15min savaitraštis 2012.03.09

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 8 (1239) • 2012 m. kovo 9 d.

Visuomenė

„Euro 2012“:

misija beveik neįmanoma

2012-ųjų Europos futbolo čempionato aistros birželį kunkuliuos šalia Lietuvos – Lenkijoje ir Ukrainoje.

Pagunda pamatyti šią šventę – labai didelė, bet patekti į ją, pasirodo, ne ką lengviau nei laimėti loterijoje.

Andrius Vaitkevičius a.vaitkevicius@15min.lt

Problema – privatizacija BFL nuotr.

Lietuvos „verslo elito“ nariai kalba kaip Rusijos oligarchai, švenčia kaip Rusijos oligarchai, rengiasi kaip Rusijos oligarchai, turi tų pačių pomėgių, greičiausiai net buriasi pas tuos pačius burtininkus. Kodėl?

16–17 psl.

6 psl.

Pasaulis

Japonai bijo, o lietuviai – ne „Reuters“ nuotr.

Po Fukušimos katastrofos Japonijoje jau išjungti 52 iš 54 atominių reaktorių.

Sprogimai jėgainėje sugriovė japonų tikėjimą branduoline energetika. Tuo metu lietuviai atkakliai bando įtikinti kaimynus prisidėti prie naujos Visagino atominės elektrinės statybos.

10-11 psl.

Tyrimas

Išbandymas: perku butą

AFP nuotr, „15min“ montažas

Jeigu rengiatės Vilniuje sau ar savo vaikams pirkti butą, „15min“ kviečia į virtualią ekskursiją po parduodamus būstus. Pardavėjams ir agentams rekomenduojame neskaityti.

31 psl.

Kultūra

Vienintelis ir paskutinis „Kai dirbu su jumis, negalvoju apie savo ligas, skausmus“, – prodiuserei R.Miškinytei kartą prisipažino viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių Arūnas Žebriūnas. Šešerius metus brandintas dokumentinis filmas apie režisierių sunkiai, bet vis dėlto gimė. Šį filmą pirmieji išvys festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai.

38–39 psl.

2 | Politika

Komentaras

15min 15mi in • 20 2012 1 m 12 m.. kovo 9 d d.

15min.lt apklausa Tomas Viluckas redakcija@15min.lt

Premjeras A.Kubilius siūlo prezidentei atleisti vidaus reikalų ministrą R.Palaitį. Ką darys D.Grybauskaitė?

Kad demokratija nebūtų tik terminas Kad ir kaip būtų paradoksalu ar liūdna, bet daugiau kaip dvidešimt metų gyvuojanti mūsų valstybė vis nesugeba susidoroti su politinio gyvenimo problemomis. Žinoma, tai demokratijos raidos iššūkiai, bet ar neatėjo metas politinės sistemos pokyčiams?

Per kiekvienus rinkimus iškyla populistinio cunamio bangos, ant kurių keteros puikuojasi naujas mesijas. Jo suburtas klubas, kažkodėl vadinamas partija, patenka į Seimą, dalyvauja sudarant valdžią, po to susirieja ir Seime atsiranda naujas, piliečių nerinktas, darinys.

Visų pirma, būtina keisti partijų registravimo taisykles. Jų skaičius siekia apie 40. Toks partijų turgus baigtųsi, jei būtų sugriežtintas Politinių partijų įstatymas, pagal kurį partijai kurti pakanka tūkstančio steigėjų. Šį skaičių vertėtų padidinti bent penkis kartus – tuomet kiekvienas gatvių triukšmadarys, bankininkas, su partijos pirmininku apsipykęs jo pavaduotojas nepuls steigti nuosavos politinės firmos.

Atleis R.Palaitį ir lieps liberalcentristams surasti naują ministrą (4906) 40 proc.

Neatleis R.Palaičio ir lieps atsistatydinti premjerui A.Kubiliui (2214) 18 proc.

Neatleis R.Palaičio ir lieps premjerui palikti jį ramybėje (4119) 34 proc.

Paskelbs inicijuojanti naują valdančiąją koaliciją (1053) 9 proc.

Apklausoje dalyvavo 12293 žmonės

Savaitės žmonės

„Kernagio aštuntukas”

Jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse apygardose, neišvengiamai tektų mažinti Seimo narių skaičių, juolab kad emigracija apmažino rinkėjų gretas. Lietuvai pakaktų ir 101 Seimo nario.

Vertėtų pagalvoti ir apie rinkimų sistemos keitimą.

Per partinius sąrašus į Seimą patenka daug vidutinybių, kurios pasislepia už partijų vadų ar „gelbėtojo“ nugaros. Jie iš esmės neatskaitingi rinkėjams.

Populistai dažniausiai pralaimi rinkimus vienmandatėse apygardose, bet laimi daugiamandatėje, nes į Seimą kandidatuoja ne kaip politikai, o kaip kokio sirgalių klubo nariai.

Jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse apygardose, neišvengiamai tektų mažinti Seimo narių skaičių, juolab kad emigracija apmažino rinkėjų gretas. Lietuvai visiškai pakaktų ir 101 Seimo nario. Tai padidintų mandato vertę. Verstų partijų lyderius suktis ne tik Vilniuje, bet gręžtis ir į regionus, vadinamąją provinciją. Partijose stiprėtų konkurencija, galbūt atsirastų pirminių rinkimų reiškinys.

Piliečiams tokios sąvokos kaip „teisinė valstybė“, „pilietinė visuomenė“ tebėra iššūkiai. Jei mitingai, demonstracijos ir kitos pilietinio spaudimo akcijos sulauktų didesnės visuomenės paramos, jei teismų darbas būtų visuomenės atidžiai stebimas, jei Seimo nariai, prieš priimant sprendimus, gautų laiškų iš rinkėjų, demokratija taptų tautos savastimi, o ne būtų tik politologinis terminas.

Bet Lietuvoje viskas daroma, kad visuomenė nebūtų aktyvi. Vos žmonės išeina į mitingus, tuoj jiems lipdomos „minios“, „gaujos“, „gatvinių“ etiketės.

Kviečiama prabilti susirinkusiems žmonėms, prezidentė arogantiškai pareiškia, kad nenusileis „iki gatvės lygio“.

Nors Lietuvos Konstitucijos 9 str. sakoma, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, tačiau nuo 1991 m.

Lietuvoje įvyko vos 7 referendumai.

Kažkaip pamiršome, kad Nepriklausomybę pasiekėme pilietiškai susitelkę, kad svajojome, jog visi būsime čia šeimininkais. Reikia pradėti svajoti vėl.

„F & L“ production

Lietuva suklydo, į Euroviziją delegavusi „aklą“ Donatą Montvydą, o ne tautai akis atvėrusią Seimo narių grupę „Kernagio aštuntukas“. Anksčiau tik moterų, o dabar ir vyrų numylėtinis Ligitas Kernagis į savo grupę darbiniu pavadinimu Antikorupcijos komisija iš pradžių subūrė net 17 narių, bet iki galo išliko tik aštuoni. „Kernagio aštuntukas“ per dešimt dienų sukūrė labai drąsią dainą „Baltosios apykaklės“. Dainoje reikalaujama atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, generalinio prokuroro pavaduotoją Darių Raulušaitį, grąžinti į darbą Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus bei užduodami neatsakomi klausimai prezidentei.

Daina labai įtaigi: pasiklausęs jos, premjeras jau teikia prezidentei atleisti vidaus reikalų ministrą.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.lt Platinimas platinimas@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt

Tiražas – 88 000 egz. Tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Komentaras

Artūras Račas redakcija@15min.lt

4 | Politika

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Koalicijos audra

Ar prezidentei sunku šauti sau į koją?

Prezidentė D.Grybauskaitė kitą savaitę turės priimti sprendimą dėl vidaus reikalų ministro R.Palaičio.

Dauguma mano kolegų žurnalistų ir apžvalgininkų sako, kad prezidentei pasirinkti bus labai sunku, o bene vaizdingiausiai susidariusią situaciją apibūdino K.Girnius, sakydamas, kad „prezidentė verčiama šauti sau į koją“ ir prisiimti atsakomybę už koalicijos ateitį.

Nežinau, ką galvoja ir kaip jaučiasi prezidentė, tačiau man atrodo, kad pasirinkimas iš tiesų nėra jau toks sudėtingas.

Teisingiau net būtų sakyti, kad pasirinkimo prezidentė iš esmės neturi. Jei, žinoma, ji nenori pakartoti klaidos, kurią padarė skubotai teisindama abejotinus R.Palaičio sprendimus dėl FNTT vadovų atleidimo.

Pirmiausia pasirinkimas nėra lygiavertis: vienoje svarstyklių lėkštėje Vyriausybės vadovas, atsakingas už viso kabineto veiklą, antroje – tik vienas iš 14-os Vyriausybės narių. Prezidentės sprendimas yra susijęs su pasitikėjimu: jei nuspręs R.Palaičio neatleisti, tai reikš, kad jis jai yra svarbesnis nei visa Vyriausybė.

Kai kas šioje vietoje tikriausiai man puls prieštarauti, sakydamas jog yra priešingai ir kad būtent R.Palaičio atleidimas iš pareigų reikštų Vyriausybės griūtį. Nepykite, bet manau, kad tai didžiausia nesąmonė, kokią tik būtų galima sugalvoti. To nesugalvotų nei Liberalų ir centro sąjunga, nei jos vadovas A.Čaplikas. Nepaisant to, kad šiai, jokių vertybių neturinčiai, partijai parsidavinėti už postus anaiptol nėra naujiena, net jie tikriausiai supranta, kad taip brangiai kaip konservatoriai, jiems niekas daugiau niekada nemokės ir 4 ministrų postų už 11 vietų Seime plius Valinskų šeimą nepasiūlys. Todėl atleidus R.Palaitį niekas negrius, nes liberalcentristai juk ne

Jei prezidentė nuspręs R.Palaičio neatleisti, tai reikš, kad jis jai yra svarbesnis nei visa Vyriausybė. kvaili ir supranta, kad ši kadencija apskritai tikriausiai yra paskutinė, kai jie turi savo atstovų ir džiaugiasi valdžios teikiamomis privilegijomis. Vargu, ar A.Čaplikas ir jo kolegos linkę tų privilegijų atsisakyti.

Kita vertus, net jei liberalcentristai būtų tokie kvaili ir nuspręstų pasitraukti, niekam nuo to blogiau nebūtų. Priešingai – gal net būtų geriau. Nes klausydamas A.Čapliko, kuris premjerui viešai siūlo „pirkti“ R.Palaitį mainais į energetikos projektus, bent jau aš pagalvoju, kad visiems būtų geriau, kad tokių kaip jis ir koalicijoje, ir apskritai šalies politikoje būtų kuo mažiau. Turiu galvoje tuos, kurių balsavimai ir sprendimai priklauso ne nuo įsitikinimų ar vertybių, o nuo to, ką jiems pasiūlo mainais. Šia prasme R.Palaičio istorija leido A.Čaplikui parodyti savo ir jo partijos tikrąjį veidą.

Grįžtant prie prezidentės pasirinkimo – pasirinkti jai neturėtų būti sunku, nes, tenkindama A.Kubiliaus teikimą dėl R.Palaičio atstatydinimo, ji padarytų iš esmės tą patį, ką darė R.Palaičiui nusprendus atleisti FNTT vadovus. Premjeras nepasitiki ministru taip pat, kaip ministras nepasitikėjo V.Gailiumi ir V.Giržadu – pastarieji jau atleisti, tad ir R.Palaičiui išimtis neturėtų būti daroma.

Priešingu atveju, tai yra, nusprendusi neatleisti R.Palaičio, D.Grybauskaitė tuo pat metu turėtų pasiūlyti jam formuoti Vyriausybę. Aš labai tikiuosi, kad jai užteks sveiko proto to nedaryti.

O kai dėl „šaudymo sau į koją“, tai kartais gal geriau pripažinti klydus, nei šaudyti į kitus. Klysti juk gali net ir prezidentai.

Į vieną partiją susiėję A.Valinskas (kairėje) ir A.Čaplikas iki šiol konservatoriams pralaimėjo visus mūšius.

BFL nuotr.

Lauryna Vireliūnaitė l.vireliunaite@15min.lt

Gegužės pradžioje premjeras Andrius Kubilius taptų ilgiausiai dirbančiu Vyriausybės vadovu, tačiau dabar spėliojama, ar jis spės pasiskelbti rekordininku.

Tokios krizės, kokia kilo valdantiesiems susipliekus dėl atleistų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų, nebuvo per visus 15-osios Vyriausybės darbo metus.

A.Kubilius šią savaitę nusprendė eiti iki galo – įteikė prezidentei Daliai Grybauskaitei siūlymą iš vidaus reikalų ministro posto atleisti liberalcentristą Raimundą Palaitį. Ką nuspręs valstybės vadovė, sužinosime kitą savaitę.

Liberalcentristai galėtų atšaukti iš Vyriausybės R.Palaitį ir į jo vietą pasiūlyti kitą partijos atstovą, bet kol kas jie to daryti neketina. Šios partijos vadovai taip pat nėra pasiryžę atšaukti keturis savo ministrus ir sugriauti Vyriausybę.

Nors ankstesni valdančiosios

koalicijos partnerių kivirčai neprilygsta dabartiniam susipriešinimui, daugumą suformavusios partijos vienos kitoms į atlapus kibo ne kartą.

Ramybę drumstė A.Valinskas Ne kartą A.Kubiliui bei koalicijos partneriams nervus gadinęs dabar jau nebeegzistuojančios Tautos prisikėlimo partijos (TPP) pirmininkas Arūnas Valinskas pernai rudenį užsimojo prieš konservatorių Aplinkos komiteto pirmininką Joną Šimėną, kuris buvo apkaltintas suklastojęs komiteto priimtą sprendimą.

A.Valinskas, įvardijęs J.Šimėną koalicijos problema, paskelbė ultimatumą konservatoriams, kad politikas per dešimt dienų būtų atstatydintas iš komiteto vadovo posto. Tačiau TS-LKD atstovai į A.Valinsko kalbas nesureagavo – J.Šimėnas Aplinkos komitetui vadovauja iki šiol.

A.Valinskas aistras koalicijos viduje kaitino ne kartą. Valdantiesiems daug nervų kainavo vidinės TPP rietenos ir skilimas, po kurio 2009 metų rudenį A.Valinskas triuškinama balsų persvara buvo atstatydintas iš Seimo pirmininko posto. Tuomet atrodė, kad įsižeidęs šou verslo atstovas trinktels durimis, tačiau tai neįvyko. A.Kubiliui ir

Opozicijos ryžtas – dirbtinis Trims valdančiosioms partijoms nesugebant išsiaiškinti santykių ir išspręsti konflikto, sukruto Seimo opozicija. Socialdemokratai prabilo apie interpeliaciją A.Kubiliui ir galimybę suformuoti naują valdančiąją daugumą.

Socialdemokratų pirmininkas Algirdas Butkevičius lrt.lt pareiškė, kad, jeigu liberalcentristai pasitrauks iš daugumos, bus pradėtos opozicinių frakcijų ir atskirų valdančiosios daugumos atstovų derybos. „Ir jeigu turėtume per 70 Seimo narių, žengtume ir tolimesnius žingsnius“, – pridūrė jis. „Tai – paprasčiausia viešųjų ryšių akcija, – opozicijos pasiryžimu nepatikėjo politologas Vytautas Dumbliauskas. – Tai – nerealu. Jūs pagalvokite, ką dabar reiškia formuoti naują Vyriausybę, rengti programą. Iki rinkimų liko pusmetis, todėl manau, kad A.Butkevičius sužaidė žaidimą, norėdamas atkreipti dėmesį į savo partiją.“ Liberalcentristams nusprendus trenkti durimis, politologo įsitikinimu, paprasčiau būtų šiam ministrų kabinetui iš naujo gauti Seimo įgaliojimą, nei politikams užsiimti naujos Vyriausybės lipdymu.

Ar A.Kubiliaus Vyriausybė atlaikys šią krizę, V.Dumbliauskas prognozuoti nesiryžo. „Įdomu, kiek toli pasirengę eiti konservatoriai. Kad FNTT vadovų atleidimas juos smarkiai įžeidė, matosi iš A.Kubiliaus ir I.Degutienės veidų. Jie yra apgalvoję savo veiksmus, tačiau svarstyti apie tai būtų tas pats, kaip burti iš kavos tirščių.

Susilaikau“, – „15min“ kalbėjo politologas.

konservatoriams galvą skaudėjo dėl A.Valinsko bandymo tapti kultūros ministru. Supratęs, kad D.Grybauskaitė neketina patvirtinti jo kandidatūros, politikas jai atsikirto įžeidžiančiais epitetais. Tuomet A.Kubilius paskelbė nebeteiksiantis jo kandidatūros. A.Valinskas ir vėl nurijo pralaimėjimo kartėlį.

Kalbėjo apie išdavystę Liberalcentristų ir koalicijos partnerių santykius praėjusiųjų metų kovą aptemdė tai, kad Liberalų ir centro sąjungos atstovas Jonas Liesys net du kartus nebuvo patvirtintas Seimo pirmininkės I.Degutienės pavaduotoju.

Tuomet liberalcentristai svarstė, kurie koalicijos partneriai jiems pakišo kiaulę ir įtariai žvilgčiojo į Liberalų sąjūdžio atstovus. A.Kubilius pareiškė, kad J.Liesio nepatvirtinimas Seimo vicepirmininku – nieko tokio, tačiau A.Čaplikas laikėsi kitos nuomonės. „Tokios išdavystės kvapeliu gyvuoti koalicija gali mėnesį ar du. Bet ilgiau aš neduodu garantijos“, – pykčio neslėpė jis. Tačiau koalicija tebegyvuoja.

Trintį koalicijoje ir konservatorių partijos viduje sukėlė ir Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) kilęs kyšininkavimo skandalas, kuomet buvo sulaikytas tuomečio sveikatos ministro A.Čapliko pavaduotojas Artūras Skikas. A.Kubilius pareiškė paramą A.Čaplikui, o Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė tėškė, kad A.Čapliko vietoje ji atsistatydintų. Po šių žodžių praėjusiųjų metų vasarį A.Čaplikas parašė atsistatydinimo pareiškimą, bet liberalcentristai nedrįso palikti koalicijos.

Siūlė pasitikrinti pasitikėjimą Praėjusių metų pabaigoje svarstant 2012-ųjų biudžetą kilo aistros dėl to, kokius naujus mokesčius reikia įvesti.

Daugiausiai ginčytasi dėl konservatorių pasiūlymo įvesti nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius, tam pasipriešino Liberalų sąjūdis ir liberalcentristai.

Audringos diskusijos kilo ir dėl socialinio draudimo mokesčio pervedimo į privačius pensijų fondus.

Alyvos į ugnį įpylė Liberalų sąjūdžio pirmininko, susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio pasiūlymas Vyriausybei pasitikrinti pasitikėjimą Seime. Bet to neprireikė. Koalicijos partneriai ryžosi kompromisams ir galiausiai susitarė.

6 | Visuomenė

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Po 22 metų:

Problemos vardas – privatizacija Per pastaruosius porą metų Lietuvoje pradėta intensyviau diskutuoti apie visuomenės ir valstybės santykį su verslu.

Matyt, žmonės intuityviai jaučia, kad reikia kažką daryti su visus visuomenės sluoksnius užplūdusiais pasakojimais apie didžiųjų verslininkų galią, apgaules ir piktus kėslus.

Bernardas Gailius redakcija@15min.lt Įdomu, kad ne vienas komentatorius prisiėmė sau pareigą visuomenę raminti. Valstybė esą negali būti savo pačios verslininkų priešas, taip mes neišgyvensime, pinigai visuomenei ne mažiau svarbūs nei kultūra, reikia nustoti mąstyti kaip seniems komunistams, visur matantiems Rokfelerių sąmokslą.

Maždaug tokias mintis viešumoje yra išdėstę ne tik profesionalūs apžvalgininkai, bet net ir Kovo 11-osios akto signatarai – panašiai yra kalbėję rašytojas Mečys Laurinkus ir ūkininkas Albinas Januška. Šiaip jau idėja teisinga, visuomenė ir ypač valstybė turi rasti produktyvų santykį su stambiais verslininkais. Tačiau entuziastingi pozityvaus požiūrio į verslą propaguotojai klysta vertindami susiklosčiusią padėtį kaip vien nuotaikų problemą.

Problemos šaknys Maždaug nuo 2000-ųjų apie, pavadinkime, oligarchizacijos grėsmę visai rimtai diskutuoja ir užuominomis kalba taip pat ir tie, kurie priklauso siauram labai gerai informuotų žmonių ratui.

Taigi tai nėra vien nelaimingų bedarbių pabambėjimas apie turtingus darbdavius.

Todėl nepakanka vieniems kitus padrąsinti ir mąstyti pozityviai. Reikia taip pat neišsigąsti šaltai pažvelgti į problemos esmę.

Aš manau, kad šitos problemos vardas yra privatizacija.

Tai juk buvo visos Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) verslo startas. Žvelgiant atgal viskas atrodo iki banalumo paprasta. Privatizuoti tikrai rimtą objektą buvo galima dviem būdais: užvaldyti arba nusipirkti. Taigi, reikėjo ryšių ir įtakos arba pinigų (investiciniai čekiai, beje, nieko iš esmės nepakeitė, nes patys tuoj pat tapo preke).

Vieną iš dviejų arba abu kartu turėjo trys visuomenės grupės: buvusio KGB elito nariai, buvusi sovietinė nomenklatūra ir, renkantis švelniausią įmanomą ir kartu labiausiai viską apimantį terminą, „šešėlinio pasaulio“ atstovai.

Bet koks bandymas viską daryti „žmoniškiau“ ar „labiau civilizuotai“ iš esmės reikštų sovietinio valdymo pratęsimą ir neišvengiamų sukrėtimų atidėliojimą. Tačiau tai, kas neišvengiama, nebūtinai yra gerai.

Tiksliau, negalima apsimesti, jog problemos nėra, vien todėl, kad ji neišvengiama.

Ir neišvengiama problema yra problema.

Pavyzdžiui, juk akivaizdu, kad didžiaisiais verslininkais tapo tam tikro tipo žmonės.

Kad juos sieja charakterio savybė, kuriai pavadinti pasitelksiu Liudviko Gadeikio išrastą epitetą. Kadaise rašydamas apie įmonės „MG Baltic“ vadovus L.Gadeikis juos pavadino „plėšriai žvaliais“. Tai turbūt diplomatiškiausias šios savybės apibūdinimas.

Tačiau tai ne didžiausia problema. Žmonės keičiasi ir reikia pripažinti, kad savininkystė daugelį sovietinių nomenklatūrininkų paveikė teigiamai, atvėrė jiems kitokį pasaulį. Vis dėlto, nei jie patys, nei mes visi negalime išvengti to, kad tokia didžiojo verslo struktūra mus sieja su Rusija. Ir ne tik konkrečiais ekonominiais saitais, bet natūralesniais ir gilesniais, beveik giminystės ryšiais.

Kai kalbame apie KGB elitą, nomenklatūrą ar net sovietinį „šešėlinį pasaulį“,

Privatizacija sukūrė tokią verslininkų kultūrą, kurioje madas, kaip ir anksčiau, diktuoja Maskva. neišvengiamai kalbame apie tikrąja to žodžio prasme „visasąjungines“ tendencijas. Todėl privatizacija visoje posovietinėje erdvėje vyko panašiai ir sukėlė panašias pasekmes.

Jos švelnėjo iš Rytų į Vakarus, nes ta pačia kryptimi švelnėjo ir buvę sovietiniai visuomenės struktūros iškraipymai. Viena iš ilgai neįvertintų pasekmių buvo ta, kad privatizacija sukūrė tokią verslininkų kultūrą, kurioje madas, kaip ir anksčiau, diktuoja Maskva.

Ryškus ir erzinantis pavyzdys – verslo požiūris į žiniasklaidą. Kas, bent kiek pažįstantis šį pasaulį, šiandien drįstų neigti, kad Lietuvoje buvo mėginama kariauti rusiško stiliaus „informacinius karus“? Prisiminkime konkrečius pavyzdžius, bet susilaikykime jų neįvardydami – mes čia valstybės reikalus aptarinėjame, o ne smulkiaburžuazinius konfliktus sprendžiame.

Verslo ir žiniasklaidos suaugimas – labai sudėtingas ne tik ekonominis, bet ir psichologinis procesas. Jelena Tregubova savo

Lietuvos verslininkai nori būti rusiško tipo oligarchais Lietuvoje. „15min“ archyvo nuotr.

Beveik giminystės ryšiai Reikia aiškiai suprasti, kad visa tai buvo neišvengiama. Privatizacija negalėjo vykti kaip nors kitaip. Anatolijus Čiubaisas, Vytautas Landsbergis ar Vaclavas Havelas čia beveik niekuo dėti. Komunistai sukūrė dirbtinę iškreiptą visuomenės struktūrą, todėl norint pradėti kokybiškai naują gyvenimą, tą struktūrą reikėjo sugriauti.

„Kremliaus digerio pasakėlėse“ labai taikliai pavaizdavo, kaip net ir profesionalūs, visų gerbiami Rusijos žurnalistai per „informacinius karus“ „susiliejo“ su savo savininkais. Jie ne banaliai pakluso šeimininkų nurodymams, o patys pradėjo jaustis bendraturčiais, pasąmoningai susiedami savo interesus su leidinį ar televiziją valdančia įmone. Mieli bičiuliai rašytojai, inteligentai ir žurnalistai, pasakykite, kad viso to nematėme Lietuvoje, kad skaitant (kas skaitė) Tregubovos pasakojimą neiškyla prieš akis veidai ir vardai? Juk iškyla...

Kaip sakiau, tai tik vienas iš giminystės su Rusija požymių, kurių visų net neaprašysi. Tik aklas gali nematyti, kad vadinamojo „verslo elito“ nariai kalba kaip Rusijos oligarchai, švenčia kaip Rusijos oligarchai, rengiasi kaip Rusijos oligarchai, turi tų pačių pomėgių, greičiausiai net skaito tas pačias burtų knygas ir buriasi pas tuos pačius burtininkus.

Svarbiausia, kad tai nėra pamėgdžiojimas, imitacija, tai iš tikrųjų bendra kultūra. Posovietiniai verslininkai vienodai mėgina ir kurti savo naują įvaizdį. „Pažangiausieji“ iš jų yra įsitikinę, kad vynas, golfas ir atostogos Viduržemio jūros pakrantėse yra pakankamai patikimi integracijos į Vakarus metodai. Čia dar ne Rusija Tačiau visa tai tėra verta tik humoro. Rimtas klausimas yra vienas. Gali būti, kartais vis dar taip atrodo, kad didieji Lietuvos verslininkai nori ir būti Rusijos oligarchais (rusiško tipo oligarchais Lietuvoje, o galbūt net „visasąjunginės“ sistemos dalimi, kai kuriems tikriausiai nėra didelio skirtumo). Štai šitą norą jiems būtų geriau pamiršti.

Kaip Rusijos valdžia nori ar gali pasinaudoti čia aptarta kultūrine bendryste – visiškai atskiras klausimas. Tačiau mums daug svarbiau, kaip šią problemą spręs pati Lietuva. Kai kuriems žmonėms gal ir iš tikrųjų būtų naudinga įsisąmoninti, kad „ne šventieji puodus lipdo“ ir kad verslą ir verslininkus tikras valstybininkas turi priimti kaip duotybę, kaip nuo jo nepriklausančią tikrovės dalį.

Kai kuriems kitiems žmonėms būtų sveika retkarčiais prisiminti esminę Lietuvos savybę, kurios niekas nėra tiksliau apibūdinęs už grupę „Antis“: „Čia dar ne Rusija.“ Pačia giliausia prasme. Jei atitrūktume nuo kiekvieną iš mūsų vis kitaip erzinančių ir kamuojančių kasdienybės minčių ir pažvelgtume iš platesnės perspektyvos, tai pamatytume, kad Lietuvos Konstitucija (ačiū Dievui ir jos autoriams) veikia labai efektyviai. Ji atlaikė jau daug iššūkių, skandalų ir sukrėtimų.

Tai ir yra valstybės esmė. Net juodžiausiais laikais politika yra savarankiška ir veikia pagal savo paslaptis, kurias visi esame girdėję, bet nesugebame rimtai suvokti. Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai. Būtent su tuo mes visi, kiekvienas savaip, būsime anksčiau ar vėliau priversti susitaikyti.

Savaitraštis „15min“ pasieks Druskininkus ir Palangą Savaitraštis „15min“ dar labiau plečia savo platinimo geografiją.

Nuo šiol laikraštį galima rasti ir keliose dešimtyse platinimo vietų Palangoje bei Druskininkuose.

Didžiausiame Lietuvos kurorte Palangoje šiuo metu išdalijami keli šimtai laikraščio egzempliorių. Savaitraštį galima rasti populiariausiose kurorto kavinėse. Prasidėjus vasaros sezonui ir Palangą užplūdus poilsiautojams, laikraštis bus platinamas daugelyje kurorto kavinių, restoranų bei viešosiose erdvėse.

Druskininkų gyventojai ir šio kurorto

svečiai savaitraštį „15min“ gali rasti Sniego arenoje įsikūrusioje restoranų zonoje ir dar keliose kitose populiariausiose maitinimo įstaigose.

Kiekvieną penktadienį pasirodantis nemokamas savaitraštis „15min“ yra leidžiamas 88 000 tiražu ir platinamas 9-iuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje,

Marijampolėje, Palangoje ir Druskininkuose. Laikraštį miestų gyventojai ir svečiai gali rasti verslo centruose, kavinėse, restoranuose, prekybos centruose, specialiose dėžėse viešosiose miestų vietose ir pan.

Negavusieji popierinės savaitraščio „15min“ versijos laikraštį visada gali skaityti PDF formatu – jį galima rasti surinkus adresą www.15min.lt/laikrastis

Istorija | 7

15min • 2012 m. kovo 9 d.

1990-ieji: Lietuva skelbia nepriklausomybę nuo SSRS Ina Navazelskis 1990 m. kovo 15 d.

1990-ųjų kovo 11-ąją prie Aukščiausiosios Tarybos budėję žmonės laukė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.

Kovo 11-osios sekmadienis buvo apsiniaukęs ir drėgnas. Krito dulksna, neapsispręsdama, likti jai rūku ar virsti pliaupiančiu lietumi. Atrodė, kad tokią dieną nieko ypatingo neturėtų įvykti, ką jau kalbėti apie nepriklausomos valstybės paskelbimą.

Vilniaus gatvės buvo tuščios. Tik keletas šimtų žmonių, nebijančių darganos, laukė prie Aukščiausiosios Tarybos Lietuvos sostinės centre. Kai kurie lūkuriavo jau nuo aštuntos ryto, nors sesija prasidėjo tik po dviejų valandų.

Sutemus vieni laikė uždegtas žvakutes, jas pridengdami delnais nuo lietaus, kiti savo didvyriams, neseniai išrinktiesiems parlamentarams, kurie protarpiais išeidavo į priekinį rūmų kiemą, į glėbį įsprausdavo gėlių. Žmonės dainavo, verkė, plojo.

Vieni skandavo: „Vytautas!“ (turėdami galvoje Sąjūdžio vadovą Vytautą Landsbergį), kiti – „ačiū!“ Tai nebuvo panašu į praėjusių poros metų galingus mitingus, sutraukdavusius šimtus tūkstančių dalyvių. Tačiau tam, kad šioje „Lietuvos valstybės atkūrimo“ parlamentinėje manifestacijoje dalyvautum, nebūtina ten būti fiziškai pačiam – pakako dvasios.

Todėl dauguma Lietuvos žmonių ir sėdėjo namie, prigludę prie televizorių. Nepriklausomybės atgimimas buvo stebimas ir aptariamas šeimos ar draugų rateliuose. Bet tai netrukdė, kad Aktas taptų pačiu svarbiausiu šalies įvykiu. Kai 22.44 val. Vytautas Landsbergis, ką tik išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, paskelbė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą!“, žinojai, nebūtinai tai matydamas, kad beveik visoje šalyje buvo atkemšami šampano buteliai ir tryško džiaugsmo ašaros. Visa tai šiek tiek stulbino, nes dar beveik prieš dvejus metus nepriklausomybė buvo vien griaunanti idėja, tik draudžiamas žodis ar nepasiekiamas tikslas. (Iš tiesų, vos keletas drąsių

Lietuvos pakerėta I.Navazelskis 1991 m. sausio 26 d. Ištekėjo už signataro Virginijaus Pikturnos (dešinėje).

Asmeninio albumo nuotr.

P.Lileikio (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.

Rūpėjo labiau nei suvokė Artėjant Kovo 11-ajai Vilniaus knygų mugėje „Versus Aureus“ leidykla pristatė Bostone gimusios, Kolumbijos universitete žurnalistikos magistrą įgijusios JAV lietuvės Inos Navazelskis (g. 1956 m.) knygą „Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš Vilniaus 1990–1991 metais“.

Pirmą kartą apsilankiusi Lietuvoje dar 1978 m., Ina, jau kaip žurnalistė, vėl atvyko į Lietuvą prieš pat Kovo 11-ąją. Ir pirmąjį savo reportažą iš Lietuvos paskelbė, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, o paskutinį 1991-aisiais – kai pasaulis pripažino Lietuvos valstybę. „Man iš tiesų rūpėjo, kas ten vyko. Nuoširdžiai rūpėjo. Kur kas labiau, nei pati suvokiau“, – rašo knygos pratarmėje autorė. Ina Lietuvoje ir ištekėjo, jos vyru tapo Kretingoje išrinktas Nepriklausomybės akto signataras Virginijus Pikturna.

lūpų nervingai linksniuodavo respublikos „suverenumą“.) Dabar visa tai staiga prapliupo tiesioginiame eteryje. <...> Scenos paruošimas 61 metų architektui Algimantui Nasvyčiui pasipriešinimas susidėjo iš siekio profesionaliai įgyvendinti savo vidinę viziją. Jam Kovo 11-oji reiškė galutinį atpildą už 20-ies metų apdairų, bet įtemptą darbą. Kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų pagrindinis architektas, jis ir jo brolis dvynys Vytautas sąmoningai, tyliai pradėjo statyti sceną Lietuvos nepriklausomybei. Jų darbas prasidėjo 1970-aisiais, kai jie laimėjo respublikinį konkursą naujam Parlamento

Iš esmės daugelis suvokė, kokia nepasiruošusi buvo Lietuva.

(Aukščiausiosios Tarybos) rūmų kompleksui suprojektuoti. Atsižvelgiant į brolių Nasvyčių „buržuazinę“ kilmę, šio kontrakto pasiūlymas jiems buvo netikėtas. Nė vienas iš jų nebuvo Komunistų partijos narys, o jų giminystė per pusbrolio vedybas su Antano Smetonos šeima kėlė dar daugiau įtarimų.

Ideologinį netinkamumą jiems atleido, tačiau kelias nuo projekto iki pastato vis tiek truko daugiau nei dešimtmetį (tai vis dėlto dar buvo Sovietų Sąjunga). Šiandien visas modernus Aukščiausiosios Tarybos pastatų kompleksas yra Gedimino prospekto, dar iki pernai metų vadinto Lenino prospektu, gale. Pats Parlamentas yra modernus, baltas, keturkampis ir keturaukštis pastatas su pailgais, stačiakampiais oranžinio atspalvio langais. <...> A.Nasvytis yra puikus subtilaus pasipriešinimo, kuris paprastai nepastebimas iš pirmo žvilgsnio, sovietizacijai pavyzdys. Kai kurie lietuviai jo pasipriešinimą palaikė visiškai kitu dalyku. Tai patvirtina komentarai, kuriuos A.Nasvytis išgirdo Parlamento rūmams pirmą kartą atvėrus duris 1983 m. pabaigoje. Tuomet jo paklausė, kodėl jis suprojektavo tokį gražų pastatą tiems supuvusiems komunistams. „O todėl, kad vieną dieną atsiras tikras Parlamentas ir tuomet pastatas bus mūsų“, – buvo jo atsakymas.

A.Nasvytis sąmoningai suprojektavo Parlamento rūmus taip, kad juos būtų lengva pritaikyti, įvykus tokiems milžiniškiems pasikeitimams. Atidžiai pažvelgęs, aiškino jis, nerastum nė vieno kapitaliai įmontuoto simbolio, šlovinančio „tarybų socialistinę“ Lietuvos Respublikos dvasią. Nei dviejuose didžiuliuose bronziniuose reljefuose abipus įėjimo į pastatą (vaizduojančiuose ta pačia kryptimi judančias žmonių figūras), nei fojė įrengtuose vitražuose nėra garsiųjų sovietinių kūjo ir pjautuvo. Be to, pridūrė A.Nasvytis, esami sovietiniai simboliai, pavyzdžiui, du dideli bronziniai Sovietų Lietuvos herbai (vienas pakabintas virš pagrindinio įėjimo, o kitas – didžiojoje posėdžių salėje), gali būti be vargo nuimti. A.Nasvytis

prisiminė, kad vos užbaigus pastato statybas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas taip pat pastebėjo šį keistą „trūkumą“, bet nesiėmė jokių priemonių.

O gal turėjo imtis?.. Kovo 11-ąją tie sovietiniai simboliai pranyko taip lengvai, kaip A.Nasvytis ir buvo numatęs. <...> Simbolių ribos Be abejonės, žinios apie nepriklausomybę buvo sutinkamos su tikru entuziazmu, ir visoje šalyje priešais televizorių ekranus liejamos ašaros buvo gana tikros. Juk vasario 24 d. rinkimų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą kampanijos metu Sąjūdžio kandidatai iš tribūnų skelbė, jog svarbiausias jų tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Dabar jie tiesiog vykdė savo duotą pažadą.

Ir nors nepriklausomybė buvo atkurta labai greitai, Lietuvoje jos atkūrimas iš tiesų nebuvo staigmena. Daugelis vietos politinių veikėjų numatė, kad nepriklausomybė bus paskelbta kurią nors šių metų dieną. Tačiau dar prieš mėnesį tik nedaugelis būtų pasakęs, kad tai atsitiks taip greitai.

Iš esmės daugelis suvokė, kokia nepasiruošusi buvo Lietuva. Ji neturėjo nei karinių pajėgų šiam žingsniui paremti, nei maisto rezervų (nors maisto produktai sudaro didelę respublikos nacionalinio produkto dalį), nei žaliavų, nei aukso.

Todėl nepriklausomybės atkūrimas greičiau buvo valios, bet ne proto aktas.

1990 m. kovo 15 dienos reportažas „Lietuva skelbia nepriklausomybę nuo SSRS“ skelbiamas iš I.Navazelskis knygos „Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš Vilniaus 1990–1991 metais“. Reportažas skelbiamas sutrumpintas.

Komentaras

8 | Savaitės interviu

15min • 2012 m. kovo 9 d.

V.Pikturna: „Tai nėra priežastis trankyti durimis“ Algė Budrytė redakcija@15min.lt

Ekonominių prognozių (ne)patikimumas Vieni analitikai skambina varpais, kad euro zonos krizė jau pasiekė dugną ir euras stiprės. Iš priešingos varpinės, atvirkščiai, girdime nuogąstavimus, kad ECB atleistos pinigų politikos vadelės dar toli gražu nepadėjo taško euro griūties istorijoje, o Europos politikų ryžtas imtis ūkio reformų kol kas liko tik popieriuje.

Kitaip tariant, nieko gero, brol, nesitikėk – ekonomikos sunkmetis senajame žemyne tęsis ir Lietuvai jo išvengti nepavyks.

Tai tik vienas iš gausybės pavyzdžių, kaip skiriasi įvairių finansų analitikų nuomonės tais pačiais klausimais. To dar negana, dažnai nutinka taip, kad praėjus keliems mėnesiams jie tiesiog užmiršta ankstesnius savo teiginius ir pradeda samprotauti priešingai.

Nenuostabu, kad daugelis žmonių ekonomistų įžvalgomis pasitiki tiek pat, kiek būrėjų ar astrologinėmis pranašystėmis.

Tarp ekonominiais spėjimais ir patarimais besižarstančių analitikų yra ir apsišaukėlių. Siekdami populiarumo, tokie „ekspertai“ pasirengę paskelbti bet ką, kad tik pelnytų žurnalistų dėmesį. Kartais jie nesivargina įžvalgas pailiustruoti niekuo nepagrįstais įspūdingais skaičiais arba nuorodomis į neegzistuojančius užsienio šaltinius. Tokiais atvejais žurnalistams beveik neįmanoma neužkibti ant pliurpalų kabliuko.

Kita vertus, profesionalių prognozuotojų spėjimai skiriasi mažiausiai dėl keleto priežasčių. Ekonominių rodiklių prognozėms nustatyti gali būti taikoma daugybė skirtingų kiekybinių ir kokybinių modelių bei metodų. Be to, skirtingas prognozes paaiškina skirtingos analitikų prielaidos, kurios remiasi sveiku protu ir gera intuicija. Net jei analitikai vadovaujasi ta pačia ekonomikos teorija, taiko tą patį modelį ir remiasi tomis pačiomis prielaidomis, galutinis rezultatas nebūtinai bus identiškas. Tai gali lemti modelio parametrams suteikta skirtinga svarba, skirtingi jų istorinių duomenų laikotarpiai ar šaltiniai.

Tarp analitikų yra ir apsišaukėlių. Siekdami populiarumo, tokie „ekspertai“ pasirengę paskelbti bet ką, kad tik pelnytų žurnalistų dėmesį.

Tenka pripažinti, kad ekonominės prognozės dažnai nėra tikslios ir labiau atspindi faktinius duomenis, nei pasako ką nors vertingo apie ateitį. Ne veltui pasaulio finansų analitikai (gal nebent išskyrus N.Roubini ir R.Shiller) yra pliekiami dėl to, kad nesugebėjo išpranašauti prieš daugiau nei ketverius metus JAV prasidėjusio finansinio kracho. Na, o vietiniams ekonomistams tenka atlaikyti pagiežos žaibus dėl, pavyzdžiui, prieš keletą metų subliūškusio nekilnojamojo turto kainų burbulo.

Taip yra todėl, kad sparčiai tobulėjanti prognozavimo metodologija smarkiai atsilieka nuo ekonomikos struktūros pokyčių, kurie, beje, yra nuolatiniai kylančių rinkų palydovai. Daug ką lemia ir ne visada taiklios prielaidos.

Nors finansų analitikai dažnai prognozėmis šaudo pro šalį, jie nėra tie, kurie neprisiima atsakomybės.

Stengtis gerai prognozuoti ekonomistus verčia rizika susigadinti ne tik savo, bet ir atstovaujamos institucijos reputaciją, jau nekalbant apie riziką prarasti darbą. Todėl nereikėtų pykti ant tų, kurie pastebėję esminius pokyčius ekonomikoje ar pasirodžius naujiems statistiniams duomenims, skuba tikslinti prognozes. Siekiant atsijoti apsišaukėlius, verta atsižvelgti į prognozuotojo patirtį, jo spėjimų tikslą, prielaidas, metodus ir, turbūt svarbiausia, ar šie visi faktoriai yra tinkami jūsų asmeniniam sprendimui.

Signataras be Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

V.Pikturna nejaučia nuoskaudos, kad neteko Lietuvos pilietybės, nes lietuvybės iš jo niekas neatims.

Akto dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo signataras Virginijus Pikturna prieš kelis mėnesius neteko Lietuvos pilietybės.

Paradoksas? Ne – tokie Lietuvos įstatymai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kovo 11-osios išvakarėse savaitraštis „15min“ su dabar Vašingtone dirbančiu V.Pikturna kalbasi apie Nepriklausomybę, emigraciją ir būseną, kai esi lietuvis, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo signataras, bet negali turėti Lietuvos pilietybės.

– Vėl artėja Kovo 11-oji, diena, kai prieš 22 metus pasirašėte Aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo.

Kokiais lūkesčiais ir svajonėmis tuomet gyvenote?

– Nepriklausomybės atstatymas buvo pagrindinis tikslas, mūsų tėvų, senelių lūkestis, kurį įgyvendino tautos laisvai išrinkti deputatai; viltasi, kad dirbsime kartu, svajota, kad būsime laisvi. Manau, tai ir vyksta.

Dabar jaunajai kartai sunku įsivaizduoti, kad tuomet visa Lietuva – ar prigludusi prie radijo imtuvo, ar prisėdusi prie televizoriaus, ar apsupusi Aukščiausiąją Tarybą (dabartinį Seimą) be pertraukos stebėjo, kas vyksta Lietuvos parlamente. Ėjimas į Kovo 11-ąją buvo šventė. Tikėtasi, kad tas susitelkimas ir vienybė padės sklandžiai statyti ir kurti naujos Lietuvos pamatus.

Bet kelias į Nepriklausomybę greitai pavirto duobėtu ir gana nelengvu išbandymu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariams. Sunku pasakyti, ar kitas kelias būtų saugesnis, greitesnis, ar būtų pavykę išvengti aukų, bet esu tikras, kad Lietuvos žmonės būtų lengviau ištvėrę visas negeroves ir sunkumus, jei Parlamentas nebūtų taip greitai susiskaldęs.

1990-ųjų kovo 11-ąją įsiminė Jadvygos Bieliauskienės (ji vėliau vadovavo Sausio 13-osios brolijai) pasakyti žodžiai iškart po Nepriklausomos valstybės atstatymo akto. Liekna, su tautiniais

drabužiais, pergyvenusi Sibiro negeroves, ji priminė mano tėvų kartą, kuri vylėsi išvysti Lietuvą nepriklausomą.

J.Bieliauskienės sveikinimas iš Parlamento tribūnos buvo trumpas ir paprastas, bet gilus ir nuoširdus: „Laisvasis Parlamente, būkime vieningi, taurūs ir būsime laisvi.“ Tie žodžiai atitiko ir mano vidinę būseną. Per pertrauką priėjau prie jos, apkabinau ir padėkojau. Tų žodžių prasmę aš vis prisimenu ir niekada nepamiršiu.

– Po ketverių metų išvykote. Kodėl?

– Tuo metu dirbau Lietuvos investicijų banke. Naujai suformuotas valstybinis bankas, vadovaujamas Vytauto Dudėno, dėjo pagrindus investicijų bankininkystei, vertybinių popierių biržai,

veikė kaip ekspertas užsienio kreditų komisijos darbe ir įvertinant objektus, kuriuos buvo rengiamasi privatizuoti.

Tą laikotarpį ir viso kolektyvo jaunatvišką užsidegimą, kai dirbdavome 6–7 dienas per savaitę, su nostalgija prisimenu ir dabar. Deja, dėl politinių ar kitokių interesų bankas buvo uždarytas 1993 metų pabaigoje.

Manyje dar netrūko idealizmo. Pamenu, vienąkart banke apsilankė du politikai ir tiesiai šviesiai paprašė kredito.

Atsakiau, kad tai yra banko sudarytos komisijos, kuri pirmiausia peržiūri ir įvertina investicinius projektus, kompetencija. Svečiai atrėžė: „Ar iš medžio iškritai, kad nežinai, kaip tokie dalykai yra sprendžiami: skiri kreditą ir gauni 10 procentų, taip daro visi bankai.“ Aukščiausiojoje Taryboje V.Pikturna (pirmoje eilėje antras iš kairės) patyrė ir euforiją, ir nusivylimą.

J.Juknevičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Savaitės interviu | 9

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Lietuvos pilietybės Neaišku, kiek tiesos dėl „visų bankų“, bet, atrodo, šoką patyrė abi susitikimo pusės, nežinia tik, kuri daugiau!

Tada mano išvykimas buvo daugiau kaip protestas, tačiau dabar sakyčiau, kad jis suteikė galimybę pasisemti tarptautinės patirties, pakovoti ir išmėginti save darbo rinkoje.

– Lietuvoje buvote aktyviai įsitraukęs į politiką, tačiau vėliau teigėte, kad būti politiku nebenorėtumėte. Kodėl išvykęs atsiribojote nuo to?

– Istorija rodo, kad revoliucinių judėjimų, pertvarkų geriausias ir kūrybingiausias laikotarpis yra iki tol, kol laimima kova. Svarbiausias išbandymas – po to. Šis laikotarpis ne toks dvasingas, daliai žmonių skaudus ir nelengvas. Aš nebenorėjau būti politikoje, kur pasikeitė vertybių skalė, kur idealizmas buvo pakeistas interesų ir įtakos kova; jaučiau, kad būsiu naudingesnis pasitraukęs iš politikos.

– Pakalbėkime apie malonesnius dalykus.

Kada pastarąjį kartą lankėtės Lietuvoje?

– 2011-ųjų rugpjūtį. Turbūt pirmąkart praleidau kokias tris savaites ir buvo neįtikėtinai nuostabu. Lietuvoje man patinka, čia pasisemiu energijos, ar tai būtų plaukimas valtimi Ignalinos ežerais, ar baidare Ventos upe, ar Minijos naršymas ties Mingės kaimu, ar važiavimas dviračių taku iš Palangos link Klaipėdos ar Šventosios. Prieš keletą metų su draugais netoli Tverų atradau man nežinomą Lopaičių piliakalnį, o Palendriuose – benediktinų vienuolyną. Tai vietos, kurias traukia aplankyti kasmet. Nežinau, ar kur kitur būtų galima basam pavaikščioti po pievą lyjant lietui, o mes vaikščiojome ir grožėjomės Babrungo pakrantėmis. Gražu ir miela Lietuvoje, nors kartais atrodo, kad neįvertiname to, ką turime.

– Panašiu metu – 2011-ųjų rugpjūčio 3-iąją – netekote Lietuvos pilietybės, nes turėjote dvigubą – Lietuvos ir Amerikos. Kaip tai išgyvenote?

– Sužinojęs ilgai vaikščiojau Vašingtono gatvėmis aplink Lietuvos ambasadą (joje V.Pikturna gavo Lietuvos vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, beje, kaip ir signataras, kilusio nuo Palangos, įsakymą dėl pilietybės netekimo, – red. past.). Tuomet supratau, ką patiria šimtai, jei ne tūkstančiai lietuvių, iš kurių atimama Lietuvos pilietybė.

Iš biografijos V.Pikturna gimė 1961 03 23 Klaipėdos rajone, Jurjonų kaime. Mokėsi Palangos 1-oje vidurinėje mokykloje. 1984 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, tapo miškų ūkio inžinieriumi. 1985–1990 m. dirbo komjaunimo Kretingos rajono komitete sekretoriumi, dalyvavo Lietuvos kultūros fondo Kretingos rajono rėmimo grupės, Žaliųjų judėjimo veikloje. 1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1992–1993 m. – Lietuvos Investicijų banko viceprezidentas, valdybos narys.

1994–1995 m. studijavo ir dirbo konsultantu Mastrichte, Londone. 1995–1997 m. – NATO Demokratinių institucijų tyrimų programos stipendininkas. 1995–1997 m. – Masinių informacijos priemonių tyrimo instituto (OMRI) Monitoringo grupės vadovas. 1997–2007 m. – Laisvosios Europos radijo/ Laisvės radijo informacijos ir analizių skyriaus vadovas Prahoje (Čekija), nuo 2008 m. dirba tose pačiose pareigose radijo centrinėje būstinėje Vašingtone (JAV).

Kai atsigavau, susiėmiau ir pasakiau sau, kad būti lietuviu yra mano prigimtinė teisė ir jos niekas negali atimti.

– Kokia dvigubos pilietybės priešistorė?

– Paprasta. Priimti JAV pilietybę nutariau tik tada, kai tai jau neprieštaravo Lietuvos įstatymams. 2002 metais Lietuvoje priimtas įstatymas leido turėti JAV pilietybę nuo 2003 metų sausio 1 dienos. Mano darbovietė pradėjo tvarkyti JAV pilietybės dokumentus tikėdamasi, kad ją įgysiu per metus – t. y. 2003-iųjų viduryje, nes tokia procedūra paprastai užtrunka metus ir ilgiau. Bet JAV valdžios institucijos man pasą įteikė per rekordiškai trumpą laiką – 2002-ųjų lapkritį.

Vienintelė paguoda, kad kai iš manęs atėmė Lietuvos pilietybę, dukra pagaliau ją gavo.

– Į faktą, kad esate Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, nebuvo atsižvelgta?

– Aš niekada nesakiau, kad esu signataras, ir gali būti, kad jie ir nežinojo. Žinoma, vėliau net ir Migracijos departamente sakė, kad reikėjo parašyti prašymą prezidentei ar dar kažkam, nes yra išimtis, bet, manau, išimčių neturi būti.

– Tai gal ir planų grįžti nebeturite?

– Tai nėra priežastis trankyti durimis. Savo likimą matau tiktai Lietuvoje. Kai yra šeima, ypač – vaikas, atsiranda įsipareigojimų, nėra

taip lengva judėti. Kai dukra pradės mokytis universitete, aš grįšiu į Lietuvą.

– Jūsų buvusi žmona Ina Navazelskis neseniai išleido knygą apie 1990–1991 metų įvykius Vilniuje. Teko skaityti?

– Taip, žinoma. Ne kartą skaičiau originalią medžiagą anglų kalba. Turbūt galiu pasakyti,

kad buvau vienas iš tų, kurie paskatino Iną reportažus išversti ir išleisti Lietuvoje. Tai profesionalios žurnalistės parašyta autentiška medžiaga, kuri turi išliekamąją vertę, ypač istorijos kontekste, nes reportažai yra nešališki ir nepataikaujantys jokiai politinei grupuotei ar valdžiai. Mūsų Nepriklausomybės laikų istorija jau yra iškraipoma ir politizuojama. Matyt, istorikams iš tikrųjų nelengva.

Beje, norėčiau grįžti prie 1990 metų kovo 11-osios ir pridurti, kad ji davė laisvę žmogui pasirinkti, būti savo gyvenimo vedliu, būti nepriklausomu. Tai reiškia, kad dabar jau niekas negali tavo laisvių varžyti, spręsti už tave.

Kartais nesuprantama, kaip valdininkai ar funkcionieriai bando riboti, drausti, smerkti kito žmogaus pasirinkimą. Kad ir garsios sportininkės, kuri norėjo ar nori atstovauti kitai šaliai olimpiadoje.

Tai yra jos pasirinkimas. Ne sporto funkcionieriams spręsti ar laužyti likimą, ar kaltinti patriotizmo stoka.

Demokratinėje sistemoje valstybė tarnauja piliečiams, jos žmonėms, o ne piliečiai valstybei. Tai nereiškia, kad piliečiai neturi įsipareigojimų. Tie įsipareigojimai grindžiami tuo, kad neišduodi savo valstybės tiems, kurie norėtų jai kenkti.

Komentaras

Daumantas Mikučionis redakcija@15min.lt

Aistra gyventi – vaistas nuo nedarbo Turiu du aukštuosius ir sėdžiu be darbo. Ši chrestomatinė varguolio frazė Lietuvos viešoje erdvėje pastaruoju metu žiauriai krenta į akis ir širdį! Tokių graudžių istorijų antraštės prastai slepia vieną ir tą pačią Lietuvos žmonių tragediją: abejingumą savo likimui.

Aiškumo dėlei, pabrėšiu, kad šiam tekstui svarbus populiarus terminas „varguolis“ man visada reiškė ir reikš mentaliteto tipą ir dvasios būseną, ir jokiu būdu ne kišenės turinį. Tai štai aš, kaip darbdavys, samdęs šimtus darbuotojų trims skirtingiems verslams, galiu jums atsakingai pareikšti, kad nepriklausomai nuo verslo tipo ir pozicijos lygio, varguolius sutinku kiekviename lygyje ir kiekviename versle. Šiandien tokius „dvasios ubagus“ užuodžiu per pirmas dvi pokalbio minutes. Tokie žmonės paprastai nežino, kodėl įstojo į vokiečių kalbą, filosofiją arba socialinę rūpybą.

Dar jie būna baigę to paties dalyko magistrą – nes nerado darbo po bakalauro, plius „vis tiek kažkaip jau reikia“ – atseit darbdaviams. Iš tikrųjų reikia mamai, tėčiui ir savo neveiklumui pateisinti, o darbdaviams rečiausiai (ir kai reikia, jie nurodo). Laisvalaikiu tokie kandidatai paprastai mėgsta „pabūti su draugais“, jų hobis – keliauti, o paklausti apie atlyginimą (patys niekada nepaklaus), mykia ir sako, kad nori pradėti bent nuo minimumo.

Jie man kelia žiaurų žiovulį, kurį sklaidau nestandartiniais klausimais. Pvz., kaip praleidai rytą? Kokios muzikos klausei važiuodamas į pokalbį? Ką veiksi savaitgalį? Kadangi šių klausimų nebuvo „paguglintoje“ medžiagoje apie pokalbio dėl darbo eigą, varguolis kandidatas pradeda muistytis, prakaituoti ir mintyse spėlioti, koks teisingas atsakymas.

Mes norime gyvų kandidatų, norinčių, trokštančių, siekiančių, žibančiom akim ir kunkuliuojančia vidine energija.

Tai ką darbdavys iš tokio pilko pokalbio ir Mis Vidutinybės titulą laimėjusio gyvenimo aprašymo turėtų atsiminti? Tokiam kandidatui – be šansų tapti laiminguoju samdiniu, nes jo net neįmanoma atsiminti tarp kitų kandidatų.

Klausykite, mes irgi žmonės, ir dar visai supratingi.

Mes irgi kažkada siekėme pirmo darbo, paskui antro ir t.t. Mes nebūtinai iš karto žibėjome darbo pokalbiuose. Suprantame, kad Lietuva nėra galingiausia pasaulio ekonomika, ir su darbais – ne pyragai. Mes gal irgi ne visi taikliai rinkomės, ką studijuoti, o vėliau – ką dirbti. Mes netgi suprantame, kad ne visi gimsta Vilniuje lietuviškai pasiturinčioje šeimoje, ir, galų gale, ne visi vienodai apdovanoti intelektu, nekalbant jau apie įgimtus talentus. Bet vieną dalyką privalote turėti. Aistrą gyvenimui!

Nesvarbu, kokia forma ji pasireikš. Bet mes, darbdaviai, norime ją matyti! Labiau nei jūsų „du aukštuosius“. Labiau nei internetinio standarto CV. Mes norime gyvų kandidatų, norinčių, trokštančių, siekiančių, žibančiom akim ir kunkuliuojančia vidine energija.

Kaip matote, čia ne CV ir ne darbo patirties reikalai. Duokit man kandidatą, kuris studijuoja vokiečių kalbą, nes nori perskaityti „Mein Kampf“ originalą! Filosofijos studentą, kuriam rūpi pakeisti pasaulį. Sociologijos studentą, kuris trokšta padėti skurstantiems!

Darbdaviai susipeš dėl tokių žmonių, nes jie turi aistrą ir gali kurti! O mes dėl to ir samdome, kad darbuotojai kurtų pridėtinę vertę.

10 | Pasaulis

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Suskaldytas tikėjimas atomu

Praėjus metams po Fukušimos katastrofos, Japonijoje jau išjungti 52 iš 54 atominių reaktorių.

Sprogimai jėgainėje sugriovė japonų tikėjimą branduoline energetika.

Vis dėlto atominės pramonės lobistai bei šalies pramonės poreikiai neleidžia Japonijai taip lengvai atsisakyti branduolinės energijos, rašo Vokietijos žurnalas „Spiegel“.

Rikuzentakatos centre pučia ledinis vėjas. Futoshi Toba, 47 metų miestelio meras, stovi priešais savo rotušės griuvėsius. Virš plokščios panoramos kyšo tik keli plieno ir betono kalnai: mokyklos, ligoninės, pašto ir prekybos centro griuvėsiai. Pakrantėje tarsi pamėkliški sargai stovi keturi prožektoriai. Sporto aikštyną, kurį jie kažkada apšviesdavo, pasiglemžė jūra.

Beveik prieš metus F.Toba stovėjo lygiai toje pačioje vietoje. Žemė ėmė drebėti 2011-ųjų kovo 11-osios popietę. Pirmasis instinktas – bėgti namo: patikrinti, ar jo žmona sveika ir gyva?

Tačiau meras liko poste. Jis norėjo pasirūpinti kuo daugiau savo miesto gyventojų, kol 14 metrų aukščio cunamio banga dar nepasiekė pakrantės.

Per katastrofą žuvo dešimtadalis iš 23 tūkstančių Rikuzentakatos gyventojų, tarp jų – ir F.Tobos žmona. Ištisi kvartalai virto pilkomis purvo balomis.

Buldozeriai cunamio paliktus griuvėsius sustūmė į atskiras krūvas. Visus metus likę gyvi miestelėnai tvarkė tai, kas liko iš jų namų – kruopščiai rūšiavo medieną, betoną, elektros laidus ir sumaitotus automobilius.

Iš viso žemės drebėjimas ir cunamio banga nusinešė maždaug 20 tūkst. gyvybių. Ir vis dėlto iki šiol šią tragediją stelbia kita – branduolinė krizė Fukušimos Daiči reaktoriuje. Iš apšvitintos teritorijos evakuota dešimtys tūkstančių gyventojų.

Energetikos krizė Fukušima pakeitė japonų kasdienybę.

Tačiau ši salų tauta solidariai ir stoiškai pasitinka naują iššūkį – taip pat tvirtai, kaip iškentė pastaruosius du dešimtmečius smukusią šalies ekonomiką.

Japonijos premjeras Yoshihido Noda,

rugsėjį pakeitęs krizės metu valdžiusį Naoto Kaną, jau paskelbė, kad blogiausia praeityje: gruodį jis kalbėjo, kad pažeistasis Fukušimos reaktorius „išjungtas ir ataušęs, taigi avarija dabar kontroliuojama“.

Valdžia Tokijuje norėtų, kad visi tuo tikėtų. Ypač to norėtų Ūkio, prekybos ir pramonės ministerija, kuri priima sprendimus dėl atominių jėgainių paleidimo ar uždarymo. Tačiau iš tikrųjų Japonija patiria didelių mastų energetikos politikos krizę, kokios nėra regėjusi jokia šiuolaikinė industrializuota valstybė.

Iš 54 šalyje esančių branduolinių reaktorių 52 buvo išjungti. Po katastrofos visose jėgainėse buvo atlikti atsparumo bandymai ir remonto darbai. Vis dėlto daugelyje jų darbams nustatyti terminai jau seniai praėjo.

Visas pasaulis negalėjo patikėti savo akimis: Japonija, ilgus metus pasikliovusi branduoline energija, nors ir nenoriai, bet pradėjo atominės energetikos sektoriaus šalinimo procesą. Japonijoje atominis saulėlydis vyksta be jokių politinių diskusijų.

Visiškai įmanoma, kad japonai savo šalį pavers zona be branduolinės energijos – lygiai kaip jie pirmieji pasaulyje priėmė energiją taupančias technologijas, kai aštuntajame dešimtmetyje kilo naftos krizė.

Iki pernai metų toks ekonomikos kurso pokytis dar buvo neįsivaizduojamas. Tuo metu beveik trečdalį Japonijos suvartojamos energijos gamino branduolinės jėgainės. Tokijas planavo iki 2030-ųjų pastatyti dar 14 naujų elektrinių. Net

ir šiandien oficialiai niekas dar nekalba apie atominės energijos atsisakymą.

Genpatsu mura – pažodžiui „atominis kaimelis“, kaip Japonijoje vadinama kompanijų ir jų remiamos žiniasklaidos sąjunga, – dar nepaskelbė kapituliacijos.

Atominės energetikos šalininkai tiesiog trumpam atsitraukė.

Premjeras Y.Noda spaudžia, kad visi atsparumo testus praėję reaktoriai būtų kuo greičiau vėl paleisti. Y.Noda taip pat remia japoniškos branduolinės technologijos eksportą.

Vis dėlto stipriausi branduolinės energetikos priešininkai Japonijoje yra ne susiskaldymu pagarsėjusios gamtosaugininkų grupės, bet šalies kaimo prefektūros, kurių įtaka ir neleido po nelaimės grįžti į senas vėžes.

Dosnių Tokijo dotacijų nebepakanka, kad įtikintų vietos gyventojus įjungti jų kaimynystėje stovinčias jėgaines. Net jei valdžia patikina, kad jos saugios, kai kurie pareigūnai – tokie kaip Nijigatos gubernatorius Hirohiko Izumida – sako nebūtinai sutiksiantys vėl jas paleisti.

Fukušimos nelaimę išvydusiųjų patirtas šokas yra tiesiog per didelis.

Neišvengiama tarša 29 metų suvirintojas Kenta Sato gegužės mėnesį kartu su 6,5 tūkst. Ijitatės gyventojų buvo evakuotas iš savo namų.

Nuo tada smulkaus sudėjimo japonas gyvena su motina nuomojamame bute už beveik valandos kelio, prefektūros sostinėje Fukušimoje. Jo tėvas ir senelė turėjo apsigyventi kitoje vietoje.

K.Sato sėda į mašiną ir važiuoja į Ijitatę. Jis nori patikrinti, ar viskas gerai, ir pašerti tris namuose paliktus šunis.

Po Fukušimos nelaimės japonai patyrė tokį šoką, kad nebenori atominės energetikos. „Reuters“ nuotr.

Pasaulis | 11

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Šiuo metu Japonijoje išjungti beveik visi branduoliniai reaktoriai. „Reuters“ nuotr.

Proveržis įstrigo Lietuvos siekis statyti naują atominę elektrinę niekaip nepavirsta sutartimi, nes projekto partneriai vis dar turi daug abejonių, ar projektas netaps finansiniu akmeniu po kaklu.

Jis nevilki jokių apsauginių drabužių – tik švarką, aptemptus džinsus ir odinius batus.

Išvengti radiacijos jam šiaip ar taip nepavyktų – net ir tariamai saugiame Fukušimos mieste radiacijos matavimo instrumentai šiandien rodo du mikrosivertus.

Ijitatė virto miestu vaiduokliu. Šviesos dega tik senelių namuose. Valdžia nenorėjo vyresnio amžiaus miestelėnų varginti evakuacija. Jie, kartu su namų personalu, liko šiek tiek apšvitintoje vietovėje. „Jei mūsų politikai būtų sąžiningi, jie amžiams aptvertų teritoriją aplink Ijitatę, – mano K.Sato. – Tada mes galėtume pradėti naują gyvenimą naujoje, neužterštoje vietoje.“ Tačiau gyvenvietės meras pernelyg užsiėmęs miesto valymo darbais. Apsauginiais kostiumais apsirengę darbininkai baltomis kaukėmis zuja po Ijitatę. Iš sodų jie išveža apšvitintą žemę, o pastatų sienas valo aukšto spaudimo vandens srove. Jie šiek tiek pri-

Stipriausi branduolinės energetikos priešininkai Japonijoje yra ne susiskaldymu pagarsėjusios gamtosaugininkų grupės, bet šalies kaimo prefektūros. mena šintoistų dvasininkus, atliekančius apsivalymo ritualą. Bet K.Sato netiki tokio valymo efektyvumu. „Purškėjai, – sako jis. – Tiesiog nuplauna cezį į upę.“ Maisto tiekimo bėdos Radiacija plinta nenuspėjamais būdais. Kai pareigūnai patikrino radiacinį foną Fukušimos apylinkėse ką tik pastatytame gyvenamųjų namų komplekse, buvo nustatyta, kad ir jis apšvitintas. Pasirodo, statybininkai pamatus išliejo iš cemento, kuriame panaudotas smėlis iš netoli elektrinės buvusio karjero. Nuo tada sustabdytas ne vienas statybų projektas, netgi pačiame Tokijuje.

Susirūpinę piliečiai reikalauja, kad visas betonas būtų tikrinamas Geigerio skaitikliu.

Vis dėlto didžiausią nerimą japonams kelia maisto tiekimas. Iš pradžių visos šalies parduotuvėse pasirodė jautiena iš fermų, kuriose galvijai buvo šeriami apšvitintu

šienu. Vėliau cezio pėdsakų aptikta netoli Fukušimos augintuose ryžiuose – nors valstybinės agentūros prieš tai garantavo, kad grūdai visiškai saugūs.

Japonai smarkiai susirūpinę. Koichi Kato, vadovaujantis vartotojų kooperatyvui Tokijuje, visada didžiavosi, kad 300 tūkst. narių pateikia tik šviežią žuvį, mėsą ir pieną iš šiaurinės Japonijos dalies. Tačiau dabar klientai perka tik patikrintus produktus.

Rugsėjį K.Kato užsakė keturis specialius prietaisus, skirtus radiacijai maisto produktuose matuoti: „Tiesą sakant, maisto saugumu turėtų pasirūpinti energetikos gigantas TEPCO arba valdžia, bet galime apie tai pamiršti.“ Bandymai mažinti energijos vartojimą Net jei pasitvirtintų daugelio prognozės ir Japonija po tam tikro diplomatinio laikotarpio vėl paleistų dalį išjungtų reaktorių, vyriausybės ambicijos statyti naujas jėgaines politiškai nebėra išmintingos. Nuotaikų nepakeis ir kasdienės paprastų japonų bėdos dėl energijos trūkumų. Šią vasarą jie turi pasiruošti nuolatiniams elektros tiekimo sutrikimams.

Jau pernai valdžia kreipėsi į gyventojus, prašydama taupyti energiją. Taip pat buvo skiriamos baudos bendrovėms, viršijančioms kvotas. Kaip vėliau paaiškėjo, šios priemonės buvo visiškai nebūtinos, nes drausmingieji japonai neraginami prigalvojo įvairių taupymo būdų: fabrikai dalį pamainų perkėlė į savaitgalius, o šeimos namus vėsino ventiliatoriais, o ne elektrą ryjančiais kondicionieriais. Dabar, žiemos metu, daugelis valstybės tarnautojų vos šildomuose biuruose dirba susivynioję į vilnones antklodes. Išjungus beveik visus branduolinius reaktorius, elektros tiekėjai buvo priversti atidaryti jau pamirštas šilumines elektrines. Tokios bendrovės kaip „Nippon Steel“ ar popieriaus gamintoja „Oji“ dirba iš dalies naudodamos savo pačių generatorius – ir plečiasi į naujas veiklos sritis. Vis daugiau firmų perteklinę energiją grąžina į viešą elektros tinklą, taip konkuruodamos su didžiaisiais regioniniais monopolistais, tokiais kaip Fukušimos reaktorius valdžiusi Tokijo elektros energijos kompanija (TEPCO).

Vien su įprastinėmis elektrinėmis Japonija nesugebės užsitikrinti ilgalaikio energijos tiekimo. Nuo pernai vasaros daugiau nei 10 tokių elektrinių dėl įvairių gedimų turėjo laikinai būti išjungtos. Tad branduolinės energetikos atsisakymas toli gražu dar nėra nuspręstas reikalas, o galingi atominės pramonės lobistai dar neatsisakė vilčių, kad technologija vėl atgims.

Estijos premjeras Andrus Ansipas, Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis bei Lietuvos premjeras Andrius Kubilius vakar, nors ir tikėtasi, koncesijos sutarties dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybų nepasirašė.

Estija ir Latvija tik patvirtino savo dalyvavimą projekte, jei jis bus komerciškai atsiperkantis. Tikimasi, kad apsigalvos ir savo dalyvavimą projekte sustabdžiusi Lenkija.

Baltijos premjerai, dvi dienas prabangiame poilsio komplekse Prienų rajone dirbę neformalioje Baltijos Ministrų Tarybos ministrų pirmininkų darbo sesijoje, susitarimo dėl VAE nepasiekė. Susitarimą pasirašyti ketinama iki birželio.

A.Kubilius tikino, kad premjerai per dvi dienas apžvelgė projekto eigą, įsigilino į jį ir aptarė problemas, kurias reikės išspręsti iki birželio mėnesio. A.Kubiliaus teigimu, projekto dalyviai – energetikos kompanijos – turi intensyviai toliau derėtis. „Visiškai akivaizdu, kad projektas turi savo ne tik strateginę, bet ir labai didelę ekonominę reikšmę, nes kompanijos tokiame projekte dalyvauja tik tuo atveju, jeigu mato labai konkrečią ekonominę naudą“, – sakė A.Kubilius. Estijos

premjeras A.Ansipas irgi pabrėžė komercinę projekto reikšmę. „Tai yra labai svarbus regioninis projektas, bet jis taip pat turi būti ekonomiškai naudingas“, – sakė jis.

Latvijos premjeras V.Dombrovskis pabrėžė, kad VAE projektas yra svarbus galvojant apie energijos šaltinių diversifikavimą, mažesnę energetinę priklausomybę. Tačiau, anot jo, būtina įsitikinti, kad tai – ekonomiškai pelningas projektas.

Pasirašytose neformalios sesijos išvadose teigiama, kad šalių premjerai laukia palankios Europos Komisijos nuomonės projekto atžvilgiu, kad galėtų siekti Europos finansinių institucijų paramos VAE projektui.

Lietuva naują elektrinę ketina statyti su strateginiu partneriu – Japonijos kompanija „Hitachi“.

A.Ansipas (kairėje), A.Kubilius ir V.Dombrovskis nesipyksta, bet ir nesusitaria.

16 | Sportas

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Kaip aš pirkau bilietus į Europos futbolo čempionatą Ukrainoje

Misija beveik neįmanoma Kai 2011 metų pradžioje su šeima nusprendėme, kad po pusantrų metų mūsų atostogų tikslas bus Ukrainoje ir Lenkijoje rengiamo Europos futbolo čempionato rungtynės, man net į galvą neatėjo, jog kai kurie kelionės planavimo ir įgyvendinimo niuansai gali tapti misija neįmanoma.

Andrius Vaitkevičius a.vaitkevicius@15min.lt Kadangi Lenkija mums – jokia egzotika, iškart vieningai sutarėme, kad važiuosime į Ukrainą. Taip galėsime suderinti du malonumus – gerą futbolą ir kojų mirkymą Juodojoje jūroje kokiame nors Krymo užkampyje.

Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip „Euro 2012“ mums prasidėjo nuo bandymo susigaudyti – iš kur, už kiek ir į kurias rungtynes galime gauti bilietų. Į du pirmus klausimus iš karto atsakė oficiali UEFA svetainė internete. Pirmiausia paaiškėjo, kad jei nesi kurios nors valstybės futbolo funkcionierius, nepriklausai jokiam oficialiam savo šalies futbolo komandos aistruolių klubui, sekiojančiam paskui ekipą po visą Senąjį žemyną, o esi tik paprastas mirtingasis, kartu su keliasdešimt tūkstančių staugiančių gerklių norintis pasigrožėti geru žaidimu, bilietą į stadioną turėsi pirkti internetu iš tos pačios UEFA.

Jei manote, kad bilietus galima užsisakyti internetu – labai klystate. Futbolas – daugiau nei žaidimas, todėl užsiregistravus UEFA svetainėje, teko dalyvauti loterijoje.

Bilietų kainos Čempionato rengėjai bilietų kainas suskirstė į tris kategorijas. Dar 2011-ųjų pradžioje buvo paskelbta, jog kainos bus nustatomos taip, kad būtų pagal kišenę ir ne itin turtingiems futbolo šventę kuriančių šalių gyventojams. Tai nudžiugino. Jei bilietą į stadioną įstengs nusipirkti ukrainietis, vadinasi, ir lietuviui neturėtų būti brangu.

Išsiaiškinome, kad į pirmąjį čempionato mačą pigiausi bilietai kainuos po 45 eurus, brangesni – 140 eurų, patys brangiausi – 250 eurų.

Kadangi atidarymo rungtynės birželio 8-ąją įvyks Nacionaliniame stadione Varšuvoje (50 tūkst. žiūrovų), nusprendėme, kad tai mūsų nedomina. Mes juk vykstame į Ukrainą. Į varžybas grupėse, kurios vyks nuo birželio 8-osios iki birželio 19-osios, bilietai kainuoja 30 eurų, 70 eurų ir 120 eurų.

Po varžybų grupėje bilietai brangsta. Ketvirtfinalių (birželio 21 d. – birželio 24 d.) kainos – atitinkamai 40 eurų, 80 eurų ir 150 eurų. Į pusfinalius (birželio 27 d. – birželio 28 d.) patekti galima už 45, 150 ir 270 eurų. Brangiausiai bilietai kainuoja į liepos 1-ąją vyksiantį finalą – 50 eurų, 330 eurų ir 600 eurų už bilietą.

UEFA visiems perkantiems bilietus nustatė ir administracinius mokesčius. Mums jie

Ukraina jau laukia futbolo aistruolių antplūdžio.

AFP nuotr.

sudarė 20 eurų, lenkams ir ukrainiečiams – 10 eurų, dar kažkam – 40 eurų.

Apsisprendėme – perkame pigiausius bilietus po 30 eurų į grupių rungtynes. Perkame tai perkame, tačiau kaip tuos išsvajotus bilietus įsigyti?

Loterija Jei manote, kad bilietus galima užsisakyti internetu – labai klystate. Futbolas – daugiau nei žaidimas, todėl užsiregistravus UEFA svetainėje, teko dalyvauti loterijoje. Štai čia ir susidūrėme su pirmosiomis problemomis.

Oficialios čempionato taisyklės vienam žmogui neleidžia nusipirkti daugiau kaip keturių bilietų (sau ir trims svečiams) į vienas rungtynes. Bet mano šeimoje – penki, ir nei vienas nesutiko pasilikti namuose gerą futbolą žiūrėti per televiziją. Aš to irgi negalėjau sau leisti, nes ant savo pečių užsiverčiau visą kelionės organizavimo naštą.

Ką daryti?

Iš pradžių kilo mintis rašyti laišką UEFA vadovybei ir išreikšti protestą dėl daugiavaikių šeimų diskriminavimo. Bet pagailo laiko – to laiško vis tiek niekas neskaitys. O jei ir perskaitys, oficialių taisyklių dėl krepšinio šalies vienos šeimos nepakeis. Problemą teko spręsti kūrybiškai.

Teikiant paraiškas dėl dalyvavimo loterijoje, dar nebuvo aišku, kokios komandos žais grupėse, nebuvo žinoma, kas su kuo žais. Tad Europos futbolo aistruoliai buvo priversti pirkti katę maiše.

Iš lubų išbūrę datas, nusprendėme, kad norėtume apsilankyti Lvovo (jis galėtų būti pakeliui, toliau keliaujant Juodosios jūros link) ir Kijevo (vis dėlto Ukrainos sostinė) stadionuose.

UEFA tinklalapyje registravomės abu su žmona. Pateikėme paraiškas. Aš pareiškiau, kad į Lvovo stadioną norėčiau įsigyti du bilietus, o į Kijevo – tris. Žmona Lvove norėjo trijų bilietų, o Kijeve – dviejų. Tad per abu – penki bilietai į vieną stadioną ir penki bilietai į kitą.

Lenkija–Ukraina Čempionato varžybos vyks Kijevo (finalas), Dnepropetrovsko, Donecko, Lvovo (Ukraina), Varšuvos (atidarymas), Gdansko, Poznanės ir Vroclavo (Lenkija) stadionuose.

Pagaliau 2011 metų kovą įvyko loterija.

UEFA paskelbė, kad gavo kone dvigubai daugiau paraiškų, nei gali skirti bilietų. Visus laimėtojus ir pralaimėtojus žadėjo informuoti asmeniškai. Mano optimizmas dėl tų dešimties bilietų, kuriuos jau įsivaizdavau turįs rankose, pradėjo slopti.

Pagaliau balandžio pabaigoje į dvi elektroninio pašto dėžutes atskriejo laiškai iš UEFA. Lažybų, spėliojant kiek bilietų laimėjome loterijoje, nesiūlau. Sakau iš karto, kad man pasisiekė. Išlošiau tris bilietus į stadioną Kijeve. Užtat žmona beviltiškai pralaimėjo. „Deja, jūs loterijoje dėl bilietų nieko nelaimėjote“, – pranešė žmonai visagalis UEFA. Ir čia pat paguodė, kad jai dar gali pasisekti po kelių mėnesių atsidarysiančiame UEFA bilietų perpardavimo portale.

Vėl Lvovas Futbolas – ne tik šventė, bet ir labai dideli pinigai, todėl UEFA, pasukusi galvą ir pasinaudojusi XXI a. technologijomis, rado būdą, kaip kovoti su bilietų perpardavinėtojais. Pripažįstami tik per UEFA svetainę įsigyti bilietai. Visi jie – vardiniai. Įeidamas į stadioną, žiūrovas turės rodyti ir asmens dokumentą. Žmonės, sugalvoję, kad nori apsilankyti kitose rungtynės, ar nusprendę, kad iš viso nebenori važiuoti į futbolą, bilietus iki šių metų kovo 2-osios galėjo parduoti UEFA

bilietų perpardavimo portale, kuris atsidarė 2011-ųjų liepą. UEFA įsipareigojo šiuos bilietus perrašyti naujųjų savininkų vardu, už tai iš jų paimdama tam tikrą procentą komisinių nuo perkamų bilietų vertės.

Proga sumokėti tuos komisinius žmonai pasitaikė jau vasaros pabaigoje, kuomet kažkas nusprendė atsikratyti pigiausiais (po 30 eurų) bilietais į rungtynes, į kurias ruošiausi eiti ir aš. Valio! Nors ir sėdėsime atskirai, iki stadiono Kijeve galėsime kulniuoti visa šeima kartu.

Ar buvo lengva? Trūkstamus bilietus UEFA perpardavimo portale reikia medžioti.

Reikia nuolat tikrinti ir tikrinti, kas ką siūlo ir už kokią kainą. Įsigyti du trūkstamus bilietus mums pavyko tik per kelias savaites po perpardavimo portalo atidarymo.

Tokia sėkmė paskatino vėl pradėti svarstyti apie rungtynes Lvove. Tačiau šį kartą katės maiše pirkti nebenorėjome, tad nusprendėme palaukti, kol paaiškės, kokios komandos žais grupėse. Žinant grupes, lengviau bus pasirinkti rungtynes Lvove, bilietus į kurias gal kas nors norės parduoti.

Bet laikas slinko, o ilgais rudens vakarais dukra vis pasvajodavo, kad ji norėtų gyvai pamatyti, kaip žaidžia Vokietijos rinktinė.

Aš jos svajones vis žlugdžiau, primindamas, kad rungtynės vyks net aštuoniuose stadionuose, todėl tikimybė, jog vokiečiai žais Lvove, nėra labai didelė.

Sportas | 17

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Garsiosios „Femen“ organizacijos nuogalės Lvove jau spėjo surengti protesto akciją, kurioje tikino, kad futbolo aistruoliai vietos gyventojus įtrauks į prostitucijos ir alkoholizmo liūną. „Reuters“ nuotr.

XIV Europos futbolo čempionatas „Euro 2012“ vyks 2012 m. birželio 9–liepos 1 d. Lenkijoje ir Ukrainoje. Tai trečias Europos futbolo čempionatas, vyksiantis dviejose šalyse (pirmasis vyko Belgijoje ir Nyderlanduose, antrasis – Austrijoje ir Šveicarijoje). Tai bus paskutinis finalinis Europos čempionato finalinis turnyras, kuriame dalyvaus 16 rinktinių, nuo 2016 m. žais 24 komandos. Čempionate varžysis Lenkija, Ukraina, Vokietija, Ispanija, Olandija, Italija, Anglija, Graikija, Švedija, Prancūzija, Rusija, Danija, Kroatija, Airija, Čekija, Portugalija.

Naująjį Lvovo stadioną puikiai įvertino UEFA prezidentas Michelis Platini. „Reuters“ nuotr.

Bandymas įsigyti pigių bilietų į Vokietijos rinktinės rungtynes virto tikra medžiokle.

AFP nuotr.

Skaičius

600

eurų

Tiek kainavo brangiausi bilietai į Europos čempionato finalą.

Vis dėlto gruodžio 2-osios vakarą, kuomet 16 komandų burtais buvo suskirstyta į keturias grupes, turėjau garsiai ir viešai pripažinti, kad buvau neteisus. Vokiečiai, kartu su olandais, danais ir portugalais pateko į B grupę, rungtyniausiančią Charkove ir ... Lvove!

Medžioklė Daugiau diskusijų, kurias rungtynes žiūrėsime Lvove, namuose nekilo. Net tris mėnesius užtrukusi bilietų po 30 eurų (mes juk lietuviai – tokia proga už tokią kainą ir taip arti namų juk gali ir nepasikartoti) medžioklė į Vokietijos ir Portugalijos dvikovą prasidėjo dar tą patį vakarą, kai paaiškėjo, kas žais grupėse. Šį kartą pasisekė žmonai. Savo komisinius UEFA už tris bilietus ji sumokėjo dar iki Naujųjų. O aš po keliolika ar net keliasdešimt kartų per dieną toliau spausdavau „refresh“.

Veltui. Buvo akivaizdu, kad perpardavimo portale vyksta aktyvi prekyba. Atrodė, kad perkami ir parduodami bilietai į visas kitas rungtynes, tik ne į tas, kurių man reikia. O jei kartą per savaitę ar pusantros pasirodydavo reikalingų rungtynių bilietai, man netiko per didelė jų kaina – aš juk medžiojau bilietus tik po 30 eurų. „Be abejo, vokiečiui, kuris vienas ar su draugu važiuoja į stadioną išgerti alaus, 120

eurų už bilietą nieko nereiškia. Mano kišenei 240 eurų – per daug“, – niršau vis maigydamas puslapio perkrovimo mygtuką.

Prekyboje pasirodę brangesni bilietai į išsvajotas rungtynes dingdavo akimirksniu.

Nekilo abejonių, kad jų paklausa didelė, o pasiūla minimali. Juolab kad ir Lvovo stadionas – bene mažiausias iš visų, čia telpa vos 30 tūkst. žiūrovų. Kijeve – dvigubai daugiau.

Bet kartą tuoj po Naujųjų net kvapą užgniaužė – perpardavimo portale pamačiau man reikalingus bilietus. Bet laukė nusivylimas. „Jums reikalingo bilietų kiekio mes negalime pasiūlyti“, – pranešė UEFA sistema. Kas per ... Man juk reikia vos dviejų bilietų! Kažkas nusprendė parduoti tik vieną.

Kitą kartą kažkas pardavinėjo daugiau.

Tačiau „užlūžo“ sistema, o po trijų minučių tuos bilietus aš tiek jau ir temačiau.

Apėmė neviltis. Ką reikės daryti? Negi reikės traukti burtus, kam iš šeimos narių kartu

su žmona teks eiti į stadioną? O gal artėjant perpardavimo pabaigai, tuos tris žmonos bilietus tiesiog parduoti, kad niekam skriaudos nebūtų? Nupirktų akimirksniu.

Galiausiai likus mėnesiui iki perpardavimo pabaigos (kovo pradžia), apsisprendžiau pirkti bilietus už tokią kainą, už kokią gausiu. Juk tokios rungtynės! Ir jau vasario pradžioje man nusišypsojo laimė, visi penki bilietai į Vokietijos-Portugalijos rungtynes atsidūrė mano šeimos rankose.

Tiesa, šiek tiek perdedu. Nors pinigai už bilietus jau sumokėti, tačiau bilietai dar ne mano kišenėje. UEFA žada juos atsiųsti mums paštu į namus likus maždaug šešioms savaitėms iki čempionato pradžios. Lauksiu, nors netikėtumų dar gali pasitaikyti.

Pavyzdžiui, UEFA skelbia negalinti prisiimti atsakomybės dėl galinčio pasitaikyti prasto pašto tarnybų darbo.

Bet aš juk sumokėjau! Todėl sakau: metas pradėti ieškoti šeimai nakvynės Lvove.

18 | Sportas

Šiemet dėl titulo vėl turėtų grumtis čempionas Panevėžio „Ekranas“ ir vicečempionas Vilniaus „Žalgiris“.

I.Gelūno nuotr.

A lyga: skurdas be spindesio Futbolo žiema Lietuvoje baigiasi. Kovo 10-ąją prie starto linijos stos dešimt – bent jau taip žadama – A lygos klubų. Bent pusė jų kalba apie kovą dėl medalių. Bet yra ir kita pusė – tų, kurie vos suduria arba visai nesuduria galo su galu.

Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Panevėžio „Ekranas“ Permainos. Etatinis šalies čempionas atsisakė kai kurių vyresnių žaidėjų – Andriaus Jokšo, Nerijaus Sasnausko – paslaugų, deklaruodamas, kad daugiau galimybių suteiks jaunimui, tačiau visa tai „Ekrano“ susilpninti neturėtų.

Pranašumai. Stabilumas: sočiausias lygos biudžetas (apie 5 mln. litų), gera vadyba, tie patys treneriai, išsaugotas komandos branduolys.

Trūkumai. Komandos, nuolat laiminčios viską, kada nors persisotina pergalių ir išsisemia.

Panevėžiečiai namie jau viską pasiekė. Tiesa, Europoje dar yra ko siekti. Žvaigždė. Mantas Savėnas. Saugo, kuris praėjusiais metais grįžo į „Ekraną“, pravardė – Bosas.

Kažin ar reikia dar ką nors pridurti.

Prognozė. Pirma vieta. Net ir sustiprėjus konkurentams, panevėžiečiai lieka favoritai.

Vilniaus „Žalgiris“ Permainos. Į komandą atėjo kroatas treneris Damiras Petravičius, sugebantis nurodyti futbolininkams, kada galima valgyti obuolį ar bananą, o kada – ne. Jo kova su Valdu Urbonu iš „Ekrano“ ar Virginijumi Liubšiu iš Marijampolės „Sūduvos“ bus įdomi. „Žalgirį“ paliko rezultatyviausias praėjusio A lygos sezono žaidėjas Deivydas Matulevičius, bet spragą vilniečiai užpildė škotu Calumu Elliotu ir kroatu Tomislavu Peku.

Pranašumai. Sustiprėjusi sudėtis, pusantro karto – kalbama, kad iki 4 mln. litų – išaugęs biudžetas, tvarkingai dirbanti klubo struktūra.

Trūkumai. Išskyrus tai, kad D.Petravičius sunkiai kalba angliškai, iškapstyti ką nors pikantiško – sudėtinga. Žvaigždė. C.Elliotas. Nors T.Pekas turi potencijos tapti komandos lyderiu aikštėje, daugiausia žvilgsnių bus nukreipta į škotą – ne kasmet futbolo vėjai atpučia į Lietuvą Europos devyniolikmečių vicečempioną.

Prognozė. Antra vieta. Nors tikimybė, kad šiemet „Žalgiris“ mes dar nuožmesnį iššūkį „Ekranui“ nei pernai, atrodo logiška.

Marijampolės „Sūduva“ Permainos. Išėjo vartininkai Povilas Valinčius ir Armantas Vitkauskas, saugai Evaldas Grigaitis ir Sergejus Koziuberda, puolėjas Sergejus Žigalovas. Atėjo vartininkas Džiugas Bartkus, saugai Marius Šoblinskas ir Rafaelis Ledesma, iš Lenkijos grįžo puolėjas Audrius Brokas.

Pranašumai. Šviežias kraujas turėtų būti į naudą – pastaruosius porą sezonų „Sūduvos“ rezultatai buvo prastesni nei tikėtasi.

Trūkumai. Keisti abu vartininkus – įdomus eksperimentas. Ir, suprantama, rimtas egzaminas Dž.Bartkui, kurį V.Liubšys jau dabar vadina pagrindinės sudėties žaidėju. Žvaigždė. R.Ledesma. Individualiai turbūt efektingiausias A lygos žaidėjas, sugrįžęs į Lietuvą po kelerių metų pertraukos.

Prognozė. Trečia vieta. Kova dėl aukštesnių pozicijų? Įmanoma.

Šiaulių „Šiauliai“ Permainos. Išėjo vartininkas Tadas Simaitis, gynėjas Edvardas Pšelenskis, saugas Saša Količius, puolėjas Goča Tvildiani. Visas spragas šiauliečiai užpildė, o kai kurias pozicijas net sustiprino, pasirašydami sutartis su vartininku Mindaugu Malinausku, gynėju iš Latvijos Intaru Kirchneriu, saugu Andriumi Bartkumi, argentiniečiu puolėju Santiago Casanelli.

Pranašumai. Viena iš didžiųjų praėjusio sezono šiauliečių bėdų buvo menkas rezultatyvumas. Dabar, turėdama S.Casanelli ir Artūrą Rimkevičių, šią problemą saulės miesto komanda ketina išspręsti.

Trūkumai. Pernai „Šiauliai“ skynė taškus žaisdami su komandomis, kurios vėliau tapo prizininkėmis, bet rungtyniaudami su vidutiniokais ir autsaideriais barstė jų nepateisinamai daug.

Galvosūkis, kurį treneriui Deiviui Kančelskiui šiemet teks pabandyti išnarplioti. Žvaigždė. A.Rimkevičius. Pernai į Šiaulius atvykęs snaiperis šiemet turės galimybę įrodyti, jog yra vienas pavojingiausių puolėjų šalyje, atnaujindamas ir savo pretenzijas prasimušti į šalies rinktinę.

Prognozė. Ketvirta vieta. Arba, kaip sako klubo direktorius Saulius Lesnickas: „Kovosime dėl medalių, bet galbūt nenusivilsime, jeigu nepavyks.“

Pakruojo „Kruoja“ Permainos. Išėjo gynėjas Mindaugas Bagužis, saugai Žilvinas Banys, Artūras Žulpa, puolėjas Tautvydas Švelna ir dar visas būrys futbolininkų. Atėjo gynėjai Irmantas Zelmikas, Alfredas Skroblas, saugai Tomas Miklinevičius, Linas Savastas, Vadimas Antipovas, puolėjai Gvidas Juška ir S.Žigalovas.

Pranašumai. Tvirtas biudžetas, leidžiantis stiprinti sudėtį, turėti komandoje net devynis legionierius iš Ukrainos ir Latvijos bei skelbti ryžtą kovoti dėl medalių.

Trūkumai. Legionierių limitas – ne guminis, aikštėje vienu metu galės būti tik penki užsieniečiai. Todėl įdomu, ar nebus trinties tarp lietuvių ir legionierių bei kaip užsieniečiai sutars tarpusavyje, konkuruodami dėl vietos aikštėje. Žvaigždė. V.Antipovas. Buvęs Ukrainos jaunimo rinktinės žaidėjas praėjusį sezoną spindėjo „Mažeikiuose“, bet tik tada, kai žaidė – saugo sezoną gerokai apgadino sunki trauma.

Prognozė. Penkta vieta. Vertinant komandos galimybes ir permainas joje, klausimų daugiau nei atsakymų. Todėl teigti, kad „Kruoja“ pastums žemyn ką nors iš pirmo ketverto, būtų per drąsu.

Gargždų „Banga“ Permainos. Pasitraukė treneris Arminas Narbekovas, užleidęs vietą buvusiam savo asistentui Vaidui Žutautui, išėjo gynėjas Karolis Urbaitis, saugai Andrius Lipskis ir Gajus Kulbis.

Spragas bandoma užkaišyti patirtimi – A.Jokšu, E.Grigaičiu, „Klaipėdoje“ praėjusį sezoną rungtyniavusiu brazilu Mandinho.

Pranašumai. Gerai subalansuota sistema – vadinamasis Gargždų futbolo modelis veikia darniai ir kalbant apie infrastruktūros kūrimą, ir apie nuoseklų komandos būrimą.

Trūkumai. Perfrazuojant kultinį: „Kas laimės, kas laimės? Gargždų „Banga“!“, derėtų klausti: „Kas įmuš, kas įmuš?“. Netekę rezultatyviai praėjusį sezoną žaidusių A.Lipskio ir G.Kulbio, gargždiškiai pamainos jiems dar neturi. Žvaigždė. A.Jokšas. Nors ir būdamas labiau griovėjas nei kūrėjas, gimtojo miesto komandos persirengimo kambaryje bus neginčijamas autoritetas.

Prognozė. Septinta vieta. Palyginti su kai kuriais varžovais „Banga“ šoktelėjo į priekį, bet yra ir tokių, kurie tarpsezoniu nuveikė didesnių darbų nei gargždiškiai.

Tauragės „Tauras“ Permainos. Jų daug. Ant trenerio tiltelio Gedeminą Jarmalavičių pakeitė užsieniečių duetas – italas Giovanni Scanu ir jo asistentu tapęs ukrainietis Anatolijus Korobočka. Komandą paliko pernykščiai lyderiai – Miguelis Soaresas, Goranas Jerkovičius, Regilio Seedorfas. Sustiprinti komandą bandoma Tomu Rimu, iš „Žalgirio“ išsinuomotu Robertu Freidgeimu, italais Manueliu Perra, Michele Di Piedi.

Pranašumai. Jų nedaug. Gal tik tai, kad, kitaip nei praėjusio sezono pradžioje, „Taurui“ nebereikės treniruotis Šilalėje ir žaisti Gargžduose – klubas pasistatė ir naują stadioną, ir senąjį rekonstravo.

Trūkumai. Pagrindinis – pinigai. Nors miesto savivaldybė klubo rėmimo sumą sumažino nežymiai – iki 200 tūkst. Lt – kalbama, kad „Tauro“ dalininkų sumažėjo, o tiems, kurie liko, laikai irgi ne patys geriausi. Klubo sąskaitas sausina ir kreditų, kurie buvo paimti stadiono statybai, išmokos.

Žvaigždė. Aleksandras Borisenka. Tarpsezoniu vartininkas buvo bene geriausias komandos žaidėjas. Sezonui prasidėjus darbo jam, atrodo, nestigs.

Prognozė. Aštunta vieta. Nors „Tauras“ priverstas susiveržti diržą, lygoje yra komandų, kurioms sekasi dar sunkiau.

Alytaus „Dainava“ Permainos. Virginijų Sinkevičių trenerio poste pakeitė Rimvydas Kochanauskas. Žaidėjų branduolys tarsi ir išsaugotas, bet iš naujų futbolininkų prie komandos prisidėjo tik iš „Žalgirio“ išsinuomotas vartininkas Aivaras Bražinskas.

Pranašumai. Gera miesto futbolo mokykla ir dzūkų futbolininkų noras kovoti dėl Alytaus garbės. Šiuo metu – tik tiek.

Trūkumai. Užkulisiai dūzgia kalbomis apie skolas žaidėjams ir treneriams, todėl iki šiol neaišku, kokia bus galutinė komandos sudėtis. Žvaigždė. Arsenijus Buinickis. Savo praėjusio sezoną puolimo lyderį „Dainava“ išsaugojo.

Bent kol kas.

Prognozė. Devinta vieta – tik todėl, kad lygoje yra Klaipėdos „Atlantas“.

Klaipėdos „Atlantas“ Permainos. Jų nėra. Yra klausimas: mirs klubas ar nemirs? Iki pat sezono pradžios kalbama apie galimus „Atlanto“ gelbėtojus, apie Vacio Lekevičiaus bandymus parduoti klubo 300 tūkst. litų skolas sutartyse niekur neminint „Atlanto“ vardo, apie savaitę trukusį žaidėjų streiką. Cirkas, kokio net Lietuvos futbolas seniai nematė.

Pranašumai. Gal kada nors vėliau jų ir bus.

Trūkumai. V.Lekevičius. Žvaigždė. V.Lekevičius – o kaip kitaip?

Prognozė. Dešimta vieta, jei klubas pradės sezoną. Ir, aišku, jei pradėjęs jį sugebės baigti.

Vilniaus REO Permainos. Trenerio Stasio Baranausko asistentu tapęs Viačeslavas Sukristovas, vartininkas Marius Šalkauskas, saugai Ronaldas Solominas, Martynas Jefišovas, puolėjas Mindaugas Grigalevičius – geras priedas prie čempioniškos praėjusių metų pirmosios lygos sudėties.

Pranašumai. Susižaidęs komandos branduolys, tvirtas finansinis užnugaris, aiški strateginė vizija. Debiutantas neturėtų būti komanda, kurią varžovai negailestingai muš.

Trūkumai. Gali pritrūkti patirties – ne vienas REO žaidėjas tokio lygio futbolo ragaus pirmą kartą per karjerą. Žvaigždė. Tomas Ražanauskas. Jauniems komandos draugams 36-erių veteranas turėtų tapti geru futbolo mokytoju, esančiu čia pat, aikštėje.

Prognozė. Šešta vieta. Klubo vadovų kalbos apie pirmąjį trejetą atrodo kiek per drąsios, bet lentelės vidurys – realu.

Vilnius | 19

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Sekmadienio homilija

Mindaugas Sabutis redakcija@15min.lt

Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes Jis išpainios mano kojas iš pinklių. (Ps 25,15) Kartą po pamaldų prie manęs priėjo žmogus ir liūdnai paklausė: „Ką turiu daryti, kad tikėčiau? Man viskas patinka bažnyčioje, bet negaliu suprasti, kas skelbiama ir mokoma“.

Tai nebuvo arogantiškas pareiškimas, jau keletą šimtmečių girdimas iš „pažangiosios“ visuomenės atstovų lūpų ir rašinių.

Tuos žodžius pasakė vargstantis, gyvenimo prislėgtas žmogus, bet vis dėlto nejaučiantis tokiais atvejais būdingo pykčio Dievui bei žmonėms. Tiesiog lūpos patvirtino tikrovę, kurioje tas žmogus gyvena.

Tąkart po bažnyčios skliautais susitiko dvi tikrovės, du pasauliai, kurie paraleliai gyvuoja žmonijoje. „Tikinčiųjų“ ir „netikinčiųjų“ pasauliai. Kabutes šioje vietoje dedu todėl, kad tikėjimas ir netikėjimas yra neišmatuojami žmogiškais įrankiais, bet atspindi esminę gyvenimo, viso buvimo, nuostatą. Naujausių laikų žmogui tikriausiai yra tekę girdėti pasakojimus apie paralelinius pasaulius, kurie tarsi egzistuoja šalia, bet nesusitinka, o persipynę vienas kito nesupranta ir bijo. Begalė New Age mokymų, kino filmų ir panašių dalykų sukurta šia tema, tačiau jie dažnai žvelgia į tai, ko tikriausiai nėra arba yra vis dėlto ne taip. Mano minimi pasauliai nėra kažkur „anapus“, nors su dvasiniu pasauliu tiesiogiai susiję.

Raktinis žodis šių pasaulių supratimui yra viltis. Net nenustembame išgirdę, kad žmogus, visuomenė ar pasaulis neteko vilties arba kad kažkas puoselėja nepagrįstas viltis. Tad viltis yra tai, ko gero tikimasi iš gyvenimo ar tam tikrų jo aplinkybių.

Galima kalbėti apie įgimtą ar įgytą optimistinį pasaulio priėmimą arba susikurtą nuostatą, kad visa išeis į gera. Garsiojo popatlikėjo A.Mamontovo ir „Foje“ gražioje dainoje „Saugok vaikystę“ skamba toks priedainis: „Aš tikiu, kad viskas bus gerai, kad mes gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai“. Šie žodžiai kalba apie vaikišką tikėjimą gyvenimu, kuris lyg savaime būsiąs ilgas, laimingas ir gražus. Šiose lyrinio herojaus žodžiuose puikiausiai atsispindi naivi žmogiška viltis, kad viskas kažkaip išeis į gera, kad atsiradusios problemos išsisklaidys, kad neišsipildę troškimai būtinai išsipildys, kad išauš diena ir valanda, kai gyvenimas įgaus naują kokybę.

Kiekvienas gali pasakyti, kad gal ne savaime, bet didelio darbo ir pastangų dėka tikrai daug kas įmanoma. Nedrįsčiau ginčytis – vieniems vienaip, kitiems kitaip gyvenimas susiklosto, ir skirtingai įvairūs žmonės savo laimingumą supranta. Tačiau vieną tikrą dalyką įgyjame tikrai – metus ir senatvę, kai ateitimi tikėti, ja viltis vis sunkiau.

Viešpats mus moko, o žmogiška patirtis liudija, kad vylimasis savimi, žmonėmis, turtais, valdžia yra pinklės, kurios gyvenimą paverčia nesibaigiančiu blaškymusi, įtampa ir skausmu. Kilpinys ar pinklės, daug

J.Kalinsko nuotr.

www.christianphotos.net nuotr.

Ką turiu daryti, kad tikėčiau?

Tokios atminimo lentelės kabo pačiame Vilniaus centre.

Sovietmečio reliktai sostinėje neišnyksta Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt

Lietuva nepriklausoma jau 22 metus, tačiau sovietmečio ženklai dar neišnyko. Net ir Vilniaus centre galima aptikti atminimo lentelių, kuriose Lietuvai nusipelniusių žmonių gyvenimo momentai įamžinti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis.

Vilniaus gatvėje 1907–1908 m. gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Odminių gatvėje 1913 m. – rašytoja Žemaitė.

Apie tai byloja ant namų kabančios atminimo lentelės, kuriose tekstas iškaltas lietuvių ir rusų kalbomis. Tačiau visai ne dėl to, kad mūsų M.K.Čiurlioniu ar juo labiau Žemaite itin domėtųsi turistai iš Rytų.

kartų minimi Biblijoje, yra medžiotojo įrankiai, kurie, skirtingai nuo spąstų, žvėreliui ar paukščiui nesuteikia tiek skausmo, bet suteikia viltį išsilaisvinti. Tačiau toji viltis apgaulinga.

Dovydas psalmėje kalba apie nuolat į Viešpatį nukreiptas akis, ir tvirtą pasitikėjimą, kad Jis išpainios kojas iš savo ar kitų suregztų pinklių. Šiuose žodžiuose atsispindi tikinčiojo pasaulis, priimančio gyvenimą kaip kelionę, kurioje pats Kūrėjas ir Gelbėtojas yra jo palydovas, gydytojas, gelbėtojas. Švęsdami Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, daugelis (dar) besirūpinančių šalies likimu klausia: „Kur išeitis? Kur semtis vilties, kai šalį ir daugelio piliečių gyvenimą pančioja begalės pinklių, trukdančių lengviau ir laimingiau gyventi bei tikėti ateitimi?“ Atsakymas tik vienas – Viešpats Jėzus Kristus. Jis išeitis, nes Jis yra atėjęs išlaisvinti sielas iš vergovės ir žingsnius pastatyti į ramybės kelią. Ir kai klausiame: „Ką daryti?“, turime atsigręžti į save ir pamąstyti, ar teisingai nukreiptos mūsų akys į Tą, kuris pirmas pamilo ir jau visa padarė, kad turėtume gyvenimo pilnatvę.

Teišmoko mus Viešpats Juo pasitikėti ir pagal Jo valią viltingai gyventi.

Tikslaus sąrašo nėra Tokios dvikalbės lentelės – sovietmečio palikimas. Ir jų bent jau sostinėje dar gana daug. Vilniaus savivaldybės Miesto estetikos skyriaus vyriausioji specialistė Beatričė Raguotienė teigė, kad nėra tikslaus sąrašo, kiek tokių lentelių dar kabo ant Vilniaus senamiestyje ar centre esančių namų. „Buvo sudarytas sąrašas, į kurias pateko visos atminimo lentos. Tarp jų yra ir dalis tų, kurias reikėtų keisti. Reikėtų ieškoti lėšų

ir galimybių jas pakeisti, bent parengti projektą. Vilniaus savivaldybėje yra sudaryta Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija ir klausimus, susijusius su atminimo vietos įrengimu, sprendžia ta komisija“, – aiškino B.Raguotienė.

Kol kas tikslios programos, kaip galima būtų pagaliau atsikratyti senųjų, lietaus nuplautų dvikalbių lentelių, nėra. Savivaldybės koridoriuose svarstomi tik jos apmatai.

Nulupo dvi raides Kultūros paveldo departamentas (KPD) visoje Lietuvoje rūpinasi saugomų paveldo objektų ženklinimu. Tačiau KPD atstovai pripažįsta – dalį objektų vis dar žymi senosios, sovietiniais laikais pritvirtintos, lentelės. Tik senasis užrašas „saugo LTSR“, nulupus dvi

Senasis užrašas „saugo LTSR“, nulupus dvi raides, daugelyje vietų virto „saugo LR“. raides, daugelyje vietų virto „saugo LR“. „Naujasis ženklinimas vyksta, po truputį stumiasi. O kol neužtenka pajėgų ir lėšų iš karto viską sutvarkyti, KPD yra savivaldybėms ir savo teritoriniams padaliniams išsiuntinėjęs raštus iškapoti tas raides. Tai toks laikinas dalykas“, – aiškino KPD vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Jolanta Miškinytė. Žalvariniai ženklai Lietuvoje kultūros vertybių ženklinimo darbus KPD pradėjo 2008 m. Ženklą sukūrė Vilniaus dailės akademijos profesorius Audrius Klimas. Ženklas pagamintas iš žalvario, ant jo užrašyta „Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas“.

Vien 2010 m. naujais ženklais buvo paženklinti 366 saugomi paveldo objektai, tai kainavo 70 tūkst. Lt. Pernai projektas buvo vykdomas toliau.

Toks kultūros paveldo objektų ženklinimas yra vienas iš būdų atkreipti dėmesį, kad jie yra saugomi valstybės ir kad jiems taikomi tam tikri paveldosauginiai reikalavimai.

20 | Vilnius

15min • 2012 m. kovo 9 d.

A.Ufarto/BFL nuotr.

Galvosūkis dėl šilumos punktų Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt

A.Zuoko fiasko Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) nebuvo gailestingas Vilniaus merui Artūrui Zuokui. Vakar jis atmetė jo skundą dėl interesų supainiojimo.

A.Zuokas prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimą, kad balsuodamas dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų, jis supainiojo interesus.

Skelbdama sprendimą, teisėja Irena Paulauskienė aiškino, jog A.Zuoko skundas atmestas kaip nepagrįstas, pranešė BNS. Sprendimo motyvų ji nepaaiškino, o teismo atstovai teigė, kad teismas juos paskelbs penktadienį.

Sprendimas dar galės būti apskųstas aukštesnės instancijos teismui.

A.Zuoko advokatas anksčiau teismą tikino, kad meras nepažeidė įstatymo, kai būdamas nekilnojamojo turto bendrovės akcininkas balsavo dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų, nes mero bendrovė – „BNA grupė“ – iš to negavo jokios naudos.

VTEK pernai lapkritį nutarė, kad ne tik A.Zuokas, bet ir vicemeras Romas Adomavičius pažeidė įstatymą, kai balsavo dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų. Anot etikos sargų, dalyvaudami rengiant, svarstant ir balsuojant dėl nekilnojamojo turto mokesčio dydžio Vilniaus mieste 2012 metams nustatymo, jie nesilaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo. „BNA grupė“ Vilniuje 2010 m. valdė nekilnojamojo turto už 4,5 mln. Lt, rodo naujausi Registrų centro duomenys. Didžiausios vertės – 3 mln. Lt įvertintas namas Vilniaus Užupio rajone, įmonei taip pat priklausė parduotuvės patalpos A.Vienuolio gatvėje bei dar apie 1 mln. Lt vertės butų ir patalpų Užupyje.

A.Zuokui, Registrų centro duomenimis, priklauso 71 proc. „BNA grupės“ akcijų, dar dalį akcijų valdo bendrovė „BNA ergo“, kurios vienas akcininkų taip pat yra A.Zuokas.

Kaip gyventojams turėtų būti perduoti daugiabučių namų šilumos punktai?

Atsakymo kol kas nėra.

Savivaldybė žada spręsti, ar galima gyventojams šilumos punktus perduoti už 1 Lt arba neatlygintinai. Tačiau nebežinia, ar gyventojai jų iš viso dar nori.

Dalis vilniečių pasiruošę kuo greičiau perimti savo namų šilumos punktus, kadangi patys juos iki šiol ir prižiūrėjo. Tik dabar jiems tenka ir patiems tuos punktus remontuoti, jeigu kas nors sugenda. Gyventojai norėtų investuoti pinigus į savo turtą, tačiau kol kas taip nėra.

Situacija – dviprasmiška Septynis daugiabučius prižiūrinčios butų savininkų bendrijos „Vingis“ vadovas Artūras Trapulionis laukia nesulaukia, kada pagaliau paaiškės, kaip bendrija galėtų perimti šilumos punktą savo nuosavybėn. Dabar situacija dviprasmiška – šilumos punktą bendrija pati prižiūri daug metų, tačiau vis dar nėra jo savininkė. „Sugedus šilumokaičiui viename mūsų daugiabutyje gavome jį iš „Vilniaus energijos“ nemokamai. O dabar jau teks mokėti patiems. Bet svarbiausia, kad pradėsime investuoti pinigus ne į savo turtą. Situacija kebli, todėl ir prašome surasti galimybių šitą reikalą išspręsti iki galo. Mes pasirengę

Pradėjome apklausą, kuri bus baigta po savaitės ir apibendrinsime, pamatysime, ko nori gyventojai. Jeigu gyventojai nori pirkti, tai labai šaunu, bet aš labai tuo abejoju.

Dalis vilniečių pasiruošę kuo greičiau perimti savo namų šilumos punktus, kitiems jų apskritai nebereikia.

I.Gelūno nuotr.

perimti šilumos punktą. Dabar mes iš esmės tik jį prižiūrime, nes valdymas teisiniu požiūriu yra tada, kai turi nuosavybės teisę“, – kalbėjo A.Trapulionis.

Visada buvo gyventojų nuosavybė Tačiau ne visi vilniečiai taip nusiteikę. Žvėryno bendruomenės atstovai įsitikinę, kad šilumos punktai visada buvo gyventojų nuosavybė. Jų nuomone, tai, kad „Vilniaus energija“ investavo lėšas ir atnaujino šilumos punktus, dar nereiškia, jog jie šilumos tiekėjams ir priklauso.

Esą vadovaujantis tokia nuomone galima prieiti iki absurdo – sutvarkęs stogą statybininkas pareikš, kad jis priklauso nebe namui, o jam.

Bet labiausiai Žvėryno bendruomenės atstovus piktina pranešimai, kad už šilumos punktą gali tekti susimokėti. Nuo vieno buto – net 700 Lt. Kalba apie 1 litą, o ne 700 Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius ramina, kad kol kas vienintelė svarstoma galimybė – perduoti gyventojams šilumos punktus už 1 Lt arba neatlygintinai. „Mes siūlome priimti sprendimą ir atiduoti gyventojams šilumos punktus už litą, nes gyventojai tikrai nenorės pirkti. Pradėjome apklausą, kuri bus baigta po savaitės ir apibendrinsime, pamatysime, ko nori gyventojai. Jeigu gyventojai nori pirkti, tai labai šaunu, bet aš labai tuo abejoju“, – kalbėjo vicemeras.

R.Adomavičius taip pat pabrėžė, kad savivaldybė nėra tikra, ar pagal Civilinio kodekso 4 straipsnį, norint net ir atiduoti turtą, nereikia gauti būsimojo savininko sutikimo. „Šilumos ūkio įstatymo pataisose, kurios įsigaliojo pernai lapkričio 1-ąją, yra aiškiai parašyta, kad šilumos punktas tampa namo vidinės šilumos sistemos dalimi, jos savininkas – butų savininkai. Kokiu keliu jie turi tapti šilumos punkto savininkais, turėjo Energetikos ministerija kartu su įstatymu parengti tvarką, kaip tai turėtų būti tvarkoma“, –

aiškino šilumos ūkio klausimus kuruojantis vicemeras.

Pasklidusias kalbas, kad kiekvieno buto savininkams teks sumokėti vidutiniškai 700 Lt už šilumos punktą, R.Adomavičius vadina nesusipratimu. Esą jis tik pasakęs, kad tiek kainuotų, jeigu gyventojai norėtų šilumos punktus išsipirkti. O kol kas visi punktai yra savivaldybės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybė, o ne šilumos ūkio nuomininkės „Vilniaus energijos“.

Spręsti gali tekti Seimui Vicemerui nesuvokiami ir kai kurių gyventojų pasakymai, kad šilumos punktai jiems apskritai nereikalingi. „Šitie modernizuoti, automatizuoti šilumos punktai atsirado nuo 2005 m. Tuomet norint išvengti didžiulių šilumos nuostolių buvo panaikintos grupinės boilerinės. Grupinė boilerinė būdavo viena visam namų kvartalui, o iš tos boilerinės gaminamas karštas vanduo turėjo nuolat cirkuliuoti, taip palaikant atitinkamą vandens temperatūrą visoje sistemoje. O tokiu atstumu cirkuliacijos kaštai didžiuliai“, – šilumos punktų kiekviename name privalumus dėstė R.Adomavičius.

Taip pat turint grupines boilerines nebuvo galima reguliuoti į kiekvieną namą tiekiamos šilumos kiekio, visi namai jos gaudavo vienodai, nors namas namui nelygu. „Būtent dėl to ir atsirado punktai, norint sumažinti galutinę šilumos kainą ir šilumos suvartojimą“, – teigė mero pavaduotojas.

Jeigu apklausos metu gyventojai pareikš, kad jie nenori perimti šilumos punktų, kaip spręsti šią problemą turės galvoti Seimas. „Tokia situacija yra nenormali. Turime galvosūkį ir pavyzdį, kad intencija buvo labai gera, bet Energetikos ministerija iki galo nepadarė savo darbo. Ir nėra poįstatyminių aktų, kuriais remiantis viskas turėtų būti pastatyta į savo vietas“, – aiškino R.Adomavičius.

Tačiau Energetikos ministerija savo kaltės šioje situacijoje neįžvelgia – esą Vilniaus savivaldybė pati turėtų susitarti su gyventojais, kaip visa tai bus sprendžiama.

2012 KOVO 9 D., PENKTADIENIS

VILNIAUS PULSAS

Sostinės taryba:

„Už neveiklumąą Europos Komisija Vyriausybei gali skirti baudas nuo 1,9 iki 119 mln. litų“ Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė kreipimuisi į Europos Bendrijų Komisiją dėl Lietuvos Respublikos padaryto Bendrijos teisės pažeidimo – neparengtų dokumentų termofikacinių elektrinių modernizavimui ir tam neskirtų lėšų. Baudos Vyriausybei už neveiklumą gali siekti nuo 1,9 iki 119 mln. litų. „Lietuva Europos Komisijai įsipareigojo pateikti investicijų planą, pagal kurį iki 2015 metų gruodžio 31 dienos turi būti atlikti darbai, užtikrinantys Vilniaus, Kauno ir Mažeikių termofikacinių elektrinių veiklos modernizavimą.

Tam buvo numatyta 171 mln. eurų (590 mln.

Lt.) ES lėšų. Iš viso lėšų poreikis šiems darbams yra apie 600–650 mln. eurų (per 2 mlrd.

Lt). Tačiau Vyriausybė, turėjusi skirti šiam projektui 150 mln. Lt., juos perskirstė kelių tiesimui“, – sakė Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus.

Jeigu Europos Komisija nuspręs pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui ieškinį dėl pažeidimo, tai galimos baudos valstybei, priklausomai nuo valstybės dydžio, pažeidimo sunkumo ir trukmės, Bendrojo vidaus produkto, Lietuvos atveju galėtų būti nuo 575 000 eurų (1,9 mln. Lt) vienkartiniam mokėjimui ir beveik sep-

tynių šimtų eurų už dieną, jeigu skiriamas periodinis mokėjimas.

Tai minimalūs skaičiai, kurie gali būti indeksuojami priklausomai nuo pažeidimo trukmės (iki trijų kartų) ar jo sunkumo (iki 20 kartų), tai yra, gali siekti net iki 34,5 mln. eurų (119 mln.

Lt) vienkartiniam mokėjimui arba 42 000 eurų (145 tūkst. Lt) per dieną, jeigu skiriamas periodinis mokėjimas. Taip pat, siekdama, kad pažeidimas būtų ištaisytas, Europos Komisija gali neformaliai blokuoti pritarimą valstybei svarbiems projektams, pavyzdžiui, finansavimo iš Europos Sąjungos fondų, tam tikrų ES teisės aktų projektų.

Be to, energetikos įmonės neturėjo galimybės teikti projektus net ir šiai nepakankamai paramai gauti, nes valstybė neparengė reikalingų tam dokumentų.

Vilniaus (VE-3), Kauno ir Mažeikių termofikacinės elektrinės nuo 2016 m. sausio 1 d. turi atitikti ES keliamus reikalavimus dėl taršos, kurių įmanoma laikytis tik modernizavus elektrines. Tačiau dėl to, kad Vyriausybė nesugebėjo paruošti dokumentų ir skirti lėšų jų modernizavimui, elektrinės nuo 2016 m. sausio 1 d. negalės būti eksploatuojamos ir dėl to negalės užtikrinti gyventojams šilumos tiekimo.

SOSTINĖS SVEIKATOS ĮSTAIGOSE PER 5 MĖN. CENTRALIZUOTAI NUPIRKTA VAISTŲ UŽ 2,5 MLN. LT, KAI ANKSČIAU PER TOKĮ PAT LAIKOTARPĮ – UŽ 33 TŪKST. LT Savivaldybei pernai rudenį priėmus sprendimą dėl centralizuotos vaistų pirkimo tvarkos, per 5 mėnesius sostinės sveikatos įstaigose elektroniniu būdu centralizuotai įvykdyti23 vaistų pirkimai už 2,5 mln. Lt. Tuo tarpu iki šio sprendimo per tokį pat laikotarpį – tik 3 vaistų pirkimai už 33 tūkst. Lt sumą. „Anksčiau už tą patį vaistą vienos įstaigos mokėjo apie 10, kitos – iki 40 Lt Dabar daugumoje sveikatos įstaigų vaistai perkami vienoda kaina. Perkant centralizuotai negalima jokia įtaka, todėl pirkimai vykdomi skaidriau, greičiau, efektyviau, aplenkiant biurokratines kliūtis, taip pat taupomos lėšos“, – sako Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Dar praėjusių metų rudenį Vilniaus miesto savivaldybė pagal jai pavaldžių sveikatos priežiūros įstaigų pateiktas viešųjų pirkimų sutartis atliko išsamią analizę, kurioje buvo įvertintos ir palygintos dažniausiai medicinos įstaigose naudojamų ir perkamų produktų – vaistų, medicinos, dezinfekcijos priemonių, vakcinų – kainos. Duomenys parodė, kad ligoninės ir poliklinikos tuos pačius medikamentus perka skirtingomis kainomis. Pavyzdžiui, palyginus vaistų pirkimo įkainius, nustatyta, kad perkamų vaistų krepšelio kainų skirtumas su analogišku Centrinės perkančiosios organizacijos vaistų krepšeliu siekė iki 40 proc. Suskaičiuota, kad perėjus prie centralizuoto vaistų pirkimo, per metus bus sutaupoma iki 1 mln.

Aktyviausiai Centrinės perkančiosios organizacijos sistema naudojasi VšĮ Vilniaus miesto universitetinė, Vilniaus universitetinė Antakalnio, Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės, taip pat Centro ir Karoliniškių poliklinikos, Vilniaus priklausomybės ligų centras.

PER DVI SAVAITES VILNIUJE UŽTAISYTA 360 KV. M DUOBIŲ Per dvi savaites sostinėje užtaisyta 360 kv. m duobių, kurių bendrą plotą galima palyginti su universalios sporto aikštelės dydžiu.

Atlikus gatvių būklės įvertinimą, vasarį jau užtaisytos avarinės duobės Laisvės, Pilaitės prospektuose, Justiniškių, Buivydiškių, Ozo, Ukmergės, Erfurto, Gabijos, Geležinkelio, Panerių, Geležinio Vilko, Gariūnų gatvėse, Nemenčinės plente, Mokslininkų, Kairėnų, Didlaukio, Baldžio, Lakštingalų, Žirmūnų, Apkasų, Graičiūno, Žarijų, J. Tiškevičiaus, Lentvario, Fermentų, Pramonės, Salininkų, Rokantiškių, Liepkalnio gatvėse.

Kol kas oro sąlygos neleidžia užtaisyti duobių itin patvariu karštu asfaltbetoniu, todėl taisoma sparčiais laikinais metodais – šaltu asfaltbetoniu, perdirbtu asfaltu bei skaldos-žvyro mišiniais. Avarines duobes šiais būdais planuojama taisyti iki pavasarinių darbų sezono pradžios – balandžio vidurio. Ilgalaikiais metodais – karštu asfaltbetoniu (frezuojant, ištisiniu asfaltavimu, kelio paviršiaus apdorojimu) gatvių danga bus taisoma, kai naktį oro temperatūra sieks 5 laipsnius šilumos.

Duobių miesto gatvėse pagausėja kiekvieną ankstyvą pavasarį. Jos atsiranda dėl drėgmės, temperatūros pokyčių, dangos užšalimo ir atšilimo ciklo, kuris žiemos ir pavasario laikotarpiu Vilniuje pasikartoja apie 40–50 kartų. Sniego tirpsmo vanduo prasiskverbia į gatvių dangos medžiagų mišinius, juose daug kartų atšąla ir atšyla, todėl asfaltbetonio dangoje pastebimos vis naujos duobės.

Iš viso sostinės gatves šiuo metu remontuoja trys įmonės: UAB „Grinda“, UAB „Kerista“ ir UAB „Gatvių statyba“. Vairuotojai prašomi būti atidūs ir gatvių atkarpose su irstančia danga važiuoti mažesniu greičiu. Apie gatvėse atsiradusias pavojingas duobes prašoma pranešti UAB „Grinda“ avarinei tarnybai tel. 215 21 12.

Užsk. Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Nr. 303364

BFL nuotr.

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJA SKELBIA KONKURSĄ VILNIAUS MIESTO NAUJO ĮVAIZDŽIO TIPINIŲ KIOSKŲ GAMINTOJAMS PARINKTI Konkurso tikslas – atrinkti geriausius ir pajėgiausius Vilniaus miesto naujo įvaizdžio tipinių kioskų gamintojus.

Konkurso dalyviai registruojami ir dalyviams konkurso dokumentų paketai išduodami nuo 2012 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Interesantų aptarnavimo skyriuje, Konstitucijos pr. 3, 8 langelyje, dalyviams pateikus rašytinį laisvos formos prašymą ir sumokėjus negrąžinamą 100 Lt į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento (departamento kodas 188708377) a. s. LT 93 7044 0600 0123 5077 AB SEB Vilniaus banke (banko kodas 70440) už Vilniaus miesto naujo įvaizdžio tipinių kioskų gamintojams parinkti konkurso dokumentus.

Konkurso dalyvių pasiūlymai turi būti parengti valstybine kalba, susiūti, sunumeruoti, patvirtinti konkurso dalyvio įgalioto asmens parašu bei antspaudu ir pateikti užklijuotą voką ir pakuotę iki 2012 m. kovo 28 d.

8.30 val. į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Interesantų aptarnavimo skyrių (Konstitucijos pr. 3, 8 langelis).Vokų su konkursiniais pasiūlymais atplėšimas įvyks 2012 m. kovo 28 d. 8.30 val., 215 kabinete (Konstitucijos pr. 3).

Papildoma informacija teikiama tel. 211 2270 arba el. paštu egle.sadaunykiene@vilnius.lt Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento darbo laikas: I-IV 8.30-17.30; V 8.3016.15. Pietų pertrauka 12.30-13.15.

WWW.VILNIUS.LT

30 | Renginiai

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Kovo 9 d., penktadienis

18 val. – Nacionalinė dailės galerija Atidaroma lenkų menininko Michało Budny (g. 1976) personalinė paroda „Didelė šalis“, kuri veiks iki balandžio 29 d. Parodoje bus eksponuojami lakoniškos formos, ties abstrakcijos riba balansuojantys skulptūriniai objektai.

19 val. – Šv. Kotrynos bažnyčia Koncertas, skirtas Moters dienai, „Viskas, ko tavęs prašau...“ Koncertuos Evelina Sašenko (mecosopranas), Liudas Mikalauskas (bosas) ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Bilietai – 27–62 Lt.

19 val. – Vilniaus kongresų rūmai Skambės pasaulio džiazo klasika tapę kūriniai, kuriuos atliks Wilo Saldeno vadovaujamas Glenno Millerio vardo orkestras. W.Saldeno suburto orkestro skambesio unikalumas slepiasi už dviejų saksofonų altų, dviejų saksofonų tenorų ir klarneto.

Bilietai – 99–199 Lt.

19 val. – Menų spaustuvė Šiuolaikinio šokio spektaklis „Salamandros sapnas. Paveikslas“. Jį sukūrė du skirtingų kartų ir patirčių menininkai – teatro metras Valentinas Masalskis ir perspektyvi šiuolaikinio šokio kūrėja Loreta Juodkaitė.

Bilietai – nuo 30 Lt.

22 val. – kino teatras „Pasaka“ Festivalis „Šeršėliafam“ pristatys trumpametražių filmų naktį „Šeršėliafam trumpai“. Programoje – 16 naujų moterų režisuotų trumpametražių filmų, atkeliavusių iš 13 šalių ir pelniusių pripažinimą ne viename festivalyje. Pusę programos sudaro animaciniai filmai – pradedant lėlių animacija, baigiant stop motion technikos animacija.

Kino festivalis „Šeršėliafam“

Kovo 9 d.

20 val. – Ūkio banko teatro arena Elektroninės muzikos koncertas „Silence Family: 3 Years Of Pure Quality“.

Programą sudarys trys dalys, ji vyks trijų aukštų scenoje, o muziką papildys 3D vaizdas. Koncertuos „Silence“ komandos nariai – Vidis, Mario Basanov, Few Nolder, Leon Somov, Jazzu, Adomas. Taip pat – kviestiniai vokalistai Giedrė („Empti“) ir iš Švedijos atvykstantis Ernesto, trimitininkas Mindaugas Vadoklis, akordeonistas Darius Rudis, dirigento Gedimino Gelgoto Naujų idėjų kamerinis orkestras NI&Co. Bilietai – 63–123 Lt. 20 val. – klubas „Cabaret“ Koncertuos bliuzo karalienė Arina.

Bilietai – 15 Lt. 21 val. – Menų fabrikas „Loftas“ Koncertas „Mes nepriklausomi – mes už gerą lietuvišką muziką“. Aktorius, režisierius, tekstų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava paminės Kovo 11-ąją kartu su muzikos grupėmis „Arbata“ bei „Karma“.

Bilietai – 23 Lt. 22 val. – baras „Marsas“ Metų roko grupe pripažinta „Freaks on Floor“ surengs savo pirmą akustinį koncertą. Įėjimas – laisvas.

Kovo 10 d., šeštadienis

19 val. – Nacionalinė filharmonija Su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodo jau ne pirmą kartą Vilniuje koncertuojanti violončelininkė Kristinė Blaumanė, gimusi Rygoje, šiuo metu gyvenanti Londone. Diriguos Robertas Šervenikas.

Bilietai – 20, 30, 40 Lt.

Kovo 11 d., sekmadienis

14 val. – kino teatras „Pasaka“ Moterų kino festivalis „Šeršėliafam“ ir Manodrabužiai.lt komanda pakvies į neįprastą turgelį. Jo lankytojai turės galimybę apžiūrėti ir įsigyti įvairių papuošalų, rankinių bei kitų aksesuarų.

Knyga ir grafika „Tėvas po lova“ Galerijoje RA (Pranciškonų g. 8) šį penktadienį, 18 val., atidaroma jaunosios lietuvių grafikų kartos atstovės – Ugnės Žilytės – paroda.

Bus pristatomi ne tik jos kūriniai, bet ir jų atsiradimą lėmusi, atskira knyga išleista estų rašytojo Hugo Aderio apysaka „Tėvas po lova“.

Apysaka, nors ir vyksta hipotetiniame, padavimais ir mitais apipintame krašte epochinių permainų metu (kuomet tradicinė, nuo amžių egzistavusi kultūra iš svetur atkeliavusių žmonių pradėta keisti kitomis pasaulėžiūrinėmis vertybėmis), yra anksti mirusio rašytojo tėvo gyvenimo vizija. Kartu tai universali žmogaus tapsmo savimi istorija. Dvylika U.Žilytės estampų galima suvokti dvejopai – kaip iliustracijas H.Aderio apysakai ir kaip visiškai savarankiškus grafikos darbus.

U.Žilytė gimė 1979 m. Vilniuje menininkų šeimoje. 1997 m. baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, grafikos specialybę; 2004 m. – Vilniaus dailės akademiją, estampą. Dailininkė dalyvauja įvairiose parodose ir meniniuose projektuose nuo 2001 m.

H.Aderis gimė 1954 m. Tartu, Estijoje, o nuo 1990 m. gyvena Vilniuje.

Marijonas Mikutavičius

Kovo 11 d.

18 val. – Vilniaus kongresų rūmai Marijono Mikutavičiaus ir grupės akustinis koncertas „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Jis žada, jog skambės beveik visos populiariausios dainos, sukurtos jo paties ir kartu su kitais autoriais.

Bilietai – 53–93 Lt. Kovo 12 d., pirmadienis

19 val. – Keistuolių teatras Intymios vyrų trupės „Erelis“, kurią sudaro Andrius Kaniava, Robertas Aleksaitis, Darius Auželis ir Darius Miniotas, pasirodymas. Šį kartą „Ereliai“ pristatys ne tik oratoriją „Brisiaus galas“, „Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“.

Bilietai – 43–53 Lt. Kovo 14 d., trečiadienis

16 val. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Vyrų trupė „Erelis“

Kovo 12 d.

Kino režisieriaus Raimondo Vabalo (1937– 2001) 75-mečiui skirtas prisiminimų vakaras ir paroda „Prikėlęs Lituanicą naujam skrydžiui“. Paskutinis jo filmas – „Miškais ateina ruduo“.

17.30 val. – Rašytojų klubas Eugenijaus Ališankos esė knygos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ pristatymas.

Dalyvaus knygos autorius, rašytojai Andrius Jakučiūnas, Laimantas Jonušys, Danutė Kalinauskaitė, Aidas Marčėnas, poetas, bardas Domantas Razauskas, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Įėjimas – laisvas.

19 val. – Šv. Kotrynos bažnyčia Auksinio balso konkurso „Triumfo Arka 2011“ laureatų Vaido Vyšniausko, Martos Lukošiūtės ir Eugenijaus Chrebtovo koncertas. Jiems akompanuos pianistas iš Italijos Marco Borroni.

Bilietai – 33–43 Lt.

32 | Gyvenimas

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Su slidėmis po Gruziją:

Prie keltuvų pasitinka meškos.

Kol kas Mestijoje veikia tik vienas keltuvas, tačiau slidinėjimo trasa įdomi.

B.Tilmantaitės nuotr.

Kaukazo kalnai – vieni didesnių ir gražesnių pasaulyje, o Gruzija – šalis, kurią pastaraisiais metais atrandame iš naujo. Gudauris, Bakurianis ir Mestija – Gruzijos slidinėjimo kurortai, kuriuose netrūksta ne tik sniego, bet ir kaukazietiškos egzotikos.

Mykolas Vadišis, specialiai „15min“ iš Gruzijos Gal ir nerasite čia dešimčių keltuvų ir šimtų slidinėjimo trasų, tačiau prie slidžių nuomos punkto linksmai laisvėje besiritinėjantys lokiukai privers sustingti iš nuostabos.

1

BAKURIANIS – kurortas, kylantis iš pelenų Įsikūręs už 30 km nuo žymiojo mineralinių vandenų miesto Boržomio, Bakurianis dar nuo sovietinių laikų žinomas kaip olimpiadai besirengiančių sportininkų treniruočių vieta.

Dabar vaiduoklius primenančios treniruočių bazės ir griūvantys sportininkų bendrabučiai pradeda skęsti naujų viešbučių jūroje, o ir modernūs keltuvai bei vis gausėjančios slidininkų trasos artina Bakurianį prie, kaip patys gruzinai su pasididžiavimu kalba, „geriausio kurorto Gruzijoje ir už jos ribų“. Tik, kad ne viskas kaip medumi tepta...

Primena turgų Pats Bakurianis dar tikrai neprimena solidaus slidinėjimo kurorto. Miestelio gatvėse karaliauja „nivos“, „žiguliukai“, palapines išsistatę slidinėjimo įrangos ir vaisių prekeiviai, šalia vis išnyra koks gruzinas, nuo „čiačios“ įraudusia nosimi, o slides dažniausiai nešasi nostalgijos atginti rusų turistai, atvažiavę į kadaise „savu“ vadintą kurortą.

Jausmas, kad čia ne kurortas, o turgavietė, dar labiau sustiprėja priartėjus prie mažųjų slidinėjimo trasų. Šašlykai, užkandžiai,

nuolat aplink zujantys sniego motociklai, į roges pakinkyti arkliai, taksistai, siūlantys nuvežti prie didžiųjų keltuvų, šunys...

Vis dėlto čia slidžių komplektą išsinuomoti dienai galima tik už 12 larių (18 Lt), snieglentę – už 15 larių (22,5 Lt), šalmą – už 5 larius (7,5 Lt). Be to, tai gana smagi vieta pradedantiesiems slidininkams. Bakurianio „varlinuke“ yra posūkių, smagių tramplinukų ir vietos griūti. Gal tik kiekvieną kartą nusileidus krapštomas 70 tetrių (1 Lt) mokestis už keltuvus priverčia išlaužti nemalonią šypseną.

Užmojis – olimpinės žaidynės Labiau patyrusiems slidininkams yra du pasirinkimai – didžiausias apylinkėse

Rusijos okupuotos teritorijos: 1. Abchazija, 2. Pietų Osetija.

Kokhtagoro kalnas (2155 m) ir dar naujesniais keltuvais bei trasomis „apginkluotas“ Didvelio kalnas. Pastarojo dėl stipraus vėjo viršūnėje taip ir neteko išbandyti, o štai ant Kokhtagoro verta užsikelti vien dėl atsiveriančių vaizdų. Teigiama, kad geru oru matosi visas Kaukazas – nuo Juodosios iki Kaspijos jūros. Keltuvo kaina vienam kartui – 4 lariai (6 Lt).

Vis dėlto pačios trasos originalumu neišsiskiria. Nuo viršūnės žemyn driekiasi didelis skardis. Malonumą čiuožti juo jaučia tik labai patyrę slidininkai. O štai papėdėje pasitinka tiesi, lygi trasa, kurią daugelis įveiktų pasišvilpaudami.

Baigiant apie Bakurianį: Gruzijos olimpinis komitetas įsitikinęs, kad Boržomis ir jo apylinkės būtų ideali vieta 2018 m. olimpinėms žiemos žaidynėms. Potencialo ši vieta tikrai turi – sniegas čia išsilaiko iki pat balandžio vidurio. Tačiau atrodo, kad parengti Bakurianį olimpiadai reikės panašios krūvos pinigų kaip Kokhtagoro kalnas.

2

MESTIJA – pasakiški sniegynai Mestija – jau visai kita istorija.

Tai naujoji Gruzijos ambicija Kaukazo glūdumoje, Svanetijoje, šalia Rusijos sienos, sukurti prestižinį slidinėjimo kurortą.

Nukakti ten sunku. Pavyzdžiui, iš Tbilisio mikroautobusu per kalnus tektų kratytis apie 10 val. Tačiau atlaikiusieji tokią kelionę apdovanojami pasakiškais vaizdais ir jausmu, kad atsidūrė toli nuo civilizacijos, vietinių kalnų gyventojų svanų prieglobstyje.

Daugelis keliautojų į Mestiją traukia stabtelėdami nakčiai Zugdidyje – mieste šalia sienos su Abchazija. Iš čia kitą dieną dar 130 km kylama į kalnus vieninteliu 1935 m. nutiestu keliu, kuris dabar visiškai atnaujintas.

Nuo 2010 m. Mestiją galima pasiekti ir lėktuvu. Naujai pastatytame Karalienės Tamaros oro uoste leidžiasi lėktuvai iš Tbilisio. Tiesa, dėl aikštingo kalnų klimato reisai dažnai vėluoja arba atidedami.

Egzotikos medžiotojams Ar verta Mestija viso šio vargo? Jei tenorite tik slidinėti ir vakarais gerti alų šiltame barelyje, į Mestiją kol kas važiuoti neverta.

Bent jau kol nebaigtos įrengti visos trasos.

Silpnokai išvystyta infrastruktūra, mažokai paslaugų ir varginanti kelionė.

Vis dėlto nuotykių ieškotojams, gražių vaizdų medžiotojams ir gamtos mylėtojams ši svanų žemė turėtų labai patikti.

Visame miestelyje stūksantys dideli akmeniniai svanų bokštai, apsupti snieguotų viršukalnių, privers pasijusti tarsi dar vienoje filmo „Žiedų valdovas“ karalystėje. O ir patys svanai su likusiu pasauliu asfaltuoto kelio sujungti tik prieš 80 metų, tad išlaikė daugybę autentikos.

Prie viso to pridėkime pernai atidarytas pirmąsias slidinėjimo trasas, daugybę takų žygiams, pagrindinėje gatvėje vis tankiau besirikiuojančias naujas nakvynės bei maitinimo įstaigas, ir šis kurortas taps puikia alternatyva tradiciniam turizmui.

Lyg statybų aikštelė Svanetijos kalnuose kol kas įrengtas vienas keltuvas. Slidininkus

Gyvenimas | 33

15min • 2012 m. kovo 9 d.

trys žiemos kurortai Mestijos miestelis išsiskiria akmeniniais bokštais, kuriuose sniegingą žiemą įsikurdavo žmonės.

Gruzija Vykti į Gruziją vien tik dėl slidinėjimo nelabai verta – ši Kaukazo šalis gali pasiūlyti daug daugiau.

Gyvybingasis Tbilisis ir jo apylinkės, Kahečio regionas, žymieji Gruzijos vynai, Boržomis ir mineraliniai vandenys, sparčiai besivystantis Kutaisis ir švelnaus klimato pajūris. Nuvykę į Gruziją, pavyzdžiui, kovo mėnesį ne tik gerai paslidinėsite, tačiau ir Kaukazo kalnų papėdėje pasidžiaugsite spalvotu, šiltu gruzinišku pavasariu.

jis užkelia į kilometro aukštį. Trasa kur kas smagesnė nei Bakurianyje. Greiti ruožai, skardžiai, posūkiai, pakilimai, nusileidimai.

Ir visa tai driekiasi per miškus.

Belieka įsivaizduoti, koks slidininkų rojus čia bus visoje kalnų grandinėje įrengus dar keturis suplanuotus keltuvus. Kol kas kitais metais žadama atidaryti antrą keltuvą. Vietiniai šneka, jog tuomet Mestijoje slidinėti bus galima visus metus.

Kol kas miestelis labiau panašus į neužbaigtą statybų aikštelę, o 8 km iki slidinėjimo trasų nuo Mestijos serpantinais reikia užkilti patiems. Pavėžėti savo automobiliais siūlantys vietiniai užsiprašo net 50 larių (75

Pramoga ekstremalams – ant didžiųjų Gudaurio viršukalnių su snieglente ar slidėmis jus gali užkelti malūnsparniu.

Lt). Neskubėkite sutikti. Geriau paieškoję transportą rasite už 5 larius (7,5 Lt) žmogui.

Keltuvas dienai kainuoja 15 larių (22,5 Lt), slidžių nuoma – 20 larių (30 Lt). Kol didžioji dalis slidininkų dar nė nenumano apie Mestijos egzistavimą, nakvynę miestelyje galima susirasti labai pigiai – nuo 15 larių (22,5 Lt).

Slidinėjimo trasose darbo dienomis čiuožia tik koks 50 žmonių, savaitgaliais trasa apšviečiama ir naktį, o visos Svanetijos laukinės gamtos simboliu man tapo du meškiukai, smagiai besiritinėjantys prie keltuvo ir kaulijantys maisto iš turistų.

3

GUDAURIS – čia renkasi visi Savaitgalį į Gudaurį slidinėti iškeliauja pusė Tbilisio. Tai žymiausias, geriausiai sutvarkytas

Mažojoje trasoje Bakurianio kurorte yra daug tramplinų ir kalvų.

ir labiausiai Europos slidžių trasas primenantis kurortas.

Užkilęs ant viršūnės išgirsi kalbant latviškai, estiškai, sutiksi ir lietuvių. Iš sniego pasistatę stalą saulėje su degtinės stikliuku rankoje šildosi rusai, gali sutikti net austrų, prancūzų, britų ar vokiečių.

O ant kai kurių gruzinų slidinėjimo kostiumų galima išvysti Nacionalinio olimpinio komiteto užrašus.

Visa slidinėjimo grietinėlė, atvykusi į Gruziją, pirmiausiai nusėda čia – ant baltų, akinančių Gudaurio kalnų.

Užkelia malūnsparniu Jei Bakurianyje ir Mestijoje daugiau nuotykių ir gamtos grožio, tai Gudauris – tikrų tikriausias slidinėjimo kurortas. Keturi keltuvai, už kuriuos per dieną teks pakloti 30 larių (45 Lt). Slidžių ir snieglenčių nuoma – taip pat 30 larių.

Pramoga ekstremalams – ant didžiųjų snieguotų viršukalnių su snieglente ar slidėmis jus gali užkelti malūnsparniu. O jau paskui tik purus sniegas, skardis ir daugybė adrenalino. Toks malonumas brangus – už pasiskraidymą malūnsparniu prašoma 550 eurų (1870 Lt) už dieną.

Norint pasilikti nakvoti netoli trasų, teks rinktis viešbučius, kuriuose naktis kainuoja nuo 50 (75 Lt) iki 120 larių (180 Lt) ir daugiau. Tad viską susumavus, Gudauris nebus pigesnis nei daugelis Vakarų Europos kurortų.

Brangus kurortas, tačiau paslaugų kokybė pernelyg nežavi. Iš Tbilisio į Gudaurį mikroautobusai keliauja apie dvi valandas. Kainuoja nedaug – apie 10 larių (15 Lt). Tik prieš tai reikia pačiam susirasti stotį, maršrutinio autobuso vairuotoją ir susitarti dėl kainos.

Grįžti į Tbilisį dar kebliau – būtina užsirezervuoti vietą mikroautobuse, nes kitaip iš kalnų gali tekti grįžti autostopu. Tiesą sakant, net ir susitarus su vairuotoju negali būti tikras, kad mikroautobuse atsiras vietos. Tad daugelis naudojasi taksi paslaugomis – šie iki Tbilisio veža už 100 larių (150 Lt).

Gudauris primena Vakarų Europos kurortus.

Nors ir atnaujintas, kelias į atokią Mestiją dažnai nepravažiuojamas dėl sniego ar nuošliaužų.

34 | Gyvenimas

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Misija įmanoma: Druskininkai siekia tapti pirmuoju kalnų kurortu Baltijos šalyse

Lietuviai pagaliau aplenks latvius? Žilvinas Pekarskas z.pekarskas@15min.lt

Daugelį metų Lietuvos kalnų slidinėjimo entuziastai bambėjo ant Lietuvos verslininkų ir pavydžiai kalbėjo apie Latvijos žiemos centrus. Dabar situacija pasikeitė iš esmės.

Tokie keltuvai sujungs vandens parką ir Sniego areną.

Druskininkų savivaldybės vizualizacija

Apyvarta sumenko 30 proc.

Garsus Latvijos aktorius ir verslininkas Juris Žagaras, tapęs Cėsio Žagarkalnio slidinėjimo centro krikštatėviu, ne kartą yra minėjęs: Latvijos slidinėjimo trasų instruktoriai per Lietuvos nepriklausomybės šventes nugriebia visą pelno grietinėlę. Kai kurie jų net lietuviškai pramoko per daugelį metų. Todėl visus metus veikianti Druskininkų sniego arena tapo rimtu konkurentu. Dabar daugeliui lietuvių, išskyrus gyvenančius šiaurės Lietuvoje, dėl atstumo nebeapsimoka važinėti į Latviją. J.Žagaras pripažįsta, kad šiais metais Žagarkalnio slidinėjimo kurorto apyvarta sumažėjo 30 proc. Tačiau dėl to labiausiai kaltina ne lietuvius, pasistačiusius sniego areną, o nepalankius orus.

Siekdami konkuruoti su Lietuvos sniego arenomis, Žagarkalnio valdytojai pernai dar 10 m paaukštino ir 30 m pailgino trasą.

Sniego arena

Privalumai Kaip slidininkas, matęs daugybę Latvijos ir Alpių trasų, galiu pasakyti: kažin, ar lietaus krašte galima sugalvoti ką nors geresnio. Vienoje vietoje rasite įrangos nuomos punktą, slidinėjimo mokyklą, užkandines, kepyklėlę, vaikų kambarį, dušus.

Kortelių kontrolės sistema – labai patogi.

Ta pačia kortele naudojiesi eidamas pro arenos kontrolės vartus, užrakini persirengimo spintelės spyną, naudojiesi nuomos punkte registruodamas išnuomotą inventorių, įeidamas į sniego zoną (tik tuomet pradedamas skaičiuoti laikas, už kurį sumokėta). Kavinėje už maistą taip pat atsiskaitai kortele.

Itin maloniai nuteikia laiko skaičiavimo mechanizmas. Iš tikrųjų lankytojai moka tik už realiai slidinėtą laiką. Jei, tarkime, išeini iš trasos į kavinės zoną, perbrauki kortele per sensorių ir laikas sustabdomas. Toks sąžiningas skaičiavimas ar mokėjimas už realius pakilimus keltuvu taikomas nedaugelyje Europos kurortų – sumokėjai už valandas, ir varyk be poilsio. Smagu ir tai, kad Sniego arenoje specialiose patikros zonose kortele palietęs skenerį, gali sužinoti, kiek liko laiko slidinėti.

Druskininkų sniego arenos trasas taip pat galima vertinti labai gerai. Du „varlinukai“ žengiantiems pirmuosius žingsnius ir pagrindinė – 450 m ilgio – kintančio reljefo trasa su tramplinais, padalyta į slidininkų ir gerokai ekstremalesnę – snieglentininkų – zoną (palyginimui, legendinio Žagarkalnio trasos driekiasi 240–260 m). Esant palankioms oro sąlygoms atidaroma 460 m lauko trasa. Deja, jos, kovo pradžioje atšilus orams, išbandyti neteko, tad nuomonės pareikšti negaliu.

Latvijoje žiemą keltuvai jau praėjusį dešimtmetį veikė kone kiekvienoje gyvenvietėje tarp Siguldos ir Cėsio. Tuo metu Lietuvoje slidinėjimo trasų rekonstrukcija ar statyba vyko vėžlio greičiu. Todėl daugiau nei 400 km nuo Vilniaus nutolusiuose Latvijos žiemos kurortuose knibždėte knibždėdavo lietuvių. Tūkstančiai lietuviškų litų virsdavo latais ir nusėsdavo pas kaimynus.

Kai pagaliau pradėjo veikti Vilniaus, Birštono, Anykščių slidinėjimo centrai, visiems nosį nušluostė Druskininkai.

Nors iš pradžių mero Ričardo Malinausko idėja pastatyti visus metus veikiančią slidinėjimo areną vadinta kosmine, prasidėjus statyboms skeptikai nutilo. Arena duris atvėrė 2011 m. rugpjūtį.

Ambicingas projektas Druskininkai, nespėję atsidžiaugti vienu stebuklu, jau ruošiasi nustebinti kitu. Sniego arenos direktorius Vytautas Žibūda „15min“ prasitarė apie dar vieną ambicingą projektą – paversti Druskininkus kalnų kurortu su moderniais keltuvais. Ši, kol kas tik popieriuje

egzistuojanti, idėja realybe gali virsti per 1,5 metų. Taip „15min“ teigė Druskininkų meras R.Malinauskas. Pasak jo, tetrūksta „mažmožio“ – 10 mln. Lt. Šių pinigų Druskininkų savivaldybė ieško labai intensyviai – kreiptasi ir dėl ES paramos.

Rengdami projektą, specialistai konsultavosi su Austrijos ir Šveicarijos kalnų įrangos gamintojais. Planuojama pastatyti 6 atramas keltuvo trosui iškelti virš kurorto pušynų ir Nemuno vagos. Kalnų keltuvai turėtų tapti ne tik ekologiška miesto transporto priemone, bet ir savotiška kurorto apžvalgos aikštele. Turistai pakeliui iš Vandens parko į Sniego areną miestu ir gamta grožėsis iš 40 m aukščio. Ž.Pekarsko nuotr.

Žagarkalnio slidinėjimo centro krikštatėvis J.Žagaras pastebėjo: lietuvius Latvijoje keičia estai.

Aukščiausias keltuvo taškas (paskutinė maršruto stotelė) – paliktas laisvas žemės plotas tarp įėjimo į areną ir restorano „Aero Gallery“ automobilių aikštelės.

Lygumų slidžių trasa Tuo pat metu vystomi ir kiti projektai – AERODIUM vėjo tunelio statybos. Čia pat, šalia arenos, aktyvaus turizmo mėgėjai jau šiais metais galės pajusti skrydžio jėgą.

Dar vienas ambicingas planas – pastatyti lygumų slidžių trasą, kurioje sniegas neištirptų visus metus. Pasak mero, pritaikius modernias technologijas, viskas įmanoma.

Specialią dangą, paklotą ant žemės, galima šaldyti – juk trasai tereikia siauro žemės ruožo. Taip pat modernia, tačiau kiek kitokia, įranga šaldoma ir uždaros Sniego arenos danga (ir išorinė trasos dalis, esanti lauke).

Kaip šalčio nešėjas čia panaudotas etilenglikolis – ekologiška maistinė medžiaga, nekenkianti aplinkai.

Trūkumai Bendras visų Lietuvos ir, tarkime, Slovakijos slidinėjimo trasų trūkumas – eilės prie keltuvų. Jei leidiesi nuo kalno minutę, o kyli į viršų keturias minutes, eilėje laukti jau nebesinori. Druskininkų trasoje tirščiausia būna šeštadieniais. Kitomis savaitės dienomis skųstis nederėtų.

Kitas šiek tiek vaizdą gadinantis dalykas – keltuvai be stabdymo amortizatorių. Jie ir virš trasos kyla, ir įlaipinimo-išlaipinimo punktuose juda tuo pačiu greičiu. Todėl sėdant į juos didelė tikimybė susitrenkti pakinklius. O nulipant – nukristi. Tobulai užlipti-nulipti nuo tokių keltuvų gali tik labai patyrę slidininkai, o prabangesniuose Alpių kurortuose naudojami keltuvai įlaipinimo-išlaipinimo zonose smarkiai pristabdo.

Rašykite „15min“ slidininkų „blogui“ ir laimėkite UAB „Lukla“ kelioninius puodelius arba pakvietimus į Druskininkų sniego areną. Įspūdžius iš slidinėjimo trasų siųskite slides@15min.lt.

36 | Virtuvė

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Prancūziški skanėstai Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Kovas visame pasaulyje – Frankofonijos mėnuo. Ta proga jau ketvirtą kartą į Lietuvą atvyko garsus prancūzų virtuvės meistras Philippe‘as Ferellecas.

Pasidabinęs baltu virėjo chalatu, pasikabinęs kelis garbingus apdovanojimus, prancūzas lengvu rankos mostu pakvietė prisėsti ir pasikalbėti. „Atvykau į Lietuvą tik savaitei, todėl nespėjau pastebėti, ar ji smarkiai pasikeitė, – šypsojosi prancūzas. – Tačiau pastebėjau lietuvių virtuvės šefų progresą, jų įgūdžiai patobulėjo. Meistrai nebegamina taip, kaip gamino prieš trejus metus.“ Dalija patirtį ir žinias Ph.Ferellecas gimė Bretanėje, tačiau jau dvidešimt metų dirba Provanse. Ten įsteigė ir savo vardo gastronomijos mokyklą „L‘ecole de cuisine Philippe Ferellec“, kur dalijasi įgyta patirtimi ir žiniomis, gilinasi į maisto ruošimo techniką.

Savo patarimų jis negaili ir lietuviams virtuvės meistrams. Ph.Ferellecas paruošė specialų „Radisson“ viešbučio restorano valgiaraštį, kuris lankytojams bus siūlomas visą kovo mėnesį.

Kulinarui svarbiausia – darbas, todėl apžiūrėti Vilnių jam neužteko laiko. „Mes turime dirbti, kurti valgiaraštį, taigi praleidžiame daug laiko virtuvėje – mokome virėjus

Savo gastronomijos mokyklą turintis Ph.Ferellecas (dešinėje) į Lietuvą dalyti patarimų atvyksta jau ketvirtus metus.

I.Gelūno nuotr.

gaminti, atskleidžiame jiems receptus, dalijamės informacija apie maisto ruošimo subtilybes. Juk jie turi išmokti pagaminti tokios išvaizdos ir skonio patiekalą, kaip mes paruošiame!“ – argumentavo prancūzas.

Ir pridūrė, kad paprašytas pagerinti restoranų valgiaraščius paliktų tuos pačius patiekalus, tik juos patobulintų. „Jeigu man

Zefyriniai mėtiniai saldainiai

40-čiai kubelių reikės:

Kaip gaminti:

• 20 lapelių želatinos;

Ištirpinkite želatinos lapelius vėsiame vandenyje, vėliau – garų vonelėje. Į puodą įpilkite 1,2 l vandens, 400 g cukraus, gliukozę, viską užvirkite. Baltymus išplakite, įberkite 20 g cukraus. Pamažu supilkite įkaitintą sirupą, po to želatiną ir mėtų likerį.

• 420 g cukraus; • 80 g gliukozės; • 120 g kiaušinių baltymų; • 2 šaukštų mėtų likerio; • 30 g cukraus pudros; • 30 g kukurūzų krakmolo arba 60 g juodojo šokolado.

Masę išpilkite į kvadratinę formą, kai pravės, kelioms valandoms padėkite į šaldytuvą.

Išimkite iš formos, supjaustykite vienodo dydžio kubeliais, juos apvoliokite cukraus ir krakmolo mišinyje arba panardinkite į ištirpintą šokoladą. Prieš patiekdami palaukite, kol sukietės.

duotų kokį tipišką lietuvišką patiekalą, galbūt aš smarkiai jo nepakeisčiau, tik kažkokios naujos gyvybės įkvėpčiau“, – tikino Ph.Ferellecas.

Svarbiausia – technika Smalsu, kuo ypatinga prancūzų virtuvė, kad ji giriama visame pasaulyje? Virtuvės guru susimąstė: „Svarbiausia, manau, – technika.

Toliau – tokie elementai, kaip geras padažas ir pan. Pagrindinė taisyklė, kurios paisome, – patiekalas turi būti skanus. O tada reikia pasitelkti vaizduotę, į viską žvelgti plačiai atvertomis akimis.“ Ph.Ferellecas pastebėjo, kad lietuviai dažniausiai tikisi, jog maisto lėkštėje bus daug, o prancūzams svarbiau ne kiekis, bet kokybė. Jis pridūrė, kad Lietuvoje dar sunku rasti kai kurių produktų, reikalingų prancūziškai virtuvei. Vis dėlto tai nėra labai didelė bėda. „Kiekviena šalis turi kokių nors įdomių produktų. Jeigu žinai, kaip skaniai paruošti žuvį, bet kurioje šalyje tai padarysi, svarbu, kad pati žuvis būtų gera. Gali tą pačią techniką pritaikyti truputį kitokiems produktams“, – aiškino prancūzas.

Ir saliamis gali įkvėpti Paklaustas, ar besilankydamas Lietuvoje pastebėjo kokių nors panašumų tarp prancūzų ir lietuvių virtuvės, kulinaras šyptelėjo: „Gaila, tačiau nesu lietuviškos virtuvės ekspertas. Kiekvienoje šalyje būna panašių dalykų: jūs turite troškinių, bulvių, morkų, jautienos, kiaulienos. Pastebėjau, kad ilgai gaminate maistą, valgote daug mėsos. Kai kuriuose Prancūzijos regionuose irgi panašiai maitinamasi.“ Virtuvės meistras tikino, kad Lietuvoje atrado daržovių, bulvių rūšių, kurių nėra Prancūzijoje. „Be to, – pridūrė kulinaras, – jūs turite sūrio, kurio skonis labai panašus į mūsų parmezaną. Taip pat teko ragauti įvairiausių saliamų, vytintos mėsos, dešrų. Ketinu

Ph.Ferellecas moko, kad su maistu reikia elgtis pagarbiai, jo bet kaip neįtėkšti į lėkštę. Gal todėl specialiai „15min“ paruoštą desertą jis ilgai ir kantriai serviruoja. eiti į turgų, prisipirkti mėsų, dešrelių ir parsivežti į Prancūziją. Tada ragausiu, uostysiu ir, manau, pasisemsiu idėjų būsimiems savo patiekalams.“ Išvaizda ne mažiau svarbi nei skonis Ph.Ferellecas nėra labai priekabus kitų ruoštam maistui, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kaip patiekalas patiektas, nes net ir geriausią skonį gali sugadinti nevykusi išvaizda: „Viena yra pripjaustyti ir primėtyti, pavyzdžiui, bulvių prie mėsos, o kita – gražiai išdėlioti, sukurti kompoziciją, užpilti padažu.“ Prancūzas moko, kad su maistu reikia elgtis pagarbiai, jo bet kaip neįtėkšti į lėkštę.

Gal todėl specialiai savaitraščiui „15min“ paruoštą desertą jis ilgai ir kantriai serviruoja.

Virtuvėje visi zuja pirmyn atgal, fotografas įnirtingai ieško gero rakurso, o Ph.Ferellecas lėtai smeigia į zefyrus pipetes su lipniomis sultimis, lyg tai būtų svarbiausias pasaulyje darbas.

Gomuriui pasaldinti virtuvės guru siūlo pasigaminti mėtinių zefyrinių saldainių, dengtų juoduoju šokoladu.

Jei turite, įsmeikite į juos pipetes, pripildytas mėgstamų sulčių ar sirupo. Tuo metu, kai panardinsite į burną pūko lengvumo saldainį, išspauskite sultis iš pipetės.

Skanaus!

Komentarass

Rolandas Maskoliūnas redakcija@15min.lt

Miško pasakos suaugusiems Siužetas ir kontekstas „12 vilties valandų“ Šiuolaikinės rau(„Gone“) donkepuraitės yra savarankiškos, moJAV, 2012 m., 95 min. ka apsiginti ir nebijo Rež. Heitoras Dhalia. naktį miške aplankyti net žudiko maVaidina: Amanda Seyfried, niako. Tiesa, tam Danielis Sunjata, turi būti labai rimta Jennifer Carpenter. priežastis. Įvertinimas Blondinė Džilė (akt. A.Seyfried) įsitikinusi, kad jos seserį pagrobė tas pats nusikaltėlis, nuo kurio anksčiau jai vos ne vos pavyko pasprukti.

Deja, policininkai tuo netiki. Niekas nerado duobės, kurioje Džilė tvirtina buvusi įkalinta. Niekas nesurado kitų dingusių merginų. Be to, ją gydė psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau ryžtingoji ilgaplaukė didžiaakė nusprendžia pati atlikti savo tyrimą. Reikia skubėti, nes jeigu sesuo iš tiesų atsidūrė duobėje miške, ji neilgai liks gyva.

Išvados Miškas – viena svarbiausių įvairių nusikaltimų bei tamsiųjų gaivalų siautėjimo vieta. Tokią tradiciją nuosekliai kuria ne tik pasakų, bet ir šiuolaikinio kino kūrėjai. Tai patvirtindamas, nuo holivudinio konvejerio nuriedėjo dar vienas standartinis, pagal žinomą šabloną susuktas, trileris apie maniaką, persekiojantį merginas.

Kartais miške kartu su nelaimėmis gimsta įtaigūs filmai. Tokie, kaip psichologinis trileris „Bučiuoti merginas“ su A.Judd ir M.Freemanu. Bet tai daugiau išimtis, negu taisyklė.

Juostoje „12 vilties valandų“ iš pažiūros viskas yra gerai. Scenarijus parašytas tvarkingai – taip, kad Džilė nuosekliai, sparčiai, rasdama svarbius įkalčius, judėtų tikslo link. Gal ir nieko tokio, juk tai filmas.

Nenuobodu, bet pernelyg sklandu ir todėl istorija neįstrigs jūsų atmintyje. Netgi pats maniakas, degantis keršto troškimu, nevykęs ir silpnokas fiziškai.

Bet tai atspindi šiuolaikines visuomenės tendencijas – savarankiškos moterys ir sutrikę vyrai. Beje, tokių keistų apžėlusių individų mergina savo kelyje sutiks ne vieną.

Filmo dėmesio centras ir pagrindinė žvaigždė – aktorė A.Seyfried, puikiai suvaidinusi psichologiniame trileryje „Chloja“. Šįkart standartinis scenarijus nesuteikė jai progos pademonstruoti visų savo sugebėjimų.

Kadras iš filmo.

38 | Kultūra

15min • 2012 m. kovo 9 d.

„Kino pavasaryje“ – dokumentinio filmo apie režisierių A.Žebriūną premjera

„Turbūt esu vienintelis ir Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt

„Kai dirbu su jumis, negalvoju apie savo ligas, skausmus“, – prodiuserei Rasai Miškinytei kartą prisipažino viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių Arūnas Žebriūnas. Šešerius metus brandintas dokumentinis filmas apie režisierių sunkiai, bet vis dėlto gimė. „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“. Taip pavadintą filmą pirmieji išvys festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai.

Po sudėtingo kūrybinio proceso juostos autoriai – prodiuserė R.Miškinytė ir režisierius Linas Augutis (prodiuserinė kompanija „Era Film“) – liko sužavėti A.Žebriūno noru ir gebėjimu kurti bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis.

– Tokia asmenybė, kaip A.Žebriūnas, nusipelno ne vieno filmo apie save. Bet kurti tokį filmą yra didelis iššūkis. Kaip jūs tam ryžotės?

– L.Augutis (L.A.): A.Žebriūnas žmonių pernelyg arti neprisileidžia. Rasa daug metų su juo bendravo, kol mintis tapo kūnu.

– R.Miškinytė (R.M.): Maestro šeima prieš šešerius metus mane susirado ir pasiūlė kurti filmą apie jį. Su A.Žebriūnu jau buvome pažįstami, jis kurį laiką buvo mano dėstytojas, todėl pradėjome susitikinėti. Tačiau jis norėjo kurti vaidybinį filmą, dokumentika jo nedomino, todėl pirmas bandymas mums nepavyko. Kai 2010 m.

A.Žebriūnas gavo „Auksinę gervę“ už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui, vėl susitikome ir mintis sukurti dokumentinį filmą apie jį atgimė.

Kartą, skaitydama jo duotus rašinius, radau trumpą novelę, kuri man labai patiko. Joje telpa labai daug: gyvenimas, mirtis, meilės trikampiai, žūtys, atgailos. Pagalvojau, kad tai būtų puikus paskutinis jo vaidybinis trumpo metro filmas. Pasiūliau režisieriui tokią mintį: mes jums sudarome sąlygas kurti

Kai ateidavo į aktorių atrankas, maestro A.Žebriūnas tiesiog užsidegdavo, atrodydavo, kad jam sparnai išaugdavo. „Era Film“ nuotr. šį filmą, o su kita komanda filmuojame jūsų kūrybos procesą. Ši filmo apie filmą idėja jam patiko ir mes skubiai pradėjome dirbti, dar neturėdami valstybinio finansavimo, remdamiesi tik „Era Film“ lėšomis ir žmonių entuziazmu.

Visi labai norėjo dirbti su A.Žebriūnu, visiems tai buvo įdomu. Aktoriai į atrankas ėjo būriais, nes visi norėjo paragauti, kaip dirba maestro.

– Tačiau vaidybinis filmas didžiųjų ekranų neišvydo.

– R.M.: Deja, vėliau, gavus mažesnį nei reikėjo finansavimą, paaiškėjo, kad bėda ne tik čia. Mums su A.Žebriūnu labai sunkiai sekėsi susikalbėti. Kaip pats režisierius prisipažįsta filme, „aplinka kitaip supranta mano norus. Jaučiuosi pažengęs į nežinią.“ Maestro sveikata buvo silpna, mes nuolat derinome darbo laiką su A.Žebriūno ligoninių grafikais. Galiausiai, jo žodžiais tariant, „susiklostė tokia dramaturgija“, kuri neleido nei mums, nei jam įgyvendinti pradinės minties apie filmą filme.

Teko viską iš naujo pergalvoti ir ieškoti tinkamo režisieriaus. Labai daug mano kviestų režisierių atsisakė, nes reikalavimai filmui buvo griežti, kartelės nuleisti negalėjome – turėjome labai daug filmuotos medžiagos, kurią

reikėjo tinkamai inkrustuoti į portretinę dokumentiką. Šiam darbui ryžosi L.Augutis.

– Kiek pats A.Žebriūnas prisidėjo prie filmo apie save?

– L.A.: Dokumentiniam filmui specialiai padarėme didelį A.Žebriūno interviu, kuris padiktavo filmo temas, pašnekovus. Ką jis jame paminėjo, už to mes ir kabinomės, pagal tai pasikvietėme pašnekovus, pavyzdžiui, Nelę Savičenko, Liubomirą Laucevičių, Gediminą Girdvainį, Algirdą Latėną, taip pat architektus Nasvyčius, Saulių Šaltenį ir kt.

Filmo struktūra susideda iš jo paties minčių apie savo gyvenimą, kitų žmonių, su kuriais jis dirbo ar gyvena,

Kad prieitum prie A.Žebriūno arčiau, turi prisiimti mokinio vaidmenį. Jis maestro – o tu mokinys. Tokiu santykiu jis su kitais ir bendrauja.

Gailių klano medalis – pas Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt

Gailių giminės atstovai antrą kartą įteikė klano premiją už gėrio siekį. Šiemet garbingas sidabro medalis pasitikėjimo savimi suteikė išmintingajam Gustavui, kurį Lietuvos televizijos laidoje „Gustavo enciklopedija“ kuria Audrius Rakauskas.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtoje šventinėje įteikimo ceremonijoje ilga pagiriamąja kalba

laureatą pamalonino prof. Alvydas Jokubaitis, patikinęs, kad net žymieji švietėjai Voltaire‘as ir Jeanas Jacques Rousseau būtų norėję kurti „Gustavo enciklopediją“. „Enciklopedija yra apšvietos filosofų sumanymas ir išradimas. Volteras ir Ruso neatsidžiaugtų sumanymu kurti „Gustavo enciklopediją“.

Jie norėjo apšviesti suaugusiųjų protus, o A.Rakauskas daugiau šviesos ir gėrio sukuria jaunų žmonių – dar vadinamų vaikais – galvose“, – lygino A.Jokubaitis ir susirinkusiųjų nuostabai pagyrė A.Rakauską už cenzūrą.

Apdainuotas ir išglostytas kalbomis,

A.Rakauskas džiugiai priėmė premiją iš Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto ir vertėjo Antano Gailiaus rankų. „Šioje pompastiškoje erdvėje pasijutau lyg karalius, kuriam tuoj uždės karūną, – spausdamas dėžutę su medaliu rankoje, šmaikštavo Gailių klano premijos laureatas. – Noriu padėkoti čia sėdinčiai savo šeimai – žmonai Danguolei ir sūnui Augustui, kurie padėjo namų ūkį laikyti. Žinote, yra visokie remontai, vanduo iš krano nebėga, durys neužsirakina, tai viską žmona sutvarko. Jei to nebūtų dariusi, gal tos laidos ir nebūtų.“

Kultūra | 39

15min • 2012 m. kovo 9 d.

paskutinis Žebriūnas“ I.Gelūno nuotr.

– Filmo pradžioje žiūrovai A.Žebriūną išvysta ligoninės palatoje. Maestro neprieštaravo filmuotis tokioje intymioje erdvėje?

– R.M.: Jis pats mus pasikvietė, sakydamas: „Čia juk gyvenimas!“ Tai buvo pati filmo kūrimo pradžia, kai pradėjome ruoštis jo vaidybinio filmo filmavimams.

– L.A.: Rasa yra labai drąsi, kad pasiryžo tokiai avantiūrai – kurti filmą su žmogumi, kuris guli ligoninėje. Ilgą laiką šios scenos nežadėjome įtraukti, bet tame epizode iš tiesų yra labai daug gyvenimo – noro kurti net tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis.

– R.M.: Mane sužavėjo jo noras ir gebėjimas visą laiką būti kūryboje. Net tokioje situacijoje jo smegenys, anot jo paties, „triauškia mintis kaip riešutus“.

Jis sakė: „Dabar esu ligoninėje, o po to eisime dirbti.“ – L.A.: Tačiau maestro labai rūpinasi savo įvaizdžiu – kai važiavome į interviu, pasirišo skarelę, domėjosi, ar gerai

Gustavą Po iškilmingos apdovanojimo ceremonijos A.Rakauskas prisipažino, kad šis vakaras jam – didelis išbandymas. „Tiesą pasakius, man šiandien sunku, nes nemėgstu tokių viešų renginių, kai turiu kažką prasmingo pasakyti – paskutiniu metu esu uždaras žmogus, važiuoju į sodą, į savo namelį, ir net – bijau žmonių. Bet gal šis renginys mane išjudins ir įpareigos bendrauti su visuomene, – šyptelėjo A.Rakauskas. – Šį medalį Gustavas rodys profesoriui Kalėdauskui, o šis labai nirš, kad ne jam. Jis vis dar laukia Nobelio premijos ir niekaip negauna...“

Audrius Ožalas a.ozalas@15min.lt

Apie tūkstančius priežasčių gyventi

Filmo autoriai R.Miškinytė ir L.Augutis – žmonės, kuriems garsus režisierius leido save artimai pažinti.

pasakojimų, o pabaigoje rodome jo pasiruošimą kurti vaidybinį filmą – kaip jis mąsto dabar, kaip mato jaunimą šiandien. Apskritai, A.Žebriūnas davė laisvę daryti taip, kaip mes matome – tik neleido liesti jo vaidybinio filmo scenarijaus.

Nauja knyga

atrodo, ar gerai prisegė mikrofoną, kad skarelės nenutemptų. Net ligoninėje jis ilgai sprendė, ar filmuotis su akiniais, ar be jų (šypsosi).

– Filme režisieriaus žmona Giedrė Kaukaitė tarsi sufleruoja filmo pavadinimą „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“. Ji ir buvo pavadinimo autorė?

– L.A.: Ne, ji tik paantrino. Pats A.Žebriūnas per interviu pasakė, kad „turbūt esu vienintelis ir paskutinis Žebriūnas, nes mano tikra pavardė yra Žebrauskas, o aš turiu tik dukras“. Jis pats suformulavo šią mintį. O kad jis yra nepakartojamas – visiems aišku. Niekas dar nepadarė nieko panašaus į vienintelį lietuvių turimą miuziklą „Velnio nuotaka“ ar vienintelę tragikomediją „Riešutų duona“.

– Kiek garsusis režisierius leido jums save pažinti?

– L.A.: Kad prieitum prie A.Žebriūno arčiau, turi prisiimti mokinio vaidmenį.

Jis maestro – o tu mokinys. Tokiu santykiu jis su kitais ir bendrauja. Režisierius nemėgsta, kai negali prie jo prisitaikyti, bet kartu negali pakęsti, jei mato per dideles tavo pastangas prisitaikyti, paminant save.

Mane pritrenkė ir sužavėjo jo mokėjimas greitai bei taikliai pamatyti kito

„Šį medalį Gustavas rodys profesoriui Kalėdauskui, o šis labai nirš, kad ne jam“, – juokavo A.Rakauskas.

I.Gelūno nuotr.

žmogaus psichologinį portretą, jis turi ypatingą žmogaus savybių, trūkumų pajautimą ir matymą.

– Kokį A.Žebriūną norėjote parodyti žiūrovui?

– L.A.: Man jis visada buvo ir yra įdomus kaip kūrėjas, todėl ir filmu siekiau parodyti, kad jis visada gyvena kūrybiniuose ieškojimuose, yra pilnas idėjų ir minčių. Filmas užbaigiamas jo fraze, kad „turiu eiti vienas“.

– R.M.: Idėjų jam niekada netrūksta.

Kai pasidalinau mintimis apie savo būsimus darbus, jis prisipažino: „Man taip trūksta to „smegenų triauškinimo“. Jis labai pasiilgęs kino, virimo toje aplinkoje. Kai ateidavo į aktorių atrankas, iš pradžių atrodydavo pavargęs, o vėliau – tiesiog užsidegdavo, atrodydavo, kad jam sparnai išaugdavo. Tačiau, žinoma, tai atimdavo iš jo ir labai daug energijos.

Bet bendravimas su jaunimu, kūrybinė veikla jam padėjo, visos ligos tada pasitraukė į antrą planą. Jis man yra prisipažinęs: „Kai dirbu su jumis, negalvoju apie savo ligas, skausmus. Man čia įdomu, todėl turiu būti čia.“ Labai tikimės, kad suteikėme jam teigiamą stimulą, bet žiūrėsime, kaip jis įvertins mūsų filmą per premjerą. Visi galime numanyti, kaip režisieriui sunku vertinti kito režisieriaus darbus...

Pulitzerio premijos laimėtojos Marilynne Robinson knyga „Gileadas“ – kvietimas sustoti, apsidairyti ir įsiklausyti. Tai – pasakojimas apie žmogų, bandžiusį nugyventi prasmingai ir norintį savo laiškuose paaiškinti, kodėl gyvenimas yra toks gražus. Net ir ruošiantis mirti.

Yra knygų, kurios skaitomos ne vieną kartą. Kurių žodžiuose paslėptos prasmės atsiskleidžia ne iš karto, o tam tikros mintys, nuojautos tarsi blyksniai atkeliauja ir vėliau. Leidyklos „Metodika“ išleista knyga „Gileadas“, esu tikras, yra viena iš tų. Jeigu peržvelgtumėte užsienio tinklalapiuose verdančias diskusijas, pamatytumėte, kiek žmonių vadina šią knygą viena iš reikšmingiausių (populiarumo pridėjo ir tai, kad JAV prezidentas Barackas Obama vadina „Gileadą“ savo mėgstamiausia knyga).

Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad būtent tokio turinio knyga sulaukė entuziastingo palaikymo. Mat „Gileado“ istorija – tai mirčiai besiruošiančio kunigo apmąstymai, kuriuos jis palieka savo septynmečiui sūnui. Monologo pasakojimo forma daugeliui gal ir neatrodo itin patraukli idėja, tačiau išorinio veiksmo trūkumą su kaupu kompensuoja vidinė kelionė ir įžvalgos apie gyvenimą bei besiartinančią mirtį.

Nedideliame miestelyje gyvenantis kunigas Džonas Eimsas savo laiškuose sūnui nori papasakoti tiek savo ir šeimos istoriją, tiek paruošti, įkvėpti jį būsimam gyvenimui, pasidalyti mintimis ir svajonėmis apie svarbiausius šio pasaulio dalykus – tikėjimą, vienatvę, džiaugsmą, meilę, šeimą, santykius su aplinkiniais, egzistencijos prasmę.

Dž.Eimsas aprašo savo šeimą – taip pat kunigus senelį bei tėvą. Senelis – kare dalyvavęs kunigasišsišokėlis, grįžęs namo viena išmušta akimi, save matantis kaip Dievo karį, kurio pašaukimas – aukoti ir aukotis. Jo tėvas – visiška priešingybė. Pacifistas, manantis, kad karai buvo žmonių nusižengimas Dievo valiai.

Dž.Eimso pirmoji žmona mirė gimdydama, netrukus mirė ir jo duktė. Su dabartine žmona jis susipažino bažnyčioje, kai po pamaldų ši priėjo ir pasakė jam, kad turės ją vesti. Berašant laiškus sūnui miestelyje nutinka ir ne visai lauktas dalykas – namo grįžta netoliese gyvenančio pastoriaus sūnus.

Visos šios istorijos aprašomos su švelniu humoru ir kartu ieškant kiekviename poelgyje, kiekvienoje istorijoje svarbesnių klodų – niekas pasaulyje negali vykti be prasmės, per gyvenimą sukaupta išmintis rodo, kad net paprasti dalykai slepia kur kas didesnius. Be abejo, religiniai motyvai šioje knygoje labai reikšmingi. Tačiau tai nėra įkyriai peršama.

Nors retkarčiais rašydamas sūnui kunigas ir leidžia sau liūdnas mintis, dažniausiai susijusias su tuo, kad nepamatys, kaip auga jo atžala, pasiruošimo mirčiai pasakojime rezignacijos potėpių išvengiama. Atvirkščiai, ši knyga – puikus susitaikymo su neišvengiamybe pavyzdys. Nugyvenęs savo gyvenimą kunigas vis dar jaučia šio „vargano, laikino pasaulio“ grožį, tiesa, pripažindamas, kad net ir po tiek laiko Žemėje vis dar nesugebėjo perprasti visų dėsnių. Tačiau tikrai žino, kad „grožio yra daugiau, nei gali išvysti mūsų akys, kad mums į rankas yra įduota brangių dalykų, kurių negerbdami juos niekiname“ (p. 253). „Yra tūkstančiai priežasčių gyventi šį gyvenimą, visos jo vertos“, – knygos pabaigoje sako kunigas.

Tai viena iš knygų, kurios liudydamos apie mirtį, tiek pat stipriai teigia gyvenimą.

40 | Sveikata

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Antrą inksto transplantaciją patyrusi moteris: „Ne gyvenau. Tik egzistavau“

Kad gautum šansą, kažkas Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

„Per 45-tą gimtadienį atsirado beprotiškas silpnumas. Hemoglobino kiekis kraujyje nukrito iki 75. Žiūriu, kad jau nepaeinu.

Sužinojus diagnozę, susitaikymo nebuvo iki paskutinės dienos. Iki šiandien, iki bet kada. Iš esmės gyvenau tik laukimu.“

Saujoje – daugybė tablečių ir piliulių.

Vaistais reikia silpninti imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų svetimo inksto.

E.Ovčarenko nuotr.

Pasaulyje minima Inkstų diena. Lietuvoje ji nukelta į ateinantį ketvirtadienį, kad svarbios datos neužgožtų ne mažiau svarbi – kovo 11-oji. Savaitraštis „15min“ aplankė Kauno klinikose gulinčią moterį. Prieš dvejus metus ji išgirdo diagnozę: inkstų nepakankamumas. Ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.

Cukrinio diabeto pasekmė Danutei (moters vardas pakeistas – aut. past.) balandį sukaks 47-eri. Ji – išsilavinusi, simpatiškų bruožų, malonaus balso. Truputį išbalusi ir pavargusi, nors jai nieko neskauda.

Nedidelėje Danutės palatoje ant spintelės stovi plastikiniai indeliai su užrašytomis valandomis. Juose – saujos tablečių ir piliulių. Moteriai, ištvėrusiai jau antrą inksto persodinimo operaciją, reikia vaistais silpninti imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų svetimo organo. „Sergu I tipo diabetu nuo devyniolikos metų, – savo istoriją pradeda šeimos gydytoja dirbanti Danutė. – Tais laikais insulinas buvo visiškai kitoks. Ir kontrolės priemonės visai kitokios – poliklinikoje kraują tirdavo kartą per mėnesį, ir viskas. Manau, tą juodžiausią darbą padarė pirmi 10–12 ligos metų.“ Tikslas – išgyventi 20 metų Per 45-tą gimtadienį moteris pajuto, kad jai labai silpna. Kūnas pradėjo tinti, o aukšto kraujospūdžio nesumažino net saujos vaistų. Danutė sužinojo, kad teks persodinti inkstą. „Kadaise kažkodėl buvau pagalvojusi, kad mano mirties priežastis bus inkstų nepakankamumas. Tada neturėjau tokių didelių problemų ir dar ne medikė buvau.

Sirgau diabetu, ir mane paguldė čia, į Kauno klinikas. Gulėjau didžiojoj palatoj, kur buvo 24 lovos. Visokių moterų ten buvo – ir su diabetiniu stažu, ir su inkstų nepakankamumu. Ir aš, ką tik susirgusi, nieko apie tai nežinanti, į viską ausis ištempusi“, – prisimena Danutė.

Tada ji išsikėlė sau tikslą – išgyventi 20 metų. „Mano teta, amžiną atilsį, guosdavo: tavo abu tėvai mirė nuo infarkto, tai tu taip nesijaudink, gal ir tu mirsi nuo infarkto“, – šypteli moteris ir priduria, kad dar visko gali būti. O tie dvidešimt metų jau seniai praėjo.

Keturis kartus per parą Inkstų nepakankamumas. Po šios diagnozės beliko tik viena – laukti donoro. „Tik tai mane ir palaikė“, – Danutė suprato, kad jos gyvybė priklauso nuo svetimų žmonių gerumo, nes artimųjų, galinčių paaukoti inkstą, neturėjo. Visi mirę.

Moteriai buvo pasiūlyta darytis peritonines dializes, kad nereikėtų nuolat važinėti į

ligoninę – juk ji norėjo dirbti. Kaip tai atliekama? Į pilvo ertmę įstatomas minkštas plastiko vamzdelis. Per jį leidžiamas dializės tirpalas patenka į pilvą ir kurį laiką ten pabūna.

Vėliau jis iš ten išpilamas – iš organizmo išvalomos toksinės medžiagos, druskos, skysčių perteklius. Ir taip – keturis kartus per parą.

Danutė peritonines dializes pradėjo 2010 m. gruodį, o po poros mėnesių buvo užrašyta į laukiančiųjų inkstų donoro eilę. „Buvo baisu, – prisimena moteris. – Laukiau ir vis galvojau: neskambina.“

inkstą ji pavadino Jonuku. Įtarimas, kad kažkas negerai, kilo iš karto po operacijos: inkstas neprigijo – „užtrombavo“. Šeštą dieną jį teko pašalinti, kitaip būtų pradėjęs pūti. „Sužinojusi, kad kraujotaka tam inkstuke nevyksta ir kad jį reikia išimti, pasijutau, lyg antrąkart laidočiau mamą, – Danutės balsas pradeda virpėti. Pakelia akis į akinamai baltas palatos lubas ir akimirkai nutyla. – Gauni inkstą, atrodo, kad gyvenimas pasikeis, ir antras smūgis.“

Inkstą pavadino Jonuku 2011 m. birželio 22-ąją dešimtmetis vaikas žuvo avarijoje. Atsirado inkstas. Paaiškėjo, kad tinka 6 antigenai iš 8. Tai – labai retas atvejis. Moteriai skubiai buvo atlikta inksto transplantacija. Artėjo Joninės, todėl

Artimųjų gera valia Papasakoju Danutei sceną iš serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“. Jo herojė Siuzan sužino, kad jai – inkstų nepakankamumas. Ateina atlikti dializės ir mato piktą vyrą, nenorintį bendrauti. Šis rankose

laiko lagaminėlį. Jam supypsėjus reikštų, kad atsirado donoras. „Ar žinai, ką reiškia pypsėjimas? – klausia jis Siuzan. – Mirtį. Tu lauki, kol koks nors šunsnukis neužsidės šalmo ir užsimuš.“ Klausiu Danutės, ar tikrai ligonis pasiekia tokį lygį, kad pradeda laukti savo arba donorų mirties? „Aš negaliu už visus kalbėti, bet man niekada nebuvo tokio jausmo. Visą gyvenimą laikausi principo: nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Aš apskritai laukiau. Laukiau donoro, laukiau inksto, bet ne taip, kad kažkas įvyktų ir man atsirastų. Nes tos nelaimės įvyksta savaime, to nenorint, – atsako. – Tas, kam nepasisekė, jau nieko nebejaučia. Aš labiausiai užjaučiu artimuosius, nes visus savus esu palaidojusi, puikiai žinau tą jausmą, ką reiškia netekti artimo žmogaus. Lietuvoje dar nelabai įprasta, kad žmogus pasirašytų raštą: aš po mirties sutinku tapti donoru. Kiek esu skaičiusi, dar nėra atsitikę, kad tokio žmogaus organai būtų buvę panaudoti. Tik artimųjų gera valia gali padėti paaukoti jų mirusio artimo žmogaus organus.“ Antras inkstas – po pusmečio Daugiau nei pusmetį Danutė vėl gyveno laukimu. Į ligoninę suruoštas krepšys tūnojo spintoje: „Pradėjau laukti nuo gruodžio. Tas laukimas toks beprotiškas, kad nemoku apsakyti: kad tik pakviestų, kad tik paskambintų.“ Ir šių metų sausio 31 d. pagaliau sulaukė. Pranešė – inkstas yra. „Širdis pradėjo spurdėti. Bėgau į darbą pranešti, koks reikalas ir kad šiandien jau nelabai galėsiu dirbti“, – prisimena Danutė. Į inkstą buvo dar penki pretendentai. Medikai atliko tyrimus ir nusprendė, kad inkstas bus persodintas Danutei. „Kai atliko antrą transplantaciją, tas inkstas „užsivedė“. Ir labai greitai. Jau reanimacijoje jis dirbo, pradėjo didėti šlapimo

Rubrika | 41

15min • 2012 m. kovo 9 d.

turi mirti Simptomai ir tyrimai

Inga Arūnė Bumblytė, LSMU Nefrologijos klinikos profesorė

„Inkstų ligos būdingesnės vyresnio amžiaus žmonėms, ypač vyrams.

Dažniausiai požymių atsiranda, kai liga jau toli pažengusi. Iš ryto patinęs veidas, tinstančios kojos, aukštas kraujospūdis, skausmingas ar dažnas šlapinimasis rodo inkstų ligą. Žmogui pasidaro silpna, jį pykina, jis vemia, nieko nenori valgyti, o vėliau pastebi, kad beveik nebesišlapina.

Pagrindinė rizikos grupė – sergantys diabetu, turintys aukštą kraujospūdį, tie, kurių giminėje yra sergančių inkstų ligomis, tie, kuriuos kankina aterosklerotinė išeminė širdies liga, arba tie, kurie kasdien geria skausmą malšinančius vaistus.

Tyrimai – paprasti, nebrangūs ir neskausmingi: echoskopija, šlapimo tyrimas ir kreatinino kiekio kraujyje nustatymas. Pagrindinė inkstų funkcija – iš kraujo pašalinti nereikalingas medžiagas ir skysčių perteklių. Jeigu inkstai blogai valo, kreatinino kraujyje daugėja.

Daug žmonių klaidingai galvoja, kad nereikia gerti daug skysčių. Arba geria druskingą mineralinį vandenį. Geriausia – virintas vanduo su citrina arba švarus šulinio vanduo. Taip pat svarbu neperšalti, vengti antsvorio ir mažiau vartoti druskos, nes ji netinka inkstams – gali pradėti formuotis akmenys arba pakilti kraujospūdis. Žodžiu, svarbiausia – sveikas gyvenimo būdas.“

išsiskyrimo kiekis. Mane perkėlė į palatą, ir kitą dieną šlapimo pradėjo mažėti, pradėjau dusti, visas skystis susikaupė pilve.

Pagalvojau: jau negerai. Tyrimai pradėjo blogėti. Supratau, kad jau prasideda inksto atmetimas, nors gydytojai dar abejojo. Po biopsijos jie tai patvirtino. Pakeitė vaistus, ir dabar tarsi geriau. Laukiu galutinių tyrimų“, – pasakoja Danutė.

Neliko nė krislo džiaugsmo Didelės bėdos prispausti žmonės kartais net tokioje situacijoje bando įžvelgti ką nors gero.

Bet Danutė purto galvą: „Gero tai absoliučiai nieko neatradau. Čia net kalbos negali būti. Gyvenimas su lėtiniu inkstų nepakankamumu be transplantanto, be donoro, yra ne gyvenimas, o tik egzistavimas. Tai, aišku, priklauso nuo žmogaus optimizmo.

Medikui sunkiau sirgti, nes jis šiek tiek kitaip žiūri nei paprastas ligonis, kuris galbūt gaudo kiekvieną gydytojo žodį, tiki viskuo.

Aš nesakau, kad gydytojas meluoja, bet kartais šiek tiek nuramina. Manęs raminti nepavyksta.

Praradau gyvenimo džiaugsmą, kas man buvo nebūdinga iki 45-erių. Mokėjau džiaugtis menkniekiu. Geriu kur nors kavinėje skanią kavą, ir man kartais taip gera ant širdies, o dar į soliariumą nueinu. Žiemą. Tai iš viso gera. Eini toks laimingas...

O dabar pranyko džiaugsmo pojūtis. Aišku, kadangi dirbau, stengiausi neparodyti to aplinkiniams, nes jiems tai neįdomu. Ir jiems aš būsiu kaip našta, jeigu sėdėsiu verksminga, susiraukusi, nepatenkinta. Man, kad ir darbe, sako: na čia tai optimizmas! Bet tas optimizmas... Negali sakyti, kad tai kaukė.

Darbe apskritai nelikdavo manęs. Man galbūt liūdniausia, kai namo grįžtu.“ Moteris teigia, kad per dvejus ligos metus nė karto nebuvo nuoširdžiai apsidžiaugusi: „Pavyzdžiui, anksčiau pažiūrėjusi spektaklį dieną ar dvi juo dar gyvendavau – bandydavau prisiminti mintis, frazes, potekstę.

O dabar spektaklį tik žiūriu. Pasidarė toks... egzistavimas.“ Liga atėmė didįjį hobį Danutė jau penkias savaites guli ligoninėje. Po operacijos ji atidžiai stebima. Radijo nėra, o skaityti nebesinori. Pavargusi nuo nieko neveikimo moteris sugebėjo prasmukti į kirpyklą prie klinikų kavinės. Ar ją kas nors išleido? „Aš nelabai ir klausiau, – kaip niekur nieko atsako. – Gulėt man čia taip atsibodo! Atrodo, grįžčiau namo, įsijungčiau televizorių. Jau net ir į Kubilių galėčiau žiūrėt. Nes čia kaip vienutė, kaip karceris.“ Nenumaldomas troškimas greičiau pasveikti turi dar vieną priežastį. Moteris pirmąkart plačiai nusišypso: „Žinote, aš turiu tokį hobį. Keliones. O peritoninė dializė – tai 8 litrai skysčio per parą. Kur su tokiu skysčiu aš nuskristi galiu? Niekur.

Liga atėmė mano didįjį hobį. Man ta transplantacija buvo reikalinga ne dėl to, kad dializių daryti nereikės, bet kad aš galėčiau keliauti. Tai pats didžiausias motyvas man. Be tų skysčių negali niekur išvažiuoti. Kad ir į Vilnių, į Kauną ar Trakus – visur su tavimi bagažinėj skysčiai. Nepasėdėsi kur nors ilgai. Pasižiūri į laikrodį – jau reikia dializės.“ Paklausta, kur norėtų keliauti, Danutė atgyja: „Aš jau suplanavusi, vos ne viešbutį išsirinkusi! Svajonėse – Ispanija. Važiuočiau į Salou miestelį arba į Malagą.“ Moteris neslepia, kad į Ispaniją vis tiek kaip nors išsiruoš. Kad ir keturioms dienoms.

Paguoda – širdies draugas Sunkiu metu ją palaiko draugės ir gyvenimo palydovas, optimistas, su kuriuo Danutė kartu – jau 17 metų.

Apie jį moteris atsiliepia vien tik šiltai: „Man susirgus, jis pagrindinis palaikytojas.

Kai buvau sveika (santykinai, nes cukralige sergantis žmogus nėra visiškai sveikas), pagalvodavau, kas bus, kai aš pasiligosiu.

Sužinojusi apie inkstų problemą, iškart pasakiau: jeigu nenori, tu su manim daugiau nesikankink. Bet, deja, jis pasidarė kokius penkiskart atidesnis ir geresnis.“ Didžiosios svajonės Už lango – gražus oras, šviečia saulė, kur ne kur pūpso sniego pusnys. Kvepia pavasariu. „Ir vakar taip buvo“, – pastebi Danutė. Ko ji dabar norėtų? Grįžti namo. Ir kad inkstas kuo ilgiau funkcionuotų. „Dar norėčiau, kad Lietuva būtų ne tik ta šalis, kuri pirmauja pagal savižudžių skaičių, bet ir pagal donorų. Norėčiau, kad žmonių požiūris keistųsi. Kad daugiau būtų laimingų: kurie ir taip nuskriausti gyvenimo, tai kad bent šiek tiek tas gyvenimas į teigiamą pusę pasisuktų“, – svajoja Danutė.

Jeigu tyrimai bus geri, šį savaitraščio „15min“ numerį moteris galės skaityti važiuodama namo.

42 | Skelbimai

IT kodas | 43

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Interneto piratai kuria partiją Gediminas Gasiulis g.gasiulis@15min.lt

Keletą metų pogrindyje lindėję Lietuvos piratai žengia į dienos šviesą. Tiesa, kol kas vis dar neformaliai. Ir kukliai – į šįmet vyksiančius Seimo rinkimus nesitaikys.

Istorija

Lietuviškos Piratų partijos branduolys: (iš kairės) V.Butėnas, J.Mikalauskas, M.Zimnickas ir J.Ingelevičius (viršuje).

Pirmoji Piratų partija buvo įkurta 2006 m. sausį Švedijoje. Tais pačiais metais Piratų partijos įsteigtos Austrijoje, Vokietijoje, vėliau – ir kitose šalyse. Šiuo metu Piratų partijas turi didelė dalis Europos valstybių, o stipriausios yra Švedijoje ir Vokietijoje.

I.Gelūno nuotr.

Švedų piratai 2009 m. Europos Parlamento rinkimuose surinko 7 proc. balsų ir yra delegavę du europarlamentarus. O vokiečiai staigmeną pateikė pernai, surinkę net 9 proc. balsų Berlyno miesto parlamento rinkimuose ir laimėję 15 vietų. Savo atstovų miestų tarybose turi ir Čekijos, Ispanijos, Šveicarijos Piratų partijos.

Išskirtiniame interviu „15min“ keturi Piratų partijos judėjimo atstovai – Justas Mikalauskas, Justas Ingelevičius, Mantas Zimnickas ir Vytautas Butėnas – atskleidė sieksiantys tapti atsvara antipiratinėms organizacijoms ir autorių teisių gynėjams. Pastarieji, jų nuomone, savo tikslų siekia užmiršdami visuomenės interesus.

Veikti paskatino ACTA Piratų partijos ideologijai prijaučiantys lietuviai tarpusavyje bendrauja jau keletą metų ir ne kartą svarstė išlįsti į viešumą.

Tačiau juos stabdė iniciatyvos trūkumas ir įvairios dvejonės: likti neformaliems ar steigti organizaciją? O gal politinę partiją?

Silpnai rusenantis piratų laužas įsiliepsnojo sausio pabaigoje, kai Europoje kilo diskusijos dėl kontroversiško Tarptautinio prekybos susitarimo dėl kovos su klastotėmis (ACTA). Pasyvūs ir uždari susitikimai peraugo į aktyvią veiklą: piratai dalyvavo viešose diskusijose, prisidėjo prie mitingo.

Pasak J.Ingelevičiaus, didelio susidomėjimo ACTA sulaukė dėl to, kad žmonės pagaliau suprato, jog interneto problemos juos liečia tiesiogiai. „Technologijos tampa kasdieniu dalyku, internetas kiekvienam yra prieinamas ir probleminiai klausimai tampa aktualūs visiems. Prieš keletą metų galbūt ne visi galėjo naudotis kompiuteriais, internetu ir

nesusidurdavo su tokiomis problemomis“, – jam antrino J.Mikalauskas. Į politiką neskuba Žengdami į viešumą piratai suskubo šlifuoti savo idėjų. Kaip ir kitų šalių Piratų partijos, lietuvių judėjimas laikosi tų pačių principų: moderniai spręsti patentų ir autorių teisių klausimus, užtikrinti laisvą prieigą prie mokslo, žinių ir informacijos, saugoti žmonių teises, ginti žodžio laisvę ir demokratijos principus, užtikrinti skaidrumą versle bei politikoje.

Tiesa, stačia galva į politikos vandenis Lietuvos piratai nerti neketina – bris

pamažu. Pirmiausia jie nori pritraukti kuo daugiau bendraminčių ir, kaip patys sako, užsiauginti stuburą, tuomet ketina steigti organizaciją ir tik vėliau – politinę partiją. „Kol kas populiariname „brendą“ ir renkame komandą. Esame visiškai atviri, norėtume būti skaidriausia ir atviriausia partija Lietuvoje, – dėstė J.Ingelevičius. – Manau, kad Lietuvai tikrai reikia tokios partijos, kaip ir kiekvienai civilizuotai valstybei.“ Kitoks požiūris į piratavimą Žodis „piratas“ visuomenėje turi neigiamą atspalvį ir yra tapatinamas su vagimi ar

nusikaltėliu. Piratų partijos atstovai sieks pakeisti tokį požiūrį.

Jie pritaria, kad virtualios vagystės daro žalą, tačiau siūlo kitokį šios problemos sprendimo būdą. „Manome, kad vienintelis būdas sustabdyti piratavimą yra skatinti kuo glaudesnį pačių autorių ir kūrinių naudotojų bendravimą, išvengiant tarpininkų. Taip pat skatinti atviros informacijos, turinčios laisvąsias licencijas, kiekį internete“, – kalbėjo J.Ingelevičius.

Viena didžiausių problemų, su kuria šiuo metu susiduria Lietuvos interneto bendruomenė, piratai įvardijo informacijos neprieinamumą. „Norėčiau nusipirkti muzikos ar naudotis kokios nors virtualios parduotuvės paslaugomis, bet esu informuojamas, jog Lietuvoje ši paslauga neprieinama. Visa tai yra dėl to, kad autorių teisių gynėjai tariamai saugo autorių kūrinius ir neleidžia jų nusipirkti kitose šalyse“, – pastebėjo J.Mikalauskas.

Svarbiausia naujovė – ryškesnis ekranas Kompanija „Apple“ trečiadienį pristatė ilgai lauktą naujieną – naują planšetinio kompiuterio „iPad“ versiją. Įrenginio dizainas liko beveik toks pat, tačiau jo „viduriai“ gerokai patobulinti.

Naujojo „iPad“ ekranas yra ne tik gerokai ryškesnis, bet ir turi dvigubai didesnę raišką už ankstesnio modelio – net 2048x1536 taškų. Kompanija tai vadina „Retina“ ekranu, pranešė BBC. Planšetėje taip pat yra keturių branduolių „A5X“ procesorius, geresnė 5 mln. taškų vaizdo kamera (galinti filmuoti 1080p kokybės vaizdo įrašus) su automatinio fokusavimo funkcija, ji palaikys 4G LTE ryšį.

Kaip ir manyta anksčiau, naujoji planšetės versija yra šiek tiek storesnė (9,4 mm) už „iPad 2“ (8,8 mm). Įdomu tai, kad naujajai „iPad“ versijai „Apple“ nepriskyrė jokio skaičiaus ar simbolių ir įrenginį viso pristatymo metu vadino tiesiog „naujuoju iPad“.

Tik „WiFi“ palaikanti naujojo planšetinio kompiuterio versija kainuos nuo 499 JAV dolerių (su 16 GB atmintine; apie 1310 Lt) iki 699 JAV dolerių (su 64 GB atmintine; 1840 Lt), o 4G ryšį palaikančių įrenginių kainos atitinkamai sieks nuo 629 iki 829 JAV dolerių (nuo 1650 iki 2180 Lt).

Naujuoju „iPad“ JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje bus pradėta prekiauti kovo 16 d. Kada jį bus galima įsigyti ir Lietuvoje, kol kas neaišku.

Gazas.lt | 45

15min • 2012 m. kovo 9 d.

2012-ųjų tendencijos GAZAS.LT komanda šią savaitę prasidėjusioje Ženevos tarptautinėje automobilių parodoje apvaikščiojo visų gamintojų stendus ir surinko naujausias premjeras. Susipažinkite su automobiliais, kurie jau greitai diktuos madą mūsų gatvėse.

Daugiau naujienų iš Ženevos parodos rasite nuskaitę šį kodą www.gazas.lt

„Audi A3“

„Bugatti Veyron“

6 ser. BMW „Gran Coupe“

„Ferrari F12 Berlinetta“

Naujausi „Audi“ automobiliai, nors ir labai gražūs, yra labai panašūs. Sunku atskirti, kur A4, o kur A6. Toks ir naujasis hečbekas A3 – gražus, lengvas, talpus ir apdovanotas moderniais varikliais. Vokiečiai Ženevoje pranešė, kad tai – paskutinis „Audi“ „unisex“ automobilis.

Kiekvienas vaikas žino, kad greičiausias automobilis pasaulyje – „Bugatti Veyron Super Sport“, o į greičiausio pasaulyje kabrioleto titulą pretenduoja naujasis „Grand Sport Vitesse“. Jo keturis ratus varo 1200 AG šešiolikos cilindrų variklis su keturiomis turbinomis.

CLS klasės „Mercedes-Benz“, „Audi A7“ ir „Porsche Panamera“ turės rimtą konkurentą – naują 6 serijos BMW „Gran Coupe“. Jo viduje tilps keturi suaugę keleiviai. Penkių metrų ilgio automobilyje bus montuojami aštuonių ir šešių cilindrų benzininiai ir šešių dyzelinis varikliai.

Tai – galingiausias ir greičiausias „Ferrari“ automobilis, galintis įsibėgėti iki mistinių 340 km/h. Po ilgu variklio gaubtu italai sumontavo atmosferinį V12 variklį, pasiekiantį net 730 AG. Gaila, bet ekologijos normų spaudžiami italai V12 variklius netrukus pakeis kuklesniais.

„Ford Fiesta ST“

„Lamboghini Aventador J“

„Nissan Hi-Cross“

„Nissan Invitation“

Karštų hečbekų rinkoje „Ford“ nėra naujokai. Didžiajam „Focus ST“ kompanija šiemet padovanojo mažesnį broliuką – „Fiesta ST“. Jo priekinius ratus per „protingą“ „Torque vectoring“ diferencialą suka 177 AG galios 1,6 litro „EcoBoost“ motoras. Automobilis atrodo tikrai „kietai“.

Tarytum iš fantastikos filmų atriedėjęs „Aventador J“ rodsteris Ženevoje sutraukė minią žurnalistų. Visų jų akyse spindėjo velniukai. Deja, vienintelis lenktynių trasos užkariautojas jau turi savo pirkėją, kuris į „Lamborghini“ sąskaitą išsiuntė 7 mln. 250 tūkst. Lt.

Su didžiuoju „Murano“ išradę, o su „Qashqai“ užkariavę krosoverių rinką, „Nissan“ Ženevoje pristato dar vieną jų pozicijas sustiprinsiantį modelį. Tiesa, tai kol kas tik koncepcinis „Hi-Cross“, kuris pakeis tikros visureigio konstrukcijos „X-Trail“.

Šis hečbekas didesnis už „Micra“ ir ne toks radikalus kaip „Juke“. Laikykitės, „Ford Fiesta“, „Toyota Yaris“ ir „Renault Clio“! Parodos metu „Nissan“ pristatė ir dar vieną gerą žinią – oficiali gamintojo „tiuningo“ bendrovė „Nismo“ žengia į Europą ir siūlo „Juke Nismo“ modelį.

„Opel Mokka“

„Toyota Yaris Hybrid“

„VW Cross Coupe“

„Volvo V40“

Netyla kalbos dėl „Opel“ ateities – GM šios markės atsisakys ar bandys pastatyti ant kojų? Juk praėjusiais metais vokiečiai atnešė daugiausia nuotolių visoje GM korporacijos įmonių puokštėje. Bet „Opel“ inžinieriai dirba ir pristato „Opel Mokka“ krosoverį.

Hibridinių automobilių pionieriai japonai „Toyota“ plečia ekologiškų automobilių gamą ir pristato mažiausią hibridą – „Yaris Hybrid“. Jo 1,5 litro benzininis variklis drauge su HSD elektriniu pasieks 99 AG. Tačiau degalų sąnaudos priverčia išsižioti – šimtui kilometrų vos 3,5 litro.

Ženevoje vokiečiai nieko naujo tarsi ir neparodė, tačiau suteikė naujos informacijos apie „Cross Coupe“. Su Q3 ar „Countryman“ kovoti nutaikytas tautos vežimas gali pasigirti pažangia, bet „žemiška“ transmisija – galingas dyzelinis ir mažas elektros varikliai.

Daugiausia europiečių pinigų surenka „Golf“ segmento automobiliai. Nauji šeimininkai kinai „Volvo“ atvedė į protą ir pagaliau švedai sukūrė tai, ko reikia ir jiems, ir mums – penkiadurį hečbeką V40. Puikios linijos, skandinaviško dizaino interjeras ir ekonomiški varikliai.

Metų automobilis

Pėsčiųjų saugos oro pagalvė

Ženevos automobilių parodos išvakarėse Europos metų automobilio rinkimų komisija paskelbė savo verdiktą ir 2012-ųjų geriausiaisiais išrinko brolius dvynius „Opel Ampera“ ir „Chevrolet Volt“. Apdovanojimą atsiėmęs „Chevrolet“ atstovas visų atsiprašė, kad nepasiruošė kalbos. Melavo, nes ją išbėrė kaip žirnius į sieną.

„Volvo“ parodoje pristatė pirmąją pasaulyje pėsčiųjų saugumu besirūpinančią saugos oro pagalvę. „Pedestrian Airbag Technology“ pavadinimo sistema veiks taip: kai priekiniame buferyje esantys sensoriai užfiksuos susidūrimą su pėsčiuoju, variklio dangtis pakils ir išsiskleis už jo sumontuota oro pagalvė. Pagalvė neuždengs viso stiklo, todėl vairuotojas nepraras matomumo.

46 | Laisvalaikis

Horoskopai Avinai, kurie pastaruoju metu buvo pa-

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Kryžiažodis

nirę į darbus, pagaliau prisimins malonumus. Draugų vakarėlis, lengvas flirtas padės atgauti gerą nuotaiką.

Jaučiai dar kartą įsitikins, kad visas gyvenimas – kova, ir ateinanti savaitė nebus išimtis. Kitą savaitę nesitikėkite paramos, kliaukitės tik savo jėgomis.

Dvyniai neturėtų susivilioti pasiūlymais, žadančiais naudą artimiausioje ateityje.

Tvarkydami reikalus, rinkitės ne tokį naudingą, bet patikimesnį kelią.

Vėžiai kitą savaitę skirs draugams. Bendravimas su bičiuliais pakylės į naują lygį ir jus pačius. Jums bus atsilyginta už jūsų kantrybę ir mokėjimą išklausyti.

Liūtams atsiveria kelias į naujus didelius laimėjimus. Tik turėsite ryžtingai veikti, kai kitą savaitę bus proga atskleisti savo sugebėjimus. Kartais protingiau nusileisti.

Mergelės kitą savaitę bus puikiai nusiteikusios. Jūsų žavesys pavergs aplinkinius. Kad lydėtų sėkmė, užsibrėžkite tikslą ir negaiškite laiko menkniekiams.

Svarstyklės kitą savaitę turės atkakliai ginti savo interesus. Padėtis darbe apskritai bus rami, tai leis sutvarkyti dokumentus ir gerokai pasistūmėti į priekį.

Skorpioną kitą savaitę nudžiugins santykiai šeimoje ir su giminėmis, kurie bus labai geri. Bendraudami su artimaisiais pasistenkite vengti jiems nemalonių temų.

Šauliams pavyks pajusti teigiamus gyvenimo pokyčius. Šeimos parama suteiks pasitikėjimo savo jėgomis, jūs lengvai spręsite kebliausius klausimus.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija rinkti tinkamą laiką pradėtiems darbams užbaigti. Turėsite progą laikinai pamiršti buitinius rūpesčius.

Vertikaliai: Ranka. Princas. Akyla. Taras. Lais. Ylius. Audra. Pati. Tols. Gilios. Pabosta.

Uoga. Savoja. Pradžia. Ala. Misa. Saule. Kukli. Menki. Plers. Ge. Ingas.

Kopos. Artyn. Niūra. Tiesa. Kaktusas.

Ožiaragiai turėtų įveikti save ir pasi-

Vandeniams kita savaitė žada teigia-

iniciatyvas. Tai leistų išspręsti problemas, susijusias su profesine veikla ir verslu. Ši savaitė žada didelę finansinę naudą.

Pažymėtuose langeliuose:

MEDAUNINKAS

Žuvys turi atsakingai žiūrėti į visas savo

Horizontaliai: Kanapa. Palos. Pabaru. Skaito. Alpot. Aksis. Delsi. Plyta. Ikras. Aralo.

Sausra. Ilga. Indus. Valgyk. Uoliena. Goja. Įstaiga. Mint. Aula. Meniu. Verdi.

Tingūs. Aros. Skara. Hesas. Gaisas.

mas tendencijas visur kur. Bet atminkite, kad savo planų neverta afišuoti. Priešingu atveju, jie gali nueiti šuniui ant uodegos.

Laisvalaikis | 47

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Anekdotai

sudoku Lengvas

– Labas! Ko tavo veidas toks apdraskytas?

– Vakar į medį lipau.

– O ko?

– Nežinau, man pačiam tik šįryt apie tai papasakojo.

3 7 8

6 1 8

7 5 8 2

9 4 7 3 8 9 1 6 2 3 3 7 8 1 9 2 7 8 1 7 6 4 4 5 6 7

Vyksta teismas: — Ar tikrai jūs apvogėte parduotuvę taip, kaip nupasakojo prokuroras?

— Ne. Tačiau jo būdas taip pat vertas dėmesio.

– Kas kaltas, jeigu vyras nutrenkė moterį?

– Aišku vyras.

– O kodėl?

– Nėra ko važinėti su mašina virtuvėje.

Vidutinis

5 3

6

9 4 1 6 2

5 2 5 4

8 3 7 8

2

1

7

6 6 1 3 8 9

6

9

4 Sunkus

8

Ilgesnį laiką stebint beždžiones, kyla įtarimas, kad jos žino, kaip tapti žmogumi, tik to jos nenori.

9 4 7 1 8 5

Žmogus, sakantis „liksiu tau amžinai skolingas“ dažniausiai nemeluoja.

Moteris stebi, kaip jos draugė deda maistą savo vyrui į lėkštę ir klausia: – O ko tu taip viską – kaip kokiam žygyje – dideliais gabalais, į vieną dubenį?

– Tai kad maniškis – dailininkas.

Kai sudedu gražiai, jis pradeda piešti natiurmortą.

6

Lietuvoje

Šiandien

Penktadienį kritulių tikimybė nedidelė, temperatūra svyruos tarp 2 laipsnių šalčio iki 3 laipsnių šilumos. Šeštadienį jau daug kur numatomi krituliai – lietus, lijundra. Stiprės vėjas. Oras po truputį šiltės – šeštadienį ir sekmadienį bus 1–4 laipsniai šilumos. Kitos savaitės pradžioje atšalimo sinoptikai nežada.

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Interaktyvus orų žemėlapis: www.15min/orai Ši li i Šiauliai 1

Panevėžys Pane ėž s

Klaipėda

0

2

Utena 0

03-10 d.

-6 / 2

-3 / 3

1/4

-3 / 3 Kaunas K

03-11 d.

1 2/2

2/3

3/3

2/3

Panevėžys

Utena

Alytus

Marijampolė

Vilnius 0 Alytus

03-10 d.

1 -3 / 1

-3 / 1

-3 / 3

-3 / 3 Vėjas Pietų

03-11 d.

1/1

1/1

7 3 2

4 2 8 5 9 3 7 2 9 7

Orai

Vilnius

3 6 7

2/3

2/3

2-6 m/s

48 | Reportažas

15min • 2012 m. kovo 9 d.

Vilniuje – dalelė Ermitažo Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt

Iš garsiojo Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus graviūrų žvelgia Rembrantas, Peteris Paulas Rubensas, Michelangelo Buonarroti, Tiziano Vecellio, Albrechtas Dureris ir daugelis kitų žymių XVI–XVIII a. dailininkų.

Tokia paroda ketvirtadienį atidaryta Vilniaus paveikslų galerijoje. „Kiek siekia atmintis, tai turbūt pirmas kartas, kai Ermitažo muziejus turi tokio didelio masto parodą Lietuvoje“, – apžiūrėdamas graviūras svarstė kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Ir prisipažino, kad jam ši paroda, kaip buvusiam grafikui, išskirtinai artima: „Šiuos darbus virtualiai žinau daugybę metų, todėl norėčiau vienas pabūti su mylimais kūriniais ramybėje.“ Paroda „Dailininkų portretai XVI–XVIII a. graviūrose“ Ermitaže buvo parodyta 2009 m. Tąkart ji sulaukė didelio pasisekimo. „Prieš trejus metus Ermitaže eksponuotoje šioje parodoje atsiskleidžia dailininko portreto mistika – kai kuriuose darbuose žmogaus figūra nukeliauja į antrą planą, užleisdama vietą simboliams ir alegorijoms, – aiškino specialiai pristatyti parodos į Vilnių atvykęs Ermitažo generalinis direktorius

Ermitaže yra daugiau kaip 350 salių ir apie 60 tūkst. eksponatų.

Tiziano Vecellio

Hendrickas Goltzius

prof. Michailas Piotrovskis. – Graviūros perteikimo menas tampa vis labiau madingas, nes jį galima palyginti su fotografija. Todėl pastebime, kad graviūros sulaukia vis didesnio jaunimo ir tų žmonių, kurie domisi fotografija, o ne tapyba, dėmesio.“ Aštuoniose Vilniaus paveikslų galerijos salėse į kiekvieną lankytoją žvelgiančių dailininkų portretus atrinko Ermitaže dirbanti ir daug metų Sankt Peterburge gyvenanti Nijolė Masiulionytė, prisipažinusi, kad Vilniuje jai – labai gera ir jauku.

„Ermitaže saugoma Vakarų Europos graviūrų kolekcija – viena didžiausių pasaulyje. Tačiau pagalvojau, kad visiems įdomiausi yra dailininkų portretai“, – pasakojo N.Masiulionytė.

Atrinkdama kūrinius, ji vadovavosi principu, kad tai būtų ne tik visuomenei žinomų dailininkų vardai, bet ir aukšto meninio lygio graviūrų pavyzdžiai.

Paroda „fecit ad vivum. Dailininkų portretai XVI–XVIII amžių Vakarų Europos graviūrose“ lankytojų lauks iki birželio 10 d.

A.Žuko/BFL nuotr.

Portretus atrinko Ermitaže dirbanti ir daug metų Sankt Peterburge gyvenanti N.Masiulionytė.