15min savaitraštis 2012.02.17

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 5 (1236) • 2012 m. vasario 17 d.

Išsvajota, mirusi ir prisikėlusi Vasario 16-oji Vilniuje.

I.Gelūno nuotr.

Kas mums yra Vasario 16-oji?

Iš 2012-ųjų aukštumos – viskas.

Be Vasario 16-osios dvasios seniai nebūtų Lietuvos. Išsvajotos, kelių šimtų inteligentų, valstiečių išleistų į mokslus, stebuklingai pradėtos. Iškentėtos ir pagimdytos, tūkstančių basų savanorių krauju apgintos. Sovietų užmuštos ir stebuklingai prisikėlusios iš numirusių.

Kad mūsų pačių nepelnytai būtų barama, net niekinama.

Kartais taip piktai, kad net sunku patikėti, jog galėjo taip būti, kad savanorių kariuomenei išvadavus kaimą nuo bolševikų, aplink karininką susiburdavę jauni vyrai klausdavo: „Tai, kaip čia, pons, yr, ar mes galim gauti šautuvą ir eiti mušti bolševikų.“ Jiems duoda po šautuvą ir jie kaip stovi išžygiuoja į karą.

Pasaulinio karo nualinta, be į Rusiją ir Vokietiją išvežtų fabrikų ir arklių, iškirstais miškais, be skatiko, kurio neturėjo nei žmonės, nei valstybė, neturinti nei daug išsilavinusių žmonių, nei karininkų, nei diplomatinių galimybių, nes lenkai ir bolševikai spaudė visais frontais likti po jais, Lietuva iš žodžio tapo kūnu. „Tai, ko ji neįstengia padaryti ramiose paprastose aplinkybėse, jai yra pajėgu pasiekti tada, kai ji yra iš šalies sukiršinta ar ypatingų aplinkybių paraginta“, – praėjus 19 metų parašys filosofas S.Šalkauskis.

Reaktyvinė lietuvių tautos galia sukūrė ne tik savo kariuomenę. Savo literatūrą. Teatrą.

Operą ir baletą. Universitetą. Savo miestus. Fabrikus. Prekybą. Aviaciją. A.Gustaičio ANBO buvo geresni už sovietų ir vokiečių. Sportą ir pirmiausia krepšinį. Galiausiai pačią tautą. Kuri išsaugojo Vasario 16-osios dvasią per trėmimus, karą su SSRS, kaimo „kolchozinimą“ ir miesto rusifikaciją. Ir taip pat stebuklingai atkūrė tai, kas, regis, buvo mirę amžiams – valstybę.

Tad pagailėkime tų, kurie sako, kad ne apie tokią Lietuvą jie svajojo, ne už tokią Lietuvą stovėjo Baltijos kelyje. Nes jie nežino, ką sako.

Kaip ir tie, kurie organizuoja primityvias apklausas, teiraudamiesi žmonių, ar jie gintų tėvynę, ar tokios laisvės norėjo.

Ir klausėjai, ir atsakantieji, jog ne tokios laisvės norėjo, – tik skaudus priminimas, kad tebesitęsia nuolatinė lietuvių kova su rytietiška savo prigimtimi ir su tuo, kas tautoje likę iš nelaisvės amžiaus. Ar Vasario 16-osios dvasia padės laimėti ir šią kovą? Tik nuo mūsų priklauso.

Bet jei ne Vasario 16-oji, mūsų tiesiog nebūtų.

J.Kalinsko nuotr.

Kūrybos grandų paslaptis Tai, kas Vakarų pasaulyje priimta, Lietuvoje – neleistina.

Vakaruose jau seniai skelbiama, kiek po mirties uždirba garsenybės, o Lietuvoje skaičiuoti mirusiųjų uždarbį tolygu šventvagystei. „15min“ ryžosi pralaužti ledus ir pasidomėti, kokį finansinį pamatą paveldėtojams kloja pastaraisiais metais amžinybėn išėję iškiliausi 12–13 psl. mūsų šalies kūrėjai.

2 | Politika

Komentaras

Raimundas Celencevičius r.celencevicius@15min.lt

Puspročio svaičiojimai Visi, kurie abejoja, ar iš darbo išvyti FNTT vadovai V.Gailius ir V.Giržadas nėra valstybės paslapties išdavikai, arba ieško kitų jų atleidimo priežasčių, nei tos, apie kurias oficialiai – nė žodžio, yra „puspročiai“.

Taip leido sau pareikšti FNTT vadus šunims šėko pjauti pasiuntusio vidaus reikalų ministro R.Palaičio viršininkas, LiCS vadovas A.Čaplikas. Stipriai pasakė.

O kad nebūtų maža – dar pridūrė, kad visos jam nepatinkančios šio skandalo versijos tėra „ligotų žmonių svaičiojimai“.

Vidaus reikalų ministras jau buvusius FNTT vadovus „puspročiais“ vertė jau daugiau nei mėnesį. Per patikimas ausis skleidė žinias, kad jais nepasitiki, o oficialiai vaizdavo rimtą ir siūlė palaukti tyrimų rezultatų. Galiausiai paaiškėjo: R.Palaitis nepasitiki FNTT vado pavaduotoju V.Giržadu, nes jis, tiriamas melo detektoriumi ir klausiamas, kas nutekino informaciją apie būsimą „Snoro“ uždarymą, jaudinosi, vadinasi, galima įtarti, kad melavo. To užteko, kad ministras pareikalautų V.Giržado galvos, bet V.Gailius atsisakė ją įteikti. Ministras panoro abiejų galvų, bet galvos atsisakė būti atskirtos nuo postų.

Tuomet R.Palaičiui pagalbos vėzdą ištiesė VSD, surašęs pažymą, kurios niekas, be ministro, neprisipažįsta skaitęs, bet jos užteko, kad FNTT vadų tarnyba valstybei būtų baigta. Kai visa tai perskaitai, iš tiesų pagalvoji: „puspročiai“, „ligotų žmonių svaičiojimai“.

Negi galima vienos svarbiausių šalies specialiųjų tarnybų vadovus atleisti remiantis slapta pažyma, kurios turinio nežino ne tik Seimo pirmininkė, premjeras (prezidentė lyg ir žino, bet to oficialiai nepatvirtino), bet ir patys atleistieji?

Atominis vizitas

Naujos oro linijos

Ministras pirmininkas Andrius Kubilius su delegacija sekmadienį išvyksta į Japoniją, kur bandys įtikinti būsimosios Visagino atominės elektrinės (VAE) statytoją „Hitachi“, kad VAE projektas – toli pažengęs. Tokijuje numatyti susitikimai su Japonijos Vyriausybės premjeru Yoshihiko Noda, Japonijos energetikos ir finansų kompanijų atstovais. Premjero darbo vizito Japonijoje metu ministro pirmininko pareigas laikinai eis energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

Vilniaus meras Artūras Zuokas paskelbė, kad Lietuvoje bus steigiama nauja oro bendrovė „airLITUANICA“. Anot mero, steigėjais taps Vilniaus vystymo kompanija, vienas užsienio partneris, bilietų programinės įrangos ir tinklo savininkas. Akcijų struktūra: 34 proc. – miestui, 17 proc. – kiti Lietuvos akcininkai ir 49 proc. – strateginiai investuotojai. Pirmas skrydis planuojamas kitų metų pavasarį.

Savaitės žmogus

Žmonių valdovas V.Romanovas Idėja, kad esat Lietuvos žmonių valdovas, valdovas, gal kiek per drąsi, bet karūna jums tinka!

„F & L“ production

Dabar A.Zuokas gali ramiai miegoti. V.Gailius – jau ne FNTT vadas.

Pasirodo, galima. Ir dar galima kitą dieną lyg niekur nieko ramiai švęsti Vasario 16-ąją, nors atleistieji pareigūnai viešai ir garsiai pareiškė, jog buvo patraukti dėl to, jog įsikibo į stambiausius partijų finansinius rėmėjus, kurie per viešuosius pirkimus žeriasi milijardus, o vėliau atsidėkodami vėl nelegaliai finansuoja savo politinius geradarius.

V.Gailiaus ir V.Giržado istorija priminė 2004-uosius, kai tuometis STT vadovas V.Junokas irgi tikriausiai išėjo iš proto ir davė savo agentams nurodymą iškrėsti rinkimams į Seimą besirengiančių pagrindinių partijų būstines. Agentai bandė patikrinti, ar tiesa rašoma juodosiose „Rubicon“ buhalterijose, kad didžiulėmis grynųjų sumomis buvo maitinamos bene visos partijos ir įtakingiausi politikai. Tuomečiui Vilniaus merui A.Zuokui buvo taip baisu, kad net pabėgo į Varšuvą.

Dabar A.Zuokas gali ramiai miegoti. V.Gailius – jau ne FNTT vadas, o niekam neįdomus vidaus reikalų sistemos pensininkas, todėl jo žodžius, kad tyrimuose „dėl Lietuvoje veikiančių monopolizuotų energetikos ir komunalinio ūkio įmonių nustatyti stambaus sukčiavimo atvejai, gryninami pinigai ir žinome, kur jie bus greitai panaudoti“ galima laikyti „ligoto žmogaus svaičiojimais“.

Tiesą sakant, dabar jau visi gali ramiai miegoti – ir partijos, ir jų finansiniai rėmėjai, ir R.Palaitis, įrodęs A.Zuokui, kad gali dirbti, ir „Snoro“ savininkai, kuriems nežinia kas suteikė parą laiko išpumpuoti iš Lietuvos kelis šimtus milijonų litų. Nemalonumams ir puspročiams užbėgta už akių.

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Pagrindinis Ūkio banko savininkas, Ūkio banko investicinės grupės prezidentas, mecenatas, Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo ir Edinburgo futbolo klubo „Hearts“ šeimininkas, Kauno „Žalgirio“ arenos statytojas, žiniasklaidos grupės „Diena Media News“ ideologas, poetas, pasaulio veteranų krepšinio čempionas, boksininkas, žmogus, plaukęs šaltame Loch Neso ežere, tarnavęs pirmajame atominiame povandeniniame laive K-19, įkūrė Lietuvos žmonių partiją, kuri kovos už kultūrą, meną, sportą ir prieš iškrypėlius, išsigimėlius bei vagis.

P.S. Būdamas kuklus ir stokodamas laiko bei patirties, V.Romanovas nesutiko tapti partijos pirmininku ir tapo tik jos valdybos nariu.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.lt Platinimas platinimas@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt

Taip laikraštyje žymimi užsakomieji straipsniai

Politika | 3

15min • 2012 m. vasario 17 d.

15min.lt – trimis kalbomis

V.Gailius (dešinėje) ir V.Giržadas mano buvę išmesti dėl to, jog užčiuopė korumpuotus partijų ir verslo ryšius.

Naujienų portalas 15min.lt žengė dar vieną žingsnį pirmyn – nuo šiol naujienas čia galima skaityti anglų ir rusų kalbomis. Portalo 15min.lt versija anglų kalba pasiekiama adresu 15min.lt/ en, o rusų – 15min.lt/ru.

J.Kalinsko nuotr.

Aukos ar išdavikai?

Jurgita Lapienytė j.lapienyte@15min.lt

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus atleido dėl prarasto pasitikėjimo. Bet šie atkirto tapę mafijos „baltomis apykaklėmis“ aukomis.

R.Palaitis tikina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovą Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją Vytautą Giržadą atleidęs po to, kai gavo Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymą, kurioje rekomenduojama iš FNTT vadovų atimti teisę dirbti su slapta informacija. Ministras neatskleidžia, dėl kokių priežasčių suabejota FNTT vadovų reputacija, bet neneigia, kad jie buvo atleisti dėl informacijos apie būsimą banko „Snoras“ perėmimą valstybės žinion nutekėjimą.

Iš pradžių ministras buvo išreiškęs nepasitikėjimą tik V.Giržadu, tačiau kai V.Gailius atsisakė atleisti savo pavaduotoją, R.Palaitis nusprendė atsisakyti abiejų FNTT vadovų.

Užuominos apie voratinklį V.Gailiaus ir V.Giržado manymu, jie atleisti dėl to, kad FNTT pradėjo medžioti per stambias žuvis. „Paliekame daug pradėtų darbų. Kolektyvas stiprus, manau, kad pratęs pradėtus tyrimus dėl Lietuvoje veikiančių monopolizuotų energetikos ir komunalinio ūkio įmonių. Šiuose tyrimuose nustatyti stambaus sukčiavimo atvejai, gryninami pinigai ir žinome, kur jie bus greitai panaudoti. Atliekami tyrimai dėl dosniausių partijų rėmėjų. Kažkam norėtųsi, kad tarnyba tikrintų kioskus, o ne kovotų su „baltų apykaklių“ grupuotėmis. Dirbau su organizuotu nusikalstamumu, dirbau su grėsmingiausiomis organizuoto nusikalstamumo smurtinėmis grupuotėmis, bet nesusidūriau su tokiomis formomis. Manau, kad mano pavyzdžiu bandoma parodyti kitų statutinių įstaigų vadovams, kad nepaklusniems atrandami naujadarai“, – sakė V.Gailius.

Pasak V.Gailiaus, partijas rėmusios bendrovės FNTT užkliuvo dėl to, jog būtent jos

pastaruoju metu laimėdavo didelių apimčių (iš viso apie 2 mlrd. Lt) viešuosius pirkimus. V.Gailius neatmeta prielaidos, jog dalis šių pinigų bus panaudota nelegaliai remti partijas per būsimus Seimo rinkimus.

V.Giržadas taip pat įsitikinęs, kad R.Palaitis tėra „tik mažas sraigtelis“, vykdantis kitų valią. V.Giržadas prasitarė, kad tarp FNTT tiriamų bendrovių yra ir glaudžiai susijusių su R.Palaičio atstovaujama Liberalų ir centro sąjunga (LiCS). Kaip pavyzdį jis paminėjo finansinėmis machinacijomis įtariamą Varėnos bendrovę „Ekoratas“, kurios vadovai dalyvavo LiCS veikloje ir ją rėmė.

Tokios baigties laukė V.Giržadas tikino, kad atleidimo iš pareigų laukė nuo lapkričio 14 dieną Generalinėje prokuratūroje įvykusio slapto pasitarimo.

Jame buvo aptariamas su banku „Snoras“ susijęs ikiteisminis tyrimas. „Buvo aptariamos konkrečios prievartos priemonės ir pan. Pasitarime dalyvavo du FNTT atstovai ir keturi prokurorai. Tame pasitarime teko išsakyti nuomonę, kuri ne visiškai sutapo su generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio nuomone. Jau vakare ta nuomonė buvo įvardyta kaip didelis pesimizmas dėl tyrimo perspektyvų, dėl atliekamų veiksmų galimumo ir dėl procesinių prievartos priemonių. Po to dviese su direktoriumi prognozavome, kad bus šitie veiksmai. Tai yra, iš aukščiausių valstybės vadovų pokalbių, atsiliepimo apie tą pasitarimą, supratome, kad būsime kalti dėl visų nesėkmių ir nelaimių“, – sakė V.Giržadas.

Dar didesnis triukšmas kilo kitą dieną, kai apie minėtą pasitarimą anonimine publikacija pranešė „Lietuvos rytas“, kurio dalį akcijų valdė bankas „Snoras“. Generalinis prokuroras Darius Valys skubiai sušaukė dar vieną pasitarimą. V.Giržadas tikino prašęs prokurorų pradėti tyrimą, kas galėjo nutekinti informaciją, tačiau atsakymo iš jų nesulaukė. Generalinė prokuratūra pranešė, kad praėjusių metų pabaigoje atliko patikrinimą, bet nenustatė, kad ją būtų nutekinę valstybės tarnautojai, todėl ikiteisminio tyrimo nepradėjo.

V.Gailius ir V.Giržadas bylinėsis dėl atleidimo bei tikisi grįžti į darbą. Kol kas FNTT laikinai vadovauti R.Palaitis paskyrė Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotoją Antaną Montvydą.

280 000

TIRAŽAS – 88 000.

nuolatinių skaitytojų per dieną

ISSN 1822-2749.

„TNS LT“, Nacionalinis skaitytojų tyrimas, 2011 m. ruduo

Platinamas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje

„15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Redakcija neatsako už reklamos turinį ir klaidas.

„Nesitikime iš to uždirbti, bet tikime ir suprantame, jog mūsų, žurnalistų, misija yra prisidėti prie to, kad apie Lietuvą pasaulis žinotų daugiau“, – teigė 15min.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka.

Rusakalbiai skaitytojai gaus naujausią žinių srautą ne tik apie reikšmingiausius mūsų šalies bei pasaulio įvykius, jie taip pat ras ir išsamios informacijos apie tai, kaip gyvena mūsų kaimynai. 15min.lt rusiškoje versijoje netrūks ir laisvalaikio skaitinių, pramogų pasaulio naujienų. „Didžioji dauguma Lietuvoje gyvenančių rusų, ukrainiečių ir baltarusių puikiai moka lietuvių kalbą, todėl portalo rusų kalba uždavinys yra ne tiek informuoti kitataučius Lietuvos piliečius, kiek skleisti teisingą informaciją apie Lietuvą Rytų erdvėje, kurioje žiniasklaidos laisvės vis dar yra labai suvaržytos ir kur pateikiama daug tendencingų tekstų apie mūsų valstybę“, – taip portalo rusų kalba uždavinį apibrėžia R.Valatka.

Norvegijos žiniasklaidos koncernas „Schibsted“, kuriam priklauso portalas

15min.lt ir savaitraštis „15min“, Baltijos šalyse valdo net 4 portalus rusų kalba: tai populiariausias Latvijos portalas TVNET bei trys portalai Estijoje – seniausio laikraščio „Postimees“, savaitraščio „Den za dnem“ ir pramogų pasaulio naujienų „Limon“. Visi kartu per dieną jie pateikia daugiau nei 250 straipsnių bei naujienų, tad su kaimynais glaudžiai bendradarbiaujantis 15min.lt išsamiai nušvies įvykius ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje.

Angliškasis 15min.lt puslapis skirtas Lietuvoje įsikūrusiems ir šalies gyvenimą sekantiems svečiams. Jie ne tik bus supažindinami su svarbiausiomis Lietuvos aktualijomis, bet ir galės skaityti platesnio turinio straipsnius bei komentarus apie Lietuvos politiką, ekonomiką, visuomenę ir kultūrą. „Tikimės, jog 15min.lt anglų kalba padės geriau pažinti Lietuvą ne tik čia dirbantiems diplomatams, bet ir visiems tiems šio globalaus pasaulio žmonėms, kurie domisi Lietuva, jos menu, literatūra ir, žinoma, krepšiniu“, – sakė R.Valatka.

Komentaras

4 | Politika

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Ekscentriškos partijos greitai numiršta Artūras Račas redakcija@15min.lt

Apie kvailus klausimus Dažnai artėjant Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai viešojoje erdvėje pasigirsta klausimai ir samprotavimai apie tai, ar tokią įsivaizdavome nepriklausomybę prieš 20 metų. Arba – ar valstybė, kurioje šiandien gyvename, atitinka tą vaizdinį, kurį savo galvose kūrėme Baltijos kelyje.

Dažnai atsakymas būna neigiamas ir dar su įvairiausiais paverkšlenimais apie brangų benziną, Lietuvą baigiančius okupuoti lupikaujančius Skandinavijos bankus bei bebaigiančią supūti Europos Sąjungą, kuri kėsinasi į mūsų suverenitetą, tautiškumą, kultūrą ir netgi šeimos sampratą.

Bet esmė juk ta, kad pats klausimas, ar tokią įsivaizdavome nepriklausomybę ir valstybę, yra kvailas. Ir tada – visai logiškai – tokie patys yra ir tie, kurie klausia, ir tie, kurie bando atsakyti.

Nepriklausomybės negalima įsivaizduoti vienaip ar kitaip. Ji negali būti gera ar bloga, demokratiška ar ne, socialiai orientuota ar liberali. Ji nelemia pieno, mėsos, šildymo kainų, pensijos, nedarbingumo pašalpos ar minimalios algos dydžio, nuo jos nepriklauso gyvenimo trukmė ar demografinė situacija.

Ji tiesiog yra arba jos nėra.

Todėl man atrodo, kad tie, kurie kalba apie tai, kad nepriklausomybę prieš 20 metų įsivaizdavo kitokią, net nesupranta, kas yra nepriklausomybė. Tai kiek baugina, nes labai retai būna, kad nesuprasdamas gali įvertinti. O kai negali įvertinti, tada dažniausiai nereikia. Bet bent jau aš tuo esu šventai įsitikinęs – tų nesuprantančių šiandien vis dar mažuma.

Esmė juk ta, kad pats klausimas, ar tokią įsivaizdavome nepriklausomybę ir valstybę, yra kvailas.

Panašiai yra ir su valstybe. Teigiantys, kad ne tokią valstybę įsivaizdavo prieš 20 metų arba, kad ne už tokią valstybę kovojo, yra veidmainiai. Prieš 20 metų, kaip ir prieš 94 metus, nebuvo klausimo, kokios valstybės mes norime. Klausimas buvo kitas: ar mes norime ir toliau būti tautine mažuma kitoje valstybėje, ar esame pakankamai subrendę gyventi savojoje? Abiem atvejais atsakymas buvo teigiamas.

Ir todėl šiandien Lietuva yra nepriklausoma ir valstybė. Nes be nepriklausomybės nebūtų ir valstybės.

Tačiau nepriklausomybė ir valstybė, nors ir viena be kitos iš esmės neegzistuojančios, vis dėlto nėra tapačios sąvokos. Skirtumą tarp jų aš bandyčiau apibrėžti pasitelkdamas žmogaus analogiją. Ką tik gimęs – jau esi žmogus ir to niekas nepakeis. Nebent mirsi dėl ligos ar smurto. Tai nepriklausomybė. Koks tapsi užaugęs, ką veiksi, kaip auklėsi vaikus – tai valstybė.

Ar šiandien mes jau pakankamai užaugę?

Kai girdžiu valstybės vadovę teigiant, jog teisinga yra kažką atleisti, nes reputacija kelia abejonių, man atrodo, kad kaip valstybė dar šliaužiojame po stalu. Nes tvirtai ant kojų stovinčios valstybės vadovui turėtų rūpėti ne reputacija, o kad nusikaltimas, kainavęs valstybės piliečiams šimtus milijonų litų, būtų įvertintas pagal įstatymus, šiuo atveju – Baudžiamąjį kodeksą.

Kita vertus, stebint tai, kaip interneto bendruomenė reagavo į ACTA sutartį, kaip ji susivienijo ir kokį kūrybingumą parodė, atsiranda vilties, kad po stalu vietos jau ne visiems užtenka. Nes ta pati bendruomenė po kelerių metų su tokia pat energija ir entuziazmu galbūt gins savo interesus mokesčių, verslo, socialinės apsaugos, švietimo ir kitose srityse.

Ir valstybė tada galbūt bus tokia, kokią ta bendruomenė įsivaizduoja. Lygiai taip pat, kaip šiandien ji yra tokia, kokią mes ją sukūrėme.

Kelias į niekur Lauryna Vireliūnaitė l.vireliunaite@15min.lt

Prieš rudenį įvyksiančius Seimo rinkimus besikuriančios viena už kitą keistesnės partijos bandys pakartoti ankstesnių politikos naujokių sėkmę.

Ar tai įmanoma?

Drąsiaus Kedžio sekėjai žada kovoti su neva korumpuota teisėsauga, Anapilin išėjusio prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė – atsigręžti į paprastą žmogų, o įdomiu požiūriu į istoriją garsėjantis verslininkas Vladimiras Romanovas net nesivargina aiškinti, ką jo įkurta partija veiktų Seime – vietoj to jis deklamuoja eilėraščius.

Vietoje programos – eilėraščiai Apie Ūkio banko savininko V.Romanovo planus žengti į didžiąją politiką buvo paskelbta praėjusią savaitę. Niekas neabejojo, kad prie Lietuvos žmonių partija (LŽP) pavadintos jėgos vairo stos pats verslininkas, tačiau jos pirmininke tapo buvusi liberalcentristė, visuomenininkė ir poetė Joana Šimanauskienė. „Žalgirio“ krepšinio klubo savininkas pasitenkino tuo, kad buvo išrinktas į valdybą.

Apie LŽP programą A.Romanovas kalbėti nemėgsta, jis taip nė karto ir neatsakė, kuriai krypčiai – kairės, dešinės ar centro – save priskiria politikos naujokė.

Partijos atstovai tėra atskleidę, kad didžiausias Lietuvos žmonių partijos rūpestis – kultūra, menas ir sportas.

Politologas Lauras Bielinis „15min“ yra sakęs, kad pagrindinė LŽP gimimo priežastis – V.Romanovo noras eksponuoti save. „Nemanau, kad jam pasiseks“, – nukirto politikos ekspertas.

Partija gimė slapčia D.Kedžio sekėjai partiją „Drąsos kelias“ niekam nepranešę įkūrė prieš kelias savaites. Kovotojais su pedofilų klanu pasiskelbę Garliavos aktyvistai vis dar tvarko būtinus formalumus, kad partija būtų oficialiai įregistruota.

Vaiduoklių sąrašas Šiuo metu Juridinių asmenų registre yra 39 partijos, dalis jų pavadinimų yra mažai kam girdėti. Jeigu iki kovo nykštukinės politinės jėgos Teisingumo ministerijai neįrodys, kad turi 1 tūkst. narių, jos bus likviduojamos.

Dar 1990 metais įkurta, bet mažai kam girdėta Lietuvos humanistų partija – vis dar registre, nors jau prieš septynerius metus deklaravo turinti tik 300 narių. Vis dar registruotos nežinia ką veikiančios Respublikonų, Tautos pažangos, Smulkaus ir vidutinio verslo, Lietuvos pensininkų, nuo Darbo partijos nubyrėjusi Pilietinės demokratijos bei Darbo partijos dukterine vadinama Leiboristų partijos.

K.Brazauskienė įsitikinusi, kad paskui ją patrauks tūkstančiai rinkėjų.

J.Kalinsko nuotr.

Apžvalgininkai sako, kad vienos idėjos politinė jėga neturi perspektyvų, tačiau „Drąsos kelio“ pirmininku išrinktas dvasininkas Jonas Varkala „15min“ teigė nebijantis, kad partija sunyks taip pat greitai, kaip ir atsirado: „Ar partija sunyks, nežinau, bet tiesos troškimas, manau – ne, nes be jo nebus valstybės, nebus jokios gerovės, bus tik dūlėjimas.“ Politologų įsitikinimu, į valdžią besiveržiantys teisėjos Neringos Venckienės šalininkai daugų daugiausiai gali tikėtis laimėti mandatą vienmandatėje rinkimų apygardoje Garliavoje.

„Naivūs naujokai“

Lauras Bielinis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas

5000 „feisbukinių“ draugų Politikos apžvalgininkai skeptiškai vertina ir K.Brazauskienės galimybes įžengti į didžiąją politiką.

Noru pakliūti į valdžios elitą užsidegusi „Demokratinės darbo ir vienybės partijos“ vadovė K.Brazauskienė politologų prognozėmis tikėti nenori. „Pažiūrėsim, kai dugną dėsim“, – „15min“ sakė ji.

K.Brazauskienė neabejoja savo sėkme rinkimuose. „Kaip nelaimėsiu? Susitikinėju su žmonėmis, jaučiu didelį palaikymą, pas mane „feisbukinių“ draugų – penki tūkstančiai, todėl nelabai suprantu politologų, – teigė ji. – Jie norimą pateikia kaip tikrą.“

„Yra dvi priežastys, dėl kurių kuriasi vienkartinės partijos. Pirmoji – politinę jėgą kuriančio lyderio ambicijos. Jis labai nori dalyvauti politikoje ir aplink save suburia palaikančiųjų komandą, taip atsiranda partija. Tai – K.Brazauskienės atvejis. Kitais atvejais į politinę jėgą buriasi asmenys, kurie jaučia pilietinę atsakomybę, bet pernelyg siaurai suvokia savo funkciją. Jie išmano tik konkretų klausimą, todėl formuojasi vienos idėjos partijos, tokios kaip „Drąsos kelias“. Į politiką kartais įsitraukia žmonės, labai naiviai suvokiantys politinius procesus.

Jie mano, kad jeigu už stalo sedėdami jie galvoja vienodai, nesunkiai gali sukurti partiją, kuri laimės rinkimus. Jie tą bando, ir, deja, nieko nelaimi.“

Svaigi, bet neilga sėkmė Vargu, ar politikos naujokai norėtų tokios baigties, kokia ištiko prieš praėjusius rinkimus sužibusią Tautos prisikėlimo partiją. Pašaipiai „žvaigždžių“ vadinta politinė jėga, kurią su bendražygių kompanija įkūrė šou verslo atstovas Arūnas Valinskas, 2008 metų Seimo rinkimuose pagal gautų mandatų skaičių buvo antroji ir į Seimą delegavo 13 savo atstovų. Tačiau sėkme

džiaugėsi neilgai, nes vos per kelis mėnesius pasitikėjimas TPP nukrito žaibiškai, o A.Valinsko gerbėjų gretos išretėjo net kelis kartus.

Baigiantis Seimo kadencijai A.Valinskas suprato, kad turi dvi galimybes: pasirengti artėjančiam krachui arba prisišlieti prie kitų politikų. Pernai rugsėjį TPP įsiliejo į Liberalų ir centro sąjungą.

Šventė | 5

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Proga tapti patriotu Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Vasario 16-ąją gali neįvykti nieko. Jokio virpulio, net jokio krepštelėjimo. Tačiau norint pajusti šventės dvasią, tereikia labai nedaug.

Trečiadienio vakarą atrodė, kad skeptikai vis dėlto teisūs: Vasario 16-oji lietuviams – viso labo eilinis laisvadienis.

Triukšmo daug, o tautinių akcentų – nė kvapo. Jei bandymų ir būta, jie paskendo Šv. Valentino dienos niekučių išpardavime.

Ne klausytis, o pabūti Ir vis dėlto šventė įvyko. Vasario 16-ąją, vidurdienį, prie prezidentūros būriavosi patriotiškai nusiteikusios jaunos šeimos. „Galėtų kolonėles ir geriau išdėlioti. Atsimenu, pernai irgi nieko nesigirdėjo“, – įspūdžiais dalijosi skvere prie S.Daukanto aikštės stoviniuojantis vyriškis. Nė velnio nesigirdėjo ir šiemet, tačiau kitąmet jis turbūt ir vėl ateis. Ne prezidentės kalbos išgirsti, o su bendraminčiais pasimatyti. „Skriskit skriskit, gražios šventės! Kovo 11ąją prie Seimo!“ – vėliavos pakėlimo ceremonijai prie prezidentūros dar nesibaigus su pažįstamais atsisveikino jauna moteris.

Atmosfera prie prezidentūros – liberali.

Prie prezidentūros švęsti susirinko jaunos šeimos.

Dž.G.Barysaitės (prezidentūra) nuotr.

Vaikai zuja, klykia, turškiasi sniege. Nejusti nei rimties, nei santūrumo, bet ore sklando patriotizmo aura – be pompastikos, be grimo. „Atėjom minioje pastovėti. Sakom, nieko nematysim, negirdėsim, bet bent dvasią pajusim“, – sakė į renginį atvykusios seserys studentės Dovilė ir Raminta.

Suskambėjo būgnai, supokšėjo salvės. „Negaliu iš rimto dalyko padaryti nerimto“, – trypčiodamas sniege prodiuserei skundėsi laidos „Mados reidas“ į šventę

atėjęs filmuoti Mantas Petruškevičius. Net jis suprato, kad tai, kas vyksta, nėra šou.

Dvi šventės: kuri svarbesnė?

Kuri šventė svarbesnė – Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – tokią temą gvildeno takeliu į Gedimino kalną kopiantys miestiečiai: garbaus amžiaus moteris ir maždaug trisdešimtmetis vyras. „Man reikšmingesnė Vasario 16-oji. Šiai dienai jaučiu nostalgiją nuo sovietmečio, kai nebuvo galima švęsti“, – paaiškino moteriškė.

Skriskit skriskit, gražios šventės!

Kovo 11-ąją prie Seimo! „O man priešingai – Kovo 11-oji. Matyt, dėl to, kad priklausau kitai kartai. Kovo 11-oji lyg ir savesnė, aktualesnė“, – prisipažino vyras. „Bet tu man pasakyk, kaip pasveikinti žmogų su šiomis šventėmis? Visokiems jubiliejams, valentinams, valentšvinams atvirukų pilna, o šioms šventėms – anei vieno!“ – ir pasipiktino, ir nusistebėjo pokalbininkė.

Prie Signatarų namų balkonėlio Pilies gatvėje žmonės rinkosi gerokai prieš dvi. Ši minia kitokia nei prie prezidentūros. Joje stovi vyrai, kurie vos išgirdę Tautiškos giesmės akordą, dar stveriasi kepurės... Ir atmosfera čia kitokia – romesnė, pakilesnė. Daugiau dainų, daugiau patoso, bet daugiau ir įkvėpimo.

Vasario 16-oji čia – tai pirmiausia Vytautas Landsbergis. Kasmet iš balkonėlio sakantis tą patį, bet kitaip. „Mylėkite tėvynę Lietuvoje“, – šiemet ragino tautos patriarchas. „Kas šis ponas?“ – pasiteiravo užsienietė angliškai, kantriai stebėjusi ceremoniją minioje. Užsimezgus ilgesniam pokalbiui, paaiškėjo, kad ji Vilniuje – tik antras mėnuo.

Atvyko iš Graikijos, iš Atėnų. „O taip, ten dabar labai baisu. Nepritariu tai agresijai ir brutalumui. Tačiau Graikijoje žmonės neturi darbo, negali pragyventi, pasirūpinti šeimomis – ten labai blogai“, – apgailestavo moteris.

Lietuvoje gerai lyg ir niekada nebuvo, bet šiandien stovime petys petin, nejučia pasidžiaugiau.

Mokytojai papildė neformaliojo ugdymo metodų sąrašą Mokytojai ir už švietimą atsakingi savivaldybių atstovai turi ne mažiau entuziazmo mokytis negu patys mokiniai. Tą jie įrodė projekto TAPK metu organizuotuose mokymuose, kuriuose turėjo progą pagilinti žinias apie neformalųjį ugdymą, susipažinti su įvairiais bendravimo su vaikais metodais, motyvacijos priemonėmis ar vertinimo būdais. „Mokymai buvo išties naudingi. Prisipažinsiu, kad sužinojau daug praktinių pavyzdžių ir pratimų, kuriuos galėsiu pritaikyti vesdama užsiėmimus vaikams. Ypač pravers ir psichologijos žinios, taip pat testai, pagal kuriuos galima nustatyti, kaip greitai vaikas reaguoja į tam tikras situacijas ir gali įsilieti į neformaliojo ugdymo veiklą“, - sakė Agnė Musonienė, Klaipėdos Baltijos gimnazijos specialioji pedagogė.

Jai pritarė ir Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius. „Man patiko mokymuose pateikti psichologiniai testai, taip pat pažintys ir atsivėrusios galimybės bendradarbiauti su kolegomis iš kitų savivaldybių. Neabejoju, kad tai pravers ateityje“, - teigiamai mokymus įvertino V. Knizikevičius.

Tobulinosi ir savivaldybių atstovai Palangoje vykusiuose mokymuose ir seminaruose dalyvavo 250 mokytojų iš visos Lietuvos ir 50 savivaldybių švietimo skyrių atstovų, kurie savo rajone koordinuoja su

neformaliuoju švietimu susijusias veiklas.

Jolantos Mileškienės, mokymus organizavusios įmonės Manager.LT akademijos vadovės teigimu, pagrindinis mokymų tikslas buvo supažindinti mokytojus su neformaliojo ugdymo metodais, kuriuos jie galėtų taikyti ugdant mokinių socialines ir asmenines kompetencijas, o švietimo administratoriams, t. y. savivaldybių atstovams, suteikti teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, padėsiančių geriau administruoti neformalųjį švietimą Lietuvoje. „Siekiant, kad neformaliojo ugdymo sąvoką visi suprastų vienodai, dalis mokymų tiek mokytojams, tiek savivaldybių atstovams buvo vienodi. Tik pastariesiems buvo viena papildoma sesija apie neformaliojo švietimo organizavimą, inansavimą, pagalbą teikėjams ir kokybės priežiūrą, taip pat

buvo galimybė išsiaiškinti kitus aktualius klausimus“, - pasakojo J. Mileškienė.

Savivaldybių atstovams taip pat akcentuota, kad neformaliojo švietimo veiklos turėtų būti organizuojamas atsižvelgiant į vaikų poreikius – mokymų dalyviams buvo pasakojama, kaip tinkamai sudaryti klausimynus, profesionaliai atlikti vaikų poreikius atskleidžiantį tyrimą.

Aktualiausi klausimai – apie motyvaciją Didžiausias dėmesys mokymų metu buvo skiriamas vaikui – kaip sužinoti jo lūkesčius, padėti jam socializuotis, bendrauti ir bendradarbiauti su bendraamžiais.

J. Mileškienė pasakojo, kad aktualiausi mokytojų klausimai buvo susiję su motyvacija. „Viena iš pagrindinių motyvavimo

priemonių, kuri patiko mokytojams – žodžio galia. Vaikai siekia priklausyti kokiai nors grupei, būti reikalingi ir suprasti. Todėl labai svarbu, kaip mes bendraujame, kaip rūpinamės kiekvieno iš jų asmenybe.

Lyg gėle, kuriai ateina savas laikas sužydėti“, - sakė Manager.LT akademijos vadovė.

Su vaikų motyvacija susiję klausimai ypač rūpėjo ir A. Musonienei. „Jeigu vaikai nepatiria sėkmės akimirkų, jiems nėra motyvacijos, todėl būtina įvertinti net menkiausias pastangas. Taip pat supratau, kad svarbu ne tik neformaliojo švietimo veiklos rezultatas, bet ir procesas, vaikams turėtų būti įdomu ir naudinga dalyvauti veikloje“, mokymuose gautas žinias įvertino Baltijos gimnazijos specialioji pedagogė.

Mokytojų ir švietimo administratorių mokymai – viena iš projekto TAPK („Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse“) veiklų. Švietimo mainų paramos fondo koordinuojamą projektą TAPK iš dalies inansuoja Europos socialinis fondas, dalis lėšų skiriama iš valstybės biudžeto.

2010 m. birželio mėnesį prasidėjęs projektas TAPK tęsis iki šių metų liepos 1 dienos. Jo metu dar buvo organizuojamos vasaros poilsio stovyklos, šiuo metu vis dar vykdomos neformaliojo švietimo programos ir pilietinio bei tautinio ugdymo veiklos.

Užsk. Nr. 304066

6 | Savaitės interviu

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Profesorius A.Eidintas:

O kas tas A.Smetona? „Antanas Smetona buvo tokia figūra, kurios galėjai nekęst, galėjai nemėgt, galėjai neigt jo politines pažiūras, bet šiaip ar taip jis išlaviravo Lietuvos Tarybą kaip jos pirmininkas per visas negeroves kaizerio Vokietijos okupuotoj Lietuvoj iki nepriklausomybės“, – konstatavo istorikas ir ambasadorius Alfonsas Eidintas, pristatydamas naujausią savo knygą „Antanas Smetona ir jo aplinka“.

Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt Prieš 94 metus dabartiniuose Signatarų namuose, sostinės Pilies gatvėje, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Čia pristatoma ir A.Eidinto knyga apie A.Smetoną. Anšlagas. Žmonėms neužtenka gausiai suneštų kėdžių, todėl sėdi ant palangių arba ramsto sienas. Dvi su puse valandos. „Prie A.Smetonos buvo geriau“, „Ne, jis tėvynės išdavikas“, – šnabždasi salėje.

Išdidus, šiek tiek rimtas, šiek tiek valiūkiškas ir puikus oratorius – toks vakaro kaltininkas. Po gausios literatūros ir istorijos gurmanų klausimų lavinos bei prašymų pasirašyti, profesorius A.Eidintas rado laiko su „15min“ pasikalbėti apie pirmąjį Lietuvos prezidentą, Nepriklausomybės Akto signatarą, jo artimuosius ir knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ atsiradimo aplinkybes.

buvo raginimų nepakeisti visko radikaliai.

Leidykla prisibijojo, ir aš prisibijojau, todėl tai yra dvi visiškai skirtingos knygos.

– Kokia šios knygos siunčiama žinia?

– Tai lietuvių politinio, kultūrinio elito, kuris supo A.Smetoną, paieškos. Kas padėjo susikurti tokiai Lietuvai, kokia ji susikūrė, vadinamoji A.Smetonos Lietuva – prieškarinė.

– Pasirodžius informacijai apie jūsų naująjį leidinį, suvalkiečiu pasivadinęs internautas parašė: „Naujo nieko nesitikiu. Tiek autorius, tiek aš, kaip skaitytojas, jau per seni keisti savo nuomones.“ – (Juokiasi) Na, aš dar nesijaučiu senas, nes su daugybe tyrinėjimų, kurie buvo išleisti, straipsnių, monografijų, būna, kad labai daug kas keičiasi. Ir požiūriai. Galbūt ne taip radikaliai, bet keičiasi ir keisis! Dar čia ne viskas padaryta. Iš tikrųjų buvo labai įdomu su A.Smetonos artimųjų ratu susipažinti, bet galbūt buvo dar žmonių, apie kuriuos mes nežinome.

– Kas buvo tie artimi žmonės?

– Vienas artimiausių – profesorius Izidorius Tamošaitis, A.Smetonos bendramintis ir sekėjas. Gerokai jaunesnis už jį. Ir šeimos draugas, ir sirgalius. Kitas A.Smetonos sirgalius ir padėjėjas – Juozas Tūbelis su žmona, Sofijos Smetonienės seserimi. Jie buvo bendraminčiai ir draugai nuo gimnazijos laikų. Toliau – kunigai Vladas Mironas ir Juozas Tumas-Vaižgantas! Labai daug padėjo A.Smetonai, jie kartu dirbo tautiniam judėjime. Kad nepamirščiau dar ko nors...

(Iš švarko kišenės ištraukia lapelį, skaito.)

Žmonių sąmonėje ta prieškarinė Lietuva, A.Smetonos Lietuva, buvo kažkoks kokybės ženklas.

– Knygą, tik gerokai plonesnę, apie A.Smetoną išleidote 1990-aisiais. Jautėtės ne viską tada pasakęs?

– Tada dar labai mažai žinojome. Knyga buvo tokia apgraibom parašyta, politinės biografijos bruožai be pretenzijų. Ir kiek tada leido – dar buvo sovietinė cenzūra. Aš tuomet sudarinėjau A.Smetonos rinktinius raštus, tai buvo labai palanku parašyti trumpą jo biografiją. Tuo metu ji buvo visai naudinga bent jau susipažinti su A.Smetona: ką jis darė, kas buvo. Čia yra visai kitokia knyga. Labai daug archyvų ir šaltinių atsivėrė, pavyzdžiui, pasinaudojau užsienio diplomatų įspūdžiais apie A.Smetoną. Labai daug nuotraukų įdėjau – kaip antrą pasakojimą. Šįkart galėjau.

Tada viskas buvo labai apribota, žinot, net popieriaus nebuvo, trumpai drūtai, ir dar

– Vieną asmenį pamiršote...

– S.Smetonienę? Taip! (Juokiasi) – Kokią įtaką A.Smetonai ir apskritai valstybės valdymui turėjo žmona Sofija? Ar ją būtų galima palyginti, tarkim, su Michelle Obama?

– Aš ją palyginčiau su labai gera patarėja. A.Smetona, nėra abejonės, dalydavosi savo rūpesčiais, ir ji buvo patarėja, ir rekomenduodavo, ir žmones pristatydavo.

Sofija buvo vienas iš artimiausių žmonių, kurios pagalba jam buvo svarbi. Ji vyrą visokeriopai palaikė.

Dar buvo artimų žmonių. Pavyzdžiui, adjutantai: Tadas Šakmanas ir Vaclovas Šliogeris. Abu universitetus Vakaruose baigę, raštingi žmonės. T.Šakmanas – prieškarinio žurnalo redaktorius buvęs. Dar labai artimas buvo kunigas Julius Bielskis – sekretoriato vadovas. Kurį laiką – Augustinas Voldemaras. Ir mokytojas, bet čia daugiau jaunystės laikais, Jonas Jablonskis, nes kalba prezidentas labai domėjosi.

Apie kai kuriuos žmones nedaug medžiagos tebuvo. Baronas Stasys Šilingas visą teisinę A.Smetonos valdymo sistemą sustatė.

A.Smetona prieš mirtį labai ramiai parašė:

A.Eidintas neslepia simpatijos A.Smetonai, nors ir nepateisina jo režimo.

I.Gelūno nuotr.

„Aš nepažeidinėjau Lietuvos įstatymų, aš valdžiau pagal Lietuvos esamus įstatymus“, kuriuos parengė teisingumo ministras S.Šilingas. Tai yra tiesa: vis tiek, kad ir autoritarinė valstybė, konstitucija, įstatymai – kad ir pagal šitą modelį – turėjo būti sudaryti. S.Šilingas man atsivėrė kaip A.Smetonos laikų teisinės sistemos architektas.

– Ar kartą pasakęs, kad A.Smetona valdė ne vienas ir apskritai buvo tik simbolis 1926–1940 metų valstybės, kurioje gyveno mūsų tėvai ir seneliai, šiuos žmones turėjote galvoje?

– Taip, be abejo. Vienas žmogus būti negali. Jis tikrai tardavosi su visais. Geriausias liudijimas yra Vaclovo Šliogerio memuarai: A.Smetona lygindavo, ką jam kiti sakė, ką jam Šliogeris sakė, ką jam Bielskis sakė, ir labai vertindavo tą nuomonę. Žinoma, jį nuginčyti buvo nelengva, bet nuomones rinko, buvo tikrai aukšto išsilavinimo inteligentas.

A.Smetonai nebuvo nesvarbu, kas yra kalbama, kaip yra manoma šaly. Jis gaudavo visas apžvalgas iš kariuomenės, iš saugumo – iš visur. Domėjosi, ką žmonės galvoja.

Nors ir rašoma knygoje daug apie kitus žmones, bet tai A.Smetoną daugiau atskleidžia.

Kaip ir man pačiam buvo daug naujienų.

Lietuva dar ne tokia

Ričardas Garuolis, Lietuvos tautininkų sąjungos tarybos vadovas

„Esu tautininkas nuo 1992 metų, ir kiek yra bendrauta su A.Smetonos šeimos nariais, tai šeimos pozicija buvo tokia: jie perveš palaikus tik tada, kai Lietuva bus tokia, apie kokią A.Smetona svajojo. Ir, šeimos akimis, Lietuva dar nėra tokia, dar labai daug to sovietinio paveldo, tvaiko, palikimo negero, ir nenori, kad jų protėvis A.Smetona būtų čia toliau spjaudomas gimtinėje tų, kurie kovojo prieš jo idėjas. Tautininkų sąjunga keletą kartų prašė, kad būtų puiki proga per tokias šventes nešti gėles, tačiau artimieji mano, kad Lietuva dar nėra tokia, kokia turėjo būti: gražesnė, geresnė.“

Savaitės interviu | 7

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Tai – Lietuva – Ką įdomaus atradote?

– Man asmeniškai buvo didžiausi du atradimai: Izidorius Tamošaitis ir jo darbai, tautininkų ideologijos (labai nedaug težinojau) ir Juozas Tumas-Vaižgantas, kaip A.Smetonos rėmėjas. Tai yra fantastika, ir toks palaikymas, sakyčiau, ilgas žavėjimasis A.Smetona. Buvo įdomu dirbti su ta medžiaga. Galbūt atsirastų ir daugiau, galbūt ne viską pastebėjau.

– Kaip per 22 metus nuo pirmos knygos apie A.Smetoną iki dabartinės pasikeitė skaitytojai? Esate sakęs, kad kai pasirodė pirmoji knyga, A.Smetona buvo tarsi laisvės, valstybės simbolis. Kaip prezidentas vertinamas dabar?

– Dabar galbūt šiek tiek pasikeitė požiūris, nes tada dar Lietuvos nepriklausomybė buvo neatkurta, nepriklausoma Lietuva buvo idealas, ir A.Smetona asocijavosi su ja.

Paskui žmonės, kai nepriklausomybė buvo paskelbta ir pradėta įtvirtinti, jau galėjo lyginti su tuo, kaip sekėsi anuo metu, kaip dabar sekasi, pirmaisiais metais. Skirtumai dideli, bet buvo ir panašumų. Abiem atvejais buvo labai sunku ir sudėtinga. Žmonių sąmonėje ta prieškarinė Lietuva, A.Smetonos Lietuva, buvo kažkoks kokybės ženklas. Tas pasakymas: buvo tvarka, buvo taip, buvo anaip. Arba: buvo blogai, nedideli uždarbiai. Viskas gerai, bet ta jo svarba teigė

Kitame puslapyje Skaitykite ištrauką iš A.Eidinto knygos: kokia buvo A.Smetonos žmona?

>>>

šeimos gyvybę. Latvijos ir Estijos prezidentai žuvo SSRS – nebegrįžo.

– Klausantis jūsų atrodo, kad jaučiate simpatiją prezidentui?

– Kaip politikui, žmogui, visuomenės veikėjui – žinoma, nors į tą jo režimą žiūriu kritiškai ir galbūt be to buvo galima apsieiti, bet iš esmės tai taip, be abejo!

– Žmonės knygos pristatyme smalsavo, ar grįš prezidentas į Lietuvą?

– Matot, mes vis tiek, matyt, turime dar įvertinti. Kaip tik tokia diskusija užvirė: galbūt dar veikia tie nepalankūs istorijos momentai jo grįžimui, bet kažkokio pavidalo norėtųsi. Yra A.Smetonos gatvių, yra jo paminklų. Vienas tiktai. Kaune, prie buvusios prezidentūros. Žurnalistai ir dabar jam gali statyti paminklą už tokių svarbių leidinių redagavimą. Už tą jo liniją šviečiamąją – kultūrinimo, lietuvinimo. Čia klausimas retorinis, aš nežinau. Tauta nuspręs.

A.Eidintui didžiulį įspūdį padarė A.Smetonos artimųjų ratas, formavęs prieškarinę Lietuvą.

I.Gelūno nuotr.

nepriklausomybę, ir prieidavai prie to, kad tai yra nepriklausoma valstybė. Ką reiškia „prie rusų“, „prie vokiečių“, „prie A.Smetonos“? O kas tas A.Smetona? Lietuva.

– A.Smetona dukart bėgo iš Lietuvos. Kaip tai pateikiate knygoje ir kaip tai vertinate?

– Pirmą kartą – 1919 metais – buvo būtinybė paimti paskolą iš Vokietijos, nes tik A.Smetona kaip Tarybos pirmininkas galėjo pasirašyti. Tai, žinoma, priešai vertino blogai. Bet tą paskolą jis panaudojo Lietuvos gynybai. O dėl 1940 metų mano vertinimas labai paprastas: žmogus gelbėjo savo ir savo

– O kaip dėl gandų apie A.Smetonos palaikų pargabenimą į Lietuvą?

– Girdėjau neoficialius gandus, kad buvo planai, bet nesusitarta. Šeima norėjo, kad jį palaidotų Katedros požemiuose, bet suprantate, čia atsiranda daug niuansų: Katalikų bažnyčia ir jos santykiai su vadovybe... (pasako tyliai tyliai.) Daug čia visko.

8 | Istorija

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir jo šeima: žmona Sofija Smetonienė, sūnus Julius, dukra Marytė SmetonaitėValušienė ir žentas Aloyzas Valušis.

Archyvai.lt nuotr.

Profesija: prezidentienė Kodėl S.Smetonienė rūkė rusiškas cigaretes, o su lenkų ambasadoriumi nekalbėjo gimtąja kalba?

Alfonsas Eidintas redakcija@15min.lt

Priešingai nei santūrus Antanas Smetona, jo žmona Sofija buvo kalbi, energinga, mėgstanti įdomias kompanijas, veikli ir ryžtinga.

Nors dvarininkų Chodakauskų šeima, Sofijos tėvui Antanui Chodakauskui paėmus į žmonas pusseserę Marijoną Chodakauskaitę, gyvenusi Gavenonių dvare, (Šiaulių apskrityje) namuose kalbėjusi lenkiškai, o su valstiečiais – lietuviškai, tačiau nuo jaunystės ji simpatizavo lietuvių tautiniam judėjimui.

Nepaprastai gabi kalboms Vaikams mokyti Sofijos tėvas kviesdavosi lietuvių studentus, kuriuos jam rekomenduodavo kalbininkas Jonas Jablonskis. 1895 metų vasarą Chodakauskų namuose gyveno ir jaunas Petrapilio universiteto studentas Antanas Smetona, mokęs vyriausiąjį jų vaiką Romaną lietuvių kalbos. Be Sofijos, šeimoje augo sesuo Jadvyga (gimusi 1892ųjų gruodžio 28 dieną), vyresnysis jų brolis Romanas ir jaunesnysis Tadas.

Sofija buvo nepaprastai gabi kalboms – iš vokietės auklės išmoko vokiškai, paskui kalbos žinias sustiprino gyvendama vokiškame pensionate Mintaujoje, kur lankė ir baigė gimnaziją. Sofijos močiutė iš motinos pusės

Seserys patriotės Abi seserys – Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės – buvo tikros Lietuvos patriotės ir lietuvišką „honorą“ išlaikydavo.

Sofija buvo prezidento A.Smetonos žmona, o Jadvyga – ilgamečio premjero J.Tūbelio sutuoktinė. Abi jos garsėjo kaip nepaprastai karštos lietuvybės patriotės.

Lenkijos pasiuntinys Kaune Franciszekas Charvatas yra pasakojęs, kaip jam susitinkant su pirmąja šalies pora prezidentas kalbėdavęs su juo taisyklingai lenkiškai, bet jo žmona Sofija nesižemindavo iki savo gimtosios kalbos ir šnekėdavo su lenku prancūziškai ir veikiau silpnai.

buvo Kuršo vokietė, tad net Sofijos motina geriau kalbėjo vokiškai negu lenkiškai.

1885 metų sausio 13-ąją gimusi Sofija, jaunesnė už A.Smetoną vienuolika metų, kas anais laikais buvo laikoma geru amžiaus skirtumu tarp sutuoktinių, ir susipažino su studentu A.Smetona Gavenonyse.

Jauna, graži, judri ir kalbi devyniolikmetė Sofija, tik ką baigusi Mintaujos gimnaziją, 1904 metais ištekėjo už jau 30-mečio Žemės banko darbuotojo A.Smetonos ir sutuoktiniai persikėlė gyventi į Vilnių. Sofija greitai įsitraukė į vietos lietuvių gyvenimą, turėdama neblogą balsą dainavo choruose ir operetėse, vaidino mėgėjų teatrų spektakliuose, aktyviai dalyvavo šalpos darbe.

Gerai mokėdama vokiškai daug padėjo lietuviams vokiečių okupacijos metais kaip vertėja ir tarpininkė.

Veikli ir maloni Smetonų šeima greitai tapo vienu svarbiausių Vilniaus lietuvybės židinių, čia rinkdavosi ir dažnai užeidavo Antano mokslo draugas Juozas Tūbelis, kunigas Vladas Mironas, rašytojas Kazys Puida ir jo žmona Ona Pleirytė-Puidienė, Liudas Gira, Mikas ir Kipras Petrauskai, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kartais Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Klimas. Sofija buvo aktyvi visos vyro politikos žinovė ir visai ne žiovaujanti iš nuobodulio (kaip neretai ir nūnai tebedaro nemaža dalis politikų žmonų, kurių galvose tik kokių naujų drapanų nusipirkti) dalyvė.

S.Smetonienė apibūdinama kaip visuomet maloni, o susipažinusi pakviečianti į svečius. Rašytojas kunigas Mykolas Vaitkus, apsilankęs pas Smetonas Kaune, rašė: „Ponią Sofiją radau namie. Aukšta, liekna.

Pailgu apytamsiu veidu. Akys kiek mongoliškos. Paakiai truputį patinę ir pajuodę. Iš viso veido bruožai ryškūs bei neeiliniai. Matyti gera rasė. Ponia dažnai laiko uždegtą cigaretę tarp dešinės rankos pirštų, nuo ko šie pageltę. Betgi cigaretės tarp pirštų laikytoja neretai paliečia ją ir lūpom ir giliau paragauja, tad lūpų kertelės apsinešusios. Ji sutiko mane labai paprastai, kone draugiškai. Ir ėmėm kalbėtis apie bėgamuosius gyvenimo reikalus, kaip seni pažįstami. Tarp kitko: ar p. Smetona namie? Taip, – ji atsakė (...)

Ir ponia parodė man, kur eiti.“ Stebino diplomatus Savo gyvybingumu, mokėjimu greitai rasti bendrą kalbą, susidraugauti, užimti

Rašytojas M.Vaitkus apie S.Smetonienę: „Aukšta, liekna.

Pailgu apytamsiu veidu.

Akys kiek mongoliškos.

Paakiai truputį patinę ir pajuodę. Iš viso veido bruožai ryškūs bei neeiliniai. Matyti gera rasė.“

užsieniečius įdomiais pokalbiais stebino ir patyrusius JAV, Vokietijos diplomatus. JAV konsulas Kaune 1924–1926 metais Harry Carlsonas tarnybiniame pranešime taip apibūdino Sofiją: „Ponia Smetonienė yra lenkų kilmės aukštai išsilavinusi moteris, yra žinių, kad jos šeima priklauso lenkų aukštuomenei. Ji ypatingai žavinti moteris ir gali būti priskirta trims svarbiausioms Lietuvos moterims šiuo laikotarpiu. Ji nepaprastai domisi savo vyro politiniu darbu, tačiau atvirai nesidomi bet kokios rūšies socialine veikla, nepastebėta teikianti kokį nors specialų dėmesį švietimo ar socialinės šalpos darbuose. Ji tikrai puiki pokalbininkė, tačiau visuomet yra kažkoks aštrumas ir ironija jos kalbose, kai ji šneka apie asmenis ir reiškinius. Ponia Smetonienė yra aistringa lošėja kortomis ir gerai žinoma, kad ji lošia iš gana stambių sumų.“ O štai sovietų diplomato Sobolevskio nuomonė apie S.Smetonienę: „Smetonienė

protinga, pačiame įvykių sūkuryje, viskuo gyvai domisi, puikiai informuota.“ S.Smetonienė galėdavo dėl mėgstamų bičiulių aukoti net pažadėtus įsipareigojimus. Štai Amerikos diplomatams organizuojant vakarienę atvykusiam iš Rygos JAV misijos vadovui Baltijos šalyse Frederickui Colemanui, ji bemat sutiko dalyvauti, bet netrukus atsiminė, jog, kaip gaila – tą patį vakarą ją su prezidentu pakvietė SSRS pasiuntinybė (kaip išsireiškė pati Smetonienė – ją pakvietė „bolscheviken“).

Tačiau spalio 12-ąją S.Smetonienė atvyksta į amerikiečių vakarienę ir pareiškia, kad ji atsisakiusi pažadų sovietams, nes teikia pirmenybę šiai kompanijai, nors ką tik ir turėjo problemų su Užsienio reikalų ministerija dėl to, kad ji neina su prezidentu pas sovietus. Ji pasakojo, jog dėl to pusvalandį ginčijosi su premjeru Augustinu Voldemaru.

Ji išvyko namo tik pirmą valandą nakties, kaip paprastai, kai jos paimti atvyko prezidento adjutantas.

Retkarčiais tarnybos reikalais atvykstančio į Kauną F.Colemano kompaniją S.Smetonienė ypač mėgo, nes jis mielai žaisdavo su ja kortomis.

Spalio 27 dieną prezidentūroje amerikiečių konsulas R.Heingartneris stebėjo tokią sceną – pakviesti penktos valandos arbatai svečiai sulaukė nulipančio iš antro aukšto prezidento, kuris atrodė gerai ir buvo optimistiškos nuotaikos. Atėjus S.Smetonienei visi gėrė kavą ir pradėjo žaisti naują žaidimą (a game of dice called golf ), kurio plonybių kompaniją mokė vienas vakaro svečias.

S.Smetonienė nebuvo to žaidimo mačiusi, tačiau jį perkando tuoj pat – greičiau nei visi buvę ten vyrai – ir lošė su didžiausiu įdomumu, kviesdama visus ateiti pažaisti tą žaidimą rytojaus dieną. „Ji yra apsigimusi lošėja“, – pastebėjo dienoraštyje konsulas R.Heingartneris.

Sofijai vėl tapus prezidentiene, diplomatai nustebę pastebi, kad ji dėl išaugusio savo naujo statuso nė kiek nepasikeičia – liko tokia pati linksma, nuoširdi, atvira ir kiek pašaipi tiems, kurių nemėgsta. S.Smetonienė daugiausia rūkė rusiškas cigaretes. Ji skundėsi, kad jos vyras per daug rūko nuo to laiko, kai tapo prezidentu, jis turi daug rūpesčių ir rūko dėl to, kad mažiau nervintųsi. Šis profesoriaus A.Eidinto tekstas yra paimtas iš ką tik pasirodžiusios jo knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“.

Istorija | 9

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Lietuva neturi svarbiausio valstybės dokumento

Neįminta Nepriklausomybės Akto mįslė Daug pastangų išeikvota, ieškant svarbiausio moderniosios Lietuvos valstybės dokumento – 1918 metų vasario 16-ąją dvidešimties drąsių tautos vyrų pasirašyto Nepriklausomybės Akto originalo. Ne kartą griebtasi net šiaudo, tirtos įvairiausios versijos, tačiau nė viena jų taip ir nepasitvirtino.

Amžininkai yra pasakoję, kad 1917–1918 metų žiema buvo labai atšiauri, trūko malkų, speigas žmones rieste rietė į ožio ragą.

Esą net pats Jonas Basanavičius neturėjęs kuo pakurti krosnį. Todėl Lietuvos Tarybos nariai, pasirengę skelbti Lietuvos nepriklausomybę, rinkosi šiltesniame K.Štralio name Vilniuje, Didžiojoje g. 30, bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26 įsikūrusiuose Signatarų namuose – red. past.), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio komiteto pirmininko Antano Smetonos kabinete.

Užmiršo, kur padėjęs?

Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du Akto egzempliorius: originalą ir dublikatą. Originalas buvo atiduotas saugoti J.Basanavičiui.

Nuo pat pasirašymo momento Akto originalas nebuvo paviešintas. Spaudoje apie jo egzistavimą pirmą kartą užsiminta tik 1933 metais. Kaip dokumentas atrodė, kokio dydžio buvo – nežinome.

Yra manančių, kad Nepriklausomybės Akto originalas guli kuriame nors iš Maskvos archyvų.

Manoma, kad J.Basanavičius galėjo užmiršti, kur padėjo jam patikėtą Akto originalą, nors jo rašyti dokumentai, dienoraščiai liudija, kad gydytojas viską kruopščiai užsirašydavo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje saugomos J.Basanavičiaus knygos ir rankraščiai. Jie ne kartą tikrinti, bet Aktas nerastas.

Prieš 2000-uosius vėl buvo blykstelėjusi viltis rasti dokumentą. Anuomet prabilo senasis bibliotekininkas Pranas Razmukas, miręs 2002 metais. Jis atskleidė, kad, sovietams okupavus Lietuvą, inžinieriaus Petro Vileišio 1906 metais pastatytų rūmų palėpėje paslėpė daug dokumentų. Vėl pulta ieškoti Akto. Rasta daug dokumentų, bet labiausiai ieškoto – ne.

Pagal vieną versijų, Aktą nežinia kur paslėpė J.Basanavičius. Seimo archyvų nuotr.

Patikrinta ir visa Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, saugoma instituto rūsyje. Peržiūrėta 28 tūkstančiai knygų. Veltui.

Sienose – irgi tuščia Dar viena viltis Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto pastate sostinės Antakalnio gatvėje aptikti istorinio akto originalą užgeso 2006-aisiais. Su modernia įranga pastatą apžiūrėję mokslininkai nerado, kad jo sienų ertmėse būtų kas nors paslėpta.

Pastatą išžvalgius su termovizoriumi, kuris mato pokyčius sienų struktūrose, pasirodė, kad „nieko nėra“.

Vasario 16-osios Akto buvusiuose P.Vileišio rūmuose ieškota iškėlus versiją, jog dabartinio instituto pastato sienose šį svarbų dokumentą galėjo paslėpti rūmų savininko brolis Akto signataras Jonas Vileišis, laikomas pagrindiniu Nepriklausomybės Akto teksto autoriumi. Paslėptų dokumentų ar brangenybių šiuose rūmuose buvo aptikta ir anksčiau.

Aktą sudorojo bitės?

Trečioji Akto originalo vietos versija skamba mažiausiai įtikimai. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad Akto originalas galėjo būti slepiamas avilyje ir ten bičių sukapotas.

Tokią versiją yra pateikęs JAV leidžiamas lietuvių dienraštis „Draugas“, remdamasis vieno karininko atsiminimais, kuris iš savo draugo kunigo sužinojęs apie Akto signataro kunigo Vlado Mirono jam patikėtą tokią paslaptį.

Girdi, V.Mironui buvo duotas originalas, o šis jį perdavė saugoti Šv.Mikalojaus bažnyčios Vilniuje rektoriui kunigui Vladui Jazukevičiui. Šis buvo bitininkas ir paslėpė dokumentą avilyje.

Dublikatas – kaip į vandenį Yra manančių, kad Nepriklausomybės Akto originalas guli kuriame nors iš Maskvos archyvų. Netrūksta ir tikinčių, kad dokumentas sudegintas arba pavogtas.

Akto dublikato likimas irgi neaiškus. Žinoma, kad Akto dublikatas Lietuvos Tarybos sekretoriate buvo saugomas iki 1918-ųjų lapkričio 25 dienos, kai jį kartu su Tarybos posėdžių protokolais pasiėmė Petras Klimas, kuris rengė dokumentus publikuoti. Pas jį dublikatas išbuvo iki 1925-ųjų vasario 18 dienos, kol buvo perduotas Prezidento kanceliarijos archyvui Kaune. Šiame archyve jis buvo saugomas iki lemtingosios Lietuvai 1940-ųjų birželio 15 dienos. Tolesnis Akto dublikato likimas nežinomas.

2000-aisiais jo ieškota Marijampolės rajone, Balsupių kaime, knygnešio Vinco Bielskaus sodyboje. Manoma, kad Aktu pasirūpino A.Smetonos kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus, išvežęs dokumentą į savo tėviškę ir paslėpęs brolio sodyboje. Deja, Bielskų šeima buvo ištremta į Sibirą. Grįžus iš tremties sodyba rasta sudegusi.

Dar vieną Akto dingimo versiją yra iškėlęs Benjaminas Mašalaitis iš Marijampolės. Jis teigė, kad į butelį įdėtas dokumentas užkastas Marijampolės rajone, Gudelių miestelio kapinėse. 1993 metais šią versiją bandyta patikrinti, bet ir ji nepasitvirtino.

Lietuva turi tik Vasario 16-osios Akto dublikato faksimilę.

Kadras iš filmo „Nepriklausomybės Aktas.

Neįminta mįslė“

Anot istoriko Raimundo Klimavičiaus, yra dar viena versija – kad Akto originalas dar 1918 metais buvo išvežtas į Lietuvos ambasadą Berlyne, o po 1940-ųjų dingo.

1928 ir 1933 metais buvo pagamintos dvi Vasario 16-osios Akto dublikato faksimilės.

Pirmojoje užfiksuotas toks šio dokumento

vaizdas, koks jis buvo gaminant faksimilę.

Antroji faksimilė kokybiškai skyrėsi nuo pirmosios. Ji atrodė geriau: išvalytas fonas, paryškintos teksto raidės ir signatarų parašai, ištaisytos kai kurios rašybos ir spausdinimo klaidos.

Parengė Dovilė Jablonskaitė

Komentaras

10 | Pasaulis

Monika Bončkutė redakcija@15min.lt

V.Romanovas – tai Lietuva Ir taip spalvingą Lietuvos politinį gyvenimą vaivorykštės spalvomis nutvieskė du Lietuvos šviesuliai – A.Brazausko našlė Kristina ir Ūkio banko savininkas V.Romanovas. Abu kuria partijas. Socialiniuose tinkluose sujudo širšynas. Sensacija, skandalas, dienos tema!

Politologai ir premjeras nusprendė pabrėžti būtent pastarąjį aspektą – dienos tema. Nereikia kreipti dėmesio, abiejų partijų atsiradimas – jos lyderių ambicijų išraiška, vienadienis dviejų lunatikų viešųjų ryšių triukas.

Gali būti, kad politologai ir premjeras teisūs. Kita vertus, faktas, kad isteblišmentas uoliai suskubo nurašyti naujuosius partinius gemalus, kelia nerimą.

O kas, jei nerangus sliekas Seimo rinkimų dieną pokšt ir parodys devynias slibino galvas?

Tiek K.Brazauskienė, tiek V.Romanovas turi ištikimų gerbėjų. Pasitelkus veiklius parankinius, galima išpūsti burbulą. Prisimenat V.Uspaskichą? ,,Ką tas svetimšalis santechnikas, kaimietis, net lietuvių kalbos dorai nemoka“, – šaukė jo kritikų choras, mesdamas į balsadėžę balsalapius su Kėdainių kunigaikščio pavarde.

Arba R.Paksas. Rinkimų rytą nė vienas pažįstamas man nedrįso į akis pasakyti, kad balsavo už R.Paksą.

Bet rezultatai parodė ką kita. Geram ,,piarui“ diriguojant, pakalikų orkestras gali suvirpinti teisingą stygą ir V.Romanovo ,,žmonės“ ar K.Brazauskienės ,,demokratai“ (tebus atleista už kabutes) pasičiuoždami nuskries į Seimą.

Faktas, kad isteblišmentas uoliai suskubo nurašyti naujuosius partinius gemalus, kelia nerimą.

K.Brazauskienei tereikia prikelti velionio prezidento šmėklą, iš jos padaryti pažadų iškamšą, įvynioti ją į nostalgijos paklodę ir „kolchozų“ ar tėviškos valdiško globėjo rankos trokštantys rinkėjai užtrauks… nežinau ką, bet kažkokį himną, gal senąjį, nes juk ir tuomet dirbom Lietuvai.

Kiek keblesnė V.Romanovo padėtis. Jis be jokios bėdos, pasitelkęs savo, kaip darbdavio ir investuotojo, įtaką galėtų suvaryti kad ir dešimt tūkstančių narių. Vis dėlto įtikinti likusią dalį elektorato, kad Hitleris labai mylėjo lietuvius ir dėl to drėgną, tamsią, smirdinčią ir iškrypėlių apsėstą žemę derėtų patikėti valdyti jam, gali būti sudėtinga. Čia, jei ką, V.Romanovo mintys, išreikštos eilėmis per nacionalinį transliuotoją.

Pasitelkus pinigus ir pažabojus ekscentrišką charakterį, nieko nėra neįmanomo. Iš karto pateikiu atsakymą tiems, kurie kliaujasi lietuvių patriotiškumu.

Kas šiuo metu valdo kadaise patriotizmo bastionu laikytą ,,Žalgirį“? Kas į steigiamąjį susirinkimą suvarė krepšinio elitą? Būtent.

Galiausiai, juodas humoras – tautos bruožas. Puikiai įsivaizduoju alaus bokalą kilnojantį lietuvį, kuris pamerkęs akį šypsosi iš po ūso: ,,Nu, vis tiek duoda tas Vladzka. Ot, padeklamavo durną eilėraštį per televyziją, ir ką jam padarysi – nieko. Ir dar nusikeikė.

Sakyk, ką nori, saviakas.“ Toks humoristas rinkimų dieną (ypač jei kas jam į delną įspaus 10 ar 20 litų) atiduos ir balsą, ir sielą, ir žmoną, ir dar negimusį vaiką į partiją užrašys. Ir tik nereikia moralizuoti, kad baisu, jok tokie į valdžią eina.

Partiją kurti gali bet kas, kas sugebės surinkti 1 000 parašų. Tokią teisę garantuoja Konstitucija. Jų teisė steigti, mūsų – balsuoti. Tik suskaičiavus balsus pamatysime, ar tikrai V.Romanovas ir K.Brazauskienė – tai Lietuva.

Vokiečių pramonininkai svarsto pasitraukimo iš Europos Sąjungos scenarijų

Vytautas Plečkaitis redakcija@15min.lt

Europos elitas jau yra susitaikęs su tuo, jog Graikija gali būti priversta pasitraukti iš eurozonos. Tačiau niekas net juodžiausiame sapne neįsivaizduoja, kad iš jos gali pasitraukti ir stipriausias narys – Vokietija.

Taip dienraštyje „Rzeczpospolita“ rašo lenkų apžvalgininkas Andrzejus Talaga.

Bet viešai apie tai nekalba joks vokiečių politikas. Visi jie nuoširdžiai remia Europos Sąjungą (ES) ir eurą.

Neišsitenka Senajame žemyne Tačiau Vokietijoje netrūksta ekspertų ir stambių pramonininkų, kurie ruošiasi ir kitokiam scenarijui. Jie įrodinėja, kad Vokietija gali klestėti ir be Europos. Apie tai liudija šių metų vokiečių pramonės statistika, skelbianti, kad Vokietijos eksportas išaugo 11,4 proc. ir didžiausia padidėjusio eksporto dalis teko ne ES, bet Azijos šalims, daugiausia Kinijai.

Taip atsitiko todėl, kad smunkančios ES šalių ekonomikos tiek nusilpo ir įsiskolino, kad nėra pajėgios tokiais pat kiekiais, kaip anksčiau, importuoti vokiškas prekes.

Geros kokybės vokiečių prekės sėkmingai užkariauja naujas rinkas už ES ribų. Iki šių metų daugiausia vokiečių prekių importavo Prancūzija, o dabar pirmą vietą jau užims Kinija. Neatsitiktinai vokiečių kanclerė Angela Merkel vis dažniau lankosi Pekine.

Nepaisant ribotos vokiečių karinės galios, vokiečių politinis ir pramonininkų elitas laiko save ne vien europine galybe. Vokiečiai kuria vieną moderniausių karinių laivynų. Buvęs populiarus VFR prezidentas Horstas Koehleris prieš dvejus metus prasitarė, kad vokiečių karinės pajėgos turėtų ginti vokiečių ekonominius interesus visame pasaulyje. Dėl šių žodžių prezidentui teko atsistatydinti. Nes tai kol kas nėra

oficiali šalies politika ir bet koks karinių pajėgų panaudojimas net tarptautinėse operacijose Vokietijoje sukelia nemažą nepasitenkinimą.

Europos variklis Tačiau tokie dabar jau buvusio prezidento žodžiai gali rodyti besikeičiantį vokiečių elito, kurio autoritetas ir vaidmuo ypač didelis visuomenėje, pokyčius. Vokiečiams jau pabodo mokėti už kitų ES šalių išlaidavimą ir nesugebėjimą tvarkyti savo ekonomikas. Graikiją ir Portugaliją ji gali dar ištempti, bet dėl Ispanijos ir Italijos Vokietija jau tikrai nebesiaukos.

ES gali apsieiti be Graikijos, be Portugalijos ir net be Didžiosios Britanijos, kuri visada į kontinentinę Europą žvelgė iš šalies ir daugiau rūpinosi savo reikalais buvusiose kolonijose nei Europos Sąjunga.

Tačiau be Vokietijos ES apsieiti negali.

Ne tik todėl, kad ji dabar yra stipriausia ekonomiškai ir vienas pagrindinių ES variklių. Bet ir todėl, kad Vokietija, esanti žemyno centre, ko gero, geriausiai suvokia Europos, kaip europinės civilizacijos ir kultūros, interesus.

Liūdna istorinė patirtis Vokiečiams nėra jokia naujiena būti Europos federacijoje. Jie daugiau kaip pusę tūkstančio metų buvo Šventosios Romos imperijos branduolys. Oficialiai imperija susikūrė 962 metais iš Graikija virsta griuvėsiais.

AFP nuotr.

Karolingų Rytų frankų karalystės ir formaliai gyvavo iki 1806 metų, kol ją galiausiai likvidavo Napoleonas. Jos oficialus pavadinimas buvo Šventoji vokiečių tautos Romos imperija (vok. – Heiliges Roemisches Reich Deutscher Nation, o lot. – Sacrum Imperium Romanum Nationis Germanicae). Žodžiai „vokiečių tautos“ pavadinime atsirado tik XV amžiuje, kai nuo imperijos atsiskyrė Italija ir Burgundija. Šv. Romos imperiją sudarė ne tik vokiškos žemės, bet ir Čekija, Austrija, Lichtenšteinas, Slovėnija, Belgija, Liuksemburgas, dalis Nyderlandų. Kurį laiką jai priklausė ir Šveicarija bei šiaurės Italija, dalis rytinės Prancūzijos. Ji buvo kur kas mažesnė nei dabartinė ES (be Anglijos, Skandinavijos šalių, Balkanų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos).

Be šio federacinio junginio, su nominalia imperatoriaus valdžia Europoje daugiau kaip du šimtus metų egzistavo ir kita federacinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika, į kurios sudėtį kartu su lietuviais ir lenkais įėjo rusinai (būsimieji baltarusiai ir ukrainiečiai), dalis latvių bei rusų žemių. Ji taip pat pasižymėjo silpna centrine valdžia.

Kaip pastebėjo vokiečių istorikas Hansas Jurgenas Boemelburgas, „tiek Šv. Romos imperija, tiek Abiejų Tautų Respublika sunkiai surinkdavo finansų gynybai, o jų parlamentai (Reichstagas ir Seimas) pasižymėjo didele destrukcija ir labai nenoriai rinkdavosi į bendrus

Pasaulis | 11

Įtariamųjų daugėja

ES pabaiga – ir Lietuvos pabaiga Europos varikliu vadinamos Vokietijos kanclerei A.Merkel jau pabodo gelbėti prasiskolinusias ES nares.

AFP nuotr.

posėdžius“. Tačiau, kaip pabrėžė lenkų istorikas Adamas Krzeminskis, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, nors senoji imperija atrodo keistai, bet ji kelia ir simpatijų. Visų pirma todėl, kad imperija nevykdė agresyvios ekspansinės politikos. Pati imperija nieko neužpuldinėjo. Kryžiuočių ordinas, didžia dalimi vokiškas, kariavęs su Lietuva ir Lenkija, nebuvo imperijos sudėtyje.

Tuo metu Šv. Romos imperiją puldinėjo ir prancūzų karalius Liudvikas XIV, ir švedai.

Lietuvos–Lenkijos valstybę XVIII a. pabaigoje padalijo taip pat ne Šv. Romos imperija, o Austrija, Prūsija ir Rusija.

Abi federacijos pasižymėjo didele religine tolerancija, nors jose netrūko ir etninių bei religinių karų. Šv. Romos imperijoje Trisdešimties metų karas (1618–1648 m.) buvo religinis karas, nusinešęs daugiau vokiečių gyvybių nei per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus XX amžiuje. Abiejų Tautų Respublikoje Ukrainos kazokų sukilimai turėjo ne tik socialinių, bet ir religinių prie-

Graikiją ir Portugaliją Vokietija gali dar ištempti, bet dėl Ispanijos ir Italijos vokiečiai jau tikrai nebesiaukos. žasčių, nes jie siekė ne tik tapti bajorais, bet ir priešinosi Bresto religinei unijai bei popiežiaus viršenybei.

Abiejose federacijose niekada nebuvo vienos valiutos. Per visą jos gyvavimą apyvartoje buvo apie 500 skirtingų pinigų. Dar vienas bendras bruožas abiem federaciniams junginiams – jų teritorijos nuolat keitėsi ir mažėjo, o įtaka smuko. Galiausiai iš Šv. Romos imperijos iškilo Vokietijos imperija, kuri stojo rungtyniauti, o vėliau ir kariauti su tautiniu pagrindu sukurtomis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos imperijomis.

Ar ES – imperija?

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas tvirtina, kad Europos Sąjunga, kaip ir visos imperijos, žlugs, nors to jis ir labai nenorėtų. Žinoma, galima ginčytis,

ar ES yra imperija? Ji tikrai nelygintina nei su Britanijos imperija, nei juo labiau su Sovietų Sąjunga. Ar tokia imperija (pats žodis „imperium“ lotynų kalba reiškia valdžią ir valstybę) kaip Europos Sąjunga turi neigiamą reikšmę, jei į ją šalys stoja savanoriškai ir niekas kol kas nenori iš jos išstoti?

Galbūt ją galima palyginti su defensyvia Šv. Romos imperija, kuri, kaip ir ES, nerado pakankamai lėšų savo gynybai ir apsiriboja tik ekonomine ir politine galiomis. Tačiau ar atsisakydama daugiau lėšų skirti gynybos reikmėms ji nesilpnina ir savo ekonominės galios? Ar tokia skirtinga savo kultūriniu, ekonominiu ir mentaliniu požiūriu Europos Sąjunga turi ilgalaikę perspektyvą?

Tai kol kas neatsakyti klausimai.

Kas laukia Lietuvos?

Nors sunku šiandien įsivaizduoti, bet ekonomiškai silpnėjant ES valstybėms, ne tik Vokietijoje bus ieškoma alternatyvų, kurios nebūtinai gali būti palankios mažoms, ekonomiškai silpnoms, konfliktiškoms, negebančioms savęs apginti, valstybėms. Ir kur tada atsidurs Lietuva?

Viena, be sąjungininkų, neutrali Lietuva Antrojo pasaulinio karo metu liūdnai baigė savo likimą. Ne tiek mažai žmonių Lietuvoje tuomet žavėjosi sovietine valdžia ir sovietine tvarka. Kai kurie istorikai net nurodo apytikslius skaičius – tokių buvo net dešimtadalis Lietuvos gyventojų.

Gerai, kad šiandien esame dar ir gynybinėje sąjungoje NATO. Tai teikia vilties, kad iširus ES iš karto nepakliūtume į Eurazijos sąjungą. Kita vertus, tie Lietuvos veikėjai, kurie dabar su įkarščiu agituoja prieš ES, švelniai tariant, nedega meile ir NATO. Todėl visai nesinorėtų, kaip sako V.Radžvilas, kad ES iširtų, nes prasidėjęs Vakarų civilizacijos irimo procesas nesustotų. Lietuvą galbūt vėl maloniai norėtų priglausti „motina Rusija“ ir gal net formaliai leistų pavaidinti nepriklausomą valstybę su trispalve ir Vinco Kudirkos himnu.

Tokia įvykių seka, ko gero, būtų patenkinta ir dalis antilenkiškai nusiteikusių lietuvių tautininkų, prisiglaudusių po Maskvos sparnu nuo tariamų Varšuvos grėsmių. Ir net dalis verslo žmonių, kuriems sėkmingiau sekasi dirbti su Rytais, nei su Vakarais.

Kitokių alternatyvų sunku įžvelgti, nors galbūt jų ir yra. Tik jos visuomenei nežinomos. Todėl Lietuvos interesas yra stipri Europos Sąjunga, garantuojanti mums išlikimą, nepriklausomybę ir demokratijos plėtrą.

Pirmojoje šių metų metinėje įspėjimo mechanizmo ataskaitoje Europos Komisija nurodė 12 valstybių narių, kuriose reikėtų papildomai ištirti makroekonominę situaciją.

Išsami analizė rekomenduojama dėl šių priežasčių: Belgija: dideli praradimai eksporto rinkoje, einamosios sąskaitos balanso blogėjimas ir smunkantis kainų konkurencingumas.

Bulgarija: greitas vidinio ir išorinio disbalanso didėjimas, nors dabar šalis patiria greitas ir žymias korekcijas.

Danija: prieškrizinis nekilnojamojo turto bumas, pradėjęs mažėti 2007-aisiais, buvo susijęs su staigia paskolų rinkos plėtra ir išaugusia privačiojo sektoriaus skola. Nors paskolų ir būsto kainos iš dalies pagerėjo, privačiojo sektoriaus skola vis dar labai didelė.

Ispanija: šalis šiuo metu patiria sureguliavimo laikotarpį, kurį sukėlė užsitęsusio nekilnojamojo turto bei paskolų bumo metu susidarę išorės ir vidaus disbalansai.

Prancūzija: šalies prekybos balansas nuosekliai prastėjo, o tai atsispindi einamosios sąskaitos balanse bei žymiuose eksporto rinkų praradimuose.

Italija: šalies konkurencingumas smarkiai susilpnėjo ir tai matyti iš nuoseklaus eksporto rinkų praradimo. Nors privataus sektoriaus skola palyginti maža, nerimą kelia valstybės įsiskolinimas.

Kipras: šios šalies ekonomiką stabdo nuolatiniai einamosios sąskaitos defi d ficitai bei eksporto rinkų praradimas ir didelis privačiojo sektoriaus įsiskolinimas.

Vengrija: įsiskolinimo – ypač valstybės, bet taip pat ir privačiojo sektoriaus – lygis išlieka aukštas. Be to, šalies užsienio skolos yra didžiausios ES. Slovėnija: greitas vidinio disbalanso augimas ir darbo jėgos brangimas.

Padėtis daug svertinių paskolų išdavusiame bankininkystės sektoriuje labai įtempta.

Suomija: didelės netektys eksporto rinkose. Pastarąjį dešimtmetį privačiojo sektoriaus skola nuosekliai augo, skatinama gausėjančių būsto paskolų. Švedija: auganti namų ūkių skola, kuri išlieka didelė net ir nepaisant sulėtėjusio paskolų rinkos augimo.

Jungtinė Karalystė: prarasta žymi eksporto rinkos dalis, didelė privataus sektoriaus skola ir silpna valstybės finansų padėtis.

Ataskaitoje rašoma, kad šiuo metu gerai tvarkosi Austrija, Čekija, Estija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Lenkija ir Slovakija. Išsamiau patikrinti nerekomenduojama Graikijos, Airijos, Portugalijos ir Rumunijos, nes šios šalys šiuo metu naudojasi ES ir TVF sąlyginės finansinės pagalbos programa, tad ir taip yra atidžiai stebimos.

Komentaras

12 | Tyrimas

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Tema, kuri Lietuvoje laikoma tabu Daumantas Mikučionis redakcija@15min.lt

Savo kainos nustatymas Šį kartą noriu, tiesiai kalbant, paprotinti kūrybiškąją šalies auditoriją. Žmones, kurių dėka nesame tik bankų, fabrikų ir maksimų valstybė. Žmones, kurie turi tikrą Dievo dovaną, nes iš nieko sukuria kažką. Maistą sielai. Įkvėpimą tautai. Būtent dėl šio suteikiamo įkvėpimo man svarbi ilgalaikė kūrėjų gerovė.

Menininkai paprastai nepasižymi racionalumu, bet vieną dalyką savo pačių labui reikėtų suprasti: jei nuo jaunų dienų sutinkate dirbti už dyką, pradedate savaime išsipildančią savo skurdo istoriją, kuri lydės jus visą profesinį gyvenimą. Jei jūs nevertinate savo darbo, kodėl kiti turėtų?

Mes, aišku, nekalbame apie žvaigždes. Aukščiausios lygos talentas neskursta nei pasauly, nei Lietuvoje. Bėda ta, kad vienai žvaigždei įsižiebti reikia 10 000 bandytojų. 10 000 jautrių neramių sielų, pasirinkusių nestabilų, priklausomybėmis grasinantį, žemiškom pagundom grįstą kelią. Ir kadangi statistika jiems negailestinga, o saldžiabalsiai prodiuseriai (šiame tekste – pačia plačiąja kūrybinių projektų rengimo prasme) skrudžai – tai tik nuo savęs prievartavimo įgūdžių priklauso, kiek meno varguolis temps prieš ištinkant vienai iš profesinių nelaimių: depresijai arba perdozavimui.

Kad sraigtasparnis už dyką į orą nekyla, supranta ir prodiuseriai, sumanę nufilmuoti įspūdingą sceną, ir žiūrovai, klusniai mokantys galutinę kūrinio kainą. O štai, kad aktoriai už dyką negali vaidinti, dažnai Jei nuo nesupranta net jaunų dienų patys aktoriai, sutinkate nekalbant jau apie makaronus dirbti už dyką, kabinančius propradedate savaime diuserius ir kūrimo pragare neišsipildančią savo dalyvaujančius skurdo istoriją. žiūrovus.

Gal dėl to, kad salei ir sraigtasparniui būna sunku padaryti įspūdį tipiniu prodiuserio monologu: „čia tau proga sužibėti / išbandyti save / pasireklamuoti, pinigėlių nemokam / neturim / gal ateity, bet norim padaryti aukšto lygio reikalą, o tavo talentas tiesiog papuoštų šitą šou / filmą / parodą / ju-neim-it!“. „Gerai“, – linksi nelaimėlis neprasimušęs kūrybščikas blizgančiomis akimis. Matot, jis, kaip polėkio žmogus, mano, kad pasirašė tik kūl idėjai, bet aš jums galiu įvardyti, kam dar jis pasirašė: dešimčiai blogai organizuotų ir vėluojančių (juk prodiuseriai irgi pusiau menininkai!) repeticijų, kurių kiekviena užtruks 5 val.

Jis be atlygio investuos savo laiką ir įgūdžius į premjerą, kuri yra „nekomercinė“, anot prodiuserių. Drabužių / instrumentų / įrangos varguolis menininkas negaus, arba gaus tokius, kuriuos reikia gerokai papimpinti, kad jo talentas atsiskleistų. Tai jis padarys savo lėšomis ar pastangomis. Tada, po adrenalino pritvinkusios premjeros, anšlago ir biso ateis eilė renginio tiražavimui – ir mūsų nežvaigždė menininkas apsižiūrės, kad jau 160 valandų (t.y., mėnesio darbo normą) šiam „nekomerciniam“ renginiui įmerkė. Už dyką.

O ką daryti? Geras prodiuseris, kaip ir geras verslininkas, turėtų gebėti padidinti pajamas vietoj to, kad mažintų sąnaudas. Paimti daugiau iš kūrinio vartotojo ir daugiau duoti kūrėjams. Trumpa iliustracija: kad 20 performanso šokėjų gautų po 100 Lt už renginį, 500 žiūrovų turėtų už bilietą sumokėti ne 50, o 54 Lt. Keturi suknisti litukai už tai, kad meno demagogija pavirstų ekonomiškai motyvuojančia kūrėjų realybe. Tai tik sceninio meno ekonomijos pavyzdys, bet principas galioja visose kūrybos srityse. O įgyvendinti tai gali tik patys kūrėjai. Tai vienintelis ir gyvybiškai svarbus racionalumo grūdas, privalomas kiekvienam ilgalaike karjera suinteresuotam menininkui.

Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com

Kūrybos grandai, Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Tai, kas Vakarų pasaulyje priimta, Lietuvoje – neleistina. Viešai kalbėti apie pinigus lietuviams atrodo nepadoru, o skaičiuoti mirusiųjų uždarbį tolygu šventvagystei.

Neseniai Forbes.com skelbė daugiausia po mirties uždirbančių pasaulio įžymybių sąrašą. „15min“ ryžosi pralaužti ledus Lietuvoje ir pasidomėti, kokį finansinį pamatą paveldėtojams kloja pastaraisiais metais amžinybėn išėję iškiliausi mūsų šalies kūrėjai.

Užmojis įžūlus, tačiau nepiktavališkas. Juk išleistų knygų ar kompaktinių plokštelių kiekis ir pardavimai įrodo, kad mirusiųjų populiarumas neblėsta, o kūryba nevienadienė.

Tačiau pripažinkime: anapilin iškeliavusių kūrėjų darbų paklausa neatsiejama ir nuo finansinės gerovės artimiesiems. Kūrybos tiražavimas tampa verslu – ties tuo uoliai pluša leidėjai.

Sutapimas ar ne, bet minint poeto Justino Marcinkevičiaus mirties metines knygynuose pasirodė „Tyto Albos“ išleista jo poezijos rinktinė „Papasakoti gyvenimą“. Netrukus prasidėsiančioje Vilniaus knygų mugėje pasirodys nauja poeto eilėraščių knyga „Ranka parašyta“, taip pat ruošiamasi iš naujo perleisti jo pasaką „Laukinė kriaušė“.

Praėjusių metų lapkritį, minint 50-ąsias rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gimimo metines, „Tyto Alba“ pristatė naują šviesaus atminimo autorės knygą „Angelo rūbas“.

Neetiška, gal net amoralu 2007-aisiais sunkiai ligai pasiglemžus J.Ivanauskaitę, jos knygos šoktelėjo į populiariausiųjų viršūnes. Anuomet skelbta, kad tiek naujesnių, tiek senesnių kūrinių pardavimas išaugo net tris kartus. J.Ivanauskaitės kūryba skaitytojus domina ir dabar. Autorės kūriniai verčiami į užsienio kalbas. Tačiau apie vienos garsiausių šalies rašytojų per penkerius metus po mirties uždirbtus pinigus artimieji kalbėti atsisakė.

Išklausiusi temą, J.Ivanauskaitės sesuo Radvilė Racėnaitė keletą minučių tylėjo. Po to giliai atsiduso ir mandagiai paaiškino į diskusijas apie pinigus tikrai nesileisianti ir jų neskaičiuosianti.

Tai – tiesiog neetiška, gal net amoralu.

Kalbėti apie kūrybą būtų visai kas kita.

Lygiai tokios pat pozicijos laikėsi ir šviesaus atminimo maestro Vytauto Kernagio sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis. Prabilti apie konkrečias sumas jo nepastūmėjo net priminimas, kad dalis tėvo uždarbio skiriama kilniems tikslams, įgyvendinamiems Vytauto Kernagio fondo vardu. „Dalis pinigų atitenka fondui, dalis – šeimai. Tačiau „neskanu“ apie tai kalbėti – pas mus tai nepriimtina. Žinau, kad užsienyje kitokia praktika, mačiau straipsnių, skelbiančių įžymybių

Didžiulė bėda – piratai

Aida DobkevičiūtėDžiovėnienė, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė

„Jei autorių sukauptas materialinis turtas būtų iš tikrųjų reikšmingas, apie tai žinotume. Labiau norėčiau kalbėti apie mūsų šalies įstatymuose klestinčią absoliučią nepagarbą intelektinei nuosavybei. Turiu minty ne leidyklas – su autorių teisėmis jos elgiasi gana civilizuotai, o apie piratavimą, apie nelegalų kūrinių panaudojimą. Pažiūrėkime, kiek V.Kernagio muzikinės kūrybos nupiratauta. „Linkomanijoje“ matyti, kad prezidento Valdo Adamkaus knyga nupiratauta 10 tūkst. egzempliorių tiražu. Leidyklai tai atsieina mažiausiai keturių knygų leidybą.

Mano manymu, apie uždarbius nekalbama, nes mes tiesiog neturime apie ką kalbėti. Juk turime populiarių gyvų autorių, kurių kūryba perkama, skaitoma ir leidžiama, bet jie negali sau leisti nedirbti papildomų darbų agentūrose, redakcijose ir t.t.

Ir tikriausiai ne todėl, kad yra godūs.

Vadinasi, uždarbis ne toks didelis, kad galėtum išgyventi.“ uždarbius po mirties, tačiau jų neskaičiau ir neskaičiavau“, – užtikrino V.Kernagis jaunesnysis.

Siūlo ne gėdytis, bet didžiuotis Ekonomistei Aušrai Maldeikienei pasirodė be galo įdomu, kodėl apie garsių žmonių vardo net po mirties

paveldėtojams nešamus dividendus Lietuvoje bijoma atvirai prabilti. Klausimas esą vertas išsamaus sociologinio tyrimo. „Tiesą sakant, žaviuosi šeimos sugebėjimu sunkti pinigus iš V.Kernagio: jis eksploatuojamas iki visiško totalaus „glušumo“. Ne neigiama prasme tai sakau – tiesiog kaip faktą. Tik niekaip nesuprantu, kodėl kalbėti apie tai „neskanu“? O imti pinigus „skanu“? Nieko sau!“ – nuostabos neslėpė A.Maldeikienė.

Kita vertus, pasak jos, tylėjimas gana simptomatiškas. „Toks Lietuvos mentalitetas: šioje šalyje kalbėti apie pinigus neskoninga ir labai gėda. O visa tai baigiasi tuo, kad visi vieni iš kitų ima ir slapčia tyčiojasi. Susidaro įspūdis, kad paveldėtojai jaučiasi taip, lyg tuos pinigus gautų neteisėtai. Tai labai keista. Aš jų vietoje manyčiau, kad uždarbis – tai tam tikras pripažinimas, rodantis, kad ir po mirties žmogus vertinamas, skaitomas, neužmirštas. Kalbėti apie pinigus gėda tik tada, kai tu juos vagi. Šiuo atveju ne gėdytis, o didžiuotis reikėtų“, – įsitikinusi A.Maldeikienė.

Skaičiai – per daug „mizerni“ Rašytojas, scenaristas Aidas Puklevičius atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje paplitęs mistifikuotas mirties kultas, todėl sieti ją ir pinigus tiesiog nepagarbu. „Pasidarėme iš mirties stabą“, – konstatavo A.Puklevičius. Tačiau tai ne pagrindinė priežastis tylėti apie mirusiųjų uždarbius. Problema ta, kad tikriausiai nėra apie ką kalbėti. „Ypač apie literatūrą: tiražai tokie menki, kad, pardavus 3 tūkst. egzempliorių, knyga jau laikoma bestseleriu.

Vadinasi, autorius nei gyvas būdamas, nei po mirties nieko ypatingo neuždirbs.

Leidykla milijonų irgi nesusikraus. Tai – ne tik Lietuvos, bet visų mažų rinkų bėda, net ir skandinavų rašytojų“, – apibendrino A.Puklevičius. Pavyzdžiui, švedų rašytojo Stiego Larssono trilogija

Tyrimas | 13

15min • 2012 m. vasario 17 d.

kiek uždirbote ainiams?

50 tūkstančių – jau kosmosas

Netekę iškilių kūrėjų gerbėjai su nauju įkarščiu puolė domėtis jų kūryba.

J.Kalinsko nuotr.

Leidyklos „Baltos lankos“ rinkodaros ir pardavimų vadovė Rūta Janukėnienė paveldėtojų tylos įžadus, kalbai pasisukus apie autorių po mirties uždirbtus pinigus, vertino filosofiškai.

1.

2.

Turtuolių sąrašas • Michaelas Jacksonas 2011-aisiais, kaip ir metais prieš tai, buvo daugiausia po mirties uždirbanti įžymybė, rodo Forbes.com sudarytas sąrašas.

50-mečio dainininko, 2009 m. mirusio nuo vaistų perdozavimo, vardas ir kūryba per 2011 m. uždirbo 170 mln.

JAV dolerių. Tai reiškia, kad jis taip pat yra antroje šiais metais daugiausia uždirbusių popmuzikos atlikėjų – gyvų ir jau mirusių – sąrašo vietoje, po airių grupės U2. „Mergina su drakono tatuiruote“ turtus sukrovė tik po to, kai buvo išversta į anglų kalbą ir tapo bestseleriu Didžiojoje Britanijoje – vienu metu jos pardavimai sudarė net 10 proc. šalies knygų rinkos. Dabar pasaulyje yra apie 28 mln. skaitytojų, nusipirkusių bent vieną trilogijos egzempliorių. „Šiuo atveju jau galima kalbėti apie milžiniškus pinigus ir skaičiuoti, kiek autorius uždirbo po mirties, juolab kad dėl pinigų įsiplieskė ginčai tarp paveldėtojų. Tuo metu Lietuvoje nelabai rastume pavardžių, po mirties uždirbusių solidžias sumas, vertas platesnio aptarimo: diskusijų objekto tiesiog nėra – per daug „mizerni“ tie skaičiai“, – svarstė A.Puklevičius.

Jo žodžius patvirtino 2002 metais anapilin iškeliavusio rašytojo Ričardo Gavelio našlė. „Šiuo klausimu nėra ką pasakyti – sumos juokingos. Ką jūs norite išgirsti: kad uždirbau 2 ar 5 tūkst. litų?“ – ne piktai, bet gana ironiškai atsakė Nijolė Gavelienė.

Informacija su grifu slaptai Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) generalinis direktorius

A.Maldeikienė: „Kalbėti apie pinigus gėda tik tada, kai tu juos vagi. Šiuo atveju ne gėdytis, o didžiuotis reikėtų.“

• Daugiausia po mirties uždirbančių įžymybių sąraše nuo popmuzikos karaliaus nedaug atsilieka rokenrolo karalius Elvis Presley, kurio vardas ir kūryba per metus uždirbo 55 mln. JAV dolerių.

• Holivudo aukso amžiaus gražuolė Marilyn Monroe, kuri mirė 1962-aisiais, būdama 36 metų, su beveik 27 mln.

JAV dolerių yra trečioje vietoje.

Jonas Liniauskas paaiškino, kad be paveldėtojų sutikimo skelbti autorių honorarų neįmanoma: „Iš esmės tokia informacija kaupiama, bet ji nėra viešo naudojimo. Be to, visą vaizdą galėtų nupiešti tik paveldėtojai, nes jie valdo visus duomenis. Tarkime, mes skaičiuojame, kiek kuri nors knyga bibliotekose skaityta per metus, bet nežinome knygų leidimo sąlygų, honorarų už autorių teises dydžių ir t.t. Kitas dalykas, ten, kur paveldėtojų yra ne vienas, o keli, sunku atsekti visus galus.“ Atvirai kalbėti apie pinigus Lietuvoje esą nėra tradicijos. „Palaukime, kol prisijungsime prie Amerikos kaip atskira valstybė. Tada skelbsime, kiek Michaelas Jacksonas uždirbo, o kiek koks nors lietuvių atlikėjas“, – pajuokavo LATGA-A vadovas.

Jo manymu, autorių, ne tik mirusių, bet ir tebekuriančių, uždarbiai nėra vieši ne tik dėl moralinių, bet ir pragmatinių sumetimų. „Sužaidžia žmogiškasis faktorius: gal kūrėjas kaimynui skolingas tūkstantį litų, kurių kelerius metus negrąžina, o mes imsime ir paskelbsime, kad jis uždirbo 100 tūkst. litų per metus. Kita vertus, kaip atlikėjui, uždirbančiam tokius pinigus, ieškoti rėmėjų savo veiklai? Kiekvienas rėmėjas pasakys, atsiprašau, pone, tiek uždirbdamas jau gali pats organizuoti koncertus, atspausdinti afišas ar įsigarsinti“, – filosofavo J.Liniauskas.

Konfidencialios sutarčių sąlygos Kalbėdamasi su savaitraščiu, leidyklos „Tyto Alba“ direktorė Lolita Varanavičienė rankose laikė ką tik iš spaustuvės atvežtą Viktorijos

Viena vertus – tai mentaliteto problema.

Kita vertus, gana įprasta, kad net įmonės viduje darbuotojai nežino vieni kitų atlyginimų. „Kai žmogus išėjęs, kalbėti apie jo uždarbį nepriimtina. Tačiau jokių milijonų ten, Dieve mano, tikrai nėra!“ – garantavo R.Janukėnienė.

3.

Top-15 Sąrašo, kuris sudarinėjamas tariantis su agentais, advokatais ir kitais ekspertais, pradžia atrodo taip: 1.

M.Jacksonas

2.

E.Presley

3.

M.Monroe

4.

Charlesas Schulzas

5-6.

Johnas Lennonas

5-6.

Elizabeth Taylor

7.

Albertas Einsteinas

8.

Theodoras Geiselis

9-12.

Jimi Hendrixas

9-12.

Stiegas Larssonas

9-12.

Steve‘as McQueenas

9-12.

Richardas Rodgersas

13-15.

George‘as Harrisonas

13-15.

Bettie Page

13-15.

Andy Warholas

Daujotytės sudarytą Just.Macinkevičiaus poezijos rinktinę „Papasakoti gyvenimą“. „Mano supratimu, Just.Marcinkevičiaus knygos visada bus perkamos, nes, kad ir kaip bežiūrėtume, tai buvo vienas reikšmingiausių kūrėjų. J.Ivanauskaitė irgi tebeturi savo auditoriją. „Angelo rūbą“ leidome nediduku tiražu, nes manėme, kad tai bus daugiau suvenyrinė knygelė, tačiau ji sulaukė didžiulio susidomėjimo. Vadinasi, yra žmonių, kuriems įdomu, ko dar iš to kūrėjo galima tikėtis“, – svarstė L.Varanavičienė.

Ji pabrėžė, kad visuomenės įsivaizdavimas, jog leidykla galėtų uždirbti, pardavinėdama ar perimdama mirusių autorių teises, nėra teisingas: „Kiekvienu atveju sudaroma nauja sutartis, ar norėtume leisti savo mirusį autorių, ar autorių, kurio dar nesame V.Kernagiui „neskanu“ kalbėti apie tai, kiek jo šviesaus atminimo tėvas uždirba po mirties.

BFL nuotr.

Abiejų leidyklų atstovės, galų gale sukonkretindamos, apie kokias sumas vis dėlto sukasi paveldėtojams išmokamų honorarų dydis, įvardijo kelias dešimtis tūkstančių litų per metus.

Ar tai daugiau nei 50 tūkst. litų? „Ui, ne, tokia suma Lietuvoje jau yra kosmosas“, – pareiškė L.Varanavičienė. „50 tūkst. litų barjeras neperlipamas. Bet ir šiuo atveju jau kalbame apie sėkmės istorijas: geriausių, žinomiausių autorių kūrybą. Rinkoje sutariama, kad procentinė dalis autoriams gali būti nuo iki. Tose ribose visi ir sukasi. Tačiau tokius autorius ant pirštų galima suskaičiuoti“, – antrino R.Janukėnienė.

leidę. Sutartis su paveldėtojais tokia, kokia būtų buvusi autoriui gyvam esant. Sutarties sąlygos – derybų objektas su paveldėtojais, kurių tikrai nedetalizuosiu. Paveldėtojų sutartys su užsienio leidyklomis mums jokių pajamų neatneša, derybose mes jokiu pavidalu nedalyvaujame.“

14 | Sportas

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Negaus nė cento

Reikės operacijos

Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas (KKSRF) pirmą kartą krepšiniui neskyrė nė cento, nes iš Europos čempionato, vykusio Lietuvoje, krepšinio federacija užsidirbo 8 mln. litų. Iš viso 63 sporto federacijoms šiemet skirta 9,1 mln. litų – 0,5 mln. mažiau nei pernai, o daugiausia lėšų atiteko lengvajai atletikai (812 tūkst.), šiuolaikinei penkiakovei (642 tūkst.) ir aviacijos sportui (623 tūkst.).

Ričardui Berankiui teks gultis ant operacinės stalo – geriausiam Lietuvos tenisininkui nustatyta kirkšnies išvarža. Planuojama, kad operacija vyks Filadelfijoje (JAV), o reabilitacija po jos užtruks šešias savaites.

R.Berankis visą laiką praleis JAV, o pasveikęs ketina prisijungti prie Lietuvos teniso rinktinės ir žaisti Daviso taurės varžybose. 21-erių lietuvis geriausių pasaulio tenisininkų reitinge šiuo metu užima 158 vietą.

Naujasis futbolo rinktinės treneris nenuolaidžiaus žvaigždėms

Cs.Laszlo: „Teks dirbti“ Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Cs.Laszlo pažadėjo: rinktinės žaidėjai turės dirbti, o ne maivytis su Lietuvos marškinėliais.

Iš šiurpiomis legendomis apipintos Rumunijai šiais laikais priklausančios Transilvanijos kilęs futbolo treneris Csaba Laszlo 48-ąjį savo gimtadienį vasario 13-ąją atšventė speigo sukaustytame Vilniuje.

Tačiau naujojo Lietuvos rinktinės vairininko galvoje – darbas, o ne šventės.

T.Urbelionio/BFL nuotr.

„Nemėgstu gimtadienių. Žinote, kodėl?

Todėl, kad po jų kaskart tampi metais vyresnis“, – išskirtiniame interviu „15min“ sako keturiomis – anglų, vokiečių, vengrų ir rumunų – kalbomis laisvai bendraujantis Cs.Laszlo ir iškart prabyla apie futbolą: „Vakarykštės rungtynės Marijampolėje (jas žaidė „Šiauliai“ ir Pakruojo „Kruoja“) buvo geriausios, kurias mačiau čia iki šiol.“ – Treneri, atvykote į Lietuvą vadovauti rinktinei. Kokie pirmieji įspūdžiai apie šalį?

– Pirmiausia, labai šalta. Visa kita man didele staigmena netapo – kaip ir jūs, esu gimęs Rytų Europoje, todėl žmonių mentalitetas man gerai pažįstamas. Žinau, kad vos prieš porą dešimtmečių atgavote nepriklausomybę nuo sovietų. Manau, kad Rumunijoje psichologinė ir politinė aplinka iki tol buvo panaši į jūsiškę. Dabar man krenta į akis, kad Lietuvoje daug išsilavinusių žmonių, kurie stengiasi, jog gyvenimas kasdien būtų vis geresnis. Išsikovojote laisvę, o tai reiškia, kad turite stiprų charakterį. Mano darbas – padaryti taip, kad panašų charakterį aikštėje rodytų lietuviai futbolininkai.

– Kas paskatino jus jau prieš keletą metų aplankyti Lietuvą? Ilsėjotės čia ar dirbote?

– Tuo metu treniravau Edinburgo „Hearts“.

Klubo savininkas gyvena Lietuvoje, jis mane neretai kviesdavosi čia, kad aptartume komandos reikalus. Daug bendravome, pažįstu ir Vladimiro Romanovo šeimą.

– Ar jūsų šeima jau Vilniuje?

– Ne. Ji atvyks kovą kelioms savaitėms per atostogas. Bėda ta, kad vyresnei dukrai – septyniolika, artėja laikas, kai ji baigs mokyklą, todėl iki to laiko žmona ir abi dukros, matyt, liks Edinburge, kur dabar gyvena.

Galima sakyti, kad dabartinė mano šeima – Lietuvos futbolas.

Afrikos pamokos – Nacionalinės rinktinės treneriu tapote antrą kartą gyvenime. Iki šiol esate treniravęs Ugandos rinktinę.

– Dirbau ir Vengrijos rinktinės trenerio asistentu, pas legendinį vokietį Lotharą Matthaeusą. Iki šiol esu dėkingas jam už suteiktą galimybę, nors pastaruosius porą metų net telefonu nebendravome – jo gyvenimas ir nuo futbolo nutolo, ir šiaip yra pernelyg audringas. Kita vertus, mielai susitikčiau su Lotharu, jei jis rastų tam laiko.

– O Afrika?

– Dabar džiaugiuosi, kad nepraleidau tos gyvenimo suteiktos progos. Tuo metu Vengrijoje dirbau labai sėkmingai – pirmą kartą per Budapešto „Ferencvaros“ istoriją išvedžiau komandą į UEFA turnyro grupės varžybas, buvau išrinktas geriausiu šalies treneriu. Atėjo laikas svarstyti galimybę išbandyti save užsienyje.

Galima sakyti, kad dabartinė mano šeima – Lietuvos futbolas.

Agento tada neturėjau, bet man paskambino vienas ispanas ir paklausė, ar nenorėčiau, kad jis atstovautų man. Pasisiūlė pasiderėti dėl kelių galimų variantų Škotijos ir Šveicarijos klubuose. Sutikau.

Kai paaiškėjo, kad manimi domisi Ugandoje, pirmoji reakcija buvo: „Ką???“. Aišku, žinojau, kur yra ta šalis, bet tik tiek. Paskambinau žmonai, ji irgi išsigando. Bet afrikiečiai atvirai formulavo: situacija tokia,

jums galime pasiūlyti tą ir aną, norime, kad padėtis pagerėtų.

Kai atskridome į Ugandą, žmona su dukromis pakeliui iš oro uosto į miestą net pro automobilio langą žiūrėti bijojo. Po poros metų, kai pasakiau, kad keliamės į Edinburgą, reakcija buvo priešinga: tau reikia, tu ir važiuok, mes liekame čia.

Manau, kad iš Afrikos grįžau stipresnis. Ir turtingesnis – kalbu ne apie kišenes, o apie galvą ir širdį. Išmokau dirbti su Afrikos futbolininkais. Ne su tais, kurie daugelį metų žaidžia Europoje, o su vietiniais. Susipažinau su kultūra, kuri neįtikėtinai skiriasi nuo tos, prie kurios buvau įpratęs.

Afrikos komandos dažnai susiduria su problemomis dėl europiečių trenerių požiūrio. Jie leidžia laiką namuose, pateikdami vis tą patį argumentą: kam man būti Afrikoje, jei dauguma rinktinės žaidėjų rungtyniauja Europos klubuose?

Nesutinku su šia pozicija – šiais laikais, kai yra televizija, vaizdo įrašai, apie žvaigždes gali sužinoti viską. Treneris turėtų būti arti tų, kurie mažiau matomi. Būti šalyje, kurios komandą treniruoja. Tokios pozicijos laikiausi Ugandoje, taip ketinu elgtis ir Lietuvoje.

Vardų magija neveiks – Ar tai reiškia, kad Lietuvoje jus kiekvieną savaitgalį matysime stadionų tribūnose per A lygos rungtynes?

– Būtinai. Nemėgstu švenčių ir poilsio dienų – man šventė yra futbolas, stadione aš dirbu, bet taip pat ir ilsiuosi. Be to, man reikia matyti jaunus, pergalių alkanus žaidėjus. Žinau apie jūsų rinktinės

pastarojo meto rezultatus ir nesu toks kvailas, kad tikėčiau, jog daugelis dalykų pasikeis nekeičiant žmonių.

Nesakau, kad patyrusių futbolininkų komandoje nebebus. Be patirties, vien talentu, neišsiversi. Juolab kad tik talento ir nepakanka – įpratau sakyti, jog talento turi būti 30 procentų, kiti 70 – valia ir noras laimėti.

Ir, aišku, darbas – juk net ant grindų radęs 100 litų kupiūrą be darbo jos nepasiimsi.

Vis tiek reikės pasilenkti.

Tvirtai sakau, kad man nebus svarbios žaidėjų pavardės. Jeigu jau federacija futbolininkui nupirko lėktuvo bilietą, jis čia atskris ne pasimatyti su savo moterimis, giminėmis ar pasimaivyti su rinktinės marškinėliais. Žaidėjas turės kovoti už savo šalį, už savo tautą, kuri kažkada jam iškovojo galimybę vilkėti šios rinktinės aprangą. Pagaliau prisiminkime emigracijos problemą – manau, kad mūsų pergalės ir tiems žmonėms, kurie ieško geresnių galimybių svetur, būtų stimulas nenusisukti nuo tėvynės.

Atvykau ne mokyti, atvykau padėti. Bet jeigu jau vėliava mano rankose, aplink turės būti žmonės, su kuriais sieksime bendrų tikslų.

– Kaip įvardytumėte tuos tikslus?

– Turėtume pakovoti dėl vietos 2016 metų Europos čempionato finalo turnyre. Neseniai man skambino škotų žurnalistas ir klausė, kokie tikslai keliami 2014-ųjų pasaulio pirmenybių atrankai. Atsakiau: aš nieko nežadu. Labai norėčiau būti Brazilijoje su lietuvių komanda ir darysiu viską, kad taip atsitiktų, bet nieko nežadu, nes esu realistas.

Labai geras dalykas, kurį matau Lietuvoje, – futbolo akademija. Esu daug keliaujantis žmogus, bet man niekur kitur neteko matyti, kad futbolo vadovai taip rūpintųsi panašiu projektu.

Kažkada Vokietijoje dirbau Menchengladbacho „Borussia“ jaunimo akademijos treneriu – ten mano karjera ir prasidėjo. Todėl noriu prižiūrėti akademijoje vykstančius procesus.

Namo niekas nepradeda statyti nuo stogo – pirmiausia klojami pamatai. Pamatai turėtų būti akademija kartu su stadionais bei futbolo aikštėmis, kurių Lietuvoje dabar trūksta. Matau federacijos pastangas padaryti viską, kad Lietuvoje atsirastų reprezentacinis stadionas ir futbolo bazės, bet neišsisukinėdamas tvirtinu, kad dabar situacija prasta.

Taip pat žinau, kad futbolas Lietuvoje turi stiprų varžovą – krepšinį. Nesirengiu konkuruoti – man rūpi mano darbas, o mano darbas yra futbolas. Bet pritraukti daugiau vaikų į savo sporto šakos treniruotes mes galime. Paaiškinsiu, kodėl. Futbolui nereikia krepšio, specifinės dangos ar kitos įrangos – užtenka nedidelio žolės ploto ir kamuolio.

Be to, prisiminkime, kaip dauguma žmonių elgiasi vaikystėje – pirmiausia kūdikis spiria kamuolį, o tik po to bando imti į rankas.

16 | Sportas

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Darbas: prižiūrėti talentą Asta Žukaitė a.zukaite@15min.lt

„Nereikia matuoti, kuris iš jų geresnis, o tiesiog džiaugtis, kad turėsime dar du lietuvaičius NBA, kurie bandys ten įsitvirtinti“, – stebėdamas dviejų talentingiausių šalies krepšininkų Donato Motiejūno ir Jono Valančiūno akistatą kalbėjo Hjustono „Rockets“ skautas Artūras Karnišovas.

Legendinis krepšininkas A.Karnišovas – retas, bet gerbiamas svečias gimtinėje. Bendražygių būryje jis stebėjo filmo „Kita svajonių komanda“ pristatymą Vilniuje, bet į Lietuvą atvyko vedinas dar vieno tikslo – pamatyti D.Motiejūno pasirodymą „Siemens“ arenoje.

Prie pat aikštės A.Karnišovas rungtynes stebėjo kartu su savo tėčiu – Mykolu Karnišovu. Susitikti su šeima Lietuvoje – reta galimybė buvusiam krepšininkui, o kartu žiūrėti rungtynes – dar ir ypatingai maloni.

A.Karnišovas: „Į Lietuvą grįžtu retai, todėl labai vertinu kiekvieną galimybę pabūti su šeima.“ „Buvo labai malonu su tėčiu stebėti Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje, tad šios rungtynės tarsi pratęsimas tų gražių akimirkų. Į Lietuvą grįžtu retai, todėl labai vertinu kiekvieną galimybę pabūti su šeima“, – „15min“ teigė A.Karnišovas, malonumą šįkart suderinęs su darbu.

Per „Asseco Prokom“ ir „Lietuvos ryto“ dvikovą Hjustono „Rockets“ skautas atidžiai stebėjo kiekvieną D.Motiejūno žingsnį.

A.Karnišovo užduotis – analizuoti bei stebėti vieną talentingiausių Lietuvos krepšininkų. Šįkart užduotis tapo dar įdomesnė, nes aikštelėje akis į akį susidūrė du šalies krepšinio talentai, kitąmet praversiantys NBA duris. „Nors dirbu su Donatu, mane domina ir J.Valančiūno progresas. Šis NBA sezonas bus trumpesnis, todėl Europoje šie krepšininkai turi galimybę sustiprėti. Tokio lygio turnyrai kaip Europos taurė ir Eurolyga padės jų patyrimui, nes padirbėti dar reikia tiek Donatui, tiek Jonui.“ Komplimentai ir pastabos D.Motiejūnas ir J.Valančiūnas prieš rungtynes paspaudė vienas kitam rankas ir buvo šiltai sutikti gerbėjų. J.Valančiūnui susitikimas klostėsi sėkmingai, o D.Motiejūnas jautėsi tarsi nesavas.

Nepaisant to, iš A.Karnišovo lūpų sklido daug komplimentų būsimajam Hjustono „Rockets“ nariui. „Nuo to laiko, kai Donatas atvyko į Lenkiją, jo statistiniai rodikliai žymiai pagerėjo. Mes jo prašėme, kad susikoncentruotų į kovą dėl kamuolių ir tą padaryti jam pavyko. Reguliariajame sezone jis užėmė antrąją vietą pagal kovą dėl atšokusių kamuolių. Kitas prašymas buvo gynyba. Donatui gynyboje dar trūksta pastovumo, o meistriškumas ateina tik tada, kai žaidėjas tampa stabilus. Vis dėlto, šis vaikinas eina teisinga linkme ir sėkmingai gerina savo žaidimą. Jis atidus – stengiasi įsiklausyti į visas pastabas“, – mintimis dalijosi „Rockets“ skautas. „Tiek Lenkijos klubas, tiek mes esame patenkinti Donato pažanga. Liko dar trys mėnesiai – per tiek laiko Donatas gali dar labiau ūgtelėti kaip krepšininkas“, – įsitikinęs A.Karnišovas.

– Daug kalbama, apie D.Motiejūno ir J.Valančiūno perspektyvas NBA. Spėliojama, kuris iš jų daugiau gali pasiekti. Ką jūs apie tai manote?, – „15min“ paklausė A.Karnišovo.

– Tai tik spėliojimai. Nereikia matuoti, kuris iš jų geresnis, o tiesiog džiaugtis, kad turėsime dar du lietuvaičius NBA, kurie bandys ten įsitvirtinti. Reikia abiem palinkėti kuo geriausio.

– Manote, pernelyg didelis dėmesys jiems trukdo?

Retai Lietuvoje būnantis A.Karnišovas šįkart pateko į Arvydo Sabonio glėbį.

J.Kalinsko nuotr.

– Dėmesys neišvengiamas. Jei esi pakankamai gero lygio žaidėjas, dėmesio neišvengsi. Reikia išmokti, kaip į jį reaguoti. Šiems dviem vaikinams dar viskas priešakyje.

– Jūsų prognozė – kas žais Eurolygos finalo ketverte? Įsivaizduoju, kad „Barcelona“, CSKA ir „Panathinaikos“, o kas bus ketvirta komanda, bus labai įdomu pamatyti.

– Ką galite pasakyti apie jų žaidimą šiame sezone?

– Abu turi neblogą sezoną. Donatas šiemet tikrai nemažai pasiekė, žaidė Eurolygoje ir gavo kažko naujo. Pagerino savo žaidimą, ir tai yra svarbiausia.

– Ar ilgai užsibūsite Lietuvoje?

– Tik keletą dienų. Antradienį išvykstu į Barseloną, kur vyks Karaliaus taurės turnyras. Stebėsiu stipriausių aštuonių Ispanijos klubų pasirodymą, tačiau didžiausias dėmesys kryps į „Real“ žaidėją Sergio Llullą.

Mes turime teises į šį krepšininką ir ateityje norime jį matyti Hjustono „Rockets“ gretose. Kada jis atvyks į NBA, priklausys nuo žaidėjo ir jo pasirodymo šį sezoną. Kol kas Sergio demonstruoja solidų žaidimą „Real“ gretose.

– Ar pasikeitė Europos krepšinis nuo tada, kai dar pats žaidėte?

– Tapo žymiai greitesnis ir atletiškesnis, tačiau žaidžiamas tas pats pozicinis krepšinis, kurį žaisdavome ir mano laikais. Kaip tik apie tai vieno finalinio ketverto metu kalbėjomės su Šarūnu Marčiulioniu. Pastebėjome, koks dabar greitas ir fiziškai stiprus krepšinis, ko mūsų laikais nebuvo.

– Tai amerikiečių krepšininkų, plūstančių į Europą, įtaka?

– Ne, nebūtinai. Pasikeitė ir krepšinis Europoje. Pasikeitė požiūris. Dabar ir europiečiai krepšininkai žymiai atletiškesni.

Krepšinis tobulėja.

– Karaliaus taurės turnyre žais ir lietuvis Martynas Pocius. Kokį įspūdį jums palieka šio krepšininko žaidimas?

– Martynui nelengva atstovauti tokiai komandai kaip „Real“. Tai klubas, žaidžiantis vienuolikos žaidėjų rotacijos principu, todėl atsiskleisti šiam lietuviui lengva nebus.

Kita vertus, jam dar trūksta stabilumo, bet aikštėje praleidžiant sąlyginai tiek nedaug laiko, tapti stabilesniam tampa dar sunkiau.

Skeleto kūrėjas liko šešėlyje Legendinių marškinėlių su skeletu sėkmės istorijoje gėdingai liko nutylėtas marškinėlių idėjos autoriaus Grego Speirso indėlis, nors būtent jo dėka Lietuvos krepšinio rinktinė gavo lėšų nuvykti į olimpinę Barseloną.

Skeletas, dedantis liepsnojantį kamuolį į krepšį, – toks atvaizdas lydėjo Lietuvos olimpinę rinktinę 1992-aisiais Barselonoje, iš kur lietuviai parvežė namo olimpinę bronzą.

Šis atvaizdas suvaidino svarbų vaidmenį ir yra ryškus šią savaitę pristatyto filmo apie Lietuvos krepšinio rinktinę pavadinimu „Kita Svajonių komanda“ akcentas.

Kiek mažiau žinoma šios sagos dalis – 450 tūkst. JAV dolerių auka, kurią rinktinei skyrė menininkas, sukūręs šį aistruolių marškinėlius papuošusį skeleto atvaizdą.

Iš viršaus dedantį skeletą sukūrė ir užpatentavo dailininkas iš Niujorko G.Speirsas.

Jo 450 tūkst. JAV dolerių auka lietuvių rinktinei – tai visas pelnas, kurį jam atnešė prekyba marškinėliais su skeleto atvaizdu.

Taip buvęs žurnalo „Grooves Magazine“ dailininkas tapo pagrindiniu 1992-ųjų olimpinės Lietuvos krepšinio rinktinės rėmėju.

Nors paremti komandą ir padėti jai atvykti

į pirmąsias olimpines žaidynes po nepriklausomos valstybės atkūrimo norėjo ir daugiau žmonių, didžiąją kelialapio kainos dalį padengė G.Speirso sukurti marškinėliai. O po olimpinių žaidynių prekės su skeleto atvaizdu padėjo surinkti daug lėšų tolesniam komandos išlaikymui ir Lietuvos vaikų labdaros fondams. „1992-ųjų Lietuvos krepšinio rinktinė man išties simbolizuoja laisvės dvasią, o jų iškovotas bronzos medalis yra ne tik sporto pergalė, bet ir pergalės prieš komunizmą simbolis. Padariau tai vardan

nepriklausomybės ir laisvės nevaržomai siekti svajonės“, – sako G.Speirsas. „Tai, kad Grego vaidmuo ir milžiniška auka du dešimtmečius buvo beveik niekur nepaminėta, yra neįtikėtina, – sako marškinėlius su garsiojo skeleto atvaizdu pardavinėjančio tinklalapio skullman.com atstovas Mike‘as Thompsonas. – Šis faktas nesumenkina kitų žmonių aukų ir pastangų reikšmės. Jie visi prisidėjo prie šios įkvepiančios istorijos. Filmas tiesiog aiškiau parodo, kas išties nutiko, ir taip prisideda prie istorijos išsamumo.“

2012 VASARIO 17 D., PENKTADIENIS

VILNIAUS PULSAS

Vilniuje – daugiau pramogų žiemos sporto mėgėjams Vilniaus Vingio parke gyventojai ir miesto svečiai jau gali išbandyti naujai įrengtas lygumų slidinėjimo trasas, kurios pažymėtos specialiomis informacinėmis lentelėmis, žyminčiomis slidinėjimo trasų distanciją – jos ilgis net 5 kilometrai. Vakarais ši trasa apšviesta, todėl slidininkai galės slidinėti net ir sutemus.

specialiomis informacinėmis lentelėmis. Trasos veiks tol, kol tai leis slidinėjimui palankios oro sąlygos. Kitais metais Vilniuje planuojama įrengti dar daugiau slidinėjimo trasų.

Vilniaus gyventojai taip pat gali džiaugtis savo kieme turėdami tikrą ledo čiuožyklą. UAB „Vilniaus vandenys“ su Vilniaus miesto savivaldybe ir penkiomis seniūnijomis vilniečiams įrengė penkias ledo čiuožyklas.

Lazdynų, Žirmūnų, Justiniškių, Fabijoniškių ir Naujamiesčio seniūnijos parengė ir išvalė šalia namų esančias krepšinio aikšteles, kuriose „Vilniaus vandenys“ įrengė čiuožyklas.

Keturios čiuožyklos jau užpiltos, 5-oji Lukiškių aikštėje bus išlieta artimiausiu metu. Vienai čiuožyklai įrengti reikėjo 50-ies kubų vandens. Už čiuožyklų priežiūrą atsakingos seniūnijos.

„Šią idėją viešoji įstaiga „Sveikas miestas“ įgyvendino drauge su slidinėjimo specialistais ir profesionaliais sportininkais, „Šaulių“ savanoriai, net ir spengiant žvarbiam šalčiui, padėjo atlikti labai svarbius trasos rengimo darbus“, – sakė VŠĮ „Sveikas miestas“ direktorius Mantas Paulauskas.

Norintieji slidinėti taip pat gali aplankyti ir Rokantiškių parko Sapieginės slidinėjimo trasą, kurios ilgis siekia tris kilometrus. Dar viena slidinėjimo trasa yra įrengta važiuojant link Žaliųjų ežerų ant dviračio tako, esančio kairėje pusėje. Šios trasos artimiausiu metu taip pat bus paženklintos

Svarbi informacija: www.vilnius.lt, www.facebook.com/vilnius.lt Konstitucijos pr. 3, LT-09601 Vilnius

Čiuožyklas rasite šiais adresais: Žirmūnų g. 128, Taikos g. 48, S.Stanevičiaus g. 53, Žėručio g. 4, Lukiškių aikštė.

Tel. (8 5) 211 2000. Faks. (8 5) 211 2222.

Informacija tel. 1664.

Pasitikėjimo tel. 211 2885.

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJA NUOMOJA VIEŠO KONKURSO BŪDU NEGYVENAMĄSIAS PATALPAS Adresas

Plotas kv. m

Pradinė 1 kv. m nuomos kaina per mėnesį Lt

Trumpa patalpų charakteristika

Patalpų paskirtis pagal veiklos pobūdį

Pradinis įnašas Lt

Patalpų apžiūros laikas

Seniūnijos atstovo telefonas

Aikštelė prie Sausupio g.

19 namo

12372,35

1

Aikštelė

Automobilių stovėjimo aikštelių veiklai

37117

2012-02-22 9.009.30 val.

265 8948

Dariaus ir Girėno g. 18

27,98

40

Rūsys

Medicininei arba farmacinei komercinei veiklai

3358

2012-02-22 9.3010.00 val.

216 4435

Dariaus ir Girėno g. 18

31,19

40

1 aukštas

Medicininei arba farmacinei komercinei veiklai

3743

2012-02-22 9.3010.00 val.

216 4435

Geležinio Vilko g. 5

128,75

1

Rūsys

Sandėliuoti

386

2012-02-22 10.30-11.00 val.

265 8948

A. Juozapavičiaus g. 10A

30,43

2

Rūsys

Sandėliuoti

183

2012-02-24 10.30-11.00 val.

211 2983

K. Kalinausko g. 21/ V. Mykolaičio-Putino g. 1

41,54

5

Pastatas - koplyčia

Administracinei arba komercinei veiklai

623

2012-02-23 10.00-10.30 val.

211 2904, 8 686 22920

Pilies g. ties Konstantino Sirvydo skveru

29

50

Prekybos paviljonas Nr. 1

Prekybai gėlėmis

4350

2012-02-23 10.00-10.30 val.

211 2975, 8 686 24139

Statybininkų g. 18, Molėtai

1390,27

1,00

Sandėlis -1368,27 kv. m, Siurblinė – 22,0 kv. m, Kiemo statiniai

Sandėliuoti

4171

2012-02-24 11.00-11.30 val.

8 618 76002

Svajonių g. 3D

352,06

12,84

2-jų aukštų pastatas

Paslaugų veiklai

13561

2012-02-23 9.3010.00 val.

211 2921

Spenglos g. 8, Varėnos r.

1206,25

1

Pastatas - sandėlis

Sandėliuoti

3619

2012-02-23 10.00-10.30 val.

261 9945, 261 1720

Vilniaus g. 30, Baltoji Vokė, Šalčininkų raj.

588,87

1

Šeši vieno aukšto pastatai

Administracinei, komercinei ir/ar paslaugų veiklai

1767

2012-02-23 11.00-11.30 val.

8 676 00193, 8 684 36354

Žalioji a. 3

43,71

3,5

2 aukštas

Administracinei veiklai

459

2012-02-23 10.00-10.30 val.

211 2952, 211 2951

Žalioji a. 3

20,48

3,5

2 aukštas

Administracinei veiklai

216

2012-02-23 10.30-11.00 val.

211 2952, 211 2951

Žirmūnų g. 143

91,2

2

rūsys

Komercinei ir sandėliavimo veiklai

548

2012-02-23 9.3010.00 val.

211 2989

Užsk. Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Nr. 303361

WWW.VILNIUS.LT

Statys 20 MW biokuro katilinę Vilniaus meras Artūras Zuokas, vicemeras Romas Adomavičius susitiko su atsinaujinančios energijos bendrovės „GECO“ atstovais, kurie Savanorių prospekte planuoja pastatyti naują, mažiausiai 20 MW, biokuro katilinę. „Sveikiname tokius įmonės planus, nes nauja biokuro katilinė leistų sumažinti šilumos kainą sostinės gyventojams, taip pat Vilniuje daugiau šilumos būtų pagaminta naudojant biokurą, didėtų konkurencija“, – sakė A.Zuokas.

Bendrovės „GECO“ atstovai skaičiuoja, kad į Vilniaus šilumos tinklus galėtų patiekti apie 160 Mwh per metus, tai yra apie 5 proc. viso Vilniaus šilumos poreikio. Numatoma investicijų suma į šį projektą – apie 18 mln. Lt. Nauja biokuro katilinė, gavus visus leidimus, galėtų būti pastatyta per metus.

Susitikime taip pat dalyvavo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovai, kurie artimiausiu metu turi paruošti aiškią, reglamentuotą tvarką dėl sutarties sąlygų ir šilumos supirkimo kainos iš nepriklausomų šilumos gamintojų.

Konkurso dalyviai registruojami darbo dienomis Konstitucijos pr. 3, 2 aukšte 214 kab. nuo 201202-20 iki 2012-02-28 9-11 val. Atsakinga – konkurso komisijos sekretorė Roma Baguckienė. Telefonai pasiteirauti 211 2257, 211 2251, 219 7921, 211 2182, 211 2875.

Konkurso dalyviai pateikia užklijuotą voką, ant kurio turi būti užrašytas turto (patalpų) adresas ir nuoroda „Turto nuomos konkursui“.

Voke turi būti nurodyta: a) siūloma konkreti 1 kv.m patalpų nuomos kaina; b) konkurso dalyvis (asmens vardas ir pavardė bei asmens kodas (fi ziniams asmenims), įmonės pavadinimas ir kodas (juridiniams asmenims), adresas, telefono numeris, banko pavadinimas ir adresas, sąskaitos numeris ir kodas); c) veiklos, atitinkančios nuomos sąlygas, aprašymas; d) juridinio asmens registravimo pažymėjimo ir juridinio asmens įstatų kopija, patvirtinta antspaudu ir įgalioto atstovo parašu; e) dalyvio įsipareigojimas pasirašyti Vilniaus miesto tarybos 2004-07-14 sprendimu Nr. 1-467 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto nuomos bei panaudos“ patvirtintą pavyzdinę patalpų nuomos sutartį; f) dalyvio sutikimas su skelbiamomis nuomos konkurso sąlygomis.

Patalpos išnuomojamos 5 metams, bet ne ilgiau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą.

Prekybos paviljoną Pilies g. ties Konstantino Sirvydo skveru išsinuomojęs nuomininkas privalo veiklą vykdyti kasdien nuo 8 iki 22 val., žiemos sezono metu – iki 20 val.

Konkursas įvyks 2012 m. vasario 29 d., 10 val., Konstitucijos pr. 3 (2 a., 215 kabinete).

Konkurso dalyviai pateikia banko išduotą kvitą, kuriame pažymėta, kad konkurso dalyvis į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT10 7044 0600 0123 5116 AB SEB bankas (kodas 70440) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento (įmonės kodas 188708377) sumokėjo pradinį įnašą, lygų paskelbtos pradinės patalpų nuomos 3 mėnesių kainai.

Konkurso dalyviai (išskyrus įmonių, įstaigų, organizacijų vadovus) privalo su savimi turėti įgaliojimą atstovauti konkurse.

Konkurso dalyviams, pralaimėjusiems konkursą, pradinis įnašas yra grąžinamas.

Renginiai | 29

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Vasario 17 d., penktadienis

19 val. – Šv. Kotrynos bažnyčia Šv. Kristoforo kamerinis orkestras švenčia 18-ąjį gimtadienį ir kviečia savo gerbėjus, globėjus, bičiulius, muzikos entuziastus į proginį koncertą, kuriame pristatys dvi naujai įrašytas kompaktines plokšteles. Jose įamžinti kolektyvo pasirodymai prestižinėse Stokholmo ir Sankt Peterburgo koncertų salėse bei kompozitoriaus Osvaldo Balakausko kūriniai.

Bilietai – 22–52 Lt.

Vasario 18 d., šeštadienis

11 val. – Rotušės aikštė Vilniaus etninės kultūros centras rengia Užgavėnių šventę. 15.30 val. prasidės Užgavėnių persirengėlių eitynės nuo Valdovų rūmų į Rotušės aikštę. 18 val. – Morės kremacija (ubagų giesmes giedos tautiška kapelija „Sutaras“).

19 val. – Nacionalinė filharmonija Koncertuos Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam trečius metus vadovauja smuikininkas Sergejus Krylovas.

Bilietai – 20, 30, 50 Lt.

Vasario 19 d., sekmadienis

12 val. – Nacionalinė filharmonija Nuotaikingą muzikinę pasaką apie drąsuolį Čipoliną ir jo draugus paseks Varinių pučiamųjų kvintetas „Vilniaus Brass“ bei aktoriai G.Kriaučionytė ir G.Zapalskis.

Bilietai – 10, 15, 20 Lt. 13 val. – Vilniaus kamerinis teatras Režisieriaus Rolando Boravskio spektaklis pagal Kosto Kubilinsko eiles „Strakaliukas ir Makaliukas“.

Bilietai – 18–23 Lt. 13 val. – klubas „New York“ Teatralizuota šventė tėvams ir vaikams – muzikinis ekspresas „Mes – pasaulis“.

Bilietai – 10 Lt. 16 val. – Taikomosios dailės muziejus Su fagotininku Žilvinu Smaliu ir kontrabosininku Arnoldu Gurinavičiumi Vilniaus kvartetas kviečia pasigėrėti A.Vivaldi, L.Boccherini, F.Danzi, E.Schulhoffo ir J.Françaix muzika.

Bilietai – 20 Lt. Vasario 22 d., trečiadienis

19 val. – Menų spaustuvė

18.30 val. – kino teatras „Pasaka“

Gyčio Ivanausko teatras pristato premjerą – šokio spektaklį „Fobijos“. Tradiciniai, kartais baugūs religinių apeigų motyvai, uždara erdvė, tamsa, kraujo spalva, aukščio baimė – šios tarpusavyje susiliejančios baimių formos yra esminė spektaklio dominantė.

Bilietai – 30–40 Lt.

Atgaivinami jau tradicija tapę kino vakarai su kino kritike Izolda Keidošiūte. Naujas paskaitų ciklas bus skirtas didiesiems kino provokatoriams, sukėlusiems daugiausia ginčų ir skandalų ne tik praeityje, bet ir šiandieniame kino pasaulyje.

Bilietai – 27 Lt.

Užgavėnės Rotušės aikštėje

Vasario 18 d.

Kino vakarai su I.Keidošiūte

Vasario 22 d.

30 | Kultūra

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Kino kodas

Bulgarų rašytoja įkvėpimo sėmėsi socialiniuose tinkluose

Virtualus

Rolandas Maskoliūnas redakcija@15min.lt

Vizitinė kortelė. 36 metų rašytoja ir psichologė ilga pavarde Stanislava Nikolova Čiurinskienė Vinciūnė tokios neturi jau treji metai. Vietoje jos ji naudoja feisbuką, kur visada ją surasi.

Mažasis moterų gelbėtojas Siužetas ir kontekstas Buvo laikai, kai gydytojai beveik visas ligas gydė vienodai. Pavyzdžiui, nuleisdami pacientui kraują arba paskirdami gerti radioaktyvias piliules. Šio medicinos priešaušrio herojumi netyčia tapo mokslo naujienomis bei naujausiais gydymo metodais besidomintis dr. Mortimeris Granvilis (akt.

H.Dancy), deja, negalintis savo žinių pritaikyti gydymui. Niekam tos naujienos buvo neįdomios.

Beieškodamas darbo, jis įsidarbino pas dr.

Robertą Dalrimplą (akt. J.Pryce‘as). Garbusis gydytojas isterijos (tokia diagnozė anuo metu buvo itin paplitusi) kankinamoms moterims sėkmingai taikė, vaizdžiai sakant, manualinę terapiją.

Kai dr. Mortimerio ranka pavargo, jis sugalvojo mechanizuoti varginantį (gydytojui, bet ne pacientei) procesą. Taip gimė pirmasis vibratorius.

Išvados Ką gi, tema drąsi. Laimei, autoriai subtiliai ir su firminiu anglišku humoru pateikia mums šį mokslo bei technologijų istorijos fragmentą. Viena vertus, tai puiki reklama mokslui ir mokslininkams. Žmogiškas smalsumas yra esminis pažangos variklis.

Noras išspręsti problemą, kokia banali ji atrodytų iš šono, kai kam gali būti gyvybiškai

„Mano didysis O!“ („Hysteria“) Didžioji Britanija, 2011 m., 100 min.

Rež. Tanya Wexler.

Vaidina: Maggie Gyllenhaal, Hughas Dancy, Jonathanas Pryce’as. Įvertinimas svarbus. Progresas susideda iš mažų žingsnelių, ir juos kažkas turi žengti.

Kita vertus, tai miela nepretenzinga komedija, paskaninta ironiškais bei pikantiškais epizodais, atskleidžiančiais to meto gyvenimą Didžiojoje Britanijoje ir socialinę nelygybę.

Filmą verta pažiūrėti ne tik angliško humoro mėgėjams, bet ir pesimistams, tvirtinantiems, jog Lietuvoje viskas blogai ir geriau emigruoti, nes nieko nepakeisime. Mortimerio ir Šarlotės istorija akivaizdžiai demonstruoja, jog net vienas žmogus gali daug ką nuveikti. Kaip sakoma, mažas vibratorius didelį pasitenkinimą sukelia.

Tik negaliu ištverti nepapriekaištavęs filmo platintojams, per „mandrai“ išvertusiems šios kostiuminės komedijos pavadinimą.

Sąmokslų pinklėse Siužetas ir kontekstas Kai nėra ką veikti, nors ir mokami geri pinigai – ne pyragai. Taip jau dvylika mėnesių viename Pietų Afrikos Respublikos mieste dykaduoniauja CŽV „sraigtelis“ Metas Vestonas (akt. R.Reynoldsas). Jis prižiūri konspiracines agentūros patalpas, kurių vis niekam neprireikia.

Tačiau ateina ta lemtinga diena, kai Metas sulaukia pirmojo svečio – buvusio CŽV agento Tobino Frosto (akt. D.Washingtonas), prieš kelerius metus tapusio išdaviku. Jis pats pasiduoda amerikiečiams. Netrukus paaiškėja, kodėl.

Ramus Meto gyvenimas staiga apsiverčia aukštyn kojomis. Jam teks ne tik pasaugoti Tobiną, bet ir pamėginti išvengti mirties. Sprukdamas nuo daugybės įnirtingų persekiotojų, vyrukas, padedant Frostui, pradeda suvokti, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba, o draugai ir partneriai gali būti išdavikai.

Išvados Ar pasaulyje yra nepaperkamų žmonių? Yra, bet jie labai brangiai kainuoja. Tokia galėtų būti šio šiek tiek psichologinio veiksmo trilerio reziumė. Šis filmas – apie neišvengiamas paslaptis, kurių atskleidimas demaskuotų daugelį svarbių personų. Nenuostabu, kad stengiamasi žūtbūt sunaikinti liudininkus.

Be abejo, tuo žiūrovų nenustebinsi.

Ypač mačiusių efektingą, panašaus žanro

„Nesaugus prieglobstis“ („Safe House“) JAV, 2012 m., 115 min.

Rež. Danielis Espinoza.

Vaidina: Denzelis Washingtonas, Ryanas Reynoldsas, Fera Farmiga. Įvertinimas ir nuotaikos filmą „Sirijana“. Svarbu, kad filmo autoriai įtaigiai pademonstruoja, jog šiame paslapčių ir išdavysčių kupiname pasaulyje viskas reliatyvu.

Išdavikas pasirodo esąs beveik herojumi, o aukščiausio rango pareigūnai – supuvę iki kaulų smegenų. Nejaugi iš tiesų žmones taip lengva nupirkti, o tikslas pateisina bet kokias priemones? Filmas privers jus apie tai susimąstyti.

Eglė Černiauskaitė redakcija@15min.lt Kadaise moteris dirbo su sunkių psichikos problemų turinčiais žmonėmis. Dabar rašo politinius straipsnius. Išleido tris knygas. Antroji iš jų, „Second Life. Gyvenimas tinkle“, neseniai pasirodė ir lietuviškai.

Prieš pradėdama ją rašyti, autorė sąžiningai atliko sudėtingus namų darbus: šešis mėnesius užsidarė su kompiuteriu ir bendravo su nepažįstamais žmonėmis interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, pažinčių puslapiuose.

– Gimėte Bulgarijoje, mokėtės Amerikoje, ištekėjote už lietuvio, rašote bulgariškai, bendraujate angliškai ir vokiškai. Kas jaučiatės iš tiesų esanti?

– Iš tiesų už lietuvių buvau ištekėjusi dukart. Beveik dešimt metų apsupta lietuvių, pradėjau galvoti ir elgtis kaip lietuvė. Bulgarai nebemato manęs savos ir vadina užsieniete, ypač literatūros kritikai. Bulgarai visada atvirai kalba, ką jaučia. O aš, kaip dauguma lietuvių, greičiau nutylėsiu savo emocijas. Kad ir kaip būtų, lietuviai irgi niekada nevertins manęs kaip savo tėvynainės. Tokia šiek tiek vienatvinė pozicija.

– Kaip susipažinote su vyru?

– Pirmąjį, dabar jau buvusį, savo vyrą sutikau per psichiatrų konferenciją Sofijoje. Po dviejų savaičių jau sėdėjau lėktuve, skrendančiame į Vilnių. Apie Lietuvą nežinojau beveik nieko. Akimirksniu įsimylėjau šalį ir šis jausmas kaskart stiprėjo. Su pirmuoju vyru išsiskyrėme kaip geri draugai – paprasčiausiai norėjome kitokių dalykų iš gyvenimo. Jokių bjaurių scenų. Ir šiandien didžiuojuosi savo pasirinkimu ir pirmuoju vedybų partneriu. Dabartinį savo vyrą taip pat sutikau Sofijoje, kai buvo švenčiamas Lietuvos tūkstantmetis. Tai nutiko lygiai po mėnesio, kai nusprendžiau, jog visą gyvenimą nugyvensiu kaip vieniša motina.

– Kokia kalba abu bendraujate?

– Gyvename Briuselyje, bet, tikiuosi, netrukus įsikursime Vilniuje. Kalbamės bulgariškai. Klausydamas jo niekas niekada nepasakys, jog ši kalba mano vyrui – ne gimtoji. Jo net temperamentas kiek bulgariškas. Bet iš tiesų bulgarai ir lietuviai labai skiriasi. Pirmiausia – energija. Bulgarai visą ją sudeda į pokalbį, išraišką, dalijimąsi informacija. Lietuviai – į veiksmus. Jie – pareigos žmonės. Jei kalbėtume apie vyrą, vedybos niekada nebuvo mano „privalu padaryti“ sąraše, niekada sąmoningai neieškojau jo, tiesiog įsimylėjau. Ir ištekėjau.

– Kodėl pasirinkote rašyti knygą apie virtualų bendravimą?

– 2007 m. pasidarė beveik neįmanoma sutikti draugą ir pakviesti išgerti alaus – visi jie buvo socialiniuose tinkluose, forumuose, pažinčių svetainėse... Norėdama ir toliau išlaikyti ryšius, taip pat išėjau į virtualų pasaulį. Nė nepastebėjau, kai prie kompiuterio praleisdavau po 12 val. O kai pastebėjau, nusprendžiau, jog bent kas naudingo iš to turėtų pavykti. Ir ryžausi eksperimentui:

užsidariau savo kambaryje ir beveik šešis mėnesius bendravau tik virtualiame pasaulyje, daugiausia – su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Rezultatas – knyga.

– Virtualus pasaulis buvo toks, kokį įsivaizdavote?

– Įsivaizdavau, jog virtualus pasaulis lėkštas, paviršutiniškas, netikras. Apgailėtinas tikro gyvenimo pakaitalas. Ir buvau priblokšta, suvokusi, kokios realios jame emocijos ir kokie tikri žmonės. Konfliktas su kažkuo, ko jūs niekada nematėte gyvai, gali labiau įskaudinti nei pyktis su tais, kurie arti ir brangūs tau. Žinote kodėl? Todėl, kad tie virtualūs, bet reikšmingi, pašnekovai yra tarsi ekranas, kuriame jūs projektuojate visas savo fantazijas. Nepažįstamieji, su kuriais bendraujate internete, daugiau ar mažiau tai jūs pats. Todėl virtualus bendravimas gali turėti didelį terapinį poveikį. Kas yra geriau „tenai“? Ogi tai, kad kiekvienas gali būti savimi, – kartais tiek ir taip, kad realiame pasaulyje tai nebūtų priimtina.

Tinkle nėra tikro anonimiškumo, tačiau jausmas, jog esi anonimas, suteikia daugiau raiškos laisvės.

– Ar dar egzistuoja prieštara tarp virtualaus ir realaus pasaulio? Mama, esanti užsienyje, per skaipą kalbasi su vaikais, pažintis, užsimezgusi pažinčių tinklalapyje, baigiasi vestuvėmis.

– Prieš ketverius-penkerius metus atrodė, jog virtualus ir realus konfliktas išties egzistuoja. Per savo eksperimentą susipažinau su Vakarų europiečiais, kurie nebuvo palikę virtualios teritorijos pastaruosius dešimt metų, neturėjo laiko ir noro realiems ryšiams megzti. Dabar, regis, šie pasauliai papildo vienas kitą. Pripratome prie galimybių, kurias suteikia internetas, jos nebeatrodo egzotiškos. Bendravimo priemonė nereiškia nieko, kol pats ryšys yra geras.

Kartais valanda pokalbio skaipu su paaugliu gali būti svarbesnė nei kasdienė beatodairiška kontrolė. O ir internetas – tokia pat gera vieta sutikti partnerį, kaip darbas ar klubas.

– Nesunku buvo grįžti iš virtualaus pasaulio? O kaip virtualūs draugai – ar jie žinojo, jog taps romano herojai?

– Niekada nebuvau iš to virtualaus pasaulio išėjusi. Gyvenu Briuselyje dvejus metus, tačiau su niekuo taip ir nesusidraugavau.

Mano geriausios draugės – moterys, kurias sutikau forumuose.

Dažniausiai dalijuosi jausmais ir mintimis su žmonėmis, kurių beveik niekada (arba niekada) nemačiau gyvai. Nesu geriausia

Įsivaizdavau, jog virtualus pasaulis lėkštas, netikras. Ir buvau priblokšta, suvokusi, kokios realios jame emocijos ir kokie tikri žmonės.

Kultūra | 31

15min • 2012 m. vasario 17 d.

pusmetis

Rašytoja ir psichologė S.Nikolova Čiurinskienė Vinciūnė su vyru Artūru šiuo metu gyvena Briuselyje. Knygų mugėje moteris pristatys savo knygą „Second Life. Gyvenimas tinkle“.

G.Vachevo nuotr.

patarėja tiems, kas norėtų nušokti nuo skaitmeninės komunikacijos kabliuko. Pagrindiniai mano knygos herojai leido man apie juos rašyti, bet mes nebebendraujame.

– Ar virtualus pasaulis iš tiesų toks pavojingas, kaip atrodo iš jūsų knygos?

– Pavojingas ne virtualus pasaulis, o žmonės, kurie jame gyvena. Taip, „ten“ ne visada saugu.

– Kaip dalijate laiką tarp rašymo, kitų darbų ir šeimos? Mokate jį planuoti?

– Esu laisvai samdoma žurnalistė. Dabar rašau naują knygą ir auginu sūnų – namie be jokių auklių. Ir vis dar turiu daug laisvo laiko. Ačiū mano vyrui, kuris puikiai žino, kaip naudoti dulkių siurblį ir kaip elgtis virtuvėje. Paprastai rašau labai greitai, vejama įkvėpimo.

Bet dabar skiriu daugiau laiko tekstams šlifuoti ir rašau vis kruopščiau, taigi, brandžiau.

– Kas šiandien yra moteris rašytoja? Ir ko jai reikia, kad galėtų ramiai kurti? Banko sąskaitos? Automobilio?

Nuosavo kambario?

– Ačiū Dievui, laikai, kai moteris turėjo stipriai kautis dėl „savo kambario“, baigėsi. Rašytojai šiandien pakanka galvos ir kompiuterio. Ir jei ji turi ką pasakyti, niekas negali jos sustabdyti.

– Kas jūsų pirmasis skaitytojas: leidėjas, virtualūs pažįstami, sutuoktinis?

Kam galbūt norėtumėte parodyti, bet nedrįstate ar negalite – mamai, pirmajai mokytojai, klasikui, pavyzdžiui, Levui Tolstojui?

– Nuskambės eretiškai, bet nesu didelė rusų klasikos gerbėja. Kaip ir bet kokios klasikos – iki pat širdies gelmių esu šiuolaikinis žmogus.

Norėčiau parodyti naujos knygos rankraštį mėgstamiausiam autoriui, norvegų rašytojui Larsui Saabye Christensenui, bet, kaip juokauju, jo nėra

feisbuke. Ir net neturiu jo vizitinės kortelės, taigi, pirmieji skaitytojai – virtualūs draugai, kurie profesionaliai domisi knygomis ar tiesiog mėgsta skaityti.

Esu „įdrauginusi“ daugybę žurnalistų ir leidėjų, beje, taip susipažinau su savo leidėju... Vyras pamato tik galutinį variantą – išspausdintą knygą.

– Esate graži moteris. Ar jums svarbu turėti savo stilių? Ar domitės mada?

– Ačiū. Niekas Bulgarijoje nepavadintų manęs gražia. Pagal vietinius standartus esu per blanki. O mada pernelyg man nerūpi.

Jei galėčiau, vilkėčiau vien džinsus, marškinėlius ir juodą švarką. Dar jaučiu silpnybę „nematomai“ kosmetikai...

O geriausiai atsipalaiduoju per jėgos ir ištvermės treniruotes.

Kadaise buvau vakarėlių žmogus, bet dabar nebepamenu, kada pastarąjį kartą šokau visą naktį, taigi nežinau, ar tai dar suveiktų.

Nauja knyga

Audrius Ožalas a.ozalas@15min.lt

Ką reiškė gyventi imperijos sostinėje?

Italų rašytojo Alberto Angelos knyga „Viena diena Senovės Romoje“ (vertė Aurelijus Katkevičius, išleido leidykla „Tyto alba“) – tai kelionė laiku. Autorius nukelia mus beveik du tūkstančius metų atgal į spalvingą, triukšmingą ir puikiai organizuotą, seksualiai laisvą, gurmanišką ir kartu žiaurią Senovės Romą.

Visų pirma, patraukia A.Angelos rašymo stilius.

Skaitant susidaro įspūdis, kad stebi televizijos laidą. Žinoma, tai nieko nuostabaus, turint galvoje, kad A.Angela savo šalyje geriausiai žinomas kaip televizijos mokslo populiarinimo laidų vedėjas.

A.Angelos „viena diena“ vyksta 115 a. po Kristaus Romoje, valdant imperatoriui Trajanui. Autorius šio miesto gyvenimą pateikia gilindamasis į detales.

Kaip atrodė namai, kokio aukščio lovose miegodavo žmonės, ką jie valgydavo pusryčiams, kaip buvo rengiamos puotos, kokios buvo šukuosenos, drabužiai (kad būtų susidaromas tikslesnis vaizdas, knygoje yra ir iliustracijų; tiesa, bent jau aš pasigedau žemėlapių), kokie buvo barai ir netgi kokie receptai naudoti.

Veiksmas čia vyksta namuose, pirtyse, gatvėse, turguose, Koliziejuje ir forumuose – žodžiu, tai yra Senovės Romos kasdienybė „nuo – iki“. Netgi užmetant akį į tas sritis, apie kurias panašiose knygose dažniausiai nerašoma – pavyzdžiui, viešieji tualetai, kuriuose žmonės ne tik atlieka savo gamtos reikalus, bet ir tupėdami aptarinėja kasdienius reikalus ir galbūt net rengia susitikimus. Taip pat – intymusis gyvenimas. Autorius aprašo seksualinio gyvenimo taisykles taip detaliai, kad skaitytojas sužino net ir tai, kokios pozos yra tinkamos, o kokios ne.

Autorius ne tik aprašo Senovės Romą, bet ir brėžia paraleles su šiandiena, o taip pat bando palyginti tuomet neregėto didmiesčio gyvenimą su šių laikų miestais.

Pavyzdžiui, gatvių gyvenimas Senovės Romoje primena dabartinius vaizdus Indijos kvartaluose, kosmopolitiškas jausmas, žmonių knibždėlynas ir gyvenimo įvairovė lygintina su šiuolaikiniu Niujorku ar Londonu, o tai, kaip atrodė žmonės, kiek ten jaunimo, primena dabartines trečiojo pasaulio šalis. Žinoma, Senovės Roma turėjo ir juodųjų pusių.

Visų pirma, tai vergų pasaulis. „Būti vergu imperinėje Romoje yra tikrai blogiau negu galima įsivaizduoti“, – rašo autorius.

Kitas dalykas – žiaurumas, sugebėjimas mirtį, kankinimus paversti spektakliu, kuriuo taip žavisi miesto gyventojai. Autorius mėgina analizuoti, kodėl taip yra, ir teigia, jog romėnai tebuvo dalis pasaulio, labai besiskiriančio nuo mūsų, ir jame žmogaus gyvybė turėjo kur kas mažesnę vertę nei dabar.

Tiesa, būtina pastebėti, kad „Viena diena Senovės Romoje“ nėra akademinio stiliaus knyga, ir ekspertai tikrai rastų prie ko prikibti. Jau vien prie to, kad šioje knygoje nėra nuorodų, šaltinių sąrašo, tad tiesiog tenka pasikliauti autoriumi, nežinant, kiek tikslūs jo duomenys.

Tačiau šis moksliškumo sumažinimas, be abejo, didžiajai daliai skaitytojų bus tik privalumas, nes, akademiškumą iškeitęs į vaizdingą kalbą ir populiarų rašymo stilių, autorius išties sukūrė kvapais, vaizdais, pojūčiais alsuojantį Senovės Romos paveikslą.

32 | Vizionieriai

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Gyvūnai, piratai, mistinės būtybės, ledo baras, bažnyčia – muziejus traukia net išrankiausius turistus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asta Cibienė a.cibiene@15min.lt

Skamba neįtikėtinai, bet Mergelių salose, kur ištisus metus laikosi 30 laipsnių karštis, prieš mėnesį duris atvėrė ledo skulptūrų muziejus. Jo sumanytojai ir eksponatų autoriai – grupė lietuvių kūrėjų. „12 Lietuvos bernelių atvyko į Mergelių salas. Vizitas buvo vaisingas“, – reziumavo 55 metų profesionalus skulptorius Kęstutis Musteikis. Karibų jūros baseinui priklausančiose Mergelių salose jo vadovaujama lietuvių komanda ledo luitus pjaustė, skaptavo, gludino, lipdė pusantro mėnesio.

Darbo rezultatas – 300 kv. m dydžio ledo skulptūrų galerija. Joje įsikūrė ir piratai, ir salos gubernatorius, ir Kalėdų Senis. Žinoma, ne tikri, o lediniai.

Iškabos, jog tai muziejus, dar nėra, o lankytojai jau plūste plūsta. Ir kiekvienas už bilietą pakloja po 38 JAV dolerius (apie 99 Lt). Tik jie byra ne į Lietuvos bernelių, o į norvegų kišenę.

Apžavėjo skandinavus K.Musteikio rankose ledas meno kūriniais virsta jau daugiau nei dešimtmetį. „Žinote, yra rimta muzika ir dainuškos. Tai kurti skulptūras iš akmens man yra muzika, o iš ledo – tik dainuškos, – palygino K.Musteikis. – Bet ledas skulptoriui – dėkinga medžiaga. Nepavyko skulptūra – išstūmei laukan, ir tiek žinių.“ Lietuvoje Kęstučio kūrinių iš ledo – vos vienas kitas. Tarkime, ledo baras Druskininkų slidinėjimo arenoje. „Biednas tas baras. Toks tik dėl kvapo“, – ranka numojo skulptorius.

Ir iš tiesų, jis turi su kuo palyginti, mat yra pridėjęs ranką prie kasmet iš naujo statomo vieno didžiausių Švedijos turistinių objektų – Ledo viešbučio Jukasjervio kaimelyje, esančiame 200 km už poliarinio rato. K.Musteikis čia, kur jo žodžiais „žiemą galima nusišauti iš nuobodulio“, įrengė ne vieną ledo kambarį. Pavyzdžiui, tokį, kuris pavadintas „Likimo bučinys“ – su laiką byrančio ledo gabaliukais skaičiuojančiu laikrodžiu.

Su švedais skulptorius susipažino Japonijoje, Sapore vykusiame Ledo skulptūrų festivalyje. Puikiai užsirekomendavęs, kiek vėliau K.Musteikis sudomino ir norvegus.

Mergelių salos Tai salų grupė į rytus nuo Puerto Riko bei Kubos.

Europiečiai į jas pirmą kartą įžengė 1493 m., kai čia išsilaipino Kristupas Kolumbas.

Dabar salos priklauso dviem valstybėms – Didžiajai Britanijai (mažiau pasiturinti šiaurės rytinė salyno dalis) ir JAV (pietvakarinė salyno dalis).

Pastarajai priklauso ir Šv. Tomo sala, kur įkurtas ledo muziejus. JAV savąsias Mergelių salas už 25 mln. JAV dolerių nusipirko iš Danijos 1917 m.

K.Vanago/BFL nuotr.

Lietuvos ledo meistrai kuria Šie, sekdami švedų pavyzdžiu, taip pat sumanė turistus vilioti ledu. Tik ne ledo viešbučiu, o muziejumi. Toks iškilo už poliarinio rato išsibarsčiusiame Lafoteno salyne, Swolverio miestelyje.

Pakišo utopinę mintį 9,5 m aukščio ir beveik 500 kv. m ploto šaldytuve įrengtas muziejus jo savininkams – norvegų turistinei bendrovei „Magic Ice“ – atsipirko vos per dvejus metus. Net vietiniai gyventojai stebisi – koks tas muziejus gražus. Neįtikėtina tai girdėti iš žmonių, išlepintų kasdien supančios pasakiško grožio gamtos.

Muziejuje ne vien tik stūkso ledo skulptūros, bet dar skamba muzika, žybsi šviesos. „Toks šou, – trumpai apibūdino Kęstutis. – Bet visa tai atsirado ne iš karto. Norvegai galvojo – pristatys burbuliukų, ir bus gerai. Neeee... Reikėjo jiems padiriguoti. Po truputį pavyko įtikinti, kad turi būti daug didesnis projektas, kažkoks pasakojimas, jog žmogui būtų įdomiau.“ O dar po penkerių metų „dirigavimo“ K.Musteikis norvegams į galvą įkalė, atrodytų, utopinę mintį: panašų muziejų įrengti ten, kur visada karšta, kur žmonės apie sniegą girdėję tik iš pasakojimų.

Namas virto šaldytuvu 5 km ilgio ir 50 km pločio Šv. Tomo sala, priklausanti JAV Mergelių salų grupei. 55 tūkstančiai gyventojų, iš kurių 2 tūkstančiai – taksistai. 300 deimantų parduotuvių.

Ir milijonas turistų per metus, atplaukiančių kruiziniais laivais.

Norvegai nusprendė: ledo muziejui tai – pats tas. Nupirko balto tinko pastatą XVII a. statytame senamiestyje, išardė vidines sienas, įrengė šaldytuvą, pastatė galingus elektros generatorius, nes saloje dažnai dingsta elektra – būna, net visai savaitei. „Ir jau tada atvažiavome mes, – pasakojo lietuvių skulptorius. – Turėjome viską spėti įrengti iki Kalėdų, mat iki to laiko būna

K.Musteikis: „Mane žavi, kad norvegai ir švedai kuria iš to, ko daugiausia turi – ledo. O mes kurkime iš molio, net smėlio.

Smėlio miestas... Sakote, nesąmonė? O gal imame, ir pastatome tokį?“ didžiausias turistų antplūdis. Sukomės greitai, bet užsitęsė pastato įrengimo darbai.

Atidarymo iškilmės įvyko sausio 10-ąją. Su kalbomis, garbingais svečiais – atvyko pats salų gubernatorius, dovanas dalijo juodaodė Snieguolė ir Kalėdų Senis.“ Nuo Pietų iki Šiaurės K.Musteikis skaičiuoja, kad 300 kv. m ploto muziejaus įrengimui prireikė apie 200 kubinių metrų ledo. Ne natūralaus, o dirbtinio. „Yra tokios ledo auginimo mašinos, – paaiškino skulptorius. – Jose per tris dienas „gimsta“ du ledo luitai.“

Vizionieriai | 33

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Keistas susitikimas

XVII a. pastatas virto milžinišku šaldytuvu.

Jame lietuviai plušėjo pusantro mėnesio.

Nusibeldi, atrodytų, į Dievo užantį, ir vis tiek sutinki lietuvį. Taip nutiko ir Mergelių salose besidarbavusiems lietuviams.

Ieškodami, kur išsinuomoti būstą, visiškai atsitiktinai aptiko juos dominantį skelbimą.

Didelei kompanijai pritaikytas erdvus namas, su vaizdu į jūrą, galimybe išsinuomoti trumpam laikui ir dar romantišku vardu – Fortūna – pavadintoje salos dalyje. Iki galo neįrengtas? Anokia čia bėda.

tropikuose Apžiūrėti muziejaus ekspoziciją galima per pusvalandį. Lepiam turistui to – per akis. „Žiūrėk, dar slogą pasigaus, – juokėsi Kęstutis. – Juk muziejaus-šaldytuvo viduje palaikomas 10 laipsnių šaltis, o lauke – daugiau nei 30 karščio. Visą gyvenimą taip su šortais ir pravaikščiotum, jei ne šis muziejus.“ Eksperimentus mėgstantis ir turtingus norvegus jais sugebantis sužavėti K.Musteikis pasistengė, jog ledo muziejus nebūtų monotoniškas. Du trečdaliai ekspozicijos atspindi Mergelių salų gamtą ir istoriją, likusioji dalis skirta Šiaurei. „Viskas persmelkta mistika. Pirmas įspūdis – eini po vandeniu. Vienoje pusėje – piratų kapinės, kitoje – jūros gyvūnai. Toliau – iguanos, vėžliai, driežai. Dar yra ledo koplyčia, kurioje gali melstis, net vestuves kelti. Piratų baras, kur rasi romo. Senas piratų laivas. Po to jau rikiuojasi šiaurės elniai.

O ekspozicijos pabaigoje – rogėse sėdintis Kalėdų Senis, – pasakojo Kęstutis. – Tiesa, dar reikėjo salos gubernatorių išskaptuoti. Na, žinote, sava korupcija – žiūri visi į jį kaip į Dievą.“ O ar daug iš ledo pavyko uždirbti? Kęstutis tik šypsosi: „Būsto nuoma nekainavo, maistas nekainavo, galėjau pažinti tokį pasaulio kampelį, apie kurį daugelis tik pasvajoja.

Ar žmogui reikia dar daugiau? Man tai ne.“ Vizijose – smėlio miestas Dabar K.Musteikis svarsto – būtų smagu ir Lietuvoje įkurti panašų muziejų. „Tarkime, per ledą papasakoti mūsų šalies istoriją, lietuvių gyvenimą Sibire. Su šviesomis, su muzika. Pripildytą tipiškų ledo, sniego garsų. Arba įkurti Europos šalių pasakų ir papročių muziejų. Sutarti, kad kiekviena valstybė tame muziejuje būtų atsakinga už kultūrinį savo šalies propagavimą.

Galbūt pavyktų ir europinių pinigų pritraukti, – svarstė skulptorius. – Bet nenorėčiau, kad tokių projektų grietinėlę nusigriebtų norvegai. Geriau lai būna koks nors Lietuvos miestas, norintis pritraukti turistų. Bet,

žinoma, iš karto nepritrauks... Čia ir bėda.“ Idėjų daug, bet iš ko K.Musteikis tokius muziejus statytų? „Iš visko, kas po ranka, – atšauna. – Mane žavi, kad norvegai ir švedai kuria iš to, ko daugiausia turi – ledo. O mes kurkime iš molio, net smėlio. Smėlio miestas... Sakote, nesąmonė? O gal imame, ir pastatome tokį?“

Maitina turistai

„Anksčiau salose gyveno indėnai. Bet iš jų nieko nebeliko – Karibų piratai suvalgė, – pusiau rimtai, pusiau juokais dėstė K.Musteikis. – Dabar vietinių daugumą sudaro juodaodžiai, ir, kas nustebino, žydai. Beje, Šv. Tomo saloje yra antra pagal senumą JAV sinagoga. Ir dar labai daug kapinių.“ Salyno gyventojai gamina romą, augina galvijus, žvejoja, tačiau tris ketvirtadalius pajamų gauna iš turizmo. „Ten viskas trečdaliu brangiau nei žemyne. Kažkoks į kumštį susispaudžiantis batonas kainuoja 5–6 JAV dolerius. Pigūs tik degalai.

Skelbiama, kad salose yra ketvirtas pagal gražumą pasaulio paplūdimys, pavadintas „Magens Bay“. Mes patikrinome. Privežta sniego baltumo smėlio, prikaišiota palmių – jokio natūralumo“, – pasakojo K.Musteikis.

Namo šeimininkas lietuvius pasitiko išskėstomis rankomis. Kur gi nepasitiks, kai paties pavardė lietuviška – Vaitkus (nuotr. sėdi centre). „Gimęs JAV išeivių iš Lietuvos šeimoje, bet lietuviškai nekalba. Nepaisant to, vis vien išlaikęs genetinį tautos kodą, – šeimininką apibūdino K.Musteikis. – Ir padainavome, ir cepelinų pasigaminome. Vaitkus pasakojo prieš dešimt metų su vyresniais broliais lankęsis Lietuvoje. Ieškojo, kur tėvai gimė, bet kur konkrečiai buvo, taip ir nepamena.“

Muziejaus atidarymo šventė – su Kalėdų Seniu.

34 | Sveikata

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Tiek raumenų turi standartinis žmogus.

V.Ovadnevo nuotr.

Į tuščiavidurius organus prileidžiama polimero ir visi audiniai korozine medžiaga nuėsdinami. Lieka tik polimeras, nebėra audinių.

Kas slypi po mūsų oda

Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Jeigu palygintumėte sveiko ir rūkančio žmogaus plaučius, tą pačią akimirką mestumėte cigaretes į šiukšlių dėžę. O jeigu ant Kūčių stalo kas nors padėtų standartinio dydžio žmogaus skrandį, pamatę jo tūrį apsiribotumėte trimis patiekalais.

Tuo galima įsitikinti šiandien Vilniuje, prekybos ir pramogų centre „Panorama“ atidarytoje parodoje „The Human Body Exhibition“. Pirmą kartą į Lietuvą atvežtoje parodoje – beveik 200 eksponatų, parodančių, kas slepiasi po žmogaus oda. Tiesiogine to žodžio prasme.

Kūnai plastinuoti Lino Janausko, parodą pristačiusio teismo medicinos rezidento žodžiais, „The Human Body Exhibition“ yra labai kontroversiška, nes atskleidžia tai, kas ilgą laiką buvo prieinama tik su medicina susijusiems žmonėms. „Paroda skirta ne tik supažindinti su žmogaus kūnu, jo anatomija, bet parodyti, kuo medicina yra tokia didinga, paslaptinga ir sudėtinga, kodėl reikia mokytis tiek daug metų“, – aiškino L.Janauskas.

Ekspozicija suskirstyta į devynias galerijas. Ji prasideda žmonių kaulais, jų funkcijomis ir sandara, o baigiasi gyvybės atsiradimu – chronologiniu vaisiaus vystymusi nuo jo užuomazgų.

Lankytojams pasakojama, kaip veikia organų sistema, pristatomos įvairios patologijos: kaulinė, raumenų; parodoma, kaip infarktai, insultai ar piktybiniai navikai paveikia organus, atskleidžiama rūkymo žala plaučiams.

Kokiu būdu išsaugomi eksponatais virtę žmonių kūnai ir iš kur jų gaunama? Kūnai plastinuojami. Juos parodai paaukojo plastinavimo tyrimus vykdanti Daliano Hoffeno biotechnologijos laboratorija.

Priklausomai nuo to, ką siekiama parodyti, kūnas išpjaustomas, atidengiami sluoksniai. Tuomet kūnas arba organas patalpinamas į acetoną, iš kiekvienos ląstelės išstumiamas vanduo, kūnas arba organas dedamas į vakuuminę kamerą, įdedama silikono polimerų. Prieš tai buvęs skystis išgaruoja, nebelieka vandens. Iš pradžių kūnas būna šiek tiek judrus, jam suteikiama forma, ir galiausiai jis sukietėja.

Išsilaiko apie 10 metų L.Janausko teigimu, viso kūno plastinacija gali užtrukti apie metus. Organo, priklausomai nuo dydžio, – mėnesį ar savaitę. Paprastai parodoje jie eksponuojami apie 10 metų. Šios parodos ekspoziciją sudarantys kūnai plastinuoti neseniai, todėl laikas jų dar nepaveikė. Temperatūros pokyčiai, šviesa plastinuotiems kūnams įtakos neturi.

Jie jautrūs tik mechaniniam poveikiui, pavyzdžiui, kratymui transportuojant, todėl gabenti reikia labai atsargiai. Nebetinkami edukaciniams tikslams eksponatai yra kremuojami.

Lietuvoje plastinacijos metodo su silikono polimerais niekas nenaudoja, tačiau universitetai, ruošdami savo studentus – būsimus įvairių specialybių medikus, kūnus

Nėra atgrasu – labiau norisi visa tai paliesti. Kūnai, jų dalys neturi specifinio kvapo.

Nejaukiai pasijusti galima tik pažvelgus eksponatams į akis ar lyties organus.

Sveikata | 35

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Daugiausia nervinių ląstelių yra žmogaus galūnėse.

Taip atrodo daug rūkančio žmogaus plaučiai: negražūs, gruoblėti, išsipūtę ir pajuodę.

S formos stuburas ir uodegikaulis jo apačioje.

balzamuoja. Tai panašus į plastinaciją procesas. L.Janauskas atskleidė įdomų faktą: norintieji gali po mirties paaukoti savo kūnus medicinos bazėms, todėl Kauno medicinos universitetas kūnų turi pakankamai.

Kinų palaikai Kūnų savininkų tapatybė išlaikoma paslaptyje. Nežinomas nei jų amžius, nei lytis – tai galima nustatyti tik pagal kaukolę, žandikaulį, dubenį. Aišku tik, kad tai kinų palaikai.

Visi kūnų savininkai pasirašė, kad po mirties nori paaukoti kūną edukaciniams tikslams. Šie žmonės mirė natūralia mirtimi. Teigiama, kad eksponatai buvo ruošiami laikantis ypatingos pagarbos žmogaus kūnui.

Klauskite, ir bus atsakyta Kiekvienas parodos eksponatas turi savo istoriją, ir jos visos įdomios. Štai S formos stuburo kaulai. Ar žinojote, kad protėviai mums paliko uodegikaulį? Nesijaudinkite: net jei netyčia nulūžtų, jo nereikėtų gipsuoti. Tiesiog kelias savaites būtų sunku ilgai vienoje vietoje nusėdėti.

Ar žmogaus mėsa nenuodinga? Ar žmogui tiktų gyvūno organai? Kaip atrodo dešimties savaičių embrionas? Kodėl skrandis toks mažas? Ar mylime širdimi, ar smegenimis? Tokių ir panašių dalykų galite sužinoti iš gidų, kurie atsakys net į smalsiausių lankytojų provokuojamus klausimus, o jų bežiūrint 200 eksponatų kils begalė.

Jokio specifinio kvapo Nors panašių eksponatų nuotraukas ar vaizdo medžiagą galėjome matyti jau prieš kelerius metus, nes tokių parodų pasaulyje yra ne viena, gyvas vaizdas, įspūdis ir pojūtis – kitokie.

Nėra atgrasu – labiau norisi visa tai paliesti. Kūnai, jų dalys neturi specifinio kvapo.

Nejaukiai pasijusti galima tik pažvelgus eksponatams į akis ar lyties organus, taip

Bažnyčia – prieš Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, panašios parodos negali būti rengiamos – Civilinis kodeksas draudžia demonstruoti kūną komerciniais tikslais. Tokios parodos buvo sukėlusios nemenką rezonansą ir Lenkijoje, JAV. Mirusiųjų palaikų eksponavimui prieštarauja ir Romos katalikų bažnyčia.

Lietuvoje bažnyčios nuomonę dėl šios parodos viešai išsakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jis teigė, kad bažnyčia palankiai vertina organų donorystę, neprieštarauja, jog organai būtų naudojami edukaciniams tikslams, tačiau nepalankiai vertina mirusiųjų kūnų eksponavimą parodose, ypač kai jos – mokamos.

BIlietai kainuoja nuo 45 Lt. pat pamačius, kaip audinius ir organus paveikia piktybiniai navikai ar rūkymas, aplinkos tarša. Į tai „The Human Body Exhibition“ organizatoriai ir nori atkreipti dėmesį.

36 | Kelionės

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Pietų Korėja

Šalis, pamišusi dėl turto Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Klaikus materializmas.

Darbas iki devinto prakaito.

Beatodairiškas pažangos siekis, lengva ranka kertant miškus ir ardant kalnus.

Grožio kultas, atsiduodant skalpeliui dar paauglystėje.

Tarnystė prekės ženklams.

Daugybė savižudybių. Visa tai – apie Pietų Korėją.

Perskelta pusiau

„Patriotiniai jausmai gyvenant svetur sukirba kur kas dažniau nei būnant Lietuvoje“, – Vasario 16-osios išvakarėse prisipažino šiuo metu Pietų Korėjoje studijuojantis Vytas Neviera. „Korėjoje apie Lietuvą dažniausiai niekas nieko nežino, todėl, kam nors parodžius susidomėjimą ir pradėjus kamantinėti apie mūsų istoriją, kultūrą, žmones, mintis užvaldo ilgesys. O pasakojant apie tai, kaip Lietuva kovėsi dėl nepriklausomybės, kad priespaudai priešintasi ne ginklu, o taikiomis intelektualinėmis priemonėmis, savaime kyla pasididžiavimo jausmas. Ypač tuomet, kai mano pasakojimas klausytojams palieka įspūdį ir jie prasitaria „nieko panašaus nesitikėję“. Tada supranti, kad, nors Lietuva pasaulio žemėlapyje yra viso labo menkas taškelis, esame didžių žmonių tauta. Tik gaila, kad dažniausia patys to nesuvokiame ir neįvertiname“, – atviravo iš Biržų kilęs 21 metų lietuvis.

Yra ir keikiančių „Nuo pat vaikystės domėjausi pasauliu ir geografija. Rytai niekada nebuvo išimtis, netgi priešingai – vienas iš tų pasaulio regionų, kur žvilgsnis žemėlapyje nuslysdavo dažniausiai. Pietų Korėją pasirinkau dėl palankiausių sąlygų ir aplinkybių: Japonija tuo metu vis dar kentėjo nuo Fukušimos avarijos padarinių, Kinija, nors visada viliojo, tuo metu atbaidė dėl savo agresyvios interneto cenzūros politikos, o ir šiaip tokiai didelei šaliai, matyt, psichologiškai nebuvau pasiruošęs. Tuo tarpu Korėja žavėjo istorija, menu, politika, gamtovaizdžiu, todėl nusprendžiau – pabandyti verta“, – pasakojo vaikinas.

Studijos Vytui nekainuoja, tačiau išlaidų netrūksta. Korėjoje pragyvenimo lygis, kainos, bent jau miestuose, kur kas aukštesnės nei Lietuvoje. „Šalis priklauso turtingiausių pasaulio šalių klubu vadinamai organizacijai OECD, o tai jau savaime šį bei tą sako.

Pragyvenimo išlaidas padengti padeda tėvai. Be to, paėmiau valstybės finansuojamą paskolą dalinėms studijoms užsienyje apmokėti. Šiuo metu, kol universitete atostogos, privačiai mokau kelis vaikus anglų kalbos ir taip prisiduriu“, – kalbėjo Vytas, gyvenantis ir studijuojantis Suvono mieste, 40 minučių autobusu nuo sostinės Seulo.

– Į Pietų Korėją buvai priimtas be nesusipratimų, vadinasi, svetimšaliai ten laukiami išskėstomis rankomis?

– Apie Lietuvą ten dažniausiai niekas nieko nežino arba yra girdėję nebent tai, kad buvome Sovietų Sąjungos dalis. Tačiau dažniausiai vietiniai mane laiko amerikiečiu, nes vyrauja stereotipas, kad visi baltaodžiai

2 metrų 7 centimetrų ūgio V.Neviera Pietų Korėjoje nelieka nepastebėtas.

Asmeninio archyvo nuotr.

(caucasians) užsieniečiai Korėjoje yra iš JAV ar Kanados. Tiesą sakant, dažniausiai taip ir būna, nes labai daug jų čia dirba anglų kalbos mokytojais.

Užsieniečiai vertinami įvairiai – priklauso nuo mentaliteto. Kaip ir visur: yra dalis žmonių, kurie sutinka kitataučius nuoširdžiai, yra paslaugūs, demonstruoja susidomėjimą. Tačiau netrūksta ir tų, kurie skersakiuoja ir atvirai rasistiškai keikia.

Atrodyti nepriekaištingai būtina bet kokia kaina.

Plastinės operacijos čia kasdienybė.

– Pritapti turbūt trukdo ir kalbos barjeras?

– Paradoksalu: šiandien Korėja man yra šalis, kurią pažįstu geriau nei kurias nors kitas, nes visgi gyvenu čia daugiausia laiko, neskaitant Lietuvos. Tačiau ją pažįstu labai menkai, nes nekalbu korėjietiškai, o tai yra itin svarbu, mat dauguma vietinių nekalba angliškai. Dėl to tarp tavęs ir tikrojo krašto, jo žmonių pažinimo stoja tarsi nematoma, bet sunkiai įveikiama siena. Laimei, turiu keletą draugų korėjiečių, kurie laisvai kalba angliškai, ir padeda tą sieną bent pajudinti. Vienas bičiulis mane

ir kelis kitus studentus užsieniečius buvo pasikvietęs į savo namus, supažindino su šeima. Įspūdis nemenkas: šeimoje, kaip ir visuomenėje, nusistovėjusi labai aiški hierarchinė sistema. Tėvas be jokių diskusijų laikomas šeimos galva, motina rūpinasi buitimi: gamina valgyti ir tvarko namus.

Vaikų pareiga – kuo geriau mokytis ir kuo tobuliau atlikti viską, ką bedarytų.

Todėl jaunimas mokosi be saiko. Reikalavimai gana aukšti: tiek mums, o ypač jiems, nes pažymių vidurkis be galo svarbus ieškant darbo. Kartą nuėjome į biblioteką trečią valandą nakties (buvo vidurio semestro egzaminų metas), tai visos vietos tuo metu buvo užimtos!

Svarbiausia – statusas – Vadinasi, pastangos Korėjoje vertinamos.

Kitaip tariant, atsidavimu ir darbu galima daug pasiekti?

– Darbas Korėjoje suprantamas kaip didžiausia dorybė ir garbė, todėl žmonės dirba iš tikrųjų labai daug – nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Tai viso labo normali darbo diena, todėl iš esmės dirbama ir dar ilgiau. Atostogų trukme nesidomėjau, tačiau po darbo kolegos masiškai traukia į barus, kavines, restoranus atsipalaiduoti vakarieniaujant ar geriant stipresnius gėrimus. Ši kultūra čia labai akivaizdi: jei kolegos kviečia kartu išgerti, atsisakyti mažų mažiausia nemandagu – galima smarkiai įžeisti. Ar žmonės laimingi taip gyvendami, nežinau. Tačiau faktas, kad Korėja yra

•

Pietų Korėja oficialiai vadinama Korėjos Respublika. Joje penkerių metų kadencijai renkamas prezidentas yra vyriausybės vadovas.

•

Pietų Korėjos sostinė ir didžiausias miestas – Seulas, vienas didžiausių metropolitinių miestų. Šalies gyventojų skaičius – 50 mln.

•

Korėjos pusiasalio istorija siekia 5000 metų ir yra viena seniausių pasaulio civilizacijų pasaulyje. Tačiau Pietų Korėjos istorija formaliai prasideda tik 1948 m. rugpjūčio 15 d., kai buvo įkurta Korėjos Respublika. Prieš tai visas Korėjos pusiasalis buvo okupuotas Japonijos (1910–1946 m.), tačiau po jos pasidavimo Antrajame pasauliniame kare 1945 m. rugpjūčio 15 d. laimėjusios šalys perėmė valdymą ir padalijo Korėją nuo 38 lygiagretės atitinkamai į pietinę ir šiaurinę.

•

1945 m. rugpjūčio 24 d. sovietai įžengė į Pchenjaną ir įsteigė savo karinę valdžią, o po poros savaičių, rugsėjo 8 d., amerikiečiai įkūrė Jungtinių Valstijų karinę valdžią Seule. Su Sovietų Sąjungos pagalba šiaurėje įsitvirtino stalinistiniskomunistinis vienpartinis režimas, o pietuose – JAV palaikoma demokratinė santvarka.

šalis, kurioje įvyksta daugiausia savižudybių pasaulyje (taip taip, nebe Lietuvoje), kalba pats už save...

– Ir vis dėlto tai išsivysčiusi šalis su aukšta gyvenimo kokybe: ketvirta didžiausia ekonomika Azijoje ir penkiolikta pasaulyje.

– Šalis tikrai pakankamai turtinga ir visi noriai stengiasi dėl tolesnės ekonominės gerovės. Materializmas, mano nuomone, čia ima viršų prieš viską. Būti turtingam – didžiausia laimė. Pažangai ir ekonomikos plėtrai beatodairiškai aukojama labai daug, net, mano nuomone, didžiausiu Korėjos turtu – gamta. Iškirsti didelius miškų masyvus ar nukasti keletą kalvų čia ne problema.

Viskas juk dėl pažangos! Demonstruoti savo statusą visuomenėje labai svarbu, todėl prabangių prekės ženklų prekybos mastai tiesiog milžiniški. Atrodyti nepriekaištingai būtina bet kokia kaina. Plastinės operacijos čia kasdienybė: jas merginos darosi vos baigusios mokyklą. Dažniausiai tai būna dovana nuo tėvų atestato gavimo proga, nes, pasak korėjiečių, jei neatrodysi nepriekaištingai, apie gerą darbą galėsi tik pasvajoti.

– Ar norint rasti vyrą, irgi reikia atitikti griežtus grožio kriterijus?

– Vyrų ir moterų santykiai, mano akimis, čia iš esmės keisti. Merginos čia jaučiasi kaip princesės, reikalauja daug dėmesio, o jei jo neparodai tiek, kiek joms atrodo tinkama, kyla ginčai ir isterijos. Todėl korėjietės merginos ir neturiu.

Virtuvė | 37

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Užkandžiai su sūriu Subrandinti aukščiausios rūšies sūrį reikia kelerių metų, o pagaminti iš jo gardų patiekalą pakanka dešimties minučių.

Artėjant savaitgaliui pasirūpinkite, kad jūsų šaldytuve būtų įvairių rūšių sūrio. Užgriuvus netikėtiems svečiams, iš jų greitai paruošite gardžių užkandžių.

Puslapį pristato savaitraštis moterims

REUTERS nuotr.

1 123rf.com nuotr.

GORGONCOLA Baltas pusiau minkštas karvės pieno sūris su žalsvai mėlynomis pelėsio gijomis. Šis sūris gali būti dviejų tipų: saldus – minkštos, kreminės konsistencijos, subtilaus kvapo, švelnesnio skonio, ir pikantiškas – daug stipresnio kvapo, aitresnio skonio, puresnės ir trapesnės konsistencijos. Riebumas – apie 50 proc.

Subtilaus skonio gorgoncolos sūris gardus ir vienas, tačiau dažniausiai tiekiamas su obuoliais, kriaušėmis ar vynuogėmis.

Supjaustykite sūrį, obuolius ir kriaušes kubeliais ir suverkite ant medinių pagaliukų.

Minkštą gorgoncolą galima tepti ant duonos skrebučio ir papuošti vynuogės pusele arba vytinto kumpio griežinėliu.

2

FETA Tai baltas, trapus aitroko skonio sūrime konservuotas sūris iš avių, ožkų arba karvių pieno. Iš ožkų pieno pagaminta feta yra aitri, iš avių pieno – sodraus skonio, riebesnė, o pagaminta iš karvių pieno – švelnesnė.

Sūris tris mėnesius brandinamas sūryme ir jame laikomas, nes ištrauktas labai greitai džiūsta. Riebumas – 40–50 proc.

Feta valgoma ir viena, tačiau tinka su alyvuogėmis, rūkyta dešra ir saulėje džiovintais pomidorais. Feta galima įdaryti nedidelius pomidorus arba marinuotas saldžiąsias paprikas. Šis sūris dera ir su saldžiais vaisiais.

3

BRI Karvių pieno sūris su baltojo pelėsio plutele, po kuria slypi minkštas, tąsus, švelnaus skonio ir puikaus aromato pilkšvai geltonos spalvos minkštimas. Tikras prancūziškas bri laikomas visiškai subrendusiu ir skaniausiu tada, kai jo plutelė paruduoja. Bri paprastai tiekiamas kambario temperatūros arba šiltas.

Riebumas – 45 proc.

Bri sūris labai universalus: tinka su šviežiomis uogomis, kriaušėmis, vynuogėmis, obuoliais ir pakepintais riešutais. Dažniausiai tiekiamas kaip desertas su šampanu, raudonaisiais vynais, valgomas su balta duona arba trapučiais. Tinka ir karštiems užkandžiams ruošti, nes gerai lydosi.

Receptas

Receptas

Figas įpjaukite iš viršaus, į vidų įspauskite kelis fetos kubelius, sudėkite į aliejumi pašlakstytą skardą ir kepkite 180 ºC temperatūros orkaitėje, kol ištirps sūris.

Mocarela puikiai lydosi, todėl labai tinka karštiems sumuštiniams kepti. Supjaustykite riekelėmis prancūzišką batoną, pašlakstykite alyvuogių aliejumi, pabarstykite druska ir prieskoninėmis žolelėmis, ant viršaus dėkite mocarelos ir pomidoro griežinėlį, papuoškite alyvuogių puselėmis ir 5–10 min. pašaukite į karštą orkaitę.

Tiekite karštas, ant viršaus užbarstykite smulkintų graikinių riešutų.

Receptas

Receptas

Supjaustykite kriaušes storomis skiltelėmis, aptepkite alyvuogių aliejaus ir medaus mišiniu, pašaukite į 200 ºC temperatūros orkaitę ir kepkite 10–15 min.

Paskrudinkite baltos duonos riekę, ant viršaus uždėkite kelis salotų lapelius, riekelę sūrio ir šaukštelį bruknių uogienės. Skrudintą duoną galite pakeisti trapiais užkandžių sausainiais.

Išdėliokite keptas kriaušes ant suplėšytų salotų, ant viršaus uždėkite gorgoncolos, apšlakstykite medaus, alyvuogių aliejaus ir citrinų sulčių padažu, papuoškite graikiniais riešutais.

4

MOCARELA Mocarela (itališkai „mozzare“ reiškia „pjaustyti“) vadinami kelių porūšių švieži sūriai, kurie gaminami sukant ir pjaustant sūrio masę. Šviežia mocarela yra baltos spalvos, tačiau gali būti ir vos gelsvo atspalvio. Italijoje šis minkštas, drėgnas ir labai švelnaus skonio sūris dažniausiai valgomas šviežias – tą pačią dieną, kai buvo pagamintas. Kad neišdžiūtų ir nesukietėtų, mocarela laikoma ir parduodama sūryme. Riebumas – 45 proc.

Mocarelą skanu valgyti vieną, pagardintą druska, šviežiai maltais pipirais ir šlakeliu alyvuogių aliejaus. Iš griežinėliais pjaustytos mocarelos, pomidorų ir šviežių bazilikų lapelių ruošiamas gardus lengvas užkandis.

Uždėkite ant sausainio bri riekelę ir ploną kriaušės griežinėlį, apšlakstykite medumi ir apibarstykite smulkintais lazdynų riešutais.

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Skelbimai | 39

40 | Skelbimai

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Gazas.lt | 41

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Klastingi servisų įkainiai Šarūnas Bulota s.bulota@15min.lt

K.Zaranką apstulbino meistrų įžūlumas – už remontą reikalauti 18 kartų brangiau, nei jis iš tiesų kainavo.

Dyzelinio automobilio remonto kaina – neprognozuojama. Bent jau kai kuriuose Kauno servisuose. Už vos 20 Lt kainavusią detalės patikrą meistrai iš kliento paprašė beveik 18 kartų didesnės sumos – net 350 Lt. 49 metų Klemensui Zarankai išsiaiškinus, kiek iš tiesų kainavo sugedusio dyzelinio kuro siurblio „remontas“, serviso darbuotojai siūlė grąžinti pinigus ir pamiršti vieniems kitus. Tačiau ugniagesiu-gelbėtoju dirbantis vyriškis nelinkęs nusileisti. Jis įtaria, kad tai – gudriai veikianti klientų apgaudinėjimo sistema. „Vairuotojui pasakoma, kad sugedusią dalį reikės suremontuoti specializuotoje taisykloje. Tuomet serviso meistrai ją patys parsiveš, sumontuos atgal į automobilį ir grąžins sutvarkytą transporto priemonę savininkui. Remonto darbai įvertinami dešimtis kartų brangiau, nei iš tiesų kainavo“, – dėstė K.Zaranka.

Paprašė 600 litų „Važiuojant pradėjo „trūkčioti“ mano dyzelinis 1999 m. laidos „VW Passat V6“ automobilis, o galiausiai per šalčius jis užšalo. Nusprendžiau daugiau nedelsti ir jį suremontuoti. Bet kur nenorėjau vežti, todėl pasirinkau patikimu atrodžiusį servisą (įsikūrusį Draugystės g. 17, Kaune – aut. past.), kurio specializacija – būtent dyzeliniai automobiliai“, – pasakojo K.Zaranka.

Atvykus į servisą, vienas darbuotojų paprašė įvaryti automobilį į vidų, kad kompiuteriu galėtų nustatyti gedimą. Paaiškėjo, kad gedimas yra kuro siurblio elektrinės dalies viršutinėje dalyje. „Man pasakė, kad sugedusios dalies nuėmimas ir uždėjimas kainuos 250 Lt, o dar 350 Lt kainuos remontas, kurį atliks įmonė „LBM Electronic“, – pasakojo ugniagesys.

Atliko tik patikrą Kai vyras atvyko atsiimti automobilio ir jį užvedė, paaiškėjo, kad gedimas nepašalintas. Meistras paaiškino, kad toje pačioje

E.Ovčarenko nuotr.

detalėje, tik kitoje vietoje yra dar vienas gedimas, kurio pašalinimas „LBM Electronic“ kainuos dar 120 Lt, o meistro darbas – dar 150 Lt. „Manęs paprašė 300 Lt sumokėti iš karto, kitaip, kaip aš supratau, jie nieko daugiau nedarys. Turėjau 400 Lt, juos ir padaviau, tačiau man kilo įtarimų. Pats nuvažiavau į „LBM Electronic“. Paaiškėjo, kad detalė tikrai buvo atvežta, patikrinta ir jokio gedimo nerasta. Patikra kainavo tik 20 Lt“, – piktinosi K.Zaranka. Į servisą nuvykęs vyras išklojo, ką sužinojęs. Meistras atrėžė: „Pasiimk tuos mums sumokėtus 400 Lt ir mes tau nieko neskolingi.“ Rado nuleistomis padangomis Kitą rytą K.Zaranka sulaukė skambučio: „Atvyk pasiimti automobilio, jis lauke, ir vieni kitus pamirštam.“ „Toks jų principas – atvilkai nevažiuojantį automobilį, ir pasiimk nevažiuojantį.

Nors prašiau palaikyti viduje, kad mašina nesušaltų ir galėčiau ją užvesti“, – piktinosi į servisą atvykęs K.Zaranka. Jis veržėsi pasikalbėti su serviso vadovu, tačiau buvo jėga vieno iš darbuotojų išstumtas lauk. „Kai vėliau atvykau su draugu, kuris

Servisu nepatenkintas klientas savo automobilį rado pradurtomis padangomis.

Serviso vadovas Č.Ledas dorai negalėjo paaiškinti, kodėl jo darbuotojas 20 Lt kainavusią patikrą įvertino 350 Lt. turėjo nutempti mano automobilį, pamatėme pradurtas tris jo padangas, – pasakojo K.Zaranka. – Kantrybė trūko – apie įvykį pranešiau policijos pareigūnams.“ Siūlė sutvarkyti savo sąskaita Tik tada serviso direktorius Česlovas Ledas teikėsi atkreipti dėmesį į nepatenkintą klientą. Jis K.Zarankai pasiūlė savo sąskaita sutvarkyti pradurtas padangas.

Tik su viena sąlyga – jei klientas nebekels triukšmo.

Kodėl įvyko visa virtinė nesusipratimų, Č.Ledas, kaip ir jo meistrai, dorai paaiškinti negalėjo. Tuo tarpu K.Zaranka neatmetė, kad padangas iš pykčio galėjo pradurti serviso darbuotojai.

Kaip ten bebūtų, ugniagesio-gelbėtojo automobilis iki šiol taip ir stovi nesuremontuotas.

42 | Laisvalaikis

Horoskopai Avinų pastangos pelnys pripažinimą ir

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Kryžiažodis

bus teigiamai įvertintos. Didelė tikimybė, kad bus apdovanoti tie, kurie užima aukštus postus. Tikėtina, kad didžiausią pripažinimą pelnys tie, kurių darbas susijęs su teatru, dramaturgija ir pramogų verslu.

Jaučiams prasideda šiek tiek šviesesnis laikotarpis, bet jis truks neilgai. Sutikite su tuo, kas jums bus siūloma, kadangi esant dabartinei situacijai kažin ar iš viso jūs galite kažko reikalauti. Džiaukitės kiekvienu pragiedruliu.

Dvyniams prasideda netikėtas didelio aktyvumo laikotarpis. Jūs galite būti paskirtas vadovu. Verslininkai pradės realizuoti naują projektą. Ką tik užsimezgusi pažintis virs romantiškais santykiais, mėgausitės bendravimu su mylimuoju.

Vėžiai gali išvykti į užsienį. Finansiniu požiūriu ateinanti savaitė bus labai produktyvi. Bet situacija namuose toli gražu ne tokia, kokios norėtųsi. Sutuoktiniai arba įsimylėjėliai dvejos ir abejos. Tiesa, kita savaitė nežada nieko blogo.

Liūtai, pasirengę imtis rizikingų projektų, gali gauti tam reikalingų lėšų. Bet pasistenkite veikti savarankiškai, kad gautumėte kuo daugiau pelno. Sporto ir azartinių lošimų mėgėjus lydės sėkmė. Šeimyniniai reikalai pakryps į gerąją pusę.

Mergelės gali vėl prisiminti finansinį sandorį, kuris buvo jau beveik užmirštas.

Imkitės jo, jeigu tai nesusiję su didelėmis investicijomis. Pasirūpinkite savo sveikata – paklausykite tų, kurie jums pataria gerai pailsėti. Padėtų ir aplinkos pakeitimas.

Svarstyklės, dirbančios nevyriausybinėse organizacijose, padidins savo veiklos efektyvumą. Bet jums gali būti sunku bendrauti su valstybinėmis įstaigomis ar valdininkais. Kreipkitės į įtakingą žmogų, kuris padės išspręsti iškilusius uždavinius.

Skorpionai turėtų pasistengti užbaigti anksčiau pradėtus darbus, už kuriuos jums bus tučtuojau sumokėta. Jūs gausite naujų pasiūlymų, jums taip pat bus žadama finansinė parama. Nepasikliaukite kitais, kai atliekate savo tarnybines pareigas.

Šauliams kita savaitė gali būti pelninga.

Verslininkų reikalai klosis visai neblogai.

Jums, ko gera, padės žmogus, dirbantis valstybinėje įstaigoje. Profsąjungų lyderiai, aktyvistai, teisininkai ir gydytojai ypač skaudžiai reaguos į kritiką.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Ožiaragiams sandoriai, kuriuos jie sudarys kitą savaitę, duos gražaus pelno.

Tie, kurie norėtų imtis verslo, susijusio su oro transportu, viešbučiais arba reklama, sulauks gerų pasiūlymų. Asmeniniai kontaktai sustiprės.

tapti netikėtas jų aktyvumo sumažėjimas. Kruopščiai planuokite savo biudžetą, kadangi gali kilti keblumų dėl pinigų pervedimo – išmokos, kurių laukiate kitą savaitę, įstrigs dėl techninių priežasčių.

Horizontaliai:

Pažymėtuose langeliuose:

VANDENS AUGALAS

Žuvims nerimą keliančiu ženklu turėtų

Vertikaliai:

Fabrikas. Blausi. Nakas. Ilga. Hetera. Pūga. Colis. Na. Kurėnas. Moja. Sangakus.

Si. Airis. Te. Kunigas. Gal. Meras. Hera. Midas. Ruda. Ja. Badėsi.

Smogas. Kaktusas. Ra. Alaušas. Lyg. Saikas. Katė.

sijusių problemų. Reikėtų apsvarstyti jas su žmogumi, kuriuo pasitikite, o ne pasikliauti tik savimi. Tie, kurie baigė mokslus, gali būti pakviesti stažuotis didelėje organizacijoje.

Biliūnas. Umijakas. Alga. Neda. Ala. Fuga. Naira. Kai. Nasa. Gigas. Stuk. Bi. Umaras. Muša. „Rokis“. Bosas. Ginecėjus. Ragas. Katonas. Hudas.

Akela. Gedės. La. Saris. Staras. Ryt. Sas. Viela. Ibagė.

Vandeniams gali iškilti su karjera su-

Laisvalaikis | 43

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Anekdotai Skambutis į vairavimo mokyklą: – Sveiki, ar pas jus galėčiau lankyti šarvuočio ar tanko vairavimo kursus?

– Jaunuoli, važinėkitės į sveikatą – kas gi jus stabdys?

Berniukas vaikų darželyje įdėmiai žiūri į auklėtojos manikiūrą ir sako: – Tamsta auklėtoja, pas jus tokie ilgi nagai.

– Taip. Ar patinka?

– Aha. Turbūt labai patogu su jais po medžius karstytis.

sudoku Lengvas

1 3 6 9 5 8 5 7 6

2 4 7 3 9 4 5 2 1 8

8 4 4 2 1 3 6 5 7

1 9 5 7 8 9 4 6 3

Vidutinis

6

5 3 5

8 9

3 1 5

8 8

1 2 9

3 5

6

Vaistinėje: – O yra tablečių nuo alkio?

– Yra, jos vadinasi kotletai.

Gerbkite savo tėvus, nes jie baigė mokyklą tais laikais, kai dar nebuvo nei „Google“, nei „Wikipedijos“.

– Brangioji, ar tu mane myli?

– Žinoma, brangusis!

– O neištikimybę ar atleistum?

– Žinoma, mielasis, aš mirusiam viską atleisiu.

– Tėveli, duok pinigų.

– O stebuklingas žodis?

– Nėščia!

6 7 2

8 6

4 8 2 – Hm, juokingas skonis.

9 4

6

Sunkus

5 4

7 9 5 8

9 6 8

2 1

3 2 8 7

4 9

9 6

6 3 9 2

1 5 3

44 | Reportažas

15min • 2012 m. vasario 17 d.

Našlaitės stintos aukso amžius Aurelija Kripaitė a.kripaite@15min.lt

Žinia apie kimbančias stintas Palangoje pasklinda žaibiškai. „Mums tereikia išeiti į lauką – ir jau gali pajusti stintų kvapą. Visas miestas kvepia agurkais“, – šyptelėjo palangiškis žvejys Saulius Žulkus.

Stinta Lietuvoje išpopuliarėjo tik maždaug prieš dešimtmetį.

Anksčiau žvejai ją menkai vertino.

A.Kripaitės nuotr.

Šiemet stintos kimba kaip niekada gerai: šį savaitgalį vyksiančiai „Palangos stintos“ šventei besiruošiantys verslininkai tikino prikaupę pilnus aruodus. Marinuota, vytinta, kepta, rūkyta ar virta – stintą gardžiai paruošti tinka bet kuris būdas.

Anksčiau žvejų menkai vertinta žuvis išgyvena aukso amžių. Stintos vis labiau vertinamos, įtinka net išrankiausiems gurmanams. „Stinta išpopuliarėjo tik maždaug prieš dešimtmetį. Anksčiau žvejai gaudė tik menkes ir strimeles, su stintomis nežaidė“, – prisiminė palangiškis verslininkas, „Palangos stintos“ šventės sumanytojas Klaidas Pakutinskas.

Kvepia tik patelės Kas yra ta žuvelė, dėl kurios šimtai žvejų traukia ant Kuršių marių ledo ar šąla rankas stovėdami ant Palangos tilto? „Ji dabar – žuvų karalienė“, – teigia patyręs žvejys S.Žulkus.

Stintos – žuvys praeivės, migruojančios gausiais būriais. Paprastai prie Lietuvos krantų pasirodo sausį. Gausiausia jos populiacija susitelkia palei Juodkrantę, Pervalką, Preilą. Atšilus stintos išplaukia neršti į Nemuną, pro Skirvytę.

Jūroje ir Kuršių mariose pagaunamos didstintės, galinčios užaugti iki 15–20 cm ir sverti iki 35–50 g. Ežeruose traukiamos stintelės. Žemaitijoje stintelės pagaunamos tik Platelių ežere. Rytų Lietuvos ežeruose jos sutinkamos kur kas dažniau.

Bet pajūrio žvejai į ežerų stinteles tik numoja ranka: esą jos neprilygsta toms, kurias traukia iš jūros ar marių. „Argi tai stinta – jei nė nekvepia agurkais?“ – šaiposi žvejai.

S.Žulkus tikina – jūrų agurkų vardo nusipelno ne visos stintos. Agurkais kvepia tik patelės ir tik prieš nerštą. „Jos – kaip moterys. Prieš vestuves puošiasi, kvepinasi, o po vestuvių, žiūrėk, jau ir pamiršta papuošalus“, – juokavo S.Žulkus.

Stintos mėgstamos ir kaimynų latvių, tačiau kitose Baltijos jūros regiono šalyse ne itin vertinamos. Kodėl – palangiškiai atsakymo nežino. „Gal išneršusios jos nebe tokios skanios?“ – svarsto žvejys.

Laimėtojas pagavo vieną žuvį Ant Kuršių mario ledo įsitaisę stintų žvejai paprastai išsyk naudoja kelias meškeres su 3–4 specialiais kabliukais. Stintoms vilioti naudojami žuvies gabaliukai. Sėkmingą dieną žvejai iš eketės ištraukia šimtus stintų. Tačiau vienam žvejui mėgėjui per

Ir Palangoje, ir Nidoje Palanga šį savaitgalį kviečia jau į dešimtąją šventę „Palangos stinta“. Šventė šeštadienį prasidės nuo meškeriojimo varžybų ant Palangos tilto. 12 val. šventė bus oficialiai pradėta. Žadamos įvairios rungtys: stintų kepimo, valgymo, inkaro kėlimo čempionatai ir kt.

Nuo Palangos tilto stintos gaudomos tinkliniais samčiais, žvejų vadinamais keseliais. dieną leidžiama pagauti tik iki 7 kg stintų.

Deja, bet kartais ant ledo praleidus visą dieną, namo tenka eiti tuščiomis. Palangiškiai juokiasi prisiminę, kaip prieš kelerius metus „Palangos stintos“ šventės varžybas laimėjo žvejys, pagavęs... tik vieną žuvį.

S.Žulkus: „Stintos – kaip moterys.

Prieš vestuves puošiasi, kvepinasi, o po vestuvių, žiūrėk, jau ir pamiršta papuošalus.“

Sunkus darbas Stintos nuo Palangos tilto neretai gaudomos tinkliniais samčiais, žvejų vadinamais keseliais. Nuleidę tinklinį graibštą į vandenį, po kelių minučių žvejai jį iškelia. Jūra neretai apdovanoja ne tik menkėmis, plekšnėmis ar stintomis, bet ir akmenimis. „Tai iš tiesų sunkus darbas. Po kelių valandų tokios žvejybos, kelias dienas būna sunku ir rankas pakelti“, – apie tikrąją stintų kainą kalbėjo žvejai.

S.Žulkus, ne vieną dešimtmetį į jūrą plaukęs tinklais gaudyti stintų, teigė, kad tik iš arti pamatęs, kaip žvejojama, pirkėjas gali suprasti, kodėl stintos kainuoja 14, o kartais dar daugiau litų už kilogramą.

Stintų tinklo „akys“ – 16–18 mm. Tinklas yra 35 m ilgio ir 3 m aukščio. „Tinklai nuleidžiami jūros pakrante tarsi užuolaida.

Mažesnės stintos praplaukia, didesnės užstringa, pabandžiusios išplaukti įsikabina žiaunomis“, – pasakojo S.Žulkus.

Paprastai tinklai paliekami per naktį. Jei laimikis geras, į jūrą tinklų susirinkti išplaukę žvejai grįžta vandeniu beveik semiama valtimi. „Šlapias užpakalis – vadinasi, žvejys gerai gyvena, sausas – vadinasi, visai ne kas“, – juokėsi palangiškis.

Nidoje „Stintapūkio šventė“ prasidės penktadienį. Joje žadama gausybė žiemiškų pramogų: poledinės žūklės čempionatas „Preilos blizgė“, ledrogių varžytuvės. Neringos svečiai bus supažindinti su unikaliu stintų žvejybos būdu – „bumbinimu“. Tikėta, kad „bumbinimo“ metu išdainuojami žodžiai „Stinta pūkis“ privilioja žuvis. Ties Neringos sporto mokykla bus atidarytas Žiemos pramogų parkas.

Valgoma nuo uodegos Palangos žvejai rekomenduoja paprastą stintos ruošimo receptą. Žuvį reikia išvalyti, bet ikrus palikti. Šie suteikia stintai ypatingą skonį. „Receptas labai paprastas: žuvį reikia pasūdyti, pavolioti miltuose. Jokio kiaušinių plakinio! Ir dėti į karštą aliejų.

To visai pakanka“, – tikino K.Pakutinskas. Žvejai dar priduria – stintą skaniausia valgyti nuo uodegos, paliekant tik švarias ašakėles.