15min savaitraštis 2012.08.24

BFL nuotr, „15min“ fotomontažas

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 32 (1263) • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Verslas

Piniginėse apsigyveno ežiai 1998–1999 m. Lietuvos ekonomiką purtė Rusijos krizė, 2008 m. užgulė pasaulinė ekonomikos krizė. O kas vyksta 2012 metais?

Kažko labai blogo lyg ir nėra, bet galima justi, kad tam tikruose sluoksniuose vyrauja paranoja, jog bus krizė.

6-7 psl.

I.Gelūno nuotr.

Visuomenė

Pirmasis mitingas

Nei sau, nei kitam

Kai poilsiautojai šią vasarą Palangoje karštligiškai ieškojo laisvos lovos, vienas didelis, puikiai įrengtas pastatas kurorto centre stūksojo visiškai tuščias.

8-9 psl.

Sportas

Futbolo klubų kapinės BFL nuotr.

Tomas Vaiseta

Mįslė: yra šalis, kur futbolo čempionatą beveik visada pradeda daugiau komandų nei baigia – kas? Aišku, Lietuva. Anapilin palydėtas dar vienas A lygos klubas – Vilniaus REO.

12-13 psl.

3–5 psl.

Sveikata

Prieš 25 metus prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvykęs mitingas vienam jo rengėjų J.Volungevičiui buvo pats svarbiausias, nes po jo žmonės nustojo bijoti.

Kito kelio nėra – tik rizikuoti Klinikinių vaistų tyrimų programose dalyvaujantys pacientai jaučiasi ne bandomaisiais triušiais, o laimės kūdikiais.

14-15 psl.

Kultūra

Istorija – pieštuku ant lapo

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

1987-08–23

M.Lukošaičio pieš.

„Istorija – kaip įrankių dėžė, iš kurios imi tai, kas reikalinga“, – apibūdino dailininkas Mindaugas Lukošaitis, sukūręs pasaulį nustebinusį piešinių ciklą „Pasipriešinimas“.

16-17 psl.

2 | Politika

Komentaras

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

15min.lt apklausa Artūras Račas redakcija@15min.lt

Apklausoje dalyvavo 7660 žmonių

A.Zuoko iniciatyvos žlunga viena po kitos. Kuris jo darbas labiausiai nevykęs?

Režimų analogijos Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre buvo trys merginos iš Rusijos. Menininkės, kovotojos už demokratiją, kurias V.Putino režimo geležinė ranka pasiuntė dvejiems metams už grotų.

Iš esmės už nieką – nekaltą šokį Kristaus išganytojo sobore Maskvoje ir kiek nepadorią dainelę, kuri neva įžeidė Bažnyčią, tikinčiųjų jausmus. Ir dar Rusijos prezidentą V.Putiną.

Mirgėdama necenzūrinėmis antraštėmis pasaulio ir Lietuvos žiniasklaida beveik vienbalsiai siuntė politikų, visuomenės veikėjų ir popžvaigždžių žinią, jog už laisvę kovojančios Rusijos merginos nubaustos neadekvačiai, kad tokia bausmė tik patvirtina, kad Rusija yra represinė valstybė, o V.Putinas – neabejotinas diktatorius.

Pagrindinė Rusijos menininkių gynėjų mintis tokia – merginų veiksmai negali būti baudžiami laisvės atėmimu, nes negalima sodinti į kalėjimą už kritiką, net jei ji yra šiek tiek nepadori ar ką nors įžeidė.

Aš tokiai pozicijai iš esmės pritariu. Žodžiai, kad ir kokie skaudūs, žiaurūs ar nepadorūs būtų, nedaro realios fizinės ir materialinės žalos, o jausmai (įžeidimas ir panašūs dalykai) neturėtų būti baudžiamosios teisės objektas. Šioje vietoje komentarą būtų galima baigti, taip įsiliejant į darnų žodžio laisvės ir demokratijos gynėjų, smerkiančių V.Putino režimą, chorą.

Bet labiau nei žodžio laisvė ir demokratija Rusijoje man svarbesnė žodžio laisvė ir demokratija Lietuvoje. Todėl nuo V.Putino režimo nukentėjusios Rusijos menininkės yra labai geras pretekstas apie tai pakalbėti.

Savivaldybės taksi „Vilnius veža“ steigimas

Sostinės oro linijų „Vilnius air“ kūrimas

Stringanti elektroninių bilietų sistema Vilniuje

Žlugęs referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo

A.Zuoko visi norai geri, jam tik dirbti nesiseka

(613)

(868)

(2103)

(486)

(3590)

8 proc.

11 proc.

27 proc.

6 proc.

47 proc.

Sav vaitės „zuikis“

Artūras Zuokas Artūras Zuokas politikoje elgiasi kaip viešojo transporto „zuikis“: neturi bilieto, bet veržiasi važiuoti.

Žodžiai, kad ir kokie skaudūs, žiaurūs ar nepadorūs būtų, nedaro realios fizinės ir materialinės žalos.

Nežinau kaip Rusijoje skiriami teisėjai, bet nekelia abejonių, kad Rusijos teismų sprendimai visiškai priklauso nuo V.Putino valios.

Lietuvoje teisėjus skiria ir atleidžia prezidentė D.Grybauskaitė. Tad logiška būtų teigti, kad būtent prezidentės valia Lietuvos teismų požiūris į žodžio laisvę yra iš esmės toks pat, kaip ir Rusijoje.

Reikia pavyzdžių? Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sprendimas baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas žurnalistas G.Visockas, įžeidęs atsargos generolą Č.Jezerską. To paties teismo sprendimas baudžiamojoje byloje, kurioje I.Gedvila nuteistas dėl pasikėsinimo įžeisti prezidentę. Pagaliau šiųmetis sprendimas A.Paleckio baudžiamojoje byloje. Visi nuosprendžiai – dėl įžeidimo.

Nė vienas iš kaltinamųjų, tiesa, nepasodintas, bet tai galbūt tik laiko klausimas. Na, bent jau sprendžiant iš Vilniaus 2-osios apylinkės teismo šių metų pradžios sprendimo, apribojusio žurnalisto A.Drižiaus laisvę, nes šis rašė apie galbūt melagingus eksparlamentaro A.Sadecko parodymus teisme.

Tad ar labai jau tie V.Putino ir D.Grybauskaitės režimai skiriasi? Kad lengviau būtų rasti atsakymą į šį klausimą, pabandykite įsivaizduoti mane kartu su A.Paleckiu ir N.Vasiliauskaite, apsirengusius sutanomis, Vilniaus arkikatedroje kilnojančius kojas ir dainuojančius apie tai, kokia š... yra Lietuvos Katalikų bažnyčia, prezidentė ir koks „kalė“ yra A.J.Bačkis.

Gintumėte žodžio laisvę? Norėčiau į jus pažiūrėti.

„F & L“ production

Vilniaus meras vis dar bando šokti aukščiau bambos (kuria taksi, oro linijas, el.bilietus), nors nebeturi nei jėgų, nei potencijos. Matyt, jau baigiasi A.Zuoko galiojimo laikas.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 Platinimas platinimas@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

70000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Savaitės interviu | 3

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Pirmasis mitingas, pralaužęs ledus Tomas Vaiseta redakcija@15min.lt

Jei reikėtų rasti metaforą istorinei 1987 metų rugpjūčio 23-iosios mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo reikšmei nusakyti, galėtume jį pavadinti Cezario pjūviu viešajai erdvei sovietinėje Lietuvoje atsirasti.

Jau iki tos dienos sovietmečio visuomenėje blykstelėdavo vienas kitas drąsesnis viešas žodis ar ryžtingesnis veiksmas, liudijęs apie subrendusį poreikį keistis, poreikį apie tai kalbėti. Po šio mitingo taip pat, jau su Sąjūdžiu, mitingai įgavo visai kitą mastą, galiausiai virtę kone visuotiniu viešu judėjimu.

Tačiau šiam judėjimui atsirasti iš giliai visuomenės viduje užslėpto poreikio reikėjo rizikingo ir skausmingo pjūvio. Rizikingo – nes nė vienas dalyvis nežinojo, kuo toks sumanymas baigsis. Skausmingo – nes tiek mitingo organizatoriai, tiek KGB užfiksuoti jo dalyviai vėliau buvo taršomi per partinius ar profsąjunginius svarstymus darbovietėse, net šeimos nariai sulaukdavo grasinimų ir perspėjimų.

Bet iš 25 metų perspektyvos galima teigti, kad Cezaro pjūvis buvo sėkmingas – 1987 m. rugpjūčio 23-iąją prie A.Mickevičiaus paminklo Molotovo–Ribentropo pakto pasmerkti susirinkę žmonės savo tikslą pasiekė.

„Man asmeniškai jis tarp visų Atgimimo mitingų užima reikšmingiausią vietą. Juk reikėjo pralaužti ledus.“ Apie šį istorinį įvykį, nuo kurio praėjo ketvirtis amžiaus, savaitraštis „15min“ kalbasi su vienu mitingo organizatorių ir Lietuvos laisvės lygos steigėjų Jonu Volungevičiumi.

1940 metais Kabelių kaime gimęs vyras, nesulaukęs 26 metų, už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir ištremtas kalėti į Mordovijos lagerius, iš kur grįžo po ketverių metų ir netrukus susipažino su kitais garsiais Lietuvos disidentais. Jis tapo 45 pabaltijiečių memorandumo dėl Molotovo–Ribentropo pakto padarinių likvidavimo signataru, talkino Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikai.

Sprendimas per gimtadienį – Kadangi susitikome prie A.Mickevičiaus paminklo, buvau sumanęs pirmiausia jūsų paklausti, ar ši vieta dabar jums kelia kokias emocijas, mintis. Bet paskui pagalvojau, kad juk po mitingo sekė visa virtinė įvairių reikšmingų įvykių, todėl galbūt ji nėra jums taip įsirėžusi į atmintį?

– Jeigu pasitaiko praeiti ar dalyvauti Mišiose šalia esančioje bažnyčioje, nepraeinu

ėjo žingsniu atsilikusi. Nežinau, gal jie bijojo iniciatyvos, perlenkti lazdą, per didelę demokratiją parodyti, todėl atvirkščiai darė.

Tad Lietuvoje nesijautė taip, bet Maskvoje tai jau jautėsi.

Vienas mitingo organizatorių J.Volungevičius iki šiol neranda atsakymo į klausimą, kodėl sovietų valdžia mitingo neišvaikė.

Didelis klaustukas – O kodėl mitingui pasirinkta vieta prie A.Mickevičiaus paminklo?

– Iš dalies dėl to, kad šalia stovi Šv.Onos bažnyčia. Taip ir buvo: iš bažnyčios žmonės išeina ir mato, kad kažkas vyksta. Juk visi bėga pasižiūrėti, kas ten vyksta – gal bulkas pardavinėja, gal dovanų kokių duoda (juokiasi, – red. past.).

O ar buvo ideologiškai motyvuotas pasirinkimas, dabar jau nepasakysiu.

I.Gelūno nuotr.

be jokios minties, visuomet prisimenu, kas čia vyko prieš 25 metus. Tikrai nepraeinu taip, kaip praeičiau pro bet kurį paminklą.

Pagalvoju, kad vis dėlto reikėjo tuo metu turėti drąsos dalyvauti šitame mitinge. Tuo labiau tiems, kurie jau buvo pro KGB mėsmalę praėję. Jie rizikavo nepalyginamai daugiau, nes buvo KGB akiratyje, nuolat sekami.

– Jūs buvote vienas iš mitingo organizatorių?

– Taip. Vasarą kaip tik šventėme Vytauto Bogušio žmonos gimtadienį. Susirinkome pas jį sode, kažkur už oro uosto, Kirtimuose, ir būtent ten mes bepolitikuodami nusprendėme surengti šitą mitingą. Pokalbyje dalyvavo V.Bogušis, Andrius Tučkus, Antanas Terleckas, gal dar kažkas buvo.

– Bet mintis jau buvo kilusi anksčiau?

– Kada tik mes susirinkdavome, kalbėdavome apie politiką, įvykius, ką daryti ir kaip per stipriai nenudegti. Tad, be abejo, sode buvo priimtas galutinis sprendimas, o pokalbių buvo ir anksčiau.

– Bet kodėl buvo priimtas sprendimas rengti mitingą? Susirinkę disidentai gali diskutuoti, tartis dėl pogrindinės veiklos, bet juk šiuo atveju buvo nutarta dėl visiškai kitokio – viešo – veiksmo.

– Buvo priimtas sprendimas rengti mitingą viešai ir kilo klausimas tik dėl žmonių, ar jie susirinks. Aišku, kad mitingas įvyks, nebuvo slepiama. Tarp savų jau buvo pranešta ir vienas per kitą žinią skleidė.

Dar buvo sutarta, kad amžinatilsį kunigas Stanislovas Valiukėnas Šv.Mikalojaus bažnyčioje per Mišias sekmadienį, kai būna daug žmonių, pakvies juos į mitingą. Bet atsitiko nelaimė – jis tų Mišių metu mirė ir nebuvo pranešta. Todėl iš tos bažnyčios nedaug žmonių ir atėjo. Bet prie A.Mickevičiaus paminklo žmonių susirinko. Taip sakant, kas neišsigando. Kadangi informacija buvo paskleista tarp artimųjų, o gandai sklinda greitai.

O kaip buvo nuspręsta eiti į viešumą...

Visą laiką ėjo pogrindinė spauda, pasirašinėjami ir siunčiami įvairūs pareiškimai, tas pats 45 pabaltijiečių memorandumas jau buvo nuskambėjęs, nors Lietuvoje galbūt mažiau nei visame pasaulyje, tad gal įsidrąsinome, kad per mažai popierinių pareiškimų, reikia visuomenei prabilti.

Mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo organizatorius J.Volungevičius: „Man tai reikšmingiausias iš Atgimimo mitingų“

Be to, reikia pripažinti, kad tuo metu Sovietų Sąjungos vidury atšilimas jau vyko.

– Jau jutote tai? Nes kai kurie liudininkai ir istorikai tvirtina, kad 1986–1987 metais Lietuvoje jokia „perestrojka“ nekvepėjo ir vyravo tas pats gūdus sovietmetis.

– Lietuvoje gal taip ir buvo. Kai sąlygas diktavo Maskva, Lietuvos valdžia visą laiką

– Ar nebuvo baimės, kad niekas neateis?

– Baimės buvo. Galima sakyti, kad tai ir buvo pagrindinė baimė. Žinote, informaciją paskleidėme, bet atsakomojo ryšio nėra ir nežinai, ar žmonės nepabijos, ar išdrįs, ar ateis. Tad jautėme pakankamai didelę baimę, kad žmonės neateis ir susirinks,

Nukelta į 4-5 psl.

>>>

4 | Savaitės interviu >>>

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Atkelta iš 3 psl.

tarkime, tik dvidešimt. Tada, žinote, toks jau tas ir mitingas.

– Sakote, kad informacija sklido tarp žmonių. Bet ji pasiekė ir valdžią. Regis, „Komjaunimo tiesoje“ dar prieš mitingą pasirodė jį smerkiantis straipsnis.

– Sakoma, jei jau du žino, tai – ne paslaptis.

O be to, mes ir buvome suinteresuoti, kad žinia pasklistų, nes jei rengi mitingą, reikia, kad kuo daugiau žmonių žinotų. Kad KGB nežinotų, buvo juk neįmanomas dalykas.

Tarp mūsų pačių sukosi tokių, kurie jiems informaciją pateikdavo. Mes žinojome, kad tarp mūsų pasitaikė toks vienas. Jis trynėsi prie mūsų, bet kadangi mes žinojome, nieko rimtesnio prie jo nekalbėdavome.

– Kaip jums atrodo, kodėl KGB nesustabdė mitingo?

– Čia ir man – klausimas! Iš principo jie galėjo prieš tai mus susemti. Tarkime, 1988 metų Vasario 16-osios mūsų rengtas paminėjimas. Prieš jį KGB suėmė A.Terlecką, Nijolę Sadūnaitę ir V.Bogušį. Tada tik aš vienas su grupe įsėdome į mašinas, nes tiesiog kitus žmones išsklaidė. Mobiliųjų telefonų nebuvo, nebuvo įmanoma palaikyti ryšio. Mes nuvažiavome padėti gėlių ant J.Basanavičiaus

Į mitingą, apie kurį žinios ėjo iš lūpų į lūpas, susirinko apie 3000 žmonių.

Martyno Ambrazo (BFL) nuotr.

KGB darbuotojai įsimaišė tarp mitingo dalyvių ir slapta juos fotografavo.

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

kapo, lydimi, galima sakyti, KGB eskorto ir padarėme savo darbą. Arba, tarkime, kai irgi Vasario 16-osios vakare iš Šv.Mikalojaus bažnyčios išėjome. Taigi jie buvo apsupę, gaudė po visą Muziejaus (dabar – Vokiečių) gatvę, žmones tąsė ką kur, nes buvo pasiruošę.

O čia kodėl to nepadarė? Juk kad ir tuos išėjusius iš Šv.Mikalojaus bažnyčios galėjo susemti, ir mitingas būtų pasibaigęs. Galime sakyti, kad jie išsigando didelio rezonanso Vakaruose, bet, Dieve brangus, jie ne tokius dalykus darė ir nebijojo Vakarų. Todėl man tai yra didelis klaustukas, kodėl šito jie nepadarė. Bet, kaip aš paprastai sakau, jei

ar žmogų, ar valdžią Dievas nori nubausti, jiems sumaišo protą. Juk Atgimimo įvykiuose buvo tiesiog stebuklingų dalykų. Pagaliau pačioje Maskvoje, kai vyko pučas, juk kariuomenė galėjo viską sutvarkyti, bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Tas pats ir čia.

Pralaužė ledus – Prisiminkite mitingo dienos rytą. Ar iš karto susirinko žmonės, o gal atrodė, kad jis neįvyks? Kokia vyravo nuotaika?

– Iš pradžių buvo labai mažai žmonių, bet jie labai staigiai susirinko. Sakyčiau, kad greičiausiai daug žmonių, kurie jau buvo atėję, ne iš karto priėjo arčiau, o laukė mitingo organizatorių nuošaliau. O kai pamatė: „A, atėjo“, staigiai visi sugužėjo. Tad daug žmonių, be abejo, laikėsi atsargiai. Kai kas sako, kad buvo susirinkę iki trijų tūkstančių. Man atrodo, kad toks skaičius – gal per didelis. Susirinko šiek tiek mažiau, bet tikrai pakankamai.

– Man įstrigęs vieno žurnalisto pasakojimas, kad jis taip pat ėjo į mitingą, bet dėl viso pikto pasiėmė tinklelį su pieno ar kefyro buteliu, kad, jeigu ką, galės pasiteisinti, esą ėjo pro šalį iš parduotuvės.

– Taip, nes visi esame žmonės ir turime baimės jausmą. O ką, organizatoriai nebijojo? Aišku, bijojo. Pavyzdžiui, prisimenu, kai saugumas iškviesdavo. Nuteikdavai save, kad nebijai, bet ateini, atsisėdi, jie tave kalbina, klausimus užduoda ir apima toks drebulys... Nors atrodo, kad nebijai, bet organizmas savo daro.

– Gerai žinomas V.Bogušio atvejis, kaip jį svarstė Jaunimo teatre po šio mitingo. Jūs

dirbote Dailės kombinate, ar jums teko sulaukti panašių sankcijų?

– Man taip nebuvo, nes aš neatsidūriau pačiame mitingo centre. Aš, turbūt galima sakyti, nepakliuvau į tą dėmesio lauką, todėl rimtesnių problemų išvengiau, bet daugelį darbovietėse svarstė.

– Bet darbe tikrai turėjo žinoti, kad yra toks „aktyvistas“ J.Volungevičius.

– Be abejo, kad valdžia žinojo ir mane, ir mano praeitį. Aš ir darbe labai nesisaugojau.

Pavyzdžiui, dalyvavau saviveikloje, dainuodavau kaip solistas, nes mokiausi muzikos ir dainavimo, tai kokią dainą apie partiją ir panašiai atsisakydavau dainuoti. Pats kombinato direktorius ne kartą piktai pastabų yra davęs, bet to nevengiau ir nebijojau.

Taip kad žinoti žinojo, bet šį kartą darbe praėjo be didelio svarstymo.

– Kaip mitingą jūs, organizatoriai, įvertinote iš karto po jo?

– Iš karto po mitingo nuvažiavome pas A.Terlecką, apsvarstėme ir džiaugėmės, kad mitingas tikrai pasisekė. Lūkesčius tikrai pranoko, nes tiek žmonių nesitikėjome. Žinojome žmonių baimę, prisitaikėliškumą. Žiūrėkite, netgi dabar, Nepriklausomybės metais, kai gali nebijoti ginti savo teisių, žmonės moja ranka: „Ai, tegul nueis kitas, aš geriau pasėdėsiu namuose.“ – O dabar kaip vertinate šią viešą manifestaciją?

– Aš nuoširdžiai sakyčiau, kad man asmeniškai jis tarp visų Atgimimo mitingų užima reikšmingiausią vietą. Juk reikėjo pralaužti ledus. Aš, mano bendražygiai,

Mitinge kalbą sakė kunigas R.Grigas.

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Permainų ženklas

Žlugusios vestuvės

Pirmas antisovietinis mitingas Vilniuje prieš 25 metus buvo neišvengiamų permainų ženklas ir įkvėpė laisvės siekiui, ketvirtadienį sakė valstybės vadovai.

Dėl mitingo, skirto pasmerkti Molotovo Ribentropo paktą, prieš 25 metus žlugo vieno iš mitingo organizatorių Vytauto Bogušio jaunesniojo brolio vestuvės, svečiai vietoj puotos buvo pakviesti į mitingą.

„Prieš 25 metus prie A.Mickevičiaus paminklo susirinkusių žmonių drąsa mus visus įkvėpė laisvės siekiui“, – teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Tai buvo ženklas, kad permainos visoje sovietinėje imperijoje, taip pat ir Lietuvoje, yra neišvengiamos, ir laisvo žodžio niekas negali sustabdyti“, – pažymėjo premjeras Andrius Kubilius. mes tikrai pykstame ant Sąjūdžio veikėjų. Jie su mumis nesiskaitė, kartais netgi šiurkštokai. Mes norėjome ir su jais dalyvauti mitinguose, bet jie kratėsi.

Tačiau juk iki didžiųjų mitingų buvo kiti (organizuoti Lietuvos laisvės lygos, – red. past.). Kas pralaužė ledus? Dabar, galima sakyti, tai jau pripažįsta, bet anksčiau to neminėjo. Sąjūdžio aktyvistai, kurių dalis ir dabar yra valdžioje, pripažino tik Sąjūdį.

Bet,mano giliu įsitikinimu, šitas mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo buvo svarbiausias. Kai pamatė, kad nieko nesusodino, nesusėmė, išskyrus tuos svarstymus, žmogus iš karto drąsos įgavo. Tauta troško Nepriklausomybės, bet niekas netikėjo, kad taip bus. Net mums buvo sunku patikėti, kad tokią galybę galima nugalėti.

– Tada dar leiskite jūsų paklausti apie drąsaus ar drastiško veiksmo reikšmę sovietinėje visuomenėje. Jūs, ko gero, gerai žinote teiginį, kad Nepriklausomybė Lietuvos laisvės lygos stiliumi nebūtų iškovota, nes reikėjo daugiau

Užsk. Nr. 306071

nuosaikumo, diplomatijos, komunistų, autoritetingų inteligentų įtraukimo. Kaip jums tai atrodo iš šių dienų perspektyvos?

– Šituo klausimu aš kategoriškas nesu.

Kad po Nepriklausomybės atgavimo Desovietizacijos įstatymas nebuvo priimtas, blogai, aš ir šiandien taip sakau. Bet dėl kitko... Ne paslaptis, kad A.Terleckas buvo kategoriškai prieš dalyvavimą SSRS Aukščiausios Tarybos rinkimuose.

Aš, pavyzdžiui, buvau kitokios nuomonės, nes reikia eiti visur, kur įmanoma, ir daryti. Dabar su A.Terlecku jau nepadiskutuoju atvirai (nors kartais norisi), bet, mano įsitikinimu, aš buvau teisus.

Prisimenu, tuomet turėjau galimybę atspausdinti pareiškimus ir pan. Prieš rinkimus A.Terleckas pasikviečia mane ir paduoda atsišaukimą, kuriame agituojama nedalyvauti SSRS Aukščiausios Tarybos rinkimuose.

Aš jam sakau: „Antanai, nesutinku“. O jis: „Esi šūdas, nieko nenusimanai!“ (juokiasi, – red. past.). Antanas turi savybę

Prieš 25 metus prie A.Mickevičiaus paminklo surengtas pirmas viešas antisovietinis mitingas buvo savotiškas perversmas, kai atmesta baimė ir pavaldumas, sako buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas europarlamentaras Vytautas Landsbergis. Anot jo, pasipriešinimas okupantams brendo dešimtmečius, o 1987 m. rugpjūčio 23 d. jis pratrūko viešo protesto ir reikalavimo forma. Pasak V.Landsbergio, šis mitingas davė pagrindą Sąjūdžiui. „Iš ištryškusio šaltinio išsiliejo didžiulė upė ir išnešė nelaisvės ledus“, – kalbėjo V.Landsbergis. su tais žodeliais. Bet aš ir nedauginau to atsišaukimo.

Aš sutinku, kad kategoriškumas ne visada naudingas, bet jis buvo kaip stūmimo į Nepriklausomybę veiksnys. Nes iš tikrųjų daugelis iš Sąjūdžio nuoširdžiai norėjo, taip sakant, tos demokratijos, bet Sovietų Sąjungos sudėtyje: „Ir užtenka mums“. O

Ketvirtadienį kalbėdamas per Seime surengtą forumą, skirtą mitingui paminėti, V.Bogušis prisiminė, kad jį ir kitus mitingo rengėjus mėginta paveikti, jog akcija neįvyktų. Anot V.Bogušio, pas jo mamą ir seserį lankėsi KGB darbuotojai, o dėl mitingo buvo sužlugdytos jo jaunesniojo brolio vestuvės. „Mitingo išvakarėse turėjo įvykti mano jaunesniojo brolio vestuvės. Jaunosios dėdė Vladimiras Beriozovas, dirbęs Lietuvos komunistų partijos Centro komitete, vertė jaunąjį prikalbinti vyresnįjį brolį nedalyvauti mitinge, parašyti į „Tiesą“ straipsnį, smerkiantį mitingą, antraip vestuvės neįvyks. Vestuvės tikrai neįvyko – jaunoji Santuokų rūmuose nepasirodė. Tačiau vestuvių svečiai gausiu būriu papildė mitingo dalyvių gretas ir po šiai dienai didžiuojasi turėję progą dalyvauti istoriniame mitinge“, – prisiminė V.Bogušis.

Laisvės lyga buvo kategoriška ir spaudė Sąjūdį, kad reikia daugiau siekti.

Tad komunistų visiškas atstūmimas iki Nepriklausomybės gal ir nebūtų buvęs labai naudingas, bet atgavus Nepriklausomybę per švelniai su jais pasielgta.

Reikėjo juos bent dešimčiai metų nuo politikos nušalinti.

BNS inf.

Savaitės interviu | 5

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Komentaras

Algė Budrytė redakcija@15min.lt

Investicija – nuo pirmojo riksmo Jei norite žinoti, kaip ilgai gyvensite, galite negaišti laiko narpliodami savo šeimos ir genetikos istoriją, o vietoj to pažvelgti į mokymosi pasiekimus.

Išsilavinimas yra tikrai ne vienintelis kintamasis, susijęs su ilgesne gyvenimo trukme, tačiau jis gali būti galingiausias, nes turi itin stiprų teigiamą poveikį sveikatai. Tokias tyrimo išvadas skelbia tekstas žurnale „Health Affairs“. Žvelgiant į santykinai gausėjantį pensininkų būrį ir besikaupiančią „Sodros“ skolą, kažin, ar ilgesnė gyvenimo trukmė mūsų valstybei atrodo viliojančia siekiamybe. Mažų mažiausiai tai verčia grįžti prie pensinio amžiaus vėlinimo. Kita vertus, sveikesnis žmogus gali ilgiau išlikti darbo rinkoje ir sukurti daugiau pridėtinės vertės. Tai taip pat mažina valstybės išlaidas sveikatos apsaugai.

Ekonominiu požiūriu, dabar apskritai nė viena šalis negali ignoruoti investicijų į švietimą. Pasauliui pamažu persiorientuojant į žiniomis grįstą ekonomiką, žmonės ir jų gebėjimai tampa pagrindiniais konkurencinės kovos ginklais.

Ima vyrauti nuomonė, kad vadinamojo žmogiškojo kapitalo plėtrai turi būti suteikta didesnė svarba nei infrastruktūros ar technologijų.

Pastaruoju metu pradėta sukti galvas, ar nevertėtų lavinimą pradėti nuo pat gimimo. Mat daugelyje šalių daugiau dėmesio sulaukia aukštesnis nei ikimokyklinis ugdymas. Tačiau gausūs moksliniai darbai teigia, kad ankstyvieji gyvenimo metai yra kritiniai tiek kognityvinės, tiek socialinės raidos požiūriu. Be to, investicijos į kokybišką ikimokyklinį ugdymą atneša finansinės naudos ir asmeniui, ir visuomenei.

Pastaruoju metu pradėta sukti galvas, ar nevertėtų lavinimą pradėti nuo pat gimimo.

Lietuvos švietimo sistemoje ūbaujantys nesibaigiančių reformų vėjai daugeliui jau spėjo užgesinti viltį sulaukti reikšmingų teigiamų pokyčių.

Skaičiai – nors kiek ir pasenę – rodo, kad ikimokyklinis ugdymas dar toli gražu nėra prieinamas visiems norintiems.

Ypač sudėtinga į jį patekti kaimo, neturtingų šeimų ir neįgaliems vaikams. Daugelis tėvų darželį apibūdintų veikiau kaip priežiūros, o ne ugdymo instituciją. Ir tai, švelniai kalbant, rodo gerintiną lavinimo programų kokybę. Galų gale, net ir tiems tėvams, kurie įsitikinę, kad mažamečių smegenims nereikia jokių didelių stimuliatorių, nelengva surasti elementarių vaikų žaidimų aikštelių. Švietimo politikos kūrėjai čia greičiausiai paprieštarautų ir pabaksnotų pirštu į praėjusiais metais įdiegtą ikimokyklinuko krepšelį, palankesnę vaikų darželių steigimo tvarką ar nemokamą konsultacijų šia tema telefono liniją. Savivaldybių atstovai suskubtų iš stalčių traukti šeimų laisvalaikio infrastruktūros gerinimo projektus.

Negali ginčytis, ledai yra pajudėję. Kita vertus, akivaizdu, kad pasitikdami rugsėjo 1-ąją, turime daug peno apmąstymams. Ir tikrai ne vien apie tai, kada pradėti naujuosius mokslo metus – šeštadienį ar pirmadienį.

Nebūtina ikimokyklinio ugdymo paversti privalomu, kad jis sulauktų daugiau investicijų ir garantuotų didesnę ekonominę gerovę ateityje.

Jo poreikis didėja natūraliai, jau vien pasikeitus motinystės (tėvystės) išmokų tvarkai ir situacijai darbo rinkoje.

6 | Verslas

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Galvose – antroji krizės banga, piniginėse – ežiai Violeta Bagdanavičiūtė redakcija@15min.lt

1998–1999 metais Lietuvos ekonomiką purtė Rusijos krizė, 2008 metais užgulė pasaulinė ekonomikos krizė. O kas vyksta 2012 metais?

Strategijų konsultantas iš JAV Carteris Schellingas, dar 2008 metais kalbėdamas apie ekonomikoms gresiantį nuosmukį, sakė: „Jeigu baiminiesi recesijos, nepanikuok! Arba panikuok pirmas!“ Atrodo, kad Lietuva dabar kaip tik laikosi šios taisyklės. Tačiau kai kurie ekonominiai rodikliai – akcijų indeksai ar bendrovių apyvartos – neigia niūrius lūkesčius.

Lietuvos eksportas į Vokietiją išlieka stabilus, o kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, medienos ir baldų, sėkmingai auga, tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė neperkalbama: ji atkakliai tvirtina, kad antroji krizės banga turėtų atsiristi 2012 metų pabaigoje ir persikelti į 2013-uosius.

Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis primena, kad krizė yra tuomet, kai žmonės masiškai netenka darbo, o rinkoje nebėra pinigų: „Krizės dažniausiai ateina po ekonomikos perkaitimo, tačiau dabar jo nėra. Bankai skolina labai atsargiai ir tik nerizikingiems projektams, o praėjusią krizę gerai pamenantys verslininkai sprendimus investuoti priima tik viską gerai pasvėrę. Verslas dabar lankstesnis nei 2008-aisiais, todėl nei masinio darbuotojų atleidimo, nei gamyklų

Laukia dar viena kilpa Verslininkams Lietuvoje būtų daug lengviau išgyventi krizes, jeigu jie būtų mokomi ne tik kaip pradėti ir plėtoti verslą, bet ir kaip jį civilizuotai užbaigti. „Tačiau šį vidurvasarį Seime tarsi iš giedro dangaus atsirado Bankroto įstatymo pataisos. Jeigu jos bus priimtos, tai nežinau, ką galėsiu patarti verslininkui ir kaip mums, bankroto administratoriams, reikės dirbti pagal naująją tvarką“, – skėsčioja rankomis įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro vadovas A.Valaitis.

Mat skaitant naujas įstatymo pataisas paraidžiui, galima suprasti, kad jeigu bankrutuoji, tai darai tyčia. Pavyzdžiui, vienas iš tyčinio bankroto požymių gali būti blogai įmonėje organizuotas darbas.

Projekte taip pat siūloma įtvirtinti pareigą administratoriui ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo

stabdymo nereiktų laukti, net ir jei šiek tiek sumažėtų paklausa Europoje.“ Tačiau jis pripažįsta, kad vienu žodžiu diagnozuoti, kas vyksta 2012 metais, būtų sudėtinga. „Kažko labai blogo lyg ir nėra, bet galima justi, kad tam tikruose sluoksniuose vyrauja paranoja, kad bus krizė. Taip galvoti verčia Europos bei kitų

kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl tyčinio bankroto pripažinimo, jei iškėlus bankroto bylą vadovas ar savininkas neperduoda administratoriui visų ar dalies įmonės dokumentų.

Bankroto procesų praktika, pasak A.Valaičio, rodo, jog nustatyti, kad įmonės vadovas ar savininkas perdavė visus dokumentus ir visą turtą, administratorius turi galimybę tik patikrinęs įmonės sandorius, tai yra ne vėliau kaip per 6 mėnesius.

Atsižvelgiant į tai, administratoriai, A.Valaičio teigimu, bijodami kreditorių būti apkaltinti dėl neveikimo, bus priversti visais atvejais kreiptis į teismą ir teisėsaugos organus dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. „Šias pataisas siūloma priimti būtent dabar, kai prognozuojama antroji krizės banga. Todėl, jeigu jos bus priimtos ir įsigalios nuo 2013 metų sausio, bus daug teisminių ginčų, verslui bus labai sunku gintis“, – perspėja A.Valaitis apie valdžios ruošiamą naują „dovanėlę“.

išsivysčiusių šalių skolų krizė, baimė dėl euro zonos žlugimo“, – „15min“ sakė V.Plunksnis.

Pasak jo, valstybių skolų per dieną nenubrauksi, o jas kažkiek gali sumažinti tik ekonomikos augimas bei taupymas, todėl bauginančios antraštės apie valstybių problemas neišnyks dar ne vienerius metus.

Verslas | 7

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Kol kas niekas nesiryžta prognozuoti, kaip Lietuvai seksis atlaikyti pasaulinės krizės spaudimą. Š.Mažeikos/BFL nuotr.

Laižosi 2008-ųjų žaizdas „Negalėčiau teigti, kad šiuo metu artėja kokių nors naujų problemų banga, bet galėčiau patvirtinti, kad dar tęsiasi 2008-ųjų problemos. Šiais metais turėtų bankrutuoti dar apie tūkstantis bendrovių“, – aiškina įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro vadovas Aurimas Valaitis.

Jis patikslina, kad iki 2008 metų bankrutavo bendrovės tų sektorių, kurie buvo pribrendę rinkos konsolidacijai. Tai – farmacijos, mėsos perdirbimo įmonės. Pasaulinės ekonominės krizės padarinius pirmiausia pajuto transporto sektorius. Transporto bendrovės pradėjo bankrutuoti 2008 metų vasarą, o 2009 metų II pusmetį „lūžo“ nekilnojamojo turto (NT) sektorius. „Visų įmonių išėjimą anapilin lėmė viena priežastis – verslo galimybes viršijantys kreditai bankams. Tie, kurių paskolų grąžinimo terminas sutapo su ekonomikos krize, turėjo dvi išeitis – papildomai ką nors užstatyti bankui arba bankrutuoti“, – pasakoja A.Valaitis.

Bankrutuojančių bendrovių skaičius, palyginti su veikiančiomis, sudaro apie 2 procentus, tačiau bankrotai labai skausmingi, o „sudegusios“ sumos – didžiulės.

Krizei įsisiūbavus, pasak A.Valaičio, ir bankai pakeitė savo politiką: „Anksčiau mums, bankroto administratoriams, buvo aišku, kad turime kuo brangiau parduoti bankrutuojančios bendrovės turtą ir kuo daugiau tenkinti didžiausio kreditoriaus reikalavimų. Dabar bankai, kurie yra didžiausi kreditoriai, spaudžia, kad tas turtas kuo greičiau atsidurtų varžytinėse už trečdalį savo hipotekos vertės, nes jį dažniausiai įsigyja to paties banko antrinė įmonė.“ Taip bankų antrinės NT bendrovės Lietuvoje supirko daug nekilnojamojo turto. „Pastarieji keleri metai vaizdžiai parodė, kad smulkiajam ir vidutiniam verslui bankas nėra verslo partneris, nes kai tik ateina paskolos grąžinimo terminas, jis diria nuo kliento devintą kailį. O ir sprendimai dėl verslo paskolų dabar priimami ne Vilniuje“, – pastebi A.Valaitis.

Blogi laikai net Prancūzijoje „Šiemet turistų kišenėse ir piniginėse apsigyveno ežiai – jie restorane užsisako vieną picą dviems, perka patį pigiausią vyną ir ieško paskutinės minutės kelionių, tikėdamiesi didelių nuolaidų, derasi parduotuvėse, o atostogas stengiasi leisti pas draugus, gimines ar pažįstamus ir taip išvengti išlaidų nakvynei“, – susėdę popiečio kavos ar

vakaro aperityvo juokauja Pietvakarių Prancūzijoje, Dordonės regione, esančio Isižako miestelio smulkieji verslininkai.

Turizmo sezonas, trunkantis nuo balandžio iki spalio, suteikia gyvybės vos daugiau nei pusę tūkstančio gyventojų turinčiam miesteliui, o per atostogų sezoną uždirbti pinigai leidžia veikti 3 restoranams, 3 arbatinėms, picerijai, 3 svečių namams, siūlantiems nakvynę ir pusryčius, 3 barams, 3 kirpykloms, kosmetologijos centrui, 2 nekilnojamojo turto agentūroms, antikvariatui, interjero salonui, sendaikčių parduotuvei, vyno prekeiviui, 3 kepykloms ir duoninėms, vietos produktų parduotuvei, gėlininkui, stiklapūčiui, „Renault“ ir „Citroen“ servisams, notarų agentūrai, kelioms menininkų ateljė bei lietuvės Erikos Umbrasaitės galerijai „Papillon Boheme“.

Birželį ir liepą šalies ir užsienio turistus atbaidė permainingi ir itin prasti orai, svaro sterlingų krizė, ekonominiai Ispanijos sunkumai ir neaiški euro ateitis. Visa tai dar aštrina nuolatinės kalbos apie krizę ir Prancūziją, kuri sėdi ant finansinio ugnikalnio.

Lietuvės galerija „Papillon Boheme“ miestelyje gyvuoja jau trečius metus ir jau turi nuolatinių vietinių klientų bei turistų ratą. Šiemet, pasak E.Umbrasaitės, jie ilgiau svarsto, ką pirkti ir ar apskritai pirkti.

Pokalbio metu pro plačiai atvertas duris pirmą kartą vietoje gerai nusiteikusių turistų įsmunka ruduodegė voverė. Ji vikriai liuoksi per gausiai maloniomis smulkmenomis nukrautą vitriną, tačiau išlekia atgal į mišką.

Iš nuostabos nespėjusi atsipeikėti „15min“ pašnekovė šypteli: „Ar visa tai galima paaiškinti vien ekonomine krize, kuri jau įsisiūbuoja, ar tik vartotojų panika krizės belaukiant?“ Nerimas ir nežinomybė „Rinkos labai neramios, daug nežinomybės.

Padėtis keičiasi labai greitai, todėl tenka daug keliauti, nes aišku, kad Europoje bus mažiau su kapitalo pritraukimu susijusių projektų ir sandorių, o dalyvauti juose norės visi investiciniai bankai“, – kalba banko „BNP Paribas“ Rusijos, NVS ir Vidurio bei Rytų Europos kapitalo rinkų vadovas Darius Daubaras.

A.Valaitis: „Visų įmonių išėjimą anapilin lėmė viena priežastis – verslo galimybes viršijantys kreditai bankams.“ Joje pristatomi lietuvių, prancūzų, britų, amerikiečių menininkų rankų darbo papuošalai, lietuviško lino namų aksesuarai ir drabužiai, rengiamos dailės parodos.

Ne tik Isižake, bet ir visoje Prancūzijoje svečių namai bei viešbučiai skundėsi, kad birželį ir liepą turėjo 15–50 proc. klientų mažiau nei pernai.

Prekybininkų bei restoranų pelnas taip pat krito 10–20 proc.

Kai kurios ES šalys jau išgyvena antrąją recesiją, nes jų ekonomikos neauga. Jungtinės Karalystės ekonomikos augimas pastaruosius du ketvirčius taip pat yra sulėtėjęs ir britai taip pat turi nemažai iššūkių. „Nors Londono restoranai ir barai yra pakankamai gausiai nusėsti lankytojų, bet kita veikla užsiimantis smulkusis verslas jau skundžiasi visoje šalyje sumažėjusiu bankų kreditavimu ir finansavimu“, – pasakoja D.Daubaras.

Daugelis britų viduriniosios klasės šeimų, pasak jo, irgi vos suduria galą su galu, nes didžiąją dalį savo pajamų išleidžia vaikų mokykloms, mokesčiams ir buities reikmėms.

Atlyginimai nekyla, o maistas brangsta, todėl sumažėjo žmonių galimybės. Anglai dabar mažiau atostogauja užsienyje, rečiau važiuoja savo automobiliu, nes degalai yra labai brangūs. „Niekas pasaulyje neturi krištolinio rutulio, kuris galėtų aiškiai parodyti, kas nutiks Europai, nors keli raidos scenarijai aptarinėjami. Todėl artimiausiais mėnesiais ar metais daug kas priklausys tik nuo Europos politikų ir Europos centrinio banko sprendimų“, – neabejoja D.Daubaras. Šiaurės Europa – Didžioji Britanija, Nyderlandai, Skandinavija, Vokietija ir galbūt Baltijos šalys – yra labiau konkurencinga, inovatyvi ir turi teisingą požiūrį į darbą.

Tuo tarpu Pietų Europa – Graikija, Ispanija, Italija – vertinama kaip mažiau produktyvi, turinti didelių fiskalinių problemų.

D.Daubaras: „Galima sakyti, kad sėdime uragano viduryje, o aplink mus vyksta daug rizikingų dalykų.“

Iš šių šalių galbūt geriausia padėtis yra Italijoje, nes ji turi didelę ir diversifikuotą pramonę, o štai kai kurie Ispanijos regionai jau dabar prašo paramos.

Rugsėjo pradžioje ES lyderiai susirinks tartis dėl bendro bankų reguliatoriaus. Kitas svarbus klausimas – koks bus bankrutavusios Graikijos raidos scenarijus? Be to, ore ir toliau tvyro klausimas, ar Ispanija paprašys Tarptautinio valiutos fondo ir Europos centrinio banko pagalbos? „Galima sakyti, kad sėdime uragano viduryje, o aplink mus vyksta daug rizikingų dalykų, todėl belieka laukti, kaip bus išspręsta problema dėl ES šalių veikimo kartu“, – apibendrina D.Daubaras.

8 | Visuomenė

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Privilegijuotas poilsis: Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Kai poilsiautojai šią vasarą Palangoje karštligiškai ieškojo laisvos lovos, vienas didelis, puikiai įrengtas pastatas kurorto centre stūksojo visiškai tuščias.

Buvusios Lietuvos banko poilsinės durys užtrenktos.

Net ir tiems, kurie už nakvynę gali solidžiai sumokėti.

Erdvūs kambariai su atskiromis virtuvėlėmis, dušais ir sūkurinėmis voniomis.

Pirtis, biliardo stalas, treniruoklių salė, dviračiai ir paspirtukai. Tokiose poilsinėse Palangoje, Druskininkuose ir Molėtų rajone iki šios vasaros pradžios ilsėjosi už šalies pinigų politiką atsakingo Lietuvos banko darbuotojai.

Trijų aukštų su mansarda raudonų plytų pastate Palangoje erdvūs kambariai su atskira virtuve ir sanitariniu mazgu Lietuvos banko tarnautojams parai atsieidavo 67–134 Lt. Druskininkuose už parą reikėjo mokėti 36–95 Lt, o sodyboje Molėtų rajone prie Baltųjų Lakajų ežero – 41–82 Lt. „O kas

čia neįprasta? Tai yra normalus dalykas“, – ne kartą stebėjosi uoliai pavaldinių teisę į poilsį gynęs tuometis banko vadovas Reinoldijus Šarkinas.

Sutaupys 1,2 mln. Lt Lietuvos banko darbuotojams sukurto rojaus žemėje galas atėjo pasikeitus banko vadovybei. Pernai Lietuvos banko valdyba nusprendė atsisakyti turto, kuris nėra būtinas centrinio banko funkcijoms vykdyti. „Atsisakant šios turto dalies, siekta sumažinti operacines Lietuvos banko išlaidas ir užtikrinti, kad lėšos būtų naudojamos pagal paskirtį ir maksimaliai efektyviai“, – savaitraščiui „15min“ sakė Lietuvos banko Ryšių su visuomene skyriaus viršininkas Giedrius Simonavičius.

Dar 2011 m. birželį vadinamieji darbuotojų tobulinimosi ir sveikatingumo centrai Palangoje, Druskininkuose ir Molėtuose su priklausiniais buvo pripažinti nereikalingais.

Lietuvos banko valdybai nutarus, objektai perduoti Valstybės turto fondui. Paskaičiuota, kad atsisakius minėtų centrų, Lietuvos bankas sutaupys apie 1,2 mln.

Lt per metus. „Lietuvos bankas savo rašte Valstybės turto fondui išreiškė viltį, kad minėtų objektų privatizavimo procesas vyks sklandžiai ir bus siekiama užtikrinti maksimalią naudą valstybei. Rašte Lietuvos bankas taip pat išreiškė lūkestį, kad iki

Šiame anksčiau Lietuvos banko valdytame pastate sąlygos ilsėtis – puikios, tačiau šią vasarą čia nebuvo nė vieno poilsiautojo. „15min“ nuotr.

naujų savininkų atsiradimo turtas, kurį bankas prižiūrėjo ir juo rūpinosi daugelį metų, bus valdomas rūpestingai ir racionaliai“, – aiškino G.Simonavičius.

Pirma nusprendė, po to – persigalvojo Premjeras Andrius Kubilius ne kartą viešai piktinosi, kad valstybės įstaigos neatsisako joms priklausančių poilsiaviečių,

išlaikomų iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Tačiau pačiam premjerui šioje srityje pavyko nuveikti nedaug.

2009 m. Vyriausybė atsisakė poilsio namų „Baltija“ ir nusprendė juos įtraukti į privatizavimo programą. Nepriklausoma turto vertintoja bendrovė „Lituka ir Ko“ įmonės turtą 2009-ųjų vasarą įvertino 32,2 mln. Lt.

Užsk. Nr. 306090

Visuomenė | 9

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

nei sau, nei kitam D.Rumskas: „Privatizavimas dabartiniu metu būtų tikrai neracionalus.

Turėti turtą Giruliuose ir jį parduoti už centus?“

Įmonė „Ambra investicijos“ už viešbučio „Auska“ nuomą kasmet valstybei moka po 400 tūkst. Lt. Bendrovės nuotr.

Tačiau kilus politikų nepasitenkinimui, Vyriausybė persigalvojo ir užmiršo planus pertvarkyti buvusiai sovietų nomenklatūrai statytus Palangos poilsio namus – jie liko valstybės rankose. „Auską“ pavyko išnuomoti „Baltijos“ savininko teises ir pareigas šiuo metu įgyendina Ūkio ministerija. Poilsio namai „Baltija“ patikėjimo teise valdo didžiausią poilsio ir gydymo kompleksą Palangoje, kuriam priklauso įvairaus lygio viešbučiai: dviejų žvaigždučių „Vyturys“, trijų žvaigždučių „Žilvinas“, keturi kotedžai ir reabilitacijos centras. „Ūkio ministerijos darbuotojai įmonės teikiamomis paslaugomis išimtine teise nesinaudoja“, – garantavo ministerijos Viešųjų ryšių ir protokolo skyriaus vedėja Aušra Ramoškaitė.

Tiesa, žinybiniai poilsio namai „Baltija“ patikėjimo teise valdė ir penkių žvaigždučių viešbutį „Auska“ su 22 ha žemės.

Tačiau pernai Rusijos ir Europos kapitalo įmonė „Ambra investicijos“ dešimčiai metų išsinuomojo šį valstybei priklausantį viešbutį ir įsipareigojo į jį investuoti ne

„Verčiau nuleisti kainą“ Rūra Vainienė, LLRI prezidentė, Saulėlydžio komisijos narė „Neparduodamų objektų nėra. Gal verčiau nuleisti kainą nei užsiimti turto konservavimu, priežiūra, apsauga ir pan.? Galbūt verta kreiptis į nekilnojamojo turto kompanijas, kad jos surastų variantų, kaip realizuoti turtą. Be to, ir patys rinkos dalyviai galėtų ką nors pasiūlyti: išperkamąją nuomą ar ilgalaikę panaudą. Valstybei reikėtų atsiverti įvairiems pasiūlymams, o ne nustatyti milžinišką kainą ir dar aiškinti, ką su pirkiniu derėtų veikti. Saulėlydžio komisijos pastangos inventorizuoti valstybės institucijų ir joms priklausančių įmonių poilsio bazes pasiteisino tik iš dalies.

Labai sunku surasti galus, nes yra labai daug viešųjų įstaigų, šalia kurių pagrindinio steigėjo – valstybės ar savivaldybių – yra ir privatus steigėjas: koks nors fondas ar sporto klubas. Tada – visi galai kaip į vandenį.“

mažiau kaip 4,47 mln. Lt. Per pirmuosius metus investuota per 4 mln. Lt. Bendrovė už viešbučio „Auska“ nuomą kasmet valstybei moka 400 tūkst. Lt nuomos mokestį.

Seimo nariai ir darbuotojai privilegijuotu poilsiu šiemet irgi nesimėgauja. Seimo kanceliarija patikėjimo teise valdomą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – poilsio namus „Viešnagė“ ir poilsinę prie Siaurio ežero – 2011 m. gruodį perdavė valstybės įmonei Turto bankas.

Pastarasis planuoja vykdyti poilsiaviečių, esančių Palangoje ir Švenčionių rajone, pardavimą. Gautos lėšos bus naudojamos Seimo istorinių I rūmų remontui.

Už centus neatiduos Viena pelningiausių Lietuvos įmonių „Lietuvos geležinkeliai“ vis dar siūlo savo darbuotojams atostogauti nuosavose poilsiavietėse. Tokios yra dvi: Ignalinos vaikų stovykla ir Girulių poilsio bazė.

Bendrovės Teisės ir personalo departamento direktoriaus pavaduotojas Danius Rumskas neneigė, kad prieš ketverius metus, po rinkimų susiformavus naujam ministrų kabinetui, buvo svarstomas poilsinių privatizavimo klausimas. Tačiau šiandien apie tai net negalvojama. „Privatizavimas dabartiniu metu būtų tikrai neracionalus. Turėti turtą Giruliuose ir jį parduoti už centus? O gal praeis keletas metų ir viskas apsivers! Galvoti apie pardavimą paprasčiausiai neprotinga“, – įsitikinęs D.Rumskas.

Apskaičiuota, kad paros kaina vaikų poilsio stovykloje 2012 m. vasaros sezonui rinkoje siekia apie 50 Lt. „Lietuvos

„Rinka mažai likvidi“ Saulius Vagonis, „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas „Ar nenutiks taip, kad dėl per didelės pasiūlos valdiškos poilsio bazės bus parduotos už centus? Vienu metu daug panašaus pobūdžio objektų už gerą kainą neparduosi – ši rinka mažai likvidi. Iš kitos pusės, jei nepardavinėsi, tai niekada ir neparduosi. Sunku prognozuoti, kas efektyviau: ar viską vienu metu pardavinėti, ar dalį turto parduoti, o dalį eksploatuoti.

Geriausi laikai nekilnojamajam turtui parduoti jau praėjo. Per artimiausius kelerius metus kainos neišaugs, todėl kažin, ar verta delsti. Potencialių pirkėjų interesas padidėtų, jei būtų leidžiama keisti objektų paskirtį, pavyzdžiui, buvusią poilsiavietę paversti nuosava sodyba, o viešbutį ar sanatoriją rekonstruoti į atskirus butus.“

geležinkelių“ darbuotojų vaikams para stovykloje kainuoja 16,8 Lt, vaikaičiams – 25 Lt. Girulių poilsio stovykloje priklausomai nuo gyvenimo sąlygų paros kaina prasideda nuo 24 Lt (kambariai be patogumų) ir siekia 200 Lt, nuomojantis apartamentus.

Nepaisant to, 2011 m. Girulių mokymo, reabilitacijos ir poilsio bazės išlaikymas „Lietuvos geležinkeliams“ atsiėjo apie 390 tūkst. Lt, vaikų poilsio stovyklos Ignalinoje išlaikymas – apie 809 tūkst. Lt. Visiškai slaptas sandoris Iki šių metų akcinė bendrovė Lietuvos paštas valdė poilsio namus Palangoje, Pervalkoje ir Nidoje. Palangoje esančios patalpos nebeatitinka poilsio namų reikalavimų, todėl šiemet poilsiautojams durų neatvėrė. Poilsio namai Nidoje šiais metais buvo parduoti, tačiau bendrovė atsisako atskleisti, kam ir už kiek atiteko iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikytas valstybės turtas. „Su pirkėju sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų atskleisti negalime, nes, vadovaujantis sutarties nuostatomis, sutarties sąlygos yra konfidencialios. Nidos poilsio namai pirkėjui parduoti didesne kaina nei įvertinta nepriklausomų atestuotų nekilnojamojo turto vertintojų“, – tvirtino Lietuvos pašto atstovė spaudai

Privatizavimo procedūra Julanta Poškutė, Valstybės turto fondo Turto valdymo skyriaus viršininkė „Lietuvos banko valdytas turtas, esantis Palangoje, Druskininkuose, Molėtuose, Vilniuje, yra įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Šiuos nekilnojamojo turto objektus Valstybės turto fondas perėmė 2012 m. gegužės 25 d. Šiuo metu jau pateikti dokumentai apie suformuotus valstybinės žemės sklypus prie objektų, esančių Palangoje ir Molėtuose. Įregistravus valstybinės žemės sklypus Valstybės turto fondui patikėjimo teise, bus pradėtos rengti jų privatizavimo programos.

Visos gautos pajamos už privatizuotus objektus, įskaitant ir poilsines, patenka į Finansų ministerijos administruojamą Privatizavimo fondą.

Visas išlaidas, susijusias su perimtų objektų valdymu, priežiūra ir t.t., apmoka Valstybės turto fondas.“ Aurelija Jonušaitė. Ji paaiškino, kad poilsio namus pardavė pati bendrovė – Valstybės turto fondui jie nebuvo perduoti. Už objektą gauti pinigai pateko ne į valstybės biudžetą, o į bendrovės iždą. „Tačiau metų gale valstybei išmokėjome dividendus“, – aiškino A.Jonušaitė.

Gazas.lt | 11

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

„Aplink Lietuvą 2012“

Seniausio ralio jubiliejus Šį savaitgalį aplink Lietuvą jau dvidešimtą kartą lėks dešimtys automobilių.

Rugpjūčio 24–26 dienomis bus surengtas seniausias šalyje ralis „Aplink Lietuvą“, kurio nugalėtojui atiteks prezidentės Dalios Grybauskaitės įsteigta taurė.

Istorija – nuo tarpukario laikų Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF) oficialia automobilių sporto pradžia šalyje laiko 1931-ųjų liepos 24-ąją pirmą kartą surengtą ralį „Aplink Lietuvą“, kai 14 automobilių ir 11 motociklų kolona pradėjo 1043 kilometrų maratoną aplink Lietuvą. Pirmojo ralio dalyviams pagrindinį prizą įsteigė prezidentas Antanas Smetona.

Nors jau pernai pažymėtas garbingas ralių „Aplink Lietuvą“ 80-metis, tačiau šiemet vyksiantis ralis bus tik dvidešimtasis istorijoje.

Iš pradžių planuota ralius „Aplink Lietuvą“ rengti kasmet, tačiau prieškario metais surengti tik trys raliai (1931, 1932 ir 1937 metais). Dar vienas ralis „Aplink Lietuvą“ vyko 1938 metais, tačiau jo nugalėtojui M.Salevskiui Prezidento taurė nebuvo įteikta.

drieksis net 17 miestų ir rajonų teritorijų.

Pasak varžybų vadovo Gražvydo Smetonio, toks lenktynių formatas suteikia galimybę visiems dalyviams kovoti dėl pagrindinio A.Brazaičio nuotr. prizo ir aukštų vietų bendroje įskaitoje bei klasėse, nes rezultatus lems ne tiek greitis, kiek ekipažo gebėjimai ir įgūdžiai tiksliai įveikti sportinių rungčių programą.

Daugiau naujienų apie automobilius rasite Daugybė taurių nuskaitę šį kodą Sekmadienį, rugpjūčio 26 d., 17.00 val., Vilniuje www.gazas.lt S.Daukanto aikštėje šalia prezidentūros greičiausieji lenktynininkai bus apdovanoti garbingiausiu šių varžybų trofėjumi – prezidentės D.Grybauskaitės taure. identišką 1931 metais vykusio pirmojo ralio Susisiekimo ministro taurė atiteks sporto maršrutą: Kaunas–Zarasai–Rokiškis–Biržai– meistrų ir sporto teisėjų veteranų įskaitos Šiauliai–Telšiai–Klaipėda–Tauragė–Jurbarnugalėtojams, krašto apsaugos ministrės kas–Marijampolė–Alytus–Kaunas. Tiesa, taure bus apdovanotas greičiausias visureijiems trasą teks įveikti atvirkštine tvarka gių įskaitos ekipažas, o socialinės apsauir iš Zarasų finišuoti Vilniuje, o ne Kaune. gos ir darbo ministro taure – sportininkų Šiais metais bus surengtas net 21 spesu negalia įskaitos nugalėtojai. cialus rungčių ruožas, kurių bendras ilGeriausių rezultatų pasiekęs užsieniegis – net 172,9 km. Tai nebus tikri greičio čių ekipažas džiaugsis Kūno kultūros ir ruožai. Specialios rungtys – tai slalomai, sporto departamento taure. Vyriausiajam lenktynės kroso trasose ir hipodromuose pagal amžių (vairuotojo ir šturmano kartu sudėjus) sporto meistrų-veteranų ekipažui bei tikslaus pravažiavimo rungtys.

Kadangi šis ralis nėra Lietuvos ralio čembus įteikta Kastyčio bei Arvydo Girdauskų pionato etapas, jame leidžiama važiuoti viatminimo taurė, o LAK taurė – jauniausiam siems norintiems, nebūtinai su specialiai lenktynių dalyviui. „15min“ inf. sportui ruoštais automobiliais. Ralio trasa Veteranų įskaitos dalyviai dažniausiai varžosi senais sovietiniais automobiliais.

Sovietinės okupacijos metais šie raliai buvo pamiršti.

Ralis „Aplink Lietuvą“ Lietuvos Prezidento taurei laimėti buvo atgaivintas 1996 metais. Šią idėją entuziastingai palaikė tuometis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas.

Nuo to laiko ralis „Aplink Lietuvą“ vyksta kasmet. Ralio dalyviai varžybų maratoną tradiciškai pradeda Kauno Rotušės aikštėje, o finišuoja sostinės S.Daukanto aikštėje priešais prezidentūrą.

Daugiau nei 1000 km Šiais metais lenktynės truks tris dienas. Organizatoriai ralio dalyviams pasiūlė kone

12 | Sportas

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Lietuva – futbolo klubų kapinės Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Mįslė: yra šalis, kur futbolo čempionatą beveik visada pradeda daugiau komandų nei baigia – kas? Aišku, Lietuva. Šiomis dienomis anapilin buvo palydėtas dar vienas A lygos klubas – Vilniaus REO. Savo priešmirtiniame laiške – būtent taip galima vadinti paskutinį oficialų REO pareiškimą – velionis teigė pralaimėjęs kovą savanaudžiams ir korumpuotiems Lietuvos futbolo valdininkams. Esą Lietuvos futbolo federacija (LFF) išsigando sparčiai iškilusio klubo. REO pabandė mirti oriai.

Tačiau tiesa yra tokia – klubas ne tik

nepajėgė mokėti algų žaidėjams, bet net nesugebėjo sukrapštyti 40 000 Lt teisėjams. Šachmatai paštu „Pas mane buvo atėjęs Tomas Sitnikovas, sakė, kad skolos teisėjams bus sumokėtos, klausė, ar yra galimybė perkelti klubą į kitą miestą – Visaginą. Sakiau: gerai, sumokėkite ir kelkite, kur norite, man tas pats: nors į Visaginą, nors į Kauną, – paskutines pastangas reanimuoti REO prisiminė LFF prezidentas Julius Kvedaras. – Bet paskui niekas nei mokėjo, nei pasirodė.“ REO atstovai tikino, kad klubą turėjo perimti nauji investuotojai, kuriems atstovavo T.Sitnikovas, prieš keletą metų buvęs vienas Panevėžio „Ekrano“ vadovų. Priešmirtiniame REO laiške teigiama, kad LFF nebūtų leidusi klubui registruoti naujų žaidėjų net jei skolos būtų sumokėtos. „Nesąmonė. Kaip mes galėtume neleisti? – gūžčiojo pečiais J.Kvedaras. – Teisėjams buvau pažadėjęs, kad, blogiausiu atveju,

REO futbolo klubas bandė atrodyti labai svarbus, bet turėjo vos kelis aistruolius.

T.Lukšio/BFL nuotr.

federacija kompensuos jų nuostolius. Bet yra taisyklės, kurių laikomės. Jei kas nors iš REO būtų pas mus atėjęs ir pasakęs, kad yra problemų, būtume ieškoję sprendimo.

Bet to nebuvo.“ LFF ir REO bendravimas priminė korespondencinių šachmatų partiją.

Klubas grasina arba skundžiasi, bet ne tiesiogiai, o per žiniasklaidą. Federacija per tą pačią žiniasklaidą pareiškia, kad jokių oficialių REO raštų negavo.

Pirmąjį skandalą klubo valdybos pirmininkas Saulius Žentelis sukėlė dar sezono

Rubrika | 13

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Išnykę klubai Mažeikių ROMAR. Įkurtas 1992 m.

1994 m. tapo Lietuvos čempionu, bet egzistavo tik iki 1995-ųjų. Finansiniais nusikaltimais kaltintas klubo savininkas Romas Marcinkevičius tuo metu jau buvo pabėgęs į Ameriką.

Vilniaus „Panerys“. Įkurtas 1975 m.

Nepriklausomybės epochos pradžioje buvo vienas stipriausių šalies klubų, žaidė Europos turnyruose. 1998 m. žlugo po konflikto su tuomečiu LFF prezidentu Vytautu Dirmeikiu ir pagrindinio rėmėjo Gintauto Žemaičio pasitraukimo.

Kauno „Inkaras-Grifas“. „Inkaro“ klubas įkurtas 1937 m. Praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio viduryje jį perėmė su šešėliniu verslu sieti rėmėjai, atvedę klubą iki šalies čempiono titulo 1995 ir 1996 m. Tuo metu „Inkarą-Grifą“ treniravo dabartinis LFF prezidentas Julius Kvedaras. Iš elitinės Lietuvos futbolo lygos žemėlapio klubas dingo 1999-aisiais.

pradžioje, kai, sužaidus vos kelis čempionato turus, pareiškė, kad REO trauksis iš A lygos dėl tendencingo teisėjavimo. Pareiškė, bet nepadarė.

Liepos pabaigoje paaiškėjo, kad REO nebus leista atstovauti Lietuvai UEFA regionų taurės turnyre, nes klubas yra profesionalus ir mėgėjų varžybose pagal UEFA nuostatus žaisti negali. REO vėl paskelbė pasitraukianti iš LFF rengiamų varžybų, nes futbolas Lietuvoje esą yra banditų „strielkių“ principu valdomas reiškinys.

REO neatvyko į namų rungtynes su Panevėžio „Ekranu“. Užkulisiuose spėliota, kad tarptautinę futbolo teisę menkai išmanantys Vilniaus klubo vadovai tikėjo, jog pasitraukę iš A lygos galės žaisti Regionų taurės varžybose.

Sąmokslo teorijos Vienadienių futbolo klubų Lietuvoje yra buvę. Bet toks, kuris iš A lygos pasitrauktų pažaidęs joje mažiau nei pusę metų, – naujiena.

Kas tas REO ir kam jis? Lietuvos futbolo užkulisiuose apie tai diskutuojama jau senokai.

Yra manančių, kad REO projekto tikslas buvo įsiūbuoti nepernelyg tvirtą LFF valtį, kurios stabilumas dar sumažėjo įsiplieskus J.Kvedaro ir buvusio federacijos prezidento Liutauro Varanavičiaus konfliktui. Ši trintis sukūrė galimybę atsirasti trečiai jėgai.

Kita versija – savo mini imperiją Lietuvos futbolo A lygoje ketino kurti Panevėžio „Ekranas“, neturintis tokio įtakingo globėjo kaip Vilniaus „Žalgiris“, kurį visokeriopai remia ne tik nemenką autoritetą europinėse futbolo struktūrose turintis L.Varanavičius, bet ir Vilniaus meras Artūras Zuokas. Pagal šią sąmokslo teoriją REO iš A.Sacharuko ir

Šiaulių „Kareda“. Klubas įkurtas 1995 m. 1997 ir 1998 m. Lietuvos čempionas.

Vėliau, pasitraukus su Šiaulių „Princų“ nusikalstama grupuote sietiems rėmėjams, persikėlė į Kauną, bet naujasis savininkas Vladimiras Romanovas 2000 m. atsisakė komandos ir jos pavadinimo.

FC „Vilnius“. Įkurtas 2004 m. Keletą metų sėkmingai kilo lietuviškoje futbolo hierarchijoje, bet 2009 m. baigė gyvuoti, nes klubo įkūrėjas Algimantas Breikštas pritrūko pinigų.

Vilniaus „Vėtra“. Klubas įkurtas 1996 m. Rūdiškėse. Iki 2010-ųjų keturiskart tapo Lietuvos čempionato prizininku ir tiek pat kartų žaidė šalies taurės turnyro finale, tačiau 2010 m. vasarą neatlaikė skolų naštos ir iširo.

FBK „Kaunas“. Įkurtas 1993 m.

V.Romanovo remiamas, nuo 2000 iki 2007 m. laimėjo septynis iš aštuonių šalies čempionatų. Rėmėjui pasitraukus klubas žlugo. jo kompanijos turėjo įsigyti tie patys žmonės, kurie valdo Panevėžio klubą. Bet „Ekraną“ patį ištiko finansiniai nepritekliai –paramą smarkiai sumažino pagrindinis rėmėjas „RAO ES“. Daugkartiniams čempionams dabar svarbiausia patiems išsikapstyti, apie papildomus finansinius įsipareigojimus net svajoti nėra ko.

Dar kalbėta, kad vienintelis REO egzistavimo tikslas – perimti legendinį „Žalgirio“ vardą ir prekės ženklą, kuris vis dar priklauso iš kalėjimo paleistam, bet kreditorių smaugiamam buvusiam klubo savininkui Vadimui Kastujevui.

Graudus vaizdelis Išvados – paprastos. Lietuvos futbolo aukščiausioje lygoje vis dar gali žaisti nežinia kieno valdomi ir nežinia iš kokių pinigų gyvenantys klubai. LFF nėra šeimininkė savame kieme, o jos desperatiški bandymai kasmet išplėsti A lygą bent iki dešimties komandų jau tampa anekdotu. Šio čempionato pabaiga dar toli, o REO jau nebėra, Alytaus „Dainava“ atsikrato geriausių savo žaidėjų ir, svarbiausia, finansinių įsipareigojimų jiems, Tauragės „Tauro“ biudžetas atitinka kuklų žaidimą, nuo bankroto paskelbimo sezoną pradėjęs Klaipėdos „Atlantas“ stebina tuo, jog, bent jau oficialiai, trenerių bei žaidėjų desantas iš Prancūzijos klube darbuojasi už dyką. Net čempionas „Ekranas“ vidury sezono išbarstė savo lyderius, nes šiems įkyrėjo žaisti be algų.

Gyvename Lietuvoje. Šalyje, kurioje futbolo klubai atgula į karstą tikriausiai dažniau negu bet kur kitur Europoje. Gal reikėtų Nacionalinio stadiono vietoje pastatyti futbolo kapines ir memorialą? O greta – cirko palapinę, kurioje save galėtų reklamuoti nauji REO?

14 | Sveikata Naujų vaistų bandymai su žmonėmis:

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Kito kelio nėra –

Klinikinių vaistų tyrimų programose dalyvaujantys pacientai jaučiasi ne bandomaisiais triušiais, o laimės kūdikiais. Eksperimentiniai vaistai jiems – šiaudas, galintis ištraukti iš ligos gniaužtų.

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt „Tai – tarsi sėkmingas loterijos bilietas, dovanojantis viltį pasveikti“, – taip galimybę dalyvauti medicininiame eksperimente apibūdino skandalingai pagarsėjęs Palangos verslininkas, aktorės Eglės Jackaitės tėvas Gediminas Jacka. Į Vokietijos Hanoverio aukštosios medicinos mokyklos tirto vaisto nuo hepatito C – SNMC – klinikinių tyrimų programą neseniai pensininku tapęs vyras buvo atrinktas dar 2004-aisiais. Nuo 2005 m. sausio 1 d. jis pradėjo gydymą. „Bandomuoju triušiu tikrai nesijaučiau.

Kai gauni tokią progą, apie jokias pasekmes negalvoji: turi tik dvi išeitis – mirti arba gyventi. Todėl ryžtiesi ir tikiesi geriausio“, – kalbėjo G.Jacka.

Pašalino iš programos 2002-aisiais jam diagnozuoto lėtinio hepatito C viruso neįveikė jokie iki tol vartoti vaistai, kepenys iro – liga perėjo į 3-iojo laipsnio fibrozę.

„Šalutinio poveikio nebijojau: juk jis yra ir vartojant bet kokius, net jau žinomus ir į rinką paleistus, vaistus. Ši liga iš esmės labai klastinga: kol nesigydai, jautiesi sveikas. Tik pradedi vartoti vaistus, tampi didžiausiu ligoniu. Ypač sunku pirmomis dienomis, nes vaistų poveikis labai stiprus: pakyla temperatūra, krečia šaltis, pykina, laužo kaulus – simptomai, lyg sergant gripu. Tačiau vėliau ateina pagerėjimas“, – prisiminimais dalijosi G.Jacka ir pabrėžė nė trupučio nesigailintis, patekęs į klinikinių vaistinių preparatų tyrimų grupę.

Jis apgailestauja tik dėl vieno – kad buvo pašalintas iš programos. 2005 m. gegužę jis pateko už grotų dėl įtarimų padarius sunkius nusikaltimus. Įstatymai draudžia eksperimentus su kaliniais, todėl gydymas naujais vaistais buvo nutrauktas. Dėl to G.Jacka Lietuvą yra apskundęs Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui. „Nutraukus gydymą, sveikata iškart smarkiai pablogėjo. Atsidūriau prie mirties slenksčio, todėl galiausiai man

V.Augustinienė:

G.Jacka:

„Tie vaistai kainuoja dešimtis tūkstančių litų. Įpirkti jų iš esmės neįmanoma. Jei vaistas tiks, gausi patį naujausią gydymą.“

„Bandomuoju triušiu tikrai nesijaučiau.

Kai gauni tokią progą, apie jokias pasekmes negalvoji: turi tik dvi išeitis – mirti ar gyventi.“

pakeitė kardomąją priemonę“, – kalbėjo verslininkas.

Nuo to laiko praėjo septyneri metai. Liga, atrodo, smarkiai neprogresuoja. „Mane gydytojas nuteikė filosofiškai. Sako, tu,

Gediminai, kaip ir visi, gyvensi iki pat mirties. Laikausi režimo, vartoju vadinamuosius palaikančius vaistus, propaguoju sveiką gyvenimo būdą“, – šiandienine sveikatos būkle pasidžiaugė 62 metų palangiškis.

Užsk. Nr. 305998

Sveikata | 15

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

tik rizikuoti

Skaičiai

Vaistai kainuotų tūkstančius Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė atkreipė dėmesį, kad eksperimentiniai vaistai – kone vienintelė išeitis sunkiomis ir labai retomis ligomis sergantiems ligoniams.

Jie už dyką gauna labai brangų gydymą ir priežiūrą. „Juk tie vaistai kainuoja net ne tūkstančius, bet dešimtis tūkstančių litų. Įpirkti jų iš esmės neįmanoma. Jei vaistas tiks, gausi patį naujausią gydymą“, – sakė V.Augustinienė.

Vienas jai artimas žmogus klinikiniuose vaistų tyrimuose dalyvauja jau daugybę metų. Daugiau nei prieš dešimtmetį jam buvo diagnozuotas opinis kolitas. Medikams netgi kilo įtarimų, kad liga gali progresuoti ir išsivystyti į žarnyno vėžį. „Laimei, jis pateko į klinikinių tyrimų grupę. Nuo tada nemokamai gauna reikiamus vaistus ir nuolat gali visapusiškai išsitirti sveikatą geriausiuose Europos sveikatos centruose. Juk klinikiniai tyrimai dažniausiai atliekami ne vienoje gydymo įstaigoje ne vienoje šalyje“, – žiniomis dalijosi pacientų atstovė.

Prievartos nėra Diagnozavus ligą, V.Augustinienės artimasis buvo įspėtas, kad ligoninėje bus dažnas svečias. „Tačiau vieni vaistai jam taip tiko, kad rimčiau sunegalavęs buvo vos du kartus.

Liga neprogresuoja, todėl vaistų nuolat vartoti nereikia. Išgeria jų pastebėjęs kokius nors įtartinus simptomus – iškart pagerėja. Kartą per metus jį prižiūrintis gydytojas atlieka tyrimus ir siunčia juos į mokslinius medicinos centrus Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje“, – pasakojo moteris.

Norint dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, reikia glaudaus paciento ir gydytojo bendradarbiavimo. „Patekęs į universitetinę ligoninę, pacientas gauna anketą, kurioje klausiama, ar sutiktų dalyvauti mokslinių tyrimų programoje. Dalis žmonių sutinka, dalis – ne. Pastarieji kartais papiktina medikus. Esu girdėjusi juos klausiant: „Tai kodėl guliesi į šią ligoninę, juk tai – mokslo įstaiga?“ – prisiminė V.Augustinienė.

Nepaisant to, prievartos dalyvauti eksperimentuose nėra. Tačiau tam laisva valia ryžęsis pacientas įsipareigoja vykdyti gydytojų instrukcijas: tam tikru laiku atlikti

2011 m. svarstytas paraiškų išduoti leidimą atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą skaičius pagal tyrėjų specialybę: Chirurgija

4

Dermatologija

3

Endokrinologija

12

Gastroenterologija

1

Hematologija

9

Infektologija

4

Kardiologija

10

Nefrologija

6

Neurologija

7

Oftalmologija

2

Onkologija

13

Pediatrija

4

Psichiatrija

7

Pulmonologija

3

Reumatologija

10

Urologija

1

Šaltinis: Valstybinės vaistų kontrolės tarnyba Vaistų kelias nuo ikiklinikinių tyrimų pradžios iki jo įregistravimo ir skyrimo pacientams dažniausiai užtrunka apie 10 metų. „Scanpix“ nuotr.

būtinas procedūras, nustatytomis valandomis gerti vaistus, tirtis.

Informacija apie klinikiniuose tyrimuose dalyvaujančius žmones, kaip ir bet kurio paciento sveikatos būklę, yra konfidenciali ir neviešinama.

Gali bet kada pasitraukti Pasak Lietuvos bioetikos komiteto direktoriaus, docento Eugenijaus Gefeno, klinikiniai ir biomedicininiai tyrimai – neatsiejama medicinos mokslo dalis. „Todėl labai svarbu, kad pacientai suvoktų, jog pagrindinis tyrimų tikslas yra mokslinis, t.y. moksliškai įrodyti, kad tam tikras vaistas yra veiksmingas, nesukelia nepageidaujamų reiškinių ir gali būti registruotas tam tikros ligos gydymui. Dalyvaujant tyrime paciento būklė gali pagerėti,

nes tiriamas vaistinis preparatas pasirodys veiksmingas, tačiau nereiktų pamiršti, kad būklė gali ir pablogėti dėl tiriamojo preparato nepageidaujamo poveikio ar jo neveiksmingumo. Todėl svarbu, kad pacientai kiekvienu atveju išsiaiškintų, ko gali tikėtis, sutikdami dalyvauti tyrime, kokios galimos alternatyvos, kad sutikimas ar nesutikimas dalyvauti tyrime neturės jokios įtakos jų tolimesnei sveikatos priežiūrai, o sutikę dalyvauti tyrime galės bet kada iš jo pasitraukti, net nenurodydami pasitraukimo priežasčių“, – aiškino E.Gefenas.

Visi medicinos mokslo tyrimai Lietuvoje griežtai reglamentuojami Biomedicininių tyrimų etikos, Farmacijos įstatymuose, sveikatos os apsaugos ministro o įsakymuose.

Apie 200 tyrimų kasmet 2011 m. buvo organizuota 12 Klinikinių tyrimų tarybos posėdžių. Iš viso juose apsvarstyti 96 prašymai išduoti leidimą atlikti klinikinį vaistinių preparatų tyrimą Lietuvoje (94 – komerciniams tyrimams, 2 – akademiniams tyrimams atlikti). Buvo išduoti leidimai atlikti 89 klinikinius vaistinių preparatų tyrimus Lietuvoje e (4 klinikinių tyrimų atlikimui nebuvo pritarta; trimis atvevejais klinikinių tyrimų užsakovai paraiškas atsiėmė iki galutilutinio tarybos sprendimo priėmimo).

Kadangi dauguma tyrimų yra tęstiniai, skaičiuojama, kad šalyje kasmet vyksta apie 200 klinikinių tyrimų. Vieną klinikinį vaistinių preparatų tyrimą paprastai atlieka keli tyrimų centrai. Todėl skaičiuojama, kad tyrimai vykdomi maždaug 400 tokių centrų. Kur kas daugiau tyrimų atliekama Vakarų Europoje ir JAV, o ne Rytų ir Centrinėje Europoje.

Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse Suomijoje ir Norvegijoje vyksta beveik 3 kartus daugiau klinikinių vaistinių preparatų tyrimų, nors gyventojų skaičius tik maždaug dvigubai didesnis nei Lietuvoje.

Tyrimai leidžiami tik tuomet, kai neabejojama jų moksline ir praktine verte, yra garantuojama tiriamojo interesų apsauga bei informacijos apie tiriamąjį konfidencialumas, gautas savanoriškas tiriamojo asmens sutikimas, tyrėjo ir biomedicininių tyrimų užsakovo civilinės atsakomybės draudimas dėl galimos žalos tiriamajam.

Ne tik vaistai, bet ir placebas Prieš įregistruojant vaistą tam tikrai ligai gydyti, su juo turi būti atliktas ne vienas klinikinis tyrimas. Tik taip galima patikimai įrodyti jo veiksmingumą ir saugumą.

Turi būti ištirta, kaip naujas vaistinis preparatas veikia žmogaus organizmą, kokias reakcijas sukelia, todėl jį būtina palyginti su kitu, jau įrodyto veiksmingumo preparatu arba... placebu. „Placebas – tai savo išvaizda ir skyrimo būdu tiriamąjį preparatą primenanti medžiaga, neturinti jokio vaistinio poveikio.

Taigi, placebo vartojimas panašus į jokių vaistinių preparatų nevartojimą. Placebo skyrimas klinikiniame tyrime padeda suprasti, ar pastebėti pokyčiai nėra atsitiktiniai. Placebo vartojimas pateisinamas tik tuomet, kai neįrodytas paprastai taikomo gydymo efektyvumas arba kai tokio gydymo netaikymas nekelia pavojaus tiriamojo sveikatai“, – kalbėjo E.Gefenas.

Ar tyrimų dalyviai mainais už savo pasiryžimą gauna tik gydymą? O gal ir piniginį atlygį? „Tiriamieji turi teisę gauti išlaidų, kurias jie patyrė dėl biomedicininio tyrimo, atlyginimą. Tai – išlaidos, susijusios su kelione į sveikatos priežiūros įstaigą tyrimo vizitams, maitinimu, jei reikia – apgyvendinimu. Tiriamiesiems taip pat gali būti kompensuojama už sugaištą laiką ir nepatogumus dėl dalyvavimo tyrime. Tai dažniausiai taikoma ankstyvų fazių tyrimuose. Tačiau nustatant šių kompensacijų dydį laikomasi principo, kad ji neturi lemti paciento apsisprendimo dalyvauti tyrime“, – sakė Lietuvos bioetikos komiteto vadovas.

Komentarass

16 | Kultūra

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Andrius Jakučiūnas redakcija@15min.lt

Brolis be brolių Pastaraisiais metais net ir atostogaujant sunkiai sekasi pasislėpti nuo kultūros – Rašytojų sąjungos vilos Nidoje nuomininkai (gal dėl gobšumo, o gal tiesiog norėdami pasirodyti šmaikštūs) apklijavo senutėlius, sovietinę prabangą menančius, baldelius kultūrinės spaudos puslapiais, todėl vaikštant po kambarius, kad ir kur pažvelgtum, akys kliūva už tekstų. Tenka sustoti ir skaityti. Čia, įbedus akis į gelstančius puslapius, mane užklupo klausimas: ar kultūros spaudinio virsmas apdailos medžiaga prieš keletą metų neliudijo kokio nors gilesnio visuomenės sąmonės virsmo, įtvirtinančio (-usio?) vienakryptę kultūros virtimo chaltūra tendenciją?

Ne. Turėjau sau pripažinti, kad esminių transformacijų nebuvo, – pokyčiams giliuosiuose pasąmonės sluoksniuose tiesiog neužteko laiko. Netgi atvirkščiai, – menininkas visuomenės akyse nūnai nebėra toks niekdarys kaip prieš šešetą metų. Tačiau, pavyzdžiui, suvokimo, kam atstovauja ir kam apskritai reikalinga kultūrinė spauda, nuo to laiko nė kiek nepadaugėjo, – ir tada, ir dabar kultūrlaikraščiais išklijuoti sienas rodytųsi racionalesnė išeitis, negu juos skaityti.

Nors diskusija apie kultūrinės spaudos misiją, funkciją ir prasmę šiuolaikinėje visuomenėje yra pritilusi (kartais jau atrodo, jog didelė dalis žmonių tiesiog nebežino, kad yra tokie „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“ ir t.t.), jos išvadas, apibendrintas iki teiginio, kad kultūrininkai yra išmaldos kaulytojai, o kultūrinė spauda – nepaskaitoma, galime aptikti interneto komentaruose ar išgirsti privačiuose pokalbiuose.

Tai liūdina. Vis dėlto gerokai nemaloniau, kad kultūrinę spaudą ignoruoja arba prie jos gerinimo prisidėti nėra linkusi nemaža dalis intelektualų, kuriems ši spauda visų pirma ir yra skirta. Be abejo, jie nėra nusistatę prieš kultūrinę spaudą iš principo, – kiekvienas iš jų rastų šimtą priežasčių, kodėl kultūrinė spauda yra vertinga ir neišvengiama kaip oras, tačiau tai nesukliudytų jiems manyti, kad kultūrlaikraščių turiniu ir leidyba privalo rūpintis kiti.

O gal kultūrlaikraščių vis dėlto yra per daug ir juos tikrai reikia naikinti? Šiame kontekste norėtųsi atkreipti dėmesį į teiginį, esą kultūrinė spauda, – o ir kultūra apskritai, – vos vegetuoja, kurį, neįžvelgdami dviprasmybės, mielai vartoja ir patys kultūrlaikraščių darbuotojai. O juk šis teiginys, be abejo, skirtas akcentuoti finansines kultūrinės spaudos problemas, drauge perduoda nepageidaujamą žinią ir apie jos idėjinį (turinio) silpnumą, menkumą, netgi neįgalumą – lyginant ją su neva didesnę pridėtinę vertę kuriančiomis sritimis (ir kitų šalių „didelėmis“ kultūromis – jei kalbama apie visą kultūrą). Šitaip kultūrinei spaudai dirbtinai primetamas silpnesnio trečiojo brolio vaidmuo, ir formuojasi uždaras ratas: žinia apie nepaskaitomumą bei neįgalumą, nors šios savybės tik tariamos, nepritraukia kūrėjų nei skaitytojų, na, o kūrėjų ir skaitytojų vakuumas sudaro realias sąlygas neįgalumui vystytis. Štai kodėl turime kultūrinę spaudą tokią, kokią turime, – gal ir ne tobulą, bet tikrai ne blogiausią, suvokiant, kaip smarkiai mes patys stengiamės nevertinti to, kas kiekvieną savaitę pasiekiama nepaisant nepriteklių ir nemažos dalies kultūrininkų nenoro dalyvauti tą spaudą kuriant. O gal kultūrlaikraščių vis dėlto yra per daug ir juos tikrai reikia naikinti? Gali būt – bet prieš naikindami būtinai atsiklauskime kaimynų latvių, andai jau atlikusių vivisekciją – ar labai džiaugiasi...

pieštuku ant „Istorija kaip įrankių dėžė, iš kurios imi tai, kas reikalinga“, – apibūdino Šiaulių rajone gyvenantis 32 metų dailininkas Mindaugas Lukošaitis. Iš tos dėžės jis traukia ne tik patogias Lietuvos istorijos detales.

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt Dar 2003 m. M.Lukošaitis sukūrė piešinių ciklą „Pasipriešinimas“, skirtą lietuvių pokario rezistencinei kovai atminti. Pieštuku ant balto popieriaus lapo pieštas ciklas, kurį sudaro 100 darbų, Lietuvoje didesnio atgarsio nesulaukė ir buvo parodytas vos keliose parodose.

Tačiau lietuvio piešiniai patraukė užsienio meno kuratorių dėmesį: 2004 m. M.Lukošaitis dalyvavo tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje San Paule, Brazilijoje, pasaulinė meno leidykla „Phaidon“ dalį šio ciklo piešinių publikavo knygoje „Vitamin D“.

Dar po metų visą piešinių ciklą įsigijo Danijos šiuolaikinės dailės muziejus „Louisiana Museum of Modern Art“.

Atskiroje muziejaus ekspozicijų salėje, šalia Pablo Picasso parodos „Taika ir laisvė“, eksponuoti ir 100 dailininko sukurto ciklo „Pasipriešinimas“ piešinių.

Minint Juodojo kaspino dieną, savaitraštis „15min“ su M.Lukošaičiu kalbėjosi apie vaizduotės galią, padedančią geriau suprasti istoriją, rezistencijos temos aktualizavimą, tapatybės paieškas ir patriotinę dvasią – ne tik mene, bet ir kasdienybėje.

– Sakoma, kad pirmiausia reikia atrasti santykį su praeitimi, kad galėtum drąsiai žvelgti į ateitį. Ar dėl to ėmėtės rezistencijos temos? Kaip ji pakeitė jūsų požiūrį į ateitį?

– Be istorijos nėra gyvenimo. Tik Marse toks gyvenimas yra, kur niekas niekam neskolingas... Vėjas gainioja dulkes po dykynes, ten karaliauja niekas ir viskas. O žmogus savo gyvenimą, tautos gyvenimą, šeimos gyvenimą nuolat perlipdo, žiūrėdamas iš esmės dviem kryptimis – į ateitį ir į praeitį.

Po kiekvieno pasidairymo po praeitį požiūris neišvengiamai keičiasi. Istorija

kaip įrankių dėžė, iš kurios imi tai, kas reikalinga. Piešinių ciklo „Pasipriešinimas“ pristatymas sutapo su stojimo į Europos Sąjungą (ES) metais. Tada iš esmės visų galvose sukosi labai panašus klausimas, kurį kadaise kėlė ir rezistentai: kokios Lietuvos mes norime?

Mano šeimoje lietuvybės klausimas visada buvo labai svarbus. Mes daug dažniau kalbėdavome apie gyvenimą nei apie pragyvenimą. Tačiau piešinių tema apie rezistenciją kilo labiau iš pačios visuomenės nuotaikos, stojant į ES. Labai gerai pamenu referendumo dieną ir ką tuomet galvojau. Ir sau sakiau, kad tai – dar viena galimybė kuo

M.Lukošaitis: „Lietuviai turi Lietuvą, o danai ir visas pasaulis turi vieną mažą pasakojimą pieštuku apie mūsų šalies istoriją.“

atokiau atsitraukti nuo Rusijos, o po to jau žiūrėsim, kaip bus.

– Piešėte tarsi iš intuicijos ir vaizduotės, o pačia rezistencijos tema iš esmės susidomėjote tik baigęs ciklą. Realybė pranoksta vaizduotę? Ar ši patirtis žadina jums patriotinius jausmus, įkvepia likti Lietuvoje, kai šimtai emigruoja?

– Emigraciją labai mėgstama supriešinti su rezistencija taip, lyg tai būtų priešingi poliai. Čia vertėtų iškelti daugiau klausimų: kaip suvokiame emigraciją ir rezistenciją tam tikrais momentais? Gyventi Europoje ir nekeliauti, bet ir norėti tautos klestėjimo – tiesiog neįmanoma.

Visada turi kas nors kur nors judėti, kažkas kažkur gyventi laikinai, ilgam ar „su visam“, mokytis ir mokyti kitus čia ir svetur, atvežti ar išvežti ir pan. Problemų buvo ir bus, bet žinau, kad teiginys, „Lietuva – lietuviams“ mūsų tikrai neišgelbės. Kaip ir mes neišgelbėsime Afrikos, dalydami prezervatyvus. Žinoma, patogu į viską žiūrėti supaprastintai. Tačiau emigracijos isterija užgožia du pagrindinius dalykus: mano manymu, tai – alkoholizmas ir šeimos politika. Lietuviai vargiai kuria darnias šeimas, negimdo vaikų arba jų turi mažai. Ką daryti? Siūlyčiau pradėti nuo griežto, netgi drakoniško, alkoholio vartojimo ribojimo. Su blaivesne galva bus galima pradėti mąstyti, ką čia gero nuveikus. Pirmiausia reikia galvoti, kaip gausinti tautą, o ne laikyti gyventojus už kojos, kad neišvyktų.

Grįžtant prie piešinių ir vaizduotės, ne tiek svarbu ką nors atkurti, dokumentiškai tiksliai vizualizuoti, kiek iš esmės aktualizuoti pačią problemą. Tiesiog vienos priemonės būna netikėtos ir neišsemtos – dėl to ir sulaukia daugiau dėmesio. Matyt, taip nutiko ir su mano piešiniais. Įdomiai pristatyti rezistencijos temą gali būti kiekvieno lietuvio iššūkis.

– Kada supratote, kad keletu piešinių neapsiribosite? Kad tai turi būti visas ciklas? Ar skaičius 100 turi kokią nors simbolinę reikšmę?

Kultūra | 17

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Kino kkodas Rolandas Maskoliūnas redakcija@15min.lt

M.Lukošaičio piešinių ciklas „Pasipriešinimas“ eksponuotas atskiroje Danijos šiuolaikinės dailės muziejaus salėje, šalia P.Picasso parodos.

Asmeninio archyvo nuotr.

balto lapo Apie muziejų • Danijos šiuolaikinės dailės muziejus „Louisiana Museum of Modern Art“ įsikūręs už 25 km nuo Kopenhagos, ant jūros kranto.

• Muziejus turi surinkęs vieną didžiausių Skandinavijoje šiuolaikinio meno kolekciją. Joje yra daugiau kaip 3 tūkst. meno kūrinių.

• Šalia nuolatinės ekspozicijos muziejuje kasmet rengiamos 4–6 teminės parodos, kuriose pristatomi iškiliausi pasaulio menininkai ir naujausi pasaulinio lygio šiuolaikinio meno kūriniai parodų serijoje „Louisiana Contemporary“.

– Kiekis čia visiškai antraplanis ir techninis klausimas. Daug svarbiau, kad piešiniai nesikartotų, kurtų įvairovės įspūdį, bet nevargintų pertekliumi ar įkyriu pamokslavimu, kaip čia, girdi, viskas be galo svarbu!

Galime be atvangos pumpuoti rezistencijos temą ir neturėti nieko gero – tik persisotinimą. Svarbus ne tiek pats istorinio tarpsnio priminimas, bet kiek ir kaip primindami atskleidžiame dalyko esmę. Ar pats veiksmas turi moralinį vektorių? Ar už jo nėra pikto kėslo?

– Partizanų gyvenimo scenas atvaizdavote gana paprasta menine forma – pieštuku ant balto lapo. Tokia technika nei dirgina, nei šokiruoja: juk kraujas, kai jis raudonas, atrodo kraupiau nei juoda dėmė.

– Man nepatinka, kai žmonės net nesumirksėdami puola kuo nors gėrėtis ir aikčioti. Kraujas, kaip ir auksas – sudėtinga materija, kurią suvaldyti kūrėjui – rimtas iššūkis.

Auksas – prabangus ir vulgarus. Kraujas –

savaime brutalus. Todėl sukonstruoti ne kičinį pasakojimą yra be galo sunku. Gali labai greitai perspausti. Nors mano piešinyje – tamsus grafitas, jame vaizduoju dalykus, kurie be galo greitai prikausto žiūrovą.

– Piešinių ciklas „Pasipriešinimas“ Lietuvoje didesnio atgarsio nesulaukė, užtat piešiniai patraukė užsienio meno kuratorių dėmesį. Ir vėl – savame krašte pranašu nebūsi?

– Darbai užsienyje keliavo iš parodų į parodas ir galiausiai buvo pristatyti Danijoje.

Netikėtai išgirdau pageidavimą piešinius įsigyti. Vertinant, kad piešiniais susidomėjo didžiulis muziejus, pasiūlyta kaina buvo santykinai maža.

Tačiau man tai – didžiulis pripažinimas: darbai muziejuje buvo eksponuoti net ne vieną kartą, o juk galėjo nupirkti ir padėti į sandėlį... Tai – pasaulinės reikšmės muziejus, savo kolekcijose saugantis geriausius meno pavyzdžius.

Lietuviai turi Lietuvą, o danai ir visas pasaulis turi vieną mažą pasakojimą pieštuku apie mūsų šalies istoriją.

– Praūžusi olimpiada, atrodo, mus vėl suvienijo. Kokį jūs, kaip menininkas, nupieštumėte lietuvio portretą? Kokią Lietuvą matote, gyvendamas ne sostinėje, ne miestų šurmulyje?

– Regiu lietuvį, vis dar apkvaitusį po narkozės. Penkiasdešimt metų trukusi sovietinė narkozė daro savo. Matau, kaip lietuvis iš visų jėgų bando paipaliotis – gausiai traukia orą į plaučius, juda, mankštinasi: emigruoja, stato, skolinasi ir visaip kaip stengiasi, bet, atrodo, vis dar stokoja nuovokos ir orientacijos. Ieško savo vertybių ir savo tapatybės.

Sunku pasakyti, ar mums jau sekasi kabintis į gyvenimą, o gal tai tik iliuzija? Nežinau, nes, matyt, ir pats vis dar esu apdujęs.

Keliu tuos pačius klausimus: kas aš esu?

Paradoksalu, tačiau dar ir šiandien matome pavyzdžių, kad net nepriklausomoje valstybėje brendusiam jaunimui Lietuva vis dar atrodo kaip kolūkio sandėlis, kurio nepildydamas gali vis semti. Tėvai sėmė, o vaikai matė, kaip sėmė.

Tačiau tikiu, kad jei pas mus, kaip Gruzijoje, atvažiuotų tankai, būtų išniekinta tai, kas mums brangu, išvystume nebanalų patriotizmo proveržį.

Kas buvo niekas, tas netaps viskuo Siužetas ir kontekstas Visomis prasmėmis karšta 1789-ųjų vasara Versalyje. Įniršusi prancūzų liaudis ką tik paėmė Bastiliją. Karaliui, jo žmonai Marijai Antuanetei (akt. D.Krueger) ir jų svitai gresia nustekentos tautos kerštas. Kai kurie didikai jau pasipustė padus. Bėgti ketina ir karalienės favoritė Gabrielė de Polinjak (akt. V.Ledoyen).

Tačiau Marijai Antuanetei ištikimai tarnaujanti Sidonija (akt. L.Seydoux) pasiryžusi likti su ja iki pat pabaigos. Bet išmuš ir Sidonijos išbandymo valanda, kuomet karalienė pareikalaus ypatingos paslaugos.

Išvados Šis filmas – tai žlugimo pradžios kronika ir žmogiškojo elgesio anatomija. Režisierius metodiškai ir užtikrintai kuria gana klaustrofobišką atmosferą – dauguma veiksmo rutuliojasi uždarose patalpose, mažuose kambarėliuose, žvakių apšviestuose siauruose rūmų koridoriuose, kur blaškosi sutrikę žmonės. Sparčiai keliaujame nuo vienos scenos link kitos, kuriose apie žmonių

Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę suvaidino D.Krueger, žinoma iš filmų „Troja“ ir „Negarbingi šunsnukiai“.

Kadras iš filmo.

„Sudie, mano karaliene“ („Les adieux a la reine“) Prancūzija, 2012 m., 100 min.

Rež. Benoit Jacquot.

Vaidina: Diane Krueger, Lea Seydoux, Virginie Ledoyen. Įvertinimas santykius ir jų išgyvenamus jausmus daugiau pasako ne žodžiai, o žvilgsniai ir kūno kalba.

Ypač įsimena virtuoziška, tačiau kartu subtili jaunosios aktorės L.Seydoux vaidyba, kurios herojė finale patiria ypatingą pažeminimą. Jos veide – skaudi suvokimo akimirka, kad ji tebuvo ir tėra įrankis, galintis padėti valdovei išsaugoti jai brangų asmenį. Moteriškas pavydas ir konkurencija, ir dar suvokimas, kad tėra du pasirinkimo variantai: žūti arba likti niekuo. „Sudie, mano karaliene“ – netradicinė, bet skatinanti susimąstyti kostiuminė drama. Žvilgsnis į karališką gyvenimą ne pro paradines duris.

Skelbimai | 19

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

NACIONALINIAI SKELBIMAI

KAUNAS

20 | Skelbimai KAUNAS

VILNIUS

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

VILNIAUS PULSAS

Šią vasarą Vilniuje buvo rekonstruojamos ir modernizuojamos 22 ugdymo įstaigos, dar 12-oje buvo atliekami remonto darbai. Iš viso šiemet mokyklų ir lopšeliųdarželių rekonstrukcijai skirta 52,2 mln. Lt, iš jų – 29,2 mln. Lt Europos Sąjungos lėšos, 1,2 mln. Lt – valstybės biudžeto lėšos. Savivaldybė iš savo biudžeto įstaigų atnaujinimui skyrė 22,5 mln. Lt arba beveik 42 proc. visos sumos.

Vilniaus meras Artūras Zuokas ir vicemeras Jaroslavas Kaminskis lankėsi baigiamose remontuoti sostinės „Atgajos“ specialiosios mokyklos ir Viršuliškių vidurinės mokyklos patalpose. Didžioji dalis darbų šiose, kaip ir kitose, miesto mokyklose jau atlikta, per artimiausias dvi savaites visi darbai bus pabaigti. „Šie metai atnaujinant miesto įstaigas yra rekordiniai tiek savivaldybės skiriamu biudžetu prisidedant prie ES paramos gavimo, tiek atnaujinamų įstaigų skaičiumi. Per dvi vasaras

sostinėje rekonstruotos ir suremontuotos 74 įstaigos, kuriose mokymosi aplinka ir kokybė bus žymiai geresnė“, – sakė Vilniaus meras A.Zuokas.

Pasak mero pavaduotojo J.Kaminskio, anksčiau pradėjus planavimą ir lėšų įsisavinimą šiemet darbai bus atlikti iki mokslo metų pradžios ir pirmą kartą per pastaruosius metus nebus situacijos, kad užsitęsęs remontas trukdytų ugdymui.

Remontuojant ir renovuojant įstaigas prioritetas teikiamas toms mokykloms, kurios yra seniausios ir kurioms labiausiai reikia remonto.

Dar keturios mokyklos – Naujininkų, Taikos, Žygimanto Augusto ir katalikiškoji mokykla „Versmė“ – dalyvauja naujoje Klimato kaitos specialiojoje programoje. Birželį jų modernizavimui skirta beveik 11 mln. Lt, šiuo metu vyksta viešojo pirkimo procedūros.

Mokyklų ir darželių remontui ir modernizavimui lėšas skiria Ūkio, Švietimo ir mokslo, Aplinkos ministerijos. Iš viso didieji projektai šiemet vykdomi 38 švietimo įstaigose.

Baigiamas remontuoti mokyklas apžiūrėjo Vilniaus meras A.Zuokas ir vicemeras J.Kaminskis.

Vilniaus savivaldybės nuotr.

Iki rugsėjo pradžios Vilniuje bus moderniai suremontuotos net 38 ugdymo įstaigos

Savaitgalį sostinės Rotušės aikštėje šurmuliuos Baltramiejaus mugė

BFL nuotr.

Rugpjūčio 24 d., penktadienis 11 val. – Amatininkų mugės pradžia.

12 val. – Iškilminga amatininkų eisena su istorinėmis Vilniaus cechų amatininkų vėliavomis nuo Aušros vartų Vokiečių, Dominikonų, Šv. Jonų, Pilies, Didžiąja gatvėmis iki Rotušės aikštės.

13 val. – Baltramiejaus mugės atidarymo ceremonija.

14 val. – XV a. Vakarų Europos šokiai. Senojo šokio trupė „Viduramžių pasiuntiniai“. Šokių mokymas.

15 val. – Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Pasaka apie vėžliuką“.

16 val. – XVII a. karybos pristatymas. Brolija „Viduramžių pasiuntiniai“.

17 val. – Amatų konkursai ir viduramžių žaidimai.

18 val. – XVI a. prancūziški branliai. Senojo šokio trupė „Festa Cortese“. Šokių mokymas.

19 val. – XIV–XVI a. Europos viduramžių muzika.

Senosios muzikos grupė „Viduramžių pasiuntiniai“.

20 val. – LDK muzika. Muzikos grupė „Testamentum Terrae“ (Baltarusija).

Rugpjūčio 25 d., šeštadienis 11 val. – Amatininkų mugės pradžia.

12 val. – Amatų konkursai. Stalo žaidimai.

13 val. – Lėlių teatro „Avilys“ spektaklis ,,Pagrandukas“.

14 val. – Įrišimų rekonstrukcijų iš LDK valdovų

ir didikų bibliotekų rinkinių pristatymas. Knygrišiai Rimas Supranavičius ir Sigitas Tamulis.

15 val. – Viduramžių šokiai. Senojo šokio trupė „Festa Cortese“. Šokių mokymas.

16 val. – Lėlių teatro „Avilys“ spektaklis „Princesė ir Kiauliaganys“.

17 val. – Viduramžių šokiai. Senojo šokio trupė „Festa Cortese“. Šokių mokymas.

18 val. – Renesansinių kostiumų pristatymas.

Archeologė Daiva Steponavičienė.

19 val. – XIV–XVI a. Europos viduramžių muzika.

Senosios muzikos grupė „Viduramžių pasiuntiniai“.

20 val. – LDK muzika. Muzikos grupė „Testamentum Terrae“ (Baltarusija).

Užsk. Nr. 303387

Užsk. Nr. 306085

Rugpjūčio 24–25 d. Vilniaus Rotušės aikštėje nuo 11 iki 21 val. organizuojama Baltramiejaus mugė.

Jau ketvirtą kartą Šv. Baltramiejaus mugė Vilniuje atgaivinama šventiniu renginiu, rekonstruojant Renesanso epochos miesto amatus, menus ir cechų tradicijas. Šių metų mugė skirta Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos 1387 m. Merkinėje išduotos privilegijos, kuria Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, 625-osioms metinėms paminėti.

ninkai gali drąsiai imtis perspektyvaus projekto arba pradėti naują darbą. Vienas asmuo jums padės moraliai ir materialiai.

Jaučiams kita savaitė bus finansiškai palanki, tačiau paaukštinimo tarnyboje dar reikės palaukti. Asmeninis visų Jaučių gyvenimas bus labai ramus.

Dvyniai įkops į naujas karjeros aukštumas. Investicijos į verslą duos gerų dividendų. Tie, kurie svajoja apie kelionę į užsienį, gali pradėti realizuoti savo planus.

Vėžių svajonės padaryti karjerą dar neišsipildys. Kitą savaitę labiau rūpės ne darbo reikalai, o asmeninis gyvenimas.

Romantiški interesai užgoš visus kitus.

Liūtai gali ruoštis atsiimti didelius dividendus, kurių duos pelningas verslo projektas. Nors reikalų pakanka, turėsite daug laiko poilsiui ir malonumams.

Mergelės turės kontroliuoti savo nuotaiką, mat kitą savaitę bus lengva sugadinti santykius su aplinkiniais. Seksis tarnautojams – jų laukia paskyrimas į svarbų postą.

Horizontaliai:

Pažymėtuose langeliuose: KAULAVAISIAI.

Avinų laukia sėkminga savaitė. Versli-

Vertikaliai:

Svarainis.

Nomeda. Iksija.

Gaga. Ilga. Donal. Ūsas. Menora. TS. Varanas. Pasala.

Da. Ertmė. As. Obuolia. Rignės.

Ist. Latras. Ekiu.

Iaai. Odesa. Si. Slib. Nuosaka. „Siemens“. Nėr.

Atmata. NASA.

Horoskopai

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Konkistadorai.

Osa. Oslas.

Abitas. It. Smigs.

Ugrai. EM. Veja.

Peonai. Ma. „Lada“. Varlės.

Net. RA. Mastis.

Suna. Derama.

Olos. Diagonalė.

Edis. Anona.

Ikebana. Niagara.

Aksis. Kės.

Alasas. Tuatara.

22 | Laisvalaikis

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Svarstyklės turėtų susilaikyti nuo išlaidų. Kai kurių laukia netikėtos permainos, naujo darbo paieškos ar kitos aplinkybės, kurioms prireiks pinigų.

Skorpionai kitą savaitę bus priversti daug dirbti be atlygio. Darbas ne itin seksis, o nuotaika bus prasta. Bet nemeskite to, kas pradėta, ir neieškokite naujo darbo.

Šauliai gali gerai pasipelnyti iš vertybinių popierių prekybos. Tikėtina, kad išvyksite į kelionę, kurios metu gerai pailsėsite. Tarnautojai palypės karjeros laiptais.

Ožiaragiai stovi ant didelių įvykių slenksčio. Metas veikti ir rizikuoti. Tikėtina, kad debiutuosite naujoje verslo srityje ir gausite nemažai pinigų.

Vandeniai turės skubiai užbaigti svarbų projektą ir atsispirti viliojančioms perspektyvoms. Vieno iš giminaičių negalavimas gali atitraukti jūsų dėmesį nuo darbo.

Žuvims kita savaitė bus gana sėkminga.

Optimizmas ir energija jums padės įgyti daug naujų bičiulių ir šalininkų, kuriais taps net kai kurie jūsų varžovai.

Laisvalaikis | 23

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kadras iš filmo

Anekdotai

Sudoku

– Kokia tavo profesija?

– Kraštovaizdžio dizaineris.

– O ką tai reiškia?

– Dirbu su buldozeriu.

Jei rekordo sumušti nepavyksta, kartais galima sumušti jo savininką.

TV3

Rugpjūčio 27 d., 20.10 val.

LNK

Rugpjūčio 28 d., 22.35 val.

Dokumentinių laidų ciklas „Kitą kartą Pietų Amerikoje“

JAV trileris „Panikos kambarys“ (2002)

9 tūkst. km senutėliu automobiliu per Boliviją, Ekvadorą, Peru ir Kolumbiją. Tokį atstumą įveikė tradicinė tokių kelionių kompanija su laidų vedėju Martynu Starkumi ir žurnalistu, sporto komentatoriumi Vytaru Radzevičiumi priešakyje. Naujame dokumentinių laidų cikle – švieži įspūdžiai iš ekstremalios kelionės po spalvingąjį Pietų Amerikos žemyną.

Meg su dukrele Sara po skyrybų įsikelia į keistą butą. Jame yra kambarys su storomis sienomis, plieno durimis, monitoriais, slapta telefono linija.

Nekilnojamojo turto agentas paaiškina, kad tai – panikos kambarys, skirtas pasislėpti nuo užpuolikų. Kai tokie užpuola, Meg su Sara kambaryje ieško prieglobsčio, nors būtent jis yra įsibrovėlių masalas. Filme vaidina Jodie Foster, Kristen Stewart.

S.Cox nuotr.

Lengvas

Galite būti ramūs – 2012 metais pasaulio pabaigos nebus, nes net pačiam Dievui įdomu, kaip mes toliau gyvensime Lietuvoje!

T.Lukšio/BFL nuotr.

Mes sėdėjome virtuvėje ir gėrėme arbatą. Aš norėjau jos paprašyti paduoti cukraus, bet tuomet susipynė liežuvis ir aš pasakiau: – Gyvate, tu man gyvenimą suėdei!

Sunkus

Rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Kaunas

Moteris užlipa pasisverti ant kalbančių svarstyklių: – Ei ei, prašome svertis po vieną!

Rugpjūčio 24 d.

Mėgėjų badmintono turnyras „Vilniaus plunksna“

45-ąjį gimtadienį švenčiančio Andriaus Mamontovo koncertas

Lukiškių aikštėje vyks vienos dienos festivalis, kuris suvienys malonų ir sveiką laiko praleidimą su lengva muzika. Viso badmintono turnyro metu gros diskžokėjai, o po jo įvyks gyvo garso koncertas. Specialią programą turnyro pabaigai ruošia Saulius Prūsaitis. Atrankinės varžybos grupėse vyks 13–17 val., finalas – 17–19 val., koncertas – 19–21 val. Renginys – nemokamas.

Gimtadienį A.Mamontovas švenčia ten, kur jaučiasi geriausiai – scenoje. Ketvirtadienį tikrąją gimimo datą paminėjęs koncerte Vilniuje, penktadienį jis gerbėjų lauks Kaune. Nemokamo koncerto organizatoriai pusiau juokaudami primena, kad visi, nuo 19 val. užėję į „Ryšių kiemelį 837“, turėtų atnešti ir dovaną A.Mamontovui. Gal taip bus pasiektas sveikinimų rekordas?

Orai Lietuvoje

Šiandien

Penktadienį kai kur trumpai palis, bus 18–21 laipsnis šilumos. Šeštadienis prognozuojamas lietingas ir vidutiniškai šiltas – 19–21 laipsnis šilumos.

Sekmadienį gali trumpai su perkūnija palyti, temperatūra kils iki 23 laipsnių šilumos. Kitos savaitės pradžioje išsilaikys vidutiniškai šilti ir lietingi orai.

Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Klaipėda

Pasaulyje

16 / 19

21

20

Madridas

33

Maskva

19

P ėž Panevėžys

20

21

Utena

13 / 20 Kaunas K

08-26 d.

13 / 23 Panevėžys

12 / 22 Utena

15 / 20 Alytus

21

11 / 21

Vilnius il i

Marijampolė 20

Marijampolė Vėjas

21 Alytus 20

Vakarų

08-25 d.

13 / 20

13 / 20

15 / 22

15 / 22

12 / 22

12 / 22

12 / 22

12 / 22

08-26 d.

23

Londonas

21 15 / 22

37

Berlynas

Šiauliai Ši li i

08-25 d.

15 / 21

Atėnai

4–8 m/s

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

Minskas

23

Oslas

19

Paryžius

27

Praha

29

Ryga

20

Roma

35

Stokholmas

19

Talinas

17

Varšuva

27

24 | Reportažas

15min • 2012 m. rugpjūčio 24 d.

Palangos turgus:

Aurelija Kripaitė a.kripaite@15min.lt

Šeštadienis, 5 val. ryto.

Naktinės linksmybės Basanavičiaus gatvėje dar nepasibaigusios, o kurorto turguje jau knibžda prekeiviai. Ne drabužių, vaisių ar daržovių, o gintaro.

Ant prekystalių jie krauna krūvas neapdirbto Baltijos jūros mineralo, atgabento iš Kaliningrado kasyklų – ir masyvius gabalus, ir kruopos dydžio. Netrukus į turgų pradeda rinktis ir amatininkai, neapdirbtą gintarą paverčiantys originaliais papuošalais.

Kainos – stebinančios Kretingiškė Augenija Adomavičienė ant savo prekystalio nuo ankstyvo ryto dėlioja įvairiaspalvio gintaro karolius, sages, masyvaus gintaro pakabukus, auskarus, suvenyrines varlytes su priklijuotais gintaro gabaliukais.

Dar nespėjus išdėlioti visų prekių, prisistato pirmasis pirkėjas. Sportine apranga vilkintis vyras išsiskiria iš minios – jo kaklą puošia masyvūs gintaro karoliai, ranką – žiedas su dideliu gintaro gabalu, ant riešo – gintarinė apyrankė.

Gintaro meistrė palinksi galva: taip pasipuošę vyrai Palangoje – jokia egzotika. „Gintaras vėl darosi labai populiarus. Perkama viskas – nuo nedidelių suvenyrų, tų pačių tradicinių karolių iki didžiulių pakabukų, kainuojančių ir 200 Lt“, – pastebėjimais dalijasi 30 metų gintaro papuošalus kurianti A.Adomavičienė. Į turgų pirmą kartą atklydusius pirkėjus gintaro papuošalų kainos neretai nustebina – pasirodo, originaliai pasipuošti

A.Kripaitės nuotr.

Stalai linksta nuo gintaro Originalios formos pakabutį galima įsigyti už 7 Lt. galima vos už kelis litus. Nedideli auskarai su žvilgančio gintaro akelėmis kainuoja 6 Lt, pakabukai raktams – nuo 3 Lt. Gintaro karolius galima įsigyti ir už 20 Lt, segę su gintaro gabalėliu – už 10 Lt. Tiki gydomosiomis galiomis A.Adomavičienė tikina, kad gintaras – ne tik gražu, bet ir sveika. „Gintaras – puikus antiseptikas. Kai dirbdama su metalu susižaloju pirštus, ant žaizdos visada užberiu gintaro dulkelių ir kraujavimas liaujasi. O vaikams suskaudus ausis, skausmą galima malšinti šiltu gintaru“, – pasakoja kretingiškė.

Gintaro pakabučius ar vėrinius mielai perka ir keturkojų šeimininkai – tikima, kad gintaras apsaugo nuo erkių. „Bet ar padeda nuo erkių apsisaugoti ir žmonėms, nežinau. Negirdėjau tokio atvejo“, – suabejoja moteris. Į turgų atginė nedarbas Dairantis po prekystalius nesunku atspėti, kokį gintarą labiausiai mėgsta vienas ar kitas amatininkas. Vieniems arčiau širdies smulkus ir skaidrus gintaras, kitiems – masyvus, savo išvaizda primenantis akmenį.

Kad tai gintaras, suprasi tik paėmęs į rankas.

Į turgų atklydusius pirkėjus gintaro papuošalų kainos neretai maloniai nustebina.

Matinį gintarą pamėgusi amatininkė Irena pasakoja, kad dauguma šiuo metu Palangos turguje besirenkančių prekeivių kadaise dirbo liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Likę be darbo, griebėsi to, ką geriausiai išmano – gintaro apdirbimo. „Kada gintaras nebuvo populiarus? Manau, kad jis visada buvo ir bus mėgstamas“, – atvykėliams iš Maskvos tiesdama pluoštą gintaro karolių kalba Irena.

Priešingai nei kiti Palangos prekybininkai, gintaro pardavėjai gero oro nelaukia, mat karštomis dienomis poilsiautojai traukia į paplūdimius – į turgų užsuka vos vienas kitas.

Prekyba gintaru aktyviausiai verda šeštadienį – tuomet susirenka apie šimtą prekeivių. Neapdirbtas gintaras pardavinėjamas tik anksti ryte – maždaug iki 8 val.

Šeštadienio rytą į Palangos turgų susirenka apie šimtas gintaro prekeivių.