„Mano pasaulis“ 2012-12-21 by 15min.lt

15min

Mano pasaulis

2012 m. gruodžio 21 d.

mano pasaulis

Nr. 4/2012 m. gruodis. Specialus „15min“ priedas. Parengta bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija.

DIPLOMATŲ KALĖDOS Nacionalinio N Na aci cion ion onal allin nio M M.K.Čiurlionio .K K.Č Čiu iurrrlllio io ioni oni nio o da d dail dailės aililės ė m ės muziejaus uzziie eja jau us nuo us nuotr. u tr uo tr..

Metų pabaigos šventės užsienio diplomatams prieškario Kaune ir Lietuvos diplomatams užsienyje neretai virsdavo rimtu darbu.

LIETUVOS ATRAMA PASAULYJE – LITVAKAI

6–8 psl.

J.Matejkos pieš.

18–19 psl.

BFL nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Plačiau:

GLOBALI LIETUVA: KITOKIE SAITAI SU TĖVYNE

10–11 psl.

GELEŽINKELIŲ PROJEKTAI TAPO SĖKMĖS ISTORIJOMIS

14 psl.

J.Matejkos pieš.

NEPARAŠYTA LDK DIPLOMATIJOS ISTORIJA

16–17 psl.

Mano pasaulis

15min

2012 m. gruodžio 21 d.

2012-ųjų Lietuvos užsienio politikos akcentai „Mano pasaulis“ apžvelgia svarbiausius šių metų Lietuvos diplomatijos darbus bei reikšmingiausias iniciatyvas. Vietnamu. Lietuvoje lankėsi Kataro verslo ir investuotojų delegacija. Su Omanu apsikeista aukšto lygio URM vizitais su verslo, kultūros, švietimo ir mokslo institucijų atstovais. 2012.05.08 užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis lankėsi Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), kur ta proga vykusiame verslo forume kvietė investuoti į Lietuvą ir skatino plėsti dvišalę prekybą bei pasirašė susitarimą dėl oro susisiekimo.

2012.12.13 Darbą pradėjo naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

PAGALBA GORO PROVINCIJAI Lietuva kartu su kitomis šalimis donorėmis įgyvendino daug svarbių ir kasdienį žmonių gyvenimą lengvinančių projektų Afganistano Goro provincijoje: Goro centrinės ligoninės rekonstrukcija, Čagčarano vaikų dienos centro statyba. Pasirūpinta, kad provincijoje būtų įsteigta pirmoji viešoji biblioteka, 3 mažosios vandens elektrinės ir net 22 mokyklos. Vienas iš projektų buvo skirtas skatinti moterų socialinį aktyvumą – šimtui moterų keturiuose kaimuose buvo surengti kursai, kuriuose jos buvo mokomos skaityti ir rašyti. Lietuvos indėlis, vadovavimas visos provincijos atkūrimui ir saugumo užtikrinimui yra reikšmingas ir mums patiems. Kartu su NATO partneriais Lietuva neleidžia įsiplieksti prekybos žmonėmis, ginklais, narkotikais ir terorizmo židiniams ir taip užkerta galimybę šioms grėsmėms išplisti į Europą. 2012.04.03 Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis lankosi Goro provincijoje, Afganistane.

NAUJI IR SENI PARTNERIAI 2012 m. buvo gilinamas politinis ir verslo dialogas su Japonija, Omanu, JAE, Kataru, Maroku, Mauritanija, Tailandu, Mongolija,

Lietuva ir JAE turi geras galimybes bendradarbiauti mokslo, kultūros, inovacijų, aukštųjų technologijų, atsinaujinančios energijos ir medicinos srityse. JAE studentai kviečiami studijuoti Lietuvoje. Daugelis Lietuvos įmonių jau gali pasiūlyti „halal“ maisto produktus – tinkamus musulmonams.

LIETUVOS SAUGUMO UŽTIKRINIMAS 2012 m. Čikagoje (JAV) NATO aukščiausio lygio susitikime buvo patvirtinti Lietuvai aktualūs sprendimai dėl neterminuoto NATO oro policijos misijos pratęsimo Baltijos šalyse, NATO energetinio saugumo centro steigimo Lietuvoje ir ginkluotės įsigijimų kaimyninėse šalyse stebėjimo. Šitaip globaliu lygmeniu įtvirtinti esminiai mūsų saugumo interesai: NATO gynybos pajėgumų paketas, pasirengimą NATO šalių gynybai užtikrinančios pratybos, aiškus raginimas Rusijai atitraukti branduolinę ginkluotę nuo NATO šalių pasienio.

2012.05.10 Į Vilnių atvyko Omano delegacija, vadovaujama šios šalies Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Saido Badrobin Hamadobin Hamudo Al Busaidi (Sayyid Badrbin Hamadbin Hamoud Al Busaidi).

Įtvirtinant Lietuvos energetinio saugumo interesus NATO darbotvarkėje, prie Užsienio reikalų ministerijos buvo įkurtas Energetinio saugumo centras Vilniuje. Centras akredituotas kaip NATO energetinio saugumo kompetencijos centras (Center of Excellence), pradėsiantis veiklą 2013 m. sausio 1 d. Centro paskirtis – energetinių iššūkių analizė, sprendimų paieška bei inovatyvių energetinių sprendimų taikymas gynyboje.

ISTORINĖ ATMINTIS 2012.07.06 Lietuvos užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas Lenkijoje dalyvavo 79-ųjų Atlanto vandenyną įveikusių Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties metinių renginiuose, kur priminė lakūnų žygdarbio reikšmę, padėkojo jų atminimą saugantiems lietuviams bei lenkams ir akcentavo abiejų tautų jaunimo vaidmenį puoselėjant dvišalius santykius.

Nuotraukoje: NATO šalių vadovų susitikimas Čikagoje. NATO nuotr.

2012.05.10 Berlyne susitiko Lietuvos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Audronius Ažubalis ir Guido Westerwelle. Per pastaruosius kelerius metus ypač sustiprėjo Lietuvos ir Vokietijos ekonominis bendradarbiavimas: palyginti su 2008 m., dvišalė prekyba padidėjo 14 proc., eksportas į Vokietiją išaugo 63 proc., Vokietijos tiesioginės investicijos Lietuvoje padidėjo 39 proc., o Lietuvos investicijos Vokietijoje padidėjo daugiau kaip 2,5 karto.

2012 m. Lietuvoje atidarytas Branduolinio saugumo kompetencijos centras, kuris įkurtas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pasieniečių mokykloje Medininkuose. Centro tikslas – rengti mokymus ir seminarus branduolinio saugumo ir ypač kovos su branduolinių medžiagų kontrabanda srityse. Siekiama, kad centras taptų regioniniu. 2012.06.04 Medininkuose esančioje Pasieniečių mokykloje surengta Branduolinio saugumo kompetencijos centro (BSKC) atidarymo ceremonija.

2012.07.18 Įprasminant iškilių Lietuvos asmenybių atmintį Lietuvoje Senojo Arsenalo kiemelyje atidengta atminimo lenta 1863–1864 metų sukilimo dalyviams. XIX a. antroje pusėje Senajame arsenale, dabartiniame Taikomosios dailės muziejuje, buvo įrengtos sukilimą malšinusių carinės Rusijos kazokų kareivinės. Remiantis atsiminimais, šių kareivinių kiemelyje, tikėtina, buvo žiauriai nukankinti sukilimo dalyviai. Nors faktą patvirtinančių archeologinių duomenų trūksta, tačiau ši vieta galėtų tapti viena iš sukilimą simboliškai įprasminančių vietų.

Nuotraukoje iš kairės: Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Vainius Butinas, vidaus reikalų viceministras Mindaugas Ladiga, buvusi JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Derse, užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius. Nukelta į 4 psl.

>>>

15min

2012 m. gruod탑io 21 d.

Mano pasaulis

Atkelta iš 2 psl.

>>>

Jau ne vienerius metus Užsienio reikalų ministerija yra Lietuvos tremtinių kapų užsienyje tvarkymo projekto „Misija Sibiras“ partnerė. Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje ir LiJOT (Lietuvo jaunimo organizacijų taryba) projektą pristato užsienio lietuviams. 2012.08.03 Lietuvos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius Vilniaus geležinkelio stotyje pasitiko jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projekto „Misija Sibiras“ dalyvius, Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikoje lankiusius lietuvių tremtinių kapavietes.

15min

NB8 PERSPEKTYVA 2012 m. Lietuva sėkmingai koordinuoja Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntuko bendradarbiavimo programą (NB8). Lietuvai koordinuojant NB8 darbotvarkę, sukurtos interneto rubrikos (ministerijos tinklalapyje ir „Wikipedijoje“), populiarinančios Šiaurės ir Baltijos šalių regioną. 2012.09.04 Vilniuje surengtame Lietuvos šiais metais koordinuojamo Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo (Nordic Baltic Eight, NB8) užsienio reikalų ministrų susitikime aptartos glaudesnės partnerystės perspektyvos ir šių metų bendros veiklos pasiekimai.

Estijai išduodant Šengeno vizas Armėnijoje ir Rusijos Federacijoje (Kaliningrade). 2012 m. papildžius susitarimą, Lietuva taip pat pradėjo atstovauti Estijai išduodant Šengeno vizas Kazachstane (Almatoje), Baltarusijoje (Gardine) ir Rusijoje (Sovetske), o Estija pradėjo atstovauti Lietuvai Australijoje (Sidnėjuje) ir Rusijoje (Pskove).

2012 m. gruodžio 21 d.

Tai pirmasis Monako vadovo vizitas mūsų šalyje. Lietuva diplomatinius santykius su šia valstybe užmezgė tik praėjusių metų balandį. BFL nuotr.

Panašius susitarimus Lietuva taip pat yra pasirašiusi su Austrija, Belgija, Danija, Estija, Graikija, Latvija, Norvegija, Nyderlandais, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija ir Vokietija. 13 ES valstybių atstovauja Lietuvai išduodant Šengeno vizas 65 vietose. Lietuva atstovauja 11 ES valstybių išduodant Šengeno vizas 24 vietose. 2012 11 09 Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis dalyvavo 18-oje Baltijos Taryboje – Baltijos Ministrų Tarybos ir Baltijos Asamblėjos kasmetiniame bendrame pasitarime, kur Baltijos šalių ministrai sutarė stiprinti bendradarbiavimą pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu, laikytis bendros pozicijos derybose dėl ES biudžeto ir patvirtino įsipareigojimus įgyvendinti energetikos ir transporto projektus.

2012 m. ministerijos iniciatyva garsūs Lietuvos istorikai Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas ir Mindaugas Tamošaitis, kartu su redakcine kolegija, kurios sudėtyje – Raimundas Lopata, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas ir Inga Vinogradnaitė, parengė nuoseklią studiją „Lietuvos istorija“. Leidinyje pateikiama Lietuvos politinė istorija nuo valstybės susikūrimo iki šalies įsijungimo į transatlantines struktūras 2004 m. Artėjant pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, knyga bus išversta į šešias kalbas ir išplatinta užsienyje.

163 – su tiek valstybių Lietuva šiuo metu yra užmezgusi diplomatinius santykius. Dvi naujausios Lietuvos partnerės – Sent Kitsas ir Nevis bei Trinidadas ir Tobagas. 2012.09.26 Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis su Sent Kitso ir Nevio premjeru Denzilu Douglasu savo vyriausybių vardu pasirašo komunikatą, kuriuo ir užmezgami diplomatiniai santykiai.

Nuotraukoje iš kairės: Švedijos, Latvijos, Suomijos, Danijos, Lietuvos, Estijos užsienio reikalų ministrai Carlas Bildtas, Edgaras Rinkevičius, Erkki Tuomioja, Villy Søvndalas, Audronius Ažubalis, Urmas Paetas, Islandijos valstybės sekretorius Einaras Gunnarssonas ir Norvegijos užsienio reikalų ministras Jonas Gahras Støre.

BALTIJOS ŠALIŲ VIENYBĖ Sudaryti atstovavimo susitarimai su Latvija ir Estija išduodant Šengeno vizas. Pagal 2010 m. sudarytą Lietuvos ir Latvijos susitarimą, Lietuva atstovauja Latvijai išduodant Šengeno vizas Argentinoje, Latvija atstovauja Lietuvai Uzbekistane. Pagal 2009 m. sudarytą Lietuvos ir Estijos susitarimą Lietuva atstovauja

Nuotraukoje: Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas, A.Ažubalis ir Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius.

NAUJI RYŠIAI 2012.10.15 Pirmą kartą į Lietuvą oﬁcialaus vizito atvyko Monako Princas Albertas II ir princesė Charlene.

M.Jurkynas: „Trys svarbiausi darbai“ Mindaugas Jurkynas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas

2013 metais užsienio politikos srityje Lietuvos laukia trys svarbiausi iššūkiai. Pirmasis – energetinis saugumas. Visiems suprantama, jog reikia dėti pastangas ir rasti daugiau politinės valios, kad pajudėtų elektros tilto, sujungsiančio Lietuvą su Vakarų energetikos sistema, projektas. Jei norime pastatyti Visagino atominę elektrinę bei suskystintųjų dujų terminalą,

reikia ir partnerių, tad jų paieška taip pat taps Lietuvos užsienio politikos dalimi. Kita sritis – Rytų kaimynystė, nes mes, kaip maža valstybė, turime nišą, kurioje veikiame. Mums reikia nesustoti, nepaisant to, kad susidariusi padėtis nėra labai palanki. Pavyzdžiui, Gruzijoje keičiasi valdžia, o, tarkime, Ukrainoje viršų paėmusios politinės jėgos, palankiai žiūrinčios į Rusiją, nekalbant apie Baltarusiją, kur kol kas nematyti jokių

prošvaisčių reikštis demokratijai. Lietuva pakankamai sėkmingai transformavosi iš sovietinės į vakarietišką valstybę, tad, nors ir esame ekonomiškai silpnesni, savo patirtį galime perduoti kitiems. Trečioji sritis, kurioje reikės padirbėti – mūsų santykiai su JAV ir Europos Sąjungos (ES) valstybėmis. Ši sritis taps ypač svarbi artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Turime galvoti, kokie klausimai kyla ES ir kiek mes, kaip maža valstybė, galime juos įtraukti į savo pirmininkavimo programą bei prisidėti prie Europos politinės ir ekonominės gerovės. Kitąmet reikėtų skirti daugiau dėmesio santykiams su Lenkija ir Rusija. Kalbant apie pastarąją – visi supranta, kad kamuolys ne mūsų pusėje, tačiau su Rusija reikia bendrauti laikantis savo principų. Pavyzdžiui, reikalavimas atlyginti okupacijos žalą negali būti nustumtas į šalį,

tačiau, kita vertus, reikia bendrauti, nes Rusija – ekonomiškai aktyvi valstybė. Santykiai su Lenkija priklausys nuo to, ką politikai yra pasirengę dėl jų padaryti: galima švelninti įstatymus, kurie pagerintų Lietuvos lenkų integraciją, daryti nuolaidas švietimo srityje, lanksčiau vertinti tautinių mažumų norą rašyti pavardes ne lietuviškais rašmenimis arba leisti gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis. Santykiai su šia šalimi dabar nėra tokie geri, kokie jie buvo prezidentaujant Valdui Adamkui. Pagal Konstituciją, užsienio politiką įgyvendina prezidentas kartu su Vyriausybe. Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymas vykti į susitikimą su JAV prezidentu Baracku Obama, pareiškimas, kad Lietuva netarnaus nei JAV, nei Rusijos interesams, aktyvus CŽV kalėjimų ieškojimas, mano manymu, neprisidėjo prie mūsų transatlantinio ryšio.

15min

Mano pasaulis

2012 m. gruodžio 21 d.

-ieji: IŠŠŪKIS LIETUVAI Lietuva 2013-aisiais pirmoji iš Baltijos valstybių pirmininkaus Europos Sąjungos (ES) Tarybai. Latvijai ši pareiga teks 2015, o Estijai – 2018 metais. DATOS. Iki pirmininkavimo liko 192 dienos. TREJETAS. Gruodį patvirtinta ES Tarybos darbo programa pirmininkaujant Airijai, Lietuvai ir Graikijai. Vadinamasis Trejetas ES mechanizmui vadovaus pusantrų metų nuo 2013 m. sausio 1 d.

išdalijo 6 tūkst. kompaktinių diskų su kompozitoriaus Franko Listo kūriniais ir 3 tūkst. rubikų kubikų, o Danija – tūkstantį laikrodžių. Lenkai dovanojo porceliano indelius su medumi, o kipriečiai – sidabrines seges ir sidabrinius knygų skirtukus. Lietuva taip pat teiks atminimo dovanas – kaklaraiščius, šalikėlius, rašiklius ir pan.

BIUDŽETAS. Lietuvos Vyriausybės patvirtintas biudžetas pirmininkavimui siekia 214 mln. litų – tiek pat skiria ir 2013 m. sausio 1 dieną ES pirmininkavimo vairą perimsianti Airija. 2011 m. antrąjį pusmetį pirmą kartą pirmininkavusi Lenkija išleido beveik dvigubai daugiau – 397 mln. litų (115 mln. eurų).

TRANSPORTAS. Per pirmininkavimą aukščiausius ES pareigūnus ir ES šalių vadovus po Vilnių vežios 180 trečios, penktos ir septintos klasės BMW automobilių. Taip prie sėkmingo Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių organizavimui neatlygintai prisidės oﬁcialus BMW atstovas Lietuvoje „Krasta auto“, dar liepą su Užsienio reikalų ministeriją pasirašęs apimtimi ir verte analogų neturinčią paramos sutartį.

pirmininkavimui ji bus išversta į šešias kalbas – anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, lenkų ir rusų. Didžiausią „Lietuvos istorijos“ siuntą gaus Nuolatinė atstovybė prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje: iš viso 510 knygų. Leidinys pasieks ir kitas Lietuvos atstovybes bei įvairius informacinius centrus Europoje.

VIETOS. Nacionalinė dailės galerija, konferencijų centras „Litexpo“ ir Valdovų rūmai taps svarbiausiomis pirmininkavimo susitikimų vietomis Vilniuje.

KOMANDA. ES valstybių atstovų posėdžiams vadovaus 205 pirmininkai, 247 jų pavaduotojai iš visų Lietuvos valstybinių institucijų. Jiems talkins 950 ekspertų.

Kipro pirmininkavimo ES Tarybai dovana – sidabrinė segė. cy2012.eu nuotr.

TECHNOLOGIJOS. Pirmą kartą

KAKLARAIŠČIAI. Kai kurie Briuse-

Vidurio Europoje bus surengta didelės apimties informacinių technologijų konferencija „ICT 2013“ – trijų dienų renginyje tikimasi sulaukti 4-4,5 tūkst. svečių.

KALENDORIUS. Per pirmininkavimą Lietuva organizuos 3 tūkst. susitikimų Briuselyje ir Liuksemburge, vadovaus daugiau nei 50 formalių ir neformalių tarybų. Jau suplanuoti pagrindiniai ES darbotvarkės įvykiai: Europos Vadovų Tarybos, ES Ministrų Tarybos, Nuolatinių atstovų komitetų, Politinio ir saugumo komiteto posėdžiai, neformalūs aukšto lygio susitikimai. Lietuvoje vyks apie 200 pirmininkavimo renginių, iš jų 22 – aukščiausio lygio.

lio eurokratai turi sukaupę kelių dešimčių kaklaraiščių, gautų iš pirmininkavusių valstybių, kolekcijas. Pirmininkaujanti šalis paprastai išdalija dešimtis tūkstančių šių ypatingų garderobo detalių: Danija pasiuvo 18 tūkst., Lenkija – 25 tūkst., Slovėnija – 30 tūkst., Vengrija – 35 tūkst. kaklaraiščių. 2009 m. pirmininkavusi Švedija siūlė nacionalinės vėliavos spalvų kaklaraiščius, dabar pirmininkaujančio Kipro kaklaraiščiuose matoma toli horizonte šviečianti saulė, simboliškai sujungianti jūrą ir dangų. Moterims paprastai dovanojamos skarelės arba šalikėliai su tokia pat simbolika.

svarbiausias su Rytų partneryste susijęs pirmininkavimo renginys bus ES narių ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas, vyksiantis Vilniuje kitų metų lapkritį. Rytų partnerystė yra vienas iš Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013 m. antroje pusėje prioritetų.

PO VISĄ LIETUVĄ. Užsienio svečiai

Vilnių skiria 1465 kilometrai.

TERABAITAI. Pirmininkavimo partnerė „Baltic Data Center“ pirmininkavimo renginiams teiks modernias debesų kompiuterijos paslaugas: 6 TB talpos duomenų saugyklose gali tilpti maždaug 60 mln. tekstinių dokumentų. PRADŽIA. Kitų metų liepos 5 dieną

LIETUVIAI UŽSIENYJE. Lietuvos kultūrą pristatys ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Pirmininkavimo pabaigos proga Ispanijoje klasikinės muzikos koncertą rengs ten gyvenanti smuikininkė Marija Nemanytė. Danijoje, Estijoje, Švedijoje, Norvegijoje skambins Rusijoje studijuojantis jaunasis pianistas Lukas Geniušas. UNESCO. Po Europą keliausiančioje parodoje „Lietuvos ženklai UNESCO žemėlapyje“ bus pristatomas autentiškas ir išskirtinis Lietuvos kultūros ir gamtos paveldas. Bus pristatomi ne tik objektai, esantys Pasaulio paveldo sąraše, bet ir lietuviškos dainų ir šokių švenčių tradicijos, kryždirbystė, Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija, Radvilų archyvai ir kt.

BALSAS. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo Gala koncertas bus surengtas 2013 metų rugsėjo mėnesį karališkame Briuselio menų centre BOZAR. Koncertuos operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Prestižinė koncertų salė garsėja puikia akustika, joje telpa 2,2 tūkst. žiūrovų. Danijos pirmininkavimo ES Tarybai kaklaraištis. eu2012.dk nuotr.

turės galimybę apsilankyti ne tik sostinėje, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Dalį ekspertinio lygio susitikimų planuojama rengti Trakuose, Druskininkuose, Klaipėdoje, Kaune ir kituose miestuose. Ketinama ES valstybių pareigūnams pasiūlyti pažintines keliones ir ekskursijas, aplankant Lietuvos pajūrį, Dzūkijos nacionalinį parką, Ignaliną, Visaginą ir t.t.

DOVANOS. Nuo seno ES susiformavusi tradicija pirmininkavimo ES Tarybai susitikimų dalyviams įteikti atminimo dovanėles su pirmininkavimo simbolika. Paprastai svečiams ir aukšto rango pareigūnams dovanojami kaklaraiščiai, šalikėliai, rašikliai, bloknotai, USB atmintinės, puodeliai ir pan. Pavyzdžiui, pirmininkaudama Vengrija

ATSTUMAS. ES sostinę Briuselį ir

į oﬁcialią pirmininkavimo atidarymo šventę laukiama atvykstant Europos Komisijos (EK) pirmininko Jose Manuelio Barroso ir kitų EK narių.

PARTNERYSTĖ. Politiškai

PARLAMENTAS. Svečių antplūdžiui iš užsienio ruošiasi ir Seimas. Į didžiausią parlamentinį renginį – ES reikalų parlamentinių komitetų plenarinį posėdį – ketina atvykti per 300 dalyvių.

„Krasta auto“ generalinė direktorė Asta Bagdonavičienė (kairėje) ir URM kancleris Valdas Lastauskas (viduryje) pasirašo paramos sutartį.

A. Kulakauskas, M. Tamošaitis, A. Eidintas ir A. Bumblauskas pristatė knygą „Lietuvos istorija“.

ČIURLIONIS. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga Belgijoje rengiamas platus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos pristatymas. Gento dailės muziejuje bus atidaroma menininko paveikslų paroda, o tarptautiniame Flandrijos muzikos festivalyje skambės jo simfoninės poemos.

KULTŪRA. Pirmininkavimo metu per 50 Lietuvos atstovybių užsienyje pristatys Lietuvos kultūros, meno ir verslo laimėjimus. Lietuvos kultūros pristatymo programoje numatytos vaizduojamųjų menų parodos, kino retrospektyvos, koncertai. LIETUVOS ISTORIJA. Keturi istoriKipro pirmininkavimo ES Tarybai kaklaraištis. cy2012.eu nuotr.

kai – Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas ir Mindaugas Tamošaitis – parašė knygą apie Lietuvos istoriją. Specialiai

Pirmininkavimo metu per 50 Lietuvos atstovybių užsienyje pristatys Lietuvos kultūros, meno ir verslo laimėjimus.

TURIZMAS. Planuojama, kad pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvoje apsilankys 20–30 tūkst. svečių. PILIETIS. 2013 m. EK paskelbė Europos piliečių metais. Europos Sąjunga per du dešimtmečius nemažai nuveikė, siekdama Bendrijos piliečiui sudaryti palankesnes kelionių sąlygas, pigesnių telefoninių pokalbių iš užsienio į gimtinę galimybę bei užtikrindama būtiniausios sveikatos priežiūros garantijas. Kitąmet EK skirs dar daugiau dėmesio ES piliečių teisėms ir bandys užtikrinti, kad bus panaikintos paskutinės kliūtys, trukdančios pasinaudoti savo teisėmis užsienyje.

Mano pasaulis saulis

15min

2012 m. gruodžio 21 d.

Ryšiai su Izraeliu ir Pietų Afrikos Respublika yra didžiulis ir dar neišnaudotas mūsų šalies potencialas

Lietuvos atrama Lietuvos užsienio prekyba su Izraeliu •

•

2011 m. Izraelis buvo 43-čia (0,12 proc. viso Lietuvos prekių eksporto) didžiausia Lietuvos eksporto bei 53-čia (0,05 proc. viso Lietuvos prekių importo) didžiausia Lietuvos importo rinka. 2012 m. sausio–rugsėjo mėn., palyginti su 2011 m. sausio–rugsėjo mėn., prekių eksportas į Izraelį augo 27,4 proc., arba 15,3 mln. Lt, kai bendras Lietuvos prekių eksportas augo 10,6 proc. Iš 2012 m. eksportuotų prekių į Izraelį net 97,8 proc. buvo lietuviškos kilmės prekių eksportas. Prekių importas iš Izraelio tuo pačiu laikotarpiu augo 36,4 proc., arba 11,1 mln. Lt, kai bendras Lietuvos prekių importas augo 7,7 proc. 2012 m.

Dovilė Jablonskaitė redakcija@15min.lt Lietuvą ir Izraelį sieja ypatingi ryšiai, kuriuos lemia bendra abiejų tautų šešių šimtų metų istorija. Lietuvos kultūra ir istorija neįsivaizduojama be didžiulio žydų bendruomenės indėlio. Nors tarpvalstybinis bendradarbiavimas skaičiuoja 20–metį, Lietuvos ir Izraelio dvišaliuose santykiuose esminis lūžis pasiektas tik pastaraisiais metais.

Turizmą pagyvino susisiekimas oru „2009–2012 metais įvyko daugiau nei 20 dvišalių vyriausybinio, parlamentinio lygio vizitų – tai net dvigubai daugiau nei per visą laikotarpį nuo diplomatinių santykių užmezgimo 1992-aisiais. Galėčiau šį trejų metų laikotarpį pavadinti dinamiškų, intensyvių ir pozityvių santykių pavyzdžiu“, – džiaugėsi mūsų šalies ambasadorius Izraelyje Darius Degutis. Tai – toli gražu ne tik politinėmis deklaracijomis grįsti vizitai, o apčiuopiamą naudą duodantys valstybių vadovų susitikimai, tiesiogiai prisidedantys prie ekonominių santykių plėtojimo. Prekybiniai ryšiai tolydžio auga: Lietuvos eksportas į Izraelį kasmet šokteli apie 40–50 proc. Pučiasi ir turizmo mastai: turistų skaičius iš Lietuvos į Izraelį 2011 metais sudarė 8,9 tūkst. – 62 proc. daugiau nei 2010–aisiais. Didelis pasiekimas yra tai, kad didžiausiuose Izraelio laikraščiuose

pasirodo išsamūs straipsniai apie Lietuvą ir turizmo galimybes joje. Tiesioginis skrydis maršrutu Vilnius–Tel Avivas, vykdytas vasaros sezonu, dar labiau pakurstė ir izraeliečių susidomėjimą Lietuva.

V.A.Bumelis: „Ant emocinių saitų lengviau kloti ir ekonominio bendradarbiavimo pamatus.“

„Tikimės, kad pavasarį skrydis vėl bus atnaujintas, nes lėktuvai buvo pilni, o bilietai greitai išparduodami. Izraelyje daug išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos: jie puikiai prisimena mūsų kurortus, mėgsta Druskininkus ir Palangą – keliauja šeimomis, ilsisi savaitėmis. Ir ne tik jie vis labiau susidomi Lietuva: visi izraeliečiai mėgsta mūsų kurortus, gamtą, nes vasarą Izraelyje labai karšta, todėl jie džiaugiasi galėdami pabėgti į gaivią Lietuvos žalumą. Be to, jiems labai svarbi žydiškoji istorijos dalis, kultūros paveldas, kurį randa Vilniuje, Kaune, kituose miestuose“, – kalbėjo ambasadorius.

Ne neigti, bet gerbti praeitį Sudėjus kelias išeivių kartas, skaičiuojama, kad Izraelyje gyvena apie 200 tūkst. litvakų – žydų, kurie savo šaknis kildina iš Lietuvos. „Tarp jų ir tokios visame pasaulyje žinomos ir unikalios asmenybės kaip premjeras Benjaminas Netanyahu, kurio senelis kilęs iš Pumpėnų šalia Panevėžio. Buvusio premjero ir gynybos ministro Ehudo Barako senelis gimė Pušaloto kaime irgi netoli Panevėžio. Izraelio prezidento Shimono Pereso senelis kilęs iš Vyšniavos kaimo. Dabar jis yra Baltarusijos teritorijoje, bet kadaise priklausė Lietuvai, todėl Sh.Peresas laiko save litvaku. Kitaip tariant, vos ne visi Izraelio vadovai yra litvakai. O jei dar išvardytume kultūros, meno, mokslo, verslo pasaulio garsenybes...“ – sakė D.Degutis. Šie žmonės ir jų šaknys esą yra puiki atspirtis tvirtinti tarpvalstybinius santykius,

Vytautas Toleikis:

A.Koroliovo nuotr.

Šaltinis: VšĮ „Versli Lietuva“ inf.

Lietuva–Izraelis–Pietų Afrikos Respublika. Ar įmanomas toks ekonominio, mokslinio ir kultūrinio bendradarbiavimo trikampis? Pasirodo, taip. Gausi litvakų bendruomenė tampa vis stipresne jungtimi, plėtojant tvarius verslo ir žmogiškuosius santykius tarp lietuvių ir žydų.

V.Toleikis džiaugėsi, kad jo mokiniai Izraelyje gavo gerą pilietiškumo pamoką.

Dovilė Jablonskaitė redakcija@15min.lt

Kelionė į Izraelį Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos auklėtiniams tapo pilietiškumo pamoka. „Vaikus nustebino, kaip puikiai litvakai kalba lietuviškai. Net jų vaikai, gimę jau Izraelyje, moka mūsų kalbą. Mokiniams tai buvo tarsi įkvėpimas, kaip mylėti savo tėvynę. Žmonės, su kuriais susitikome, yra

Izraelio patriotai, jie didžiuojasi, kad jų vaikai tarnavę Izraelio armijoje, patys yra kovęsi mūšiuose, bet širdyje jie nešiojasi Lietuvą, nes ji – jų tėviškė“, – kalbėjo Šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas, kelionės į Izraelį iniciatorius Vytautas Toleikis. Kelionė buvo suorganizuota padedant Lietuvos ir Izraelio draugystės asociacijos „Israelita“ nariams. Kelionės po Izraelį metu 18 moksleivių, studentų ir mokytojų grupė iš Lietuvos lankėsi Jad Vašeme – Holokausto tyrimų centre ir muziejuje, pasaulio žydų diasporos muziejuje „Beit

Vaikus nustebino, kaip puikiai litvakai kalba lietuviškai. Net jų vaikai, gimę jau Izraelyje, moka mūsų kalbą.

15min

Mano pa Ma pasaulis

2012 m. gruodžio 21 d.

pasaulyje – litvakai ieškoti naujų sąlyčio taškų, neatrastų veiklos krypčių. „Tai svarbu ne tik ekonomikai, bet, svarbiausia, sugriautų tiltų tarp abiejų tautų atstatymui. Nėra ko slėpti, kad holokausto tragedija, įvykusi ir Lietuvoje, kai žuvo 95 proc. visų Lietuvos žydų, tam tikrą šaltį dvišaliuose santykiuose buvo įpūtusi. Tačiau pastaruosius du dešimtmečius abi šalys ieško būdų atstatyti tuos tiltus, sugrąžinti domėjimąsi vieni kitais“, – aiškino ambasadorius. Sužadinti pasitikėjimą ir kilstelėti tarpvalstybinius santykius į naują kokybę buvo stengiamasi ne kalbomis, o nuveiktais darbais, užtikrinant žydų kultūros Lietuvoje puoselėjimą. „Ne neigiant, bet gerbiant ir prisimenant tragišką žydų tautos istoriją. Neliko nepastebėta tai, kad Vyriausybė ir Seimas patvirtino įstatymą dėl žydų bendruomeninio turto kompensacijos Lietuvoje, kad buvo išspręsti žydų senųjų Šnipiškių kapinių paveldo apsaugos klausimai, kad Vilniaus centre buvo atidaryta žydų biblioteka, kad pradėti Didžiosios Vilniaus sinagogos atstatymo darbai, visoje Lietuvoje įrengti ir plėtojami tolerancijos centrai. Į tai Izraelis reaguoja su pagarba, dėmesingai“, – užtikrino D.Degutis.

Žavisi lietuvių pasiekimais Rugsėjį Vilniuje įvykusį gyvybės mokslų forumą „LSB2012“, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 verslininkų ir mokslininkų delegacija iš Izraelio galima vadinti beprecedenčiu istorinės reikšmės įvykiu dvišaliuose santykiuose – tai parodo,

kad Izraelis mato tarpvalstybinių santykių potencialą, o Lietuvą vertina kaip partnerę. Izraelio ekonomika diversifikuota, paremta pažangiomis technologijomis, labai gerai išplėtoti „high–tech“, inovacijų, mokslinių tyrimų sektoriai. Skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, Izraelyje yra didžiausias „start ups“ skaičius pasaulyje. Izraelio ekonomika sėkmingai išvengė globalinės finansų krizės – ūkio augimas išliko stabilus.

D.Degutis: „Jei kas nors pasaulyje be mūsų dar taip mėgsta šaltibarščius, tai tik PAR litvakai.“

Izraelis seniai suprato, kad sutvirtinti šalies ekonomiką vien žemės ūkio produkcijos nepakaks, todėl didžiulis dėmesys skiriamas inovacijoms. Moksliniams tyrimams atriekiama net 4,5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Čia sugebama išnaudoti protinį potencialą. D.Degutis tikino, kad Izraelio mokslininkai ir verslininkai žavisi lietuvių pasiekimais biochemijos ir gamtos mokslų srityse, aukštųjų technologijų sektoriaus plėtra. Izraeliečiams patraukli Lietuvos geografinė padėtis. Jie mato, kad mūsų įmonėse dirba kvalifikuoti pasaulinio lygio specialistai ir svarbu, kad esame ES nariai, kad šalia yra didelė Rusijos rinka. Lietuva turi labai gerai išplėtotą infrastruktūrą: iš čia nesunku pasiekti Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos šalis. Savo ruožtu skatinamas Lietuvos verslininkų domėjimasis ypatingais Izraelio pasiekimais aukštųjų technologijų srityje. Tai – atvira niša ir didžiulės verslo galimybės. Siekiama, kad abiejų valstybių mokslininkai ir verslininkai vykdytų bendrus projektus, kuriems galėtų būti naudojamos ir ES lėšos. Lietuvos ir Izraelio vyriausybės yra pasirašiusios susitarimą dėl bendradarbiavimo pramoninių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityse. Remiantis susitarimu šiuo metu jau antrą kartą Lietuvos ir Izraelio įmonės kviečiamos teikti paraiškas bendrų mokslo ir tyrimų projektų finansavimui. Nukelta į 8 psl.

Lietuvos užsienio prekyba su PAR •

2011 m. PAR buvo 67-ta (0,05 proc. viso Lietuvos prekių eksporto) didžiausia Lietuvos eksporto bei 73-čia (0,01 proc. viso Lietuvos prekių importo) didžiausia Lietuvos importo rinka.

•

2012 m. sausio–rugsėjo mėn., palyginti su 2011 m. sausio– rugsėjo mėn., prekių eksportas į PAR mažėjo 26,5 proc., arba 5,8 tūkst. Lt, kai bendras Lietuvos prekių eksportas augo 10,6 proc.

•

Iš 2012 m. eksportuotų prekių į PAR net 94,7 proc. buvo lietuviškos kilmės prekių eksportas. Prekių importas iš PAR tuo pačiu laikotarpiu augo 11,8 karto, arba 98,2 tūkst. Lt, kai bendras Lietuvos prekių importas augo tik 7,7 proc.

>>>

„Izraelis – tai Lietuvos tęsinys“ Hatfutsot“ Tel Avive, turėjo progos iš arčiau susipažinti su kibucų gyvenimo aspektais. „Izraelis – tai Lietuvos tęsinys. 200 tūkst. iš Lietuvos kilusių žydų – juk tai yra mūsų žmonės“, – sakė V.Toleikis. Jis atkreipė dėmesį, kad istorinių paralelių tarp šių dviejų tautų yra kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Panašiu metu, kai lietuvių tauta iš valstietiškos pradėjo virsti į modernią, prasidėjo ir sionizmas. Kita paralelė – kalba. Lietuviai kultūrinėms reikmėms vartojo lenkų kalbą, bet grįžo prie lietuvių kalbos. Lygiai tą patį teko padaryti žydams, kai jie atsigręžė į hebrajų kalbą, ėmė jos sąmoningai mokytis, kad ne tik skaitytų Šventąjį raštą, bet ir buityje vartotų. Iki tol mes turėjome tik kaime vartojamą lietuvių kalbą, o žydai – tik religinėje tradicijoje“, – lygino V.Toleikis.

Šaltinis: VšĮ „Versli Lietuva“ inf.

Izraelyje viešėję Šv. Kristoforo gimnazijos mokiniai ir mokytojai susitiko su ambasadoriumi D.Degučiu (antroje eilėje trečias iš kairės). URM nuotr.

Mano pasaulis

Atkelta iš 7 psl.

>>>

Sentimentais paremtos investicijos 2012 metų sausio–birželio mėnesiais Lietuvos ir Izraelio prekybos apyvarta siekė 82,77 mln. Lt – 41 proc. daugiau nei tuo pačiu 2011 metų laikotarpiu. Tiesioginės Izraelio investicijos Lietuvoje sudarė 59,52 mln. Lt. Lietuvoje yra investavusi didžiausia Izraelio farmacijos bendrovė „Teva“. Izraelio valstybės garbės konsulas Lietuvoje, Lietuvos–Izraelio prekybos rūmų prezidentas, balandį iš tarptautinės generinių vaistų gamintojos „Teva“ valdomos Lietuvos biofarmacijos lyderės bendrovės „Sicor Biotech“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukęs verslininkas Vladas Algirdas Bumelis įsitikinęs, kad Izraelio investicijų Lietuvoje apimtys augs. „Ant emocinių saitų lengviau kloti ir ekonominio bendradarbiavimo pamatus. Kai valdai milijardinę korporaciją, investuoti kelis milijonus į Lietuvą gali vien dėl sentimentų. Gerų pavyzdžių jau turime: štai kad ir Deimantų muziejus Vilniaus centre, atsiradęs Izraelio litvako iniciatyva“, – atkreipė dėmesį V.A.Bumelis.

15min

chemijos pramonės produkcija. „Prekybos tinklai ir platintojai labiausiai domisi lietuviškais saldainiais, kepiniais, daržovių konservais, įvairiais padažais, alkoholiniais gėrimais, mineraliniu vandeniu. Ypač populiari jaunų veršiukų mėsa“, – vardijo viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ analitikas Vadimas Ivanovas. Jis atkreipė dėmesį, kad didžiausias iššūkis eksportui – tai konkurencija su žymiai pigesniais produktais iš Azijos šalių ir dažnai painios kašruto sertifikato gavimo procedūros. Tačiau tikimasi, kad ekonominis bendradarbiavimas įgaus didesnį pagreitį, mat šiemet Ūkio ministerija įsteigė komercijos atašė Izraelyje biurą.

2012 m. gruodžio 21 d.

PAR yra aukso kasyklos, ten iškeliavo“, – vieną tokių mitų yra pateikusi A.Avidan. Migrac ija į PAR iš esmės v yko 1920-aisiais. Taip, kaip šimtai tūkstančių lietuvių geresnio gyvenimo vyko ieškoti į JAV, taip ir žydai laimės ieškojo svetur. O tai, kad tiek daug jų atsidūrė PAR, nulėmė labiau atsitiktinumas nei dėsningumas: kai pirmieji migrantai iš Lietuvos pasiekė Londoną, kelios didesnės žydų grupės įsigijo pigesnius bilietus kelionei laivu į PAR, mat į JAV bilietai buvo brangesni. Nuvykę į PAR ir pamatę dideles galimybes verslui, jie puolė skubiai raginti gimines, draugus atvykti. Tokiu būdu iš lūpų į lūpas tarp Lietuvos žydų ir pasklido garsas apie PAR.

Svajonėse – „bakūžė“ prie ežero

„Turėdami milijardines imperijas jie svajoja apie „bakūžę“ Lietuvoje prie ežerėlio, kur būtų kelios vištos, karvė.“

„Pagaminta Lietuvoje“ reiškia kokybę 2011 metais Lietuvos ir Izraelio prekybos apyvarta sudarė 123,66 mln. Lt ir, palyginti su 2010 metais, padidėjo 56 proc. Valstybes skiria 4 tūkst. kilometrų, todėl ekonominis bendradarbiavimas nėra paprastas. Patekti į Izraelio rinką nelengva, tačiau mūsų verslininkai labai aktyvūs ir randa savo nišą. Ypač sėkmingai kelią skinasi Lietuvos maisto pramonė: Izraelyje gyvena 200 tūkst. litvakų ir apie 1,5 mln. „išeivių“ iš buvusios Sovietų Sąjungos, todėl „pagaminta Lietuvoje“ izraeliečiams reiškia kokybės ženklą. „Izraelio parduotuvėse galima gauti lietuviško fermentinio sūrio, varškės sūrelių, „Vilniaus“ majonezo, „Žemaitijos pieno“ sviesto, „Panevėžio“ ledų, „Švyturio-Utenos“ alaus ir tauriųjų alkoholinių gėrimų. Labai sėkmingai eksportuojame baldus, manekenus, juk Lietuvos įmonė „Manekenų pasaulis“ yra viena pagrindinių manekenų gamybos įmonių visame pasaulyje“, – pasakojo ambasadorius. Lietuviai Izraelyje parduoda ne tik maisto produktus, bet ir baldus, eksportuojama

Izraelis–PAR: verslo trikampis“. Seminare įžanginį žodį taręs Lietuvos ir Izraelio Prekybos rūmų vykdomasis direktorius Vytis Mackevičius teigė, kad PAR – viena dinamiškiausių augančių ekonomikų per pastarąjį dešimtmetį. Jos rinka didelė, tačiau Lietuvos verslininkų dar visai neištyrinėta. „Galima į ten eksportuoti, daryti bendrus verslo projektus, galima importuoti iš ten ir būti jų atstovais. Kas pirmesnis ateis į šią rinką, tas bus gudresnis“, – lietuvišką patarlę pritaikė V.Mackevičius. Jis taip pat pabrėžė, kad įsitvirtinus PAR, ši šalis galėtų tapti puikiu tramplinu žengiant į kitų Afrikos šalių rinkas. „Tų, kurie bandė daryti verslą su juodąja Afrikos dalimi, istorijos yra labiau kaip nuotykių is-

Kas pirmesnis, tas gudresnis Pastaraisiais metais atsigręžta ne tik į Izraelio, bet ir į Pietų Afrikos Respublikos (PAR) litvakų bendruomenę. Vis dažniau kalbama apie Lietuvos, Izraelio ir PAR verslo ryšių plėtrą, ypatingas dėmesys skiriamas galimybėms užmegzti verslo kontaktus su PAR litvakais. „Plėtojant politinius ir ekonominius santykius, labai svarbus faktorius yra žmogiškieji kontaktai. PAR – dar ne iki galo atrasta ir neišnaudota, bet milžinišką potencialą turinti mūsų veiklos kryptis“, – įvertino D.Degutis. Lietuvos pramonininkų konfederacija irgi neabejoja, kad PAR gyvenanti litvakų bendruomenė gali tapti ta jungtimi, su kuria užmezgus ryšius, būtų galima sėkmingai plėtoti verslo santykius Lietuvai dar nepažintoje žemėje – piečiausioje Afrikos valstybėje. Apie tai kalbėta Pramonininkų konfederacijos surengtoje diskusijoje „Lietuva–

torijos negu sėkmingo verslo pavyzdžiai. PAR, būdama pati stipriausia Afrikos ekonomika, jau 20 metų sėkmingai plėtojo verslo ryšius su visomis Afrikos valstybėmis, turi su jomis atstovybes, kontaktus, yra pramynusi kelius. Taigi, žiūrint į galimą bendradarbiavimą su PAR, turėtume atsiminti, kad tai gali būti atspirtis toliau žengiant į daugelį Afrikos respublikų“, – kalbėjo V.Mackevičius.

Emigraciją gaubia mitai Apie 80 tūkst. PAR žydų yra kilę iš Lietuvos. Litvakai sudaro beveik 90 proc. visos žydų bendruomenės. Tai žydai, iš Lietuvos išvykę ekonominės migracijos epochoje. Viešosios įstaigos „Šiaurės Jeruzalė“ direktorė Anna Avidan yra pastebėjusi, kad litvakų atsiradimo PAR istorija yra apipinta daugybe mitų, kurių dauguma nėra teisingi. „Žydai visada turėjo pinigų, bet sugalvojo turėti dar daugiau, todėl žinodami, kad

D.Degutis pastebėjo, kad PAR litvakų domėjimasis Lietuva – unikalus ir pribloškiantis: „Jei kas nors pasaulyje be mūsų dar taip mėgsta šaltibarščius, tai tik PAR litvakai. Buvau priblokštas juodaodės tarnaitės rankomis pagamintų šaltibarščių, bulvių plokštainio, lietuviškai marinuotos silkės, žuvies maltinukų skonio – visai toks, kaip mūsų tėvų ir senelių.“ Lietuvos ambasada Izraelyje sulaukia PAR litvakų užklausų apie turizmo Lietuvoje galimybes. „Jie nori apžiūrėti Lietuvą kaip savo senelių tėvynę, klausia, kaip surasti vieną ar kitą vietą“, – sakė D.Degutis. Be to, anot jo, ieškoma ne tik savo šaknų, bet ir būdų užmegzti verslo santykius. „Tarp Pietų Afrikos litvakų yra didžiausių pasaulyje kompanijų vadovai, Pietų Afrikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, deimantų biržos vadovas, nacionalinio banko vadovas ir t.t. Mums labai smagu, kad didžiausios Johanesburgo biržoje listinguojamos kompanijos įkūrėjas ir savininkas, valdantis 14 mlrd. JAV dolerių vertės imperiją, kurioje dirba 120 tūkst. žmonių 26 pasaulio šalyse, įsigijo įmonę Kaune, kuri šiuo metu plečia savo veiklą“, – kalbėjo D.Degutis. „PAR litvakai savo karjerose yra pasiekę įspūdingų aukštumų, gali gyventi labai plačiai. Kas jiems ta Lietuva? Tai – jų senelių žemė. Turėdami milijardines imperijas jie svajoja apie „bakūžę“ Lietuvoje prie ežerėlio, kur būtų kelios vištos, karvė. Tai būtų to milijardieriaus kampelis jo sielos atgaivai. Jam čia viskas patinka – ir oras, ir maistas“, – neabejojo ambasadorius.

15min

2012 m. gruod탑io 21 d.

Mano pasaulis

15min

2012 m. gruodžio 21 d.

Londono Sityje dirbantis Daumantas Mockus:

„Lietuvybė – emigrantų vertybė“ Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

Reikia keisti mąstymą apie emigraciją – gyvename nebe XX a. pradžioje, kai laivo bilietas anapus Atlanto lietuvių šeimoms reikšdavo išsiskyrimą visiems laikams. Verčiau siekti, kad lietuviai neprarastų tvirtų ryšių su savo šalimi bei vieni su kitais, įsitikinęs Kanados karališkajame banko padalinyje Londone dirbantis Daumantas Mockus. Lietuvių visur pilna Investicijų bankininkystės specialistas pastaruosius dvylika metų užsienyje mokėsi, studijavo ir dirbo. Nuo praėjusių metų lapkričio buvo Londono Sičio lietuvių klubo prezidentas, bet prieš kelias savaites pareigas perleido teisininkei Ramintai Dereškevičiūtei. Šis klubas vienija daugiau nei 60 šiame mieste dirbančių finansininkų, teisininkų, verslo konsultantų, akademinio pasaulio atstovų. Darbo dienai banke dažnai užsitęsus iki vidurnakčio ar ilgiau, laiko Sičio klubui dažniausiai likdavo tik savaitgaliais ar naktimis. Bet tai atsipirkdavo su kaupu – 2007 m. nedidelį būrį lietuvių suvienijęs klubas išaugo dvigubai ir sugebėjo išsikovoti savo vietą Sityje. Į jo renginius veržiasi Londono finansų centro darbuotojai, daug dėmesio sulaukė susitikimas su eurokomisaru iš Lietuvos Algirdu Šemeta.

D.Mockus Londono Sičio lietuvių klubo prezidento pareigas perleido R.Dereškevičiūtei. Asmeninio albumo nuotr.

Siekdamas telkti lietuvius, kurie dirba garsiose tarptautinėse kompanijose ar studijuoja prestižiniuose universitetuose, skatindamas juos bendradarbiauti su Lietuvos bankuose ir finansų institucijose dirbančiais tautiečiais, D.Mockus kartu su bendramoksliu lietuviu iš Bostono įkūrė „Wall Street“ lietuvių klubą.

Pasaulio pilietis D.Mockų galima vadinti tikru pasaulio piliečiu. Būdamas vienuoliktokas jis pagal Jungtinių pasaulio koledžų programą išvyko mokytis į Honkongą. Ten mokėsi kartu su bendraamžiais iš viso pasaulio. Dabar šioje programoje dalyvauja kaip rėmėjas – padėjo paauglei iš vieno Lietuvos miestelio patekti į tą pačią Honkongo mokyklą. Studijoms lietuvis pasirinko JAV Masačiūsetso valstijoje esantį „Williams“ universitetą. Dokumentus buvo išsiuntęs į keliolika geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų, nepateko tik į vieną. Buvo įstojęs į Oksfordą, bet dėl palankesnių ﬁnansinių sąlygų pasirinko Ameriką. D.Mockus visa galva nėrė į mokslus ir darbą: dirbo universiteto bibliotekoje, dėstė jaunesniems studentams, prižiūrėjo kompiuterius, ėjo studentų laikraščio ﬁnansų direktoriaus pareigas. Universitete lietuvis laimėjo galimybę studijuoti Argentinos sostinėje Buenos Airėse. Čia spėjo ne tik mokytis, bet ir sportuoti, pakeliauti po šalį. Išsyk apgynęs du bakalauro darbus – ekonomikos ir ispanų kalbos, persikėlė į Londoną ir nuo 2007 m. dirba investicijų bankininkystės

srityje. Prieš tai jis porą vasarų sėmėsi patirties Lietuvos laisvosios rinkos institute ir JAV banke „Lehman Brothers“. Baigęs mokslus D.Mockus įsidarbino šio banko ﬁliale Londone. Karjera čia baigėsi po 15 mėnesių – 2008 m. rugsėjį, kai bankas žlugo ir tapo prasidėjusios pasaulinės krizės simboliu. Didžiausią JAV banko bankrotą lietuvis matė iš vidaus. Netekęs darbo, jis nusipirko turistinį dviratį ir su bičiuliu išskrido į JAV, kur tris mėnesius keliavo. Grįžęs įsidarbino analitiku „Nomura International“, o nuo 2009 m. rugsėjo yra vyresnysis investicijų bankininkas Karališkajame Kanados banke (Royal Bank of Canada), kuris yra didžiausias šioje šalyje. D.Mockus dirba įmonių susijungimų ir įsigijimų srityje – konsultuoja pasaulines kompanijas, kurios nori pirkti ar parduoti kitas įmones. Nuo rugsėjo jis yra viešosios įstaigos „Globalios Lietuvos lyderiai“, kuri suteikia galimybes verslininkams, politikams, mokslininkams pasinaudoti užsienyje besitobulinančių tautiečių patirtimi, žiniomis ir kontaktais, valdybos narys, dalyvauja programoje „Big Brother“.

Lietuvos piliečiams sparčiai sklindant po pasaulį, dalyvauti lietuviškoje veikloje darosi vis lengviau. Kai prieš dvylika metų pirmąkart paliko gimtinę ir nukeliavo į Honkongą, su tautiečiais D.Mockus ilgą laiką neturėjo jokio tiesioginio kontakto. Dabar lietuvių yra visur: nuo Las Vegaso iki Bondi Beach – paplūdimio Australijoje. Didžiuosiuose pasaulio miestuose, kuriuos lietuviai pamėgę labiausiai, susikūrusios stiprios bendruomenės, vyksta renginiai, renkama labdara, vystomi komerciniai projektai tarp šalių. „Įsitraukimas į lietuvišką veiklą reikalingas ir naudingas patiems emigrantams. Kad ir kokie sėkmingi, pripažinti ar mylimi būtume svečioje šalyje, retas kuris norėtų atsisakyti savo tikrojo identiteto, – svarstė pašnekovas. – Ypač kai šiais laikais jis nėra kliūtis gyvenime, o atvirkščiai: atveria daugiau galimybių, užtikrina vertybinį tęstinumą, emocinį komfortą, galų gale padaro tave įdomesniu patiems užsieniečiams.“

D.Mockus: „Gyvename moderniame, laisvame pasaulyje, kai įprasta miestą, šalį ar net kontinentą keisti kas penketą metų.“

Londonas arti lyg Šiauliai D.Mockaus įsitikinimu, ilgainiui grįžimo–išvykimo klausimą reikės pamiršti. Būtinybė keisti požiūrį į emigraciją dar akivaizdesnė, kalbant apie lietuvius, pabirusius po Europos Sąjungos šalis. „Juk gyvename ne XX a. pradžioje, kai laivo bilietas į vieną pusę už Atlanto nepritekliaus ir karų išvargintoms lietuvių šeimoms reikšdavo garantuotą išsiskyrimą visiems laikams. Gyvename moderniame, laisvame pasaulyje, kai įprasta

gyvenamą miestą, šalį ar net kontinentą keisti kas penketą metų.“ Radę geresnių galimybių žmonės išvažiuoja, po kurio laiko grįžta, galbūt vėl traukia, kur tuo metu įdomiau, naudingiau, lengviau ar, atvirkščiai, sudėtingiau. D.Mockų supantys lietuviai renkasi gyventi ten, kur geriausia įgyvendinti profesinius, akademinius ar asmeninius tikslus. Tai gali būti ir Lietuva.

15min

Daugumai išeivių svarbu išlaikyti lietuvybę 88 proc. svetur gyvenančių lietuvių domisi įvykiais Lietuvoje (seka interneto žiniasklaidą, gauna žinių iš artimųjų, bičiulių, socialinių tinklų), tačiau tik 38 proc. dalyvauja šalies viešajame gyvenime (lankosi įvairiuose renginiuose, balsuoja rinkimuose, palaiko ryšius su tam tikra interesų grupe, prisideda prie kultūrinės veiklos). Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad devyniems iš dešimties respondentų svarbu išlaikyti lietuvybę. Jie lankosi renginiuose, skaito lietuviškas knygas, dalyvauja bendruomenės ar kultūrinėje veikloje, dirba arba mokosi sekmadieninėje mokykloje. Du trečdaliai žmonių įsitikinę, kad kliūčių bendradarbiauti su Lietuva nėra, tereikia pačiam norėti ir rodyti iniciatyvą. Tiek pat apklaustųjų norėtų, kad atsirastų virtualūs profesionalų tinklai, kurie vienytų tautiečius pagal interesus ir profesinę veiklą. Daugumos nuomone, Lietuvos žinomumas ir patrauklumas jų gyvenamoje valstybėje yra patenkinamas arba blogas, bet padėtis gerėja. 41 proc. žmonių įsitikinę, kad prie teigiamų pokyčių Lietuvoje prisideda būtent garsindami jos vardą, 29 proc. tai daro namie likusiems giminaičiams teikdami paramą. Kiti padėjo užmegzti kontaktus tarp žmonių Lietuvoje ir savoje šalyje, su partneriais įgyvendino įvairius projektus, dalyvavo diskusijose viešojoje erdvėje, investavo Lietuvoje. Bendrovė RAIT apklausė 353 suaugusius užsienyje gyvenančius lietuvius, atsižvelgdama į jų išvykimo šalį, lytį ir aktyvumą bendruomenėse.

„Bet ar juos iškart derėtų kategorizuoti kaip „sugrįžusius“? – retoriškai klausė pašnekovas. – Juk retas žino, kur bus po dešimties metų. Gal įgyvendinus tuo metu jam ar Lietuvai naudingą verslo arba asmeninį projektą, vėl atsiras galimybė tobulintis kitur. Ar vėl keisime jo etiketę į „išvykėlio“? Juk ne viskas tik juoda ir balta.“ Jo manymu, Šiauliuose augęs, bet Vilnių studijoms ir darbui pasirinkęs jaunuolis etikečių nenusipelno. Juk kelionė tarp šių miestų mašina trunka 2,5 val. – kiek skrydis iš Londono į Vilnių, net ir kaina itin nesiskiria. Tad kodėl Vilniuje apsistojęs šiaulietis – savas, o Londone duoną pelnantis vilnietis – jau emigrantas? Anot D.Mockaus, verčiau stengtis užtikrinti, kad lietuviai neprarastų tvirtų ryšių su savo šalimi ir vieni su kitais. Pastaruoju metu šioje srityje pasiektas progresas: užsienyje gyvenantys lietuviai aktyviai dalyvauja Lietuvos gyvenime, yra neabejingi jos politinei, ekonominei, kultūrinei raidai. Palaikyti ryšius su giminėmis ir draugais, sekti situaciją ir pastebėti galimybes vėl dirbti savo šalyje vis lengviau.

Mano pasaulis

2012 m. gruodžio 21 d.

„Globali Lietuva“: pasaulio lietuviams telkti ir valstybės ateičiai kurti „Kalbėkime ne vien tik apie migracijos keliamus iššūkius, bet įžvelkime ir naujas galimybes, panaudokime užsienio lietuvių sukauptas žinias ir patirtį mūsų valstybės ateičiai kurti“, – ragina Užsienio reikalų ministerijos (URM) Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius. Miglė Jankutė redakcija@15min.lt Šiam tikslui įgyvendinti ir buvo parengta „Globalios Lietuvos“ programa, kuria siekiama telkti ir stiprinti ryšius su pasaulio lietuviais, kurti lietuvišką tapatumą šiandienos pasaulyje ir šalies ateitį.

Vietoj migracijos pavojų – galimybės Nuo 2010 metų valstybės santykių su užsienio lietuviais politikos formavimas ir jos įgyvendinimo koordinavimas, atsižvelgiant į daugelio pasaulio šalių patirtį, buvo pavestas URM. Tai ne tik sumažino biurokratinį aparatą, bet ir į darbą su užsienio lietuviais leido tiesiogiai įtraukti „arčiausiai“ jų esančias Lietuvos diplomatines atstovybes, kurios į savo veiklą įtraukė bendrus su užsienio lietuviais projektus. Lietuvos diasporoje vyksta daug pokyčių. Pasaulio lietuvių šeima yra gausi ir labai skirtinga – nuo Sibiro tremtinių ir jų palikuonių iki Pietų Amerikoje jau bemaž šimtmetį gyvenančių mūsų tautiečių, nuo gilias veiklos tradicijas sukūrusių Šiaurės Amerikos lietuvių iki po Europą patirties ir žinių pasisemti pasklidusio mūsų jaunimo. Per 150–200 metų Lietuva išgyveno keturias emigracijos bangas. Atsargiais skaičiavimais, už Lietuvos ribų gyvena per milijoną lietuvių kilmės, iš Lietuvos kilusių, ryšį su Lietuva turinčių žmonių. Vertinant drąsiau, jų gali būti iki pusantro milijono. Tarp jų Lietuvos piliečių yra apie 300 tūkst. „Globalios Lietuvos“ programa neskirta su emigracija susijusioms šalies vidaus problemoms spręsti (pagrindinėmis emigracijos priežastimis laikomas aukštas nedarbo lygis, socialinis nesaugumas, psichologinis diskomfortas). Programa yra instrumentas po pasaulį pasklidusios lietuvių tautos ryšiams išlaikyti ir sustiprinti, paskatinti išvykusius savo patirtimi ir žiniomis dalyvauti valstybės gyvenime. Ryšiai su užsienio lietuviais mezgami ir išlaikomi įvairiose srityse (verslo, kultūros, mokslo turizmo, sporto politikos ir kt.), todėl programą įgyvendina net 13 institucijų. Esama ne vieno pavyzdžio, kai lietuviai ar iš Lietuvos kilę asmenys aktyviai padėjo pritraukti į tėvynę užsienio kompanijas. Pavyzdžiui, „Barclays“ banko technologijų centras, greitųjų siuntų kompanija „Western Union“. Vieno lietuvio užsispyrimas padėjo atlaikyti spaudimą, kad pastaroji kompanija nenueitų kitur, bet pasirinktų Lietuvą.

Profesionalų tinklas Įvairių institucijų, įstaigų, organizacijų ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovų parengtos ir Lietuvos Vyriausybės patvirtintos „Globalios Lietuvos“ – užsienio lietuvių

įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo programos įgyvendinimui numatyti konkretūs tikslai, uždaviniai ir priemonės jiems pasiekti. Ypatingas dėmesys yra skiriamas lituanistiniam švietimui užsienyje ir jo plėtrai. Šiandien daugiau kaip trisdešimtyje pasaulio valstybių veikia daugiau nei 180 lituanistinio švietimo įstaigų, kurios yra aprūpinamos mokymo priemonėmis, mokytojams sudaromos sąlygos tobulinti kvalifikaciją. Šiuose lietuvybės centruose užsienyje lietuvių kalbos, istorijos ir etnokultūros mokosi ne vien užsienyje gyvenantys lietuviai, bet ir Lietuvos draugais tapę kitataučiai, kurie, pramokę lietuviškai, net ima mokyti kitus. Užsienio reikalų ministerija kasmet organizuoja lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminarus. Šių metų spalio mėn. tokiame seminare daly-

Todėl skatintinas yra viešosios įstaigos (VšĮ) „Globalios Lietuvos lyderiai“ Lietuvos diasporos profesionalų tinklų kūrimas. Šių metų pabaigoje ši organizacija kartu su Užsienio reikalų ministerija ir kitais partneriais išdalys apdovanojimus pasaulio lietuviams verslo, mokslo ir meno srityse bei už gyvenimo pasiekimus.

Plati veikla Visos valstybės institucijos, kurios ėmėsi įgyvendinti programą, lėšų šiai veiklai surado institucijų vidiniuose biudžetuose. Tai gražus savanoriškumo principo realizavimo pavyzdys ir valstybiniame sektoriuje. 2012 m. programai įgyvendinti institucijos iš viso skyrė 9,2 mln. Lt. Dalis „Globalios Lietuvos“ programos lėšų yra skirtos įvairių projektų įgyvendinimui – tiek bendrų su užsienio lietuviais, tiek vien jų įgyvendinamiems. URM kasmet iš įvairių užsienio lietuvių organizacijų sulaukia apie 200 paraiškų paremti jų inicijuotus projektus. Šiemet paramos sulaukė 97 projektai, pavyzdžiui, Lietuvai reikšmingų datų minėjimai, mūsų šalies pristatymo užsienyje, lituanistinio švietimo stiprinimo renginiai.

A.Daunoravičius: „Kalbėkime ne vien tik apie migracijos keliamus iššūkius, bet įžvelkime ir naujas galimybes, panaudokime užsienio lietuvių sukauptas žinias ir patirtį mūsų valstybės ateičiai kurti.” vavo daugiau kaip 50 mokytojų iš 25 užsienio valstybių – nuo Argentinos ir Kanados iki Sibiro. Užsienio lietuviai yra skatinami studijuoti, atvykti į stažuotes arba mainų programas Lietuvoje. Šiandieniame globaliame pasaulyje etniškumas, nors ir tebevaidina svarbų vaidmenį, nebėra vienintelis matmuo, kalbant apie valstybės santykį su diaspora – pereinama prie tikslinių, pavyzdžiui, profesinių grupių: neretai žmogus dėl įvairių priežasčių nedalyvauja bendruomenės veikloje, bet yra savo srities profesionalas, pabrėžia savo lietuvišką kilmę – taip garsindamas savo kraštą. Kartais vien žinomo žmogaus pripažinimas turint lietuviškų šaknų Lietuvos valstybei kuria žymią pridėtinę vertę. Be lietuvybės puoselėjimo atsiranda ir papildomi bendros lietuviškos veiklos vardikliai, tokie kaip profesinės ar asmeninės savirealizacijos siekis. Siekiant paskatinti Lietuvos diasporą įsitraukti į Lietuvos gyvenimą, reikia ieškoti ir atrasti naujus mechanizmus, nes senieji ne visuomet veikia.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiais metais sėkmingai pradėjo įgyvendinti naują stažuočių programą „Kurk Lietuvai“. Joje dalyvaujantys užsienyje mokslus baigę lietuviai gali metams įsidarbinti mūsų šalyje – išmėginti jėgas trijose institucijose, o atlyginimas jiems mokamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Jau ketvirtus metus rengiamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, kuris yra puikus instrumentas pritraukti investicijas į Lietuvą, įtraukti Lietuvos verslo diasporą į mūsų šalies ekonominį gyvenimą. Viena sėkmingiausių iniciatyvų galima būtų įvardyti liepą Prienų rajone vykusį Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos organizuotą ir daugiau kaip tris tūkstančius dalyvių sutraukusį Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, kurio viena iš partnerių buvo URM. Tai buvo beprecedenčio masto ir sėkmės renginys, sukėlęs daug teigiamo šurmulio šalyje ir užsienyje, sulaukęs aukščiausių valstybės pareigūnų dėmesio ir „suteikęs sparnus toliau dirbti atsisukus veidu į Lietuvą“.

Mano pasaulis

15min

2012 m. gruodžio 21 d.

Lietuva Šengeno erdvėje: 2007-ųjų gruodžio 21-oji. Tą dieną išnyko Lietuvą nuo Latvijos ir Lenkijos skiriančios sienos. Kartu atsivėrė galimybė nevaržomai keliauti po likusias Šengeno sutarties valstybes – be trukdžių, įtampos ir laiko gaišimo. Milda Kazlauskienė redakcija@15min.lt „Šengenas – tai vienas sėkmingiausių Europos projektų, skirtų paprastam žmogui, – akcentuoja ambasadorius ypatingiems pavedimams, bendradarbiavimo su Šengeno valstybėmis koordinatorius Vytautas Gudaitis. – Tai buvo labai novatoriškas projektas, nes Europa turėjo atsisakyti savo pagrindinių saugumo kontrolės svertų. Tame galime įžvelgti ir humanišką mintį – užkardas ir aukštas sienas turi pakeisti bendravimas tarp įvairių institucijų: policijos, muitinės, teismų.“ Tačiau kol Lietuvai buvo uždegta žalia šviesa įsilieti į šį sėkmingą projektą, teko nueiti ilgą ir pilną iššūkių kelią. 2004 m. gegužės 1-ąją prisijungus prie Europos Sąjungos (ES), Lietuvai ir dar devynioms naujosioms narėms Šengeno teisynas (Šengeno acquis) tapo „taikytinas, bet neprivalomas“. Šios valstybės dar turėjo įrodyti, kad pasirengusios be išlygų taikyti Šengeno acquis tokiose srityse, kaip išorinių ES sienų (Lietuvoje tai – 1070 km) kontrolė, vizos ir migracija, teisėsaugos struktūrų bendradarbiavimas, asmens duomenų apsauga. Kai atrodė, kad šiuos tikslus jau pavyko pasiekti, kojos vos nepakišo techninės kliūtys.

Išskirtinis pakvietimas Prie Lietuvos, kaip patikimos ir atsakingos šalies, įvaizdžio prisidėjo ir tam tikri tinkamu laiku padaryti sprendimai. Pavyzdžiui, dar 1996-aisiais Lietuva pradėjo naudoti tokias vizų įklijas, kurios atitiko Šengeno vizos standartus. Tai tapo vienu iš mūsų nacionalinių pasididžiavimų ir savotišku tolesnio mūsų siekio bei kelio deklaracija. Naująją vizų įkliją pasitaikė proga pristatyti 1997 metais Šveicarijoje, Brunene,

surengtame simpoziume. Šis simpoziumas tapo akademinio Šengeno forumo, kuris padėjo sujungti politiką, mokslą ir aukštųjų gamybos technologijų atstovus, pradžia. Tai buvo ir užuomazga bendro ndro dar darbo tarp senųjų ES valstybių bių ir būsimųjų jos narių. Bruneno konferencija tapo savotiška Lietuvos kelio į Šengeną pradžia – iš būsimųjų ES narių dalyvauti joje buvo pakviestos tik Čekija, Slovėnija ir Lietuva. Toks pakvietimas reiškė didelįį pasitikėjimą.

Šeštoji Šengeno konferencija – jau Lietuvoje Pakeliui į Šengeno erdvę vieni sunkesnių metų Lietuvai buvo 2006–2007-ieji. Tuo metu Užsienio reikalų ministerijai (URM) reikėjo taip paruošti konsulatus, kad jie atitiktų Šengeno standartus, atlikti patalpų rekonstrukcijas, garantuoti apsaugą, prieigas prie informacinių sistemų. Kaip tai pavyko padaryti, tikrino Šengeno vertintojų komisijos. Tikrinamos buvo ir mūsų pasienio, policijos, konsulinių įstaigų pareigūnų žinios. 2007-ųjų liepos mėnesį Lietuva jau galėjo pasidžiaugti greitai įvyksiančia Šengeno plėtra. Lietuvoje buvo surengtas labai svarbus renginys: šeštoji Šengeno konferencija. Joje dalyvavo ne tik Europos, bet ir Japonijos, JAV pareigūnai. Buvo aptariami tuomet ir ateityje aktualūs Šengeno erdvės valstybių klausimai.

Informacinės sistemos spąstai Vis dėlto dėl netikėtai atsiradusių techninių kliūčių kilo grėsmė, kad Lietuva ir

Nuo 2009 m. birželio pabaigos į Lietuvos pasus elektroniniu būdu įrašomi asmens biometriniai duomenys – pirštų atspaudai. A.Ufarto/BFL nuotr.

Istorija • Šengeno sutartis savo vardą gavo nuo Liuksemburgo pietiniame pasienyje esančio Šengeno kaimo, kuriame gyvena vos pusė tūkstančio žmonių. Šiame bažnytkaimyje 1985 m. birželio 14 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl bendrų sienų kontrolės panaikinimo tarp penkių šalių – Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Liuksemburgo, Belgijos ir Nyderlandų. • Garsioji sutartis pasirašyta Mozelio krantinėje prišvartuotame „Princesse Marie-Astrid“ laive. Šiam įvykiui atminti netoli tos vietos stovi paminklas „Accord de Schengen“ su paaiškinimais penkiomis kalbomis ir istorine nuotrauka, kurioje matyti Šengeno suta sutarties pasirašymo akimirka. O laivo jau nebeliko – jis supjaustytas. •

D Diskusijos dėl Šengeno sutarties prasidėjo dar gerokai prieš 1985-uosiu sius. Tuometinio Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio (kancleriu jis buvo 1 1982–1998 m.) kabinete dirbo keletas žmonių, kurie atvirų sienų idėją pradėjo pristatinėti kolegoms iš kitų valstybių. Daugumai jų tai atrodė donkichotiška svajonė. Diskusijos tęsėsi ilgai ir iš pradžių jose dalyvavo daugiau valstybių, bet galiausiai liko penkios. Nutarta idėją iš pradžių realizuoti mažesnėje erdvėje, o jeigu ji pasiteisins, šią erdvę praplėsti.

• Netrukus nekontroliuojamo asmenų judėjimo Šengeno zona išsipl plėtė iki 15 valstybių – prie sutarties prisijungė Italija, Ispanija, Portugali galija, Graikija, Austrija, Danija (pasirinktinai įgyvendina Šengeno acquis nuosta nuostatas), Suomija, Švedija ir ES nepriklausančios Norvegija bei Islandija. • 2007 m. gruodžio 21 d. prie Šengeno erdvės prisijungė Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija, o 2008 m. gruodžio 12-ąją – Šveicarija. • Airija ir Didžioji Britanija yra vienintelės ES narės, nepasirašiusios Šengeno sutarties, nes šios valstybės nenori visiškai atsisakyti sienų kontrolės. Jos pasirinktinai įgyvendina Šengeno acquis nuostatas, bet yra prisijungusios prie SIS.

kitos naujosios ES narės, nepaisant pasirengimo, numatytu laiku negalės įsilieti į Šengeno erdvę. Viena pagrindinių priemonių, leidusių panaikinti vidaus sienas, yra Šengeno informacinė sistema (SIS). Čia valstybių narių institucijos (policija, pasieniečiai, muitininkai, migracijos ir konsuliniai pareigūnai ir t.t.) keičiasi informacija apie ieškomus asmenis, dingusius, pavogtus daiktus ir pan. Tai svarbus tarptautinio bendradarbiavimo instrumentas, leidžiantis operatyviai ir efektyviai veikti didelėje Šengeno teritorijoje. Iki naujų narių įsiliejimo, SIS naudojosi 15 šalių. Kadangi šios sistemos techniniai pajėgumai buvo riboti, pradėta diegti ant-

1762 2 Tokio ilgio yra Lietuvos valstybės siena. 1070 km arba 60 proc. jos yra ir išorinė Europos Sąjungos siena.

rosios kartos Šengeno informacinė sistema (SIS II). Tačiau visi numatyti darbai nebuvo laiku atlikti. Kai Šengeno plėtra subraškėjo, labai aktyvių veiksmų ėmėsi slovėnai. Jie gavo viešą tuometinio Europos Komisijos vicepirmininko Franco Frattini patvirtinimą, kad, nepaisant visko, Slovėnija bus priimta į Šengeną. Lietuvai ir kitoms šalims kandidatėms nepriimtiną situaciją padėjo

išspręsti Portugalija. Ši šalis pasiūlė laikiną alternatyvą – pritaikyti tuo metu veikusią Šengeno informacinę sistemą, kad ja galėtų naudotis ir daugiau šalių. Šį sprendimą ES valstybių narių vadovai patvirtino 2006 metų gruodžio 14–15 dienomis vykusioje Europos Vadovų Taryboje. Gruodžio 21-ąją Lietuva ir dar aštuonios ES narės (Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija) tapo visateisėmis Šengeno erdvės narėmis.

Visam Šengenui – viena viza Nuo Laplandijos Suomijoje, iki piečiausio Europos taško – Portugalijos Šv. Vincento kyšulio. Tokia bevizė erdvė po didžiausios istorijoje Šengeno plėtros atsivėrė Lietuvos piliečiams. Vis dėlto keliaujant būtina turėti asmens tapatybės kortelę arba pasą – pareigūnai turi teisę dokumentus bet kada patikrinti. Tačiau patikrinimų sumažinta iki minimumo – jie yra arba prevenciniai ir atsitiktiniai, arba vykdomi gavus teisėsaugai svarbią informaciją. Trečiųjų šalių piliečiams Šengeno erdvėje reikalinga tik viena viza. Šengeno vizų išdavimas yra bendrijos, o ne atskirų valstybių kompetencija. Taigi Šengeno susitarimo šalys privalo taikyti vienodą vizų išdavimo praktiką, harmonizuoti reikalavimus pateikiamiems dokumentams, imti vienodą mokestį už prašymo nagrinėjimą. Trumpalaikės Šengeno vizos (ši viza yra skirta vykti tranzitu per Šengeno valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių) prašymo nagrinėjimo kaina yra nustatyta 2006 m. Europos Parlamento sprendimu ir 2010 m. patvirtintu

15min

Mano pasaulis

2012 m. gruodžio 21 d.

penkeri metai laisvo judėjimo „Taip, tai bėda, – pripažįsta D.Šriubša. – Bet negalime turėti daugiau administracinių resursų, negalime pristatyti daugiau pastatų, nes visa tai reikėtų daryti iš mūsų mokesčių mokėtojų kišenės.“

Paskutinis vilkikas, kurį Latvijos ir Lietuvos pasienyje dar pasitiko užkardos. Lygiai po minutės įsigaliojo Šengeno sutartis.

Lietuva 2011 m. išdavė kiek daugiau nei 345 tūkst. trumpalaikių Šengeno vizų. D.Šriubša prognozuoja, kad šiais metais šis skaičius viršys 2011 m. rezultatus. Aiškus lyderis tarp visų Šengeno šalių ambasadų, įsikūrusių Baltarusijos sostinėje Minske, – Lietuvos ambasada. Šiais metais ji jau išdavė beveik 115 tūkst. vizų. Prašymo vizai gauti nagrinėjimas gali užtrukti iki dešimties dienų. Tačiau kartais Lietuvos atstovybėse Baltarusijoje ir Rusijoje susidaro eilės. Didžiausios – lapkričio pabaigoje–gruodžio pirmoje pusėje ir prieš vasaros sezoną, kai smarkiai padidėja šventines dienas ar atostogas Lietuvoje praleisti pageidaujančių užsieniečių skaičius.

Trečiosios šalies piliečiui pateikus paraišką dėl Šengeno vizos, pirminis patikrinimas atliekamas Šengeno vizų tarnybos būstinėje. Tikrinama, ar pilietis visose šalyse narėse yra pageidaujamas, ar ankstesnių apsilankymų metu nebuvo nusižengęs įstatymams. Nustatyti bendro pobūdžio reikalavimai, kad trečiosios šalies pilietis logiškai pagrįstų savo atvykimo tikslą, paaiškintų, kaip atvyks, kur apsistos, ar turi pakankamai lėšų deklaruojamam buvimo laikui ir tikslui pasiekti, kada ir kokiu būdu planuoja išvykti. Jeigu paprašoma, reikia tai įrodyti dokumentais – pateikti viešbučio, bilietų rezervacijas, sveikatos draudimą. Šio patikros barjero tikslas – nelegalios migracijos prevencija. Taip pat – atsijoti piktų kėslų turinčius žmones nuo tų, kurie yra sąžiningi, ir pastariesiems sudaryti kuo geresnes laisvo judėjimo sąlygas visoje Šengeno erdvėje. „Kartais demonizuojama, kad vizos gavimui keliami nežmoniški reikalavimai, kad jų neįmanoma įvykdyti. Kad tai netiesa, įrodo skaičiai. Pavyzdžiui, Lietuvos atstovybėse Baltarusijoje neigiamų atsakymų dėl vizų suteikimo – vos 0,17 proc.“ – sako D.Šriubša. Prognozuojama, kad ateityje sąlygos sąžiningiems trečiųjų šalių piliečiams lankytis Šengeno erdvėje tik gerės. Žmogus gavo vienkartinę Šengeno vizą, atvyko, pabuvo ir grįžo į savo šalį. Vadinasi, kitą kartą jis gali pretenduoti į daugkartinį apsilankymą, nes per pirmą vizitą buvo sąžiningas, nekėlė grėsmės nelegalios migracijos požiūriu.

Konsulatas Kaliningrade – 47 805 Ambasada Rusijoje –

43 029

Konsulatas Gardine –

23 903

Ambasada Ukrainoje –

20 027

Konsulatas Sovetske –

18 408

Ambasada Kazachstane – 11 458 Šengeno šalių ambasadų Minske 2011 m. išduotų vizų skaičius: Lietuvos –

115 705

Lenkijos –

92 653

Vokietijos –

69 516

Italijos –

29 400

Estijos –

19 766

Latvijos –

19 067

Prancūzijos –

16 260

Trumpalaikių vizų išdavimas 2011 m.: Lenkija –

893 455

Lietuva –

340 692

Austrija –

270 539

Latvija –

156 307

Estija –

142 031

Norvegija –

138 494

Portugalija –

126 513

Danija –

84 266

Slovakija –

69 681

Visose Šengeno susitarimo valstybėse iki 2014 m. bus įdiegta Vizų informacinės sistema – VIS. Tai – aukštesnio lygio vizų išdavimo programinė įranga, kai kaupiami ir biometriniai duomenys – ne tik žmogaus atvaizdas, bet ir pirštų atspaudai. Šie duomenys bus saugomi penkerius metus.

Šengeno pliusai

Per metus – daugiau nei 345 tūkst. vizų Paraišką dėl Šengeno vizos gavimo užsieniečiai turi pateikti tos valstybės, į kurią ketina vykti, atstovybei. Jei ketinama vykti į kelias Šengeno valstybes, reikia kreiptis į tos valstybės, kuri yra pagrindinis kelionės tikslas, atstovybę. URM Šengeno skyriaus vedėjas Dainius Šriubša pateikia pavyzdį. Tarkime, žmogus vyksta į mokslinę konferenciją Vokietijoje, o jai pasibaigus ketina aplankyti tris Baltijos šalis. Tokiu atveju paraišką jis turi teikti Vokietijos vizų tarnybai ir nurodyti, kad ketina lankytis ir kitose Šengeno zonos valstybėse. Būna atvejų, kai pagrindinį kelionės tikslą nustatyti labai sunku – žmogus planuoja apsilankyti keliose šalyse, neišskirdamas nė vienos jų. Tokiu atveju jis turi kreiptis į tos valstybės, į kurią ketina atvykti pirmiausia, t.y. kurios teritorijoje kirs išorinę ES sieną, atstovybę.

Daugiausia vizų 2011 m. išdavusios Lietuvos atstovybės: Ambasada Baltarusijoje – 115 705

Sąžiningiems – mažesnis patikros barjeras

„Reuters“ nuotr.

Šengeno vizų kodeksu. Mokestis nustatytas atsižvelgiant į administracinius kaštus ir siekia 60 eurų (apie 207 Lt). ES yra sudariusi supaprastintų vizų išdavimo sutartis su kai kuriomis Rytų kaimynėmis ir Vakarų Balkanų šalimis (Lietuvai aktualiausi Rytų partneriai – Ukraina, Moldova, Gruzija, Rusija). Pagal šias sutartis mokestis už vizos prašymo nagrinėjimą yra sumažintas iki 35 eurų (apie 121 Lt). 2013 m. bus siekiama analogiškų susitarimų su Armėnija ir Azerbaidžanu. Atvykti į Šengeno erdvę trumpam laikotarpiui be vizų gali JAV, Australijos, Japonijos, Brazilijos, Kanados, Izraelio, Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos regiono ir kai kurių kitų šalių piliečiai.

Statistika

Lietuvos prisijungimo prie Šengeno erdvės minėjimas Lietuvos nacionalinėje ﬁlharmonijoje, Vilniuje. A.Ufarto/BFL nuotr.

Tapus Šengeno nare ir vykdant bendrą Šengeno vizų politiką, Lietuvai atsivėrė didesnės galimybės išduodant vizas būti atstovaujamai ir atstovauti kitoms susitarimo valstybėms. Pavyzdžiui, Vokietija atstovauja Lietuvai Alžyre, Jordanijoje, Maroke, Peru, Tailande, Tunise, Belgija – Burundyje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Nigerijoje, Ruandoje, o Lietuva Belgijai ir daugeliui kitų šalių – Rusijoje (Kaliningrade). Taip sutaupoma nemažai lėšų – tolimose, egzotiškose valstybėse Lietuvai būtų neracionalu turėti savo diplomatinę atstovybę, bet taip pat tokiu būdu pageidaujantiems apsilankyti Lietuvoje sudaromos sąlygos be didesnių vargų gauti Šengeno vizą Lietuvai atstovaujančioje ambasadoje. Priklausymas Šengeno erdvei reiškia ir didesnį Lietuvos saugumą. Nuolat vyksta Šengeno vizų tarnybų pareigūnų susitikimai, kurių metu aptariamos tiek pozityvios, tiek negatyvios tendencijos konkrečiose šalyje. Pavyzdžiui, dalijamasi patirtimi, kurių draudimo bendrovių išduoti draudimo polisai yra patikimi, t.y. tikrai garantuoja medicininių išlaidų kompensavimą, kokiais būdais žmonės atvyksta iš trečiųjų šalių ir t.t. Tai – prevencinės priemonės, padedančios sumažinti rizikas ir apsisaugoti nuo nepageidaujamų asmenų.

Mano pasaulis

15min

2012 m. gruodžio 21 d.

Mūsų šalies geležinkelių projektai tapo sėkmės istorijomis

Visi keliai veda per Lietuvą Eglė Gorienė redakcija@15min.lt

Lietuva maža, bet turinti išskirtinę geograﬁnę padėtį. Dėl gerai išvystytos transporto infrastruktūros per šalį kasmet pervežama daugybė įvairiausių krovinių. Dėl to darbo gauna Klaipėdos valstybinis jūrų uostas ir šalies verslas, o Lietuva minima ir už Atlanto. „Pasaulis pasikeitė. Jis tiesiog tapo mažesnis ir labiau susipynęs“, – sakė ambasadorius energetikos ir transporto politikos klausimais Vytautas Naudužas. Pavyzdžiui, anksčiau duoną nuo pat pasėto grūdo iki šilto kepalo ant stalo pagamindavo ta pati šeima. O dabar šiame procese dalyvauja vidutiniškai 30 kompanijų iš dešimties šalių. Lietuvoje transporto sektorius yra gerai išvystytas. Pagal krovinių gabenimą geležinkeliais Lietuva nedaug atsilieka nuo ketvirtos pagal dydį Europos valstybės – Švedijos. V.Naudužo teigimu, transportas yra svarbi strateginė ūkio šaka, daranti didelę įtaką kitiems sektoriams. Kalbėdamas apie transportą, jis išskiria kelis projektus ir vadina juos Lietuvos sėkmės istorijomis. Kokia šių projektų sėkmės formulė? V.Naudužas atsako diplomatiškai: „Sėkmės formulės niekas nežino, bet kokia yra nesėkmės formulė, visi žino – yra iliuzijos, o ne informacija. Mes turime bent keletą faktorių sėkmės istorijai sukurti – infrastruktūrą, informaciją, iniciatyvas.“

„Vikingo“ kelias Konteinerinis traukinys „Vikingas“ – vienas sėkmingų projektų pavyzdžių. Tai yra Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos geležinkelių, uosto krovos kompanijų ir Klaipėdos, Iljičiovsko bei Odesos uostų projektas. Geležinkeliais jis sujungia Baltijos ir Juodąją jūras. Kursuoti „Vikingas“ pradėjo 2003 metais. Per 54 valandas traukinys įveikia 1734 kilometrus. Sunku patikėti, bet viso traukinio patikrinimas išvykstant ir atvykstant Europos Sąjungos pasienio stotyje Kenoje trunka vos pusvalandį. Krovinių gabenimas „Vikingu“ yra šiek tiek brangesnis nei jūros keliais, tačiau apie 30 proc. pigesnis nei automobilių transportu.

Pirmasis traukinys „Saulė“ iš Kinijos Keną pasiekė 2011 m. lapkričio 10 d. A.Ufarto/BFL nuotr.

2008 metais „Vikingas“ Europos Komisijos koordinuojamo PROMIT projekto tyrime pripažintas gerosios praktikos pavyzdžiu. 2009 metais Europos intermodalinio transporto asociacija (EIA) projektui skyrė apdovanojimą nominacijoje „Geriausias intermodalinis transportas ir krovinių vežimo nuo A iki B paslaugų integracija“. Sėkmė įkvėpė naujiems užmojams. V.Naudužo teigimu, tikimasi „Vikingo“ kelionę prailginti. Prie projekto galėtų prisijungti Turkija, Bulgarija ir Rumunija. „Kalbama apie Bulgariją ir Rumuniją todėl, kad, jeigu nėra keltų, techniškai negalima išspręsti krovinių pervežimo iš Turkijos į Ukrainą klausimo, tai galima padaryti tik sausuma važiuojant per Bulgarijos ir Rumunijos teritorijas. Tam, kad tarifai būtų palankūs, o ne pakibę virš debesų, kad būtų galima konkuruoti su krovinių pervežimais jūros keliais, būtina, kad tos šalys vienaip ar kitaip būtų įtrauktos į „Vikingo“ projektą“, – sakė V.Naudužas. Kol kas, labiausia dėl kainos, krovinius populiariausia vežti jūrų keliais – daugiau nei 90 proc. krovinių keliauja laivais. Visgi yra ir kitų faktorių, dėl kurių tokie projektai, kaip „Vikingas“, yra vadinami sėkmės istorijomis. Pavyzdžiui, laikas. Jūrų keliais kroviniai vis dar keliauja pakankamai ilgai, todėl traukiniai, kuriais vežti krovinius yra gerokai pigiau nei automobiliais arba lėktuvais, yra konkurencingi.

Tiltas tarp Azijos ir Europos 2011 metų pabaigoje startavo traukinys „Saulė“ kuris 11 tūkst. kilometrų maršrutą Kinija–Lietuva–Belgija įveikė per 19 parų. Pirmasis konteinerinis

Pirmasis traukinio sąstatas su 42 konteineriais plataus vartojimo prekių į Maskvą išvyko pernai kovą. Konteinerinis traukinys „Šeštokai– Express“ vyksta maršrutu Varšuva–Šeštokai–Kena–Minskas–Smolenskas. Viso maršruto atstumas – 1126 km, kurį traukinys įveikia per 3 paras. Projektas unikalus tuo, kad leidžia išvengti važiavimo pro Brestą, kur paprastai užtrunkama dėl muitinės procedūrų.

V.Naudužas: „Mes turime bent keletą faktorių sėkmingesnėms istorijoms – infrastruktūrą, informaciją ir iniciatyvas.“

Susidomėjo amerikiečiai

BFL nuotr.

traukinys gabeno 41 jūrinį (40 pėdų, 1 pėda – 0,3048 m.) konteinerį. Planuojama, kad ateityje konteinerinis traukinys iš Kinijos į Europą ir atgal kursuos per Klaipėdos uostą. Nauja traukinio linija į Europą žymiai sutrumpina prekių transportavimo laiką. Krovinio gabenimas iš Kinijos į Europą jūrų keliu užtrunka 40 dienų, o „Saulė“ Lietuvą pasiekė per 13 parų. V.Naudužo teigimu, unikalūs ir kiti du projektai – konteinerinis traukinys „Merkurijus“ ir „Šeštokai–Express”. „Merkurijus“ keliauja iš Klaipėdos į Maskvą, 1397 kilometrus įveikia vos per dvi paras.

Tokie projektai kaip „Vikingas“, „Saulė“ ar kiti, V.Naudužo teigimu, yra komerciškai pagrįsti. „Be abejonės, buvo ir tam tikra politinė dimensija, nes buvo būtina valdžios institucijų parama, kad tie projektai įsivažiuotų“, – sakė V.Naudužas. Tačiau projektai Lietuvai naudingi ne tik finansiškai. Dėl ISAF (Tarptautinės saugumo paramos pajėgos) krovinių vežimo į Afganistaną per Lietuvą, Lietuvos vardas garsiai skamba ir Jungtinėse Valstijose. „JAV, kitos šalys matė, kad patogiausias ir trumpiausias kelias vežti krovinius į Afganistaną buvo per Pakistaną, bet tas kelias, nors ir tiesiausias, buvo pavojingiausias, kroviniai gadinami, deginami. NATO pradėjo galvoti, kaip diversifikuoti tuos maršrutus per centrinę Rytų Europą, ir nauji iššūkiai pagimdė naujas galimybes“, – sakė V.Naudužas. Taip buvo atrastas kelias į Afganistaną per Taliną, Rygą, Klaipėdą. Lietuvai svarbu, kad kuo daugiau krovinių keliautų per šalies teritoriją. Nes transportas duoda impulsą ir visos valstybės ekonomikos vystymuisi.

Traukinio „Saulė“ maršrutas: Chongqing (Kinija) – Antverpenas (Belgija), tranzitu per Šeštokus (Lietuva). Operatorius – UAB „VPA Logistics“. Pristatymo laikas apie 20 parų. Atstumas – 10929 km.

15min

Mano pasaulis

2012 m. gruodžio 21 d.

Saugus pasaulis – ir mūsų reikalas Lina Želnytė

bendradarbiavimą jai aktualiais klausimais“, – teigia G.Varvuolis. Dabar Jungtinėms Tautoms priklausančios šalys rengs bendrą duomenų bazę, kurioje bus sukaupta visa informacija apie jūrose paskandintas cheminio ginklo talpas ir jų buvimo vietas.

redakcija@15min.lt

Pasaulyje vis dažniau registruojami neteisėti branduolinių medžiagų prekybos ir kontrabandos atvejai.

Trūksta skaidrumo

Masi Ma sn niio na n aik kin nim imo gink gink gi nklų klų ų pli liti tima ti ma as demo de mokr mo k atin kr attin nia iam am pa asa saul u iu ul iuii ke eli lia ia viis dide did di de esn snį snį neri ne neri rimą mą.

Lietuva pasiruošusi

Nauja grėsmė – teroristai URM pabrėžia, kad branduolinių medžiagų platinimo pavojų dėl galimo siekio pasigaminti branduolinį ginklą pasauliui kelia jau

BF BFL FL L nu nuotr nuotr otr..

ne tik Iranas ir apie savo atominius bandymus trimituojanti komunistinė Šiaurės Korėja, bet ir menkiausiai prognozuojamos ir jokiai kontrolei nepasiduodančios įvairios teroristinės organizacijos ir nusikalstami susivienijimai. Dėl to 2010 metais JAV prezidento Baracko Obamos iniciatyva Vašingtone įvyko pirmasis Branduolinio saugumo viršūnių susitikimas (dalyvavo 47 šalių vadovai). Buvo tartasi sutelkti pastangas ir užtikrinti, kad medžiagos, iš kurių galima pagaminti branduolinių bombų (plutonis, prisodrintas uranas), nepatektų į teroristų ir kontrabandininkų rankas. Vašingtone pasaulio lyderiai įvardijo konkrečius nacionalinius įsipareigojimus, siekiant garantuoti branduolinių medžiagų apsaugą, pvz., atsisakyti prisodrinto urano,

I.Gelūno nuotr.

Vien pernai Tarptautinės atominės energetikos agentūra (TATENA) pasaulyje užregistravo 147 neteisėtų veiksmų su branduolinėmis medžiagomis atvejus. Tokie skaičiai liudija, kad branduolinių medžiagų patekimas į neteisėtas rankas yra reali grėsmė. Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) taip pat pastaruoju metu ėmė skirti daugiau dėmesio masinio naikinimo ginklo neplatinimo klausimams. Balandį Lietuvoje buvo atidarytas Branduolinio saugumo kompetencijos centras, kuriame pareigūnai mokomi aptikti net mažiausius nelegaliai gabenamų branduolinių ir radiologinių medžiagų kiekius. „Centras veikia labai aktyviai ir vykdo mokymus pirmiausia mūsų pareigūnams: pasieniečiams, muitininkams – tarnyboms, kurios atsakingos už prevenciją ir kovą su kontrabanda bei gali užkirsti kelią branduolinių medžiagų prekybai“, – teigia URM Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento direktorius Gediminas Varvuolis. Lietuva nėra tapusi branduolinių medžiagų kontrabandininkų koridoriumi, per mūsų šalį tik kartą bandyta gabenti branduolines medžiagas – 1993 metais buvo aptiktas tokio tipo pavojingas krovinys. Tačiau, pasak URM atstovo, atsipalaiduoti jokiu būdu negalima. „Šiuo atveju pirmiausia didžiausias dėmesys skiriamas prevencijai. Nereikėtų pamiršti, kad masinio naikinimo ginklo medžiagos pakanka labai mažo kiekio, o pasekmės būtų katastrofiškos didelei visuomenės daliai. Todėl kalbame apie prevencines priemones, kurios bet kurią, net ir hipotetinę, grėsmę minimalizuotų“, – pažymi URM Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento direktoriaus pavaduotojas Audrius Aleksandras Žulys. Lietuvai tinkamai pasiruošus užkardyti galimus nusikaltimus ir apie tai garsiai paskelbus pasauliui, itin mažėja tikimybė, kad nusikaltėliai mūsų šalį pasirinks taikiniu ar tranzito vieta.

G.Varvuolis: „Lietuva reikšmingai prisideda prie pastangų, kad pasaulyje liktų kuo mažiau branduolinių medžiagų grėsmės.“

prisijungti prie svarbių pasaulinių branduolinio saugumo konvencijų, kurti Branduolinio saugumo kompetencijos centrus, prisidėti prie Branduolinio saugumo fondo, kurį administruoja TATENA. 2012 metais Seule vyko antrasis Branduolinio saugumo viršūnių susitikimas, į kurį pirmą kartą buvo pakviesta ir Lietuva. Susitikime dalyvavo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos diplomatai tikisi, kad prevencinių veiksmų kovoje su neteisėtu disponavimu branduolinėmis medžiagomis imsis ir tokios šalys, kaip Pakistanas ir Indija, aktyviau programose dalyvaus kaimynė Rusija. „Rusijoje, ne paslaptis, yra likę tyrimų institutai, bandomieji reaktoriai, kita branduolinė infrastruktūra. Kitaip tariant, yra daug rizikos kad tos medžiagos gali nutekėti ir patekti į blogas rankas, todėl Rusijai itin aktualu įsitraukti į šią iniciatyvą“, – aiškino G.Varvuolis.

Anot Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento direktoriaus pavaduotojo A.A.Žulio, nerimą kelia ir skaidrumo trūkumas kalbant apie įprastinę ginkluotę ir karines pratybas. Lietuva aktyviai dalyvauja didelę žalą civiliams darančių ginklų tarptautinėse naikinimo programose ir viena pirmųjų regione sunaikino turėtas priešpėstines minas bei savo pavyzdžiu paskatino kitas šalis atsisakyti šių ginklų. Be to, Lietuva informuoja savo kaimynes apie visas šalyje vykdomas karines pratybas. Tuo tarpu kaimyninėje Kaliningrado srityje ginkluotės naikinimas vyksta ganėtinai sudėtingai. Rūpesčių kyla dėl Kaliningrade vykstančio pasenusios amunicijos naikinimo ją sprogdinant Lietuvos pasienyje.

I.Gelūno nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija užtikrina, kad Lietuva yra maksimaliai apsidraudusi nuo grėsmės tapti koridoriumi tokiai veiklai. Lietuva aktyviai dalyvauja ir kitose programose, siekiančiose užtikrinti didesnį saugumą pasaulyje.

A.A.Žulys: „Lietuva siunčia signalą pasauliui, kad mes esame pasiruošę.“

Sėkminga iniciatyva Be branduolinių ginklų, pasauliui svarbu apsisaugoti ir nuo kitokių masinio naikinimo – cheminių, biologinių – ginklų. Lietuvai aktualiausias yra paskandintų cheminių ginklų klausimas. Lietuvos iniciatyva 2010 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vienbalsiai patvirtino rezoliuciją dėl jūrose paskandintos cheminio ginklo amunicijos poveikio aplinkai. „Rezoliucija Lietuva paragino valstybes ir tarptautines organizacijas glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje siekiant įvertinti jūrose paskandinto cheminio ginklo keliamas grėsmes aplinkai. Tai pirmoji savarankiškai pateikta Lietuvos rezoliucija Jungtinėse Tautose ir vienas geriausių pavyzdžių, kaip maža šalis sėkmingai gali dalyvauti daugiašaliuose forumuose, būti pastebima ir skatinti tarptautinį

„NATO turi išvystytas technologijas ir mielai padėtų Rusijai darbus įvykdyti saugiau. Tikimės, kad Rusija atvirai pažvelgs į NATO geros valios pasiūlymą ir tai bus darbas, kuriame NATO ir Rusija galėtų bendradarbiauti“, – viliasi G.Varvuolis. Dar šaltojo karo pabaigoje 1990 m. suderėta Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis, kuriai Lietuva nepriklauso, šiuo metu taip pat neveikia, nes Rusija vienašališkai sustabdė savo įsipareigojimų įgyvendinimą, taip pat nutraukė keitimąsi informacija pagal dvišalę su Lietuva sudarytą saugumą ir pasitikėjimą skatinančią priemonę. Todėl Lietuva stengiasi išnaudoti kitas Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos sukurtas skaidrumo priemones – inspekcijas, pasikeitimą karine informacija ir taip didinti tarpusavio pasitikėjimą tarp kaimyninių valstybių.

Mano pasaulis

15min

2012 m. gruodžio 21 d.

Profesorė Jūratė Kiaupienė:

„LDK diplomatijos istorija – Rimvydas Valatka r.valatka@15min.lt

Kuriame amžiuje diplomato darbas tampa profesija? Kas buvo pirmieji mūsų karjeros diplomatai – intelektualai, nuotykių ieškotojai? Lietuva iki šiol neturi parašytos LDK diplomatijos istorijos. Kodėl taip atsitiko, jei šaltinių nors vežimu vežk? Apie tai ir XVI– XVII a. diplomatijos istoriją kalbamės su profesore Jūrate Kiaupiene.

T.Urbelionio/BFL nuotr.

– Iš atminties pirmiausia išplaukia 1547 metai, kai Mikalojus Radvila Juodasis į Vieną veža 30 000 auksinų – mirusios didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės kraičio dalį, o jam pačiam Šv. Romos imperatorius suteikia Biržų ir Dubingių kunigaikščio titulą. Ar tai sako, kad viena iš svarbiausių sostinių mums, lietuviams, tuomet yra Viena? Ką įrašytumėte šalia Vienos? – Nelygu laikas, visada buvo svarbūs santykiai su Maskva. Ir, žinoma, totorių ordos. Lenkijos istorikas Dariuszas Kolodziejczykas neseniai išleido didžiausią tomą, kur sudėta didžioji dalis LDK santykių su totoriais liudijančių diplomatinių dokumentų. Per totorius LDK diplomatai išėjo į turkų Osmanų imperijos erdvę. Nuo XVI a. II pusės, kai prasideda karas dėl Livonijos, įeiname ir į Baltijos jūros diplomatiją, kuri be Stokholmo neįsivaizduotina. Turėjome kontaktų ir su Prancūzija. Kai Abiejų Tautų Respublikos karaliumi buvo išrinktas Prancūzijos karaliaus brolis Henrikas Valua, pasiuntinybėje, vykstančioje į Paryžių parsivežti valdovo, tarp 11 didikų yra ir du LDK atstovai: tuomet dar tik dvaro maršalas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ir Aleksandras Pronskis. Našlaitėlį lydėjo brolis Jurgis ir devyni, A.Pronskį – šeši bajorai. Kunigaikščiui Radvilai Vilniuje buvo duota rimta diplomatinė užduotis – Prancūzijos dvare ne tik žodžiais deklaruoti, bet ir laikysena rodyti, kad jis atstovauja suvereniai valstybei – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Nors ir labai jaunas, M.K.Radvila sugeba atvykti į Paryžių anksčiau ir gauna audienciją dvare prieš atvykstant visai delegacijai. Paryžiuje įvyksta ginčas tarp lietuvio ir lenkų, nes Našlaitėlis nori kalbėti Lietuvos vardu atskirai.

– Kaip lietuviams tada atrodė Paryžius? Našlaitėlio dėdei Mikalojui Radvilai Rudajam Paryžius yra „ten kiti kraštai“. Pats Našlaitėlis, kuris nors daug keliavo po pasaulį, pusbroliui pataria nesiųsti ten mokytis sūnaus. Negatyviai jis kalbėjo ir apie Anglijos karalienę, nekaip atsiliepė apie Vokietiją. Išeitų, kad Paryžius lietuviui XVI a. atrodė daug baisesnė vieta negu koks Rusios užkampis? – Su Rusios užkampiu Paryžiaus nelyginčiau. Tačiau Paryžius buvo sunkus ne tik LDK diplomatams, bet ir daugeliui kitų. XVI a. prancūzai jau nenorėjo kalbėti lotyniškai, tarptautinės politikos kalba Vakaruose, tad vykstant į Paryžių reikėjo mokėti prancūziškai, o LDK mokančių šią kalbą buvo mažai, vienas tokių buvo į Paryžių su Našlaitėliu vykęs A.Pronskis. Antra, pakliūti į Prancūzijos valdovo dvarą buvo sunku. Našlaitėlis 1573 m. rugpjūtį sugebėjo. Yra išlikęs tos pasiuntinybės „Dienoraštis“, bet jame nėra rašoma, kokiais jis kanalais pakliuvo į patį dvarą. Aišku tiek, kad italų kalbos mokėjimas leido Našlaitėliui užmegzti gerus santykius su Henriku Valua, kuris silpnai kalbėjo lotyniškai, užtat mokėjo motinos – Kotrynos Mediči – italų kalbą. – Šiais laikais dėl vienos užsienio kalbos ministrams Lietuvoje iškyla problemų, o kiek kalbų privalėjo mokėti LDK didikas XVI–XVII a.? – Be gimtosios, mokėdavo pagrindines regiono kalbas – lenkų, rusėnų, vokiečių ir tarptautinio bendravimo kalbą – lotynų. Chodkevičiai, Radvilos ir kiti LDK didikai siuntė vaikus mokytis į užsienį. Yra išlikusių laiškų – tiesiog instrukcijų: ir pirmiausia apie kalbų išmokimą. Kalbų reikia. 1573 m. prasideda renkamų valdovų epocha. 1576 m. Respublikos valdovu išrinktas Steponas Batoras iš pradžių lenkiškai nemokėjo, bendravo tik lotyniškai. – Vienas iš tokių dvarų, kur siųsdavo vaikus mokytis ir Chodkevičiai, ir Radvilos, regis, buvo Prūsijos didžiojo kunigaikščio dvaras, kurį iš Vilniaus pasiuntiniai pasiekdavo per 11 dienų? – Taip, Karaliaučius – dar viena diplomatijos kryptis. Ypač po to, kai Albrechtas Hohencolernas Kryžiuočių ordino valstybę pavertė pasaulietine Kunigaikštyste. Prūsijos valdovas – Žygimanto Augusto pusbrolis. Su Radvilomis jis susisieja ir per

J.Kiaupienė: „Visi tyrimai, kuriuos turime, baigiasi ties XVI amžiumi. Krūvos lietuviškos medžiagos neliesta tebeguli archyvuose.“

Vienas pirmųjų ir ryškiausių diplomatijos vadovų buvo LDK kancleris Leonas Sapiega. Wikipedia.org nuotr.

reformaciją. O Mažosios Lietuvos žemės ir jų gyventojai! Dirbo mūsiškai visur, net Londone. Dabar jau aiškėja, tiesa, čia jau kalbame apie XVIII a., kad Londone būtent lietuviai dažnai atstovavo Abiejų Tautų Respublikai. Per Austrijos Habsburgus LDK diplomatai susisiekia su Ispanijos Habsburgais. Apskritai su Habsburgais tenka dirbti nuolat, nes su jais, kol neišmirė Jogailaičiai, visą laiką vyksta kova dėl Čekijos ir Vengrijos sostų. Be to, pradedant Kazimieru, kiek Jogailaičių žmonų buvo Habsburgaitės. O Radvila Juodasis tai ne tik vežė tuos 30 000 auksinių, bet ir aktyviai dalyvavo peršant trečią žmoną Žygimantui Augustui – pirmosios žmonos Elžbietos seserį Kotryną Habsburgaitę. Vestuvėse per procura jis, atstovavęs Žygimantui Augustui, buvo simboliškai paguldytas šalia nuotakos. Yra išlikę Radvilos laiškų, kuriuose aprašo, kokį siaubą jam kėlė visos tos ceremonijos, nes reikėjo dar ir šokti, o jis visai netroško to daryti. Bet tai buvo to laiko diplomatijos reikalavimai – teko jų ir mokytis, ir laikytis. – Nuo Kazimiero laikų jau žinoma Pasiuntinių tarnyba. Kokia ji? Kas dirba žygūnais ir pasiuntiniais? Ar tai jau galima laikytis Užsienio reikalų ministerijos užuomazga?

– Panaši į dabartinę diplomatinės tarnybos organizacija Europoje pradeda formuotis XV a. antrojoje pusėje Italijoje. LDK kancleris, kuris vadovavo kanceliarijai, buvo ir diplomatijos vadovas. Šia prasme vienas ryškiausių kanclerių – Leonas Sapiega. Jis pats buvo patyręs diplomatas, daug kartų važinėjo į Maskvą. Iš, kaip dabar sakytume, karjerinių diplomatų, vienas ryškiausių buvo iš Voluinės kilęs ir dar 1500-aisiais karjerą kaip kuklus raštininkas pradėjęs Bogušas Bohovitinovičius, kuris tapo valstybės vyru, rašančiu sutarčių tekstus. Būdamas Žiežmarių ir Daugų vietininku, dalyvavo pasiuntinybėje į Maskvą. Vėliau tapo dvaro maršalu, ir toliau dirbo diplomatinėje tarnyboje. Vienoje pavyko rasti liudijimą, kad ir garsusis Andrius Volanas imperatoriaus dvare versdavo Maskvos didžiojo kunigaikščio laiškus, nes maskvėnai juos rašydavo tik rusiškai, o Imperijos kanceliarijoje XVI a. šios kalbos ir Maskvos realijų žinovų tikriausiai nebuvo. – O Mykolas Haraburda? – Mykolas Haraburda – taip pat profesionalas. Prieš vykstant į Maskvą M.Haraburdai būdavo pateikiama, kaip ir kiekvienam diplomatui, labai daug instrukcijų žodžiu. Dažname laiške randi pasakyta: „Žodžiais pavesta pasakyti“.

15min

Mano pasaulis

2012 m. gruodžio 21 d.

žavi, bet neparašyta“ Ir viskas. Jau XVI a. Šv. Romos imperijos diplomatinėje korespondencijoje naudojami šifrai. – Kiek žinoma, Maskvos valstybėje mūsų nuolatinės atstovybės nebuvo. Ar Europos sostinėse turėjome kažką panašaus į dabartines ambasadas? – Ambasadų užuomazgų net Vakaruose atsiranda iš esmės tik XVI a. pradžioje. Kalbėti apie nuolatines ambasadas galima tik XVIII a., bet vadinti jų mūsų atstovybėmis nebūtų tikslu, veikė bendra Abiejų Tautų Respublikos diplomatinė tarnyba. Vakaruose tokių pasiuntinybių, kokios vykdavo į Maskvą ir iš jos, su daugybe dovanų, jau XVI a. nebėra. Tai rytietiškas paprotys, kai joja labai daug žmonių, pirkliai, bajorai, šnipai – labai marga publika. Maskvėnai – į Vilnių, lietuviai – į Maskvą. Įdomiausia, kad Maskvoje pirmiausia tyrinėjamas dovanų sąrašas: ko atvežė. Nepatikusių dovanų nepriimdavo. L.Sapiegos pasiuntinybės 1600 m. caras Borisas Godunovas ilgai nepriima – tai jam pirštą skauda, tai dar ką nors, o pasiuntiniai, kol laukia, turi gyventi uždaryti Maskvos pasiuntinių namuose. Tada L.Sapiega rašo carui, kad dovanos čia gali sudegti, žirgai nudvėsti. Ir ką gi, caras suprato, kad gali prarasti turtą, todėl pagreitina priėmimą. – Kaip dažnai keisdavosi pasiuntinybėmis su Maskva? Po karų? – Ne tiktai. Aišku, didžiosios pasiuntinybės būdavo siunčiamos tada, kai baigdavosi paliaubų laikas, o šiaip tai nuolat vykdavo apsikeitimai. LDK tokių reikalų su Maskva turėdavo nuolat. – O kaip su Krymo chanatu, Kazanės totoriais – taip pat galiojo maskvėniškų pasiuntinybių stilius? – Taip, tik jos ne tokios prašmatnios, kaip didžiosios pasiuntinybės į Maskvą. Bet ir totoriams lietuviai veždavo dovanų. Kelionės į Krymą – labai rizikingos. Kartais pasiuntiniai žūdavo. Apskritai XVI a. diplomatą bet kada galėjo sulaikyti, apiplėšti, įkalinti, ir taip atsitikdavo ne tik mūsiškiams. – Pabandytumėte nupiešti XVI–XVII a. lietuvio diplomato portretą? Jis turi mokėti kalbų, išmanyti skirtingas kultūras, etiketą, tai ar jis – intelektualas ar vis dėlto avantiūristas, šiaip darbo ieškantis bajoras? – Viskas iš karto. Be žinių, intelekto, kalbų mokėjimo diplomatu tapti anuomet buvo neįmanoma. Be avantiūrizmo – taip pat sunku įsivaizduoti, nes tai buvo pavojingas darbas. Be to, Europoje jau tada vyrauja įsitikinimas, kad diplomatas turi būti gero būdo žmogus, nekaprizingas, mandagus, išsiauklėjęs, mokantis bendrauti su įvairiais sluoksniais. Ir mokantis valgyti. L.Sapiegos pasiuntinybė Maskvoje šiurpo, nes rusai per priėmimą valgė maistą,

imdami rankomis. Nepriimtina lietuviams buvo ir tai, kad rusai duodavo tik degtinės, o ne vyno. Rusai tokio lietuvių elgesio nesupranta. Lietuvius stebina ne tik tai, kad nėra peilių ir šakučių, bet ir tai, kaip galima valgyti maistą be prieskonių. – Šakutės problema buvo ne tik maskvėnams, bet ir suomiams, nes, kai Žygimanto Augusto sesuo Kotryna išteka už švedų kunigaikščio Jono Vazos, jos vyras Suomijos bajorams pilyje surengia žmonos kraičio parodą, kurioje didžiausią nuostabą kėlė sidabrinės šakutės. – Bonos Sforcos pasirodymas Vilniuje su savo dvaru reiškia, kad nuo XVI a. antrojo dešimtmečio Italija LDK jau gyva. Tai veikė ir diplomatijos kultūrą. – Ko gero, vienas svarbiausių to meto diplomatų darbo baras – vestuvių diplomatija? – Karalių vedybos buvo diplomatų darbas. Tarkim, Žygimantas Augustas nenorėjo vesti Kotrynos Habsburgaitės, bet jam ji buvo įbrukta, ir ne tik Radvilos buvo tuo suinteresuoti. Ivanas Žiaurusis troško vesti tą pačią Kotryną Jogailaitę, kuri ištekėjo už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos. Bet karas su Maskva nekyla. Diplomatai sugebėjo tą problemą kažkaip išspręsti. Bet konkrečių studijų apie tai turime labai mažai. Apskritai turime per mažai istorikų tokiai istorijai, kaip LDK. LDK istorijai reikėtų viso instituto. Paskatinimo tirti LDK diplomatijos istoriją sulaukiame nebent iš Užsienio reikalų ministerijos. – Prakalbome apie pinigus. Kiek diplomatija kainavo? – Kainavo taip pat brangiai, kaip ir kariuomenė. Tik kariuomenei išlaikyti Seimas uždėdavo sidabrinę ar kitus mokesčius, o dip-

Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos dovana naujai išrinktam carui Aleksejui Michailovičiui, XVI a. pab., Maskvos Kremliaus muziejus

lomatus iš dalies finansuodavo valdovas, kitą dalį dažnai dengdavo didikai. M.Haraburda XVI a. aštuntajame dešimtmetyje rašo, kad jam Vinicoje tvarkant reikalus su Turkijos sultono pasiuntinybe „tų pinigų, t.y. 400 kapų grašių, kurie buvo skirti jo pragyvenimui šiame alkaname krašte, ir dar dalį pinigų skiriant Turkijos pasiuntiniui, kuris ir su juo esantys totoriai alkani gyvena, didelė dalis jau išsileido“. Kai Radvilai Našlaitėliui buvo pasiūlyta vykti pas popiežių su pasiuntinybe, jis atsisakė, nes įstengė kelionei skirti 15 000 auksinų, o reikia 45 000.

„Dovanos vienas iš svarbių diplomatinių santykių aspektų, turėjusių savo prasmę. Nepatikusių dovanų nepriimdavo.“ – Ar LDK nebuvo provinciali, palyginti su Vakarų Europa? Antai Radvila Rudasis XVI a. surengė tokį didžiulį priėmimą iš Maskvos vykusiam Anglijos pasiuntiniui J.Horsey, tarsi šis būtų pats Anglijos valdovas. – Nebuvo provincija. Buvo kultūrinių skirtumų, skyrėsi apranga, bet tai labiau išryškėja po Liublino unijos. LDK madų prasme buvo net vakarietiškesnė nei Lenkija. Lenkų bajorai anksti ėmė kildinti save iš sarmatų. Iš čia ir sarmatiška – rytietiška apranga. Kadangi lietuviai kildino save iš Palemono, iš romėnų, o per Boną Sforcą atėjo itališka mada, apranga ir kiti dalykai LDK dažnai būdavo vakarietiškesni nei Lenkijoje. Galima prisiminti garsiuosius Radvilų šarvus, saugotus vienoje Tirolio pilyje – tai šarvų prašmatnumas!

Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos dovana naujai išrinktam carui Aleksejui Michailovičiui, Hans Jacob I Baur, Augsburgas. 1635–1640 m., Maskvos Kremliaus muziejus

Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos dovana carui Aleksejui Michailovičiui 1651 m., Antverpenas, 1544–1545, Maskvos Kremliaus muziejus

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų nuotr.

Kur LDK skyrėsi nuo Vakarų stipriai, tai pašauktinės bajorų kariuomenės ginkluotės srityje. Bet jau nuo XVI a. antrosios pusės pradeda dominuoti samdyta kariuomenė. Čia Steponas Batoras labai daug padarė. Tapęs Respublikos valdovu jis puikiai susigaudė situacijoje, sugebėjo naudotis lenkų ir lietuvių priešprieša – jis ir tiems, ir tiems geras karalius buvo, ir vieniems, ir kitiems naudą paliko. O juk lietuviai, rėmę rinkimuose Habsburgus, nenorėjo jo. – O kaip keičiasi LDK diplomatija po Liublino unijos? – Labiau gal į Rytus pasisuka. LDK paliekama rytų kryptis. Kurį laiką ten siunčiami tik LDK diplomatai. Paskui jau lenkai pradeda bent po vieną diplomatą įterpti į pasiuntinybes. Labai daug ko dar nežinome, nes šiaip visi tyrimai, kuriuos turime, baigiasi ties XVI amžiumi. Krūvos lietuviškos medžiagos neliesta tebeguli archyvuose. – Paradoksas: lyg ir daug popierių išlikę, o mažai studijų turime. Kodėl? – Priežasčių yra ne viena. Diplomatijos šaltiniai išsibarstę įvairių šalių saugyklose. Sovietmečiu istorikams Vakarų šalių archyvai buvo nepasiekiami, Rusija ribojo ir teberiboja galimybes dirbti su joje saugomais diplomatiniais dokumentais. Po 1990 metų atsirado kitų problemų. Viena jų – kalbos. LDK istorikui, norint dirbti įvairių šalių archyvuose, reikia skaityti ne tik lotyniškai, bet ir vokiečių kalbos vadinamąją „virvutę“. – Kitaip sakant, ne kiekvienas jaunas istorikas gali tyrinėti LDK diplomatijos istoriją? – Taip. LDK diplomatijos istorijai tirti žmogų ruošti reikia labai ilgai – net ir kalbas mokantis sunkiai perskaitys M.Radvilos Juodojo laiškus – toks jo raštas, kad, o Dieve. Kita problema – finansavimas, istoriko darbas užsienio šalių archyvuose kainuoja brangiai. O valstybės institucijoms dar ir supratimo stinga, kas yra archyvas ir tyrinėtojo darbas jame. Buvo tokia istorija, kai užsipuolė Valdovų rūmus, kad jie švaisto pinigus, ir pradėjo prokuratūra tyrimą. O pinigų švaistymu pasirodė ir tai, kad pradėta investuoti ne tik į plytas ir cementą, bet ir į mokslinius tyrimus. Ir čia paaiškėjo, kad mūsų teisinis supratimas yra toks: „O ko ten važiuot?“ O jeigu jau tu dukart į Vienos ar kitą kokį užsienio archyvą nuvažiavai, tai apskritai baisu. Tik po kurio laiko istorikams pavyko išaiškinti, kas yra šaltinių paieškos ir ko jos vertos. O juk dažnai lietuviškos medžiagos tenka ieškoti nesutvarkytuose, neaprašytuose fonduose, kur randi daugybę juodraščių, o staiga iš jų išnyra prašmatnus pergamentinis dokumentas. Tokiam darbui, deja, reikia ne tik gerų norų, bet daug laiko ir pinigų.

Mano pasaulis

15min

2012 m. gruodžio 21 d.

Naujametės arbatėlės – Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Tarpukario Lietuvos diplomatai Kalėdas dažniausiai sutikdavo namuose – šeimos narių apsuptyje. Iškart po Naujųjų metų diplomatinį šalies korpusą priimdavo prezidentas. O po to dar visą sausį Kaune siausdavo „balių sezonas“, kuriame netrūko nei vyno, nei šokių.

Linki Dievo palaimos Pirmąją Naujųjų metų dieną Prezidentūros durys neužsiverdavo. Apie numatytus oficialius vizitus informuodavo to meto spauda. „Jo Ekscelencija valstybės prezidentas Naujųjų metų sausio 1 dieną priims su vizitais: 12 val. Vyriausybę ir Valstybės Tarybos pirmininką, 12 val. 15 min. svetimų valstybių atstovus, 12 val. 45 min. kariuomenės vadovybę, 13 val. aukštuosius valdininkus, 13 val. 30 min. visuomenės ir organizacijos atstovus bei atskirus asmenis“, – 1934ųjų išvakarėse skelbia dienraštis „Lietuvos aidas“. Susitikimai Prezidentūroje buvo trumpi ir oficialūs, apsiribodavo rankos paspaudimu, viena kita gražbylyste ir patetiškais sveikinimo žodžiais. „Diplomatinis ir konsularinis korpusas su gilios simpatijos jausmais susirinko Naujų

Lietuvos diplomatinio korpuso nariai Naujųjų metų sutiktuvėse. Kaunas, 1938 m. gruodžio 31 d. – 1939 m. sausio 1 d. M.Smečechausko nuotr.

metų dieną Prezidentūroje nuoširdžiausiai palinkėti Jūsų Ekscelencijai prasidedančių metų proga. Dievo malonės ir išminties dėka, kurią jis įkvėpė Jūsų Ekscelencijai ir Tamstos Vyriausybei, Lietuva, nežiūrint sunkių puolimų krizės, nuo kurios beveik visos tautos kenčia, sugebėjo palaikyti savo ekonominę tvarką. Mes linkime Jūsų Ekscelencijai, kad Tamsta ir Tamstos Vyriausybė ir ateity pajėgtų suvaldyti pavojus, kurie galėtų kilti lietuvių tautos gerovei. Prašau leisti man, Jūsų Ekscelencija, ta prasme pareikšti karštus ir nuoširdžius linkėjimus diplomatinio ir konsularinio korpuso, kuris šią iškilmingą valandą prašo Dievo palaiminimo Jūsų Ekscelencijai, Tamstos Vyriausybei, Tamstos šeimai ir visai Lietuvai“, – sutinkant 1933-iuosius Prezidentą Antaną Smetoną sveikino diplomatinio korpuso dekanas, Vokietijos pasiuntinys Hansas Morathas.

„Naujametinės arbatėlės buvo galimybė pasikeisti nuomonėmis, išgirsti naujienas, aptarti pasaulines didžiosios politikos tendencijas, sužinoti naujų intrigų ar užkulisinių žaidimų.“

Po prezidento vizito – šokiai Dalis užsienio diplomatų šventiniu laikotarpiu išvykdavo namo. Ypač katalikai, kurie švęsdavo Kalėdas savo šeimose. „Mūsų diplomatai, reziduojantys svečiuose kraštuose, irgi grįždavo pas saviškius į Lietuvą. Bet ne visi. Dalis Naujuosius sutikdavo bičiulių šeimose, svečiuodamiesi privačiuose namuose“, – kalbėjo J.Minelgaitė. Aprašydamas, kaip Kaunas sutiko 1936 metus, „Lietuvos aidas“ praneša, kad užsienio diplomatai juos atšventė pas sovietų atstovą, diplomatinio korpuso dekaną, Michailą Karskį: „Naujuosius metus čia sutiko diplomatinio korpuso nariai, Užsienio reikalų ministerijos aukštesnieji valdininkai, meno, mokslo, spaudos atstovai ir kt. Į susitikimą atsilankė ir užsienio reikalų ministras St. Lozoraitis.“ Šventiniu šurmuliu prisipildydavo visos Kauno kavinės ir restoranai. Tačiau bene didžiausia puota vykdavo Karininkų ramovėje, kur irgi rinkdavosi Vyriausybės nariai, užsienio valstybių karo atašė, karo vadovybė su gausia karininkija, aukštoji valdininkija, literatai – visuomenės elitas. Pasveikinti karininkų atvykdavo ir prezidentas A.Smetona. „Prezidentas su ponia Karininkų ramovėje išbuvo iki 2 val. Orkestrui griežiant maršą, Tautos Vadas iškilmingai palydėtas iki automobilio“, – įspūdžius iš puotos aprašo „Lietuvos aidas“. Tačiau iškilmės tuo nesibaigdavo. Po oficialiosios dalies, apšlakstytos stiklu vyno,

puota įsisiūbuodavo: „Šokiai vyko dviejose salėse. Jaukus ir nuotaikingas balius užsitęsė ilgesnį laiką.“

Neapsieita ir be akibrokštų Istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad Kaune rezidavęs vietos diplomatinis korpusas nebuvo didelis: niekuomet neviršijo 10 atstovų. Korpuso narius – nuncijų/ internuncijų, pasiuntinius, reikalų patikėtinius, generalinius konsulus, konsulus ir kt. – tarpukario Lietuvos prezidentai Prezidentūroje priimdavo pirmąją naujų metų savaitę, sausio 1–5 dienomis. Po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo A.Smetona įvedė savo tvarką: diplomatus priimdavo sausio 1–3 dienomis. „Tai būdavo tipiškas kurtuazinis formalizuotas priėmimas, į kurį užsienio diplomatai atvykdavo iškilmingai pasipuošę „su cilinderiais“ ir baltomis pirštinėmis. Diplomatinio korpuso dekanas (šias pareigas eidavo Vatikano nuncijus/internuncijus ar ilgiausiai šalyje reziduojantis pasiuntinys) oficialiai viso dipkorpuso vardu pasiuntinius išrikiuodavo ir pristatydavo valstybės galvai. Prezidentas su kiekvienu diplomatu pasisveikindavo ir persimesdavo vienu kitu sakiniu, palinkėjimu ar tiesiog mandagumo fraze. Būta atvejų, kada naujametiniai priėmimai neapsieidavo ir be tam tikrų akibrokštų. Pavyzdžiui, Vokietijos pasiuntinys H.Morathas kartą A.Smetoną oficialiai dipkorpuso vardu pasveikino ne prancūziškai, kaip buvo įprasta, nes tai

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotraukos

1919–1923 m. Lenkijai inkorporavus Lietuvos sostinę Vilnių su visa pietryčių Lietuva į savo valstybės sudėtį, 1919–1940 metais Kaunas staiga tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šis statusas pakėlė Kauno, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro, reikšmę. Į Kauną persikėlė ar susiformavo naujai valstybinės įstaigos. Jame užvirė visuomeninis gyvenimas: buvo įkurtas universitetas, klinikos, Lituanistikos institutas, duris atvėrė muziejai, Valstybės teatras. Didžiausias dienraštis „Lietuvos aidas“ turėjo rytinę ir vakarinę laidą. Nuo 1927 metų pradėtos grįsti gatvės miesto centre, buvo tiesiama kanalizacija, kitos komunikacijos. Pradėjo dygti modernioji architektūra. Todėl natūralu, kad didžiosios žiemos šventės garsiausiai ūždavo būtent laikinojoje sostinėje, kur šventinis sezonas tęsėsi ilgiau nei nuo Kalėdų iki Naujųjų metų ar Trijų karalių. „Nuo sausio prasidėdavo vadinamasis „balių sezonas“, kai įvairių valstybės pareigūnų, draugijų ir organizacijų rengti vakarai būdavo tituluojami „naujametiniais“. Tai liudija ir Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje saugomos fotografijos, kuriose užsienio valstybių diplomatai kartu su Lietuvos atstovais dalyvauja įvairiuose šventiniuose vakaruose“, – pasakojo istorinės Prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė.

15min

Mano pasaulis

2012 m. gruodžio 21 d.

irgi rimtas darbas Tvirtas ryšys su Šventuoju Tėvu Tarpukario Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje buvo palyginti nemaža, o jos geografija plati: nuo Rygos, Talino, Prahos, Helsinkio, Stokholmo, Maskvos ir Mančiuko (Mandžiūrija, Kinijos dalis, – red. past.), ligi Paryžiaus, Berlyno, Romos, Vatikano, Berno, Londono, Ženevos, Vašingtono, Buenos Airių, Montevideo ir Rio de Žaneiro. Iš viso tarpukario metais užsienyje rezidavo per pusšimtį įvairaus rango lietuvių diplomatų. Prieš didžiąsias metų šventes juos irgi priimdavo valstybių, kuriose rezidavo, aukščiausios valdžios atstovai: popiežius, karaliai, prezidentai, premjerai, didžioji kunigaikštienė ar pan. Apie šiuos priėmimus diplomatai savo Užsienio reikalų ministeriją (URM) informuodavo pranešimais. „Keletą kartų yra tekę matyti pranešimus iš Romos, rašytus Lietuvos atstovo prie Vatikano. Iš jų atsispindi, kad Lietuvos ir Šventojo sosto diplomatiniai santykiai beveik visą tarpukarį buvo įtempti. Todėl

kasmet Naujų metų proga susitikęs su Lietuvos atstovu popiežius Pijus XI reikšdavo viltį, kad ateinančiais metais kaip nors pavyks juos bent truputį pagerinti. Kadangi Pijus XI asmeniškai pažinojo Lietuvos prezidentą, per lietuvių pasiuntinį kiekvienų Naujųjų metų proga A.Smetoną dar pasveikindavo specialiai ir pasiųsdavo palaiminimą. Savo ruožtu A.Smetona per pasiuntinį irgi perduodavo savo ir visos Vyriausybės naujametinį pasveikinimą Šventajam Tėvui. Nepaisant įtampos tarp šalių, asmeninis Pijaus XI ir A.Smetonos ryšys buvo toks tvirtas, kad 1927 metais popiežius savo išskirtinį sveikinimą-palaiminimą vestuvių proga atsiuntė ir prezidento dukrai Marytei“, – pasakojo istorikas. Pijaus XI pontifikatas tęsėsi 1922–1939 metais. Keletą metų prieš mirtį popiežius sirgo ir pastebimai silpo. Tai atsispindi ir Lietuvos reikalų patikėtinio prie Vatikano dr. Kazimiero Graužinio pranešimuose. Taip pat ir naujamečiuose. 1939 metais Pijus XI paskutinį kartą sutiko Naujuosius. „Pasak dr. K.Graužinio, po patirto infarkto popiežius nyko jau tiesiog akyse, jo rankos paspaudimas darėsi silpnesnis, veidas prarado išraišką, akys blizgesį. Paskutinė naujametė dr.K.Graužinio audiencija pas Pijų XI užtruko trigubai ilgiau: vietoj numatytų 5 minučių – net 15-iolika“, – sako istorikas.

Britų premjero pamokėlės 1925 metais Didžiosios Britanijos premjeras Austinas Chamberlainas, priimdamas Lietuvos pasiuntinį Londone Ernestą

„Anglo-American bar“ vienoje iš Kauno puotų. Pirmas iš kairės – Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis. Kaunas, 1936 m. sausio 11 d.

M.Smečechausko nuotr.

buvo oficiali diplomatinė kalba, bet vokiškai. Dėl to dipkorpuse kilo šurmulys. Tokiu tradicijos laužymu itin pasipiktino Prancūzijos, Italijos ir Latvijos pasiuntiniai. Įtarinėjo, kad vokietis „riečia nosį“ ir stengiasi savo šalį bei kalbą iškelti virš kitų. Suprantama, į kolektyvinį viso dipkorpuso naujametį pasveikinimą A.Smetona atsakydavo pracūziškai, o sveikindamasis individualiai su kiekvienu stengdavosi kalbėti jo kalba: prancūziškai, vokiškai, rusiškai“, – sako A.Kasparavičius.

Kaip metų pabaigos šventes švęsdavo diplomatai

Diplomatai puotoje Karininkų ramovėje. Kaunas, 1938 m. vasaris

Galvanauską, kalbėjo ne apie šventinius reikalus, o apie sudėtingą Lietuvos tarptautinę situaciją. „Po 1923 metų, kai didžiosios Vakarų valstybės Vilnių pripažino Lenkijai, o Kaunas šį sprendimą atmetė, Lietuva atsidūrė dalinėje tarptautinėje izoliacijoje. Vienintelė šalis pasaulyje, kuri pripažino Lietuvos suverenitetą Vilnijoje, buvo Sovietų Sąjunga. Todėl britų premjeras Lietuvos pasiuntiniui E.Galvanauskui Naujųjų metų proga linkėjo racionaliau vertinti įvykius, kuo greičiau atkurti diplomatiniusūkinius santykius su Lenkija ir susitaikyti su Vilniaus netektimi. „Kam jums Vilno, juk tai lenkiškas miestas ir jis tik susprogdins jūsų tautinę valstybę?“ – klausė britų premjeras“, – tuometį susitikimą apžvelgia pašnekovas. Situacija pasikartojo ir 1926 metais, kai A.Chamberlainas Lietuvos nusistatymą dėl Vilniaus pavadino tiesiog „negudria politika“.

Susidūrimai su diktatoriais 1926 metų gruodžio 17 dieną Kaune buvo įvykdytas karinis perversmas, kurio metu nuverstas teisėtas prezidentas Kazys Grinius, kairiųjų Vyriausybė ir įvestas lietuviškas autoritarinis režimas. Šie radikalūs pokyčiai, žinoma, neliko Europoje nepastebėti. Pasak A.Kasparavičiaus, iškart po perversmo tuometis Italijos diktatorius Benitto Mussolini ir karalius Vittorio Emanuele III Lietuvos pasiuntinį Romoje Valdemarą Čarneckį pasveikino ne tik su Naujaisiais metais, bet ir „su sėkmingu žygiu“ prieš komunizmą. Italų fašistai vylėsi, kad Lietuva suks „itališkąja autostrada“ ir taps jos savotiška partnere šiaurrytinėje Europoje, stabdant rusiškąjį komunizmą, socializmą ir įtvirtinant diktatūrinį bei korporatyvinį valstybės valdymo modelį. „Politines simpatijas Lietuvai B.Mussolini reiškė ir vėliau, iš esmės iki pat

Miuncheno konferencijos. Štai iškart po 1936 metų sausio 1-osios jis pasiūlė projektą Lietuvos Vyriausybei, kaip tarptautinėmis juridinėmis priemonėmis neutralizuoti nacius Klaipėdos krašte, kaip sumažinti hitlerinės Vokietijos politinį spaudimą Lietuvai, kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus“, – sako A.Kasparavičius. Įdomūs pranešimai Kauną pasiekdavo ir iš Berlyno: „Vieniems diplomatams į valdžią atėjęs Adolfas Hitleris atrodė energingas ir tvirtas, galintis sukurti „tvarką Europoje“, kitiems – isteriškas ir pavojingas politinis entuziastas su abejotina psichine sveikata.“

Vynas atrišdavo liežuvius A.Kasparavičiaus teigimu, lietuvių diplomatai užsienyje irgi organizuodavo naujamečius vakarėlius, vadintus dažniausiai „naujametine arbatėle“. Užsienio diplomatams ir svetur reziduojantiems lietuvių pasiuntiniams ilgesni neformalūs pasisėdėjimai, kai leidžiama sau išgerti ne vieną taurę vyno, konjako ar viskio, tapdavo puikia dirva informacijai rinkti: sužinoti diplomatų politines simpatijas ar antipatijas, galbūt, išgirsti apie svetimų valstybių URM koridoriuose dar tik brandinamus planus ar intencijas, vienų ar kitų valstybių politinius žingsnius tarptautinėje arenoje ir pan. Štai pasitinkant 1938-uosius lietuvių diplomatai Paryžiuje, Stokholme, Taline ir Rygoje gana taikliai numatė, kad artėja Lietuvos–Lenkijos santykių krizė ir Lietuva gali sulaukti vienokių ar kitokių iššūkių iš Varšuvos. „Naujametinės arbatėlės buvo galimybė pasikeisti nuomonėmis, išgirsti naujienas, aptarti pasaulines didžiosios politikos tendencijas, sužinoti naujų intrigų ar užkulisinių žaidimų. Pranešimai, kuriuos diplomatai rašydavo po tokių vakarėlių, yra vieni įdomiausių“, – mano A.Kasparavičius.

Mano pasaulis

15min

2012 m. gruod탑io 21 d.