15min savaitraštis 2012.02.03

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 3 (1234) • 2012 m. vasario 3 d.

Verslas

Išvažiuojame

Terminalo juodoji skylė

Energetikos ministerija ir „Klaipėdos nafta“ skelbia daug informacijos apie Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto naudą. Bet visi pranešimai turi bendrą bruožą – nė viename nėra jokių skaičių. Kas už to slypi?

6–7 psl.

Savaitės interviu

Palikti teatrą nėra valios

Sekmadienį išvykstanti vilnietė A.Gurinovich dėl Australijos metė darbą banke.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Nostalgiškai šmaikštus, ironiškas, negailestingai savikritiškas, nevengiantis aštresnio žodžio – toks 75 metų jubiliejų pasitiko Regimantas Adomaitis. Kino ir teatro žiūrovų mylimas aktorius atvėrė savo namų duris.

22-23 psl.

Pokalbis

Pasipriešino prezidentei

Australija. Šis žodis vis daugiau lietuvių skamba lyg bilietas į Pažadėtąją žemę. Puikus klimatas, daug galimybių gauti gerą darbą. Tokius argumentus žeria į šią šalį emigruojantys lietuviai. Jų nesustabdo net tai, kad pasiekti Australiją kainuoja mažiausiai 20 tūkst. litų.

8–9 psl.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės balsu prieš pusmetį vadintas Linas Balsys tapo jos oponentu. Jis įsitikinęs, kad nauja atominė elektrinė, kurią taip remia buvusi viršininkė, Lietuvai neš nuostolius, o naudą – Rusijai.

32 psl.

2 | Politika

Komentaras

Rimvydas Valatka r.valatka@15min.lt

Kokia energetinio saugumo kaina?

Speigas toks, kad tvoros pokši, šaltis smelkiasi net į pasiturinčių šilumos vartotojų kaulus, bet finansų analitikė G.Livanaitė ir toliau nemoksliškai aiškina, kas kaltas. Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, kaip dainavo tautos patriarchas. Lietuvos kaltųjų sąrašai tokie ilgi, kad velnias ragus nusilaužtų, bet į klausimą, ką daryti, premjeras atsako tik 2030 metų vizija.

Kodėl 2012-ieji, kurie pagal teoriją turėjo būti paskutinieji krizės metai, gali tapti naujos krizės pradžia?

Vis agresyviau skambantis atsakymas – toks pat, kaip ir fatališkosios finansų analitikės. Dėl visko kalti Vakarai, kapitalizmas ir liberalizmas, lyg reinkarnuotas sovietinis radijas kliedi atkutę kairieji profesoriai ir namudiniai nacionalistai.

Ar nebus taip, kad Lietuva bus įžengusi į niekada nesibaigsiančią krizę? Per trejus metus pasiskolinta už tris Seimo kadencijas. Bet ir tai tik viršūnėlės, palyginti su tuo, kiek netrukus reikės skolintis: suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui, elektros kabeliams į Vakarus ir ypač brangiai atominei elektrinei statyti.

Kitos išeities nėra? Taip, šalies energetinį saugumą VDU mokslininkai įvertino vos 45 balais iš 100. Po 22 laisvės metų tai lygu katastrofai. Anot studijos, labiausiai energetinį saugumą padidintų atominė elektrinė (12 proc.) ir SGD terminalas (11 proc.).

Ar energetinio nesaugumo nepakeis graikiško stiliaus finansinis nesaugumas?

Tačiau, ar močiučių ir bedarbių Lietuva, kuri jau ketvirtus metus kas ketvirtą pensijos litą išmoka iš paskolų, gali sau leisti tiek statybų iškart? Kas apmokės milijardus kreditų ir palūkanų, kai darbingo amžiaus žmonių skaičius tirpsta? Lenkai iš AE projekto pabėgo. Latviai sako, kad neturi pinigų. Estai dar galvoja.

Ar gali viena Lietuva pastatyti AE? Per 22 metus valstybė pastatė tik Būtingės naftos terminalą ir Valdovų rūmus – ir tuos ne iki galo. Tai ar galime per dešimtmetį pastatyti SGD terminalą, du elektros tiltus ir atominę jėgainę? Ir dar permanentinės krizės bei miestų tuštėjimo meto sąlygomis? Žinoma, galime. Tik kokia kaina? Šiaurės Korėja sukūrė atominę bombą, bet tauta žolę valgo. Net jei sukurtume patriotinį stebuklą, ar energetinio nesaugumo nepakeis graikiško stiliaus finansinis nesaugumas?

Kalbėdama apie energetinį saugumą, valdžia naudoja burtažodžius, bet tik ne realius skaičius. Paslaptis net tai, kiek kainuos SGD laivo metinė nuoma. Kiek kainuos dujos, gautos per šį terminalą, jei laivo nuomai kasmet teks pakloti po 125 mln. Lt? Demokratinė valdžia turi pateikti aiškią sąskaitą, kiek kiekvienam iš mūsų visa tai kainuos. Ir kiek būtų pigiau kainavęs SGD terminalas, jei jį valstybė būtų stačiusi kartu su „Achema“, kaip siūlė amžiną atilsį B.Lubys, bet ši Vyriausybė išdidžiai to atsisakė. Ar esame sveiko proto, jei statome du terminalus – ir privatų, ir valstybinį?

Ar bent pusė piliečių sutinka, kad elektros kaina ateity būtų didesnė nei lenkams ar latviams ir didėtų mokesčiai? Tarkim, kad AE statybų metu PVM pasiektų 27 procentus, o pensijos įšaltų amžiams?

Sutikite, ne vienam A.Sekmokui su A.Kubiliumi tai spręsti. Jei spręs tik jie, finansų analitikė G.Livanaitė amžiams apsigyvens mūsų ekranuose.

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Turistų rojus

A.J.Bačkis atsistatydino

Trečiadienį paskelbta, kad Baltijos šalyse pernai užsienio turistų skaičius augo sparčiausiai Europoje. Labiausiai – 20,8 proc. – užsienio turistų padaugėjo Latvijoje. Į Lietuvą praėjusiais metais turistų atvyko 20,3 proc. daugiau nei užpernai. Estija liko trečia su 15,6 proc. Į pirmąjį penketuką taip pat pateko Rumunija (12,4 proc.) ir Airija (12,3 proc.).

Trečiadienį Vilniaus arkivyskupui metropolitui kardinolui Audriui Juozui Bačkiui sukako 75-eri. Kardinolas ta proga popiežiui Benediktui XVI išsiuntė atsistatydinimo iš pareigų raštą. Atsistatydinimo raštą privalo parašyti kiekvienas 75 metų sulaukęs Katalikų bažnyčios dvasininkas. Tikimasi, kad popiežius leis A.J.Bačkiui toliau vadovauti Vilniaus arkivyskupijai.

Gausių Seimo komisijų rezultatai: nuo nulio iki kaltinamųjų aktų

Laikinųjų komisijų Liepa Želnienė l.zelniene@15min.lt

Šią savaitę Seimas sudarė laikinąją komisiją „Snoro“ bankroto aplinkybėms tirti. Tai – tik antra laikinoji komisija šios kadencijos Seime, tačiau kai kurie politikai vis vien piktinasi, kad visos tokios komisijos – tik laiko švaistymas.

Laikinąją komisiją „Snoro“ bankroto aplinkybėms tirti opozicija stengėsi sudaryti dar nuo praėjusių metų pabaigos.

Anksčiau valdantieji tvirtino, jog politikų knaisiojimasis po „Snoro“ palaikus kenktų valstybės stabilumui, tačiau vėliau pakeitė nuomonę.

Tačiau Seimo pirmininkė Irena Degutienė nemano, kad ši komisija ką nors ištirs. Ji pareiškė, kad apskritai nė viena Seimo laikinoji komisija niekada nėra pasiekusi jokių apčiuopiamų rezultatų. „Tiek, kiek aš dirbu Seime, nemačiau nė vienos Seimo komisijos, kurios rezultatai būtų apčiuopiami ir naudingi Lietuvos visuomenei. Pagal Seimo statutą, komitetai, komisijos, kurios yra nuolatinės, gali puikiai atlikti tą darbą“, – įsitikinusi Seimo pirmininkė.

Skeptiškai apie laikinųjų komisijų naudą atsiliepia ir Liberalų ir centro partijai priklausantys parlamentarai. „Visos komisijos iš esmės buvo politikavimas“, – teigė šios partijos atstovas Artūras Melianas.

Nuo 17 iki 2 per kadenciją Istorija rodo, kad laikinąsias komisijas kurti itin mėgo kairieji. Jų valdymo laikais būdavo sukuriama dešimtys laikinųjų komisijų įvairiausioms problemoms tirti. Štai 2000–2004 metų kadencijos Seimas per ketverius metus sukūrė net 17 laikinųjų komisijų, neskaičiuojant tų, kurios buvo kurtos teisinei neliečiamybei naikinti ir dėl apkaltos prezidentui Rolandui Paksui.

Tuomet komisijos aiškinosi „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes, bendrovės „Avia Baltika“ veiklą,

Tarpukariu – paprasčiau 1918–1926 metų Lietuvos Seimo Statute parlamentarams, kaip ir dabar, buvo numatyta teisė kurti laikinąsias komisijas. Tačiau tuomet jų kurti niekas nesiėmė.

Iškilus tam tikrai rezonansinei problemai, pavyzdžiui, įtariant žvalgybą neteisėtais suėmimais, aptikus korupcijos pėdsakų, tarpukario parlamentarai savo „tyrimus“ atlikdavo negavę oficialaus Seimo pavedimo.

Jie pavieniui ar grupėmis tiesiog nuvykdavo pas susijusius asmenis, juos apklausdavo, o paskui savo pranešimus perskaitydavo Seimo posėdžiuose.

bendrovės „Žalgiris“ privatizavimą, Medininkų bylos tyrimo eigą.

Taip pat komisijos buvo kurtos padėčiai įkalinimo įstaigose, sveikatos apsaugos sistemoje, telekomunikacijų, eksporto problemoms, nusikalstamumo augimo Panevėžyje priežastims išsiaiškinti.

2004–2008 metų Seimas sukūrė dešimt komisijų. Jos aiškinosi, kaip Seime prapuolė riboto naudojimo

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

dokumentas, tyrė neskaidrią politikų veiklą naudojant SAPARD lėšas, ieškojo Viktoro Uspaskicho nuodėmių proteguojant rusiško verslo struktūras, tyrė korupcijos faktus Vilniaus savivaldybėje, tarp valstybės pareigūnų ieškojo KGB rezervistų.

Taip pat tos kadencijos Seimo suformuotos komisijos aiškinosi „Alitos“ privatizavimo aplinkybes, tyrė statybas Turniškėse bei aiškinosi savanorio Juro

Reklama Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.lt Platinimas platinimas@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt

Taip laikraštyje žymimi užsakomieji straipsniai

Politika | 3

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Pasaulio lyderis Antradienį premjeras Andrius Kubilius Erasmus universitete Roterdame atsiėmė Pasaulio lyderio apdovanojimą („World leader Cycle“), kuris jam suteiktas už nuopelnus ekonomikos srityje. Jis tikina, kad šis įvertinimas priklauso visai Lietuvai. „Mūsų sugebėjimas tvarkytis su tikrai didele ir gilia krize ir pasiekti, kad ekonomika atsigautų ir matytume jos geras augimo perspektyvas, yra pastebimas ir vertinamas“, – džiaugėsi Vyriausybės vadovas.

Konservatoriai turi vilčių Kompanijos „Factus“ sausio mėnesį atliktas viešosios nuomonės tyrimas rodo, kad valdantieji konservatoriai, kuriems kitų bendrovių apklausos prognozuoja fiasko, dabar laimėtų rinkimus į Seimą.

1. Tėvynės sąjunga- Lietuvos krikščionys demokratai 8,3 / 11,2 2. Lietuvos socialdemokratų partija 8,2 / 6,1 3. Darbo partija 7,1 / 4,9 4. Liberalų ir centro sąjunga 4,1 / 5,9

mistika

I.Degutienė mano, kad laikinosios komisijos – tik laiko gaišimas. „15min“ nuotr.

Abromavičiaus žūties aplinkybes. Koncerno EBSW padarytą žalą tyrusios laikinosios komisijos veiklos nepertraukė net 2004 metų Seimo rinkimai.

Konservatoriai laikinųjų komisijų nemėgsta: nuo 2008 m. iki dabar, kai jie dominuoja Seime, buvo sukurta vienintelė komisija galbūt neteisėtam politinių ir interesų grupuočių poveikiui teisėsaugos institucijoms ištirti.

Per tris paskutines Seimo kadencijas laikinųjų komisijų teisės gausiai dalytos ir parlamentiniams komitetams. Juose vyko Drąsiaus Kedžio skundų tyrimo, galimo CŽV kalėjimo Lietuvoje paieškos ir Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimas.

Sudraudė Konstitucinis teismas Šios komisijos pasiekė skirtingų rezultatų.

Vienos išvadose nurodė konkrečias įstatymų spragas, kurias būtina pakeisti siekiant ateityje išvengti panašių problemų, kreipėsi į teisėsaugą, kad ši ištirtų galimus įstatymų pažeidimus. Kitos, nelyginant teismai, pačios įvardijo kaltus asmenis. Pavyzdžiui,

5. Artūro Zuoko sąjunga „TAIP“ 3,5 / 6,1 6. Partija „Tvarka ir teisingumas“ 2,9 / 2,7 7. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 2,3 / 0,6

J.Abromavičiaus žūtį tyrusi komisija savo išvadose nurodė, kad su ja susijusi konservatorių partija.

Tokie Seimo laikinųjų komisijų užmojai papiktino teisininkus. Todėl 2006-aisiais prezidentui Valdui Adamkui kreipusis į Konstitucinį teismą su klausimu, ar Seimo komisijoms turi būti prieinami operatyviniai dokumentai, teismas ėmėsi platesnio laikinųjų komisijų galių išaiškinimo. „Konstitucinis teismas po tų metų, kai buvo prikurta begalė komisijų, išaiškino, kad nereikia persistengti ir tokios laikinosios komisijos turi būti steigiamos tik itin visuomenei rūpimais klausimais, ypatingais atvejais, o ne šiaip. Tas truputį pristabdė tą energiją, virtusią azartu, steigti komisijas, reikia jų ar nereikia“, – primena politologas Alvidas Lukošaitis.

Buvęs Konstitucinio teismo teisėjas, profesorius Vytautas Sinkevičius teigia, kad Lietuvos Konstitucija draudžia parlamentinėms komisijoms kištis ar daryti įtaką teisėsaugos veiklai. „Neturėtų dubliuotis tyrimo objektas ir tyrimo apimtis. Vadinasi, jei tam tikrą bloką klausimų tiria teisėsaugos institucijos, prokuratūra, tai jį reikia palikti tirti teisėsaugai“, – pažymi V.Sinkevičius.

Ne tiria, o politikuoja Pasak jo, daugeliui Seimo komisijų nepavyko pasiekti apčiuopiamų rezultatų dėl to, kad buvo linkstama ne išsiaiškinti objektyvią tiesą, o susidoroti su politiniais priešininkais. „Praktika rodo, kad neretai komisijų veikla tampa politizuota ir ne visada pasiekia rezultatų, nes komisijos uždaviniai arba sudėtis būna tokia, kad kiekviena pusė nori įrodyti tik savo tiesą“, – pastebi teisininkas.

Nepaisant grėsmės virsti tik politiniu žaidimu, parlamentinių tyrimų komisijos yra puikus parlamentinės kontrolės instrumentas, mano politologas A.Lukošaitis.

Tikisi daug Grėsmė, kad bus tik politikuojama, kyla ir dabar sukurtai „Snoro“ komisijai. „Kol kas kalbėti apie tai, kad šita komisija nepasieks nieko, būtų ankstyva. Reikia palaukti“, – mano teisininkas V.Sinkevičius.

Pats vadovavęs ne vienam parlamentiniam tyrimui socialdemokratas Aloyzas Sakalas mano, kad iki šiol vienintelė realių rezultatų pasiekė apkaltos R.Paksui komisija, tačiau ir „Snoro“ komisijos atžvilgiu politikas nėra nusiteikęs skeptiškai.

280 000

TIRAŽAS – 88 000.

nuolatinių skaitytojų per dieną

ISSN 1822-2749.

„TNS LT“, Nacionalinis skaitytojų tyrimas, 2011 m. ruduo

Platinamas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje

„15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Redakcija neatsako už reklamos turinį ir klaidas.

8. Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdis

1,7 / 2,4

9. Lietuvos socialdemokratų sąjunga 1,7 / 1,2 10. Lietuvos liaudies partija 1,2 / 0,8

- visa Lietuva - didieji miestai

Jei rinkimai į Seimą vyktų šį sekmadienį, Lietuvoje juose pirmautų konservatoriai ir socialdemokratai.

Penkiuose didžiausiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – konservatoriai savo artimiausius varžovus socialdemokratus ir Artūro Zuoko sąjungą „TAIP“ lenkia beveik dvigubai.

Nežino, už kurią partiją balsuotų 28,0 / 24,1 Neatskleidžia savo pasirinkimo 12,0 / 10,6 Rinkimuose nedalyvautų 16,7 / 18,4 „Factus“ sausio 16-23 d. atlikto tyrimo metu telefonu apklausė 1076 respondentus.

Komentaras

4 | Tyrimas

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Moteris negali toleruoti vyro išpuolių Artūras Račas redakcija@15min.lt

Istorinė Lietuvos pergalė prieš Rusiją?

2012 metų sausio 27-oji Lietuvos kalendoriuje nuo šiol turėtų būti žymima kaip atmintina diena. Atminti ją reikia todėl, kad ne kasdien lietuviai savo noru nusprendžia atimti iš savo tautiečių teisę dalyvauti olimpiadoje, o ypatinga ji todėl, kad tas sprendimas galbūt žymi esminius dalies visuomenės mentaliteto pokyčius.

Jei kas neprisimena, tai 27-ąją Tautinio olimpinio komiteto generalinės asamblėjos sesijoje buvo nuspręsta penkiakovininkei D.Rimšaitei neleisti Londono olimpiadoje atstovauti Rusijai.

Nemaža dalis visuomenės, ypač vyresnioji jos dalis, taip ir neišmoko pripažinti kitiems teisės rinktis.

Istorinė Lietuvos pergalė prieš Rusiją? Įrodėme, kad net ir būdami maži, esame išdidūs ir saugome savo tautinį orumą? Pademonstravome tautai ir visam likusiam pasauliui, kad vertybių ir pinigų kovoje laimi vertybės? Neabejoju, kad būtent taip ar panašiai LTOK sprendimą vertina nemaža dalis Lietuvos piliečių.

O kaip gi kitaip? Mes (Lietuva) ją auginome, sudarėme sąlygas treniruotis, gyventi, kvėpuoti, naudotis mūsų visų sporto salėmis, vežiojome į pasaulio ir Europos pirmenybes ir už laimėtas pergales net ordiną įteikėme, o ji, nedėkingoji, numojo į visa tai ranka ir išvažiavo ieškoti, kur geriau. Ir dar kur išvažiavo. Neteisinga, ir turi būti tinkamai įvertinta, ar ne? Kad ne tik D.Rimšaitei, bet ir visiems kitiems būtų pamoka.

Su D.Rimšaite mums pavyko. Ji dar jauna ir todėl ilgai prisimins, jog siekti geresnio gyvenimo yra pavojinga. Ir net nesvarbu, ko sieki – meilės, daugiau galimybių ar daugiau pinigų. Svarbu tai, ką apie tavo siekius galvoja kiti ir ką jie gali. Šiuo konkrečiu atveju galėjo atimti galbūt vienintelę gyvenime galimybę dalyvauti olimpiadoje. Vėlgi – pati kalta: niekas nevertė, pati pasirinko ir pasirinko neteisingai.

O kur tas mentaliteto lūžis, vertas būti įrašytu į kalendorių? Mano nuomone, jis akivaizdus: LTOK generalinės asamblėjos balsavimo rezultatai – geriausias įrodymas, kad nemaža dalis visuomenės, ypač vyresnioji jos dalis, taip ir neišmoko pripažinti kitiems teisės rinktis. Rinktis, kaip jie patys nori, o ne kaip reikia kitiems.

Atrodo, kad ta dalis tam tikrą laiką bandė žaisti demokratiją, bet tikriausiai pavargo ir nusprendė nebevaidinti. Bandymas įpiršti visiems vienodą šeimos sampratą, nuspręsti, kaip visiems būtų geriau kaupti savo pensiją – to paties nuovargio ženklai.

Būtų galima nekreipti dėmesio ir palaukti, kol suveiks natūrali atranka. Tačiau D.Rimšaitės atvejis kužda, kad tai gali būti pavojinga. Nes nubaudus D.Rimšaitę, logiška būtų bausti ir R.Šiškauską, kuris nebenori žaisti Lietuvos rinktinėje ir, užuot padėjęs „Rūdupiui“ ar „Sakalams“, dėl didesnių pinigų vilki raudonus CASK marškinėlius. Vėliau – ir L.Kleizą bei J.Valančiūną. Už tai, kad jie nežaidžia Kėdainiuose, ir visus kitus sportininkus, atstovaujančius ne Lietuvos klubams.

Po to logiška būtų sugalvoti, kaip tinkamai įvertinti visus tuos, kurie, kaip D.Rimšaitė, „išdavė“ Lietuvą ir išvažiavo ieškoti laimės į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją, Norvegiją. Gal uždrausti jiems grįžti ar atimti pensijas iš jų tėvų? Juk ir juos auginome, mokėme, leidome kvėpuoti Lietuvos oru. Bet ar tada tiems, kurie jau neturi iš ko pasirinkti ir negali niekur išvažiuoti, pasidarytų lengviau?

Įtūžis aptemdo protą Lina Balsytė l.balsyte@15min.lt

„Teisios moterys, sakančios, kad smurtaujančius vyrus reikia iškart palikti“, – įsitikinęs vilnietis Tomas, prieš keletą metų savo santykius su mylima moterimi skandinęs nesibaigiančio psichologinio smurto jūroje. „Moteris negali toleruoti vyro išpuolių.

Jei nors sykį tai padarys, padėtis namuose ims pamažu blogėti, – „15min“ žurnalistei atviravo Tomas. – Vyras tylą supras kaip leidimą ir toliau taip elgtis. Tuomet riksmų ir nesivaldymo šeimoje bus tik daugiau ir jie kartosis vis dažniau.“ Neadekvati reakcija Trisdešimtmetį perkopęs Tomas nenoriai prisimena akimirkas, kai nesugebėdavo savęs suvaldyti. „Šeimoje netilo mano rėkimas, negražūs žodžiai, keiksmažodžiai... Norėdamas įskaudinti savo moterį, naudodavau baisius žodžius. Man skaudėdavo, todėl norėdavau, kad ir jai skaudėtų, – iš lėto rinkdamas žodžius

Kaip sutramdyti vyrą?

Moterims, patiriančioms psichologinį savo vyrų smurtą, Tomas pataria išeiti iš namų. „Išėjus vyrui reikia aiškiai išdėstyti sąlygas, kurioms esant moteris sugrįžtų namo. Bet ji jokiu būdu neturi ignoruoti tokio vyro elgesio“, – dalijo patarimus Tomas.

Jo įsitikinimu, savo vyrą moteris gali paveikti keliais būdais. Vienas jų – švelnumu. „Tačiau nieku gyvu vyrui, naudojančiam psichologinį ar fizinį smurtą, negalima nusileisti“, – pabrėžė Tomas.

Ne mažiau efektyvus vyro auklėjimo būdas – piniginės baudos. „Pinigus uždirbančiam vyrui psichologiškai labai sunku su jais skirtis. Todėl šeimoje galima, pavyzdžiui, susitarti, kad balso pakėlimas vyrui kainuos, tarkime, 200 litų, negeras žodis – 500 litų, rankos pakėlimas – 1 000 litų ar pan, – pataria Tomas. – Ši priemonė labai efektyvi, tačiau ji neįmanoma, jei vyras nesutinka, kad ji būtų taikoma.“ Dar vienas moters ginklas – susilaikymas nuo lytinių santykių su vyru tol, kol jo elgesys nepasikeis.

Arba kol vyras nerodo jokių pastangų pasikeisti. „Normalu, kad tarp porų kyla konfliktų. Jei pora sugeba juos išsiaiškinti ir vėliau kartu nueina miegoti, tuomet viskas gerai. Tačiau jei konfliktas neišsprendžiamas ir vienas iš poros lieka aukos vaidmeny, tai jau nėra gerai“, – įsitikinęs Tomas.

Jei po konflikto vienas iš poros lieka aukos vaidmeny, santaikos šeimoje nebus.

123rf nuotr.

savo istoriją pasakojo vyras. – Šis nesivaldymas taip pat vargina. Jis tikrai nesuteikia jokio malonumo, kaip kad daugelis mano.“ Tomas tikina nemušdavęs savo moters, tačiau pripažįsta, kad „pasistumdymų būta“. Iš pusiausvyros vyrą išmušdavo įvairūs dalykai. Dažniausiai jis nesusivaldydavo ir neadekvačiai elgdavosi, kai būdavo pervargęs. „Aš pernelyg emocingai reaguodavau į tam tikrus dalykus, – žvelgdamas į praeitį pripažino vyras. – Namuose aš buvau tas, kuris reaguodavo. Tai nereiškia, kad mano moteriai būdavo lengviau, tačiau ji savo emocijas, susierzinimą išreikšdavo kitaip. Labiau išlaikytai. Aš buvau tas triukšmautojas.“ Tomas ne kartą svarstė, kodėl jo namuose – nuolatiniai barniai, bet atsakymo nerado. „Ilgą laiką bandžiau save paguosti ir nuraminti, kad tokį mano elgesį sukelia mano moteris, – kalbėjo Tomas. – Nė viename konflikte kalta nebūna tik viena pusė. Maniškė nevengdavo užminti ant senos žaizdos ir taip mane be galo suerzinti.“ Atsakymo, kodėl nepavykdavo susivaldyti ir ramiau sureaguoti į savo moters žodžius, Tomas neturi. „Jei būčiau žinojęs, nebūčiau kreipęsis pagalbos, – sakė vyras. – Dabar mokausi elgesio, ku-

nediskutuotų ir pritartų viskam, ką sakau? Man tai taip pat netiko“, – svarstė vyras.

Tomas anksčiau yra išgyvenęs skyrybas, bet ne dėl psichologinio smurto. „Žmona visus konfliktus „suvalgydavo“.

Mes konfliktuodavome, bet konfliktai niekada nepasiekdavo tokio lygio, kokį jie buvo pasiekę mano vėlesniuose santykiuose. Dabartinė mano moteris visai kitokia. Ji labai stiprus žmogus“, – pasakojo vyras.

Išsiskyręs su savo antra moterimi, Tomas suprato norįs išsaugoti šiuos santykius. Pasikalbėjusi pora nusprendė, kad Tomas turi ieškoti pagalbos. Taip vyras atrado Vilniaus vyrų krizių centrą.

Ramybės daugiau Pusmetį vyrams skirtas paskaitas lankęs Tomas teigia pamažu išmokęs save valdyti. „Dabar man pavyksta savo įtūžį suvaldyti prieš jam išsiveržiant, – kalbėjo vyras. – Supratau, kad yra ir kitų garo nuleidimo būdų. Pavyzdžiui, išeiti į kitą kambarį ir ten išsikeikti. Nuleidus pirmąją emociją galva pradeda normaliai veikti.“ Tomas pasakojo, kad susivaldžius neretai paaiškėja, kad apskritai jokios problemos nė nebuvo. „Labai svarbu tuo pačiu momentu nesureaguoti aukšta nata.

Norėdamas įskaudinti savo moterį, naudodavau baisius žodžius. Man skaudėdavo, todėl norėdavau, kad ir jai skaudėtų. rio neišmokau pats, ar tėvai neišmokė vaikystėje.“ Kreipėsi pagalbos Po audringų keletą metų trukusių santykių pora galiausiai išsiskyrė. „Mums buvo būtina ieškoti sprendimų, – kalbėjo Tomas. – Tačiau ieškoti sprendimo su žmogumi, su kuriuo konfliktuoji – neįmanoma. Tolerancijos tam žmogui tiesiog nebėra.“ Kartais Tomą užklupdavo klausimas – galbūt jo mylima moteris tiesiog nėra ta moteris, su kuria jam lemta būti? „Buvo minčių, kad gal tai tiesiog nėra tas žmogus. Bet paskui pradėdavau svarstyti – kodėl ne? Koks tuomet turėtų būti tas žmogus? Kuris apskritai su manimi

Anksčiau mano šeimoje tai buvo įprasta“, – atviravo vyras.

Po pusmečio Tomas susitaikė su savo moterimi ir šiandien kartu su ja skaičiuoja jau septintus bendro gyvenimo metus.

Ar iš tiesų dabar jo namuose viskas gerai? „Tai nereiškia, kad mano namuose niekada nebepakeliamas balsas... Tačiau visa tai visai kitokios apimties ir lygio.

Ramybės namuose šiuo metu žymiai daugiau“, – tikino Tomas.

Anonsas Kitame numeryje skaitykite – Kodėl lietuviai taip smurtauja?

Tyrimas | 5

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Smurto virusui sienų nėra Įprasta manyti, kad ranką prieš savo moterį dažniausiai pakelia žemesnio socialinio sluoksnio atstovai ar asocialūs asmenys. Bet iš tiesų – kuo žmogus visuomenėje užima svarbesnę padėtį, tuo smurtas šeimoje rafinuotesnis. „Smurtas nesusijęs nei su žmogaus išsilavinimu, nei su jo socialine klase, etniškumu, rase, – „15min“ sakė Lygių galimybių plėtros centro vadovė Margarita Jankauskaitė. – Smurtautojas – tai vyras, kuris gyvena vadovaudamasis patriarchališkomis nuostatomis, įsivaizduodamas turįs teisę

valdyti moterį, manąs, kad moteris privalo jam paklusti ir nuo jo priklausyti.“ Kad smurto namuose griebiasi įvairūs žmonės, teigia ir Vyrų krizių ir informacijos centro vadovas, psichologas Arūnas Kuras. „Smurtauti gali įvairaus tipo asmenys, – „15min“ sakė specialistas. – Smurtautojo paveikslas priklauso nuo smurto formos.

Fizinio smurto dažniausiai griebiasi asmuo, kuriam būdinga vidinė įtampa. Ji kaupiasi, kaupiasi ir galiausiai prasiveržia.“ Savo praktikoje A.Kuras susiduria su įvairiais smurto nevengiančiais vyrais. „Savo noru į centrą ateina intelektualesni ir aukštesnės bendravimo kultūros žmonės, suprantantys, kad čia gali kreiptis pagalbos“, – sakė specialistas. Tačiau sykį per mėnesį A.Kuras susitinka ir su policijos pareigūnų sukviestais smurtautojais, kuriems bando padėti susitvarkyti santykius, o ne juos nubausti ar iš jų pasityčioti.

Smurtaujantiems vyrams teikiama įvairi

M.Jankauskaitė: „Moters statuso kilimas gali prilygti žibalo pylimui į ugnį, ir dar labiau paskatinti vyrą smurtauti.“ pagalba. „Siekiame padėti jiems iš esmės susitvarkyti gyvenimą: negerti, išmokti nesiginčyti, kontroliuoti savo jausmus ir veiksmus, – pasakojo A.Kuras. – Jei šiems vyrams padėsime, galime tikėtis rezultato. Tačiau jei juos tik įsprausime į kampą, susikaupus vidinei įtampai jie ir vėl griebsis smurto.“ Svarbiausias dalykas, kurio siekiama išmokyti vyrus, – bendravimas. Šio tikslo siekiama įvairiomis priemonėmis, – savianalize, psichoterapija ir pan. „Viena iš svarbiausių temų, kurias analizuojame su vyrais,

– bandymas pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis, – sakė psichologas. – Tai itin sudėtingas dalykas, tačiau jei žmogui pavyksta padėtį įvertinti ne tik iš savo, bet ir iš kito žmogaus varpinės, jis pamažu gali išmokti ir pripažinti kito žmogaus požiūrį.“ Statistikos, kiek smurtautojų po išklausytų kursų, savianalizės išties pakeičia savo elgesį ir išmoksta bendrauti bei nesigriebti smurto, – nėra. A.Kuro nuomone, teigiamų rezultatų turėtų pasiekti apie pusė kursus lankančių vyrų.

Užsk. nr. 303854

Komentaras

6 | Verslas

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Monika Bončkutė redakcija@15min.lt

Į Seimą – nuogomis krūtimis ar pinigais?

Kurie politikai geresni: tie, kurie kelią į valdžią prasiskina nuogomis krūtimis, dainingu balsu ar stora pinigine? Idealioje politinėje sistemoje rinkėjai neturėtų spręsti tokių klausimų. Tačiau nė vienos valstybės rinkimų procesas nėra idealus, nors visuomet kažkuri blogybė yra geresnė.

Gali būti, kad Lietuvos žmonėms ir vėl teks rinktis blogiausius iš blogiausių. 2008 metų košmaras, kai į Seimą pakliuvo pramogų verslo elitas ir trečiarūšės scenos žvaigždutės, tikriausiai vėl pasikartos 2012-aisiais.

Kas būtų išdrįsęs tokį scenarijų prognozuoti iškart po pastarųjų rinkimų, kai visi prisiekinėjo, kad daugiau tokių juokų Lietuvos žmonės neiškrės?

Tik šįkart kandidatai (ir ypač kandidatės) gali būti dar egzotiškesni: leisti įstatymus pasišovė ir nuogų krūtų demonstruotoja, ir operos solistas, ir sekso ekspertė.

Visuomet šiek tiek skeptiškai žiūrėjau į JAV rinkimų sistemą, kur paprastai senatoriaus, kongresmeno ar net prezidento postas atitenka daugiausia pinigų kampanijai surinkusiam kandidatui.

Pavyzdžiui, per rinkimus tais pačiais 2008-aisiais devyniais atvejais iš dešimties į Atstovų rūmus ir Senatą pakliuvo kandidatas su storiausia pinigine.

Kandidatams vieta Kongrese vidutiniškai kainavo kiek daugiau nei milijoną JAV dolerių. Į SenaAmerikos tą pakliuvę politikai vidutinišpolitiką kai paklojo po 6 valdo JAV doleris, mln. JAV dolerių. o Lietuvoje – pats Vyniok į vatą kaip nori, vieta primityviausias JAV politikoje populizmas“. perkama.

Nenuostabu, kad amerikiečiai neretai kritikuoja savo sistemą, kuri, jų manymu, politikus susaisto nederamais ryšiais su turtingomis korporacijomis. Tačiau matant, kas vyksta Lietuvoje, atrodo, kad mūsų tiesiogiai nuo didelių pinigų nepriklausantis rinkimų mechanizmas – ne ką geresnis.

Amerikos politiką valdo JAV doleris, o Lietuvoje – pats primityviausias populizmas. Užtenka pavieniam klounui ar jų grupei švystelėti rinkėjams kokteilį, sumaišytą iš trupučio charizmos ir sugebėjimo įtikinti varguolius, kad jie – savi, tokie pat paprasti žmonės, ir vieta Seime – garantuota.

Kaip neseniai pabrėžė į Seimą kandidatuoti pasiryžusi sekso ekspertė – diplomo būsimam Seimo nariui nereikia, tik jo padėjėjams.

Pinigų turėti, kad patektum į Seimą, – irgi nereikia. O, štai, patekus, šiltas gyvenimas garantuotas.

Taigi pinigai čia irgi faktorius, tik pasirodantis visai kitu kampu.

JAV milijonus rinkimams surinkę kandidatai bent jau neįsideda jų sau į kišenę, o išleidžia vienas kitą juodinančioms reklamoms, kurios sukuria pakankamai smagų rinkimų šou. Tuo metu Lietuvoje šou tęsiasi po rinkimų, kai įstatymus leisti pradeda tautos linksmintojai. Tautai, žinoma, tada pasidaro visai nelinksma.

Jeigu, sakykime, kad ir tai pačiai E.Vaitkevičei, reikėtų surinkti milijoną litų, ji neturėtų jokių šansų patekti į Seimą.

Jokia rimta korporacija ar verslininkų grupė jai pinigų neaukotų. O tokiems potencialiems kandidatams, kaip burleskos šokėja, simpatizuojantis elektoratas pinigų (laimei) neturi. Taigi šokėja liktų daryti to, ką moka geriausiai, – šokti, o į Seimą patektų bent jau žmogus, sugebantis sutelkti galingas korporacijas ir verslininkus, kurie pakankamai juo pasitiki, kad paaukotų rinkimams solidžias pinigų sumas.

Terminalo juodoji skylė – skaičiai Sutartį dėl gamtinių dujų saugyklos laivo nuomos gaubia paslaptys Violeta Bagdanavičiūtė redakcija@15min.lt

SDG terminalo technologija

Energetikos ministerija ir „Klaipėdos nafta“ skelbia daug informacijos apie Suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGD) projektą, bet visi pranešimai turi bendrą bruožą – nė viename iš jų nėra pateikta jokių skaičių. Šiemet planuojamo pradėti statyti SGD terminalo – strateginio Lietuvos objekto – projekto stuburas yra sunertas iš keturių pagrindinių dalių – technologinės, aplinkosauginės, teisinio reguliavimo ir ekonominės. Pastaroji šiuo metu ir kelia daugiausia klausimų.

Beje, daugelis šių klausimų yra išvardyti ir „Klaipėdos naftos“ interneto tinklalapyje, kuriame skelbiamas „SGD terminalo plėtros planas“: pagal kokį verslo modelį veiks terminalas, ar jam bus suteiktas specialios paskirties objekto statusas, kur ir kaip bus realizuojamos per terminalą tiekiamos dujos, kokia prognozuojama jų savikaina?

Taigi, reikalo esmė – skaičiai, tačiau su šiuo projektu susiję subjektai ir toliau kalba tai, kas buvo aišku dar Gedimino Kirkilo Vyriausybės laikais: SGD terminalas Lietuvai būtinas, nes jis užtikrins galimybę turėti alternatyvų dujų tiekimą, sudarys sąlygas tikėtis pigesnių dujų ir labai prisidės prie dujų rinkos mūsų šalyje sukūrimo.

50 mln. JAV dolerių. Už ką?

Politinis projekto aspektas – aiškus, be to, SGD terminalo statybai, kaip rodo naujausia „Klaipėdos naftos“ užsakymu atlikta apklausa, pritaria daugiau nei pusė gyventojų, todėl lieka išsiaiškinti ekonominius argumentus.

Peržiūrėjus šūsnį pranešimų, susijusių su SGD terminalo projektu, aišku tik tiek, kad vienintelis žinomas ir nuolat kartojamas skaičius yra 2014-ųjų pabaiga. Tada turi būti baigtas statyti ir pradėtas eksploatuoti SGD terminalas.

Skaičių deficitą puikiai iliustruoja ir naujausias pavyzdys – vasario viduryje „Klaipėdos nafta“ turėtų pasirašyti sutartį su norvegų kompanija „Höegh LNG“ dėl plaukiojančio laivo – gamtinių dujų saugyklos su dujinimo įrenginiu nuomos. Bet „Klaipėdos nafta“ apie labai svarbų pirkinį tepasakė tiek: „Höegh LNG“ pasiūlymas buvo pripažintas ekonomiškai naudingiausiu – geriausias pasiūlymo kainos ir kokybės santykis“. Pranešimo pabaigoje dar patikslino, kad tai bus „dešimties metų trukmės nuomos sutartis su plaukiojančios suskystintų gamtinių dujų saugyklos tiekėju, kuri „Klaipėdos naftai“ numatys ir teisę pasibaigus sutarties terminui laivą išsipirkti“. Taip pat tiekėjas užtikrins, jog plaukiojanti suskystintų gamtinių dujų saugykla į Klaipėdos uostą atplauktų ir veiklos pradžią skelbtų 2014 m. pabaigoje. „Höegh LNG“ savo investuotojams pranešė kiek daugiau. Norvegai nurodė, kad iš nuomos kasmet tikisi gauti

apie 50 mln. JAV dolerių (apie 131 mln.

Lt) EBITDA (pelno prieš mokesčius, palūkanas, nusidėvėjimą ir amortizaciją).

O laivą pagal iš anksto sudarytą ilgalaikę sutartį pastatys Pietų Korėjos koncernas „Hyundai Heavy Industries“.

Iš šių skaičių ekspertai gali pasakyti tik tiek – jeigu minimi 50 mln. JAV dolerių jau bus grynas pinigų srautas (EBITDA), tai laivo nuomos sąnaudos bus apie 60 mln. JAV dolerių (apie 157 mln. Lt) per metus.

Kitas klausimas – kokia šio laivo vertė? O dar tiksliau – kiek šis laivas kainuotų, jeigu Lietuva jį nusipirktų iš karto ir kokia jo vertė bus po 10 nuomos metų? Be to, ar po to laiko mes jį privalėsime išpirkti, ar bus numatytos ir kitos galimybės? Svarstoma, kad toks laivas galėtų kainuoti apie 200 mln. eurų (690 mln. Lt), o valstybei šią sumą dabar sukrapštyti būtų sudėtinga, todėl ji pasirinko nuomą.

Kaimyninė Lenkija 2014 metais taip pat planuoja turėti SGD terminalą.

Verslas | 7 Skubama todėl, kad iki Seimo rinkimų SGD terminalo statyba būtų pasiekusi tokią stadiją, jog, pasikeitus valdžiai, šio projekto nebūtų galima nei atsukti atgal, nei sužlugdyti. Todėl greitis, o ne skaičiai ir yra šiuo metu projekto didysis tikslas.

„Höegh LNG“ terminalui tieks plaukiojantį laivą-saugyklą su dujinimo įrenginiu. Jo dydis – 170 000 kub.m, o didžiausias pumpavimo pajėgumas – 11 mln. kub.m per dieną. Klaipėdos uoste laivo laukiama 2014 metais. „Klaipėdos nafta“ nuotr.

Jis bus stacionarus ir turės dvi saugyklas krante. Lenkai nurodo, kad ši statyba jiems kainuos maždaug 600 mln. eurų (2 mlrd. 70 mln. Lt).

Kodėl taip skubama? „Klaipėdos nafta“ nurodo, kad vasarį ruošiama pasirašyti sutartis jai numatys teisę pasibaigus sutarties terminui laivą išsipirkti. Tačiau 2012 metų Vyriausybės nutarimo projekte „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo“ rašoma, kad „Klaipėdos naftai“ SGD terminalą vėliau gali tekti perduoti valstybės kontroliuojamam gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui.

Energetikos ministerija taip pat yra ne kartą minėjusi, kad kai nuo „Lietuvos dujų“ bus atskirta dujų perdavimo sistema, ji su nuomojamu laivu turėtų būti sujungta į vieną valstybės valdomą įmonę. Tokiu atveju, pasak energetikos ministro Arvydo Sekmoko, „Klaipėdos nafta“ ir smulkieji akcininkai nepatirs jokių nuostolių.

Tai kas tuomet nuo 2014 metų antro pusmečio mokės už plaukiojančios gamtinių dujų saugyklos nuomą?

Jeigu tai daryti vis dėlto tektų „Klaipėdos naftai“, tai ji spėtų iš savo pelno sukaupti lėšų dviem nuomos įmokoms. Tai yra daugiau nei 100 mln. JAV dolerių (apie 262 mln. Lt). Bet tik tuo atveju, jeigu per tą laiką nemokėtų akcininkams dividendų ir nesiskolintų iš bankų.

Pabrėžtina – visa tai yra tik prielaidos ir pasvarstymai, nes „Klaipėdos nafta“ sako, kad į visus šiame tekste iškeltus klausimus ji galės atsakyti ne anksčiau, kaip vasario viduryje, kai bus pasirašyta nuomos sutartis su „Höegh LNG“.

Dabar ši informacija – konfidenciali. „Klaipėdos nafta“ yra tik šio projekto vykdytoja, todėl pykti ant jos, kad nepateikia visų skaičių, būtų neteisinga. Šiam dideliam projektui diriguoja A.Sekmoko vadovaujama Energetikos ministerija. O tai, kad energetikos ministro ir visos jo vadovaujamos ministerijos silpniausia vieta – komunikacija, aišku jau seniai.

Kita vertus, toks atkaklus nekalbėjimas apie SGD terminalo verslo modelį ir su juo susijusius skaičius turi ir kitą priežastį. Viešuose pranešimuose nuolat pabrėžiama, kad „viskas turi veikti iki 2014 metų pabaigos“, tačiau dabartinė projekto visų dalių darbų skuba siejama su gerokai ankstesne data.

Nori tiekėjo, turėk pirkėją Yra dar vienas svarbus klausimas – kiek per SGD bus importuojama gamtinių dujų?

Lietuva per metus sunaudoja maždaug 3,1 mlrd. kub.m gamtinių dujų. „Klaipėdos nafta“ sako, kad dar sudėtinga atsakyti, kiek ir kada bus perpumpuojama dujų per SGD terminalą. Tačiau tikimasi, kad jis tieks ne mažiau nei 25 proc. šaliai reikalingų dujų.

Specialistai skaičiuoja, kad jeigu per terminalą bus importuojama apie milijardas kub.m dujų, o norvegams už nuomą per metus teks mokėti 50 mln. JAV dolerių (apie 131 mln. Lt), tai 1000 kub.m gamtinių dujų išdujinimas turėtų kainuoti mažiausiai 50 JAV dolerių (apie 131 Lt). Juos tektų pridėti prie dujų savikainos, o į galutinę kainą įtraukti ir pelno dalį. SGD terminalo plėtros plane rašoma, kad „išnykus tiekėjo monopolijai dujų kaina sumažėtų 10–30 proc.“ Šių metų sausio pradžioje, pavyzdžiui, pagal ilgalaikį kontraktą Ispanijai tiekiamos Alžyro suskystintos gamtinės dujos kainavo 28 eurus/MWh (96 Lt). Tuo pačiu metu taip pat pagal ilgalaikį kontraktą Vokietijai tiekiamos rusiškos dujos kainavo 31 eurą/ MWh (apie 107 Lt). Vienoje likvidžiausių Nyderlandų TTF biržoje dujų neatidėliotinų sandorių (SPOT) kaina sausio pradžioje siekė 22 eurus/MWh (apie 76 Lt). „Klaipėdos nafta“ jau derasi ir su potencialiais SGD pirkėjais. 2011 metų pabaigoje pasirašyta pirmoji preliminari sutartis su „Lietuvos energija“ dėl dujų pirkimo apimčių ir sąlygų iš būsimo suskystintų gamtinių dujų terminalo. „Lietuvos dujos“ daugiausia uždirba iš savo verslo klientų, todėl logiška, kad ir „Klaipėdos nafta“ pirmiausia sieks pervilioti dalį šių klientų.

Pabaiga – 2015 metai Neatmetama galimybė, kad tarp SGD pirkėjų gali būti ir pačios „Lietuvos dujos“.

Jos nuo šių metų pradžios dujas perka iš „Gazprom“ antrinės bendrovės Europoje „Gazprom – Export“. Tačiau ši sutartis baigiasi 2015 metų pabaigoje, o bendrovė gali laisvai pasirinkti tiekėją.

Kol kas nei „Lietuvos dujų“ akcininkai, nei pati bendrovė neatskleidžia, kaip nuo 2015 metų ji ruošiasi konkuruoti su SGD terminalu, tačiau užtikrina, kad vamzdynais tiekiamų dujų kainos bus konkurencingos.

Be to, „Lietuvos dujų“ atstovai pastaruoju metu ne kartą yra minėję, kad jie pritaria dujų tiekimo alternatyvų sukūrimui, nes tai garantuoja dujų verslo mūsų regione išlikimą ir plėtrą. „Kai dabar tokios alternatyvos nėra, tai mums nuolat prikišama, kad rusiškų dujų tiekimas yra nepatikimas, o kainos nepagrįstos. Dėl tokio požiūrio gamtinės dujos Baltijos šalyse praranda patrauklumą bei plėtros galimybes“, – taip bendrovė formuluoja savo poziciją.

Būsimas SGD terminalas, specialistų teigimu, Lietuvą „prijungs“ prie pasaulinės dujų rinkos. Tai atvers galimybę į Lietuvą importuoti ne tik produktą – dujas, bet ir pasaulinę jų kainą. Aišku viena – kai tik Klaipėdoje bus pastatytas SGD terminalas, ir nesvarbu, ar jis veiks, ar ne, nuo pat pirmos jo atsiradimo minutės dujų kaina Lietuvai bus pasaulinė.

Anonsas Kitame numeryje skaitykite – iš kur gausime pinigų Visagino atominei elektrinei?

Ekonomikos pulsas Lietuva įjungė stabdį.

Pirmadienį Lietuvos statistikos departamentas paskelbė, kad 2011 m. šalies BVP augimas siekė 4,3 proc. Šįmet BVP augimas turėtų išlikti teigiamas, bet sulėtės ir sieks 2,7 procento.

BFL nuotr.

Prezidentūros nuotr.

Žingsnis ES sudrausminti.

Europos Sąjungos šalių vadovai pirmadienį susirinko spręsti sąjungos šalių vieningos biudžetų kontrolės klausimus.

Taikyti bendrus fiskalinės drausmės normatyvus sutiko 25 iš 27 ES šalių.

Bendroms taisyklėms nepritarė Didžioji Britanija ir Čekija. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išreiškė pritarimą šiai iniciatyvai, tad šalies biudžeto formavimą ateityje gali paliesti bendri ES normatyvai, o Lietuvai įstojus į euro zoną tektų dar daugiau įsipareigojimų. Sutartis įpareigoja, jog valstybės biudžetas privalo būti subalansuotas arba perteklinis. Metinis struktūrinis biudžeto deficitas turi neviršyti 0,5 proc. nominaliojo bendrojo šalies vidaus produkto (BVP).

Pasaulio rinkos kyla. Skolose paskendusios Graikijos temą biržose laikinai į šalį nustūmė kitas įvykis – jau kelias savaites rinkos juda į viršų. Šį teigiamą pokytį sukėlė Europos centrinio banko sprendimas gruodį leisti Europos bankams 3 metams pasiskolinti 500 mlrd. eurų už bazinę palūkanų normą. Šie pinigai ateina ir į Lietuvą, tiksliau, Vyriausybės obligacijas.

123rf.com nuotr.

Parengė „Danske“ banko Finansų rinkų departamento direktorius Kęstutis Celiešius.

8 | Visuomenė

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Emigrantų istorijos

Australija lietuviams – Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Pasaulio migracijos specialistai jau kuris laikas pastebi, kad vis daugiau europiečių išvyksta dirbti į Australiją ir Lotynų Amerikos šalis.

Dar prieš keletą metų šios valstybės toli gražu negalėjo vadintis emigrantų rojumi, tačiau požiūris sparčiai keičiasi. Lietuvių – irgi.

Australijos ekonomikos stabilumas, dolerio kurso augimas žadina ir lietuvių viltis, kad atkampiame krašte įmanoma pakankamai užsidirbti, įsitvirtinti ir susikurti orų gyvenimą – net viską pradedant nuo nulio.

Tiesiog svajonių šalis Agentūrų, siūlančių galimybę iškeliauti į Australiją, Lietuvoje vos viena kita. Agentūros „Ismira Group“ direktoriaus pavaduotoja Svetlana Iljina pasakojo, kad į Australiją jau išleido apie šimtą tautiečių. Pastebima, kad šį sausį studijomis ir darbu Australijoje domimasi dar aktyviau. „Australiją pasaulinė krizė palietė bene mažiausiai: ekonomikos augimas ten tik sulėtėjo, bet tikrai nesustojo. Šalyje vis dar pakankamai lengva susirasti darbą – nedarbo lygis vienas mažiausių pasaulyje. Studijos nepigios, tačiau kokybiškos ir pripažįstamos visame pasaulyje. Klimatas puikus, gamta – egzotiška“, – priežastis, kodėl lietuviams Australija tampa vis patrauklesnė, vardijo S.Iljina.

Kartais argumentų nė nereikia. Daliai agentūros klientų Australija – tiesiog svajonių šalis. Viską metus iškeliauti ten – tikras avantiūrizmas. „Viena klientų pora Lietuvoje gyveno puikiai, tačiau panoro naujų iššūkių. Pasitaiko tokių žmonių, kurie per krizę prarado

Ilgai tai netruks

Povilas Gylys, ekonomistas

verslą, o naują kurti planuoja Australijoje, kur palankesni įstatymai“, – kalbėjo S.Iljina.

Neturi, ką prarasti Kiek žmonių, tiek motyvų. Pavyzdžiui, Vilniuje gyvenanti 24 metų Aleksandra Gurinovich darbą banke išmainė į studijas Australijoje, nes mano, kad neturi, ką prarasti.

Lietuvoje mergina skaičiuoja paskutines dienas: skrydis į Sidnėjų – jau sekmadienį. „Iš pradžių viename koledže tobulinsiu anglų kalbos įgūdžius – šešias savaites lankysiu intensyvius kursus. Po to studijuosiu rinkodarą“, – artimiausius planus atskleidė A.Gurinovich.

Pustrečių metų trukmės studijas ji ketina derinti su darbu – studentams Australijoje

Europa, ypač jaunimas, atsigręžia į Australiją, nes jos sunkmetis taip nepalietė. Į Australiją dabar ypač drąsiai ir aktyviai emigruoja airiai, nes jie neturi problemų dėl anglų kalbos.

Darbo Australijoje galima nesunkiai rasti, tačiau, manau, tai irgi laiko klausimas. Juk staiga šimtai tūkstančių darbo vietų nesusikuria – gali prasidėti atmetimo reakcija. Šiuo atveju turiu minty elementarią darbo jėgą, vidutinių gabumų darbininkiją.

Aukštos kvalifikacijos darbuotojų visada reikės. Jei mūsų „protai“ vyksta į Angliją, tikėtina, kad jie kada nors grįš. Jei į Australiją – vargu, nes šalis labai toli, sunku palaikyti ryšį, brangu atvykti į svečius.

S.Iljina įspėja pašalpų mėgėjus, kad Australija jų nelaukia.

J.Kalinsko nuotr.

leidžiama dirbti iki 20 val. per savaitę.

Tačiau uždarbio turėtų visiškai pakakti pragyventi.

Ir vis dėlto – kodėl Australija? „Visų pirma – ten stabili ekonominė padėtis. Kiek teko domėtis, rasti darbą gana nesudėtinga. Tačiau važiuoju ne tam, kad susikraučiau turtus ir likčiau visam gyvenimui. Noriu pakeliauti, kol jauna, kol nesu sukūrusi šeimos, neturiu finansinių įsipareigojimų. Norisi praplėsti akiratį: juk netoli Naujoji Zelandija, Tailandas. Jei kas, grįšiu ir vėl įsidarbinsiu banke. Juk ne mirties nuosprendį pasirašau“, – optimizmu tryško pašnekovė, sustabdžiusi finansų rinkų studijas Mykolo Romerio universitete.

Kad išvažiuotų į Australiją, mergina investavo apie 20 tūkst. Lt. Tiek užteko sumokėti už pusmečio studijas, sveikatos draudimą, lėktuvų bilietus ir poros mėnesių būsto nuomą. Už vienerius metus studijų koledže A.Gurinovich turės pakloti apie 14 tūkst. Lt. Viltis užsikabinti ir likti Sekmadienį su Lietuva atsisveikins ir Klaipėdoje gyvenantys sutuoktiniai Alina ir Arvydas Veismaniai. Alinai – 41-eri, jos vyrui – 45 metai. „Tikimės užsikabinti ir likti“, – tiesiai šviesiai pareiškė A.Veismanė. Gyvenimo perspektyvų Lietuvoje šeima jau kuris laikas neregi – atsibodo daužyti kaktą į sieną.

Visuomenė | 9

15min • 2012 m. vasario 3 d.

lyg rojus Į Australiją besiveržiantys lietuviai pasiryžę gyvenimą pradėti nuo nulio.

AFP nuotr.

„Turėjome savo verslus. Be to, buvome ir visuomeniškai aktyvūs, pilietiškai nusiteikę žmonės, įsitraukę į savanoriškas veiklas. Deja, vieną dieną supratome, kad, nepaisant visų pastangų, tėvynė per daug kraujo išgeria. Kad ir kiek besistengtum, niekada nebūsi tikras, kad ką nors turėsi.

Australijoje viską pradėsime nuo nulio, tačiau čia irgi kaip diena – taip naujiena: nauji įstatymai, nutarimai, mokesčiai ir t.t.

Dvidešimt metų atidirbęs vieną dieną gali būti tame pačiame nulyje kaip ir pačioje pradžioje“, – kartėlio balse nė nesistengė nuslėpti ponia Alina.

Ji diplomuota ekonomistė, turinti vadybos ir finansų specializacijas. Klaipėdoje moteris suko įmonių konsultacijų verslą.

Vyras Vilniuje užsiėmė nestandartinių baldų gamyba.

Prieš porą metų draugėn susiėję žmonės darkart kurti oficialią šeimą nusprendė iš išskaičiavimo: kad kelionė į Australiją būtų pigesnė. Į tolimąją šalį sutuoktiniai vyks Alinos studijų pagrindu. „Iš pradžių važiuojame 24 savaitėms.

Pasirinkau anglų kalbos studijas, o vyras bandys įsitvirtinti per darbą, per kvalifikaciją – turi auksines rankas“, – aiškino A.Veismanė.

Europa netraukia Veismaniai Lietuvoje pardavė, ką galėjo, ir nusprendė pabandyti dar kartą – tik ne gimtajame krašte. „Vaikai užauginti, galime vėl gyventi sau – ne valstybei, ne kažkam. Nesinori niekam aukotis. Norisi terpės, kur tavęs neužmušinėtų kasdien. Juk mūsų šalyje medicinos paslaugos iš esmės neprieinamos, uždarbį suvalgo mokesčiai. Pragyvenimo sąnaudų ir pajamų santykis tiesiog nerealus. Didžiumą išlaidų sudaro ne žmonių perkamos „maksiminės“ prekės, o paslaugos, kurias esi priverstas pirkti iš monopolistų, iš valstybės: elektra, vanduo, šiluma, kuras“, – svarstė A.Veismanė.

Galimybe išvykti į Australiją ji su vyru susidomėjo praėjusių metų spalį. Per pusmetį iki išvykimo pora išanalizavo šalyje galiojančius įstatymus, darbo rinką, pragyvenimo sąlygas, socialines – ne pašalpų – garantijas. „Išvažiuoti į Europą galėjome ir prieš trejus, ir prieš penkerius metus. Sūnus jau ketverius gyvena Londone. Tačiau Europa mūsų netraukia. O Australijoje radome dalykų, kurie Lietuvoje vargu ar po penkiasdešimties metų bus. Kai mūsų klausia, ar nebijote, sakome: „Baisiau likti čia.“ Neliko nieko – tik nusivylimas A.Veismanės žiniomis, Australijoje būstą įmanoma įsigyti už 5–8 metų vidutinį atlyginimą. „Ten vertinamas žmogaus darbas. Studijuojant ir dirbant iki 20 val. per savaitę, trijų savaičių atlyginimo pakanka būtinosioms išlaidoms: būstui, maistui ir t.t. Vadinasi, vienos savaitės atlyginimas lieka kelionėms ir pramogoms. Lietuvoje dirbdamas daugiau nei 40 val. per savaitę negali leisti sau bent šiek tiek sutaupyti. Domėjomės ir verslo steigimo galimybe: ten pasitvirtinęs kvalifikaciją, tarsi savaime

Australija

Pradžia – brangi Pirma išvyka į Australiją, priklausomai nuo pasirenkamų studijų trukmės ir kainos, atsieina apie 15–20 tūkst. litų.

Iš to studento vizai reikia atseikėti 540 Australijos dolerių (1500 litų).

Vienos vizos pagrindu gali išvažiuoti visi šeimos nariai.

Išvykimą į Australiją deklaravę asmenys:

2009 m.

Australija yra konstitucinė monarchija, kurią formaliai valdo Anglijos karalienė.

Jai atstovauja generalinis gubernatorius, kurį pagal Australijos ministro pirmininko pageidavimą formaliai skiria karalienė.

Pagal 1986 m. duomenis, kas penktas australas gimė užsienyje. Nuo to laiko, kai Australijoje pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, imigracija turi daug įtakos šalies vystymuisi.

Pagal 2001 m. surašymą aborigenai sudaro 2 proc. gyventojų.

Australijoje iš viso gyvena apie 21 mln. gyventojų. Šalyje nedarbas siekia 5 proc. įgyji licenciją vykdyti veiklą. Australijoje galioja tiek fizinių, tiek juridinių asmenų bankroto įstatymas. Ten įstatymų laikomasi iš esmės: nėra lygių, lygesnių ir privilegijuotų“, – įsitikinusi emigruoti pasiryžusi klaipėdietė.

Prieš 21 metus per kruvinuosius sausio įvykius ji budėjo ir prie Televizijos bokšto, ir prie Parlamento. Tačiau anuomet išgyventų emocijų, patriotinio pakilimo ir

Mažiau išvažiuoja, daugiau parvažiuoja Pernai iš šalies emigravo 54,3 tūkst. gyventojų, tai 28,8 tūkst. mažiau nei 2010 metais. Beveik pusę (44 proc.) visų emigrantų sudarė 20–29 metų amžiaus gyventojai.

Daugiausia emigruota į Jungtinę Karalystę (47 proc. visų emigrantų), Airiją (10 proc.), Norvegiją ir Vokietiją (po 7 proc.).

Statistikos departamento duomenimis, pernai į Lietuvą grįžo 14 tūkst. piliečių, arba triskart daugiau nei 2010-aisiais.

Lietuvoje 2011 metų pabaigoje gyveno 3 mln. 199 tūkst. gyventojų – 45,3 tūkst. mažiau nei2011 metų pradžioje.

2010 m.

2011 m.

39 104 122

sentimentų nebeužteko kurstyti norą ir toliau gyventi Lietuvoje. „Esu labai nusivylusi tėvyne. Gaila dabartinių pensininkų – nenoriu kada nors būti jų vietoje. Turime 25–30 metų darbingo amžiaus ir tikimės, kad kur nors kitur galėsime senti oriai“, – viltimis dalijosi A.Veismanė.

Patraukliausias – Sidnėjus Įdarbinimo agentūros direktoriaus pavaduotoja S.Iljina irgi užtikrino, kad Australijoje net mažiau stengiantis galima gyventi geriau.

Tačiau ji atkreipė dėmesį, kad parazituojančių atvykėlių australai nemyli ir socialinių pašalpų lengva ranka nežarsto.

Reikalingų profesijų specialistų sąrašas Australijoje koreguojamas kasmet ir skelbiamas liepos 1 dieną. „Jame visos specialybės kruopščiai detalizuotos. Tarkime, reikia muzikų, konkrečiai – smuikininkų, o saksofonininkų – ne.

Tačiau manoma, kad visada trūks gerų IT specialistų, inžinierių, medikų, dirbančių su nafta žmonių. Lietuviai dažnai renkasi buhalterijos studijas, paklausi vaikų priežiūros specialybė, turizmas, rinkodara, vadyba, sportas“, – pasakojo S.Iljina.

Australiją emigracijai pasirinkę lietuviai dažniausiai įsikuria Sidnėjuje. Ten daug tarpusavyje konkuruojančių švietimo įstaigų, todėl studijų kainos žymiai mažesnės. Be to, Sidnėjuje smarkiai išplėtotas turizmo sektorius, todėl visada reikia darbo jėgos aptarnavimo srityje.

Vykdami į Australiją lietuviai dažniausiai renkasi ne turisto, bet studento vizą. „Tiesa, turėjau keletą klientų, kurie vyko su turistine viza, leidžiančia nepertraukiamai šalyje praleisti tris mėnesius. Tai dažniausiai – verslininkai. Jie apsiuostė, sudarė sutarčių su partneriais, grįžo į Lietuvą, žmonų vardu pirko studento vizas ir išvyko gyventi“, – vieną iš galimų modelių apibūdino S.Iljina.

10 | Pasaulis

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Ar Elizabeth II pralenks legendinę XIX a. Didžiosios Britanijos karalienę Viktoriją?

60 metų sosto burbule Londono olimpiada – ne vienintelė šįmet britams pasitaikiusi proga švęsti.

Jau po kelių dienų Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II minės savo valdymo deimantinę sukaktį.

Elizabeth II visiems palieka nepaprastai malonios, bet uždaros asmenybės įspūdį.

AFP nuotr.

1952-ųjų vasario 6 dieną, mirus karaliui Jurgiui VI, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės sostą paveldėjo jo vyriausioji dukra, 25 metų Elizabeth. Jos karaliavimui šiemet sukanka 60 metų.

85 metų Elizabeth II yra antroji ilgiausiai valdanti Didžiosios Britanijos karalienė – ji jau tik trejais metais nusileidžia garsiajai XIX a. karalienei Viktorijai.

Deimantinę sukaktį karalienė ketina paminėti iškilminga kalba parlamente kovo mėnesį, o pagrindinės iškilmės planuojamos birželį, per karūnavimo metines.

Uždariausia vieša asmenybė Per šešis valdymo dešimtmečius karalienė nedavė nė vieno interviu žiniasklaidai.

Elizabeth II asmeninį gyvenimą šiek tiek praskleidė neseniai pasirodžiusi biografinė knyga „Karalienė Elizabeth“. Knygos autorė JAV žurnalistė Sally Bedell Smith atskleidžia, kad nors karalienė visada šiltai bendrauja su aplinkiniais ir teiraujasi apie jų šeimas, tačiau net ir artimiausi draugai nedrįsta klausti Elizabeth apie jos asmeninį gyvenimą. „Vienas iš jos pusbrolių man atskleidė, kad karalienė, kai supyksta, išeina į laukus ir rauna lipiką – Škotijoje auga tokia žolė“, – atskleidžia S.Bedell Smith. Knygoje teigiama, kad Elizabeth gyvena „uždarame burbule“, kurio pradurti nedrįsta net artimiausi draugai.

Smūgis monarchijai Vis dėlto niekam nekyla abejonių, kad Elizabeth II savo pareigas vertina ypač rimtai.

2007 metais atliktos apklausos duomenimis, dauguma britų įsitikinę, kad karalienė – sunkiausiai dirbanti karališkosios šeimos narė.

Kai Elizabeth paveldėjo sostą, Didžioji Britanija vis dar stengėsi atsitiesti po ypač išsekinusio Antrojo pasaulinio karo. Vos keleriais metais anksčiau ištekėjusi už princo Philipo, būsimoji karalienė savo vestuvinei suknelei įsigyti turėjo naudoti prekių talonus.

Elizabeth II valdymo metais galutinai subyrėjo Britų imperija. Per trumpą laikotarpį pusė jos valdų – tarp jų Pietų Afrika, Pakistanas ir Ceilonas – paskelbė nepriklausomybes ir tapo respublikomis.

Ir vis dėlto vieną didžiausių smūgių monarchijai sudavė nesėkminga vyriausiojo Elizabeth sūnaus princo Charleso santuoka su princese Diana bei tragiška princesės žūtis Paryžiuje. Kaip atskleidžiama S.Bedell Smith biografijoje, karalienė labai nerimavo, kad Charlesas dėl savo mylimosios Camillos atsisakys teisės į sostą. Taip padarė Elizabeth dėdė karalius Edvardas VIII, 1936 metais palikęs sostą, kad galėtų vesti nekilmingą moterį, keliskart išsiskyrusią amerikietę Wallis Simpson.

Netikėtų pareigų našta Kai 1926 metais gimė Elizabeth, eilėje į sostą ją lenkė vyresnysis tėvo brolis – kuris, nors tuo metu ir nevedęs, bet buvo pakankamai jaunas, kad susilauktų palikuonių. Viskas

Karalienių karalienė

2006 metais per vizitą Lietuvoje ekskursiją po Vilniaus universitetą Didžiosios Britanijos karalienei Elizabeth II vedęs rektorius Benediktas Juodka monarchę vadina Europos karalienių karaliene.

BFL nuotr.

„Tai labai šilta, santūri, geranoriška asmenybė. Susitikęs su tokio lygio monarchais supranti, kad prieš tradicijas turi nulenkti galvą“, – „15min“ kalbėjo B.Juodka. Jis atkreipė dėmesį, kad Vilniaus universitete jau viešėjo visi Senojo žemyno monarchai.

Naujausias mėlynojo kraujo universiteto svečias – Ispanijos karalius. „Nesame tamsuoliai, todėl žinome, kaip elgtis, bendraujant su tokio rango žmonėmis, išmanome etiketo subtilybes. Įspūdžiai iš susitikimo su Elizabeth II – kuo maloniausi. Supažindinau karalienę su universiteto senatu, profesūra. Didžiąjame universiteto kieme fizikai demonstravo savo eksponatus, kuriuos monarchė pasikeitė, kai Edvardo III meilė išsiskyrusiai amerikietei sukėlė konstitucinę krizę ir sostą perėmė Elizabeth tėvas, karūnuotas Jurgiu VI. Jau vaikystėje Elizabeth

mielai apžiūrėjo. Vėliau pasirašė universiteto garbės svečių knygoje“, – susitikimo detales prisiminė B.Juodka. Tačiau jis neslėpė dar didesnių simpatijų kiek anksčiau nei karalienė Lietuvoje viešėjusiam jos sūnui princui Charlesui. „Vaikštinėdamas po universitetą princas labai nustebo mūsų Baltojoje salėje, XVIII a. vienoje garsiausių Europos observatorijų, išvydęs senus anglų gamybos teleskopus. Po vizito per labdaros fondus jis mums surinko maždaug 60 tūkst. svarų jiems restauruoti, ką ir padarėme“, – gerų žodžių karališkajai šeimai negailėjo B.Juodka.

Kalbėjosi Dovilė Jablonskaitė stebino aplinkinius stebėtinu rimtumu ir branda. „Ji spinduliuoja autoritetą ir mąslumą, kurį neįprasta matyti tokio amžiaus vaiko veide“, – apie dvejų metų Elizabeth

kalbėjo būsimasis premjeras Winstonas Churchillis.

Netrukus Europoje prasidėjo karas ir karalius privalėjo įkvėpti stiprybės vienintelei kovoje su nacistine Vokietija likusiai stovėti Didžiajai Britanijai.

Vienas aukštas politikas pasiūlė evakuoti Elizabeth ir jos seserį į Kanadą, tačiau motina griežtai atsisakė: „Vaikai niekur nevažiuos be manęs. Aš neišvyksiu be karaliaus. O karalius niekada neišvyks.“ Pasiliko mergautinę pavardę Su savo būsimuoju vyru, Graikijos ir Danijos princu Philipu, Elizabeth pirmą kartą susipažino dar vaikystėje, o 13 metų ėmė susirašinėti ir, kaip pasakojama, beprotiškai jį įsimylėjo. Pora susituokė 1947-aisiais ir jau po metų jiems gimė pirmasis sūnus Charlesas.

Ne visi dvariškiai Philipą laikė tinkamu jaunikiu būsimajai valdovei. Nors jo kilmės regalijos buvo nepriekaištingos (jie su Elizabeth yra tolimi pusbroliai), bet finansinė padėtis buvo palyginti prasta. Be to, abejonių kėlė jo šeimos narių ryšiai su kilmingais Vokietijos karininkais, tarnavusiais Trečiojo reicho kariuomenėje.

Vesdamas Elizabeth, Philipas turėjo ne tik pakeisti tikybą ir tapti anglikonu bei atsisakyti Graikijos ir Danijos titulų. Nors visi tikėjosi, kad žmona ims vyro pavardę, tačiau Elizabeth nusprendė pasilikti savąją, kad Anglijos valdovų linija ir toliau būtų vadinama Windsorų dinastija, o ne Mountbattenų. Philipą toks sprendimas įskaudino. „Esu vienintelis vyras šalyje, kuriam neleidžiama vaikams duoti savo pavardės,“ – skundėsi jis.

Ištikimybė karūnai Po Antrojo pasaulinio karo Britų imperija pamažu virto Tautų Sandrauga, nes vis daugiau imperijos valdų paskelbė nepriklausomybę.

Pasaulis | 11

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Svarbiausios Elizabeth II gyvenimo datos

1926 m.

Jos karališkoji didenybė Jorko princesė Elizabeth gimė balandžio 21 d.

1936 m.

Edvardas VIII atsisako sosto ir Jungtinės Karalystės valdovu Jurgiu VI karūnuojamas Elizabeth tėvas.

1947 m.

Pirmasis oficialus Elizabeth užsienio vizitas.

Savo 21-ąjį gimtadienį ji paminėjo Pietų Afrikoje.

1947 m. lapkričio 20 d. Elizabeth išteka už Graikijos princo Andrew sūnaus Philipo Mountbatteno.

1952 m.

Nuo vėžio mirus tėvui Elizabeth paveldi sostą. Kitų metų birželį Vestminsterio abatijoje ji karūnuojama Britų imperijos karaliene.

1977 m.

Didžiulės iškilmės valdymo sidabrinio jubiliejaus proga.

1981 m.

Elizabeth II gali tapti ilgiausiai valdančia Didžiosios Britanijos karaliene.

AFP nuotr.

Vis dėlto Elizabeth II liko dalies iš jų nominali valdovė.

1980-aisiais Kanados atstovams, atvykusiems į Londoną aptarti šalies konstitucijos keitimo, liko įspūdis, kad karalienė „Kanados konstitucinius reikalus išmano geriau nei bet kuris britų politikas ar biurokratas“.

Priimti pakeitimai panaikino Britanijos parlamento vaidmenį Kanados konstitucijoje, tačiau monarchiją paliko. Vėliau Kanados premjeras P.Trudeau savo atsiminimuose rašė: „Karalienė palaikė mano bandymus reformuoti konstituciją. Man visada darė įspūdį ne tik jos viešumoje rodomas taktas, bet ir išmintis, kuri atsiskleisdavo privačiuose pokalbiuose.“ Kai kurios kitos buvusios Britų imperijos teritorijos, nusimetusios Londono valdžią, taip pat nusprendė likti nominaliai pavaldžios karūnai. 1999-aisiais Australijoje surengtame referendume žmonės pirmenybę

atidavė monarchijai, o ne netiesiogiai renkamo valstybės vadovo institucijai. Monarchiją pasirinko ir Tuvalu bei Sent Vincentas ir Grenadinai. „Annus horribilis“ Prieš du dešimtmečius valdymo 40-mečio proga sakytoje iškilmingoje kalboje Elizabeth pavadino 1992-uosius jos annus horribilis, siaubingais metais. Tą kovo mėnesį jos sūnus princas Andrew su žmona Sarah nusprendė nebegyventi kartu. Balandį išsiskyrė jos dukra Anne, o rudenį Windsorų rūmus nusiaubė didelis gaisras.

Tais pačiais metais iširo ir vyriausiojo sūnaus Charleso bei princesės Dianos šeima.

1996-aisiais pasibaigęs skyrybų procesas ir kitais metais Paryžiuje įvykusi tragiška avarija, nusinešusi Dianos gyvybę, atnešė ne tik skaudžią asmeninę patirtį, bet ir rimtą viešųjų ryšių krizę Bekingemo rūmams.

Princas Charlesas savo motinai Elizabeth II suteikė daug skausmo.

AFP nuotr.

Moterys galės valdyti Karalienės valdymo 60-mečio jubiliejus – puiki proga paskelbti naują potvarkį, pakeisiantį Jungtinės Karalystės įpėdinystės taisykles.

Pagal dabar galiojantį dar 1701-aisiais priimtą aktą, sostą paveldi vyriausiasis valdovo sūnus. Elizabeth II buvo karūnuota, nes neturėjo brolių, kuriems būtų tekusi pirmenybė užimti sostą.

Nuo šiol karūną paveldės vyriausias valdovo vaikas nepriklausomai nuo lyties. Tai reiškia, kad jei Williamas ir Catherine, Kembridžo hercogas ir hercogienė, pirmiausia susilauks dukters, ji bus karališkoji įpėdinė. Kad būtų galima pakeisti taisykles, reikėjo gauti 16 Tautų Sandraugos valstybių, pripažįstančių Elizabeth II savo monarche, pritarimą. Šios tautos pernai spalį pasakė oficialų „taip“.

Parengė Justinas Šuliokas

Princas Charlesas veda ledi Dianą Spencer.

1997 m.

Princesė Diana, prieš metus išsiskyrusi su princu Charlesu, žuvo avarijoje.

2002 m.

Auksinis Elizabeth II valdymo jubiliejus.

Miršta jos jaunesnioji sesuo Margaret ir karalienė motina.

2005 m.

Karalienė palaimina princo Charleso antrąją santuoką su Camilla Parker-Bowles, Kornvalio hercogiene.

2011 m.

Elizabeth anūkas, būsimasis sosto paveldėtojas princas Williamas veda Catherine Middleton.

2012 m.

Birželio 2–5 d. planuojamos iškilmės karalienės Elizabeth II valdymo 60-ojo jubiliejaus proga.

12 | Pasaulis

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Net prezidentus apžavėjęs genijus tebuvo sukčius tinkuotojas

Daktaras Pi – Ukrainos gėda Jis draugavo su prezidentais, buvo geidžiamas Ukrainos elito vakarėlių ir televizijų šou svečias. Bet išaiškėjo, kad genialusis profesorius neurochirurgas Andrejus Sliusarčukas arba Daktaras Pi, tėra sukčius, kurio tikroji profesija – tinkuotojasplytelių klojėjas.

A.Sliusarčukas Ukrainą vedžiojo už nosies beveik trejus metus.

Nuotrauka iš asmeninio profilio socialiniame tinkle „Vkontakte“

Dabar jis kaltinamas ne tik sukčiavimu bei dokumentų klastojimu, bet ir 12 pacientų nužudymu ir jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos. Daktaro Pi byla jau dabar vadinama amžiaus sukčiavimo byla Ukrainoje.

Genijus, profesorius, politikas Į Ukrainos elitą Daktaras Pi įsiveržė apie 2009 m. Jis apsiskelbė „medicinos šviesuoliu“, „unikalių gebėjimų turinčiu gydytoju“ ir bandė prilygti visame pasaulyje žinomo serialo „Daktaras Hausas“ personažui – genialiam gydytojui.

Tačiau A.Sliusarčukas neapsiribojo vien medicina. Jis tikino turintis sunkiai suvokiamų matematinių gebėjimų. Vyras išvardijo 30 mln. skaičiaus π po kablelio einančių skaičių ir dėl to papuolė ne tik į Ukrainos Guinnesso rekordų knygą, bet ir imtas vadinti Daktaru Pi. A.Sliusarčukas taip pat per 20 sekundžių įsiminė ir įvardijo 400 chaotiškai išdėstytų geometrinių figūrų. Jis tikino mokantis mintinai dešimtis tūkstančių knygų ir galintis pacituoti kiekvienos iš jų tam tikrą puslapį.

Galiausiai Daktaras Pi sukėlė sensaciją laimėdamas šachmatų partiją prieš vieną geriausių pasaulyje kompiuterinių programų. „Aš išaugau našlaičiu vaikų namuose.

Vaikystėje visi mane vadino psichu ir nenuspėjamu. Aš svajojau tapti neurochirurgu ir psichiatru. Bet man sakė, kad iš manęs išeis tik sanitaras arba felčeris. Aš nepasidaviau ir pradėjau save tyrinėti. Man tapo aišku, kad smegenys gali turėti didžiulę atmintį, bet mes tuo nesinaudojame. Už atmintį atsakinga ta pati smegenų dalis, kaip ir už fobijas, idėjas. Čia ir yra visa paslaptis.

Nuotrauka iš 2009 metais įvykusio V.Juščenkos ir A.Sliusarčuko susitikimo iki šiol skelbiama Ukrainos prezidento oficialiame tinklalapyje.

Mano smegenys tarsi pradėjo fotografuoti, skenuoti tai, ką pamatė akys. Aš mintinai moku 15 tūkst. knygų“, – apie save pasakojo Daktaras Pi. 40-metis A.Sliusarčukas buvo ne tik medicinos ir matematikos „genijus“, bet ir politikas. Daktaras Pi užėmė pirmojo vicepremjero Aleksandro Turčinovo patarėjo postą. Jis kandidatavo į Lvovo apskrities tarybą. Po pokalbio su A.Sliusarčuku tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka juo taip susižavėjo, kad pasirašė įsaką dėl Smegenų instituto įkūrimo, o jo vadovu paskyrė tą patį Daktarą Pi. Nuotrauka iš 2009 metais įvykusio V.Juščenkos ir A.Sliusarčuko susitikimo iki šiol skelbiama Ukrainos prezidento oficialiame tinklalapyje. V.Juščenką pakeitęs dabartinis prezidentas Viktoras Janukovyčius taip pat buvo apžavėtas A.Sliusarčuko. Daktarui Pi V.Janukovyčius skyrė valstybinę 20 tūkst.

JAV dolerių premiją už pasiekimus švietimo srityje.

Apie save A.Sliusarčukas sukūrė gražią legendą. Esą jo tėvai žuvo autoavarijoje, jis buvo vunderkindas ir baigė mokyklą būdamas vos 9 metų. Rusijos valstybinio medicinos universiteto Maskvoje diplomą jis neva gavo sulaukęs 17 metų, o 27-erių ten pat apsigynė medicinos mokslų daktaro laipsnį ir vykdė slaptus žmogaus antgamtinių gebėjimų bei smegenų tyrimus.

A.Kašpirovskio pasekėjas Tačiau dabar išaiškėjo tikroji Daktaro Pi biografija. Sukčių demaskavo ne teisėsaugos pareigūnai, o Ukrainos laikraštis „Ekspres“.

A.Sliusarčukas gimė 1971 m. gegužės 10 d.

Ukrainos šiaurėje esančiame Žytomyre.

Tuomet 21-erių jo motina nežinojo, kas yra tikrasis sūnaus tėvas ir atsisakė mažylio dar gimdymo namuose. Andrejus pakeitė kelis vaikų namus, o aštuonias klases baigė nepilnaverčiams vaikams skirtame

Šalies degradacija

Dalis apžvalgininkų mano, kad Daktaro Pi istorija rodo Ukrainos degradacijos lygį. „Vkontaktie“ nuotr.

„Šalyje, kur medicina ir švietimo sistema kaip Siamo dvyniai suaugo su korupcija, o chirurginis bandymas juos atskirti 100 proc. garantuoja pacientų mirtį, nestebina, kad net paprastas šarlatanas su minimaliais korupciniais ryšiais gali pridaryti tiek bėdų“, – teigė žurnalistas ir vienos laidos vedėjas Artiomas Ševčenka.

Jis iškėlė versiją, kad tokią karjerą padaręs A.Sliusarčukas turi kompromituojančios medžiagos apie aukščiausius šalies valdžios atstovus, todėl ilgai buvo neliečiamas. Žurnalistui pritarė ir kai kurie Ukrainos medikai. Dabar jie tikina žinoję, jog Daktaras Pi iš tiesų nėra neurochirurgas.

specializuotame internate. Vėliau jaunuolis įstojo į technikumą ir įgijo tinkuotojoplytelių klojėjo specialybę.

Jo matematikos mokytojas Aleksandras Kušpilius prisiminė, kad A.Sliusarčukas negebėjo įsiminti net daugybos lentelės

„Ukrainoje daug medikų, kurių žinių lygis – kaip A.Sliusarčuko. Bet jei turi medicinos diplomus ir yra apgynę daktaro disertacijas. Manau, kad bus daugiau sliusarčukų.

Kai einate pas gydytoją, juk nežinote, ar tai Sliusarčukas, ar ne. Nelaimingos motinos patenka pas gydytojus, kurie vietoj gydymo siūlo jų vaikams delfinų terapiją, nes už kiekvieną tokį seansą gauna tam tikrą procentą“, – dėstė psichiatras Semionas Gluzmanas.

Jis pridūrė, kad ir Ukrainos žiniasklaida neatsiprašė už „nepaprastų gebėjimų chirurgo ir šachmatininko“ išaukštinimą.

ir neišsiskyrė trauka mokslams, bet vaikščiojo „kaip profesorius“ – su diplomatu, kuriame nešiojosi vieną sąsiuvinį visoms pamokoms, baltą chalatą ir gydytojo veidrodėlį. Į visas pastabas jaunuolis atrėždavo: „Aš jums visiems parodysiu!“

15min • 2012 m. vasario 3 d.

A.Sliusarčukas buvo A.Kašpirovskio (kairėje) pasekėjas. „Vkontakte“ nuotr.

Daktaras Pi žinojo, kad jo laukia liūdnas galas.

Vinnitsa.info nuotr.

Netrukus A.Sliusarčukas ėmėsi hipnotizavimo seansų už pinigus.

Pasak vieno bendramokslio, jau tuomet būsimasis Daktaras Pi galėjo užhipnotizuoti žmogų taip, kad jis pakeldavo radiatorių, kurio vėliau net keturi vyrai nepajudindavo iš vietos.

A.Sliusarčukas taip pat apsiskelbė tuo metu ypač populiaraus ekstrasenso, „antgamtinėmis galiomis“ milijonus gerbėjų „gydžiusio“ Anatolijaus Kašpirovskio pasekėju, o vėliau ėmėsi ir gydymo.

Luošino ir žudė pacientus „Tokio ar panašaus atvejo nežino jokia šalis: šarlatanas su netikrais gydytojo dokumentais eksperimentuoja su žmonėmis jau dvidešimt metų – luošina ir žudo, užsiima psichotropinių preparatų kontrabanda, o milicija, prokuratūra, Ukrainos saugumo tarnyba to nemato“, – rašė „Ekspres“. Žurnalistai atsekė, kad A.Sliusarčukui buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos. Pagal vieną iš jų nustatyta, kad 1996 m. Daktaras Pi vieną Lvovo srities gyventoją prigąsdino, jog ji netrukus mirs, jei neduos 650 JAV dolerių „vaistams iš Maskvos“. Gavęs pinigus A.Sliusarčukas dingo, o tikri medikai nustatė, kad moteris neserga jokia gyvybei pavojinga liga. Panašiai buvo apgauta ir kita moteris, bet jos istorija baigėsi tragiškai. Daktaras Pi jai skyrė vaistų, nuo kurių nelaimėlė mirė.

Antroji baudžiamoji byla buvo pradėta 2000-aisiais dėl Lvovo sutuoktinių, kurių vaikus A.Sliusarčukas gydė už pusantro tūkstančio JAV dolerių, pareiškimo.

Po „daktaro“ gydymo vaikų sveikata tik pablogėjo.

Tačiau nei viena byla nesibaigė Daktarui Pi blogai. „Ekspres“ spėjo, kad jį išgelbėjo ryšiai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Ukrainos žurnalistai taip pat atrado moterį, kuri tikina, kad A.Sliusarčiukas nuvarė

jos motiną į kapus „valydamas jai kraują“.

Dabar aiškėja, kad šarlatano aukų gali būti mažiausiai 12. Kai kurie jo pacientai mirė neištvėrę operacijų, nes šarlatanas net drįso imti skalpelį į rankas. „Jis šantažavo žmones baisiomis diagnozėmis, sveikus darė invalidais, o vėliau prigąsdindavo. Jis nesigėdydavo imti pinigus iš vargšų, našlaičių ir net pasmerktų žmonių, kurie, pavyzdžiui, kentėjo nuo ketvirtos stadijos vėžio. Jis imdavo iš motinų pinigus, kurie buvo reikalingi tikram jų vaikų gydymui“, – rašė „Ekspres“ žurnalistai. Žurnalistai nustatė, kad A.Sliusarčuko biografija išgalvota ir jis neturi jokio medicininio išsilavinimo. „Tai viena didžiausių manipuliacijų istorijoje. Tikrasis mūsų „profesoriaus“ išsilavinimas, pasak tikrų jo mokytojų, prilygsta trijų mokyklos klasių baigimui“, – teigia „Ekspres“. „Aš jūsų seniai laukiau“ Šių publikacijų nebuvo įmanoma nuleisti negirdomis. Galiausiai teisėsauga irgi ėmėsi tyrimo. 2011 metų lapkričio 14 d. specialusis Ukrainos milicijos būrys „Berkut“ Lvove suėmė Daktarą Pi. „Aš jūsų seniai laukiau“, – esą pamatęs pareigūnus ištarė A.Sliusarčukas, o „Ekspres“ žurnalistei, kuri vykdė tyrimą ir pasitiko jį prie vietos nuovados durų, „profesorius“ ištarė tik keiksmažodį.

Kilo toks didelis skandalas, kad Ukrainoje net užsiminta apie parlamentinį tyrimą. Visi A.Sliusarčuko moksliniai laipsniai buvo anuliuoti, o Guinnesso rekordų knyga išbraukė jį iš savo sąrašų, nes žurnalistai įrodė, kad Daktaras Pi sukčiavo. T.y. jie pakartojo jo pasirodymą prieš rekordų komisiją ir paaiškino, kad naudojosi specialia technika.

Pats Daktaras Pi šiuo metu laukia teismo už grotų. A.Sliusarčuką apžiūrėję psichiatrai nenustatė, kad jis būtų nepakaltinamas.

Komentaras

14 | Sportas C.Elliotas Lietuvoje bandys numalšinti įvarčių alkį.

I.Gelūno nuotr.

Daumantas Mikučionis redakcija@15min.lt

Derybos lietuviškai: visi pralaimi Lietuva neleido pasaulinio lygio penkiakovės talentui Donatai Rimšaitei startuoti Londono olimpiadoje. Kaip lietuvis, solidarizuojuosi su tokiu tautos sentimentu ir Lietuvos sporto funkcionierių sprendimu, kuriuo baudžiama nelojali perbėgėlė. Tačiau kaip verslininkas manau, kad Lietuva pasielgė labiau emocingai nei pragmatiškai. Žvelgiant į šią istoriją iš verslininko pozicijos, turime gana paprastą trijų pusių konfliktą, kurio objektas – šlovė ir pinigai. Šlovę Donata, jei išliks elite, gaus bet kokiu atveju – atstovaudama tiek Lietuvai, tiek Rusijai. Sportininkė akivaizdžiai nori pinigų. Aš jos vietoje irgi norėčiau to paties. Kai mūsų ugdyti krepšininkai išvažiuoja į geriausius pasaulio klubus, mes tik džiaugiamės. Ir kai jie NEGRĮŽTA žaisti už rinktinę, mes juos suprantame. Tiesa, jie nežaidžia už kitos šalies rinktinę, bet čia yra specifinės sporto šakos nulemtas niuansas.

Nekomerciškoje penkiakovėje galimybių paversti savo įgūdžius sočiu gyvenimu yra žymiai mažiau negu futbole ir krepšinyje. Garantuoju jums savo siaura versliška logika, kad, jei nebūtų komercinių krepšinio klubų ir jų milijardierių savininkų, KleiO ką za, Valančiūnas ir Motiejūnas Longalėjom dono olimpiadoje turėti? Manau, žygiuotų po raudokad galėjome nai mėlyna dryžuota žvaigždėta vėliava! turėti pinigus.

Arba kokia nors kita netrispalve vėliava. Žiūrim toliau. Ko nori Rusija? Didelė ir galinga kaimynė labiausiai trokšta šlovės – dėl to ir medžioja mūsų išugdytą atletę. Kaip ji tai daro? Siūlydama savo stipriąją dalį – pinigus.

Ką turi Lietuva? Mums svarbus tiek šlovės (arba šalies garsinimo) elementas, tiek pinigų elementas (dėl jų trūkumo ir praradom sportininkę). Kitaip sakant, esam silpnesni abiejų siekiamų objektų požiūriu. Tiesa, turim ir „kozirį“ – Olimpinės chartijos nuostatą, pagal kurią kitos valstybės pasiūlymą priėmę sportininkai dalyvauti olimpiadoje gali ne anksčiau kaip praėjus trejiems metams, nebent sulaukia gimtosios šalies olimpinio komiteto leidimo. O koziris kabutėse yra dėl to, kad iš tikrųjų tai yra mušta korta: ją panaudoję, supykdome dvi likusias derybų šalis ir negauname sau nieko naudingo.

Na, ir ką turime? Turime „lietuviškai“: trys derybų šalys – ir nei viena negavo, ko nori. Mes, kaip įprasta, likome „biedni, bet teisingi“. Teisūs emocine-moraline prasme: gavome saldų keršto gurkšnį. „Biedni“, nes nei pinigų, nei talento nuo to Lietuvos sporte nepadaugėjo.

O ką galėjom turėti? Manau, kad galėjome turėti pinigus. Rusai jais aptekę, Donata jų nori, mes jų neturim. Tai gali nesivadinti atletės pirkimu – pavadinkime rėmimu arba „pakonsultuokime“ rusus, kaip ugdyti atletus, ir išrašykime sąskaitą – kaip norite, taip pavadinkite. Už tuos pinigus, kurių negavome, būtume išugdę kitas dvi donatas. O vietoj to dabar santykiuose su Rusija turėsime dar vieną rakštį, kuri dar galbūt supūliuos ir į politinio lygio uždegimą.

„Žalgiryje“ – škotų viltis

C.Ellioto karjera Gimė. 1987 m. kovo 30 d.

Edinburge.

Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Škotas Calumas Elliotas 2006 metais tapo Europos futbolo vicečempionu.

Todėl jau dabar jį galima vadinti Lietuvos futbolo čempionato žvaigžde.

24 metų puolėjas, pastaruosius keletą sezonų pirmiausia grūmęsis su jį kamuojančiomis traumomis, prisidėjo prie Vilniaus „Žalgirio“. Kol kas C.Elliotas, net ir duodamas interviu „15min“ savaitraščiui, klausia beveik taip pat dažnai, kaip atsako. Ar lietuviai kalba angliškai? Ar daug britų gyvena Vilniuje? Ar oro uostas toli nuo miesto? Ar tikrai „Kaunas“ negavo A lygos licencijos? Ir, aišku: ar tiesa, kad Lietuvoje būtinai reikia pamatyti krepšinį?

– Calumai, kokie pirmieji įspūdžiai Lietuvoje?

– Šalta. Atvykau čia iš Kroatijos ir nesitikėjau, kad taip bus. Net šiltų rūbų neatsivežiau, todėl vaikštau vilkėdamas tai, ką klubas davė.

– Ką galėtum pasakyti apie Vilnių? Gal jau radai mėgiamą restoraną ar klubą?

– Kol kas žinau nedaug. Miesto centro dar nemačiau – per šalta. Apie Vilnių galiu spręsti tik pagal viešbutį, kuriame apsistojau. Ten visi mandagūs ir draugiški.

– Klubo vadovus Mindaugą Nikoličių ir Vilmą Venslovaitienę, ko gero, atsimeni dar iš tų laikų, kai jie dirbo „Hearts“?

– Aišku, pažįstu ir Mindaugą, ir Vilmą. Bet pasirinkimą lėmė ne pažintys.

Kontraktas su „Žalgiriu“ man suteikia galimybę žaisti Europos turnyre ir atgauti jėgas po sunkios traumos. Mano tikslas – padėti komandai iškovoti titulų. Tam reikia susigrąžinti optimalią fizinę formą, kurios dabar ir siekiu.

– „Hearts“ komandoje žaidei su daugeliu lietuvių – Sauliumi Mikoliūnu, Deividu Česnauskiu, Mariumi Žaliūku, Edgaru Jankausku. Ką galėtum pasakyti apie juos?

– Buvo smagu su jais žaisti. Siekėme bendrų tikslų ir mums neblogai sekėsi.

– „Hearts“ komandoje debiutavai laikais, kai klubo valdymą jau buvo perėmęs verslininkas iš Lietuvos Vladimiras Romanovas. Ką galėtum pasakyti apie jį?

Tik gerų dalykų. Man atrodo, jis yra geras vadovas. Be jo aš nebūčiau tas, kas esu.

Klubai. 2004–2012 m. Edinburgo „Hearts“ – 110 rungtynių (13 įvarčių). 2006 m. „Motherwell“ (nuoma) – 15 (2), 2008–2009 m. „Livingston“ (nuoma) – 13 (11), 2011 m. „Dundee“ (nuoma) – 6 (0). Dabar – Vilniaus „Žalgiris“.

Rinktinės. Škotijos U-19, U-20 (2007 m., 3 rungtynės), U-21 (2007–2008 m., 7).

Titulai. 2006 m. Europos U-19 vicečempionas (2 įvarčiai finalo turnyre), 2009 m. balandžio geriausias jaunas Škotijos „Premier“ lygos žaidėjas.

– Profesionalų kontraktą su „Hearts“ pasirašei būdamas labai jaunas. Mušei įvarčius, su Škotijos devyniolikmečių rinktine tapai Europos vicečempionu.

Kokie prisiminimai iš tų laikų?

Jaunimo rinktinėje buvome vieninga komanda. Buvome stiprūs, bet finale pralaimėjome ispanams.

– Vėliau prasidėjo karjeros atoslūgis.

Traumos, nuomos sutartys. Kaip vertinai šiuos sandorius – kaip žingsnį atgal, nes buvai tremiamas į silpnesnes komandas, ar kaip galimybę nuolat žaisti, o ne trinti atsarginių suolą?

Kaip galimybę žaisti. Škotijoje nėra „Premier“ lygos dublerių čempionato, o išlaikyti formą gali tik nuolat būdamas aikštėje.

– Ar Lietuva – tramplinas, nuo kurio atsispyręs bandysi grįžti į buvusį lygį?

Esu ambicingas kaip ir daugelis sportininkų. Bet kol kas tikslas – likti sveikam, susigrąžinti gerą sportinę formą, pasitikėjimą savimi ir padėti „Žalgiriui“ laimėti medalių.

– Į Lietuvą atvykai atsisakęs pasiūlymo persikelti į JAV. Kas lėmė tokį apsisprendimą?

– Galvojau apie savo karjeros perspektyvas. Dabar noriu garantijų, kad žaisiu, o Vilniuje jų yra daugiau. Be to,

su „Žalgiriu“ pasirodysiu Europos lygoje, o tai man irgi yra svarbu.

– „Žalgiryje“ sužaidei kelerias kontrolines rungtynes. Ar pastebėjai škotiško ir lietuviško futbolo mentaliteto skirtumų?

Man pasirodė, kad futbolas čia techniškesnis nei Škotijoje. Fizinė jėga Lietuvos komandose lemia mažiau. Man tokia situacija paranki. Mėgstu žaisti komandose, kurios vertina tikslų perdavimą.

– Futbolas – svarbiausia gyvenimo aistra?

Futbolas ir merginos.

– Jei taip, gerai pasirinkai darbo vietą. Dauguma vyrų, aplankančių Lietuvą, tvirtina, kad merginos čia – labai gražios.

Jau spėjau pastebėti. Draugės neturiu, todėl kalbėdamas su tėvais juokauju, kad nuotaką galbūt rasiu čia.

Sportas | 15

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Trumpai BFL nuotr.

Kelio atgal jau nėra?

Donatą Rimšaitę priimti atgal į savo glėbį Lietuvai būtų keblu: nors sportininkė neatsisakė nei Lietuvos pilietybės, nei savo šaknų, ji lietuviško paso jau nebeturi.

Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija (LŠPF) buvo prieš, kad D.Rimšaitei būtų leista startuoti Londono olimpinėse žaidynėse po Rusijos vėliava.

Sprendimas nebuvo palankus D.Rimšaitei, tad 24-erių sportininkės viltis dalyvauti Londono olimpiadoje kone visiškai išblėso. „Nežinau, kaip smarkiai įsižeidę treneriai, bet aš priimčiau ją atgal į Lietuvos komandą. Tai mano asmeninė nuomonė. Suklydęs žmogus turi gauti teisę pripažinti ir ištaisyti savo klaidą.

Manau, tokiu atveju ji turėtų puikiausią galimybę startuoti jau Londono olimpiadoje“, – teigė LŠPF vadovas Viktoras Majauskas.

Tiesa, V.Majauskas pripažino, kad D.Rimšaitės sugrįžimo scenarijus – tik teorinis. „Žinoma, nemanau, kad ji grįžtų, nes pernelyg daug politikos į šią situaciją įvelta“, – kalbėjo V.Majauskas.

Sugrįžti atgal panorusiai D.Rimšaitei reikėtų laukti ne tik sporto vadovų atleidimo. Kur kas didesne kliūtimi taptų faktas, kad ji nebėra Lietuvos pilietė, nors pati ir mano kitaip.

Lietuvos Respublikos pilietybė iš D.Rimšaitės buvo atimta dar praėjusių metų pabaigoje vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio įsakymu.

Apie tai penkiakovininkė negalėjo nežinoti, nes pati atsakė į Migracijos departamento raštą. „Mes parašėme laišką į Rusijos ambasadą, o tada ji atsakė“, – „15min“ sakė Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vedėja Daiva Vežikauskaitė.

Lietuvos Respublikos pilietybės D.Rimšaitė neteko todėl, kad raštu kreipėsi su prašymu gauti Rusijos pilietybę. Šį prašymą dar praėjusių metų liepos 12 dieną patvirtino Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas savo parašu.

Atgauti Lietuvos Respublikos pilietybę D.Rimšaitė dabar galėtų tik atsisakiusi Rusijos pilietybės. „Greičiausiai taip. Tiesa, galbūt yra kitų aplinkybių. Tačiau, kol prašymo nėra, į jas nesigiliname. Be to, prašymus grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę nagrinėja ir sprendimus priiminėja Lietuvos Respublikos prezidentas“, – aiškino D.Vežikauskaitė.

Kaunas be A lygos Kauno miestas artėjančiame Lietuvos futbolo A lygos sezone savo komandos neturės. FBK „Kaunas“ rungsis žemesnėje I lygoje. Lietuvos futbolo federacija (LFF) licencijas patvirtino 8 klubams (Panevėžio „Ekranui“, Vilniaus MFD „Žalgiriui“, Marijampolės „Sūduvai“, „Šiauliams“, Tauragės „Taurui“, Pakruojo „Kruojai“ ir Alytaus „Dainavai“) bei dar dvi komandas Vilniaus REO ir „Atlantą“ į A lygą priėmė išimties tvarka. Šiemet šalies pirmenybėse kovos 10 klubų, dviem mažiau nei praėjusiais metais. Čempionate neišvysime ne tik FBK „Kaunas“, bet ir „Klaipėdos“, „Mažeikių“ klubų.

Verdiktas tik pavasarį

D.Rimšaitei vėl tapti Lietuvos atstove būtų nelengva.

Scanpix nuotr.

Galutinio verdikto Živilės Balčiūnaitės dopingo byloje dar teks palaukti. Mėnesį, o gal ir du. Išteisinti arba galutinai pasmerkti Lietuvos maratonininkę galintis Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS) savo sprendimą turėtų paskelbti tik pavasario pradžioje. Su bausme ir kaltinimais nesutinkanti sportininkė išlieka optimistiška ir tęsia treniruotes. „Treniruojuosi nuo pat diskvalifikacijos pradžios. Ruošiuosi Londono olimpiadai. Praleidau gal tik dvi savaites“, – neslėpė Ž.Balčiūnaitė, kuri pernai rudenį pagimdė dukrą.

Vilnius | 17

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Daugiabutis, kurį šildyti pigu Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt

Ar galima Vilniuje senos statybos daugiabutį atjungti nuo centrinį šildymą tiekiančios „Vilniaus energijos“ ir už šilumą mokėti pigiau? Vieno Antakalnio namo gyventojai įrodė: tai įmanoma, nors ir sunku.

Valdžios vyrų neįtikino A.Kadžio vardijami atsijungimo nuo „Vilniaus energijos“ privalumai neįtikina Vilniaus valdžios ir šilumos tiekėjus vienijančios organizacijos atstovų.

Sostinės meras Artūras Zuokas įsitikinęs, kad pažangiame pasaulyje ne skaidomos, o plečiamos centrinio šildymo sistemos. „Aš esu vienareikšmiškai už centrinį šildymą.

Baisu būtų ir įsivaizduoti, jeigu kiekvienas namas mieste turėtų savo šildymo sistemą.

Tada atrodytume, kaip XVIII a. Londonas, kai kiekviename name pečius dūmindavo. Ačiū Dievui, mes šiandien turime švariausią orą Europoje ir tai yra įmanoma tik centralizuotai gaminant šilumą bei protingai valdant visą šilumos ūkį“, – dėstė meras.

Daugiabučio, kurio adresas V.Grybo g. 23, bendrijos pirmininkas Antanas Kadžys šypsosi paklaustas, ar sunku buvo atsijungti nuo „Vilniaus energijos“. Tik išduoda, kad vadovauti kitų namų bendrijoms ir antrą kartą pereiti tokius kryžiaus kelius jis tikrai nesutiktų.

Savivaldybė priešinosi Norą turėti autonomišką šildymo sistemą namo gyventojai puoselėjo ne vienerius metus. Tokias mintis kurstė nuolat augančios centrinio šildymo kainos, didėjantys sunaudojamos šilumos energijos kiekiai. „Pagalvojome, paskaičiavome, kiek visa tai kainuotų ir nutarėme, kad pirmiausia reikia atskirti katilinę ir ją atnaujinti. Surinkome namo bendrijos narių parašus, tačiau savivaldybė kategoriškai pasisakė prieš“, – prisiminė A.Kadžys.

Gyventojų bendrija apie ketverius metus su Vilniaus savivaldybe kovojo teismuose gindama savo teises, bet tikslą pasiekė – jiems leista patiems šildyti savo namą. Tiesa, net ir išmontavusi šilumos energijos skaitiklius, „Vilniaus energija“ du mėnesius siuntė gyventojams sąskaitas. Tik jų niekas neapmokėjo.

Moka trigubai pigiau Šiandien namo gyventojai džiaugiasi savo nepriklausomybe ir vardija jos privalumus.

Jie tvirtina už šilumos energiją mokantys mažiau negu centriniu šildymu besinaudojantys vilniečiai. A.Kadžys pateikė pavyzdį: jis gyvena 92 kv.m bute, tačiau jo sąskaita už šilumos energiją gruodį siekė vos 199 Lt. Namo savininkų bendrijos finansininkas Algimantas Nevinskas paskaičiavo, kad vieno kvadratinio metro šildymas gruodį šio namo gyventojams kainavo 1,82 Lt. „Aš negyvenu šiame name, gyvenu Fabijoniškėse,

Apklausa Kas kaltas dėl smarkiai išaugusių šilumos kainų?

Dujų tiekėjas „Gazprom“ (89) 8,79% Energetikos ministerija (334) 33,00% Savivaldybė (118) 11,66% Šilumos tiekėjas (321) 31,72% Kita (150) 14,82% Apklausoje dalyvavo 1012 žmonių. © „Europos tyrimai“

A.Kadžys tvirtino, kad daug vargo su naująja šildymo sistema nėra – viską reguliuoja kompiuteris.

J.Kalinsko nuotr.

monolitiniame name, kuris nors nėra renovuotas, tačiau vis dėlto gana šiltas. Bet aš gruodį už vieno kv.m šildymą mokėjau tris kartus brangiau – 5,62 Lt“, – palygino A.Nevinskas.

Paskola – 270 tūkst. Lt Apie 1957 m. pastatytas namas Antakalnyje buvo visiškai renovuotas – 2006–2007 m. jame buvo ne tik pakeista katilinė, bet ir sutvarkytas stogas, apšiltintos sienos, pakeisti langai, įstiklinti balkonai, perdažytos laiptinės, pakeista elektros instaliacija bendrojo naudojimo patalpose.

Langus gyventojai keitė savo lėšomis, kitiems darbams ėmė paskolą. Namo rekonstrukcija kartu su šildymo katilo įrengimu kainavo 1,5 mln. Lt, tačiau visos sumos bendrijai mokėti neteko – daugiabutis renovaciją vykdė tuo metu, kai buvo kompensuojama 50 proc. sumos iš Vyriausybės programos lėšų, dar 15 proc. skirdavo savivaldybė. „Ėmėme paskolą, tačiau ji nebuvo labai didelė – 270 tūkst. Lt. Kas galėjo, savo dalį sumokėjo iš karto, kiti moka ir dabar, nes paskola paimta dešimčiai metų. Dabar belikę grąžinti tik apie 50 tūkst. Lt“, – teigė A.Nevinskas.

Daug priežiūros pri nereikalauja A.Kadžys A.Ka tvirtino, kad daug vargo su na naująja šildymo sistema nėra – viską reguliuoja kompiuteris, tad užk tenka į katilinę užsukti vos kartą per sezoną. Tačiau bendrijos pirmininkas užeina ten kur kas dažniau. Kas ketvirtį tikrinamas galimas dujų nutekėjimas, rūpinamasi darbų sauga.

Namas kaupia ir fondą, kurio lėšos galėtų būti skiriamos šildymo šo sistemos remontui. Šis mokestis siekia sistem 15 centų už kv.m. Tiesa, bendrijos pirmininkas prisipažino, kad pastaruoju metu vis dažniau išgirsta gyventojų prašymų bent laikinai mokesčio atsisakyti.

Merui antrino ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Jis įsitikinęs, kad jeigu renovavus šį namą toliau būtų naudotasi „Vilniaus energijos“ paslaugomis, už šilumą gyventojai mokėtų dar mažiau. Esą tai įrodo renovuotas Žirmūnų g. 3 namas, kurio gyventojai už 60 kv.m buto šildymą gruodį mokėjo 114,95 Lt. Tad, V.Stasiūno skaičiavimais, trečdaliu didesniam butui tereiktų sumokėti 148 Lt.

18 | Renginiai

DJ Superstereo.

Vasario 3 d.

Vasario 3 d., penktadienis 17 val. – Rašytojų klubas Aktorių Birutės Mar ir Algirdo Latėno improvizacijos rašytojos Birutės Jonuškaitės knygos „Užsagstyk mane“ novelių tema bei muzikinis kūrinys solistams ir elektronikai „Kregždėlaiškis“, kurį atliks choro „Brevis“ solistai. Įėjimas nemokamas.

17.30 val. – Nacionalinė dailės galerija Režisieriaus Algirdo Tarvydo 2012 m. sukurto dokumentinio filmo apie skulptorę Dalią Matulaitę premjera. Įėjimas į filmo peržiūrą nemokamas.

Kino teatras „Pasaka“ Vokiečių kino dienos. Programoje – trylika naujų filmų, kurių autoriai – pripažinti ir debiutuojantys režisieriai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos.

18 val. – „Forum Cinemas Vingis“ Čia prasidės 11-asis Japonijos kino festivalis. Iki vasario 9 d. bus parodyti septyni japonų filmai.

Kino seansai nemokami.

19 val. – Menų spaustuvė Jaunųjų scenos menininkų spektaklis „Geismas“. Kūrybinė grupė: Gabrielė Malinauskaitė, Adelė Teresiūtė, Martynas Vaidotas, Dovydas Stončius.

Bilietai – 20 Lt.

15min • 2012 m. vasario 3 d.

„Ežiukas rūke“.

Vasario 5 d.

NIno Katamadze.

Vasario 7 d.

Vidas Bareikis.

Vasario 9 d.

19 val. – Menų spaustuvė Aktoriaus Aido Giniočio autorinių dainų vakaras. Kartu koncertuos teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai.

Bilietai – 30 Lt.

18.30 val. – Vilniaus mažasis teatras Rimo Tumino režisuotas spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“.

Bilietai – 25–60 Lt.

13 val. – Vilniaus kamerinis teatras Spektaklis „Nulėpausio gimtadienis“ pagal A. A. Milno knygą „Mikės Pūkuotuko pasaulis“.

Bilietai – 15–20 Lt.

20.30 val. – klubas „Brodvėjus“ Bardų dueto – Kosto Smorigino ir Olego Ditkovskio – koncertas.

Bilietas – 15 Lt.

20 val. – klubas „Cabaret“ Disputas „Viskas apie jąją“, kurį pristato kabaretas „Atsakyk už save“ – Daliaus Skamarako, Sigito Mickio ir Algirdo Urbono muzikuojantis sambūris.

Bilietai – 18–23 Lt.

19 val. – Menų spaustuvė PREMJERA. Teatro scenoje atgis daugeliui gerai pažįstama rusų rašytojo Sergejaus Kozlovo istorija „Ežiukas rūke“. Spektaklį pristato „Trupė Liūdi“.

Bilietai – 15–25 Lt.

22 val. – klubas „Soulbox“ Debiutuos atnaujintas Balkanų muzikos naktų ciklas „Balkanaktis“. Pašventinti ir aplaistyti naujos vietos atvyksta DJ Superstereo iš Vengrijos.

Bilietai – 10 Lt.

Vasario 4 d., šeštadienis 16 val. – Nacionalinis dramos teatras Evaldo Jaro režisuotas spektaklis „Murkšlinas ir Turkšlinas“. Vaidina: Tadas Gryn, Josifas Baliukevičius, Miglė Polikevičiūtė ir kt.

Bilietai – 25 Lt. 18 val. – Šv. Jonų bažnyčia Koncertas „Ispanijos ir Portugalijos renesanso vargonų muzika“.

Vargonininkas dr. Vidas Pinkevičius atliks Lietuvoje itin retai skambančių ispano Antonio de Cabezono ir portugalo Manuelio Rodrigueso Coelho muziką.

Bilietai – 10–15 Lt.

20.30 val. – klubas „Brodvėjus“ Jonas Čepulis, sugrįžęs po ilgų klajonių užsienyje, oficialiai pristato naujajį savo koncertų ciklą, pavadintą „Imigrant Punk and Romance“ Bilietai – 13 Lt.

Vasario 5 d., sekmadienis

Vasario 7 d., antradienis 19 val. – Kongresų rūmai 39 metų gruzinų atlikėjos Nino Katamadze koncertas. Gruzinė pasirodymų metu dovanoja persimaišiusių džiazo, roko, lounge ir etnografinės muzikos stilių rinkinį.

Bilietai – 80–165 Lt.

12 val. – Nacionalinė filharmonija Lietuvos kamerinio orkestro, dainininkų Dianos Tiškovaitės, Agnės Sabulytės, Jono Sakalausko ir dirigento Modesto Pitrėno teatralizuotas koncertas „Operos paštetas“.

Bilietai – 10–20 Lt.

18 val. – Menų spaustuvė Klube „Prie arbatos“ – susitikimas su aktoriumi ir režisieriumi Vidu Bareikiu. Įėjimas nemokamas.

12 val. – Vilniaus teatras „Lėlė“ Spektaklis „Princesė ir kiauliaganys“.

Tai šmaikštus, kupinas galantiškų šokių, melodingų dainų ir pokštų vaidinimas.

Bilietai – 10 Lt.

19 val. – Menų spaustuvė OKT / Vilniaus miesto teatras pristato Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Ugnies veidas“.

Bilietas – 30 Lt.

Vasario 9 d., ketvirtadienis

20 | Kultūra

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Kino kkodas

Tikroji

Rolandas Maskoliūnas redakcija@15min.lt

Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt

Vertėjas ir literatūros kritikas Laimantas Jonušys už profesinį meistriškumą šiemet sulaukė Vyriausybės kultūros ir meno premijos.

Ji, anot vertėjo, suteiks laisvę užsiimti tais darbais, kurių geidžia širdis.

Belaukiant, kol apvogs Siužetas ir kontekstas Noras atkeršyti skatina išradingumą. Policininkas Nikas Kesidis (akt. S.Worthingtonas) už didžiulio, 40 mln. JAV dolerių vertės, deimanto vagystę įkalinamas 25 metams.

Tačiau iš kalėjimo atvežtas į tėvo laidotuves jis pasprunka.

Po mėnesio (matyt, gerai buvo pasislėpęs) Nikas išlenda pro vieno Manhatano viešbučio langą ir atrodo, kad tuoj nušoks. Desperacija? Taip iš pradžių mano jį atkalbėti bandanti policininkė Lidija (akt. E.Banks), tačiau netrukus tuo suabejoja.

Visiškai teisingai, kadangi Nikas ne tam pabėgo iš kalėjimo, kad žioplių akivaizdoje tiesiog išsitaškytų smegenis ant asfalto. Jis savo smegenų vingius panaudoja, ketindamas įrodyti esąs nekaltas. Na, o kaip Nikas tą ketina padaryti, sužinosite, apsilankę kine.

Išvados Šiek tiek psichologinį trilerį „Ant briaunos“ sukūrė debiutantas. Jaunas, bet jau perspektyvus A.Lethas, savo pavyzdžiu liudijantis, kad dėl aršios konkurencijos Holivudas nesunkiai atsirenka talentingus kūrėjus, puikiai išmanančius savo amatą (kaip ir Lietuvos krepšinio treneriai – žaidėjus).

Nieko genialaus, bet filmas sukurtas, laikantis esminių žanro reikalavimų. Jame daug veiksmo, keletas intriguojančių siužeto posūkių, pasiaukojantys giminaičiai bei korumpuoti policininkai. Kaip įprasta tokio

Kadras iš filmo „Ant briaunos“.

„Ant briaunos“ („Man On a Ledge“) JAV, 2011 m., 100 min.

Rež. Asgeris Lethas.

Vaidina: Samas Worthingtonas, Elizabeth Banks, Edas Harris. Įvertinimas tipo juostose, scenarijaus autoriai nepersistengia, bandydami logiškai pagrįsti neįtikėtinus sutapimus ar stebinančius siužeto posūkius. Logikos trūkiai kompensuojami montažo triukais, greičiu ir dailiomis aktorės Genesis Rodriguez kūno linijomis.

Kadras iš filmo „Karo žirgas“.

Eilinio keturkojo gelbėjimas Siužetas ir kontekstas Nejaugi kai kurių aiškiaregių fatalistų planuojama pasaulio pabaiga skatina retro sugrįžimą kine? Negalėčiau to įrodyti, bet vargu ar kas sugebėtų tą užginčyti. Yra netgi pora pavyzdžių.

Pirmasis – juodai balta variacija nebylaus kino tema „Artistas“, nominuota keliems „Oskarams“. Antrasis akivaizdus pavyzdys – naujasis S.Spielbergo karo epas „Karo žirgas“, taip pat nominuotas „Oskarui“. Visai naujas, o atrodo tarsi iš pieno plaukęs penktojo–šeštojo dešimtmečių filmas ryškiai raudonai (dėl dramatizmo) padažytu dangumi.

Kuomet pageriantis ūkininkas Tedas (akt. P.Mullanas) nusiperka puikų, bet netinkamą arimui žirgą, jo sūnus Albertas (akt. J.Irvine‘as) pasišauna jį išdresiruoti.

Nuo to priklauso šeimos likimas. Deja, netrukus prasideda Pirmasis pasaulinis karas ir žirgą Tedas parduoda. Ar pavyks nuoširdžiam jaunuoliui kada nors vėl pamatyti šį jam tokį artimą padarą?

Išvados Kažkada S.Spielbergas gelbėjo eilinį Rajaną, o dabar atėjo eilė grakščiam keturkojui. Žirgui keliaujant iš rankų į rankas, mes paeiliui susipažįstame su įvairaus amžiaus personažais.

Tiesa, tie susitikimai yra gan epizodiniai, o norėtųsi, kad būtų kitaip. Vos susipažinus, dėl įvairių priežasčių (kartais tragiškų) tenka su jais skirtis. Kad ir su miela mergaite

Galėčiau atkreipti dėmesį į porą komiškų aspektų: į itin apsaugotas patalpas besiveržianti mėgėjų porelė nešasi du vidutinio dydžio krepšius, iš kurių nuolat traukia įvairiausius instrumentus, kurių galėtų pavydėti net Ytanas Hantas iš „Neįmanomos misijos“. Tik fizikai galėtų paaiškinti šį bedugnių krepšių paradoksą.

Antrasis į atmintį įstrigęs momentas – minėtos G.Rodriguez persirengimas, siekiant pademonstruoti žiūrovams puikią figūrą.

Kitą paaiškinimą sunku sugalvoti. Beje, ši ūmaus charakterio mergina labai pagyvina protarpiais nuobodokai besirutuliojantį siužetą savo elgesiu ir reakcijomis. Ji turi ne tik įsimintiną figūrą, bet ir komikės talentą.

Tad ką mes turime? Gan nuspėjamo siužeto komišką veiksmo filmą apie kovą dėl teisingumo. Gali būti geriau, bet gali ir blogiau. Ir už tai ačiū.

„Karo žirgas“ („War Horse“) JAV, 2011 m., 145 min.

Rež. Stevenas Spielbergas.

Vaidina: Jeremy Irvine’as, Emily Watson, Peteris Mullanas. Įvertinimas prancūzaite, kurios senelis verda uogienes. Nieko nepadarysi. S. Spielbergo instrumentas čia yra Žirgas, įkūnijantis Likimą, kuris kartais gali būti itin maloningas žmonėms bei gyvūnams. Režisierius aiškiai jaučia nostalgiją paprastai sukonstruotoms

klasikinėms istorijoms, kuriose smerkiami karo žiaurumai ir beprasmybė, aukštinama žmonių narsa ir pasiaukojimas. Žirgo (nors tai galėtų būti ir šuo) pasirodymas, tarsi kokia mergelės Marijos vizija, trumpam pakeičia kai kurių žmonių gyvenimą. Padeda jiems užmiršti karo baisumus, prisiminti savo žmogiškumą.

Meninis efektas sustiprinamas nuolatinio S.Spielbergo filmų garso takelių autoriaus J.Williamso pakilia muzika bei keliais grandioziniais kautynių epizodais.

Nereikia nė sakyti, kad kūrinys „sukaltas“ profesionaliai.

Visi emociniai akcentai – savo vietose. Kai kur net ašara gali ištrykšti. Tačiau apskritai filmas ne postmodernus, o senamadiškas ir, tiesą sakant, kažkoks beprasmis. Eilinį Rajaną pakeitė neeilinis žirgas.

– Kokią reikšmę jums turi gautoji premija?

– Tai buvo truputį netikėta, bet tuo džiugiau. Nors ir nelabai norisi apie tai kalbėti, bet piniginė premijos išraiška (44,2 tūkst. Lt – aut. past.) šiuo atveju irgi labai svarbi. Prasidėjus krizei, man teko užsiimti šiek tiek komerciniais vertimais, nors niekada nesiėmiau primityvių ar nevertų dėmesio. Tačiau, pavyzdžiui, vertimo gražiam neprimityviam žurnalui honoraras yra trečdaliu didesnis už Virginios Woolf knygos vertimo – tai rodo, kad kažkas yra nelabai gerai.

Iš dalies manau, kad gal nesu vertas tos premijos, ji labiau avansu man suteikta. Tačiau gavęs ją, turėsiu galimybę daugiau dėmesio skirti rimtesniems vertimams ir, galbūt, savo darbams – turimus sugebėjimus galėsiu panaudoti ten, kur galiu geriausiai.

– Vertėjo darbas paprastam skaitytojui, neskaičiusiam knygos originalo kalba, dažnai lieka nematomas, nesuprastas. Už knygos autoriaus vertėjas gali ir pasislėpti, ir likti neįvertintas.

– Dalis skaitytojų nesupranta vieno paprasto dalyko – kad vertimas yra specifinis amatas, reikalaujantis specifinio meistriškumo. Kai kam atrodo, kad užtenka mokėti užsienio kalbą ir jau gali versti. Tačiau, bent jau grožinę literatūrą verčiant, taip nėra. Reikia turėti įgudimo, patirties, išmanymo. Pavyzdžiui, iš anglų kalbos kiek sudėtingesnio teksto pažodžiui išversti neįmanoma – iš to nieko gero neišeis.

Nors yra du skirtingi požiūriai: vieni vertėjai mano, kad reikia kuo tiksliau laikytis originalo, o kiti sako, kad reikia versti ne žodžius, o mintį. Tačiau grožinei literatūrai svarbu ne tik mintis, bet ir kokiais žodžiais ta mintis pasakyta.

– Verčiant sunku sutramdyti savyje kūrėją – juk tikriausiai norisi pridėti žiupsnelį savęs?

– Be abejo, visada būna tokia pagunda ir kai kurie vertėjai jai pasiduoda – pasako gražiau, nei autorius parašė. Tada gauname rezultatą, kuris neatitinka autoriaus intencijos. Neretai būna, kad autorius labai sąmoningai pasitelkia ne puošnų, o santūrų stilių. Vertėjui labai svarbu suvokti, kad negalima nuo to nukrypti ir stengtis tai parodyti.

– Dažnai sakoma, kad, jei moki kalbą, geriau skaityti kūrinius originalo kalba – net jei ne viską supranti.

– Iš esmės taip, tik svarbi ta išlyga „jei ne viską supranti“ – tai kiek supranti? Jei tik labai nedaug nesupranti, nieko baisaus, bet jei daugiau nesupranti – gali praleisti esminius aspektus.

Kultūra | 21

15min • 2012 m. vasario 3 d.

literatūra nesensta

Knyga

Mindaugas Nastaravičius m.nastaravicius@15min.lt

Ten vis tiek susitiksime Praėjusių metų rugpjūčio popietė. Susitinkame su kurso draugais: sodyba, visus metus nematyti veidai, penkeri metai po universiteto baigimo. Pypteli telefonas. Turbūt dar viena žinutė, kad „deja, neatvažiuosiu, pašėlkit“, arba „šiek tiek vėluosiu, palikit ir man ką nors“. „Mirė Kukulas“. Tik tokie bičiulio poeto žodžiai.

Skambinu. Kalbamės. Kalbamės apie tai, kad Valdemaro Kukulo (1959–2011) poezijoje mirties, išėjimo, atsisveikinimo, anapusybės motyvai skriejo iš vienos knygos į kitą, iš gyvenimo – į eilėraščius. Tylime. Abu jaučiame, kad rytoj, grįžus į darbus, bus sunku rašyti, kažką „trumpai ir aiškiai“ pasakyti apie šį poetą – vieną tų, išgyvenusių, išrašiusių, kodėl nėra lengva mąstyti ir kalbėti apie tai, ką šiuo metu tylime, ko nemokame, neįstengiame vienas kitam pasakyti.

Padėjęs ragelį prisiminiau, kad po kelių mėnesių pasirodys naujas poeto eilėraščių rinkinys, pavadintas „Saulėlydis mano giesmė“. Knygos rankraštį Rašytojų sąjungos leidyklai V.Kukulas įteikė pats.

Knygos sulaukėme tik mes.

„Dalis skaitytojų nesupranta vieno paprasto dalyko – kad vertimas yra specifinis amatas, reikalaujantis specifinio meistriškumo“, – pastebėjo L.Jonušys.

I.Gelūno nuotr.

– Esate sakęs, kad renkantis knygą vertimui jums ne tiek svarbu jos populiarumas, kiek išliekamoji vertė. Kaip tai pajaučiate?

– Mūsų leidyklos, suradusios kokį nors naują autorių, dar neverstą į lietuvių kalbą, bet jau pripažintą pasaulyje, dažniausiai puola versti jo naujausią knygą, nors ji nebūtinai yra geriausia.

Mano mintis, kad gera literatūra nesensta – ji tiek pat gera buvo prieš trisdešimt metų, prieš šimtą metų – tiek pat vertinga bus ir ateityje.

Turėjome tokį atvejį, kai vienas ispanų autoriaus romanas į lietuvių kalbą buvo verčiamas tiesiai iš rankraščio ir

Laimei, jau pasirodė teigiamų permainų – išleista daugiau kuklesnio formato ir išvaizdos knygų, kurios kainuoja gerokai mažiau.

tai buvo vienas pirmųjų šios knygos vertimų pasaulyje. Tuo metu tai buvo labai populiarus autorius, bet štai praėjo kokie šešeri metai ir tą autorių nelabai kas prisimena... Žinoma, aš nesmerkiu tokios leidyklų praktikos, nes knygų leidybos verslas nėra labai pelningas. Bet reikia nepamiršti ir tokios literatūros, kuri turi išliekamąją vertę.

Dabar leidyklos dažnai išleidžia paprastus romanus labai prašmatniai – didelė plyta, kieti viršeliai, labai geras popierius, paliktos didelės paraštės ir t.t. Knyga išleidžiama didelė, jos savikaina taip pat nemaža, tačiau, leidyklų teigimu, tokias knygas labiau perka.

Tada susidaro įspūdis, kad dalis tų knygų pirkėjų turi tuščias knygų lentynas, bet pilną piniginę.

Laimei, jau pasirodė teigiamų permainų – išleista daugiau kuklesnio formato ir išvaizdos knygų, kurios kainuoja gerokai mažiau. Iš tiesų žmonėms mokėti 40 ar 50 Lt už romaną yra truputį daugoka mūsų sąlygomis.

– Tapkite vienu iš tų taip trūkstamų orientyrų literatūros pasaulyje ir išskirkite kelias geriausias jūsų atrastas knygas.

– Turbūt nieko naujo nepasakysiu, paminėjęs tokius autorius kaip Marcelis Proustas ar Franzas Kafka. Manau, tiems, kas domisi literatūra, būtina juos skaityti. Neseniai buvau sugrįžęs prie M.Prousto – jis padeda atsiriboti nuo to paviršutiniško, skubančio pasaulio, su kuriuo kasdien susiduriame.

Yra ir naujesnių autorių, kuriuos dabar atrandame. Norėčiau akcentuoti Nobelio premijos laureatus – nors yra nemažai skeptikų, tačiau paskutinio dešimtmečio laimėtojai yra tikrai labai geri rašytojai. Pavyzdžiui, Hertos Müller vertimų lietuviškai nebūtume turėję, jei ji nebūtų laimėjusi Nobelio premijos. Didžiausio dėmesio vertas Peru rašytojas Mario Vargas Llosa, kuris kuria labai intriguojančius ir įtraukiančius siužetus – jo geriausias romanas „Tetulė Chulija ir rašeiva“ yra toks skaitinys, kuriam sunku atsispirti.

Ilgą laiką mano mėgstamiausias rašytojas buvo Vladimiras Nabokovas.

Absoliučiai unikalūs kūrėjai yra Chulio Kortasaras, Jorge Luisas Borgesas, Samuelis Beckettas.

Didžiausias XX a. literatūros privalumas ir unikalumas, kad ji tokia įvairi ir iš jos galima gauti labai skirtingų įspūdžių.

Saulėlydžio ženklai „Saulėlydis mano giesmė“ sąmonėje įstrigo kaip paskutinė poeto, nepailstančio literatūros kritiko, publicisto knyga. „Skausmas neklausia, ar skauda. Skauda, ir tiek“... Knygos redaktorius Valentinas Sventickas tiksliai įvardijo, kad rinkinyje regint begalę mirties įvaizdžių, baigtinumo jausmo persmelktų poetinių būsenų, labai žmogiška visa tai suvokti kaip išėjimo ženklus.

Tokių ženklų, tokių ne „kažkada“, o „dabar“, tokios nujaučiančios sąmonės būta ir ankstesnėse V.Kukulo knygose, tačiau skaitant šią nesugebi atsakyti į „žmogišką“ klausimą – „iš kur jis žinojo?“ Nemoki paaiškinti tos jausenos, kurią patiri perskaitęs – „nejaugi ir tu jau žinai, nujauti?“ Bet tai nebuvo paskutinė poeto knyga. „Antausis sau ir savo kraujui, / Balsui ir pulsui, ėjimas aklom / Į blogio bedugnę tas rašymas / Eilėraščių, kuris niekad nieko / Neišgelbėjo, neišganė, bet nuolat / Žadėjo kažką, ko negali tesėti.“ Kelios strofos iš ką tik pasirodžiusios dar vienos V.Kukulo knygos „Antausis sienai“. Daugiau kaip šimto iki šiol neskelbtų eilėraščių knygą išleido leidykla „Homo liber“. Poetas ją sudarė pats. Knygos sulaukėme tik mes. „Ten“ „Na ir kas? Perskaičiau viską, ką perskaityti privalėjau, / Parašiau, ką parašyti norėjau. Nukrausčiau apšnerkštą stalą./ Uždangsčiau langus. Na ir kas? Norėjau būti teisėju./ Netapau. Norėjau būt poetu. Netapau. O jei ir tapau, ne iki galo.“ Ir vėl leidžiu sau galvoti „žmogiškai“: knygą, pasirodžiusią po autoriaus mirties, nesąmoningai tapatini su balsu, su rašymu iš „ten“, kai poetas „žiūri“ į pasaulį ir „regi“ save, kai jau „mato“, ką paliko, kai jau „supranta“ žmogaus prigimties, amžinybės paslaptį, kai jau „moka“ paaiškinti, kodėl ir kokių idealų, vertybių taip ilgėjosi „čia“. „Keisti tie gyvųjų įpročiai: / Vadintis giminėm, artimaisiais, / Kai mes jau seniai sustoję / Ten, kur nėra nei veidų, nei vardų. // Gyvulių nei daiktų nėra čia, / O gyvieji viską dalijasi, / Lyg pasaulis būtų dalomas, skaidomas/ Taip lengvai, kaip jie patys.“ Šių metų rugpjūtis. Susitiksime su kurso draugais: sodyba, visus metus nematyti veidai, šešeri metai po universiteto baigimo. Ir mes, kaip visada, nežinome, ar susitiksime.

22 | Savaitės interviu

15min • 2012 m. vasario 3 d.

R.Adomaitis: neturiu valios palikti teatro

„Regimantai, ne vieną dešimtmetį mano herojės tave mylėjo. Aš laiminga, kad buvau šalia tavęs“, – sveikindama sakė Vaiva Mainelytė.

J. Kalinsko nuotr.

Aktorius tikina niekada neturėjęs aistros kaupti fotografijų – visos jos, kieno nors atneštos, netvarkingai sugulė į paties sumeistrautą stalčių.

J.Kalinsko nuotr.

Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt

Nostalgiškai šmaikštus, ironiškas, negailestingai savikritiškas, nevengiantis aštresnio žodžio – toks 75 metų jubiliejų pasitiko aktorius Regimantas Adomaitis.

Kino ir teatro žiūrovų mylimas aktorius savo namų duris žurnalistams atveria ištikimai saugomas amsinčios kudlotos kalaitės. „Čia Duka – nuo žodžio „dūkti“. Kol buvo jauna, ji taip mėgdavo dūkti! Nors ir dabar, kai grįžtu iš kur nors, – kokius ji čia koncertus išdarinėja! Ritasi kūlversčiais ir visaip stengiasi pasirodyti! Tikra artistė! Tokie jau tie artistai yra – jiems reikia aplodismentų, todėl visokius triukus išdarinėja...“ – pristatydamas mylimą augintinį, ironiškai šypteli R.Adomaitis.

Rašyti memuarus? Neduok Dieve!

Ant arbatinio staliuko – krūvos nuotraukose užfiksuotų akimirkų iš filmavimų, spektaklių ar šeimos susitikimų.

Tačiau aktorius tikina niekada neturėjęs aistros rinkti ar kaupti fotografijų – visos jos, kieno nors perduotos ar atneštos, netvarkingai sugulė į paties menininko sumeistrautą stalčių. „Yra artistų, kurie renka nuotraukas, patys fotografuoja. Pavyzdžiui, Juozas Budraitis

– jis visur keliauja su fotoaparatu, jam gražiai pavyksta... O aš nuotraukų niekada nerinkau – kokias atsitiktinai kas nors davė, tokias ir turiu. Niekada neturėjau ir neturiu tokios aistros, – metęs žvilgsnį į krūvelę fotografijų, prisipažino R.Adomaitis.

– Kai kurie žmonės mėgsta savo gyvenimą kolekcionuoti – kaupti nuotraukas, rašyti memuarus... Aš parašiau vieną knygutę, nes pavartęs savo užrašėlius radau juose keletą ne pačių kvailiausių minčių ir pagalvojau, kad gal jaunimui, norinčiam į teatrą, kas nors patiks, užkabins. Bet memuarus rašyti – neduok Dieve! Ten visą laiką kartojamas žodis „aš“, „mane“, „man“. Kiek galima! Jau ir taip tie artistai yra narcizai, įsimylėję save... Na, bet kitaip artistu nelabai gali būti...“ „Esame tokia egoistų tauta...“ Gurkštelėjęs kavos, aktorius netikėtai prisiminė kadaise turėtą neįprastą pomėgį – tualete kabinti straipsnių antraštes iš laikraščio „Tiesa“. „Darai reikalus, sėdi ir skaitai. Pavyzdžiui, „Baigei – padėk kaimynui“. Labai gera mintis... – rimtu veidu įvertino scenos korifėjus. – Iš viso reikia daugiau galvoti apie kitus, nes mes esame tokia egoistų tauta... Mūsų egoizmas – kaip erkutės, kurios įkimba ir nepaleidžia: viskas tik man, mano, „kur pastatei tvorą!“, „nelipk į mano žemę“...“ – Sakote, kad lietuviai – egoistų tauta, tačiau taip pat aiškinate, kad memuarų nerašysite, nes nenorite susireikšminti...

– Aš esu išskirtinis. Išimtis. (Juokiasi) Ne,

aš irgi toks pats, bet bandau tą erkę kaip nors sutraiškyti, įveikti – nors ir nelabai sekasi.

Mes klimpstame į savo egoizmą, niekaip negalime iš tos balos išlipti – todėl pilna sukčių, šykštuolių, vagių...

– Bet juk yra ir šviesių žmonių...

– Nematau, išskyrus save... (Šypteli) Ot savikritiškas!.. (Juokiasi) Aktoriaus darbo žavesys Pokalbį nutraukia čirškiantis telefonas.

Skambina kaimynas, įspėja, kad tuoj užsuks sūnus ir atneš pušų pumpurų arbatos – anądien aktorius pasiskundė nenumaldomu kosuliu, tai galbūt arbata padės. Po minutės – skambutis į duris. „Čia jums arbata. Beje, vakar sesuo buvo jūsų spektaklyje – labai patiko“, – pasigirsta koridoriuje. R.Adomaitis, aristokratiškai padėkojęs, šypsodamasis sugrįžta prie pokalbio. „Žinote, kodėl man patiko aktoriaus darbas? Todėl, kad jis neturi jokių pretenzijų į amžinybę, savęs sureikšminimą. Šią

akimirką buvo, nusileido įkvėpimas, įsižiebė kibirkštėlė ir daugiau niekada nepasikartos. Spektaklis gali toliau būti rodomas, bet taip, kaip pavyko šią akimirką – niekada daugiau nebus. Ir man tai patinka“, – savo požiūrį dėstė artistas.

Studijavo fiziką Mintimis nuklydęs į praeitį, menininkas prisiminė, kaip stipriai norėjo tapti aktoriumi, nors likimas keleriems metams jį buvo nubloškęs į visai priešingą pusę – po mokyklos R.Adomaitis pirmiausia baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, o jau su šiuo diplomu ryžosi studijuoti aktorinį meistriškumą Vilniaus konservatorijoje. „Fizika buvo keistas nukrypimas. Gerai, kad neilgai tęsėsi. O teatras buvo mano svajonė. Prisimenu, kaip aš norėjau būti artistu! Man labai pasisekė, kad pakliuvau pas Henriką Vancevičių Kaune. Gyvenau teatro grimo kambaryje. Naktį šviesos užgesdavo, nueidavau į sceną, teatre tvyrodavo paslaptinga atmosfera... Nei šeimos, nei vaikų, jokių pašalinių trukdžių – tik teatras.

Savaitės interviu | 23

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Garbingiausioje vietoje – mirusios žmonos E.Bajorytės portretas. „Ji man buvo kaip energetinis užtaisas“, – prisipažino aktorius.

I.Gelūno nuotr.

Jau ir taip tie artistai yra narcizai, įsimylėję save...

Na, bet kitaip artistu nelabai gali būti...

Koks aš buvau laimingas!“ – akimis šypsojosi artistas. „Nebenoriu vaidinti, bet...“ – Šiandien teatras jums teikia pilnatvės?

– Šiandien nebenoriu eiti į teatrą, nebenoriu vaidinti, bet vis dar veda ta viltis – gal šiandien pavyks, gal ta kibirkštėlė įsižiebs, gal įvyks mažas stebuklas ir ant tavęs nusileis įkvėpimas... Bet tokio degimo, koks buvo jaunystėje – jau nebėr... Matyt, jau atgyvenau, pasotinau ir realizavau tą teatro poreikį.

Kiek jau metų sau sakau: „viskas, einu iš teatro“. Štai man sukako 75-eri. Galvojau, kad tai bus riba, kad po šios datos išeisiu iš teatro. Bet nežinau, ar tai padarysiu... Neturiu valios, esu silpnas...

Be to, kartais norisi ko nors užvalgyti, o pensiją išleidžiu mokesčiams už butą.

Daugelis galėtų pagalvoti: „Atsisakyk didelio buto, kam jums dviese su sūnumi toks butas?!“ Taip, sutinku, mums užtektų mažesnio.

Bet kai visą gyvenimą gyvenai blokiniuose mažuose buteliuose – čia pat vaikai, čia pat tu kažką darai – buvo didžiulis džiaugsmas gauti didžiulį butą, o dabar jo atsisakyti?.. Ir vėl valios trūksta... Kita vertus, kodėl turiu jo atsisakyti – gal sulaukęs tokio amžiaus turiu teisę gyventi erdviau?..

Todėl aš nesiskundžiu – gyvenu labai gerai. Mums tikrai užtenka duonai. Be pensijos, dar pavaidinu, kartą per mėnesį į Sankt Peterburgą su Vladu Bagdonu ir Juozu Budraičiu važiuojame suvaidinti spektaklyje „Žuvėdra“, už tai gauname pinigų. Neturiu jokio pagrindo skųstis!

Moterys siūlo receptų Dar kartą suskamba telefonas. Namų šeimininkas pykteli, kad vėl reikia nutraukti mintį, keltis iš patogios sofos ir eiti atsiliepti.

Skambina daugybę metų aktoriaus nematyta ir negirdėta pažįstama gydytoja, sveikina su jubiliejumi. R.Adomaitis atgal pažeria linkėjimų „išlaikyti šviesų protą ir sveikatą“. Sugrįžęs su džiaugsmu stebisi netikėtu skambučiu. Tačiau tokių jis sulaukia dažnai. „Viename interviu pasiskundžiau, kad netekęs žmonos turiu pats savo jauniausiam sūnui valgyti pagaminti, o visiškai to

nemoku. Kulinarijoje esu visiškas analfabetas. Tai iki šiol man skambina nepažįstamos moterėlės ir siūlo įvairių receptų – kartais visai neblogų!“ – šypsosi aktorius.

Melas teatre – nepriimtinas – Žiūrovų meilė, gimusi stebint jus teatro scenoje ar kino ekrane, tampa nuoširdžiu rūpesčiu jumis.

– Pastebiu tokį reiškinį, kad kuo toliau, tuo man sunkiau prisiminti. Nesuprantu, kas čia yra! Minties, kad tai – senatvė, net prileisti negaliu. Ne, čia kažkokia liga, galbūt kokių tablečių pačiulpus – viskas susitvarkys. Bet pačiulpi tų tablečių ir nė velnio niekas nesusitvarko.

Kaip neprisimenu, ką šiandien ryte valgiau, taip neprisimenu. Pradedu tekstą kartoti ir žiūriu, kad jau miegu.

Klausote manęs ir galvojate, koks senis... pensininkas. (Šypsosi) – Ne, aš taip negalvoju. Žinot, ką mąstau, stebėdama jus? Kiek su manimi kalbate jūs, o kiek jūsų personažai?

Fizikos mokslai mano gyvenime buvo keistas nukrypimas. Gerai, kad neilgai tęsėsi. O teatras buvo mano svajonė.

– Oi, jūs čia per sudėtingą klausimą sau keliat... (Juokiasi). Įvairiai yra kalbama apie artistus – kad jie tūkstančio veidų žmonės ir pan. Aš visada ieškodavau savo personažams motyvacijos, jų poelgių priežasčių – nes aš ne aktorius, o fizikas (Šypsosi).

Stengiausi būti toks aktorius, kuris nevaidina, nesimaivo, nesiverčia kūlversčiais, kuris savyje bando surasti tam tikrų analogijų su personažu. Man nepriimtinas melas teatre – kodėl turiu būti kitoks? Aš esu aš!

Bet vėliau supratau, kad teatre negalima nevaidinti – tai bus ne teatras, o paskaita, postringavimas. Teatras – nuostabus dalykas, nuostabiausias iš visų menų. Norint perskaityti knygą, reikia įdėti pastangų, o teatre viskas ant lėkštutės paduota – tik būk geras, neužsisklęsk, nebūk abuojas, pabandyk įsitraukti į tą pasakojamą istoriją. Tada teatras tau gali labai daug duoti. „Viskas tik dėka Eugenijos“ Baigiantis pokalbiui, R.Adomaičio žvilgsnis vėl nukrypsta į nuotraukas – tik šįkart kabančias ant sienos, kuriose – brangiausi žmonės ir svarbiausios akimirkos. „Čia – visi man brangūs žmonės: dešinėje mano anūkai, Elzė – tikra artistė! O viršuje mes su žmona Eugenija filme „Jausmai“.

Kairėje aš su Rimu Tuminu Maskvoje, mus grimuoja prieš kažkokį spektaklį. Žemiau mes su Donatu Banioniu iškėlę rankas spektaklyje „Susitikimas“. O pačioje apačioje – mano Eugenija...“ – akis nuleidžia ir nutyla aktorius, vos prieš pusmetį Anapilin išlydėjęs savo mylimą žmoną ir trijų vaikų mamą Eugeniją Bajorytę. „Tik kai ji išėjo, supratau, ką ji pasakė vasarą, kai man įteikė tą „Auksinę gervę“, – rodydamas į ant pianino stovinčią Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ auksinę statulėlę už nuopelnus lietuviškam kinui prisipažino R.Adomaitis. – Buvo jos 70-mečio jubiliejus ir ji pasakė: „Čia ne tu, čia mes gavome...“ Tokį gerą niuksą davė – iš karto mane į vietą pastatė. „Aš čia padariau, aš!“ Nė velnio! Peržiūrėjau, ką tame gyvenime esu bandęs nuveikti – viskas tik dėka Eugenijos. Ji man buvo kaip stimulas, kaip energetinis užtaisas.

Kai tai supranti, tavo egoizmas pasitraukia, pradeda iš tavęs šaipytis. Ir gerai.“

24 | Virtuvė

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Vaišės vaikų stalui Vaiko gimtadienis – smagi šventė visiems šeimos nariams. Nepatingėkite ne tik žaismingai papuošti vaišių stalą, bet ir pasukti galvą, kokiais sveikais desertais pavaišinus mažylius ar jaunuolius.

Gimtadienio stalo neperkraukite devyniomis galybėmis valgių. Juk jaunosios kartos atstovai į šventę paprastai susirenka ne pavalgyti, o linksmai pabendrauti ir pasiausti.

Kadangi vaikai labiausiai mėgsta saldėsius ir gaiviuosius gėrimus, didžiausią dėmesį skirkite tokių valgių gamybai ir puošybai. Šįkart pasiūlysime sveikesnę alternatyvą vaikų dievinamai kokakolai, bulvių traškučiams, neoninių spalvų saldainiams ir kitokiems sintetiniams gardėsiams. Tegul vaikai pasimėgauja natūraliais skoniais.

Vaiko gimtadienio stalo visai nebūtina perkrauti valgiais.

123rf.com nuotr.

Naudinga žinoti Ledus, putėsius ir kitus panašios konsistencijos desertus gražu serviruoti į šiuolaikiško dizaino geometrinių formų porcijos dydžio indelius (įsigysite specializuotoje stalo serviravimo reikmenų parduotuvėje).

1.

Citrusų želė Nedideliame kiekyje šalto virinto vandens išbrinkinkite tris šaukštelius želatinos. Nuo kruopščiai po tekančiu vandeniu šepetėliu nušveistų vidutinio dydžio citrinų bei apelsinų nutarkuokite žievelę, tada iš vaisių išspauskite sultis. Į prikaistuvį įpilkite tris stiklines vandens, suberkite artipilnę stiklinę rudojo cukraus, įkrėskite šaukštą skysto medaus ir maišydami kaitinkite, kol užvirs. Toliau maišydami į karštą sirupą suberkite citrusų žieveles, plona srovele supilkite karšto vandens vonelėje ištirpdytą želatiną ir pakaitinkite iki virimo. Kai masė kiek pravės, įmaišykite citrusų sultis, tada išpilstykite viską į serviravimo indelius. Padėkite į šaldytuvą, kad sustingtų.

Sveikas tamsaus šokoladinio deserto pagardas – baltojo šokolado glajus.

2.

Avietinis desertas 400 ml rūgpienio išplakite su 4–5 šaukštais skysto medaus bei sauja šaldytų aviečių (prieš tai atšildykite ir labai gerai nuvarvinkite).

Atsargiai įmaišykite 250 ml standžiai plaktos grietinėlės. Sukrėskite į serviravimo taures ir papuoškite vaisių cukatomis arba kokiais pirktiniais saldėsių pagardais (pavyzdžiui, šokolado granulėmis), į kiekvieną deserto porciją įsmeikite po biskvitinį sausainėlį.

Kokosiniai keksiukai Į dubenį įmuškite du kiaušinius, įkrėskite tris šaukštus natūralaus skysto medaus, įpilkite tris šaukštus vynuogių kauliukų aliejaus, įberkite šaukštelį vanilinio cukraus, šiek tiek druskos ir suplakite. Į masę įmaišykite šaukštelį kepimo miltelių, saujelę avižų dribsnių, 70–80 g kokosų miltų, tada masę dar sykį gerai suplakite elektriniu plakikliu. Sukrėskite į formeles ir pašaukite į 180 0C karštumo orkaitę.

Kepkite apie 35 min.

Fantazijos puošybos tema Vaikams skirtus desertus svarbu papuošti taip, kad jie trauktų žvilgsnius ir žadintų norą tuoj pat jų paskanauti.

Jeigu stinga laiko pagaminti, tarkime, spalvingą vaisių sulčių glajų, saldėsių puošybai rinkitės įvairių formų bei spalvų želė bei cukrinius saldainukus, specialiai desertų puošybai skirtus pabarstus ar kitokius valgomus dekoratyvius priedus.

Labai žaismingai atrodo desertai, papuošti kone pusmetrio ilgio spalvotais plastikiniais šaukšteliais, dekoratyviais konditeriniais smeigtukais. Apetitą ypač žadina dekoruoti paties šventės „kaltininko“ ar kito šeimos nario keptais įvairiaformiais sausainėliais – vėduoklėmis, šaukšteliais ir pan.

Jeigu vaišių stalą papuošėte spalvingomis žvakutėmis, tikrai nebūtina jų smeigti į tortą. Pagrindinį šventės patiekalą galite puošti naudodamasi popieriaus trafaretu: iškirpkite iš jo norimą ažūrinį ornamentą ir, laikydami jį virš torto, barstykite jo paviršių milteliniu cukrumi, šokolado drožlėmis, kakava ar pan.

Įvairiems saldėsiams puošti tiks sveikas pagardas, pagamintas iš moliūgų. Pusę kilogramo moliūgų minkštimo supjaustykite stambiais kubeliais ir sumaišykite su 200 g rudojo cukraus, trim šaukštais vanilinio cukraus bei dviem šaukštais šviežių citrinų sulčių. Gautą masę 10–12 val. palaikykite šaltoje vietoje. Sudėkite į prikaistuvį ir pakaitinkite iki virimo. Po kelių valandų masę vėl pakaitinkite iki virimo, luktelėkite 2–3 val. ir dar sykį pakaitinkite iki virimo. Moliūgų kubelius paskleiskite kepimo popieriumi ištiestoje skardoje ir džiovinkite 40–50 0C karštumo praviroje orkaitėje.

3.

Puslapį pristato savaitraštis moterims

26 | IT kodas

Trumpai

15min • 2012 m.vasario 3 d.

K.Vanago/BFL nuotr.

Telefonai: lepūnai ir ištvermingieji Duomenų sargai suklupo Žmonių asmeninę informaciją turinti saugoti Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) pripažino pati pažeidusi savo nustatytą tvarką. Užsukus į jos svetainę klientų kompiuteriuose, neatsiklausus leidimo, buvo įrašomi slapukai (angl. cookie), kurie identifikuoja vartotoją.

Reikalavimas atsiklausti vartotojų leidimo saugoti jų kompiuteriuose „cookie“ failus numatytas Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnio 4 dalyje. Ji įsiteisėjo pernai rugsėjį. Rekomendacijas, kaip derėtų laikytis šios tvarkos, VDAI išleido pernai gruodžio viduryje.

Iki tol įstatymą pažeidinėjo ir pati VDAI – jos svetainėje nebuvo įspėjama, kad kliento kompiuteryje įrašomi „cookie“ failai. Savo kaltę inspekcija pripažino tik tada, kai sulaukė tai pastebėjusio žmogaus skundo.

Skundas VDAI buvo pateiktas lapkričio pabaigoje, sprendimą inspekcija priėmė tik po dviejų mėnesių. Per tą laiką VDAI tinklalapyje pažeidimai buvo pašalinti – šiuo metu lankytojai jau informuojami apie „cookie“ failų naudojimą ir suteikiama galimybė jų atsisakyti.

Tiesa, dauguma interneto svetainių, tarp jų ir priklausančios valdžios institucijoms, leidimo įrašyti „cookie“ failus neatsiklausia iki šiol. VDAI tikina, kad ši problema sprendžiama ir pirmiausia bus imtasi valstybinių institucijų svetainių. Vėliau dėmesio sulauks ir privatus sektorius.

Tačiau didžiosios interneto svetainės viską jau išsprendė savaip – informaciją apie „cookie“ failų naudojimą jos pateikia naudojimo taisyklėse. „Svarbiausia yra tai, kad žmonės kiekviename tinklalapyje nesunkiai rastų aiškų aprašymą, kas yra tie „cookie“ failai, kaip jais naudotis ir kaip juos valdyti.

Tose šalyse, kur galioja tos pačios Europos Komisijos rekomendacijos, ši problema išspręsta tokiu pačiu būdu kaip ir Lietuvoje“, – sakė Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovė Aistė Žilinskienė.

„Reuters“ nuotr.

Kalėjimo neišvengs Švedijos Aukščiausiasis teismas atmetė didžiausios pasaulyje „torrent“ svetainės „The Pirate Bay“ įkūrėjų skundą dėl Stokholmo apygardos teismo sprendimo. Šiuo jie buvo pripažinti kaltais dėl autorių teisių įstatymų pažeidimo.

Keturi svetainės įkūrėjai – Frederikas Neijus, Gottfridas Svartholmas, Carlas Lundstromas (nuotr.) ir Peteris Sunde – nuteisti už tai, kad talkino kitiems asmenims pažeidinėjant autorių teises. Aukščiausiasis teismas buvo paskutinė jų viltis, tačiau trečiadienį teismas nusprendė skundo nenagrinėti.

Stokholmo apygardos teismas dar 2009 m. pripažino keturis „The Pirate Bay“ įkūrėjus kaltais ir kiekvienam jų skyrė po metus kalėjimo bei 30 mln. kronų (11,6 mln.

Lt) žalos atlyginimo. Aukštesnės instancijos teismai paliko galioti kaltinamąjį nuosprendį, tačiau keliais mėnesiais sumažino nustatytas kalėjimo bausmes ir nurodė atlyginti didesnę žalą – 46 mln. Švedijos kronų (17,1 mln. Lt).

Aukščiausiajam teismui atmetus „piratų“ skundą, jiems skirtos bausmės artimiausiu metu įsigalios.

Kai kurie telefonų gamintojai negarantuoja, kad jų įrenginiai tinkamai veiks šaltu oru. Kiti gi tikina, kad jų telefonai sklandžiai veikia net spaudžiant 20 laipsnių šaltukui. Kokie telefonai yra ištvermingiausi, o kurių žiemą lauke verčiau netraukti iš kišenės?

Kompanija „Apple“ nurodo, kad jos gaminami „iPhone“ gali būti naudojami tik ne žemesnėje nei 0 laipsnių temperatūroje. Kitaip sakant, „iPhone“ savininkai, naudodami telefoną šaltyje, turi susitaikyti su nesklandumais ir prisiima visą atsakomybę už galimus gedimus, nes garantiniai įsipareigojimai nebus taikomi, rašo Macworld.co.uk.

HTC ir „Nokia“ nenurodo, kokioje temperatūroje turi būti naudojami jų gaminami telefonai. O „Samsung“ užtikrina, kad jos telefonai veiks, jei ir bus iki 20 laipsnių šalčio. Žurnalas „MikroPC“ nusprendė išbandyti, kaip iš tiesų veikia telefonai šaltyje.

Pirmasis pasidavė „iPhone 4S“ Testams jis pasirinko 15 labiausiai perkamų telefonų Suomijoje ir dar tris palyginimams. Įrenginiai buvo nunešti į Suomijos techninių tyrimų centrą, kuriame galima atlikti bandymus tiksliai nustatytoje temperatūroje.

Esant lygiai 0 laipsnių visi telefonai veikė kaip įprasta. Sumažinus temperatūrą penkiais laipsniais, išmanieji telefonai „iPhone 4S“ ir „Nokia N9“ pradėjo spyriotis: pirmasis pranešė apie SIM kortelės klaidą, o „Nokia“ gaminys pranešė, kad elementas baigia išsikrauti.

Kai temperatūra nukrito iki 10 laipsnių šalčio, „iPhone 4S“ galutinai palūžo: pasirodė žinutė, kad baterija visiškai išsikrovė, ir įrenginys išsijungė. „Nokia N9“ išsijungė pasiekus 20 laipsnių šaltį.

Esant 10 laipsnių šalčio temperatūrai suprastėjo telefonų, turinčių skystųjų kristalų ekranus (LCD), vaizdo kokybė. „Amoled“ ekranus turintys įrenginiai šalčiui buvo pakantesni.

Pigūs telefonai demonstravo ištvermę Didelė dalis išmaniųjų telefonų neištvėrė žemesnės temperatūros nei 15 ar 20 laipsnių šalčio. Dalis jų sugebėjo neišsijungti, bet „mirdavo“ vos pabandžius juos naudoti.

Paprasti mobilieji telefonai laikėsi geriau. Nors jų ekranai veikė prasčiau, jokių kitų sutrikimų neužfiksuota iki 25 laipsnių šalčio. Tiesa, yra kelios išimtys: „Samsung Galaxy S II“, „Samsung Galaxy Xcover“ ir „Nokia C2-02“ telefonai veikė net spaudžiant 30 laipsnių

Skirtingi telefonai skirtingai reaguoja į šaltį. „Reuters“ nuotr.

Kodėl prasčiau veikia ekranai Skystųjų kristalų ekraną (LCD) sudaro keli sluoksniai. Patys skystieji kristalai yra tarp poliarizuojančio filtro ir elektrodų.

Tranzistoriai, valdantys šiuos kristalus, yra galinėje ekrano pusėje.

Kodėl išsikrauna baterija Šaltyje telefonai išsijungia dėl to, kad jiems klaidingai signalizuojama, jog baterija išsikrovė, net jei ji yra visiškai įkrauta.

Krentant temperatūrai skystieji kristalai pamažu kietėja ir virsta „klampiaisiais“ kristalais. Todėl ekrano taškų spalvos keičiasi lėčiau.

Taip nutinka dėl baterijose vykstančios cheminės reakcijos.

Telefonų naudojamą elektros srovę sukuria elektronų judėjimas. Jo greitis priklauso nuo temperatūros: kuo šalčiau, tuo lėtesnė ši reakcija, todėl baterija sukuria mažesnę elektros įtampą.

Pasiekus itin žemą temperatūrą jų darbas taip sulėtėja, kad atrodo, jog ekranas veikia lėtai, jis tampa blyškus.

Vidutinė ličio jonų baterijų elektrinė įtampa yra 3,7 volto, tačiau iš tiesų ji kinta nuo 2,7 volto iki 4,2 volto.

„Amoled“ ekranuose nėra skystųjų kristalų, o spalvas „gamina“ organiniai šviesos diodai, todėl šaltyje jie veikia geriau.

Esant žemai temperatūrai įtampa smarkiai sumažėja. Todėl atsiranda apgaulingų signalų, kad baterija yra tuščia ir telefonas išsijungia.

šalčiui, o išsijungė tik pasiekus 35 laipsnių šalčio temperatūrą.

Galutinė riba visiems 18-ai išbandytų telefonų buvo 40 laipsnių šalčio.

Pasiekus šią temperatūrą išsijungė ir ištvermingiausi telefonai – pigusis „Nokia C1-01“ ir penkerių metų senutė „Nokia E65“.

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Skelbimai | 27

28 | Gazas.lt

15min • 2012 m. vasario 3 d.

T.Petrovskio nuotr.

Automobilių žudikė - druska Paulius Sviklas p.sviklas@15min.lt

Daugiau nei pusė Lietuvos keliais važinėjančių automobilių turi korozijos židinių ant savo kėbulo ar važiuoklės dalių. Ką daryti, jei jūsų automobilis pradėjo ruduoti?

Kodėl atsiranda rūdys?

Dauguma vairuotojų korozijos židinius pastebi po žiemos sezono, kai nuplautas automobilis išlieka švarus ne pusdienį, o bent savaitę.

Vienas didžiausių sveiko kėbulo priešų – kelininkų mėgstama druska, be kurios Lietuvos keliai žiemą greitai taptų neišvažiuojami.

Skelbimai

Prieš keliolika metų tarpmiestiniuose keliuose buvo naudojamas druskos ir smėlio mišinys, tačiau šiuo metu visi magistraliniai keliai barstomi tik druska.

Taigi, druskos neišvengsi, bet automobilį nuo jos apsaugoti galima – iš gamyklos jis išrieda jau neblogai apsaugotas nuo korozijos. Tačiau per keliolika eksploatacijos metų (vidutinis Lietuvoje važinėjančio automobilio amžius, pagal Autoplius.lt statistiką, yra 13,9 metų) automobiliai praranda įvairias plastikines dugno apsaugas ar posparnius, o kėbulas dažnai yra subraižytas, jo antikorozinė danga pažeista. Įvairiose ertmėse kaupiasi nešvarumai, o kartu su jais ir druska. Dažniausiai – sunkiai pasiekiamose vietose, pavyzdžiui, ratų arkų kraštuose, prie slenksčių. Tose vietose susiformuoja korozijos židinys, kurį vairuotojai dažniausiai pastebi tik tada, kai rūdys prasimuša kiaurai kėbulo ir pradeda kilnoti dažus – ant kėbulo atsiranda pūslės, ilgainiui virstančios kiaurymėmis.

Žinoma, yra ir gamyklinių kai kurių automobilių „ligų“ – specifinių vietų, kuriose vienos transporto priemonės yra kur kas labiau linkusios rūdyti nei kitos. Pavyzdžiui, silpnoji pirmosios kartos „Lexus IS“ vieta – stogas ties priekiniu stiklu. Didžioji dalis šių modelių tiesiai virš priekinio stiklo turi rūdžių židinių. Taip yra dėl inžinerinės klaidos – toje vietoje, po stiklą gaubiančia guma, kaupiasi drėgmė, pamažu sukelianti koroziją.

Garažai nepadeda Dažnai nieko gero automobiliui neduoda garažai. Jeigu patalpa prastai vėdinama, neverta tikėtis, kad druskomis nusėtas kėbulas, naktimis negavęs pakankamai gryno oro ir pūdamas drėgmėje, po kelių mėnesių išliks nepažeistas. Geras vėdinimas – privalomas bet kuriam garažui.

Daug reikšmės turi ir automobilio naudojimas. Jeigu juo išvažiuojama kartą per savaitę tik pasivažinėti, o po trumpos

kelionės mašina vėl pastatoma daugiabučio kieme, metalą graužiančios druskos su pasimėgavimu kuria naujus korozijos židinius ir plečia senus. Šildomi garažai taip pat nėra panacėja – nutirpęs sniegas, o kartu su juo ir druska, subėga į kėbulo ertmes. Dėl to automobilį reikėtų nakčiai į garažą statyti sausą ir, pageidautina, švarų. Tačiau tiek dėmesio kėbului – beprasmis laiko ir pinigų švaistymas.

Geriau kėbulo apsauga pasirūpinti iš anksto.

Kai kurie vairuotojai nepagaili kelių šimtų litų ir prieš žiemą ištepa automobilio dugną

Rūdys automobilyje kaip vėžys žmogaus organuose. Visiškai išgydyti pavyksta labai retai.

Gazas.lt | 29

15min • 2012 m. vasario 3 d.

(taip pat ir slenksčius, ratų arkas iš vidinės pusės bei kitas sunkiai prieinamas vietas, kuriose mėgsta kauptis drėgmė) specialia antikorozine medžiaga. Populiariausias produktas – „Dinitrol“, tačiau yra daug kitų gamintojų. Šiuo atveju taupyti nereikėtų – geriau sumokėti daugiau už kokybiškesnes medžiagas ir džiaugtis keliems metams atsparumą korozijai gavusiu kėbulu.

Apsisaugoti nuo rūdžių padeda automobilio plovimas. Prieš žiemą reikėtų jį nuvaškuoti, o plauti bent kartą per mėnesį.

Per vėlu nebūna?

Kol su kampiniu šlifuokliu (vadinama „bulgarke“) nenusipjauni piršto, nepagalvoji, kad pjaunamą daiktą vertėtų dėti į spaustuvus. Tą patį galima pasakyti ir apie automobilius – kol nepradeda rūdyti, niekas negalvoja apie apsaugą nuo korozijos. O pamačius iškilusius taškelius ant rato arkos jau per vėlu imtis prevencinių priemonių.

Rūdys automobilyje – kaip vėžys žmogaus organuose. Visiškai išgydyti pavyksta labai retai.

Norint visiškai „išsivalyti“ nuo rūdžių, reikėtų išrinkti visą kėbulą, apdirbti jį su vadinamąja „smėliasrove“ (daiktas, panašus į aukšto slėgio plovyklą, tik vietoj vandens pučia smėlį), suvirinti naujas skardas kiaurai prakirmijusiose vietose, jas nušveisti, kad siūlės išsilygintų, kėbulą apdirbti antikorozinėmis medžiagomis, išlyginti, naudojant gruntą ir glaistą, bei nudažyti.

Tik tokiu atveju tikimybė, kad rūdis pavyko išnaikinti, padidėja beveik iki šimto procentų.

Tačiau užsiimti kapitaliniu rūdžių naikinimu kasdien naudojamam automobiliui tiesiog neapsimokėtų - tai dauguma atvejų kainuotų daugiau nei verta pati mašina.

Naudingi patarimai

Kai kam rūdžių nebūna per daug „Sustabdę policininkai dažnai užduoda du klausimus: ar vartoju kokius narkotikus ir už kokią sumą pavyko gauti techninės apžiūros taloną“, – teigia prievarta rūdžių kalnu paversto „Volkswagen Jetta“ vairuotojas Justas. – Narkotikų nevartoju, o techninės apžiūros taloną turėjau dar prieš gamindamas „Rat style“ modelį iš „Jettos“. Po šių atsakymų neretai turiu progą pasitikrinti alkoholio matuokliu.“ Pasaulyje ir Lietuvoje populiarėja vadinamasis „Rat style“ („žiurkių“ stilius) – specifinis automobilio išvaizdos „patobulinimas“, kai visos išorinės skardos yra priverstinai „apkrečiamos“ korozija.

Kaip? „Nušveiti skardas su „bulgarke“ ir pili ant jų druskos rūgštį. Arba, jeigu yra proga, palieki kieme – natūrali drėgmė ir laikas yra efektyviausias būdas priversti automobilį rūdyti.“ Vilniuje „Rat“ stiliumi pagražintu „VW Golf“ važinėjantis Gabrielius sulaukia sužavėtų praeivių nuostabos: „Nedariau automobilio tokio, kad specialiai būtų išskirtinis – tai manęs nežavi. Tiesiog anksčiau, vartydamas užsienio interneto puslapius, aptikau tokių eksponatų bei nusprendžiau „žiurkę“ padaryti ir iš savojo „Golf“.

Kaip iškęsti šalčius su senu akumuliatoriumi?

Pamokymai, kaip reikia iš anksto įkrauti akumuliatorių ar kaip jį prižiūrėti, praranda prasmę, kai ryte už lango spaudžia 20 laipsnių ar dar didesnis šaltis, automobilis neužsiveda, o darbe reikia būti po 15 minučių.

Tačiau keletas patarimų gali padėti užvesti jūsų automobilį kaip tik tą lemtingą rytą.

veikia pašildymo žvakės), tačiau iš karto automobilio nekurkite – įjunkite pašildymo žvakes 2–3 kartus ir tik tada bandykite užvesti automobilį.

Jeigu jūsų automobilis su mechanine pavarų dėže, prieš užvesdami nuspauskite sankabos pedalą – varikliui teks sukti mažiau dalių.

Neatleiskite starterio tuoj pat, kai pajutote, kad automobilis jau ėmė užsivesti.

Palaikykite raktelį tol, kol įsitikinsite, kad variklis tikrai užsivedė. Jeigu akumuliatorius silpnas, gali būti, kad antro šanso užvesti variklį jau neturite.

Neskubėkite užvesti Ryte atsisėdę į automobilį iš karto nesukite užvedimo raktelio. Pirmiausia išjunkite visas elektros sistemas (šildytuvą, radiją, stiklo, sėdynių šildymus ir t.t.). Tai padės sutaupyti tuos paskutinius „lašus elektros“. 2–3 sekundėms įjunkite ilgąsias automobilio šviesas, po to palaukite dar porą sekundžių ir tik tada bandykite užvesti automobilį. Taip automobilio baterija „suaktyvinama“. Tačiau šie pagudravimai padės tik tiems automobiliams, kurie varomi benzininiais varikliais.

Jeigu vairuojate dyzelinį automobilį, galite nejungti šviesų, tiesiog įjungę degimą palaukite, kol užges geltona spyruoklė (kol

Pašildyti ar ne?

Jeigu skaitėte orų prognozę iš anksto ir įtariate, kad ryte bus problemų, skirkite savo automobiliui keletą minučių dėmesio vakare.

Vieni ekspertai pataria prieš einant miegoti užvesti automobilį – tegu jis padirba keletą minučių. Nepamirškite išjungti visus elektros prietaisus – tegu variklis tik krauna akumuliatorių. Galbūt būtent tų kelių minučių krovimo pakaks jūsų akumuliatoriui ryte „nenumirti“. Tiesa, kiti ekspertai nepataria birbinti automobilio kelias minutes.

Anot jų, taip akumuliatorius tik nusilps. Jei turite abejonių dėl savo akumuliatoriaus pajėgumo, geriau jau jį per naktį įkrauti.

30 | Laisvalaikis

Horoskopai Avinai turės imtis naujų rimtų pareigų,

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Kryžiažodis

reikalaujančių daug dėmesio ir darbo. Jūs išmoksite ne tik susidoroti su naujais krūviais, bet ir patirti jų teikiamą malonumą.

O siekti tikslo jums padės partneriai, kurie sukurs palankią aplinką.

Jaučiams kita savaitė atneš daug įdomaus, netgi galite plačiai išgarsėti. Artimiausios dienos žada daug įvykių. Partneriai gali pareikalauti, kad jūsų elgesys būtų rimtesnis. Laikotarpis palankus seniai brendusioms permainoms.

Dvyniai turės tvarkyti ir buities, ir tarnybos reikalus, todėl artimiesiems atrodys, kad jūs pernelyg daug dėmesio skiriate darbui ir per mažai šeimai. O kolegos gali būti nepatenkinti tuo, kad šeimos klausimus jūs sprendžiate darbo laiku.

Vėžių laukia savaitė, suteiksianti jiems nemažai rūpesčių. Galimi įvykiai, kurie padarys didelį poveikį jūsų pasaulėžiūrai ir padės atsisakyti kai kurių įpročių. Jus taip pat apims noras daugiau laiko praleisti namuose su artimais žmonėmis.

Liūtai sustiprins savo pozicijas visose veiklos srityse. Negaiškite laiko ir pasistenkite įgyti naujų šalininkų. Laikotarpis tinkamas reklamuoti savo sugebėjimus arba skelbti originalias idėjas. Tik būkite atidesni aplinkiniams.

Mergelės turi įveikti visus nesutarimus su mylimu žmogumi. Pasistenkite filosofiškai vertinti situaciją ir atidžiai išklausykite pretenzijas. Ateinanti savaitė leis jums ir jūsų antrajai pusei išmokti atsakingai žiūrėti į savo uždavinius namuose.

Svarstyklės gali skirti šį laikotarpį savo praeities analizei. Gali būti, kad kai kurias klaidas jums pavyks ištaisyti. Net jei to nebus, jūs vis tiek geriau suvoksite buvusių laimėjimų ir nesėkmių priežastis. Kitą savaitę galima skirti ir kūrybai.

Skorpionų nusiteikimas darys teigiamą įtaką profesiniams reikalams. Svarbiausią reikšmę turės tų reikalų, kuriuos tvarkote, pelningumas, todėl iš dviejų lygiaverčių projektų rinkitės tą, kuris bus įdomesnis finansiniu požiūriu.

Šauliai turi siekti tik to, ko jiems iš tikrųjų reikia. Kaip tik todėl, prieš imdamiesi kokio nors projekto, tvirtai įsitikinkite, ar pastangos nenueis veltui. Antroje kitos savaitės pusėje daugiau laiko skirkite šeimai ir santykiams su savo antrąja puse.

Ožiaragiai ras įdomų ir optimalų būdą senoms problemoms išspręsti. Čia itin pravers naudingi gerų bičiulių patarimai.

Artimiausiomis dienomis užmegsite naujų pažinčių. Ateityje šie žmonės gali jums padėti siekti išsvajotų tikslų.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Vandenių laukia jų karjerai svarbūs įvy-

Vertikaliai:

kiai. Galbūt reikės imtis kažko naujo, realizuoti naujus projektus. Tik pasistenkite, kad tai neatsilieptų šeimai ir nesukeltų konfliktų su artimais žmonėmis. Ateinanti savaitė žada daug darbo laimėjimų.

Moralas. Katras. Moronas. Apvaluma. Rododendrai. Kam. Regina. Aitra. Ani. Lena. Akinius. Uos. Vinys. Lanktis. Jis. Seni. Uaa. Tad. San. Geni. Iki. Vyno.

Ivanauską. Natos. Opa. Niskis. Sagan. Ikas. Taupi. Asas.

Žuvų laukia optimistinės nuotaikos lai-

Morelija. Orogeniniai. Rodinys. Kanonas. Gana. „Lada“. Senis. Pase. Alenas.

Niukt. Daili. Sia. Okarina. Iksu. Apatinuką. Atvirukai. Si. Ra. Asta. Na. Gal. Vaga.

Sukaustytas. Mano. Anona. Namisėdos. S.

Pažymėtuose langeliuose:

DIKTANTAS

kotarpis. Kuo daugiau dėmesio skirkite karjerai. Jūs turėsite spręsti įvairius darbo klausimus, svarstyti dalykinius pasiūlymus. Jūsų patrauklumas priešingos lyties akyse dar labiau išaugs.

Horizontaliai:

Laisvalaikis | 31

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Anekdotai

sudoku Lengvas

– Turi kokią nors svajonę?

– Turiu.

– Kokią?

– Mesti rūkyti.

– Tai mesk.

– O kaip paskui gyvent be svajonės?

4 8 3 1

Vyras sėdi, į plūdę žiūri. Valanda, dvi... Trečią valandą į vonią užeina žmona ir sako: – Na, velniai tavęs nematė, važiuok į tą žvejybą – man skalbti reikia.

9

– Kiek atsispaudimų padaro Chuckas Norrisas?

– Visus.

Nauji saugos diržai – 45 proc. mažiau nelaimingų atsitikimų!

1

8 2 7 5 3 4 6 9 4 3 2 5 7 6 8 2 9 4 8 3 7 5 3 9 7 1 2 4 5 6

Vidutinis

5 8 6 9

3 5 6

4

8 9

1 7

Juokas prailgina gyvenimą!

Taigi su peiliu nugaroje ar armatūra galvoje juokiantis galima nubėgti ir iki ligoninės. Neaišku tik viena – ar jus priims.

6 3 7 9

9 1

4

8 4

9 8 2

1 6 4

– Norėtume pakelti už jus šią taurę!

– O kam už mane kelti? Aš dar ir pats galiu pakelti!

Pagrindinė studento užduotis – išlaikyti egzaminus nesimokius.

Nes pasimokęs kiekvienas kvailelis išlaikys.

4 1 7 7 9 5 8 3 5 8 1 9 6 9 8 2 3 4 1

Orai Lietuvoje

Šiandien

Lietuvą užklupę šalčiai kiek atlėgs tik kitos savaitės pradžioje. Penktadienį bus 14–20, naktį į šeštadienį – iki 30 laipsnių šalčio. Savaitgalis bus saulėtas. Šeštadienį dieną šals iki 21, sekmadienį – iki 19 laipsnių šalčio.

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Šiauliai Klaipėda

-19

Panevėžys -19

-14

Utena

02 04 d.

-18 / -29

-19 / -29

-17 / -20

-22 / -29

-15 / -24

-16 / -29

-15 / -19

-19 / -32

Panevėžys

Utena

Alytus

Marijampolė

-20 Kaunas

02 05 d.

02 04 d.

-20 / -30

-19 / -29

-21 / -30

-19 Vilnius -20 Vėjas

Alytus

Pietryčių

-20

2-4 m/s 02 05 d.

-17 / -28

3

Sunkus

Trečią valandą nakties paskambino į duris kaimynas. Taip išsigandau, kad net grąžtas iš rankų iškrito.

-20 / -28

7

7

– Įsivaizduoji, kas atsitiko: pasiunčiau savąjį į parduotuvę bulvių, o jis po mašina pakliuvo.

– Tai ką dabar darysi?

– Teks ryžius virti.

Vilnius

6 2 9 1

-17 / -26

-15 / -25

-18 / -28

Interaktyvus orų žemėlapis: www.15min/orai

32 | Pokalbis

15min • 2012 m. vasario 3 d.

Prezidentės balsas pats tapo prezidentu

Žalia L.Balsio misija Jurgita Lapienytė j.lapienyte@15min.lt

Šita elektrinė, pastatyta už Lietuvos pinigus, Lietuvos žmonių išlaikoma, gamins elektrą visam didžiajam Rusijos žiedui.

„Lietuvos siekis tapti branduoline valstybe tėra gigantomaniškos fantazijos“, – sako jau ne prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai, o pats Žaliosios politikos instituto prezidentas Linas Balsys.

L.Balsys teigia, kad nauja atominė elektrinė Lietuvai neš nuostolius, o naudą – Rusijai.

Praėjusių metų vasaros pradžioje netikėtai iš prezidentės D.Grybauskaitės atstovo spaudai pareigų pasitraukęs Linas Balsys turėjo visokių planų, tačiau galiausiai pats tapo prezidentu. Jis nuo praėjusių metų lapkričio vadovauja Žaliosios politikos institutui ir aktyviai priešinasi Visagino atominės elektrinės statybai, kurią itin remia buvusi jo viršininkė D.Grybauskaitė.

BFL nuotr.

– Kas jus atvijo į Žaliosios politikos institutą ir ką jūs ten veikiate? – paklausė „15min“ L.Balsio.

– Aš sutikau tapti instituto prezidentu, nes jis suteikia galimybę skleisti žaliąsias idėjas. Mūsų tikslas yra idėjiškai suvienyti daugelį Lietuvoje egzistuojančių žaliųjų nevyriausybinių ir politinių organizacijų.

– Kas remia institutą?

– Dalis įkūrėjų ir rėmėjų yra Žaliųjų sąjūdžio partijos nariai, kiti yra kokio nors žaliųjų judėjimo nariai. Institutas nėra partijos padalinys, aš nesu Žaliųjų sąjūdžio partijos narys, bet glaudžiai bendradarbiaujame. Valstybė nefinansuoja, tenka gyventi iš verslo rėmėjų.

– Ar pritariate Vyriausybės iškeltam energetinės nepriklausomybės siekiui ir ką manote apie priemones šiam tikslui įgyvendinti?

– Vyriausybės supratimui, kas yra energetinė nepriklausomybė, pritariu tik iš dalies. Be abejo, Vyriausybės planuojamas suskystintų dujų terminalas yra nepaprastai svarbus Lietuvai projektas. Tai yra alternatyva, kaip gauti energetikos išteklius iš kitų šaltinių. Deja, šita idėja labai vėluoja.

Terminalas jau galėjo ir privalėjo būti senų seniausiai pastatytas. Deja, Energetikos ministerija visas savo pajėgas, kiek jų turėjo ir tebeturi, skyrė vienam projektui – atominei elektrinei.

– Kodėl manote, kad Visagino atominė elektrinė (VAE) nebus kelias į energetinę nepriklausomybę?

– Lietuvos elektros perdavimo sistema yra visiškai integruota į Rusijos energetikos sistemą. Tai yra sovietinių laikų padarinys, kai Lietuvoje buvo pritiesta tų galingų aukštavolčių linijų į Baltarusiją, į Rusiją ir taip toliau. Lietuvoje nėra uždaros elektros sistemos. Lietuva yra pasirašiusi keistas tarpžinybines sutartis, kuriose numatyta, kad visą tos elektros cirkuliavimo ir koordinavimo veiksmą vykdo Maskva.

Naujoji VAE taip pat bus įjungta į Rusijos energetinį žiedą. Šita elektrinė, pastatyta už Lietuvos pinigus, Lietuvos žmonių išlaikoma, gamins elektrą visam didžiajam Rusijos žiedui. Rusijai tai yra labai gerai.

Kuo daugiau galingų elektrinių sistemoje, tuo sistema stabilesnė, patikimesnė, tuo

daugiau elektros energijos Rusija per šią sistemą gali transportuoti į Vakarus.

– Bet kur slypi mūsų priklausomybė nuo Rusijos?

– Toks įtaisas kaip atominė elektrinė negali veikti be momentinio galios rezervo. Elektros poreikis kinta – viduryje darbo dienos jos reikia labai daug, naktį – mažai. O atominis generatorius nuolat gamina ir gamina tos elektros daug. Atsiranda momentų, kai jos nėra kur dėti. Jie būna tokie staigūs, kad per kelias sekundes reikia kažkur padaryti rezervą – staiga paimti ir įjungti dar vieną lemputę, kad nesprogtų elektrinė. Tokį rezervą garantuoti galėtų tik vieninga Rusijos elektros sistema.

Tai reiškia, kad Lietuva visam laikotarpiui, kol gyvuos elektrinė – maždaug 60 metų – tampa labai prisirišusi prie Rusijos.

Čia yra iš tikrųjų nacionalinio, ne tik energetinio, saugumo klausimas, kai šalis turi tokį didžiulį projektą kaip atominė elektrinė ir pati negali visiškai būti atsakinga už jo veiklą.

– Ar nepakeis šios situacijos jungtys su Lenkija ir Švedija?

– Jungtys nepadės gauti VAE reikalingo rezervo. Jos yra ne to tipo. Tai yra vadinamosios nuolatinės srovės jungtys. Kad elektrinė galėtų gauti tą rezervą savo veiklai užtikrinti, jai reikia visai kitokių jungčių. Jai reikia, kad aukštavoltės linijos iš Lietuvos per Lenkiją keliautų kur nors į Vokietiją.

Tam reikia didžiulių investicijų.

Jeigu žmonės planuoja statyti atominę elektrinę ir mano, kad ji turėtų iškristi iš Rusijos energetinės sistemos, tai pirmiau gal reikėtų susijungti su Vakarų Europos sistema.

– Tačiau galbūt VAE pasiteisintų ekonomiškai?

– Kai politikai, ministrai sako, kad atominėje elektrinėje pagaminta elektra bus labai pigi, tai yra savotiškas žmonių mulkinimas.

Jie paskaičiuoja savikainą, į kurią įeina tik eksploatacija, kuras, amortizacija, uždarymo fondo kaupimas. O apie kitus dalykus, kurie prisidės prie tos savikainos, – kreditai, palūkanos, pelno mokestis, – nekalbama.

Tai yra komercinis projektas. Vadinasi, savikaina dar augs. Ir, pagal ekspertų skaičiavimus, kaina gali išaugti iki 60–70 centų už kWh. Tai jau pranoksta visas ribas.

Sužinokite daugiau Visą interviu su L.Balsiu skaitykite www.15min.lt