alumnai

V. Naujiko nuotr.

Apie globalizacijos tėvą kunigaikštį Gediminą, „Inkaro“ kaliošus ir neišnykusią lietuvių kalbą

Birutė Kuklytė

Ką iš tiesų žinome apie globalizaciją? Tai nauja kultūra ar tik dar viena utopija? O gal tai naujasis pasaulinis karas, kurio Lietuvai reikia saugotis kaip maro? Tokia intelektinė provokacija birželio 12 d. pasitiko VU Botanikos sode Kairėnuose vykusio antrojo Alumnų sąskrydžio dalyvius.

Savo įžvalgomis apie globalizacijos grėsmes ir naudą dalijosi istorikas doc. Arvydas Anušauskas, politologas doc. Egdūnas Račius, filologas dr. Antanas Smetona ir filosofas dr. Kęstas Kirtiklis. Diskusijoje „Nesinoptinės prognozės. Globalizacija – kultūra, utopija ar naujas pasaulinis (rezistencinis) karas?“ iškelta ne viena įdomi idėja.

Doc. E. Račiaus manymu, svarbu skirti tikrą globalizacijos reiškinį ir globalizaciją kaip madą. „Kalbant apie kultūrą, teatras šiandien jau yra globalus – galima vykti į spektaklius Londone, Paryžiuje,

Diskusijos dalyviai (iš kairės): filosofas dr. Kęstutis Kirtiklis, istorikas doc. dr. Arvydas Anušauskas, filologas dr. Antanas Smetona ir politologas doc. Egdūnas Račius. Alumnus sveikina VU rektorius akad. Benediktas Juodka. V. Naujiko nuotr. tačiau lietuviai to nedaro. Tai yra mūsų pasirinkimas. Ar man gerai savo kaime gerti prastą lietuvišką alų ir nenorėti kito, ar norėti kito alaus, jo ieškoti ir kartu ką nors sužinoti?“ – svarstė docentas.

Ovacijomis buvo sutikta Seimo nario Petro Auštrevičiaus išsakyta kontroversiška mintis, neva globalizaciją išrado lietuviai, o jos tėvu derėtų vadinti kunigaikštį Gediminą, kuris savo garsiais laiškais į Vilnių kvietė amatininkus iš visos Europos. Maža to, Vilniaus universitetas taip pat atliko nemenką vaidmenį – jo auklėtinių ir profesorių vardai skambėjo Europoje. Taigi iš principo Lietuva ne visada buvo tik globalizacijos objektas – ji kontroliavo šiuos procesus.

Doc. A. Anušauskas sutiko, kad globalizacija regiono plėtimosi prasme nėra naujas reiškinys, tačiau vargu ar kunigaikščių sapnuose rasime įrankių dabarčiai. „Šiandien globalizacija daugiausia siejama su kultūra ir ekonomika. Klausimas – kaip šiandien Lietuva gali įsiterpti į patį procesą? Labai nesenas pavyzdys – kadaise Kaune buvo „Inkaro“ fabrikas, kuris gamino kaliošus. Tik produkcijos modeliai nebuvo labai išvaizdūs ar spalvingi. Kompensavus šiuos trūkumus viena firma kaliošais apavė didžiąją dalį pasaulio“, – mintimis dalijosi istorikas. „Mąstant apie globalizaciją per kalbos prizmę reikėtų prisiminti, kad „lietuviškos globalizacijos tėvas“ Gediminas laiškus rašė ne lietuviškai, garsinę Lietuvą žmonės – visoje Europoje skaitomas poetas Sarbievijus – lotyniškai, Adomas Mickevičius, nors rašė apie Lietuvą, tačiau vargiai ar lietuviškai mokėjo. Tai XIX a. susirūpinta nykstančia lietuvių kalba. Kalbininkai sakė: jeigu norite išgirsti, kaip kalbėjo mūsų protėviai – nuvažiuokite į Suvalkiją, nes dar po dešimties metų jos nebebus. Tačiau ji išliko ir mūsų valstybėje turi tvirtas pozicijas. Neverta mūsų kalbos drauge su mediniais „crocs‘ais“ nukišti į Rumšiškes, nes Rumšiškės – tai XIX a. kultūra, su kuria šiandien iš principo mes nieko bendro neturime, bet garbiname, šloviname ir odes rašome. O su globalizacija kovojame drausdami kita kalba rašyti pavardes“, – kalbėjo dr. A. Smetona.

Diskusijos vedėjo dr. K. Kirtiklio paprašyti pasidalyti ateities prognozėmis dalyviai vieningai priėjo prie išvados, kad globalizacijos baubai yra didelis mitas. Ji veikia visą pasaulį, tačiau netolygiai ir neteikia prielaidų Lietuvos ir jos kultūros išnykimui.