P UXXJVฤ MLV P
./$8',-$86 '5,6.,$86 18275
SPECIALUS 6$9$,75$รครฟ,2 โ 15MINโ PRIEDAS
HVQฤ WL GHรฅLPฤ LD PHWล MDXQ ร รฆLQRPD QRUฤ ฤ LDX Eฤบ PXL MRNLล QL ฤบVLX /LNXVLDP J\YH 7Dฤ LDX รงLQDX NDG QHE LNXฤ LXV LU DELQXRVL ฤ J\YHQLPR O . ULX WX QH ล ]LM HQ HW SU DVPLQJR WL NDรงNฤ ฤ GRPDXV SU VWHQJLXRVL MXRVH UDV X YLV WLHN VWHQJLXRVL ยด 7DL Qฤ UD OHQJYD WDฤ LD LWฤ 0DULMD 0DWXรฅDND
/(,',1,2 3$571(5,$,
LIETUVOS RESPUBLIKOS .8/7ว 526 MINISTERIJA
K.DRISKIAUS NUOTR.
„POETUI ŽMOGUM „Ar jūs nepaėmėte mano obuolių?“ – priėjusi prie suoliuko paklausė viena Kauno Panemunės senelių namų gyventojų. Abu pasižvalgėme po suoliuku, apėjome jį kelis kartus. Obuolių nėra. Atsakau, kad jų tikrai nemačiau ir nesuvalgiau. Pusvalandį sėdėjau ant to suoliuko ir galvojau, kaip seksis kalbėtis su viena žymiausių Lietuvos dailėtyrininkių, menotyrininkių Marija Matušakaite, pirmus metus taip pat gyvenančia šiuose namuose. Tariantis telefonu dėl susitikimo, mokslininkė ramiu balsu ir, kiek jaučiau, šypsodamasi pasakė neturinti jėgų kalbėtis ilgai. Paklausė, kodėl šis priedas vadinasi „15 valandų“. Atsakiau, kad kalbėtis galime ir kelias minutes. Kad tai – tik pavadinimas.
MARIJA MATUŠAKAITĖ SAKO, KAD DIDŽIAUSIA JOS GYVENIMO LAIMĖ BUVO DIRBTI MĖGSTAMĄ DARBĄ.
– Atminties defektai. Atmintis mano gyvenime buvo labai svarbi. Jos trūkinėjimą galiu vadinti tragedija. Turbūt tai normalu tokiame amžiuje, tačiau nėra malonu jausti, kad kažką pamiršti. Kartais dėl to jaučiu gėdą. Bet jau nieko nepakeisiu. Senelių namuose sąlygos yra labai geros. Dėl nieko negaliu skųstis. O vienas iš nedaugelio likusių malonumų, kad turiu galimybę pasiklausyti muzikos, šį bei tą paskaityti. Tai jau yra labai daug. Skaitau tik senas, išmėgintas knygas. Žinau, kad jų skaitymas man suteiks malonumą. Kad ir po mažą gabaliuką, bet vis tiek dar paskaitau. Reikia taikytis su likimu. Nesipriešinti jam, nes vis vien tai neduoda gerų rezultatų. – Ar pasitaikydavo, kad tam likimui priešindavotės? – Ne. Likimas man buvo palankus – leido dirbti darbą, kuris buvo ir mano pomėgis. Dirbau įvairiose srityse, tačiau pagrindiniu savo darbu laikau senosios dailės tyrinėjimus. Norėjosi surinkti medžiagą apie visą LDK, tad reikėjo apvažiuoti nemažą teritoriją. Dabar labai džiaugiuosi, kad mūsų žinios apie to laikotarpio paveldą yra pasipildžiusios.
Ant suoliuko – ne obuoliai, o dar vienas pavadinimas. „Kuriantis protas brangesnis nei turtai...“ Tai Lietuvos dailės istorikų draugijos leidinys, skirtas Marijos Matušakaitės gyvenimui ir mokslinei veiklai. Dailės tyrinėtoja gimė 1924-ųjų kovo 9 dieną Vareikoniuose, Kauno rajone. Tuomečiame Kauno valstybiniame universitete įgijo inžinieriausarchitekto specialybę. Dešimtmetį dirbo architekte, vėliau susidomėjo drabužiais – modeliavo, dirbo Vilniaus modelių namų meno vadove, Kauno politechnikos institute apie 20 metų dėstė kostiumų istoriją, drabužių bei avalynės kompoziciją.
– Kas jus labiausiai išvargina?
– Dailėtyrininkai sako, kad tai – jūsų nuopelnas.
– Norėtųsi jūsų paklausti apie labai paprastus dalykus, kurie, matyt, kaip tik ir yra nelabai paprasti. Kaip jūs jaučiatės?
1959 metais į tuometį Valstybinį dailės institutą ji įstojo studijuoti meno istorijos. Baigė su pagyrimu. Aktyviai dalyvavo ekspedicijose po Lietuvą, rinko informaciją apie meno kūrinius. Šiai sričiai mokslininkė paskyrė visą gyvenimą – tyrinėjo ir rašė apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kostiumus, portretus, antkapinius paminklus, skulptūrą, bažnytinius paveikslus. 2009 metais „už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas“ jai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
– Ačiū, jaučiuosi visai gerai. Visą gyvenimą buvau įpratusi dirbti labai intensyviai, o dabar, deja, nebegaliu. Manęs tai neliūdina, tačiau šiek tiek trikdo. Bet juk nieko negaliu padaryti. Turiu su tuo susitaikyti. Dabar mano diena atrodo gana liūdnai, nors aš dėl to beveik neliūdžiu. Atsikeliu, nueinu pavalgyti. Vėl užkylu laiptais. Tai jau nemažas darbas. Reikia stengtis kuo daugiau judėti.
Aš tikrai neėmiau tų obuolių. Jų tikrai nepaėmė ir Marija Matušakaitė, su kuria susitikome pasikalbėti jos kambaryje, pro kurio langą matėsi ir suoliukas, ir ilgas kelias iki jo.
– Negaliu pasakyti, kad šiuo metu apie ką nors labai intensyviai galvočiau. Jeigu geras oras, išeinu į balkoną arba pasėdžiu prie lango ir valandėlę pasižiūriu į medžius. Tai mane ramina, nes kartais jaučiuosi labai pavargusi.
– O apie ką jūs dažniausiai galvojate?
– Turbūt tektų pripažinti, kad buvau šiokia tokia dailėtyros mokslo pradininkė mūsų šalyje. Norom nenorom turbūt turėjau įtakos ir kitiems dailės istorikams, todėl jie kartais mane pavadina savo mokytoja, nors nesu jiems dėsčiusi.
– 1970-aisiais jūs apgynėte disertaciją „XVI–XVII a. skulptūriniai Lietuvos antkapiai“. Po karo tai buvo pirmasis tokios tematikos darbas Lietuvoje. Vėliau ėmėtės LDK kostiumų, portretų, paveikslų. Kodėl susidomėjote šia sritimi? – Lietuvoje nelabai kas tą buvo tyrinėjęs, todėl ir ėmiausi šio darbo. Žinoma, tuo metu reikėjo labai rimtai pagalvoti, apie ką galima rašyti. Dailė labai susijusi su Bažnyčia, o sovietiniais laikais apie Bažnyčią buvo beveik neįmanoma užsiminti. Pabandžiau surasti neutralią sritį – portretą. 1984-aisiais išėjo pirmoji mano knyga „Portretas XVI– XVIII a. Lietuvoje“. Vėliau savo žinias dar labiau gilinau, suradau nežinomų, neskelbtų objektų. Didelė jų dalis buvo Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos srityse, kurios anuomet taip pat priklausė LDK. Taip kad tyrinėjau ir tapybą, ir medžio skulptūrą.
Mindaugas Nastaravičius
Iš knygos „Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje“, 1984.
Iš knygos „Senieji Lietuvos kunigaikščių portretai“, 1997.
„Portretų rinkinių Lietuvoje būta daug ir įvairių, skirtingų tiek apimties, tiek pobūdžio atžvilgiu. Didikai puikavosi didžiulėmis giminės atvaizdų kolekcijomis, vienuolynai bei vyskupų rūmai turėjo aukštųjų dvasininkų portretų galerijas, bajorai rinko savo šeimų portretus, kurie, kad ir daug kuklesni, menotyrai ne mažiau reikšmingi. Dažniausiai tai molbertinės tapybos darbai, nors buvo ir grafinių portretų, praeityje nemaža būta ir sieninės tapybos portretų. Formuojami įvairiais interesais – ne vien artimų žmonių atminimui išsaugoti – tokie rinkiniai kėlė giminės ar tam tikros socialinės grupės prestižą ir turėjo itin didelę reikšmę politinėje, ekonominėje, neretai ir religinėje kovoje. <...> Katalikų bažnyčia, norėdama įtvirtinti savo valdžią ir autoritetą, suvokė portreto poveikį visuomenei. Jau XVII a. aptinkame užuominų apie Vilniaus vyskupų portretus Verkių rūmuose, o XVIII a. Varniuose ir Alsėdžiuose sudaryta kuklesnė Žemaičių vyskupų portretų galerija, vėliau perkelta į Kauną.“
„Būta šarvų, gamintų iš metalu sutvirtintos odos, žiedmarškių iš tarpusavyje sunertų metalo žiedų, kurie primena trikotažo techniką, žvyninių šarvų iš smulkių plokštelių ant odos pagrindo, plokštinių šarvų, jungiančių didesnius erdvinės formos kalstyto metalo elementus. Čia plito daugybė jų atmainų. Jie kito drauge su karybos technika, o neretai ir mados veikiami. Be kuklesnių, bet patvarių kovinių šarvų, buvo gaminami puošnūs turnyriniai, kuriais didžiavosi riteriai, o vadus masino ištaigingi – paradiniai šarvai. Graviruojami, dekoruojami reljefais, emale, brangiųjų metalų inkrustacijomis, jie neretai priskirtini prie tikrų dailės kūrinių. Nereikia stebėtis, kad puošnių šarvų reikalavo kiekvieno didiko prestižas, kad jais žavėjosi, juos kaupė daugelis aukščiausio rango asmenų, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas ar prūsų kunigaikštis Albrechtas – puikus ginkluotės žinovas.“
Iš knygos „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“, 1998. „Palankesnės sąlygos plisti Lietuvoje iš pradžių dar labai retiems profesionalios skulptūros, taip pat ir smulkiosios plastikos, darbams susidarė tik po Mindaugo krikšto. Skulptūrų neabejotinai buvo ir Gedimino laikais Vilniaus bei Naugarduko katalikų bažnyčiose. Be to, jos puošė taikomosios dekoratyvinės dailės objektus, kurių į LDK vis daugiau patekdavo ėmus plėtotis ekonominiams santykiams su Vakarų Europos šalimis. Meno kūriniai buvo įsigyjami kaip prekės, dovanos, neretai ir kaip karo grobis. Pagaliau tokių kūrinių galėjo pagaminti ir pačioje Lietuvoje įsikūrę amatininkai. Po 1387 metų, kai iš Vakarų atėjusi krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija, Lietuvoje jau galutinai įsitvirtino profesionalioji vakarietiška skulptūra, nebūdinga tuo metu mūsų krašte plitusiai Rytų Europos dailei, kuri, tiesiogiai veikiama stačiatikių požiūrio į apvaliąją skulptūrą kaip į stabmeldystės liekaną, dažniausiai tenkindavosi miniatiūriniais reljefais bei dekoratyvine plastika.“
I BŪTI POETU – BŪDAS BŪ MI“ – Taip. Prisimenu, kad labai džiaugiausi Kretingos rajono Laukžemės bažnyčioje suradusi turbūt seniausią gotikinę lietuvišką Madoną. Gerą pusmetį jaučiau euforiją. Negaliu pasakyti, kad į šį atradimą būtų atkreiptas didelis dėmesys, tačiau aš vis tiek buvau laiminga.
– Kaip suradote šią skulptūrą? – Labai atsitiktinai. Keliavome po Žemaitiją, užėjome į Laukžemės bažnyčią, esančią Kretingos rajone. Madona su Kūdikiu stovėjo bažnyčios prieangyje. Nežinau, kokie stebuklai lėmė, kad ji nebuvo pavogta. Turbūt dėl to, kad niekas nežinojo tikrosios jos vertės. Skulptūra buvo bjauriai nudažyta, aplink ją styrojo plastmasinės gėlės.
LAUKŽEMĖS MADONA
– Bet jūs atpažinote, kad tai XV a. kūrinys? – Įsižiūrėjau į menines savybes, išskirtinį Madonos apdarą, figūrą, jos batelį smailia nosele ir daugeliui to meto figūrų būdingą požymį – išskobtą nugarą. Po atidesnių tyrinėjimų tapo aišku, kad tai – originalas. Tačiau tokioms vertybėms mes neskiriame tinkamo dėmesio. Įsivaizdavau, kad bus pagaminta kopija, o vyskupija saugos originalą. Bet taip nebuvo padaryta, nes mes turbūt nesuvokiame tokių objektų vertės, o ir Bažnyčia šiandien turbūt turi kitų prioritetų, nors Laukžemės Madona – ne tik Lietuvai, bet visoms Baltijos šalims nepaprastai reikšmingas objektas. Ką padarysi, kad jis nesukėlė susidomėjimo.
– Yra labai gera draugė, kartu su manimi daug keliavusi. Tačiau ją gerokai anksčiau palietė ta atminties problema. Man būdavo sunku suprasti, kodėl susitarus kur nors važiuoti, pavyzdžiui, penktadienį, ji į stotį ateidavo ketvirtadienį. Dabar jau ją suprantu.
– Toje nuotraukoje ant palangės – jūs, taip? – Taip.
– Šiek tiek nusivylėte? – Be nusivylimų gyvenimas prarastų prasmę. Kai nusivildavau, sukaupdavau jėgas kitiems darbams ir stengdavausi dirbti toliau. Negaliu sakyti, kad tų nusivylimų buvo daug. Gerokai daugiau buvo ne nusivylimų, o jėgų ir noro. Kiekvienas atradimas praplėsdavo žinias ir nuteikdavo kitiems darbams.
– Grįžkime prieš šių dienų. Ant jūsų stalo – popieriai, rašiklis. Vadinasi, dar kažką rašote. – Retkarčiais pasitaiko, kad parašau vieną kitą sakinį. Žinoma, naujų darbų nesiimu. Viena nepajėgiu, o kitų trukdyti nesinori. Be to, ta atmintis... Viskas dabar jau tik nuotrupomis. Mintys man nebesiriša į vienumą.
– Ar sulaukiate svečių? Iš knygos „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“, 2007.
– Ar dar yra gyvų artimiausių jaunystės draugių, kurios atvažiuotų ar paskambintų?
– Mane aplanko kolegos, draugai iš senų laikų, taip pat jaunesni mokslininkai. Labai gera, kai kas nors atvažiuoja.
– O tarp senelių namų gyventojų turite su kuo pasikalbėti? – Susitinkame virtuvėje. Pasakau „labas“, „skanaus“, tačiau čia draugų neieškau. Draugai yra žmonės, su kuriais tave sieja kažkas daugiau – bendri darbai, pomėgiai, praeitis. Laimingiausia esu savo kambaryje. Nors dabar man jau reikia kitų žmonių priežiūros, pagalbos, džiaugiuosi, kad gyvenu viena ir sugebu būti su savimi. Kaip matote, turiu knygų, popierių, radiją...
– Čia jums kokie 30... – Gal šiek tiek mažiau. Nelabai tų laikų prisimenu. Karas, pokaris. Tikrai nelengvi metai buvo, tačiau jaunam žmogui juk nieko nėra sunkaus. Jaunas žmogus viską ištveria.
– Dar norėjau paklausti apie šeimą. – Šeimos aš nesukūriau. Turbūt turiu pripažinti, kad mano atveju reikėjo rinktis – arba šeima, arba darbas. Norėjau, kad kažkas gyvenime būtų aukštumoje. Pasirinkau darbą. Visiškai jam atsidaviau. Daug ko atsižadėjau, nes labai mylėjau būtent šį darbą. Dėl pasirinkto kelio niekada nesuabejojau. Džiugiausios mano akimirkos – būtent iš darbo, iš kelionių po LDK teritoriją, iš knygų ir straipsnių rašymo. Tikiuosi, kad tie darbai bus kam nors naudingi. Man lieka tik prisiminimai, o ir tie, kaip sakiau, vis labiau blanksta.
– Mintyse dabar sukasi sakinys – „ir nieko neįmanoma pakeisti“.
IŠ KNYGOS „KARALIENĖ BARBORA IR JOS ATVAIZDAI“ >>
– O atradusi kažką nauja, dar nematyta, jausdavotės laiminga?
– Žinoma, norėčiau būti dešimčia metų jaunesnė. Tačiau žinau, kad nebūsiu. Likusiam gyvenimui jokių pretenzijų neturiu. Kabinuosi į gyvenimo likučius ir stengiuosi juose rasti kažką įdomaus, prasmingo. Tai nėra lengva, tačiau vis tiek stengiuosi.
Iš knygos „Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje“, 2003.
Iš knygos „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“, 2005.
Iš knygos „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“, 2007.
„Aprangai praeityje skirta daug dėmesio. Ištaigingi apdarai liudydavo savininko statusą visuomenėje, į juos būdavo investuojamos didelės pinigų sumos. Anuomet, kai aprangos ir jos medžiagų gamyba buvo labai sudėtinga, reikalaujanti daug laiko, darbo bei materialinių išteklių, drabužiai sudarė kone reikšmingiausią kilnojamojo turto dalį. Neramiomis gyvenimo aplinkybėmis juos, kaip ir papuošalus, būdavo nesunku išgelbėti, bėgant nuo karo audrų. Sklaidant senus dvarų inventorius, neretai krinta į akis didelis skirtumas tarp primityvių asketiškų, kartais net skurdžių buities sąlygų ir puošnios aprangos. Ne veltui ji būdavo rūpestingai suregistruojama testamentuose, sutartyse, kraičių aprašuose bei kitokios paskirties juridiniuose dokumentuose. Drabužiai užstatomi ir virsta mainų objektu, jie pirmiausia grobiami užpuolus bajorų bei valstiečių sodybas, dėl jų teismuose keliamos bylos.“
„Barbora Radvilaitė – viena pačių populiariausių mūsų istorinių asmenybių. Užsisklendusi savame intymių išgyvenimų pasaulyje, neturinti jokių politinių aspiracijų ir tik žadinanti jas savo artimiesiems bei amžininkams, ji sukėlė tikrą sąmyšį to meto valstybės gyvenime, vien savo buvimu palikdama jame ryškų pėdsaką. Nenuostabu, kad Radvilaitė nuo seno domino praeities tyrinėtojus, labai nevienodai vertinusius jos vaidmenį istorijoje. Beatodairiškai smerkiama vienų ir liaupsinama kitų, ji teikė medžiagos gausioms istorinėms studijoms bei aštrioms poleminėms diskusijoms. Sensacingo filmo scenarijų primenanti istorija apie gražiosios našlės ir jaunojo valdovo meilę, slaptas vedybas, atkaklią karaliaus kovą už tos santuokos legalizaciją ir žmonos teisę į sostą bei ankstyva tariamai nunuodytos karalienės mirtis jau nuo romantizmo epochos teikė peno įvairaus profilio kūrėjams.“
„Išaugus Lietuvoje bažnyčių skaičiui ir sparčiai didėjant joms skirtų darbų paklausai, čia jau galėjo kurtis ir paskiri dailininkai, atvykę iš kitų kraštų. Šių dailininkų dirbtuvėse ir turėjo formuotis vietos meistrų kadrai. Dalis tokių meistrų ėmėsi savarankiškos kūrybos, sekdami savo mokytojų ar įvežtiniais darbais, nors pavyzdžių jiems galėjo teikti ir grafika, pasiekianti įvairiais būdais net atokesnes vietoves. Įdomu, kad jau XV a. Lietuvoje pasirodo jų išdrožtų gotikinių skulptūrų, nedaug pranokstančių primityvius vėlesnių laikų liaudies meistrų kūrinius. Gotiką antrame XVI a. ketvirtyje palaipsniui keitė renesansas, kurio plėtotę skatino ir Vilniuje įsikūrę italų dailininkai, taip pat palikę labai nedaug kūrinių. Tam neabejotinai turėjo įtakos Lietuvą užplūdusi galinga daugelio didikų remiamos reformacijos banga.“
Dailės istorikė dr. doc.
Dailės istorikė dr.
Giedrė MICKŪNAITĖ:
Dalia VASILIŪNIENĖ:
Skaičiuoju knygas, pradedu „senuoju“, 1984-ųjų „Lietuvos portreto XVI-XVIII amžiuje“ leidimu, toliau – dar devynios studijos, skirtos portreto, kostiumo, taip pat ir šarvuotės, skulptūros, drožybos ir grafikos, procesijų altorėlių, laidosenos istorijai LDK. Nė nebandau suskaičiuoti dailėtyros darbų, kuriuose Marijos Matušakaitės tyrimai nurodomi kaip pirmosios publikacijos vienu ar kitu senosios Lietuvos dailės klausimu. M.Matušakaitė – daugelio šiandienos Lietuvos dailės tyrimų pirmeivė.
Daile pradėjau domėtis dar sovietmečiu, todėl atsimenu, kokį įspūdį tuo metu darė Marijos Matušakaitės tekstai. Prie „darbo liaudies“ ideologijos priderintos, tarsi nieko bendro su senosios Europos kultūriniais procesais neturėjusios Lietuvos dailės istorijos rašinių kontekste M.Matušakaitės straipsniai apie barokinius LDK didikų antkapius arba XVIII amžiaus Nesvyžiaus Radvilų rinkinius jaunam žmogui leido suprasti, kad Lietuvos menas atsirado gerokai anksčiau nei XX amžiuje, o jo studijos gali būti labai viliojančios ir daugialypės. Atsimenu, kaip 1984 m. išleistoje M.Matušakaitės knygoje „XVI–XVIII a. portretas Lietuvoje“ išvydau ištisą tuomečiuose mokykliniuose vadovėliuose neminėtų asmenybių (Sapiegų, Radvilų, Tiškevičių) portretų galeriją. Joje be politinio ir socialinio „pamušalo“ nagrinėtos meninės portretų ypatybės, stilių raida, daugeliu atvejų pirmą kartą pateikta kūrinių atribucija.
MARIJOS MATUŠAKAITĖS VAIKYSTĖ, 1932.
Ji pirmoji aprašė, atributavo, kontekstualizavo, neretai piešiniuose rekonstravo daugybę dailės kūrinių, be kurių neįsivaizduojamas LDK meninis paveldas: Laukžemės ir Alksnėnų madonos, Skarulių bažnyčia, Pacų portretai Pažaislyje, „Berniukas su rože“ Žemaičių muziejuje „Alka“, Radvilų antkapiniai paminklai ir sarkofagai Nesvyžiaus bažnyčioje, kontušai, delijos, šubos ir kiti, ne tik istorinės Lietuvos, bet ir Europos kolekcijose esantys mūsų kultūros paminklai. Ant M.Matušakaitės paklotų pamatų susiformavo keletas šiandienos dailėtyros krypčių. Jose, kai ir įprasta moksle, vyksta ginčai, peržiūrimos ir pildomos ankstesnės interpretacijos. Visgi neįprasta tai, kad besiginčijantys dailėtyrininkai, netgi kelios jų kartos, yra niekada dailės istorikams nedėsčiusios M.Matušakaitės neakivaizdiniai studentai. Jos stiprybė – formos pajauta ir gebėjimas plastinę raišką išversti į žodinę kalbą. Tiksliai ir nuosekliai vartojami žodžiai jau tapo dailėtyros terminais ir, pasikartosiu, kostiumo, ornamentikos, tapybos studijose M.Matušakaitė yra pirmeivė kuriant profesinę terminiją. Visgi, svarbiausia M.Matušakaitę skaityti. Kūrinių reprodukcijomis papildyti jos tekstai parašyti taip, kad, atsivertus knygą, dirba ne tik protas, bet ir juslės. „Džiugios, pakilios nuotaikos šv. Morkus didelėmis iškiliomis akimis turi semitiškų bruožų. Šv. Luko išsišovę skruostikauliai, gilios akiduobės, ramus mąstytojo veidas“, – tai keli sakiniai iš „Senosios medžio skulptūros ir dekoratyvinės drožybos Lietuvoje“ (1998, p. 63). Skaitykite ir patirsite senųjų vaizdų pagavą ir juos aprašiusios mokslininkės atkaklumą.
Jau ne kartą įvairiomis progomis esu lyginusi du iškiliausius, kultūros istorijai labai nepalankiomis sovietmečio sąlygomis dirbusius dailėtyrininkus – Vladą Drėmą ir M.Matušakaitę. Jeigu V.Drėma savo darbų pavyzdžiu skatino dailėtyrininkus domėtis istorinėmis detalėmis, kruopščiai studijuoti rašytinius šaltinius, tai dėmesingumo pačiam dailės kūriniui, formaliosios analizės tikslumo, stiliaus požymių vertinimo mokėmės iš M.Matušakaitės. Lig šiol imponuoja jos gebėjimas matyti kūrinį, jį „išlukštenti“ ir „perskaityti“ detalėse ir formose slypinčią informaciją.
MEDYJE LABŪNAVOJE, 1942.
Vieną svarbiausių M.Matušakaitės asmenybės bruožų įvardyčiau su asmeniniu kuklumu derinamas dideles profesines ambicijas ir pavydėtiną atsparumą kliūtims bei nepalankioms aplinkybėms. Šis nedeklaratyvus profesinis tvirtumas ir ištikimybė saviems principams ypač žavi. Rengiant paskutinę knygą „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (2010), garbaus amžiaus dailėtyrininkė, tiesa, padedama bendražygių, lyg niekur nieko automobiliu apvažiavo atokiausius, ne visada Lietuvos mokslininkams draugiškus Rusijos, taip pat Ukrainos ir Baltarusijos muziejus. Paklausta, kaip ryžosi tokiame amžiuje varginančioms kelionėms, ji atsakė paprastai: „Na, reikėjo važiuoti.“
K.DRISKIAUS NUOTR. M.MATUŠAKAITĖ (DEŠINĖJE) SU FOTOGRAFU KLAUDIJUMI DRISKIUMI IR DAILININKE TAIDA BALČIŪNIENE EKSPEDICIJOJE BALTARUSIJOJE, 2005 M.
VILNIAUS DAILĖS INSTITUTO KURSAS. M.MATUŠAKAITĖ – PIRMA IŠ DEŠINĖS, 1962.