15min savaitraštis 2012.02.10

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 4 (1235) • 2012 m. vasario 10 d.

Verslas

Septynios dienos kančios

Atominis Lietuvos fokusas Žaliavalgiai gyvi tuo, kas kitiems žmonėms yra tik priedas prie patiekalų.

J.Kalinsko nuotr.

Visagino atominė elektrinė premjero A.Kubiliaus vizijose kala paskutinę vinį į Rusijos energetikos imperijos karstą.

VAE projekto akyse neregėjusiems gyventojams tai gali pasirodyti kaip fokusas. Juk kelis milijardus litų iš kiaurų kišenių ištrauktų tik magas.

4–5 psl.

Sportas

Pavojingiausia vieta sirgti

„666“ – savotiška Lietuvos krepšinio sirgalių vado Tomo Balaišio-Sėklos vizitinė kortelė. Su juo į olimpinę atranką Venesueloje vyks 66-ių aistruolių grupė. Jie keliaus ten, kur tikimybė susidurti su mirtinu pavojumi itin didelė.

14–15 psl.

Gazas.lt

Kas yra žaliavalgystė? Mitas, vaistas nuo visų ligų, mada ar sveiko gyvenimo būdas, kurį verta išbandyti kiekvienam? „15min“ žurnalistė pabandė savu kailiu patirti: ar gali paprastas žmogus imti ir tapti žaliavalgiu? Ir kiek tai kainuoja? Dvasiškai, fiziškai ir finansiškai.

8–10 psl.

Varginančios paieškos Ar sunku Lietuvoje įsigyti gerą naudotą automobilį? Atrodytų – juokų darbas.

Bet kai reikia konkretaus modelio už konkrečią sumą, paaiškėja, kad rinktis beveik nėra iš ko.

40–41 psl.

2 | Politika

Komentaras

15min • 2012 m. vasario 10 d.

FNTT ir ministro karas Rimvydas Valatka

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis viešai pareiškė nepasitikėjimą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovu Vitaliju Gailiumi ir jo pavaduotoju Vytautu Giržadu. Ministras įtaria, kad V.Giržadas galėjo nutekinti informaciją apie būsimą banko „Snoras“ uždarymą. V.Giržadas atsisakė trauktis, o V.Gailius nesiųs teikimo ministrui atleisti savo pavaduotoją ir neatsistatydins. Premjeras Andrius Kubilius kol kas nesikiša – lauks tyrimo, ar V.Giržadas gali dirbti su slapta informacija, išvadų.

r.valatka@15min.lt

Antausis A.Kubiliaus nekompetencijai Konstitucinis teismas skėlė dar vieną antausį A.Kubiliui. Ne tik ir ne tiek premjero nekompetencijai, kiek bukam užsispyrimui lipti ant grėblio. To paties, kuris 2000-aisiais R.Paksui įtaisė guzą už norą nusavinti dirbančių žmonių pensijas tik todėl, kad šie nesėdi užpečky su sausu valdišku daviniu, o bando kurti šalies bendrąjį vidaus produktą.

Pirmadienį Konstitucinis Teismas priminė, kad jei jau valdžia nusavina piliečių turtą, vogti galima tik vienodai iš visų: įstatymai, kuriais 2009-ųjų pabaigoje pensijos dirbantiems sumažintos daugiau nei nedirbantiems, prieštarauja Konstitucijai. Kodėl konservatoriai bukai pakartojo liberalų ir socialliberalų klaidą, kurios padarinys – 269 mln. Lt valstybės skola? Nebuvo kitos išeities?

Jie taip ir teisinasi. Demagogija. Dirbančių pensininkų didesnis apšvarinimas nei išgelbėjo, nei apskritai gali išgelbėti „Sodrą“, kuri kas ketvirtą litą išmoka iš skolintų pinigų. Tai kodėl A.Kubilius lipo ant matomoje vietoje numesto grėblio?

Paradoksas, bet partija, kuri savinasi garbingą konservatorių vardą, nemyli tų, kurie nestovi su ištiesta ranka. Mūsų konservatoriai, beveik kaip komunistai, Mūsų konsernevirškina laisvų žmonių, todėl sanvatoriai, betykiuose su jais taiveik kaip komuko kairiųjų nuostatą: „Atimti!“ nistai, nevirškina Sovietai atimdalaisvų žmonių. vo iš kaimiečio papildomą stirtą šieno ir antrą karvę, konservatoriai iš dirbančių pensininkų atėmė didesnį gabalą pensijos. Į dirbantį senjorą valdžia bedė pirštu kaip į buožę. Darbas paniekintas. Šią konservatorių priklausomybės ligą priminė ir gruodį sukelta naujų mokesčių įvedimo isterija, kurios varomoji jėga – troškimas atimti iš tų, kurie daugiau dirba.

Daugelis jau pamiršo, kaip ciniškai prieš trejus metus A.Kubilius naudojo pensijų klausimą naktiniam mokesčių perversmui teisinti. 2008-ųjų gruodį jis rėžė, kad vienintelė alternatyva PVM ir visų kūrėjų honorarų apdėjimui „Sodros“ mokesčiais – pensijų mažinimas. „Mes nemažinsime pensijų“, lyg užsuktas kartojo premjeras. Jei jo paklausdavo apie TVF, užvirdavo: „Negalima iš TVF skolintis, nes TVF lieps nurėžti pensijas.“ Taip bylojo iki prezidento rinkimų.

Paskui nutilo ir nurėžė pensijas net be skolinto TVF kirvio. Žodžiu, banaliai visus apmovė.

Tačiau kažką vis tiek reikia daryti? Paskutinįsyk „Sodra“ galą su galu suvedė tik 2007 metais. Taip žengiant, fondo skola jau po 8 metų sieks 10 proc. BVP, 2050 metais – 45, o 2057 metais – 60 procentų. Tai reiškia, kad žmonės, gimę po 1990-ųjų, pensijų negaus. Švedų premjeras F.Reinfeldtas sako, kad švedai turės dirbti iki 75 metų ir gal keisti darbą po 50-ties, kitaip dosnios pensijų sistemos šalis neišlaikys, nes tauta sensta: „Kairieji mano, jog kai dirbti tampa per sunku, reikia išeiti į ankstyvą pensiją, bet aš manau, kad kai dirbti tampa per sunku, reikės imtis kažko kita.“ Jei tai jau skausminga Švedijoje, į kurią žmonės bėga, ar ne dar labiau tai tinka Lietuvai, iš kurios jaunimas bėga divizijomis? Lietuvoje žmonių per 80 metų skaičius pirmąjį XXI a. dešimtmetį išaugo 85 proc., 50–79 metų – penktadaliu.

Valdžia turėtų ne atiminėti iš dirbančių pensininkų kaulą, o melstis, kad tik tie senjorai dirbtų, ir kuo ilgiau. Nes dirbti čia greit apskritai nebebus kam.

V.Gailius

R.Palaitis

Savaitės žmogus

Kaimynas A.Zuokas: „Na, ką, kaimyne, nebegaliu daugiau žiūrėti, nustok čia reklamuotis!

TA DALIS SU 15 PROC. NUO KIEKVIENO RADIATORIAUS NEKINTA JAU DAUG METŲ

„F & L“ production

Pirmadienį Vilniaus meras Artūras Zuokas viešai pareikalavo, kad bendrovė „Vilniaus energija“ nutrauktų du mėnesius vykdytą reklaminę kampaniją, nes ji sulaukia daug neigiamų vertinimų. Vilniaus miesto savivaldybė taip pat kreipsis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kad ši užtikrintų, jog reklamos kampanijai išleistos lėšos tikrai nebus įskaičiuotos į kainą klientams. „Vilniaus energija“ kol kas merui nieko oficialiai neatsakė.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.lt Platinimas platinimas@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt

Taip laikraštyje žymimi užsakomieji straipsniai

Verslas | 3

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Slapta eilė prie „Finastos“ Violeta Bagdanavičiūtė redakcija@15min.lt

Investicijų ir turto valdymo bendrovė „Finasta“ – vienintelis viešai parduodamas Lietuvos bankas, bet Baltijos šalyse tokių yra daugiau. Kas ir dėl ko gali rinktis Lietuvą?

Latvijoje parduodami du bankai – „Citadele“ ir „General Electric“ priklausantis „GE Money Bank“. Estijoje kalbama, kad investuotojo ieško graikiško kapitalo „Marfin Pank Eesti“. Lietuvoje po „Snoro“ žlugimo pardavimui buvo išstatytos šio banko valdytos „Finastos“ investicinei grupei priklausančios įmonės.

Tai – bankas „Finasta“, turto valdymo įmonė „Finasta Asset Management“ ir įmonių finansų paslaugas teikianti AB „Finasta Corporate Finance“. Jos veikia Lietuvoje ir Latvijoje. Rasti naują šeimininką šiam turtui skatina ir tai, kad „Finasta“ pati prarado pinigų „Snore“, todėl, jei ji laiku nebus parduota, finansine injekcija teks pasirūpinti „Snoro“ bankroto administratoriui.

Baugina kreditoriai Bankai, kaip turtas, šiuo metu nėra patrauklūs investuotojams, o vien Baltijos šalyse, kaip rodo minimi pavyzdžiai, rinktis yra iš ko. Todėl aplinkybę, kad susidomėjimą „Finasta“, pasak „Snoro“ bankroto administratoriaus Neilo Cooperio, pareiškė daugiau nei 10 investuotojų, galima būtų laikyti tam tikru įvertinimu. Juolab kad Latvijoje „Citadele“ pardavimas, šaltinių teigimu, buvo nukeltas maždaug dvejiems metams.

A.Jakubėlis: „Rimtiems Vakarų investuotojams „Finasta“ nebus įdomi, nes Lietuvos bankų rinka yra brandi, maža, čia dominuoja stiprūs skandinaviški bankai.“ Kita vertus, investuotojams pateikti neįpareigojančius pasiūlymus dėl banko „Finasta“ įsigijimo nieko nekainavo. Jie tik turėjo pasirašyti konfidencialumo įsipareigojimą. Tad kiek šiame būryje yra tikrų pirkėjų, o kiek jų dalyvauja tik dėl to, kad jiems įdomu gauti informacijos apie „Finastą“?

Pavyzdžiui, spėjama, kad tarp tikrų banko pirkėjų gali būti Rusijos bankas „Otkrytie“, kuris sėkmingai dalyvavo „GE Money Bank“ pirkime, tačiau dar neturi Latvijos centrinio banko leidimo įsigyti jį. „Rimtiems Vakarų investuotojams „Finasta“ nebus įdomi, nes Lietuvos bankų rinka yra brandi, maža, čia dominuoja stiprūs

V.Antonovas (kairėje) ir R.Baranauskas (dešinėje) slepiasi Londone. A.Barštys laukia naujų savininkų.

BFL nuotr. skandinaviški bankai. Manau, kad šis bankas yra labiausiai įdomus pirkėjams iš Rytų, kurie norėtų gauti vartus į ES rinką“, – apie galimus „Finastos“ pirkėjus kalba finansų maklerių įmonės „Orion Securities“ vadovas Alius Jakubėlis.

Tarp potencialių „Finastos“ pirkėjų minima ir „Orion Securities“ savininkė investicijų bendrovė „Scaent Baltic“. Viena iš jos veiklos sričių yra finansai. „Scaent Baltic“ tinklalapyje skelbiama, kad „ateityje numatyta ambicinga finansų sektoriaus plėtra siekiant stiprinti šią kryptį. Pagrindiniai tikslai, skatinantys investuoti ir plėtoti finansų sektorių, – finansinių paslaugų plėtra siekiant tobulinti investicinę bankininkystę besiformuojančioje Lietuvos finansų rinkoje ir už jos ribų.“ „Orion“ grupės veikla iš esmės panaši į „Finastos“ grupės veiklą, tik „Finasta“ dar turi banko licenciją ir galimybę priimti indėlius. Tačiau „Orion Securities“ kalbas, kad ji siekia „Scaent Baltic“ nupirkti „Finastą“, daužo į šipulius. „Bankas „Finasta“ šiuo metu mūsų akcininkų nedomina“, – užtikrina A.Jakubėlis. Tai patvirtina ir pati „Scaent Baltic“: „Mūsų įmonių grupė nesidomi „Finastos“ įsigijimu.“ Vienas iš nepatrauklių šio pardavimo niuansų, pasak „Orion Securities“ vadovo, yra „galimai sudėtingas įsigijimo procesas dėl potencialių banko „Snoras“ kreditorių ginčų.“ Derybų įrankis Kiti finansų rinkos dalyviai taip pat pripažįsta, kad normalius pirkėjus atbaido tai, kad banko pardavimą vėliau gali skųsti kreditoriai, o tokiu atveju gali tekti įsivelti į ilgus teisinius ginčus. Nepatrauklu yra ir tai, kad „Finastos“ grupėje didelę sąnaudų dalį sudaro darbuotojų atlyginimai. O jeigu darbuotojų skaičių mažinsi, vienu metu teks jiems sumokėti keletą milijonų litų pašalpų.

Kita vertus, šią padėtį galima išnaudoti derantis dėl palankių įsigijimo sąlygų. Teisininkai būsimą „Finastos“ pirkėją juokais vadina kaubojumi ir tvirtina, kad „yra mechanizmas suvaldyti riziką, jeigu šis sandoris vėliau būtų apskųstas kreditorių“. Pavyzdžiui, sandorio užbaigimą galima sieti su teismo

280 000

TIRAŽAS – 88 000.

nuolatinių skaitytojų per dieną

ISSN 1822-2749.

„TNS LT“, Nacionalinis skaitytojų tyrimas, 2011 m. ruduo

Platinamas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje

„15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Redakcija neatsako už reklamos turinį ir klaidas.

patvirtinimu, taip pat pirkėjas gali išsiderėti, kad už „Finastą“ bus mokama tik per tam tikrą laiką. Skaičiuojama, kad šiuo metu už finansų sektoriaus įmonę gali būti siūloma pusė jos balansinės vertės. Tačiau „Finastos“ atveju neatmetama galimybė, kad pirkėjas gali mokėti tik tiek, kiek yra verta banko licencija. Pavyzdžiui, iki 345 mln. Lt.

Tuo tarpu 2009 metais „Snoras“ šį banką iš „Invaldos“ pirko už 13,25 mln. eurų (apie 45,7 mln. Lt).

Tarp besidominčių banku gali būti ir pati „Finastos“ vadovų komanda su dabartiniu vadovu Andriumi Barščiu. Apie tai paklausta „Finasta“ atsako, kad „šiame etape apie tai neteikia jokių komentarų“.

Komentaras

4 | Verslas

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Lietuva trauks milijardus iš kiaurų kišenių Artūras Račas redakcija@15min.lt

Konstitucinio Teismo politika „Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota.“ „Ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė.“ „Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos.“ Tai – citatos iš vasario 6 dienos Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo, kuriuo buvo konstatuota, kad, kilus ekonominei krizei, pensijas mažinti buvo galima, tačiau tik laikinai ir jas vėliau kompensuojant.

Nutarime taip pat buvo išaiškinta, kad pensijos dirbantiems pensininkams negalėjo būti mažinamos daugiau nei nedirbantiems, prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos įstatymo nuostatos, apribojančios maksimalų valstybinės pensijos dydį.

KT tokį savo nutarimą argumentavo teise, kurios pagrindą sudaro ankstesni KT nutarimai, paties teismo vadinami konstitucine doktrina.

Skrupulingai laikantis įstatymo raidės, tikriausiai taip ir yra, tačiau, žiūrint kiek plačiau, pastarasis KT nutarimas dėl pensijų mažinimo yra jau nebe teisė, o politika, galinti lemti tolesnę valstybės raidą. Mano subjektyvia nuomone, ta politika veda į pražūtį.

Pastarasis KT nutarimas dėl pensijų mažinimo yra jau nebe teisė, o politika, galinti lemti tolesnę valstybės raidą.

Taip yra todėl, kad KT peržengia savo kompetencijos ribas ir imasi jam nepriklausančių funkcijų, tai yra, bando nustatyti socialinę ir ekonominę politiką, spręsti reformų būtinumą ir jų savalaikiškumą, apibrėžti valstybės įsipareigojimų atskiram visuomenės nariui dydį ir būtinumą. Jau minėjau, kad savo nutarime KT daro išvadą, kad Lietuvos valstybė „yra socialiai orientuota“ ir kad „krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė“. Ten pat yra pabrėžiama, kad skirtingoms asmenų grupėms „gali būti taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų“.

Skamba gražiai. Tačiau tik iki to momento, kol perskaitai, kad „valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.“ Taip pat – kad „tokiu teisiniu reguliavimu siekta ne pertvarkyti (reformuoti) pensinio aprūpinimo sistemą, o inter alia sumažinus pensijas riboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės biudžeto deficito didėjimą.“ Pastarąją išvadą KT daro remdamasis tuo faktu, kad valstybinių pensijų maksimalus dydis buvo sumažintas tuo pat metu kaip ir senatvės pensijos. Suprask – jei kartu, tai dėl tos pačios priežasties.

Tačiau gal priežastis buvo kita? Gal tos proporcijos, nustatytos iki „itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje“ buvo neteisingos ir neatitiko teisingumo, solidarumo ir proporcingumo principų, kuriuos savo nutarime akcentuoja KT? Teismas to net nebando aiškintis. Jis tiesiog konstatuoja, kad sprendimas nemažinti 650 Lt siekiančias pensijas atitinka Konstituciją, o maždaug 3000 Lt pensijų mažinimas Konstitucijai prieštarauja.

Mano supratimu, nei su teise, nei su socialiai orientuota valstybe tai neturi nieko bendro. Tačiau tarp valstybinių pensijų gavėjų yra ir teisėjai.

Atominis fokusas Naujosios atominės elektrinės projektas sparčiai stumiamas į priekį, nors į pagrindinį klausimą – kur gauti pinigų – atsakymo nėra.

VAE vizualizacija

Jurgita Lapienytė j.lapienyte@15min.lt

Visagino atominė elektrinė premjero Andriaus Kubiliaus gražiausiose vizijose kala paskutinę vinį į Rusijos energetikos imperijos karstą. VAE projekto akyse neregėjusiems ir jo kainos nežinantiems gyventojams tai gali pasirodyti kaip fokusas.

Jei Lietuva nori tapti energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos, viena svarbiausių investicijų, premjero ir jo bendražygių teigimu, yra naujoji Visagino atominė elektrinė (VAE). Ji Lietuvai galėtų kainuoti nuo 3,5 iki 6 mlrd. Lt (skaičiuojant, kad VAE kaina sieks 10,3–17,5 mlrd. Lt, o Lietuvai pagal įstatymus turėtų priklausyti 34 proc. VAE akcijų, likusią dalį finansuos strateginis partneris „Hitachi“ bei regioniniai partneriai – Latvija, Estija ir galbūt Lenkija).

Akivaizdu, kad kelių atliekamų milijardų Lietuva neturi. Kur jų galima rasti?

Valstybės išpardavimas Lietuvos ambicija turėti AE neturint tam savo lėšų neabejotinai vers skolintis. Tiesa, VAE projekto ekonomiškumui ir atsiperkamumui įrodyti vien valdančiųjų garbės žodžio nepakaks. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovo Žyginto Mačėno teigimu, valdžiai teks gerokai pasukti galvą, kaip gauti projektui reikalingus milijardus, kurių šalis dabar neturi. „Netgi butą perkant šimtu procentų niekas nebeskolina. Baigėsi tie laikai, – savaitraščiui „15min“ sakė Ž.Mačėnas. – Investiciniai projektai yra kombinacija skolintų ir nuosavų pinigų. Valstybei reikia įdėti arba kažkokį turtą, arba pinigus, arba kombinaciją. Sakykime, valstybė turi pinigų kur nors biudžete, kuriuos turi įdėti. Bet pinigų valstybė, mano galva, neturi.“ Dalį VAE statyboms reikalingų lėšų Lietuva galėtų gauti pardavusi kurią nors valstybės energetikos įmonę ar bent jau dalį jos, pasilikdama kontrolinį

akcijų paketą. „Jeigu kažką nori pirkti, bet neturi pinigų, reikia žiūrėti, ar turi ką nors parduoti, kad tų pinigų gautum.

Privatizacija, valstybinių įmonių dalinis ar visiškas pardavimas galėtų būti išeitis“, – mano Ž.Mačėnas.

Anksčiau „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas yra užsiminęs apie galimybę parduoti Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatorių LESTO.

norėtų matyti, kad tie pinigai sugrįš“, – kalbėjo Ž.Mačėnas.

Banko „Nordea“ vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, skolintis rinkose būtų nelogiška, nes skolinimasis kainuotų gerokai brangiau nei prašant bankų ar kitų finansų institucijų pagalbos. „Lietuva, nors ir turi tokį patį kredito reitingą kaip ir kuri nors Vakarų valsty-

Ž.Mačėnas: „Aš, turbūt, kaip ir visi kiti, nesu matęs atominės elektrinės verslo plano. Jis tikriausiai laikomas po devyniais užraktais.“ Tik nežinia, ar Vyriausybė ryžtųsi parduoti visą energetikos įmonę. O parduodant tik dalį akcijų biudžetas pasipildytų nežymiai. Lietuvos laisvosios rinkos institutas pernai skaičiavo, kad Lietuva, pardavusi iki 30 proc. LESTO, „Lietuvos energijos“, „Klaipėdos naftos“ ir „Litgrid“ akcijų, gautų tik apie 600 mln. Lt. Belsimės į bankų duris Finansų analitikai abejoja, kad elektrinei statyti reikalingas lėšas Lietuva galėtų pasiskolinti rinkose. „Aš, turbūt, kaip ir visi kiti, nesu matęs atominės elektrinės verslo plano. Jis tikriausiai laikomas po devyniais užraktais. Bet kuriuo atveju – ar kažkas pirktų obligacijas, ar šiaip skolintų, – tai

bė, skolindamasi moka brangiau. Mumis mažiau pasitiki, nes turi apie mus mažiau informacijos. Nepatikimumas sumažėtų, jei skolintumėmės iš tų, kurie gali gerai susipažinti su projektu. Tai galėtų būti tiek Japonijos finansinės institucijos, tiek Lietuvos“, – „15min“ sakė Ž.Mauricas.

VAE generalinis direktorius Rimantas Vaitkus atremia, kad galimybių nebrangiai pasiskolinti yra. Anot jo, Japonijos ir JAV kompanijos dalyvavimas projekte suteikia Lietuvai galimybę naudotis šių valstybių remiamomis programomis. „Turint strateginiu investuotoju ir kartu technologijos tiekėju tokią korporaciją kaip „Hitachi“ ir „Hitachi GE Nuclear Energy“ yra galimybės naudotis didžiųjų valstybių remiamomis kredito

VAE statybų poreikiai Aukštos kokybės (armuotasis) betonas

420 tūkst. kubinių metrų

Plienas

70 tūkst. tonų

Elektros laidai

2,5 tūkst. km

Vamzdžiai

210 km

Sklendės

Nuo 36 tūkst. vienetų

Siurbliai

870 vienetų

Valdymo, stebėjimo ir technologinių apsaugų impulsiniai vamzdeliai

226 km

Darbininkai aikštelėje

Nuo 5 tūkst.

Žmogaus darbo valandos

Nuo 10 mln.

Šaltinis: vae.lt

Verslas | 5

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Trumpai Uždarome lėtai ir brangiai Ignalinos atominės elektrinės uždarymo procese Lietuva vėluoja atlikti nemažai projektų, o užbaigiant darbus susiduriama su reikšmingu finansavimo trūkumu, trečiadienį paskelbė Europos audito rūmai.

Ataskaitos duomenimis, 2011 m. pateikta sąmata Ignalinos AE, palyginti su pradine, išaugo nuo 2,02 mlrd. iki 2,93 mlrd. eurų. Ignalinos AE uždarymo darbams trūksta 1,48 mlrd. eurų. Europos Komisija pareiškė, kad ES įvykdė savo įsipareigojimus.

VAE generalinis direktorius R.Vaitkus tikina žinąs, kur gauti pinigų.

BFL nuotr.

agentūromis – „Japan Bank of International Cooperation“, „Nippon Export and Investment Insurance“, „ExportImport Bank of the United States“, – „15min“ sakė R.Vaitkus ir pabrėžė, kad tokios eksporto kredito agentūros turi galimybes finansuoti didelio masto projektus itin ilgam laikui ir dažnai palankesnėmis sąlygomis nei komerciniai bankai.

Kokią dalį statyboms reikalingos sumos Lietuva turės įnešti skolindamasi, dar nėra aišku. „Šiandien kalbėti apie konkrečias finansavimo sąlygas yra dar anksti. Bet mes vertinimus, be abejo, darome, ir visokius modelius nagrinėjame. Mūsų įmonių grupė yra finansiškai pajėgi padengti dalį finansavimo ir mes, kiek įmanoma, naudosimės ir savo lėšomis“, – kalbėjo VAE direktorius.

Pagrindinės sąlygos strateginiam investuotojui ir Lietuvos įsipareigojimai paaiškės tuomet, kai koncesijos sutartis bus atiduota Seimui. Tai turėtų įvykti per pavasario sesiją. Ž.Mačėno teigimu, tikriausiai Lietuvai reikalingus milijardus skolins ne viena finansų institucija, o jų sindikatas (įmonių grupė). „Apie tai, kad skolintų Lietuvos komercinis bankas, pamirškite. Sprendimai dėl kelių dešimčių ar šimtų milijonų litų paskolų yra priimami jau ne Vilniuje. Lietuvoje veikiantys Skandinavijos bankai yra pajėgūs skolinti, bet tokio tipo projektams labai retai skolina

vienas bankas. Gal tie patys japonai ir savo banką atsives“, – svarstė „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas.

Jis tikisi, kad projekto rengėjai sugebės įtikinti skolintojus, kad VAE iš tikrųjų yra ekonomine logika pagrįstas projektas.

Brangins elektrą?

Kokia bus naujos VAE gaminamos elektros kaina, ko gero, galima bus pasakyti tik tada, kai naujoji atominė elektrinė pradės veikti. Nepaisant to, atominės elektrinės projekto šalininkai jau dabar prognozuojama, kad 2020-aisiais, kai elektrinė jau stovės, elektra galėtų kainuoti apie 18 ct/kWh ir mažiau.

Bet ekspertai įsitikinę: jeigu elektra ir bus pigesnė, tai tik ateities kartoms.

Tuo metu energetinės nepriklausomybės aušros belaukiantiems vartotojams elektra gali ir pabrangti. Ž.Maurico teigimu, pinigų VAE statyboms galima būtų gauti padidinus elektros tarifą. „Tai galbūt optimaliausias variantas.

Nors tai galbūt nėra socialiai teisinga – kodėl dabartiniai elektros vartotojai turėtų mokėti už elektrinę, kuria ateityje gal ir nesinaudos“, – kalbėjo ekonomistas.

Kelią VAE statyboms surinkti pinigų iš didesnių elektros energijos tarifų atvėrė parlamento priimtos ir prezidentės pasirašytos Elektros energetikos įstatymo pataisos, leidžiančios neberiboti energetikos įmonių pelnų.

BFL nuotr.

Komentaras Rizikingas verslas Jurgis Vilemas, Energetikos ekonomikos asociacijos vadovas „Mūsų mažos valstybės vienintelė išeitis yra pastatyti elektrinę už skolintus pinigus. Niekur nebuvo pasaulyje, kad trys valstybės ir dar vienas partneris iš kitos valstybės statytų atominę elektrinę. Kaip į tai reaguos bankai?

Europoje elektrinės šiuo metu statomos tik Suomijoje ir Prancūzijoje.

Prancūzijos energetinė kompanija yra didžiulė valstybės kompanija. Jai net savo balanse nesudėtinga rasti lėšų vieno bloko statybai. O suomiai stato visai kitu principu – užsakovas yra didieji energijos vartotojai, susimetę į kooperatyvą, kuris sau stato elektrinę, kad po to iš jos pasiimtų elektros tiek, kiek reikės.

Daugiau niekur – nei Amerikoje, nei Anglijoje – tokių statybų, kur kompanijos yra nedidelės, niekas nepradeda, nes bankai nelabai noriai skolina pinigus. Bankai žiūri į tai kaip į labai rizikingą verslą ir bijo skolinti.

Anonsas Kitame puslapyje skaitykite – Kam elektrą parduos V.Poderys?

Pigesnių dujų nepažadėjo Antradienį su premjeru Andriumi Kubiliumi dvi valandas kalbėjęsis Rusijos dujų giganto „Gazprom export“ generalinis direktorius Aleksandras Medvedevas teigė, kad bendrovė pasirengusi tęsti pokalbius su Lietuvos valdžia, tačiau pigesnių dujų mūsų šaliai nepažadėjo. Mažiau už dujas mokės tik bendrovė „Achema“.

A.Medvedevas A.Kubiliui pranešė, kad mažiau už dujas mokės tik bendrovė „Achema“, kuriai tarpininkavo premjeras. Vyriausybės vadovas po susitikimo vylėsi, kad „Gazprom“ sumažins dujų kainą ir Lietuvai. Premjeras su „Gazprom expert“ atstovu kalbėjosi ir apie veiklų dujų sektoriuje atskyrimą.

Anot A.Medvedevo, buvo sutarta, kad bendrovė Vyriausybei pateiks klausimų sąrašą.

Skaičius

1,14 mlrd. Lt tiek bendro pelno 2011 m. uždirbo Lietuvoje veikiantys bankai ir užsienio bankų skyriai, bet jų paskolų portfelis susitraukė apie 0,3 proc.

6 | Savaitės interviu

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Už atominę elektrinę svarbesnės jungtys

V.Poderio pranašystės Jurgita Lapienytė j.lapienyte@15min.lt

V.Poderio teigimu, Lietuvoje gaminama elektra bus reikalinga visai Europai.

„Litgrid“ generalinio direktoriaus Virgilijaus Poderio panteone Dievas vienas – Visagino atominė elektrinė (VAE). Ji jau greitai maitins elektros alksiančią Europą. Ir jokių „jeigu“.

I.Gelūno nuotr.

Elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ vadovas V.Poderys Lietuvai pranašauja klestėjimą. 2020 metais Lietuva bus sujungta su Vakarų Europos elektros sistema, atsinaujinanti energetika bus brangi, todėl nepopuliari. Lietuva turės veikiančią atominę elektrinę, kurios gaminamą elektros energiją, kad ir kokia brangi ji būtų, mielai pirks visa Europa, kuri mažai beturės savo elektros.

– Kaip sekasi tiesti elektros tiltus į Europą? – „15min“ paklausė V.Poderio.

– Vien tik iš Lietuvos yra statomos kelios jungtys. Su Švedija statome „NordBalt“, su Lenkija – „LitPol Link“. Abu projektus planuojame užbaigti 2015 metų antrojoje pusėje.

Kalbant apie tiltą į Švediją, tai dabar gaminame kabelį (kompanija ABB), yra atrinkti rangovai Klaipėdos pastotės statybai (ABB), srovės keitiklio statybai (įmonės „Empower“ ir „Tetas“). Telpame ir į laiką, ir į biudžetą.

Jeigu ir toliau taip gerai seksis, tai viskas bus gerai su Švedijos tiltu.

Kalbant apie elektros oro liniją su Lenkija, visi planavimo darbai yra baigti. Dabar perkame servitutus (teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, – red.) į privačią žemę. Jau turime maždaug 80 proc. servitutų. Vyksta ir rangovų konkursai. Taigi taip pat telpame į laiką ir biudžetą.

– Kokia šių jungčių kaina?

– „NordBalt“ jungties projekto vertė – 1,9 mlrd. Lt. Projektui patvirtinta Europos Sąjungos parama siekia 452 mln. Lt, o likusią dalį lygiomis dalimis finansuos Lietuvos ir Švedijos elektros perdavimo sistemų operatoriai „Litgrid“ ir „Svenska Kraftnat“. „LitPol Link“ projekto vertė yra apie 1,28 mlrd. Lt. Vertinama, kad Lenkijos pusei jungtis kainuos apie 600 mln. Lt, Lietuvai – apie 680 mln. Lt. – Kam reikalingos šios jungtys?

– Mes į savo ūkį visada žiūrime trimis poromis akių. Iš pradžių norime turėti saugią ir patikimą sistemą. Ji tuo saugesnė ir patikimesnė, kuo daugiau jungčių turime. Kuo daugiau turi kaimynų, tuo daugiau turi į ką kreiptis, į ką išstumti elektros perteklių.

Kitas požiūris – projekcinis. Europoje, ypač Skandinavijoje, einama tikros rinkos sukūrimo, liberalizavimo keliu. Elektra, kaip ir bet kuria kita preke ar paslauga, galima laisvai prekiauti. Šios jungtys leis prekiauti elektra su Švedija, Lenkija, o per „Estlink“ galėsime prekiauti ir su Suomija. Tai užtikrins stabilesnes elektros kainas.

Trečias požiūris – sinchronizavimo arba sistemų sujungimo projektas. Elektra, jos srautai turi būti valdomi. Dabar Lietuvoje tai vyksta pagal rusišką sistemą, mes esame tos sistemos dalis. Jeigu norime tapti

vakarietiškos sistemos dalimi sistemos valdymo prasme, turime sukurti infrastruktūrą. Tam reikalingos šios elektros jungtys.

– Ar pastačius jungtis su Lenkija ir Švedija mes jau būsime sujungti su Vakarais ir mažiau priklausomi nuo Rusijos?

– Patikimumo prasme šių statomų jungčių jau pakaktų. Jos sujungtų mus labai gerai, bet sistemos valdymo arba sinchronizacijos prasme mums reikėtų dar vienos linijos į Vakarų Europą. Šiuo metu vyksta diskusijos.

Tai, be abejo, turėtų būti oro linija, matyt, kad per Lenkiją.

– Iš kur, pasistatę šias jungtis, galėtume importuoti elektrą?

– Jūsų klausimą reikėtų perfrazuoti – į kurią pusę elektra tekės? Taip, kaip mes matome, 2020 metais, o gal ir anksčiau (2016–2017 metais), Vokietija, Lenkija bus didesnių kainų zona. Tad tikriausiai iš mūsų elektra tekės į šias valstybes.

Sistemos valdymo arba sinchronizacijos prasme mums reikėtų dar vienos linijos į Vakarų Europą.

Viena priežasčių, kodėl taip matome, yra 2016 metais įsigaliosiantys aplinkosaugos reikalavimai elektros gamintojams. Lenkija per 90 proc. savo energijos gamina iš anglies. 2016 metais jie susidurs su šia problema, ir, ko gero, dalį elektros generatorių turės uždaryti.

Lenkijos zona turėtų tapti deficitine ir tuomet elektra turėtų tekėti iš Baltijos šalių į Lenkiją.

– Tačiau naujoji VAE dar nestovės, iš kur mes galėsime dar ir eksportuoti elektrą? Iš Rusijos?

– Tai gal klauskite tiesiai šviesiai. Kam yra statomos tos jungtys ir kas jomis naudosis?

Be abejo, kad mes – Baltijos šalių regionas.

Elektros rinka regione yra skandinaviško modelio. Prekiaujant tarp šalių elektra, skandinaviška sistema veikia taip: jeigu nori pasiųsti elektrą iš Rusijos arba Baltarusijos į Vakarus, negali jos tiesiog pasiųsti tranzitu. Turi parduoti elektrą tarpinėje stotelėje, tarkime, Lietuvos biržoje.

Eksportuotojas iš trečios šalies negalės iš karto siųsti elektros į Vakarus, tai komerciškai yra neįmanoma. Rusija negalės parduoti Vakarams elektros už vakarietišką kainą.

– Kaip tos jungtys paveiks elektros kainą namų ūkiams?

– Vakarų Europa – Lenkija, Vokietija – turėtų būti aukštų kainų zonos. Ir jeigu mes susiliesime su aukštų kainų zona, tai mes ten galėsime siųsti elektrą, jeigu susiliesime su mažų kainų zona, tai galėsime iš ten pirkti elektrą ir mūsų kainos mažės.

Bet kokia bus kaina, negaliu pasakyti, nes bijau, kad nepataikysiu. Aišku, tai taip pat priklauso ir nuo to, ar turėsime savo generaciją. Labai tikime, kad Visagino atominė elektrinė bus pastatyta.

– Kokia bus elektros kaina pastačius VAE? – Elektros kainos labai priklauso nuo anglies dioksido kainų, nuo taršos leidimų kainų. Bet pagal bazinį scenarijų yra prognozuojama, kad rinkoje kainų maksimumą užduos dujiniai generatoriai. O atominių generatorių pagaminama energija yra šiek tiek pigesnė nei dujinių generatorių.

– Bet mums reikės skolintis VAE statybai, mokėti palūkanas ir pan., tad ar VAE pagaminamos energijos kaina bus konkurencinga?

Be to, gal iki 2020 metų jau atpigs ir saulės bei vėjo energetika?

– Apie 2020 metus, mūsų nuomone, vėjo energetika nebus pigi. Nesu apskritai matęs tokio pasakymo, kad vėjo energetika gali būti konkurencinga, kad ji gali gyventi be palaikymo.

Esame įsitikinę, kad VAE turės didelę rinką, nes regionas bus deficitinis. Visos regione

planuojamos statyti jėgainės sutilps į planuojamą elektros poreikį.

Tą patį deklaruoja ir mūsų konkurentai, statantys atomines. Be abejo, jie sutilps, jei turės elektros jungtis.

– Kokiomis prielaidomis grindžiate teiginį, kad VAE tikrai reikalinga regionui ir jos gaminama elektra bus paklausi?

– Didieji projektai nedaromi tylomis. Žinome, kas ką statys. Ir iš to, ką žinome, sprendžiame, kad atominė tilps rinkoje ir elektros kaina bus konkurencinga. Čia, be abejo, yra prognozės.

Kokia yra tiksli VAE projekto ekonomika, aš negaliu pasakyti – tame projekte nedirbu. Tie baziniai duomenys yra specialioje spaudoje.

Literatūroje pilna tų skaičių. Suomiai, pavyzdžiui, vysto atominę energetiką ir nemato priežasties, kodėl neturėtų to daryti.

– Mūsų priklausomybė nuo Rusijos pasireiškia ir tuo, kad tik ši valstybė gali suteikti mums reikalingą momentinį galios rezervą.

Ar, turint jungtis su Lenkija ir Švedija ir pasistačius VAE, rezervą užtikrinti galės kitos valstybės?

– Sistemą yra planuojama strategiškai vystyti atsižvelgiant į tai, kad turėsime VAE ir turėsime sinchronizuotis arba pereiti dirbti į Vakarų bendrą sistemą. Viena iš tų mįslių, į kurią turime atsakyti kaip sistemos operatorius, – į kur patrauksime momentinį galios rezervą.

Jeigu staiga nenumatytai užgęsta atominė, o taip kartais atsitinka, iš kur gausime elektros.

Dalį momentinio rezervo gali garantuoti Baltijos šalys. Kita dalis – per nuolatinės srovės jungtis su kitomis šalimis. Ir trečia jungtis – per oro linijas iš Vakarų Europos. Svarbu tik turėti pakankamai jungčių. Skaičiavimai rodo, kad tai yra įmanoma.

– Tai ar mums užtektų jungčių su Lenkija ir Švedija?

– Taip, reikia tik įgyvendinti jungčių projektus. Kai kurias jungtis dar reikia išplėsti iki 2020 metų.

Vizionieriai | 7

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Eksperimentai su saule Asta Cibienė a.cibiene@15min.lt

Savo rankomis susikonstruoti saulės jėgainę nesudėtinga.

Tačiau tą įrodęs 21 metų Klemensas Mečėjus dabar suka galvą: o ką su savo kūriniu daryti? Mat Lietuvoje tokiems auksarankiams dar sunku prasiskinti kelią.

Gegužės mėnesį Seimo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas vaikinui pasufleravo verslo idėją. Jis sumanė įdarbinti saulę ir iš jos išgautą elektros energiją pardavinėti bendrovei „Lesto“. Juolab kad ir supirkimo kaina patraukli – 1,63 Lt už kilovatvalandę (kWh), jei saulės jėgainės galia neviršija 100 kilovatų (kW).

Sutaupė dvigubai Taip per kelis mėnesius ant K.Mečėjaus tėvų namo Vilniuje stogo atsirado 1 kW galios jėgainė, sudėliota iš 15 saulės elementų modulių. Kiekvienas jų – vos 2 cm storio ir sveria apie 4 kg. Bendras jėgainės plotas – 7,5 kv.m.

Klemensas skaičiuoja, kad tokio galingumo jėgainė per dieną gali pagaminti apie

23 elektrinės

K.Mečėjaus sukonstruotas saulės elementų modulis – vos 2 cm storio ir sveria apie 4 kg.

J.Kalinsko ir asmeninio archyvo nuotr.

5–6 kWh. „Bet tai labai apytiksliai skaičiavimai, mat daug kas priklauso nuo to, saulėta diena ar ne“, – įspėjo vaikinas.

Savo saulės jėgainės gamybai jis išleido 4 tūkst. Lt. „Perpus mažiau nei būčiau pirkęs iš saulės elementų technologijų srityje besispecializuojančių bendrovių“, – tikino K.Mečėjus.

Verta parduoti Tik pradėjęs jėgainės statybas, vaikinas jau žinojo, kad savo reikmėms saulės energijos jis nenaudos. „Norint tokiu būdu pagamintą elektrą be problemų naudoti buityje, būtina įsigyti akumuliatorių, netgi visą jų sistemą, kad būtų galima kaupti pagamintą elektrą. O tai kainuoja antra tiek, kiek išleidau jėgainei sukonstruoti. Be to, šiems galingiems

„Labai rizikinga“

Ernestas Naprys, „Lesto“ atstovas ryšiams su visuomene

Dr. Edmundas Žilinskas, UAB „Saulės energija“ direktorius:

Šiuo metu yra 23 saulės elektrinės, kurios „Lesto“ skirstomiesiems tinklams parduoda elektros energiją. 9 elektrines yra įrengę fiziniai asmenys, vykdantys individualią veiklą, ir ūkininkai, kitas elektrines įrengė juridiniai asmenys.

2011 m. saulės elektrinės iš viso pagamino ir į tinklą patiekė 75 tūkst. kWh elektros energijos.

Jeigu susikonstruoji saulės jėgainę ir naudoji ją tik savo reikmėms – jokių bėdų. Bet jei nori elektrą parduoti, tenka praeiti visas biurokratines procedūras.

Saulės elektrinėms, kurių galia siekia iki 30 kW, taikoma supaprastinta jungimo tvarka. Veikiančių tokių elektrinių šiuo metu yra 18.

Susidomėjimas saulės energetika pastaruoju metu yra didžiulis. Per pusmetį išduota 398 išankstinių sąlygų vienetai prašymus pateikusiems klientams. Jei visi projektai būtų įgyvendinti, generuojama galia siektų 22,5 MW.

Nori nenori jėgainės projektą turi parengti. Bet, aišku, niekas nesuinteresuotas vien tik tokį darbą atlikti. Aš iš karto skaičiuoju, kad nieko iš to neuždirbsiu.

Parengti kažkokios nežinomos įrangos projektą ir dar būti atsakingam, kad ji gerai veiks... Labai rizikinga. Šiaip projektuotojui nėra didelio skirtumo, ar saulės jėgainė yra 100, ar 50, ar 1 kW. Projekto parengimo kaina beveik ta pati – apie 3–4 tūkst. Lt. Šiais metais jau turime daugybę užsakymų, daugiausia nedidelėms jėgainėms – iki 30 kW galios. Įsirengti tokią kainuoja iki 200 tūkst. Lt.

akumuliatoriams patalpose reikia skirti daug vietos, o jei ir nusipirkčiau, su savo automobiliu nepavežčiau – tokie jie sunkūs, – šyptelėjo K.Mečėjus. – O be šių akumuliatorių gali tik lempas spiginti – nei šaldytuvas, nei skalbimo mašina, kiti buities prietaisai neveiks.“ Išsiaiškinęs, kad labiau apsimoka gaminti ne sau, o parduoti, K.Mečėjus dar prieš pusmetį pradėjo rūpintis dokumentais, jog būtų galima prisijungti prie „Lesto“ skirstomųjų tinklų. Ir iki šiol trypčioja vietoje. Įstrigo Energetikos ministerijoje „Jei nori pardavinėti savo pagamintą elektros energiją, būtina gauti palaiminimą iš kelių institucijų. Pirmiausia su „Lesto“ sutari dėl išankstinių techninių prisijungimo sąlygų. Po to keliauji į Energetikos ministeriją – čia pristatai dokumentus dėl gamybos pajėgumo plėtimo, pateiki jėgainės projektą. Trečias žingsnis – viską suderini su vietine savivaldybe, ketvirtas – grįžti į „Lesto“ pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties“, – biurokratines vingrybes paprastai išdėstė K.Mečėjus. Toliau nei iki Energetikos ministerijos vaikinas kol kas nenukeliavo. Koją jam pakišo tai, kad saulės jėgainę jis suprojektavo ir sumontavo pats, o tai gali daryti tik licenciją turintis specialistas. „Nėra ko pykti – tai suprantama. Juk tai, ką aš pastačiau, vis dėlto yra elektrinė, nors ir mažos galios. Ir ji privalo atitikti saugumo reikalavimus, – pripažino K.Mečėjus. – Saulės energijos gamyba Lietuva – palyginti naujas dalykas, todėl natūralu, kad iš karto negali visko numatyti. Taip pat natūralu, kad apie tokius kaip mes nepagalvota. Kita vertus, o kodėl turėjo kažkas pagalvoti, jeigu mes galbūt esame vieni pirmųjų?“ Bendrovėms neįdomus Ko negali padaryti vienas žmogus, gali padaryti šioje srityje besispecializuojanti bendrovė. Tačiau kol kas K.Mečėjui nesiseka rasti specialisto, kuris sutiktų paruošti jo jėgainės projektą.

Kiek Lietuvoje saulės (kWh/kv.m per metus) Saulės energija, patenkanti į žemės paviršių: Kauno apskrityje Vokietijoje Čekijoje Anglijoje

1007 950–1250 1000–1100 750–1100

Šaltinis: UAB „Arginta“

Visagalis internetas Kad nereikėtų didelių investicijų, saulės jėgainę K.Mečėjus su vienmečiu bičiuliu Domantu nusprendė pasigaminti savo jėgomis. Ir patys nustebo, jog tai pasirodė visai lengva užduotis. „Internetas tiesiog sprogsta nuo informacijos. Suveskite žodžius „saulės elementų modulių gamyba“ ir rasite viską: aprašus, nuotraukas, netgi kaip pasigaminti saulės modulį iš sulūžusių plokštelių“, – aiškino Edinburgo (Škotija) universitete matematiką ir verslą bei tuo pat metu Vilniaus universitete teisę studijuojantis K.Mečėjus.

Laikas vaikinų nespaudė, todėl jie neskubėdami naršė po interneto parduotuves – rinkosi pigesnes detales. Laidus užsisakė Honkonge, pagrindines saulės modulių detales – Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai ką rado Lietuvoje, Anglijoje. O grįžę iš Škotijos, kur studijuoja, vasaros atostogų į Lietuvą visa tai „sulipdė“ į vieną darinį.

„Atsimušu tarsi į sieną. Bėda ta, kad man reikia tik projekto rengimo paslaugų. Bendrovės daugiausia dirba su stambiais klientais, jos tiek žmonių neturi, kad spėtų aptarnauti tokias mažas jėgaines kaip mano.

Jiems per maža grąža, – nesėkmingų paieškų patirtimi dalijosi vaikinas. – Sakykime, kad ši jėgainė tebuvo bandymas pasižiūrėti, kaip gi visa tai veikia Lietuvoje. Ir, tiesą sakant, neverta puoselėti didelių vilčių – kalno pinigų iš saulės energijos neužsidirbsi.“

Koją K.Mečėjui pakišo tai, kad saulės jėgainę jis suprojektavo ir sumontavo pats, o tai gali daryti tik licenciją turintis specialistas.

Komentaras

Algė Budrytė redakcija@15min.lt

Stingdanti speigo aritmetika Gamtos stichijų kainą ekonomistai paprastai matuoja gyvybėmis ir pinigais. Nei cunamis, nei žemės drebėjimas praėjusį savaitgalį Lietuvos nenusiaubė.

Ekstremaliosios padėties sirenos taip pat negaudė.

Kita vertus, stingdančio speigo nuostoliai buvo ir mirtinos aukos, ir sproginėję šilumos vamzdžiai, ir sutrikusi ūkio apsukų veikla.

Amerikietis vadybininkas Semas tikriausiai suktų galvą, kaip čia pasipelnius iš to speigo, ir tuoj suskubtų išsiuntinėti žinutes klientams apie, pavyzdžiui, nemokamą prekių pristatymą į namus.

O štai tos pačios profesijos lietuvį Joną slegia kiek kitokios mintys.

Kažkiek guodžia jį naujienos apie tai, kad „šaldytuvo efekto“ nepavyko išvengti net tautos išrinktiesiems. Gaila ir speigo nusineštų tautiečių gyvybių.

Bet labiausiai Jonui nerimą kelia niūrūs skaičiai apie didėsiančias asmenines išlaidas.

Iš esmės Jonas gyvenimu nesiskundžia. Turi darnią šeimą, du vaikus. Netgi 55 kv.m butą Vilniaus centre paveldėjo iš senelių be jokių paskolų naštos.

Tiesa, senos statybos. Mėnesio uždarbis yra didesnis nei šalies statistinis vidurkis ir siekia 2500 Lt iki mokesčių (1942 Lt „į rankas“).

Dyzelino automobiliui tenka įsigyti apie 90 litrų per mėnesį. Kadangi naudojasi elektrine virykle ir šildosi vandenį boileriu, elektros suvartoja santykinai daugiau nei kaimynai – apie 600 kWh. Pastarąjį kartą sąskaita už centrinį šildymą kiek išgąsdino ir siekė 374 Lt. Iš viso išlaidos degalams, elektrai ir šildymui atsiriekia daugiau nei pusę į Jono kišenę įbyrančio mėnesio uždarbio.

Negali sakyti, kad Jonas ne toks išradingas kaip Semas. Automobilį jis užsivedė net per didįjį speigą, nes jį laikė prekybos centro požeminiame garaže. Erzina Joną tik tai, kad automobilis žiemą „ryja“ daug daugiau degalų. Dar uošvienę, sustingusią Jonas nuo šalčio, reiapskaičiavo, kėjo parsivežti iš kaimo. kad speigas Jonas apskaipareikalaus čiavo, kad dypapildomai zelino šį mėnesį jam teks įsipilti mažiausiai 200 Lt. kokiais 10 litrų daugiau. Elektros suvartojimas išaugs apie 30 kWh, nes šildytuvas jau kuris laikas pleškina ir dieną, ir naktį. Nuotaika subjuro dar labiau, kai pažvelgęs į praėjusių metų sąskaitas, pamatė, kad šilumos butui prireiks mažiausiai 0,4 MWh daugiau. Įvertinęs per mėnesį apie 7 ct padidėjusią dyzelino kainą, taip pat pakilusius elektros bei šilumos tarifus, Jonas apskaičiavo, kad speigas pareikalaus papildomai mažiausiai 200 Lt. Atrodytų, ne tiek ir daug, bet pats laikas žmoną nuteikinėti sąskaitų šokui – vien už šildymą teks mokėti daugiau nei 500 Lt. Susimokėjus dar ir už elektrą bei degalus, iš Jono mėnesinio atlyginimo teliks apie 700 Lt arba 175 Lt vienam šeimos nariui (neskaičiuojant uošvienės).

Per naktį Jonas Semo verslumu neužsikrės. Namo bendrijos kurti taip pat nekyla rankos. Kas jai vadovaus? Kad ir sukrapštytų lėšų namo renovacijai, kažin ar ji dar sumažintų sąskaitas. Tikėtis, kad kainos vartotojams mažės, nes valdžia galų gale pamirš populizmą ir iš esmės reformuos energetikos ūkį, Jonas apskritai nemato prasmės. Belieka veržtis ir taip jau veržiantį diržą, pasiguosti kaimynui ir palinkėti sau bei kitiems gyventi saikingai. Saikas – viena iš vertybių, o Lietuva – ne Jakutskas. Speigas jau atslūgo. Iškentėjus Sartų lenktynes, likusi žiema – tikras malonumas.

8 | Tyrimas

15min 15min••2012 2012m. m.vasario vasario 10 d.

Eksperimentas: kaip aš tapau žaliavalge, kritau veidu į purvą ir patyriau katarsį

Septynios dienos agonijos Savaitė maitinantis tik šiais produktais tapo tikra kančia.

Autorės nuotr.

Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

„O Dieve, aš išeisiu iš namų!“ – pakraupusi tarė kambario draugė, kai papasakojau, jog tapsiu žaliavalge. Nei ji, nei aš tada dar nežinojome, kad skųstis dėl mėgstamo maisto trūkumo paprasčiausiai neturėsiu jėgų.

Esu tradicinė miestietė: normalaus kūno sudėjimo, dirbanti protinį darbą ir sportuojanti. Kasdien išgeriu du litrus vandens. Saikingai valgau mėsą, pieno produktus ir duonos gaminius. Beveik nevartoju druskos, kepto, marinuoto ar rūkyto maisto. Tačiau nevengiu saldumynų ir latės kavos. Jei ne tai, galėčiau teigti, kad maitinuosi pakankamai sveikai. Bet man dar būtų toli iki žaliavalgių, kurie nevalgo jokio termiškai apdoroto maisto. Jų racione – vanduo, aliejus, sėklos, grūdai, riešutai, daržovės, švieži ir džiovinti vaisiai, medus.

Viešojoje erdvėje teigiama, kad tapus žaliavalgiu sustiprėja imunitetas ir ištvermė, įgyjama daug energijos, prašviesėja protas.

Nusprendžiau savu kailiu per savaitę išsiaiškinti: ar gali paprastas žmogus imti ir tapti žaliavalgiu? Ypač atšalus orams, kai norisi sotaus ir šilto maisto.

Ir kiek tai kainuoja? Dvasiškai, fiziškai ir finansiškai.

Katino dienos baigtos Ruoštis pradedu išvakarėse, sausio 24ąją. Neturiu jokių atsargų iš kaimo, rūsio ar šaldiklio, todėl užsuku į prekybos

centrą, daržovių ir vaisių skyrių. Imu porą bananų, obuolį, kriaušę, brokolį, ilgavaisį agurką ir morkų. Pakeliui prigriebiu negazuoto mineralinio vandens. Taip pat – po saują džiovintų slyvų, migdolų ir žemės riešutų.

Pakeliui į namus užsuku pas šeimos gydytoją. Noriu sužinoti, ar mano skrandis, kurį pastaruoju metu skauda, atlaikys tokią dozę gyvo maisto. „Gausite daug vitaminų, kurių pagrindinis šaltinis – daržovės. Gal tai išeis į naudą“, – įtartinai šypsosi medikė ir liepia viską ragauti atsargiai.

Namie į maišą sukraunu virtuvės spintelės turinį – šokoladus, dribsnius, latės ir kapučino kapsules – ir paslepiu, kad pagundų nekiltų. Draugė stebi mane ir suvokia, kad nejuokavau.

1

PIRMA DIENA. Kinas su saulėgrąžomis Ar pamenate iš vaikystės žalių slyvų skonį? Jei slyvos – iš kaimynų sodo, jos dar gardesnės! O ar pamenate kaip po to būdavo bloga? Pilvą raižo, skrandis dega. Būtent taip jaučiuosi paragavusi iš vakaro vandenyje užmerktų žemės riešutų. Žaliavalgių forume perskaičiau, kad vandenyje išmirkyti žemės riešutai tampa saldūs. Bet jų skonis dabar – kaip šlapio žirnio. Tik baigiant kramtyti pasijunta šioks toks saldumas, tačiau nebrinkytas riešutas būtų buvęs saldesnis.

Atėjusi į darbą suvalgau bananą, nes tie septyni riešutai alkio nenumalšino.

Kolegos siūlo spurgų, aplietų ryškiaspalviu glajumi. Visi valgo ir dejuoja iš malonumo, o aš atsisakau ir stengiuosi nežiūrėti į tuos dangiškus migdolus.

Pietums iš avokado, agurko, brinkintų riešutų ir ekologiškų džiovintų slyvų pasiruošiu salotų. Šįkart skonis truputį geresnis nei vaizdas. Suvokiu, kad

kalorijų gavau nemažai, tačiau vis tiek noriu valgyti. Pabrukusi uodegą einu toliau dirbti.

Po darbo iškulniuoju į parduotuvę, nes ruošiuosi į kino teatrą. Paprastai, žiūrėdama filmą, ką nors kramsnoju, todėl ir dabar nusprendžiu kažko nusipirkti. Ištyrinėjus džiovintų vaisių aruodus (ir etiketes) paaiškėja, kad beveik visuose yra konservantų, o pusėje – dar ir cukraus. Negerai. Nusiminusi į maišelį įpilu saują saulėgrąžų branduolių, nes riešutų šiandien jau valgiau, o piktnaudžiauti riebalais nepatariama.

Filmo žiūrėjimas kino teatre praranda pusę žavesio, kai negali sukirsti porcijos šiltų spragėsių ar išgerti limonado.

Kinas su saulėgrąžų branduoliais – ne kinas. Grįžusi namo užkandu morkų ir razinų. Ką reikės valgyti rytoj – nežinau.

2

ANTRA DIENA. Atrodau kaip nėščia Įprastai per dieną suvartodavau 1700–1800 kcal.

Tapusi žaliavalge nusprendžiau suvartoti 1400–1500 kcal – būtent toks kalorijų kiekis patariamas norint išlikti sveikiems ir ilgai gyventi. Mano organizmas tai suvokia kaip bado streiką ir į smegenis pradeda siųsti signalus. Krečia drebulys, skauda galvą.

Iš vakaro šaltame vandenyje buvau užmerkusi perlinių kruopų. Ryte jos buvo išbrinkusios. Nesu valgiusi pašaro gyvuliams, tačiau iš kvapo ir skonio labai panašu į tai. Griebiu saują razinų ir porą džiovintų slyvų, taip pat išmirkytų įvairių sėklų ir viską išmaišau. Skonis būtų geras, jei ne tos kruopos.

Po kelių valandų, praleistų šaldytuve, mano paruoštas pašaras praranda prekinę išvaizdą ir skonį. Pakramtau ir dedu atgal – bloga net pažiūrėti. Geriau

Tyrimas | 9

jau pietums sukirsiu obuolių – jie skanūs ir gardžiai kvepia.

Mano pilvas antrą dieną – it Knysliuko balionėlis: apvalus ir didelis. Atrodo, bestum adata, ir pokštelėtų. Bandau masažuoti, glostyti, net maigyti – veltui. Sutriko virškinimas.

Vakare per „Moterys meluoja geriau“ Kostia su meiluže raito dešrainius. Putli pieniška dešrelė, gausiai aplaistyta kečupu, virsta iš bandelės patalų, o padažas varva per smakrą. Norisi mėsos. Duonos. Ar bent kramtomosios gumos – kažko.

3

TREČIA DIENA. Energija senka Vakarais sportuoti, privalgius žalių kruopų, nėra nei noro, nei sveikatos, todėl ryte sukertu bananą ir žygiuoju į sporto klubą.

Po dešimties minučių treniruoklio mynimo norisi kapituliuoti – blogai jaučiuosi. Kur ta žadėtoji energija? Suimu save į rankas ir minu dar 40 minučių.

Atėjus į darbą galva svaigsta šiek tiek mažiau, bet vis dar silpna. Aplink mane nuolat kas nors ką nors kramsnoja. Pastebiu, jog uoslė taip paaštrėjo, kad erzina bet koks maisto, kurį draudžiama valgyti, kvapas.

Norisi užsikimšti nosį arba nekvėpuoti. Nežinau, ar taip smegenys bando mane apsaugoti nuo svarstymo, kad ir aš to maisto norėčiau, ar jau užuodžiu „sintetiką“.

Pietums prisipjaustau daržovių, tačiau svajoju, kaip suleidžiu dantis į sūrį, kramtau pasimėgaudama, o tąsi sūrio gija veliasi tarp dantų.

Grįžtu namo. Kambario draugė nebėga, nes išoriškai tampu ramesnė ir lėtesnė, nesiskundžiu.

4

KETVIRTA DIENA. Keisti sapnai Šiąnakt sapnavau, kad po laukus gainioju karvę. Nežinau, ko iš jos norėjau – pieno ar jautienos, aišku viena: jaučiuosi alkana net pasąmonėje. Nusprendžiu paragauti prieš kelias dienas išmirkytų razinų.

Skonis – kaip šlapio cukraus gabalo, tik konsistencija kita. Ne veltui teigiama, kad kilograme vynuogių yra 40 šaukštelių cukraus. Įsivaizduokite, kiek jo yra džiovintose vynuogėse. Netrukus susuka pilvą.

Neturiu laiko ir įgūdžių gaminti žalių cukinijų makaronus, vynuogių piurė ar gyvą morkų ir migdolų pyragą. O ir žaliavalgių rekomenduojami maišytuvai, skirti riešutams ar sėkloms trinti, kainuoja šimtus. Maistas dabar

L.Karalius įsitikinęs, kad žaliavalgystė padeda įveikti daug ligų ir problemų.

I.Gelūno nuotr. (fotografuota restorane „Raw Raw“)

man atlieka tik gyvybės palaikymo funkciją, o apie valgymo malonumą baigiu pamiršti.

Vasarą savaitei užsidaryčiau sode ir kirsčiau uogas ir daržoves, o ką daryti žiemą?

Aerobikos treniruotėje jaučiuosi silpnai. Matyt, ta stebuklinga energija taip ir nepasirodys.

5

PENKTA DIENA. Fiasko kavinėje Nebesijaučiu tokia alkana, galva beveik nebesvaigsta. Tik rytais nekoks skonis burnoje, o liežuvis smarkiai apsinešęs.

Užtat pietums sugalvoju salotų: smulkiai supjaustau avokadą, brokolį, morką, pabarstau daigintais kviečiais ir meduje mirkytomis sėklomis, šliūkšteliu alyvuogių aliejaus. Skonis neblogas.

Su drauge prisimename, kad sostinėje yra restoranas, skirtas žaliavalgiams, todėl sutariame vakare, po mano treniruotės, ten nueiti. Dar tik šešta valanda vakaro, bet pabučiuojame duris – restoranas ką tik užsi-

Ypač sunku parduotuvėje, nes akys godžiai dairosi į tokią gausą produktų. darė. Lauke 15 laipsnių šalčio. Aš jau 6 valandas nevalgiusi, namai toli, todėl sakau: einam bet kur! Išstudijavus kelių kavinių meniu paaiškėja liūdna tiesa: nėra nė vieno patiekalo, kurį galėčiau valgyti. Sunku rasti salotų, kuriose nebūtų sūrio, mėsos, žuvies ar skrudinto batono gabaliukų.

Padavėjas siūlo imti graikiškas, palikti jose tik šviežias daržoves, bet mokėti visą kainą. Užsisakau stiklinę šviežiai spaustų morkų ir obuolių sulčių ir lėtai geriu. Draugė atsiprašo, kad užsisakė trintos moliūgų sriubos ir kapučino, nes mato mano liūdnas ir alkanas akis.

6

ŠEŠTA DIENA. Peršalau?

Nubundu skaudančia gerkle, temperatūra – 37. Tai vis per tą šaltį – tiek lauke, tiek namie. Žaliavalgiai vaistų negeria ir pastilių nuo gerklės skausmo nečiulpia, todėl įsimetu žolelių į puodelį, užpilu šiltu, ne karštu (nes „gamtoje nėra verdančio

vandens“), vandeniu, įdedu medaus ir įsivaizduoju, kad tai plikyta arbata. Ir taip tris kartus. Žaliavalgystė gali išstumti žmogų iš socialinio gyvenimo. Nebelieka pašnekesių prie vyno taurės, gimtadienių ir kitų švenčių, nes žmonės nesupranta tokios mitybos.

Dėl to kai kurie žaliavalgiai ir atsiriboja nuo pasaulio, persikelia gyventi į vienkiemius.

Kaip tyčia tėtis kviečia į kavinę. Iš solidarumo abiem užsako šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Septyni litai. Beveik du kilogramai apelsinų būtų išėję! Užtat grįžusi namo atrandu saldumyną – pusė paros mirkytą saują migdolų valgau su medumi.

Pažįstama mergina „feisbuke“ guodžiasi, kad pirmą dieną laikosi grikių dietos: „Įsivaizduoji, visą savaitę vien grikius reikia valgyti!“ Na, jos grikiai bent jau virti...

7

SEPTINTA DIENA. Gyvenu laukimu Jau tapo įprasta, kad virtuvėje it kareivėliai išrikiuoti stovi puodeliai su vandeniu. Juose mirkau džiovintus vaisius, riešutus, sėklas ir kruopas. Taip maistas suminkštėja, išsipučia, jį lengviau kramtyti ir virškinti.

O nuo džiovintų vaisių ir riešutų likusį skystį geriu kaip sirupą.

Meluočiau sakydama, kad nelaukiu rytojaus, kai galėsiu valgyti, ką noriu. Ypač sunku parduotuvėje, nes akys godžiai dairosi į tokią gausą produktų. Panašiai gal jaučiasi varguoliai, kurie visa tai mato, nori, bet neturi už ką nusipirkti.

Desertui nusiperku šaldytų vyšnių. Uogoms atitirpus, lieka nemažai skysčio, kurį atskiedžiu vandeniu ir geriu kaip vyšnių sultis. Taip norisi skanaus, kad medų vos ne šaukštais kabinu. Burnoje pasidaro saldu.

Katarsis Nubundu paryčiais ir nebegaliu užmigti: planuoju, ką šiandien ragausiu. Atsikėlus laimi pusrytainiai. Pirmi kąsniai – nuostabūs. Tačiau netrukus pajuntu cukrų, traškantį tarp dantų. Kaip anksčiau nepastebėjau, kad jie tokie saldūs? Per saldūs. Iš įpročio suvalgau visus, o po to dar ilgai jaučiu nemalonų skonį burnoje. Net išsivalius dantis.

Nusiperku kavos su plakta pieno puta ir miško uogų sirupu. Užsimerkiu, įkišu šiaudelį ir... Ar matėte animacinį filmą „La Troškinys“? Griežtasis kritikas Antonas Ego paragauja naminio troškinio, kuris gurmaną nukelia į maloniausius vaikystės prisiminimus – prie virtuvės stalo pas mamą. Skamba didinga muzika, ir žiūrovas kartu su veikėju patiria katarsį. Man šį išgyvenimą ką tik

Iš kur atsirado žaliavalgystė?

Manoma, kad žaliavalgystės – gyvo maisto – idėja siekia du tūkstantmečius.

Tą liudija prie Negyvosios jūros rasti raštai. Šiuo metu ji labai paplitusi Amerikoje. Žaliavalgystė tai toks mitybos būdas, kai žmogus nevalgo kepto, virto, troškinto ar kitaip termiškai apdoroto maisto. Žmonės, propaguojantys šį mitybos būdą, maistą kaitina ne aukštesnėje nei 43 laipsnių Celsijaus temperatūroje arba visiškai jo termiškai neapdoroja. Taip maiste išsaugomi vitaminai, nesunaikinami enzimai ir veikliosios medžiagos.

JAV gyvojo maisto pradininku laikomas lietuvių kilmės mokslininkas Viktoras Kulvinskas. Jis šią mitybos teoriją atrado dar 1967 metais, susirgęs sunkia liga ir nusprendęs gydytis neapdorotu maistu.

V. Kulvinskas praėjusių metų lapkritį viešėjo Lietuvoje ir ragino žmones keisti mitybos įpročius. „Fresh-network“ nuotr.

15min • 2012 m. vasario 10 d.

suteikė kava. Akyse prašviesėja, širdis nusirita į kulnus, grįžta gyvenimo džiaugsmas, ir tikrai – kaip ant sparnų – skrendu su puodeliu į darbą. Tai kas, kad vėliau troškina ir, kaip senais laikais, skauda skrandį.

Per pietus pamaloninu gomurį ir suvalgau karštos moliūgų sriubos, o likusią dienos dalį nusprendžiu nebeeksperimentuoti, kad organizmas vėl nepatirtų streso.

Palengvėjęs kūnas ir piniginė Per septynias eksperimento dienas numečiau 2,5 kilogramo, paplokštėjo pilvas, šiek tiek pagražėjo oda, rečiau skauda skrandį.

Proto skaidrumas išliko toks pats. Užtat praradau dalį energijos ir gyvenimo džiaugsmo, sutriko mėnesinių ciklas, naktimis per dažnai keliuosi šlapintis.

Negazuotam mineraliniam vandeniui ir maistui pastarąją savaitę išleidau net 107 Lt. Mano racione buvo: džiovintų slyvų ir abrikosų, razinų, žemės ir graikinių riešutų, migdolų, obuolių, bananų, apelsinų, mandarinų, kriaušių, vynuogių, šaldytų vyšnių, saulėgrąžų branduolių, sezamų ir moliūgų sėklų, medaus, daigintų rugių, morkų, brokolių, avokadų, agurkų, perlinių kruopų ir šviežiai spaustų sulčių.

Galėčiau ir toliau žaliavalgiauti, tačiau jaučiu, kad tai ne mano kelias. Pieno produktų ir virto bei troškinto maisto neketinu atsisakyti. Kaip ir saldumynų ar kavos. Geriau jau nenugyvensiu to šimto metų, bet būsiu laimingesnė ir mažiau apribota. Be to, jei aplinkiniai tiek netemptų, kas man, šimtametei, žvakeles ant torto padėtų užpūsti?

Tęsinys kitame puslapyje Skaitykite, kaip žaliavalgystę vertina jos šalininkai, priešininkai bei gydytojai

>>>

10 | Tyrimas

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Kas yra žaliavalgystė?

Mitas, įsikalbėjimas, mada ar tyrimais bei pavyzdžiais patikrintas sveiko gyvenimo būdas, kurį verta išbandyti kiekvienam. Apie tai – žaliavalgystės šalininkų, priešininkų bei gydytojų nuomonės.

Kasdieniam gyvenimui netinka

Nebereikia vaistų

Darius Ražauskas, buvęs žaliavalgis, ekologas

Olga Dzindzeleta, žalio maisto restorano „Raw Raw“ vadovė

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės tam ryžtasi, – noras pataisyti sveikatą, pasijusti psichologiškai geriau, nes yra paplitęs mitas, kad žaliavalgystė gali išspręsti visas šias problemas. Daroma pagrindinė klaida, kai ji paverčiama gyvenimo būdu.

Su sveikata didelių problemų neturėjau, tad žymių pokyčių tapus žaliavalge nebuvo, bet pastebėjau, kad neliko nuovargio – net po intensyvios dienos. Ir ištvermė visai kitokia. Dabar išleidžiu daug mažiau maistui. Be to, jeigu pradedi taip gyventi, visai nereikia pinigų vaistams, gydytojams. Viską sudėjus, žaliavalgių gyvenimas žymiai pigesnis. Per ketverius žaliavalgystės metus vieną kartą sirgau, tai nevalgiau beveik tris dienas nieko, tik gėriau vandens, ir viskas, jokių vaistų.

Tai kaip vaistai, bet jeigu mes vaistus vartojame kasdien, mano nuomone, nėra gerai. Žaliavalgystė skirta pasigydyti savaitę, mėnesį, pusmetį, bet tai nėra mūsų prigimtinė savybė. Tokia mityba ne visoms žmonių konstitucijoms tinka. Žaliavalgiaujant pakyla psichinis jautrumas, todėl labai svarbu, kad suptų gera aplinka.

Galima tai daryti sanatorijoje, kurorte ar gamtoje. Jeigu būsi blogos nuotaikos, įsitempęs, chemiškai išsivalysi, bet psichiniai sutrikimai (persivalgymas ir pan.) atneš gerokai daugiau žalos. Į žaliavalgystę žiūriu labiau kaip į valymosi, atsigaivinimo būdą. Supratau, kad mano kasdieniam gyvenimui tai netinka.

Reikia didelės valios

Žiemą žaliavalgiai valgo gyvą maistą – jis gyvas iki 45 0C. Jeigu labai norisi, galima gyvą sriubą truputį pašildyti. Aš pati valgau beveik tą patį, ką vasarą: obuolius, bananus, melionus. Prieš porą metų, kai buvo labai šalta žiema, su vyru gerdavome arbatą su pienu. Po to natūraliai atsisakėme. Jeigu anūkui verdu košytę ir paragauju šaukštą, kad nebūtų karšta, manau, nieko bloga, bet sau nedarau ir nevalgau termiškai apdoroto maisto – nėra noro.

Įrodymų nėra

Linas Karalius, verslininkas, vegetaras

Daiva Pipiraitė, dietologė:

Keletą kartų po kelis mėnesius laikiausi šitos dietos, po to grįždavau prie įprastos vegetariškos. Aš įsitikinęs, kad tai yra mityba, galinti padėti įveikti daug ligų, problemų, tik reikia labai didelės valios, kad galėtum prie to pereiti.

„Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, kaip jam valgyti.

Ar žalią, ar termiškai apdorotą maistą – taip pat. Ar tai duos kokią naudą sveikatai, ar veiks žalingai – neaišku.

Svoris krenta tada, kai sumažinamas kalorijų vartojimas, dėl to ir darosi šalta, mažėja kraujospūdis – svaigsta galva. Keista tik tai, kad žmonės stengiasi siaurinti savo racioną, riboti pasirinkimą. Juk kuo platesnis maisto produktų spektras, tuo naudingiau sveikatai.

Gali užtrukti iki pusantrų metų, kol organizmas persiorientuoja ir išmoksta gaminti tam tikrus fermentus. Jeigu maitiniesi tik termiškai neapdorotu maistu, daugiau valgai žalių produktų, gauni visko, ko reikia organizmui, sutaupai daug energijos. Kodėl sakome, kad karvės pienas ar sūris yra kalcio ir baltymų šaltinis? Iš kur karvė turi kalcio? Dėl to, kad visą dieną žolę valgo. Čia tas pats, kaip ir su badavimu: kai žmogus pradeda badauti, organizmas, pritrūkęs maistinių medžiagų, ima ląstelės paviršių, o joje kaip tik yra toksinų, kurių nemažai gauname maitindamiesi įprastai ar kavą gerdami. Dėl to sukasi galva, gali net migrena būti. Geriausia tokią dietą pradėti badavimu – 3–5 dienas. Per tą laiką organizmas apsivalo, ir lengviau pakeisti mitybos įpročius.

Visko po truputį – puiku. Yra žaliavalgystėje ir fanatizmo, ir motyvacijos, susijusios su savirealizacija, bet jeigu žmogus taip elgdamasis jaučiasi sveikesnis ir svarbiausia – laimingesnis, tai kodėl gi ne? Nereikėtų pamiršti, kad labai didelę įtaką žmogui turi tinkamas svoris, žalingų įpročių nebuvimas, fizinis aktyvumas ir gera psichinė sveikata. Subjektyvus žmogaus pojūtis – jaučiuosi geriau, gerai ar puikiai – nėra įrodymas, kad tai naudinga sveikatai. Pakankamai sunku tyrimais patvirtinti maitinimosi poveikį, reikia ilgalaikių, išsamių tyrimų.

Visuomenė | 11

Esame mušeikų tauta.

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Kodėl?

Nė vienos kitos Europos Sąjungos valstybės šeimose nėra taip smurtaujama kaip Lietuvoje. Kodėl? Kodėl smurtas mūsų visuomenėje priimamas kaip norma, o ne nusikaltimas?

Lina Balsytė l.balsyte@15min.lt „Kalbasi du draugai. – Girdėjau, vakar smarkiai sumušei savo žmoną. Kietą ranką turi. – Baik jau, prieš moterį ranka nekyla. Paėmiau lazdą.“ „Ką pasakytum moteriai su dviem mėlynėm po akimis? – Nieko, jai jau ir taip buvo du kartus pasakyta.“ Lietuvoje apstu anekdotų apie smurtą šeimose. Bet nebejuokinga tampa sužinojus, kad smurto mūsų šalyje – ne mažiau nei anekdotuose. Jo paplitimą psichoterapeutas Olegas Lapinas sieja su lietuvių patriarchališkumu. „Lietuvis gali turėti aukštąjį išsilavinimą, tačiau šventai tikėti, kad vaiką reikia auklėti diržu, – „15min“ sakė psichologas. – Prancūzas, ispanas ar amerikietis abejoja tokiu auklėjimo metodu, nes iš protėvių paveldėjo suvokimą, kad net ir mažos asmenybės turi teises ir laisves.“ Požiūrį į smurtą perėmėme iš XIX a. pabaigoje gyvenusių protėvių. „Mūsų proseneliai tikėjo, kad pamokyti – tai suteikti žmogui fizinį skausmą. Jie tikėjo, kad skausmas gydo ir padeda. Jie tikėjo, kad jei žmogus nenorės, kad jam skaudėtų, jis taip nesielgs, – aiškino O.Lapinas. – Tai buvo savotiška dresūra.“ Tačiau tai, kas tiko XIX a. pabaigai, XXI a. yra atgyvenusi pažiūra. „Dabartinis lietuvio vaikas nepradeda keistis, dabartinis vyras nenustoja sukęs į kairę, dabartinė žmona netampa šilkine todėl, kad prieš juos pakeliama ranka, – aiškino psichoterapeutas. – Tai nebeveikiantys mechanizmai, tačiau lietuviai jais vis dar naudojasi, kai iškyla klausimas, kaip reikėtų elgtis.“ Nežino alternatyvų Lietuvoje nėra liberalumo, asmens laisvės tradicijų, kurios Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose išsivysčiusiose Vakarų šalyse įsitvirtino XVI a. Šiose valstybėse individo laisvė suvokiama kaip viena kertinių vertybių, ji įtvirtinta šių šalių patarimuose, posakiuose ir anekdotuose. „Nerasite amerikietiško anekdoto, kuriame pasakojama, kaip vyras „pamoko“ žmoną. Išgirdę tokį anekdotą amerikiečiai nesupras, kas čia juokingo. Jie veikiau pasiteiraus, kodėl žmona nesikreipia į teismą, – aiškino O.Lapinas. – Lietuviai, išgirdę apie su kočėlu rankose stovinčią žmoną, juokiasi. Jie atpažįsta. Savaime suprantama: kaip ji nestovės su kočėlu, jei jis girtas sugrįžo namo? Prancūzas, ispanas tokio anekdoto

nesupras. Rusas, lietuvis, latvis, baltarusis, ukrainietis, moldavas – supras.“ Lietuviai taip įpratę smurtu spręsti problemas, kad dažnai nemato kitų sprendimo būdų. „Žmonos elgesiu nepatenkintas vyras, skųsdamasis savo draugui, sakys: „Tai ką, man ją dabar primušti?“ Jo galvoje tik dvi alternatyvos – arba žmoną mušti, arba toleruoti jos elgesį. Kiti variantai, kaip antai, pasikalbėti su žmona, tarsi neegzistuoja“, – kalbėjo psichoterapeutas.

Per mažai pastangų Didžiulis smurto mastas lietuvių šeimose nereiškia, kad mūsų kultūra kažkuo išskirtinė blogąja prasme, įsitikinusi Lygių galimybių plėtros centro vadovė Margarita Jankauskaitė. Tai veikiau rodo, kad Lietuvoje moteris vis dar nėra laikoma tokia pat visaverte visuomenės nare kaip vyras. „Jei gyvename kultūroje, kur sakoma, kad vyras kuria pasaulį, o moters priedermė – jame prisitaikyti, natūralu, kad turime tokį požiūrį į smurtą, – „15min“ sakė M.Jankauskaitė. – Lietuvoje mažai kas buvo daroma, kad šio požiūrio neliktų. Mes smurtą vis dar suvokiame kaip būdą valdyti.“ Tai gilias šaknis turintis požiūris. Antai krikščioniškoje tradicijoje mokoma, kad Ieva buvo sukurta iš Adomo šonkaulio ir kaip moteris turinti paklusti vyrui. Aristotelis rašė, kad moteris yra gamtos klaida, o vyras – gyvybės, kultūros kūrėjas.

Kad smurtas susijęs ne su kultūra, bet su įsitikinimu, jog vyras turi teisę valdyti moterį, rodo Švedijos pavyzdys. „Švedijos ambasadorė Lietuvoje sakė, kad ir jos šalyje prieš 40 metų buvo tikima: „Muša – myli“, – pasakojo M.Jankauskaitė. – Tačiau dabar švedai taip nebekalba.“ Agresyvi vyriškumo samprata Ne mažiau svarbus smurto skatinimo elementas – įtvirtinta agresyvi vyriškumo samprata. „Gali atrodyti, kad vyro paveikslas Lietuvoje romantizuotas. Tačiau išties jame – daug agresijos ir smurto, – aiškino M.Jankauskaitė. – Šalyje įtvirtintas vyro-gynėjo paveikslas. Bet nuo ko jis gina moterį?

Ar ne nuo to paties vyro? Ir apskritai, kodėl moterį kažkas turi ginti? Privalome turėti tokią saugią visuomenę, kad nesvarbu, ar šalia moters yra riteris ant žirgo, ar jo nėra, ji jaučiasi saugi.“ M.Jankauskaitės nuomone, tokia vyriškumo samprata natūralizuoja agresiją,

Smurtauja ir moterys

Arūnas Kuras, Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro vadovas, psichologas

Smurto šeimoje tradicija Lietuvoje BFL nuotr. tęsiasi nuo senovės.

Per tūkstantį ikiteisminių tyrimų 4 445 iškvietimai dėl smurto šeimoje, 1 474 pradėti ikiteisminiai tyrimai. 1 288 moterys, 188 vyrai, 143 vaikai, nukentėję nuo smurto artimoje aplinkoje.

Tai šalies policijos įstaigų turima informacija, užfiksuota nuo gruodžio vidurio, kai įsigaliojo naujasis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, iki sausio 29 d. smurtą ir moters priklausymą nuo vyro.

Tačiau vyrai nuo smurto kenčia labiau nei moterys. Jie patys yra tiek smurtautojai, tiek aukos. „Labai nenorėčiau, kad smurtavimas prieš moteris taptų mūsų nacionalinio identiteto dalimi. Tačiau jei nesiimsime rimtai spręsti šios problemos, taip ir nutiks“, – įspėjo M.Jankauskaitė.

„Šeimoje kilęs konfliktas dažniausiai būna abipusis. Jei vienas pyksta, pradeda pykti ir kitas. Tarkime, vyras nusikalto – parėjo namo girtas. Žmona pradeda ant jo šaukti ir, nežinodamas kaip ją nutildyti, trenkia savo moteriai. Tai primityvi ir dažnai pasitaikanti situacija. Kas dėl jos kaltas? Lyg ir vyras. Jis žengė pirmąjį ir trečiąjį žingsnius, kurie buvo neteisingi. T.y. sugrįžo namo girtas ir, norėdamas nutildyti rėkiančią žmoną, jai sudavė. Žmona žengė vieną neteisingą žingsnį – šaukė ant sugrįžusio girto vyro.

Mano studentė atliko tyrimus, atskleidusius, kad Vakarų šalyse vyrai ir moterys smurtauja vienodai. Be to, fizinis ir psichologinis smurtas pasiskirstę vienodai, skiriasi tik jų kokybė. Vyrų fizinis smurtas kokybiškesnis, moterų – psichologinis.

Tai reiškia, kad vyro fizinio smurto pasekmės akivaizdžios, o moterų naudojamą fizinį ar psichologinį smurtą sunku įrodyti.

Moterys taip pat yra labiau linkusios pasipasakoti apie patiriamą smurtą. Vyrai apie patirtą smurtą nedrįsta kalbėti dėl visuomenėje įsitvirtinusio požiūrio: „Ką, tu su savo boba nesusitvarkai?“

Komentaras

12 | Pasaulis

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Galingųjų klube keičiasi jėgų santykis Tomas Viluckas redakcija@15min.lt

Kai artėja pasaulio pabaiga Nors Lietuva ne JAV ir čia nėra populiarūs išlikimo po pasaulinių apokalipsių vadovėliai, ekologinės bendruomenės ar prabangių bunkerių verslas, tačiau pasaulio pabaigos 2012-aisiais psichozės atgarsiai girdisi ir mūsų viešojoje erdvėje.

Su Dievu tiesioginį „čatą“ turintis Povilas iš Merkinės tikina, kad tarp jam žinomų maisto atsargas „sūdnai dienai“ kaupiančių ir permainoms besiruošiančių žmonių yra garsių ir gerbiamų asmenybių, netgi Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų. Socialiniuose tinkluose pasirodo pranešimų, kad vienas ar kitas baimės apimtas žmogus rausia bunkerį, kuriame slėpsis lemtingą dieną. Jautresni paaugliai grimzta į apatiją – neverta stengtis, vis tiek viskas išnyks.

Tokia jau ši visuomenė, kad seniai žuvusios civilizacijos kalendorius jai atrodo daug svarbesnis nei Biblija. Šventasis Raštas byloja ne tiek apie pasaulio pabaigą, kiek apie jo perkeitimą laikų pabaigoje, „naują žemę ir naują dangų“, kuriame viešpataus ne žmogiškas, o dieviškas teisingumas. Ši samprata nekelia isterijos dėl ateities, nes vaizduoja ją tobulesnę nei dabartis, o primindama Paskutiniojo teismo perspektyvą neleidžia gyventi sudėjus rankas. Jėzus Kristus daugiasluoksniais palyginimais skelbė žinią apie kitokį pasaulį, kaip ir esančią bei būsimą tikrovę.

Krikščionybė, žvelgdama į Prisikėlusįjį, žino, kad jau įvyko lūžis žmonijos raidoje, įvyko senojo pasaulio pabaiga.

Tad krikščionybė, žvelgdama į Prisikėlusįjį, žino, kad jau įvyko lūžis žmonijos raidoje, įvyko senojo pasaulio pabaiga. Taip nebegyvenama tik ateities perspektyva, bet nurodoma į dabartinį laiką, kuriame pažadas jau tapo dabartimi Kristuje. Būtent ši dabartis ir yra viltis, kurioje glūdi žmonijos ateitis.

Bet šalyje, kurioje nėra biblinės kultūros, kurioje Biblija guli lentynose, padengta storu dulkių sluoksniu, ją išmanančiųjų balsas negirdimas. Vietoj jų visokie astrologai, tarologai, būrėjos ir kitokie šarlatanai blizgiuose žurnaluose ar televizijos pokalbių laidose postringauja apie pasaulio pabaigos galimybes.

Prieš penkerius metus įsigaliojo Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kurios skelbė, kad viešosios informacijos rengėjai „neturi sudaryti įspūdžio, kad astrologai, chiromantai, ekstrasensai, bioenergetikai gali teikti patarimus dėl ateities, sveikatos, pinigų“, tačiau neteko girdėti, jog jos būtų konkrečiai pritaikytos.

Tačiau sunku surasti laikraštį, kuriame nebūtų horoskopų. Juos galime išgirsti net nacionalinio transliuotojo eteryje. Jų skaitymas ir analizavimas tapo kone lietuvių religija. Blogiausia, kad tuo yra „užsikrėtę“ net vaikai ir paaugliai, kurie šią informaciją priima nekritiškai, o jų atmintis „užfiksuoja“ dvylika „naudingų“ žvaigždynų, bet ne plika akimi pastebimus kitus šešis tūkstančius.

Lengvatikis pilietis yra pažeidžiama grandis. Juo lengva ir paprasta manipuliuoti, įteigti, ką tik nori.

Kuo skiriasi horoskopų „prognozės“ nuo „programų“ 11-111-1111 dienų ar „norim į durnių laivą“? Įpratęs perkelti atsakomybę kitiems, vis ieškantis „gelbėtojų“, įbaugintas pasaulio pabaigomis žmogelis per rinkimus balsuos ir už tuos, kurie jam žada valgiais nukrautą skraidantį kilimą. „Jei žinočiau, kad rytoj pasaulio pabaiga, vis tiek šiandien sodinčiau medį“, – sakė M.Lutheris. Jei toks realizmas taptų norma, ši šalis žaliuotų visomis prasmėmis.

Vidurinės klasės Amerikiečių politologas Francisas Fukuyama išgarsėjo prieš du dešimtmečius, bandydamas išpranašauti, kad žlugus komunizmui atėjo istorijos pabaiga.

Neatspėjo, bet į jo žodžius daug kas įsiklausė. Dabar jis įspėja, kad Kinijos invazija į Vakarus kelia labai didelį pavojų.

Su mokslininku kalbasi žurnalo „Spiegel“ žurnalistai.

– Profesoriau, jus labiausiai išgarsino straipsnis „Istorijos pabaiga“ (1989 m.), kuriame tvirtinote, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo liberali demokratija triumfavo kaip vienintelis modelis, kuriuo gali sekti pasaulis. Dabar teigiate, kad kapitalizmo ydos bei globalizacija kelia grėsmę demokratijos modeliui. Kaip paaiškintumėte tokį posūkį?

– Kapitalizmas šiuo atveju nėra tinkamas žodis, nes kapitalizmui nėra realios alternatyvos. Tai, apie ką kalbame, yra ūkio augimas ir modernios ekonomikos visuomenių plėtra. Įvairūs veiksniai ima stabdyti jų plėtrą JAV. Dideli technologiniai pokyčiai išstūmė nekvalifikuotą darbo jėgą ir dėl to Vakarų demokratijose daugybė žmonių neteko darbo.

Mes neapgalvotai priėmėme tam tikrą globalizacijos versiją, kuri tvirtina, jog privalome kuo greičiau pereiti į poindustrinį, pogamybinį pasaulį. Būtent todėl tokios šalys kaip JAV ar Didžioji Britanija stengėsi persitvarkyti ir tapti į paslaugas orientuotomis ekonomikomis.

Taip darydami pamiršome, jog tikrasis socializmas JAV niekada neprigijo būtent dėl to, kad moderni ekonomika kūrė vidurinės klasės visuomenes. Šie žmonės dirbo tose pramonės šakose, kurių mūsų šalys atsisakė ir perkėlė į tokias vietas kaip Kinija.

Kodėl kairieji nesukyla?

– Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse pajamų netolygumas didesnis nei bet kada anksčiau. Kokį poveikį tai daro mūsų visuomenėms?

– Demokratijai tai nėra gerai. Jei pajamos pasiskirsto palyginti tolygiai ir tarp turtingųjų bei vargšų nėra pernelyg gilaus atotrūkio, vyrauja bendruomeniškumas.

Demokratijoje su silpnesne vidurine klase matome daugiau populizmo, daugiau vidinių konfliktų, nesugebama tvarkingai išspręsti paskirstymo klausimų. Šiuo metu JAV kaip tik ir regime populizmo sugrįžimą. Jis turėtų ateiti iš kairės, tačiau realiai daugiausia jo gauname iš dešinės. Arbatėlės judėjimo nariai, paklausti apie savo požiūrį į valdžią, kalba nepaprastai aistringai. Jie nekenčia valdžios. Jie jaučiasi išduoti elito.

– Vis dėlto amerikiečiai ima daug atviriau diskutuoti apie socialinės nelygybės problemą.

– Pamažu jie ima suvokti problemą.

Pastaruoju metu suaktyvėjęs visuomenės dėmesys nelygybei ir „Okupuokime Volstrytą“ judėjimas pranašauja pokyčius ta kryptimi. Problema ta, kad JAV sunku sutelkti žmones vien klasiniu pagrindu.

labai neblogai. Galima būtų tikėtis, kad tai paskatins kairiojo populizmo, kokį matėme ketvirtajame dešimtmetyje, iškilimą. Tam tikrą kairiųjų „Arbatėlę“.

F.Fukuyama:

– Ar judėjimas „Okupuokime Volstrytą“ galėtų užpildyti vakuumą kairėje?

– Aš nevertinu šio judėjimo rimtai, nes jo socialinė bazė labai siaura. Ją sudaro tie patys vaikiai, kurie protestavo prieš Pasaulio prekybos organizaciją 1999-aisiais Sietle – antikapitalistai.

Pagrindinė sociologinė Amerikos kairiųjų problema yra ta, kad visa darbininkų klasė ir vidurinio sluoksnio žemesnė grandis, kuri Europoje yra patikimi socialdemokratų rėmėjai, čia, priešingai, linkę balsuoti už respublikonus arba juos yra lengva pervilioti į respublikonų stovyklą. Kol Volstryto okupuotojams nepavyks rasti ryšio su šia demografine grupe, JAV nematysime plačią paramą turinčio kairiojo judėjimo.

Tiesą sakant, manau, kad iš amerikiečių perspektyvos labai įdomiai turėtų atrodyti vokiečių modelis, nes Vokietija vis dar yra antroji pasaulio eksportuotoja, bet, palyginti su JAV, jai pavyko daug geriau apsaugoti savo pramonę ir darbininkų klasę. Kas nors JAV turi suformuluoti strategiją, sakančią, kad mūsų tikslas nėra maksimizuoti visumines pajamas. Mūsų tikslas – apsaugoti vidurinę klasę bendradarbiaujant su pasauliu ir globalizacija, tačiau taip, kad ji tarnautų kuo daugiau žmonių. Kol kas tai nepavyko nė vienam demokratui.

„Ir aš jaučiuosi sutrikęs. Kur dingo kairiųjų sukilimas? Ši krizė prasidėjo Volstryte.“

– Ar Amerikos kairiesiems verta pasimokyti iš buvusio Vokietijos kanclerio socialdemokrato Gerhardo Schröderio „Darbotvarkės 2010“ – prieštaringai sutikto darbo ir socialinės apsaugos reformų paketo, sugriovusio klasikinį socialdemokratiškąjį modelį?

– Šią finansų krizę dažnai lygina su Didžiąja depresija. Kodėl, kaip anuomet, kairieji nesukyla prieš turtuolius?

– Ir aš jaučiuosi sutrikęs. Kur dingo kairiųjų sukilimas? Ši krizė prasidėjo Volstryte. Ji kilo iš tam tikro amerikietiško finansų liberalizacijos modelio. Ji nepaprastai skaudžiai palietė paprastus žmones, o turtingiausia visuomenės dalis – finansų sektorius – netgi pasipelnė ir dėl vyriausybės paramos krizę išgyveno

Pasaulis | 13

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Kinų pinigai nekvepia

pabaiga – Ar dar galima atitaisyti klaidas?

– Dabar per vėlu, bent jau JAV. Visas svarbiausias pramonės šakas jau atidavėme Kinijai.

– Ar finansų rinkoms turint tokią milžinišką galią politinis vadovavimas dar įmanomas?

– Politinio vadovavimo problema kyla ne tik iš rinkų spaudimo.

Demokratinį procesą užvaldo gerai organizuotos grupuotės, neatspindinčios visos visuomenės poreikių.

Tokia yra pagrindinė Graikijos problema.

Vaistininkai, gydytojai, valstybės tarnautojai ir kitos socialinės grupės susitelkė į uždaras korporacijas, kurios kontroliuoja kainas, bet vengia mokesčių. Jie užsidirba turtus, o tautai gresia nacionalinis bankrotas.

Didžiausia Azijos ekonomika Kinija šiemet gali tapti didžiausia Europos eksporto rinka, pralenkdama Jungtines Valstijas. Šie ES diplomato Markuso Edererio komentarai nuskambėjo po to, kai Kinijos premjeras Wen Jiabao nurodė, kad jo šalis svarsto galimybes padėti skolų krizės prislėgtai euro zonai, prisidėdama prie finansinio gelbėjimo fondų ir kad stabili Europa labai svarbi Pekinui.

Tampa vis svarbesnė „Esama ženklų, kad 2012 metais Kinija gali tapti didžiausia Europos eksporto rinka“, – sakė Pekine M.Edereris. Anot jo, Europos eksportas didėja sparčiau negu Europos importas iš Kinijos.

ES jau seniai yra didžiausia rinka Kinijoje pagamintoms prekėms, tačiau Pekinas vis daugiau dėmesio skiria priklausomybės nuo

– Dabar Graikijai reformuoti kviečiami niekieno neišrinkti technokratai iš šalies. Ką tai gali reikšti demokratijai?

– Jei reikėtų lažintis, sakyčiau, kad Graikija paliks euro zoną, nes visuomenė išorinę intervenciją traktuos kaip nedemokratinį politikos primetimą. Graikai tiesiog niekada nesielgs kaip vokiečiai, tiesa? „Okupuok Volstrytą“ judėjimas nesukėlė Amerikoje revoliucijos. „Reuters“ nuotr.

– Vokietijos socialdemokratai padidino darbo rinkos lankstumą ir vokiečių gerovės valstybę padarė draugiškesne kapitalistinei konkurencijai. Senoji programa – vis daugiau socialinės apsaugos – Vokietijoje nebegalioja, ir tai yra gerai. Iš dalies ES problema ta, kad panašios reformos neįvykdytos Prancūzijoje ir Italijoje.

Kinų invazija – Ar viduriniosios klasės apsauga reikštų naują protekcionizmo formą?

– Mes neturėjome leisti Kinijai deindustrializuoti didelės pasaulio dalies. Kinams pavyko atsverti vieną Vakarų valstybę kita ir iš esmės pavogti jų technologiją. Jiems pavyko, nes vakariečiai įsikalę tokią trumparegišką mintį: „Galbūt ateityje kinai mane ir padarys vargšu, bet jei aš dabar neuždirbsiu pinigų, uždirbs kažkas kitas. Todėl bendradarbiausiu su jais, net jei jie mane ir apiplėš.“ Šitokia mąstysena labai trumparegiška. Su Kinija turėjome elgtis griežčiau.

– Ar Europa, beviltiškai besistengianti gelbėti eurą, gali būti demokratiška?

– Visas Europos projektas nuo pat pradžių didžia dalimi buvo elito pastangų vaisius.

Kad įsitikintume, prisiminkime, jog kaskart, kai kurios nors šalies referendumas balsuodavo prieš tolesnių ES sutarčių pasirašymą, ES elitas pareikšdavo: „Na, tiesiog šįkart jūs suklydote. Balsuosime tol, kol atliksite tai tinkamai“. Beveik kiekviena Europos šalis dabar turi populistinę dešiniųjų partiją. Jos nusiteikusios prieš ES, prieš imigraciją ir jas visas iškėlė ta pati priežastis – nuojauta, kad Europos elitas nesprendžia paprastų žmonių problemų.

Tuo tarpu autoritarinės sistemos, atrodo, vis labiau populiarėja. Pavyzdžiui, Vokietijos verslininkai, pakeliavę po komunistinę Kiniją, susižavi jos sistema. Jie entuziastingai krykštauja, kaip greitai ten gali būti priimami svarbūs sprendimai. Tą patį girdžiu ir iš Amerikos verslininkų.

Bet manau, kad Kinija niekada nebus modelis pasauliui. Mūsų dabartinė vakarietiška sistema išties turi fundamentalių gedimų, tačiau ir Kinijos sistema neveiks. Tai labai nesąžininga ir amorali sistema.

Parengė Justinas Šuliokas

eksporto mažinimui ir vidinės paklausos didinimui, o tai gali nulemti importo didėjimą.

Kol kas Kinijos ekonomika, pernai paaugusi 9,2 proc., o 2010 metais – 10,4 proc., tebėra priklausoma nuo eksporto, todėl Pekinas su didėjančiu nerimu stebi, kaip vystosi skolų krizė Europoje, galinti paveikti Kinijos ekonomikos augimą.

Praeitą savaitę Kinijos premjeras Wen Jiabao sakė, kad šią krizę, per kurią buvo pabloginti daugelio ES šalių kreditavimo reitingai, o Graikija atsidūrė prie bankroto slenksčio, būtina „skubiai“ spręsti, taip pat paragino kitas šalis prisidėti prie šio proceso.

Po derybų su Vokietijos kanclere Angela Merkel W.Jiabao nurodė, kad jo šalis „tiria ir vertina galimybes“ labiau prisidėti sprendžiant Senojo žemyno skolų problemą. „Padėdami stabilizuoti Europos rinką iš tiesų padedame sau“, – pastebėjo jis.

Investicijos gąsdina Tiesa, W.Jiabao pridūrė, kad Azijos milžinė neturi nei galimybių, nei ketinimų „nusipirkti Europą“.

Tuo tarpu Europoje didėja susirūpinimas, kad pastaruoju metu stebimas Kinijos bendrovių ir vyriausybės palaikomų fondų investicijų pagausėjimas suteiks Pekinui per didelę įtaką braškančioms Senojo žemyno ekonomikoms.

Naujausiu žingsniu tapo Kinijos valstybinių elektros tinklų sutikimas sumokėti 387 mln. eurų (1,34 mlrd. Lt) už 25 proc. skolų prislėgtos Portugalijos nacionalinių elektros tinklų akcijų.

Europos lyderiai ragino Kiniją, sukaupusią didžiausius pasaulyje užsienio valiutos rezervus, investuoti į prasiskolinusių šalių finansinio gelbėjimo fondą. Kinija iki šiol neprisiėmė jokių konkrečių įsipareigojimų suteikti finansinę pagalbą.

Amerika jau sukruto Perrinkimo siekiantis JAV prezidentas Barackas Obama savo metinėje kalboje pasiūlė iš esmės perorientuoti šalies ekonomiką ir atgaivinti jos gamybos potencialą, kurį pasiglemžė kitos šalys, pirmiausia – Kinija.

B.Obama pareiškė, kad Jungtinės Valstijos turi galimybę atsikovoti gamybos pajėgumus varžovų, įskaitant Kiniją, ir vėl sugrąžinti gerą vardą prekės ženklui „Made in USA“.

Prezidentas siūlo naujas priemones, padėsiančias sustiprinti gamybos potencialą Jungtinėse Valstijose ir atimti paramą iš tų, kurie perkelia darbo vietas iš Amerikos į užsienį.

Tarp šių priemonių – mokesčių lengvatos daugiau investuojantiems ir kuriantiems darbo vietas šalies viduje, parama gamybos sektorių stiprinančiam švietimui ir mokslui, taip pat sustiprinta apsauga nuo subsidijuojamų importo prekių ir piratinės produkcijos.

Prezidentas pažymėjo, jog daugelis šių priemonių turi tapti atsvara Kinijos potencialui. „Dar gerokai anksčiau prieš ištinkant recesijai darbo vietos ir gamyba pradėjo palikinėti mūsų krantus, – pažymėjo jis. – Mes negalime susigrąžinti kiekvienos darbo vietos, palikusios mūsų krantus. Tačiau dabar tampa brangiau daryti verslą tokiose vietose kaip Kinija. Tuo tarpu Amerika yra produktyvesnė.“ Parengta pagal BNS inf.

Komentaras

14 | Sportas

Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Lietuviškas futbolo pasjansas Lietuvos futbolo federacijos prezidentas. Viceprezidentas. Generalinis direktorius. Trys kandidatai, kurie artimiausioje ateityje, po kovą įvyksiančių rinkimų, gali imti vadovauti federacijai – LFF. Visų jų – L.Varanavičiaus, G.Babravičiaus ir J.Kvedaro – kandidatūras iškėlė LFF subjektai.

Pirmasis įspūdis – jokios opozicijos neliko. Juolab kad ir kandidatų registravimas vyko labai tyliai.

Triuškinantis smūgis futbolo disidentams suduotas suspendavus Vilniaus apskrities futbolo federacijos ir jos lyderio R.Vaigino veiklą, todėl dabar viskas tarsi ir paprasta kaip dukart du: kovo 17-ąją, rinkimų ir 42-ojo L.Varanavičiaus gimtadienio dieną, G.Babravičius ir J.Kvedaras šventės proga savo kandidatūras atsiims, ir viskas bus po senovei.

Tik ar tikrai bus taip? Knaisiodamasis skalbinių dėžėje vardu Lietuvos futbolas, pradedi tuo abejoti.

Pirmas dalykas, badantis akis, yra L.Varanavičiaus nervingumas. „Jei opozicija – bėgiojanti žurnalistika, aš nelaikau jos opozicija“. „Nelabai suprantu, apie ką mes šnekame. Kas tai – Seimo ar Lietuvos prezidento rinkimai? Kodėl dėl šios datos turėtų būti informuojami žurnalistai, politikai, Seimo nariai?“. „Šurmulys kilo dėl to, kad informacija skleidžiama neįsigilinus į situaciją“.

Visa tai – L.Varanavičiaus teiginiai. Jei rinkimų rezultatai būtų sutartiniai, panašūs laužai dabartinio prezidento uodegigalyje liepsnoti neturėtų. Bet jie liepsnoja, o G.Babravičius tvirtina einąs valdyti futbolo sąmoningai, žinodamas, ką pasiūlyti.

Atsakymai į L.Varanavičiaus retoriką turėtų būti tokie. Pirma: bėgiojanti žurnalistika – visada opozicija. Darinys, vertas bent jau ne mažesnės pagarbos už federaciją, negalinčią apsispręsti, koks jos metų biudžetas – 7 ar 22 mln. Lt. Opozicija, kuri negali tiesiogiai pakenkti tarptautinių futbolo struktūrų finan-

Vienoje barikadų pusėje – L.Varanavičius. Kitoje – neįtikėtina, bet, atrodo, tikrai G.Babravičius.

siškai maitinamai LFF, bet pajėgi bent jau durti pirštu į aplinkybes, leidžiančias įtarti, kad L.Varanavičius tampa panašus į savo buvusį mokytoją V.Romanovą.

Antra – jei visuomenė nori žinoti, reikia jai leisti disponuoti informacija. Aišku, galima ir neleisti.

Bet tada nereikia stebėtis, kai ištikimiausia Lietuvos futbolo gerbėjų armija per šalies rinktinės rungtynes ima skanduoti: „Jei Liutauras (praleistas žodis), tai paplok“ (ir tribūna ploja). Praleistą žodį sudaro 10 raidžių, pirma – „p“, trečia – „d“, aštunta – „t“. Jei nebuvote Kaune per rungtynes su čekais ir negirdėjote, galite bandyti atspėti.

Trečia – atsitiktiniai žmonės gal ir neįsigilino, bet tie, kurie gyvena futbolu, puikiai žino, apie ką kalbama. Vienoje barikadų pusėje – L.Varanavičius. Kitoje – neįtikėtina, bet, atrodo, tikrai G.Babravičius, drąsiai teigiantis, kad „Liutauras turbūt nebebus prezidentas“. Ir, kortų žaidimų terminologija, džokeris – J.Kvedaras. Žmogus, kuris kažin ar susivilios privilegija tapti LFF prezidentu, bet panaudos visą įtaką tam, kad šias pareigas gautų jam parankesnis kandidatas.

Kita vertus, faktas yra ir tai, kad daugumos A lygos klubų vadovai dievagojasi nieko nežiną apie vidinę trintį federacijos viršūnėse. Farsas? Gal. Karas?

Atsakymas tas pats – gal. Bet karas būtų įdomiau už farsą. Bent jau turėtume viltį, kad mušdamiesi tarpusavyje futbolo valdininkai pabandys ką nors nuveikti žaidimo labui.

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Žais nemokamai

Trys kandidatai

Sunkią traumą išsigydęs Lietuvos rinktinės krepšininkas Jonas Mačiulis grįžo į aikštelę.

Puolėjas jau pirmajame mače pelnė 16 taškų ir padėjo Kauno „Baltų“ ekipai BBL Elito divizione 89:78 nugalėti Talino „Kalev“. „Tai susitarimas be jokių įsipareigojimų.

Negalėčiau to pavadinti sutartimi, nes žaisiu už dyką“, – sakė J.Mačiulis, kuris bet kada galės išvykti į kitą klubą.

Nuo 2000-ųjų Lietuvos futbolui vadovaujantis ir dar vienos kadencijos siekiantis Liutauras Varanavičius Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento rinkimuose varžysis su savo pavaldiniais – LFF generaliniu direktoriumi Juliumi Kvedaru ir LFF viceprezidentu Gintautu Babravičiumi. Prezidentą kovo 17 dieną Kaune rinks 80 LFF konferencijos delegatų.

66 krepšinio aistruoliai šturmuos Venesuelos sostinę

Žiauri vieta sirgti Asta Žukaitė

Aistruoliai žino, kaip pasieks Karakaso krepšinio areną, bet kur gyvens – dar neįsivaizduoja.

a.zukaite@15min.lt

Magiškas velnio ženklas „666“ – savotiška Lietuvos krepšinio sirgalių vado Tomo Balaišio-Sėklos vizitinė kortelė.

Su juo į olimpinę atranką Venesueloje vyks 66-ių aistruolių grupė iš Lietuvos.

Skaičiai tik sutapimas, bet šie krepšinio sirgaliai keliaus ten, kur tikimybė susidurti su mirtinu pavojumi itin didelė.

Venesueloje pergalių, kurios gali nutiesti kelią į Londono olimpines žaidynes, mūsų krepšininkams padės siekti tie, kurių ištikimybė stipresnė už baimę. Būrio Lietuvos krepšinio sirgalių neatbaidys net ir patys pavojingiausi pasaulio miestai. Vieną tokių teks aplankyti liepos pradžioje. 2012-ųjų olimpinį krepšinio atrankos turnyrą patikėta surengti už 9000 km nuo Lietuvos esančiai Venesuelos sostinei Karakasui.

T.Balaišis-Sėkla neslepia, kad niekada nesirinktų turistinio maršruto į Venesuelą. Tai viena tų valstybių, kuriose turistams patariama imtis ypatingų saugos priemonių. Arba apskritai aplenkti šį kraštą. Bet palaikyti savo krepšinio rinktinę – visai kas kita.

Skrydžiai užsakyti, viešbučiai – ne 66-ių aistruolių grupė jau užsisakė skrydžius iš Frankfurto į Karakasą. Planuojama, kad šios kelionės išlaidos turėtų siekti apie 4 tūkst. Lt vienam žmogui.

Scanpix nuotr.

„Sulaukėme pagalbos iš Karakase gyvenančių lietuvių, todėl didesnių kliūčių organizuoti kelionę nebuvo. Tokioje neprognozuojamoje šalyje kaip Venesuela be pagalbos būtų buvę gerokai sunkiau“, – tvirtino T.Balaišis-Sėkla.

Vis dėlto visų problemų Lietuvos krepšinio aistruoliams išspręsti kol kas nepavyko. Jie ramūs dėl skrydžių, tačiau viešbučių susirasti dar nepavyko. „Po burtų traukimo ceremonijos gavome žinių, kad vietiniai viešbučiai

Negali žinoti: liksi gyvas, ar ne Nerijus Žukas, verslininkas, daug metų dirbantis Venesueloje Karakasas išties labai pavojingas miestas. Pirmasis patarimas – palikti namuose puikybę ir niekada nerodyti viešai, kad esi turtingas. Kiek daug turistų ten vyko iškėlę Napoleono galvas, o grįžo susirietę į kamuoliuką. Vienas iš mano bičiulių pateko į dviejų gaujų susišaudymą ir, nors pats nenukentėjo, išvydo kraupius vaizdus. Prie mano akių vidury baltos dienos banke buvo nušauti du žmonės.

Karakase privalote būti akyli ir nė nesitikėti, kad galėsite parodyti vietiniams, iš kur kojos dygsta. Išvysti peilį ar pistoletą galima dėl pačių keisčiausių priežasčių.

Sirgaliai turi žinoti, kad vietiniai nesivelia į muštynes, o „kas yra kas“ paaiškina kur kas grėsmingesnėmis priemonėmis. Žinoma, krepšinio arenoje ir jos prieigose saugumas bus padidintas.

Patarčiau atidžiai rinktis taksi automobilius ir nesusidėti su tamsiaodžiais taksistais. Yra buvę daugybė atvejų, kai nuveža į mišką, nušauna ir atima visus pinigus. Tokia realybė.

Dar vienas patarimas – nesikeisti valiutos gatvėje ar iš tų, kurie prieis ir įkyriai siūlys gerą kursą. Tą reikėtų daryti tik specialiose valiutų keityklose. Ir, žinoma, nesinešioti didelės pinigų sumos. Apskritai pasistenkite neparodyti, ką brangaus turite ir kiek turite. Venesuelos žmonės yra labai mandagūs, kultūringi, išauklėti. Ten ypač gerbiama šeima, seni žmonės, vaikai.

ėmė kelti kainas. Neabejoju, kad tas burbulas netrukus atslūgs, nes niekas ten dešimtimis tūkstančių neplūs.

Krepšinis Pietų Amerikoje nėra labai populiarus, tad išskyrus tas rungtynes, kuriose žais Venesuela, ažiotažo tikėtis neverta. Bus pavienių žiūrov, ir tiek“, – įsitikinęs Sėkla.

Jam nepavyko sužinoti, kokie viešbučiai yra įsikūrę arčiausiai arenos. „Kiek žinau, prie arenos apskritai jokių viešbučių nėra, bet laiko susirasti, kur gyventi, dar turėsime“, – sakė daugelį metų su rinktine kartu keliaujantis ilgabarzdis aistruolis. Aistruoliai gali jaustis ramūs tik dėl bilietų į krepšinio rungtynes. Tuo pažadėjo pasirūpinti Lietuvos krepšinio federacija.

Saugumo problema perdėta?

Didžiausią nerimą Karakase lietuviai turėtų jausti dėl saugumo. Tai, žinoma, skirtingų nuomonių tema, tačiau T.Balaišis-Sėkla įdėmiai klausė patarimų ir nežada jų ignoruoti. „Mano filosofija tokia – nereikia lįsti, kur nereikia, o plyta ant galvos užkristi gali ir einant gatve. Dėl Karakaso mus perspėjo. Pistoletas į pakaušį, ir koks butas ar namas apšvarinamas. Mes jokio turto neturėsime ir stengsimės neišsiskirti – jokių žiedų ar auskarų, jokių prabangių telefonų ar kompiuterių. Po vieną, po du gatvėmis nevaikščiosime.

Esu girdėjęs, kad yra tokių vietų Karakase, kur net policija bijo važiuoti“, – mintimis dalijosi Sėkla.

Sportas | 15

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Pavėluotas medalis

Trenkė durimis

Sunkiaatletis Aurimas Didžbalis didžiausią karjeros laimėjimą – Europos čempionato bronzos medalį – laimėjo prabėgus dešimčiai mėnesių po varžybų. Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija, spėjama dėl draudžiamų preparatų vartojimo, diskvalifikavo armėną Gevoriką Poghosjaną ir atėmė iš jo 2011-ųjų Europos čempionato bronzos medalį. Jis atiteko lietuviui.

Anglijos nacionalinės futbolo rinktinės strategas Fabio Capello atsistatydino. Ne dėl prastų rezultatų, o protestuodamas prieš Anglijos futbolo asociaciją (FA), atėmusią rinktinės kapitono raištį iš Johno Terry. Realiausiu pretendentu įvardijamas nuo kalėjimo išsisukęs ir mokesčių vengimu kaltintas „Tottenham“ treneris Harry Redknappas.

Pavojaus jausmas Asta Žukaitė, žurnalistė: Venesueloje ir Karakase viešėjau prieš daugiau nei penkerius metus. Tuomet maniau, kad į šią šalį daugiau nebegrįšiu. Dėl paprastos priežasties – pasaulis didelis ir jame yra begalė vietų, kurias savo akimis norėčiau išvysti.

Karakasas – didelių kontrastų miestas. Jo priemiesčiuose karaliauja skurdas, kalnų papėdėse stūkso milijonai mažyčių betoninių lūšnelių – nuo horizonto iki horizonto besitęsiančios gyvenamųjų namų džiunglės. Kai sutemsta, šlaitai pavirsta įspūdingo grožio spindinčių žiburių panorama.

Nuo vietinės mokyklos, kurioje buvome apsistoję, stogo stebėjome turguje šurmuliuojančius žmones, prekeivius, vienoje vietoje pardavinėjančius vaisius, apatinį trikotažą ar net automobilių dalis. Į parduotuves, ar vos už keliasdešimties metrų esančią interneto kavinę vieniems eiti leista nebuvo. Tokios buvo trumpos viešnagės taisyklės ir privalėjome jų laikytis. Tiesa, net ir su palyda sutemus žingsniuoti apleistomis Venesuelos gatvėmis buvo nejauku – negalėjai suprasti, ar ant betoninės žemės susirangiusių jaunuolių žvilgsniai tebuvo tik smalsumas.

T.Balaišis-Sėkla (viduryje) su savo armija paskui rinktinę važiuos ir į Karakasą, ir į Londoną.

BFL nuotr.

Trys kelialapiai •

Atrankos turnyre liepos 2–8 dienomis Karakase dalyvaus 12 šalių rinktinės: Lietuvos, Makedonijos, Graikijos, Rusijos, Dominikos Respublikos, Puerto Riko, Venesuelos, Jordanijos, Korėjos, Angolos, Nigerijos ir Naujosios Zelandijos.

•

Lietuva pateko į vieną grupę kartu su Venesuela ir Nigerija.

•

Pirmąsias rungtynes liepos 3 d. Lietuva žais su Nigerija.

•

Ketvirtfinalyje pirmąją vietą A grupėje užėmusi komanda kovos su antrąja B grupės ekipa, o antroji A grupės ekipa varžysis su B grupės nugalėtoja.

•

A1 ir B2 poros laimėtoja pusfinalyje kausis su C1 ir D2 poroje nugalėjusia ekipa, o antrame pusfinalyje B1 ir A2 poros laimėtoja susitiks su D1 ir C2 poroje nugalėjusia komanda.

•

Ekipoms liepos 2–4 d. grupėse sužaidus po kartą su kiekviena varžove dvi stipriausios kiekvieno pogrupio komandos iškops į ketvirtfinalį, kuris po laisvos dienos vyks liepos 6 d.

•

Tiesioginius bilietus į Londono olimpines žaidynes pelnys liepos 7 d. vyksiančiuose pusfinaliuose laimėjusios ekipos. Trečiojo kelialapio savininkė paaiškės liepos 8 d., po rungtynių dėl trečiosios vietos, o finalo mačas rengiamas nebus.

•

Londono olimpinės žaidynės vyks liepos 28 – rugpjūčio 12 dienomis, vietas jose jau užsitikrino JAV, Ispanija, Prancūzija, Argentina, Brazilija ir Australija.

Pasak T.Balaišio-Sėklos, bus ir vietinių lietuvių, kurie atvyks palaikyti Lietuvos rinktinės. „Yra ten lietuvių, ne tūkstančiai, bet grupelė žmonių, kuri tikrai padės palaikyti mūsiškius“, – tikisi krepšinio aistruolių vadas.

Rizikingas avansas Ši vasara Lietuvos krepšinio gerbėjams gali būti išskirtinė tuo, kad rinktinė dalyvaus net dviejuose krepšinio turnyruose. Londono olimpinės žaidynės jau ne už kalnų, tačiau kol nesibaigs olimpinė krepšinio atranka, tol neaišku, ar mūsų krepšininkai varžysis olimpiadoje. Vis dėlto keliones planuojantys krepšinio aistruoliai laukti negali ir turi spręsti dilemą – rizikuoti leisti pinigus, ar ne. „Kas be ko, planuojame ir Londoną. Turime sulaukę puikaus pasiūlymo, kur gyventi.

Tiesa, tam reikia mokėti avansą. Apsispręsti turime iki kovo pabaigos. Manau, mes rizikuosime ir aplenksime laiką, nes visi tikime, kad Lietuvos rinktinė laimės kelialapį į Londoną. Geriau dabar sumokėti tuos kelis šimtus, nei vėliau tūkstančiais permokėti“, – planais dalijosi Sėkla.

Dėl skrydžių T.Balaišis-Sėkla nesuka galvos: jeigu lėktuvo bilietų kainos bus nežmoniškos, aistruoliai Londoną pasieks automobiliais arba autobusu. Anot Sėklos, nėra ko nerimauti ir dėl bilietų į krepšinio turnyrą: „Rinktinės vadovas Antanas Guoga pažadėjo padėti, tad neabejoju, jog padės.“ Kiek ištikimiausiems krepšinio gerbėjams teks patuštinti pinigines, jeigu teks vykti ne tik į Venesuelą, bet ir į Londoną? „Jeigu viskas susidėlios taip, kaip mes planuojame, tai tos dvi kelionės tikrai nebus brangesnės nei, tarkime, į Kiniją ar Japoniją. Bus labai įdomu nuvažiuoti į Venesuelą, nors mes visada norime, kad Lietuvos rinktinė žaistų kuo arčiau namų ir kuo daugiau sirgalių ją palaikytų“, – teigė T.Balaišis-Sėkla.

Ištaigingi viešbučiai, modernūs pastatai, tvarkinga aplinka. Lašelis prabangios vakarietiškos erdvės milijoniniame mieste. Tokį įspūdį paliko Karakaso centras. Bet net ir ten išimčių nebuvo – visur lydėjo ginkluoti policijos pareigūnai. Veikiausiai tik gyvendamas Karakase galėtum įvertinti tikrąjį saugumo pavojų. Net ir dabar, prabėgus nemažai laiko nuo tos kelionės, jaučiu savotiškus šiurpuliukus ir esu įsitikinusi, kad bent jau iki šiol buvau pavojingiausioje planetos vietoje.

Kino kodas

16 | Kultūra

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Rolandas Maskoliūnas redakcija@15min.lt

Globėjas ir demonai Siužetas ir kontekstas Sensta net geležinės ištvermės politikės. Tokios, kaip Didžiosios Britanijos premjere 11,5 metų išbuvusi Margaret Thatcher (akt. M.Streep).

Tačiau klystumėte manydami, kad ji ramiai leidžia dienas. Gyvenimas buvo toks įtemptas ir audringas, kad Margaret be paliovos prisimena esminius savo gyvenimo bei karjeros posūkius. Ir nepaliauja bendrauti su mirusiu sutuoktiniu Deniu (akt.

J.Broadbentas).

Jis, kaip koks globėjas ar geroji namų dvasia svarbiomis akimirkomis nepagaili savo žmonai juodu humoru atmieštų patarimų ar komentarų.

Be šio virtua„Geležinė ledi“ laus partnerio kietajai moteriškei („The Iron Lady“) būtų nelengva suDidžioji Britanija ir Prancūzija, sidoroti su praeities 2011 m., 105 min. demonais.

Gal ir tiesa, kad Rež. Phyllida Lloyd. padarytos klaidos Vaidina: Meryl Streep, arba abejonės dėl Jimas Broadbentas, kai kurių sprendiAlexandra Roach. mų gyvenimo pabaigoje ima graužĮvertinimas ti itin stipriai.

Išvados Tai klasikinė biografinė drama, skirta prisiminti neeilinės moters gyvenimą. Tokių daugiau ar mažiau pavykusių istorijų („Karalienė“, „Koko prieš Šanel“, „Jaunoji Viktorija“ ir t.t.) pastaraisiais metais kine netrūksta. Kūrėjams jau sunku mus kuo nors nustebinti. Nebent originaliu asmenybės parinkimu.

Filmo „Geležinė ledi“ režisierė, gan laisvai keliaudama laike, labiau akcentuoja M.Thatcher esminius karjeros posūkius, jos santykius su politikoje dominuojančiais vyrais, ryžtingus sprendimus, sulaukusius didžiulių visuomenės protestų ir partijos kolegų nepasitenkinimo. Tokius, kaip karas su Argentina dėl Folklendų salų. Arba mokesčių politika.

Yra čia ir šeimyninio gyvenimo epizodų, bet nedaug. Todėl, nepaisant kaip visada puikios M.Streep vaidybos, istorija atrodo gan deklaratyvi, pernelyg oficiali, tarsi skirta ministrės pirmininkės pasiekimų įamžinimui.

Kaip bebūtų keista, galbūt dėl to kalta pati M.Thatcher. Jos gyvenimas, sprendžiant iš biografijos ir filmo, buvo sėkmės istorija. Ji greitai ir nedvejodama (tėvo įtaka) pasirinko savo gyvenimo kelią, taip pat sėkmingai ištekėjo, susilaukė dviejų vaikų, ilgai vadovavo šaliai ir partijai, draugavo su R.Reaganu bei kitais pasaulio įtakingiausiais pasaulio politikais. Net sprogimas Braitone jos pagailėjo.

Trumpai tariant, globėjas čia nukonkuruoja demonus. O žiūrovus ar žmones apskritai labiau veikia istorijos apie negailestingai likimo talžomus herojus.

Tokius, pavyzdžiui, kaip dainininkė Edith Piaf („Edit Piaf. Mano rožinis gyvenimas“).

Vaidybą galima vertinti aukščiausiais balais, bet scenarijaus ir filmo autoriams kiek pritrūko meistriškumo.

„Išvarymas“: Mindaugas Nastaravičius m.nastaravicius@15min.lt

Nacionaliniame dramos teatre Oskaro Koršunovo pastatytam Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymui“ didžioji žiūrovų dalis ploja atsistojusi. Tiesa, yra iš išeinančių po pirmo veiksmo. Unikaliu teatro įvykiu šį spektaklį įvardija ir kritikai. Tiesa, yra ir labai tuo abejojančių.

Nusprendėme nekalbinti nei spektaklio kūrėjų, nei teatro kritikų ir beveik penkias valandas trunkantį, ženklu „N-18“ pažymėtą spektaklį pasižiūrėti kartu su trimis žiūrovais.

Virginija Pranckietytė Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje ketvirtus metus dirba lietuvių kalbos mokytoja.

Priėjus prie jos po pirmo veiksmo, jauna moteris ištarė tik tiek: „Man labai patinka.“ Vėliau, spektakliui pasibaigus, ji dar kartą pakartos tuos pačius žodžius, tačiau suskubs pridurti dar kelis, „Išvarymo“ kontekste – esminius: „Ir aš esu dirbusi Anglijoje.“ Šioje šalyje praleisti vieneri metai, autentiška emigrantės patirtis suteikė jai galimybę palyginti socialinę ir meninę tikrovę. „Ten viskas vyksta beveik taip pat, kaip ir „Išvaryme“. Kartu su Egle (aktorė Monika Vaičiulytė) man norėjosi juoktis, verkti, apkabinti ją ir guosti, kartais stipriai papurtyti ir išrėkti: „Sugrįžk“ , – tikino mokytoja. „Esi nebereikalingas“ Emigrantai sėdi „autobusiuke“ ir važiuoja į „Jungtines Karalystes“, Vandalo (aktorius Marius Repšys) žodžiais tariant, tikrinti, „ar teisingai, bliat, sujungtos“. Kodėl Virginija nepasiliko

Anglijoje? „Nes nenorėjau važiuoti tuo „autobusiuku“, kuris pajudėjo iš Lietuvos ir kurio kryptis iš esmės yra neaiški.

O patikėti, kad svetimame krašte kažką atrasiu – negalėjau, nemokėjau, nenorėjau“, – savo patirtini dalijosi pašnekovė.

Paprašyta nusakyti pagrindinę spektaklio temą, Virginija prakalbo apie žmogaus nebetikėjimą Tėvyne. „Manau, kad spektaklio kūrėjai žiūrovui norėjo atskleisti tą didžiulę gėlą dėl sulaužytų likimų. Gėlą dėl visų tų, kurie išvaryti. Dauguma išvyksta tik trumpam: padirbėsiu, užsidirbsiu, grįšiu.

O kas tada? Tada supranti – esi nebereikalingas. Ar gali būti baisiau?“ – po spektaklio paklausė žiūrovė.

Tačiau filosofė Jūratė Baranova mano, kad skaudi akistata su aplinka ir pačiu savimi žmogų lydi nuolat. „Pjesę galima matyti kaip socialinę dramą: kaip ekonominio nepritekliaus iš savo šalies išstumtų likimus svetimoje šalyje. Žvelgiant psichologiniu aspektu, tai galėtų būti spektaklis apie psichologinį neadekvatumą, infantilumą, nesugebėjimą adekvačiai suvokti savo vietos pasaulyje ir pasaulio savyje. Tačiau šiame spektaklyje yra ir gilesnis egzistencinis „užtaisas“. Tai spektaklis apie vienatvę, kaip pamatinį egzistencinį žmogaus

likimą. Kol gyveni sau įprastoje terpėje, dažniausiai esi aklas šiai likimo dimensijai. Pavyksta apgauti vienatvę, ją prijaukinti“, – dėstė Lietuvos edukologijos universiteto Filosofijos katedros profesorė.

Ji atsiremia į filosofo Martino Heideggerio mintį „žmogus miršta vienas“, kartu pripažindama, kad žmogus ir gyvena vienas, nors ir visomis išgalėmis mėgina įsitverti, gyventi su kitais. „Emigracija tik išryškina žmogaus vienišumą, nes jam reikia iš naujo pasiteisinti pasauliui, kad jis apskritai turi teisę egzistuoti, ir sulaukti šio pasaulio maloningo pritarimo. Jis turi būti įvertintas esąs „žmogumi“. Paradoksas tas, kad niekas už jį negali atsakyti į klausimą, kas gi toks jis yra. Pagrindinis spektaklio veikėjas Benas (aktorius Ainis Storpirštis) desperatiškai ieško atsakymo per visą ilgą spektaklio veiksmą, bet taip ir neranda“, – pabrėžė filosofijos profesorė. Žmogus – šuo Tarp spektaklio žiūrovų – ir istorikas Tomas Baranauskas, priminęs, kad emigracijai buvo skirtas ir pirmasis lietuviškas spektaklis – 1899 m. Palangoje parodyta Keturakio „Amerika pirtyje“.

I.Gelūno nuotr.

Virginija Pranckietytė

Tomas Baranauskas

Kultūra | 17

„Išvarymas“ yra sukurtas remiantis emigrantų – lietuvių ir kitų rytų europiečių – pasakojimais. Kritikų jis vadinamas ne tik spektakliu, bet ir ryškiu pastarojo meto teatro įvykiu.

T.Lukšio/BFL nuotr.

ilga kelionė iš savęs J.Baranova: „Galiausiai pamatai, kad tai, kas vyksta scenoje, nėra komedija ir net ne drama.

Tai mažo žmogaus tragedija.“ „Nepasakyčiau, kad „Išvarymas“ tęsia Keturakio tradiciją. Greičiau pati tema Lietuvai yra jau tradiciškai aktuali ir skaudi“, – aiškino istorikas.

Dėmesį jis atkreipia į važiuojančius „autobusiuku“ – scenoje nematome to, ką paprastai įsivaizduojame kalbėdami apie emigraciją kaip „protų nutekėjimą“, veiklių, energingų žmonių netektį. „Matome paprastus žmones, netgi nevykėlius. Paskui dar sužinome, kad vienas iš jų, Edis, buvo fizikas (aktorius Martynas Nedzinskas), bet ta aplinkybė jo likimui didesnės reikšmės neturi: savo emigracinę karjerą jis pradeda prie šiukšlių konteinerio, o visišką

Jūratė Baranova

pasitenkinimą savimi ir savo likimu pasiekia gavęs turtuolių sumedžiotų ančių surinkėjo darbą – šuns darbą, kaip tiesiai pasakoma spektaklyje. Tai, beje, – sėkmingiausiai susiklosčiusio likimo pavyzdys. Ta proga pagrindinio veikėjo užduotas klausimas „koks tavo statusas?“, ko gero, yra vienas svarbiausių klausimų, į kurį spektaklio kūrėjai nori atsakyti. Pagrindinis veikėjas turėjo kitiems nebūdingą ambiciją – pasiekti daugiau, nei įmanoma – tapti žmogumi.

Tačiau įgyti žmogaus statuso jam taip ir nepavyko“, – įspūdžiais po spektaklio dalijosi T.Baranauskas.

Kaip vieną įdomiausių idėjų įvardijęs spektaklio kūrėjų pastangą parodyti, kad „per sieną negalima įvežti vertės“, istorikas suabejojo scenoje bandoma nagrinėti žmogaus tapatybės skirtumų problematika. Benas aiškina Vandalui, kad Kristus „kapojasi“ su Čingischanu, „kapojasi mumis“. „Kam nors gali pasirodyti svarbūs pagrindinio herojaus samprotavimai apie rytų europiečiuose tūnantį Čingischaną ir vakariečius valdantį Kristų, tačiau man toks „tapatybės nagrinėjimas“ įspūdžio nedaro. Tai gan lėkštas požiūris, maždaug atspindintis blogiausius vakarų europiečių stereotipus. Tačiau jis gali visai tikti tam išsilavinimo lygiui, kuriam atstovauja pagrindinis veikėjas Benas“, – samprotavo istorikas.

Mažo žmogaus tragedija Sekdama rašytojo Fiodoro Dostojevskio įvaizdžiais, J.Baranova pastebi, kad „Išvarymas“ – apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Filosofės manymu, scenoje metamas iššūkis surambėjusiam egocentrizmui – įpročiui pasaulį matyti ir aiškinti remiantis tik savimi. „Įvyksta beveik nesusitinkančių dviejų socialinių sluoksnių prasilenkimas. Šio spektaklio veikėjų prototipai nevaikšto į teatrus, o dažnas žiūrovas, išgirdęs gyvenime besikeikiančius ir prasto skonio žargonu kalbančius pakeleivius, neretai iš tiesų nelaiko jų

„žmonėmis“. Spektaklio kūrėjai skatina peržengti šį barjerą: užjausti paprastą nevykėlį, kuris irgi kenčia ir yra gyvas žmogus. Kurį laiką žaisdami žargono korta, jie juokina žiūrovą. Bet galiausiai pamatai, kad tai, kas vyksta scenoje, nėra komedija ir net ne drama. Tai mažo žmogaus tragedija. Kai Benas, ieškodamas draugo, suranda tik skardinę su jo pelenais, laikomą „kažkur prie miltų“, jis pravirksta. Tai aukščiausias spektaklio emocinis taškas“, – akcentuoja filosofė.

Išskirdama spektaklio metu Sauliaus Prūsaičio ir jo grupės gyvai atliekamą muziką, jaunų aktorių plastiką, energiją ir meistriškumą, J.Baranova turėjo pastabų dėl spektaklio trukmės. „Antrą ir trečią dalį buvo galima trumpinti, jungti į vieną ir aiškiau užakcentuoti finalą. Jis išskysta. Šios dvi pernelyg užsitęsusios dalys nebeprilygsta pirmosios dalies energijai ir įtaigumui. Tačiau, nepaisant to, nuobodu nebuvo“, – apibendrino žiūrovė.

Vulgarumas ir keiksmažodžiai Istorikas T.Baranauskas atsisakytų vienos kitos vulgaresnės scenos ir sumažintų keiksmažodžių srautą. O keikiasi beveik visi: nuo „kurva, kaip sprandą nuspaudei“, iki „kokio, bliat, bybio?“ „Aš galiu suprasti motyvus – tarkim taip vaizduojama neiškreipta realybė.

Tačiau teatras – ne realybės šou. Šiame spektaklyje tiek sąlyginio ir simbolinio vaizdavimo, kad tas keiksmažodžių prisodrintas žargonas lieka vos ne vienintelė tiksli kopija iš tam tikrų socialinių sluoksnių gyvenimo. Tačiau simboliai ir realybės modifikavimas mene turi tokią prasmę, kad padeda kūrėjui pasakyti tai, ką jis nori. Šiuo atveju kalbinio „natūralizmo“ atsisakymas irgi būtų padėjęs išgryninti spektaklio idėją. Ji tikrai neblogai sumanyta, bet scenoje tiesiog vyksta kova tarp noro tą idėją kuo įtaigiau atskleisti ir keiksmažodžių srauto, kuris toms pastangoms trukdo“, – po „Išvarymo“ teigė istorikas.

Knyga

Audrius Ožalas a.ozalas@15min.lt

Praradimo istorijos Vokiečių kūrėjas Winfriedas George‘as Sebaldas (1944–2001) daugelio laikytas vienu iškiliausių praėjusio amžiaus rašytojų ir pretendentu į Nobelio literatūros premiją. Jo kūrinys „Išeiviai“ gavo daugybę literatūros premijų, tačiau Lietuvoje šios knygos pasirodymas nesulaukė tokio dėmesio, kokio, mano manymu, jis nusipelnė. O šios knygos gelmė ir unikalus rašymo stilius leidžia vadinti „Išeivius“ vienu iš tų amžinųjų literatūros grynuolių.

Laikas, atmintis, praradimas ir asmens tapatybės paieškos yra pagrindinės šios knygos temos. Papasakotos melancholišku, kone meditaciniu tempu.

Knygoje – keturi skyriai, keturios savo gimtąją žemę (Vokietiją ir kaimą Lietuvoje) palikusių išeivių istorijos. Taip pat – ir penktasis herojus, pats pasakotojas, kuris susitinka su šiais žmonėmis, renka prisiminimus apie juos, be to, šių emigrantų istorijoje bando atrasti ir save patį (pats W.G.Sebaldas, palikęs gimtinę, gyveno Didžiojoje Britanijoje).

Nors visų herojų (chirurgo, mokytojo, patarnautojo, dailininko) istorijos skirtingos, jas vienija viena tema – kaip gyvenamosios vietos pakeitimas, atsiskyrimas nuo šaknų paveikia žmogų. Visi herojai stengiasi kabintis į dabartį, kurti gyvenimą svetimoje šalyje, tačiau praeitis jų nepaleidžia, jie blaškosi, ieškodami savo tapatybės, dažniausiai rasdami tik liūdesį, rezignaciją ir galiausiai pasiduoda. Bandymai atsikariauti praeitį ir save tokį, koks buvai anksčiau, neišvengiamai priversti žlugti. Tai – tamsios, liūdnos istorijos apie paieškas, vienatvę ir galiausiai leidimą tiesiog nebebūti. Dvi iš šių išeivių istorijos baigiasi savižudybėmis.

Knygos stilius balansuoja ties istorinės dokumentikos ir fikcijos riba. Dažnai sunku suvokti, kur prasideda autoriaus įsivaizduojamas pasaulis, o kur remiamasi konkrečiais surinktais faktais. Ypatingą atmosferą sukuria ir knygoje esančios nespalvotos nuotraukos, kurios yra tarsi raktas į praeitį, tikroviškumo liudijimas.

Unikalus siurrealistinis autoriaus pasakojimo būdas sugeba panardinti į artimą sapnui būseną. Nors knygos pradžioje ilgi aprašymai, detalių vardijimas atrodo netgi varginantys ir užgriūnantys pernelyg dideliu svoriu, vėliau tai taip įtraukia, jog suvoki, kad net ne istorijos, ne herojų likimai šioje knygoje yra svarbiausi, o po jais besislepianti universali gelmė. Šis pasakojimas – tarsi lėtais vaizdais prisodrinti Andrėjaus Tarkovskio filmai. Tik W.G.Sebaldas tapo ne vaizdais, jo pasakojimo įtaigumas remiasi didžiule meile žodžiui ir tamsia poezija.

Manau, kad „Išeiviai“ yra iš tų knygų, kurias reikia perskaityti ne vieną kartą. Joje užkoduotos prasmės gali būti suvokiamos tik praėjus kuriam laikui, o kai kurie simboliai turi kur kas didesnę reikšmę. Nesakyčiau, kad tai – labai lengvas skaitymas. Tačiau ši knyga gilinasi į labai svarbius tapatybės praradimo klausimus. Ypač šiuo metu.

18 | Sveikata

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Vis garsiau kalbama apie jogos žalą

Sveikatos paieškos virsta skausmu Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Jogą Lietuvoje praktikuoja tūkstančiai žmonių, šventai tikėdami, kad tai – sveikatos ir ilgaamžiškumo garantas.

Tačiau vis garsiau kalbama apie jogos žalą: nuo raiščių patempimo iki insulto. Šį mėnesį JAV knygynų lentynas pasieks „The New York Times“ žurnalisto Williamo J.Broado knyga „The Science of Yoga: The Risks and the Rewards“ („Jogos mokslas: pavojai ir nauda“ – liet.). Jau dabar ji kaitina aistras ne tik užatlantėje, bet ir visame pasaulyje.

Susižeidžia kas dešimtas Knygoje kone pirmą kartą taip atvirai kalbama apie jogos žalą. W.J.Broadas pateikia konkrečių pavyzdžių, kai žmonėms, bandantiems atlikti žemyn žiūrinčio šuns pozą, plyšta Achilo sausgyslės, o darant kitus sudėtingus judesius lūžta šonkauliai.

Net jogos mokytojai knygoje prisipažįsta nebegalintys pajudinti klubų, o dėl nugaros skausmų jogos subtilybių mokantys gulomis.

Tokie pasakojimai jogą praktikuojantiems, bet su skaudžiomis pratimų pasekmėmis dar nesusidūrusiems žmonės gali skambėti neįtikinamai. Tačiau medikai patvirtina Lietuvoje turintys pakankamai daug pacientų, blogai pasijutusių būtent po jogos užsiėmimų. „Pradėkime nuo to, kad nenoriu nei teigti, nei neigti, kad joga yra gerai ar blogai.

Tačiau statistika maždaug tokia: iš šimto žmonių, kurie kreipiasi į mūsų kliniką, 10–15 pacientų apsilanko būtent po žalingo jogos pratimų – asanų – atlikimo“, – pasakojo su

jogos filosofija ir technika susipažinęs kineziterapeutas Linas Valentukevičius. Jis neslėpė, kad jo paslaugų kartais prireikia net ir patiems jogos mokytojams.

Ironiška jogų šypsena Prieš kelerius metus L.Valentukevičius lankėsi Indijoje. Per pusmetį trukusią viešnagę medikas konsultavosi su ne vienu žymiu jogos specialistu ir mokytoju, pats bandė perprasti jogos filosofiją ir asanų technikas.

Pokalbiai ne kartą virto karštomis diskusijomis. Jogai ironiškai šypsojosi, išgirdę, kad Lietuvoje yra, pavyzdžiui, vaikų joga ar joga, gydanti stuburą.

Medikai patvirtina Lietuvoje turintys pakankamai daug pacientų, blogai pasijutusių būtent po jogos užsiėmimų.

„Indijoje joga neskirstoma į rūšis. Joga – tai gyvenimo būdas. Asanos – specialios padėtys – padeda pasiekti tam tikrą būklę. Joga neatsiejama nuo taisyklingo kvėpavimo ir meditacijos“, – aiškino L.Valentukevičius.

Tuo tarpu Lietuvoje – tai tiesiog mados reikalas. Į jogos treniruotes dažnai žvelgiama kaip į eilinį sportą. Tikrų jogų, besivadovaujančių jogos filosofija, medituojančių ir kruopščiai prisižiūrinčių mitybą, vos vienas kitas. „Indijoje vyrauja nuomonė, kad šiaurietiškesniame klimate gyvenantys žmonės Kineziterapeutas L.Valentukevičius įspėja, kad netinkamai atliekami jogos pratimai gali pakenkti stuburui.

I.Gelūno nuotr.

prieš jogą privalo atlikti specialią pramankštą, apšildančią visus sąnarius. Tik po to jau galima atlikti kai kurias asanas, įtempiant raiščius, raumenis, stuburą. Be apšilimo traumos iš esmės neišvengiamos.

Tačiau jūs man pasakykite, kas tam skiria dėmesio ir laiko?“ – retoriškai klausė L.Valentukevičius.

Peržengia galimybių ribą Medikai pastebi, kad sąnarių ligos Lietuvoje vis jaunėja. Jei prieš penkerius metus dėl to į gydytojus kreipdavosi daugiausia 40–50 metų pacientai, dabar amžiaus vidurkis siekia vos 30 metų. „Tarp pacientų turiu ir jogos trenerių, instruktorių. Jie irgi skundžiasi įvairiu skausmu ir sąnarių ligomis. Jiems skauda, tačiau reikia dirbti. Laimei, pastaraisiais metais jogos praktikoje pažengta į priekį: atsirado frazė – „jei skauda, nedarykite“. Bet ne visi mokiniai klauso.

Jie stebi vieni kitus ir stengiasi pasivyti, dažniausiai viršydami savo galimybių ribas. Įsivaizduokite: jogos grupėje yra dvidešimt įvairaus amžiaus žmonių su skirtingais negalavimais. Tačiau teoriškai iš visų reikalaujama to paties rezultato – tai ir blogiausia“, – svarstė L.Valentukevičius.

Jokios kontrolės Jogos ar kitas intensyvias treniruotes lankantys žmonės į gydytojus dažniausiai kreipiasi po patirtos traumos. Medikai rekomenduoja elgtis atvirkščiai – pirmiausia apsilankyti kineziterapeutų kabinete ir išsiaiškinti savo organizmo silpnąsias ir stipriąsias puses.

Anot L.Valentukevičiaus, Amerikoje gerą sveikatos draudimą turintys gyventojai negali savarankiškai užsirašyti į kokį nors sporto klubą – pirmiausia reikia gauti draudimo kompanijos leidimą. Tam būtina apsilankyti pas specialistus, išsitirti. Tada sprendžiama, kas pacientui tinka, kas – ne. „Tai vadinama prevencija. O Lietuvoje kiekvienas sporto klubų ar jogos centrų lankytojas yra atsakingas pats už save. Jogos niekas nereglamentuoja, nėra licencijos šiai veiklai – nėra ir kontrolės. Kiek girdėjau iš pacientų, didžioji dalis jogos mokinių statomi ant galvos. Tokiu būdu neretai traumuojamas kaklas: pasitaiko kaklo lūžių, daugybinių raiščių patempimų, kartais stuburo facetinių sąnarių lūžių atvejų. Tuo tarpu žmonės, kurie medituoja ir nedaro specifinių jogos asanų, dažniausiai nesiskundžia judesio sutrikimais ar skausmu“, – pastebėjo L.Valentukevičius.

IŠMOKAU GERTI SAIKINGAI per šventes, nes daugiau nesinori. Turiu laimingą šeimą, susiŽmogus jau toks – tikisi stebuklo. Vieniems tai sveikata, gerai apmokamas darbas, harmoningi tvarkė darbo reikalai, neturiu problemų kelyje...“.

Tokių istorijų yra ne viena. Jos rodo problemos mąstą ir santykiai. O kiti laukia savo valios stebuklo: „O, kad nepalūžčiau...“ Kad išgerta taurelė nesuvi- puikų gydymo rezultatą. liotų kitai, trečiai, ketvirtai... Kad tik nenusilptų Metas veikti! dvasia, o „alkoholio maratonas“ neužsitęstų“.

Deja, daugelis įpratusių vartoti alkoholį žino, kaip sunku nebegerti paragavus taurelę. Dažniausiai valios stebuklas neįvyksta, geriama iki „pergalingo galo“, ir...

Kaip laiku sustoti ir kontroliuoti alkoholio potraukį?

Jei rytą plyšta galva, sunku prisiminti, kaip „gera“ buvo vakar, bendradarbiai „patraukia per dantį“ ar pašlijo santykiai su artimaisiais, jeigu kankina fizinis, moralinis diskomfortas, tai - ženklas, kad laiku nesustojote ir alkoholio padauginote. Jei taip atsitiko ne pirmą kartą ir vėl kivirčijotės su mylimais žmonėmis, kad laiku nesustojote, jei kaskart sau prisiekdavote, kad tai daugiau nepasikartos, bet...Tuomet laikas imtis priemonių. Išeitis yra. Tai efektyviausia potraukį alkoholiui slopinanti metodika, 25 kadras – videoterapija.

Pasak specialistų, ši metodika daug pranašesnė už kitas, nes nepagrįsta baimės principu, neturi žalojančio poveikio fizinei ir psichologinei sveikatai. Jos taikymui nėra kontraindikacijų, o svarbiausią – poveikis ilgalaikis. Žmogus, praėjęs šį gydymo kursą, atsisako vartoti alkoholį arba išmoksta gerti saikingai.

Ta nuostata išlieka daugeliui metų. Štai mano artimo draugo V.P. istorija: „... Esu verslininkas, dažnai tenka susitikti su verslo partneriais, spręsti derybų klausimus. Tai neįmanoma be taurelės. Tačiau viena taurelė po kitos įtraukė į ilgalaikių išgertuvių liūną. Žemė slydo iš po kojų: nesėkmės darbe, pašlijo santykiai su kolegomis, griuvo šeima, vairuodamas neblaivus padariau avariją. Šie skausmingi įvykiai leido suprasti, kad mano santykis su alkoholiu nėra sveikas. Kreipiausi pagalbos į „Miramedą“. Profesionalų komanda padėjo – atlikau psichoterapijos ir videoterapijos kursą. Ir štai jau penkerius metus alkoholį vartoju saikingai – ne daugiau dviejų taurelių

www.mirameda.lt

Jei jaučiate ar įtariate, kad turite panašią problemą, spręskite ją šiandien. Atsisakykite žalingo potraukio vartoti alkoholį arba išmokite vartoti jį saikingai. Tai įveikęs, pradžiuginsite ir save, atstatydamas fizinę bei psichinę savo sveikatą, ir dovanosite laimę artimiesiems, išsaugosite harmoningus santykius, išvengsite problemų darbe bei keliuose.

Neatidėliokite problemos sprendimo. Juk norite sutikti didžiausias metų šventes laimingų artimujų apsuptyje ir įveikęs problemą!

Skirmantas Gaulė

IKI VASARIO 29 D. VIDEOTERAPIJOS SEANSAI 3 UŽ 2 KAINĄ!

Vilniuje, Savanorių pr. 11A. Tel. (5) 212 55 66 arba (8 676) 0 77 74.

Siekdami Jums individualiai tinkamiausio gydymo efekto, mūsų psichologai ir specialistai atliks: • kognityvinį psichologinių procesų, emocijų ir elgesio įvertinimą, • psichofiziologinių sąsajų tyrimą, demografinius sveikatos tyrimus; • pritaikys klinikinį interviu (apklausą), objektyvius ir projekcinius metodus asmens • patyrimui įvertinti, taikys kitus mokslinių tyrimų metodus; • pritaikys konkrečiai Jums tinkamus būdus stresui valdyti, relaksacijos terapiją; • suteiks žinių apie normalaus ir patofiziologinio psichikos procesų vyksmą; • taikys įvairius psichologinius priklausomybių ir ligų įveikimo būdus ir kt.

Kaune, Vytauto pr. 23.

Tel. (8 37) 333 557 arba 8 606 91120.

Klaipėdoje, Minijos g. 2, I korp.

Tel. (8 46) 315 111 arba (8 606) 91183.

Vilnius | 19

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Stadionus stato liežuviu Jau šiemet apie naują stadioną svajojusi „Senvagės“ gimnazija gavo ne finansavimą, o tik valdininkų pažadus.

V.Sirokomlės mokyklos stadioną renovuos privatus klubas.

J.Kalinsko nuotr.

Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt

Mažiausiai 5000 vaikų Vilniuje trokšta žaisti futbolą, bet neturi kur, nes sostinės valdžia biudžete pritrūko pinigų mokyklų stadionams renovuoti. Šiemet ketinama tik užbaigti pradėtus darbus Viršuliškių ir Fabijoniškių mokyklų stadionuose.

Naujiems projektams kol kas nesuplanuotas nė litas, tačiau jei pinigų iš nežinia kur atsirastų – pirmasis eilėje stovi bendro „Senvagės“ gimnazijos ir Vilniaus licėjaus stadiono projektas. Jam jau šiemet tikėtasi miesto biudžete surasti milijoną

Futbolo stadionai – nauja mada Savivaldybės vadovai pastaruoju metu, it susitarę, drąsiai žada statyti naujus stadionus. Darbo partijos atstovas, sostinės vicemeras Jonas Pinskus pareiškė, kad naujas futbolo stadionas galėtų atsirasti virš sostinės geležinkelio stoties, kurią savivaldybė drauge su „Lietuvos geležinkeliais“ planuoja uždengti didžiule perdanga.

Administracijos direktoriaus pavaduotojas, taip pat Darbo partijos narys R.Vaiginas prižadėjo dar daugiau. Anot jo, savivaldybė gal jau kitąmet du futbolo aikštynus įrengs parkelyje šalia Nacionalinio stadiono „griaučių“. Vieno jų kaina gali siekti 1,5– 2,5 mln. Lt. Be to, vakar R.Vaigino vadovaujama visuomeninė Vilniaus apskrities futbolo federacija (VAFF), kurios veiklą suspendavo Lietuvos futbolo federacija, pranešė, kad su sostinės savivaldybe ruošia grandiozinį projektą „Žaisk futbolą šalia namų“. Esą per kelerius metus ketinama dešimtyje Vilniaus seniūnijų sutvarkyti mokyklų futbolo aikšteles. Tiesa, jokio konkretaus pasiūlymo kol kas VAFF nepateikia. Kalbama tik apie aikštę prie Fabijoniškių mokyklos, kurią ketinama užbaigti dar šiemet. Tačiau šis projektas vykdomas Vilniaus savivaldybės lėšomis.

litų. Tačiau drąsi vizija taip ir liko vizija – miesto valdininkai nusprendė, kad kiaurame sostinės biudžete pinigų tam nėra.

Dovanos dirbtinę dangą Sportą savivaldybėje kuruojantis Vilniaus vicemeras Jaroslavas Kaminskis norėtų, kad prie „Senvagės“ gimnazijos stadiono atnaujinimo, be savivaldybės, prisidėtų ir dar kas nors. „Tik šios savaitės pradžioje gavau Lietuvos futbolo federacijos (LFF) raštą su prašymu pastatyti stadioną. Jie net neužsimena apie galimybę prisidėti prie šių statybų, tik ragina savivaldybę pasirūpinti jaunimo užimtumu ir pastatyti stadioną prie „Senvagės“ mokyklos“, – teigė vicemeras.

LFF šios savaitės pradžioje Vilniaus savivaldybei atsiuntė federacijos prezidento Liutauro Varanavičiaus pasirašytą raštą, kuriuo LFF „rekomenduoja ir prašo skirti lėšų „Senvagės“ gimnazijos lauko stadiono renovacijai“. Taip pat pažymima, kad ši gimnazija glaudžiai bendradarbiauja su vaikų futbolo akademija „Žalgirietis“, kurioje treniruojasi apie 300 vaikų. „2013 metais „Senvagės“ gimnazijoje planuojamas sportinių klasių kūrimas. Norint įgyvendinti numatytus tikslus, būtina turėti sporto objektus, kuriuose būtų galima treniruotis ir ruošti aukšto meistriškumo žaidėjus bei suteikti galimybę visiems norintiems žaisti futbolą“, – rašoma LFF rekomendacijoje Vilniaus merui.

Sporto reikalus Vilniaus savivaldybėje prižiūrintis savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas „15min“ sakė, kad LFF yra pažadėjusi padovanoti dirbtinę futbolo aikštės dangą vienam stadionui, kai bus įrengtas jo pagrindas. Tiesa, už jos klojimą teks sumokėti savivaldybei, taip pat reikalaujama, kad aikštė būtų ne mažesnė nei 105 metrų ilgio ir 68 metrų pločio.

Pažadas „Senvagės“ gimnazijai Šių metų sostinės biudžete 2,8 mln. Lt skiriama „Tauro“ sporto mokyklos priestatui, kuriame įsikurs antroji salė, apie 1 mln. Lt – Fabijoniškių mokyklos stadionui. Pernai šiam stadionui jau skirta apie 0,5 mln. Lt. Taip pat turėtų būti baigti darbai Viršuliškių mokyklos stadione. Šis projektas įgyvendinamas Švietimo ir mokslo ministerijos (skyrė 900 tūkst. Lt) bei savivaldybės (apie 300 tūkst. Lt) lėšomis.

Tačiau R.Vaiginas, ne kartą žadėjęs, kad šiemet bus finansuojamas ir „Senvagės“

nesutvarkysime ir pinigų liks. Bet pirmiausia turime atlikti „namų darbus“ – sutvarkyti dokumentaciją, gauti statybų leidimus, parengti projektą, kad galėtume tą stadioną įrenginėti. Kai tai padarysime, tada ieškosime finansavimo variantų“, – teigė R.Vaiginas.

Ritas Vaiginas: „Senvagės“ gimnazijos stadionui, viliuosi, dar šiemet surasime pinigų.“ gimnazijos stadiono projektas, nepraranda vilties rasti pinigų.

Tam esą pirmiausia reikia atlikti „namų darbus“ – baigti tvarkyti sklypo, kuriame yra stadionas, dokumentaciją. Tai padaryti Miesto plėtros departamentas ir kitos institucijos buvo įpareigotos pernai metų lapkričio viduryje. Anot R.Vaigino, dokumentus reikėtų baigti tvarkyti per žiemą, o pavasarį bus galima pradėti stadiono renovaciją. „Senvagės“ gimnazijos stadionui, viliuosi, dar šiemet surasime pinigų. Biudžete numatytos investicinės lėšos, tad gali būti, kad kažko kituose objektuose

Išnuomos privačiai įmonei Dar vieną mokyklos stadioną sutvarkyti savivaldybei pažadėjo privati bendrovė.

Vilniaus savivaldybės taryba žengė pirmą žingsnį, ketindama leisti privačiai bendrovei išsinuomoti Linkmenų gatvėje esantį V.Sirokomlės vidurinės mokyklos stadioną.

Anot R.Vaigino, futbolo klubas „Tukanas“ ketina investuoti apie 2–3 mln. Lt. „Mūsų matymu, tai geriausias ir optimaliausias variantas – savivaldybei nereikia investuoti savo lėšų, kurių mes neturime.

O privatūs investuotojai sutvarko stadioną, kuriuo mokykla naudosis, tarkime, nuo 8 iki 15 val., o vėliau stadionas bus naudojamas komerciniams tikslams“, – partnerystės principus aiškino administracijos direktoriaus pavaduotojas.

Stadionas bus išnuomotas, kai šiam projektui pritars miesto taryba. Stadioną Linkmenų gatvėje pradėti tvarkyti tikimasi jau pavasarį, kol kas koreguojama sutartis.

R.Vaigino teigimu, yra dar keletas potencialių investuotojų, kurie tokiu pačiu būdu norėtų išsinuomoti ir sutvarkyti kurios nors kitos mokyklos stadioną. Verslininkams siūloma išsirinkti mokyklą ir pirmiausia sutarti su jos vadovybe.

20 | Vilnius

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Vieša paslaptis: taksi šešėlyje Liepa Želnienė l.zelniene@15min.lt

Iki šios savaitės taksi įmonių šturmo Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) tylėjo net aštuonerius metus. Matyt, nuoširdžiai tikėjosi, kad taksi vežėjai geranoriškai pasiduos įkalbinėjimams mokėti visus mokesčius valstybei.

Tačiau VMI viltys taikiai išvesti taksi verslą iš šešėlio nepasiteisino – pasitelkus policiją ir prokurorus teko šturmuoti beveik pusę Vilniuje įsikūrusių taksi įmonių.

Aštuonerių metų senumo istorija VMI taksi verslu domėjosi nuo senų laikų.

Sostinės taksi vežėjų asociacijos „Sosveta“ vadovas Romualdas Bieliauskas atsimena, kad pirmą kartą mokesčių inspektoriai taksi įmonių vadovus laikytis įstatymų paragino dar prieš aštuonerius metus. „Tada VMI išsikvietė mus, taksi įmonių vadovus, ir pasakė: įdarbinkite vairuotojus visu etatu, mokėkite mokesčius ir viskas bus gerai. Bet po to situacija pasikeitė, atsirado įmonės, kurios neįdarbino vairuotojų. Tos normalios, mokesčius mokėjusios įmonės

Taksistai trečiadienį surengė protesto akciją. Tiesa, ji nebuvo tokia gausi, kaip tikėtasi.

T.Lukšio/BFL nuotr.

bankrutavo arba turėjo prisitaikyti prie tam tikrų sąlygų“, – prisiminė R.Bieliauskas.

Tada dauguma Vilniaus įmonių įvedė „planų“ sistemą – nustatė, kad kiekvienas vairuotojas į įmonės sąskaitą per dieną įneštų tam tikrą sumą pinigų. Ši suma skirtingose įmonėse labai skyrėsi. Vienos jų šiuos planus nustatė juokingai mažus. Todėl vairuotojai oficialiai būdavo įdarbinami 0,2–0,5 etato ir per

Giria VMI Gintas Umbrasas, UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ vadovas: „Visuomenė norėtų, kad visi veiksmai būtų daromi staigiau, greičiau, bet dabartinę VMI masinę akciją reikėtų sveikinti. Nors ji iš vienos pusės yra pakankamai propagandinė – demonstruojama, kad mūsų struktūros turi dantis, bet tikriausiai duos ir rezultatų, jei teismams pakaks duomenų įrodyti kaltes.

Jei VMI ir kitos struktūros taip ryžtingai veiks ir ateityje, tai, matyt, tos mintys apie milijardą, ištrauktą iš šešėlinės ekonomikos, po truputį gali tapti realybe. VMI profesionalumą rodo ir tai, kad dabar VMI gerai pasirengia operacijoms. Nebėra taip, kad sudorojama viena pavyzdinė įmonė ir parodoma kaip grasinimas kitoms. Dabar iškart imamasi masinių akcijų, todėl išvengiama tokių atvejų, kai konkurentai skambučiu į VMI gali susidoroti su pusiau sąžiningais konkurentais.

Tokią paslaugų sferą, kaip taksi, kur yra daug grynųjų pinigų, nėra kasos aparatų, sureguliuoti yra sunku.

Aš nenustebčiau, kad net įvedus kasos aparatus automobiliuose, ne kas antras ir ne kas trečias, o gal tik vienas iš penkių ar dešimties keleivių tuos kvitus paimtų. Tai yra mūsų bėda – jei įmanoma, esame linkę mokesčių valstybei nemokėti, o paskui sąžiningai iš tos pačios valstybės reikalauti pensijų ir socialinių garantijų.“

mėnesį oficialiai uždirbdavo vos 200–400 Lt. Tuo tarpu kitos, įdarbinančios taksi vairuotojus visu etatu, per dieną, „planinių“ lėšų prašė įnešti 150–200 Lt. „Seniai sakiau, kad norint, jog taksistas būtų įdarbintas visu etatu ir gautų normalų atlyginimą, turi būti surenkama tam tikra suma pinigų. Taksistas turi atnešti įmonei maždaug nuo 3000 iki 4000 Lt pajamų per mėnesį, tačiau su tokiais paslaugų tarifais ir su dabartine degalų kaina, tai yra beveik nerealu“, – tikino R.Bieliauskas.

Krėtė nuolat Taksi vežėjų asociacijos vadovas tikino, kad neskaidri taksi įmonių veikla niekam nebuvo naujiena, todėl nenuostabu, kad išaušo diena, kai taksi verslas pradėtas purtyti su trenksmu. „O kam čia naujiena? Manau, kad nuo taksisto iki Vyriausybės – čia niekam nebuvo naujiena. Jei tai būtų buvusi naujiena, nebūtų atsitikę to, kas atsitiko“, – įsitikinęs R.Bieliauskas.

Kad taksi įmones nuolat lankė įvairūs inspektoriai, patvirtino ir įtarimų neskaidria veikla bei mokesčių slėpimu šią savaitę sulaukęs „Standart taksi“ (buvusi „Martono taksi“) vadovas Ričardas Kriukovas. „Nebuvo tokių metų, kad kažkas kažkur netikrintų. Kuri nors valstybės institucija tuo nuolat užsiimdavo: tai Darbo inspekcija, tai VMI, tai ekonominė policija. Tačiau niekada nebuvo tokių patikrų kaip šįkart – gyvenamosiose vietose iki šiol nebūdavo kratų, tik įmonėse“, – „15min“ tvirtino R.Kriukovas.

R.Bieliauskas: „O kam čia naujiena?

Manau, kad nuo taksisto iki Vyriausybės – čia niekam nebuvo naujiena.“ VMI nori likti draugiška Nuolat stebėjusi taksi verslą tikina ir VMI. Inspekcijos viršininko pavaduotojo Artūro Klerausko teigimu, iki kratų ir suėmimų atvedusio projekto „Keleivių vežimas ir taksi“ imtasi, kai kelerius metus iš eilės įmonėse vis pasikartodavo tie patys pažeidimai. Vien po 2008–2011 m. atliktų patikrinimų VMI Vilniaus taksi įmones įpareigojo sumokėti beveik milijoną litų nuslėptų mokesčių.

A.Klerauskas tikino, kad VMI taksi vežėjus paskutinį kartą gražiuoju mokėti mokesčius prašė dar pernai.

Tačiau dabar iškrėtusi taksi įmonių biurus, jų vadovų namus bei automobilius, VMI toliau tikina, kad nekeičia savo darbo specifikos – pirmenybę teikia geranoriškiems pokalbiams su verslininkais, o baus tik tuos, kurie piktybiškai ignoruoja patarimus. „Tik tuomet, jei verslas neklauso VMI patarimų, raginimų, pastabų, o kartais ir pagrūmojimo, imamasi griežčiausių kontrolės priemonių, pasitelkiant teisėsaugos institucijas“, – tikino A.Klerauskas.

26 | Renginiai

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Dviejų diktatorių susitikimas Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt

Valstybinis jaunimo teatras penktadienį, vasario 10 d., ir šeštadienį, vasario 11 d., 18 val., žiūrovus kviečia į spektaklio „Širdis Vilniuje“ premjerą pagal rašytojo bei filosofo Arvydo Juozaičio pjesę.

Judita Leitaitė

Vasario 12 d.

Vasario 10 d., penktadienis

17 val. – Rašytojų klubas Poeto, literatūros kritiko, publicisto Valdemaro Kukulo poezijos knygų „Saulėlydis mano giesmė“ ir „Antausis sienai“ pristatymas. Įėjimas nemokamas.

19 val. – klubas „New York“ Monospektaklis „Vietų nėra“.

Bilietai – 38 Lt. Startuoja naujų vakarėlių ciklas „Plan B“, kurio pirmuoju svečiu taps hip hopo ir modernaus svingo vėliavnešys DJ Kormac kartu su „Kormac’s Big Band“.

Bilietai – nuo 28 Lt.

Režisierius Jonas Vaitkus įsitikinęs, kad spektaklis privers žiūrovus prisiminti istoriją ir pamąstyti, kas slypi už heroizmo.

Tačiau šio spektaklio Lenkijoje rodyti jis nedrįstų.

Pjesės centre – dvi istorinės asmenybės, Lietuvai skaudžiai pažįstami diktatoriai Juzefas Pilsudskis ir Feliksas Dzeržinskis.

Nors realybėje jie nebuvo susitikę, tačiau A.Juozaičio kūrinyje, Vilniuje laidojant J.Pilsudskio širdį, šie revoliucionieriai mistiškai susitinka. „Idėja parašyti pjesę man gimė lankantis Varšuvoje, kai pamačiau J.Pilsudskio adoraciją, kuri jam dabar Lenkijoje suteikiama be jokių kritikos galimybių. Jis praktiškai kanonizuotas į politikos šventuosius, o mums jis yra lyg šašas ant Lietuvos kūno. Mūsų šalyje jo paminklo būti negali, o Lenkijoje jie visur, – apie idėjos pradžią pasakojo pjesės autorius. – F.Dzeržinskis nemažiau mums svetimas nei J.Pilsudskis – jie abu buvo diktatoriai, kuriems, vedamiems didžiosios idėjos, nerūpėjo tūkstančių žmonių gyvybės. Aptikau, kad jie abu 1900 m. sėdėjo Varšuvos citadelėje, todėl jų susitikimas teoriškai galėjo įvykti.“ A.Juozaitis savo pjesę pasiūlė režisieriui J.Vaitkui, kurį šis istorinės tematikos kūrinys sudomino. „Man įdomu tai, kad pjesėje aprašomi istoriniai personažai, kurie realiai nebuvo susidūrę, bet turi didelę istorinę, socialinę, politinę, moralinę reikšmę kiekvienai tautai. Spektaklis suteikia galimybę permąstyti, kas yra didvyris, diktatūra, kas slypi už heroizmo, – tada pamatai, kad dieviškos išminties kuo toliau, tuo mažiau pas mus yra, – apgailestavo J.Vaitkus. – Į Lenkiją su šiuo spektakliu nevažiuočiau – norint jį priimti, reikia tolerancijos. Svarbu užkabinti tą geluonį Lietuvoje, kad mūsų žiūrovai pasidomėtų netolima istorija, kuri primiršta, užglaistyta, bet vis dar – šalia.“ Spektaklį „Širdis Vilniuje“ kartu su J.Vaitkumi režisavo jo mokinys, režisierius Albertas Vidžiūnas. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Gediminas Storpirštis ir Aleksas Kazanavičius, taip pat vaidina Nerijus Gadliauskas, Vytautas Taukinaitis ir kt.

Vasario 16 d.

Vasario 12 d., sekmadienis

12 val. – Nacionalinė filharmonija Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir dirigento Modesto Pitrėno programa „Svečiuose – animacinių filmų herojai“ sulaukė tęsinio – naujos virtinės animacinių filmų, kuriuos palydės E.Elgaro, P.Dukas ir P.Čaikovskio muzika.

Bilietai – 10, 15, 20 Lt. 13 val. – klubas „New York“

22 val. – Menų fabrikas „Loftas“

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje sukūrė G.Storpirštis ir A.Kazanavičius. Teatro nuotr.

Dainius Kazlauskas

Vasario 11 d., šeštadienis

13 val. – Vilniaus arkikatedra bazilika Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į teminę ekskursiją „Širdies motyvas“ Vilniaus katedros požemiuose ir Bažnytinio paveldo muziejuje.

Bilietai – 7, 15 Lt.

18 val. – Šv. Jonų bažnyčia Jubiliejinis koncertas, skirtas vargonų klasės atkūrimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 50-mečiui.

Bilietai – 10, 15 Lt. 19 val. – Nacionalinė filharmonija Kamerinės muzikos koncertas.

Koncertuos ansamblis „Musica humana“ ir valstybinis choras „Vilnius“.

Bilietai – 20, 30, 40 Lt.

Teatralizuota šventė tėvams ir vaikams „Mes – pasaulis“.

Bilietai – 10 Lt.

14 val. –

Vilniaus arkikatedra bazilika Sakralinės muzikos valanda. Įėjimas nemokamas.

„Lemon Joy“

Vasario 14 d.

21 val. – klubas „Tamsta“ Koncertuos grupė „Lemon Joy“ ir jos lyderis Igoris Kofas.

Bilietai – 25 Lt. 21 val. – klubas „New York“ Muzikinė-lyrinė komedija „Meilė be akcento“.

Bilietai – 33–48 Lt. 21 val. – „Nesė“ pramogų bankas Šv. Valentino dieną kviečia švęsti grupė „Biplan“. Nuolatiniai įvairių festivalių dalyviai, taip pat daugelio lietuviškų apdovanojimų nugalėtojai grįžta su nauju singlu – „Plius/Minus (Viskas bus gerai)“.

Bilietai – 23–53 Lt. Vasario 16 d., ketvirtadienis

18.45 val. – Nacionalinė filharmonija

Koncertas „Meilės svajos“. Atlikėjai: Judita Leitaitė (mecosopranas), Robertas Beinaris (obojus), Birutė Asevičiūtė (fortepijonas).

Bilietai – 25 Lt.

Iškilmingas koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai. Jį tiesiogiai transliuos Lietuvos radijas ir televizija.

Bilietai – 10, 20, 30, 40 Lt.

16 val. – Taikomosios dailės muziejus Ansamblio „Vilniaus arsenalas“ koncertas „Tegyvuoja meilė“. Kartu koncertuos dainininkai Joana Gedmintaitė (sopranas) ir Ignas Misiūra (baritonas).

Bilietai – nuo 33 Lt.

Vasario 14 d., antradienis

18 val. – Vilniaus kamerinis teatras Gyvo garso miuziklas „Kuprelis“ pagal Igno Šeiniaus romaną. Režisierius Raimundas Banionis. Vaidina: Vaidas Baumila, Ingrida Žiliūtė ir kt.

Bilietai – 38–65 Lt. Koncertas „Muzikinis žiemos meilės sodas“. Meilės dienos renginys alsuos prancūziška dvasia – skambės romantiški šansonai, muzika iš kino filmų, Paryžiaus tango. Įėjimas nemokamas.

Vasario 10 d.

Vasario 16 d.

15 val. – Užutrakio dvaro sodyba

19 val. – Vilniaus Rotušė

„Plan B“

„Atalyja“

19 val. – Menų fabrikas „Loftas“ Režisierės Giedrės Žickytės filmas „Kaip Mes Žaidėme Revoliuciją“ ir specialus vasario 16-osios „Roko maršo“ koncertas.

Bilietai – 28–33 Lt.

19 val. – „Siemens“ arena Dainiaus Kazlausko režisuoto spektaklio „Karo dievas“, kuriame vaidmenis kuria aktoriai Giedrius Savickas, Darius Gumauskas, Aurelija Tamulytė, Viktorija Kuodytė, premjera. Spektaklis pastatytas pagal prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę „Le Dieu du Carnage“ (liet. „Skerdynių dievas“).

Bilietai – 43–53 Lt.

20 val. – klubas „New York“ Proginis koncertas „Auszra 16“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 94-osioms metinėms. Koncertuos folkloro ir roko muzikos kolektyvai „Skylė“, „Atalyja“, „Gyvata“ ir „Ugniavijas“.

Bilietai – 10 Lt.

Virtuvė | 27

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Pietų Europos skonis Tikriausiai ne kartą girdėjote raginant: jei norite būti sveiki, rinkitės Viduržemio jūros virtuvę, kurioje karaliauja saulėje prinokusios daržovės, sodraus skonio sūriai, daugybė aliejaus rūšių ir kvapūs prieskoniai.

Viduržemio jūros virtuve dažniausiai vadinama kulinarinė tradicija, paplitusi Pietų Europos šalyse: Ispanijoje, Italijoje, Albanijoje, Kroatijoje, Graikijoje, Kipre, Maltoje, dalyje Portugalijos, Pietų Prancūzijoje. Neretai šiai kulinarinei tradicijai priskiriamos ir kai kurios Azijos bei Afrikos šalys. Taigi skirtingai nuo kitų virtuvių, Viduržemio jūros virtuvė nėra kurios nors vienos etninės grupės ar kultūros produktas. Šį kartą apžvelgsime europinę šios virtuvės dalį. Teigiama, kad ji kilusi iš antikos virtuvės, kurios tradicijos susiformavo senovės Graikijoje ir Romoje. Jau tada patiekalai gaminti iš daugybės mums puikiai žinomų daržovių ir sūrių, atsirado vyno kultūra, buvo kepama kvietinė duona, be kurios italų ir prancūzų virtuvės šiandien neįsivaizduojamos.

Alyvuogių aliejus Viduržemio jūros virtuvė būtent dėl alyvuogių aliejaus kadaise tapo sveiko ir visaverčio maisto sinonimu. Alyvuogėse gausu įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, vitaminų E, A, D, taip pat cholesterolio kiekį kraujyje reguliuojančių mononesočiųjų riebalų rūgščių ir polifenolių, kurie yra labai stiprūs antioksidantai. Tiesa, dėl savo gana intensyvaus specifinio kvapo alyvuogių aliejus dažniausiai naudojamas nedideliais kiekiais salotoms ar kitiems patiekalams gardinti, bet ne virti ar kepti. Alyvuogių aliejus, pagamintas skirtinguose regionuose, skiriasi savo skoninėmis savybėmis. Pavyzdžiui, ispaniškas alyvuogių aliejus yra vaisių ir migdolų skonio, itališkas – sodriai žalias ir gana aitrus, o graikiškas – žalsvas, stiprus ir kvapus.

Patarimas: natūralų alyvuogių aliejų lengva atpažinti. Tereikia pastatyti indą kelioms valandoms į šaldytuvą. Gerą

produktą išduos susidariusios baltos, į dribsnius panašios nuosėdos, kurios kambario temperatūroje ištirpsta.

Alyvuogės Pasaulyje auginama apie 40 įvairiausių alyvuogių rūšių. Alyvuogių skonis ir dydis skiriasi pagal regioną, kuriame jos augo, oro sąlygas, geografinę padėtį, net dirvožemio, kuriame alyvmedis auga, sudėtį ir derliaus nuėmimo laiką.

Smulkesnės alyvuogės tiks salotoms, padažams gardinti, vidutinio dydžio – picų ir makaronų patiekalams, o pačios stambiausios dažniausiai derinamos su sūriu ir vynu. Švelnesnio skonio sultingesnės juodosios alyvuogės labiau tinka prie mėsos, aitresnio skonio žaliosios – prie šaltų žuvų patiekalų.

Patarimas: marinuotų alyvuogių galima pasigaminti patiems. 250 g mėgstamų alyvuogių sumeskite į sandariai užsukamą indą ir užpilkite marinatu, kurį pasigaminsite sumaišę šaukštą medaus ir citrinos sulčių, 2 šaukštus aliejaus, šaukštą džiovintų raudonėlių, 2 česnakų skilteles, nutarkuotą pusės citrinos žievelę, šiek tiek smulkintos aitriosios paprikos ankšties ir šaukštelį Viduržemio jūros prieskonių.

Duona Labiausiai paplitęs javas Viduržemio jūros virtuvėje yra kvietys. Iš kviečių kepama ne tik ypatingo skonio duona, bet ir gaminami lakštiniai, lazanija. Minkšta ir traški prancūziška fougasse, graikiška pita, itališka duona pane, ciabatta, focaccia tiekiama su salotomis, sriubomis, kaip užkandis su įvairiais užtepais. Beje, yra daugiau nei 24 itališkos duonos rūšys, tad ne veltui italai vadinami duonos kepimo virtuozais, o Italijoje apie mielą žmogų sakoma „buono come il pane“ – „geras kaip duona“.

Patarimas: jeigu turite kantrybės ir noro, galite išsikepti pailgos formos prancūziškos duonos baguette arba tradicinės itališkos duonos ciabatta.

Daugybę receptų rasite internete, tik atminkite, kad duoną būtina kepti iš aukščiausios rūšies miltų.

Jūrų gėrybės Ispanija visame pasaulyje garsėja midijų eksportu. Taigi nieko keista, kad

Viduržemio jūros virtuvė neįsivaizduojama be žuvies ir daugybės patiekalų su jūrų gėrybėmis – krevetėmis, kalmarais, midijomis, langustais, krabais, omarais.

Lengvai virškinamos ir nekaloringos, jos aprūpina organizmą baltyminėmis aminorūgštimis, B grupės vitaminais ir vertingais mikroelementais (jodu, selenu, cinku, kaliu, natriu, fosforu ir t.t.).

Patarimas: kai kurias jūrų gėrybes, pavyzdžiui, austres, midijas, galite valgyti vienas su šlakeliu citrinos sulčių.

Taip pat galite jas ruošti karštas su įvairiais padažais arba gaminti nacionalinius patiekalus, tokius kaip ispaniška paelja ar itališkas rizotas.

Feta Šio skanėsto gimtine laikoma Graikija, nors kiekviena šalis turi savus fetos gamybos būdus. Feta (gr. Φέτα – „griežinys, riekė, gabalas“) – baltas, sūrus, rūgštokas, itin intensyvaus skonio sūris, brandintas bent tris mėnesius. Jo riebumas – apie 30–60 proc. Tradicinio fetos sūrio masėje yra netaisyklingos akutės. Sūryme feta brandinama apie tris mėnesius ir salotoms suteikia ypatingą skonį.

Patarimas: fetos sūris tinka ne tik garsiosioms graikiškoms salotoms gaminti. Puikus užkandis – orkaitėje keptos, fetos sūriu įdarytos ir vytinto kumpio juostelėmis apsuktos figos.

Balzaminis actas Šis italų išradimas itin vertinamas dėl išskirtinio skonio. Tikrą balzaminį actą pagal griežtai nusistovėjusį gamybos procesą turi teisę gaminti tik du Italijos regionai – Modena ir Emilijos Redžas.

Ilgai gamintas, griežtai patikrintas ir išpilstytas į dizainerių kurtus buteliukus su kokybės patvirtinimo ženklu DOP actas nemažai kainuoja ir parduodamas specializuotose gurmanų parduotuvėse.

Jeigu dairotės pigesnio produkto, prekybos centruose ieškokite aceto balsamico – masiniam vartotojui skirto, kur kas greičiau ir paprasčiau pagaminto produkto iš vynuogių sulčių ir gero vyno acto mišinio.

Patarimas: balzaminio acto padažo, kuriuo gardinami patys įvairiausi valgiai ir produktai, galite pasigaminti ir patys.

Nedideliame puodelyje nuolat maišydami pakaitinkite 2 dalis paprasto balzaminio acto ir vieną dalį medaus. Kai padažas sutirštės, nukelkite nuo ugnies, atvėsinkite ir laikykite šaldytuve.

Puslapį pristato savaitraštis moterims

Komentaras

28 | Gyvenimas

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Žilvinas Pekarskas z.pekarskas@15min.lt

Kad pajustum Šv. Valentino dvasią, pirmiausia reikia turėti, ką mylėti, ir su kuo tą dieną švęsti.

Kurie Valentino raumenys „kiečiausi“ Nors gyvename vadinamojoje Marijos žemėje, o kai kas net Šiaurės Atėnuose, meilę ir kitas gyvenimo dovanas esame pratę matuoti žemiškais matais: lentelėmis, centimetrais, pinigais, dydžiais ar net nuolaidų akcijomis artėjant Valentino dienai.

Iš esmės mūsų visuomenės filosofija, net ir meilėje, yra vartotojiška, o dar tiksliau – dviguba. „Kiek vaikinų lietė tavo liemenėlę“, – dažnai klausia vienos populiarios radijo pasimatymų laidos vedėjas pašnekovių. Reta mergina atsako, kad „tik vienas“. Nejauku kažkaip. Nes tikras vyras, tikras Valentinas, lietuviškoje sąmonėje – tai bobų čempionas. Kietas ir patyręs.

Tikra svajonių mergina – „šeškės“ tipo. Amžinai jauna, ilgakojė, didžiakrūtė, bet jau pagyvenusi su aktoriumi, krepšininku, muzikos prodiuseriu. Nenuobodi. Juk pastebėjote, kad tuštumą sunkiai paslepia net ir hobiai, tarkime burleskos praktikos. Reikia kažko daugiau.

Mūsų supratimą apie meilę ir visas jos formas iškreipia brukami vartotojiški stereotipai „greitai ir patogiai“. Skauda galvą? Išgerk vieną tabletę, ir praeis. Išvešėjo prostata – kelios tabletės, ir ji sumažės.

O dar geriau, kaip dažnai prasitaria medikai – „turėti sekso“. Daug sekso – tolygu „jokių problemų“ arba „sėkmė garantuota“.

Tūkstantmečius egzistuojanti kinų taoistų tradicija ar indų tatristinė filosofija kalba apie „kitą mėnulio pusę“. Pagrindas – vyro ir moters energija. Lygiateisiškumas. Tobulėjimas.

Tokiame kontekste visiškai nelieka vietos greitam seksui vardan iškrovos. Taoistai vakarietiškus „greitukus“ lygina su obuoliu, kurį valgome įvyniotą į polietileno plėvelę. Kitaip tariant, nepasirengę ir nesuprasdami, ką iš tikrųjų darome. Štai koks subtilus rytietiškas meilės patarimas. „Nedėkite morkų ir žirnių į vandenį, kol jis neužvirė“, – sako Mantak Chia, seksologijos tao meistras.

Vakariečiai sakytų atvirkščiai: „pavaryk“. Rytų filosofijos esmė – pasiruošti meilei, suprasti, kas vyksta, būti pakankamai protingam, kad galėtum valdyti energinius srautus. Ir tik tuomet vyriškos „jang“ ir moteriškos „jin“ susijungimas turi prasmę abiem pusėms. Priešingu atveju gali ir supykinti. Kaip nuo greito maisto.

Taigi nieko blogo, jei vyras puoselėja savo „jang“ pradą – visus įmanomus raumenis. Bet tuo negalima apsiriboti, jei norime ilgai ir laimingai gyventi meilėje. Vyriškąjį ir moteriškąjį pradą turi abi lytys, tik nevienodai pasireiškiantį. Todėl, siekiant laimės ir harmonijos, Valentinams reikėtų dėmesio skirti ir „jang“, ir „jin“. Nes daugeliui moterų reikia ne santykių su grubiu macho, skaičiuojančio „pergales“. Iš vyro labiausiai laukiama dėmesio, švelnumo, rūpinimosi ir subtilumo, kurio neatsveria jokie kiti „dydžiai“.

BFL nuotr.

Meilės diena:

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Šv. Valentino dieną Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždės vertina skirtingai. Vieniems tai pramoga, antriems – proga pažaisti ir apiberti mylimąjį maloniais niekučiais, tretiems – karštas darbymetis.

Netrūksta ir tokių, kuriems iš JAV Lietuvą pasiekusi meilės šventė tiesiog nieko nereiškia. Ne vien todėl, kad būtų neskoninga dėl rėksmingai raudonos spalvos, nudažančios prekybos centrų lentynas, o dėl to, kad taip ir netapo sava, neįaugo į kraują.

Kuo daugiau, tuo geriau „Klauskite jaunimo – tų, kurie Šv. Valentino dieną pasitiko paauglystėje.

Jiems ji galbūt ką nors reiškia. Man – ne.

Tačiau priešiškumo šiai šventei irgi nejaučiu, nes tada jau reikėtų kalbėti apie visą amerikietišką kultūrą: Heloviną ir t.t. Laikausi nuostatos, kad kiekvienas

turi teisę rinktis: tiems, kam smagu ir linksma, tegul sau švenčia į sveikatą.

Kuo daugiau švenčių, tuo geriau!“ – optimistiškai kalbėjo scenoje vyrų ir moterų santykius narpliojantis aktorius Vaidotas Martinaitis.

Klaipėdietė dainininkė Eva taip pat mano, kad progų švęsti neturime tiek daug, jog nevertėtų į kalendorių įtraukti dar vienos – tebūnie, kad ir pompastiškos, nestokojančios kičo ir beskonybės. „Visos tos širdelės ant kiekvieno kampo... Lazdos perlenkimas akivaizdus, bet tokiu būdu parduotuvės suka verslą. Bet aš esu įsitikinusi, kad šią meilės šventę galima paminėti ir neišleidžiant pinigų“, – neabejojo raudonplaukė vokalistė. „Iš to tiesiog išaugama“ Šv. Valentino dienai ji iš anksto nesiruošia ir paklaikusi po parduotuves nelaksto. „Mums tai – viso labo dar viena galimybė apgobti brangų žmogų dėmesiu, jaukiai praleisti laiką, pasakyti ką nors gražaus, suteikti malonumo. Tai ne dovanų, bet jausmų šventė“, – apibendrino dainininkė Eva. Du sūnus auginanti Eva Šv. Valentino dieną džiaugiasi matydama širdelėmis nusėtus berniukų veidus. „Grįžta apklijuoti nuo galvos iki kojų: skruostai, kuprinės, drabužiai. Žinau, kad mokykloje

tądien veikia specialus paštas, kuriuo galima anonimiškai nusiųsti laišką ir kokiai nors simpatijai parašyti keletą žodžių – gražu“, – jaunosios kartos žaidimus romantika atskleidė Eva. Nepaisant to, ji abejoja, ar Šv. Valentino diena sūnums liks svarbi ir jiems subrendus. Kažin, ar tai taps tradicija. „Turbūt gyvenime atsiras svarbesnių dalykų – iš to tiesiog išaugama. Jei ne, tai meilės dienos minėjimas bent jau įgis kitokių formų“, – prognozavo Eva. Vienišių vakaras kine Evos mintis tarsi patvirtino dainininkės Irūnos Puzaraitės pamąstymai. „Atsimenu, vaikystėje tirpdavau iš laimės, gavusi tą menkutį širdelės formos lipduką. Visos tos širdelės gražu ir šiandien – tai meilės simbolika. Tačiau tokios euforijos, kaip kadaise, nepatiriu.

Tai liko saldus vaikystės prisiminimas.

Juk ir gimtadienių užaugę taip nesureikšminame, kaip būdami vaikai“, – palygino I.Puzaraitė.

Kad pajustum Šv. Valentino dvasią, pirmiausia reikia turėti, ką mylėti, ir su kuo tą dieną švęsti. Irūna prisipažįsta tokio žmogaus dar nesuradusi: „Tačiau žiūrėdama į įsimylėjėlius liūdesio nejaučiu. Pavyzdžiui, vasario 14-ąją sesuo su draugėmis eis į kiną – bus vienišų mergaičių vakarėlis. Be to,

kičas ir tikri jausmai V.Martinaitis:

Eva:

I.Puzaraitė:

L.Adomaitis:

„Klauskite jaunimo – tų, kurie Šv. Valentino dieną pasitiko paauglystėje. Jiems ji galbūt ką nors reiškia. Man – ne.“

„Mums tai – viso labo dar viena galimybė apgobti brangų žmogų dėmesiu, jaukiai praleisti laiką, pasakyti ką nors gražaus.“

„Atsimenu, vaikystėje tirpdavau iš laimės, gavusi tą menkutį širdelės formos lipduką. Tokios euforijos, kaip kadaise, nepatiriu.“

„Manęs asmeniškai tas blizgesys nešildo, bet džiaugiuosi dėl tų laimingųjų, kurie Šv. Valentino dėka pasidalijo širdis pusiau.“

neretai Šv. Valentino diena mums būna eilinis darbymetis.“ Kaunietis muzikos atlikėjas ir prodiuseris Linas Adomaitis lenkia galvą prieš legendomis apipintą Šv. Valentiną. „Matyt, ne veltui

žmogus darbavosi, kad jį paskelbė šventuoju. Žinoma, šiame komercijos amžiuje Šv.

Valentinas sėkmingai parduodamas kartu su Kalėdų Seniais, Mozarto šokoladukais ar buities reikmenimis. Klausiate, ar tai blogai?

Priklauso nuo požiūrio“, – mintimis dalijosi muzikantas. Jis neabejoja, kad pasaulyje gausu žmonių, dievinančių meilės dieną, nes būtent ji sujungė likimus su antrąja puse.

Apstu ir tokių, kurie nekenčia Šv. Valentino

dėl pop atspalvio ir teigia – mylėti reikia kasdien. „Manęs asmeniškai tas blizgesys irgi nešildo, bet nuoširdžiai džiaugiuosi dėl tų laimingųjų, kurie Šv. Valentino dėka pasidalijo širdis pusiau“, – kalbėjo L.Adomaitis.

Komentarass

38 | IT kodas

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Gediminas Gasiulis g.gasiulis@15min.lt

ACTA: nuo anarchijos prie diktatūros Žodžio ir kūrybos laisve susirūpinę internautai galanda ginklus kovai su intelektinės nuosavybės teisių gynėjais, kurie pasaulinį kompiuterių tinklą vadina milžiniška grėsme.

Iki šiol parodomaisiais veiksmais apsiribojusi interneto bendruomenė dabar žengia į gatves. Naujasis jų keiksmažodis – ACTA. Šios keturios raidės yra tarptautinės sutarties dėl kovos su klastotėmis santrumpa. Šį šeštadienį visoje Europoje, o taip pat Lietuvoje, numatomos protesto akcijos, nukreiptos prieš šią sutartį.

Sunku patikėti, kaip greitai interneto bendruomenė susivienijo šiam sukilimui. Net Lietuvoje, kur protesto akcijas organizuoja tik valdžios užkampyje likę politiniai judėjimai ar lito kito negavusios profesinės sąjungos. O dar labiau stebina jaunimo aktyvumas, pranokstantis net galo su galu nesuduriančių senolių susibūrimus ir pagraudenimus, kad „prie ruso buvo geriau“.

Nors šįkart grėsmė – ne rusas, diktatūros tvaiką užuosti nesunku. Jis sklinda būtent iš tos „nedidelės“ sutarties dalies, kurioje kalbama apie internetą.

ACTA ne tik numato griežtas bausmes už autorių teisių pažeidimus internete, bet ir praktiškai panaikina nekaltumo prezumpciją. Mat sutartyje numatoma, kad interneto paslaugų tiekėjai privalės atskleisti galimai autorių teises pažeidusių asmenų duomenis.

Taigi jei dabar tokia informacija suteikiama tik gavus teismo leidimą, tai ateityje to veikiausiai nebereikės.

Sutarties šalininkai pabrėžia, kad kiekviena priemonė įvardijama kaip galima, o ne privaloma. Tačiau sunku patikėti, kad ilgai nuo visuomenės slėpta, bet tarptautinėse bei nacionalinėse institucijose pasirašyta sutartis liks dūlėti stalčiuose. Apie šią sutartį iki pasirašymo nebuvo girdėjęs net Lietuvos teisingumo ministras, o Europos Parlamento pranešėjas ACTA klausimu Kaderis Arifas atsistatydino pareikšdamas, kad buvo liudininku „dar niekada anksčiau nematytų manevrų“, kurie buvo atlikti ruošiant šią sutartį.

Naivu tikėtis, kad Everesto viršukalnę pamatęs alpinistas apsisuks jos nepasiekęs. Sutarties šalininkai kelionę jau įpusėjo ir apsisukti neketina.

Intelektinę nuosavybę siekianti apsaugoti kūrybos industrija dabartinę situaciją internete prilygina anarchijai – neva visi viską kopijuoja ir dalinasi (jų žodžiais – vagia), o tvarkos įvesti neturima priemonių. Tai pažaboti galima tik tarptautinėmis sutartimis, mat internetas yra visuotinė erdvė ir vienos šalies pastangos nueis perniek, jei kitoje galios nuosaikesni įstatymai.

Apie šią sutartį iki pasirašymo nebuvo girdėjęs net Lietuvos teisingumo ministras.

ACTA sutartimi ir siekiama suvienodinti skirtingose šalyse galiojančias procedūras bei baudžiamuosius teisės aktus, susijusius su intelektinės nuosavybės apsauga. Daugumoje ES valstybių, o taip pat Lietuvoje, praktiškai yra pasiekti „minimalūs“ sutartyje numatyti reikalavimai – juos būtų galima nebent griežtinti. Kur kas prastesnė situacija šiuo požiūriu yra Rusijoje, Indijoje ir Kinijoje. Tačiau šios šalys sutarties dar nepasirašė. Ir naivu tikėtis, kad jos bus linkusios rizikuoti.

Dar didesnė problema, kad sutartyje numatomos priemonės kelia grėsmę žmogaus teisėms, tokioms kaip žodžio laisvė ir privatumas. Kyla natūralus klausimas, kas yra svarbiau – žmogaus teisės ar keliolikos milžiniškų korporacijų interesai?

M.Kuprys prognozuoja, kad ateityje žmonės „laidinį“ internetą keis mobiliuoju.

I.Gelūno nuotr.

4G jau praeitis – pasitikite 5G Gediminas Gasiulis g.gasiulis@15min.lt

Dar visai neseniai ketvirtosios kartos (4G) mobiliojo ryšio technologijų galimybės atrodė neišsemiamos.

Pasirodo, tai, ką šiuo metu siūlo mobilieji operatoriai, yra tik tarpinė pakopa į tikrąjį 4G. O gal dešimtis kartų didesnę interneto spartą siūlančias technologijas galima pakrikštyti 5G vardu?

Mobiliojo ryšio standartus aprašanti ir tvirtinanti Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (TTS) pagaliau sutarė dėl to, ką galima vadinti „kitos kartos“ mobiliojo ryšio technologija. „IMT-Advanced“ standarto apraše nurodoma, kad ateities mobiliojo ryšio technologijos leis pasiekti minimalią 100 megabitų per sekundę (Mbps) naršymo spartą net judant, o maksimali sparta idealiomis sąlygomis bus dešimt kartų didesnė.

Kol kas tokią interneto spartą net „laidu“ gali pasiūlyti tik retas interneto paslaugų tiekėjas. Todėl bent kol kas perdėm optimistiškai skamba samprotavimai, kad „oru“ visa tai gausime jau po poros metų.

Ar mes jau turime 4G? Reikia pastebėti, kad TTS neturi vienareikšmio atsakymo, kas yra 4G. Apsiribojama paaiškinimu, kad šiuo terminu galima apibūdinti LTE, „WiMAX“ bei kitas išplėtotas 3G technologijas, kurios mobiliojo interneto pajėgumus pagerina iš esmės.

Kitaip sakant, terminu 4G nėra apibrėžiamas kuris nors standartas – jis

veikiau skirtas rinkodarai. Panašiai kaip terminas „išmanusis telefonas“: pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra galimybė diegti programas, tačiau griežta riba, koks tai įrenginys, nenustatyta.

Tam pačiam 4G priskiriamos ir neseniai patvirtintos „LTE-Advanced“ bei „WirelessMAN-Advanced“ („WiMAX 2“) technologijos.

Jei šiuo metu 4G internetą reklamuojantys mobilieji operatoriai siūlo, geriausiu atveju, iki 100 Mbps spartą esant idealioms sąlygoms, tai šios technologijos turės užtikrinti dešimtis kartų didesnį greitį. Be to, jos suteiks daugiau prisijungimo kanalų vienai stočiai, užtikrins greitesnį persijungimą judant tarp stočių. Taigi naršymas internete, vaizdo įrašų transliacijos ir duomenų persiuntimas mobiliuoju ryšiu bus toks kokybiškas, kaip šiuo metu namuose naudojamas šviesolaidinis internetas.

Prognozuojama, kad eiliniam mirtingajam visa tai bus prieinama, geriausiu atveju, po dvejų metų ar dar vėliau (lietuviams reikėtų pridėti dar bent metus).

Technologijų apžvalgininkai spėlioja, kad praėjus tiek laiko magiška 4G galia bus išsekusi, todėl mobilieji operatoriai paslaugą reklamuos jau 5G vardu. Žvilgčioja į ateitį Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai, skelbiantys, kad šiuo metu teikia 4G ryšį, teigia jau galvojantys apie ateitį, todėl diegia sistemas, kurios bus suderinamos su naujausiomis technologijomis. „Laikas parodys, ar minima „LTEAdvanced“ bus pradėta vadinti 5G. Tačiau svarbiausia ne pavadinimas, o vartotojo potyriai ir gaunama nauda“, – sakė „Omnitel“ viceprezidentas technologijoms Rolandas Ryliškis. „Omnitel“ Lietuvoje diegiamas 4G tinklas yra suderinamas su „LTE-Advanced“ technologija, tad šiam standartui tapus realybe kompanija svarstys jo

diegimo galimybę, atsižvelgdama tiek į „TeliaSonera“ grupės patirtį, tiek į situaciją Lietuvos rinkoje. „WiMAX“ keliu pasukęs Lietuvos radijo ir televizijos centras (LRTC) taip pat teigia esąs pasirengęs tinklo modernizavimui. „Jau dabar 4G internetą „Mezon“ daug žmonių renkasi ne kaip papildomą mobilųjį internetą, o kaip savo vienintelį internetą, naudojamą ir namuose.

Didėjant mobiliojo interneto galimybėms, žmonės dar aktyviau atsisakinės laidinių sprendimų, nes mobilumas yra labai patogus. Ateitis priklauso mobiliosioms technologijoms. Kaip dauguma atsisakėme laidinių telefonų, taip atsisakysime ir laidinio interneto“, – prognozavo LRTC „WiMAX“ projekto vadovas Mindaugas Kuprys.

Brangus malonumas Naudojant „WiMAX“ technologiją dar prieš pusantrų metų bandymų metu buvo pasiekta 330 Mbps duomenų perdavimo sparta.

Todėl LRTC tiki jos ateitimi ir neišsemiamomis galimybėmis.

Tiesa, kokias galimybes bus galima pasiūlyti žmonėms, priklauso ne tik nuo naudojamų technologijų, bet ir nuo turimo dažnių spektro. „Tam, kad mobiliojo interneto naudotojams realiai būtų galima pasiūlyti ypač dideles greitaveikas, reikia turėti labai didelius dažnių išteklius. Tai aktualu diegiant bet kurią ryšio technologiją. Be to, tai brangu“, – sakė M.Kuprys.

Anot jo, šiuo metu Lietuvoje nė vienas operatorius neturi tokių dažnių išteklių, kurių užtektų mobiliojo interneto naudotojams realiai užtikrinti „IMT-Advanced“ deklaruojamas greitaveikas.

Skelbimai | 39

15min • 2012 m. sausio 27 d.

ÄŽmonÄ— „Meyer & John“ darbui Ĺ iauliuose iki 2013 metĹł rudens ieĹĄko vandentiekio ir nuotekĹł tinklĹł ÄŻrengimo specialistĹł:

t EBSCŢ WBEPWŢ t QSPKFLUP WBEPWŢ t FLTLBWBUPSJŢ TBWJWBSĴJŢ JS LJUŢ TBWBFJHJŢ NFDIBOJ[NŢ PQFSBUPSJŢ t WBN[EäJŢ LMPKĝKŢ (pageidautina brigadomis)

DarbĹł vadovams ir mechanizmĹł operatoriams privalomi kvaliďŹ kacijÄ… patvirtinantys paĹžymÄ—jimai. ÄŽmonÄ—je stabiliai mokami atlyginimai bei uĹžtikrinamos visos socialinÄ—s garantijos.

Telefonas pasiteiravimui:

el. paťtas – projektai@meyer-john.lt

40 | Gazas.lt

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Pigus ir geras?

Ar sunku Lietuvoje įsigyti gerą naudotą automobilį?

Atrodytų – juokų darbas. Tiek turguose, tiek internete jų siūloma tūkstančiai. Bet kai tau reikia konkretaus modelio už konkrečią sumą, nustembi: kur dingo normalūs naudoti automobiliai?

Asta Cibienė a.cibiene@15min.lt Mano tikslas: dyzelinis visureigis „Mercedes-Benz ML“ už 20–25 tūkst. Lt. Kokių 9–11 metų senumo. Užmečiau akį į skelbimus internete. Atrodo, kad su realybe neprasilenkiu – troškimai visai pagrįsti.

Tačiau sulig kiekvienu apžiūrėtu automobiliu nuotaika vis labiau bjuro. Pasirodo, buvau per didelė optimistė. Be to, po porą mėnesių trukusių paieškų sužinojau, kad šiais laikais parduodamas naudotas automobilis „labai geras ir pigus“ ne todėl, kad garbaus amžiaus žmogus juo tik į bažnyčią važinėjo, o todėl, kad pardavėjas dažniausiai emigruoja iš Lietuvos, arba tai daro sūnus (dukra), kuriam mašina priklausė.

Tiesiog puikus gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo aktualijų.

Kauno turgus nuvylė Automobilio paieškas su šią sritį išmanančiu bičiuliu Algiu nutarėme pradėti nuo Kauno automobilių turgaus. Algis tikino, kad jo brolis prieš porą savaičių ten buvo ir matė galybę „Mercedes“ markės automobilių. Todėl išsirinkti nebus sudėtinga.

Mūsų nuostabai, tą vėlyvo rudens šeštadienį Kaune karaliavo „Renault“ ir „Opel“.

Ir, be abejo, „Audi“. O kur „Mercedes“? Radome tik kelis. Tačiau tie, kurie buvo geresnės būklės, varomi benzinu. O man reikėjo automobilio dyzeliniu varikliu.

Po poros savaičių vėl apsilankėme Kaune.

Vizitas neprailgo. Kone per valandą apsukome ratą ir apžiūrėjome beveik tuos pačius „Opel“ ir „Renault“. „Mercedes“ – nė kvapo.

Gal važiuoti į Utenos turgų? Algis numojo ranka. Jis ten neseniai buvo ir matė kone tuos pačius nebrangius automobilius, kaip ir pavasarį. „Mercedes“ Utenos, matyt, nepasiekia.

Blaškytis po Lietuvą neverta Nutariau nesiblaškyti po Lietuvos turgus ir atsiverčiau naudotų automobilių pardavėjų skelbimus internete. Pirmas įspūdis – kituose miestuose, ne Vilniuje, parduodami automobiliai yra geresnės būklės ir pigesni.

Tačiau šįkart apsiribojau tik Vilniumi, nes jau turėjau karčios patirties. Prieš metus iš Vilniaus lėkiau apžiūrėti parduodamų automobilių į Panevėžį ir Šiaulius. Nors pardavėjai telefonu tikino, kad mašinos – kone idealios būklės, tačiau nuvykus į Šiaulius net plika akimi buvo matyti, kad parduodamas automobilis buvo patyręs didžiulę avariją, o kėbulas suremontuotas labai nemokšiškai.

Panevėžyje išvydome mašiną su variklio defektu ir neveikiančiais amortizatoriais. „Idealių“ automobilių pardavėjai tik šypsojosi ir stebėjosi, kad nepavyko „išdurti“ kvailų vilniečių.

O man teliko skaičiuoti, kiek be reikalo sugaišau laiko ir išleidau pinigų degalams, nuvažiavusi per 400 kilometrų.

Pirkėjo patirtis Kurį laiką panaršiusi internete padariau kelias išvadas. Pirmiausia skelbimai, kurie

„kaba“ ilgiau nei savaitę, – nieko verti, nes geros būklės automobiliai už „protingą“ kainą parduodami labai greitai.

Antra, jeigu 10 metų visureigis yra registruotas Lietuvoje, dažniausiai jis yra „sudrožtas“. Todėl ir parduodamas.

Trečia, jeigu automobilio pardavėjas su parduodama transporto priemone nenori atvažiuoti iki tavo nurodyto serviso, kur galėtum įvertinti mašiną, vadinasi, ji turi didelių problemų.

Tiesa, tai tik mano išvados, kurios nebūtinai yra teisingos.

Termostato – nė kvapo Pirmojo skelbimuose padoriai atrodančio „Mercedes ML“ apžiūra – Tarandėje. Mašinos savininkas nenorėjo važiuoti į Algio servisą kitame Vilniaus gale, nes automobilis nedraustas ir kažkodėl be valstybinių numerių.

Bet patikino, kad labai geras. Susigundėme.

Kol Tarandėje su mašinos savininku kalbėjausi apie orą ir talpią mašinos bagažinę, Algis užmetė akį į saloną, žvilgtelėjo po variklio dangčiu ir po poros minučių reziumavo: „Judam iš čia“. „Nori sužinoti, kodėl pardavėjas niekur nenorėjo vykti iš Tarandės? – važiuojant namo paklausė Algis. – Todėl, kad mašina be termostato. Vadinasi, po kokių 20 kilometrų variklis ims kaisti.

Be to, šis „Mercedes“ buvo labai nemylimas: tepalai per visur kliokia, kažkas daryta su laidais, viskas kaip pakliuvo sujungta.“ O kodėl jis to nepasakė „labai geros“ mašinos pardavėjui? „O kam? Juk jie niekada nepripažįsta trūkumų, puola akis draskyti ir tik nuotaiką tau sugadina. Su akivaizdžiai prastų automobilių pardavėjais ginčytis beprasmiška“, – paaiškino Algis.

Važiuoklę sutaisyti sudėtinga Dėl kito „Mercedes“ važiavome į Trakų plentą. Buvau pastebėjusi, kad šis automobilis anksčiau buvo parduodamas su vienu lietuvišku registracijos numeriu, po mėnesio atsirado kitas. Pardavėjas telefonu patikino, „Mercedes-Benz ML“ visureigio paieška prasidėjo nuo Kauno automobilių turgaus, bet ten teko nusivilti.

Automobilis skelbime geras tol, kol nepaskambini jo pardavėjui.

E.Ovčarenko nuotr.

kad mašina puiki, jis ją įsigijo tik prieš mėnesį, bet staiga sumanė emigruoti.

Nelabai tuo tikėjau, bet sugundė patraukli kaina. Bandant šį „Mercedes“ įjungiau kondicionierių. Neveikia. „Ai, tiesiog į jį freono pamiršau įpilti“, – paaiškino ant galinės sėdynės įsitaisęs pardavėjas. „Ar automobilis buvo patyręs didelę avariją?“ – pasiteiravo Algis. „Neeee, – išpūtė akis pardavėjas, – visiškai sveikas.“ Su juo, aišku, atsisveikinome. Paaiškėjo, kad kondicionierius apskritai išluptas, o važiuojant automobilį smarkiai traukia į kairę. Pardavėjas tikino, kad užteks atlikti ratų suvedimą ir mašina puikiai važiuos, tačiau Algis įvertino, kad po galingo smūgio mašinos geometrija taip smarkiai pažeista, kad jos atstatyti įprastomis priemonėmis tiesiog neįmanoma. „Lietuvoje beveik visi parduodami naudoti automobiliai yra patyrę avarijas. Tik vieni suremontuoti profesionaliai, o kiti – atbulomis rankomis. Štai ir visas skirtumas tarp naudotų mašinų“, – paaiškino Algis.

Lietuvoje beveik visi parduodami naudoti automobiliai yra patyrę avarijas.

Tik vieni suremontuoti profesionaliai, o kiti – atbulomis rankomis. „Pamiršo“, jog degė Trečias bandymas: tamsiai mėlynas Lietuvoje registruotas „Mercedes“. „Kodėl parduodate?“ – telefonu pasiteiravau pardavėjo. „Čia sūnaus „Mercedes“. Jis išvažiuoja studijuoti į Daniją, todėl šis automobilis nebereikalingas“, – paaiškino vyriškis.

Greitai susitarėme dėl mašinos apžiūros ir po kelių valandų ji jau buvo Algio servise.

Viskas atrodė lyg ir neblogai. „O kas čia?“ – atkreipė bičiulis dėmesį į matinio atspalvio dėmę ant variklio dangčio. „Nežinau, gal saulė išblukino“, – truktelėjo pečiais pardavėjas.

Apskritai, jis laikėsi su preke nesusijusio pardavėjo taktikos: į visus klausimus atsakinėjo, kad nieko nežino, nes čia sūnaus automobilis.

Blogų įtarimų kilo, kai pamėginome pamatuoti automatinės greičių dėžės alyvos lygį. Nelenda matuoklė! Kyšt galvą po mašina: ogi ji degusi. Dalis laidų apsilydę, izoliacinis sluoksnis nuvarvėjęs, vienoje vietoje laidai į gniužulą bet kaip susukti. Ir alyvos lygio matuoklė į greičių dėžę nelindo, nes anga nuo karščio deformavosi. „Štai iš kur ta matinio atspalvio dėmė ant variklio dangčio – nuo ugnies“, – sumojo Algis.

Aišku, „Mercedes“ pardavėjas apie gaisrą „nieko nežinojo“, nes juk tai sūnaus mašina.

Vedžiojo už nosies Supratusi, kad man nelemta greitai įsigyti svajonių „Mercedes ML“, ėmiau dairytis

Gazas.lt | 41

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Ieškokite kito! į „Mitsubishi Pajero“. Įdomiausia, kad nė vieno taip ir neapžiūrėjau. Nes tie, kurie iš tikrųjų traukia akį, kainuoja per 30 tūkst. Lt, o 5–8 tūkst. Lt pigesnių ir man pagal kainą priimtinų „Mitsubishi“ pardavėjai kažkodėl buvo nesukalbami. „Tikriausiai tie automobiliai remontuojami ir jiems niekaip nepavyksta pašalinti gedimo“, – iškėlė įtikinamą versiją Algis.

Dar vieną pardavėją atsitiktinai pričiupau sukčiaujant. Dėl parduodamo „Mitsubishi“ paskambinau į vieną automobiliais prekiaujančią bendrovę. „Ši mašina dabar Lenkijoje, Lietuvoje bus po dviejų dienų“, – patikino pardavėjas.

Po pusvalandžio man kilo vienas klausimas ir paskambinau dar kartą. Ragelį pakėlė kitas įmonės darbuotojas. Pasiteiravau dėl to paties „Mitsubishi“. „Žinau, jis dabar pas mus servise“, – paaiškino. „Ne Lenkijoje?“ – nustebau. „Ne, tvarkome Lietuvoje. Labai smarkiai dūmija, ieškome priežasties. Po poros dienų sutaisysime“, – viską išklojo vyriškis.

Nebeskambinau. Nesmagu, kai esi apgaudinėjama jau nuo pirmos bendravimo akimirkos.

Graibstomi „Nissan X-Trail“ O vienas pardavėjas labai neturėjo laiko. Tuo metu jau buvau nusileidusi iki

„Nissan X-Trail“ visureigio lygio. Į servisą atvarytą mašiną apžiūrėjome, išbandėme.

Tikrai nebloga. Tačiau pagal metus kiek per brangi.

Pardavėjas susiraukęs, į derybas nesileidžia: „Yra čia kam nupirkti mašiną ir be jūsų. Ir apskritai, neturiu aš čia su jumis laiko plepėti“. Šoko į „X-Trail“ ir nurūko. „Blefuoja, – šypsojosi Algis. – Tu jam po savaitės paskambink ir pasiūlyk mažesnę kainą“. Tačiau šįkart Algis klydo. „Nissan“ iš skelbimų dingo jau tos pačios dienos vakare. Vadinasi, tikrai turėjo kam parduoti ir be mūsų.

Apskritai, nustebau, kad „Nissan X-Trail“ tiesiog graibstomi. Ryte atsiranda skelbimas, o po pietų mašina jau parduota.

Galų gale vienas pardavėjas patikino: „Iš Prancūzijos vežami du „Nissan X-Trail“. Kai jie bus Lietuvoje – paskambinsiu.“ Padėkojau už rūpestį, bet nepatikėjau, kad paskambins. Pasirodo, klydau.

Po kelių dienų paskambino. „Nissan X-Trail“ apžiūrėjome, išbandėme, kainą suderėjome, pinigus sumokėjau.

Ir pajutau, lyg nuo širdies būtų akmuo nusiritęs. Praėjo keli mėnesiai, bet per tą laiką nekilo net menkiausias noras pasidairyti po automobilių pardavimo svetaines. Nes žinau: automobilis skelbime gražus ir geras tol, kol nepaskambini jo pardavėjui.

42 | Laisvalaikis

Horoskopai Avinai kitą savaitę nesunkiai sureguliuos

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Kryžiažodis

bet kokią, net ir kebliausią, situaciją darbe. Jūsų karjera gali pasiekti naują lygį – gausite pasiūlymą, kurio bus sunku atsisakyti. Nors jūs kopiate karjeros laiptais, tai kol kas neturės įtakos jūsų finansams.

Jaučiai kitą savaitę neturėtų kurti grandiozinių planų. Jums dabar būtų geriausia visiškai atitrūkti nuo problemų ir pasistengti atgauti pastarosiomis dienomis prarastas jėgas ir energiją. Netrukus vėl galėsite veržtis į priekį.

Dvyniai pradeda naują svarbų etapą, jie galės realizuoti visus savo sumanymus, išspręsti bet kokius uždavinius. Jūsų laukia labai įdomūs dalykinio pobūdžio pasiūlymai. Bet rinkitės atidžiai, kad nepražiopsotumėte to, kas reikšminga.

Vėžių laukia naujos pažintys, kurios padarys esminį poveikį jų pasaulėžiūrai. Asmeniniame gyvenime prasideda aktyvaus bendravimo laikotarpis. Vienišiai tikriausiai sutiks savo antrąją pusę. Svarbiausia – atskirti rimtus jausmus nuo trumpalaikių.

Liūtams prasideda naujas laikotarpis, labai palankus karjerai. Turėsite galimybę pakelti savo profesinį lygį. Tikėtina, kad čia jums padės artimi bičiuliai arba pažįstami. Su jų pagalba galėsite išspręsti daugelį savo uždavinių.

Mergelės kitą savaitę galės ne tik rengti planus visiems šiems metams, bet ir laipsniškai pradėti juos realizuoti. Apgalvokite jums svarbius projektus, aptarkite juos su aplinkiniais ir, jei tai įmanoma, su tais, nuo kurių priklauso jų realizavimas.

Svarstyklės pajus didžiulį energijos ir gyvybinių jėgų antplūdį, apims noras tapti lyderiu. Jūsų laukia viešas nuopelnų pripažinimas. Kopkite karjeros laiptais. Čia jums pranašaujami dideli laimėjimai. Jūs lengvai išspręsite visus klausimus.

Skorpionai kitą savaitę neturėtų pasiduoti aplinkinių įtakai, kadangi tai gali neigiamai atsiliepti numatytų planų realizavimui. Venkite bet kokios kolektyvinės veiklos ir visas savo problemas spręskite savarankiškai.

Šauliai pasieks neblogų rezultatų visose srityse, tik reikės tam tikrų pastangų.

Jūsų laukia pripažinimas ir pagarba tiek kolektyve, tiek valdžios kabinete. Tokia situacija jums suteiks pasitikėjimo savo jėgomis.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Ožiaragiams darbas teiks moralinį pasitenkinimą ir netgi džiaugsmą. Esate dėmesio centre, todėl jūsų nepalieka gera nuotaika ir optimizmas, kurie padeda spręsti visus uždavinius. Poilsio dienas pasistenkite praleisti su šeimos nariais.

mybę pagerinti padėtį visose gyvenimo srityse. Originalios idėjos ir sprendimai, ateisiantys į galvą artimiausiomis dienomis, verti dėmesio, kadangi jų realizavimas prisidės prie teigiamų pokyčių.

Horizontaliai:

Pažymėtuose langeliuose:

KELIAMASIS KRANAS

Žuvims kita savaitė suteiks puikią gali-

Vertikaliai:

idenas. Rink. Erkė. Uganda. Čia. Kaukas. Niu. Vargai. Vernas.

Skolinys. Sm. „Badas“. Kr. Klodas. Kai. Milas. Hansa. Nas. Pauzė.

Dalijasi. Skorbutas. Abiakis. Ba. Babkės. Per. Klostas. Jota.

charakterio bruožus, kadangi darbe viskas klosis ne taip, kaip jūs norite. Žinoma, artimi žmonės priims jus ir blogai nusiteikusius, bet pagalvokite, kodėl jie turi kentėti dėl jūsų problemų?

kiečius. Kmynas. Driu. Lira. Kabo. Meka. Obolas. Obas. Nė. Vladas. Dribt.

Veidas. Abaka. Sukarnas. Plukės. Garnys. Haitis. Raugas. Saujas.

Inkas. Kanzas. Po. Andai. Skalsės. Bet. Kas. Amrita. Išara.

Vandeniai atskleis bjauriausius savo

Laisvalaikis | 43

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Anekdotai – Brangusis, kaip tu mane nustebinsi Valentino dienos proga??

– Negrįšiu namo.

Naktį suskamba telefonas: – Pagrobėm jūsų uošvę.

– Tai puiku vyrai, ačiū!

– Jei negausim išpirkos – paleisim.

– Sveiki, čia „Vilniaus vandenys“?

– Tikrai taip.

– Sakykite, kodėl mano bute iš krano bėga vanduo?

– O kas ten turėtų bėgti?

– Na, pažvelgus į sąskaitą, bent jau „Jack Daniels“!

– Tėti, kodėl tu vedei mamą?

Vyras atsisuka į žmoną ir sako: – Matai, net vaikas stebisi!

sudoku Lengvas

5

1 7 8 9 2 7 3 8 6 1 2 5 7 3 6 4 9 1 4 9 2 3 6 8 7 5 9 2 3 4 8 2 5 7 6 Vidutinis

8

6 5

6 4 9 4 8

7 8 3

5 2 Biologijos pamoka. Mokytoja sako: – Petriuk, kai pasakoju apie beždžiones, žiūrėk ne pro langą, o į mane.

– Daktare, man su kojomis blogai...

– Su kojomis gerai. Blogai – be kojų.

Kitas!

Pertraukti kalbančią moterį leidžiama tik kritiniais atvejais ir tik su žodžiais: „nupirksiu“, „taip, aš kvailys“, „myliu“ ir „gaisras!“

1 8 8 5 6 1

7 9 9 2 6 6 4 5

Sunkus

6 8

1 2 3

4 5

– Tai jūs teigiate, kad kaltinamasis bandė išmušti jums akį?

– Ne, jis bandė ją įkalti kuo giliau.

Kalbasi du bičiuliai: – Daktaras žadėjo, kad per dvi savaites pastatys mane ant kojų.

– Na, ir?

– Nemelavo – turėjau parduoti automobilį, kad apmokėčiau gydymo išlaidas.

3

5 8 2

2 3 7 6

5 3

8

7 2 6 1

8

7 4

44 | Reportažas

15min • 2012 m. vasario 10 d.

Tikras šokoladas iš Giedraičių Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Šokolado alchemiku save vadinantis D.Užpalis gamina šokoladą nuo pupelės iki plytelės.

Jaukus dviaukštis buvęs pieno cechas ant ežero kranto. Ant stalo garuoja arbata su medumi, vazoje pūpso šokolado gabaliukai, ant grindų guli drobiniai kakavos pupelių maišai. Kuo kvepia Lietuvoje gaminamas tikras juodasis šokoladas?

D.Daškevičiūtės nuotr.

Energijos, kaip ir platų akiratį, Domantas turėjo, tad, apgalvojęs viską nuo A iki Z, „užfiksavo“ šokoladą. Gavo ES paramą.

Ir užsisakė toną kakavos pupelių. „Atvažiavo į Šiaurės miestelį „fūra“ su pupelėmis. Įspūdingas vaizdas. Neturėjau nė vienos mašinos, net neįsivaizdavau, ką su jomis daryti. Reikėjo suktis. Makabriškomis aplinkybėmis gimė įmonė ir vieta, pavasarį atsikraustėme čia, į kaimą. Pradėjome nuo ledų, nes buvo sezonas. Atkeliavo pirmos mašinos, įrengimai. Viskas buvo abstraktu, netikėta ir nelabai aišku. Galiausiai rudenį atsirado šokoladas.“

ištirpdoma. Kitas etapas – temperavimas.

Jis užtikrina šokolado blizgesį, lūžimą, formą. Temperuotas šokoladas supakuojamas.

Viskas trunka savaitę. Įdėjus labai daug pastangų, užtektų keturių dienų.

Nuo pupelės iki plytelės Šiame fabrike šokoladas gaminamas nuo pupelės iki plytelės (angl. bean to bar). Pupelės paskrudinamos, išlukštenamos, atrenkamos šiukšlės. Tada išrūšiuojamos ir sumalamos. Malimas trunka ilgiausiai – tris dienas. Masė paliekama subręsti nerūdijančio plieno skardinėse. Tada susmulkinama ir

Tiek kainuoja 80 gramų juodojo šokolado plytelė.

antiseptinio burnos skalavimo skysčio „Listerine“ atstovė Jekaterina Burneikienė.

Ilgiausio bučinio rekordą organizuojantis antiseptinis burnos skalavimo skystis „Listerine“ yra vienas populiariausių burnos skalavimo skysčių JAV, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ir kitose pasaulio šalyse.

Produkto šūkis – „žudyti bakterijas, sukeliančias blogą burnos kvapą“. „Ilgiausio bučinio su „Listerine 2012“ konkursas vasario 14 d. (antradienį) įvyks prekybos centre „Panorama“. ia – 17:00.

Renginio pradžia

Konkurentai – tik užsienyje Lietuvoje konkurentų D.Užpalis neturi, todėl orientuojasi į užsienio rinką. Vasario 14ąją vyks į Londoną – rodyti naujų produktų pavyzdžių. „Dabar jaučiuosi drąsiai, esu patenkintas būsimu produktu, – sako šokolado gamintojas. – Mūsų rinka ne čia, o ten. Ten reikia dirbti, reikia laiko, konkurencija didelė. Tikslas, kurį norime pasiekti, realus – 20 tonų kakavos pupelių per metus. Dar metų nėra, kai veikiame, bet faktas, kad tos savo tonos pupelių nebeturime – sunaudojome. Dabar tik geriname kokybę ir nesiplečiame. Nesinori dar ištraukti rankų iš šokolado.“ Paklaustas, kelioms plytelėms uždirba per mėnesį ir ar to užtenka pragyvenimui, Domantas išsisuka: „Mano asmeninės išlaidos nedidelės: tualetinis popierius, dantų pasta. Maistas kaimiškas. Visas uždarbis grįžta į šokoladą. Asmeninio gyvenimo dabar nėra. Nėra kada. Reikia susikoncentruoti, nešvaistyti energijos.“

Figos, išmirkytos likeryje ir padengtos „Naive“ šokoladu.

Šv. Valentino dieną Vilniuje bus siekiama pagerinti 18 valandų bučiavimosi rekordą Jau antrą kartą Lietuvoje įsimylėjėliai galės išmėginti savo jėgas neįprastose bučiavimosi varžybose „Ilgiausias Lietuvos bučinys su Listerine 2012“. Šį kartą rekordo bus siekiama itin simbolišką dieną – vasario 14-ąją, Šv. Valentino dieną.

Pernai konkurse „Ilgiausias Lietuvos bučinys su Listerine 2011“ triumfavo vilniečiai – devyniolikmečiai studentai Karolis Zaleckas ir Ieva Pranskevičiūtė. Vilniečiai bučiavosi lygiai 18 valandų. „Svarbiausia, kad buvo pasiektas Lietuvos ilgiausio bučinio rekordas. Džiugino ir dalyvių atkaklumas bei drąsa. Taip pat pavyko patrauklia forma atkreipti renginio dalyvių ir žiūrovų dėmesį į burnos higienos svarbą“, – teigia renginį inicijavusio,

15

Lt

„Gaminant greičiau šiek tiek nukentėtų kokybė, bet tik gurmanas tai atskirtų“, – šypsosi šokolado gamintojas, savęs dar nelaikantis tikru gurmanu.

Domantas strykteli nuo kėdės ir surengia degustaciją. Iš pradžių duoda paragauti žinomo juodojo lietuviško šokolado, o vėliau – savojo, penkiskart brangesnio. Skonis iš tiesų kitoks. Švelnesnis. Jaučiasi daugiau kakavos, mažiau cukraus.

Kodėl jis tiek kainuoja, klausiu. D.Užpalis nesikuklina: „Natūralu, kad gamintojas, įdėdamas tiek pastangų, naudodamas tiek brangių ingredientų, tikisi už produktą gauti atitinkamą kainą. Mūsų produktų savikaina – dvigubai aukštesnė nei šimto gramų šokolado pardavimo kaina prekybos tinkluose, nekalbant apie jo pagaminimo kainą. Nereikia būti labai subtiliam, skonio skirtumas akivaizdus. Atskirti tiesiog gerą šokoladą nuo tiesiog blogo nėra taip sudėtinga.“

Šokoladas, saldumas – meilės sinonimai.

Tai žino ir 28-erių Domantas Užpalis, Giedraičiuose (Molėtų r.) gaminantis šokoladą „Chocolate Naive“. Tačiau laiko vaikinui užtenka tik vienai aistrai. Ne šokolado pavidalo aistroms dar teks palaukti. Žmogus orkestras Šokolado fabrike Giedraičiuose nuo ryto iki vakaro zuja Domantas, jo kolega Darius Laurinavičius ir padėjėja Kristinutė su dukra Sabina. Nors jos nebealpėja nuo šokolado aromato ir skonio, D.Užpalis su pasimėgavimu laižo medų nuo šaukštelio ir užsikanda šokoladu – dar neatsivalgė.

Paprašytas prisistatyti, šokolado gamintojas vardija fizines savo savybes: mėlynakis, neaukštas. Surimtėjęs sako, kad hobio ir talentų neturi: jo gyvenimo būdas – šokoladas. Paklaustas, kaip įvardytų savo pareigas, nusišypso: „Šokolado dizaineris, alchemikas, „Chocolate Naive“ idėjinis vadas, gamintojas, valytojas, buhalteris, „piarščikas“. Mes dar mažiukai, daug dalykų reikia daryti pačiam.“ Domanto gyvenimą būtų galima suskirstyti į dvi dalis: prieš ir po. Prieš šešerius metus Vilniuje dirbo finansininku IT kompanijoje, pakeitė daug specialybių. Galiausiai išvažiavo mokytis į Londoną, kur baigė miesto planavimo magistro studijas.

2008-aisiais grįžo į Lietuvą. Prasidėjo krizė, ir Domantas pasijuto niekam nereikalingas, ieškojo darbo, bandė užsiimti nemėgstama veikla: „Supratau, kad niekas manimi nepasirūpins, balandėliai neįskris į burną; kad reikia daryti pačiam. Visada buvau susijęs su maistu (kaip valgytojas), tad pradėjau dirbti su natūraliais ūkininkų produktais. Taip susipažinau su Dariumi – jis buvo mano pienininkas. Pradėjome prekiauti pieno produktais. Tai buvo pirmasis žingsnis į savarankiškumą, tačiau dirbome tik dėl pinigų.“

Skaičius

Smaližių svajonė – iš krano tekantis šokoladas.