15min savaitraštis 2012.11.23

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 45 (1276) • 2012 m. lapkričio 23 d.

A.Dainytės nuotr.

Politika

Seimo narių darbo birža

Cigarečių belaisviai

Įrašas biografijoje „buvau Seimo narys“ negarantuoja sėkmingos karjeros.

Retam buvusiam parlamentarui pasiseka prasimušti versle ar kitose su politika nesusijusiose srityse.

4-5 psl.

Savaitės interviu

Krepšinio Lapino viltis BFL nuotr.

Parlamentaru tapęs buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša krepšinyje jau seniai veteranas, bet ir politikoje – nebe naujokas. Į Seimą jis pateko su konservatoriais, bet Lapinu vadinamo S.Jovaišos svajonė – suburti savo partiją.

6-7 psl.

Verslas

Rūkau devynerius metus.

Kasdien į save sutraukiu apie pakelį cigarečių. Viską žinau apie baisius rūkymo padarinius, bet iki šiol negalėjau sustoti, kol neišbandžiau stebuklingai lengvo būdo mesti rūkyti.

Viktorija Samarinaitė

8–10 psl.

Lietuviška žuvis – deficitas

BFL nuotr.

Skaniausia – savų žvejų savoje jūroje sugauta žuvis. Sunku ginčytis, bet kasmet to skanumo vis mažiau, nes nyksta ir žuvys, ir žvejai, pjaustantys savo beviltiškai pasenusius laivus.

15-16 psl.

2 | Politika

Komentaras

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

13 PROC.

15min.lt apklausa Rimvydas Valatka r.valatka@15min.lt

29

Kas valdys premjerą A.Butkevičių?

Marionetės dalia?

A.Butkevičius – premjeras. Na, ir kas? Jei A.Kubiliaus koalicija tautos akyse mirė po naktinio mokesčių perversmo, tai A.Butkevičiaus koalicija viešųjų ryšių karą pralaimėjo dar greičiau. Nė nepradėjusią veikti ją į dugną nutempė V.Uspaskicho partijos juodosios buhalterijos bylos šleifas.

Nei apsiginti, nei išsiderėti nuo to A.Butkevičiui nepavyko. Bandė, bet taip ir nerado būdų, kaip įveikti prezidentės ultimatumą dėl „darbiečių“.

Demonstratyvus V.Gapšio paskyrimas pirmuoju Seimo vicepirmininku buvo vinis į per lankstų A.Butkevičiaus stuburą. Galima tęsti. A.Lukašenkos šlovintojas B.Bradauskas – Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas. O, dievulėliau. Audito komitetą, kurį net konservatoriai perleido opozicijai, ši koalicija pasiglemžė sau. O, varge.

Tenka laviruoti. Tarp prezidentės kūjo ir Kėdainių kniaziaus priekalo. Tarp „tvarkdarių“, „darbiečių“ ir socialdemokratų srovių. Nekaip sekasi.

J.Veselka – geriausias Seimo ekonomistas.

R.Šadžius – geras, nes mokėsi. L.Graužinienė – labai kompetentinga. Tai A.Butkevičiaus kalbų perlai.

Skamba kaip veltėdžio šūkis iš sovietinės komedijos: „Sovietinis teismas – pats humaniškiausias teismas pasaulyje!“ Ir partijos viršūnėlės įtartinai ramiai stebi – išplauks A.Butkevičius ar ne. Neišplauks, premjero laukia marionetės dalia. Į 15min.lt klausimą, kas valdys A.Butkevičių, net 54 proc. skaitytojų atsakė, kad premjeras bus pastumdėlis: 41 proc. mano, kad jį valdys V.Uspaskichas, 13 proc. – prezidentė.

PROC.

A.Butkevičiui diktuos prezidentė D.Grybauskaitė (4445) 13 proc.

A.Butkevičiui vadovaus senieji socialdemokratai (5760) 17 proc.

A.Butkevičių už virvučių tampys V.Uspaskichas (13855) 41 proc.

A.Butkevičiui niekas nenurodinės, jis bus savarankiškas (9715) 29 proc.

Apklausoje dalyvavo 33775 žmonės

41 PROC.

17 PROC.

Savaitės žmogus

Dovana su įdaru Rimo Valeikio pieš.

Kaip atrodys mandagi premjero šypsena? Kvailai.

Tai nėra reprezentatyvi apklausa, bet 33 tūkst. žmonių nuomonė irgi šį tą reiškia. Pamėgink įtikinti tautą kitaip, kai grįši iš prezidentūros su dar 4 atmestais „darbiečių“ kandidatais į ministrus.

Vadinasi, amžiams.

Konservatoriai, žaisdami su V.Uspaskichu visą kadenciją, bus nušovę pustrečio zuikio. Darbo partija opozicijoje buvo sukalbama (balsavimas dėl atominės), o, patekusi į valdžią, iškart neutralizuota suaktyvintos teismo ir prokuratūros atakos. Antra, socialdemokratai paversti blogio dangstytojais. Be to, dar ir A.Butkevičius demoralizuotas.

Kas po to, kai Darbo partijos kandidatus į ministrus prezidentė atmes? Vieną seriją, antrą? Jei V.Uspaskichas su tuo sutiks, pusė velnio. O jei ne?

Kaip atrodys nedrąsiai mandagi premjero šypsena? Kvailai.

Jei toks buvo planas, tai konservatoriams – 10 balų. Po pralaimėtų rinkimų vienu ėjimu įvaryti nugalėtojus į pato situaciją – pergalė.

Tik nereikėtų apsvaigti. Nes V.Uspaskichas – jei tik liks be partinių ministrų – vėl išsisuks. Kėdainių kniazius nusikratys atsakomybės už Vyriausybės darbą. Ir kvailiui bus aišku, kad ministrus jam parinko prezidentė. Kas parinko, tas ir atsako. V.Uspaskichas vėl liks šešėlyje. Prieš kitus rinkimus vėl drąsiai lips ant statinės: „Norėjau jums duoti 1509 Lt minimalią algą, bet jie man neleido.“ Vienintelis būdas įveikti V.Uspaskichą – duoti jam valdžią. Ir teisę susimauti. Juolab kad tokia ir rinkėjų valia. Jei jam nebus leista pasidalyti atsakomybe su A.Butkevičium, taip, konservatoriams tai bus naudinga. Bet ar naudinga valstybei?

Algirdas Butkevičius pirmadienį šventė ne jubiliejų, o tik 54-ąjį gimtadienį, bet iš prezidentės gavo didžiausią gyvenimo dovaną – pavedimą suformuoti Vyriausybę.

Ketvirtadienį Seimas pritarė A.Butkevičiaus skyrimui ministru pirmininku, bet prezidentės dovana jau virto sunkiai pakeliama našta – valstybės vadovė kontroliuos kiekvieną A.Butkevičiaus judesį, o jo kandidatus į ministrus tirs per patį didžiausią padidinamąjį stiklą.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 Platinimas platinimas@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

80000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Komentaras

4 | Politika

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Artūras Račas redakcija@15min.lt A.Abišala su žmona Nijole džiaugiasi ramiu ir gerai apmokamu verslo konsultanto gyvenimu.

Kalėdų šiemet nebus

A.Ufarto/BFL nuotr.

Kalėdų Lietuvoje šiemet nebus. Toks įspūdis gali susidaryti stebint pastarųjų dienų viešąją erdvę ir ypač rinkimų nelaimėjusių politikų bei jiems prijaučiančių propagandininkų pasisakymus. Pagrindinis leitmotyvas – pasaulio pabaiga į Lietuvą ateis anksčiau nei pasibaigs Majų kalendorius.

Tos pabaigos pradžia yra tiesiogiai susijusi su naująja valdančiąja koalicija, nes pasaulis Lietuvoje baigsis tada, kai galutinai paaiškės, jog Seimo daugumoje vis dėlto bus Darbo partija. Pabaiga bus dar greitesnė, jei tos partijos atstovai dirbs Vyriausybėje. „Kriminalinė koalicija“, „nusikaltėlių dauguma“, demokratijos ar net visos Antrosios Respublikos pabaiga ir dar daug kitų apokaliptinių pranašysčių jau yra kalbėjimo norma politikams, kurie save priskiria „dešiniajam patriotiniam“ flangui ir kuriems tuoj tuoj tarnybiniai kabinetai ir tarnybiniai automobiliai su vairuotojais taps tik prisiminimu.

Ne vienam šis atsisveikinimas bus dar nemalonesnis, nes pasakyti „sudie“ teks ir tarnybinei algai.

Skausmas suprantamas ir žmogiškai pateisinamas. Ketveri metai yra ilgas laikas, per kurį nesunku įprasti prie gyvenimo tarnybiniame kabinete ir tarnybiniame automobilyje, ir pamiršti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų.

Kiek sunkiau suprasti prezidentę, kuriai Seimo rinkimai netapo slenksčiu atgal į realų gyvenimą, ir ji vis tiek siūlo siaurą pasirinkimą: arba darysit taip, kaip aš noriu, arba bus „pinigų dalybos kriminalizuotų oligarchinių grupuočių naudai“. Sutikite, pasirinkti nėra labai lengva.

Juolab kai koks M.Laurinkus iš už kampo (kaip įprato dirbdamas saugume) perspėja, kad pasirinkus neteisingai, Lietuvą, žiūrėk, net iš ES išmes.

Kai panašią isteriją rinkimus pralaimėję politikai buvo sukėlę po 1992 metų rinkimų, kuriuos laimėjo tuometė LDDP, buvo šiek tiek juokinga. Ypač – kai pralaimėjusieji užtarimo ieškojo rašydami skundus Didžiosios Britanijos parlamentarams, kurie puikiai žino, kad pralaimėjimas rinkimuose nereiškia Jungtinės Karalystės pabaigos. Žino tai net rinkimuose nedalyvaujanti Elizabeth II, kuriai, kaip ir D.Grybauskaitei, tenka paskirti rinkimus laimėjusios partijos vadovui sudaryti ministrų kabinetą.

Sunkiau suprasti prezidentę, kuriai Seimo rinkimai netapo slenksčiu atgal į realų gyvenimą.

Tačiau nuo 1992 metų Lietuvoje jau užaugo nauja karta, nežinanti, nei kas yra LDDP, nei kodėl tada kalbėta, kad rinkimus jai padėjo laimėti šlapia dešra. Ta karta net nežino, kas ta šlapia dešra. Šiandien tai kartai pasitaikė proga tapti gyvosios istorijos liudininkais, tik neaišku, ar tuo reikėtų labai džiaugtis.

Nes iš esmės visa tai, kas vyksta šiandien, ne tik primena 1992-uosius, kai Lietuva žengė pirmuosius žingsnius demokratijos link. Ta isterija ir nesugebėjimas susitaikyti su rinkėjų valia (kad ir kokia kvaila ar neteisinga ji kai kam gali atrodyti) liudija, kad per 20 metų ne taip toli ir nuėjome.

Ir kalbėti čia reikėtų ne tik apie demokratiją ar rinkimų rezultatus. Daug liūdniau tai, kad dalis politikų taip ir nesuprato, jog keikdami ir juodindami oponentus bei tautą, kuri „neteisingai“ pasirinko, jie keikia ir juodina Lietuvos valstybę.

Nes viskas, kas joje vyksta, įskaitant ir rinkimų rezultatus, teisiamųjų suole atsidūrusią partiją, bei Seimo vicepirmininku tapusį kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, yra tiesioginė ir jų 20 metų darbo pasekmė.

Politikų darbo birža: Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

Įrašas biografijoje „buvau Seimo narys“ negarantuoja sėkmingos karjeros. Retam buvusiam parlamentarui pasiseka prasimušti versle ar kitose su politika nesusijusiose srityse.

Kai kurie politikai tampa net Darbo biržos klientais, bet dažniausiai rinkėjų neįvertintiems politikams praverčia partijos bičiulių užnugaris. Jie gali išrūpinti postą valdiškoje struktūroje ar diplomatinėje tarnyboje, bet kartais – tik padėjėjo kėdę laimingesnio partijos kolegos kabinete.

Pasibaigus kadencijai atsigavo Šešioms dešimtims ligšiolinių parlamentarų po rinkimų teko išsikraustyti iš kabinetų – tiek politikų nebuvo perrinkti arba patys nusprendė nesiekti mandatų. Seime nebeliko net Lietuvos politikos veterano, signataro Česlovo Juršėno. Nuo 1990-ųjų parlamente dirbęs, ne vienus metus jam vadovavęs socialdemokratas paskirtas į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą.

Būriui prašalaičių, kurių dauguma į Seimą pateko vedami Arūno Valinsko, kadencija minkštoje kėdėje tikriausiai liks pirma ir paskutinė.

Pavyzdžiui, dainininkė ir televizijos projektų dalyvė Donalda Meiželytė portalui zmones.lt prisipažino, kad paskutinį darbo Seime rytą atsibudo tarsi naujas žmogus. „Aš – nebe viešas asmuo. Nebeturiu dėl nieko teisintis – tai laimė ir laisvė. Taigi dabar varysiu nuo projekto iki projekto ir taip dalyvausiu, kad manęs bus daug ir visur“, – džiaugsmu netvėrė į pramogų verslą grįžusi moteris.

Pramogų verslo desantą į Seimą atvedęs Arūnas Valinskas taip pat sugrįžo į televiziją bei pramoginių renginių sferą, o štai jo ištikimas bendražygis, buvęs dainininkas Antanas Nedzinskas kol kas dar vis kaip į darbą vaikšto į Seimą ir stebi naujuosius parlamentarus iš

svečių balkono. A.Nedzinskas turi vilties dalyvauti ir laimėti pakartotinius Seimo rinkimus Zarasų-Visagino arba Biržų-Kupiškio rinkimų apygardoje, tik dar neišsirinko – kurioje.

Iš Seimo nario – į patarėjus Dainininkas Ligitas Kernagis, s, praėjusios kadencijos Seime pasiekęs net Antikorupcijos komisijos pirmininko kėdę, per rinkimus patyrė fiasko, bet pelnytis duoną vien iš scenos nebenori.

Be darbo likusiam L.Kernagiui giui ranką ištiesė partijos „Drąsos k kelias“ li “ atstovė Aurelija Stancikienė, pasiūliusi jam tapti padėjėju-patarėju.

Buvęs Seimo narys savaitraščiui „15min“ teigė būsiąs patarėju „pagrindiniais strateginiais klausimais“ – ne partiniais, o renginių, bendravimo su rinkėjais. „Raštų tikrai nerašysiu, – tikino buvęs parlamentaras. – Užtat padainuosiu.“ „Ar dalyvausiu kituose rinkimuose? Laikas parodys. Jei bus parama, kodėl ne?“ – villties į Seimą sugrįžti neprarado L.Kernagis. Į politiką pakliuvusieji iš pramogų pasaulio jos greitai atsikando. Kodėl? „Daug kas nebenori į ją grįžti. Darbas Sei-me nėra paprastas, užgriūna dėmesys. Prieš rinkimus esi mylimas, mas po rinkimų – nekenčiamas“, – svarstė L.Kernagis. „Važnyčioti“ gali tik Seime „Vakar važnyčiojo vežimą, o šiandien yra protingiausias žmogus, – apie politikus, kuriuos valdžios kėdės įkvepia didiems darbams, ironizavo žinomas žurnalistas Vytautas Kvietkauskas, skas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos– s– Atkuriamojo Seimo narys. – To-kie, išėję iš Seimo, nebegrįžta, kur buvę, – per sunku.“ 2000 metais V.Kvietkauskas vėl buvo išrinktas parlamentaru, bet visos kadencijos neišbu-vo – 2004 metų liepą atsistatydidino dėl įtarimų kyšio ėmimu.

2005–2008 metais V.Kvietkauskas dirbo Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriumi, vėliau metus vadovavo koncernui „Achema“ priklausančiai

Sudėtingi likimai Buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas po pralaimėjimo rinkimuo kimuose 2008 metais kurį laik laiką bandė reanimuoti ssavo įkurtą Naująją sąjjungą, bet galiausiai pasidavė ir sujungė savo partiją su Darbo partija, o duoną valgė iiš advokato praktikos. Ši Šiemet A.Paulauskas vėl įįbrido į tą pačią upę – grįžo į Seimą su Darbo partija.

Signatarui Sauliui Pečeliūnui gali tekti antrą kartą praverti Darbo biržos duris. 2000-aisiais, po dešimties aktyvios politinės veiklos metų, jis nepateko į Seimą ir sunkiai ieškojo darbo. Užsiregistravęs Darbo biržoje S.Pečeliūnas pareigų Muitinės departamente sulaukė tik praėjus beveik meta tams. Buvęs įtakingas p politikas tapo Muitinės departamento Prevencijos pažeidimų skyriaus vyriausiuoju inspektoriumi.

2 2004-aisiais konserva vatorius vėl buvo išrinktas į Seimą ir dirbo jame dvi kadencijas. Po šių metų rinkimų jis vėl liko už didžiosios politikos borto. Tiesa, šįkart S.Pečeliūnui bus lengviau – jei nedirbs gerai mokamo darbo, galės verstis iš signataro rentos.

Kito signataro Gintaro Ramono likimas ssusiklostė tragiškai.

Vos pustrečių metų parlam mente išdirbęs jonišk kietis taip pat kreipėsi į Darbo biržą, nesėkmingai bandė įsitvirtinti teatro srityjje, galiausiai turguje p pardavinėjo kasetes. Žm Žmonių pašaipos ir nepritek priteklius jauną vyrą palaužė – 1997-aisiais jis pakėlė prieš save ranką.

Politika | 5

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Į Seimą nebeišrinktas A.Nedzinskas į parlamentą tebevaikšto tarsi į darbą.

A.Ufarto/BFL nuotr.

G.Vagnorius nori dirbti tik Seime, bet į jį vis nepatenka, o D.Meiželytė džiūgauja, kad jos kadencija pagaliau baigėsi.

T.Lukšio/BFL nuotr.

vienus gelbsti patirtis, kitus – partija bendrovei „Balto Media“. Dabar jis grįžo ten, nuo ko pradėjo – veda LRT radijo laidas „Sankryža“ ir „Aktualijų studija“, visuomeniniais pagrindais vadovauja Lietuvos parolimpiniam komitetui. „Jei turi profesiją, po Seimo rasti darbą nesunku. Bet jei prarandi įgūdžius ir profesionalumą, būna nelengva. Šiandien gyvenimas spėriai juda į priekį, dirbant Seime nėra kada atnaujinti žinias. Ne veltui daugeliu atvejų partijos pasirūpina saviškiais.

Man, kaip žurnalistui, paprasčiau, dirbu beveik tą patį darbą. Juk politiko darbas yra kalbėjimas“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo buvęs parlamentaras.

Anot V.Kvietkausko, sunku gali būti ne tik specifinių sričių specialistams, bet ir pramogų verslo atstovams – kai kurie per „politinę pertraukėlę“ pamirštami ir tampa nebeįdomūs publikai. Žmonės į tokius baksnoja: čia tas, Seimo narys, kažko prisidirbęs.

Nenori būti tik ekspremjeru Važnyčiotojo komplekso, kai po Seimo maga sulaukti aukšto posto ministerijoje ar ambasadoriaus rango, signataras Aleksandras Abišala neturėjo. „Kelis kartus esu prašęs: pristatykite mane kaip geriausią konsultantą, o ne buvusį premjerą, – juokėsi buvęs parlamentaras, kuriam 1991–1992 metais teko eiti ir ministro be portfelio, o keturis mėnesius 1992-aisiais – premjero pareigas. – Istorijos

V.Kvietkauskas: „Vakar važnyčiojo vežimą, o šiandien yra protingiausias žmogus.“ neištrinsi, nesigėdiju, o didžiuojuosi tuo, ką nuveikiau, bet mane tai trikdo.“ A.Abišala pripažino, kad palikus Seimą jam buvo sunku imtis ligtolinio – fiziko, mokslininko – darbo. „Pustrečių metų Seime ir pusantrų metų iki tol Sąjūdyje buvo taip įtraukę, kad skirti laiko savo profesijai nebuvo kada. Tiek laiko politikoje buvo per daug, kad būčiau galėjęs sėkmingai grįžti į mokslinę veiklą. Bet psichologiškai nebuvo sunku, nes jau anksčiau nusprendžiau nebedalyvauti politikoje“, – teigė jis.

Bet politiko patirtis A.Abišalai padėjo – jam buvo lengviau įsitvirtinti kaip verslo konsultantui, kuriuo pradėjo dirbti netekęs mandato 1992-ųjų pabaigoje. Tą patį signataras sėkmingai daro iki šiol. Apie politiką nebesvajoja – paskutinį kartą dalyvauti Seimo rinkimuose buvo kalbintas gal 1996-aisiais.

Kai kurie politikai po nesėkmingų rinkimų įsitaiso partinėse struktūrose – gauna vietelę partijos ar frakcijos sekretoriate, savivaldybėje, tampa kolegų padėjėjais, patarėjais,

jei nusišypso sėkmė, į valdžią prasibrovusi partija parūpina viceministro ar diplomatinį postą. Tarytum durys ten, kur darbo ieško kiti mirtingieji, būtų užtrenktos.

Tokių pavyzdžių – nors vežimu vežk.

A.Abišala taip besielgiančiųjų neskuba smerkti: „Dauguma jų gauna valstybės žmogaus įgūdžių. Buvimas aukščiausioje politikoje duoda didelės patirties. Valstybei būtų žala to netekti, imti ir išmesti būtų neekonomiška. Šie žmonės naudingi – partijose, valstybės ar diplomatinėje tarnyboje. Teisybė, kad kartais randama šilta vieta saviškiui, bet tai labai lietuviška interpretacija.“ Pašnekovui norėtųsi, kad Seime būtų mažesnė žmonių kaita. Taip ne tik po rinkimų mažiau reikėtų sukti galvą, kur padėti pralaimėjusius partijų kolegas, bet ir atsirastų profesionalių politikų.

Per pastaruosius rinkimus mandatus išlaikė gerokai daugiau nei pusė parlamentarų, simpatijų iš esmės nesulaukė nei pramogų verslo atstovai, nei proginės partijos.

Pasak signataro, geriausia būtų kaskart

Savo nuomonę galite išsakyti portale 15min.lt

atnaujinti ketvirtadalį Seimo – taip patirtį būtų galima atmiešti nauju požiūriu, jaunyste ir energija.

Be darbo jaučiasi laisvas Kitas ekspremjeras, signataras Gediminas Vagnorius, parlamentaru be pertraukos nuo 1990-ųjų buvęs iki 2004 metų, taip pat tikino nedegęs noru grįžti į aukštas pareigas.

Nepaisant to, jis 2008-aisiais ir šiemet rinkimuose vėl bandė laimę, tiesa, nesėkmingai. G.Vagnorius gyvena iš signataro rentos, kuri siekia bemaž 3,5 tūkst. Lt, neatskaičius mokesčių. Kuo ekspremjeras užsiima? Vadovauja už parlamento borto likusiai Krikščionių partijai, kas savaitę skelbia straipsnius. „Turiu visokio darbo, vienintelis skirtumas – esu laisvas žmogus. Daug metų buvau nelaisvas, – savaitraščiui „15min“ teigė G.Vagnorius. – Turtingesnis dėl to nepasidariau, bet džiaugiuosi, kad teko vykdyti ekonominę reformą ir padėti įtvirtinti Nepriklausomybę. Tik gaila, kad pasitraukęs į politiką apleidau akademinę veiklą.“ Pašnekovas tikino, kad neišrinktas į Seimą net neturėjęs minčių ieškotis kito darbo – vadovaujant partijai tam esą trūktų laiko. „Vakaruose priimta pasitraukus iš aukštų pareigų nesiveržti į verslą dėl interesų konflikto. Elgiausi vakarietiškai – neketinau kurti tokios abejotinos situacijos. Dabar konflikto jau nebūtų, bet turiu įdomų užsiėmimą ir prasmingą veiklą.“

Atidarymas

Kauniečiams duris atvėrė atnaujinta MAXIMA Po keturis mėnesius trukusių remonto darbų Kaune, Šarkuvos gatvėje, atidaryta dvigubai praplėsta prekybos tinklo parduotuvė MAXIMA XX.

Jos asortimentas suformuotas atsižvelgus į šio Kauno mikrorajono gyventojų poreikius, įpročius ir pageidavimus. Dabar parduotuvės klientams siūloma dar daugiau skirtingų pavadinimų prekių, ypač išplėsti šviežio maisto skyriai. Atnaujintoje parduotuvėje įsikūrė ir pirmoji Kaune MAMOS kepyklėlė. Šiltomis ir jaukiomis spalvomis dekoruota moder-

ni parduotuvė klientus pasitinka beveik visą pirmąjį aukštą užimančiais šviežių produktų skyriais: juose galima įsigyti vaisių, daržovių, šviežios mėsos, žuvies, ką tik išrūkytų mė-

sos ir žuvies gaminių, pieno produktų, konditerijos ir kulinarijos patiekalų – juos MAXIMA meistrai gamina čia pat veikiančiuose cechuose. Parduotuvėje įrengtoje kepyklo-

je kasdien kepamos bandelės ir duona. Prieš 13 metų Kaune, Šarkuvos gatvėje, atidaryta MAXIMA veikė tik pirmajame pastato aukšte. Parduotuvės prekybinis plotas sudarė 2 tūkstančius kvadratinių metrų. Rekonstruota parduotuvė išplėsta kone dvigubai: dabar ji veikia ir antrajame pastato aukšte, kuriame klientai ras dar daugiau drabužių, avalynės, žaislų, namų apyvokos ir kitų būtinų pramoninių prekių. O atskirai įrengtame kosmetikos ir parfumerijos skyriuje MAXIMA klientai turėtų pasijusti kaip tikroje specializuotoje parduotuvėje. Į antrą parduotuvės aukštą galima pakilti moderniu eskalatoriumi.

Komentarass

6 |

Savaitės interviu

Krepšinio Lapino viltis

Daumantas Mikučionis redakcija@15min.lt

Sėkmės receptas Energingas ir verslus jaunimas dažnai manęs klausia: kaip atpažinti sėkmingą idėją? Kas lemia naujo verslo sėkmę? Kas svarbiausia kuriant verslą? Aišku, jie klausia manęs dėl to, jog mano, kad atradau tokį sėkmės receptą. Vieną tos sėkmės (žalią) simbolį jūs dabar vartote rankose arba ekrane, o apie kitą šios skilties gyvavimo pradžioje pažadėjau nerašyti dėl objektyvumo.

Kaip bebūtų, dažnai girdėdamas tuos klausimus, turėjau daug progų pamąstyti apie atsakymą, kurį netikėtai gražiai iliustravo neseniai atrastas ir didelei verslaus jaunimo auditorijai pademonstruotas paprastutis eksperimentas.

Užduotis yra savo piršto smūgiu sulaužyti kolegos tarp kumščių laikomą standartinį medinį pieštuką. Kol dar nesmogėte savo trapiu žmogišku kūnu į kietą tekintą medį, leiskite jus apšviesti: yra apie 90 proc. tikimybė, kad šiuo bandymu užsigausite, susižalosite arba susilaužysite pirštą. Pirmyn, bandytojai! Žinote, kas atsitinka? 90 proc. bandymų sulaužyti pieštuką būna nesėkmingi.

Tuomet pakoreguokime eksperimento foną, bet užduotį palikime nepakitusią. Informacija apie nesėkmės šansus naujai bandytojų grupei nebepateikiama, be to, aš savo pavyzdžiu pademonstruoju, kaip po ryžtingo smūgio pieštukas lūžta kaip šapelis. Spėkite, koks tokio eksperimento rezultatas naujoje grupėje? 90 proc. atvejų žmonės sulaužo pieštuką iš pirmo karto!

Kaip tai susiję su sėkmės receptu? Šis triukas labai aiškiai pademonstruoja, kaip patys sukuriame savo realybę. 90 proc. nesėkmės statistika jums turėtų priminti panašią naujų verslų nesėkmės statistiką. Neryžtingas neigiama informacija užnuodytas pirmos grupės bandymas jums galbūt siejasi su pirmu pabandymu daryti savo verslą, bet saugiai, nepaliekant savo darbo vietos ir išlaikant jos generuojamas pajamas. Adrenaliną purškianti nežinia smogiant į pieštuką nemačius, kad kitas jau tai padarė ir jo pirštas nenulūžo, yra ta pati nežinia, su kuria kovoja ne šiaip naujų verslų, bet naujų verslo modelių ir koncepcijų kūrėjai, prieš žengdami lemiamą žingsnį!

Antrą kartą smogti visa jėga yra tūkstantį kartų sunkiau.

Nes skauda nuo pirmo bandymo.

Klausimas iš auditorijos: o jeigu nepavyktų iš pirmo bandymo, kaip ryžtis antram? Štai čia yra visa žmonijos baimių iliustracija ir taip pat sėkmės receptas viename! Tas klausimas yra užnuodytas 90 proc. statistikos ir blogos asmeninės patirties! Nepamirškite – savo realybę kuriame patys.

Vieno garsiausių pasaulio sėkmės simbolio kolegos tą realybę vadindavo iškreiptu Steve‘o Jobso realybės lauku.

Smogiame į pieštuką tokia jėga, lyg antro šanso nebūtų. Smogiame taip, kad pieštukui (=nesėkmei) nelieka jokių šansų. Antrą kartą smogti visa jėga yra tūkstantį kartų sunkiau. Nes skauda nuo pirmo bandymo. Nes auga nepasitikėjimas savo jėgomis.

Nes degina nusivylimas ir gėda prieš mačiusiuosius.

Vienintelis triukas laimės paukštei pagauti: susikurkite savo realybės lauką su savo taisyklėmis – nes 90 proc. nesėkmės statistika sveiko proto žmogui tiesiog nepriimtina. Atsisakykite būti jos dalimi!

Dabar – jūsų eilė pasitreniruoti su pieštuku: tai, kaip jums pavyks, gali būti ženklas, kaip jums seksis kuriant savo verslą. Jei, jau žinodami čia pateiktą sėkmės DNR, neįveiksite pieštuko iš pirmo karto, drąsiai teigiu – verslas yra ne jums. Jei atvirkščiai – sėkmė vis tiek negarantuota, bet jūs turite esminę savybę ją susikurti. Pirmyn!

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

S.Jovaiša iki šiol nepaleidžia krepšinio kamuolio.

A.Koroliovo nuotr.

S.Jovaiša mano, kad Lietuvą išgelbės ne konservatoriai, o jaunimas

Parlamentaru tapęs buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša pratinasi prie darbo Seime. Krepšinio pasaulyje Lapino pravardę turintis S.Jovaiša jau seniai veteranas, tačiau ir politikoje jis nebe naujokas. Prieš tapdamas konservatoriumi yra dalyvavęs rinkimuose Artūro Paulausko socialliberalų sąraše.

Paulius Cubera p.cubera@15min.lt Kalbėdamas su savaitraščiu „15min“, 57 metų S.Jovaiša, į Seimą patekęs su Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD), prasitarė, kad norėtų dirbti Biudžeto ir finansų arba Ekonomikos komitete, tačiau partija jam nutarė patikėti mažiau atsakingą darbą – paskyrė darbuotis į Informacinės visuomenės plėtros komitetą.

– Kodėl rinkimuose nieko nelaimėjote vienmandatėje apygardoje? Ir kodėl vienmandatėje apygardoje kandidatavote ne gimtajame mieste?

– Skirtinguose rajonuose yra skirtinga padėtis. Ten, kur aš kandidatavau, partijai nėra geriausi laikai. Apskritai, konservatorių pozicijos yra stiprios tik didžiuosiuose miestuose, o ne regionuose. O kodėl ne Anykščiuose? Anykštėnai norėjo partinio, o aš dar nesu partijos narys. Jie pasirinko kraštietį Joną Šimėną, gal jis daugiau patyręs, jau buvęs Seime. Mane Anykščių skyrius rekomendavo į daugiamandatį sąrašą.

– Kiek kainavo rinkimai?

– Apie 13 tūkst. litų. Neskaičiuoju asmeninių transporto išlaidų ir panašių dalykų.

Nesistengiau pernelyg daug reklamuotis, pinigus leidau taupiai. Man atrodė, kad kartais daug reklamuodamasis gali žmones

atgrasyti. Mano taktika labiau buvo dalyvauti renginiuose, susitikimuose ir, kiek įmanoma, daugiau bendrauti gyvai.

– Praėjusiame Seime buvo nemažai žinomų žmonių, pramogų pasaulio žvaigždžių. Šiemet jų skaičius smarkiai sumažėjo. Jūsų manymu, kodėl taip atsitiko?

– Praėjusiuose rinkimuose Arūno Valinsko partija padarė lyg ir kokį eksperimentą, pateikė save linksmai ir surinko nepritariančių paprastoms partijoms balsus, gal ir protesto balsus. Žmonėms turbūt buvo pabodusi pilka kasdienybė, tie patys politikų veidai.

Iš A.Valinsko eksperimento nauda tokia, kad rinkėjai pamatė, kas iš to išeina ir šiemet jau pradėjo skirti pelus nuo grūdų. Todėl šiemet į Seimą pateko žymiai mažiau žmonių, kurie eina vien dėl ėjimo.

– O kodėl pavyko būtent jums?

– Manau, nemažai padėjo tai, kad esu žinomas iš praeities – krepšinis yra svarbus Lietuvoje. Tikrai esu maloniai nustebintas, kad gerokai per 3 tūkst. rinkėjų balsavo už mane.

– Nebijote Seime susigadinti reputacijos?

– Beveik visos mano gyvenimo istorijos jau yra

Savaitės interviu | 7

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

aprašytos, išnarpliotos, tad neturiu ko slėpti. Jau esu dirbęs savivaldybėje tarybos nariu, tad žinau, ką reiškia būti politiku. Žinoma, Seimas yra kitas lygmuo, tačiau jau ir savivaldybėje apie save girdėjau ir pelnytų, ir nepelnytų vertinimų. Nemanau, kad mane dar galima nustebinti.

Man kritika nėra baisi, tačiau aš, kaip ir visi žmonės, nemėgstu drabstymo purvais ar nepagrįstos kritikos.

– Viename interviu sakėte, kad jums svarbiausia atimti mandatus iš „makaronų kabintojų“. Ką turėjote galvoje?

– Jau artėjant rinkimų kampanijos pradžiai mačiau, kokios Lietuvoje nuotaikos.

Galime tai palyginti su šeima: kiekvienoje šeimoje atsitikus nelaimei – kai kuris nors jos narys praranda darbą, sunkiai suserga ar miršta – pasidaro sunku. Tuomet šeima tai, ką turi, dalijasi – nors turi mažiau, tačiau pasidalija ir išgyvena. Taip išgyveno ir Lietuva.

Mačiau vieną tendenciją: šiuo metu žmogui skauda, nes jis negauna pakankamai pajamų, gyvenimo sąlygos suvaržytos.

Turbūt ne visi žmonės prieina prie informacijos ar sugeba ją analizuoti, tad tiesiog ieško kaltų dėl prasto jų gyvenimo. Į tai, kas vyksta pasaulyje, jie nekreipia dėmesio.

Galbūt šioje vietoje galime kalbėti ir apie valdančiųjų padarytas klaidas: sunkiu metu reikėjo visuomenę dažniau ir detaliau informuoti – kas darosi, kodėl tai vyksta, kiek dar reikės gyventi susiveržus diržus. Tai nebuvo daroma dažnai, todėl visi pradėjo kaltinti valdžią ir ją vienintelę matyti kaip kaltininkę.

Aš puikiai suprantu, kodėl taip yra: buvo pasaulinė krizė. Tačiau atsirado tokių, kurie žmonėms pirštu rodė į tuos skaudulius, lyg bandydami solidarizuotis, žadėjo šviesų rytojų. Jie naudojosi sunkia šalies ir žmonių padėtimi ir rodė, kaip bus gerai, kuomet ateis jie – sunkumai išnyks kaip dūmas.

Dėl to aš ir apsisprendžiau, sakiau sau – ne, reikia tokiais žadėtojais ir faktų iškraipytojais atsikratyti. Atsikratymo kelias vienas – iškovoti mandatą.

– O jūsų šeima nuo krizės nukentėjo?

– Nepasakysi, kad Lietuvoje nukentėjo visi. Buvo verslininkų, kurie, sumaniai dirbdami, padidino savo pelną. Mano šeimos padėtis buvo vidutinė ir išliko stabili.

– Konservatorių vykdytai politikai pritariate, bet sakote, kad partijos narys nesate.Tapsite?

– Mano pažiūros yra dešiniosios, tačiau matysim.

– Koks yra jūsų išsilavinimas?

– Turiu du aukštojo mokslo diplomus – inžinieriaus ekonomisto ir trenerio pedagogo.

Pirmuosius mokslus baigiau dar būdamas krepšininkas, tačiau sąžiningai kartu su savo grupe – privilegijų kaip sportininkas neturėjau. Kaip ir visiems, teko ruošti projektus, nemiegoti ir naktimis, buvau „pilnakraujis“ studentas. Žinoma, dėstytojų paramą jutau, tačiau man mokytis nebuvo sunku, tik šiek tiek stigo laiko. Ir vidurinę mokyklą baigiau gerais pažymiais, tad mokslo duona man nėra sprangi.

– Kodėl, būdamas krepšininkas, rinkotės inžinieriaus kelią? Jau tada domėjotės politika?

– Kad tuomet nebuvo kuo domėtis – buvo viena partija ir viena politika (juokiasi). Politika pradėjau domėtis kai atgavome Nepriklausomybę.

Man buvo labai įdomu, kokiu keliu ir kaip greitai Lietuva ateis į Europą. Tuomet pradėjau daugiau domėtis politikos žmonėmis, partijomis.

Aikštėje sekėsi geriau 1954 m. gruodžio 17 d. Anykščiuose gimęs S.Jovaiša 1972–1989 m. žaidė Kauno „Žalgirio“ komandoje. Su ja triskart – 1985 m., 1986 m., 1987 m. – tapo Sovietų Sąjungos čempionu, 1986 m. laimėjo pasaulio klubinių komandų Džonso taurę.

1989–1998 m. žaidė Vokietijos klubuose.

1978 m. su Sovietų Sąjungos rinktine tapo pasaulio vicečempionu, 1982 m. – pasaulio čempionu, 1981 m. ir 1985 m. – Europos čempionu, 1983 m. iškovojo bronzą, 1987 m. – sidabrą, 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse laimėjo bronzos medalį.

Su Lietuvos rinktine 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą.

Baigęs krepšininko karjerą S.Jovaiša ilgai ieškojo vietos gyvenime. 1998–2004 m. jis buvo aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidento Jurijaus Borisovo padėjėjas, o iki 2001 m. dar dirbo ir Lietuvos

S.Jovaiša: radijo ir televizijos Kauno skyriaus sporto apžvalgininku. 2001 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos lošimų organizatorių asociacijos prezidentu.

2002–2003 m. buvo Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys, bet atleistas dėl to, kad užimdamas šias pareigas lankėsi lošimo namuose ir juose lošė kortomis. S.Jovaiša per teismus bandė sugrįžti į darbą, bet pralaimėjo.

Nuo 2004 m. gyveno ir dirbo Anykščiuose, treniravo Anykščių „Puntuko“ ir Joniškio „Delikateso“ klubus. Nuo 2007 m.

S.Jovaiša dirbo Anykščių rajono savivaldybės mero patarėju sportui ir turizmui.

2008 m. suvaidino stribą V.V.Landsbergio filme „Kai aš buvau partizanas“.

S.Jovaišos sutuoktinė – Nelda. Iš pirmos santuokos jis turi dvi dukras ir sūnų, iš antros – dvi dukras.

Lietuvos krepšinio rinktinėje Barselonos olimpinėse žaidynėse 1992 m.

Sundance.com nuotr.

– Ar politika neatitolins nuo krepšinio?

– Nuo krepšinio manęs neatitolins niekas.

– Dalyvaujate įvairiose veteranų varžybose. Prieš neseniai vykusias CSKA ir „Žalgirio“ legendų rungtynes sukritikavote „Žalgirio“ savininko Vladimiro Romanovo „trynimąsi“ į veteranų gretas. Jums tai nepatinka?

– Tai buvo spontaniškas atsakymas. Vietos tarp veteranų užtenka visiems. Žinoma,

V.Romanovas yra įdomi, o kai kam atrodo, kad ir prieštaringa asmenybė, tačiau teigiamai vertinu jo domėjimąsi ir šokiais, ir krepšiniu. Atsimenu, kad ir pasiboksuoti mėgėjas buvo.

Galbūt iš šalies jo poelgiai ir kelia šypseną, tačiau priešiškumo jam nejaučiu. Jis į „Žalgirį“ atėjo sunkiu komandai metu ir dabar matome vaisius. Tokio gero „Žalgirio“ aš nesu matęs nuo Jono Kazlausko

„Sakiau sau – ne, reikia tokiais žadėtojais ir faktų iškraipytojais atsikratyti. Atsikratymo kelias vienas – iškovoti mandatą.“ laikų. Visa „Žalgirio“ šeima jam už tai turi būti dėkinga.

– Nemanote, kad geri laikai galėjo ateiti daug anksčiau, jeigu ne V.Romanovo „lapeliai“ treneriui – kada kurį žaidėją leisti į aikštę?

– „Lapelių“ aš akyse nemačiau ir rankose neturėjau, tačiau iš kalbų ir komandos aplinkos galiu spręsti, kad kišimosi požymių buvo. Jeigu jis iš tikrųjų kišosi į komandos komplektavimą ir, neduok Dieve, į vadovavimą žaidimui, nėra gerai. Čia tikrai ne jo kompetencija. Tokiu atveju rezultatai buvo gadinami. Nežinau, koks treneris gali iškęsti, kai yra tampomas už virvučių. Manau, kad V.Romanovas jau nebedaro savo eksperimentų, todėl matome kitokią situaciją.

– Žmonės į politiką eina vedami įvairių tikslų. Ko siekiate jūs?

– Jau būdamas savivaldybės tarybos narys turėjau tikslą į politiką atvesti jaunų žmonių. Surinkau būrelį jaunimo, pastiprinto keletu patyrusių žmonių, tačiau žmonėms tai įspūdžio nepadarė.

Vis dėlto ir toliau noriu kreipti dėmesį į jaunimą. Lietuvai reikia naujo mąstymo, naujo požiūrio, kuris keistų politiką.

– Nemanote, kad ir taip partijų per daug?

– Jei jos būtų geros – tegul būna, tačiau dabar yra kitaip. Yra partijų ir valdančiojoje koalicijoje, kurios dar nepakilo nuo teisiamųjų suolo.

– Kodėl jūs taip palaikote jaunimą ir juo pasitikite?

– Reikia naujų žmonių, jaučiančių modernų gyvenimo ritmą.

8 | Tyrimas

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

A.Ufarto/BFL nuotr.

Eksperimentas: ar yra lengvas būdas mesti rūkyti?

Viktorija Samarinaitė redakcija@15min.lt

Rūkau devynerius metus.

Tiksliau, 3279 dienas.

Kasdien į save sutraukiu apie pakelį cigarečių. Darau tai todėl, kad man patinka. Kaip ir dauguma kitų rūkančiųjų.

Viską žinau apie baisius rūkymo padarinius, bet iki šiol negalėjau sustoti, kol vieną dieną nepasiryžau pabandyti mesti.

Visada tikėjau, kad rūkymas padeda išgyventi akimirkos džiaugsmą. Atrodo, net pats Vilnius tampa gražesnis, prisidegus cigaretę ant kalno prie Gedimino pilies.

Bet jau pradėjau pastebėti, kaip apsunko mano kvėpavimas lipant laiptais. O ką kalbėti apie bandymus pasivyti nuvažiuojantį autobusą! Jaučiuosi taip, tarsi plaučiai būtų pilni dūmų. Juos pripildyti gryno oro tampa vis sunkiau.

Kažkuriuo metu supratau, kad mano uoslė jau atskiria tik ypač stiprius kvapus. Skonio receptoriai taip pat atbuko.

Visas maistas man daugmaž vienodo skonio, kurį išskiriu dėl skirtingo druskos ar cukraus kiekio.

Knygos galia Nepaisant nedidelių sveikatos sutrikimų, brangstančių cigarečių, draugų priekaištų dėl besaikio rūkymo – niekada net nebandžiau rimtai atsikratyti šio įpročio. Jei tik kas bandydavo įkalbinėti, atsakydavau: aš nenoriu mesti rūkyti. Ir, tiesą sakant, niekada ir nesuvokiau, kad rūkymas iš tikrųjų yra kažkas blogo.

Prieš daugiau nei penkerius metus Lietuvoje kilo naujųjų laikų Biblijos – Alleno

Kvailiausi mitai •

Rūkymas padeda susikaupti, nusiraminti ir atsipalaiduoti. Kiekvienas rūkalius tol, kol neturėjo žalingo įpročio, nejautė nei noro, nei poreikio rūkyti tam, kad atsipalaiduotų ar įveiktų stresą.

•

Tik pabandžius rūkyti, galima sustoti panorėjus. Pirmoji cigaretė yra tarsi masalas, kurį prarijus sustoti kada panorėjus pavyksta tik vienetams, nes kai žmogus pripranta prie cigaretės, organizmas ima reikalauti nikotino.

•

•

Cigaretė sušildo, kai šalta. Tabako dūmai tik suteikia iliuziją, kad sušildo, nes juose esančios nuodingosios medžiagos priverčia kraujagysles susitraukinėti, padidina kraujospūdį, todėl padažnėja pulsas. Atrodo, kad kūnas sušilo, bet yra visiškai kitaip: galūnėms trūksta deguonies.

Metus rūkyti, priaugama svorio.

Rūkymas ir valgymas yra du visiškai skirtingi ir nesusiję dalykai.

Tuštumos jausmo, atsiradusio metus rūkyti, tiesiog nereikia užpildyti užkandžiavimu.

Carro knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ – bumas. Dar nebuvau girdėjusi apie šią knygą, o mano draugas jau tada lyg užkerėtas pasakojo apie stebuklingą lengvą būdą atsikratyti priklausomybės nuo rūkymo.

Skubu pastebėti: jis vis dar sėkmingai rūko.

Tiesa, girdėjau daugiau sėkmės negu nusivylimo istorijų, todėl nusprendžiau pabandyti pati.

Taip, aš vis dar rūkau. Prieš porą metų pasiskolinau knygą ir pradėjau skaityti.

Tai pakartojusi mažiausiai dar tris kartus ir pasiekusi 20 puslapį, ją atidėdavau rytdienai. Aš tiesiog nebuvau pasirengusi atsisakyti cigarečių.

Prieš keletą dienų ši knyga vėl atsitiktinai pateko į mano rankas. Pasiryžau ją perskaityti iki galo. Mintis, kaip atrodysiu ir jausiuosi dar po 9 rūkymo metų, mane paveikė stipriau negu paskutinės cigaretės baimė.

23-iasis puslapis Laikydama knygą rankose, vis dvejoju atversti pirmąjį puslapį ir tiesiog pradėti.

Prieš tai, žinoma, dar užsirūkau. „Skaitymo metu nėra jokio būtinumo lėtinti rūkymo tempus arba visiškai liautis rūkyti“, – nurodo A.Carras. Apsidžiaugiu, kad šį tiesos momentą galima dar kuriam laikui atidėti. Beje, juk esu įtikėjusi, kad niekada nemesiu rūkyti. Lygiai taip pat, kaip buvau įtikėjusi, jog niekada netapsiu rūkančiąja, kai, pasislėpusi su draugais balkone, pagal jų nurodymus įtraukiau pirmuosius dūmus. Įveikus 23 puslapius pasidaro nuobodu.

Atidedu knygą rytdienai. Savaitgalį tai pasikartoja dar du kartus. Galiausiai nusprendžiu nebekvailinti savęs ir pradedu knygą skaityti nuo pradžios.

Cigaretės visada figūravo bet kokioje mano veikloje. Jei turėdavau dalyvauti ten, kur laukė daug nepažįstamų žmonių, vildavausi, kad, rūkydama prie įėjimo, su kuo nors susipažinsiu. Kavos gėrimo ceremonija su draugais man atrodė

„Labiausiai gąsdino mintis, kad su paskutiniu knygos puslapiu surūkysiu ir paskutinę cigaretę savo gyvenime.“ maloni tik todėl, jog žinojau, kad, siurbčiodama juodą kavą, galėsiu užsirūkyti. Taip ruošdavausi ir stresinėms situacijoms – iš anksto nusipirkdama papildomą pakelį cigarečių. Jeigu netyčia prireiktų.

Dar vienas privalumas – rūkymo sukuriamas bendrumo jausmas. Universitete rūkydavome per kiekvieną pertrauką. Visiems kone vienu metu užgesinus cigaretę, apimdavo svaigus bendrumo jausmas.

Spėju, tokia ir yra rūkymo poetika.

Ne, gerbiamas A.Carrai, aš niekada rimtai ir nuoširdžiai nesigailėjau, kad rūkau.

Skaitydama apie rūkymą, galvodama apie rūkymą, pradėjau jautriau reaguoti net į cigarečių kvapą. Anksčiau beveik neužuosdavau į kambarį patenkančio kaimynų rūkalų kvapo. O dabar jaučiu. Viskas, apie ką šiuo metu galvoju, yra užsirūkymas. Lyg tyčia knygos autorius primena, kad man nebūtina mažinti rūkalų kiekio.

Nemažinu, todėl einu pasiimti cigaretės.

Rūkydama iš draugo sulaukiu trumposios žinutės: „Na, ar jau metei rūkyti?“ Susinervinu. Surūkau dvi iš karto.

Trečią kartą per tą pačią savaitę artėju prie kritinio 23-iojo puslapio. Nenorėčiau rytoj pradėti skaityti knygos penktą kartą.

A.Carras ragina mane atsakyti sau į tris paprastus klausimus. Ką man suteikia rūkymas? Be abejo, malonumą, atsipalaidavimą, leidžia trumpam nuo visko pabėgti ir pabūti su savimi, palengvina pažintį su kitais žmonėmis. Ar tikrai rūkymas man teikia malonumą? Taip. Manau, jei ne, tai

Tyrimas | 9

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

nerūkyčiau. Nejau aš tikrai noriu gyventi, mokėdama didžiulius pinigus, kad dusčiau, kišdama į burną šiuos bjaurius daiktus? Prisipažįstu, pinigų man labai gaila.

Po to autorius man paprieštarauja, sakydamas, kad iš tikrųjų iš rūkymo aš negaunu nieko. Absoliučiai. Jei būtų galima su autoriumi padiskutuoti gyvai, vargu, ar turėčiau argumentų, kad įtikinčiau jį, jog rūkymas man suteikia naudos ar bent jau malonumą.

Esu aistringa. Rūkalė Pasiekiau 47 knygos puslapį. Vadinasi, peržengiau savo pačios limitą. Ta proga, apsimuturiavusi paltu ir kepure, einu užsitraukti cigaretės.

Nustembu: rūkydama galvoju apie tai, kokius pojūčius man sukelia rūkymas.

Prisidegusi ir įtraukusi pirmąjį dūmą, žinoma, patyriau tą išganingąjį malonumą, aiškinamą kaip nikotino priklausomybės patenkinimas. Burnoje kartus skonis. Jis yra visuomet, gal tik dažnai neatkreipiu į jį dėmesio. Kvapo neužuodžiu. Suvokiau, kad rūkydama nekvėpuoju per nosį. Kartais pajuntu dieglius kažkur krūtinėje. Suledėjusiais pirštais užgesinu cigaretę.

Visi įvykiai, įstrigę man į atmintį, buvo palydėti cigaretės. Niekada nebandžiau atskirti įvykio nuo cigaretės. Klausiu savęs, ar prisimenu juos dėl pačių įvykių svarbos, ar tik dėl to, kad paskui užsirūkiau. Prisipažįstu, vis dažniau nebeteikiu svarbos įvykiui – koncentruojuosi į rūkymo procesą, einantį po.

Anot knygos, esu aistringa rūkalė. Tokia, kuri, nors negali, bet sau tai leidžia, netiki, kad rūkymas iš tikrųjų kenkia sveikatai ir spjauna į visuomenės pasmerkimą. Tačiau A.Carro paskatinta, vis dėlto nusprendžiu apskaičiuoti, kiek apytiksliai pinigų išleidau cigaretėms per savo gyvenimą.

Pavalgyti ar parūkyti?

Per pastaruosius metus dūmais paleidau 2500 Lt. O tai reiškia, kad devyni rūkymo metai man kainavo apie 19300 Lt. Įspūdingi skaičiai. Anksčiau cigarečių kainos buvo daugiau nei perpus mažesnės. Su kiekvienu cigarečių akcizo didinimu tikėjausi nebeįpirksianti cigarečių ir nustosianti rūkyti. Tačiau taupiau kitur. Būdavo ir

tokių akimirkų, kai iškildavo hamletiškas – pavalgyti ar parūkyti? Parūkyti.

Visada žinojau, kad rūkymas yra mano silpnybė. Ir guodžiausi, kad iš didžiųjų blogybių, tokių kaip alkoholizmas ir narkomanija, pasirinkau mažiausią. Knygos autoriaus nuomone, rūkymas yra priklausomybė nuo narkotiko nikotino. Nebeturiu kuo savęs guosti.

Puslapis po puslapio skaitau knygą ir vis žiūriu į laikrodį. Tuoj užsidarys parduo-

„Ar aš įstengsiu mesti rūkyti, kol mirsiu?“ – tai klausimas, kilęs vienam iš A.Carro skaitytojų. Kartais jis kyla ir man.“ tuvės, o pakelyje liko tik dvi cigaretės. Abejoju, ar man pavyks ištempti naktį.

Nusprendžiu, kad turės užtekti.

Skaitau toliau. Po dar penkių minučių rengiuosi ir per lietų lekiu į parduotuvę.

Iš pradžių cigarečių skonis man atrodė bjaurus kaip ir kitiems. Spjaudydavomės, svaigdavo galva, pykindavo, bet vis tiek rūkėme, pasislėpę už mokyklos. Dar ir dabar pasitaiko tų rytinių cigarečių, kurių nepajėgiu surūkyti iki galo. Manyje „sukauptos viso pasaulio šiukšlės“ – knyga man pateikė ypač tikslų savijautos, rūkant tik ką pabudus, apibūdinimą. Tačiau kuo daugiau cigarečių surūkau per dieną, tuo silpniau išvis jaučiu kokį nors skonį. Kaip ir vis rečiau suvokiu momentą, kad rūkau.

Po truputį pradedu patikėti kai kuriais faktais, dėstomais knygoje. Nuosekliai laikausi autoriaus nurodymų, stengiuosi jo

Rūkalių komentarai Linas, 24 metai, programuotojas:

Tadas, 27 metai, rinkodaros specialistas

„Kaip vegetarams kartais vis užsinori dešros arba reklamos pasaulio žmonėms retkarčiais prireikia pradėti bėgioti rytais, taip man nors kartą per metus prisireikia mesti rūkyti. Kas kartą pamėginu vis kokį naują būdą tą padaryti.

„Knygą pradėjau skaityti, nes rūkiau jau gana ilgai ir viduje jau kurį laiką kirbėjo mintis, kad reikia mesti. Tai man buvo savotiškas eksperimentas, be to, metėme rūkyti kartu su kolega. Kolega nerūkė apie trejus metus, aš – dvejus.

Taigi, ši knyga tapo vienu iš tokių būdų dar tada, kai buvau 17 metų ir sugebėjau ją, tada dar nelegalią, parsisiųsti iš interneto. Manau, knyga tikrai yra labai veiksminga vien dėl to, kad ji yra kitokia.

Kitose, kurias man teko skaityti, rašoma „nerūkyk, nes tau kenkia“, „nerūkyk, nes tai nebemadinga“, „nerūkyk, geriau paskaičiuok, kiek tam išleidi pinigų“. Ir tai neveikia.

Vėl pradėjau rūkyti dėl kelių priežasčių: visų pirma, socialinių, nes aplinkui daug draugų rūkė. Antra, po kelių metų dingo budrumo jausmas ir pradėjo atrodyti, kad viena kita cigaretė tikrai nepakenks.

Šios knygos autorius tarsi čiumpa skaitytoją už pečių ir juos masažuodamas sako: „nesijaudink ir rūkyk toliau, kol skaitysi šią knygą“ ar „tu neturi mesti rūkyti dabar pat, perskaityk knygą, įsisąmonink tai, kas yra sakoma, o tada – galvok pats“.

Žinoma, po to labai greitai atsipeikėjau ir suvokiau, kad vėl įklimpau į tą patį liūną, įsisukau į užburtą ratą. Cigaretės tave tiesiog užhipnotizuoja.

Po dvejų nerūkymo metų sekė treji metai rūkymo. Dabar, pagaliau, vėl neberūkau jau keturis mėnesius. Antrą kartą mesti rūkyti buvo ganėtinai lengva. Blaiviu protu suvokiau visus realius prieš. Šį kartą tiesiog pasakiau sau – dabar.“

žodžių nepriimti pernelyg ciniškai, tačiau tai, kad jis po keletą kartų skirtingose vietose atkartoja ištisas pastraipas, mane ypač erzina. Ne, aš nemanau, kad toks metodas man padeda geriau suprasti jo žodžius.

Tokiu būdu su kiekvienu sakiniu aš jaučiuosi vis labiau kalta dėl to, kad kažkada nuo vienos vienintelės cigaretės prasidėjo mano, kaip rūkalės, karjera.

83 puslapyje pagaliau pasiūloma užsirūkyti. Net jeigu tai reikštų vidurį nakties, audrą lauke ir žieminių drabužių vilkimąsi.

Nurodoma, kad, užsidegus cigaretę, būtina įtraukti šešis gilius dūmus ir paklausti savęs, kas, po galais, tokio stebuklingo ir mane traukiančio yra cigaretės skonyje. Užsirūkau. Įtraukiu šešis dūmus. Užgesinu. Puikiai suvokiu, kad iš esmės šis skonis yra lygiai toks pat, kaip užsirūkius pirmąjį kartą.

Išsigąstu, kai knygoje pradedamas aptarinėti momentas, labiausiai tinkamas užgesinti paskutinei cigaretei. Tas momentas nenumaldomai artėja ir aš pati turėsiu jį paskirti. Nuosprendį nustoti rūkyti. Galbūt, kai pasibaigs pastarasis cigarečių pakelis. O gal geriau po savo gimtadienio? Po Naujųjų metų? A.Carras meta iššūkį, sakydamas, kad labiausiai tinkamas momentas yra dabar, užvertus paskutinį knygos puslapį.

Ar aš to noriu?

Ar įsivaizduoju savo gyvenimą be rūkymo? Ne. Kartais jaučiuosi taip, lyg rūkau nuo pat pirmos minutės, kai atėjau į šį pasaulį. Aš vargiai prisimenu, koks buvo mano gyvenimas iki tol, kol pradėjau rūkyti. Sunkiausia įsivaizduoti save be cigaretės tais momentais, kai kartu su draugais gersiu vyną ir dauguma jų beveik vienu metu griebsis cigaretės, kai trumpam sustosiu pasigrožėti rudens spalvomis ir neturėsiu tam paaiškinimo, kai susinervinsiu, kai...

Pamenu, kartą diskutavome, kaip norėtume praleisti paskutines savo egzistencijos akimirkas, jei šiemet, kaip ir žadama, pagaliau ateitų pasaulio pabaiga.

Kai nerūkantieji vardijo žmones, vertus pasimatymo, muzikos įrašus, vertus paskutiniųjų minučių, aš buvau tikra, kad tuo metu norėčiau sėdėti ant kokio kalno viršūnės ir tyloje rūkyti cigaretes, laukiant tos paskutiniosios.

O, pagaliau. 107 knygos puslapyje esantis skyrius vadinasi „Lengvas būdas mesti rūkyti“. Buvau pagalvojusi, kad to būdo taip ir nesužinosiu. Apėmė savotiškas džiaugsmas, kad man bus atskleistas tas paslaptingasis, stebuklingas būdas.

Nė velnio – instrukcija labai paprasta, jos dėl besiruošiančiųjų skaityti knygą nepateiksiu. Tačiau prieš ją vykdydama, turiu nuspręsti, kad noriu daugiau niekada neberūkyti. Pirmoji mintis: ar aš tikrai noriu daugiau niekada neberūkyti? Matyt, knygos autorius, išgirdęs mano pasvarstymus, pasakytų, kad aš vis dar bijau. Ir pasiūlytų knygą perskaityti dar kartą. Abejoju, kad to norėčiau.

Užsirūkau. Galvoju, kas būtų, jeigu ši cigaretė būtų lemtinga. Jeigu ji būtų ta, po kurios baisiausias nuosprendis, plaučių vėžys, taptų mano realybe. Spjaunu tris kartus per petį ir pabeldžiu į medį. Užgesinu. Mano pirštai stipriai dvokia nikotinu. „Ar aš įstengsiu mesti rūkyti, kol mirsiu?“ – tai klausimas, kilęs vienam iš A.Carro skaitytojų. Kartais jis kyla ir man.

Pasiekiu knygos skyrių apie paskutiniąją cigaretę. Jo laukiau su nerimu. Taip, su daug kuo, kas parašyta knygoje, aš nesutinku. Tačiau nepaneigsiu to, kad jaučiu jos daromą poveikį.

Nukelta į 10 psl.

>>>

Dauguma metusiųjų vėl atkrinta •

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad beveik kas trečias pasaulio žmogus rūko.

•

Rūkymo paplitimas tarp suaugusių Lietuvos gyventojų vertinamas vykdant gyvensenos stebėseną pagal tarptautinį „Finbalt Health Monitor“ (FHM) projektą.

Nuo 1994 m. Lietuvoje rūkančių moterų nuolat daugėjo. 1994 m. rūkė 6 proc. Lietuvos moterų, o 2006 m. – jau 15 proc. Panašus skaičius išlieka ir dabar. Šiuo metu Lietuvoje rūko kur kas daugiau vyrų nei moterų, bet nuo 2000 m. rūkančių vyrų skaičius mažėjo ir 2006 m. pasiekė 43 proc. Toks pat rūkančiųjų vyrų skaičius buvo ir 1994 m.

•

FHM tyrimo duomenimis, apie 80 proc. rūkančiųjų pradeda rūkyti iki 18 metų, o nepradėjusieji rūkyti iki 25 m. dažniausiai šio žalingo įpročio neįgyja.

•

Pagal Europos projekto apie alkoholį ir kitus narkotikus mokykloje 2011 m. atliktus tyrimus, Lietuvos jaunimo tabako vartojimas viršija Europos vidurkį.

•

Pagal 2009 m. paskelbtus PSO Tarptautinės moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimo rezultatus, Lietuvoje 34 proc. apklaustų 15 metų mergaičių ir 49 proc. berniukų pirmą kartą pabandė rūkyti būdami 13 metų ar jaunesni, 18 proc. mergaičių ir 26 proc. berniukų rūko bent kartą per savaitę.

•

Kuo jaunesni žmonės pradeda rūkyti, tuo greičiau tampa priklausomi nuo nikotino ir jiems sunkiau mesti. Tyrimų duomenimis, apie 70 proc. visų reguliariai rūkančiųjų norėtų nerūkyti. Daugelis jų bent kartą jau yra bandę mesti, tačiau tik 1–5 proc. savarankiškai bandžiusiųjų pavyko atsikratyti šio žalingo įpročio – nerūkyti metus ir ilgiau. 60 proc. vėl grįžta prie žalingo įpročio greičiau nei po 3 mėnesių.

•

Rečiau mesti rūkyti pavyksta tiems, kurie yra labiau pripratę prie nikotino, pradeda rūkyti ankstyvame amžiuje, per dieną surūko daugiau cigarečių, turi psichologinių problemų, kuriems trūksta socialinės paramos ir pasitikėjimo.

10 | Tyrimas >>>

Atkelta iš 9 psl.

„Ar tikrai rūkymas man teikia malonumą? Taip.

Manau, jei ne, tai nerūkyčiau.“

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

V.Samarinaitės nuotr.

Tiesą sakant, jau beveik patikėjau, kad galiu ir net noriu mesti rūkyti. Tačiau prašymas nusistatyti konkretų momentą, kada surūkysiu savo paskutinę cigaretę, kai ką tik nusipirkau naują pakelį, mane glumina.

Ar aš tikiu savo sėkme – klausiama knygoje. Greičiau ne negu taip. Kiekvienas rūkantysis giliai viduje tiki, kad ateis tokia diena, kai jis nustos rūkyti. Slapčia jis tos dienos viliasi ir laukia. Knyga man padėjo suprasti, kad aš tikrai pavargau nuo cigarečių.

Ar mano ateitis man atrodo niūri ir miglota? Sunkiai įsivaizduoju daugelį savo kasdienybės akimirkų be cigaretės, bet mintis tiesiog nustoti rūkyti mane šiuo metu žavi labiau negu mintis apie mirtį su smilkstančia cigarete tarp pageltonavusių pirštų.

Paskutinis puslapis. Skaitydama šį, tokį lengvą, būdą mesti rūkyti, surūkiau 27 cigaretes.

Paskutinė cigaretė Baigusi skaityti, jaučiuosi nei šiaip, nei taip.

Atrodo, paslapčia tikėjau, kad įvyks kažkas nepaprasto. Na, bent jau turėjau išgirsti fanfaras. Niekas nepasikeitė. Suvokiu, kad knygą į rankas paėmiau tik dėl pasitikėjimo savo jėgomis stokos. Po teisybei man buvo reikalingas objektas, kuriam suversčiau visą atsakomybę nesėkmės atveju.

O aš, sužinojusi A.Carro atrastą lengvąjį būdą, buvau palikta priimti sprendimą savarankiškai.

Suprantu, kad, jei nuspręsčiau, jog paskutinę cigaretę užgesinsiu šiandien

vakare, ryte atsikėlusi bėgčiau į parduotuvę nusipirkti cigarečių. Ir vėl traukčiau dūmus į savo pajuodusius plaučius. Nuoširdžiai norėdama mesti rūkyti, savo paskutinę cigaretę gyvenime turiu užgesinti būtent dabar.

Ta proga pasidariau kiek per stiprios kavos ir patogiai įsitaisiau fotelyje balkone.

Laikydamasi knygos nurodymų, ištariau sau, kad tai yra mano paskutinė cigaretė.

Prisidegu. Suvokiu, kad niekada nebandžiau įsisąmoninti tikrosios rūkymo žalos ir beprasmiškumo.

Tas tris minutes giliai ritmiškai traukiu į save cigaretės dūmus, nusiteikdama pozityviai. Ir galop patikiu, kad tai gali būti mano paskutinioji. Nepaisant to, kad kišenėje jų turiu dar 15. Surūkau ją iki pat galo.

Kol pradeda deginti lūpas ir gerklę. Užgesinu cigaretę su šypsena. Vėl laukiu nušvitimo, energijos antplūdžio ar bent kokios pergalės muzikos galvoje. Tyla. Niekas nepasikeitė.

Vis dėlto pasijuntu taip, lyg niekada ir nebūčiau pradėjusi rūkyti.

Apie vieną iš svarbiausiųjų dienoje, popietinę cigaretę, net nepagalvojau. Vėliau

su draugais maloniai išgėriau kavos – stebėdama už lango rūkantį vyrą ir nejausdama jokių emocijų. Eidama Senamiesčiu, užuodžiau rūkalų kvapą, tačiau jis atrodė tik vienas iš daugelio mieste tvyrančių kvapų. Šypsojausi.

Man pasisekė ne tik nenorėti, bet ir nerūkyti 8 valandas. Pirmasis išbandymas manęs laukė susitikus su draugais. Buvo kiek keista, kai, visiems išėjus parūkyti, pirmą kartą likau viduje sėdėti viena. Atsispyriau.

Pasivaišinusi bokalu alaus, tiesiog paprašiau draugų cigaretės. Džiaugiantis mano sprendimu atsisakyti rūkymo, buvo vieningai sutarta cigaretės man neduoti.

Eidama namo, paprašiau cigaretės pirmo sutikto žmogaus gatvėje ir lyg tyčia – ją gavau. Užsidegiau. Jaučiau kaltės jausmą ir pyktį sau, bet toliau rūkiau. Pusę jos išmečiau, atrodė, kad kiekvienas įkvėpimas darosi vis sunkesnis. Puikiai suvokiau, kad grįžau į pinkles, iš kurių bandau išsikapanoti jau 9 metus. Vargu, ar bent buvau iš jų išsinarpliojusi. Be cigarečių neištvėriau net vienos dienos.

Pabudusi ryte, supratau, kad, jei bandysiu nerūkyti, tik kankinsiu save. Žinojau, kad per tą pačią parą nepavyks du kartus su šypsena užgesinti paskutinės cigaretės.

Nuėjau į parduotuvę cigarečių – savas juk atidaviau.

Taigi, perskaičiusi „Lengvą būdą mesti rūkyti“, cigarečių neatsisakiau. Ir tas būdas man nepasirodė toks jau lengvas.

Tačiau ši knyga mane įtikino, kad rūkymas yra rimta problema. Suvokiau, kad, jei nepasiryšiu jos išspręsti pati, ji išspręs mane.

Užsirūkau. Tikriausiai man teks skaityti knygą dar kartą.

Verslas | 15

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Lietuviška žuvis:

Pasenę Lietuvos žvejų laivai rudenį vis daugiau dienų praleidžia krante – silpni varikliai neleidžia išplaukti į jūrą vėjuotą dieną.

bet kur, tik ne ant mūsų stalo

Aurelija Kripaitė a.kripaite@15min.lt

Statistika

Skaniausia – savų žvejų savoje jūroje sugauta žuvis.

Sunku ginčytis, bet kasmet to skanumo vis mažiau, nes nyksta ir žuvys, ir žvejai, pjaustantys savo beviltiškai pasenusius laivus.

Nors lietuviai suvalgo vis daugiau žuvies ir jos produktų – per metus vienam gyventojui tenka apie 13,5 kg žuvies, – vis dėlto tai beveik triskart mažiau nei tenka islandui. Žvejai taip pat pastebėjo, kad lietuviai vis dažniau nori valgyti Baltijos jūroje sugautą žuvį, bet kas iš to, jei tos žuvies nėra kuo gaudyti. „Laukiame gerų orų. Patys matote – už lango vėjas ūžia“, – atsiduso žvejybinės įmonės savininkas Edmondas Narbutas, valdantis keturis laivus. Jau kelias dienas jo laivai supasi prišvartuoti Mažųjų laivų uoste ir laukia, kada galės išeiti į jūrą. „Žuvies ir taip stipriai sumažėję, o kai turime tiek mažai laiko žvejybai – vis sunkiau surasti menkių“, – apgailestavo pašnekovas.

Kol jūroje siaučia vėjai, žvejai krante ruošia

Registruotų žvejybinių laivų aivų sskaičius: 2008 m.

255

2009 m.

221

2010 m.

194

2011 m.

171

laivus techninei apžiūrai. Reikalavimai žvejybiniams laivams vis griežtėja, tenka vis daugiau jėgų ir pinigų skirti, kad seni laivai tiktų plaukti į jūrą.

Seniausias E.Narbuto laivas statytas 1968 metais, naujausias – 1976-aisiais. Klaipėdiečio įmonė liko vienintelė, menkes dar gaudanti tinklais, visos kitos – tralais. „Nors esame pavaldūs Žemės ūkio ministerijai, mes iš jos gavome apskritą nulį.

Kitaip nei ūkininkai, kurie gauna paramą naujai technikai įsigyti“, – skėsteli rankomis E.Narbutas.

Neteks milijonų Trečius metus iš eilės Lietuvos žvejai gali neišgaudyti jiems suteiktos menkių kvotos.

Baltijos jūroje žuvies pagaunama vis mažiau: 2009-aisiais laimikis siekė 26,7 tūkst. tonos, pernai – beveik 16 tūkst. t.

Žuvininkystės tarnybos duomenys primena, kad šių metų lapkričio 5 dieną buvo išgaudyta vos 44 proc. menkių kvotos. Praėjusių metų lapkritį žvejybai buvo tinkamos tik 11 dienų, gruodį – vos viena diena. „Nuo kitų metų ims galioti naujos kvotų skirstymo taisyklės. Skirtumas tas, kad nuo šiol jos bus ilgalaikės ir skiriamos dešimčiai metų. Taip žvejams bus lengviau planuoti savo veiklą“, – tikina Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vac– lovas Petkus. „Gali būti, kad šiais metais nepagausime apie 2 tūkst. tonų menkės. Ką tai reiškia Lietuvos ekonomikai? Tai reiškia, kad bus negauta apie 10 mln. Lt. Toms 32 žvejybos įmonėms tai yra dideli pinigai, kurie galbūt leistų pagerinti laivyną, kasmet vis prastėjantį, įsigyti naujų įrankių, steigti naujas darbo vietas“, – savaitraščiui sakė Žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos pirmininkas Alfonsas Bargaila.

Jis jau pavargo įtikinėti valdininkus, kad Lietuvos žvejams reikia kuo skubiau ieškoti paramos, kitaip jūrinė valstybė liks be savo laivų ir be žuvies.

Per ketverius metus taip ir nepavyko gauti paramos laivų varikliams atnaujinti. „Mūsų varikliai yra maždaug 225 kW galios, o nauji Skandinavijos šalių laivai būna ir su 1000 kW galios varikliais. ES sutinka teikti paramą varikliams atnaujinti tik

ES paramos naujiems laivams nebus Lietuvai šiemet vėl nepavyko išsiderėti ES paramos laivynui atnaujinti. ES žemės ūkio ir žuvininkystės minist– rai susitarė dėl 2014–2020 m. Europos žuvininkystės fondo. Numatyta, kad parama bus tiekiama inovacijoms diegti, mokslininkų ir žvejų bendradarbiavimui, jaunų žvejų verslo pradžiai, uostams ir iškrovimo vietoms plėtoti, laikinam ar visiškam laivų veiklos nutraukimui, variklių modernizavimui.

Didžiąją dalį žuvies „Vičiūnai group“ įsiveža iš užsienio ir beveik visą iš jos pagamintą produkciją eksportuoja. „Vičiūnai Group“ nuotr.

Lietuva buvo viena iš keturių ES valstybių, nepritarusių bendram požiūriui.

Lietuvos atstovai pasigedo priemonių, kuriomis būtų galima remti žvejybos laivų atnaujinimą. Lietuva kartu su Slovėnija ir Belgija buvo parengusios laivyno atnaujinimo projektą, jį palaikė ir Malta, Latvija, Portugalija, tačiau kitos ES šalys tam nepritarė. Europos Komisija mano, kad žvejybos laivyno atnaujinimas nesuderinamas su tausios žvejybos ir žvejybinių pajėgumų subalansavimo tikslais.

A.Kripaitės nuotr.

Ž.Šileris: „Mūsų šalies gyventojų poreikius visiškai patenkina turgavietės ir prekybininkai prie prekybos centrų.“

tuo atveju, jei jų galingumas bus sumažintas iki 20 proc. Mums tai būtų pragaištis, nes ir dabar laivai net ir pučiant 10 m per sekundę vėjui negali išplaukti į jūrą“, – aiškino A.Bargaila.

Neturi ką parduoti Apie 70 proc. pagautų Baltijos jūros menkių žvejai privalo parduoti per Žuvininkystės produktų aukcioną. Menkių supirkimo kaina svyruoja nuo 4,7 iki 5,2 Lt už kilogramą. „Poreikis yra gerokai didesnis, nei mes galime pasiūlyti žuvies. Žvejai metų pradžioje labiausiai gaudė brėtlingius, arba kaip kiti vadina – šprotus, o išgaudyti suteiktas menkių kvotas tikėjosi vėliau. Tačiau, patys matote, kokie orai, o mūsų laivai per silpni, kad galėtų plaukti siaučiant tokiam vėjui“, – sakė aukciono vadovas Mindaugas Kokoška.

Apie 15 proc. žuvies iš aukciono patenka į turgavietes, nedidelę dalį nuperka smulkiosios žuvies perdirbimo įmonės. Nemažai žuvies iš aukciono išsiveža Latvijos bei Lenkijos kompanijos.

Tiesa, žvejai turi ir kitą priežastį neparduoti žuvies aukcione – jiems labiau apsimoka bendrauti su supirkėjais be tarpininkų. „Atiduodami žuvį aukcionui, mes apie 3 proc. jos vertės turime skirti pačiam aukcionui. Supirkėjai aukcionui atiduoda dar 3 proc. žuvies vertės“, – skaičiavo E.Narbutas.

A.Bargailos teigimu, tik maždaug ketvirtadalis Lietuvos žvejų pagautos menkės lieka mūsų šalyje. „Dar ne taip seniai Lietuvoje likdavo vos dešimtadalis pagautos menkės. Tačiau esame įsitikinę, kad ateityje lietuviai suvalgys vis daugiau mūsų žvejų sugautos žuvies“, – vylėsi A.Bargaila.

Lietuvos vartotojams pateikiamos beveik visos pagautos plekšnės, o štai brėtlingiai dažnai į krantą net nekraunami. Didžioji dalis smulkiosios žuvelės išgabenama į Daniją, kur perdirbama į miltus lašišoms, gyvuliams šerti.

Nukelta į 16 psl.

>>>

16 | Verslas >>>

15min • 2012 m. lapkričio 23 d,

„15min“ nuotr.

Atkelta iš 15 psl.

Žuvų Ž uvų sugavimas as sB Bal Baltijos alti tijo jo jos os jūro jū jūroje ūroje ro oje e (tonomis) (tono tono to n mi m s)) Metai

„Beveik niekas čia šprotų nesuperka, neturime tokių gamyklų, kaip Latvijoje, kurios galėtų gaminti konservus“, – tikino A.Bargaila. Okupacijos metais veikusio konservų fabriko Klaipėdos uoste jau nė ženklo nelikę – prieš kelerius metus sugriuvo ir vaiduokliu tapęs pastatas.

Savos žuvies nelieka Orai labai svarbūs ne tik žvejams, bet ir žuvies perdirbėjams. Bendrovės „Fishlita“ vadovas Žilvinas Šileris mažiausiai tris kartus per dieną tikrina orų prognozių svetainę – gal kartais žvejams pavyks išplaukti. „Šiemet kėlėme sau didesnius planus.

Jau lapkritis, o neperdirbome 40 proc. planuotos perdirbti žuvies. Esame visiškai priklausomi nuo žvejų sėkmės. Jei nesiseka jiems, nesiseka ir mums“, – aiškino Ž.Šileris.

Lietuvos žvejų pagautas menkes per aukcioną nupirkę šios bendrovės perdirbėjai jas išpjaustinėja iki filė ir atšaldę eksportuoja. „Lietuvoje lieka gal kokia tūkstantoji mūsų produkcijos dalis. Tai toks nereikšmingas kiekis, kad apie jį net neverta kalbėti. Manome, kad mūsų šalies gyventojų poreikius visiškai patenkina turgavietės ir prekybininkai prie prekybos centrų“, – teigė „Fishlitos“ vadovas. Ši bendrovė su įmone „Baltijos delikatesai“ iš Palangos dalijasi šprotų bei strimelių konservų gamyba. Paradoksas, tačiau smulkiąsias žuveles tenka supirkti iš latvių, nes Lietuvos žvejams vertingiau savo laimikį parduoti danams, kad šie jį sumaltų į pašarus gyvuliams.

2008 20 008

A.Bargaila: „Gali būti, kad šiais metais nepagausime apie 2 tūkst. tonų menkės. Tai reiškia, kad bus negauta apie 10 mln. Lt.“ „Žinoma, mes prioritetą teiktume lietuvių laimikiui, tačiau jų nesudominome“, – apgailestavo Ž.Šileris.

Anot jo, nelengva konkuruoti ir su latvių pagamintais šprotų konservais. Kaimyninėje šalyje yra senos šių konservų gamybos tradicijos, o ir perdirbėjų ten – dešimteriopai daugiau.

iišš vi v viso so

brėt brėtlingis tlilingis is

menkė

plekšnė nė

sstrimelė trime tr elė el

23 586

18 295

2614

665 66 65

1793 17 793 9 3807 3807 7

2009 20 009 09

26 2 792 792

19 515

2818 2 18 28

499 4 9 49

2010 2010 0

15 15 537 5 7 53

10 223 223 3

3199 319 99

502 502

1557 1557 7

2011 2 11 20 11

15 991 99 91

9 731

3057 30 057 7

450 450 45 0

2656 2656 6

Naujų fabrikų rinkos – užsienyje Viena stambiausių Lietuvoje žuvies perdirbėjų „Vičiūnai Group“ šalies rinkai palieka tik apie 15 proc. pagamintos produkcijos.

Visa kita eksportuojama į ES valstybes, Aziją. Bandoma užmegzti prekybinius santykius ir su Pietų Amerikos, Afrikos šalimis. Žuvies produktus gamina šešios „Vičiūnai Group“ bendrovės. Trys fabrikai veikia Plungėje, trys – svetur: Tilžėje (Sovietskas, Rusija), Estijoje ir Ispanijoje.

Iš viso šios grupės „krepšelį“ sudaro apie 3 tūkst. pavadinimų gaminių. Per metus pagaminama apie 120 tūkst. tonų maisto produktų.

Didžiausią dalį žuvies gaminių bendrovė importuoja. Silkės, skumbrės ir lašišos dažniausiai perkamos iš Norvegijos, Islandijos, o šaldyta žuvis – iš viso pasaulio. Ketinama Kūčioms jau pasiūlyti ir žuvies iš Naujosios Zelandijos.

Iš Lietuvos žvejų „Vičiūnai Group“ perka strimelių, šprotų ir menkių. Anot bendrovės Komunikacijos direktorės Aldonos Grinienės, Baltijos jūroje sugautos žuvies kiekis ir asortimentas smarkiai padidės, kai bendrovė kitąmet baigs statyti naują fabriką. Planuojama, kad jam bus tiekiama

lietuvių, latvių ir estų žvejų sugauta žuvis. Į naująjį fabriką Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje „Vičiūnai Group“ planuoja investuoti apie 37 mln. Lt, čia bus sukurta apie 200 darbo vietų. Per mėnesį ketinama perdirbti 1000 t žuvies.

Bendrovės atstovai pastebi, kad per dešimtmetį Lietuvoje gerokai išaugo lašišos ir lašišos produktų vartojimas. Lietuviai vis dažniau atranda jūros gėrybes, ypač krevetes. Tačiau populiariausia tebėra silkė.

Daugelyje ES šalių, skirtingai nei Lietuvoje, silkės iš viso nevalgomos, o jei valgomos – tai tik marinuotos ar rūgščios.

Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje kitąmet taip pat ketinama atidaryti naują žuvies perdirbimo įmonę. Rusijos kapitalo bendrovė „Vesvela“ čia planuoja gaminti menkių filė bei žuvies faršą ir eksportuoti tai į Vakarų Europą. Per metus ketinama perdirbti apie 8000 t žaliavų. Čia žadama sukurti apie 110 naujų darbo vietų. „Manome, kad žuvies paklausa Europoje didės. Šiuo metu itin plečiasi nekaloringo maisto rinka, tad labiausiai vertinamos šiame regione žuvies poreikis turėtų didėti“, – prognozuoja „Vesvela“ direktorius Aleksandras Grochotovas.

Sportas | 21

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Ant ledo: alaus ir bankroto metai Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

kaskart, kai kyla noras registruoti legionierių. Priežastis – pinigai. „Norėčiau žaisti. Bet turiu sumokėti perėjimo mokestį Čekijos, Lietuvos ledo ritulio federacijoms bei IIHF. Iš viso – kelis tūkstančius litų. Juokinga“, – guodėsi Kaune gyvenantis avialinijų bendrovės stiuardas čekas Ondrejus Aisas, kone visą laisvalaikį praleidžiantis ant ledo vilkėdamas ledo ritulio vartininko šarvus ir šalmą. „Netiesa, – su šia sąmata nesutiko V.Gedvilas. – Žinau, kad viena komanda legionierių iš Latvijos įregistravo už 800 litų.“

Ledo ritulys Lietuvoje šiemet gali didžiuotis virtine jubiliejų – į šalį žaidimas atkeliavo prieš 90 metų, Ledo ritulio federacija įkurta prieš aštuonis dešimtmečius, o šiemet rekonstruota Elektrėnų arena švenčia 40-ąjį gimtadienį. Bet sukakčių metai taip pat tapo sunkmečio ir skandalų metais.

Pavasarį žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie skandalingai atšvęstą Lietuvos ledo ritulio federacijos (LLRF) prezidento Petro Nausėdos gimtadienį, rudenį – apie areštuotas LLRF sąskaitas ir artėjančią bankroto procedūrą.

Skolų prislėgti Į šių metų pasaulio čempionatą Lenkijoje ledo ritulininkai vykti galėjo tik todėl, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) dalį sporto šakai iš valstybės biudžeto skirtų pinigų pervedė Nacionalinei ledo ritulio lygai (NLRL). LLRF tiesiog neturėjo sąskaitos, kurios tuoj pat neištuštintų antstoliai – kalbama, kad federacijos skolos tuo metu siekė 700 tūkst. litų. Čempionate lietuviai driokstelėjo ne įspūdingais rezultatais, o viešais tuomečio rinktinės trenerio Sergejaus Borisovo pareiškimais apie alaus upes, tekėjusias per federacijos vadovo ir rinktinės gynėjo P.Nausėdos gimtadienį, kaip įprasta, sutapusį su lietuvių žaidimu pasaulio pirmenybėse.

Alaus pučas – taip, prisimindami pavasario įvykius Lenkijoje, kartais nelinksmai pajuokauja ledo ritulininkai – trumpam išvertė P.Nausėdą iš posto bei perrikiavo jėgų išsidėstymą LLRF taryboje, kurioje neliko ne tik prezidento, bet ir kai kurių jo artimiausių bendražygių.

Galia priimti svarbiausius sprendimus iš ritulininkų, užaugusių ant Elektrėnų arenos ledo, perėjo į LLRF tarybos pirmininku tapusio verslininko Mindaugo Marcinkevičiaus ir jo aplinkos žmonių rankas. Vienas sprendimas sukėlė ypač daug prieštaringų reakcijų – LLRF nusprendė skelbti bankrotą.

Federacijos skolos šiemet sumažėjo 110 tūkst. litų ir dabar sudaro maždaug pusę milijono litų. Kiek tiksliai – nepaskaičiuota, nes, pasak kai kurių LLRF atstovų, buvęs federacijos generalinis sekretorius Valdas Škadauskas vilkina pateikti finansinius dokumentus. „Viskas yra pateikta, – teigė V.Škadauskas. – Tiesiog buhalterijos įmonė, su kuria

P.Nausėdos vadovaujamas Lietuvos ledo ritulys priėjo bankroto ribą.

M.Vidzbelio/BFL nuotr.

dirbome, prašo apmokėti kai kurias sąskaitas. Kol jos neapmokėtos, negaliu pasirašyti tų dokumentų. Manau, kad bankroto galima buvo neskelbti. Mačiau galimybių, kaip atsiskaityti su kreditoriais, bet į federaciją atėjo diletantai, kurie mąsto kitaip.“ KKSD vadovas Klemensas Rimšelis yra linkęs pritarti dabartinių ledo ritulio vadovų pozicijai: „Mes bandėme ieškoti būdų, kaip padėti. Tačiau taip jau yra – kai valstybės institucija tiesia pagalbos ranką, jie patys nieko nedaro. Daug mechanizmų, kaip išeiti iš padėties, neprigalvosi.

Bankrotas – viena iš išeičių.“

„Kas žais rinktinėje? Visi, kurie gali čiuožti nesiremdami į ledą lazda.“

KKSD kasoje dar yra likusios kelios dešimtys tūkstančių litų, skirtų ledo rituliui.

Tačiau į NLRL sąskaitą departamentas tų pinigų, atrodo, nėra linkęs pervesti. Todėl kyla pavojus, kad šalies jaunimo rinktinės gali neišvykti į pasaulio čempionatus.

Pasirodžius informacijai apie galimą bankrotą, interneto erdvės pasišiaušė nepasitenkinimo bangomis. Diskutuota ir apie tai, kaip turi jaustis vaikai, lankantys

žaidimo, kurio įvaizdis vis prastesnis, treniruotes, ir apie galimą Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) reakciją į įvykius Lietuvoje. „Su IIHF atstovais jau kalbėjome apie bankroto galimybę. Susidarė įspūdis, kad panašios situacijos jiems nėra naujiena.

Gavome patarimų. Lieka klausimas – koks bus juridiškai naujos federacijos tarptautinio pripažinimo mechanizmas“, – svarstė LLRF spaudos atstovas ir tarybos narys Vaclovas Gedvilas.

Vargo vakarienė Pripažinimo mechanizmas – svarbus veiksnys. Tikimybės, kad Lietuvai po federacijos bankroto teks grįžti į tarptautinių varžybų žemutinę pakopą, kategoriškai atmesti kol kas negalima. Kita vertus – o kada pastarąjį kartą lietuviams ant ledo buvo lengva?

Pasaulio čempionate Lenkijoje S.Borisovui į užribį pasiuntus aktyviausius P.Nausėdos gimtadienio renginių dalyvius, komanda žaidė turėdama vos tris žaidėjų penketus.

Prieš olimpinį atrankos turnyrą Vengrijoje Tamperės „Ilves“ (Suomija) jaunimo komandos žaidėjai Danielis Bogdziulis ir Aivaras Bendžius juokavo taip: „Kas žais rinktinėje? Visi, kurie gali čiuožti nesiremdami į ledą lazda. Ir dar tie, kurie moka lazdą apvynioti lipnia juosta.“ Juokas pro ašaras. Bėdų, kurias reikia spręsti, ši sporto šaka turi kalbant ne tik apie tarptautinį, bet ir apie nacionalinį lygmenį. Lietuvos čempionate dalyvaujančių komandų vadovams tenka laužyti galvą

Klubų bėdos Legionieriai iš galingas ledo ritulio tradicijas turinčių šalių pusiau mėgėjišką Lietuvos čempionatą, aišku, stiprina. Bet kažin ar jie daug paguodos gali suteikti reprezentaciniam šalies klubui Elektrėnų „Energijai“, šį sezoną priverstam žaisti tik nacionalinėse pirmenybėse, nes atvirasis Latvijos čempionatas atsisakė bendradarbiauti su lietuviais.

Oficialia skyrybų priežastimi latviai įvardijo infrastruktūros problemas, bet užkulisiuose sklando gandai, kad „Energijai“ koją pakišo finansai. Juolab kad „alaus pučas“ P.Nausėdai, kuris taip pat yra ir Elektrėnų klubo direktorius, populiarumo balų sporto mecenatų pasaulyje nepridėjo.

Kai kurie patyrę „Energijos“ žaidėjai prieš sezoną neslėpė nusivylimo – jie rengėsi daug rimtesniam sezonui už tą, kurį tenka žaisti dabar. Organizacinės Elektrėnų klubo bėdos smogė ir rinktinei, nes „Energija“ lieka nacionalinės komandos branduolys.

Rinktinės ateitis gali būti siejama su dviem projektais. Pirmas jų – Vilniaus „Baltica“, žaidžianti KHL jaunimo lygoje. Lietuvių ten – kol kas tik penki, bet, pasak komandos trenerio Dmitrijaus Medvedevo, beje, daug metų treniravusio šalies rinktinę, ateityje jų turėtų būti daugiau.

Apie finansinę „Baltica“ situaciją jau nuo praėjusio sezono antros pusės pasigirsta įvairių gandų, bet kalbama, kad netrukus turėtų ateiti nauji rėmėjai, kurie padėtį stabilizuos.

Kita lietuviško ledo ritulio viltis – Vilniaus „Geležinis vilkas“. Komandoje, kuri ne tik bando mesti iššūkį „Energijai“ šalies čempionate, bet taip pat rungtyniauja ir Baltarusijos dvidešimtmečių pirmenybėse, suburti Andriaus Jadkausko treniruojami šalies jaunimo rinktinės žaidėjai.

Faktas – 2012-ieji Lietuvos ledo rituliui buvo puotų, festivalių, bankrotų metai.

Tačiau nauji darbai leidžia tikėtis, kad netrukus ateis laikas, kai vien mokėdamas apvynioti lazdą lipnia juosta į rinktinę nepateksi.

Naujausias sporto žinias rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/sportas

22 | Lyderiai

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Alaus daryklos „Volfas Engelman“ generalinis direktorius M.Horbačauskas:

„Priverčiau patikėti.

Tada ir pasisekė“ Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Prieš dešimt mėnesių prie alaus daryklos „Volfas Engelman“ vairo stojęs 38 metų Marius Horbačauskas džiaugiasi įmonės spurtu: produktai įsitvirtina rinkoje, o prekės ženklai augina raumenis. Šių metų bendrovės apyvarta turėtų siekti apie 120 mln. Lt – tai 17 proc. daugiau nei pernai. Pelną skaičiuoti dar anksti, tačiau M.Horbačauskas užsimena, kad po ilgesnio laiko aludariams gali tekti vėl mokėti ir pelno mokestį.

Pastaruoju metu įmonės gaminiai užima 14,5 proc. alaus rinkos ir įsitaisė 3 vietoje. Stipriausiais prekės ženklais laikomi „Volfas Engelman“, „Fortas“, „Heineken“, nuo naujų metų bendrovė po savo sparnu priglaus žymiausio vokiško alaus prekės ženklą „Warsteiner“. Beveik padvigubėjo alaus eksportas: daugiausia – į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Lenkiją, Rusiją.

„Rinkos dalį ir pardavimus užsiauginti labai sunku, o prarasti galima staiga: nesusiderėsi su kokiu nors prekybos tinklu, kas nors drastiškai sumažins kainas, o tu ne – ir viskas.“ – Ilgą laiką į jūsų valdomą alaus daryklą buvo žiūrima kaip į savotišką „trečią brolį“, kurio pastangos atsikąsti rinkos dalį nueidavo perniek. Kas lėmė atgimimą? – savait– raštis „15min“ paklausė M.Horbačausko.

– „Ragutis“ nebuvo stipriai kotiruojamas prekės ženklas, daug kam jis asocijavosi su sovietiniu šleifu ir abejotina kokybe. Todėl lemiamos įtakos turėjo istorinio alaus daryklos vardo „Volfas Engelman“ susigrąžinimas 2011 metų balandį.

Atsigręžimas į savo ištakas, autentikos atskleidimas, tinkama alaus kokybė ir produktų pakuočių dizainas privertė

vartotojus mumis patikėti. „Volfas Engelman“ gamyklos istorija – tai sėkmės istorija, juk tarpukario Lietuvoje alaus darykla užėmė pusę šalies rinkos.

Dabar „Volfas Engelman“ vėl tapo istorinio paveldo ir pagarbos tradicijoms ženk– lu. Mumis ypač tiki kauniečiai: Kauno regione turime daugiau nei 20 proc. rinkos ir esame antri. Kol kas mažiausią rinkos dalį užimame Klaipėdos regione – apie 10 proc., 3 vieta.

Matyt, būtent tas „trečio brolio“ nelaimėlio įvaizdis mums ir padėjo iššauti į viršų.

Konkurentai į mus nežiūrėjo rimtai, neįvertino potencialo, galbūt kai kas tiesiog prisnūdo ant laurų.

– Šiame versle tai gali būti pražūtinga?

– Rinkos dalį ir pardavimus užsiauginti labai sunku, o prarasti galima staiga: nesusiderėsi su kokiu nors prekybos tinklu, kas nors drastiškai sumažins kainas, o tu ne – ir viskas.

Kaip sakė vienas rusų verslininkas: mūsų versle vien tam, kad stovėtum vietoje, reikia labai sparčiai judėti. Jei tik kokį nors momentą pramiegojai, iškart praradai rinkos dalį.

M.Horbačauskas pasitiki savo darbuotojais, todėl suteikia jiems laisvę.

E.Ovčarenko nuotr.

Verslo krypčių kaita M.Horbačauskas yra dirbęs įmonių grupės „Novaturas“ generaliniu direktoriumi. Prieš tai dirbo UAB „Svenheim“, UAB „Baldeka“ ir UAB „Fazer kepykla“ generaliniu direktoriumi, UAB „Henkel Lietuva“ pardavimo vadovu Lietuvai ir Kaliningradui. Dar anksčiau dirbo UAB „Omnitel“ Kauno filialo prekybos koordinatoriumi ir konsultantu.

M.Horbačauskas Vytauto Didžiojo universitete įgijo verslo administravimo bakalauro laipsnį ir teisės magistro laipsnį. Jis taip pat yra baigęs Baltijos vadybos institutą Vilniuje, kur įgijo verslo administravimo magistro laipsnį. Žmona Jolita, Kauno technologijų universiteto mokslų daktarė.

Du vaikai: 6 metų sūnus Aistis, 9-erių dukra Vaiva.

– Jūsų aludario pasiūlytą „Bravoro pintą“ turbūt būtų galima vadinti šių metų atradimu?

– „Bravoro pinta“ stikliniame butelyje per pirmus 4 mėnesius užėmė 1 proc. visos alaus rinkos. Tai kelis kartus pranoko net optimistiškiausias prognozes ir lūkesčius.

Buvo metas, kai stiklo fabrikas nebespėjo gaminti taros.

Tačiau nuo šio produkto idėjos iki atsidūrimo lentynose praėjo metai. Vien butelio dizainą vokiečiai kūrė beveik 8 mėnesius: premium gaminiui labai svarbu, kaip jis atrodys lentynose. Kuo prekė brangesnė, tuo svarbesnės detalės, papildančios viena kitą – viskas turi būti išbaigta ir nuoseklu.

– Susidaro įspūdis, kad alaus versle rinkodara kur kas svarbiau, nei produkto skonis?

– Alus – smarkiai žmogaus emocijų veikiamas produktas. Kitaip tariant, alaus skonis yra ne ant liežuvio, bet vartotojo sąmonėje. Todėl šiame versle labai svarbus įvaizdis ir tai, kiek klientas patikės tavo, o ne konkurento istorija.

–Alaus vartotojų balse neretai tenka girdėti ironišką gaidelę: skiestas, ne alus, o alaus gėrimas. Pradžioje buvo geras, bet suprastėjo, turbūt gamintojai pataupo ir pan.

– Abejoju, kad premium alaus gamintojai rizikuotų savo reputacija, laviruodami

su kokybe. Kiekviena rimta alaus darykla turi savo laboratorijas, kur nuolat tikrinami įvairūs gamybos parametrai. Vertinama kiekviena partija, jei ji neatitinka keliamų reikalavimų, neišleidžiama į rinką. Galima garantuoti, kad kokybiniai rimtų prekės ženklų gaminių parametrai nesikeičia.

Baruose alaus stabilumą užtikrinti sunkiau, kadangi daug priklauso ir nuo paties baro – kur ir kaip ilgai alus laikomas, galbūt atnešamas šiltas, o ne atvėsintas, gal ne taip įpiltas į taurę.

Tačiau didele dalimi įtakos turi žmogaus psichologija, nes atliekant aklą testą turbūt retas atskirtų, kokio pavadinimo alų geria.

– Jei būčiau jūsų įmonės darbuotoja, jau trinčiau rankas: rodikliai gerėja, vadinasi, ir alga kils?

– Iš tikrųjų, girdint, kad šie metai geriausi įmonės istorijoje, iškart pagalvoji apie save – kas man iš to? Tačiau ne viskas taip paprasta. Dabartiniai rezultatai – tai tik minimali ir labai trapi riba, kurią nori pasiekti akcininkai. Tačiau tai dar nėra tai, ko jie tikisi ir laukia. Juk per 12 pastarųjų metų į įmonę investuota apie 80 mln. Lt. Tačiau ne viską lemia papildomas 100 Lt, ar ne? Juk svarbu ir įmonės, kurioje dirbi, prestižas, stabilumas, veiklos tęstinumas, socialinės garantijos. Gal čia atlyginimas neaugs taip sparčiai, tačiau jis užtikrintas ilgiems metams į priekį.

– Ar kada nors bandėte suskaičiuoti, kurią dalį įmonės sėkmėje sudaro jūsų, kaip generalinio direktoriaus, indėlis?

– Nemėgstu prisiskirti nuopelnų. Tiesiog save įsivaizduoju kaip trenerį, kuris leidžia atsiskleisti komandai. Galbūt iki manęs darbuotojai nebuvo padarę maksimaliai tiek, kiek iš tikrųjų gali. Galbūt trūko motyvacijos, gal ne kiekvienas dirbo darbą, kurį išmano geriausiai.

Pavyko kiekvienam rasti vietą, kur jis yra stipriausias. Mano įsitikinimu, pardavimų vadybininkas neturi būti per daug apkrautas biurokratiniu darbu: veiklos ataskaitų rašymas slopina jo kūrybiškumą. Vadybininko darbas – bendrauti su klientais.

Jei daugiau laiko praleidžiama biure prie kompiuterio, nei su žmonėmis – gero rezultato nesitikėk.

Suteikiu darbuotojams laisvę, nes jais pasitikiu. Manau, kad savo atsakomybės ribose jie yra geriausi ir gali dirbti savarankiškai. Mano nuopelnas, kad patikėjome, jog galime tai padaryti. O kai patikėjo, tada ir pasisekė.

Jei lyderiai bėga priekyje, kiti komandos nariai iš esmės negali atsilikti. Visi turi palaikyti tempą, o lėtesni laikui bėgant supranta, kad krūvis jiems per didelis, ir ieško kitos vietos.

– Kitaip tariant – viso gero! Per savo karjerą esate atleidęs nemažai žmonių...

– Tačiau prie to priprasti neįmanoma.

Džiaugiuosi tuo, kad pavyksta išsiskirti taikiai. Stengiuosi, kad atleidimas visada būtų argumentuotas, motyvuotas ir korektiškas. Laikausi tam tikrų nerašytų garbės kodekso ir verslo etikos taisyklių. Elgiuosi

Lyderiai | 23

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

taip, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi.

– Ar tai užsienio kapitalo įmonių, kuriose dirbote daugybę metų, mokykla?

– Visada stengiausi dirbti ten, kur mane vertina kaip asmenį, kaip turtą, kurį galima maksimaliai išnaudoti. Ne kartą įsitikinau, kad tarptautinės kompanijos rūpinasi savo darbuotoju. Galbūt nelengva į jas patekti, tačiau, jei tave pasirinko, – viskas. Vadinasi, tavimi pasitiki, investuoja į tavo tobulėjimą ir mano, kad esi savo srities profesionalas.

Lietuviško kapitalo įmonėse pasitikėjimo žmogumi mažiau: tave priėmė, bet neužmiršk, kad nepakeičiamų nėra. Vadovaujamasi filosofija: kad pavogsi, aišku, bet žiūrėsim, kad nepavogtum per daug. Gal kameras pastatysime kabinete, gal dar ką nors sugalvosime... „Fazer kepyklos“ generaliniu direktoriumi tapau 30-ties. Daugiamilijoninė apyvarta – štai, valdyk. Pasirašinėji pavedimus už 1, 2 ar 3 mln. Lt ir niekas tavęs nestebi, netikrina.

Blogas ar geras darbdavys buvo, sužinai, kai išsiskiria keliai. Jei geras, atsisveikini gražiuoju ir nelieki nuskriaustas materialiai. Jei blogas – sužinai, ką visus tuos metus apie tave iš tikrųjų galvojo. Turbūt dėl šių kultūrinių skirtumų visada stengiausi dirbti nelietuviško kapitalo versle.

– Valstybinis sektorius nesudomino? Vos pusmetį ėjote ūkio ministro Rimanto Žyliaus patarėjo pareigas.

– Supratau, kad valstybiniame sektoriuje ilgai neištverčiau – ten viskas vyksta labai lėtai. Įvairūs apribojimai, aplinka, taisyk– lės, įstatymai taip įspraudžia į rėmus, kad palaužia kūrybiškumą ir pakerpa sparnus.

„Alaus skonis yra ne ant liežuvio, bet vartotojo sąmonėje.

Todėl šiame versle labai svarbus įvaizdis ir tai, kiek klientas patikės tavo, o ne konkurento istorija.“

Apie įmonę Įmonės istorija prasideda tada, kai XIX a. viduryje verslininkas Rafailas Volfas įsteigia alaus daryklą. Verslą perima jo sūnus Iseras Beras Volfas, kurio vardu alaus darykla ir pavadinama. Alaus darykla įsikuria tuometėje Vilijampolėje. 1853 m. įmonė tampa viena pirmųjų pramoninių daryklų rytiniame Baltijos jūros regione.

1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, alaus darykla nacionalizuojama, ideologijos neatitinkantis įmonės pavadinimas pakeičiamas į „Raudonąją pašvaistę“.

Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos kariuomenei, naujoji vadovybė pavadina ją „Perkūnu“. Lietuvai vėl patekus į Sovietų Sąjungos rankas, grąžinamas „Raudonosios pašvaistės“ pavadinimas.

Nuo 1967 m. įmonė vadinama „Ragučiu“, kol 2011 metais susigrąžina senąjį „Volfas Engelman“ vardą. Nuo 1999 m. bendrovė „Volfas Engelman“ priklauso Suomijos „Olvi“ įmonių grupei. Tai yra trečia pagal dydį alaus ir nealkoholinių gėrimų gamintoja Suomijoje, kurią 1878 m. įkūrė aludaris Williamas Gideonas Åbergas ir jo žmona Onni. „Volfas Engelman“ glaudžiai bendradarbiauja su kitomis susijusiomis „Olvi“ koncernui priklausančiomis įmonėmis: Estijoje − „A.le. Coq“, Latvijoje − „Cesu alus“, Baltarusijoje − „Lidskoe pivo“. Šiuo metu alaus darykloje dirba daugiau nei 200 žmonių. Antrą gyvavimo šimt– metį skaičiuojanti alaus darykla gamina ne tik alų, bet ir girą, sidrą, alkoholinius kokteilius.

Esu matęs ministerijose žmonių, kurių akys kažkada degė, bet po to jie nuleido rankas.

Tai nėra palanki vieta idėjoms gimti, nes daug kas turi blogos patirties, kad net puikios iniciatyvos virsta į šnipštą. Įgyvendinimo stadijoje tiek derinimų ir formalumų, kad neužtenka vienų rinkimų ciklo. O po to, žiūrėk, atėjo nauja valdžia ir tavo idėja niekam neįdomi.

– Nuo 2011 metų rugsėjo esate vienos iš valstybės valdomų įmonių – parodų ir kong– resų centro „Litexpo“ – valdybos pirmininkas. Kas nešė į šią galerą?

– Paprašė padėti tėvynei – sutikau. Norėjosi įrodyti, kad valstybinė įmonė gali veikti taip pat efektyviai kaip privati. Atrodo, pavyko: nuo to laiko įmonės pelnas išaugo kelis kartus, sąnaudos smarkiai sumažėjo.

– Beveik 10 metų užimate tik vadovaujamus postus. Ir vis dėlto esate samdomas darbuotojas. Ar niekada nenorėjote kurti savo verslo?

– Nesakau niekada, tačiau dabar dar apie tai negalvoju.

26 | Pasaulis Tyrėjai aiškinasi, ar išties A.Serdiukovas ir jo aplinka krovėsi turtus iš skurstančios Rusijos armijos. „Reuters“ nuotr.

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Korupcijos skandalas apnuogino V.Putino režimą

Sakoma, kad geras carinės Rusijos valdininkas ne gaudavo atlyginimą, o pats mokėdavo už savo darbo vietą. Kitaip tariant, sugebėdavo „užsidirbti“ ir sau, ir kitiems. Vladimiras Putinas sugrąžina tokias carinės Rusijos tradicijas.

Korupcijos skandalas Rusijos gynybos ministerijoje atskleidė, kaip gyvena artimiausi V.Putino rato asmenys: milijoninės aferos ir grobstymai iš valstybės biudžeto, prabangūs apartamentai, papuošalai ir postai meilužėms ar net nacionaliniu paveldu laikomų vertybių „privatizacija“ iš muziejų.

Netikėtas smūgis Spalio 25-osios rytą Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas tikriausiai išgyveno patį didžiausią košmarą savo gyvenime. Į jo pavaldinės, buvusios Gynybos ministerijos turto santykių departamento vadovės ir tuo metu ministerijos valdomos įmonės „Oboronservis“ direktorių tarybos narės Jevgenijos Vasiljevos butą su kratos orderiu įsiveržė teisėsaugininkai.

Kompaniją 33-ejų blondinei ankstų rytą palaikė ne kas kitas, o pats 50-metis ministras, kurio statusas jokio įspūdžio pareigūnams nepadarė. Turbūt tuomet A.Serdiukovas suprato, kad viskas labai rimta ir gali būti ne tik jo oficialaus

A.Serdiukovo meilužė J.Vasiljeva (dešinėje) į aferas įtraukė ir savo draugę verslininkę Jekateriną Smetanovą. „Komersant.ru“ nuotr.

santuokinio gyvenimo, bet ir karjeros pabaiga.

Tai sustabdyti galėjo tik vienas žmogus – prezidentas. Todėl A.Serdiukovas netruko įsiprašyti pokalbiui su iki tol jį palaikiusiu V.Putinu. Nors informacija apie kratas A.Serdiukovo pavaldinių kabinetuose bei pas J.Vasiljevą rastus turtus tapo tikra sensacija, o šeštą valandą ryto pas kitą moterį aptiktas vedęs ministras Vakaruose jau seniai būtų „politiškai palaidotas“, prezidentas A.Serdiukovo neatleido.

J.Lopez koncerto nesulaukė Vis dėlto skandalas naują pagreitį įgavo po pusantros savaitės, kai A.Serdiukovas netikėtai buvo atleistas iš ministro posto. Šią naujieną papildė gausybė naujų detalių – nuo radinių ministro tariamos meilužės bute iki korupcijos schemų.

Pranešta, kad pas J.Vasiljevą rasta papuošalų už 3 mln. JAV dolerių (120 auksinių žiedų, gausybė brangakmenių), o apie 10 mln. JAV dolerių kainuojančio buto sienas

puošė keliasdešimt XIX a. dailės kūrinių, kurių dalis galėjo būti iš Gynybos ministerijos fondų. Vėliau paaiškėjo, kad tokius turtus valdė ne tik J.Vasiljeva, bet ir kiti A.Serdiukovo aplinkos žmonės.

Praėjusią savaitę buvo suimtas į „Oboronservis“ įeinančios įmonės „Slavianka“ direktorius Aleksandras Jelkinas. Pas jį surasta beveik 5 mln. JAV dolerių ir keli šimtai milijonų rublių. Pasak Rusijos žiniasklaidos, tyrėjai patys nesugebėjo suskaičiuoti tiek pinigų ir pasikvietė į pagalbą bankininkus, kurie banknotus skaičiavo pustrečios valandos. Įdomi

Skaičius

0,5

trln. rublių

Spėjama, kad tokią sumą siekia korupcijos mastai Rusijos gynybos ministerijoje.

detalė: kelios dienos iki arešto turėjo įvykti A.Jelkino 50-mečio puota, kurios garbingiausias svečias turėjo būti A.Serdiukovas, o jį ir jubiliatą linksminti pakviestos ne tik Rusijos scenos žvaigždės, bet ir pati Jennifer Lopez.

Praturtėjimo schemos Kokie aitvarai sunešė tokius turtus? Ogi „nenugalimoji“ Rusijos armija, kuriai kiekvienais metais skiriama vis daugiau lėšų iš biudžeto, bet jos pasirengimas vis prastėja, o šauktiniams ne tik tenka kęsti „dedovščiną“, bet ir maitintis šunų konservais.

Iš skurstančios armijos lobsta Gynybos ministerijos valdininkai ir jiems artimi verslininkai. Pavyzdžiui, 2010 metų gruodį Gynybos ministerija sudarė sutartį su „Slavianka“ dėl vieno pastato Maskvoje kapitalinio remonto ir priežiūros. „Slavianka“ sudarė sutartį su privačiu subrangovu „Bezopasnost i sviaz“, kurio vadovas buvo tas pats A.Jelkinas. „Bezopasnost i sviaz“

gavo iš ministerijos apie 90 mln. rublių, tačiau net nepasivargino suvaidinti, kad atlieka kokį nors remontą. Pasirodo, pastatas ministerijos pinigais buvo renovuotas prieš pat sutarties sudarymą.

Gynybos ministerijai priklausančio nekilnojamojo turto administravimas buvo dar viena aukso gysla „Slaviankos“ vadovui. Pasak laikraščio „Nezavisimaja gazeta“, 2011 metais įmonė gavo valstybinių užsakymų už 63 mlrd. rublių, bet išgarsėjo tuo, kad neatsiskaitydavo su savo subrangovais. Kai kuriems kariškių gyvenamiems daugiabučiams, kuriuos aptarnavo „Slavianka“, net buvo nutrauktas paslaugų tiekimas.

Kitas valstybės pinigų „įsisavinimo“ būdas – Gynybos ministerijos turto privatizacija. Teigiama, kad tokiu būdu buvo padaryta mažiausiai 3 mlrd. rublių žalos valstybei.

Iš „Oboronservis“ turimo nekilnojamojo turto buvo išsirenkami rinkai įdomūs objektai, į juos investuojamos ministerijos lėšos, o tada jie parduodami už daug mažesnę nei rinkos kaina sumą. Tokios schemos iliustracija – J.Vasiljevos vadovaujamas Gynybos ministerijos turtinių santykių departamentas perdavė 3 hektarų sklypą Krasnodaro krašte valstybinei įmonei, po to už 300 mln. Gynybos ministerijos rublių pastatė poilsiavietę ir galiausiai pardavė šį objektą tik už 92 mln. rublių.

Dar įdomesnė istorija nutiko su „Oboronservis“ priklausiusiu viešbučiu Maskvoje. Iš pradžių sklypas ir viešbutis buvo parduoti už 600 mln. rublių, nors rinkos kaina buvo pusantro karto didesnė (apie 900 mln. rublių), keli milijonai skirti viešbučio personalo išeitinėms kompensacijoms, o praėjus mėnesiui po sandorio Gynybos ministerija vėl išsinuomojo šį viešbutį iš ką tik jį įsigijusio savininko.

Minimi ir smulkesni Gynybos ministerijos valdininkų „versliukai“. Šiuo metu tiriama, kur dingo kelios dešimtys antikvarinių automobilių iš vieno ministerijos fondo. Įtariama, kad šios retenybės, tarp kurių – pusės milijono JAV dolerių vertės pirmąjį kosmonautą Jurijų Gagariną po Maskvą vežiojęs GAZ-67, galėjo būti išparduotos kolekcininkams.

Spėjama, kad korupcijos mastai Rusijos gynybos ministerijoje siekia net 0,5 trln.

Pasaulis | 27

15min • 2012 m. lapkriÄ?io 23 d.

KlanĹł kova?

Kita vertus, abejotina, kad apie Gynybos ministerijoje vykstanÄ?ius dalykus nebuvo informuotas pats V.Putinas. Interneto verslo leidinio „RBK daily“ ĹĄaltiniai tikina, kad kompromituojanti medĹžiaga apie „Oboronservis“ jau seniai buvo surinkta ir laukta tik Ĺženklo iĹĄ virĹĄaus.

Anot Rusijos opozicijos, visas V.Putino reŞimas pastatytas ant korupcijos, o pats dabartinis prezidentas – turtingiausias ťalies Şmogus. Todėl patikėti, kad pagaliau V.Putinas liepė tualetuose skandinti ne tik

„Reuters“ nuotr.

rubliĹł. KalbÄ—ti, kad viskas buvo daroma be ministro A.Serdiukovo Ĺžinios, absurdiĹĄka.

UŞėmÄ™s ĹĄÄŻ postÄ… jis atsivedÄ—, kariĹĄkiĹł ĹžodĹžiais tariant, visÄ… armijÄ… „suguloviĹłâ€œ ir „amazoniĹłâ€œ, tarp kuriĹł minima ir generolus pravirkdyti sugebÄ—davusi J.Vasiljeva.

Pasak apŞvalgininkų, V.Putinas (priekyje) nutarė paaukoti suįŞōlėjusį gynybos ministrą A.Serdiukovą.

teroristus, bet ir korupcijÄ…, labai sunku.

Tiesa, kai kurie ekspertai mano, kad taip prezidentas bando truputÄŻ sukrÄ—sti primigusÄŻ valdĹžios elitÄ…. „Tai panaĹĄu ÄŻ Kremliaus bandymÄ… susigrÄ…Ĺžinti elito, kurÄŻ sukĹŤrÄ— pats V.Putinas, kontrolę“, – radijui „Komersant FM“ teigÄ— „Indem“ fondo vadovas Georgijus Satarovas.

IĹĄties, po A.Serdiukovo nuĹĄalinimo prezidento reitingai pakilo. TaÄ?iau netrukus praneĹĄta, kad buvusiam ministrui surasta nauja ĹĄilta vieta. Vis dÄ—lto valstybinis koncernas „Rostechnologiji“, kurio vadovo patarÄ—ju neva buvo paskirtas A.Serdiukovas, nedrÄ…siai paneigÄ— ĹĄiÄ… informacijÄ….

Kai kurie apĹžvalgininkai ĹĄÄŻ Gynybos ministerijoje kilusÄŻ korupcijos skandalÄ… sieja su Kremliaus klanĹł santykiĹł aiĹĄkinimusi. A.Serdiukovas esÄ… pralaimÄ—jo kovÄ… su

Naujausias Ĺžinias iĹĄ viso pasaulio rasite nuskaitÄ™ ĹĄÄŻ kodÄ… 15min.lt/pasaulis gynybos sritÄŻ kuruojanÄ?iu vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu, kuris prieĹĄinosi ministro politikai naujausiÄ… ginkluotÄ™ pirkti iĹĄ uĹžsienio. „D.Rogozinas gali bĹŤti susijÄ™s su ataka prieĹĄ A.SerdiukovÄ…, bet abejotina, ar jis yra iniciatorius, – „RBK daily“ kalbÄ—jo politologas Stanislavas Belkovskis. – Mano duomenimis, A.Serdiukovu buvo nepatenkinti prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas ir buvÄ™s finansĹł ministras Aleksejus Kudrinas.“ „15min“ inf.

Kreditas padengiamas po renovacijos sutaupytomis lÄ—ĹĄomis

1BHBM +&44*$" ĂŞOBOTBWJNP NPEFMÉł JLJ N HSVPEĂ&#x;JP E WBMTUZCÉś SFNJB

Lina +"6/*Âť,ÇŹ

7PT UJL BUĂ˜BMÉľ PSBJ EBVHFMJVJ -JFUVWPT EBVHJBCVÉ´Jɡ HZWFOUPKɡ QSJNJOÉś LBT Kɡ MBVLJB EBS JMHVT Ă˜BMUVPTJVT NÉśOFTJVT m EJEFMÉśT Ă˜JMEZNP TɲTLBJUPT JS BCFKPUJOB Ă˜JMVNB OBNVPTF "JĂ˜LV HBMJNB CɸUɡ BUOBVKJOUJ EBVHJBCVUÉł JS HZWFOUJ Ă˜JMUBJ CFJ FLPOPNJĂ˜LBJ #FU KVL UBJ LBJOVPKB JĂ˜ LVS HBVUJ QJOJHɡ BUOBVKJOJNP JOWFTUJDJKPNT *NUJ QBTLPMɲ

1BTBL #ɝTUP JS VSCBOJTUJOɚT QMɚUSPT BHFOUɝSPT #61" 7JFðɺKɺ SZðJɺ JS JOGPSNBWJNP TLZSJBVT WFEɚKPT %BOHVPMɚT .JLVUJFOɚT WBMTUZCɚ TJFLEBNB LBE BUOBVKJOJNP QSPDFTBT -JFUVWPKF ɜTJCɚHɚUɺ JS WZLUɺ LVP TQBSɡJBV QBTJSɝQJOP LBE CBOLBJ QBTLPMBT TLJSUBT EBVHJBCVɡJɺ BUOBVKJOJNVJ HZWFOUPKBNT TVUFJLUɺ ZQBɡ QBMBOLJPNJT TɾMZHPNJT m UBJLPNPT ÎLTVPUPT OF EJEFTOɚT OFJ QSPDFOUɺ QBMɝLBOPT

#BOLBJ QBTLPMBT TLJSUBT EBVHJBCVɴJɡ BUOBVKJOJNVJ HZWFOUPKBNT TVUFJLJB ZQBɴ QBMBOLJPNJT TɲMZHPNJT m UBJLPNPT êLTVPUPT OF EJEFTOɜT OFJ QSPDFOUɡ QBMɸLBOPT t%BCBS UJLSBJ QBMBOLVT NFUBT QBTJSɝQJOUJ TBWP CɝTUV *NBOU QBTLPMBT HZWFOUPKBNT OFSFJLJB ɜLFJTUJ TBWP UVSUP #F UP CBOLBJ OFSFJLBMBVKB JS QSBEJOJP ɜOBðPi m QSPHSBNPT QSJWBMVNVT WBSEJKB #61" BUTUPWɚ % .JLVUJFOɚ

QSPD QBMÉťLBOPT

.PEFSOJ[BWJNP QSPKFLUP QBSFOHJNBT

QSPD

4UBUZCPT UFDIOJOɚ QSJFòJɝSB

QSPD

1SPKFLUP ÉśHZWFOEJOJNP BENJOJTUSBWJNP JĂ°MBJEPT

QSPD

1BSBNB UVSJOUJFNT UFJTɸ ɜ CɝTUP ðJMEZNP JðMBJEɺ LPNQFOTBWJNɾ

,BJ LVSJF 1BOFWɚòZKF .BSJKPOɺ HBUWɚKF FTBOɡJP EBVHJBCVɡJP HZWFOUPKBJ QBTLPMPT CɝTUP BUOBVKJOJNVJ JNUJ OFOPSɚKP CFU TVòJOPKɸ LBE TɾMZHPT JUJO QBMBOLJPT QBTJSJOLP QBTLPMɾ t.ɝTɺ NɚOFTJP QBTLPMPT ɜNPLPT UJLSBJ OFEJEFMɚT OFT QBTLPMPT MBJLPUBSQJT m NFUɺ ïFNPT WPT QSPD QBMɝLBOPT OFTJLFJT WJTɾ Uɾ MBJLPUBSQɜ #F UP UVSJOU QBQJMEPNɺ Mɚðɺ WJTBEB HBMJNB ɜOFðUJ EJEFTOɸ QJOJHɺ TVNɾ 5BJQ TVNBòɚT JS LSFEJUP MJLVUJT JS QBMɝLBOPT 5BJ MBCBJ QBMBOLVT ɜ òNPHɺ PSJFOUVPUBT QSPKFLUBTi m ɜTJUJLJOVTJ CFOESJKPT QJSNJOJOLɚ #JSVUɚ 7BMLJɝOJFOɚ

-FOHWBUJOJT LSFEJUBT QBMɝLBOPT OFLJOUB WJTɾ QBTLPMPT HSɾòJOJNP MBJLPUBSQɜ JBJ NFUɺ

-U N

QSPD

4UBUZCPT EBSCɡ FOFSHJKɲ UBVQBOÉ´Jɡ QSJFNPOJɡ JĂ˜MBJEPT

t.PLBNF QBTLPMPT ǤNPLBT CBOLVJ CFU VĂ&#x; UBJ HBVOBNF MBCBJ EBVH UBJ JS TVNBĂ&#x;ÇŚKVTJPT TÇŁTLBJUPT Ă˜JMUBT JS KBVLVT HZWFOJNBTi m 1BOFWÇŚĂ&#x;ZKF .BSJKPOǧ HBUWÇŚKF FTBOÇ°JP BUOBVKJOUP EBVHJBCVÇ°JP CFOESJKPT QJSNJOJOLÇŚ # 7BMLJǨOJFOÇŚ ǤTJUJLJOVTJ KPH JNUJ QBTLPMÇŁ EBVHJBCVÇ°JP BUOBVKJOJNVJ BQTJNPLB #ǨTUP JS VSCBOJTUJOÇŚT QMÇŚUSPT BHFOUǨSPT BSDIZWP OVPUSBVLB

ÂJFNPT MBVLJNBT OFCFLFMJB ɳUBNQPT ,BJ LVSJF TFOɺ EBVHJBCVɡJɺ HZWFOUPKBJ TWBSTUZEBNJ BUOBVKJOJNP LMBVTJNɾ MJOLɸ NBOZUJ LBE UBJ CSBOHVT JS UJLSJBVTJBJ OFBQTJNPLBOUJT NBMPOVNBT +VL CBOLVJ ɜNPLBT SFJLJB NPLɚUJ LBT NɚOFTɜ t/FEJTLVUVPUJOBJà u m UBJQ BUOBVKJOUP EBVHJBCVɡJP CFOESJKPT QJSNJOJOLɚ BUTBLP ɜ LMBVTJNɾ BS BQTJNPLB JNUJ QBTLPMɾ EBVHJBCVɡJP BUOBVKJOJNVJ t.PLBNF QBTLPMPT ɜNPLBT CBOLVJ CFU Vò UBJ HBVOBNF MBCBJ EBVH

#F UP NFT Ă&#x;JFNPT OFKBVÉ´JBNF "OLTÉ´JBV BSUÉśKBOU Ă&#x;JFNBJ HZWFOUPKBJ KBVTEBWP TUSFTɲ KVL SFJLÉśT NPLÉśUJ VĂ&#x; Ă˜JMEZNɲ "UOBVKJOVT EBVHJBCVUÉł UP KBVTNP OFCFMJLP # 7BMLJǨOJFOÇŚ

1JSNJBVTJB m òZNJBJ NBòFTOFT ðJMEZNP TɾTLBJUBT ,JUBT MBCBJ TWBSCVT EBMZLBT m ðJMUBT LPNGPSUBCJMVT HZWFOJNBT #F UP NFT òJFNPT OFKBVɡJBNF "OLTɡJBV BSUɚKBOU òJFNBJ HZWFOUPKBJ KBVTEBWP TUSFTɾ KVL SFJLɚT NPLɚUJ Vò ðJMEZNɾ "UOBVKJOVT EBVHJBCVUɜ UP KBVTNP OFCFMJLP ïJFNB NVNT OJFLVP OFZQBUJOHBT NFUɺ MBJLBT m OFUVSJNF KBN SVPðUJT WJTVT MJLVTJVT NFUVTi m UFJHJB QBOFWɚòJFUɚ -ZHJOBOU TV BOLTUFTOɚNJT ðJMEZNP JðMBJEPNJT ðJP OBNP HZWFOUPKBJ NPLɚEBNJ CBOLP ɜNPLBT JS ðJMEZNP TɾTLBJUBT QFS NFUVT TVUBVQP MJUɺ # 7BMLJɝOJFOɚ QBTBLPKB LBE BOLTɡJBV CVUVPTF CɝEBWP MBCBJ ðBMUB m MBJQTOJɺ P Vò UPLJɾ NFOLɾ ðJMVNɾ QBOFWɚòJFɡJBJ NPLɚEBWɸ MBCBJ EBVH t.ɝTɺ

4VUBVQJVT ðJMVNJOɚT FOFSHJKPT OF NBòJBV

QSPD

4VUBVQJVT ðJMVNJOɚT FOFSHJKPT OF NBòJBV

QSPD

CVUBT ZSB LW NFUSɺ QMPUP 1FSOBJ Vò ðBMɡJBVTJɾ WBTBSJP NɚOFTɜ TVNPLɚKPNF MJUɺ P QFS WJTVT NFUVT ðJMEZNBT JS LBSðUBT WBOEVP NVNT BUTJFJOB MJUɺ ,BJ LBN OPST BQJF UBJ QBTBLBV UVSJV LFMFUɾ LBSUɺ QBLBSUPUJ ïNPOɚNT TVOLV QBUJLɚUJ LBE UBJ UJFTB +VL BOLTɡJBV Vò WJFOɾ òJFNPT NɚOFTɜ TVNPLɚEBWPNF QBOBðJɾ TVNɾi m QSJTJNFOB # 7BMLJɝOJFOɚ ,PNQMFLTJðLBJ BUOBVKJOVT EBVHJBCVUɜ QBTUBUɾ TVUBVQPNB BQJF QSPD ðJMVNPT FOFSHJKPT #61" TQFDJBMJTUɚ % .JLVUJFOɚ QSJNFOB LBE QSJFNPOɚT QBEFEBOɡJPT TVUBVQZUJ JS QBLFMJBOɡJPT OFLJMOPKBNPKP UVSUP WFSUɸ ZSB ðJMEZNP LBSðUP JS ðBMUP WBOEFOT TJTUFNɺ SFLPOTUSBWJNBT MBOHɺ JS MBVLP EVSɺ LFJUJNBT CBMLPOɺ MPEòJKɺ ɜTUJLMJOJNBT GBTBEJOJɺ TJFOɺ TUPHP BQðJMUJOJNBT %BòOBJ ðJPT QSJFNPOɚT ɜHZWFOEJOBNPT OF WJTPT Jð LBSUP P QBMBJQTOJVJ %BVHJBV JOGPSNBDJKPT BQJF %BVHJBCVǰJǧ OBNǧ BUOBVKJOJNP NPEFSOJ[BWJNP QSPHSBNǣ +&44*$" m XXX BUOBVKJOLCVTUB MU JS OFNPLBNB UFMFGPOP MJOJKB UŞsk. Nr. 306551

28 | Kultūra

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Kadras iš filmo „Antra klasė“

Dokumentinį filmą apie Švedijos miškuose plušančius lietuvius sukūrusi M.Dauliūtė:

Kiekvienas lietuvis nešiojasi savyje „antros klasės“ jausmą, ne vien išvažiuojantieji uždarbiauti pragariškomis sąlygomis, įsitikinusi Švedijoje gyvenanti 28 metų kino režisierė Marta Dauliūtė.

Dosjė M.Dauliūtė gimė 1984 m. Šiauliuose.

Septyniolikos išvyko mokytis į Bromölla miestą pietų Švedijoje, ten baigė gimnaziją. Studijavo kino režisūrą Fridhemo koledže, o 2008–aisiais Geteborgo kino akademijoje įgijo kino režisūros bakalauro diplomą.

Baigiamojo darbo – trumpo metražo filmo „Tri dnia“ („Trys dienos“) , tuomet rodyto „Scanoramos“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“, herojai taip pat buvo emigrantai iš Lietuvos – ir lietuviai, ir rusai, ir lenkai.

Vadovauja OFF (nepriklausomų kino kūrėjų sąjungai), dirba prodiusere ir režisiere, yra viena iš filmų kompanijos MDEMC savininkių.

Europos šalių kino forume „Scanorama“ M.Dauliūtė pristatė dokumentinį filmą „Antra klasė“ apie šiaurės Švedijos miškuose plušančius lietuvius.

Purvinas jų darbas šešias naktis per savaitę, nyki buitis, rusiškų keiksmažodžių srautas, alkoholis, kartais šypseną keliantys

samprotavimai apie gyvenimą, saviironija ir svajonės apie naują mašiną. Už to slypi nevisavertiškumo kompleksas, įtarumas ir jausmas, kad šie žmonės – negerbiami.

Vyrai nenorėjo kelti gailesčio Bemaž valandą ekrane vyksta derybos – vyrai prašo išjungti kamerą, nenori kalbėti apie save, bijodami tapti dar vieno gailestį keliančio televizijos reportažo objektais.

Remia klausimais: kokios jautrios istorijos režisierė ieško, ar reikia išspausti ašarą, kam skirtas filmas – išsilavinusiai festivalių auditorijai ar švedams, kuriems dirba ir kurie jų gailėsis? Vienas herojus nukerta, esą žemės drebėjimas būtų įdomiau: „Nieko čia ypatingo, pusė Lietuvos tą patį šūdą kabina.“ Kai kurie Švedijoje dirbantys ir studijuojantys lietuviai režisierei papriekaištavo:

M.Dauliūtė dirbo kuriant bemaž dešimt filmų – režisavo, prodiusavo, buvo režisieriaus asistentė, scenografė, vykdė aktorių atranką.

Užsk. Nr. 307019

Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

2010 m. jos prodiusuotas filmas „Inte panik“ („Be panikos“) laimėjo geriausio švediško trumpo metražo filmo titulą Tarptautiniame Upsalos kino festivalyje, buvo nominuotas Švedijos filmų instituto Guldbagge apdovanojimui.

kodėl šalį reprezentuoja sezoniniai darbininkai, o ne bankuose ar kitur dirbantys žmonės? „Ką reiškia, kai kažkas tampa nepakankamai gražus kitiems reprezentuoti? Kas, po šimts, yra „pirma klasė“? Visi sako: jei jautiesi jai priklausąs, taip ir yra. Bet kartu siūlo filmuoti „pirmos klasės“ žmones.

Tai juk socialinis rasizmas! – kalbėdama su savaitraščiu „15min“ pyktelėjo M.Dauliūtė. – Pavadindami filmą „Antra klasė“ norime diskutuoti, kokius šiuos žmones mato Lietuvos ir Švedijos visuomenės.“ Jautiesi visiškai svetimas Režisierė savo herojų nevadina emigrantais, kurie patys nusprendžia palikti gimtinę. Juos periodiškai išvažiuoti ir dirbti tokiomis sąlygomis priverčia ekonominė situacija. Nors jauni vyrai priversti uždarbiauti Švedijoje, fiziškai ir mintimis jie gyvena Lietuvoje. „Kai, nenorėdamas emigruoti, privalai dirbi kitur – vieniems reikia išmaitinti šeimas, kiti tenori geresnio gyvenimo, nemoki kalbos, nelabai pasitiki savimi – toje visuomenėje esi visiškai svetimas.

Tokius žmones nesunku atpažinti. Manau, kiekvienas lietuvis to šiek tiek turi.

Bent jau mūsų tėvai. Net tie iš bankų. Dėl to reikia jų, kad galėtų mus reprezentuoti, suteikti pasitenkinimo. Norisi būti gražesniam, nes visi esame „antros klasės“, – sakė M.Dauliūtė.

Treti pagal pigumą Prodiuserės Elisabeth Marjanovic Cronvall teigimu, filme užfiksuota šių dienų Europa, kai kurie žmonės turi būti pigesni, kad ekonomika judėtų į priekį. Lietuviai darbininkai, paatvirauja vienas herojus, yra treti pagal pigumą. Bet vyras iškart patikina nelaikąs savęs pigesniu už švedus.

Kitas herojus gailisi, kad nebaigė net vidurinės mokyklos, ir tikina norįs įgyti išsilavinimą. Bet į pasiūlymą studijuoti

Vienas herojus nukerta, esą žemės drebėjimas būtų įdomiau: „Nieko čia ypatingo, pusė Lietuvos tą patį šūdą kabina.“

ekonomiką atsako juoku. Užtat vyrukai rimtu tonu dalijasi planais grįžus į Lietuvą nusipirkti gerą mašiną. „Vienas sako: noriu šeimos, namo, mašinos. Kitaip tariant, meilės, saugumo, statuso, pagarbos. Kiekvienam to reikia. Man irgi. Kodėl tie norai turi būti egzotiški?“ – retoriškai klausė M.Dauliūtė.

Daugiau kultūros naujienų rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/kultura

Ilgos herojų paieškos Migracijos temą padiktavo M.Dauliūtės biografija – ji pati 11 metų gyvena anapus Baltijos jūros, šiuo metu vadovauja Švedijos nepriklausomų kino kūrėjų sąjungai.

Menininkė tikino, kad labiau jaučiasi emigrante Lietuvoje, kur gyvena jos tėvai, nei imigrante Švedijoje. Ji šioje šalyje suaugo, baigė mokslus, puikiai kalba švediškai.

Filmo kūrėjos neturėjo tikslaus scenarijaus. Dirbti pradėjo prieš porą metų, ėmusios filmuoti keltuose – tokiais kadrais prasideda ir „Antra klasė“. Taip pat herojų ieškojo lietuvius Švedijoje įdarbinančiose bendrovėse.

Nė vienas iš sutiktųjų netryško noru pakliūti į kadrą – tai pakišo mintį apie socialinę atskirtį, visuomenės požiūrį į tokius darbininkus. Iš viso jos įamžino apie šimtą žmonių, kol rado pagrindiniais herojais tapusius Artūrą ir Ernį.

Darbininkai gyvena iš pažiūros puikioje vietoje, apsupti miškų ir ežerų. Pusšimtis jų apsistoję nedideliame miestelyje, buvusioje mokykloje. Kadangi miestelyje begyvena vos šimtas žmonių, mokyklos nebereikia.

Klasių, kuriose miega po 3–5 žmones, sienos nukabinėtos senais plakatais su paaiškinimais, ką naudinga valgyti.

Atvykėliai kelia grėsmę?

M.Dauliūtė sutiko ir išsilavinusių, puikiai angliškai kalbančių, anksčiau Didžiojoje Britanijoje dirbusių žmonių: teatro režisierių, muzikantų, mokytojų, krepšinio žaidėjų, studentų, kuriems reikia pinigų studijoms.

Paklausta, ką švedai galvoja apie tokius atvažiuojančius darbininkus, filmo prodiuserė E.Marjanovic Cronvall pabrėžė, kad dėl krizės visoje Europoje tvyro panaši nuotaika – esą atvykėliai kelia grėsmę mūsų saugumui, kultūrai ir tradicijoms.

Antai Graikija tapo ypač rasistinė, Švedijoje viena populiariausių yra ultradešinioji partija.

Kadrai iš filmo „Antra klasė“

Kultūra | 29

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

30 | Istorija

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Prieš šimtmetį darytose nuotraukose – ne Vilniaus, o kito tuometės Rusijos imperijos miesto –

Prostitučių išvarymas „Jo Šviesybei, Vilniaus gubernatoriui. Nuo namų savininko Leibos Abramovičiaus Kikulkino. Turiu garbę Jums pranešti, kad mano name, kuris stovi Kopanicos gatvėje, aš turiu tris patalpas, kurias galima nuomoti sakytiems tikslams.

Patalpas galima nuomoti nuo rugsėjo 29 d., 1900 m.“ Denis Tarasenko d.tarasenko@15min.lt Jeigu manote, kad tai ištrauka iš Vilniaus gyventojų ir miesto valdžios susirašinėjimo dėl kokio nors strateginio objekto atidarymo, nes rašoma net pačiam gubernatoriui, klystate. Praėjusio amžiaus pradžioje viena didžiausių miesto problemų buvo, kaip perkelti viešnamius iš Vilniaus centro į užmiestį.

Užmiestis – tai dabartinis Konstitucijos prospektas. Viešnamiai tuomet buvo perkelti maždaug į tą vietą, kur dabar stovi Vilniaus savivaldybės pastatas.

Bloga kaimynystė Rusijos imperijoje, kuriai prieš šimtmetį priklausė ir Vilnius, prostitucija buvo legalizuota. Egzistavo labai griežta tvarka, pagal kurią laisvo elgesio merginos privalėjo nuolat tikrintis sveikatą. Be to, jos

turėjo asmenines bylas ir net savotiškus darbo pažymėjimus. Su nuotraukomis ir gydytojų parašais po kiekvienos apžiūros.

Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tai vis tiek buvo miesto problema. Šalia viešnamių nuolat vykdavo muštynės, plėšimai, pasitaikydavo net nužudymų.

Kontingentas irgi nekoks: vos ne kas antras praeivis – girtas miestietis ar karininkas.

Miesto valdžiai tai galiausiai nusibodo ir ji nusprendė viešnamius iškelti iš senamiesčio. „Bet kokios įstaigos perkėlimas – didžiulė problema, tuo labiau jeigu kalbama apie viešnamius“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo Vilniaus istorijos tyrinėtojas ir žurnalistas Nikolajus Žukovas, kuris praleido daugybę dienų archyvuose tyrinėdamas Vilniaus prostitucijos istoriją. Jis perdavė redakcijai nuotraukas iš Vilniaus gubernatorių kanceliarijos bylos Nr. 330 „Apie Vilniaus viešnamių perkėlimą“.

Sekso pramonė prieš šimtmetį Kartu su skandalinga Vilniaus gubernatorių kanceliarijos byla Nr. 330 N.Žukovas perdavė „15min“ dokumentus apie to meto sekso pramonę. Tai – ir viešnamio taisyklės, ir atskiras kainynas, ir nuotraukos.

Bet nuotraukose – ne Vilniaus, o kito tuometės Rusijos imperijos miesto – Žemutinio Naugardo – merginos.

N.Žukovas tikina, kad mada tais laikais buvo vienoda, ir Žemutinio Naugardo prostitutės niekuo nesiskyrė nuo vilniečių.

Jeigu tikėti bylos Nr. 330 dokumentais, taisyklė, kad prostitutė privalo turėti darbo pažymėjimą su nuotrauka, į Rusijos imperiją atėjo būtent iš Vilniaus.

XX a. pradžios prostitutės turėjo darbo pažymėjimus su nuotrauka, elgesio taisyklėmis ir gydytojų parašais.

Iš bylos paaiškėjo, kad dabartiniai meilės žaislai neprilygsta tiems, kurie egzistavo daugiau nei prieš šimtmetį.

Jų aprašymų neleidžia cituoti etika – unikalią dokumentų galeriją galima pamatyti portale 15min.lt.

Koją pakišo pramonininkai Ši istorija prasidėjo dar 1889-aisiais. Vilniaus policmeisteris Rajevskis nusprendė, kad miesto centras turi būti išvalytas nuo prostitučių. Kodėl policmeisteris panoro perkelti viešnamius, istorija nutyli.

Gal miesto valdžia norėjo išvaduoti miesto vienuolynus, bažnyčias, cerkves ir apskritai visą centrą nuo blogos kaimynystės.

Buvo liepta perkelti visus viešnamius į Poplavskio (dabartinę Paupio), ir Safjano (dabartinę Maironio) gatvę. Galiausiai taip ir nutiko. Jau 1890 metais Poplavskio gatvėje veikė 4 viešnamiai, Safjano – 6, Užupyje – dar vienas.

Atrodo, tvarka padaryta – viešnamiai veikia tuose miesto rajonuose, kur retai kada sutiksi žmogų. Bet tais laikais miestas plėtėsi labai greitai. Atsirado daug fabrikų ir gamyklų. Ir kaip tyčia ten, kur veikė viešnamiai. „Aišku, fabrikų ir gamyklų savininkai buvo nepatenkinti. Dažnai jų darbuotojai, užuot dirbę, eidavo pas prostitutes, – pasakojo N.Žukovas. – Savininkai pradėjo rašyti skundus miesto valdžiai. O kadangi pramonininkai – žmonės, turintys pinigų, klausimas buvo išspręstas nedelsiant.“ Vilniaus valdžia skubiai liepė perkelti visus viešnamius į Užupį. „Prie kapinių“, – parašyta įsakyme. Bet ir čia jiems nebuvo lemta ilgai veikti.

Sujudo ir dvasininkai Naujomis kaimynėmis nepatenkinti Užupio gyventojai taip pat suskubo gubernatoriui rašyti skundus. Kad žemė šalia viešnamių priklauso Vilniaus stačiatikių arkivyskupijai. O tais laikais tokia įstaiga kaip viešnamis negalėjo veikti šalia religinių vietų.

Vieta šalia kapinių esanti taip pat netinkama. Galiausiai – rajone veikia net trys vaikų prieglaudos. „Vaikai yra smalsuoliai. Jie stebės, kaip šalia vaikšto pasileidėliai ir girti vyrai. Visi šie argumentai leidžia prašyti Jus, Jūsų Šviesybe, panaikinti Jūsų sprendimą“, – rašė gatvės gyventojai.

Netoli viešnamių veikdavo žydų maldos mokykla. Mokyklos vadovybė parašė gubernatoriui, kad, jų žiniomis, viešnamio savininkai nori nupirkti kelias patalpas, esančias priešais mokyklą. Taigi prostitutės netrukus dirbs kone prie žydų maldos mokyklos durų.

Gubernatorius griebėsi už galvos: kur dabar perkelti prostitutes? Kažkas patarė – išvaryti už miesto, į dabartinę Ukmergės gatvę.

Istorija | 31

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Žemutinio Naugardo – prostitutės. Bet, N.Žukovo teigimu, mada tais laikais buvo vienoda.

iš Vilniaus Kam karas, o kam verslas Viešnamių perkėlimo klausimą labai rimtai svarstė net miesto karininkai. „Jie siūlė perkelti viešnamius į Šnipiškes, kur buvo kareivinės. Vienas karininkas rašė gubernatoriui, kad perkelti ten viešnamius, viena vertus, nepatogu, bet, kita vertus, jeigu kariuomenės medikai kontroliuotų prostitutes ir jos privalėtų tikrintis, tai toks sprendimas būtų visai neblogas, nes tada kariai nebesirgtų venerinėmis

ligomis“, – pasakojo N.Žukovas. Karininkai pasiūlė kelias naujoves, kurių nebuvo Rusijos imperijoje.

Pirmiausia prostitutės turėjo gauti pažymėjimus su savo nuotrauka.

Antra, visi vyrai prieš apsilankymą pas prostitutę privalėjo pateikti savo medicininės patikros pažymėjimą, kuriame būtų paliudyta, kad jis neserga. Trečia sąlyga – draudimas lankytis viešnamyje girtiems vyrams.

N.Žukovo arch. nuotr.

Nuskaitę šį kodą galėsite pasigrožėti merginomis ir dokumentų galerija 15min.lt/g34081

Prostitučių sukilimas Tačiau kai klausimas buvo beveik išspręstas, protestuoti pradėjo prostitutės. Nepatiko, kad jas norima iškelti į tokią vietą, kur nėra nei gatvių, nei namų.

Laisvo elgesio merginos prašė laikinai leisti dirbti Vilkomirskio gatvėje (dabartiniame Konstitucijos prospekte). Maždaug ten, kur dabar stovi Vilniaus savivaldybės pastatas. Bijodamos bankroto, viešnamio savininkės įkūrė kažką panašaus

į profsąjungą ir pareikalavo, kad gubernatorius leistų viešnamius perkelti į nuolatinę vietą arba toje pačioje vietoje viešnamis galėtų egzistuoti ilgiau nei 1–3 metus. Prašymą pasirašė visos viešnamių savininkės: Haja-Rivka Fegelson, Rivka Bernar, Sara Koch, Hana Viršup ir Koila Krupnik.

Galiausiai valdžia nusprendė – žemo lygio viešnamiai bus perkelti prie kareivinių, o aukščiausio lygio – veiks iškart už Žaliojo tilto, tuo metu – Piromantskio gatvėje.

Bėda tik, kad iškart už Žaliojo tilto tais laikais stovėjo vasarbučiai ir sodybos. Ten mėgo ilsėtis turtingi miestiečiai. Gubernatorius vėl sulaukė protestų. „Kaip viskas vyko toliau, iš bylos Nr. 330 nebėra aišku. Greičiausiai atsirado nauja byla ir naujas didžiulis segtuvas“, – juokiasi N.Žukovas.

32 | Skelbimai

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

VILNIUS

KAUNAS

VILNIAUS PULSAS

Perfinansavusi skolas Vilniaus savivaldybė sutaupys per 11 mln. Lt Vilniaus miesto savivaldybė, skelbusi viešą konkursą esamų paskolų perfinansavimui, sudarė sutartį su konkursą laimėjusiu DNB banku, pasiūliusiu mažesnes palūkanas. Savivaldybė taip sumažins paskolos kaštus ir per 5 metus sumokės per 11 mln. Lt mažiau palūkanų, nei mokėtų, jei DNB bankas neperfinansuotų kitų bankų išduotų paskolų.

DNB bankas perfinansuoja šių metų pirmoje pusėje dviejų šalies komercinių bankų penkerių metų laikotarpiui savivaldybei išduotas 58 ir 22 mln. Lt paskolas.

Primename, kad Vilniaus savivaldybės skolos per 2007–2011 metų tarybos kadenciją padidėjo daugiau nei 500 mln. Lt. Finansų analitikų teigimu, viena iš svar-

Užsk. Nr. 303400

BFL nuotr.

biausių priežasčių, dėl kurios miesto skolos smarkiai didėjo 2007–2010 metais, buvo Vyriausybės netinkamas Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) pajamų planavimas.

Dėl to savivaldybės biudžetas negavo apie 300 mln. Lt. Be to, Konstituciniame Teisme spalį priimtas prašymas ištirti, ar įstatymai, numatantys, kad Vilniaus biudžetui skiriama 40 proc. mieste sumokamo GPM, o beveik visoms kitoms savivaldybėms paliekama 100 proc. mokesčio, atitinka Konstituciją.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba šių metų balandį kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo Vyriausybę pateikti Seimui svarstyti įstatymo projektą, kuriame Vilniui būtų skiriama ne mažesnė kaip 60 proc. GPM dalis ir atlygintas 939 mln. Lt nuostolis.

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

NACIONALINIAI SKELBIMAI

Skelbimai | 33

Avinas. Netikėtumai darbe sujauks visus popierius. Ir sutriksite svarstydami: kalbėti ar laikyti liežuvį už dantų? Išeitį rasite, jei pažvelgsite toliau nei jūsų nosies galiukas.

Jautis. Ko nors netekdami, įgysite daugiau. Jei, žinoma, paliksite užtektinai vietos naujoms vertybėms. O sąlyga tokia: neįsikibkite per stipriai į tai, kas yra jūsų, – dalinkitės!

Dvyniai. Nepervertinkite savo gebėjimo rasti tinkamų žodžių visur ir visada. Semkitės stiprybės kasdieniuose pokyčiuose ir klausykite, ką jums sako antroji pusė.

Vėžys. Nejučiomis brangiausiems žmonėms aukosite vis daugiau savęs.

Galiausiai pastebėsite, kad jums patiems neliko nieko. Pasiūlykite jiems realią pagalbą.

Vertikaliai:

Horizontaliai: Vardas. Gulbė. Kirai. Šmotas. Ta. Murena.

Slen. Ko. Pc. Patis.

Mus. Sin. Laki. Jūs.

Metalu. Kam. Para.

Trp. It. Aūo. Kad. Kubas. Lė. Amas.

Pas. Ūsas. Reik.

Kalk. Rai. Sd. Saulės.

Gurmanas. „Iki“. Ėriukas. S.

Horoskopai

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Agitacija. Altajus.

Ura. Ūmėdė. Ola. Ūksmė. Bimsas.

Pikas. Dar. Ultimatumas. Ni. Šreiner. Bas. Sau. Akmens. Takas.

Rask. On. La. Rau. Data. Malta. Peilis.

Kukurūzai. Ėk.

Sustosi. Po. Skųsis.

34 | Laisvalaikis

Liūtas. Spindėsite apsupti draugų,

Mergelė. Siekdami pripažinimo, pamiršite tikrąją savo vertę, o bandydami ją įrodyti, dar labiau susipainiosite.

Tapkite žvaigžde savo namuose, kuriuose jums netrūks liaupsių.

Kiekvienos dienos os horoskopą rasite Sudarė astrologė V.Liutkienė

Svarstyklės. Bandydami pabėgti, neišspręsite problemų. Pasijusite tvirtesni būdami čia ir dabar, tikėdami savo vertybėmis ir pasitikėdami savo šaknimis.

Skorpionas. Skendite painiavoje.

Manote, kad tai, kas jūsų, yra visų, o kas visų – jūsų. Asmeninis žavesys ir reikalingi ryšiai padės pamatyti, kur suklydote, bet nebus lengva.

Šaulys. Didžiosios dramos scenoje pasirūpinkite savo santykiais. Užuot ieškoję išeities, lauksite partnerio pritarimo. Tikėkite savimi, nes jūs žinote sprendimą.

Ožiaragis. Kruopščiai valydami kasdienybės dulkes, užmiršite pažvelgti giliau. Išklausykite draugus ir paisykite savo norų. Gal tai padės rasti neištirtus lobius giliai širdyje?

Vandenis. Norite patirti visus žemiškus malonumus? Raskite aukso vidurį tarp savo aukščiausių tikslų ir gebėjimo kitiems paaukoti dalelę savęs. Tai išmokys ne tik imti, bet ir duoti.

Žuvys. Problemos sprendimas giliuose vandenyse. Panirę į juos ir iškėlę viską į paviršių, pajusite palengvėjimą. Išplaukti padės gebėjimas matyti toli ir išgirsti draugus.

Atsakymas: JUODAS GRŪZDAS.

kol suprasite, kad jūsų vieta kitur.

Namų sienos ir užliejantis pasitenkinimo jausmas atliekant kasdienes pareigas parodys, dėl ko verta stengtis.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Laisvalaikis | 35

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Organizatorių nuotr.

Anekdotai Nori prarasti draugą – paskolink jam pinigų. Bet geriau pats iš jo pasiskolink – taip bus ekonomiškiau.

Sūnus skundžiasi: – Visi vaikai klasėje juokiasi iš manęs, kad mano pėdos baisiai didelės.

– Nesijaudink, jie tik juokauja. Batus pasidėk į garažą ir eime valgyti.

Lapkričio 23 d.

Vilnius

Solinis Petro Vyšniausko koncertas su simfoniniu orkestru Novatoriškais projektais garsėjantis Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras vėl tikisi nustebinti – Kongresų rūmuose 19 val. rengia koncertą su džiazo muzikantu, saksofonininku P.Vyšniausku.

Kadangi saksofonas yra jaunas instrumentas, muzikos pasaulyje atsiradęs tik XIX a., kūrinių saksofonui su orkestru nėra daug. Tad šiame koncerte garsių kompozitorių kūriniai suskambės kitaip.

Norint atsikratyti įkyriausios žmonos draugės pakanka paklausti: „Kur ta mažutė su gražiu užpakaliuku?“

Organizatorių nuotr.

– Panele, ar tai jūs vakar šokote bare ant stalo su apatiniais?

– Aš? Su apatiniais? Per anksti išėjote!

Sudoku

Lapkričio 25 d.

Kaunas

Didžiosios Britanijos atlikėjos Katie Melua koncertas Iš Gruzijos kilusi dainininkė, kuri savo karjerą pradėjo prieš dešimt metų, šiuo metu yra viena garsiausių ir daugiausia albumų parduodančių Didžiosios Britanijos atlikėjų. Lietuvoje ji koncertuos antrą kartą. Koncerte Kauno „Žalgirio“ arenoje, kuris prasidės 19 val., K.Melua pristatys naują, penktąjį, studijinį albumą „Secret Symphony“. Koncertą „apšildys“ gitaristas Markas Palubenka.

Lengvas

Orai Lietuvoje

Šiandien

Savaitgalio orai – be didesnių permainų. Bus apsiniaukę, kai kur – daugiausia šeštadienį – trumpai palynos. Temperatūra – 3–7 laipsniai šilumos. Sinoptikai prognozuoja, kad kitos savaitės pradžioje išsilaikys panašūs orai, atšalimo dar nežadama.

Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Klaipėda

Pasaulyje

3/6

10

6

Madridas

12

Maskva

1

Panevėžys

7

5

Utena

2/4 Kaunas

11-25 d.

1/4 Panevėžys

2/4 Utena

5/6 Alytus

6

3/4

6 Vėjas Pietvakarių

11-24 d.

1/3

1/3

2/4

2/4

2/4

2/4

2/4

2/4

11-25 d.

Vilnius

Marijampolė

Marijampolė

7

Londonas

5 2/4

17

Berlynas

Šiauliai

11-24 d.

1/3

Atėnai

5 Alytus 6

2-6 m/s

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

Minskas

2

Oslas

5

Paryžius

9

Praha

6

Ryga

5

Roma

17

Stokholmas

6

Talinas

6

Varšuva

6

36 | Augintiniai

15min • 2012 m. lapkričio 23 d.

Lietuvos vardą garsina šuo Šarūnas Bulota s.bulota@15min.lt

Kaune auginamas pustrečių metų Maltos bišonas, vardu Sensation of Lovely House, šunų parodose prizus renka vieną po kito. Šiais metais jis jau tapo Europos, Eurazijos, Kipro, Rusijos, Azerbaidžano, Juodkalnijos, Rumunijos čempionu.

pergalės. Kiekvienas laisvalaikį leidžia savaip. Mes pasirinkome tokį būdą praleisti dalį savo laisvalaikio“, – sako kaunietė J.Januškauskaitė-Plungė, kurios namuose gyvena keturi Maltos bišonai ir du pudeliai. Dukra Kamilė taip pat augina du Maltos bišonus.

Laimingas atsitiktinumas Paklausta, kaip Pietų Korėjoje gimęs gražuolis Sensation of Lovely House atsidūrė Lietuvoje, jo šeimininkė pakartoja seną tiesą – gyvenime daug atsitiktinumų. „Į mūsų namus pirmoji Maltos bišono kalaitė Lily, kuriai dabar šešeri metai, atvyko iš Čekijos.

Vos kelis kilogramus sveriančio gyvūnėlio šeimininkė, veislyno „Tauro kennel“ bendraturtė Janita Januškauskaitė-Plungė neslepia – čempiono titulai skiriami ne už gražias akis.

Baltu ilgo kailio šunimi reikia daug rūpintis. Tinkama mityba, kosmetika, šukos, dresūra, medicininė priežiūra – tai parodose dalyvaujančių gyvūnų savininkų kasdienybė, per mėnesį suryjanti ne vieną tūkstantį litų. Tačiau apie pinigus veisėjai kalbėti nemėgsta. „Mums patinka pats procesas: gražus šuo, noras dalyvauti parodose ir gražios Maltos bišonas iš Kauno pripažintas geriausiu veislės atstovu Europoje.

Asmeninio arch. nuotr.

Paskui dukrai atvežėme patinuką Hiltoną iš Pietų Korėjos. O po pusmečio atsirado galimybė įsigyti Sensation of Lovely House, kurį vadiname Sei. Šis šuo, būdamas pusantrų metų, 2011 metais parodoje Paryžiuje iškovojo Pasaulio jaunimo čempiono titulą.

Tokių šunų veisėjai paprastai neparduoda. Tačiau „Lovely House“ veislyno Pietų Korėjoje savininkei, kuriai daugiau nei 70 metų, sušlubavo sveikata ir ji nusprendė parduoti savo geriausius šunis, mat šiems reikia pernelyg daug dėmesio ir priežiūros. Mums tai buvo spontaniškas pirkinys, laimingas atsitiktinumas“, – pasakoja J.Januškauskaitė-Plungė.

Kaina – sutartinė Kiek kainavo Sensation of Lovely House, moteris nenorėjo atskleisti. Skelbimuose internete Maltos bišonų kaina nurodoma maždaug nuo 800 Lt arba „sutartinė“, tačiau veisėjai atkreipia dėmesį, kad ta pati veislė nereiškia, jog ir šunys yra tokios pat vertės.

Profesionali veisėja pati prižiūri tituluotąjį Sei. Kassavaitiniai vizitai į kirpyklą Lietuvoje kainuoja palyginti nedaug, brangiausiai atsieina dalyvavimas parodose, ypač jei jos vyksta tolimose šalyse. Parodose šuns kailį sutvarko duktė Kamilė, kurią šio amato paslapčių mokė meistras iš Korėjos. J.Januškauskaitės-Plungės šunys šeriami Lietuvoje pagamintu

Veislei – 3 tūkst. metų Prieš 3 tūkst. metų finikiečių pirkliai šiuos šunis atvežė į Maltą, todėl jie ir vadinami Maltos bišonais.

Gyvūnai yra gero būdo, labai meilūs, energingi ir gyvybingi. Maži, vos kelis kilogramus sveriantys, šuniukai yra draugiški vaikams, gerai sutaria su kitais šunimis. Šiuos gyvūnus gali laikyti net ir šunims alergiški žmonės, nes jų ilgas išpuoselėtas kailis nesišeria, tiktai veliasi.

„Natures Protection“ pašaru. Maudomi kas 1–2 savaites, priklausomai nuo veislės.

Siekiant išsaugoti nesuteptą kailį, šunys į lauką išleidžiami palakstyti tik sausu oru.

Jei lyja, gamtinius reikalus atlieka namuose įrengtame tualete. „Tai normalu. Visame pasaulyje labai populiaru laikyti mažų veislių šuniukus, kuriems nereikia daug lakstyti, o tualetai įrengti namuose“, – aiškino veisėja.