be to, jie skatina plaukų augimą ir šlapimo išsiskyrimą.

Pumpurų eterinis aliejus vartojamas parfumerijos, kosmetikos, tualetinio muilo bei balzamo

gamyboje.

Mediena naudojama popieriaus, degtukų, įvairių padargų gamybos pramonėje.

Nuo plaučių ir bronchų ligų ❖ Valgomąjį šaukštą tuopos pumpurų, tiek pat paprastojo erškėčio vaisių ir vaistinės medetkos žiedų. Visą mišinį užpilti litru verdančio vandens ir uždengus šiltai palikti per naktį. Ryte 20min pakaitinti vandens vonelėje ir nusunkus gerti karštą su medumi lygiomis dalimis. Vaikams duoti po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną.

Nuo žaizdų ❖ 2 valgomuosius šaukštus tuopos pumpurų užpilti stikline degtinės. Palaikyti tamsioje vietoje 2 savaites, retkarčiais sukratant. Spiritiniu antpilu tepti išorines žaizdas 3-4 kartus per dieną.

Tyrelė plaukų šaknims stiprinti ❖ Valgomąjį šaukštą pumpurų užpilti augaliniu aliejumi. Kelias dienas palaikyti šiltoje vietoje, perkošti ir įtrinti plaukų šaknis.

Kai kuriems žmonėms tuopų preparatai gali sukelti alergiją, dėl to prieš juos vartojant reikia pasitarti su gydytoju.

Vaivoras

Vaccinium uliginosum Šeima:

Erikiniai(Ericaceae)

Lietuviški sinonimai:

girtė, girtuoklė Išsišakojęs iki 1m aukščio krūmelis su apvaliomis, pilkšvai rudomis, plikomis, kylančiomis šakomis ir ilgu šakniastiebiu. Lapai pilkai žali, storoki, atvirkščiai kiaušiniški arba pailgi, lygiakraščiai, jų apatinė pusė ryškiai gyslota. Žiedai ant žiedkočių, po 1-3 trumpų šoninių šakelių viršūnėse, balti arba rausvi, nusvirę. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, uogos prinoksta lieposrugsėjo mėnesiais. Vaisius- mėlyna, rutuliška, sultinga, saldi, daugiasėklė, plona odele uoga, dažniausiai su apnašu. Sėklos smulkios, rudos. Dauginasi sėklomis ir atlankomis.

Auga pelkėjančiuose miškuose, pelkėse, jauriniuose ir nederlinguose smėlio dirvožemiuose. Pušynuose, rečiau mišriuose spygliuočių miškuose, kartais šlapiuose beržynuose, sudaro sąžalynus- vieni arba su kitais krūmokšniais. Šviesomėgis, rūgščius dirvožemius mėgstantis augalas. Medingas. Gana dažnas.

Lotyniškai(bacca)- uoga, (baccinium)- uoginis krūmas. * * * Vaistams renkamos uogos ir lapai. Laukinių augalų uogos renkamos sunokusios ir sausu oru. Uogas reikia rinkti atsargiai, nes jos greitai susimaigo.

Uogose yra apie 6,5% cukraus, organinių rūgščių: citrinos, obuolių; ląstelienos, pektinų, raugų, dažinių medžiagų, 11-132mg% vitamino C, iki 110mg% karotino; antocianų, mineralinių ir kitų medžiagų. Lapuose yra arbutino ir flavonoidų.

Daugelis jas laiko nuodingomis, tačiau galvą skauda ir ji svaigsta ne nuo vaivorų, bet nuo šalia augančių gailių.

LIAUDIES MEDICINOJE

Vaivoro uogos skatina skrandžio sulčių sekreciją. Rekomenduotinos sergant gastritu, enterokolitu; jomis jau seniai šiaurėje gydomas skorbutas. Jos valgomos sergant dizenterija.

Taip pat lapų nuoviras lengvai laisvina vidurius, dezinfekuoja šlapimo takus. Šviežios sultys arba uogų nuoviras tinka karščiuojantiems ligoniams.

Uogos vartojamos šviežios ir perdirbtos, tačiau pas mus jos nelabai vertinamos. Iš uogų galima gaminti uogienes, kompotus, sultis ir vyną. Tinka dietai. Vitaminas C gerai laikosi šaldytose uogose.

Jaučiant akių nuovargį, perštėjimą ❖ Po valgomąjį šaukštą vaivoro, paprastosios avietės ir paprastosios spanguolės uogų sutrinti į košelę. 2 valgomuosius šaukštus paprastojo šermukšnio uogų užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens ir palaikyti 20min, nukošti. Po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną valgyti uogų košelės, užsigeriant 1/2 stiklinės(100ml) šermukšnio

užpilo. Žiemą tokiam gydymui galima vartoti džiovintas uogas.

Nuo ilgalaikės nemigos, nerimo ❖ Po valgomąjį šaukštą vaivoro, paprastosios katuogės, paprastosios spanguolės, mėlynės uogų sutrinti į košelę. Paruošti užpilą. Imti valgomąjį šaukštą paprastojo čiobrelio, tiek pat pipirmėtės žolės ir paprastojo kmyno vaisių. Užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 20min nukošti. Po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną valgyti uogų košelę, užsigeriant 1/2 stiklinės(100ml) šio vaistažolių užpilo.

Nuo gimdos atonijos ❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintų vaivoro uogų užpilti 0,5l šalto virinto vandens. Palaikyti 6val, pavirti 15min, nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4-5 kartus per dieną šiltą prieš valgį. Gydymą tęsti 10 dienų. Po pertraukos vėl pakartoti.

Vaistinis valerijonas Valeriana officinalis Šeima:

Valerijoniniai(Valerianaceae) Lietuviški sinonimai:

baldrijolas, budžolė, karštžolė, prausylas, velnio barzda Daugiametis iki 2m aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis vertikalus, 2cm storio, 2-4cm ilgio, su daugybe rusvų, siūliškų, sultingų šaknų. Šakniastiebis ir šaknys išskiria stiprų savotišką kvapą. Stiebas status, tuščiaviduris, nešakotas arba tik viršūnėje šakotas. Lapai neporomis plunksniški, truputį didesniu viršūniniu lapeliu, pamatiniai- ilgakočiai, stiebiniai trumpakočiai arba bekočiai. Žiedai kvapūs, dvilyčiai, smulkūs, balti arba rausvi, susitelkę į skėtiškas kekes. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais, sėklos noksta ne visos iš karto liepos-rugpjūčio mėnesiais.

Vaisius- pailgas, plikas arba kiek plaukuotas lukštavaisis su skristuku. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis, kurias išnešioja vėjas.

Auga šlapiose ir drėgnose pievose, upių ir ežerų pakrantėse, krūmuose, versmėtose vietose.

Mėgsta karbonatines dirvas. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas.

Auginamas soduose ir vaistažolių ūkiuose. Užsienyje auginamas plantacijomis.

Pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio(valere)- būti sveikam.

Augalas pasižymi gydomosiomis savybėmis. * * * Valerijonas- vienas iš seniausių vaistinių augalų. Apie jo gydomąsias savybes jau rašė senovės Graikijos ir Romos gydytojai.

Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis. Šaknys kasamos vėlai rudenį, nes tuomet jose yra daugiausia veikliųjų medžiagų.

Nuvalomos žemės, greitai nuplaunamos po šaltu vandeniu(ilgai plaunant prarandama daug vertingų medžiagų), supjaustomos gabalėliais, paskleidžiamos plonu sluoksniu pavėsyje ir 1-2 paras vytinamos dažnai pavartant. Paskui džiovinamos džiovykloje, 3540°C temperatūroje. Nuo didesnės temperatūros išgaruoja daugiau eterinio aliejaus. Išdžiuvusios šaknys yra šviesiai rudos, stipraus kvapo ir saldžiai kartoko skonio. Džiovinant žaliavą būtina saugoti nuo kačių! Laikoma sausoje vietoje trejus metus.

Valerijono žaliavoje yra eterinio aliejaus, susidedančio iš: borneolio, limoneno, pineno ir kitų; alkaloidų: chatinino, valerino; organinių rūgščių: acto, obuolių, palmitino, stearino, skruzdžių; dervų, raugų, apie 10% mineralinių medžiagų: kalcio, mangano; fermentų, riebalų, saponinų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Valerijoninė rūgštis, kaip ir eterinis aliejus, pasižymi biologiniu aktyvumu. Pažymėtinas visapusiškas valerijono preparatų poveikis žmogaus organizmui.

Valerijono veikliosios medžiagos ramina centrinę nervų sistemą, atpalaiduoja lygiųjų raumenų spazmus, reguliuoja širdies darbą, plečia kraujagysles, gerina kraujo apytaką, gydo klimakterines

neurozes, skatina tulžies išsiskyrimą, iš virškinamojo trakto varo askarides, padeda kankinant nemigai.

LIAUDIES MEDICINOJE Valerijonu gydomi galvos skausmai, nerviniai traukuliai, širdies veiklos sutrikimai. Jo preparatai padeda nuo gerklės, dantų, vidurių skausmų, mažina pilvo pūtimą, atpalaiduoja bronchų spazmus.

Farmacijoje valerijonas naudojamas validoliui, valokardinui, korvaloliui ir kitiems vaistams gaminti. Šiuos vaistus dažniausiai skiria gydytojas, kuris pataria, kokiomis dozėmis juos vartoti.

Nuo nemigos ir nervams raminti ❖ 1 dalis džiovintų vaistinio valerijono šaknų, 2 dalys pipirmėtės ir trilapio pupalaiškio lapų, 1 dalis apynio spurgų. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užplikyti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti po stiklinę(200ml) iš ryto ir nakčiai. ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų vaistinio valerijono šaknų užplikyti stikline(200ml) verdančio vandens.

Palaikyti 30min, nukošti ir gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.

Nuo vidurių pūtimo ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų vaistinio valerijono šaknų, tiek pat vaistinės melisos ir vaistinės ramunės žolės. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Sergant širdies neuroze ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų vaistinio valerijono šaknų, tiek pat paprastosios sukatžolės žolės ir vienapiestės gudobelės žiedų. Viską gerai sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, pavirti 5-6min ir palaikyti 20min, kad pritrauktų. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Nuo pūliuojančių spuogų ❖ Sumalti vaistinio valerijono šaknis, užpilti karštu vandeniu ir susidariusia košele aptepti veidą. Taip daryti 8-10 kartų kas antrą dieną po 15-20min. Kad poveikis būtų stipresnis, galima pabūti saulėkaitoje.

Valerijono nepatartina naudoti, jei sumažėjęs kraujo spaudimas, raumenų tonusas, susilpnėjusi skydliaukės veikla. Prieš vartojant jo preparatus reikia pasitarti su gydytoju.

Vaistinė veronika Veronica officinalis Šeima:

Bervidiniai(Scrophulariaceae) Lietuviški sinonimai:

elprusė, urvantėlis, varvenčiukas Daugiametis augalas su šliaužiančiu šakniastiebiu ir gulsčiais, įsišaknijančiais iki 30cm ilgio kylančia viršūne stiebais. Lapai priešiniai, trumpakočiai, elipsiški arba pailgi, dantytais kraštais. Visas augalas apaugęs plaukeliais. Žiedynai- lapų pažastyse susitelkusi kekė. Vainikėlis mėlynas, žydras, kartais baltas. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, sėklos subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- dvilizdė dėžutė. Sėklos smulkios, plikos. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis, kurias išnešioja vėjas.

Auga pievose, miško aikštelėse, pamiškėse, tarp krūmų, šlaituose.

Sutinkama visoje respublikoje. Dažna, tačiau didesnių sąžalynų nesudaro. * * * Vaistams vartojama augalo žolė. Ji pjaunama žydėjimo metu.

Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, paskleidus plonu sluoksniu. Žalia žolė nekvepia, išdžiuvusi maloniai kvepia, aitriai kartoko skonio. Žaliavoje yra raugintų, karčiųjų ir mineralinių medžiagų, glikozidų: aukubino, veronicino; eterinio aliejaus, sakų, cukraus, saponinų, vitaminų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Tai apetitą žadinantis ir sutraukiantis vaistas. Vaistinės veronikos nuoviras geriamas persišaldžius, kosuliui palengvinti, sergant skrandžio ir žarnyno ligomis.

LIAUDIES MEDICINOJE Nuoviru išoriškai gydomi odos paraudimai, pleiskanojimas, išbėrimai, niežulys. Augalas turi raminamųjų savybių, todėl vartojamas nuo galvos skausmo ir nemigos.

Sergant bronchitu ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos ir džiovintos vaistinės veronikos žolės užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir palikti 2val šiltoje vietoje, kad nusistotų. Nukošti ir gerti po 2 valgomuosius šaukštus 4 kartus per dieną prieš valgį.

Nuo viduriavimo ❖ Imti po valgomąjį šaukštą džiovintos vaistinės veronikos žolės, tiek pat miškinės sidabražolės ir vaistinės taukės šaknų. Viską susmulkinti ir gerai sumaišyti. Šio mišinio valgomąjį šaukštą užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir pavirti 15min. Nukošti ir gerti šiltą po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Vaistinės veronikos kompresai ❖ Du valgomuosius šaukštus džiovintos vaistinės veronikos žolės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir pavirti 10min. Nukošti, suvilgyti drobines skiautes ir kompresus dėti ant egzemų ir išbertų vietų.

Šilinis viržis

Calluna vulgaris Šeima:

Erikiniai(Ericaceae)

Lietuviški sinonimai:

šilo eglutė, šilojas, šilžolė, viržė Daugiametis visžalis 20-70cm aukščio įsišaknijančiais ūgliais ir kylančiomis šakelėmis puskrūmis. Stiebas plonas, rudas, šakotas. Lapai prigludę, smulkūs, pliki, kartais kiek plaukuoti. Žiedynas kekiškas, vienašalis, gausiažiedis. Žiedai trumpakočiai, smulkūs, malonaus kvapo. Vainikėlis blyškiai lelijinės arba rožinės spalvos. Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- plaukuota dėžutė su smulkiomis, šviesiai rudomis sėklomis. Dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis.

Auga sausose, smėlingose, nederlingose dirvose, sudaro ištisus sąžalynus. Ypač paplitęs pušynuose. Atsparus sausroms, mėgsta šviesą. Dažnas.

Viržynai nualina dirvožemį, dėl to juose sunkiai auga medžiai, kiti miško augalai.

Viržiai- vieni medingiausiųjų augalų. Taip pat jie yra dekoratyvūs ir galima auginti gėlynuose. Jų šakelės tinka žiemą puokštėms daryti. * * * Vaistams vartojama visa viržio antžeminė dalis. Pjaunama, kai viržis žydi, rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių.

Išdžiuvusi žaliava yra kvapi, saldžiai karstelėjusio skonio. Tinka vartoti dvejus metus.

Viržių žaliavoje yra 7% rauginių medžiagų, arbutino, metilarbutino, flavoninių glikozidų: kvercitrino, kvercetino, miricitrino, ericino; alkaloido erikolino; saponinų, fumarinės ir citrinos rūgšties; dervų, mineralinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE

Viržių žolė malšina uždegimus, dezinfekuoja, skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą. Jais gydoma inkstų akmenligė, inkstų geldelių ir šlapimo pūslės uždegimai, kepenų ligos. Nuoviras geriamas nuo nervų sistemos sutrikimų, o deriniai su valerijonu ir gudobele- gydant širdies ligas.

LIAUDIES MEDICINOJE Arbata geriama peršalus ir kosint bei karščiuojant. Dažnai vartojamas gydant sąnarių uždegimus. Žiedų milteliais apibarstomos žaizdotos ir nudegintos vietos. Viržių ekstraktu vilgomi odos spuogai, egzemos pažeistos vietos. Pašutinta viržių žolė dedama ant sumuštų vietų, šunvočių, išnirusių sąnarių.

Išdžiovintų žydinčių šakelių nuoviras vartojamas raminančioms ir dezinfekuojančioms vonioms. Juo plaunamos žaizdos.

Žydinčių viržių šakelės tinka trauktinėms, likeriams gaminti ir kaip arbatos pakaitalas.

Sergant reumatu ❖ 30g šilinio viržio žolės, 20g plaukuotojo beržo pumpurų, 20g blindės žievės, 10g vaistinės veronikos žolės.

Susmulkintą ir džiovintą žaliavą sumaišyti. Valgomąjį šaukštą mišinio užpilti 300ml verdančio vandens, palaikyti 3040min, perkošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Gydo inkstų ligas, virškinamojo trakto sutrikimus ❖ Valgomąjį šaukštą išdžiovintos ir susmulkintos šilinio viržio žolės užpilti 400ml verdančio vandens ir 2val palaikyti šiltoje vietoje. Nukošti ir gerti po 100ml kas 3 valandos.

Nuo išsekimo, depresijos ❖ Imti valgomąjį šaukštą šilinio viržio žolės, tiek pat paprastosios žemuogės lapų ir paprastojo erškėčio uogų. Viską sumaišyti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti.

Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną. Gydymo kursą tęsti 10 dienų. Po pertraukos vėl pakartoti.

Karščiuojant ❖ Valgomąjį šaukštą šilinio viržio žiedų ir tiek pat paprastojo čiobrelio žolės užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir pavirti 5-6min. Nukošti, įdėti medaus ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną.

Pleiskanotai, riebiai odai gydyti ❖ Imti 2 dalis sausų šilinio viržio žiedų, 2 dalis sausų didžiosios dilgėlės lapų, 2 dalis didžiosios varnalėšos šaknų ir 1 dalį paprastojo apynio spurgų. Viską sumaišyti. 7 šaukštus šio mišinio užpilti litru vandens ir 8-10min pavirti. Atvėsus perkošti ir šiuo skysčiu 3 kartus per savaitę įtrinti galvos odą arba perplauti plaukus.

Paprastasis žalčialunkis Daphne mezereum Šeima:

Timelėjiniai(Thymelaeaceae) Lietuviški sinonimai:

mėšlungė, pipiro medis, žalčio lunkas, vilkakarnis Daugiametis mažai šakotas 30-150cm aukščio krūmas. Žievė gelsvai pilka, su rudomis karputėmis. Lapai pražanginiai, trumpakočiai, iki 8cm ilgio, 2cm pločio, šakų viršūnėse. Žiedai bekočiai, rožiniai, kvapūs, dažniausiai po 3 susitelkę pernykščių nukritusių lapų pažastyse, sudaro varpos pavidalo žiedyną. Žydi dar be lapų, kovo mėnesiais pabaigoje- balandžio mėnesio pradžioje. Vaisiai- sultingi, blizgantys, ryškiai raudoni kaulavaisiai, tankiai aplipę šakeles žemiau lapų. Sėklos tamsiai rudos, blizgančios. Prinoksta birželio-liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis.

Auga ūksmėtuose, drėgnuose lapuočių ir mišriuose miškuose.

Geriausiai veši derlinguose, apydrėgniuose dirvožemiuose. Apyretis.

Saugotinas. Žalčialunkis dekoratyvus ir aromatingas augalas. Jo žieduose yra nemažai nektaro, bet iš jo pagaminamas medus nuodingas. * * * Žalčialunkio žievėje yra diterpeninio dafnetoksino, kumarino dafnino; šaknų žievėje- saponinų, kumarinų, flavonoidų; šakelių žievėje ir medienoje- sacharozės, steroidų, fenolių ir jų darinių, kumarinų, flavonoidų; medienoje- hidroksikumarinų; lapuose- umbeliliferono, dafnetino, dafnino, flavonoido hesperidino; lapiniuose pumpuruose- kumarinų; vainiklapiuose- hidroksikumarinų, eterinio aliejaus; vaisiuose- eterinio aliejaus, kumarinų, apie 31% aliejaus; sėklose- diterpenoidų, maždaug 36% aliejaus.

Visose augalo dalyse yra labai nuodingų medžiagų mezerino ir gliukozido dafnino. Todėl visos augalo dalys labai nuodingos žmogui.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE Seniau spiritinis žievės ekstraktas buvo naudojamas įtrynimams sergant reumatu, podagra.

Gražiomis,

raudonomis šio augalo uogomis gali nusinuodyti vaikai. Jau 10-12 vaisių yra

mirtina dozė.

Žievės sultys sukelia odos paraudimus; ją pakramčius gali iškristi dantys. Žiedadulkės gali sukelti akių, kvėpavimo takų uždegimą. Kartais žalčialunkiu apsinuodija paukščiai, naminiai gyvuliai. Žąsims nekenkia,

jos labai

mėgsta augalo žievę.

Teikiant

pirmąją pagalbą, apsinuodijusiajam reikia sukelti vėmimą ir po to duoti gerti glitnaus aliejinio gėrimo.

Augalas labai nuodingas.

Paprastoji žemuogė Fragaria vesca Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

brižė, sprakšė, žeminė Daugiametis 5-20cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, rusvas, driekiasi horizontaliai arba įstrižai, padengtas lapų ir prielapių liekanomis. Vieni stiebai šliaužiantys, ploni, įsišaknijantys; kiti- statūs, žydintys. Lapai trilapiai: vidurinysis lapelis kotuotas, kiaušiniškas arba rombiškas, šoniniai dažniausiai bekočiai, stambiai dantyti, su rausvomis liaukutėmis, apatinė jų pusė melsvai žalia, gausiai pūkuota. Stiebas ir lapkočiai plaukuoti. Žiedai iki 2cm skersmens, po kelis susitelkę skėtiškuose žiedynuose.

Vainikėliai balti su trumpu nageliu. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, uogos prinoksta birželio-liepos mėnesiais. Kartais žydi ir dera vėlyvą vasarą bei rudenį. Vaisiustariama uoga, nes tikri vaisiai(sėklytės) išsidėstę uogos paviršiuje esančiose duobutėse. Dauginasi šliaužiančiais ūsais ir sėklomis.

Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, ypač kirtimuose, retmėse, pamiškėse, šlaituose. Šviesomėgis saulėtų vietų augalas.

Mėgsta derlingus dirvožemius. Paplitęs visoje Lietuvoje. Dažnas. * * * Apie gydomąsias žemuogės savybes buvo žinoma jau gilioje senovėje.

Vaistams vartojami lapai ir šviežios arba džiovintos uogos. Lapai skinami gegužės mėnesį.

Džiovinami pavėsyje. Uogos renkamos visiškai išsirpusios ir džiovinamos palėpėje arba džiovykloje, 40-50°C temperatūroje. Išdžiuvusios uogos yra tamsiai raudonos, saldžiarūgščio skonio. Kad nepelytų, laikomos sausoje vietoje. Tinka vartoti dvejus metus. Žemuogių uogose yra 4,3-7,6% organinių rūgščių: citrinos, obuolių, salicilo, vyno; vitaminų: C24-42, P- 160, B1- 30, B2- 70, PP- 300, K- 100, karotino- 0,5mg%; rauginių medžiagų, pektinų, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų: geležies, kalcio, magnio, fosforo, kalio, natrio. Lapuose yra 250-330mg % vitamino C; rauginių medžiagų, glikozidų, alkaloidų ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Žemuogės lapų preparatai rekomenduojami kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantys vaistai sergant šlapimo ir lyties organų, širdies, kraujagyslių ir ginekologinėmis ligomis. Jie plečia kraujagysles, skatina gimdos susitraukimą, gerina širdies darbą. Jais gydoma aterosklerozė, inkstų ir šlapimo takų akmenligė, kepenų ir blužnies ligos.

Lapuose ir uogose esančios veikliosios medžiagos gerina žarnyno darbą, šalina iš organizmo nuodingas medžiagas, mažina cholesterolio kiekį. Jos biologiškai aktyvios medžiagos veikia raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, didina kraujagyslių elastingumą, skysčių išsiskyrimą. Žemuogės uogos tinka nuo avitaminozės, o sergant inkstų akmenlige- kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė.

Džiovinti žemuogių lapai ir žiedai įeina į diabetinių mišinių ir arbatų sudėtį.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE Žemuogės lapai ir uogos vartojami labai plačiai. Lapų arbatos duoda gerti esant uždegiminiams procesams inkstuose, kepenyse, šlapimo pūslėje, sergant hipertonija, hipovitaminoze. Šviežios žemuogių uogos labai tinka valgyti turintiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opą, šlapimo takų, kepenų akmenligę. Jos gydo podagrą, cukrinį diabetą, anginą, dizenteriją, vidurių užkietėjimą, peršalimo ligas, skatina šlapimo išsiskyrimą esant įvairiems pabrinkimams, stiprina nusilpusį organizmą.

Seniau žmonės žemuogių uogų ir lapų užpilu gydė geltligę, šaknų nuoviru- hemorojų. Šiltame vandenyje nuplautus lapus dėdavo ant pūliuojančių ir sunkiai gyjančių žaizdų.

Uogos malšina skausmus, ypač sergant reumatinėmis sąnarių ligomis. Kramtant žemuoges tirpsta dantų akmenys.

MAISTUI Iš žemuogių ruošiami kompotai, verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, gaminamas sirupas, želė ir taip toliau.

KOSMETIKOJE

Iš žemuogių daromos kaukės riebiai, išsiplėtusiomis poromis veido odai, gaminamas odą balinantis ir tonizuojantis kremas. Šviežių uogų sultimis tepama strazdanota, dėmėta ir spuoguota oda.

Sergant mažakraujyste ❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos paprastosios žemuogės žaliavos(lapų arba uogų) užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, 5min virti ant mažos ugnies, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną.

Sergant inkstų akmenlige ❖ Imti 2 dalis paprastosios žemuogės lapų, 1 dalį bruknių ir juodųjų serbentų uogų. Džiovinto ir susmulkinto mišinio valgomąjį šaukštą užpilti 300ml verdančio vandens, palaikyti 30min, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Sergant burnos gleivinės uždegimu ❖ Imti po valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios žemuogės lapų ir uogų, užpilti 3 stiklinėmis(600ml) vandens, pavirti 5-7min. Nukošti, atvėsinti ir skalauti burną 4 kartus per dieną.

Gydant egzemas ❖ Švariai nuplauti paprastosios žemuogės uogas ir lapus. Valgomąjį šaukštą uogų sutrinti į košelę, o lapus užpilti verdančiu vandeniu. Uogų košelę ir suminkštėjusius lapus dėti ant egzemos pažeistos vietos ir aprišti. Po 2val pakeisti.

Kaukė riebiai, išsiplėtusiomis poromis odai ❖ Valgomąjį šaukštą šviežių žemuogių uogų sulčių išplakti su kiaušinio baltymu ir tepti veidą.

Kai kuriems žmonėms žemuogės sukelia alergiją, pradeda pykinti, svaigti galva, niežėti odą.

Tokiems žmonėms žemuogių geriau nevalgyti.

Geltonoji žiognagė Geum urbanum Šeima:

Erškėtiniai(Rosaceae) Lietuviški sinonimai:

binčius, diegiažolė, dygžolė, gegutės puodelis Daugiametis 30-70cm aukščio žolinis augalas su storu šliaužiančiu rusvai rudu šakniastiebiu.

Stiebas stačias, laibas, plaukuotas. Lapai kiek plaukuoti, pamatiniai ilgakočiai su 1-3 poromis šoninių skiaučių; stiebiniai trilapiai arba triskiaučiai, bekočiai arba trumpakočiai. Žiedai pavieniai ant stačių žiedkočių stiebo ir šakų viršūnėje. Vainiklapiai šviesiai geltoni. Žydi gegužės-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- riešutėlis. Dauginasi sėklomis, kurias išplatina miško žvėreliai.

Auga pievose, krūmynuose, pamiškėse, pakelėse, parkuose, dykvietėse, miško aikštelėse.

Mėgsta derlingas augimvietes. Sutinkamas visoje respublikoje. Dažnas.

Iš graikiško žodžio(geyo)- kvepiu. Augalo šakniastiebiai kvepia gvazdikėliais. * * * Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis. Jie kasami rudenį arba pavasarį. Nuvalomi, nuplaunami šaltu vandeniu ir džiovinami ore arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50°C temperatūroje. Išdžiuvę šakniastiebiai išlieka geltoni, savito kvapo. Tinka naudoti trejus metus.

Augalo šakniastiebiuose yra iki 30% rauginių medžiagų, eterinio aliejaus, kurio sudėtyje yra eugenolio; dervų, cukraus, krakmolo, dažinių bei mineralinių medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE Geltonosios žiognagės preparatai turi sutraukiančių savybių, malšina uždegimus. Jos nuoviras geriamas kraujuojant iš virškinamojo trakto bei viduriuojant.

LIAUDIES LIAUDIES MEDICINOJE Žiognagės šakniastiebių nuoviras vartojamas kaip karštį mažinantis vaistas. Taip pat tinka burnos ertmės ir gerklės uždegimams gydyti. Sumaišytas su kitais augalais dedamas į vonias rachitu ir skrofulioze sergantiems vaikams.

MAISTUI

Jauni švieži žiognagės lapai ir ūgliai vartojami salotoms, sriuboms gaminti. Šaknis, įdėta į alų, suteikia jam specifinį prieskonį ir apsaugo nuo surūgimo. Šaknis vartojama kaip gvazdikėlių pakaitalas.

Smarkiai viduriuojant ❖ Imti po valgomąjį šaukštą džiovintų geltonosios žiognagės šakniastiebių, tiek pat miškinės sidabražolės šaknų bei paprastosios jonažolės žolės. Viską gerai sumaišyti ir susmulkinti. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir pavirti 10min. Palikti dar 10min nusistoti. Nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 4 kartus per dieną prieš valgį.

Esant skausmingoms menstruacijoms ❖ 2 valgomuosius šaukštus džiovintų susmulkintų geltonosios žiognagės šakniastiebių užpilti 2 stiklinėmis(400ml) raudonojo vyno. Palaikyti 10 dienų vėsioje vietoje. Nukošti, supilti į tamsų butelį ir gerti po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną.

Kraujuojant dantenoms ❖ Valgomąjį šaukštą džiovintų geltonosios žiognagės šakniastiebių užpilti 2 stiklinėmis(400 ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti, atvėsinti. Skalauti burną 3 kartus per dieną.

AUGALŲ SUSKIRSTYMAS PAGAL JŲ VEIKIMĄ 1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligas gydantys Amalas paprastasis Arnika kalninė Baltašaknė vaistinė Beržas plaukuotasis Gudobelė vienapiestė Kadagys paprastasis Kregždūnė šlakinė Mėlynė

Pakalnutė paprastoji Plautė tamsioji Raugerškis paprastasis Rusmenė didžiažiedė Serbentas juodasis Spanguolė paprastoji Valerijonas vaistinis Viržis šilinis Žemuogė paprastoji

2. Centrinę nervų sistemą raminantys Amalas paprastasis Apynys paprastasis Arnika kalninė Čiobrelis paprastasis Erškėtis paprastasis Gailis pelkinis Gervuogė juodavaisė Gudobelė vienapiestė Katuogė Liepa mažalapė Mėlynė

Meškauogė miltinė Mėta miškinė Notra vaistinė Obelis miškinė Pakalnutė paprastoji Putinas paprastasis Raugerškis paprastasis Serbentas juodasis Skudutis miškinis Valerijonas vaistinis Žemuogė paprastoji

3. Skausmą malšinantieji Amalas paprastasis Apynys paprastasis Čiobrelis paprastasis Gaurometis siauralapis

Kadagys paprastasis Šeivamedis juoduogis Valerijonas vaistinis Žemuogė paprastoji

4. Karščiavimą mažinantieji Avietė paprastoji Blindė Bruknė Drebulė Ieva paprastoji Lazdynas paprastasis

Liepa mažalapė Raugerškis paprastasis Serbentas juodasis Spanguolė paprastoji Vaivoras(girtuoklė) Viržis šilinis Žemuogė paprastoji

5. Reumatą gydantieji Avietė paprastoji Baltalksnis

Liepa mažalapė Marenikė skėtinė

Baltašaknė vaistinė Beržas plaukuotasis Blindė Bruknė Čiobrelis paprastasis Drebulė Eglė paprastoji Erškėtis paprastasis Gailis pelkinis Kadagys paprastasis Kaštonas paprastasis Lazdynas paprastasis

Mėlynė Meškauogė miltinė Papartis kelminis Pušis paprastoji Raugerškis paprastasis Serbentas juodasis Sidabražolė miškinė Skudutis miškinis Spanguolė paprastoji Šeivamedis juoduogis Žalčialunkis paprastasis Žemuogė paprastoji

6. Kvėpavimo takų ligas gydantieji Avietė paprastoji Baltašaknė vaistinė Beržas plaukuotasis Čiobrelis paprastasis Gailis pelkinis Gudobelė vienapiestė Kadagys paprastasis Katuogė Liepa mažalapė Mėlynė Mėta miškinė Notra vaistinė

Pipirlapė europinė Plautė tamsioji Pušis paprastoji Putinas paprastasis Raugerškis paprastasis Serbentas juodasis Spanguolė paprastoji Šeivamedis juoduogis Šermukšnis paprastasis Tūbė didžiažiedė Veronika vaistinė Žiognagė geltonoji

7. Virškinamo trakto uždegimą ir opas gydantieji Apynys paprastasis Avietė paprastoji Ąžuolas paprastasis Baltalksnis Beržas plaukuotasis Bruknė Čiobrelis paprastasis Dedešva miškinė Erškėtis paprastasis Gailis pelkinis Gaurometis siauralapis Gervuogė juodavaisė Gudobelė vienapiestė Juodalksnis Kadagys paprastasis Kiškiakopūstis paprastasis

Kulkšnė saldžialapė Marenikė skėtinė Mėlynė Mėta miškinė Plautė tamsioji Putinas paprastasis Raugerškis paprastasis Serbentas juodasis Sidabražolė miškinė Šeivamedis juoduogis Šlamutis smėlyninis Tramažolė šliaužiančioji Tūbė didžiažiedė Viržis šilinis Žemuogė paprastoji Žiognagė geltonoji

8. Vidurius laisvinantieji Gervuogė juodavaisė Kregždūnė šlakinė Putinas paprastasis Raugerškis paprastasis

Šaltekšnis paprastasis Šeivamedis juoduogis Šermukšnis paprastasis Šunobelė dygioji Vaivoras(girtuoklė)

9. Viduriavimą stabdantieji Avietė paprastoji Ąžuolas paprastasis Baltalksnis Blindė Bruknė Ieva paprastoji Kaštonas paprastasis Kriaušė miškinė

Lazdynas paprastasis Mėlynė Meškauogė miltinė Obelis miškinė Putinas paprastasis Sidabražolė miškinė Spanguolė paprastoji Žemuogė paprastoji Žiognagė geltonoji

10. Virškinimą gerinantieji Apynys paprastasis Beržas plaukuotasis Bruknė Erškėtis paprastasis Gervuogė juodavaisė Kadagys paprastasis Kriaušė miškinė Notra vaistinė

Obelis miškinė Raugerškis paprastasis Sidabražolė miškinė Spanguolė paprastoji Stumbražolė pietinė Šaltekšnis paprastasis Šlamutis smėlyninis Vaivoras(girtuoklė) Žemuogė paprastoji

11. Tulžies išsiskyrimą skatinantieji Arnika kalninė Beržas plaukuotasis Bruknė Erškėtis paprastasis Kadagys paprastasis

Raugerškis paprastasis Šaltekšnis paprastasis Šermukšnis paprastasis Šlamutis smėlyninis Šunobelė dygioji Valerijonas vaistinis

12. Kirmėles varantieji Amalas paprastasis Bruknė Papartis kelminis

Šaltekšnis paprastasis Valerijonas vaistinis Žemuogė paprastoji

13. Kraujavimą stabdantieji Amalas paprastasis Arnika kalninė Ąžuolas paprastasis Beržas plaukuotasis Bruknė Gailis pelkinis Gaurometis siauralapis Gervuogė juodavaisė Klevas paprastasis Kregždūnė šlakinė Marenikė skėtinė

Mėlynė Meškauogė miltinė Pataisas vaistinis Pipirlapė europinė Putinas paprastasis Raugerškis paprastasis Sidabražolė miškinė Spanguolė paprastoji Šaltekšnis paprastasis Šeivamedis juoduogis Šermukšnis paprastasis Žemuogė paprastoji

14. Šlapimo išsiskyrimą skatinantieji Amalas paprastasis Apynys paprastasis Beržas plaukuotasis Bruknė Čiobrelis paprastasis Eglė paprastoji Erškėtis paprastasis Gailis pelkinis Ieva paprastoji Kadagys paprastasis Kiškiakopūstis paprastasis Kriaušė miškinė Kregždūnė šlakinė Kulkšnė saldžialapė Lazdynas paprastasis Liepa mažalapė Marenikė skėtinė

Mėlynė Meškauogė miltinė Pakalnutė paprastoji Pipirlapė europinė Plautė tamsioji Pušis paprastoji Putinas paprastasis Raugerškis paprastasis Rykštenė paprastoji Serbentas juodasis Skudutis miškinis Spanguolė paprastoji Šeivamedis juoduogis Šermukšnis paprastasis Šlamutis smėlyninis Viržis šilinis Žemuogė paprastoji

15. Vitaminingieji augalai Avietė paprastoji Beržas plaukuotasis Bruknė Erškėtis paprastasis Gervuogė juodavaisė Katuogė

Mėlynė Obelis miškinė Pušis paprastoji Putinas paprastasis Serbentas juodasis Šermukšnis paprastasis Žemuogė paprastoji

16. Žaizdas gydantieji Amalas paprastasis Arnika kalninė Atgiris statusis Beržas plaukuotasis Bruknė Česnakūnė vaistinė Dedešva miškinė Erškėtis paprastasis Gaurometis siauralapis Ieva paprastoji Kadagys paprastasis Karklavijas Katuogė Lazdynas paprastasis

Liepa mažalapė Klevas paprastasis Marenikė skėtinė Mėlynė Mėta miškinė Pataisas šarkakojis Pipirlapė europinė Rykštenė paprastoji Sidabražolė miškinė Šaltekšnis paprastasis Šeivamedis juoduogis Tuopa kvapnioji Veronika vaistinė Žemuogė paprastoji

17. Kraujo spaudimą mažinantieji Amalas paprastasis Arnika kalninė Ąžuolas paprastasis Bruknė

Pušis paprastoji Putinas paprastasis Raugerškis paprastasis Serbentas juodasis

Gailis pelkinis Gudobelė vienapiestė Obelis miškinė

Spanguolė paprastoji Šermukšnis paprastasis Žemuogė paprastoji

APIE AUTORIŲ VALDAS SASNAUSKAS gimė 1961m. 1984m baigė Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultetą, įgydamas biologijos-chemijos dėstytojo kvalifikaciją. Mokytojavo, dirbo vadovaujamą darbą, šiuo metu žurnalistas.

Dešimties knygų biologine tema ir daugelio straipsnių autorius. Jo plunksnai priklauso „Mažasis botanikos atlasas“, „Mažasis zoologijos atlasas“, Mažasis žmogaus anatomijos atlasas“, „100 gamtos vaistų“, „Žaliasis pasaulis“, Sodo ir daržo vaistiniai augalai“, „Vaistinių augalų enciklopedija“ ir kitos knygos.

Turinys ŽODIS SKAITYTOJUI ATMINTINĖ VAISTAŽOLIŲ RINKĖJAMS VAISTINIŲ AUGALŲ VEIKLIOSIOS MEDŽIAGOS Amalas paprastasis(Viscum album) Apynys paprastasis(Humulus lupulus) Arnika kalninė(Arnica montana) Atgiris statusis(Lycopodium selago) Avietė paprastoji(Rubus idaeus) Ąžuolas paprastasis(Quercus robur) Baltalksnis(Alnus incana) Baltašaknė vaistinė(Polygonatum odoratum) Beržas plaukuotasis(Betula pubescens) Blindė(Salix caprea) Bruknė(Vaccinium vitis-idaea) Česnakūnė vaistinė(Alliaria petiolata) Čiobrelis paprastasis(Thymus serpyllum) Dedešva miškinė(Malva sylvestris) Drebulė(Populus tremula) Eglė paprastoji(Picea abies) Erškėtis paprastasis(Rosa canina) Gailis pelkinis(Ledum palustre) Gaurometis siauralapis(Chamerion angustifolium) Gervuogė paprastoji(Rubus caesius) Gudobelė vienapiestė(Crataegus monogyna) Ieva paprastoji(Padus avium) Juodalksnis(Alnus glutinosa) Kadagys paprastasis(Juniperus communis) Karklavijas(Solanum dulcamara) Kaštonas paprastasis(Aesulus hippocastanum) Katuogė paprastoji(Rubus saxatilis) Kiškiakopūstis paprastasis(Oxalis acetosella) Klevas paprastasis(Acer platanoides) Kregždūnė šlakinė(Vincetoxicum hirundinaria) Kriaušė miškinė(Pyrus pyraster) Kulkšnė saldžialapė(Astragalus glycyphyllos) Lazdynas paprastasis(Corylus avellana) Liepa mažalapė(Tilia cordata) Marenikė skėtinė(Chimaphila umbellata) Mėlynė(Vaccinium myrtillus) Meškauogė miltinė(Arctostaphylos uva-ursi) Mėta miškinė(Mentha longifolia) Notra vaistinė(Stachys officinalis) Obelis miškinė(Malus sylvestris) Pakalnutė paprastoji(Convallaria majalis) Papartis kelminis(Dryopteris filix-mas)

Pataisas šarkakojis(Lycopodium clavatum) Pipirlapė europinė(Asarum europaeum) Plautė tamsioji(Pulmonaria obscura) Pušis paprastoji(Pinus sylvestris) Putinas paprastasis(Viburnum opulus) Raugerškis paprastasis(Berberis vulgaris) Rykštenė paprastoji(Solidago virgaurea) Rusmenė didžioji(Digitalis grandiflora) Serbentas juodasis(Ribes nigrum) Sidabražolė miškinė(Potentilla erecta) Skudutis miškinis(Angelica sylvestris) Spanguolė paprastoji(Oxycoccus palustris) Stumbražolė pietinė(Hierochloe australis) Šaltekšnis paprastasis(Frangula alnus) Šeivamedis juodauogis(Sambucus nigra) Šermukšnis paprastasis(Sorbus aucuparia) Šlamutis smėlyninis(Helichrysum arenarium) Šunobelė dygioji(Rhamnus cathartica) Tramažolė šliaužiančioji(Glechoma hederacea) Tūbė didžiažiedė(Verbascum densiflorum) Tuopa kvapioji(Populus suaveolens) Vaivoras(Vaccinium uliginosum) Valerijonas vaistinis(Valeriana officinalis) Veronika vaistinė(Veronica officinalis) Viržis šilinis(Calluna vulgaris) Žalčialunkis paprastasis(Daphne mezereum) Žemuogė paprastoji(Fragaria vesca) Žiognagė geltonoji(Geum urbanum)