Paveikslų ir lentelių sąrašas

Paveikslai

1 pav. Alkoholio hegemoninių diskursų laiko juosta ir charakteristikos

2 pav. Sovietų Sąjungoje veikusios narkologinės priežiūros tarpžinybinė sistema Sąjungos respublikose

3 pav. Konceptualus alkoholio žalos modelis

4 pav. Alkoholio vartojimo paveikiami socialiniai ryšiai

5 pav. Alkoholio žalos perspektyva sąryšyje su trimis tyrimo prieigomis

6 pav. Vyrų alkoholinių gėrimų vartojimo dažnis Europos šalyse 2015 m.

7 pav. Moterų alkoholinių gėrimų vartojimo dažnis Europos šalyse 2015 m.

8 pav. Vidutinis dienų, kai buvo vartojamas alkoholis, skaičius tarp vyrų ir moterų Europos šalyse

9 pav. Vyrų ir moterų alkoholinių gėrimų vartojimo dažnis Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

10 pav. Vyrų ir moterų ALAUS vartojimo dažnis Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

11 pav. Vyrų ir moterų VYNO vartojimo dažnis Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

12 pav. Vyrų ir moterų stipriųjų gėrimų vartojimo dažnis Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

13 pav. Vyrų ir moterų vidutinis per dieną, kai buvo vartojamas alkoholis, suvartoto ALAUS kiekis Europos šalyse 2015 m., decilitrais grynojo alkoholio

14 pav. Vyrų ir moterų vidutinis per dieną, kai buvo vartojamas alkoholis, suvartoto VYNO kiekis Europos šalyse 2015 m., decilitrais grynojo alkoholio

15 pav. Vyrų ir moterų vidutinis per dieną, kai buvo vartojamas alkoholis, suvartotų STIPRIŲJŲ GĖRIMŲ kiekis Europos šalyse 2015 m., decilitrais grynojo alkoholio

16 pav. Vyrų ir moterų suvartoto grynojo alkoholio kiekio decilitrais procentinė struktūra pagal alkoholinių gėrimų rūšį Europos šalyse 2015 m.

17 pav. Vyrų ir moterų suvartoto grynojo alkoholio kiekio decilitrais procentinė struktūra pagal alkoholinių gėrimų rūšį Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

18 pav. Vyrų ir moterų suvartoto grynojo alkoholio kiekio decilitrais procentinė struktūra pagal respondentų amžiaus grupes ir alkoholinių gėrimų rūšį Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

19 pav. Vyrų ir moterų suvartoto grynojo alkoholio kiekio decilitrais procentinė struktūra pagal respondentų gyvenamąją vietovę ir alkoholinių gėrimų rūšį Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

20 pav. Vyrų ir moterų alkoholio vartojimo dažnis pagal alkoholio vartojimo vietą vietą per pastaruosius 12 mėnesių Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

21 pav. Vyrų ir moterų alkoholio vartojimo dažnis pagal tai, su kuo jis buvo vartotas, per pastaruosius 12 mėnesių Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

22 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal rizikingo alkoholio vartojimo epizodų dažnį ir lytį Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

23 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal rizikingo alkoholio vartojimo epizodų dažnį, lytį ir amžiaus grupes Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

24 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal jų buvimo apsvaigus nuo alkoholio (arba buvimo girtiems) dažnį ir lytį Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

25 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal jų buvimo apsvaigus nuo alkoholio (arba buvimo girtiems) dažnį ir lytį Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

26 pav. Respondentų vyrų, teigiamai atsakiusių į klausimus, susijusius su piktnaudžiavimu alkoholiu ir priklausomybe nuo alkoholio, dalis Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

27 pav. Respondenčių moterų, teigiamai atsakiusių į klausimus, susijusius su piktnaudžiavimu alkoholiu ir priklausomybe nuo alkoholio, dalis Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

28 pav. Alkoholio žalos kitiems paplitimas 2015 ir 2020 m.

29 pav. Respondentų, patyrusių vieną ar daugiau AŽK, procentinis pasiskirstymas pagal alkoholio vartojimo būdą ir bendravimą su stipriai geriančiais asmenimis 2015 ir 2020 m.

30 pav. Problemiškai alkoholį vartojančių asmenų paplitimas Europos šalyse 2015 m.

31 pav. Vaikų, kurie gyveno su problemiškai alkoholį vartojančiais asmenimis, skaičius 2015 ir 2020 m.

32 pav. Populiacijos lygmens alkoholio kontrolės priemonių palaikymas 2015 ir 2020 m. (pritarusiųjų teiginiui %).

33 pav. Pritarimo švietimo ir individo lygmens alkoholio kontrolės priemonėms pasiskirstymas 2015 ir 2020 m.

34 pav. Respondentų pritarimas laissez-faire politikos priemonėms 2015 ir 2020 m.

35 pav. Advokacijų koalicijos modelis: pagrindinės sąvokos ir jų sąryšis

Lentelės

1 lentelė. Alkoholio vartojimo sąlygojamos ligos ir būklės

2 lentelė. Įrodymais grįstos alkoholio vartojimo ir žalos prevencijos priemonės

3 lentelė. „Best buys“ ir kitos intervencijos žalingam alkoholio vartojimui ir jo padariniams mažinti

4 lentelė. Mokslu grįstos intervencijos, siekiant sumažinti ar išvengti žalos kitiems nei geriantysis

5 lentelė. Priklausomybės ligų gydymo ir žalos mažinimo priemonių prieinamumo bei kokybės gerinimo 2021–2024 m. veiksmų plano tikslo „Užtikrinti kompleksinę pagalbą priklausomybių ligomis sergančių asmenų artimiesiems“ uždaviniai

6 lentelė. Bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių alkoholinius gėrimus vartojusių asmenų dalis procentais skirtingose socialinėse demografinėse grupėse Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

7 lentelė. Vidutinis dienų, kai buvo vartojamas alkoholis, skaičius skirtingose socialinėse demografinėse grupėse Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

8 lentelė. Vidutinis per dieną, kai buvo vartojamas ALUS, suvartoto alkoholio kiekis decilitrais tarp vyrų ir moterų skirtingose socialinėse demografinėse grupėse Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

9 lentelė. Vidutinis per dieną, kai buvo vartojamas VYNAS, suvartoto alkoholio kiekis decilitrais tarp vyrų ir moterų skirtingose socialinėse demografinėse grupėse Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

10 lentelė. Vidutinis per dieną, kai buvo vartojami STIPRIEJI GĖRIMAI, suvartoto alkoholio kiekis decilitrais tarp vyrų ir moterų skirtingose socialinėse demografinėse grupėse Lietuvoje 2015 ir 2020 m.

11 lentelė. Piktnaudžiavimo alkoholiu ir priklausomybės nuo alkoholio vertinimo kintamieji

12 lentelė. Alkoholio žalos kitiems nei geriantysis matavimo kintamieji

13 lentelė. AŽK paplitimas pagal lytį 2015 ir 2020 m.

14 lentelė. AŽK paplitimas pagal amžiaus grupes 2015 ir 2020 m.

15 lentelė. AŽK paplitimas pagal gyvenamąją vietą 2015 ir 2020 m.

16 lentelė. Vaikų, gyvenančių su problemiškai alkoholį vartojančiais asmenimis, paplitimas ir bendras skaičius 19-oje Europos šalių

17 lentelė. Alkoholio kontrolės priemonių (ne)palaikymo vertinamųjų teiginių grupės

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

18 lentelė. Viešosios politikos įsitikinimų sistema

19 lentelė. Tyrimo konceptualių prieigų ir tematikos suderinamumas

20 lentelė. Kokybinio tyrimo informantai, alkoholio kontrolės politikos veikėjai

21 lentelė. Tyrimo informantai, alkoholio kontrolės politikos veikėjai

22 lentelė. Dokumentiniai šaltiniai

23 lentelė. AŽK paplitimas pagal gyvenamąją vietą 2015 ir 2020 m.

24 lentelė. AŽK alkoholio politikos įsitikinimai ir jų panaudojimas

25 lentelė. AŽK poveikiai VSK advokacijoms ir pasirengimui joms

26 lentelė. Lietuvos VSK alkoholio politikos įsitikinimų sistema

27 lentelė. „Problemų srovės“ poveikis alkoholio politikai 2016 m. sausio–spalio mėn.

28 lentelė. AKĮ teisėkūros procesas ir institucinės pozicijos 2016 m.

29 lentelė. „Alkoholio politikos“ srovė 2016 m. sausio–spalio mėn.

30 lentelė. „Politikos srovė“ ir jos raiškos

31 lentelė. Alkoholio politikos pokyčiai 2017–2108 m.

32 lentelė. Alkoholio politikos srovės ir jų poveikis 2016 m.

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

Vadas

Jei alkoholis būtų įprasta prekė ir nekeltų žalos nei geriančiajam, nei aplinkiniams, nevyktų tiek daug politinių diskusijų. Europa, Amerika ir Australija pasižymėjo didžiausiais suvartojamo alkoholio rodikliais, ir būtent šių žemynų mokslininkai, įsilieję į visuomenės sveikatos politikos lauką, iškėlė alkoholio žalos tyrimo modelį, integruodami žalą geriančiajam ir su juo socialiniais vaidmenimis susaistytiems aplinkiniams. Visuomenės sveikatos perspektyvoje įprasta tirti žalą geriančiojo sveikatai ir finansinę naštą dėl prarasto darbingumo ar gyvenimo metų. Pastaraisiais metais į alkoholio žalą kitiems nei geriantysis pradėta žiūrėti atidžiau. Room et al. (2010) konceptualiame modelyje įvardija, kad alkoholio žala labai plačiai paliečia kitus nei geriantysis: pirmiausia žalą pajunta su geriančiuoju socialiniais ryšiais susiję asmenys (vaikai, broliai, seserys, tėvai, sutuoktiniai), darbdaviai, bendradarbiai, draugai ir apskritai visuomenė.

PSO rekomenduoja vadinamąsias „Best buys“ priemones, kurios yra pačios efektyviausios ir ekonomiškiausios intervencijos, veiksmingai sumažinančios alkoholio vartojimą ir su tuo susijusią žalą. Šios efektyvios ir nebrangios priemonės yra akcizų kėlimas, reklamos draudimas ir alkoholio prieinamumo mažinimas (Bhatia et al., 2019). Lietuva adaptavo šias priemones ir sėkmingai sumažino alkoholio vartojimą nuo 14 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui (15 metų ir vyresniam) 2015 metais iki 11,4 litro 2020 metais, nepaisant to, kad vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio alkoholiniams gėrimams perkamoji galia padidėjo. Su alkoholiu susijusių eismo įvykių dalis visuose eismo įvykiuose sumažėjo nuo 14,3 proc. iki 9,1 proc. (Lietuvos statistikos departamentas, 2021). Bendros alkoholio vartojimo mažinimo priemonės ir jų efektyvumas tiriami jau gana seniai, o intervencinių priemonių, siekiant sumažinti alkoholio žalą geriančiojo aplinkiniams (ypač tiems, kurie nuo to nukentėjo), veiksmingumo tyrimai tik prasideda. Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimų nėra publikuota. Tam trūksta politinio dėmesio.

Lietuvoje politinių diskusijų apie alkoholio keliamą žalą kitiems yra mažai, jos suaktyvėja dažniausiai po rezonansinių įvykių, tokių kaip nužudymai. Nors politinių diskusijų mažai, o sprendimų – dar mažiau, su žalos kitiems pasekmėmis dirba teisėsaugos, sveikatos priežiūros ir socialiniai sektoriai. Dauguma vaikų patenka į vaiko teisių apsaugos akiratį, kai jų saugumui kyla rizika, jei bent vienas suaugusysis nesaikingai vartoja alkoholį (Tamutienė, 2018). Dėl kito asmens alkoholio vartojimo kai kuriems žmonėms padaryta žala išlieka visam gyvenimui, pavyzdžiui, vaikams, gimusiems su alkoholiniu vaisiaus sindromu, ar girto smurtautojo suluošintam žmogui. Svarbiausia, kad šios žalos galima išvengti, jei tik atsisakoma alkoholio. Kuo daugiau alkoholio suvartojama šalyje, tuo didesnė žala tenka visuomenės nariams ir valstybei dėl išlaidų sveikatos priežiūrai, socialinei pagalbai, teisėsaugai.

Nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje aiškiai deklaruojama, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymo tikslas yra išvengti žalos sveikatai ir ūkiui. Žala kitiems nei geriantysis, neskaitant reguliavimo dėl vairavimo išgėrus, alkoholio politikos diskusijose minima, bet į konkrečius tikslus, lydimus jų realizacijai reikiamomis priemonėmis, neišsirutulioja. Kodėl? Atsakymas į šį klausimą yra vienas sudėtingiausių ir pagrindinių šios monografijos iššūkių.

Šios monografijos tikslas – ištirti, kokią įtaką turi alkoholio žalos kitiems suvokimas alkoholio politikos vystymui ir rezultatams. Tikslui įgyvendinti pasitelkti trys uždaviniai:

1) apžvelgti, kaip alkoholio žalos kitiems traktavimas keitė alkoholio politiką skirtingais istoriniais laikotarpiais (nuo XIX a. iki šių dienų);

2) remiantis Europos standartizuotų alkoholio tyrimų duomenimis įvertinti pastarųjų penkerių metų alkoholio politikos rezultatus;

3) remiantis kokybine metodologija ištirti, kaip alkoholio žala kitiems pozicionuojama politikos formavimo procesuose, ir pasiūlyti rekomendacijas, kaip spręsti problemą.

Tyrimo metodologija ir metodai

Tyrimas integruoja trianguliaciją tiek metodologijos, tiek metodų aspektais. Pirma monografijos dalis paremta naratyvine diskurso analize, kuri argumentuojama gausia antrine literatūra

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

(daugiau kaip 300 šaltinių). Šiame monografijos skyriuje adaptuojami Lucas (2004) išskirti alkoholio hegemoniniai diskursai. Nors pristatomi Vakarų ir Šiaurės šalyse išryškėję hegemoniniai diskursai, nemažai dėmesio skiriama Lietuvai, ypač susiejant su platesniu kontekstu – Rusijos imperijos, sovietinės okupacijos ir nepriklausomos Lietuvos laikysena alkoholio klausimu. Norint atskleisti šiandieninės alkoholio politikos šaknis, apžvelgiami valstybių, turėjusių didžiausią įtaką globaliu mastu, kritiniai šios politikos vystymo modeliai (JAV, Šiaurės šalys ir Jungtinė Karalystė). Charakterizuojami hegemoniniai diskursai, atsižvelgus į Lietuvos okupacinius ir nepriklausomybės periodus. Charakterizuojant diskursus išskirtas problemos matymas, atsakomybės lygmuo ir diskurso poveikis veikti (struktūruojantis veiksmą), nuo kurio priklauso ir politinis atsakas. Šiame skyriuje siekiama papasakoti, kaip nuo moralinio reguliavimo pereita prie įrodymais grįstos alkoholio politikos, siekiant sumažinti bendrą šalies alkoholio vartojimą, jo riziką ir žalą. Metodologija plačiau apžvelgiama skyriaus pradžioje.

Lyginamasis standartizuotas Europos alkoholio tyrimas

Europa pasižymi dideliu alkoholio suvartojimu, dėl to žalos klausimas labai aktualus. 2006 m. ES buvo priimta Alkoholio strategija, kurios rėmuose pradėta vykdyti RARHA (Bendri veiksmai dėl alkoholio daromos žalos mažinimo (angl. Joint Action on Reducing Alcohol Related Harm), sukūrusi standartizuotą alkoholio tyrimą (Moskalewicz, Room, Thom, 2016). Pirmasis tyrimas atliktas 2015 m. rugsėjo–spalio mėn. (N = 1513) (SEAS-1) kaip RARHA SEAS-1 dalis, o antrasis – 2020 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. (N = 1015) (SEAS-2). Abiejuose tyrimuose tikslinė populiacija buvo 18–64 m. gyventojai. Taikyta daugiasluoksnė stratifikuota tikimybinė atranka. Atsakymo procentas buvo 38,9 proc. 2015 m. ir 38 proc. 2020 m. Taikytas CAPI (kompiuterinio asmeninio interviu) metodas. Visi duomenys iš CAPI programinės įrangos buvo konvertuoti į SPSS failą. Duomenys įvertinti pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą. SEAS-1 ir SEAS-2 duomenys buvo sujungti (N = 2528) į bendrą failą. „Spinter tyrimai“ tyrimą atliko laikydamiesi Europos viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų asociacijos ESOMAR kodekso reikalavimų. Apklausą atliko profesionalai, turintys kelerių metų darbo su apklausomis patirtį. Vyko jų mokymai dėl apklausos vykdymo instrukcijų. Apklausos lauko darbų vadovas patikrino apklausėjų darbo kokybę telefonu (patikrinta jų darbo logika ir teisingumas), susisiekta su 10 proc. apklaustųjų, tikrinant 10 proc. klausimyno duomenų suvedimo kokybę. Apklausos atlikimo procesas kompiuterizuotas. Tai leido išvengti klaidų, kylančių įvedant duomenis. Pirmame etape atsakymų logika ir nuoseklumas patikrinti duomenų tvarkymo metu skaičiuojant pasiskirstymą ir atsakymų tarpusavio ryšius. Šios duomenų analizės metu dingusių reikšmių buvo mažai, todėl statistinis reikšmingumas nepasikeitė ir dėl šios priežasties negalėjo atsirasti klaidų. Atlikus visus patikrinimus reikšmės liko pasikliautinųjų intervalų ribose. Tai patvirtino ir nacionalinių tyrėjų bei kolegų iš Lenkijos duomenų kokybės peržiūra.

Antrame etape duomenų kokybė buvo peržiūrėta ir likusios klaidos bei neatitikimai ištaisyti specialiai šiam tikslui sukurta kompiuterine programa, kuri naudota SEAS-1 apklausoje. Kuriant šią programą pateiktos kelios prielaidos, susijusios su nenuoseklumo priežastimis. Pavyzdžiui, jei respondentas nurodė, kad išgeria 6 standartinius alkoholinius gėrimus, bet jo didžiausias gėrimų skaičius buvo mažesnis, jam nustatyti 6 gėrimai. Kai nebuvo įmanoma pagrįsti, klaidinga kintamojo vertė buvo perkeliama prie trūkstamų reikšmių. Specialia kompiuterine programa duomenų failą galutinai išvalė SEAS-2 Januszas Sieroslawski ir Jacekas Moskalewiczius, Europos standartizuoto tyrimo valdybos nariai.

Tyrimo instrumentas ir matavimo skalės

SEAS klausimyną sukūrė RARHA projekto partneriai iš 20 Europos šalių. Jį sudaro septyni skyriai, kuriuose nagrinėjami pagrindiniai alkoholio epidemiologijos ir kultūros aspektai: alkoholio vartojimas, sunkus epizodinis gėrimas, gėrimo kontekstas, alkoholio žala geriančiajam, kitiems nei geriantysis, požiūris į alkoholio politiką. Į tyrimo įrankį integruota pasauliniu mastu validuotų alkoholio vartojimo, piktnaudžiavimo juo, priklausomybės nuo alkoholio skalės, lassez-faire, populiacijos ir individo lygio alkoholio kontrolės politikos priemonės, AŽK kintamieji, susieti su alkoholio žala respondento vaikystėje, bei 8 žalos, kurias respondentas patyrė / nepatyrė dėl geriančių asmenų per pastaruosius 12 mėn. Kadangi alkoholio suvartojimo kiekis, kuris sukelia žalą, priklauso nuo

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas asmens lyties, svorio ir kitų individualių parametrų, į tyrimo įrankį įtraukti respondento ūgio, svorio kintamieji. Parengti du tyrimo įrankiai, skirti vyrams ir moterims, nes remiantis metodologija išskiriami skirtingi saikingo alkoholio vartojimo vienetai.

Tyrime naudotos validuotos skalės, tokios kaip specifinis gėrimo kiekio dažnis (BSQF); sunkus epizodinis gėrimas (angl. Risky Single Occasion Drinking – RSOD); greitas alkoholio problemų nustatymo testas (angl. Rapid Alcohol Problems Screen Test – RAPS) (Cherpitel, 2000), kompozicinis tarptautinis diagnostinis interviu (angl. Composite International Diagnostic Interview – CIDI) alkoholio vartojimo sutrikimų paplitimui matuoti (Robins ir et al., 1989). Tyrimo instrumentą galima rasti priede, o išsami matavimo ir analizės būdų apžvalga pateikiama kiekvieno antros dalies skyriaus pradžioje.

Kokybiniai pusiau struktūruoti interviu

Trečioje monografijos dalyje pateikiamas tyrimas paremtas kokybine metodologija, interpretacine viešosios politikos analize. Derinamos dvi teorinės prieigos, padedančios paaiškinti alkoholio politikos procesą ir jo: 1. advokacijų koalicijų modelio (angl. Advocacy coalition framework; pradėta kurti Paul A. Sabatier ir vėliau tobulinta Christopher M. Weible, Hank C. Jenkins-Smith bei kitų teoretikų), 2. daugialypių viešosios politikos srovių modelio (angl. multiple streams framework, ją sukūrė John W. Kingdon, vėliau kiti teoretikai prisidėjo prie plėtojimo). Kokybinio tyrimo metodo pasirinkimas ir panaudojimas priimtini dėl to, kad leidžia suprasti tyrimų dalyvių požiūrį iš skirtingų profesinių, socialinių įsitraukimo į advokacijas kontekstų. Nagrinėjami reiškiniai ir teorinės prieigos suponavo poreikį individualius interviu derinti su dokumentų analize.

Kokybinio pusiau struktūruoto interviu tikslinė grupė – alkoholio politikos dalyviai. Tyrime dalyvavo 34 informantai. Kokybinis tyrimas atliktas 2021 m. kovo–gruodžio mėn. Plačiau metodologija ir metodas aprašomi trečiosios dalies pirmajame skyriuje.

Leidinio struktūra

Monografiją sudaro trys dalys. Pirmojoje išskiriami trys hegemoniniai diskursai, kurie alkoholio žalos suvokimui ir problemos sprendimui turėjo esminės įtakos. Tai hegemoniniai blaivybės judėjimų, ligos ir alkoholio rizikos / žalos mažinimo diskursai. Jie iš esmės palietė pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos, alkoholio politiką. BJ laikotarpiu alkoholio žala buvo suvokiama holistiškai. Pirmosios BJ bangos laikotarpiu dominavo moralinis reguliavimas, antrosios – reikalavimas valstybės atsakomybės, kurios apogėjus – prohibicija. Ligos diskursas, įsivyravęs po Antrojo pasaulinio karo, alkoholio žalą kitiems ignoravo, nes problemą matė alkoholizmo ligoje. Politika liberalėjo, buvo diskutuojama apie vartojimo būdus, laisvą pasirinkimą, į paraštes nustumiant abstinentus ir sergančiuosius priklausomybe. Dabartinis alkoholio vartojimo rizikos ir žalos mažinimo diskursas grįžta prie holistinio jos suvokimo, pačią sampratą perkeldamas ir į žalą geriančiojo aplinkiniams. Pastaruoju metu vyrauja įrodymais grįstas žalos suvokimas ir jo politika. Ieškoma veiksmingų intervencijų, kurios sumažintų alkoholio vartojimą ir žalą. Kiekvienam hegemoniniam diskursui aptarti skirtas skyrius, apžvelgiama padėtis Lietuvoje.

Antrojoje dalyje, remiantis Europos standartizuoto alkoholio tyrimo rezultatais, lyginama, kaip keitėsi alkoholio vartojimo būdai, požiūris į politikos priemones bei alkoholio žalos rodikliai 2015 m. ir 2020 m. imtyse. Rodikliai lyginami metų ir sociodemografinių kintamųjų rakursais, Lietuvos rodiklius interpretuojant Europos šalių kontekste.

Trečioji monografijos dalis skiriama ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl AŽK nepatenka į šiandieninę politikos darbotvarkę kaip spręstinas klausimas. Tam buvo atliktas kokybinis interviu su alkoholio politikos formavimo ekspertais (36 pusiau struktūruoti kokybiniai interviu). Tyrimui konceptualizuoti pasitelktos politikos mokslų advokataujančių koalicijų modelio (angl. advocacy coalition framework), daugialypių srovių (angl. multiple streams), koncepcijos ir jomis remiantis analizuotos tyrimo problemos.

Monografijos pabaigoje pateikiamos bendros tyrimo išvados ir rekomendacijos, santrauka anglų kalba, taip pat priedai, kuriuose daug statistinių palyginamųjų duomenų, turinčių savarankišką

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas vertę skaitytojui. Siekiant skaitytojui suteikti galimybę tikslingai naudotis knyga ir greičiau surasti dominančią temą, knygos pradžioje po turiniu pateikiamas paveikslų ir lentelių sąrašas. Monografija parašyta taip, kad asmuo galėtų skaityti jam aktualų skyrių ar poskyrį ir jį suvoktų, nepriklausomai, ar yra perskaitęs prieš tai buvusias struktūrines dalis.

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

Ilona Tamutienė, Birutė Peištarė, Vaida Auglytė

IPIRMA DALIS.

ALKOHOLIO POLITIKOS DISKURSAI: nuo blaivybės judėjimų iki rizikos prevencijos ir žalos mažinimo

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

ALKOHOLIO POLITIKOS INTERESAI IR TYRIMO KONCEPTUALI PRIEIGA 1 \ SKYRIUS

Alkoholio politikos interesai

Nuo XVIII a. Europoje, JAV ir kituose pasaulio kraštuose suklesti alkoholio industrija (gamyba, gabenimas, laikymas, pardavimai ir kt.). Pakeitus distiliuotų spiritinių gėrimų statusą nuo specializuoto (medicininio) į įprastą svaigalų vartojimą, juos buvo galima gaminti ir pigiau platinti, ilgiau laikyti arba toliau gabenti. Didinant alkoholio koncentraciją ir galiausiai jį pasterizuojant, vynas ne tik tapo pigesnis, bet ir mažiau gedo. Pasterizacija ir šaldymo bei pakavimo naujovės taip pat pavertė alų iš greitai gendančios į stabilią prekę, galinčią dideliais atstumais pasiekti tolimiausias rinkas (Fogarty, 1985; Room, 1997). Tokiu būdu alkoholinių gėrimų gamyba tapo vis labiau industrializuota ne tik išsivysčiusiose šalyse, bet ir visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Iki XIX a. alkoholio vartojimas buvo universaliai išplitęs (Kačerauskas, 2013). Alkoholio industrijos interesas buvo gajus.

Alkoholio tyrinėtojai, apibrėždami alkoholio politikos interesus, dažniausiai referuoja į Mäkelä ir Viikari (1977) konceptualizaciją. O Room (1999) alkoholio politikos interesus susiejo su valstybės institucijomis ir jų funkcijomis, atskleisdamas alkoholio politikos ir jos įgyvendinimo horizontalumą bei vertikalumą. Alkoholio klausimus liečiantys valstybės interesai susiję su fiskaliniais (mokesčių), ekonominio vystymosi (alkoholinių gėrimų gamyba ir produkcija), viešosios tvarkos ir saugumo, sveikatos, gerovės ir reprodukcijos sričių atsakomybėmis. Fiskaliniai ir ekonominio vystymosi interesai dažniausiai teigiamai susiję su alkoholinių gėrimų gamyba bei pardavimais, o kartu ir alkoholio vartojimo augimu. Įprastai tiek finansų ministerija, tiek mokesčių inspekcija yra atsakingos už fiskalinį interesą, kurio šerdyje yra akcizų surinkimas. Ekonominio vystymosi interesas tiesiogiai susijęs su alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba. Į šio intereso užtikrinimą dažniausiai įsitraukia komercines, žemės ūkio, licencijavimo funkcijas vykdančios valstybės institucijos arba jų departamentai.

Viešosios tvarkos ir saugumo užtikrinimo interesas susijęs su viešos ir privačios sferų reguliavimu bei neblaivių žmonių sukeltais kelių eismo įvykiais. Atsakomybė už šį interesą tenka teisėsaugos, transporto departamentams. Nustatyta, kad piktnaudžiavimas alkoholiu, veikdamas centrinę nervų sistemą, skatina smurtą ir nelaimingus atsitikimus. Viešojo intereso veiklos laukas įtraukia tokias atsakomybes kaip apsauga nuo žalos, kuri užtikrinama įvairiomis reguliavimo priemonėmis, apimančiomis represines struktūras, sankcijas, draudimus ir kt.

Apsvaigimas ir nuolatinis gausus alkoholio vartojimas gali pabloginti šeimos ir darbo vaidmenį, sukelti ligas, negalią. Šių problemų sprendimas tiesiogiai siejasi su sveikatos ir reprodukcijos interesu, kurį turi užtikrinti sveikatos, reabilitacijos ir socialinės rūpybos skyriai. Tai susiję su įvairiomis atsakomybėmis, apimančiomis piktnaudžiavusiojo alkoholiu sveikatos atgavimą, jo aplinkinių, pavyzdžiui, vaikų, gimusių su alkoholinio spektro sutrikimais, gydymą ir priežiūrą, bendrai dėl tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu fiksuojamus vaikų nepriežiūros, smurto atvejus ir šių problemų sprendimą.

Didesnis alkoholinių gėrimų vartojimas visuomenėje kelia dviprasmiškas diskusijas: pavyzdžiui, per didelė girtuoklystė šalyje mažina indėlį į ekonomiką, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad augantys alkoholio pardavimai duoda tik finansinę naudą. Valstybės viešosios tvarkos, sveikatos ir reprodukcijos interesas dažnai tapatinamas su mažesniais alkoholio pardavimais bei vartojimu, kadangi kuo daugiau suvartojama alkoholio, tuo daugiau šalyje kyla viešosios tvarkos, saugumo ir reprodukcijos sritis liečiančių problemų. Tipiniu atveju fiskalinis ir ekonomikos departamentai atstovauja valstybės interesui, kuris gauna naudos iš augančių alkoholio pardavimų. Pastarieji departamentai turi didesnį svorį ministrų kabinete ir politikos formavimo procesuose, palyginti su viešosios tvarkos, sveikatos ir reprodukcijos departamentais. Tokia situacija susiklosto dėl to, kad

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas vieni jų matomi kaip pelno nešėjai, o kiti – kaip išlaidautojai (Mäkelä ir Viikari, 1977; Room, 1999).

Žvelgiant į politikos formavimo procesus, skirtingi alkoholio politikos interesai atstovaujami skirtingomis logikomis besivadovaujančių veikėjų. Pastaraisiais metais daugėja mokslu grįstų įrodymų, kad finansinė našta dėl alkoholio yra itin didelė (Mantey et al., 2021).

Blaivybės judėjimų banga, pradėjusi kilti apie XIX a. pradžią, siejama su klasikine liberalia mintimi, kai alkoholio klausimas buvo tapatinamas su jo žala. Ji buvo matoma plačiu aspektu ir apėmė žalą pačiam geriančiajam bei aplinkiniams. Alkoholio keliama žala pirmiausia buvo grindžiamas moralinis, tik po to ir valstybinis reguliavimas. Perėjimas prie valstybės atsakomybės prisiėmimo už visuomenės saugumo ir sveikatos bei reprodukcijos interesus yra nulemtas dviejų blaivybės judėjimų bangų, kurių pirmoji atsakomybę už girtavimą perkėlė ant nuodėmingo geriančiojo, o antroji –ant valstybės politikos pečių. XIX a. ir XX a. sankirtoje kai kuriose valstybėse atsakomybė už alkoholio klausimą (žalą) reguliavimo aspektu pasiekia griežtumo aukštumas – prohibiciją. Šiandieninė alkoholio politika labai skiriasi nuo prohibicijos laikų, kuomet prioritetas buvo teikiamas sveikatos, saugumo ir reprodukcijos interesams, o fiskalinė ir ekonominė nauda aukojama vardan aukštesnių tikslų, juolab kad industrializacija buvo tam palanki, o alkoholio fiskalinis ir ekonominis interesai dėl valstybių biudžeto papildymo galėjo būti dar aktualesni. Rusijos imperijos biudžetas, vadintas „girtu biudžetu“, iš alkoholio surinkdavo apie trečdalį pajamų, tačiau Rusijos imperija anksčiau nei JAV įvedė prohibiciją (Herlihy, 2017). Remiantis tik ekonominiu interesu tai atrodytų visiškai nelogiškas žingsnis, juolab kad pinigų poreikis, susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu, revoliucijomis, buvo labai didelis. Ekonominiu interesu negalime paaiškinti ir alkoholio draudimų musulmoniškose šalyse, nors būtent musulmonų kraštuose ištobulinta distiliavimo technika išplito Europoje ir už jos ribų (Michalak, Trocki, 2006). Tačiau musulmoniškose valstybėse alkoholio vartojimas nepaplito masiškai, kadangi islamo religija jį traktuoja taip pat, kaip ir kiaulieną ar kitus draudžiamus maisto produktus (Al Ansari et al., 2016; Michalak, Trocki, 2006). Taigi, šiose šalyse į alkoholį žiūrima kaip į žalingą medžiagą. Alkoholio žala skirtingose kultūrose, religijose suvokiama skirtingai, o nuo jos traktavimo priklauso ir politinių reguliavimo priemonių pasirinkimas.

Skirtingų alkoholio interesų konkurencijos kovoje atitinkamais laikotarpiais vienas ar kitas interesas įgauna hegemoniją, kuri tiesiogiai liečia alkoholio politiką. Šiame skyriuje alkoholio politikos kaita siejama su hegemoninių alkoholio diskursų kaita, tai padeda suvokti alkoholio politikos kompleksiškumą ir jo valdymą.

Tyrimo metodologija

Hajer diskursą apibrėžia kaip visumą idėjų, sąvokų ir kategorijų, kurios yra kuriamos, atkuriamos bei keičiamos tam tikrais socialiniais veiksmais ir kurių pagalba fizinei bei socialinei realybėms suteikiama prasmė (Hajer, 1995, p. 44). Alkoholio politikos raidai didelę reikšmę turi vyraujantis diskursas, pagal savo „žaidimo taisykles“ struktūriškai orientuojantis mintis, veiksmus ir praktikas, kartu nušluojantis konkurentus kaip nepakankamai stiprius. Hegemonija yra tam tikra politinė praktika, fiksuojanti politinių koalicijų kūrimąsi ir skilimą. Taip pat ji gali būti vertinama kaip taisyklės forma, galinti išaiškinti režimo, praktikos ar politikos įtaką tam tikrų subjektų grupei laimint jų sutikimą ar užtikrinant jų atitiktį. Hegemonija kaip taisyklės forma suponuoja įvairias transformizmo, derybų ir kompromisų taktikas, siekiant apsaugoti ir atkurti režimą ar praktiką. Tuo pačiu metu taisyklės forma yra hegemoninių projektų, laimėjusių sutikimą ar užtikrinusių sutikimą įvairiuose kontekstuose ir vietose, rezultatas (Howarth, 2010). Diskurso analizėje tyrimo objektas matomas socialiniame, kultūriniame ir istoriniame kontekstuose, kas leidžia interpretuoti istorinius politikos procesus ir praktikas, susijusias su alkoholio klausimu.

Diskurso analizėje didelė reikšmė teikiama žinioms (kaip buvo matoma alkoholio problema ir kokios buvo to meto įvairių visuomenės grupių reakcijos į problemą), komunikacijai (kaip tomis žiniomis buvo dalijamasi, kokiais informacijos kanalais pasinaudota) ir praktikai. Tokiu būdu į alkoholio politikos raidos diskursus žvelgiama per institucionalizuotų judėjimų ir jų palaikymo motyvų, keitimosi patirtimis, reikalavimų politikams turinį. Healey (1997, p. 277) politikos diskursą apibrėžė kaip

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

„prasmės sistemą, įtvirtintą veiksmų strategijoje“. Kadangi alkoholio klausimas yra jautrus ir skirtingiems politikos dalyviams turi skirtingas prasmes, dėl šios priežasties hegemoninis diskursas turi galią teigti savo „tiesą“, valią tiesai. Kaip ,,filtravimo“ sistema diskursas taip pat turi institucinę atramą, kurią stiprina ir palaiko ištisos praktikos. Institucijų remiama ir jų pabrėžiama valia „tiesai“ yra linkusi, kaip teigia Foucauld (1998), lyg ir slėgti kitus diskursus bei primesti jiems savo galią (1998, p. 12, 13), bet tai nebūtinai reiškia kito diskurso mirtį. Jis gali būti tik nutildytas, o susiklosčius aplinkybėms vėl byloti apie save, vėl pasakoti savo istoriją. Monografijoje tai iliustruojama BJ bangomis, kurių Lietuvoje identifikuota trys. Hajer (2005) teigia, kad istorijos yra įprastas būdas aktoriams bandyti užtikrinti, kad jų diskursas būtų išgirstas ir suprastas. Siužetinės linijos apibūdinamos kaip supaprastintas pasakojimas, jungiantis skirtingus diskursus (Hajer, 2005, p. 448). Politiniai pokyčiai gali vykti dėl naujų siužetų, kurie keičia supratimą, atsiradimo. Siužetinė linija yra subtilus diskursyvinės tvarkos kūrimo ir palaikymo mechanizmas, kurio funkcija – atskleisti atskirų diskursyvių problemos sudedamųjų dalių įvairovės vienybę. Šios linijos yra tarytum supaprastinimai, kurie leidžia žmonėms suvokti didesnę ir sudėtingesnę problemą. Diskurso koalicijos gali daryti didelę įtaką politikos formavimo procesui, apsunkindamos tam tikro diskurso ignoravimą. Stipri arba gana didelė „diskurso koalicija“ gali tapti tokia dominuojančia, kad diskursas virsta hegemoniniu (dominuojančiu). Įsigalėjus vyraujančiam diskursui atsiranda kasdienės praktikos pagal abipusiai priimtinas taisykles bei normas, suteikiančias socialiniam gyvenimui darnos (Hajer, 2005).

Politikos dokumentai atspindi konkuruojančių diskurso jėgų pergalę ar kelių diskursų kompromisą politiniuose sprendimuose. Diskursas tęsiasi ideologijos, strategijos, kalbos ir praktikos srityse bei yra formuojamas valdžios ir žinių santykių. Pasak Foucauld (1998), diskursai gali formuoti tai, kas vyksta viešuose susitikimuose ir politikos procesuose, tačiau tuo pačiu tokie įvykiai yra hegemoninių diskursų egzistavimo apraiška.

Istoriniame laike hegemoninį charakterį įgavęs diskursas turi normatyvinį užtaisą, pasireiškiantį per kalbinę praktiką ir institucinių struktūrų formavimą. Alkoholio politikos raidos tyrime labai svarbios kalbinės praktikos: blaivybė, girtuoklystė, alkoholizmas, saikingas / nesaikingas gėrimas, alkoholio žala ir kitos sąvokos. Šie kalbinės praktikos pokyčiai savo ruožtu pasiekiami pertvarkant institucines struktūras, kai reformatoriai turi valdžią savo rankose. Tačiau hegemoniją išjudina status quo užginčijimas. Diskursų svarbą kuriant ir išlaikant socialines normas, savo ruožtu formuojant individualią tapatybę, apibrėžiant ir sąlygojant mintis bei veiksmus, veikiant diskurso kontrolei atskleidė Foucauld (1998). Jo darbuose yra sistemingų bandymų siekiant suprasti, kaip kontroliuojamas ir varžomas akivaizdžiai begalinis potencialas kurti idėjas ir mintis bei jas išreikšti kalba ir veiksmais. Alkoholio politikos raidos tyrimuose tai itin aktualu, nes pastebima, kad blaivybės judėjimų laikmečiu gyvenimas nevartojant alkoholio laikytas vertybe (buvo remiami alkoholio draudimai, kiti apribojimai), o postmodernybėje socialinės normos jau nebepalaikė blaivybės, alkoholio kontrolė tapo liberalesnė. Tai galima suprasti kaip diskursų kontrolės rezultatą, kuomet vyraujantis diskursas palaipsniui pralaimėjo ir kontrolę užėmė kitas. Foucault požiūris rodo, kad vietoj klausimo, kas teisus, verčiau turėtume paklausti, kaip, kodėl ir kas „tiesą“ priskiria vieniems, o ne kitiems argumentams. Ši įžvalga yra ypač svarbi suvokiant politikos procesą, kurį formuoja valdžios ir racionalumo santykiai. Tai taip pat mums padeda suvokti, kodėl Foucault ne visiškai smerkia racionalumą, bet tiesiog sako, kad racionalūs ir (arba) iracionalūs argumentai gali būti pasisavinami kaip „tiesa“ vykdant valdžią (Foucauld, 1998). Tokiame kontekste alkoholio politiką būtų galima suprasti kaip sukurtą skirtingų interesų kovų dėl valdžios rezultatą, kur ginčijamasi žiniomis ir tiesa, o pats politikos formavimo racionalumas atsiskleidžia kaip konfliktų akcentas.

Šiame alkoholio hegemoninių diskursų analizės darbe politikos problematizavimas siejamas su požiūriu į alkoholio žalą ir atsaką į ją konkrečiuose istoriniuose kontekstuose. Vis dėlto poststruktūralistinio diskurso teoretikai užduoda keletą bendrų klausimų. Kokios yra konkrečių diskursų ir politikos ištakos? Kaip juos galima apibūdinti? Kaip ir kodėl jie palaikomi? Kada ir kaip jie keičiami? Kaip galima diskursus vertinti ir kritikuoti? (Howarth, 2010). Šiame monografijos skyriuje atliekama alkoholio politikos kritinio naratyvo rekonstrukcija, struktūruojant jį pagal istoriniais laikotarpiais išryškėjusius hegemoninius diskursus, išskirtus Vakarų demokratinėse ir Šiaurės šalyse,

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas panašiai kaip tai darė Lucas (2004). Lucas alkoholio politikos raidą aiškina pasitelkdama Foucauld hegemoninį diskursą bei išskirdama tris jo periodus: blaivybės judėjimų, alkoholizmo kaip ligos bei kylantį rizikos / žalos mažinimo diskursą (Lucas, 2004). Šiame darbe pateikiamas glaustas pasakojimas, kurį gali nagrinėti skaitytojas, o ne argumentų sintezė, kuriai reikėtų platesnio formato ir kito metodo.

Lucas (2004), analizuodama Europos alkoholio politikos vystymąsi, europietišką alkoholio diskursą siejo su gerovės valstybės dinamika. Ji nustatė, kad diskursyvinėje struktūroje egzistuoja ryšys tarp alkoholio politikos vystymo ir besikeičiančių gerovės valstybės formų Vakarų Europoje. Šie pokyčiai keičia valstybės ir piliečių santykį. Lucas apžvelgė viešosios politikos diskurso pokyčius: nuo subsidiarumo į planavimą, nuo planavimo į tinklaveiką. Analizėje svarbią vietą užėmė iššūkis valdyti visuomenės kompleksiškumą. Autorė blaivybės judėjimų diskursą susiejo su subsidiarumo valstybe, hegemoninį ligos modelį – su intervencine gerovės valstybe, o rizikos ir žalos mažinimo diskursą kaip bendresnę visuomenės sveikatos diskurso dalį – su tinklaveikos / refleksyvine valstybe. Bendro alkoholio vartojimo modelis, prasidėjęs 1970 m., pastaraisiais metais keičiamas rizikos ir žalos mažinimo modeliu, kuris alkoholio politikoje turi perspektyvą tapti hegemoninis. Šiame monografijos skyriuje adaptuojami Lucas (2004) išskirti alkoholio hegemoniniai diskursai, tačiau į jų sąsajas su gerovės valstybe dėmesio kreipiama mažiau. Nors pristatomi Vakarų ir Šiaurės šalyse išryškėję hegemoniniai diskursai, nemažai dėmesio skiriama Lietuvai, ypač susiejant su platesniu kontekstu – Rusijos imperijos, sovietinės okupacijos ir nepriklausomos Lietuvos pozicija alkoholio klausimu. Norint atskleisti šiandieninės alkoholio politikos šaknis, apžvelgiami valstybių, turėjusių didžiausią įtaką globaliu mastu, kritiniai šios politikos vystymo modeliai (JAV, Šiaurės šalys ir Jungtinė Karalystė).

1 paveiksle pateikiama laiko juosta, kurioje trumpai parodomi charakterizuojami hegemoniniai diskursai, atsižvelgus į Lietuvos okupacinius ir nepriklausomybės periodus. Charakterizuojant diskursus išskirtas problemos matymas, atsakomybės lygmuo ir diskurso poveikis veikti (struktūruojantis veiksmą), nuo kurio priklauso ir politinis atsakas. Šiame skyriuje siekiama papasakoti, kaip nuo moralinio reguliavimo pereita prie įrodymais grįstos alkoholio politikos, siekiant sumažinti bendrą šalies vartojimą, alkoholio vartojimo riziką ir žalą.

BLAIVYBĖS DISKURSAS

Holistinis žalos suvokimas

I-oji banga

Problema: moralinė, nes girtavimas yra nuodėmė.

Atsakomybė: asmens

Poveikis: spaudimas gyventi blaiviai ir dorai

Reguliavimas: moralinis

II-oji banga

Problema: alkoholio medžiaga, sukelianti asmens ir tautos degradaciją

Atsakomybė: valstybės

Poveikis: spaudimas drausti alkoholį

Reguliavimas: griežtas iki prohibicijos apraiškų

LIGOS DISKURSAS

Žalos redukavimas iki žalos geriančiajam

Problema: alkoholio priklausomybė, liga

Atsakomybė: medicinos srities, sergantysis – auka

Poveikis: normalizuotas alkoholio vartojimas, susikoncentravimas ties diagnostika, gydymo būdais

Reguliavimas: liberalizuotas

RIZIKOS / ŽALOS MAŽINIMO

DISKURAS

Einama link holistinės žalos suvokimo

Problema: alkoholio rizika sveikatai, geriančiojo aplinkiniams, našta valstybei, vystymuisi

Atsakomybė: individo ir valstybės

Poveikis: spaudimas vartoti saikingai, ieškoma įrodymais grįstų vartojimo prevencijos ir žalos mažinimo priemonių. Įtampa tarp pramonės ir visuomenės sveikatos koalicijų

Reguliavimas: alkoholio politikos griežtinimas

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

Monografijos skyrius remiasi tik mokslinės literatūros analize ir jos interpretacija. Naudota tiek sisteminė (įrašant reikšminius žodžius į duomenų bazes), tiek grandininė literatūros paieška (analizuojant kitų autorių pateikiamą literatūros sąrašą ir ieškant aktualių šaltinių bibliotekose, pateikiant autoriams asmenines užklausas ir kt.). Itin daug dėmesio ir energijos buvo skirta literatūros paieškai, kuri atrodė itin reikšminga analizuojamam objektui. Šio monografijos skyriaus darbas nėra istorinis, tačiau istorija pasitelkiama platesniam tyrinėjamo reiškinio supratimui ir interpretacijai.

1.1 Blaivybės diskurso hegemonija: idėjos, judėjimai, politika

Blaivybės judėjimų idėjos itin susijusios su alkoholio problemos matymu. Iki XIX a. stiprus alkoholis, kai kuriose šalyse vadintas gyvybės vandeniu, buvo vartojamas universaliai, apimdavo vis platesnę visuomenę ir nesaikingai vartojamas tampa mirties vandeniu (Cockx et al., 2019). Matant žalingą alkoholio poveikį, pradeda kurtis BJ, pirmiausia Amerikoje, o po to Europoje, įskaitant ir Lietuvą (Kačerauskas, 2013). BJ itin susiję su klasikine liberalia mintimi. Viena vertus, BJ galima traktuoti kaip atsaką į laisez-faire politiką ir jos sukeltas problemas. Kita vertus, BJ apeliavo į pagrindinį valstybės tikslą, kuris pagal klasikinį liberalizmą yra apsaugoti žmogaus teises į gyvybę, laisvę, nuosavybę ir laimės siekimą. Klasikinis liberalizmas smurto ir žalos suvaržymo atsakomybę patiki valstybei vardan teisių ir lygybės apsaugos (Butler, 2015). Dauguma XIX a. klasikinių liberalų ekonomistų pritarė įvairiai valstybės politikai, apimančiai ne tik baudžiamąjį įstatymą ir sutarčių vykdymą, bet ir specialistų licencijavimą, sveikatos, saugos, priešgaisrines ir bankų taisykles, komercinę infrastruktūrą (kelius, uostus ir kanalus) bei kitų sričių, susijusių su žala, reguliavimą (Gaus, 1983). Galiausiai neblaivumas nederėjo su liberalios laisvės suvokimu.

Blaivybės ideologija savo prigimtimi buvo poliarizuojanti, padalinusi pasaulį į geriančius ir negeriančius, angelus ir demonus (Warner, 2008). Liberalusis laisvės suvokimas – galimybė rinktis, veikti ir galvoti patiems be kontrolės ar apribojimų, skatino kurtis įvairias socialines grupes, turinčias savo interesų. Tai buvo taikoma asmeninio elgesio, socialinės sąveikos ir politinių veiksmų sferoms (Coombs, 2011). Galimybė rinktis buvo itin akcentuojama. Tam labai padėjo požiūrio į blaivybę ir girtavimą moralinis modelis. Blaivybės spauda girtumą visada vertino kaip nuodėmę ir ligą (Porter, 1985). Alternatyva tam buvo dorybė, sveikata, kurias galėjo užtikrinti blaivus gyvenimo būdas, todėl blaivybės skleidimas vyko operuojant sąvokomis, kurios buvo nukreiptos į individo elgesio keitimą. Centrinė diskurso sąvoka buvo (ir lieka) savikontrolė. Savikontrolė buvo matoma kaip pagrindinė moralinė, socialinė, psichologinė problema tiek individo, tiek visuomenės lygmeniu (Levine, 1992; Sulkunen, Warpenius, 2000). Kvietimas keisti save iš nuodėmingo į dorą, iš girtuoklio į blaivininką ar iš paniekinto į gerbtiną buvo galingas motyvuojantis užtaisas, kuris stiprino socialinį kapitalą siekti aukštesnių tikslų nei vien individo. Skirtingas kokybines būsenas apibrėžiančios sąvokos, tokios kaip blaivybė vs girtumas, dorybė vs nuodėmė, savitvarda vs nesitvardymas, pagarba vs panieka, valios jėga vs priklausomybė, buvo vartojamos motyvuoti žmones geresniam gyvenimui, kolektyviniam gėriui, šalies ateičiai. Diskurso retorika paremta dviejų alternatyvų sulyginimu, atskleidžiant neigiamos pusės pasekmes ir skatinant teigiamos, pabrėžiant individo dalyvavimo savo ir kolektyviniame gyvenime atsakomybes. Minėtos sąvokos padėjo sukurti hegemoniją, kuri skatino saugoti socialinę tvarką besikeičiančioje, sparčiai modernėjančioje visuomenėje.

Atrodytų, sunkiai įtikinama, kad alkoholio kontrolė galėjo derėti su liberalizmo ideologija, bet šią dilemą sprendė aiškiai įvardijamas žalos kitiems principas. Siekiant suderinti laisvės ir gerovės interesus, žalos kitiems principas buvo priimtinas tiek priespaudą kentusioms socialinėms grupėms (pavyzdžiui, moterys, vergai, darbininkai, juodaodžiai), tiek bažnyčiai, tiek politikams. Tarptautiniu lygiu visuomenes vienijo bendras vardiklis: girtumas buvo matomas kaip visų problemų šaltinis ir grėsmė saugumui. Šį požiūrį apibūdina tipinė citata: „Kiekvienas neblaivumas yra arba potencialus nusikaltimas, našta viešiesiems finansams, pavojus geriančiajam arba jo aplinkiniams, arba priežastis nelaimei, terorui, skandalui, triukšmui šeimai ar kitiems su neblaiviu asmeniu susietiems asmenims“ (Edman, 2015, p. 23; cit. Branthwaite, 1909).

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas

Esė „Apie laisvę“ J. St. Millis rašo: „Vienintelis individualiu arba kolektyviniu požiūriu pateisinamas žmonijos tikslas kišantis į bet kurio kito jos nario ar narių veikimo laisvę yra savisauga. Vienintelis tikslas, kuriuo teisėtai galima panaudoti jėgą prieš bet kurį civilizuotos bendruomenės narį, jam nesutinkant, yra neleisti padaryti žalos kitiems. Fizinis ar moralinis jo paties gėris nėra pakankamas pateisinimas. Vienintelė žmogaus elgesio dalis, už kurią jis atsakingas visuomenei, yra toji dalis, kuri liečia kitus. Dėl elgesio dalies, kuri liečia tik jį patį, jo nepriklausomybė teisėtai yra absoliuti. Asmuo yra savęs paties, savo kūno ir sielos valdovas“ (Mill, 1995, p. 27–28). Šie liberalizmo nuostatai atsispindėjo ir BJ, o vėliau ir modernioje alkoholio draudimo politikoje (Rasmussen, Benson, 2002). Demokratinėje sistemoje, nustatančioje aktyvų piliečių vaidmenį, bendruomenės gerovė ir laisvės apsauga buvo sujungtos.

Atrodo, kad tokia ideologija, pirmenybę teikianti bendruomenės kaip darnios visumos vertei, prieštarauja asmens laisvės idėjoms ar bet kokiai vertybių sistemai, kurioje akcentuojamas individas, bet laikantis blaivybės minties, abu šie prieštaringi įsitikinimai buvo įtraukti į platesnes mintis apie valstybės prigimtį. Blaivybės aktyvistai alkoholį ir jo pardavimus vertino kaip grėsmę tiek bendruomenei, tiek laisvei (Coombs, 2011). Blaivybės šalininkai argumentavo, kad negeriantis žmogus turi daugiau laisvės nei geriantis. Jų nuomone, alkoholis buvo ne tik nuodas, kuris sugadina žmogaus kūną, bet ir pavojinga medžiaga, pavergianti vyrus jų aistroms ir priverčianti atsisakyti aukštesnių protinių funkcijų. Tokių protinių gebėjimų praradimas būtinai pakenks žmogaus laisvei. Buvo reikalaujama susilaikyti nuo girtavimo, kad blaivybė suteiktų individui daug didesnę laisvę (Coombs, 2011). Alkoholis kaip kliūtis progresui buvo matomas tarptautinėse komunikavimo platformose, kuriose mokslininkai, blaivybės judėjimo aktyvistai ir politikai dalyvavo bendrose diskusijose, dalijosi praktinėmis patirtimis (Edman, 2015), vertė literatūrą į savo kalbas (Smelova, 2021).

Remdamiesi idėja, kad verslas turėtų prisidėti prie bendro gėrio, daugelis draudimų šalininkų pasisakė už tai, kad vyriausybė uždraustų bet kokią visuomenei žalingą komercinę veiklą. Norintiems dalyvauti alkoholinių gėrimų prekyboje reikėjo įrodyti, kad jų verslas bendruomenei bus labiau naudingas nei žalingas. Be paties alkoholio korupcinės galios, alkoholio pramonė buvo pavaizduota kaip grėsmė atskirų piliečių laisvei, ypač kai ji stengėsi paveikti politines partijas (Coombs, 2011).

Iš kitos pusės, BJ finansavo kitų nei alkoholio šakų pramonės darbdaviai (Wagner, 1987). Galima tik numanyti, kad to meto politinis ir socialinis laukas buvo kartu ir vertybinis mūšio laukas, kuriame blaivybės idėjos labiau derėjo su tų laikų socialinės tvarkos, saugumo ir reprodukciniais interesais nei su išimtinai finansiniu ar ekonominiu valstybės interesu.

Bj

ir juos palaikančios interesų grupės

Alkoholio žalos tyrimai ir jų sklaida turėjo įtakos visuomenės sąmonės kėlimui, blaivybės judėjimams bei politiniam atsakui į problemą. 1804 m. abiejose Atlanto pusėse, JAV ir Airijoje, du medikai publikavo po vieną knygą, skirtą alkoholio klausimams (Trotter „Medicinos, filosofijos ir chemijos esė apie girtumą ir jo poveikį žmogaus kūnui“ bei Ruch „Ardento spirito poveikio žmogaus kūnui ir mintims tyrinėjimas“). 1818 m. J. Šimkevičiaus „Veikalas apie blaivybę“ puikiai įsiliejo į to meto mokslinių žinių pasaulį, kartu net pateikdamas pasiūlymų, kaip spręsti girtuoklystės problemas ir rūpintis gerove (Aleksandravičius, 1991). Šie ir panašaus pobūdžio darbai skatino susirūpinimą ir klausimo kėlimą: „Ką daryti, kad pašalintume girtavimą kaip gerovės kliūtį?“ Kaip atsakymas 1808 m. JAV, Niujorke, susikūrė pirmoji blaivybės draugija (Couling, 1862), 1826 m. Bostone – Amerikos blaivybės draugija, o vėliau jų pavyzdžiu sekė kitos šalys, ypač protestantiškos. Tačiau BJ buvo ryškūs katalikiškose Airijoje (1829 m.) ir Lietuvoje (1858 m.). BJ įtraukė vis daugiau žmonių, kurie jungėsi į draugijas, ieškojo alternatyvių būdų blaiviam gyvenimui. Siekdami užpildyti girtavimo sustabdymo vakuumą blaivybės skleidėjai vietoj alkoholio siūlė kurti parkus, sporto aikštes, bibliotekas, muziejus, keliones, rūpintis higiena, švietimu. Tai buvo fizinio ir dvasinio tobulinimosi alternatyvos smuklėms. Blaivybės draugijų narių statusas buvo sietas su savitvarda, dorybe, atsakingumu ir pagarba.

Besikuriančios blaivybės organizacijos pradžioje agitavo susilaikyti nuo distiliuoto alkoholio gėrimo. Augant vyno ir alaus vartojimui tarp darbininkų klasės, blaivybės šalininkai pradėjo raginti visiškai

Nuo blaivybės judėjimų iki įrodymais grįstos alkoholio politikos: Lietuvos atvejo vertinimas susilaikyti nuo bet kokio alkoholio gėrimo. Blaivybės priesaika tapo ir taktika, ir viešu simboliu. Priesaika būdavo vieša, dažnai Dievo akivaizdoje. Toks individo, bendruomenės ir religijos dalyvavimas priesaikos akte turėjo didelę reikšmę, sustiprindavo įsipareigojimą, kuris buvo patvirtinamas ir žodžiu, ir / ar raštu. Galima daryti prielaidą, kad tokia priesaikų sistema labiau įpareigojo ir labiau kontroliavo, bet tuo metu socialinė kontrolė vyko labiau ne kaip kontrolė, o kaip pagalba asmeniui siekti geresnio gyvenimo. Tokią įžvalgą daryti leidžia blaivybės judėjimo diskurso siužeto konstravimas remiantis dviem priešingybėmis, t. y. pabrėžiant blaivumo ir neblaivumo padarinius. Tipinis pavyzdys galėtų būti 1845 m. Klivlendo (JAV) visiškos abstinencijos blaivybės draugijos priesaika. Šioje priesaikoje pateikiama proporcinga informacija apie (ne-)blaivumo „vaisius“: blaivybės vaisiai: buities komfortas, Dievo palankumas, pagarba žmogui, ramybė ir gausa, kūno ir sielos sveikata, amžina laimė; neblaivumo vaisiai: šeimų griovimas, Dievo pyktis, žmonių panieka, skurdas jo blogiausiu pavidalu, amžinas vargas. Tokiu atveju žmogus renkasi sąmoningai iš dviejų alternatyvų. Asmuo, apsispręsdamas už blaivumo brandinamus vaisius, savo parašu prisiekia neliesti, neragauti ir neturėti jokių sąsajų su alkoholiu (Abstinence-pledge, 1845).

Blaivybės siužetas buvo patrauklus daugeliui skirtingų grupių, turinčių nevienodus interesus. Blaivybė buvo tiesiogiai siejama su pagarba ir statusu. Kaip teigia blaivybės tyrinėtojai, šis laikotarpis pirmiausia veikė pabrėždamas ir demonstruodamas pagarbą savo nariams ir tik po to, jei iš viso, blaivybę kaip savęs tobulinimo priemonę arba bandymą išgelbėti nuolatinius girtuoklius nuo žalingo alkoholio poveikio (Starling, 2021). Neblaivumas buvo matomas kaip grėsmė vyriškumui, vyro orumui. Vyrai būrėsi į blaivybės organizacijas siekdami bendro tikslo – geresnės visuomenės žemėje kūrimo, religingieji tai vadino Dievo karalystės siekimu (Baxter, 2011; Krout, 1923). Mokslininkai pabrėžia, kad blaivybės draugijas kūrė ir rėmė darbininkai, norintys išbristi iš skurdo ir nelaimių (McAllister, 2012). Panašius tikslus kėlė ir moterys, kurios siekė išsivaduoti nuo girtų vyrų smurto. BJ ir jų kontekstų bei alkoholio politikos raidos tyrimo apžvalga atskleidžia ne tik pačių BJ svarbą, bet ir jų patrauklumą įvairioms interesų grupėms. Čia galima paminėti tokius judėjimus kaip išsilaisvinimo iš vergijos (Yacovone, 1988) ir baudžiavos (Aleksandravičius, 1991), moterų ir darbininkų teisių judėjimus, socialistinės ir bolševikinės minties (Calhoun, 1993), tautinės, rasinės ir gerovės valstybės siekinius (Kamenov, 2020; Blocker et al., 2003). Kiekviena interesų grupė turėjo „prasmės sistemą, įtvirtintą veiksmų strategijoje“ (Healey, 1997), kurioje blaivi ir stipri bendruomenė, o vėliau išsirutuliojusi tauta buvo prioritetinis dalykas.

Moterų blaivybės ir teisių judėjimai

Moterų judėjimuose blaivybė buvo patraukli priežastis, nes ja buvo siekiama nutraukti reiškinį, kuris tiesiogiai paveikė daugelio jų gyvenimo kokybę. Moterys šiuose judėjimuose buvo vyrų girtavimo aukos ir aktyvios veikėjos, nuo kurių atsakomybės priklausė blaivybės ir bendrai šeimos, o kartu ir valstybės gerovė. Blaivybė buvo religinė ir moralinė pareiga, puikiai deranti su kitomis moteriškomis pareigomis. Buvo manoma, kad jeigu būtų pasiekta visiška abstinencija, šeima, jos namai, sveikata ir net išganymas būtų saugūs.

Moterų katalikių blaivybės sąjunga buvo reikšminga politinė jėga. Tarp reikšmingiausių šios organizacijos indėlių buvo blaivybės, moterų balsavimo teisės siekimas bei jų organizuotumo ir patirties didinimas. Kaip teigia Bloker (1985), judėjimo pradžia kildinama iš moterų kryžiaus žygių (angl. Crusades), kurių tikslas buvo pasiekti šeimos gerovės per kovą su girtavimu. Rašoma, kad 1873 m. gruodžio 23 d. Bostone gyvenantis keliaujantis dėstytojas Dio Lewisas lankėsi Hillsboro bendruomenėje Ohajo valstijoje, kur perskaitė motyvuojančią paskaitą apie moterų vaidmenį siekiant blaivybės. Jis ragino moteris susiburti ir melstis vietiniuose salonuose (juose prekiauta alkoholiu), bandant juos uždaryti. Jau kitą dieną planas buvo įgyvendintas, grupė moterų pradėjo kryžiaus žygį prieš alkoholį: rinkosi būriais alkoholio prekybos vietoje, meldėsi, prašė savininkų neprekiauti alkoholiu, liudijo bėdas, kylančias šeimoje dėl vyrų girtavimo. Kaip rašo Blocker (1985), per ateinančius keturis mėnesius kryžiaus žygyje dalyvavo daugiau kaip 32 000 moterų, daugiau kaip 300 Ohajo bendruomenių.