Pokyčiai vaiko priežiūros srityje: kokią įtaką jie turės karjeros ir šeimos derinimui?

Nuo 2023 m. sausio 1 d. pasikeitė vaiko priežiūros atostogų tvarka ir trukmė. Nustatoma, kad atostogų laiką mamos turės dalytis su tėčiais ir kiekvienas bent po du mėnesius prižiūrėti savo mažylį, o likusį laiką pasidalyti pagal šeimos poreikius. Šiais pokyčiais siekiama lyčių lygybės užtikrinimo profesiniame ir asmeniniame gyvenime, vyrų įtraukimo į šeimos gyvenimą, moterų išlikimo darbo rinkoje. Šiuo klausimu visuomenė susiskaldžiusi: vieni palankiai vertina pokyčius, kiti nepatenkinti, kad valstybė pernelyg kišasi į privatų jų gyvenimą.

Apie tai, ką nustato naujas įstatymas ir kokią įtaką jis turės moterų ir vyrų karjeros ir šeimos derinimui, pasakoja Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros vedėja doc. Daiva Skučienė.

Pirmas žingsnis žengtas, bet svarbi problema liko neišspręsta

„Mano požiūriu, žengtas svarbus žingsnis, galintis padėti pakeisti nusistovėjusią situaciją, kai tik moterys prižiūri vaikus. Įstatymų pasikeitimas turi svarbią reikšmę, nes per tam tikrą laiką jis formuoja normas, kas teisinga ir kaip turi būti. Nors dabar šis žingsnis gali atrodyti gana priverstinis, ilguoju laikotarpiu, remiantis institucionalizmo teorija, tai turėtų tapti visuomenei priimtina praktika. Tarp abiejų tėvų pasidalyta vaiko priežiūra taps norma, o tai savo ruožtu turės teigiamą įtaką lyčių lygybei, moterų karjerai ir užimtumui“, – sako doc. D. Skučienė. Vis dėlto mokslininkė kritikuoja kitą pakeitimą – ilgėjančią vaiko priežiūros atostogų trukmę nuo 12 iki 18 mėnesių. Pasak jos, tradiciškai vaikus prižiūrinčioms moterims kartu su ilgėjančiomis atostogomis ilgėja ir nedalyvavimas darbo rinkoje. Todėl moterų užimtumui, jų karjerai ir pensinėms teisėms būtų parankesnės trumpesnės, bet dosnios vaiko priežiūros atostogos. „Suprantu, kad toks žingsnis žengtas dėl vaiko priežiūros paslaugų viešajame sektoriuje trūkumo. Tačiau šiuo atveju nemanau, kad sprendimas ilginti atostogas yra teisingas. Vis dėlto gyvename dviejų dirbančiųjų visuomenėje. Turint galvoje, kad Lietuvoje moterys labai išsilavinusios, neretai siekiančios karjeros, pasitraukimas iš darbo rinkos, kai vėliau turi pasivyti kolegas po ilgų atostogų, joms nėra naudingas. Be to, visi karjeros sulėtėjimai turi reikšmės sulaukus senatvės pensijos, kai dėl žemesnio darbo užmokesčio rodiklių gaunama mažesnė pensija. Jei negalime užtikrinti vaiko priežiūros paslaugų, turėtume skirti išmokas joms įsigyti rinkoje“, – įsitikinusi doc. D. Skučienė. Nuošalyje likusią vaiko priežiūros paslaugų trūkumo problemą pašnekovė siūlo spręsti ne familiarizuota vaiko priežiūra, o subsidijavimu. Tačiau užuot subsidijavus paslaugų teikėjus –privačius darželius, reikėtų mokėti išmokas tiesiai individui. Tai galėtų palengvinti prieinamumą prie ugdymo paslaugų privačiame sektoriuje, kad vaikai galėtų gauti jiems reikalingą ugdymą, o tėvai turėtų galimybę dirbti.

Gerovės valstybė: lyčių lygybė ir ugdymas ankstyvame amžiuje Mokslininkei su kolegomis atlikus tyrimą „Mokamos vaiko priežiūros atostogos ir vaiko priežiūros bei darbo derinimas Lietuvoje“ (angl. „Paid Parental Leave and Reconciliation of Childcare and Work in Lithuania“) paaiškėjo, kad Lietuvoje moterys dažniau renkasi likti namuose, o vyrai tęsia darbą dėl finansinės naudos – vyrai dažnu atveju uždirba daugiau. Tai – puiki iliustracija, kaip Lietuvoje šeimos finansinė situacija ir moterų ir vyrų pajamų nelygybė koreliuoja su tradiciniu lyčių vaidmenų pasiskirstymu.

„Dėl užmokesčio skirtumo vaiko priežiūros atostogų išeinanti moterų dauguma tik parodo, kad mama namuose tėra internalizuota norma. Šiandien, ir tai minėjo tyrimo dalyvės, iškristi iš darbo rinkos dvejiems metams –tikrai per ilgas laiko tarpas. Daugelis tėvų tiesiog negali sau leisti atlikti tik vieną vaidmenį, o turi suderinti kelis – darbuotojo, karjeros žmogaus ir įvairius kitus socialinius įsipareigojimus. Tai nelengva, todėl gerovės valstybė turėtų įvairiais būdais padėti šeimai, suprasdama šiuolaikinę situaciją, kad žmonėms reikia dirbti didinant savo finansinę gerovę“, – teigia doc. D. Skučienė.

Pašnekovė aiškina, kad nūdienos gerovės valstybėje į visuomenę žvelgiama iš socialinio investavimo perspektyvos: „Ji apima ne tik šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimą, bet ir vaikų ugdymą institucijose ankstyvajame amžiuje. Ne mažiau reikšminga ir moterų emancipacija, dalyvavimas darbo rinkoje, jų finansinė nepriklausomybė ir gerovė. Taip pat tėčio įsitraukimas, turintis teigiamą įtaką vaiko raidai, vystymuisi ir ryšiui su tėvu, be to, ir paties tėčio pasitenkinimui atliekant savo vaidmenį.“

Neigiamam darbdavių požiūriui reikalinga kolektyvinė atsvara

Darbdaviai – labai svarbi grandis siekiant derinti šeimą ir karjerą. Deja, ankstesni tyrimai rodo, kad su šia grandimi ne viskas gerai. Remiantis tyrimo dalyvių atsakymais, darbdavių lankstumas darbuotojų, turinčių vaikų, atžvilgiu dažniausiai buvo susijęs su asmenine patirtimi. Vaikų turintys darbdaviai rodė daugiau supratingumo ir pozityviai žvelgė į lankstesnį darbo grafiką, kurio neretai prireikia vaikų turintiems darbuotojams.

„Darbdavių klausimas ilgai nespręstas, o darbuotojai paprastai būna prisitaikę. Remiantis interviu duomenimis, darbuotojai iš darbdavių tikisi supratimo ir atjautos. Tačiau tai ne tik emocinis, bet ir juridinis klausimas – individuali teisė, kurios reikalauti turėtų būti normalu“, – pabrėžia tyrėja.

Jos nuomone, tokios darbdavių kultūros priežastis – kolektyvinės atsvaros tokiam elgesiui trūkumas.

Profsąjungų atstovavimas sprendžiant šį klausimą – per mažas, o kai nėra kolektyvinės paramos, individas su savo šeimos ir darbo derinimo poreikiais lieka vienas. Prie to prisideda ir nevienodas darbdavio ir dirbančiojo galios santykis. Todėl taip svarbu, kad profsąjungos, kaip kolektyvinė jėga, keltų šią problemą. Galiausiai šios teisės turi būti užtikrinamos, įgyvendinamos ir stiprinamos per valdžios institucijų dialogą su darbdaviais.

Pozityvūs tėvystės pavyzdžiai ir moterų saugumas

Žvelgdama į ateitį doc. D. Skučienė mato teigiamas tendencijas: „Neperleidžiamos tėvystės atostogos –svarbus pirmasis žingsnis. Nors kai kuriuose visuomenės sluoksniuose tai kelia pasipriešinimą, laikui bėgant ši norma prigis. Žinoma, vien tik įstatymais šito nesureglamentuosi, norint laipsniškai keisti kultūrinę terpę reikalingos ir minkštosios priemonės. Tad įveikiant stereotipus turėtų būti pasitelkiamos pozityvios praktikos ir patirtys, jos turi būti transliuojamos televizijos eteryje ar socialiniuose tinkluose.“

Vis dėlto pašnekovė mano, kad pagrindiniai mūsų valstybės uždaviniai –užtikrinti vaiko priežiūros paslaugas, atverti karjeros galimybes, didinti finansinę gerovę: „Tik taip būtų stiprinamas moterų saugumas, mažinama baimė ir nerimas susilaukti vaikų. Galiausiai tai turėtų prisidėti siekiant kito tikslo – gimstamumo didinimo. Skandinavijos valstybių pavyzdys rodo, kad moteris turi turėti galimybių realizuoti save kaip mamą, kaip darbuotoją, siekti mokslo aukštumų. Kol viso šito neturėsime, gimstamumas nedidės.“