Juozukas, pieštukas ir trintukas

Pranas Mašiotas

Juozukas, pieštukas ir trintukas

Pranas Mašiotas

Juozukas, pieštukas ir trintukas

2013 Vilnius

Juozukas buvo sumanęs nupiešti sesytei Onytei paveiksliuką. Iki jos vardadienio tik kelios dienos buvo likusios, tai skubėjo, dirbo. Taip braižė pieštuku, trynė trintuku, kad kakta jam išrasojo.

— Na, reikia pasilsėti, — pagaliau atsidūsėjo Juozukas, padėjo pieštuką ir atsistojo.

Atsistojęs pasiraivė ir nuėjo pro valgomąjį į sodelį.

Atsidūsėjo ir pieštukas: — Kad ir privargino tas vaikėzas.

— Tur būt, pirmą kartą į paišytojo rankas

patekęs, kad taip greit nuvargai, — atsiliepė trintukas.

— Pirmą kartą.

— O iš kur čia atkeliavai?

— Iš Faberio fabtriko.

— Ne pirmo pieštuko iš to fabriko tryniau, tik neteko nė su vienu įsikalbėti, o labai norėjau išgirsti, iš kur jūs, pieštukai, kilę.

— Kad taip nori, galiu apie mūsų giminę papasakoti, — sutiko pieštukas.

— Labai prašau. Paišytojas taipgi, mačiau, nuvargęs, tai negreit grįš.

— Gerai... Tik nuo ko čia pradėjus? Beje, tikra mano pavardė Grafitas. Grafitą susekė anglai kalnuose dar prieš pusketvirto šimto metų.

Tai buvo, sakyčiau, tamsios spalvos trapus, švelnus akmuo. Tuojau suvokė, kad tuo grafitu galima rašyti. Pamėginę įsitikino,

kad rašo geriau, nekaip tuomet vartojamas švinas ir kiti. Tuojau atsirado daug mėgėjų kasti grafitą, dirbti iš jo pieštukus ir gabenti į užsienį. Bet valdžia, supratus, koks tai geras daiktas tas grafitas, paėmė kasyklas į savo rankas.

Grafitas tuojau pabrango, tai ir kituose kraštuose pradėjo jo ieškoti. Tik niekur tokio gero, tokio gryno, kaip Anglijoje, nerado, tai iškasamą grafitą turėdavo valyti. Paskui jį sumaldavo, padarydavo iš malinio košę su visokiom dar priemaišom. Iš sukietėjusios košės ir dirbdavo pieštukus.

Labai gerai sekėsi ir sekasi dirbti pieštukus Faberio fabrike, įsikūrusiame Vokietijoje prieš šimtą metų... Tik ar neateina paišytojas?

Iš tikrųjų Juozukas įėjo į kambarį, bet tik pasisukinėjo, ką pasiėmė ir vėl išėjo.

— Tai pasakok toliau, — pasiūlė trintukas.

— Iš tikrųjų tai aš jau baigiau. Kad imčiau pasakoti visas smulkmenas, kaip pieštukus dirba, tai per ilgai truktų. Geriau tu apie save papasakok.

— Galiu... Tik kur paišytojas?

— Matau, sėdi sodelyje ir ką valgo.

— Tai pradedu... Nepatikėsi, kad trintukai daromi iš skysčio, panašaus į gėlių pienių syvus. Šiltuose kraštuose, ypač Afrikoje, auga medžių, kaučiukmedžiais vadinamų. Pakanka peiliu perskrosti jų žievę, tuojau ima sunktis tas pieno pavidalo kaučiukas. Jį leidžia varvėti į indus. Pririnkę daugiau, perkošia, kad žievės gabalėlių ar šiaip kokių trupinių nepaliktų. Tą skystį kaitina ant ugnies, kol virsta tiršta koše, o paskui dar padžiovina saulėje.

Tuo būdu gauna vadinamos žalios gumos gniutulius, panašius į duonos kepalus. Tokiais kepalais parduoda gumą į fabrikus, kur iš jų įvairius daiktus dirba, pradėjus nuo automobilių padangų iki įvairių spalvų trintukų.

Vienam tokiame fabrike ir aš gimiau... Bet jau paišytojas ateina.

Atėjo Juozukas ir tuojau siekė trintuko.

Patrynė, patrynė ir ėmė toliau piešti, ką buvo ilsėdamasis sugalvojęs.

Vladimir Leleiva Maketas ir iliustracijos 2013 Vilnius