15min savaitraštis 2012.04.06

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 12 (1243) • 2012 m. balandžio 6 d.

Savaitės interviu

Velykos: ką švenčiame?

Savaitraštis „15min“ su kunigu S.Rumšu kalbasi apie Velykas ir Didžiąją savaitę prieš jas. „Didžioji savaitė yra proga apmąstyti, kas žmogų valdo, ar jis dar yra savo gyvenimo šeimininkas“, – sako S.Rumšas.

4-5 psl.

Daugiau nei šimtmetį viso pasaulio mokslininkus kamavusį galvosūkį, kurio neįveikė net galingoji ir turtingoji JAV kosminių tyrimų agentūra NASA, išsprendė lietuviai. Šis išradimas juos gali paversti turtuoliais. Ša Šarū arrū ū ūna n s Bu na Bulo l ta lo

12–13 psl.

Lietuviai pirmieji iš viso pasaulio mokslininkų suprato, kad mįslės raktas slypi kraują akies obuoliui tiekiančioje arterijoje.

T.Urbelionio/BFL nuotr., „15min“ montažas

2 | Politika

Komentaras

15min • 20 2012 012 m m.. ba b balandžio landžio 6 d d.

30 15min.lt apklausa Rimvydas Valatka

20

proc.

proc.

A.Zuokas iš valstybės bando prisiteisti beveik milijardą litų. Kaip tai vertinate?

r.valatka@15min.lt

Apkaltos metinės Velykos. Bet prisikėlimu nekvepia. Likus porai dienų iki aštuntųjų apkaltos pergalės metinių, prezidentė pasirašė įstatymą, kuris leis Tapšnotojui kandidatuoti į Seimą. Apkalta buvo betikslė?

Tuoj po apkaltos įtakingas dienraštis „The Wall Street Journal“ Lietuvai skyrė visą vedamąjį: „Lietuvos parlamentas surengė apkaltą griežtai pagal taisykles, procesas buvo atviras, o rezultatas – teisėtas.“ „The Wall Street Journal“ valia Lietuva paskelbta sektinu pavyzdžiu tokioms šalims kaip Vokietija, Prancūzija ir Italija.

Koks kontrastas, palyginti su šia diena. Bet apkalta betiksle gali atrodyti ne todėl, kad priesaiką tautai sulaužęs tipas vėl galės prisiekti tautai. Ačiū apkaltai, geriausias R.Pakso ir J.Borisovo laikas praėjo. Tauta meldžiasi kitoms politinėms dievybėms.

Kad apkalta buvo betikslė, gali atrodyti tik todėl, kad dauguma puikiai apkaltos egzaminą išlaikiusių politikų patys netrukus sutrypė aukštai iškeltas vertybes. 2004-ųjų balandžio 6-osios vakarą net didžiausias pesimistas nemanė, kad partijos, per apkaltą parodžiusios valstybininkų brandą, pačios pateks į R.Pakso suktuką ir pradės neregėtą smygį žemyn. Nesibaigiantį iki šiol.

Nugalėję drakoną, apkaltos herojai patys virto slibinais, lenktyniaujančiais, kas daugiau įgyvendins pašalinto prezidento užmačių.

Vyriausybė skriaudžia Vilnių, todėl sostinės meras elgiasi teisingai (3291) 20 proc.

Vilniaus mero veiksmai kitus miestus gali nuvaryti į bankrotą (1967) 12 proc.

Vilniaus meras žaidžia viešųjų ryšių žaidimus (6112) 37 proc.

Tai kvailystė, į kurią neverta kreipti dėmesio (4951) 30 proc.

37

proc.

Apklausoje A kl j d dalyvavo l 16321 žmogus ž

Savaitės demagogas –

A.Zuokas

„F

Nugalėję drakoną, apkaltos herojai patys virto slibinais.

Pirmiausia tai pasakytina apie stipriausią apkaltos pajėgą – Tėvynės sąjungą. Ne geriau atrodo ir liberalai. Skylantys, besiriejantys tarpusavy. Kas galėjo numatyti, kad viena ryškiausių antipaksinės koalicijos figūrų A.Zuokas susikompromituos taip, kad vietoj pavardės bus vadinamas „abonentu“?

Kalbant apie istoriją, nėra prasmės svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Bet politikoje tai net labai gali padėti atskleisti esmę. Atsakykime tik į vieną klausimą – ar R.Paksas, kurį demaskavo VSD, jei tik jis būtų likęs poste, būtų po to sudaužęs valstybės saugumą taip žiauriai, kaip tai padarė konservatoriai, susimokę su V.Uspaskicho ir R.Pakso šutvėmis?

Sąžiningas atsakymas būtų R.Pakso naudai. Jam nebūtų užtekę nei drąsos, nei vaizduotės, kurią pademonstravo konservatoriai ir antivalstybininkų lyderiu tapęs vienas ryškiausių apkaltos herojų D.Kuolys.

Susivieniję su jėgomis iš priešingos barikadų pusės, jie su žemėmis maišo buvusius sąjungininkus.

Apkaltos grimasa – savo vėliava jie pasirinko vieną apkaltos didvyrių, VSD pulkininką V.Pociūną.

A.Kikališvilis pažadą įvykdė. Tik ne savo – D.Grybauskaitės ir konservatorių rankomis. Diplomatinė tarnyba, VSD, Generalinė prokuratūra išravėtos taip, kaip R.Paksas nė nesvajojo.

Tradicinės partijos perėmė bjauriausius R.Pakso metodus. Jo fakelai, liuftvafę menantys simboliai dabar atrodo kaip vaikiški nesubrendusio lakūno žaidimai, palyginti su konservatorių skatinamais skustagalvių maršais Kovo 11-ąją, atviru žudiko garbinimu bei teismo sprendimų ignoravimu.

Ar 2004-ųjų moksleivis M.Drochneris, Ukmergėje nepabūgęs R.Pakso žaliūkų, ir jo karta pralaimėjo?

Vienareikšmio atsakymo nėra. Apkalta tapo dar viena turėta, bet neišnaudota istorine proga.

12

proc.

&

L“

Šitas parazitinis kamienas, šakai, ant kurios sėdžiu, už fotosintezę skolingas milijardą!!!!

pr od

uc

tio

n

Vilniaus meras Artūras Zuokas prisipažįsta Lietuvos sostinę nuvaręs į bankrotą: „Vilniaus miestas tapo nemokus.“ Tačiau sostinės vadovas mano, kad dėl to kaltas ne jis, o Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, kuri iš vilniečių per daug atima ir per mažai duoda. A.Zuoko vadovaujamos Vilniaus savivaldybės administracija įteikė ieškinį teismui dėl 939 mln. Lt negautų pajamų per ketverius metus. Šių pinigų A.Zuokas reikalauja iš Lietuvos Vyriausybės. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė nelaukė, kol Vilniaus meras pasitikrins sveikatą, ir paskelbė jo diagnozę: „Mero pareiškimai yra tiesiog demagogija apie rožinius dramblius.“

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.lt Platinimas platinimas@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt

88000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Homilija

Mindaugas Sabutis redakcija@15min.lt

Kreditas ir Testamentas Nemažos dalies mūsų šalies gyventojų žodis „kreditas“ nė kiek nestebina. Tūkstančiai yra susipažinę su šia vadinamąja finansine paslauga, kuri supančiojo ir dar supančios likimus kelioms dešimtims metų.

Kreditas susijęs su įsipareigojimu, kuris leidžia davėjui uždirbti, kai gavėjas moka palūkanas. Neatsargus, neapskaičiuotas kredito suteikimas ar ėmimas atneša galvos skausmą ir vienai, ir kitai pusei, nes įsipareigojimus vykdyti reikia, o gyvenimas kartais susiklosto taip, kad vienai pusei nevykdant įsipareigojimų, kita imasi visų įmanomų priemonių ginti savo interesus. Taigi meilės šiame reikale mažai. Tik skaičiai ir įsipareigojimai. Kai kada abiem pusėms tai baigiasi gerai, o kai kada – nelabai.

Testamentas – visai kas kita. Testamentu laisva valia po jo autoriaus mirties yra paliekama teisė kažkam nuosavybėn perimti jo turtą (ir įsipareigojimus). Kai kada tenka išgirsti svajones apie turtingą dėdę, paliekantį didžiulį palikimą. Anekdotas byloja apie tokią svajonę: „Kaip aš tapau sėkmingu verslininku? Pradėjau nuo obuolio. Pirkau už 10 ct, pardaviau už 20. Tada nusipirkau 2 obuolius už 20 ct ir pardaviau už 40, o tada mirė mano dėdė ir paliko man milijoną.“ Vėl švęsime Velykas – Kristaus prisikėlimo šventę. Krikščionims tai – gyvenimo ir džiaugsmo diena, nes prisikėlimas mums primena, jog paveldėjome gyvenimą.

Po mūsų Testamento Autoriaus mirties įsigaliojo palikimas – amžinasis gyvenimas.

Ne veltui prisikėlimas paliudytas TESTAMENTE. Kaip apaštalas Paulius primena – Testamentas įsigalioja po autoriaus mirties. Tad po mūsų Testamento Autoriaus mirties įsigaliojo palikimas – amžinasis gyvenimas. Jo nebūtų buvę, jei pats Viešpats nebūtų prisikėlęs. Prisikėlimas ir gyvenimas yra krikščionio dalia, nes tai Jėzaus kelias, kuris priklauso kiekvienam pakrikštytam ir tikinčiam. Tai kur kas daugiau, nei žemiškojo turtuolio palikimas, kurį prašvilpia arba dėl kurio bylinėjasi paveldėtojai.

Tas paveldas – gyvenimas.

Velykos nesutaikomai išskiria žmoniją. Tai yra toji situacija, kai niekaip nebegalima pritaikyti optimistinio šių laikų šūkio: Vienybė skirtybėse (unity in diversity).

Kristaus mirtis ir prisikėlimas pasaulį padalija į tuos, kurie tiki, ir tuos, kurie netiki. Takoskyra, skirianti šias žmonių grupes, didesnė nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ne (tik) pasaulėžiūros, filosofijos, tradicijos klausimas. Tai esmė – vieni tiki, priima ir dėl to turi paveldą – gyvenimą, kiti – ne. Vieni gyvena Testamentu, kitiems gyvenimas kaip kreditas, verčiantis gyventi nežinioje ir įtampoje dėl jo baigties.

Ir jei mums, krikščionims, yra ko džiaugtis, tai būtent Kristaus prisikėlimu ir tuo, kad prisikėlimas ir gyvenimas mums priklauso. Džiaukimės atvira ir linksma širdimi, nes Testamento niekas negali panaikinti, nebent mes patys jo atsižadėtume savo būtimi pareikšdami, kad mums gyvenimo nereikia.

Džiaukimės, kad esame laisvi, nes tai, ko nesugebėtų padaryti žmogus, įvykdė pats Dievas. Ir taip, kaip prie kryžiaus aukos mes nieko pridėti negalime, taip ir prie prisikėlimo. Tiesiog tai yra, ir yra mūsų.

Mes turime žinią: Jis prikelia, Jis yra visur ir mums nesunku Jį rasti, nes Jis mus surado.

Su Prisikėlimu!

4 | Savaitės interviu

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Velykos ir metas prieš Velykas suteikia žmogui galimybę suvokti, ką veikiame šiame gyvenime ir įprasminti laiką, praleistą su artimaisiais.

Kunigas S.Rumšas: Apie Velykų reikšmę, simbolius ir dvasinį apsivalymą savaitraščio „15min“ skaitytojams pasakoja brolis dominikonas Saulius Rumšas iš Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios.

Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt – Kas yra Velykos?

– Velykos pirmiausia – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė, kurios metu minime Kristaus – Mesijo – prisikėlimą iš mirusiųjų.

Velykos švenčiamos nuo pat pirmųjų amžių, t. y. nuo Kristaus laikų, būtent apie jas ir formavosi krikščioniškas tikėjimas.

Pats Dievas, tapęs žmogumi, mirė ir prisikėlė dėl žmogaus išganymo. Tai yra tas pirminis Velykų supratimas. Taip pat Velykų šventė turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas. Dievas įsikiša į istoriją: Velykos yra Senojo Testamento tautos išvedimas iš vergovės, perėjimas per Raudonąją jūrą ir tautos išlaisvinimas.

Viena vertus, Senajame Testamente Velykos – fizinis išvadavimas, o Kristaus laikais ir šiaip krikščionybėje užsimenama ir apie vidinį žmogaus išvadavimą iš įvairių fobijų ir naujo gyvenimo atvėrimą. Velykos yra atgimimo, naujo gyvenimo ir vilties šventė.

– Jums tenka bendrauti su žmonėmis, tad žinote, kokią reikšmę Velykos turi mūsų gyvenime ir kokią turėtų turėti?

– Ši šventė, panašiai kaip ir Kalėdos, dažnai yra susijusi su šventimu, įvairiais pirkiniais, vaišėmis. Tai gražus dalykas, bet svarbiau būtų savęs paklausti: ką iš tiesų švenčiu, kokia yra šventimo prasmė? Tą prasmę kiekvienas atranda arba suteikia skirtingai.

Velykų šventimas neįmanomas be Didžiosios savaitės prieš Velykas, ypač Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio. Tai yra Kristaus kančios žymė. Žvelgiant iš krikščioniškų pozicijų, prisimename mūsų Išganytoją, jo kančią ir mirtį už mus. Ir kiekvienam krikščioniui reikėtų susimąstyti: kur esu Dievo atžvilgiu, galbūt Kristus ir už mane paaukojo savo gyvybę tam, kad aš gyvenčiau, tam, kad prisikelčiau.

Gyvenimas nesibaigia vien tuo, ką mes matome ir jaučiame. Jis nesibaigia

su mūsų išėjimu iš šio pasaulio. Gimsta kitas pasaulis ir jis gimsta pirmiausia mumyse. Kristus ir parodo tos perspektyvos galimybę. Jis tarsi perkeičia visą istoriją, atverdamas žmogaus istoriją, naują vidinį kelią – žmogus kviečiamas susimąstyti ir atgimti, neprarasti vilties. Tai, ką mes matome, kuo mes gyvename, dar nėra viskas. Yra aukštesnė perspektyva, į kurią ir kviečia pats Dievas.

O jeigu žvelgtume ne vien iš krikščioniškų pozicijų, o platesne prasme, ta didžioji savaitė galėtų būti proga susimąstyti bendrai apie žmogų: kas aš esu, ką aš darau, kur aš skubu. Galbūt įmanomas kitoks gyvenimas. Žmogus yra paskendęs savo rūpesčiuose ir darbuose, jis skuba, nemato perspektyvos ir net mirties, o ta Didžioji savaitė yra proga apmąstyti, kas žmogų valdo, ar jis dar yra savo gyvenimo šeimininkas, ar vis dėlto pasiduoda tai tėkmei, kuri neša nežinia kur. Iš to ir išplauktų Velykų dienos, prisikėlimo reikšmė – atveriama nauja perspektyva.

– Prieš Velykas žmogus turi galimybę dvasiškai apsivalyti, viską apmąstyti, o, kadangi Velykos yra atgimimas, tai gal ir dvasiškai atgimti?

– Taip, žinoma. Tas dvasinis atgimimas yra labai svarbus, nes nėra vien momentinis dalykas, kuris atsitinka kartą gyvenime (nusijuokia). Taip, būna

Savaitės interviu | 5

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Brolis dominikonas S.Rumšas ragina Velykų džiaugsmu dalytis su artimaisiais ir bendruomene.

I.Gelūno nuotr.

Velykos – ką iš tiesų švenčiame?

Didžioji savaitė yra proga apmąstyti, kas žmogų valdo, ar jis dar yra savo gyvenimo šeimininkas, ar vis dėlto pasiduoda tai tėkmei, kuri neša nežinia kur.

Aš grįžčiau prie prasmės ieškojimo.

Visos tos sudedamosios dalys – kiaušiniai, įvairūs žaidimai – labai gražus dalykas, bet tai – šventės priedas. kai klausiame, kur yra Dievas, jei ištiko nelaimė (potvyniai, gaisrai, cunamiai, miršta žmonės), Velykos rodo, kad jis yra būtent su tais, kurie miršta, kurie kenčia tam, kad paskui prisikeltų, kad tos nelaimės neturėtų paskutinio žodžio. Paskutinis žodis priklauso Dievui.

stebuklų. Pats Kristus mirė ir prisikėlė kartą ir visiems laikams, ir mes minime jo prisikėlimą, bet svarbiausia – tai proga žmogui susimąstyti apie save, nes nei dvasinis, nei koks kitas žmogaus kelias nėra tiesus link kažkokio tikslo. Tas kelias vingiuotas: žmogus eina, klumpa, keliasi. Reikia nebijoti suklupus atsikelti, nepamiršti, kad tai dar ne pabaiga, dar galima žengti į priekį.

Dažnai girdime: štai, Dievas baudžia, Dievas siunčia ligas, nelaimes. Apie Dievo valią kalbame kaip apie kažkokį blogį – tarsi Dievas tyko žmogaus suklupimo, kad parodytų, koks tu, žmogau, esi menkas. Bet, kai kas gero nutinka, galų gale, kai ruošiamės į nuostabią kelionę su geriausiu draugu, kažkodėl niekada nekalbame, kad tai yra Dievo valia. Dievo valia neva dažniausiai būna vykdoma ligoninėse, kalėjimuose, varguose, bet būtent pats Kristaus gyvenimas ir primena, kad Kristus ateina pas žmogų ten, kur jis yra: varguose, skausmuose ar džiaugsmuose. Ir ateina, kad tą situaciją pakeistų. Evangelijoje sakoma: aš atėjau, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų, kad jūs apsčiai turėtumėte. Ir kartais,

– Papasakojote, kaip reikėtų elgtis laikotarpiu prieš Velykas. O kaip tikram krikščioniui reikėtų paminėti pačias Velykas?

Dažniausiai žmonės ryte nueina į bažnyčią (jei nueina), grįžta, su šeima sudaužia margučiais, suvalgo juos ir džiaugiasi, kad pirmadienį šventė – nereikės eiti į darbą.

– Aš grįžčiau prie prasmės ieškojimo. Visos tos sudedamosios dalys – kiaušiniai, įvairūs žaidimai – labai gražus dalykas, bet tai – šventės priedas. Ir tas ėjimas į bažnyčią Velykų išvakarėse ar rytą neturėtų būti prievarta: nuėjau kartą per metus ir užsidėjau pliusiuką. Velykų proga labai svarbu prisiminti bendruomeninę dimensiją. Mes nesame vieni, yra žmonių bendruomenė, tikinčiųjų bendruomenė, kurią vadiname bažnyčia. Bažnyčia – tai ne vien pastatas. Svarbiau – žmonės, kurie ten susirenka. Reikia pasidalyti džiaugsmu. Džiaugsmas, apie kurį kalbėjo pats Kristus, turi būti įprasmintas su artimaisiais. Evangelijoje pagal Joną pirmasis stebuklas, kurį padarė Jėzus Kristus, nebuvo koks nors išgydymas ar mirusiojo prikėlimas. Tai Kanos vestuvės, kuriose dalyvavo ir Jėzus. Pritrūko vyno, ir Jėzus vandenį pavertė vynu. Įprasmintas džiaugsmas neužsibaigia Velykų pirmadieniu ar naujos darbo savaitės laukimu. Džiaugsmas ir kitokį kelią turi atverti.

Kalbant apie šventimo tradicijas, gražiausia, kai šeima, draugai gali susiburti, o kaip tą šventę paįvairinti – kiekvieno fantazijos reikalas.

– Velykų kiaušiniai – pagoniški elementai.

Kas iš tikrųjų yra Velykų simbolis?

– Velykų simboliu dažniausiai įvardijamas avinėlis. Jis turi gilią ir labai seną tradiciją: kai skaitome apie Senojo Testamento tautos išėjimą iš Egipto, sužinome, kad tautos gyventojų namų durų staktos buvo pateptos avinėlio krauju. Tai buvo tarsi priklausymo Dievui ženklas, tai reiškė, kad gyventojai yra pažymėti Dievo vardu. Avinėlis buvo simbolis naujojo Mesijo, ir Jėzus yra įvardijamas kaip avinėlis. Kai kuriose tautose svarbu Velykų proga vaišėms paruošti ir velykinį avinėlį.

Nesu lietuvių folkloro specialistas, tačiau kiaušiniai nėra vien lietuvių išskirtinis bruožas.

Jie sutinkami, ypač slavų tautose. Iš ten tikriausiai ir pas mus atkeliavo. O kiaušinių dažymo ir keitimosi tradicija yra labai sena, jau sutinkama senovės Egipte.

Sunku pasakyti, ar kiaušiniai turėjo kokias nors ritualines funkcijas, tačiau jie buvo laikomi pavasario ir naujos gyvybės simboliu. Šia prasme galime juos susieti ir su krikščionybe.

Komentaras

6 | Verslas

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Artūras Račas redakcija@15min.lt

D.Grybauskaitės teisė Prezidentė D.Grybauskaitė šią savaitę ir vėl nusprendė „nedalyvauti pasistumdymuose“ ir pasirašė Seimo rinkimų įstatymo pataisas, kuriomis R.Paksui atveriamas kelias jau šį rudenį dalyvauti Seimo rinkimuose.

Aš, prisipažinsiu, tikėjausi priešingo sprendimo, nes prezidentė visada, o ypač pastarojo FNTT skandalo metu, ypač pabrėžia teisę ir jos viršenybę, o ne politinius ar kokius nors kitus motyvus.

Tačiau jei kalbėtume apie prezidentės pasirašytą įstatymą, tai su teise jis turi nedaug ką bendro. Taip, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose iki gyvos galvos apkaltos būdu iš pareigų pašalintam prezidentui R.Paksui buvo neproporcingas. Taip, Lietuva į šį teismo sprendimą turėjo atsižvelgti ir tokį draudimą atšaukti. Bet padaryti tai teisėtai buvo galima vieninteliu būdu – keičiant Konstituciją.

Tai dar 2011 metų sausio mėnesį, iškart po Strasbūro teismo sprendimo, labai aiškiai pasakė Konstitucinis Teismas: „Įgyvendinant minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą – siekiant sukurti teisines prielaidas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, po tam tikro laiko kelti savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą ir užimti parlamento nario pareigas ir taip pašalinti nesuderinamumą tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, turi būti daromos atitinkamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos.“

Nors iš neteisės teisė neatsiranda, tačiau prezidentė lyg ir bando pasakyti, kad Lietuvoje teisė yra visiems skirtinga.

Tas Konstitucinio Teismo pareiškimas buvo šiek tiek keistas, nes juo aukščiausią teisinę galią Lietuvoje turintys teisėjai iš esmės iš anksto deklaravo, koks būtų jų sprendimas, jei R.Pakso problemą būtų bandoma spręsti ne Konstitucijos keitimo būdu, kaip kad vėliau ir padarė Seimas. Keistoka yra ir pati situacija – iš tiesų jokio nesuderinamumo tarp Konstitucijos teksto ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nėra.

Nesuderinamumas yra atsiradęs ne dėl Konstitucijos teksto, o dėl jos dvasios, tiksliau – devynių KT teisėjų Konstitucijos teksto interpretacijos.

Keisčiausia, žinoma, yra tai, kad dėl šios interpretacijos šiandien reikia perrašinėti referendume patvirtintą Konstitucijos tekstą, nors jame niekur nėra pasakyta, kad devynių KT teisėjų galios keičiant Konstituciją yra didesnės nei tautos.

Visa ši keista situacija D.Grybauskaitei gerai žinoma – pranešdama apie pasirašytas įstatymo pataisas, prezidentė vadina jas „nepakankamomis“, bet ir teigia, kad tai „pirmas žingsnis pašalinti žmogaus teisių pažeidimus“. Kita vertus, prezidentė pabrėžia, kad reikia ir Konstitucijos pataisų, tačiau tikriausiai, kaip ir R.Palaičio atleidimo atveju, nenorėdama stumdytis siūlo, kad jas teiktų Seimas.

Sutikite, situacija teisės požiūriu šiek tiek dviprasmiška ir net truputį groteskiška: prezidentė iš esmės pripažįsta, kad pasirašo įstatymą, iš anksto žinodama, kad jis pagal KT suformuluotą doktriną prieštarauja teisei ir vadina tai žmogaus teisių pažeidimų šalinimu. Šiaip jau yra sakoma, kad iš neteisės teisė neatsiranda, tačiau prezidentė lyg ir bando pasakyti, kad Lietuvoje teisė yra visiems skirtinga. Priklausomai nuo užimamų pareigų, politinių tikslų, surinktos minios dydžio ar net turimų reitingų.

D.Grybauskaitė, tikėtina, irgi turi nuosavą teisę.

Prezidentės inicijuota kova su šilumos tiekimo monopolijomis virsta tikru mažų ir didelių biokuru kūrenamų jėgainių statybos bumu. Tačiau specialistai įspėja žmones nesitikėti, kad dėl konkurencijos šilumos ūkyje juos pasieks daug mažesnės sąskaitos.

Jurgita Lapienytė j.lapienyte@15min.lt Vasarį prezidentė Dalia Grybauskaitė pateikė Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kurios esą panaikins dirbtinas kliūtis nepriklausomiems gamintojams prisijungti prie šilumos tinklų ir, žinoma, atpigins šilumą gyventojams.

Iš tiesų vasarį prezidentė pasiūlė tik numatyti konkrečią tvarką, kaip nepriklausomi šilumos tiekėjai galėtų prisijungti prie monopolijų. Patys principai suformuoti dar 2010 metais. Tuomet numatyta – jeigu nepriklausomi gamintojai gamina šilumą iš atsinaujinančių energijos išteklių, tai penkerius metus šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos.

Tačiau vėliau, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininko pavaduotojo Dano Janulionio teigimu, šiluma turėtų atpigti apie 30 proc. „Po tokių pataisų, jei joms bus pritarta Seime, turėtų atsirasti taisyklės, panašiai kaip yra dujų sektoriuje, elektros sektoriuje. Tos tvarkos dabar nėra, todėl kiekvienas elgiasi pagal savo supratimą“, – „15min“ sakė D.Janulionis.

Iškreipta rinka Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) prezidentas Valdas Lukoševičius teigia, kad energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamintojų rėmimas kartais yra nepamatuotai

V.Jankauskas: „Nereikėtų pasiduoti euforijai. Šilumos ūkis iš principo yra monopolistinis.“ didelis. Anot jo, pramonės įmonės, gaudamos investicijų, stato katilus plynuose laukuose ir itin brangiai. „Kyla ažiotažas dėl klaidingo signalo rinkai, kad čia yra naudingas verslas.

Verslininkai metasi į biokuro katilinių statybą, nors mes suprantame, kad jau veikiančioje katilinėje, kuri turi viską – pastatus, kelius – pastatyti biokuro katilą yra maždaug perpus pigiau“, – „15min“ sakė V.Lukoševičius.

Jo teigimu, problema kyla iš to, kad nepriklausomi šilumos gamintojai

nesiūlo pigios šilumos. Todėl ir naujos taisyklės konkurencijos sąlygų esą nepagerins. Labiau apsimokėtų investuoti į didžiųjų miestų katilinių pavertimą biokuro katilinėmis. V.Lukoševičius suskaičiavo, kad dabartines katilines paversti į biokuro katilines kainuotų perpus pigiau nei pastatyti naujas katilines, kurių ir taip yra jau per daug.

O investuoti yra pernelyg patrauklu: „ Didieji miestai neturi nuosavo biokuro katilo, tik Vilnius, ir jų šilumos gamybos kaina, kurios pagrindą sudaro gamtinės dujos, yra labai aukšta. Nepriklausomiems gamintojams, kurie gauna tą pačią kainą, yra labai patrauklu ir apsimoka investuoti.“ Netiki perspektyvomis „Nereikėtų pasiduoti euforijai, – „15min“ sakė Vidmantas Jankauskas, buvęs VKEKK pirmininkas. – Juk taip pat buvo sakoma – jeigu šilumos punktus atimsime iš šilumos tiekėjų, tai bus pigiau. Neaišku, kas bus, nes kodėl gi monopolininkas negali investuoti į naujus pajėgumus?“ V.Jankauskas nemato didelių perspektyvų šilumai pigti: „Šilumos ūkis iš principo yra monopolistinis. Tarkime, ateina „Grigiškės“ ir sako, kad galės vilniečiams pateikti 5 proc. pigesnę energiją. Tai gal dėl to reikės stabdyti „Vilniaus energijos“ katilus ir gal dėl to jai bus nuostoliai? O viską sudėjus šiluma vartotojams gali ir neatpigti.“ Visgi yra ir gerų pavyzdžių. „Klaipėdos energija“, kuri jau dešimtmetį bendradarbiauja su nepriklausomais šilumos gamintojais, tarp didmiesčių pigia šiluma nusileidžia tik Panevėžiui.

Nepriklausomi šilumos gamintojai Klaipėdoje pagamina apie 30 proc. į tinklą patiekiamo šilumos kiekio. Dauguma 5 įmonių pagamintos šilumos yra iš atsinaujinančių energijos šaltinių. „Faktiškai daugiau kaip 10 metų

D.Grybauskaitės viltis, kad šilumą atpigins nepriklausomi tiekėjai, gali ir neišsipildyti.

Dž.G.Barysaitės (prezidentūra) nuotr.

Verslas | 7

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Dabartines katilines paversti į biokuro katilines kainuotų perpus pigiau nei pastatyti naujas katilines, kurių ir taip yra jau per daug. dirbame su nepriklausomais šilumos gamintojais, – „15min“ pasakojo „Klaipėdos energijos“ technikos direktorius Vilius Buinevičius. – Pirmoji pasirodė „Geoterma“, vėliau – baldų pramonės įmonės. Naujausias tiekėjas – „Baltijos elektrinių investicijos“ – pasirodė prieš porą metų.“ Tačiau, V.Buinevičiaus teigimu, nepriklausomi šilumos gamintojai galutinei šilumos kainai turi nedaug įtakos. „Tarkime, vasarą mūsų įrenginiai visai nedirba, bet mūsų žmonės, mūsų paruoštas katilas

visada pamainoje budi, tik katilas neužkurtas. Jeigu sustoja nepriklausomų šilumos tiekėjų gamyba, vartotojas to turi nepajusti. Mes iškart kuriame savo katilą. Visa tai kainuoja. Žalos nepriklausomi gamintojai nedaro, bet nauda galutiniam vartotojui tikrai nėra didelė. Mūsų sąnaudos yra truputėlį didesnės“, – kalbėjo V.Buinevičius.

Investicijos – ne ta kryptimi?

Planų statyti naujas biokuro jėgaines apstu. „Fortum Heat Lietuva“ statoma biokuru ir atliekomis kūrenama termofikacinė elektrinė Klaipėdos Laisvojoje ekonominėje zonoje turėtų pradėti veikti 2013 metų pirmąjį pusmetį. Ta pati bendrovė tiria galimybes biokuro jėgainę statyti Kaune, su „Fortum Heat Lietuva“ valstybės įmonė „Lietuvos energija“ pasirašė ketinimų protokolą dėl naujos kogeneracinės jėgainės statybos Vilniuje. Prieš kelis mėnesius apie ketinimus statyti biokuro jėgainę pareiškė Vilniaus šilumos tinklų nuomininkė „Dalkia“.

Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidento, buvusio „Rubicon“

koncerno (dabar – ICOR) akcininko Remigijaus Lapinsko teigimu, problema yra ta, kad ketinama statyti visiškai naujas jėgaines, o ne panaudoti jau esamą infrastruktūrą. „Svarbiausia yra panaudoti jau esamas katilines ir naudoti jose tą kurą, kuris yra ir bus pigesnis, kuris yra vietinis, atsinaujinantis. Esame fantastinėje padėtyje: palyginti neseniai įstoję į Europos Sąjungą, ji mums siūlo milijardus litų kasmet, tad tuos pertvarkymus galime padaryti netgi ne savo pinigais. Tuomet šiluma tikrai atpigtų“, – kalbėjo R.Lapinskas.

Jo teigimu, visiškai naujas jėgaines reikėtų statyti tik tuo atveju, jei pertvarkyti jau esančių jėgainių būtų neįmanoma.

Savo nuomonę galite išsakyti portale 15min.lt

R.Lapinskas skaičiuoja, kad šiluma gyventojams, pastačius naują biomasės jėgainę, atpigti galėtų per 3–4, daugiausia – penkerius metus. „Jeigu įmonė investuoja savo arba skolintas lėšas, tai reikia ir atiduoti paskolą, ir ją aptarnauti. Tokiu atveju nepavyksta išlaikyti šilumos kainos, nesvarbu, kad kuras pigesnis“, – sakė R.Lapinskas. „Fortum Heat Lietuva“ atstovas žiniasklaidai Andrius Kasparavičius „15min“ tikino, kad, bent jau jų statomos jėgainės Klaipėdoje atveju, investicijos skaičiuojant šilumos kainą beveik neturės įtakos, daugiausia lems kuro kaina. „Biokuras yra toks pat kuras, kaip ir kiti, – tada, kai jo paklausa pasidaro didelė, auga ir jo kaina. Investicija į objektą nėra esminis dalykas“, – kalbėjo A.Kasparavičius. Šiluma būtų pigesnė, jei jėgainėje būtų deginamos tik šiukšlės, tačiau jų esą nepakaks. Be to, A.Kasparavičiaus teigimu, dabar skaičiuojant šilumos kainą remiamasi kuro kaina, todėl neaišku, kaip bus skaičiuojama, jei kuras (šiukšlės) nekainuos nieko.

8 | Emigracija

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Sėkmės istorija

Pelningas verslas – Prieš dvejus metus koją į Argentiną įkėlę sutuoktiniai Marius Neviera ir Ingrida Lingytė laiko veltui nešvaistė – Buenos Airėse įkūrė įmonę „Listo al Plato“ ir pinigus uždirba iš virtų daržovių. Produktui, kokį rinkai siūlo lietuviai, šalyje analogo nėra.

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt Tėvynėje M.Neviera dažniausiai užimdavo vadovo pareigas, tačiau nuosavo verslo niekada neturėjo. Išmaišė pusę pasaulio: po daugiau nei pusmetį gyveno Dubajuje ir Majamyje. Apkeliavo dalį pietryčių Azijos, Indiją, Filipinus. Tačiau tai, ko ieškojo, rado Argentinoje.

Mariaus ir Ingridos verslas sukasi vos keturis mėnesius, tačiau augimo tempas – daug žadantis. Prieš kelias savaites lietuviai verslininkai sudarė sutartį su prekybos tinklu „Wal-Mart“, todėl gamybos apimčių plėtra – garantuota.

Prekyba internetu neišdegė Prieš dvejus metus draugo pakviestas atvykti į Buenos Aires, 43 metų M.Neviera apie veiklą ą maisto pramonės srityje net

Argentina Argentina, oficialiai vadinama Argentinos Respublika, – antra pagal dydį Pietų Amerikos valstybė ir aštunta pagal dydį pasaulio valstybė, išsidėsčiusi tarp Andų kalnų ir Pietų Atlanto vandenyno. Šalies ir vyriausybės vadovas – prezidentas.

negalvojo. Planavo įsteigti internetinių parduotuvių verslą ir prekiauti importuotais gaminiais – kosmetika ir parfumerija. „Po poros mėnesių gilinimosi į vietos verslo sąlygas ir leidimų gavimo tvarką supratome, kad nieko mums nepavyks.

Argentinoje, kaip ir Brazilijoje, importas smarkiai suvaržytas. Sudėtinga įvežti bet ką: kapitalą, prekes, pinigus. Nekalbant apie tai, kad, tarkime, platinti kosmetiką reikėjo gauti leidimus kaip vaistams. Be to, produkto importuotojas turi būti oficialus tų įmonių, iš kurių gauna prekes, atstovas.

Ryšius reikia įrodyti dokumentais“, – pasakojo M.Neviera.

Argentinoje pradėti verslą užsimoję lietuviai suprato, kad atitikti visus importui keliamus reikalavimus kainuotų per daug pastangų. Teko griebtis ko nors kito. Žvilgsnis nukrypo į Čilę. Sąlygos verslui šioje Lotynų Amerikos valstybėje kur kas palankesnės. „Šalis įspūdinga gamtos grožiu, bet mums pasirodė nesvetinga ir atšiauri. Kitaip nei Argentinoje, kur žmonės bendrauja šiltai, kviečia į svečius ir lengva užmegzti pažintis, Čilėje buvome sutikti santūriai. Iš ten įsikūrusio Lietuvos konsulo sulaukėme tik gražių žodžių, bet ne realios pagalbos. Pasiklausę ten gyvenančių lietuvių merginų įspūdžių apie dažnus žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ir cunamius, grįžome į saulėtas Buenos Aires. Draugas išvažiavo į Lietuvą, o mudu likome“, – šypsojosi M.Neviera.

Biurokratijos džiunglės Vieną naktį 28 metų Ingrida susapnavo virtus burokėlius. Sutuoktiniai tai perskaitė kaip žinią, kuo užsiimti – vakuume virtų daržovių, paruoštų vartoti, gamyba.

Nuo kito ryto šeima kibo į šios idėjos įgyvendinimą. Devyni mėnesiai – tiek laiko reikėjo viziją paversti veikiančia įmone su savo prekės ženklu „Listo al Plato“ (tiesiai į lėkštę, – liet.).

Savo produktą M.Neviera (dešinėje) pirmiausia pristatė Buenos Airių San Martino priemiestyje. Nuotraukoje – su lietuvių kilmės buvusiu San Martino meru Ricardu Ivoshkumi.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Įsteigėme įmonę, radome patalpas veiklai, jas pertvarkėme ir suremontavome, ieškojome įrenginių, gavome visus reikalingus leidimus“, – supaprastintą verslo gimimo istoriją papasakojo M.Neviera.

Tačiau taip lengva tikrai nebuvo. Kurti ir plėtoti verslą Argentinoje – alinantis užsiėmimas: reikia įveikti neįsivaizduojamas biurokratijos džiungles ir argentiniečių dokumentų rinkimo maniją. „Vien tam, kad galėtume oficialiai pradėti maisto produktų gamybą, teko surinkti daugiau nei 15 skirtingų dokumentų, užpildyti galybę popierių. Kai kurios institucijos dubliuoja viena kitos darbą, tačiau parašus turi gauti iš visų. Jei Lietuvoje nueisi į banką, reikalus greitai susitvarkysi, o čia dėl to paties į banką eisi penkis kartus ir procedūros užtruks bent tris savaites“, – įspūdžiais

dalijosi pašnekovas. Ar vienas kitas pesas valdininkui į kišenę nebūtų paspartinęs įvykių eigos? „Sakoma, kad Lotynų Amerika labai korumpuota, tačiau mes su tuo nesusidūrėme. Nebuvo nė vienos valstybinės institucijos, kurioje kas nors strigtų ar būtų keliamos dirbtinės problemos todėl, kad kas nors lauktų kyšio. Viskas užtruko, nes steigti įmonę norėjome europietiškai, atitikdami kokybės standartus, kad niekas negalėtų prikibti“, – sakė M.Neviera.

Erdvė reikštis – beribė Verslo pradžiai sutuoktiniai naudojo asmenines santaupas, giminaičių ir draugų paskolintas lėšas.

Pinigų reikėjo ne tik įrangai, patalpų nuomai, bet ir buhalteriams, advokatams, konsultantams.

Emigracija | 9

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

po sapno apie burokus Apie banko paskolą Argentinoje negalėjo būti net kalbos: paskolų įmonėms metinės palūkanos siekia daugiau nei 30 proc.

Be to, bendrovės, neturinčios bent dvejų metų veiklos patirties, į jas net negali pretenduoti. „Šiame krašte neveikia sistema, kad štai užstačiau bankui butą, gavau paskolą ir pradedu versliuką. Todėl smulkiųjų verslininkų čia labai mažai. Importuoti produktai Argentinoje labai brangūs dėl didelių mokesčių – taip valstybė gina vietinius gamintojus. Antra vertus, pastarųjų irgi nėra daug, nes dėl prastos verslo aplinkos retas ryžtasi imtis iniciatyvos. Užburtas ratas: parduotuvių lentynose vieno produkto gamintojų – kokie penki. Varškė – vienos rūšies. Argentinos masteliais tai atrodo nesuvokiama. Todėl reikštis prekių ir paslaugų rinkoje čia – beribė erdvė“, – įsitikinęs verslininkas.

Nė vieno konkurento „Listo al Plato“ vartotojams šiuo metu siūlo 4 produktus: virtus burokėlius, morkas, moliūgus ir lapinę daržovę „acelgą“, naudojamą įdarui, gaminant užkepėles – „tartas“. „Konsultavomės su lietuviškų virtų burokėlių gamintojais ir technologinių paslapčių sergėtojais, nes Argentinoje mūsų produktas – naujiena, o ir mes patys apie šių produktų gamybą iki Ingridos sapno neturėjome žalio supratimo“, – prisipažino M.Neviera.

Dėl palankaus klimato burokai ir kitos daržovės Argentinoje auga visus metus.

Patys lietuviai žemdirbyste neužsiima: daržoves perka iš ūkininkų – maždaug 15 tonų per mėnesį. „Lupame, plauname, pjaustome, vakuumuojame, pakuojame, verdame, klijuojame etiketes. Dalį darbų atlieka mašinos, dalį – žmonės. Nusipirkus mūsų produktą, nereikia jo papildomai apdoroti – galima iškart valgyti. Tai –

Savo nuomonę galite išsakyti portale 15min.lt

tarsi sveikas pusfabrikatis“, – apibūdino M.Neviera.

Pusės kilogramo pakuotė virtų burokų prekybos centre kainuoja apie 12 pesų (7,3 Lt). „Nepigu. Palyginti su Lietuva, Argentina – brangi šalis. Tačiau mūsų produktas ir nėra skirtas masiniam vartotojui, nes tai – ne pirmo būtinumo prekė. Pusfabrikačius perka 10–15 proc. vartotojų. Didžioji dalis už tą sumą verčiau pirks dešrelę ir dar „bulkos“. Tačiau tiek, kiek parduodame, mums užtenka – produktui nėra konkurento“, – pasidžiaugė verslininkas.

Ne kartą bankrutavusioje Argentinoje ekonominės krizės esą nejusti: gamintojai turi darbo, šalies eksportas auga, darbuotojų atlyginimai ir pensijos didėja. „Kita vertus, per tą laiką, kai mes čia, viskas pabrango beveik dvigubai – ir ne vietos valiuta, bet skaičiuojant JAV doleriais. Ir toliau brangsta“, – pastebėjo M.Neviera.

Darbo jėga tingi, bet brangi Įmonė „Listo al Plato“ samdo kelis darbuotojus – priklauso nuo užsakymų skaičiaus. Tačiau personalas – skaudi tema. „Argentiniečiai tiesiog nemėgsta dirbti. Darbas – ne jų kultūros dalis“, – konstatavo M.Neviera.

Be to, darbo jėga Argentinoje brangi, o darbo įstatymai visiškai nepalankūs darbdaviams. „Darbuotojai čia turi tokių privilegijų, kokių lietuviai net nesapnavo. Pavyzdžiui, jei darbuotojas suserga, nėra tokios institucijos kaip

„Sodra“ – viską moka darbdavys. Darbuotojas gali atnešti pakeverzotą raštelį ir to gana – nėra jokių biuletenių. Savaitę jo nėra, o tu moki atlyginimą, kokį jis turi gauti, – pasakojo M.Neviera. – Jei nori atleisti žmogų dar bandomuoju laikotarpiu, turi jam sumokėti penkiolikos dienų darbo užmokestį. Jei darbuotojas išdirbo tris mėnesius, o ketvirtą nusprendi su juo atsisveikinti, algą sumoki papildomai už du mėnesius.“ Minimalų atlyginimą Argentinoje nustato profesinės sąjungos. Nekvalifikuoto darbininko alga maisto pramonės sektoriuje negali būti mažesnė nei 3800 pesų (2300 Lt) iki mokesčių. „Vertinant jo darbo našumą tai tiesiog neadekvatu, – tvirtino M.Neviera, neslėpdamas, kad net tokiomis aplinkybėmis investicijos turėtų atsipirkti.“ Ingrida ir Marius tiki, kad po poros metų jų gaminami produktai bus parduodami ne tik Argentinoje, bet ir visoje Lotynų Amerikoje.

M.Neviera: „Argentinoje mūsų produktas – naujiena, o ir mes patys apie šių produktų gamybą iki Ingridos sapno neturėjome žalio supratimo.“ „Supratome, kad bet kuris verslus, aktyvus europietis argentiniečiui yra kokybės ženklas, sektinas pavyzdys. Jei šioje šalyje gaminsi prekę ar teiksi paslaugas kokybiškai, vykdysi įsipareigojimus – sėkmė garantuota“, – neabejojo M.Neviera.

10 | Visuomenė

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Lietuvio genuose užkoduota: Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Didžiąją Velykų savaitę kadaise puoselėtos uolaus tvarkymosi tradicijos šiuolaikinėje visuomenėje transformuojasi. Štai Galina Dauguvietytė dėl dulkių galvos nesuka: atbundant gamtai ji irgi atsišviežino – lazeriu pasigražino veidą. Maestro Donatas Katkus iki Velykų būtinai baigs darbus – tik ne rankomis kaip vaikystėje, o galva.

Protėvių tradicijos išlikusios nebent kaime. „Žaliasis“ arba „čystasis“ ketvirtadienis Didžioji savaitė iki šv. Velykų sureikšminama ne tik bažnytinėje liturgijoje, bet ir mūsų protėvių tautiniuose papročiuose. Išsikuopti tvartą, trobą, kiemą ir sodą buvo kiekvieno save gerbiančio tikinčiojo pareiga.

Pagrindine visuotinio tvarkymosi diena tapdavo Didysis ketvirtadienis, kaimo žmogaus vadintas „žaliuoju“ arba „švariuoju“. Arba „čystuoju“, kaip pasakytų dzūkai.

Etnologas Libertas Klimka pasakojo, kad Didįjį ketvirtadienį reikėdavę atsikelti labai anksti: kad dar saulei tik bundant jau būtum gyvas. „Pagal seną paprotį suradus upelį, atitekantį rytų kryptimi, reikėdavo jo

G.Dauguvietytė: „Kartą per mėnesį pas mane ateina moteris ir butą išvalo tiesiog fundamentaliai – na, ką aš ten viena priteršiu...“ vandeniu nusiprausti. Girdi, jis tada auksinis, todėl išsimaudęs sveikatos pasisemsi visiems metams. Tokio vandens parnešdavo ir ligoniui į namus, kad jis sveikatą atgautų“, – pasakojo L.Klimka.

Prie upės šeimininkas atsivesdavo arklius: iššukuodavo, apžiūrėdavo, kaip peržiemojo, net išmaudydavo. „Tvarte ir aveles šukuodavo, paršelius išprausdavo. Šiaurės Lietuvoje gyvavo tradicija iš miško atsinešti

skruzdėlyno šapų ir kryžmiškai juos tvarte išbarstyti. Tai apeiga, skirta geram galvijų prieaugliui, suprask, bus gyvulių kaip skruzdėlių“, – kalbėjo etnologas.

Vyras po sodą, žmona – po namus Baigus su tvartu, šeimos galvos žvilgsnis nukrypdavo į sodą: atidžiai apžiūrėdavo obelis, išpjaudavo sausas, nušalusias ar vėjų aplamdytas šakas. Ūgtelėję vaikai tuo metu

ieškodavo miške žalumynų, kuriais bus puošiamas Velykų stalas. Rinkdavo viską, kas žaliuoja kiaurus metus. Tiko bruknienojai, pataisai, meškauogės. Pietinėje šalies dalyje šventiniam stalui dekoruoti naudota ir amalo šakelė.

Ant šeimininkių pečių guldavo visa namų ruoša. Moterys plušdavo nuo pat ketvirtadienio ryto. „Baudžiavos laikais būdavo dūminės pirkios, todėl sienos, lubos

Visuomenė | 11

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

reikia išsikuopti Senoji velykinio švarinimosi tradicija įgavo visuotinės talkos „Darom“ veidą.

BFL nuotr.

aprūkdavo. Moteriškės ne tik grindis išplaudavo, bet ir su drėgnu skuduru voratinklius nuo sienų nubraukdavo“, – sakė pašnekovas. Vienas svarbesnių moterų darbų – išpurtyti dulkes, lauke išvėdinti žieminius rūbus ir sukabinti juos į klėtį. Be to, pakeisti patalynę.

Ritualai ir mitologija Kai namuose ir kieme švaru, vakare namiškiai kurdavo pirtį – tuose šalies regionuose, kur klestėjo pirtininkų tradicijos. Pirties kūrimas irgi tapdavo ritualu, neatsiejamu nuo mitologijos. „Tikėta, kad pirties prakuroms reikia iš kaimyno skiedryno nors keletą pliauskelių nemačiom nugvelbti. Mitologinė potekstė – tarp savo ir svetimo. O juk svetimas tas, kuris ateina iš dvasių, metafizinio pasaulio“, – pasakojo L.Klimka.

Be to, malkos nuoskilą šeimininkai kartais užmesdavo ir ant namo stogo.

Manyta, kad taip padarius, vištos nenueis pas kaimynus ir nesuks svetimose valdose lizdų – kiaušinius dės savo kieme. „Šiaurės Rytų Lietuvoje tikėta, kad atlikus tam tikrą ritualą aplankys sėk-

D.Katkus: „Kelios dienos būdavo įtemptos, ypač ketvirtadienis ir penktadienis. Net negalėčiau išvardyti darbų, tik žinau, kad tai tą, tai aną reikėdavo atlikti.“

mė surasti laukinių paukščių lizdus. Tai ypač aktualu piemenukams. Todėl Didįjį ketvirtadienį jiems reikėjo skiedrelių atnešti į namus ir kiekviename kampe po truputį kryžmiškai paberti. Kampai – tai pasaulio dalys. Rastas laukinės anties kiaušinis piemeniui – išsigelbėjimas nuo bado“, – atkreipė dėmesį L.Klimka.

Revizija šaldytuve Tai, ką pasakoja etnologai, nėra viso labo istorijos iš neatmenamų laikų. Kalbame apie ne tokią jau ir seną praeitį: ją etnologai užrašė tiesiai iš kaimo žmonių lūpų. „Jie ir papasakojo apie šiuos papročius, dalį jų esu ir pats užrašęs“, – kalbėjo pašnekovas.

Pagrindiniai švarinimosi darbai ketvirtadienį ir baigdavosi. Penktadienis būdavo vadinamas „vėlių velykėliu“.

Tądien šeimynos lankydavo giminės kapus. „Vaikai būtinai pasiimami kartu, kad žinotų, kur jų senoliai palaidoti“, – pabrėžė etnologas.

Didįjį šeštadienį protėviai kruopščiai išvalydavo ugnies kūrenimo vietas – seną ugnį užgesindavo, pelenus išmesdavo. Jie mūsų senoliams turėjo simbolinę pernykščių rūpesčių reikšmę. Švariame židinyje įžiebdavo naują ugnį, kuri degdavo visus metus. „Ant jos būdavo verdami margučiai, kepami velykiniai pyragai. Ant prieždos pastatydavo druskos puodynėlę, kuri tapdavo vaistu, jei išstovėdavo iki Velykų“, – pasakojo L.Klimka.

Kaip jis pats rengiasi Velykoms? Ar su tokiu pat įkarščiu švarina namų kertes? „Esu miesto vaikas, kaime neaugau, todėl Didžiosios savaitės tradicijų pas mus nebuvo laikomasi – sąlygos ne tos.

Tiesa, namų tvarkymas gal ir atidesnis. Štai kaip tik ruošiuosi šaldytuve reviziją atlikti“, – šypsojosi L.Klimka.

Buitinius rūpesčius patikės vyrams Aktorė Larisa Kalpokaitė iki šiol puikiai prisimena prieš Velykas visus namiškius įtraukdavusį tvarkymosi šurmulį: „Juk tam net yra specialus terminas – generalinė tvarka!“ Nors kilimus dulkindavo žiemą ant sniego, prieš Velykas darbą atlikdavo dar kartą – privalomai, be jokių kalbų. „Valydavome viską nuo iki. Tiesa, langus tik tada, jei lauke būdavo šilta.

Jei dar žvarbu, bent iš vidaus dulkes nušluostydavome“, – jaunystės įspūdžiais dalijosi L.Kalpokaitė. Šiemet generalinei tvarkai laiko ji neturi. Didžiausias moters rūpestis – 86 metų mamos sveikata: prieš porą savaičių ją ištiko infarktas. „Tai buvo labai netikėta. Mama ištvėrė antrą klubo sąnario operaciją, sėkmingai praėjo gydymą, po to sekė reabilitacija. Po jos grįžo namo ir tą patį vakarą pasijuto blogai. Dvi dienos reanimacijoje. Sąmonę atgavo, iš ligoninės jau išleista, tačiau be priežiūros palikti negalima: reikia reguliariai sugirdyti vaistų, atlikti injekcijas. Visos mintys sukasi tik apie mamą. Bet namie – du vyrai, tegul tvarkosi!“ – buitinius rūpesčius sutuoktiniui ir sūnui šiemet patikės aktorė.

Butą išblizgina namų tvarkytoja Buvusi Lietuvos televizijos režisierė, scenaristė, aktorė 85 metų G.Dauguvietytė laiko namų ruošai negaišta. „Kartą per mėnesį pas

mane ateina moteris ir butą išvalo tiesiog fundamentaliai – na, ką aš ten viena priteršiu... Be to, dulkes ir pati nusibraukiu. Suprantat, lakuoto parketo nepakenčiu, man reikia išmosikuoti ir išblizginti – aš taip įpratusi. Lakuotas man primena gimdymo namus arba ambulatoriją“, – dėstė G.Dauguvietytė.

Užuot sukusi galvą dėl tvarkos, prieš šias Velykas ji verčiau pasirūpino asmeniniu grožiu – lazeriu „pasitvarkė“ veidą: „Nepagalvokite, ne raukšles lyginausi. Šalinau visokias pigmentines

L.Kalpokaitė: „Valydavome viską nuo iki. Juk tam net yra specialus terminas – generalinė tvarka.“ dėmes. Todėl dabar esu raudona, lyg kokiam nors saulėtam kurorte atostogavusi. Viešumoje nesirodau, todėl ir Boriso Dauguviečio auskaro Vaitkui neįteikiau per Teatro dieną. Bet mėnesio viduryje jau turėčiau gerai atrodyti“, – šyptelėjo charizma apdovanota moteris.

Fizinį darbą pakeitė intelektinis Viskuo aprūpinta vaikyste iš Kauno kilęs maestro D.Katkus pasigirti negali.

Todėl ir prieš Velykas namų ruošos jam niekada netrūko – triūsdavo išsijuosęs. „Kelios dienos būdavo įtemptos, ypač ketvirtadienis ir penktadienis.

Net negalėčiau išvardyti darbų, tik žinau, kad tai tą, tai aną reikėdavo atlikti“, – sakė dirigentas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas ir vadovas.

Anuomet jis su mama glaudėsi lūšnoje, kurios net namais nepavadinsi.

Geriausiu atveju – lauko virtuve. Vertėsi sunkiai. „Gyvenome su mama vienu du. Tai tas atvejis, kai mes nebuvome šeima, kaip dabar bando įrodyti kai kurie politikai“, – nepraleido progos įgelti naujosios šeimos sampratos strategams D.Katkus.

Atsikėlus į Vilnių maestro gyvenimo būdas ir įpročiai pasikeitė, todėl ir laikotarpis prieš Velykas tapo kitoks: „Gyvename gana tvarkingai. Mieste. Bute.

Kiemo nėra, kurį reikėtų iššluoti. Todėl prieš Velykas nebent kokį nors pradėtą straipsnį tenka užbaigti.“ Savo nuomonę galite išsakyti portale 15min.lt

Komentaras

Lauras Bielinis redakcija@15min.lt

Su kuo kovoja A.Zuokas?

A.Zuokas demonstruoja tas politiko savybes, kurios laukiamos: energija, kūrybiškas žvilgsnis į sprendimus, gebėjimas efektyviai panaudoti viešuosius ryšius. Tokia veikla leidžia tikėtis pergalių.

Bet politika yra sudėtingas žaidimas, o žvelgiant į A.Zuoką, tampa aišku, kad šis politikas žaidžia va bank.

Visų pirma, regime, kad A.Zuoko aktyvumas yra nukreiptas į partijos įtvirtinimą politikos lauke. Judėjimas „Taip“ A.Zuokui yra svarbus politinės įtakos instrumentas, kurio dėka visuomet galima reikšti pozicijas, siūlyti įstatymų pataisas ar diskusijas, reikalingas šiam politikui.

Bet, siekdama įsitvirtinti, ši partija turi iškovoti politinio spektro dalį. Todėl „Taip“ imasi energingai kovoti su visomis liberalų partijomis, kurios neleidžia jai užimti tinkamos vietos. Galime būti tikri, kad A.Zuokas visomis išgalėmis sieks kenkti ir prieštarauti Liberalų ir centro sąjungos siūlomai trečiojo kelio iniciatyvai. A.Čapliko iškelta trečiojo kelio idėja yra logiška ir pakankamai gyvybinga, todėl ji trukdo A.Zuoko partijai įsitvirtinti.

Bet, be liberalcentristų ir viso liberalų spektro, A.Zuokas nevengia atakuoti ir socialdemokratų, kurie jam yra pavojingi dėl stiprios frakcijos Vilniaus miesto taryboje bei negatyvaus požiūrio į jį patį bei jo veiklą.

Lygiai taip pat nėra draugystės ir su Tėvynės sąjunga, kuri ne kartą yra iškėlusi abejonių dėl A.Zuoko veiklos tikslų ir priemonių. Sunku rasti šilumos ir A.Zuoko santykiuose su „darbiečiais“ bei „tvarkiečiais“. Vienu žodžiu, judėjimas „Taip“ veikia taip, kad mes imame regėti pretenzijas priešpriešinti save visam šalies politikos laukui ir akcentuoti savo

Vilnius lieka miestu, kuriame nesimato proveržio, nors A.Zuokas yra gyvybiškai suinteresuotas padaryti „stebuklą“.

kitoniškumą ne per kitokią politiką, bet per kitokią ūkinę veiklą. Regis, A.Zuokas sąmoningai eskaluoja savo ūkinės veiklos kryptis bei įvairovę, nes politikoje jam diskutuoti su stipriais konkurentais nėra lengva. Tačiau demonstruodamas bent mažus pasiekimus ir viešindamas žmonių lūkesčius atitinkančius projektus, A.Zuokas nevykusiai konservatorių politikai priešpriešina sėkmingumo požymius rodančią ūkinę perspektyvą.

Kontrastas išgaunamas ne priešinant politines pozicijas bei ideologijas, o visoms joms priešpriešinant realius miesto ūkio rezultatus.

Tačiau ar sekasi pasiekti tų rezultatų? Šilumos kainos taip ir nesumažėjo, nors meras siekė ir bandė daryti poveikį visiems šilumą tiekiantiems bei reguliuojantiems ūkio subjektams. Gatvių dangos kokybė apverktina, bandymai sureguliuoti veiklą atskirose srityse (taksi) sukėlė dar daugiau nesusipratimų, o miesto skola ima viršyti fantazijos ribas.

Vilnius lieka miestu, kuriame nematyti proveržio, nors A.Zuokas yra gyvybiškai suinteresuotas iki rinkimų padaryti „stebuklą“.

Stebuklas neįvyko, todėl reikia kaltininko. Štai kodėl Vyriausybė tampa kalta, ir meras A.Zuokas ima bylinėtis su A.Kubiliaus Vyriausybe, taip siekdamas parodyti miestiečiams, kad jis nekaltas dėl jų bėdų. Šiuo atveju Vyriausybės atstovas teisus, teigdamas, kad iš valstybės per 900 mln. Lt prisiteisti siekiančio Vilniaus meras „ne pirmą kartą, užuot sprendęs miesto problemas ir tvarkęs miestą, užsiima viešaisiais ryšiais“.

12 | Vizionieriai

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Lietuviai pribloškė Šarūnas Bulota s.bulota@15min.lt

J.Ragausko tikslas – duris į milžinišką pasaulinę rinką atverti iš Kauno.

Daugiau nei šimtmetį viso pasaulio mokslininkus kamavusį galvosūkį, kurio neįveikė net galingoji ir turtingoji JAV kosminių tyrimų agentūra NASA, išsprendė lietuviai. Jų išradimai medikams padės išsaugoti tūkstančius sunkias galvos traumas patyrusių žmonių gyvybių, o astronautams – atlikti ilgus kosminius skrydžius.

Pasaulinė sveikatos organizacija galvos traumas vadina mūsų amžiaus epidemija. Ji ne tik yra pagrindinė jaunų žmonių (iki 45 metų) mirties priežastis, ypač – išsivysčiusiose šalyse, bet ir atneša didelių finansinių nuostolių, kurie JAV ir Europos Sąjungoje kasmet siekia dešimtis milijardų JAV dolerių.

Nors moderniuose, įvairios įrangos kimšte prikimštuose neurochirurgijos

E.Ovčarenko nuotr.

reanimacijos centruose mirčių dėl patirtų sunkių galvos traumų skaičių pavyko sumažinti nuo 50 proc. iki 5 proc., išgyvenusieji dažnai lieka neįgaliais. Tą lemia antriniai smegenų sužalojimai – dėl patirtos traumos smegenys gali staiga ištinti, todėl sutrinka kraujo apytaka galvoje ir vos per kelias minutes ar net sekundes įvyksta negrįžtami procesai – žūsta neuronai, smegenų ląstelės.

Matuoja smegenų skysčio slėgį Smegenų tinimą galima sekti stebint intrakraninio slėgio (galvospūdžio) kitimą. Jau keliolika metų tai įmanoma pasitelkus invazinį būdą, t.y. fiziškai į smegenų audinį ar skilvelį įsmeigiant jutiklį. Tačiau šis būdas – pakankamai lėtas, sudėtingas, brangus ir galintis pacientui sukelti komplikacijų, pavyzdžiui, į smegenis gali patekti infekcija, be to, jo neįmanoma taikyti lauko sąlygomis.

Todėl mokslininkai visame pasaulyje intensyviai ieškojo ir tebeieško galimybių stebėti galvospūdį neinvaziniu būdu. Kol kas tą padaryti pavyko tik Kauno technologijos universiteto (KTU) Telematikos laboratorijos vadovo profesoriaus Armino Ragausko vadovaujamai įvairių sričių mokslininkų grupei.

JAV kariuomenė ir NASA dėjo daug pastangų ir pinigų, siekdama surasti būdą paprastai ir greitai pamatuoti galvospūdį, tačiau jų kurti prietaisai neįveikė klinikinių tyrimų. Kauniečiai pasirėmė dar 1904 m.

Turime pasaulinį pripažinimą.

Kalbamės su didžiausiomis medicinos bendrovėmis, tokiomis, kaip „General Electric Medical“, „Philips Medical“, kalbamės su NASA. JAV mokslininko Josepho Erlangerio ištobulintu neinvaziniu arterinio kraujospūdžio matavimu, už kurį 1944 m. jam buvo suteikta Nobelio premija. „Supratome, kad arterinis kraujospūdis gali būti matuojamas bet kam, reikia tik, kad žmogus turėtų nors vieną ranką. Šis matavimas nepriklauso nuo individo, jo amžiaus, būsenos, kitaip tariant, jis nereikalauja kalibravimo (matavimo prietaiso rodmenų tikrinimas, lyginant su etaloniniu matuokliu, – red. past.). Po daugybės tyrimų atradome, kad yra viena arterija, kurią galima panaudoti intrakraninio slėgio matavimui. Ji išeina iš smegenų ir tiekia kraują akies obuoliui. Šis kraujo indas turi du segmentus – vieną

smegenyse, kitą – išorinėje kaukolės dalyje. Stebėdami, kas vyksta intrakraniniame ir ekstrakraniniame segmentuose vienu metu, sukuriame „svarstykles“, kuriomis galime matuoti galvospūdį“, – savo išradimo esmę aiškino profesorius A.Ragauskas.

Raktas – metrologija Išradimas atrodo elementarus, tad kodėl visai žmonijai jo teko laukti taip ilgai? „Todėl, kad biofizikų ir medikų niekas universitete nemoko metrologijos – ką reiškia matavimas, matavimo paklaida. O juk jie yra labiausiai suinteresuoti šių technologijų tobulinimu. Atsidūrėme tarpdisciplininėje vietoje, tačiau, turėdami daug patirties įvairiuose matavimuose, pirmieji sugebėjome rasti sprendimą, tinkamą klinikinei praktikai, karo ir aerokosminei medicinai“, – atsakė profesorius.

Sovietmečiu su kolegomis jis sėkmingai dirbo su gynybinėmis ir kosminėmis programomis, kūrė itin tikslius matuoklius fizikai ir pramonei. Po Dainuojamosios revoliucijos kontraktai staiga baigėsi, teko ieškoti naujų veiklos sričių. „Žaibiškai peršokome į biofiziką. Iki tol mano patirtis buvo radiotechnika, puslaidininkių fizika, hidrodinamika, paviršiaus fizika, ultragarsas. Visur kažką matuodavome“, – atsimena A.Ragauskas. Įžengę į mediciną 1991–1992 m., jau 1995 m. kauniečiai JAV užpatentavo pirmą išradimą. Tai buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos patentas Amerikoje.

Viltis – naujas ES fondas KTU Telematikos laboratorijoje sukurta sudėtinga ultragarsiniu matavimu paremta technologija jau yra patentuota JAV, Europoje, Japonijoje, prietaisų tikslumas įrodytas klinikiniais tyrimais, pagaminti jų prototipai ir Lietuvoje jau artimiausiais metais rengiamasi pradėti masinę jų gamybą. „Turime ir pasaulinį pripažinimą. Kalbamės su didžiausiomis medicinos bendrovėmis, tokiomis, kaip „General Electric Medical“, „Philips Medical“, kalbamės su NASA, gauname finansavimą iš JAV gynybos departamento, nuolat laimime Europos Komisijos (EK) projektus ir sugebame išlaikyti visą savo intelektinę nuosavybę Lietuvoje“, – džiaugėsi tarptautinių organizacijų, kurios užsiima smegenų tyrimais, valdybų narys A.Ragauskas. Tačiau, siekiant greitai įvesti produktą į milžinišką pasaulinę rinką,

Rubrika | 13

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

pasaulį publikuoti dalį tyrimų, įrodydamas, kad pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį. Tai labai slidus žaidimas“, – sako mokslininkas.

Vertingiausia inovacinės technologijos dalis, kurią žino tik jos kūrėjai – originali programinė ir kietoji („hardware“) įrangos dalis. „Šitos dalies net nepatentuojame, nes patentas taip pat yra informacijos atskleidimas. Gali prasidėti nešvarūs žaidimai.

Vienintelė galimybė apsaugoti išradimą – saugoti „know how“ („žinau kaip“, – red. past.) dalies paslaptį“, – kolegoms pataria A.Ragauskas.

Neinvazinį galvospūdžio matuoklį viso pasaulio mokslininkai bandė išrasti daugiau nei 100 metų, tačiau pavyko tik kauniečiams.

ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Turime įveikti tris kliūtis: užsitikrinti reikiamą finansavimą, sukurti prietaiso dizainą ir gauti CE ir FDA akreditacijas, atveriančias duris į ES ir JAV rinkas“, – aiškino profesorius.

Nei universitetas, nei valstybė tam pakankamai lėšų skirti negali. Bankams nėra ką įkeisti už paskolą. Finansavimą mielai pasiūlytų rizikos kapitalo fondai, tačiau už gautus milijonus tektų atsisakyti didelės dalies teisių į intelektinę nuosavybę. „Tikimės, kad procesą labai palengvins netrukus prasidėsianti nauja ES programa „Horizon 2020“, skirta finansuoti vadinamuosius „spin-off ‘us“ ir „start-up‘us“, kurie jau buvo EK finansuoti, sukūrė sėkmingus prototipus, bet neturi reikiamo finansavimo, kad žengtų paskutinį žingsnį į pasaulinę rinką“, – optimistiškai nusiteikęs A.Ragauskas. Šiuo metu inovacinį projektą finansuoja EK rėminės programos, Amerikos agentūros.

Saugo išradimo paslaptį Kol nepradėta didžiųjų medicinos kompanijų trokštamos inovacijos masinė gamyba, kauniečiams tenka neprarasti budrumo, saugant didžiulės finansinės vertės paslaptis, kurias nuolat bandoma išpešti. „Yra tam tikra klinikinių tyrimų duomenų dalis, kurios niekaip negali apsaugoti, nes gavęs, pavyzdžiui, EK finansavimą, privalai

Prietaisas skris į kosmosą Pasaulyje pripažinti KTU mokslininkai jau yra patentavę ir neinvazinės smegenų kraujotakos autoreguliacijos stebėsenos technologiją, kuri, kartu su intrakraninio slėgio matavimo ir kitomis smegenų veiklos neinvazinėmis matavimo technologijomis ateityje turėtų sudaryti kompleksinę matavimo prietaisų sistemą, ypač aktualią karo medicinai, astronautams.

Mat jei iš karto nediagnozuojama, kokios yra sprogimo pasekmės kareiviui, nors žmogus ir atrodytų palyginti normaliai, kitą dieną jis gali mirti, pavyzdžiui, nuo kraujo išsiliejimo į smegenis ar smegenų edemos.

Todėl būtina per pirmąsias „auksines“ 10 minučių po įvykio neinvaziškai pamatuoti, kas vyksta jo smegenyse.

Dar viena didelė organizacija, kurią taip pat labai domina kauniečių išradimas, – NASA. Ji jau prieš keliolika metų paskelbė, kad mikrogravitacijos kosmose sąlygomis žmogaus smegenyse nėra mechanizmo, kuris atlaikytų galingai širdies į smegenis pumpuojamo kraujo slėgio, todėl smegenys po truputį tinsta. „Ką tai reiškia kosmose? Tinsta smegenys. Optinis nervas, kuris prie smegenų prijungia akies obuolį, taip pat tinsta. Astronautai pamažu praranda regėjimą, gali net apakti. Tai stebima po 6 mėnesių skrydžio, bet tokie procesai gali atsirasti ir po mėnesio kosmose“, – aiškino A.Ragauskas, pakviestas prisidėti prie NASA įkurtos grupės, kuri galų gale turėtų išspręsti smegenų tinimo problemą.

Jei pavyks susitarti dėl finansinių sąlygų, dabar dar didelis, bet ateityje būsiantis nedidelis kauniečių sukurtas neinvazinės smegenų kraujotakos autoreguliacijos stebėsenos aparatas turėtų taip pat skristi į kosmosą.

Lietuvos mokslininkų sukurtais prietaisais žavisi didžiausios pasaulio medicinos kompanijos, NASA.

Komentaras

Algė Budrytė redakcija@15min.lt

Nekilnojamojo turto mokestis – bedantis Vietos ekspertams dalijantis įspūdžiais iš kovą Kanuose vykusios didžiausios Europoje nekilnojamojo turto (NT) parodos, seimūnai atsigręžė į žemiškesnius reikalus. Valdantieji bandė kabinti košę, kurios privirė antrosios naktinės mokesčių reformos metu, – tobulino nuo šių metų pradžios pakeistą NT mokesčio įstatymą.

Didžiausio parlamentarų palaikymo sulaukė siūlymas griežčiau reglamentuoti nebaigtos statybos pastatų statusą. Neteisinga, kad nebaigtuose statiniuose gyvenantys asmenys nėra apmokestinami, ypač jei statybos trunka dešimt ir daugiau metų. Liūdna matyti ir apkerpėjusius pastatus-vaiduoklius, kurių šeimininkai nėra skatinami spręsti jų likimo. Kita vertus, vargu ar vien tik maksimalius pastatų statybos ir pridavimo terminus nustatanti tvarka išspręs šią problemą. Esmė – tokių mokesčių mokėtojų „gaudymas“, o tai tikrai nėra pigus ir paprastas procesas.

Pabandykime įsivaizduoti, kad mokesčių inspektorius nustatė turtuolį, gyvenantį prabangiame nebaigtos statybos name. Tam, kad iš jo išpeštų mokestį, pirmiausia teks išsiaiškinti, kodėl statybos nėra baigtos. Statyboms šiaip ne taip pasibaigus, turės būti nustatyta namo mokestinė vertė, kuri tikriausiai sulauks savininko pretenzijų. Beveik nekyla abejonių, kad mokesčių prievaizdo sugaištas laikas ir patirtos išlaidos su kaupu viršys iš turtuolio kišenės nubyrėjusias įplaukas į biudžetą, jei tokių apskritai bus.

Seimūnų dėmesio sulaukė ir NT mokesčio tarifas, kurio viršutinę ribą numatoma padidinti iki 3 proc.

Tai neva suteiks savivaldybėms galimybę didesniais mokesčiais grasinti apleistų pastatų savininkams.

Knieti pasiteirauti valdančiųjų, kiek šiuo metu yra pastatų apgriuvėlių, kurių teisinis statusas apskri-

Kodėl liko galioti nuostatos, kad oficialioms šeimoms užkraunama sunkesnė mokestinė našta nei viengungiams? tai leidžia kalbėti apie jų apmokestinimą, ir kiek tokių, kurių nuosavybės ir panaudos klausimai įstrigę teismuose? Guodžia nors tai, kad ši pataisa svarstyta kartu su statybos procesą reglamentuojančia tvarka.

Socialinio teisingumo požiūriu sveikintina atrodytų Seimo pritarimo sulaukusi dar viena įstatymo pataisa, kuria nuo NT mokesčio atleidžiami nedarbingi ir mažai darbingi asmenys.

Tačiau įvedant tokias lengvatas, iškyla didelė rizika nusižengti lygybės principui – juk sunkiai galą su galu suduria ne tik neįgalieji, bet ir bedarbiai, daugiavaikės šeimos, vienišos motinos. Be to, ši lengvata suteikia daugiau galimybių išvengti mokesčio, tiesiog perrašant apmokestinamą turtą neįgaliems asmenims. Akys krypsta ir į poreikį peržiūrėti neįgalumo pripažinimo procesą. Praėjusią savaitę valdžios protų palaimintos pataisos nei užlipdo esmines įstatymo spragas, nei reikšmingai didina tikimybę, kad iš šio mokesčio į biudžetą kasmet bus surinkti papildomi 17 mln. Lt. Jeigu naujuoju įstatymu iš tiesų siekiama apmokestinti turtinguosius, kodėl įkeistas turtas laikomas apmokestinimo verta prabanga? Kodėl liko galioti nuostatos, kad oficialioms šeimoms užkraunama sunkesnė mokestinė našta nei viengungiams? Iš gausybės naujojo NT mokesčio įstatymo kritikos autorių ausis pasiekė vos keli trupinėliai.

Norint teisingo, finansiškai naudingo ir teigiamą efektą NT rinkai turinčio mokesčio, reikia judėti visuotinio turto apmokestinimo link, o ne sukti galvas dėl politinių reitingų suvestinių.

14 | Pasaulis

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Didžioji Britanija: Lina Balsytė l.balsyte@15min.lt

Pastaruosius du mėnesius Jungtinės Karalystės (JK) teismuose – tikras chaosas. Šalies vertėjams boikotuojant pasikeitusią darbo tvarką ir atsisakant dirbti teismuose, teisėjai iš susiklosčiusios situacijos sukasi įvairiais būdais.

Vieni į pagalbą pasitelkia kaltinamųjų žmonas, antri pasikliauja ligoninių valytojų anglų kalbos žiniomis, treti – netikslumais garsėjančia internetine vertimų programa „Google Translate“.

Visgi dažniausiai teismo salėje nesulaukę vertėjų, britų teisėjai bylų svarstymą atideda. Antai vasario 20 dieną trims lietuviams – Šimkui, Nurbikui ir Vilkaičiui – pateikti kaltinimai bandymu apvogti parduotuvę, vagyste iš parduotuvės, pavojingu vairavimu. Šie asmenys buvo laikomi įkalinti septynias paras, nes jų ikiteisminio paleidimo svarstymas buvo atidėtas penkis kartus. Keturis iš jų – dėl vertėjo nepasirodymo teismo posėdyje. Šeštą kartą lietuviai į teismą buvo pristatyti vasario 27 dieną. Svarstymo metu versti buvo paprašyta kaltinamųjų draugės, kurios anglų kalbos žinios buvo labai menkos.

Pažeidžiamos teisės?

Kovo pradžioje Ipsvičo magistratų teismo darbuotojai, visą dieną laukę vertėjo, galiausiai buvo priversti pasinaudoti „Google Translate“ programa, norėdami susikalbėti su anglų kalbos nesuprantančiu kaltinamuoju iš Lietuvos. „Tikimės, kad jis suprato, bet

I.Jefremova: „Rezultatas – žmogus net nesupranta, dėl ko jam skiriama bausmė, kokios yra išėjimo į laisvę sąlygos.“

Teismai priversti atidėti posėdžius arba nagrinėti bylas be profesionalių vertėjų.

AFP nuotr.

kadangi nė vienas iš mūsų nekalba lietuviškai, negalime būti tikri“, – britų laikraščiui „Gazzete“ sakė advokatas Andrew Clealas.

Panašių atvejų JK pastaruoju metu – apstu. Kvalifikuoti šalies vertėjai ir teisininkai tvirtina, kad dėl susiklosčiusios padėties pažeidžiamos užsieniečių teisės. Kai kurie šią situaciją drąsiai vadina diskriminacija. „Esame susirūpinę dėl per ilgo Lietuvos piliečių sulaikymo ir labai didelės neteisingų teismo nuosprendžių priėmimo tikimybės, – rašoma JK dirbančių lietuvių kalbos vertėjų kreipimesi į Lietuvos ambasadorių dr.

Oskarą Jusį. – Dėl prastai apgalvotos vyriausybės strategijos kyla labai rimta grėsmė teisingumo įvykdymui bei rizikuojama pažeisti užsienio piliečių teises, o tai prilygsta diskriminacijai.“ Dirbo be tarpininkų Šiuo metu JK užregistruoti 68 kvalifikuoti lietuvių kalbos vertėjai. Viena iš jų – pastaruosius šešerius metus Birmingame gyvenanti ir dirbanti Irina Jefremova. Vilniaus universitete anglų filologijos bakalaurą apsigynusi Lietuvos pilietė JK baigė specialius vertėjų kursus ir išlaikiusi egzaminus gavo du Valstybinių tarnybų vertėjo diplomus – sveikatos ir anglų teisės srityse. „Šis diplomas – pagrindinė vertėjo kvalifikacija JK, – „15min“ pasakojo mergina. – Be jos negali dirbti teismuose.“ Valstybinėje sveikatos apsaugos tarnyboje ir įvairiose teisėsaugos institucijose iš anglų į lietuvių ir rusų kalbas 27-erių I.Jefremova vertėjauja penkerius metus.

Merginos įsitikinimu, iki šių metų pradžios galiojusi vertėjų darbo tvarka JK buvo pagrįsta ir logiška. „Anksčiau visi, norėję dirbti vertėjais JK ir išsilaikę minėtus egzaminus, užsiregistruodavo Nacionaliniame valstybinių tarnybų registre (NVTR), – pasakojo I.Jefremova. – Šia baze naudodavosi teismai ir kiti klientai. Įvedus pašto kodą, sistema jiems pateikdavo arčiausiai gyvenančių vertėjų, verčiančių iš pageidaujamos kalbos, kontaktus. Klientai tiesiogiai, be tarpininkų, susisiekdavo su vertėjais ir susitardavo dėl darbo.“

Tikėjosi sutaupyti Ši tvarka nuo vasario mėnesio pasikeitė. Sugebėjusi įtikinti, kad per metus leis valdžiai sutaupyti 18 mln. svarų sterlingų iš kasmet vertėjų paslaugoms išleidžiamų 60 mln. svarų sterlingų, neseniai netoli Mančesterio įsikūrusi nedidelė privati vertėjų agentūra „Applied Language Solutions“ (ALS) penkeriems metams pasirašė sutartį su Teisingumo ministerija. Agentūra įsipareigojo vertėjais aprūpinti visas šalies valstybines institucijas. „ALS įtikino Teisingumo ministeriją turinti pakankamai kvalifikuotų vertėjų, tvirtindama, kad visi NVTR bazėje esantys kvalifikuoti vertėjai sutinka jai dirbti. Bet iš tiesų su mumis net nebuvo susisiekta ir pasiteirauta, ar mes norime dirbti per šią agentūrą“, – apie pokyčius pasakojo lietuvė.

Sutaupyti ALS tikėjosi vertėjams mokėdama maždaug dviem trečdaliais mažiau nei iki šiol. „Kas norėtų jiems dirbti? – stebėjosi I.Jefremova. – Darbo sąlygos yra visiškai nepriimtinos. Agentūra neapmoka nei kelionės išlaidų, nei kelionės laiko. Kelionė pirmyn atgal iš Niukastlio į Londoną užtrunka dešimt valandų. Ir už ką? Už 20 svarų per dieną? Tai juokinga.“ Boikotuoja teismus Pasipiktinę nauja tvarka, kvalifikuoti JK vertėjai atsisako dirbti ALS. Jie nedirba ne tik per agentūrą, bet ir atsisako pagelbėti teismams, kai į juos kreipiamasi tiesiogiai. „Kvalifikuoti bei registruoti vertėjai dabar boikotuoja naują sistemą, t.y. atsisako dirbti ne tik per agentūrą, bet ir priimti tiesioginius teismų užsakymus, – pasakojo I.Jefremova. – Visi nori grįžti prie senos sistemos, tačiau Teisingumo ministerija ir Vyriausybė, žinoma, nenori pripažinti savo tragiškos klaidos.“ Mergina pripažino, kad situacija teismuose šiuo metu yra labai sudėtinga. „Daugelis kvalifikuotų vertėjų atsisako dirbti teismams tiesiogiai, kiti nenori dirbti ALS agentūrai. Taigi pastaroji neturi kitos išeities, kaip įdarbinti iš esmės bet ką, – pasakojo mergina. – Gausu pavyzdžių, kai į teismą agentūra pakviečia žmones tiesiog iš gatvės. Jie

Pasaulis | 15

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

teismas be vertėjo būtina vertėjų pagalba, atidedami. „Vertėjų arba nėra, arba į teismus ateina ALS agentūros surasti lingvistai, nė neįsivaizduojantys, kaip teisingai išversti pagrindinius teisminius terminus, – apgailestavo I.Jefremova. – Jie nemoka teisingai išversti nuosprendžių. Rezultatas – žmogus net nesupranta, dėl ko jam skiriama bausmė,

Tikimės, kad jis suprato, bet kadangi nė vienas iš mūsų nekalba lietuviškai, negalime būti tikri. kokios yra išėjimo į laisvę sąlygos ir pan.

Taip pažeidžiamos atsakovų, teisiamųjų, liudininkų teisės.“ ne tik nėra kvalifikuoti vertėjai, bet neretai net neturi išsilavinimo. Antai viename teisme vertėja buvo pasamdyta lietuvė, ligoninėje dirbanti valytoja.“ Nuo naujosios tvarkos įvedimo praėjo du mėnesiai, o chaosas šalies teismuose tik didėja. Didžioji dalis posėdžių, kuriuose

Lietuviai vieningi Minėtoje vertėjų duomenų bazėje yra užsiregistravę apie 2300 kvalifikuotų įvairių kalbų specialistų. Visi jie vieningai priešinasi vyriausybės priimtai naujai tvarkai. Lietuviai – ne išimtis. „Visi lietuvių kalbos vertėjai yra labai vieningi ir labai draugiški, –

teigė I.Jefremova. – Mes boikotuojame absoliučiai visus vertimus teismuose.“ Mergina pasakojo, kad JK gyvenantys lietuvių kalbos vertėjai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ įkūrė savo grupę, kurioje kasdien bendrauja, aptaria tolimesnius planus, pasidalija informacija apie sulauktus tiesioginius teismų pasiūlymus. „Liūdniausia tai, kad daug patyrusių, kvalifikuotų lietuvių kalbos vertėjų mąsto apie pasitraukimą iš šios srities, nes nebemato prasmės joje dirbti, – apgailestavo I.Jefremova. – Jei taip ir toliau tęsis, tiesioginių užsakymų vis mažės, prasmės dirbti teismams nebeliks, o su ALS agentūra tikrai niekas nedirbs dėl jos prastos reputacijos.“ I.Jefremova šiuo metu vertėjauja tik Valstybinėje sveikatos apsaugos tarnyboje ir atlieka vertimus raštu. „Bet teismams ar kuriai nors kitai teisėsaugos institucijai šiuo metu tikrai nedirbsiu“, – akcentavo ji.

Nauja sistema pasipiktinę vertėjai įkūrė tinklalapį www.linguistlounge.org, kuriame viešina naujienas, susijusias su naująja tvarka ir dėl jos kilusį chaosą bei kuriozines situacijas teismuose.

Rengiasi piketui JK vyriausybė bei Teisingumo ministerija dėl įvestos naujovės skaudžiai pliekiama spaudoje, tačiau kritiką kol kas ignoruoja. „Teisingumo ministerija nenori atšaukti

Skaičius

68

Tiek lietuvių kalbos vertėjų yra užregistruota Jungtinėje Karalystėje šiuo metu.

šio sprendimo, nes sudaryto sandorio vertė – 300 mln. svarų sterlingų, – aiškino I.Jefremova. – Jei ji pripažintų padariusi klaidą, kaip tai atrodytų? Valdžia bando niekaip nereaguoti į kritiką, įsivaizduoti, kad nieko nevyksta.“ Panašiai elgiasi ir ALS agentūra. „Ji paruošė trijų sakinių pareiškimą, kurį naudoja visais atvejais. To pareiškimo esmė – viskas yra gerai, tiesiog iškilo keletas mažų problemėlių“, – pasakojo mergina.

I.Jefremova pridūrė, kad minėti 18 mln. svarų sterlingų, kuriuos Teisingumo ministerija tikėjosi sutaupyti per metus, buvo iššvaistyti per du pirmuosius naujos tvarkos mėnesius. „Taip įvyko dėl kelių šimtų teismo posėdžių atidėjimo ir neįvykusių bylų svarstymų. Ir visa tai dėl tos pačios ALS agentūros!“ Vertėja pridūrė girdėjusi, kad po trijų mėnesių Teisingumo ministerijos pasirašyta sutartis su ALS agentūra turėtų būti peržiūrėta. „Labai tikimės, kad naujoji tvarka bus atšaukta bent po trijų mėnesių. Vertėjai nelabai supranta, ką toliau daryti – boikotuoti visą gyvenimą sudėtinga, juk reikia iš kažko gyventi, – kalbėjo I.Jefremova. – Vis dėlto lengvai pasiduoti taip pat neketiname. Toliau boikotuosime ir rengsime piketus. Balandžio 16 dieną organizuojame piketą Londone.“

16 | Sportas

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Bėgimas

Ž.Balčiūnaitė neatgavo garbės

R.Pivoriūnaitė (kairėje) tikriausiai negaus teisės apginti Europos čempionės titulą.

Julius Bliūdžius j.bliudzius@15min.lt

BFL nuotr.

Živilei Balčiūnaitei nepavyko iš dopingo skandalo išlipti sausai.

Čempionė už borto Julius Bliūdžius j.bliudzius@15min.lt

nėra iškovojusi. Žemyno pirmenybės Belgijoje vyks birželio 2 dieną.

Dukart iš eilės Europos kiokušin karatė čempione tapusiai Ritai Pivoriūnaitei teisė ginti titulą gali nebūti suteikta. 24-erių sportininkė nesėkmingai pasirodė Lietuvos čempionate, tad tikriausiai nepateks į nacionalinę rinktinę.

Nespėjo atgauti formos „Treneriai ims tas sportininkes, kurios šiuo metu yra stipriausios. Laukia kelios rinktinės stovyklos, kuriose ir matysime, kas yra geriausios formos. Tai aštrus klausimas, kuris kelia įtampą ir treneriams, ir sportininkėms. Daug lems trenerių pozicija“, – teigė LKKF vadovas Romas Vitkauskas. Rinktinės treneris Paulius Klapatauskas R.Pivoriūnaitės nesėkmei Lietuvos čempionate randa objektyvų paaiškinimą: vilnietė nespėjo atsigauti po praėjusių metų pabaigoje vykusio pasaulio čempionato, kuriame D.Mačiūtė nedalyvavo. „Lietuvos čempionatas vyko po pasaulio čempionato, kuriame dalyvavo geriausi Lietuvos sportininkai. Pasaulio čempionatas yra didelė emocinė iškrova, ir daugelis sportininkų nespėja atsigauti, ypač psichologiškai. Dalis rinktinės narių po pasaulio pirmenybių apskritai nutraukė karjerą. Tie keli mėnesiai yra per mažas laikas, kad sportininkai vėl stotų į normalias vėžes ir vėl atsirastų sveikos sportinės ambicijos toliau siekti rezultato“, – teigė P.Klapatauskas.

Kovą Kaune vykusių šalies pirmenybių svorio kategorijos iki 55 kg pusfinalyje R.Pivoriūnaitė pralaimėjo klaipėdietei Dianai Mačiūtei ir užėmė trečią vietą. Čempione tapo panevėžietė Rūta Brazdžionytė.

Pagal Lietuvos kiokušin karatė federacijos (LKKF) nuostatus, pirmos vietos laimėtojas įgyja teisę dalyvauti Europos čempionate, antrąjį sportininką pasirenka treneriai ir LKKF vadovai.

Paprastai be didesnių peripetijų į rinktinę įtraukiami du geriausiai Lietuvos čempionate pasirodę sportininkai, tačiau šįkart dilema ne iš lengvųjų – Europos čempionė R.Pivoriūnaitė ar šalies pirmenybėse Europos čempionę nugalėjusi D.Mačiūtė?

Nors gerokai jaunesnė, R.Pivoriūnaitė turi daugiau tarptautinių varžybų patirties. D.Mačiūtė medalių pasaulio ar Europos čempionatuose, neskaitant kata (technikos demonstravimas) varžybų,

Poilsis išeitų į naudą Rita Pivoriūnaitė: „Stengiuosi laikytis pozicijos – kaip bus, taip bus. Man Europos čempionatas yra tos varžybos, kurios motyvuoja, kuriose galėčiau tikrai gerai pasirodyti. Kita vertus, mano pagrindinis tikslas yra pasaulio čempionatas. Daug metų sąžiningai dalyvavau visose varžybose ir ta varžybų rutina, tiesą sakant, jau „iki kaklo“. Viskas šiek tiek atsibodę, be to, organizmui sunku prisiversti pasiruošti.

Galbūt tas poilsis išeitų į naudą? Nusiteikusi nesijaudinti, jeigu nevažiuosiu.

Jei važiuosiu, pasiruošiu ir stengsiuosi pasirodyti gerai.“

Interesų konfliktas?

Formaliai Lietuvos kiokušin karatė rinktinė vyriausiojo trenerio neturi, o trenerių štabą sudaro trys specialistai – P.Klapatauskas, Ričardas Poška ir Vladimiras Silvaško. Žibalo į ugnį lieja tai, kad P.Klapatauskas yra ne tik rinktinės, bet ir asmeninis R.Pivoriūnaitės treneris „Saulės ženklo“ klube Vilniuje. P.Klapatauskas

Nesuprasčiau sprendimo Diana Mačiūtė: „Į Europos čempionatą turi vykti tuo metu stipresnis sportininkas, o ne pagal titulus ar reitingus. Koks tikslas ruoštis Lietuvos čempionatui, jeigu kažkas į Europos čempionatą važiuos nepaisant rezultatų? Varžybos tam ir skirtos, kad būtų išaiškinta, kas stipresnis. Mano pergalė prieš Ritą nebuvo atsitiktinumas – šiuo metu esu geresnės formos. Sprendimas pasirinkti R.Pivoriūnaitę nustebintų, nes kam tada aš ruošiuosi? Kam sportuoju, kam stengiuosi būti geresnė, jei vežami kiti?

Nesuprasčiau tokio sprendimo.“

P.Klapatauskas: „Turiu peržengti asmenines ambicijas ir mąstyti kaip rinktinės treneris.“ tikina, kad savo sportininkės į rinktinę žūtbūt nestums. „Nesilaikau kategoriškos pozicijos, kad į Europos čempionatą turi važiuoti Rita. Kategoriškai galima kalbėti tuomet, kai sportininkas laimi kovą, tuomet nebūna jokių klausimų. Tačiau Rita pralaimėjo tą kovą, kurią reikėjo laimėti, štai ir viskas. Gyvenimas kaip svogūnas – daugiasluoksnis. Turiu peržengti asmenines ambicijas ir mąstyti kaip rinktinės treneris“, – teigė P.Klapatauskas.

Svarbiausia – pasaulio čempionatas 2013 metų pasaulio kiokušin karatė čempionatas vyks Lietuvoje. Pasak P.Klapatausko, šios varžybos kur kas svarbesnės nei žemyno pirmenybės ir joms reikia ruoštis jau dabar. „Pačią stipriausią ir geriausiai pasiruošusią rinktinę norime turėti pasaulio čempionate. Norisi, kad aukščiausi rezultatai būtų būtent čia. Tačiau pasiruošti pasaulio čempionatui reikia laiko. Tai ne tik fizinis ar techninis pasiruošimas – sportininkai turi atrasti ir papildomos motyvacijos.

Su Rita taip pat kalbame, kad pagrindinis mūsų tikslas ne Europos, o pasaulio čempionatas. Jau dabar apie jį galvojame daugiau nei apie Europos.

Galime verkti, kad nepatekome į Europos čempionatą, arba galime judėti į priekį.

Praleisti Europos pirmenybes galbūt būtų ir naudingiau“, – teigė P.Klapatauskas, priminęs, kad į Belgiją R.Pivoriūnaitė bet kokiu atveju vyks, nes dalyvaus kata varžybose.

33-iojo gimtadienio išvakarėse sportininkę iš Šveicarijos pasiekė nemaloni žinia: Sporto arbitražo teismas (CAS) Lozanoje atmetė bėgikės apeliaciją dėl Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) sprendimo dvejiems metams diskvalifikuoti ją už Antidopingo taisyklių pažeidimą.

Sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Ž.Balčiūnaitės pasiekti rezultatai ir iškovotas Europos čempionės titulas 2010 metais Europos čempionate Barselonoje yra anuliuojami, sportininkė privalės grąžinti Europos čempionės medalį. Ž.Balčiūnaitės košmaras prasidėjo iš karto po auksinio triumfo – bėgikės šlapimo mėginyje buvo rasta sintetinio steroido metabolitų. Ž.Balčiūnaitė kaltinimus dopingu visą laiką neigė, o 2011-ųjų balandį priimtą LLAF sprendimą dėl diskvalifikacijos apskundė CAS. LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis teigė, kad kitokio sprendimo buvo sunku tikėtis. „Neabejojome, kad bus toks sprendimas. Laimėjo teisingumas ir garbė. Sportininkės komanda elgėsi ne visiškai garbingai, vilkino visą procesą ir tai mums kainavo daug laiko ir pinigų“, – „15min“ sakė E.Skrabulis. Pasak jo, jei Ž.Balčiūnaitė norės tęsti maratonininkės karjerą, federacija jokių kliūčių nedarys. Sportininkės diskvalifikacija baigsis šių metų rugsėjo 6 dieną.

Beje, už savo pergalę Ž.Balčiūnaitė buvo apdovanota ne tik medaliu. Lietuvos Vyriausybė jai skyrė 20 tūkst. Lt premiją. Sportininkei taip pat buvo skirtas medalis „Už sporto pergales“. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis šią savaitę dar neturėjo atsakymo, ar iš maratonininkės bus reikalaujama grąžinti premiją bei medalį. „Pasikviesime Ž.Balčiūnaitę pokalbiui, kuris, manau, nebus lengvas abiem pusėms, tačiau kuris, tikimės, padės rasti geranorišką sutarimą ir tinkamą sprendimą“, – sakė K.Rimšelis.

Antidopingo taisyklių pažeidimas Ž.Balčiūnaitei užbraukė teisę ateityje gauti valstybinę rentą, kurios sportininkė buvo nusipelniusi po 2010 metų Europos čempionato Barselonoje. 2010 metų pabaigoje, kai Ž.Balčiūnaitė buvo išbraukta iš olimpinės rinktinės kandidatų sąrašų, bėgikei buvo nustota mokėti ir 1800 Lt siekusią stipendiją.

AFP nuotr.

Vilnius | 17

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Sostinės bėda – trys veidai Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt

Vilniaus miesto valdžia niekaip neapsisprendžia, kokios naujos visuomeninio transporto rūšies reikia miestui ir ar iš viso reikia.

Didžiausia problema ta, kad vilniečiai gyvena išsibarstę po vienas nuo kito nutolusius rajonus ir visur važinėja automobiliais.

Miestas iš trijų miestų Sostinėje gyventojų nei daugėja, nei mažėja – jų yra apie 550 tūkst. Tačiau, specialistų skaičiavimais, „tikrųjų“ vilniečių yra gerokai daugiau – apie 700 tūkst. O tais „tikraisiais“ vadinami gyventojai, kurie įsikūrė aplink Vilnių esančiose gyvenvietėse Maišiagaloje, Nemėžyje, Rudaminoje ir kitur, tačiau dirba sostinėje. Anot savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyr. architekto Mindaugo Pakalnio, Vilniaus mieste yra tarsi trys skirtingi miestai. Centrinė sostinės dalis – europietiškas istorinis miestas su įdomia gatvių struktūra, nuostabiu senamiesčiu. „Toks Vilnius buvo iki XIX amžiaus pabaigos. O XX amžiaus viduryje miesto struktūra ėmė keistis, atsirado stambiaplokščių gyvenamųjų namų rajonai, pastatyti vadovaujantis ideologija – atskirti darbo vietas nuo gyvenamųjų būstų. Žmonės turėjo gyventi gražioje aplinkoje, o dirbti užterštose gamyklose“, – sakė M.Pakalnis.

Tokia ideologija dabar atrodo ydinga, kadangi darbo vietos mieste atskirtos nuo gyvenamųjų rajonų, todėl mieste daug judėjimo – gyventojai važiuoja į darbą, veža vaikus į mokyklas, keliauja apsipirkti, vakare grįžta į namus. Didelė dalis šio srauto važiuoja automobiliais.

Amerikietiškas miestas Pastaraisiais metais ėmė plėstis trečioji Vilniaus dalis – priemiesčiai, kur formuojasi beveidės, be aiškios struktūros gyvenvietės be viešųjų erdvių, mokyklų, darželių.

Anot M.Pakalnio, tai viena didžiausių sostinės problemų, kadangi gyventojų tankis mieste mažėja, o tai turi įtakos bankų sprendimams, kokiomis sąlygomis jie finansuoja infrastruktūros projektus. „Tarkime, Paryžiuje 24-tame kilometre, tolstant nuo centro, gyventojų skaičius

Vilniečiai gyvena nesusispaudę, todėl sostinėje neapsimoka diegti didmiesčiams būdingo visuomeninio transporto rūšių.

BFL nuotr.

Tramvajus su guminiais ratais Prancūzijos kompanija „TransLohr“ Vilniuje jau pristatė savo gaminamą tramvajų, kuris, kompanijos atstovų teigimu, puikiai tiktų mūsų miestui. Tramvajų kaip tinkamiausią naujo transporto rūšį įvardijo ir Vilniaus viešojo transporto vizijos kūrėjai.

Tačiau miesto vadovai kol kas nepasakė savo nuomonės, kokią mato miesto transporto ateitį. „TransLohr“ Vilniui siūlo tramvajų guminėmis padangomis, kuriam reikalingas tik vienas bėgis važiavimo stabilumui užtikrinti.

Tokio tramvajaus trasos kilometro įrengimas kainuotų apie 30 mln. Lt.

viename hektare tebėra apie 30 gyventojų, Rygoje toks tankis 12-tame kilometre. O Vilniuje, kuris panašus į Rygą, tiek gyventojų nėra jau 6-tame kilometre. Turime daug žaliųjų erdvių, tai Vilniaus pliusas, tačiau gyventojams tenka mokėti brangiau už infrastruktūros įrengimą“, – aiškino M.Pakalnis.

Toks gyventojų tankis, koks būdingas europietiškiems miestams, Vilniuje yra tik Gedimino prospekto prieigose. Tolstant nuo centro jau Naujamiestyje gyventojų mažėja.

Vilniuje šiuo metu viename hektare gyvena apie 29 gyventojus, tai yra vienas

mažiausių rodiklių tarp Europos miestų. „Vilnius sparčiai artėja prie amerikietiškų miestų. Bet ar mes tikrai norime priartėti prie amerikietiško gyvenimo būdo, kai gatvės tiesiamos be šaligatvių, visur važinėjama automobiliu? Nereikėtų pamiršti mažų degalų kainų Amerikoje“, – kalbėjo M.Pakalnis.

Architektas įsitikinęs – Vilniui reikėtų laikytis sostinės bendrojo plano ir plėtoti pagrindinį miesto centrą bei penkis periferinius centrus, tarp kurių būtų užtikrintas patogus susisiekimas. Amerikiečių mokslininkai tvirtina, kad jeigu viename hektare

gyventojų gyvena mažiau negu 25, miesto transporto sistema nėra efektyvi, ją tenka subsidijuoti.

Todėl, norint padaryti Vilniaus viešąjį transportą pakankamai efektyvų, reikėtų ieškoti būdų skatinti daugiau gyventojų rinktis gyvenamąjį būstą miesto centre, o ne priemiesčiuose. „Taip pat reikėtų koncentruoti miesto plėtrą šalia tų koridorių, kuriais važinės nauja transporto rūšis, nebijoti miesto tankinimo baubo, iškilusio prieš 5–6 metus. Tai vienintelis būdas padaryti naują transporto rūšį efektyvia ir galbūt po 30–40 metų turėti tokius keleivių srautus, kad galima būtų statyti metro“, – samprotavo M.Pakalnis.

Dar vienas itin svarbus dalykas – keisti žmonių mąstymą ir skatinti juos iš individualių automobilių persėsti į visuomeninį transportą. Tam esą pasitarnautų ir didesni mokesčiai už automobilių statymą, ir mažesnės stovėjimo aikštelės miesto centre ar prie itin lankomų objektų. „Dar vienas dalykas – projektų tęstinumas. Pačiam teko išgyventi etapą, kai miestas jau buvo beveik pasiruošęs diegti tramvajų, bet pasikeitus politinei valdžiai atsirado nauji šūkiai, nauji vėjai ir šito projekto buvo atsisakyta. Praėjo penkeri metai ir turime tą pačią ir dar sunkesnę padėtį.

Jauni žmonės pabėgo į priemiestį, visuomeniniu transportu nesinaudoja“, – teigė M.Pakalnis.

18 | Vilnius

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Verslininkai ir gyventojai neranda bendros kalbos

Karas dėl ramybės Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt Naktimis sostinės centre verda triukšmingas gyvenimas.

Konfliktai tarp naktinių klubų savininkų ir miesto centre gyvenančių žmonių jau tapo įprasta abiejų pusių gyvenimo dalimi. Vilniaus meras Artūras Zuokas verslininkams siūlo patiems apsigyventi virš savo barų.

Vilniaus savivaldybė suskaičiavo, kad sostinės centrinėje dalyje yra apie 60 naktinių klubų, barų, kavinių, kurios dirba iki 5–6 val. ryto arba tol, kol išeina paskutinis klientas. Anot savivaldybės Saugaus miesto departamento direktoriaus pavaduotojo Juliaus Morkūno, pernai gauta 150 gyventojų skundų dėl šių įstaigų veiklos. Miesto taryba pernai patenkino keturis skundus, šiemet – vieną, apribodama prekybą alkoholiu.

Triukšmas ir rūkymas J.Morkūno teigimu, dažniausiai gyventojai nepatenkinti, kad barų lankytojai būriuojasi lauke, rūko, garsiai kalbasi. Žmones taip pat piktina iš kavinių vidaus sklindantis triukšmas. Daugiausia skundų sulaukiama iš Totorių, Islandijos, Vilniaus, Pilies, Didžiosios, Vokiečių gatvių gyventojų.

A.Zuokas pasiūlė sudaryti darbo grupę, kuri spręstų šiuos klausimus. Meras teigė, kad norėdamas sužinoti, ar pagrįstai gyventojai skundžiasi, pats ne kartą aplankęs barus vėlai vakare ar naktį. „Būna įvairiai, bet daugeliu atvejų galiu pasakyti, kad jeigu barai šiek tiek pasistengtų, matyt, nebūtų konflikto su gyventojais. O jeigu gyventojai pakvies pernakvoti jų miegamajame tam, kad išgirsčiau, ar jų argumentai tikslūs, mielai tai galiu padaryti“, – teigė meras.

A.Zuokas prisiminė kartą pats nukentėjęs

I.Marozienė: „Visame pasaulyje yra gatvių, kur vyksta intensyvus naktinis gyvenimas, nėra gyventojų. Ir Vilniui laikas tokią gatvę turėti.“

BFL nuotr.

dėl to, jog po 23 val. lauko restorane garsiai juokėsi. „Su šeima vakarieniavome restorane Slovėnijoje, tai nebuvo klubas, tik restoranas lauke, garsiai juokėmės. Kadangi buvo viena minutė po 23 valandos, gyventojai užpylė kibirą vandens ant mūsų. Baro šeimininkai tik atsiprašė, nes po 23 valandos triukšmauti niekas neturi teisės“, – pasakojo Vilniaus vadovas.

Kenkia vienas kaimynas Naktinių klubų, kavinių savininkai skundėsi, kad gyvenimą jiems gali apkartinti ir vienas nepatenkintas kaimynas. „Amatininkų užeigai“ vadovaujanti Irena Marozienė pastaruosius trejus metus nuolat vaikšto į policiją, kadangi vienas gyventojas nepavargdamas rašo skundus dėl triukšmo.

Verslininkė tvirtino, kad perkantieji butus Senamiestyje turėtų pagalvoti apie būsimą naktinių klubų, restoranų kaimynystę. „Visame pasaulyje yra gatvių, kur vyksta intensyvus naktinis gyvenimas, nėra gyventojų, bet žmonės linksminasi iki 5, 6 ar net 7 valandos ryto. Ir Vilniui laikas tokią gatvę turėti“, – įsitikinusi „Amatininkų užeigos“

savininkė. Dėl vieno buto gyventojų nuolatinių skundų daug problemų teigia turintys ir Linas Karalius bei Gintarė Gurevičiūtė.

Neseniai kavinę atidariusi pora siūlo įvesti naują tvarką: jeigu skundas pasitvirtina, už jo tyrimą sumoka verslininkai, jeigu ne – skundikai. „Verslas yra bejėgis prieš gyventojus. Vieno gyventojo skambutis ar raštelio brūkštelėjimas yra jėga, įjungianti visą mechanizmą“, – skundėsi L.Karalius.

Ribojimai žlugdo Vyninės „Prie parlamento“ direktorius Audrius Janušauskas teigė, kad vienas kaimynas skundus dėl triukšmo rašo jau 15 metų ir savo pasiekė: baras „Prie parlamento“ žlugo, nes jame po vidurnakčio uždrausta prekiauti alkoholiu. „Naktinis klubas negali dirbti iki 24 val., nes jis tokiu laiku tik atsidaro. Paskelbtas bankrotas, miestas neteko mokesčių pajamų, 20 darbuotojų nebeturi darbo. Kitoje Gedimino prospekto pusėje turiu kitą barą, turiu patalpas ir naktiniam klubui, bet trejus metus nieko nedarau. Jau karčiai pasimokiau su „Prie parlamento“, per pusantrų metų patyriau pusę milijono litų nuostolių, tai dabar baugoka“, – teigė A.Janušauskas.

A.Zuokas nesusigraudino: baras esą yra per didelis tokiai vietai. Žlugusio baro savininkas pasipiktino: „Prie parlamento“ veikė ne vieną dešimtmetį, tai negi dabar jis pasidarė didesnis? Tokių žmonių srautų, kaip būdavo prieš 10 metų, čia jau seniai nebuvo.“

Renginiai Vilniuje | 27

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Balandžio 6 d., penktadienis

18.30 val. – Vilniaus teatras „Lėlė“ Spektaklis „Teiresijo krūtys“ (rež.

Gintaras Varnas). Tai tragikomiška istorija apie žmonos paliktą vyrą, kuriam tenka pakeisti lytį ir gimdyti vaikus, kad išgelbėtų Prancūziją nuo vis prastėjančios gimstamumo situacijos.

Spektaklis bus rodomas ir balandžio 7 d., šeštadienį, tuo pačiu metu.

Bilietai – 40 Lt. 19 val. – Kongresų rūmai Dalios Ibelhauptaitės opera „Manon Lesko“. Solistai – Asmik Grigorian, Vaidas Vyšniauskas, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius.

Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos Gintaras Rinkevičius.

Opera bus rodoma ir balandžio 7 d., šeštadienį, tuo pačiu metu.

Bilietai – 72–182 Lt. 19 val. – „Domino“ teatras Spektaklis „Daktaras“ (rež. Adolfas Večerskis).

Bilietai – 50–70 Lt.

20 val. – klubas „New York“ Grupė „RusRock.lt“ pristato visų laikų geriausių rusų roko grupių programą.

Skambės grupių „Kino“, DDT, BI-2 dainos.

Bilietai – 33–73 Lt.

20.30 val. – klubas „Brodvėjus“ Grupės „AC/DC tribute.lt“ koncertas.

Bilietai – 13 Lt.

„Teiresijo krūtys“

Balandžio 6, 7 d.

Balandžio 9 d., pirmadienis

12 val. – Keistuolių teatras Muzikinė pasaka „Geltonų Plytų kelias“ (rež. Aidas Giniotis). Vaidina: A.Giniotis, Giedrius Kiela, Jonas Šarkus, Justas Tertelis, Agnė Kaktaitė, Judita Urnikytė, Ieva Stundžytė, Marija Korenkaitė, Eimantas Bareikis, Vytautas Leistrumas.

Bilietai – 15–20 Lt.

12 val. – V.Kudirkos aikštė Velykinis renginys „Dangus margučių raštuose“. Vilniaus etninės kultūros centro organizuojamame renginyje nestigs trankių šokių, skambaus juoko, gražių dainų ir kitų linksmybių.

Nepamirškite atsinešti margučių ir geros nuotaikos!

18 val. – Šv. Kotrynos bažnyčia Koncertas „Karališkos Velykos“. Solistės Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė, kartu

„Gitaros fiesta – 2012“

Balandžio 11 d.

su Vilniaus savivaldybės choru „Jauna muzika“ bei Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

Bilietai – 18–28 Lt.

Balandžio 10 d., antradienis

19 val. – Keistuolių teatras Juozo Miltinio dramos teatro gastrolės.

Rolando Augustino A. spektaklis „Hanana, kelkis ir eik“. Vaidina: Inesa Paliulytė, Algirdas Paulavičius, Vidmantas Fijalkauskas, Rimantas Teresas, Lolita Martinonytė ir kiti.

Bilietai – 25–35 Lt. Balandžio 11 d., trečiadienis

18 val. – klubas „Propaganda“ Koncertuos postroko/postmetalo kolektyvas iš Čikagos „Russian Circles“.

Apšildys grupė „Deafheaven“.

Bilietai – 50 Lt.

„Arachnė“

19 val. – Šv. Kotrynos bažnyčia Gitarų muzikai skirtas renginys „Gitaros fiesta – 2012“. Ryškiausi Lietuvos gitaros virtuozai pademonstruos plačią gitaros stilių įvairovę, nuo rafinuotos klasikos iki bliuzo ir aistringojo flamenko.

Bilietai – 23–43 Lt.

Balandžio 12 d., ketvirtadienis

19 val. – Šokio teatras „Baltijos baleto grupė“ pristato šokio spektaklį „Arachnė“, pagal antikinį Ovidijaus mitą „Metamorfozės“. Tai mitas apie jauną merginą Arachnę.

Arachnė gyrėsi esanti geriausia audėja, geresnė netgi už pačią deivę Atėnę.

Vėliau Atėnė jai pasirodė apsimetusi sene ir liepė gailėtis dėl savo poelgio, bet Arachnė nenusileido ir metė iššūkį deivei.

Bilietai – 28–48 Lt.

Karališkas koncertas

Šokiruojantis spektaklis

Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ Šv. Kotrynos bažnyčioje balandžio 9 d., pirmadienį, rengia velykinį koncertą. Choro meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas tikina, jog jame skambės ne paprasta, o karališka muzika.

Balandžio 10 d., antradienį, Keistuolių teatre svečiuosis Juozo Miltinio dramos teatras. Jis pristatys daug dėmesio sulaukusį Rolando Augustino A. režisuotą spektaklį „Hanana, kelkis ir eik“ pagal Germano Grekovo pjesę „Hanana“.

– Koncerte „Karališkos Velykos“ muzikuosite kartu su Šv. Kristoforo orkestru ir vokaliniu duetu „Duo barocco“. Kokių emocijų gali sulaukti klausytojai?

Spektaklyje „Hanana, kelkis ir eik“ Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė sukūrė Liudos Hananos personažą.

Ji šmirinėja tarp apgirtusių, apkvaitusių, apkurtusių ir apakusių namiškių, murmėdama po nosimi, tuščiai berdama žodžius tarsi pati sau. Jos užguitą ir bebalsį vyrą stulbinamai įkūnijo aktorius Algirdas Paulavičius. Vos porą frazių per spektaklį sumurmėjęs aktorius – vienas įdomiausių veikėjų, įrodančių, kad personažo svarba priklauso ne nuo scenoje praleisto laiko.

Savo kūnu ir veidu jis atskleidė daugiau, nei galima pasakyti žodžiais.

– Georgas Friedrichas Händelis – karališkas kompozitorius. Jo muzika tiesiog idealiai tinka prisikėlimo šventei ir džiaugsmo bei estetinio pasitenkinimo išgyvenimui. Tai muzika, kuri daug kartų girdėta, daug kartų grota, tačiau ją norisi ir norisi klausyti. Mano manymu, tai bus dvasiškai vertingas ir muzikaliai stilingas koncertas, tuo labiau kad skambės itin įvairūs šio kompozitoriaus kūriniai: karūnavimo himnai, duetai ir arijos iš įvairių operų bei oratorijų.

– Ar chorui yra tekę anksčiau dainuoti su solistėmis Saule Šeryte ir Renata Dubinskaite?

– Vieną kartą choras jau yra dainavęs su S.Šėryte ir prisiminimai tik patys geriausi.

Tačiau su duetu velykiniame koncerte dainuosime pirmą kartą, tad nekantriai laukiame šios naujos muzikinės pažinties.

– Ar jums pačiam artima barokinė muzika ir

S.Paškevičiaus nuotr.

senosios muzikavimo tradicijos?

– Taip, artima. Man patinka jos klausytis, kažkada patiko ją studijuoti, tačiau nekonkuruoju su senosios muzikos žinovais. Nesu specialistas, kokiu tapo Darius Stabinskas ar Gintautas Venislovas, bet ja gėriuosi kiekvieną akimirką.

– O kaip jūs švenčiate Šv. Velykas? Galbūt turite kokių ypatingų tradicijų?

– Tiesą pasakius, nesu didelis kiaušinių marginimo mėgėjas. Vyniojimas į lukštus, marginimas vašku ar skutinėjimas man didelio džiaugsmo neteikia, tačiau susidaužti kiaušiniais tą dieną su artimais žmonėmis man yra labai svarbus ritualas jau nuo vaikystės.

Kalbėjosi Sigita Ilgauskaitė

Sudėtingas alkoholiko ir ligoto sūnaus Stasiuko Hananos vaidmuo teko aktoriui Vidmantui Fijalkauskui. Jis išgyvena lyg ir ne savo, o perskaitytų knygų, žurnalų ir televizijos ekrano herojų likimus. Despoto vaidmenį kuriantis aktorius, nuolat siautėjantis ir gąsdinantis aplinkinius, spektaklio atomazgoje išgyvena nušvitimą. Įnamio bei Liudos meilužio vaidmenį sukūrė Rimantas Teresas. Spalvingos ir

Balandžio 12 d.

Hananų šeimos kaimynės – Janina (Lolita Martinonytė, Eleonora Koriznaitė) bei Zina (Ligita Kondrotaitė). Iš kalėjimo grįžęs sūnus paklydėlis – aktorius Vytautas Kupšys – su cigarete dantyse ir Kalašnikovo automatu krepšyje puikiai įkūnijo „zeko“ vaidmenį. Jo atėjimas sugriauna iki šiol vyravusį gyvenimą su didžiuliu trenksmu ir atneša sumaištį bei pakeičia likimus.

Pjesės veiksmą spektaklio kūrėjai perkėlė į šiandieninės Lietuvos tikrovę, nes tragiška šeimos kasdienybė tiksliai sutampa su lietuviško kaimo realijomis.

A.Paulavičius vaidmenį kuria be žodžių.

Teatro archyvo nuotr.

Kaunas | 17

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Daugiabutyje – kaip šaldytuve Šarūnas Bulota s.bulota@15min.lt

Vos 11–13 laipsnių šilumos, drėgmė ir varvančios nosys – tokia yra noro šildymo sezoną daugiabutyje baigti anksčiau pasekmė.

Taikos prospekto 79-ajame devynaukštyje įsikūrę gyventojai „15min“ redakcijai skundėsi, kad namo bendrijos pirmininkui Juozui Dzekunskui savavališkai atjungus šildymą pirmąjį balandžio savaitgalį, kai kuriuose butuose temperatūra siekė tik kiek daugiau nei 10 laipsnių šilumos, nors vidutinė temperatūra turi būti ne žemesnė nei 18 laipsnių.

Viena daugiabučio gyventojų Eglė Staškuvienė, auginanti du vaikus, skundėsi, kad šaltame bute kaupiasi drėgmė, todėl sienoje „įsimetė“ pelėsis. Apie tai ji laišku informavo bendrijos pirmininką. „Jau nuo kovo 22 dienos šildymas buvo „prisuktas“, o grįžę po savaitgalio namo – išsigandome, nes buvo labai šalta. Pirmame aukšte esančiame bute temperatūra net buvo nukritusi iki 9 laipsnių šilumos. O pirmininkas sako: „Nepatinka – pirk namą“, – J.Dzekunsko atšiaurumu stebisi prieš keletą metų su šeima į šį daugiabutį atsikrausčiusi Reda Cikanavičienė.

Po griežto gyventojų pokalbio su pirmininku nuo balandžio 2 dienos radiatoriai vėl šyla.

V.Gaižauskienė: „Nenorėjau pasirašyti, bet kelis kartus pirmininkas ėjo pas mane, įtikinėjo.“ Parašus pirmininkas rinko Nutarimas baigti šildymo sezoną anksčiau yra priimamas tik sutikus daugiau nei pusei namo gyventojų. Prašymas su parašais turi būti perduotas šilumos tiekėjui.

Specialistų aiškinimu, į bendrijos veiklą kištis negali nei savivaldybė, nei kitos tarnybos, nes bendrijos pirmininkas yra namo valdytojas ir tik jis sprendžia, kaip tvarkyti ir prižiūrėti namą.

V.Gaižauskienė pati sutiko, kad būtų nustota šildyti, bet dabar jau gailisi.

Sprendimas – daugumos valioje

E.Ovčarenko nuotr.

Kauniečiai yra ne kartą informuoti, kad kiekvieno daugiabučio namo gyventojai šildymo sezoną gali baigti anksčiau laiko.

Tokia galimybė numatyta Šilumos ūkio įstatyme bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse.

Sprendimui turi pritarti daugiau nei pusė namo gyventojų. Apie tai šilumos tiekėją turi informuoti namo administratorius, bendrijos pirmininkas arba jo įgaliotas asmuo.

Sprendimą dėl oficialios šilumos sezono pabaigos priima Kauno miesto savivaldybė. Pagal galiojančius teisės aktus šildymo sezoną galima baigti, kai 3 paras iš eilės vidutinė lauko oro temperatūra yra aukštesnė negu 10 laipsnių šilumos. Oficiali šildymo sezono pabaiga Kaune pastaraisiais metais skelbta balandžio 9 ir 17 dienomis.

Nors beveik prieš 4 dešimtmečius pastatyto daugiabučio gyventojai „15min“ žurnalistams vienu balsu aiškino, kad norėtų, jog šildymo sezonas dar nebūtų baigtas, kai kurie prisipažino – bendrijos pirmininko prašomi, jie parašais patvirtino savo sutikimą šildymo sezoną baigti anksčiau. „Nenorėjau pasirašyti, bet kelis kartus pirmininkas ėjo pas mane, įtikinėjo, neturėjau kur trauktis“, – aiškino pirmo aukšto gyventoja Veronika Gaižauskienė. Užsukus šildymą, jos kambariuose temperatūra siekė vos 11–13 laipsnių šilumos.

Ar pavyko surinkti reikiamą parašų kiekį – neaišku. „Kauno energijos“, kuri tiekia daugiabučiui šilumą, darbuotojų duomenimis, prašymo šildymo sezoną baigti anksčiau Taikos prospekto 79-ajame name bendrovė nėra gavusi. Susisiekti su bendrijos pirmininku J.Dzekunsku „15min“ nepavyko.

Ar yra saliamoniškas sprendimas?

Tokių konfliktų kyla daugelyje daugiabučių, mat dalis žmonių bet kokia kaina pasiryžę gyventi nors ir lauko sąlygomis, kad tik kosminės sąskaitos už šildymą būtų mažesnės. Kiti, ypač auginantys mažus vaikus, piktinasi „centų taupymu“.

Tad ar įmanoma gyventojams draugiškai susitarti ir rasti visus tenkinantį sprendimą?

Dėl šilumos trūkumo ir drėgmės į E.Staškuvienės buto sieną „įsimetė“ pelėsis.

E.Ovčarenko nuotr.

Vienas sprendimo būdas – pakeisti neįtinkantį bendrijos pirmininką. Taikos prospekto 79-ojo namo gyventojai jam kas mėnesį renka po kelis litus nuo kiekvieno buto (name – 72 butai). Tačiau namo gyventoja Julija Kačergienė neslepia: „Nėra norinčių.

Vienas vyras buvo pasisiūlęs, tačiau paprašė 800 litų atlyginimo per mėnesį, ir „gyventojai griebėsi už galvos, kad brangu“.

Kitas būdas – samdyti atskirą šilumos punkto prižiūrėtoją, tačiau jam taip pat reikėtų mokėti atlyginimą.

18 | Kaunas

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Kauno oro uostas auga itin sparčiai.

E.Ovčarenko nuotr.

Potencialas – medicinos turizmas Šarūnas Bulota s.bulota@15min.lt

Pagal gyventojų skaičių ir plotą Kaunas nelabai reikšmingai skiriasi nuo Vilniaus, tačiau BVP, sukuriamas antrajame šalies mieste, yra beveik perpus mažesnis nei sostinėje.

Vis tik finansų ekspertai neabejoja – miestas pamažu atsitiesia ir ateityje užims svarbesnę vietą Lietuvos ekonominiame gyvenime.

Priežasčių, kodėl Kaunas nuo pat valstybės atkūrimo nesugebėjo išnaudoti savo puikios geografinės padėties, mokslinio potencialo, verslo infrastruktūros, yra ne viena – masinė darbingo amžiaus žmonių emigracija į sostinę ir užsienį, vietinės valdžios neveiklumas, centrinės valdžios nenoras konkuruojančiam miestui leisti įgyvendinti svarbius strateginius projektus.

Tačiau kauniečių saviplakos ir kitų miestų gyventojų pašaipų laikai – „visur gerai gyventi, tik ne Kaune“ netrukus turėtų baigtis. „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis ir to paties banko Kauno verslo bankininkystės centro Verslo klientų departamento direktorius Saulius Pšalgauskas neabejoja, kad miesto laukia šviesi ateitis.

Oro uosto ir arenos trauka „Kauno oro uostas, kuris yra vienas sparčiausiai besivystančių Europoje, atveria labai plačias galimybes, jos dar ne visos panaudotos. „Žalgirio“ arena sukuria naują patrauklumą, nes vienas iš apsisprendimų

S.Pšalgauskas (k.) ir N.Mačiulis neabejoja, kad Kaunas jau išjudėjo iš ilgamečio ekonominio ir kultūrinio sąstingio.

E.Ovčarenko nuotr.

Pagal gyventojų skaičių ir plotą Kaunas nedaug skiriasi nuo Vilniaus, tačiau čia sukuriamas BVP yra beveik perpus mažesnis nei sostinėje. gyventi būtent tame mieste yra ne tik atlyginimas, bet ir pramogos, galimybės nueiti į renginius. Į Vilnių išsikrausčiau prieš ekonominę krizę ir atsimenu, kad tuomet Laisvės alėja buvo tuščia ir nyki. Dabar, užėjęs į senamiestį, matau, kad jis daug aktyvesnis nei

Vilniaus senamiestis. Kai kurie verslininkai pasinaudojo galimybėmis, kurias atvėrė Kauno oro uostas, pritraukęs į miestą daugiau turistų“, – pastebėjo buvęs kaunietis N.Mačiulis.

Medicinos universiteto potencialas Analitikas taip pat pabrėžia dar vieną neišnaudotą nišą: turėdamas tokį stiprų Medicinos universitetą, Kaunas galėtų teikti gydymo, reabilitacijos paslaugas turtingiems Vakarų valstybių gyventojams. „Medicininis turizmas yra labai populiarus išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, nes gydymo kokybė beveik nesiskiria, o kaina mažesnė. Kaunas galėtų pritraukti Vokietijos, Skandinavijos šalių piliečių.

Kelios tokios privačios gydymo įstaigos veikia Vilniuje, jos teikia netgi stacionaraus gydymo paslaugas. Kauno klinikos

yra didžiulių galimybių vieta, jei bent iš dalies jas valdytų privatus kapitalas“, – neabejoja N.Mačiulis, pabrėžęs būtinybę atrasti daugiau sąlyčio taškų tarp Lietuvos sveikatos mokslų ir Kauno technologijos universitetų.

Svarbus logistikos centras S.Pšalgauskas taip pat atkreipia dėmesį į patogią geografinę Kauno vietą, kuri, atsigaunant ekonomikai ir sugrįžtant verslininkų pasitikėjimui, leidžia tikėtis logistikos centrų plėtros.

Prieš ekonominę krizę viešoje erdvėje sklandė daug ambicingų planų kurti didelius sandėliavimo terminalus, tačiau sunkmetis juos pristabdė. Gilias tradicijas Kaune turi ir pramonė – gėrimų, baldų, siuvimo.

Ji, vos pajutusi paklausą Europoje, pasaulyje iš karto atsigautų.

IT kodas | 29

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Daugiau nei pusmetį trukusios derybos dėl to, kaip reikėtų tobulinti viešuosius mobiliojo ryšio pirkimus, vykdomus per Centrinės perkančiosios organizacijos (CPO) sistemą, pasiekė finišo tiesiąją.

Mobiliojo ryšio viešieji pirkimai

Svarbiausia – kaina Gediminas Gasiulis g.gasiulis@15min.lt Pastarąjį pusmetį CPO sistemoje judrųjį ryšį buvo galima pirkti tik iš „Tele2“. Kiti operatoriai iš sistemos pasitraukė pareiškę, kad joje nėra konkurencijos: visiems siūlant vienodas kainas, konkursą laimėdavo kompanija, pirmoji pasirašiusi preliminarią sutartį su CPO, – „Tele2“. Pastaroji iš sistemos nepasitraukė ir pagrindinėms paslaugoms (skambučiams, SMS ir mobiliesiems duomenims) pritaikė nulinius tarifus.

Kadangi konkurencijos išties neliko, CPO sistemą prižiūrinti VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA) su judriojo ryšio tiekėjais ėmė tartis, kaip reikėtų tobulinti sistemą, kad šie į ją grįžtų.

Pokalbiai pagaliau baigėsi ir mobiliojo ryšio kompanijoms siūloma pasirašyti naujas sutartis, kurios įsigalios nuo gegužės mėnesio. Nepaisant „Omnitel“ ir „Bitės“ raginimų vykdant pirkimus vertinti kokybę, pagrindiniu kriterijumi liko kaina. Ar abi jos grįš į sistemą, kuriai buvo atsukusios nugarą, dar neaišku.

Vertinti kokybę sudėtinga Diskutuojant apie CPO sistemos ydas daugiausia dėmesio skirta judriojo ryšio paslaugų kokybės vertinimo kriterijams. Siūlyta atsižvelgti į mobiliojo ryšio stočių skaičių, padengimą, duomenų perdavimo spartą, kitus kriterijus.

CPVA konsultavosi su Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT). Paaiškėjo, kad belaidžio interneto ryšio kokybės matavimai nėra labai tikslūs: jie vykdomi tik pasirinktų didmiesčių paštų patalpose, tam tikru metu ir su operatorių pateiktais modemais. Be to, interneto kokybei ir greičiui įtakos gali turėti įvairūs faktoriai – oro sąlygos, naudojamas telefono aparatas, buvimo vieta ir kt.

Nors RRT skelbia mobiliojo ryšio tinklų tikėtinų aprėpties zonų žemėlapius, tarnyba atkreipia dėmesį, kad jie neatskleidžia tikslaus judriojo radijo ryšio tinklų padengimo.

CPVA taip pat kreipėsi patarimo į Suomijos centrinę perkančiąją organizaciją. Ši nurodė, kad įvertinti judriojo ryšio paslaugų kokybę yra itin sudėtinga, todėl pagrindiniu kriterijumi pasirenkama kaina.

Dekoratyviniai pokyčiai Po ilgų svarstymų nuspręsta judriojo ryšio pirkimuose per CPO vertinimo kriterijumi palikti kainą.

Skaičius

6700 Tiek organizacijų 2011 metais dalyvavo viešuosiuose pirkimuose Lietuvoje.

„Atsižvelgiant į perkančiųjų organizacijų poreikius bei operatorių siūlymus, į naująjį pirkimą taip pat įtrauktos dvi papildomos paslaugos: galimybė gauti atsakymą per 24 val. į perkančiosios organizacijos užklausą ir perkančiajai organizacijai dedikuotas asmeninis vadybininkas“, – „15min“ sakė CPVA Pirkimų sprendimų skyriaus viršininkė Jurgita Kuklierienė.

Pagrindinis numatomas pakeitimas – operatoriai galės konkuruoti dėl minimalaus prakalbamo mokesčio dydžio. Tikimasi, kad dėl šios naujovės kainos dar labiau sumažės. Be to, ateityje paslaugų sąrašas gali būti pildomas pagal perkančiųjų organizacijų poreikius, taip sudarant didesnės konkurencijos galimybes, siekiant gauti geriausius pasiūlymus iš tiekėjų.

Išklausė, bet neišgirdo Nepatenkinta derybų rezultatais, „Bitė“ dar nežino, ar dalyvaus CPO sistemoje. Bendrovė teigia derybų metu pateikusi daug pasiūlymų, bet jie liko neišgirsti – tik išklausyti. „Reikšmingo ir situaciją keičiančio

susitarimo pasiekti nepavyko. RRT ir pati rinka per pastaruosius metus labai efektyviai sureguliavo kainas už mobiliojo ryšio paslaugas, kurios tapo mažiausios Europoje. Iš esmės visų operatorių paslaugų kainos ir tinklo padengimas reikšmingai nesiskiria. Vieninteliai skirtumai, kurie vis labiau domina vartotojus, yra aptarnavimas ir paslaugos. Šią įžvalgą iš savo klientų stengėmės pabrėžti nuo pat diskusijos dėl CPO sistemos pradžių“, – sakė „Bitės“ generalinio direktoriaus pavaduotojas klientams Chrisas Robbinsas.

Jis abejojo, ar pokyčiai grąžins į CPO sistemą konkurenciją, kadangi vienintelis teigiamas postūmis yra tas, kad laimėtojas nebebus parenkamas pagal tai, kada pasirašyta sutartis su CPO. Ginklų nesudeda „Omnitel“ teigiamai vertina, kad tapo aiškiau, kokiomis aplinkybėmis perkančiosios organizacijos turėtų mobiliojo ryšio paslaugas įsigyti per CPO, o kada – per panašią Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą (CVP IS). „Pagal naująsias CPO taisykles perkančiosios organizacijos per šią sistemą galės įsigyti bazines paslaugas – skambučius ir trumpąsias žinutes, o laimėtoją lems kaina. Tuo tarpu didesniam ar kompleksiniam paslaugų paketui pirkti tinkamesnė CVP IS, kurioje perkančioji organizacija gali pati suformuoti jai aktualiausių paslaugų rinkinį, įvertinus tiek kokybinius (tinklo aprėptis, paslaugų kokybė ir kt.), tiek kiekybinius

Po sunkių derybų nutarta, kad svarbiausia perkant mobiliojo ryšio paslaugas vis dėlto yra kaina.

BFL nuotr.

kriterijus“, – sakė „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis.

Nepaisant to, kompanija ir toliau laikosi pozicijos, kad šias dvi sistemas būtų tikslinga sujungti į vieną, kurioje laimėtoją lemtų tiek kaina, tiek kokybiniai kriterijai.

J.Kuklierienė teigia, kad sujungti jų kuruojamos CPO ir Viešųjų pirkimų tarnybos prižiūrimos CVP IS neplanuojama.

Naujovės leis sutaupyti Konkurenciją kainomis ginanti „Tele2“ teigia, kad dalyvavimo CPO sistemoje sąlygos buvo ir yra tinkamos. „Tele2“ taip pat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, vykdomuose per CVP IS. „Gerai, kad perkančiosios organizacijos gali pasirinkti, koks būdas joms yra patogesnis. Mums svarbiausia, kad pirkimų sistemos pašalintų piktnaudžiavimo galimybę ir leistų paslaugas gauti už geriausią kainą.

Tai yra naudinga ir pinigus taupančioms organizacijoms, ir visiems mokesčių mokėtojams“, – sakė „Tele2“ rinkodaros vadovas Tomas Burovas.

Anot jo, vartotojų nuomonės tyrimai rodo, kad žmonės panašiai vertina skirtingų operatorių ryšio paslaugų kokybę, o svarbiausias pasirinkimo kriterijus daugumai yra kaina. Taigi, perkant mobiliojo ryšio paslaugas, racionalu pirmiausia vertinti kainą. „Konkurencijos tai jokiu būdu neriboja – paslaugų teikėjai visada turi galimybę tobulinti savo veiklos procesus, didinti veiklos efektyvumą ir pateikti klientams geriausią siūlymą“, – teigia T.Burovas.

A.Zabulis | „Omnitel“

T.Burovas | „Tele2“

C.Robbinsas | „Bitė“

„Sprendimas atsižvelgti tik į paslaugų kainą yra tinkamas toms paslaugoms, kurios, perkančiosios organizacijos manymu, yra identiškos savo kokybe. Tačiau bent kiek didesniam paslaugų poreikiui iš pirmo žvilgsnio racionalus kainos kriterijus nustoja galiojęs“.

„CPO veiklos rezultatai, kai paslaugas čia siūlė tik „Tele2“, rodo, kad viešajam sektoriui aktuali galimybė ryšio paslaugas gauti už geriausią kainą. Nuo pernai spalio iki šių metų vasario pabaigos surengta per 150 pirkimų – daugiau nei per tris pirmuosius 2011 m. ketvirčius (104).

„Laukto pasikeitimo, kad CPO sistema nebebus ribota, trumparegiška ir laimėtoją parenkanti iš esmės pagal vienintelį kriterijų, nėra.

Ji vis dar neatspindi Lietuvos telekomunikacijos rinkos ar mobiliojo ryšio vartotojų poreikių.“

30 | Sveikata

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Mikrochirurgija – Plastinės operacijos ir estetinė chirurgija jau nieko nebestebina: išlyginti raukšles, paputlinti lūpas, pariesti nosį ar suapvalinti krūtis atrodo vienas juokas. Viskas taip kasdieniška, kad net nesusimąstome, nuo ko gi visa tai Lietuvoje prasidėjo. Pasirodo, nuo dviejų pirštų.

angiochirurgas. Iš pradžių su tėvu pagal atlasus ieškojome kraujagyslių nugarinėje plaštakos pusėje, po to – iš delno pusės. 12 valandų sėdėjome ir netikėtai prisiuvome tuos pirštus“, – į prisiminimus mielai leidosi VUL SK CF Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro direktorius K.Vitkus.

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

operacinį mikroskopą ir labai plonus chirurginius siūlus.

XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje vienintelis mikrochirurgijos centras buvo Maskvoje. Lietuvoje steigti tokio centro neplanuota. Šią idėją iš už Atlanto atsivežė ir įgyvendino Lietuvoje doc. Mečislovas Vitkus. Viešėdamas JAV jis aplankė visame pasaulyje gerai žinomus rekonstrukcinės mikrochirurgijos, plaštakos chirurgijos centrus.

Pamatęs ten jau kasdienybe tapusias galūnių replantacijas, audinių kompleksų transplantacijos operacijas, nusprendė pasėti mikrochirurgijos metodo grūdą ir Lietuvoje.

1979 metais jo iniciatyva įkurta mikrochirurgijos laboratorija. Joje atlikta daugybė mokslo-eksperimentinių darbų su laboratoriniais gyvūnais: bandyta ir ištobulinta smulkių kraujagyslių – 1 milimetro diametro – susiuvimo technika, naudojant

Lyg vakar, bet labai seniai Rekonstrukcinės chirurgijos ištakos Lietuvoje neatsiejamos nuo garsaus tėvo ir sūnaus – doc. Mečislovo ir prof. Kęstučio Vitkų – tandemo.

1980-aisiais Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje (dabar – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialas (VUL SK CF)) juodu pirmąkart replantavo du visiškai amputuotus rankos pirštus.

Anuos laikus plačiai žinomas plastinės chirurgijos specialistas K.Vitkus prisimena kaip sapną. „Lyg viskas buvo vakar, bet kartu ir taip seniai“, – laiko tėkme tarsi nusistebėjo profesorius.

Pacientas, kuriam pirmajam Lietuvoje atlikta pirštų replantacija, į Vitkų rankas pateko netikėtai. „Iš mano gimtojo miesto buvo atvežtas jaunuolis su dviem nupjautais pirštais. Jį atsiuntė mano kolega –

Konkuravo net su Maskva „Po tos pirštų replantacijos šalyje kilo šioks toks ažiotažas, buvo sušaukta net gydymo taryba. Nuspręsta, kad Mikrochirurgijos tarnyba turėtų plėstis. Profesoriai sakė: „Jei per metus bent vieną pirštą prisiūsite, bus labai daug“, – pasakojo K.Vitkus.

Ligoninės administracija skyrė keletą palatų Ortopedijos-traumatologijos skyriuje ir leido naudotis viena iš operacinių: mikrochirurgų darbas įgavo pagreitį. „Atsitiko taip, kad prasidėjo tikras bumas – ėmėme konkuruoti net su Maskva.

1980–1985 metais Vilniaus mikrochirurgijos skyrius vienintelis Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje atlikdavo šio regiono gyventojų amputuotų segmentų replantaciją. Per parą gaudavome po 2–3 pacientus iš šio regiono. Tapome centru visame Baltijos šalių regione – Sąjungos vakaruose“, – dėstė profesorius, už Rekonstrukcinės ir plastinės mikrochirurgijos tarnybos sukūrimą apdovanotas Nacionaline premija.

Slapta plaudavo vandeniu K.Vitkaus prisiminimai labai spalvingi. Sako, rekonstrukcinės operacijos anuomet trukdavo 20 valandų ir dar ilgiau. „Susiformavo „žaliųjų berečių“ branduolys. Mes tarsi protestavome prieš nusistovėjusią tvarką, pagal kurią, kuo rimtesnis daktaras, tuo aukštesnę baltą kepurę nešiodavo“, – šypsosi K.Vitkus.

Jis prisiminė ir tai, kad anais laikais buvo griežtai draudžiama sužalotą galūnę ar žaizdą plauti – liepta tepti spirituotu jodu: „Dabartiniu supratimu tai tolygu audinių nužudymui. Todėl, kai niekas nematydavo, tą iš gamyklos atvežtą sumaltą ranką ar koją plaudavome pakišę po kranu. Su šepečiu

V.Tutkus: „Kai pasakėme, kad galime operuoti pačias smulkiausias kūno dalis – kraujagysles, nervus, neurochirurgai iš mūsų juokėsi.“ iššveisdavome, gabendavome į operacinę ir tada jau vykdavo darbas.“ Medikai valandų valandas praleisdavo sėdėdami vienas priešais kitą, nepakildami nuo mikroskopo. „Ir turėjai nesusipykti. Niekas tavęs nei pagirdo, nei pavaduoja. Dabar laikai kiti: daugiau rotuojamės, daugiau jaunimo, daugiau brigadų“, – palygino K.Vitkus.

Medikai pasiekė tokį profesionalumo lygį, kad ne kartą nušluostė nosį net Maskvos specialistams.

Pavyzdžiui, 1985 metais doc. Mindaugas Minderis atliko pirmąją vaskuliarizuoto nervo transplantaciją. Vėliau plačiai įdiegė šį metodą klinikinėje praktikoje. „Tiek žvelgdamas atgal, tiek vertindamas šiandieną norėčiau ne taip smarkiai sureikšminti aparatą, geležinę dėžę, mikroskopą. Visada svarbiausias buvo gydytojas –

Plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija Lietuvoje prasidėjo nuo dviejų prisiūtų pirštų.

BFL nuotr.

Sveikata | 31

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

tai juvelyrika žmogus“, – pabrėžė M.Minderis ir atkreipė dėmesį, kad Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius, kaip ir prieš tris dešimtmečius, taip pat ir dabar, išlieka pagrindiniu amputuotų galūnių replantacijų ir sudėtingų viršutinės galūnės traumų bei jų pasekmių chirurginio gydymo centru Lietuvoje.

Komplimentą priėmė kaip iššūkį 1990 metais dr. Vytautas Tutkus kartu su svečiu iš JAV gydytoju Jamesu Baldwinu pirmą kartą Lietuvoje atliko kelio sąnario artroskopinę operaciją bei artroskopinę kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plastiką.

V.Tutkaus ir J.Baldwino bendradarbiavimas, galima sakyti, prasidėjo nuo nesusipratimo. Kartu su krepšininku Arvydu Saboniu viešėdamas užatlantėje, K.Vitkus aplankė Portlando ligoninę ir išvydo artroskopinę kelio sąnario operaciją. „Pamatęs tokį stebuklą, K.Vitkus ir sakys operaciją atliekančiam chirurgui: „Jūs taip gražiai dirbate, turite atvažiuoti į Lietuvą.“ Gydytojas nesuprato, kad tai buvo viso labo komplimentas ir kvietimo neužmiršo – priėmė už gryną. Praėjus keleriems metams, vieną dieną J.Baldwinas paskambino į Lietuvą ir pranešė: „Atvažiuoju!“ Lietuvių džiaugsmą netrukus pritemdė nerimas: varge, ką daryti? „Pas mus kaip tik prasidėjo nepriklausomybė: viskas juda, kruta, bruzda. Neaišku, kam priklausome.

Tiesa, J.Boldwinui įvažiuoti į Lietuvą leidimą išdavė Maskva“, – prisiminė V.Tutkus.

Amerikietis į šalį atvyko ne tuščiomis – atgabeno didžiulį krovinį su medicinine įranga. „Prasidėjo beprotiškas pacientų konsultavimas – net lifte. Mums tai buvo didžiulis įvykis“, – kalbėjo V.Tutkus.

Buvo 1990-ieji. „Tuo metu jau penkerius metus dirbau mikrochirurgu, prisiuvinėjau nutrauktas galūnes, persodindavau audinių lopus į defektus, naudodamas mikroskopą. Atvykus J.Baldwinui Vitkai nusprendė, kad artroskopinės chirurgijos sritį paskirs

Daugiau nei 30 metų plastinėje chirurgijoje K.Vitkui pralėkė kaip viena diena.

P.Katausko nuotr.

Veiklos spektras VUL SK CF Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus pagrindinėmis darbo kryptimis yra: plaštakos/viršutinės galūnės chirurgija, riešo chirurgija, periferinių nervų chirurgija, reumatoidinės plaštakos chirurgija, plaštakos smulkiųjų sąnarių endoprotezavimas, rekonstrukcinė chirurgija onkologijoje, artroskopinė kelio, peties, alkūnės, čiurnos, riešo sąnario chirurgija, galvos-kaklo rekonstrukcinė chirurgija, odos darinių chirurgija, urogenitalinės sistemos sklaidos trūkumų chirurgija, plastinė chirurgija. kuruoti man, mat gydytojo karjerą pradėjau kaip traumatologas ortopedas“, – aiškino V.Tutkus.

Audinys – ne skuduro gabalas Pasakodamas apie pirmuosius rekonstrukcinės chirurgijos žingsnius Lietuvoje, V.Tutkus negali neužsiminti ir apie kuriozinius atvejus. „Turėjome pacientą, kuriam girtam šuo nosį nukando. Komanda dirbo daugybę valandų, vargo, kol nosį prisiuvo. O galiausiai iš ligoninės išleistas pacientas vis tiek mirtinai nusigėrė. Apmaudu, kad darbas buvo bergždžias“, – nusivylimo neslėpė medikas.

Užtat ant traukinio bėgių užmigusį pacientą pastatyti ant kojų pavyko. „Traukinys nukirto abi galūnes. Atvežė: kojos sau, ligonis – sau. Labai sudėtinga operacija, bet pavykusi. Tiesa, paciento

kojos sutrumpėjo maždaug dešimčia centimetrų – tiek blauzdos iškirto traukinio ratai“, – prisiminė plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas. Minėti pavyzdžiai įrodo, kad mikrochirurgija – tai menas. „Kai pasakėme, kad galime operuoti pačias smulkiausias kūno dalis – kraujagysles, nervus, neurochirurgai iš mūsų juokėsi. Kai tik pradėjau dirbti, senieji pilvo chirurgai sakydavo: kai siūsi odą, suveržk kuo stipriau, kad geriau sugytų. Jie nekreipė dėmesio, kad liks randai. O mūsų kolektyvas suprato, kad audinį reikia mylėti ir gerbti, kad tai – gyvas organizmas, o ne skuduro gabalas. Mikrochirurgijos korifėjai sako: įsiklausyk į audinį“, – tarsi garbės kodeksą citavo V.Tutkus.

Tarkime, Achilo sausgyslės operacija gali atrodyti labai paprasta – susiuvi ir tiek žinių. „Tačiau kuo juvelyriškiau viską sugrąžini į vietas, kuo švelniau susiuvi, tuo gražiau ir sugyja. A.Sabonis, nutrūkus Achilo sausgyslei, atvažiavo būtent pas mus – mikrochirurgus. Ir pakilo net iki NBA žvaigždžių!“ – pasididžiavimo kolegų atliktu darbu neslėpė V.Tutkus.

Kova dėl pacienčių Mikrochirurgijos metodo pritaikymas leido padaryti perversmą chirurgijoje, nes stipriai išplėtė rekonstrukcinės chirurgijos

galimybes. VUL SK CF Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje per metus gydoma apie 1500 pacientų.

Atliekamos amputuotų galūnių replantacijos, taip pat sudėtingos rekonstrukcinės operacijos pacientams, patyrusiems dauginius rankos sužalojimus.

Sėkmingai atliekamos nosies ir ausies atkūrimo operacijos dėl įgimtų anomalijų arba traumos pasekmių.

Labai gerų rezultatų pasiekta mikrochirurgiškai iš pilvo ir nugaros audinių rekonstruojant dėl vėžio pašalintas krūtis. „Yra daugybė galimybių padėti tokias onkologines operacijas patyrusioms moterims, tačiau visuomenėje apie tai trūksta informacijos“, – apgailestavo VUL SK CK Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas med. dr. Nerijus Jakutis.

Lietuvoje atliekama apie 1,5 tūkst. krūties šalinimo operacijų per metus, tačiau rekonstrukcijų – vienetai. „Turime atsikovoti pacientes iš onkologų. Jie įtikina moteris, kad didžiausia vertybė tai, kad jos liko gyvos. Mes sakome, kad moters gyvenimas tuo nesibaigia“, – atkreipė dėmesį N.Jakutis ir pabrėžė, kad rekonstrukcijos operacijos apmokamos iš Ligonių kasų.

GYVYBĖ IR JAUNYSTĖ – TAVO KRAUJAGYSLĖMS • •

Kraujagyslių ir širdies ligomis serga kas ketvirtas suaugęs planetos gyventojas.

Tai dažniausia mirties priežastis.

Kraujagyslėse kaupiasi cholesterolio junginiai nuo 25 metų amžiaus.

Tai pablogina gyvenimo kokybę, išvaizdą. „Mano diagnozė - širdies liga ir kraujagyslių aterosklerozė, - pasakoja vilnietė Judita S. – Tai giminės paveldas. Nejudrus gyvenimo būdas, cholesterolis, stresai...Mano broliui pernai net operavo užsikimšusias kraujagysles. Operacija skausminga, gydymas ilgas ir brangus, bet kraujagyslės tebekalkėja, teks operuoti ir jo dešinę koją. To sau nelinkėjau!

Pradėjau domėtis, ar įmanoma sustabdyti trombų ir cholesterolio plokštelių atsiradimą kraujagyslėse. Ir suradau. Viską apsvarsčiusi (esu kritiška, reklama nelabai pasitikiu) pasirinkau man tinkamą metodą. Tai ozonoterapija.“

Gaiva kraujo indams „Žinau atvejų, kai ozonas sustiprino kraujagysles ir „ištirpdė“ cholesterolio plokšteles, pagerino organizmo būklę, savijautą, išvaizdą. Mano pažįstamam po ozono kurso sustiprėjo kraujagyslių elastingumas, išnyko trombai, jis net liovėsi plikti ir pamiršo, įtampą bei nemigą. Nebūčiau moteris, bet... gera išvaizda bei savijauta man - gero gydymo rodiklis.

Iš medicinos šaltinių sužinojau: Vad. “gyvybės elementas” ozonas (O3) skatina deguonies, reikalingo sveikatos funkcijoms, išsiskyrimą; normalizuoja kraujagyslių ir širdies būklę, ozonas profilaktiškai gali apsaugoti nuo chirurginio įsikišimo; didina atsparumą; naikina patologinius mikroorganizmus, gydo žaizdas; pagerina gyvenimo kokybę (pvz., sergant tokiomis ligomis kaip diabetas, psoriazė, virškinimo trakto ir kt.); ozonas gydo tam tikras nevaisingumo rūšis ar lytinės sveikatos sutrikimus; EU ir JAV gyventojai, besirūpinantys savo fizine, nervine, psichi-

www.mirameda.lt

ne sveikata, reguliariai atlieka ozonoterapijos procedūras.

Daugelis pasaulio sporto, meno ir verslo įžymybių naudojasi ozonoterapija, kad jų savijauta ir išvaizda būtų be priekaištų!

Sveika ir gaivi Savo būseną po ozonoterapijos pavadinčiau „sveika ir gaivi“. Jau po kelių procedūrų išnyko fiziškai juntami aterosklerozės ir širdies nepakankamumo simptomai – sunkumas kojose, dusulys, nuovargis, kraujospūdžio šokčiojimai, odos pablyškimas, galvos skausmas. Pasijutau energinga ir darbinga! Gydytojas pripažino, kad kraujagyslių būklė pagerėjo. „ Žinant jūsų šeimos paveldą, tai man netikėta, - pripažino jis. - Nyksta net celiulito požymiai. Gal laikotės dietos?“. Ne, nesilaikau. Tik laiku pasirinkau ozonoterapiją! Ozoną pripažino ir anksčiau skeptiškai nusiteikęs mano brolis. Nes ozonas išmoko mylėti savo kraujagysles.

Agnė TARVYDAITĖ

IKI BALANDŽIO 21 D. OZONOTERAPIJOS KURSUI TAIKOMA 250 LT NUOLAIDA. REGISTRUOKITĖS DABAR!

Vilniuje, Savanorių pr. 11A. Tel. (5) 212 55 66 arba (8 676) 0 77 74.

Kaune, Vytauto pr. 23.

Tel. (8 37) 333 557 arba (8 606) 91120.

Klaipėdoje, Minijos g. 2, I korp.

Tel. (8 46) 315 111 arba (8 606) 91183.

Velykų stalo Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Mažiau nei prieš šimtmetį Lietuvos regionai turėjo gilias Velykų stalo tradicijas.

Kai kurios išlikusios iki dabar.

Apie dzūkų, aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių velykines vaišes pasakoja Nijolė Marcinkevičienė. Vienas Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vyr. specialistės svarbiausių darbų – vaikščioti po kaimus ir užrašinėti žmonių prisiminimus. O jų apie Velykų y ų stalą ą būta daug.

valgiai nešami ant stalo. Bronė Jokubauskienė iš Kuosių kaimo N.Marcinkevičienei papasakojo, kokį stalą, paruoštą velykiniams pusryčiams, ji prisiminė iš vaikystės: „Stubinėje stovėjo gražus stalas. Ant šėpstalio stovėjo aukšta kiaušininė su gražiausiais margučiais. Ant stalo palivotos lėkštės su kaupeliu pridėtos mėsos, dešrelių. Didžiausias dubuo šaltienos. Viduryje stalo baltas sūris ir stotkelis sviesto. Gėrimas – runkelinis ar nestiprus miežinis alus, džiovintų vaisių kompotas.“

Suvalkija:

ne kiek gausu, kiek sotu tu Velykinis stalas, anot N.Marcinkevičienės, N M i k ič Suvalkijoje buvo ir yra ne tiek gausus, kiek sotus. Jau seniai šiuose kraštuose nesilaikoma tradicijos velykinius valgius gaminti ant šventintos ugnies. Penktadienį suvalkiečiai kepdavo pyragus, saldumynus, o šeštadienį gamindavo mėsiškus valgius. „Šeimininkei garbės reikalas, kad velykinis pyragas būtų gerai iškilęs, kuo aukštesnis. Pyrago receptas tradicinis. Miltinis patiekalas – kropeliai, kurie kepami riebaluose panašiai kaip spurgos, – ir šiandien dar populiarus šių kraštų šventinis patiekalas. Vyresni žmonės gerai mena ragaišius iš kvietinių nepikliuotų miltų. Jiems mielės buvo gaminamos iš apynių, kuriuos, užpylę cukrumi, raugindavo butelyje. Ragaišių raugui dar buvo naudojamos trintos šutintos bulvės, ruginiai miltai“, – savo žiniomis dalijasi pašnekovė.

Suvalkiečiai ilgiausiai išlaikė tradiciją Velykoms kepti ar virti kiaulės galvą. Papročių ir apeigų specialistės teigimu, kiaulės gebėjimas knisti žemę siejamas su arimu, kuris prasideda tuoj po Velykų. Valgyti kiaulės galvą, ypač knyslę, reiškia tikėtis gero javų derliaus. „Suvalkiečiai linkę šią dieną valgyti daug mėsos. Sukdavo ir slėgdavo karkas. Iš kiaulės kojų, liežuvio, šnipo virdavo šaltieną. Labai madinga buvo iš vakaro kepti kugelį su kiaulės kojomis ar kitokia riebia mėsa“, – teigia N.Marcinkevičienė. Štai ką kaimo moterėlės apie suvalkietišką Velykų stalą papasakojo Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotojai: „Tortinių sausainių kepdavo. Suplaki atskirai baltinį, tada trynį ir sumaišai į krūvą. Įpili miltų, cukraus, supili į blėką. Kai iškepa, ataušta, supjaustai degtukų dėžutės dydžio gabaliukais.“ (A.Jasaitienė, g. 1939 m., Turčinų k., Šakių r.), „Ką turėdavo, tą ir pagamindavo Velykoms. Kiti butelninkai tik margučių išsivirdavo, duonos pasikepdavo, ir Velykos.“ (O.Naujokienė. g. 1900 m.. Žigmundų k., Šakių r.).

Velykiniai valgiai Suvalkijoje buvo gaminami iš anksto, kad pirmą šventės dieną nereikėtų „nei šakaliuko skelti“. Krosnis šeštadienį buvo kuriama du kartus. Antroje dienos pusėje pakūrus krosnį ir jai išsikūrenus, stūmė į ją kumpį, kugelį, puodą su dešrelėmis. Grįžus iš bažnyčios visa tai buvo traukiama iš krosnies ir dar šilti

N.Marcinkevičienė: „Sakoma, jei kada nors kur nors paklystum, reikia prisiminti, su kuo dalijaisi pašventintu kiaušiniu, ir blūdas praeina, ir randi kelią.“

Dzūkija:

gražu ir pašventinta ta Dzūkai Velykoms virė riebius kopūstus su kiauliena, slėgė karkas, virė šaltieną, kepė kvietinius pyragus, kuriuos mėgo valgyti su grietinėle ar pienu atskiesta varške, sūriu, sviestu. Pašnekovė pasakoja, kad dzūkai ir Vilniaus kraštas ilgiausiai išlaikė paprotį neštis į bažnyčią pašventinti valgių. Svarbiausia pašventinti kiaušinius, pyragus, duoną. „Moteros tuoj puodus iš pečiaus, spotkus kokius gražiausius turėjo, tai jau Velykom suneš, alui ar girai skleinyčias sustacis. Sėdus prie stalo motinos pasako maldų, visi persižegnoja ir pradeda valgyc. Nu jau vyresni pasidzaugia, kad gyvi ir sveiki sulaukė šventų Velykų. Pirmiausia pradeda valgyc švencytų kiaušinį su drusku.“ (V.Verseckaitė, g. 1915 m., Mištūnų k., Šalčininkų r.) „Nedėlios rytų jau atsigavėjimas pilvu.

Pirmiausia dažytu kiaušiniu atsigavi. Kiaušinį ne tep prastai muša, bet vienas su kitu aina kapynių ir būtinai suvalgo kiaušinį. Ir senas, ir jaunas atsigavi – kiaušiniu. Tadui valgo mėsų, košalienų, smetonų dažai su

ėsis. ių gard ič a t š k – au liukai“ kringe „ i ia in Riesta

Virtuvė | 33

tradicijos: sotu ir puošnu

Aukštaičių velykinė riestė vadinama „Velykų krėngele“. pyragu. Kap kas ir to neturėjo – prisverda kopūstų ir strabia.“ (S.Buckuvienė. g. 1927 m., Čebatorių k., Varėnos r.) „Velykom maistų švencydavo. Turėjo specialias karbijas nupyntas iš šiaudų ir lazdyno skaldyto. Gražios, tankiai sluoksniais supyntos. Jas specialiai švariai laikė. Šitos karbijos skyrtos cik Velykų švenciankai. Jos užsidengia dangcu ir pacu gražiausiu auscini juostu sujuosia. Atrodė labai gardus pašvencytas, iš šitos karbijos išimtas maistas.

Deda visko, kų valgėm: mėsos, kiaušinių, sūrio. Prieš Velykas dešrukes daro, pyragų, mėsų iš vakaro kepa, tai šitų deda karbijon.

Prieš tekėjimų saulės būna mišios, po mišių pasvencina. Katris nevažiuoja bažnyčion, tai užkuria pečių. Virė kopūstus su mėsu. Valgyc pradeda nog kiaušinio. Suvalgo švencytus, tadu ima po kiaušinį ir valgo su krienu. Velykos be krieno neapsėj. Per Velykas kiaušinį valgė ir su sviestu.“ (M.Kakažienė, g. 1917 m., Levūnų k., Varėnos r.)

Žemaitija:

po „prisikėlimo“ – riebus maistas as „Ko gero, žemaičiai iš kitų regionų onų gyventojų išsiskiria tuo, kad jie Velykoms gamina daug ir įvairių valgių. Populiarus riebus šiupinys, mėsos suktiniai, paukštiena, gardūs pyragai“, – apie žemaitišką velykinį stalą pasakoja N.Marcinkevičienė. Vyresni žemaičiai atsimena, kad velykinis stalas

buvęs gausesnis už kalėdinį. Gaminti pradėdavo nuo ketvirtadienio. „Alų dirbom ketvirtadienį, šeštadienį visus kitus valgius gaminom. Kad buvo pikliavotų miltų, kepėm pyragą, o kad nekepėm ragaišį iš miežių ar kviečių. Sumal stambius miltus. Įpil pieno, druskos ir minko.

Po pečiaus iškepa. Kad noram paskanint, dar morkų sutarkuoja ir dėjo ragaišio viršuj. Morkas tarkuotas sutaiso su cukrum, įdės grietinės ar sviesto ant viršaus, kad ragaišis būtų velykinis.

Morkienė ant viršaus – ir gražu, ir skanu. Ragaišį su kava valgėm. Auginom cikorijas, deginom ir kavą darėm. Turėjom mašinką, susimalam. Velykoms pasilaikėm cikorijos, kad būtų kavos su ragaišiu, kad buvo – pieno pylėm, kad nebuvo – juoda.“ (L.Lunkevičienė, g. 1903 m., Krykalių k., Naujosios Akmenės r.).

Ant Velykų stalo žemaičiai dėdavo išsprogdintų berželių šakų, stalą gausiai išpuošdavo žalumynais. Daugiausia prisiminimų N.Marcinkevičienė išgirdo apie ypatingai gausų ir įvairų žemaičių velykinį pusryčių stalą. „Velykų rytą buvo kumpis išvirtas ir apkeptas, buvo pyrago visokio: varškės, aguoninio, sauso. Sausainiukų prikepdavo, pyragiukų

pridarys. Būtinai šaltienos išvirdavo ir Velykoms ruletą spausdavo. Išverda kiaulės galvikę, kojikes. Paverda mažesniam kieky vandens. Kai jau ilgai pavirę, sudeda šitą mėsytę į surmaišį ir šaltai išnešę paslėgs – Velykų skanumynas.“ (Z.Vaičienė g., 1930 m., Šilėnų k., Mažeikių r.). „Kai šeštadienį varpai atgavės, tai šutins šiupinį. Būtinai šiupinys su riebia kiauliena. Tokį puodą „čigūną“ su dviem rankenom turėjom. Stambios kruopos ir mėsa. Įdės pipirų, lapelių babkavų, dar žirnių įdėdavo. Rytmetį Velykų duos šiupinio. Atgavėjimui riebus maistas. Mamos mūsų tokia tradicija: po „prisikėlimo“ – riebus maistas. Ir šaltiena bus išvirta, ruletas paslėgtas, tai kokia vištelė bus ištroškinta, kumpis ir krienai. Kumpis virtas.

Būtinai turi būt kąstinis prie kiaušinių.

Kepdavo pyragą, ir sūris turi būt. Sviesto avinėlį padarom Velykoms. Sviestą išpūsdavo švirkštu, kad būtų garbanėlės, ragiukus išpučia, akys iš uogų. Sūris ir varškės pyragas – mamos gaminiai būtini. Mama padarys mielinę tešlą, išklos ant keptuvės, uždės varškės, iškočios tešlos juostelėm ir tą varškę užkryžiuos.“ (A.Beitienė g., 1930 m., Palangos m.).

vienu pašventintu kiaušiniu. „Sakoma, jei kada nors kur nors paklystum, reikia prisiminti, su kuo dalijaisi pašventintu kiaušiniu, ir blūdas praeina, ir randi kelią“, – šypsodamasi pasakoja N.Marcinkevičienė.

Velykos – pavasario šventė, sugrįžta paukščiai, todėl aukštaitės šeimininkės iš pyraginės tešlos likučių iškepdavo „paukščiukus“, vadinamus „varnelėmis“, „pempėmis“, „špokais“. „Iš bulkinės tešlos baba iškepdavo labai skanius bundukus. Vadindavom juos špokiukais. Viduj įdėdavo lašiniukų, pasmožytų su cibuliukais. Ištraukia, tai plaktu kiaušiniu kiekvieną patepa ir apiberia tirštai kmynais. Gaunasi tokie tamsūs bundukai, kuo tikriausi špokai dėl didelio vaikų džiaugsmo.“ (O.Andrijauskienė, g.

1905 m., Radviliškis.) „Pas mano mamą daug vaikų augo, bet Velykoms, kokie metai bebūtų, kepė baltą babką ir rudą. Balta iš kvietinių miltų ir iš 15-os kiaušinių kepas. Rudų iš duoninės tešlos, bet dėdavo kiaušinių, grietinės ir cukraus. Puode kepė, tokios aukštos. Saldainiuką vieną kitą dėl grožio ant viršaus padėdavom. Ne kiekviena šeimininkė mokėjo iškepti velykinę babką. „Mozūrų“ kepdavo mama, meduolių, pipirninkų.“ (Zakarauskienė, g. 1910 m., Skaisgirių k., Pasvalio r.) Šiauriau gyvenantys aukštaičiai Velykoms būtinai pasidarydavo salyklinio miežinio alaus, kepė pagerintą duoną, aliejuje virė žagarėlius, spurgas.

Au k š taičiai išlaikė miežinio, „tikrojo“ alaus . gaminimo ir gėrilės de mo tradicijas, iki šių n a sb dienų nepamiršo pao k iš tiekalo – kaitinto alaus ūk Dz su grietine. Tai valgis, ypač tinkantis antrai ar trečiai Velykų dienai. „Padarydava alaus miežienia. Ti Velykos, ti Kalėdos... Tą alų užbaltydava su pienu.

Pas vienų, kitų nešdava pavaišint. Va švintėm padaro i tau atnešio baltyta alaus. Memiežinis alus ir „špokiukai“ ai“ žinis jis būdava i tad baltydava. Nieka ti Aukštaičiai virš velykinio stalo t l mėgo ė k kabinti šiaudinius sodus. Kepė pyragus-bonedėdava, ni ti cukros, ni ti nieka, tiktais va melių įdėdava, parsunkdava. Retė labė bas, slėgė sūrį. darydava.“ (M.Kalvaitienė., g. 1909 m., PaValgymą pradėdavo trumpa malda, pašilių k., Panevėžio r.) linkėjimais. Dažnai visa šeima dalydavosi

Aukštaitija:

Kino kodas

Rolandas Maskoliūnas redakcija@15min.lt

Kaip piratas tampa žmogumi „Piratai! Nevykėlių kompanija“ („Pirates! Band of Misfits“) Didžioji Britanija, 2012 m., 90 min.

Rež. Peteris Lordas ir Jeffas Newittas. Įgarsino: Rolandas Kazlas, Dalius Skamarakas, Rimantė Valiukaitė. Įvertinimas Siužetas ir kontekstas Filmas gali pakeisti jūsų nuomonę apie piratus ir jų siekius. Žinokite, kad šiems jūrų siaubūnams svarbu ne auksas, deimantai ar tai, už ką galima gauti išpirką (išskyrus Somalio piratus), bet... kumpio pjaustymo dūzgės (taip dabar vadinami „tūsai“ arba „afterparčiai“). Pačioje troškimų viršūnėje – siekis pelnyti Metų pirato vardą.

Nevykėlis Piratų Kapitonas su savo komanda svajoja apie šį titulą, bet priešininkai – kur kas stipresni. Laimei, pačiu laiku piratų komandos kelyje pasipainioja tuomet dar ne legendinis Čarlzas Darvinas su „Biglio“ laivu. Tai netikėtu būdu paskatina Piratų Kapitoną nukakti net į Londoną, kur viešpatauja piratų nekenčianti karalienė Viktorija. Štai ką gali garbės troškimas!

Išvados Iš „Voliso ir Gromito“ autorių visuomet tikimasi pergalių, t.y. angliško humoro ir kino bei kultūros aliuzijų kupinų kūrinių, žiūrimų vienu atsikvėpimu. Ne vienas kino mėgėjas bei profesionalas yra pastebėjęs, kad po „Aardman“ kompanijos ženklu susibūrę talentai kuria itin puikius trumpo metro filmus, kuriuos, beje, rodo Lietuvos televizija.

Pilnametražėms istorijoms kartais šiek tiek pritrūksta „garo“. „Piratai!“ yra ištaigingas filmas, kainavęs apie 60 mln. JAV dolerių ir kurtas šešerius metus. Jį reikėtų žiūrėti ne vieną kartą, kadangi čia, kaip įprasta „Aardman“, apstu linksmų detalių bei aliuzijų (vien ko vertas Žmogus Dramblys, atkeliavęs tiesiai iš D.Lyncho filmo).

Patartina stebėti ir iškabas, ir Karališkoje mokslo akademijoje susirinkusius mokslininkus (turėtumėte atpažinti M.Faradėjų). Tačiau siužetas kiek skystokas ir juokų koncentracija galėtų būti didesnė. Nenuobodu, bet ir neverčia iš koto.

Originalo versijoje Kapitoną įgarsino Hugh Grantas, bet R.Kazlas jam nenusileidžia. Na, o man labiausiai patiko pokštai, susiję su Darvinu ir jo beždžione. Kai rodos, kad nebėra išeities, verta pasikliauti mokslu arba mokslininkų įžvalgomis.

Puiki mintis, kuri tinka ne tik piratams.

34 | Kultūra

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Nepaprastas Asta Cibienė a.cibiene@15min.lt

Meno kūriniai iš kvapų, neįprasti kvepinimosi būdai. Lietuvoje tai – naujovė, o Vakarų menininkai sparčiai brenda į vis gilesnius vandenis. Dalelę jų idėjų mūsų šalyje paskleisti bando 29 metų menotyrininkė Kornelija Česonytė. „Čia, Lietuvoje, mes žinome tik dvi kvapų sritis – parfumeriją ir aromaterapiją.

Atsiverti žurnalą – matai garsaus žmogaus kvepalų kolekciją. Pasakoja, kur kokį buteliuką nusipirko, kokį gavo dovanų, koks kvapas primena vaikystę...

Man šios istorijos nebeįdomios. Vakarai šį etapą taip pat jau seniai pergyveno“, – tikino kvapų pasaulio tyrinėtoja K.Česonytė.

Jos dėka lietuviai uostė chemikės ir menininkės Sissel Tolaas sukurtus šokiruojančius aromatus. Besidomintieji kvapų menu turėtų prisiminti ir tokius renginius, kaip „Smilkalų klausymą“, „Rožių sodą“. O neseniai K.Česonytė pristatė kvapų juvelyrikos parodą, kurios eksponatai buvo pomanderiai.

Susipažinkime: pomanderis „Kvapų arba aromatinė juvelyrika yra toks retas reiškinys, kad žmogus, išgirdęs žodį „pomanderis“, manęs visada paklausia, apie ką kalbu, – šyptelėjo K.Česonytė, ant stalo rikiuodama savąją pomanderių kolekciją, po ilgų paieškų surinktą iš Olandijos, Šveicarijos, Prancūzijos antikvariatų. – Taip, tai kvepiantys papuošalai. Bet patys savaime jie nekvepia – aromatas juose įkalintas.“ Pomanderių istorija prasidėjo dar viduramžiais. Norėdami apsisaugoti nuo nešvaros sukeltos smarvės žmonės pradėjo smarkiai kvepintis. Beje,

Kvapų juvelyrika aistringai besidominti menotyrininkė K.Česonytė savo kolekcijoje turi daugybę pomanderių.

I.Gelūno nuotr.

tikėta, kad malonus aromatas pajėgia apsaugoti nuo maro, kitų mirtinų ligų.

Kad kvapas lydėtų nuolat, turtuoliai su savimi nešiodavosi kvapnius rutulėlius, padarytus iš ambros, muskuso ar kitų brangių aromatinių medžiagų.

Taigi iš pradžių „pomanderis“ reiškė rutulio formos kvapiąją pastą, bet nuo XIV a. taip pradėti vadinti specialūs juvelyriniai dirbiniai, kurie kartais būdavo gaminami net iš sidabro, aukso, briliantų. Vienus pomanderius buvo galima atidaryti ir tiesiog uosti aromatą

K.Česonytė: „Kuo labiau gilinuosi į kvapus, tuo mažiau norisi kvepintis.

Labiau norisi savo kvapą pažinti. Ir užuosti kitus.“

vaduojantis iš nemalonių kvapų, kitų atidarinėti nereikėdavo, nes kvapas sklisdavo pro ažūrines sieneles.

Dar išradingesni buvo kinai. Jie pomanderyje uždarydavo ne tik kvapą, bet ir garsą, pavyzdžiui, papuošale įkalindavo svirplį.

Nuo garbės iki ištvirkimo Pamažu pomanderis tapo vienu pagrindinių to meto aksesuarų, perduodamu iš kartos į kartą. Tai buvo prabangos, kilmingųjų luomo simbolis. Bet XVII a. pabaigoje viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Vis labiau įsigalint medicinos mokslui, suabejota, ar pomanderyje įkalintas kvapas apsaugo nuo siaučiančių infekcijų. Nutarta, kad labiau ne apsaugo, o jas traukia. Pomanderiui paskelbtas nuosprendis – jį pradėta tapatinti su ištvirkimu. „Manau, kad pomanderis grįš. Tiesą sakant, jau grįžta – šiuolaikiniai juvelyrikos meistrai jį pradeda atrasti. Papuošalas gali ne tik puošti, bet ir kvepėti – tai tarsi du viename, – pastebėjo

Kvapų paroda: „Chanel Nr. 5“, Roterdame (Olandija) praėjusį mėnesį surengtoje parodoje kvapų menininkai iš viso pasaulio pristatė naujausius kūrinius. Parodoje pabuvojusi K.Česonytė išskyrė tris didžiausią įspūdį jai palikusius darbus.

1.

Olandų menininkė Maki Ueda, kilusi iš Japonijos, savo meninio tyrimo erdve pasirinko vieną didžiausių kvepalų legendų – „Chanel Nr. 5“. Jos kūrinys – trijų metrų skersmens apvali erdvė, supama baltos užuolaidos. Ant jos skirtingose vietose išpurkštos kvepalų sudedamosios dalys.

Keliauji užuolaida ne akimis, bet nosimi ir uodi – minimalistinėje erdvėje, patamsyje būtent nosis tampa

1.

kelrodžiu. O atsistojus tokio kambario viduryje visi išskaidyti kvapai susilieja į vieną aromatą. Ir štai jums „Chanel Nr. 5“.

2.

Norvegų kilmės chemikė ir kvapų menininkė Sissel Tolaas pristatė šešių kvapų projektą, kurio idėją pakurstė kadaise regėtas ir uostytas įvykis Tokijuje: benamis, valgydamas paprastus baltus ryžius, uodė iš

prabangaus restorano sklindančius kvapus. S.Tolaas, savo gyvenimą paskyrusi kvapų tyrinėjimui, šiam skonio-kvapo projektui sumanė atkurti šį septynerių metų įvykį – parodos

Kultūra | 35

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

kvapų menas Pirmąkart tokį kvepinimosi būdą K.Česonytė išbandė maždaug prieš septynerius metus. Šis, kaip ji vadina, eksperimentas tęsėsi 30 dienų. Tai buvo Japonijoje sukurtos ir pagamintos kapsulės iš eterinių aliejų. Esą išgėrus jų prieš naktį, ryte nebus nemalonaus burnos kvapo. Tačiau kažkokio stebuklingo poveikio K.Česonytė tąkart nepastebėjo.

Vis dėlto ji ryžosi tęsti eksperimentus – neseniai pradėjo gerti vienos bulgarės sukurtas rožių kvapo kapsules iš natūralių medžiagų.

„Pati kapsulių kūrėja nurodo tokį poveikį, kaip gražesnė oda ir pan. Bet man tai nerūpi. Kur kas įdomiau buvo išbandyti, kaip tą kvapą priimsiu – kaip svetimą, o gal jis taps mano dalimi? Tą mėnesį, kol gėriau kapsules, visiškai nesikvepinau, nenaudojau dezodorantų, netgi stengiausi nevalgyti aitrių patiekalų. Ir iš tikrųjų – kartais jusdavau iš burnos sklindantį rožių kvapą.

Prakaito kvapas irgi pasikeitė. Tai tapo tarsi mano identiteto dalis. Tikiuosi šį eksperimentą tęsti, – pasakojo K.Česonytė. – Bet svarbiausia tai, kad tos kapsulės privertė mane susimąstyti, ką valgau, ką galvoju, kaip reaguoju į stresines situacijas. Pamąstyti apie viską, ką į save kraunu. Taigi tas kvapo atėjimas į vidų davė kur kas daugiau nei galėjau tikėtis.“

K.Česonytė. – Beje, atkreipkite dėmesį į madas diktuojančių Holivudo žvaigždžių rankas. Ant jų dažnai pamatysite iš rutuliukų sunertas apyrankes. O tuose rutuliukuose slypi kvapai.“

Uoslę, anot jos, galima ištreniruoti. Taip pat, kaip ir, pavyzdžiui, klausą. Geriausios uoslės treniruotės K.Česonytei – užsienio menininkų parodos, kuriose jie pristato savo kūrinius iš kvapų, ginčija visą kvapų kultūrą. „Anksčiau pati iš natūralių medžiagų kūriau kvapus, bet nusprendžiau tuo nebeužsiimti, – nukirto mergina ir čia pat pridūrė: – Tiesa, kartais dar sumaišau, bet tikrai nesu parfumerė. Tai labai sudėtingas mokslas, to reikia ilgai mokytis. Kyla idėja, maišai maišai šimtą kartų, nepavyksta, išpili... Nors daugelis sako, kad dabar kvapus kuria nebe žmogus, o kompiuteris. O vadinamoji „nosis“ juos tik atsirenka.“

Įbauginti savojo kvapo Šventieji kvepia, nusidėjėliai dvokia. Toks požiūris vyravo viduramžių laikais. O šių laikų visuomenė, anot K.Česonytės, apskritai bijo kvapų. „Mūsų erdvės, ypač viešosios, yra išvalytos nuo kvapų. Tiriame pasaulį per regą, klausą, bet ne per uoslę.

O juk kvapas turi tiesioginį poveikį smegenims. Blogiausia, kad esame išmokyti nemėgti natūralių kvapų, ypač savojo“, – įsitikinusi menotyrininkė.

Ar ji pati kvepinasi? „Kuo labiau gilinuosi į kvapus, tuo mažiau norisi kvepintis. Labiau norisi savo kvapą pažinti, jį suvokti ir įvertinti. Ir užuosti kitus“, – prisipažino mergina.

Visuomenė, anot K.Česonytės, bijo kvapų.

ryžiai ir nosies pratęsimas 2.

specialia technologija į nosį pučiamą, pavyzdžiui, žuvies kvapą, burnoje juntamas būtent jos skonis. Apie ryžius net mintis nekyla.

3.

3. lankytojams pasiūlė valgyti ryžius ir tuo pačiu metu uosti jos sukurtus kvapus. S.Tolaas savo instaliacija tarsi klausia: „Kas yra pagrindinis patiekalas?“ Mat valgant ryžius ir uostant

Portugalų dizainerė Susana Soares pristatė net kelis kvapų projektus, vienas kurių – simuliaciniai uoslės receptorių dizaino kūriniai, skirti uoslės paaštrinimui.

Menininkė eina kanadiečių filosofo, medijų teoretiko Marshalo MakLuhano pėdomis ir kalba apie nosies pratęsimą, jos galių stiprinimą ir išplėtimą. Juk automobiliai – tai kojų pratęsimas, akiniai ar žiūronai – akių. O S.Soares siūlo nosies pratęsimą – specialius prietaisus,

Audrius Ožalas a.ozalas@15min.lt

Teroristės.

Kas jomis tampa?

Eksperimentai su piliulėmis Kvepintis galima įvairiai. Vienas būdų – gerti specialias kvapų tabletes arba kapsules. Tam, kad kvepėtum iš vidaus.

Nauja knyga

kuriuos galima dėti į nosies ertmę. Savo darbu menininkė siūlo dar kartą pamąstyti apie tai, kas socialiai priimtina ir kas nepriimtina mūsų nosims, visuomenėje įteisinti vienas kito apsiuostymą.

Kaip merginos iš Kaukazo kaimų tampa negailestingomis mirtininkėmis? Kas jos – religinės fanatikės, įsitikinusios, kad kovodamos už Alachą keliaus tiesiai į rojų, naivios aukos ar moterys, keršijančios už nužudytus savo vyrus? Rusų žurnalistė ir rašytoja Marina Achmedova romane „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ ieško atsakymų į šiuos klausimus – nesmerkdama, nekaltindama, tiesiog remdamasi mirčiai pasirengusių merginų istorijomis.

Autorė, rašydama šią knygą, važinėjo į Dagestaną, kalbėjosi su daugybe merginų ir iš jų gyvenimų nuotrupų sukūrė romano heroję. „Šioje knygoje nėra jokių išsigalvojimų. Į vieną visumą sudėjau visas istorijas, kurių liudininke buvau pati“, – sako Maskvoje gyvenanti, Šiaurės Kaukaze daug dirbanti žurnalistė, kuri lankėsi ir šių metų Vilniaus knygų mugėje.

Leidyklos „Metodika“ išleista knyga „Mirtininkės istorija. Chadiža“ – Dagestano kaime gimusios, vėliau į miestą studijuoti išvykstančios ir į radikalių islamo kovotojų gretas patenkančios merginos istorija.

Chadiža auga kaime, kuriame vis dar gyvuoja senosios tradicijos: stiprus ryšys su gamta, aiškios šeimos taisyklės. Vaizduodama herojės vaikystę, autorė ne tik įtaigiai, su humoru tapo natūralų kaimo grožį, bet ir atskleidžia skurdą, asmeninių troškimų atsisakymą, apkalbas, vilties apie kitokį gyvenimą sunykimą. Kaime religingumas – gyvenimo pamatas, visas pasaulis dėliojamas į juodą ir baltą, žmogus turi rinktis tik tarp šių dviejų pusių. Chadiža anksti sužino, kas yra praradimas ir kas yra y kaltė.

Merginos gyvenimas apsiverčia, kai ji išvažiuoja gyventi į miestą. Jame naivi kaimietė randa pasaulį, paklydusį tarp tradicijos ir korupcijos, pinigų, valdžios troškimo ir pamaldumo.

Kartu su naujuoju gyvenimu ateina sumaištis ir netikrumas. Kai Chadiža įsimyli įtakingo vyro sūnų, jos gyvenimas tragiškai suka į praradimų ir pasiaukojimo teroristiniam tikslui kelią.

M.Achmedova M A h d yra sakiusi, ki kad mirtininkės dažnai renkasi mirtį dėl nelaimingos meilės. Ši knyga irgi perša tokią mintį – Chadiža į teroristų gretas patenka netekusi mylimojo, palaužta ir nebematanti gyvenimo prasmės. Mirtis vardan Alacho atrodo kaip tiesiausias ir gal vienintelis kelias į rojų.

Autorė knygoje nepateikia jokių išvadų – stengiasi pasakoti objektyviai. Anot M.Achmedovos, šiose istorijose nėra nei kaltųjų, nei teisiųjų. Kaltinti galima tik valdžią, sukūrusią tokią sistemą, kurioje išnyko ribos tarp gėrio ir blogio (mirtininkės įspūdžiai atvažiavus į Maskvą: „Alache, tu dovanojai tiems žmonėms šitiek gėrybių, o jie vis tiek tebėra godūs ir pikti. Kiek jiems dar reikia, kad pasisotintų? Kiek jiems reikia, kad jie liautųsi važinėję pas mus ir žudę?“, p. 355). O mirtininkių istorijos – tiesiog likimai žmonių, buvusių per silpnų arba pernelyg sutrikusių vertybes prarandančioje aplinkoje.

Atskiro įvertinimo vertas ir šios knygos stilius.

Nors iš pradžių gali atrodyti, kad romano kalba gana skurdi, tai tik apgaulingas įspūdis. Autorė taip imituoja menką išsilavinimą turinčios, naivios merginos mąstymo, kalbos stilių, ir tai sukuria dar didesnį įtaigumo pojūtį. Rašymo stilius gali būti apibūdintas kaip Hunterio S.Thompsono išpopuliarintas gonzo – takoskyra tarp žurnalistinio pasakojimo ir romano. Tai – tarsi dokumentika, įvilkta į romano rūbą.

36 | Gyvenimas

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Statybinės medžiagos struktūra – kaip ant delno.

I.Vitkauskienės nuotr.

Koralų pilies paslaptis Stebuklą Floridoje sukūręs 152 cm ūgio latvis lyg milžinas kilnojo toną sveriančius luitus

Margarita Jankutė redakcija@15min.lt

Milžiniški koralų luitai, sukrauti vienas ant kito, virto tvirtove, kurią saugo pustrečio metro aukščio sienos. Koralų pilis – taip vadinamas šis netoli Floridos stovintis paslaptingojo latvių kūrėjo fantazijos vaisius.

Į visus klausimus E.Leedskalninis atsakydavęs taip: „Aš įminiau piramidžių statytojų mįslę.“

Kai šioje vietovėje siautėjo uraganas, sugriovęs aplinkinius pastatus, Koralų pilis išliko. Net keista – juk blokai, iš kurių ji pastatyta, nesulipdyti jokiu cementu, tik tvirtai vienas prie kito prispausti. O durys!

Devynias tonas sveriantis monolitas, pervertas tik vienu metaliniu kaiščiu. Tačiau jų svoris subalansuotas taip, kad duris gali atverti net vaikas.

Keisto pasaulio kūrėjas Koralų pilis – dviejų aukštų kvadratinės formos bokštas – sveria 243 tonas. Antrajame jo aukšte įrengtos gyvenamosios patalpos, pirmajame – dirbtuvės su darbo įrankiais. Lauke laiką matuoja saulės laikrodis, akį traukia milžiniški akmeniniai krėslai – sūpynės ir nepakeliami stalai. Sraigtiniai laiptai veda gilyn į baseiną, išklotą koralų akmenimis.

Kas sukūrė šį keistą pasaulį? Tai Edvardas Leedskalninis – 1886-aisiais Latvijoje gimęs latvis. Būdamas dvidešimt šešerių susižadėjo su šešiolikmete Agnese. Likus dviem dienoms iki vestuvių Agnesė sulaužė sužadėtuvių priesaiką: „Aš negaliu tapti tavo žmona. Esi per senas man, be to, visai neturi pinigų!“ Edvardas buvo sukrėstas išdavystės, todėl viską metė ir išvyko į Ameriką. Daug klajojo po Teksasą ir Kaliforniją, dirbo medkirčiu ir gyvulių augintojo padėjėju, kol, pagaliau, 1920 metais apsigyveno netoli Floridos.

Jam tiko švelnus klimatas, mat nebuvo stiprios sveikatos, jo ūgis buvo vos 152 cm, o svėrė tik 45 kilogramus, be to, latvis sirgo tuberkulioze. Tačiau būtent šis žmogus pastatė šitokį daugiatonį statinį.

Antgamtinės jėgos Latvis Koralų pilį statė dvidešimt metų: gabeno milžiniškus koralų kalkakmenio gabalus ir gamino iš jų blokus. Kaip jis įsigudrino išjudinti juos iš vietos ir pakelti, iki šiol tebėra paslaptis. Kaimynams atėjus

Ant ašies besisukančios durys sveria devynias tonas, bet jas pastumtų net vaikas.

pasižvalgyti, jis nustodavo dirbti. Į savo valdas įsileisdavo nenoriai. O kai netoli jo namo advokatas sumanė pasistatyti vilą, latvis pergabeno savo statinį į kitą vietą – už 25 kilometrų nuo vandenyno.

Kaip jam pavyko viską pakelti? Žinoma tik tai, kad jis pasisamdė galingą sunkvežimį, kuris kas rytą atvykdavo pasiimti blokų.

Vairuotojas blokų jam nepadėdavo krauti ir sugrįždavo tik tada, kai kėbulas būdavo pilnas luitų, kurių kiekvienas sverdavo 5–6 tonas. Niekas neregėjo, kaip mašina būdavo iškraunama. Kaimynai tikino, kad kranų ir vilkikų latvis nesamdė.

E.Leedskalninį ne vienas smalsuolis bandė iškvosti, kaip jam tai pavyko. Bet į visus klausimus jis atsakydavęs taip: „Aš įminiau piramidžių statytojų mįslę.“ Bet tos paslapties mes niekada nesužinosime:

1952 metais keistuolis Edvardas mirė. Po jo mirties kambaryje, įrengtame kvadratinio bokšto viršuje, rastos užrašų nuotrupos, bylojančios apie žemės magnetines jėgas bei kosminės energijos srautų valdymą.

Intriguojantys liudijimai Prabėgus daugeliui metų po Edvardo mirties JAV inžinerijos draugija surengė eksperimentą: išsinuomojo patį galingiausią buldozerį ir pamėgino išjudinti iš vietos vieną bloką, Edvardo nepanaudotą statyboje. Nepavyko.

Nuo to laiko sukurta daugybė versijų, aiškinančių Koralų pilies fenomeną. Visi jie remiasi pasakojimais tų žmonių, kurie atsitiktinai buvo tapę E.Leedskalninio darbų liudytojais. Senutė kaimynė prisiekinėjo girdėjusi, kaip jis akmenims dainavęs:

Gyvenimas | 37

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Kiemo „baldai“.

Pagrindinis statinys – dviaukštis.

E.Leedskalninio sukurtas Saulės laikrodis, rodantis valandas, dienas, savaites, mėnesius, metus.

„Jis uždėdavo ant jų rankas ir skleisdavo garsus. Pamaniau, jog jam galvoje negerai.“ Du vyrai tikino, kad, maži būdami, pasiėmę iš tėčio galingą naktinį žiūroną regėjo, kaip blokai skraido ore. „Jis valdė juos tarsi balionus“, – vienas kitą pertraukdami kalbėjo vyrai.

Knygos „Koralų pilies paslaptis“ autorius Rėjus Stoneris yra įsitikinęs, kad E.Leedskalninis buvo atskleidęs antigravitacijos dėsnį. „Mūsų žemė, – rašo jis, – išraižyta nematomo energinio tinklo. Šių savotiškų jėgos linijų susikirtimo vietose atsiranda neįprasta vidinės Žemės energijos koncentracija. Naudojantis ja, galima atlikti veiksmus, kurių niekaip negali paaiškinti šių dienų mokslas: pavyzdžiui, perkelti daiktus per nesuvokiamai trumpą laiką ar neįsivaizduojamą atstumą.“

Rašytojo nuomone, kūrėjas, išgabenęs savo pastatą į kitą vietą ne dėl nepageidaujamos kaimynystės, o dėl to, kad savo matavimuose pastebėjo klaidų. Kaip tik ten, kur dabar stovi Koralų pilis, yra stiprus magnetinis polis – vieta, kurioje įmanoma levitacija. Taigi ten jam buvo lengviau kovoti su gravitacija.

Kiti tyrinėtojai mano, kad Edvardas pastatė savo tvirtovę galbūt nežemiško kosminio aparato nusileidimo vietoje.

Kad ir kaip būtų, bet įdomusis statinys dar ilgai kvaršins galvas mokslininkams. Ir galbūt kada nors tą mįslę jie vis dėlto įmins.

Tik mergina, kurią latvis visą gyvenimą mylėjo, taip nieko ir nebesužinos.

Agnesė ištekėjo už gydytojo, pagimdė tris vaikus ir ramiai nugyveno savo amžių Latvijoje.

Kelionės | 39

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Nukirstų galvų aikštė: vieta, kur susikimba visi Maroko garsai, kvapai ir spalvos Yra tokia aikštė, kurioje susitinka skirtingi laikmečiai, o ten išdarinėjamų triukų ir siūlomų gėrybių bei malonumų vienu mostu nesuskaičiuotume. Tai Jamaa el Fna – centrinė Marakešo miesto aikštė. Joje įkvėpę oro – įkvėpsite ir Maroko istorijos, ir judraus vietinio bei turistams skirto gyvenimo.

Goda Juocevičiūtė redakcija@15min.lt Sūdytos nusikaltėlių galvos Aikštės pradžia siejama su miestą XI a. įkūrusia berberų Almoravidų dinastija. Pavadinimas verčiamas maždaug kaip „mirusiųjų susibūrimas“. Pasakojama, kad Jamaa el Fna buvo vadinama tiesiog nukirstų galvų aikšte. Kadaise, kai Marokas buvo valstybė, sugebėjusi atsilaikyti net prieš Osmanų puolimus, toje aikštėje su savo galvomis atsisveikindavo vagys. Žydai jas sūdydavo ir kaip eksponatus iškabindavo ant sienos, kad praeiviai, prieš darydami nusikaltimą, turėtų kuo pasigrožėti. Šiandien Jamaa el Fna neatsiduoda egzekucijomis ir anapusybe, veikiau kunkuliuojančia gyvybe ir žemiškais malonumais. Niekur kitur Dievo žemėje (arabų k. „Murrakush“) vienoje vietoje po atviru dangumi neaptiksite tokios žmonių, jų amatų ir pramogų įvairovės.

Aikštė gyva visą parą, bet naują kvėpavimą įgyja vakarop, o įsisiautėja miestą apgaubus sutemoms. Tada, kaip keliautojai mėgsta sakyti, pasijunti tarsi „Alf Layla wa Layla“ – „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakoje. Įvykių ir pojūčių virtinė Jamaa el Fna. Vienuolikta valanda vakaro. Po triukšmingą, pilną naktibaldų aikštę drąsiai laksto pustrečių metų vaikiukas.

Auganti pamaina tėvams, kurie turbūt irgi nuo mažumės čia zuidavo. Mažasis Hassanas į orą mėto vaivorykštės spalvomis mirguliuojančią, pypsinčią plastmasinę keistenybę. Šiandien jis tik žaidžia. Po metų kitų lakstys su vienkartinių nosinaičių pakeliu ir pirmuosius dirhamus užsidirbs jį įsiūlęs kebabą valgiusiam turistui. Gali būti, kad išbandys ir smulkias vagystes iš turistų kišenių. Teko matyti, kaip senas kuprius į ratą susimetusių žioplinėtojų akivaizdoje auklėjo susivėlusį vaikiūkštį, kuris nesėkmingai bandė „nujoti“ odinį anglo švarką.

Turistai negali atitraukti akių nuo ryškiaspalvių personažų.

G.Juocevičiūtės nuotr.

Tas pats Hassanas, tapęs subrendusiu jaunuoliu, jau kaip prekeivis stos prie babūšų – marokietiškų šlepečių, o gal šviestuvų ar kokių blizgančių niekučių apkrauto stalo. Artėjant gyvenimo žiemai, kas ten žino, gal pradės dresuoti gyvates ir kas vakarą aikštėje suburs minias žiūrovų.

Kad ir kaip susiklostys Marakešo berniuko likimas, ir po dvidešimties metų Jamaa el Fna aikštėje gyvenimas nesikeis, nebent jos horizonte matomų dviaukščių senamiesčio namų stogai pasipildys daugiau antenų ir satelitinių lėkščių. Bent jau norėtųsi, kad ši dešimt amžių skaičiuojanti buvusios Maroko sostinės aikštė, įtraukta

Aikštės pavadinimas verčiamas maždaug kaip „mirusiųjų susibūrimas“. į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir toliau išlaikytų tradicinį būvį. Joje į vieną gumulą susikimba visos Maroko Karalystės spalvos.

Marakešas tarsi nulietas iš vienos spalvos – rausvos. Jo pagrindinę, senąją, dalį juosianti 14 km ilgio, 10 m aukščio gynybinė siena, labirintais išsišakojusi medina, gyvenamieji namai, net mečetės ir minaretai – rausvi, kai kada įgyjantys auksinį ar bronzinį atspalvį. Priklausomai nuo miestą nutvieskiančios saulės šviesos ir paros meto.

Tik gatves ir pastatus bei vidinius kiemus – rijadus (arabų k. „riad“ reiškia sodą) kai kur išmargina mozaikinės plytelės, kuriose vyrauja mėlyna. Miesto spalvos monotoniją prasklaido ir tradicinė Šiaurės Afrikos apranga: ilgi apsiaustai su kapišonais – dželabos, šilkiniai arba sintetiniai moteriški kaftanai, platūs šaliai, šydai veidui dengti. Į ryškiaspalvių personažų minią įsipynę ir stiprūs arabų pasaulio garsai. Štai miestą

užpildo penkis kartus per dieną į mečetes maldai kviečiančio muedzino balsas, susiliejantis su nepertraukiamomis fleitų ir dūdelių bei styginėmis maurų rababų aimanomis. Ant šių lipa iš skirtingų pusių atidunksintys tamburinų ir rankinių būgnų dūžiai. Pagal juos kratosi ir rangosi pilvo šokėjos.

Temstant aštrėja prekeivių šūkaliojimai.

Rėkauja džiovintų vaisių pardavėjai, šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir vandens pilstytojai, primenantys karnavalo dalyvius.

Juos perrėkti bando į čia pat išsiskleidusias ir numeriais sužymėtas užkandines kviečiantys virtuvės šefai.

Kąsnelis ir gurkšnis kultūros Virš ugnies liežuvių glostomų puodų ir keptuvių vinguriuoja, į pilką tinklą pinasi dūmų keliai. Jie gena toliau nuo aitrių kvapų sąmyšio, šio, nuneša nuneš pr prie susigrūdusių,

Marokas

Aikštėje knibžda prekiautojų ir valgydintojų.

Maroko Karalystė (Marokas) – valstybė šiaurės vakarų Afrikoje.

Ribojasi su Alžyru rytuose, Vakarų Sachara pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose bei Gibraltaro sąsiauriu ir Viduržemio jūra.

vienas kitą perlipti mėginančių smalsuolių būrių. Vidury įsitaisę pasakoriai, būrėjos, žolininkės. Jų istorijos, pranašystės, patarimai skamba arabiškai arba berberų kalbos dialektais. Net buvusių kolonistų prancūzų kalbos čia nesigirdi, tad nesuprantantiems lieka gėrėtis vaizdais. Pavyzdžiui, grakščiai viršun besistiebiančiomis gyvatėmis.

Nevertėtų piktintis, kad norint nusifotografuoti su linksmintojais, pasimatuoti jų stebuklingas skambčiojančias kepures, ramiai pasigrožėti jų menais, teks pakratyti kišenę: už kvapą gniaužiančius ar bent nekasdieniškus europiečio akiai reginius, kaip ir patiekalus, reikia susimokėti. Arba nusiteikti akimirkų vagystei ir kuo toliau nešti kailį pristojus įkyriems etatinių aikštės „darbuotojų“ agentams.

Apsvaigusių, apsalusių ar tiesiog pavargusių nuo ten prigaudytų įspūdžių svečių laukia aikštės pakraščiuose įsikūrusios kavinės ir restoranai. Kiekviename jų galima užsisakyti nacionalinio marokiečių patiekalo – tadžino. Tai riebus mėsos ir daržovių troškinys moliniame inde. Vietiniai jį daugiausia gamina iš avienos, bet populiarus vištienos ir jautienos tadžinas.

Dar paragaukite kuskuso, lietuvių kalbininkų vadinamo ypač juokingai – manų kruopainiais, ir manykite, kad Maroke ar bent jo virtuvėje tikrai apsilankėte. Žinoma, jei nepamiršote gurkštelėti mėtų arbatos, įsitaisę antrame kavinės aukšte, iš kurio kaip ant delno atsiveria Jamaa el Fna panorama.

Nekukliai pasaldinta mėtų arbata Dievo žemėje – draugystės, derybų ir svetingumo gėrimas. Jeigu jos patys neužsisakėte, neišvengsite mėtos lapais pripildytos šiltos stiklinės derėdamiesi prekeivių būdoje ar viešbutyje. Prisimenate tonizuojantį saldžiosios mėtų arbatos skonį – vadinasi, prisimenate ir Maroką.

40 | Skelbimai

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Gazas.lt | 41

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Padangos amžius: mitai ir tikrovė

Geros padangos būna ir seniai pagamintos, bet jas reikėtų parodyti specialistams. BFL nuotr.

Pastaruoju metu vis dažniau piktinamasi, kad pardavėjai siūlo, o vairuotojai perka senas padangas.

Ar tikrai padangos amžius turi tokią didelę reikšmę?

Ramūnas Fetingis r.fetingis@15min.lt Ką geriau pirkti: naujas Kinijoje gamintas padangas ar senas žinomo gamintojo? „Continental“ koncerno inžinieriai tikina, kad kinai šiuo metu naudoja technologijas, kurias europiečiai naudojo prieš 20 metų, todėl ir testų, kuriais bandomos kiniškos padangos, rezultatai paprastai būna tragiški. Taigi, šiuo atveju, ko gero, geriau pirkti žinomo gamintojo padangas. Tiesa, yra keletas sąlygų.

10 metų – lūžio taškas Žinomi padangų gamintojai visada rekomenduoja padangas rinktis kuo naujesnes, tačiau visos didelės kompanijos sutaria, kad padangas, kurioms daugiau negu 10 metų, reikėtų keisti naujesnėmis.

Net atsarginę padangą, nors ji gali atrodyti lyg nauja, padangų gamintojai pataria pakeisti naujesne.

Jeigu perkate padangas parduotuvėje, rekomenduojama pirkti tokias, kurias sunaudosite iki kol joms sukaks dešimtmetis. Vieni sudėvi padangas per metus, kiti – per trejus.

Sužinoti padangos amžių galite labai paprastai – ant padangos šono rasite skaičių kombinaciją, kuri prasideda raidėmis DOT. Paskutiniai keturi skaičiai reiškia pagaminimo savaitę ir paskutinius du metų skaičius. Tarkime, jeigu paskutiniai skaičiai yra 2703, padanga pagaminta dvidešimt septintą 2003 metų savaitę.

Priklauso nuo laikymo sąlygų Jeigu esate pakankamai aktyvus vairuotojas, padangų komplektą turėtumėte „sudėvėti“ per tris sezonus. Vadinasi,

galite drąsiai pirkti septynerių metų padangą. Tačiau yra papildomų sąlygų.

Pagrindinė – padangos turėjo būti laikomos pagal tam tikrus reikalavimus.

Pirmiausia jos neturi būti veikiamos atmosferos, t.y. jos neturi gulėti lauke, saulės atokaitoje ar pan.

Jeigu atvykę į parduotuvę matote, kad parduodamos padangos guli lauke (taip dažnai būna turguje), geriau važiuokite jų ieškoti kitur.

Viena didžiausių padangų gamybos kompanijų pasaulyje ištyrė naujas ir septyniolika metų sandėlyje išlaikytas padangas. Kadangi šis raštas, skirtas vidiniam vartojimui, negalime minėti

Pasitikėkite specialistais Taigi, padangos amžiaus baubas ne toks baisus, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, kiekvienas padangos gamintojas ar jų atstovas ragins pirkti tik naujas padangas, bet ir senos – nebūtinai blogos. Tiesa, jos turi ir kainuoti atitinkamai pigiau.

Kita vertus, kiekviena padanga sensta skirtingai. Tiems, kurie važinėja nedaug ir padangas keičia retai, „Bridgestone“ atstovas Lietuvoje Eugenijus Marcinkevičius rekomenduoja: „Vairuotojai turėtų atkreipti dėmesį, jog padangos gaminamos iš įvairių medžiagų ir gumos bei cheminių junginių, turinčių savybių, kurios būtinos, kad padangos tinkamai atliktų savo darbą. Tačiau laikui bėgant šios savybės kinta. Kiekvienos padangos pokyčiai priklauso nuo daugelio veiksnių: oro, laikymo, jų naudojimo sąlygų.

E.Marcinkevičius: „Veiksniai yra tokie skirtingi, kad neįmanoma iš anksto nustatyti tikslią datą ar laiką, kada baigiasi padangos tarnavimo laikas.“ gamintojo pavadinimo, tačiau štai kas rašoma apie padangų amžių: „Jeigu padangos buvo tinkamai sandėliuojamos, net po dešimties metų jos didžiąja dalimi išlaiko savo savybes. Septyniolika metų sandėlyje pragulėjusi padanga atitinka naują padangą, kuri buvo eksploatuota vienerius metus ir su kuria buvo pravažiuota 19 000 km. Galima daryti išvadą, kad kiekvieni sandėlyje pragulėjusios padangos metai atitinka trijų savaičių naujos padangos eksploataciją.“

Labai svarbu neviršyti leidžiamos apkrovos, laikytis greičio indekso apribojimų, tikrinti ir kontroliuoti reikiamą oro slėgį padangoje. Šie veiksniai yra tokie skirtingi, kad neįmanoma iš anksto nustatyti tikslią datą ar laiką, kada baigiasi padangos tarnavimo laikas.“ Bet kuriuo atveju padangas geriausia bent kartą per sezoną patikėti apžiūrėti specialistams, kurie gali kvalifikuotai įvertinti jų būklę ir patarti, ar galima jas eksploatuoti toliau, ar jau reikėtų keisti.

Patarimai

Lašas po lašo: kaip taupyti degalus Kai degalų kaina peržengė penkių litų už litrą ribą, net paprasti patarimai gali padėti sutaupyti keletą kasdien pingančių litų.

1.

Ištuštinkite bagažinę Kiekvienas bereikalingas kilogramas bagažinėje didina degalų sąnaudas.

Paskaičiuokime: tarkime, jūsų automobilis naudoja 10 l benzino ir sveria 1,5 tonos. Tarkime, litras benzino kainuoja 5 Lt. Vadinasi, 1 kg nuvežti iš Vilniaus į Kauną jums kainuoja 3,3 cento. Taigi, kiekvienas papildomas kilogramas vidutiniškai tiek ir kainuoja. Žinoma, tai nėra tikslūs skaičiai, bet gerokai lengvesnis automobilis tikrai naudos mažiau degalų.

Daugelis vairuotojų, iš bagažinės ištraukę nereikalingus daiktus, galėtų atsikratyti bent 10 kg svorio, o tai – maždaug 33 sutaupyti centai kiekvienos kelionės iš Vilniaus į Kauną metu.

2.

Tikrinkite padangų slėgį Bent kartą per savaitę tikrinkite padangų slėgį. Net nedaug sumažėjęs slėgis smarkiai padidina degalų sąnaudas.

Jeigu važiuojate pilnu automobiliu ar ruošiatės pervežti didesnį svorį, pripūskite į padangas daugiau oro. Paprastai gamintojai slėgį rekomenduoja didinti apie 10 proc. Jei į padangas pripūsta gerokai daugiau oro nei rekomenduojama, degalų sunaudosite mažiau, bet kieta kaip akmuo padanga gerokai greičiau dėvisi ir prasčiau sukimba su keliu, tad toks taupymas gali baigtis skaudžia avarija.

3.

Greičio palaikymo sistema Automatinė greičio palaikymo sistema geriausiai moka „žaisti“ su akceleratoriaus pedalu taip, kad variklis dirbtų kuo taupesniu režimu. Tik labai patyrę vairuotojai sugeba važiuoti taupiau negu ši sistema. Tiesa, nenaudokite jos, jeigu kelias slidus arba jeigu važiuojate mieste – tai nesaugu.

4.

Greitis ir akceleratorius Kuo greičiau važiuojate, tuo didesnį oro pasipriešinimą tenka įveikti automobiliui. Taigi, jeigu į Klaipėdą vasarą važiuosite maksimaliu leistinu greičiu (130 km/val.), nuvažiuosite per 2,5 val. Važiuodami 100 km/val. greičiu atvažiuosite pusvalandžiu vėliau, bet sutaupysite pietums. Pavaras perjunkite prie maždaug 2500 aps./min., jeigu važiuojat benzininiu automobiliu, arba prie 2000 aps./min., jeigu vairuojate dyzelinį. Kai kurie, ypač naujesni automobiliai, turi funkciją, ku ri rodo, kada rekomenduojama perjungti aukštesnę ar žemesnę pavarą. Vadovaujantis šiuo „sufleriu“ galite sutaupyti tikrai daug.

5.

Oro kondicionierius Ko gero, vienas geriausių dalykų vasarą – oro kondicionierius. Deja, įjungus kondicionierių degalų sąnaudos padidėja iki litro šimtui kilometrų. Taigi, jeigu įmanoma, junkite kondicionierių kuo rečiau. Beje, viena pastaba – važiuojant užmiestyje kartais įjungtas oro kondicionierius gali būti net ekonomiškesnis variantas už iki galo atidarytą langą.

Patikslinimas Gerbiamieji „15min“ skaitytojai,

Daugiau naujienų apie automobilius rasite nuskaitę kodą www.gazas.lt

2012-03-23 leidinyje „15min“ atspausdintoje „Honda Accord“ reklamoje įsivėlė klaida.

Teisinga mėnesinė įmoka yra 955,05 LTL. Pagarbiai, „Honda Baltic“

42 | Laisvalaikis

Horoskopai

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Kryžiažodis

Avinams ateinanti savaitė leis išsiaiškinti daugelį klausimų, kurių sprendimą dėl įvairių priežasčių teko atidėlioti. Visus reikalus tvarkysite be ypatingų pastangų.

Jaučiai tikriausiai turės tvarkyti kažkokius dokumentus. Tinkamas metas įsigyti didelių pirkinių namams ir šeimai, tik nepamirškite pasitarti su artimaisiais.

Dvyniai kitą savaitę glaudžiai bendraus su tais, su kuriais tenka dirbti. Galite gauti naudingų pasiūlymų, kuriuos turėsite svarstyti kartu su partneriais.

Vėžiai turėtų atidžiai parinkti žodžius – ne visa, ką pasakysite, patiks aplinkiniams ir bus jų adekvačiai suvokta. Finansinė padėtis bus stabili.

Liūtams kitą savaitę seksis kopti karjeros laiptais. Pagaliau sulauksite materialinių gėrybių, bet turėsite pademonstruoti visus savo sugebėjimus ir atkaklumą.

Mergelės kitą savaitę pajus finansinę laisvę. Tai nulems viena iš dviejų aplinkybių: arba gausite gražaus pelno, arba sumažinsite savo išlaidas iki protingo lygio.

Svarstyklės kitą savaitę su artimų žmonių parama sudarys puikias sėkmės prielaidas ateičiai. Svarbiausia – nesikarščiuoti ir apriboti beprasmiškus kontaktus.

Skorpionai artimiausiomis dienomis neturėtų gaišti laiko smulkmenoms. Kitą savaitę galėsite įgyvendinti daugelį norų, todėl išaugs pasitikėjimas savo jėgomis.

Šauliams ateinanti savaitė bus palanki visais atžvilgiais. Daugelyje sričių lydės sėkmė, todėl visus sumanymus įgyvendinsite iš pirmo karto.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija laukti Fortūnos šypsnio. Pademonstruokite nuoseklų požiūrį į darbą, ir tuomet patirsite palankių permainų.

Vertikaliai: Šarada. Arpadai. Pa. Paikos. Matadoras. Binkis. Labanoras. Tais. Sodas.

Namas. Kubas. Adata. Ani. Saras. Si. Au. Antanas. Era. Jos. Sargas. Isalkas.

Ratukinis. Amo. Vaisiniai. Antakis. Osas. Tisa. Kirasa.

Ožiaragiai neturėtų atsipalaiduoti ir tik

Vandeniai užmegs kontaktus su poten-

susijusius su tolimomis perspektyvomis.

Kad neapsiriktumėte, blaiviai įvertinkite savo norus, sugebėjimus ir galimybes.

Pažymėtuose langeliuose:

LIKIMAS

Žuvys turės priimti svarbius sprendimus,

Horizontaliai: Kapitonas. Ao. Rana. Inaris. Pikis. Trasa. Akis. Sagtis. Odos. Kanaun.

As. Suraskit. Lobas. Iai. Madas. Inis. Štabas. Esi. Tas. Urasa. „AN“. Al. NK. Ardonas. Kati. Oradija. Ar. Rama. Osaka. Pasatas. Mis. Kas. Sau. Posa.

cialiais verslo partneriais. Derybose pademonstruokite visus savo organizacinius sugebėjimus ir profesionalumą.

15min • 2012 m. balandžio 6 d.

Laisvalaikis | 43

Anekdotai

sudoku Vidutinis

Kai laivas ima skęsti, reikia jį tiesiog pervadinti į povandeninę valtį.

6

7 5

3 4

5

Tik tada, kai pirmoji beždžionė civilizacijos priešaušryje paėmė į rankas lazdą, kitos pradėjo dirbti.

6 9

7

2

4

7

6 9

7 2

8

5

1

2

1

4 1

9

9 8 2

6 5

4

Sunkus

7

Jeigu jūsų vyras: 1. jau negeria ir nerūko; 2. tapo negrubus ir jūsų nenervuoja; 3. nesėdi prie kompiuterio; 4. nevaikšto su draugais po barus; pabaksnokite jį kokiu nors daiktu – panašu, kad jis mirė.

1 4

Geriau vieną kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti, nes šimtą kartų išgirdus galima ir iš proto išsikraustyti.

9

2 6 9 1 9

4 8 5 1

7 8 3 6

– Sūnau, daugiau spuogų tu nebeturėsi!

– Kodėl, mamyte?

– Vietos nebėra.

3 6 7

3 5 3

7 6

5

– Tėti, o ko tu norėjai – mergaitės ar berniuko?

– Sūneli, aš tik norėjau maloniai praleisti laiką.

Orai Lietuvoje

Šiandien

Penktadienį numatomi mažai debesuoti, ramūs, be kritulių orai, turėtų sušilti iki 3-8 laipsnių. Šeštadienį vakariniuose rajonuose prognozuojami krituliai.

Naktį pašals iki 1-6 laipsnių, dieną bus 4-9 laipsniai šilumos. Sekmadienį gali tik nedaug pasnyguriuoti, oro temperatūra bus 1-3 laipsniai šilumos.

Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Pasaulyje Šiauliai

Klaipėda

6

Panevėžys 6

5

Utena 6

04-07 d.

-2 / 8

-2 / 7

0/4

-2 / 6 Kaunas 7

04-08 d.

1/3 Panevėžys

1/3 Utena

-1 / 1 Alytus

-1 / 1

Vilnius 6

Marijampolė

04-07 d.

-3 / 8

-3 / 8

-2 / 7

-2 / 7

0/2

0/2

1/3

1/3

04-08 d.

Vėjas

Alytus

Pietryčių

7

2-4 m/s

Interaktyvus orų žemėlapis: www.15min/orai

Atėnai

23

Berlynas

10

Londonas

12

Madridas

12

Maskva

6

Minskas

9

Oslas

6

Paryžius

15

Praha

9

Ryga

5

Roma

17

Stokholmas

4

Talinas

3

Varšuva

8

44 | Reportažas

15min • 2 20 2012 012 12 m m.. b ba balandžio al 6 d.

Girskų kiaušinių ūkis Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

T.Girskienė žino, kaip auginti vištas, kad jos dėtų fantastiškus kiaušinius.

Trijų gaidžių diriguojamos trisdešimt aštuonios ūkininkų Girskų vištos kasdien padeda mažiausiai 25 kiaušinius, bet šeimininkai jų dabar nevalgo – pirkėjai laukia. Šeimininkams bus skirti pirmąjį šv. Velykų rytą sudėti kiaušiniai.

Molėtų pakraštyje stovi didelis namas su dviem ūkiniais pastatais. Juose Tania ir Pranas Girskai augina gyvulius, tarp jų – ir vištas, kurios artėjant šv. Velykoms tapo labai svarbios. Juk kiekvienas jų padėtas kiaušinis vertas jau beveik lito.

Prieš šešiolika metų Tania su vyru ir trimis vaikais persikėlė iš buto į nuosavą namą. Be vištų, Girskai nusipirko avių, karvių, paršą, motininių kiaulių. „Viską praėjome. Tik arklių, žąsų ir kalakutų neturėjome“, – linksmai pasakoja moteris.

Iš pradžių šeima planavo daug vištų neauginti – tik tiek, kad kiaušinių sau ir vaikams užtektų, tačiau pirko vištas tol, kol vienu metu turėjo net 120.

O kaip tą vitaminą D įpūsi vištai, jeigu ji nebus gryname ore?

Dabar Girskai augina 38 vištas. Per dieną jos padeda 25, kartais – 26 kiaušinius. Mielai juos kerta Girskų vaikai ir anūkai, vyras Pranas. Vienintelė Tania retai nusilupa, nes kiaušinio trynyje – daug cholesterolio.

O kas lieka, moteris neša parduoti į turgų. „Anais laikais aš tikrai negalvojau, kad teks turgely sėdėti, – pusbalsiu prisipažįsta Tania. – Bet pradžią padarė būtent kiaušiniai.“

Autorės nuotr.

Sveika višta – sveikas kiaušinis Tania jau penkiolika metų pirktinio kiaušinio neragavo, todėl jo skonio nebepamena.

Kuo vertingi naminiai kiaušiniai? „Višta visą dieną prabūna lauke, iš saulės ji gauna daug vitamino D, prisikvėpuoja gryno oro, todėl yra sveika. Chemijos nenaudojame, lesiname gerais lesalais, todėl ir kiaušiniai labai maistingi. O kaip tą vitaminą D įpūsi vištai, jeigu ji nebus gryname ore?“ – atsako Tania.

Girskai kiaušinius dažo tik natūraliai. Vyras – buvęs miškininkas – ąžuolo žievių, šakų parveža. Sumerkia jas drauge su svogūnų lukštais, petražolėmis, ir gražia spalva nusidažo.

Pačių didžiausių kiaušinių dešimtį moteris turguje parduoda už 9 Lt, mažesnių – po 7–8 Lt. Anksčiau brangiausius pardavinėdavo po 7 Lt ir iš pirkėjų sulaukdavo daug apkalbų. „Sakydavau: auginkit pačios, tai nieko nekainuos. Po tokių žodžių greitai nutildavo“, – šypteli vištų augintoja.

Girskai įprato auginti tik grynaveisles olandiškas vištas ir gaidžius. Jų pirkti važiuoja į specialius paukštynus. Olandiški gaidžiai būna beveik balti, o vištos – rudos, pasakoja moteris ir priduria, kad tokių vištų kiaušiniai fantastiški.

Koks tas fantastiškas kiaušinis? Didelis, gražus, o trynio spalvą lemia metų laikas. Žiemą, kai vištos saulės nemato ir nebūna gryname ore, trynys truputį pabąla. Tania išduoda paslaptį, kaip jį paspalvinti: „Pradedant auginti vištas, reikia auginti ir burokus. Žiemą juos tarkuojame, maišome su miltais ir duodame vištoms. Trynys pasidaro ryškesnis.“ Girskų ūkiniame pastate sąlygos vištoms augti – puikios, atitinkančios naujuosius, net Europos Sąjungos nustatytus, dedeklių vištų gerovės reikalavimus: daug erdvės, įrengti geri užlipimai. Jos kasdien išleidžiamos pašmirinėti į lauką. Lesinamos tik natūraliu maistu: mirkytais arba maltais grūdais, tarkuotais burokais, be to, ir pačios maisto lauke išsikapsto: visos sraigės – vitaminų gausus delikatesas – išrankiotos.

Kiekviena višta vištidėje turi savo kambarį.