Nemokamas žurnalas
2014 Lapkritis Nr.1
Kaip tapti žvaigžde…
EMIGRANTŲ ADAPTACIJA: kas lemia jos sėkmę?
DISKUSIJA
„Dvikalbiai vaikai. Gerai ar blogai?“
KAIP ATRASTI sėkmingą karjerą?
DRĄSOS
būti savimi!
ORANŽINIO kamuolio suviliotos
Leisk sau norėti...
1
Aukite sveiki ir stiprūs!
„Dvaro” kefyro skonis ir gamybos receptas nesikeičia jau tris dešimtmečius. Tai yra atsakymas, kodėl jis toks mėgstamas ir vertinamas mažų ir didelių Lietuvos gyventojų.
www.pienozvaigzdes.lt
REDAKCIJOS ŽODIS Kaip Tu gyveni, lietuvi? Kas Tave džiugina ir skaudina? Ką mąstai, kuo kvėpuoji? Kuo Tu tiki ir apie ką svajoji? Kas Tau rūpi ir naktimis neleidžia užmigti?... klausimai, klausimai, o kur atsakymai? O atsakymų kviečiame ieškoti kartu. Juk pats žodis forumas reiškia vietą, skirtą savo nuomonei išsakyti. „ALF‘as“ (Anglijos lietuvių forumas) – žurnalas Tau ir apie Tave, lietuvi, gyvenantį Jungtinėje Karalystėje. Ir visai nesvarbu, kokie keliai ir kada atvedė kiekvieną mūsų čia, visi mes turime savo problemų ir savo džiaugsmų. Dalinkimės jais, juk pasidalinta problema – lengviau išsprendžiama, o pasidalintas džiaugsmas – priverčia aplinkinius bent jau nusišypsoti. „ALF‘as“ pasieks Jus kartą per mėnesį. Kiekviename numeryje nagrinėsime vieną ar kitą mums visies rūpinčią temą. Šiame numeryje kalbėsime apie tai, kaip gi mums sekasi integruotis Jungtinėje Karalystėje. Pagrindinis veiksnys, nulemiantis sėkmingą integraciją – geras kalbos mokėjimas. Kaip su šia problema sekasi susidoroti mūsų vaikams? Visi puikiai suprantame, kad vaiką augina tėvai pagal savo supratimą ir vertybes, o labiausiai – pagal aplinkybes, kurias diktuoja gyvenamoji vieta, tenykštės mokyklos, draugai, knygos ir žiniasklaida. Tačiau diskusijoje „Dvikalbiai vaikai. Gerai ar blogai?“ savo nuomonėmis ir problemomis pakvietėme pasidalinti ne tik tėvus, bet ir mokytojus bei kitus ugdymo specialistus. „Manau, kad didelių integracijos problemų jauniems žmonėms čia neiškyla. Verkiančių bent man neteko matyti“ – taip teigia Darius Tamauskas, sėkmingai dirbantis specialiųjų situacijų analitiku investicinėje kompanijoje Churchill
Capital (Special Situations analyst at boutique investment firm Churchill Capital). Kita mūsų pašnekovė Austeya sako, kad norint sėkmingai susidėlioti savo gyvenimo kelią svečioje šalyje, būtina „siekti savų svajonių, bet prisiminti, kad reikia sunkiai dirbti. Dažniau atsisėsti su savimi ir pasišnekėti, suprasti, ko tu nori.“ Na, o šios žavios merginos, žvelgiančios iš „ALF‘o“ viršelio, ir jų draugės jau seniai suprato, ko jos nori ir siekia. Troškimas žaisti krepšinį visas jas subūrė į naują merginų komandą „WBC Lituanica“. Merginos tiki, kad joms pasiseks įsitvirtinti Anglijos krepšinyje ir ateityje sukurti lietuvių moterų krepšinio lygą. Kitas svarbus sėkmingos integracijos svečioje šalyje veiksnys – čia susirastas mėgstamas darbas ar padaryta karjera. Kaip tai pasiekti mums pataria Irma Surgett, psichologinės grupės „Mes Čia“ įkūrėja. Bet kiekvienam mums svarbiausia yra niekada neprarasti ryšio su Lietuva, nepamiršti savo šaknų. Tik žinodami iš kur mes, galėsime sėkmingai keliauti į pasaulį. Apie tai kalbėjomės su knygos „The Tragic Pages of Lithuanian History 1940–1953” („Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai. 1940–1953“ ) autoriumi Vladu Terlecku. Dėkoju visiems, sutikusiems pasidalinti savo mintimis. Kviečiu – rašykite mums. Rašykite apie kasdieninį savo gyvenimą ir darbą, pasidalinkite savo problemomis ir džiaugsmais. Siūlykite savo temas, idėjas, diskutuokite su mumis ir straipsnių autoriais. Mūsų čia daug – bendraukime, tobulėkime ir aukime kartu!
Kontaktai: Redaktorė: Virginija Alasevičienė El. paštas. virginija@slammarketing.co.uk Nemokamas žurnalas leidžiamas kas mėnesį Tiražas: 20 000 vnt. Leidėjas: Slam Marketing Ltd.
Dizainerė-maketuotoja: Rita Skrebė Informacija: Tel. 07515 556 639 El. paštas. info@alfas.org www.alfas.org
Nuoširdžiai Jūsų, Virginija Viršelio nuotrauka: Olgos Onaitienės nuotr. Modeliai: Lina Matuzaitė, Daiva Pabrėžaitė, Gintarė Gurklytė. Redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti. Autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. Už reklamos ir skelbimų turinį bei kalbą redakcija neatsako.
3
ŽENKLAS SIMBOLIZUOJANTIS KOKYBĖS BEI SKONIO STANDARTĄ!
www.sokolow.pl
10 TURINYS
6
EMIGRANTŲ ADAPTACIJA: KAS LEMIA JOS SĖKMĘ?
Diskusija „Dvikalbiai vaikai. Gerai ar blogai?
22
14
DRĄSOS BŪTI SAVIMI!
18
„TRAGIŠKI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI. 1940–1953“
38
KAIP ATRASTI SĖKMINGĄ KARJERĄ?
42
PAILSĖK, ATSIPŪSK. ANEKDOTAI IR KRYŽIAŽODIS
www.alfas.org
Oranžinio kamuolio suviliotos
30 Austeya Leisk sau norėti...
40
Kaip tapti žvaigžde...
Emigrantų adaptacija: kas lemia jos sėkmę? Rima Breidokienė, klinikinė psichologė
Yra akivaizdu, kad emigrantai, laikinai arba visam laikui išvykstantys iš gimtosios šalies, naujoje vietoje įsitraukia į tarpkultūrines sąveikas ir susiduria su būtinybe pažinti naują kultūrą ir įsilieti į naują visuomenę. Kadangi yra sunku prognozuoti kitos kultūros žmonių elgesį, daugelis emigrantų susiduria su didesniais ar mažesniais sunkumais bendraudami su naujos šalies gyventojais. Yra įprasta manyti, kad adaptacija – tai yra prisitaikymas prie naujų gyvenimo sąlygų, tačiau adaptacija gali apimti ne tik prisitaikymą, bet ir priešinimąsi, taip pat bandymus pakeisti aplinką arba pasikeisti kartu su aplinka. Tokiu būdu adaptacija reiškia nebūtinai teigiamą rezultatą, ji gali būti labai įvairi ir varijuoti nuo situacijų, kuriose asmenys labai sėkmingai susitvarko su nauja gyvenimo aplinka, iki tokių 6
situacijų, kuriose emigrantai nesugeba įsilieti į naują visuomenę ir išgyvena labai rimtus sunkumus. Adaptacijos sėkmė priklauso tiek nuo individualių, tiek ir nuo grupinių faktorių. Maži vaikai labai sėkmingai ir greičiau adaptuojasi prie naujų gyvenimo sąlygų. Lyginant su savo tėvais, jie greičiau priima naujos kultūros normas ir vertybes. Vaikai greičiau įgyja naujos kultūros kompetenciją ir padeda tėvams adaptacijos procese. Jeigu maži vaikai pakankamai lengvai susitvarko su prisitaikymu prie naujos kultūrinės ir socialinės terpės, tai emigravę paaugliai susiduria su tam tikrais sunkumais. Kaip žinia, paauglystės laikotarpiu labiausiai reikšmingi paaugliui žmonės yra ne tėvai, o jo bendraamžiai. Paauglys emigrantas stengiasi būti panašus į savo bendraamžius išore, maniero-
mis, kalba, mąstymu. Paaugliui yra sunku toliau užsiima savo mėgstama veikla, dobūti skirtingu nuo savo bendraamžių, to- misi tuo, kas vyksta aplinkui ir yra labai dėl paauglys naujoje kultūroje yra dar la- pozityviai nusiteikę. biau dezorientuotas, nei jo tėvai. Paauglys Pagyvenusiems žmonėms yra nerestengiasi, kad jį priimtų bendraamžiai, kurie yra vietiniai gyventojai, bet deja šios komenduojama labai radikaliai keisti savo adaptacijos proceso metu jam nelabai įprastinį gyvenimo būdą, savo įpročius, kuo gali padėti tėvai, kurie patys yra sutri- stereotipus. Dėl susilpnėjusių psicholokę ir bando įsilieti į naują visuomenę. Kai ginių gynybų jiems sunku būti ilgalaikėse kurie tyrimai rodo, kad paaugliai emigran- stresinėse situacijose ir jiems yra labai tai turi žemesnes socialines, akademines svarbus stabilumas ir ta atmosfera, prie ir profesines galimykurios jie yra įprabes, negu jų vietiniai tę (tai gali būti jų „Sunkiausia yra pagyveb e n d ra a m ž i a i . B e mėgstamos knygos, nusiems žmonėms, kai to, jie dažnai patiria nuotraukos, indai, diskriminaciją, nėra baldai ir kt.). Taip kuriems iš jų emigracitikri dėl savo statuso pat labai svarbu, ja tampa nepakeliamu ir tapatumo, jiems kad pagyvenę asišgyvenimu. Pagyvenę yra būdingas aukšmenys turėtų galitesnis pesimizmo ir emigrantai dažnai nėra mybę bendrauti su nusivylimo lygis. artimais žmonėmis
pajėgūs adaptuotis prie
iš gimtosios šalies, Sunkiausia naujos kultūrinės aplinkalbėti savo gimtąja yra pagyvenusiems kos ir neturi vidinės mokalba. Bet pats svaržmonėms, kai kubiausias dalykas yra tyvacijos įsisavinti svetiriems iš jų emigratas, kad pagyvenę cija tampa nepakemą kultūrą ir kalbą.“ žmonės turi jausti, liamu išgyvenimu. kad jų kasdienis gyPagyvenę emigranvenimas turi realią prasmę. Jie turi jaustis tai dažnai nėra pajėgūs adaptuotis prie reikalingi. naujos kultūrinės aplinkos ir neturi vidinės motyvacijos įsisavinti svetimą kultūrą Moterys yra labiau nerimastingos ir ir kalbą. Savo mintyse jie nuolat grįžta į neužtikrintos dėl ateities, be to – labiau ankstesnius gyvenimo etapus. Migracijos nepatenkintos santykiais su vietiniais situacijoje pagyvenęs žmogus gali mažiau gyventojais. Jos yra labiau orientuotos į pasitikėti savimi, savo asmenybės verte, save, šeimą ir savo vaikus, labiau pasitiprarasti gyvenimo prasmę ir įtaką jauneski savo vidinėmis jėgomis, turi aukštesnį nėms kartoms. Tačiau toli gražu ne visi pakomunikacijos potencialą ir yra pasirengyvenę emigrantai nesugeba prisitaikyti naujoje socialinėje ir kultūrinėje terpėje. gusios platesniam veiklų spektrui. Tačiau Tyrimai rodo, kad pagyvenę emigrantai, apibendrinus daugumą tyrimų, galima kurie turi aukštą išsilavinimą, labai įvairius teigia, kad adaptacijos sėkmė ir kokybė interesus, persikėlę gyventi į naują šalį, ir labiau priklauso ne nuo lyties, bet nuo 7
pačios migracijos ypatumų ir konkrečios gyvenimo situacijos.
dami darbo naujoje šalyje, mokydamiesi naujos kalbos. Kalbama, kad tie asmenys, kurie emigravo sekdami savo draugų ar giminaičių pavyzdžiu arba tikėjosi labai greito materialaus praturtėjimo, dažniausiai sprendė tik šios minutės situacijas, orientavosi tik į trumpalaikius uždavinius ir nebuvo pasiruošę aktyvesnei veiklai. Susidūrę su naujos aplinkos iššūkiai jie pasyviau sprendė iškilusius sunkumus.
Daugumoje tyrimų yra nustatyta, kad aukštas išsilavinimas yra tas veiksnys, kuris silpnina adaptacijos prie naujos kultūros stresą. Aukštesnis socialinės kompetencijos lygis, žinių turėjimas, bendravimo ir intelektinio darbo patirtis, užsienio kalbų mokėjimas sąlygoja labiau sėkmingus kontaktus. Migrantai, kurie turi žemą išVienas iš asmenybinių veiksnių, kuris silavinimą, yra labiau linkę aiškinti savo turi įtakos tam, kaip emigravęs žmogus nesėkmes remdamiesi išorinėmis aplin- adaptuosis naujoje sociokultūrinėje aplinkybėmis. Tuo tarpu koje, yra jo lūkesčiai. aukštą išsilavinimą Lūkesčiai yra labai „Motyvacija yra labai turintys migrantai glaudžiai susiję su aktyviau prisiimotyvacija. Imigrantų svarbus faktorius, kuris ma atsakomybę adaptaciją neigiamai lemia emigrantų, kurie veikia jų neadekvatūs už savo gyvenimą išvyko savo noru, adaplūkesčiai (kai žmogus ir savo situaciją. tikisi pernelyg daug Tačiau reikėtų attacijos sėkmę.“ arba, atvirkščiai, nekreipti dėmesį į įvertina visų galinčių tai, kad pats išsilajį ištikti sunkumų). vinimo lygis dar neapsprendžia adaptaciLabai svarbu, kad lūkesčiai būtų realūs ir jos sėkmę, kadangi negarantuoja darbo, adekvatūs tikrai gyvenimo naujoje kultūatitinkamos specialybės ir kvalifikacijos rinėje aplinkoje patirčiai. naujoje šalyje. Dažniausiai būna taip, kad „išvažiuojančiojo“ žmogaus statusas yra Kitas veiksnys tai yra žinios apie nauaukštesnis, nei „įvažiuojančiojo“, kadangi ją kultūrą. Įvairiais tyrimais yra patvirtinnaujoje šalyje išsilavinimas ir profesinė ta, kad emigranto adaptaciją naujoje šalypatirtis nuvertėja. je labai teigiamai veikia tai, kaip jis moka svetimą kalbą, kiek jis žino apie šalies, į Motyvacija yra labai svarbus fakto- kurią emigravo, kultūrą, istoriją, įstatyrius, kuris lemia emigrantų, kurie išvyko mus, gyvenimo sąlygas. Kalbos mokėjimas savo noru, adaptacijos sėkmę. Tie emi- ne tik mažina bejėgiškumo, priklausomygrantai, kurie pagrindinėmis savo emigra- bės ir nesaugumo naujoje šalyje jausmus, cijos priežastimis įvardina profesinio au- bet ir padeda užsitarnauti vietinių gyvengimo galimybes, vaikų ateitį, siekį pilniau tojų pasitikėjimą. Kalbą galima prilyginti realizuoti save, yra labiau aktyvūs ieško- „durims“ į naują kultūrą.
8
„Sėkmingiau prisitaiko tie imigrantai, kurie Daugumoje tyrimų yra nustatyta, kad aktyviai bendrauja aukštas išsilavinimas yra tas su vietiniais veiksnys, kuris silpnina gyventojais.“ adaptacijos prie naujos kultūros stresą.
Kas dar lemia sėkmingą emigrantų adaptaciją? Tai – socialinis palaikymas. Socialinis palaikymas padeda sušvelninti neigiamas psichologinio prisitaikymo pasekmes bei atgauti emocinę pusiausvyrą tarpkultūrinės migracijos metu. Emigruodamas žmogus praranda jam reikšmingus socialinius ryšius, kurie palaikė jį praeityje. Socialinės paramos stoka didina migranto fizinių ir psichologinių sunkumų bei sutrikimų tikimybę. Dažnai yra keliamas klausimas apie tai, kieno socialinė parama migrantui yra svarbesnė: tautiečių, gyvenančių toje pačioje šalyje, ar vietinių gyventojų? Galima sakyti, kad svarbi parama kaip iš tautiečių pusės, taip ir iš vietinių gyventojų. Tautiečių parama yra labai reikšminga, kadangi jie visi turi bendrą gyvenimo naujoje šalyje patyrimą. Ši patirtis yra labai vertinga sprendžiant įvairius adaptacijos uždavinius. Tautiečiai taip pat gali suteikti emo-
cinę paramą, užjausti, padrąsinti. Tačiau jei imigrantas bendrauja vien tik su savo tėvynainiais, jam gali būti sunku integruotis į naują kultūrą, įgyti konstruktyvesnius bendravimo įgūdžius. Imigrantas gali socialiai izoliuotis nuo vietinių gyventojų. Prisitaikymo naujoje šalyje procesą veikia ir migranto santykiai su vyraujančios kultūrinės grupės atstovais. Mažiau psichologinių problemų turi tas migrantas, kuris įgijo draugų ir pažįstamų vietinių gyventojų tarpe. Sėkmingiau prisitaiko tie imigrantai, kurie aktyviai bendrauja su vietiniais gyventojais. Apibendrinant galima drąsiai pasakyti, kad svarbiausias subjektyvus rodiklis, kuris rodo migranto prisitaikymo naujose sociokultūrinėse sąlygose sėkmę, yra jo paties pasitenkinimas realia gyvenimo situacija, o objektyvus rodiklis – jo fizinė ir psichikos sveikata. 9
Diskusija „Dvikalbiai vaikai. Gerai ar blogai?“ Šiandien mišrios šeimos tapo norma. Daug lietuvių augina vaikus su kitos tautybės sutuoktiniais. Vis daugėja vaikų, kurie gimė lietuviškoje šeimoje, bet gyvena čia ir lanko angliškas mokyklas. Lietuvoje likę giminaičiai džiaugsmingai laukia grįžtančių vaikaičių, tačiau ne retai jų bendravimą apsunkina nesusikalbėjimas. Todėl vis daugiau tėvų vaikus moko kelių kalbų. Kaip sekasi auginti dvikalbiukus, su kokiomis problemomis susiduriama – savo mintimis dalijasi tėvai, mokytojai, specialistai.
1.
Pradėjęs lankyti paruošiamąją klasę Kajus mokėjo vos kelis žodžius anglų kalba. Jau po pusmečio angliškai kalbėjo gerai, bet kilo vis daugiau problemų dėl kalbėjimo lietuviškai. Kadangi mokykloje kalba angliškai, grįžęs namo Kajus labai 10
sunkiai pereina prie lietuvių kalbos. Namie kalbėti angliškai nedraudžiam, bet privalumą teikiam lietuvių kalbai. Juk gėda būtų kam nors pasakyti, kad lietuvių vaikas, grįžęs į Lietuvą pas senelius, nesusikalba. Žaisdamas Kajus kalba angliškai, knygeles skaitom ir tekstukus rašom angliškai. Todėl labai sunku iš vaiko reikalauti dviejų kalbų ne tik kalbėjimo, bet ir rašymo, ir skaitymo. Mūsų šeimos požiūris vienareikšmiškas – vaikas privalo kalbėti lietuviškai, nesvarbu kur gyvena, bet lietuvis bus visada. Kai paaugs, leisim į lietuvišką mokyklą savaitgaliais, kad rašyti ir skaityti išmoktų. Taigi, aš už dvi kalbas, nors Kajui ir mums dabar tikrai nelengva. Kristina Kliučiūtė, Kajaus (5 metai) mama, Dagenham.
2. Mano dukrytė pradėjo eiti į an-
glišką darželį (15val. per savaitę) . Jaučiuosi laiminga, kad Rebeka žaibiškai mokosi anglų kalbos ir neturi barjero bendraujant su anglų vaikais. Džiaugiuosi, jog ji mokės dvi kalbas – lietuvių ir anglų (namuose šnekame tik lietuviškai, tačiau televizija – tik angliška). Mano nuomone, kelių kalbų žinojimas yra tik didelis pliusas. Mums su vyru nėra jokių nepatogumų, nes mes mokame po tris kalbas, ir puikiai prisitaikėm gyventi šioje šalyje. Mums gyventi čia – vienas malonumas!:)) Anželika Liepinskienė, Rebekos (3 metai) mama, Bracknell.
3.
Dirbu su vaikais, turinčiais ypatingai sunkius kalbos ir komunikacijos sutrikimus. Laukia sudėtingas, įtemptas ne tik logopedo, bet ir tėvelių darbas. Situaciją apsunkina tai, kad vaikai lanko Jungtinės Karalystės mokymo įstaigas, kuriose kalbama angliškai. Žinoma, jei vaikas neturi rimtų kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų, tai dviejų ar net kelių kalbų mokėjimas būtų naudingas. Vaikas užaugtų poliglotu. Bet pastebiu, kad daugelis čia gyvenančių vaikų turi fonetinį kalbos sutrikimą: dislaliją. Tai vaikų ir suaugusiųjų, turinčių normaliai inervuojamą artikuliacijos aparatą ir pilnavertę klausą, tarimo trūkumai: iškraipymas, stabilus keitimas, painiojimas bei praleidimas. Ankstyvojoje vaikystėje vaikai taria netobulai, tačiau jų tarimo trūkumai yra fiziologiniai, nulemti amžiaus ypatybių. Tokie trūkumai išnyksta savaime. Dislalija – tai tokie tarimo trūkumai, kurių negalima pateisinti amžiaus ypatybėmis. Be to, dislalija apibūdina dar
ir tai , kad ji, vaikams augant, neišnyksta savaime. Vaikai kalbėdami gali visai praleisti kai kuriuos garsus, pakeisti juos lengvesniais, iškraipyti jų artikuliaciją, gali painioti tarpusavyje panašius garsus ir t.t. Į šiuos kalbos sutrikimus paprastai tėvai nekreipia dėmesio, manydami, kad vaikas išaugs. Deja, jų nuomonė klaidinga. Nes jeigu vaikas girdi netaisyklingą garsą, jį netaisyklingai taria, tai ,žinoma, vėliau turės įtakos jo mokymosi rezultatams. Man kaip lietuvei, norisi, kad išeivijos vaikai kalbėtų taisyklinga lietuvių kalba, nes tauta be kalbos, tauta be ateities. Lilija Ašmontienė, logopede, Slough. Jūsų, mieli skaitytojai, išsakytas mintis apibendrina Vita Megelaitienė, EAL (English as an additional language) darbuotoja
Kas tie mažieji dvikalbiukai? Paprastai šnekant, tai vaikai, kurie kasdien bendrauja dviem kalbomis. Tokie mažyliai jau nuo gimimo žino, kad kiekvienas daiktas gali būti vadinamas dviem skirtingais žodžiais, o paaugę gali laisvai pereiti iš vienos kalbos į kitą. Vykstant migracijai, dauguma šeimų dabar naudoja 2–3 kalbas. Anglijoje tokie vaikai vadinami EAL vaikai (EAL – English as an additional language). EAL vaikas tai ir rusas, ir vokietis, ir indas, ir pakistanietis, ir kinas ir t. t. Kai kurios mokyklos turi 11
iki 50 – 70 % EAL vaikų! Dauguma lietuvių tėvų bijo šio pavadinimo. Mano, kad kažkas jų vaikui yra blogai, nes mokykla jam skyrė pagalbininką. Baimintis nėra dėl ko, nes EAL darbuotojai dirba su vaikais mažose grupelėse, mokindami teisingai tarti angliškus garsus, skaityti. Dažniausiai ne angliškai kalbantys vaikai pradeda mokintis anglų kalbos darželiuose, namuose iš televizijos, paskui atsiranda angliškai kalbantys draugai. Kai pradeda lankyti mokyklą, jų anglų kalba būna jau pakankamo lygio arba nebesiskiria nuo bendraamžių. Kiekvienas vaikas unikalus, todėl savaip praeina visus kalbos mokymosi periodus. Dauguma specialistų ir tėvų sutinka, kad dvikalbystė – puiki dovana vaikui. Nuo pat gimimo jis pažįsta dvi kultūras, perima tradicijas ir ateityje lengvai išmoksta dar daugiau kalbų. Skeptikai baiminasi, kad dvikalbiai ar daugiakalbiai užaugs gerai nemokėdami nė vienos kalbos, o būdami maži jausis sutrikę, nes painios žodžius. Tačiau tiesa yra tokia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai susidoroja ir su trimis kalbomis. Pavyzdžiui, mama su mažyliu kalba lietuviškai, tėtis – švediškai, o vaikutis lanko anglakalbių darželį. Kaip tokia maža galvelė jas visas atskiria? Pasirodo, žmogaus smegenyse yra gausybė neuronų, gebančių susidoroti su dviem ir daugiau kalbų. 12
Tai kaip gi ugdyti dvikalbę atžalą? Nuo pat gimimo su mažyliu kiekvienas tėvas turi kalbėti savo gimtąja kalba, t. y. laikytis principo „vienas asmuo – viena kalba“. Žinoma, mamos kalbą vaikas išmoks greičiau, nes ji su mažyliu praleidžia daugiausia laiko: šnekina jį, dainuoja lopšines ir seka pasakėles. Tėčiai neturėtų nusiminti, nes ateis ir jų diena, kai ne tik mamos, bet ir jie su atžalėle turės „slaptąją“ kalbą. Paprastai, laikantis šio principo, mokyklinio amžiaus vaikai jau būna gerai išmokę abi kalbas. Kitas būdas auginti dvikalbiuką – rinktis metodą „viena aplinka – viena kalba“. Tai reiškia, kad namuose su vaiku būtų kalbama, pavyzdžiui, lietuviškai, o už namų ribų – angliškai, jeigu lietuvių šeima gyvena Didžiojoje Britanijoje. Tėvų kalbą mažylis lavina namuose, o antrąją – darželyje, mokykloje. Beje, nereikia pamiršti, kad kuo vėliau vaikas supažindinamas su antra kalba, tuo mažiau galimybių ją išmokti taip puikiai kaip pirmąją. Tėvams tikrai gali būti didelis iššūkis – išlaikyti lietuvių kalbą namuose, gyvenant angliškoje kalbinėje aplinkoje.
Paprastai ateina tas laikas, kai lengviau tampa tarpusavyje bendrauti angliškai. Kad dviejų kalbų mokymas būtų sklandus, tėveliai turėtų pasidomėti šia tema ir nedaryti esminių klaidų. Viena jų būtų vaiką mokyti tos kalbos, kurios tėvai patys gerai nemoka. Pavyzdžiui, lietuviškai kalbantys tėvai staiga nusprendžia su vaiku bendrauti tik angliškai. Kad kalbų mokymosi procesas būtų smagesnis ir įdomesnis, į pagalbą galima pasitelkti dvikalbes knygeles, vaikams rodyti filmukus gimtosiomis kalbomis, leisti klausytis dainelių.
Dažniausios baimės ir problemos šeimoje su dvikalbiais vaikais? Tėvų baimės yra labai skirtingos. Baiminamasi, kad vaikas pamirš kalbėti lietuviškai, kad nepritaps mokykloje, nes nepakankamai gerai moka angliškai ir kt. Neretai tėvai išsigąsta, kai mažieji pradeda painioti žodžius. Vilniaus universiteto docentė Aldona Mazolevskienė sako, kad iki 4 metų vaikai dar painiojasi, todėl susidaro įspūdis, kad jie nesuvokia nuolat girdį dvi skirtingas kalbas. Kartais viename sakinyje vartoja abiejų kalbų žodžius. Dėl to jaudintis nereikėtų – tai normalu! Net ir vaikai, gyvenantys vienos kalbos aplinkoje, apie 2–4 metus kalba „savo kalba‘‘. Keturmečiai jau puikiai atskirs abi kalbas ir atsakinės į klausimus ta, kuria į jį kreipsis vienas iš tėvų. Tėvelius dažnai neramina ir tai, kad jų čiauškučiai pradeda kalbėti vėliau nei vienakalbiai bendraamžiai. Moksliškai nepatvirtinta, bet paste-
bėta, kad kelias kalbas nuo gimimo girdintis kūdikis kalbėti pradeda 3–6 mėnesiais vėliau. Tai – normalu, nes jis tuo pat metu turi išmokti dvigubai daugiau žodžių, smegenys turi įsisavinti dvi skirtingas kalbų sistemas. Mokyti vaikutį dviejų kalbų – papildomas darbas tėvams, reikalaujantis daugiau kantrybės, nes rezultatai pasiekiami ne per vienerius metus. Sakyčiau, svarbiausia yra suvokti ir sąžiningai pripažinti, kad Jūsų vaikas nuostabus ir labai gabus, nes puikiai gali vartoti dvi ir daugiau kalbų. Daug ką lemia trys veiksniai – vaiko protinis vystymasis, tėvų užimtumas su jais ir mokyklos pagalba EAL vaikams. Labai svarbu, kad visi jie veiktų kartu. Tai ypač aktualu, jei norima vaiką išmokyti ne tik suprasti ir kalbėti, bet ir skaityti, rašyti. Pasakų skaitymas, paveikslėlių aptarimas, spalvų ar skaičių žaidimai ir kitokia veikla kartu su tėveliais padeda vaikui greičiau prisitaikyti prie aplinkos tiek mokykloje/ darželyje, tiek tarp draugų. Tėveliai visada gali pasiteirauti mokykloje, kokia pagalba yra suteikiama jų vaikui, ir kokie užsiėmimai ar pratimai yra daromi, kad jis greičiau pasivytų bendraamžius. Dažniausiai vaikams iki 5 m. didelių problemų nebūna.
13
Drąsos būti savimi!
Apie jaunimo gyvenimo aktualijas kalbamės su Dariumi Tamausku, ką tik kadenciją baigusiu Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos (JKLJS) prezidentu.
Darius yra specialiųjų situacijų analitikas investicinėje kompanijoje Churchill Capital (Special Situations analyst at boutique investment firm Churchill Capital). Gabaus jaunuolio patirtis įrodė, kad keisti gyvenimo tikslus niekada ne per vėlu. Radikaliai pakeitęs savo planus po baigtų mokslų Lietuvos karo akademijoje, dabar jis ne tik sėkmingai kopia karjeros laiptais Londone, bet ir padeda jauniesiems lietuviams Jungtinėje Karalystėje atrasti savo gyvenimo tikslus.
14
Kokie klausimai rūpi lietuvių jaunimui šiandieną Jungtinėje Karalystėje? Aš manau, kad jauniems žmonės, atvykusiems čia, pirmiausia reikia dviejų dalykų – mokslo ir darbo. Paprastai su mokslu lengviau, nes jie jau būna arba pabaigę dalį savo studijų Lietuvoje arba susiradę sau tinkamą universitetą. Prireikia 3 mėnesių kalbai „prasilaužti“. Paskui ateina tas laikas, kai norisi be studijų, studentiško bendravimo, dar ir kitokios veiklos, savirealizacijos. Tada jaunimas pradeda jungtis prie vietines bendruomenės vei-
klos savo miestuose. Save jie nori pozicionuoti per lietuvybę, nes jiems reikia ryšio su Lietuva. Pastaruoju metu pastebėjau, kad jauni emigrantai labai suinteresuoti Lietuvos politiniu gyvenimu, noriai domisi kokie procesai vyksta gimtinėje, aktyviau balsuoja. Tai labai džiugina. Pabaigus mokslus, prasideda darbo paieškos, su kuriomis iškyla nemažai problemų. Jauniems žmonėms labai trūksta elementaraus supratimo kaip save pristatyti, kaip parduoti save, kaip integruotis į Jungtinės Karalystės darbo rinką. JKLJS organizuoja susitikimus su daug pasiekusiais, karjerą padariusiais sėkmingais JK verslo, kultūros atstovais. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pirmiausia reikia įvaldyti „atsipalaidavusią“ anglų kalbą. Moki bendrauti, pasakyti vieną kitą anglišką posakį, pajuokauti, reaguoti į pašnekovą – taip tu parodai, kad jau esi savas, o tai anglams labai imponuoja. Visų pirma patarčiau dar besimokantiems, jau pradėti domėtis praktikos programomis, ruošti savo CV, motyvacinį laišką, dalyvauti karjeros mokymuose universitetuose. Per pirmuosius interviu būna daug jaudulio, klaidų, tad svarbiausia iš jų pasimokyti ir tobulėti. Čia reikia kovoti dėl savo vietos, jei nori ko nors pasiekti, todėl lietuvišką kuklumą reikia pastumti į šoną.
Kokias Jūs matote jaunimo integracijos problemos? Manau, kad didelių integracijos problemų jauniems žmonėms čia neiškyla. Verkiančių bent man neteko matyti. Jaunam žmogui paprasčiau – jei ir nepavyks čia įsitvirtinti, visada gali grįžti į Lietuvą. Nors kultūriniai skirtumai tarp anglų ir lietuvių pakankamai jaučiami. Mes vis dar esame labiau susikaustę. Skiriasi požiūriai į kai kuriuos dalykus ir situacijas. Todėl lietuviams bendrauti yra lengviau su tautiečiais. Na, o pramogų jaunimui čia yra daugiau negu pakanka.
Kaip išlaikyti lietuviškumą šioje globalizuotoje visuomenėje? Aš paklausčiau kitaip – ar reikia ir kiek reikia? Mes esame pasaulio piliečiai, tos sienos, kurios buvo tarp valstybių tarsi išnyksta, mes galime laisvai keliauti po pasaulį, laisvai bendrauti. Mes turime būti atviri naujovėms, naujiems požiūriams. O ir pati tautiškumo są-
Puiki galimybė susipažinti su darbo rinka ir sėkmingoms darbo paieškoms yra „JKLJS praktika” – projektas, kurio tikslas sudaryti sąlygas Jungtinėje Karalystėje studijuojančiam lietuvių jaunimui išbandyti savo jėgas, atliekant praktiką geriausiose Lietuvos verslo įmonėse ir čia Londone veikiančiose pasaulinio lygio kompanijose. 15
voka, manau, labai keičiasi. Be abejo, mes turime išlaikyti savo kalbą, švęsti savo Valstybines šventes, puoselėti tradicijas. Manau, kad dabar daug svarbiau suvokti, ką tu duodi Lietuvai, kaip save pozicionuoji joje. Mums, jauniems žmonėms, rūpi tai, kas vyksta Lietuvoje. Nemaža dalis mano draugų mielai grįžtų į mažiau apmokamą, tačiau įdomų darbą, kuris gali daryti įtaką valstybės gyvenimui. Nuo to, kad mes gyvename ir dirbame čia, lietuviškumo mumyse nesumažėjo. Pamojuoti bare Lietuvos vėliavą per krepšinio rungtynes nėra lietuviškumas, svarbiau kaip elgiesi, kokiomis vertybėmis vadovaujiesi, ką Lietuva tau reiškia tavo gyvenime.
Tam ir skirtas Jūsų naujas projektas? City Alumni (www.cityalumni.lt) projektą paleidom su organizacija, kurioje dirbu, World Economic Forum Global Shapers. Tai iniciatyva siekianti pritraukti mažesniuose miestuose ir miesteliuose gimusius, o vėliau į platų pasaulį išbėgusius profesionalus, specialistus, verslininkus, ekspertus ir kitus, pasiekusius ar siekiančius žmones, kurie norėtų padėti savo gimtajam kraštui. Viskas paprasta – susibūrę į savo gimtojo krašto alumni klubą virtualiai arba lokaliai, žmonės idėjiškai ar
16
finansiškai, o gal savo įgūdžiais ir patirtimi dalinsis, siekdami pagerinti savo gimtojo krašto gyvenimą. Kaip prisijungti? Eikite į www.cityalumni.lt, prisijunkite prie bendravimo erdvės internete, kur atrasite bendraminčius iš savo gimtojo miesto.
Liepos 10–13 d. vykęs Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimas subūrė apie 3700 tautiečių. Su kokiomis mintimis grįžote iš Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimo? Labiausiai džiugino niekada nematytas lietuvių jaunimo pozityvumas. Teko bendrauti su tiek daug teisingai, naujoviškai mąstančių jaunuolių. Daug kas išsakė mintį – jei Lietuva būtų tokia, kokia susirinkusi čia, pusė emigrantų grįžtų. Pačiam suvažiavimui trūko naujumo – Lietuva per maža, renginiuose tie patys žmonės, tos pačios temos. Keista, kad vykstant didžiausiai per pastaruosius dešimtmečius Europos politinei – saugumo krizei, nebuvo net užsiminta apie tai. Tiesa, buvo kalbama apie rusišką propagandą.Pasigedome naujo požiūrio, naujų jaunų žmonių, naujų idėjų. Jaunimo sąjungų atstovai dalyvavimo uždarame susitikime su prezidente Dalia Grybauskaite, kurio metu prezidente su mumis gana atvirai ir be užuolankų pasidalino savo nuomone visais pagrindiniais geopolitiniais klausimais. To spaudoje neperskaitysi:) Daug teko bendrauti su Jaunųjų profesionalų programos (JPP) „Kurk Lietuvai“ dalyviais. Tai pirmoji ir
kol kas vienintelė profesinio tobulinimo ir gerosios užsienio praktikos pritaikymo programa Lietuvoje, skirta Lietuvos piliečiams, baigusiems aukštojo mokslo studijas užsienyje. JPP „Kurk Lietuvai“ suteikia galimybę jauniems profesionalams savo žiniomis ir idėjomis prisidėti prie modernios Lietuvos ateities kūrimo. Visi jie pažymėjo, kad vis dar bijomasi įsileisti jaunus žmones į šalies valdymą. Be abejo, kaita vyksta, bet lėtai.
Kokie darbai laukia JKLJS artimiausioje ateityje? Nors mano kadencija ir baigėsi, suprantama, man ne tas pats, kaip JKLJS gyvuos toliau. Manau, kad artimiausiu laiku reikia atlikti struktūrinius pokyčius sąjungos viduje, kurie palengvintų veiklą. Prieš metus atsisakėme nario statuso, nes tai nebeaktualu. Pastebėjome, kad didžioji dalis renginių dalyvių ne sąjungos nariai – tad kam tada narystė. Jaunus žmones atbaido bet koks formalumas, nes jie at-
eina į sąjungą, turėdami savo idėjas ir norėdami jas įgyvendinti. Todėl ir geriau yra orientuotis į tikslą. Atsisakius kai kurių formalių dalykų, supaprastėja sprendimų priėmimas, daugiau laiko lieka pačiai veiklai. Tokiu principu veikia Jungtinės Karalystės latvių jaunimo organizacija Lalonda ir jiems puikiai sekasi. Kitas svarbus darbas – organizuoti visų buvusių sąjungos prezidentų susitikimą. Jo metu reikėtų aptarti visus organizuojamus renginius ir apsispręsti, kokių renginių atsisakyti, nes jie jau tapo nebeaktualūs. Sąjungos tikslas – išlaikyti brendinius renginius, kurie būtų įdomūs šios dienos jauniems žmonėms.
Ko palinkėtumėte čia gyvenantiems ar dar tik bandantiems įsitvirtinti jauniems žmonėms? Palinkėčiau mažiau gaišti laiko prie TV ar kitų bereikšmių užsiėmimų, bet realiai siekti savo tikslų. Tai ne skambūs žodžiai! Ieškoti darbo, siųsti savo CV, nebijoti paprašyti pagalbos, savanoriauti. Susidūrus su sunkumais, nepasiduoti per anksti, nesusitaikyti su nuostata – aš emigrantas ir mano vieta tik kavinėje ar prie baro. Reikia visada turėti, kaip aš vadinu „kraujo troškulį“. Patikėkit, su mūsų lietuvišku veržlumu Jungtinėje Karalystėje galima daug pasiekti. Ačiū už pokalbį ir sėkmės visuose Jūsų sumanymuose. 17
„Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai. 1940–1953“ Kalbiname ekonomistą ir Lietuvos istorijos tyrinėtoją Vladą Terlecką
Agresyvėjant Rusijos propagandiniam karui ypač svarbu žinoti, kokias kančias Lietuva patyrė 1940–1953 metais, kaip dingo iš politinio žemėlapio ir kas tuomet vyko, įsitikinęs neseniai išleistos knygos „The Tragic Pages of Lithuanian History 1940–1953” („Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai. 1940–1953“ ) autorius Vladas Terleckas. Knyga palydėta ir prancūzų istorikės, sovietologės, Sorbonos universiteto profesorės Françoise Thom įžanginiu žodžiu.
Kas lėmė knygos, skirtos angliakalbiams skaitytojams, atsiradimą? Knygoje siekiau konspektyviai pateikti informacijos minimumą apie tai, kaip Lietuva dingo iš politinio žemėlapio, kas joje vyko. Imtis šio uždavinio motyvų buvo ne vienas. Mano galva, esame mažai išleidę ir paskleidę literatūros, dokumen18
tinių leidinių ir kino filmų užsienio kalbomis. Šiuo požiūriu nedovanotinai atsiliekame nuo latvių, estų. Jei kas padaroma, tai priešokiais, kuriomis nors progomis. Mūsų istorijos sklaidos projektai dažniau tebūna valdžios politinių partijų pasireklamavimas, kai kurių istorikų pamaloninimas. Dar blogiau, kad, pavyzdžiui, istorikų, pramintų keturiais komunarais, knyga „Lietuvos istorija“ pasižymi antilietuviškomis tonacijomis, faktų iškraipymais. Joje net aukštinama sovietinė okupacija, padėjusi lietuviams gerai išmokti rusų kal-
„Knygoje siekiau konspektyviai pateikti informacijos minimumą apie tai, kaip Lietuva dingo iš politinio žemėlapio, kas joje vyko. “
bą ir taip naudotis Rusijos literatūros, kultūros lobiais. Šios knygos išleidimą rėmė mūsų URM, ji turėjo būti išleista šešiomis užsienio kalbomis, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, buvo platinama aukštiems svečiams. Štai taip priešinamės agresyvėjančiam Rusijos propagandiniam karui! Vidinis balsas liepė pateikti vakariečiams faktologinę atsvarą.
Kuo Jūsų darbas skiriasi nuo kitų leidinių? Daug išsamiau rašau apie plėšikišką sovietų ir nacių ekonominę politiką, žmonių nuskurdinimą, gausiau pateikiu duomenų, vaizdinės medžiagos. Skirtingai nuo kitų autorių nedėstau apie Lietuvos diplomatų veiklą užsienyje, mūsų emigrantų politines organizacijas ir jų nuveiktus darbus, tik prabėgomis paminiu nacmečio pogrindines lietuvių organizacijas, partizanų organizacines struktūras ir
kt. Manau, kad tai nėra svarbūs ir žinotini užsieniečiams faktai. Be to, užsibrėžta nedidelė knygos apimtis vertė svarbius klausimus dėstyti apibendrintai. Stengiausi perteikti Lietuvos kaimo žmonių nuotaikas, atmosferą 1940–1953 metais. Gal kitaip sudėliojau akcentus, parinkau kitokius prioritetus.
Kas lėmė tai, kad iš Jūsų knygos sklinda didžiulis – tiesiog fiziškai jaučiamas – skausmas dėl mūsų tautos patirtos dramos? Įsigilinti daug padėjo prisiminimuose paskelbti istorijos faktai. Pagelbėjo ir sava vaikiška patirtis, tėvų, giminių, vyresniųjų pasakojimai. Pirmieji mano prisiminimai susiję su žydų žudynėmis. Mama, jos seserys, kaimynės tiesiog įverkė gailestį dėl nužudytųjų Linkmenų, Labanoro, Saldutiškio žydų. Greitai prisidėjo skausmas dėl partizanų žūties, nekaltų žmonių žudynių. Svetinguose mūsų namuose pokalbiai sukosi apie Kiauneliškio kautynes (1945 03 19
11–12), jose parodytą partizanų drąsą, aštuonių kovotojų susisprogdinimą. Tuomet žuvo 82 partizanai, iš kurių 12 buvo tėviškėnai. Mano žiniomis, tos kautynės buvo didžiausios Lietuvoje, daugiausia krito mūsų vyrų. Šio įvykio ilgai neleido pamiršti nuo žinios apie sūnaus (Antano Avižienio) žūtį išprotėjusi motina. Po karo užgriuvusią kolchozinę „gerovę“ išbandžiau skrandžiu. Suvarius į kolchozus, baigėsi kaimynų pasibuvimai ir pasakojimai, nes grįžę iš kolchozo, turėjo dar dirbti sklypelyje, atlikti namų ruošos darbus. Didžiulį žmonių pasibaisėjimą kėlė negirdėtas, neregėtas gyvulių kankinimas badu, šalčiu, nusilpusių laikymas virvėmis pakeltų ir pririštų prie lubų. Klausdavo – už ką jie nekalti turi kentėti? Deja, šie „socialistinio rojaus“ vaizdai jau pamiršti.
Jūsų esate įsitikinęs, kad tik žinant Lietuvos patirtas kančias 1940– 1953 metais galima suprasti ir tautos charakterį, ir susiklosčiusią ekonominę padėtį bei problemas. Ar netrūksta vis dar tokio pažinimo pačioje Lietuvoje? Ypač turint galvoje dabartinę geopolitinę situaciją. Beveik pusę amžiaus trukusi okupacija totaliai pakeitė viską: gyvenimo būdą, žmonių charakterius, moralę, papročius, leksiką ir t. t. Okupacinis režimas kurstė „proletarų“ neapykantą turtingiau gyvenusiems žmonėms, inteligentams, dvasininkams, apskritai visiems kitokiems. Pažadino žemiausius instinktus. Įsiutinti siaubė „buožių“ ūkius, dvarelius, naikino jų kultūrines vertybes, relikvijas, kirto parkus, juose įsikūrę paskleidė savo nevalyvumą ir utėles. Vertė paminklus, sušaudė 20
kryžius ir koplyčias. Okupacinis režimas skiepijo nepagarbą asmeninei nuosavybei, gamtai, sąžiningumui, pakirto žmonių orumo jausmą. Lieka neįsisąmoninti primesto komandinio (planinio) ūkio padariniai. Dėl to netekome rinkos ekonomikos specialistų, praradome prekybos ryšius su Vakarais, tapome neefektyvios ekonomikos poligonu. Svarbu žinoti, kad anuomet nebuvo tiesioginės priklausomybės tarp pramonės produkcijos didėjimo ir mūsų žmonių gyvenimo lygio, aprūpinimo prekėmis. Kiek jų palikti Lietuvai, voliuntariškai nuspręsdavo SSRS valdžios aparatas. Taigi Lietuvos atsilikimas buvo projektuojamas Kremliuje. Tokį palikimą Lietuva paveldėjo 1990 metų Kovo 11–ąją.
Knygai parengti ir išleisti skyrėte ketverius metus, daug asmeninių lėšų. Ar tikitės, kad ji prisidės prie antilietuviškos propagandos silpninimo? Viliuosi, kad padaugės tiesos, informacijos apie Lietuvos patirtį, šimtui kitam anglakalbių atsivers akys. Iš dukros žinau, kad Lietuvos genocido aukų muziejuje Vakarų turistai, pamatę ekspoziciją, būna taip sukrėsti, kad neištveria iki galo ekskursijos, nesulaiko ašarų. Gal padaugės taip reaguojančiųjų, užmerkę akis jie prieš save išvys Arkties sniegynuose žūstančius vaikus, senelius. Geriau pažins cinišku melu, atvira panieka žmogaus orumui ir gyvybei grįstą sovietinę santvarką, nes jos šmėkla vėl klaidžioja po Europą. Dėkui už Jūsų mintis, už knygą ir tikimės, kad ji suras savo skaitytoją. Lietuvos žinios
NEMOKAMAS AUTOIVYKIŲ KOMPENSACIJŲ IŠIEŠKOJIMAS LITKRAFT - lietuvių teisininkų kompanija įkurta Jungtinėje Karalystėje, Londone. Skirtingai nei daugelis mūsų konkurentų, mes patys esame teisininkai, todėl nuo pačios pradžios stojame savo klientų pusėn ir kovojame už juos, kaip už pačius save. Mūsų adresas: Atlantic Business Centre 1 The Green, Chingford London E4 7ES
Kontaktai: Ofisas: 020 8501 7744 24/7 Mob: 078 1155 0000 (Artūras) info@litkraft.co.uk
www.litkraft.co.uk
ORANŽINIO kamuolio suviliotos
2014/2015 metų sezoną krepšinio klubas „WBC Lituanica“ pradeda su dar gausesnėmis jėgomis. Į kovą stoja nauja merginų komanda „WBC Lituanica“, vadovaujama Daivos Pabrėžaitės. Su merginomės kalbamės apie tai, kas paskatino susiburti į komandą ir kokie jų tikslai. 22
[Olgos Onaitienės nuotr.]
Kodėl kilo mintis suburti merginų krepšinio komandą? Kaip žinome, krepšinis Lietuvai yra jau net ne antra religija, bet tiesiog kiekvieno lietuvio širdyje. Tad ir Jungtinėje Karalystėje yra keliolika lietuvių vyrų krepšinio komandų, tačiau merginų ar moterų – žaidžiančių ir atstovaujančių Lietuvą – šiuo metu nėra. Todėl ir kilo mintis suburti savo komandą, nes visos esame žaidusios anksčiau, dar gyvendamos Lietuvoje. Kažkada krepšinis buvo mūsų gyvenimo dalis ir nesinorėjo viso to palikti. Dabar pradėjome visos dirbti, šeimos, vaikai, todėl norėjosi kažką turėti vien tik sau – pabėgti nuo kasdienybės. Kai žaidžiame lietuvių komandoj, pasijaučiame kaip namuos, kaip Lietuvoj. Norime garsinti Lietuvos vardą ir šiaip parodyti, ką tos gražios lietuvaitės gali susirungti ir krepšinio aikštelėje.
Komanda dar labai jauna. Kokių tikslų siekiate? Čia nesirenkame „pasimėtyti“ – norime žaisi ir rodyti puikų komandinį žaidimą. Tikslai patys aukščiausi – įsitvirtinti Anglijos krepšinyje ir sukurti lietuvių moterų krepšinio lygą. Sieksime, kad tai būtų ne vienerių metų „pasižaidimas“, bet suburti antrą ir trečią moterų krepšinio komandą. Mūsų svajonė yra iškovoti Naci-
onalinės Anglijos lygos antrojo diviziono, kuriame dabar žaidžiame, auksą. Savo komandos pavyzdžiu tikimės atkreipti Lietuvos krepšinio federacijos dėmesį į tai, kad moterų krepšinis Lietuvoje šiuo metu yra labai žemoje vietoje. Daugelio Jungtinėje Karalystėje gyvenančių merginų, baigusių krepšinio mokyklas ar jau žaidusių Lietuvoje, pasitikėjimas yra sugriautas, nes jų nepriėmė niekas. Profesionalios žaidėjos neturi kur įsitvirtinti ir jos išvažiuoja į Angliją, Norvegiją, nes čia pasiūlomos geros sąlygos treniruotis ir žaisti. Visos moterų komandos apie tai šneka – mes neturim jokių augančių kartų. Vyrų komandos turi rėmėjos ir visa kita, o moterų krepšinis yra nustumtas į šalį, jei liks – liks.
Jau dalyvavote Londone „Badgers“ rengiamame 3x3 turnyre. Kokie rezultatai? Turnyre dalyvavo dešimt moterų krepšio komandų. Kai atėjome ir pamatėme kitas komandas, ne juokais išsigandome, kad mums nepavyks. Nors priešininkės atrodė stiprios, mes startavom puikiai. Pogrupyje mes buvome pirmos iš penkių komandų. Susitvarkėme gerai ir grupėje – mums atiteko antroji vieta. Kaip pirmam turnyrui – tai labai geras rezultatas. Turnyras vyko lauke, todėl merginos „nesiardė“, nes žaidžiant ant asfalto traumos yra daug skaudesnės nei žaidžiant salėje. 23
Spalio 5–tą dieną žaidėte savo pirmąsias varžybas išvykoje su „Ipswich Basketball“ klubu. Kaip pasisekė? Kaip ir žadėjome, kovėmės iki galo, bet teko pripažinti varžovių pergalę rezultatu 64:57. Jau nuo pirmosios minutės varžybos buvo labai įtemptos, lipome vienos kitoms ant kulnų. Nors meistriškumu jos ir neprilygo, bet mums trūko komandinio susižaidimo. Tai labai greita komanda, tad teko daug prakaito išlieti, kol pagavome jų tempą. Nebuvo iš varžovių pusės daug gražaus ar meistriško žaidimo tik spurtai. O mūsų komanda sukurta taktiniam žaidimui, nors turim ir labai greitų žaidėjų. Rezultatyviausios „WBC Lituanicos“ žaidėjos – 14 taškų komandai pelniusi Monika Jankūnaitė bei Daiva Pabrėžaitė ir Samanta Voitkevič, surinkusios po 11 taškų. Nors pirmasis mūsų blynas ir prisvilęs, bet nesudegęs... Neliūdime, nes tai buvo pirmos varžybos ir mes tik apšilome. Laukia visos sezono kovos – mes dar parodysime, ko esame vertos.
Tad koks Jūsų varžybų kalendorius? Su mūsų varžybų kalendoriumi galite susipažinti, apsilakę tinklapyje: www.basketballengland.co.uk Mūsų komanda žaidžia Moterų nacionalinėje taurėje („Womens national cup”), Moterų Nacionalinėje antojo24
je taurėje („Womens National Trophy“) ir pagrindinis sezonas – Moterų lygoje („Womens Leagues“).
Kaip merginoms pavyksta suderinti darbą, asmeninį gyvenimą ir treniruotes? Be abejo, nukenčia ir darbas, ir asmeninis gyvenimas. Suderinti yra tikrai sunku, bet dideli norai gali viską. Tenka ir iš darbo anksčiau atsiprašyti, kad laiku atvyktume į treniruotę. Jeigu kada kuriai panelei ir nepavyksta atvykti į varžybas ar treniruotes – visada suprantame viena kitą. Visus darbus planuojamės, žinodamos, kad pirmadienis – „užbraukta kalendoriuje“ diena. Jei pavyktų suburti tokią komandą ir surasti tokius rėmėjus, kad krepšinis taptų mūsų darbu – tai tikrai didžioji dalis mūsų atsisakytų dabar turimų darbų bent 2–3 metams. Kol kas sau to leisti dar negalime.
Krepšinis – komandinis žaidimas. Kaip sekasi formuoti komandą, juk vien treniruotėmis neapsiribojate? Susiburti kaip komandai ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų labai padėjo pasaulio vyrų krepšinio čempionatas. Ėjome palaikyti mūsų rinktinę per visas varžybas. Vieną savaitgalį sugalvojome visa komanda susirinkti tiesiog išsikepti šašlykų.
[Olgos Onaitienės nuotr.]
Po varžybų visada pasikalbam labai atvirai. Bet kada galime viena kitai paskambinti. Suprantame, kad turime būti kaip kumštis, viena kitą palaikyti ir gyvenime, ne tik aikštelėje. Komanda yra aikštelėje, o gyvenime – visos esam draugės. Galime net pavadinti save kaip šeima. Aišku, bus ir pykčių aikštelėje dėl neįmestų kamuolių, netikslių perdavimų, be išeinam paspaudžiam rankas ir pamirštam. Kol kas pykčių nėra, nes yra bendri tikslai. Be abejo, mes visos labai skirtingos, o dar ir moterys...
Jūs tokios linksmos, šmaikščio, energingos... Negi neturite jokių problemų? Taip, energijos ir entuziazmo mums pakanka, o problema yra viena – mums labai reikia komandos trenerio. Ačiū už pokalbį ir sėkmės varžybose! 25
[Olgos Onaitienės nuotr.]
Merginų krepšinio komandoje „WBC Lituanica“ žaidžia:
26
MARGARITA SONKINA
GERDA MALAVICKAITĖ
Margarita (draugams geriau žinoma kaip Marga )32–jų metų kaunietė. Jau 4–tus metus gyvenu Londone. Esu visų galų meistrė, turiu begalę darbų bei hobi, tačiau viską kuo puikiausiai suderinu ir šypsausi gyvenimui, iš jo pasiimdama maksimumą.
Nors didžiausia mano aistra yra krepšinis, mėgstu ir kitas sporto šakas. Patinka stebėti futbolo varžybas, neveltui tai populiariausia sporto šaka pasaulyje. Visada palaikau visus lietuvių sportininkus. Savo gyvenimą norėčiau susieti su sportu. Tikiuosi tapti profesionale asmenine trenere.
DAIVA PABRĖŽAITĖ
MILANA AKBERDINAITĖ
Esu ambicinga, stengiuosi eiti iki galo, bet kartais tenka suklupti. Mėgstu naujoves, iššūkius, naujas sporto šakas. Mano sekmadienio vakarai dažniausiai būna su dubenėliu spragėsių ir geru filmu. Beprotiškai mėgstu keliauti, tik laaaabai bijau lėktuvų skrydžių.
Man 24 m. Esu labai užsispyrusi ir siekianti savo gyvenimo tikslų. Mano gyvenimo varikliukas – mano šeima. Turiu nerealius tėvelius, kurie visada palaiko mane, vyresnį brolį, kuris rūpinasi manimi. „Mano angelai“ – Urtė ir Ugnė – dešimtmetės mano sesutės, kurios visada tiki manimi ir suteikia jėgų. Turiu mane labai mylintį ir visada suprantantį sužadėtinį.
GRETA VILKELYTĖ
JOANA ČERKAITĖ
Mano draugai vadina mane Grjute jau apie 12 metų. Labai myliu muziką ir viską, kas su ja susiję: festivaliai, koncertai, klubai... Visada būnu draugų apsuptyje, nes nemėgstu būti viena. Aš esu keliautoja. Mano svajonė – susitaupyti pakankamai pinigų ir apkeliaut pasaulį! Mėgstu naujus iššūkius ir nekenčiu rutinos.
Joana Čerkaitė. Prieš pora metų atvažiavau studijuoti kriminologiją ir psichologiją Middlesex universitete. Šiais metais jau baigiu studijas. Mano laisvalaikis... nelabai jo ir turiu:). Savaitgaliais dirbu kavos parduotuvėje. Na, o likusį laiką stengiuosi praleisti su antrąja puse, mama ir draugais.
27
SAMANTA VOITKEVIČ Aš esu ramaus būdo, nors kartais linkus į vaikiškus kraštutinumus. Galiu būti žaisminga ar diplomatiška, priklausomai nuo situacijos! Mano stiprybė yra ištikimybė meilėje ir šeimyniniame gyvenime. Kadangi esu kontraversiško būdo, geriausiai man sekasi atsiskleisti namie. O darbo rezultatai kalba patys už save!
UGNĖ STANKEVIČIŪTĖ Esu pati jauniausia – komandos pagrandukė. Kaip ir visi jauni žmonės, mėgstu linksmintis, pramogauti, keliauti. Labai pasiilgstu savo artimųjų Lietuvoje. Dažnai skrendu juos aplankyti. Esu linksma, draugiška, nuoširdi, niekada nepykstanti ir labai tolerantiška
MONIKA JANKŪNAITĖ Esu baigusi Lietuvos edukologijos universiteto sporto ir sveikatos fakultetą, todėl visas mano gyvenimas sukasi apie sportą. Vienintelis hobis ir aistra – krepšinis! Dar mėgstu keliauti ir pamatyti kažką naujo, tik ne visada tam turiu laiko. Atvažiavau į Angliją ieškoti laimės ir per keletą metų viskas atėjo savaime. Radau savo būsimą vyrą, turiu darbą, gyvenimas nestovi vietoje. Džiaugiuosi kiekviena minute!
28
LINA MATUZAITĖ Krepšinį žaidžiau jau daug metų. Esu 27 metų moteris, auginanti 6 metukų dukrytę. Amžina studentė, besimokinanti viename iš Londono universitetų. Darbą, dukrytę, mokslus ir krepšinį nelengva suderinti, bet prie didelio noro viskas įmanoma. Pomėgiai – kelionės, knygos ir maisto gaminimas.
GINTARĖ GURKLYTĖ Esu sąžininga ir turinti puikų humoro jausmą. Labai nemėgstu žmonių, kurie apsimetinėja kuo nėra iš tikrųjų. Savo laisvalaikį skiriu draugams bei poilsiui, nes mėgstu keliones ten, kur galima pasilepinti saulės spinduliais :). Labai mėgstu apsipirkinėti ir gaminti, bet tam turiu mažai laisvo laiko.
GRETA DRAZDAUSKAITĖ
TOMA TILVIKAITĖ Turiu nuostabią dukrytę, kuri mano gyvenime yra pati svarbiausia. Mėgstu keliauti, skaityti knygas, sportuoti. Dar labai patinka leisti laiką su draugais, linksmintis. Londone gyvenu su savo šeima ir tai yra nuostabus dalykas!
Gimiau ir užaugau Kaune. Prieš 9 metus atvažiavau į JK ir taip važinėjau pirmyn – atgal, kol galiausiai, baigusi verslo vadybos studijas Kaune, apsistojau Londone. Esu pradedančioji virtuvės šefė, bet viso mano gyvenimo svajonė – žaisti krepšinį. Pats laikas įrodyti sau ir kitiems, kad aš galiu, ir kad niekada nėra vėlu pradėti daryti tai, apie ką taip seniai svajojai.
Jei norite prisijungti prie merginų krepšinio komandos „WBC Lituanica“, paskambinkite arba parašykite komandos vadovei Daivai Pabrėžaitei, tel. 07544 422227, el. paštas: pabrezaite@gmail.com.
Mūsų paskira facebook‘e
https://www.facebook.com/WBCLondonLituanica 29
Austeya [asmeninio archyvo nuotr.]
Leisk sau norﾄ葉i... 30
Pasikalbėti su Austeya, jauna muzikos atlikėja, pradedančia sako solinę karjerą, susėdome jaukioje kavinėje pačiame Londone centre. Buvo smagu klausytis jauno žmogaus, labai gerai žinančio, ko nori šiame gyvenime ir tvirtai žengiančio savo svajonės link.
Kaip atsidūrėte čia? Kokie keliai atvedė į Londoną? Lietuvoje norėjau studijuoti muzikos vadybą ir labai tikėjausi, kad įstosiu. Tačiau nepavyko... Labai nusivyliau, išsigandau, kad neturiu ką studijuoti. Kadangi neturėjau jokių kitokių planų, sugalvojau, kad man geriausiai išvažiuoti. Nelabai žinojau, ką iš viso veikiu gyvenime. Manau, kad tokiame jauname amžiuje yra per anksti pasirinkti specialybę, universitetą. Mano sprendimai tada buvo visiškai ne tokie kokie būtų dabar.
Tad ką patartumėt tokiam jaunam žmogui? Reikėtų gerai pagalvoti prieš renkantis universitetą. Yra tokių žmonių, kurie labai gerai žino, kad jie, pavyzdžiui, nori būti gydytojais ar teisininkais. Bet jei dar neesi šimtu procentų tikras, ko tu nori, man atrodo, kad nieko blogo, jei pasiimtum vienus metus tiesiog apie tai pagalvoti. Po mokyklos baigimo tu gali vienus
metus padirbti, pakeliauti, pamatyti pasaulio. Jau nekalbu apie savęs pažinimą, nes save pažinti, gal būt, ir viso gyvenimo nepakanka. Aš manau, kad jaunam žmogui reikėtų labai gerai pagalvoti, prieš priimant tokius sprendimus, kurie nulems visą gyvenimą. Manau, kad Lietuvoje dar labai didelis tėvų, mokytojų spaudimas – baigei mokyklą ir eik į universitetą. Ir tai nėra gerai. Skubėti apsispręsti nėra reikalo šiais laikais.
Taigi atsidūrėte čia „visai iš nieko“, be jokių planų, ką čia veiksi. Kaip pavyko įsitvirtinti, nuo ko pradėjai? Atsiminiau pirmąją savaitę Londone (Austeya skambiai nusijuokia – red. past.). Mano draugės ir aš dirbome mažoje kavinėje ir buvo taip baisu, nes nieko mes nesupratome ir mūsų niekas nesuprato. Aš nesuvokiau, kur esu, nes niekada nebuvau buvusi Londone ir niekada gyvenime nedirbusi. Paskui įsidarbinau picerijoje, verkiau darydama ir nešiodama picas. Buvo žiauru, nes buvome dar vaikai po 31
aštuoniolika metų. Buvau išmesta į visišką nežinią, buvo labai sunku, bet po truputėlį, po truputėlį… Pradėjau studijuoti. Būdavo, kad ir dirbu pilnu etatu ir studijuoju – pamiegu kelias valandas ir toliau sukuosi tame rate darbas – studijos. Taip, per septynerius metus viskas pasikeitė. Kai pagalvoju, kiek darbo, kiek pastangų įdėjau – tai tikrai nebuvo lengva. Buvo sunku pereiti tą laikotarpį nuo naivios mergaičiukės iki asmenybės, jaučiančios kad kažką gali daryti, būti laisva…
Iš kur tiek jėgų? Kas skatino, kas padėjo taip ryžtingai eiti į priekį? Niekada net neabejojau, kad bus kitaip, kad aš dirbsiu tik vieną darbą ir niekada neprogresuosiu. Visada buvo kažkokia inercija. Iš kur ji – aš nežinau ir niekaip negaliu jos pakeisti. Visada kažkas naujo vyksta, kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį ir tada – atsisuki atgal, suvoki, kad judi į priekį. Bet kodėl – aš negaliu šito paaiškinti. Manau, kad tiesiog motyvacija eina iš vidaus…
Vis tik muzika – kokia ji, kam skirta? Muzikuoti pradėjau nuo keturiolikos metų, įkūrusi savo pirmąją muzikos grupę Jelou Medou. Grojome gyvai – akordeonas, violončelė. Paskui, jau gyvendama Londone, visiškai atsitiktinai susiradau mobiliajame telefone Garage Band programėlę, su kuria pradėjau programuoti
32
muziką gatvėje, traukiniuose. Tiesiog „užsikabinau” už tos programėlės. Ten gali įrašyti vokalą, sukurti pritarimą, t. y. gali dainą suprodiusuoti nuo pradžios iki galo. Kadangi kasdieninė mano kelionė į darbą trukdavo po valandą ir daugiau, tad aš su šia programėle ir įrašiau savo dainas. Taip gimė mano pirmasis albumas. Tada sudėjau dainas į internetą ir taip susipažinau su dabartiniu savo prodiuseriu Zion Henry. Nusprendėme dainas iš telefono perkelti į studijos kokybę. Visa mano muzika yra elektroninė, nes taip ji ir prasidėjo, būtent nuo technologijų. Vis tik bandau išlaikyti ir dalį akustinio skambesio, nes yra ir gitarų, yra ir gyvai atliekamos muzikos. Koncertų metu kartais mes atliekame mano dainas tik gyvai, o kartais su elektroninėmis klaviatūromis ir t. t. Tai priklauso nuo šou, nuo publikos, nuo vakaro.
Tai dabar koncertuojate su grupe? Šiuo metu aš darau pauzę nuo grupės. Per šiuos metus mes turėjom labai daug koncertų ir tiesiog pervargom. Grojau keliuose labai dideliuose koncertuose, teko apšildyti MOBO apdovanojimų laimėtojo Finley Quaye pasirodymą, sugroti su O2 Academy... Ir visa tai vyko labai dideliu tempu. Aš turėjau ir kurti, ir įrašyti, ir dainuoti, ir dirbti studijoje… Tiesiog mes supratom, kad negalim daugiau tokiu tempu dirbti. Reikia sustoti ir pagalvoti, kaip dirbsime toliau. Paskui vėl įsisuksime – darbas studijoje, koncertai, naujas albumas …
„Mano muzika yra mano internetiniame puslapyje www.austeya.com , mano albumas „Teach Me“ yra patalpintas iTunes parduotuvėje.“
Austeya [asmeninio archyvo nuotr.]
33
Kur galime paklausyti, kur galime Jus išgirsti? Mano muzika yra mano internetiniame puslapyje www.austeya.com, mano albumas “Teach Me” yra patalpintas iTunes parduotuveje https://itunes. apple.com/us/album/ep–teach–me–ep/ id727861060. Taip pat daugiau informacijos ir man parašyti galite www.facebook.com/austeyamusicfan arba www.twitter.com/austeyamusic Daugiau mano muzikos galite išgirsti www.soundcloud.com/austeya Rudeniop prasidės mano akustiniai koncertai.
Koks Jūsų laisvalaikis? Ar iš viso jo yra, kai daug laiko reikia skirti kūrybai, muzikai, o dar ir dirbate? Turiu kažkokį laisvalaikį (Austeya ir vėl juokiasi – red. past.). Bandau keliauti, susitikti su draugais. Čia Londone kiekvieną dieną kažkas vyksta... Turėdama laisvo laiko, mėgstu įrašyti ir prodiusuoti dainas Visada bandau savo dienotvarkėje kuo daugiau laiko skirti vienam ar kitam kūrybiniam darbui. O šiaip kaip ir kiekvienas jaunas žmogus – draugai, vakarėliai... Mes su draugais turim tokią kaip ir bendruomenę – tai yra sėkmingi ir talentingi žmonės, taip pat ir menininkai, muzikantai. Dažnai kartu leidžiame laiką, nes pa-
34
našus mūsų požiūris į gyvenimą, kūrybą. Mus visus čia suvedė panašūs keliai.
Jūsų ryšiai su Lietuva. Ar grįžti, ko grįžti, ar užvėrėte duris ir pasakėte – niekada čia negrįšiu? Ne, aš Lietuvą myliu ir esu dėkinga už tai, kad aš esu aš, kad turiu tokius tėvus. Mano tėvai menininkai ir man sugebėjo perduoti tą meno ir laisvės troškimą. Į Lietuvą aš grįžtu, nes turiu senelius, dvi seses ir dar kažkiek draugų, nors daugelis jau yra čia. Grįžtu į Lietuvą, bet ne koncertuoti, nes nežinau, ar surasčiau publikos. Tiesa, turėjau idėją sudalyvauti „Lietuvos balse“, bet tiesiog tam buvo nepalankus laikas.
Ateities planai, svajonės, lūkesčiai... Tokio jauno žmogaus jų turėtų būti labai daug. Daug, tikrai daug, noriu dar daug padaryti. Noriu įrašyti albumą, noriu vėl suburti savo grupę ir tiesiog surinkti pilnas sales į savo koncertus. Tai nėra lengva, nes dabar visi nori labai greito rezultato, nori labai greitai išgarsėti. Bet iš tikrųjų viskas reikalauja labai daug ir sunkaus darbo, ir niekas nepasidaro per naktį. Norėčiau užsiimti muzika ir kad tai būtų mano darbas, kad nereikėtų jokių papildomų darbų. Aišku, pasvajoju ir daugiau, bet kol kas pirmiausia – muzika.
„Noriu įrašyti albumą, noriu vėl suburti savo grupę ir tiesiog surinkti pilnas sales į savo koncertus .“
Austeya [asmeninio archyvo nuotr.]
35
[asmeninio archyvo nuotr.]
Žvelgdama į savo kelią, į savo patirtį, ką norėtum pasakyti lietuviams, čia atvažiavusiems ar besiruošiantiems atvažiuoti? Patarčiau, prieš važiuojant į čia, labai gerai pagalvoti. Aš negalvojau, išvažiavau per penkias minutes. Aš nežinojau, kur važiuoju, ką čia darysiu. Neturėjau jokio plano ir, gal būt, per daug pasitikėjau žmonėmis. Reikia gerai pagalvoti, ar esi tam pasiryžęs, nes gyventi nėra lengva. Dėl darbų – čia atrodo, kad jų yra, bet iš kitos pusės – čia daug didesnė konkurencija. Čia tu turi būti daug geresnis negu Lietuvoj, daug stipresnis... Nereikia važiuoti dėl to, kad visi čia važiuoja. Tai turėtų būti tikrai gerai apgalvotas sprendimas. O čia atvažiavus reikia būti protingiems, o 36
gal tiesiog gudriems. Siūlyčiau lygiuotis į žmones, kurie čia kažką daro, kurie čia atvažiavo ne tik greitai užsidirbti. Nereikėtų užsidarysi tik savoje lietuvių bendruomenėje, kai gali tiek dag išmokti iš aplinkos. Ir dar kiek pagalvojusi Austėja priduria: Visiems jauniems žmonėms siūlyčiau siekti savų svajonių, bet prisiminti, kad reikia sunkiai dirbti. Dažniau atsisėsti su savimi ir pasišnekėti, suprasti, ko tu nori. Reikia tikėt savim ir tada viskas pradeda aplinkui suktis. Kai nusprendi, ko nori – gyvenime viskas tampa labai paprasta. Tiesiog nereikia bijoti leisti sau norėti kažko, ko gal būt kiti nenori. Manau, riekia leisti sau būti savimi, daryti savo sprendimus, turėti savo svajones. Ačiū už pokalbį. Sėkmės kūryboje, miela Austeya!
info@slammarketing.co.uk Tel. 07515 556 639
Marketingo paslaugos
Firminio stiliaus k큰rimas
Spaudos produkcijos grafinis dizainas
Internetini킬 tinklapi킬 ir WEB produkcijos dizainas
www.slammarketing.co.uk
Pasikalbėkime Irma Surget „Mes Čia“ įkūrėja
Sveiki, aš esu Irma Surgett, psichologinės grupės „Mes Čia“ įkūrėja. Ši grupė yra skirta tautiečiams – emigrantams. Asmeniniai išgyvenimai ir įvairios diskusijos apie emigraciją, prisidėjo prie šios grupės gimimo. Grupės tikslas – reguliarių susitikimų ir pokalbių pagalba suvienyti išsibarsčiusius tautiečius, sukurti erdvę išgyvenimų pasidalijimams ir suteikti galimybę visapusiškam asmenybės tobulėjimui. Daugiau informacijos apie mūsų grupės veiklą rasite feisbuko paskyroje „Mes Čia“. Na, o ši žurnalo rubrika, skirta ne tik išsakyti savo vidines problemas, bet ir gauti naudingų patarimų, kaip jas išspręsti. Taigi, pasikalbėkime apie tai.
Kaip atrasti sėkmingą karjerą? Mokslininkai neseniai ištyrė ir įrodė, kad pagrindinė ankstyvo insulto priežastis yra ne cholesterolio perteklius, o nepasitenkinimas turimu darbu. Liūdna, bet labai daug žmonių dirba nemėgstamus darbus, bet dar liūdniau, kad dauguma iš jų nenori nieko keisti dėl įvairiausių priežasčių. Ši problema yra ypač aktuali gyvenant emigracijoje. Kiekvieno žmogaus emigracijos istorija ir priežastys yra skirtingos. Tačiau vieniems emigracija prilygsta laimėjimui loterijoje, o kitiems – gyvenimo katastrofai. Tai kas gi nulemia sėkmingos karjeros atradimą? Kai kas iš mūsų laikosi tvirtos nuomonės, kad vieni yra gimę po laiminga žvaigžde, o kiti – ne. Vienas iš pagrindinių faktorių, neleidžiantis mums judėti į priekį, sėkmingos karjeros link, yra mūsų nežinojimas, koks darbas mums suteiktų pasitenkinimo. To38
dėl reikia būtim atviriems visoms mūsų kelyje pasitaikančioms galimybėms, net toms, kurios išvestų mus iš komforto zonos. Svarbu nepasiduoti aplinkinių įtakai. Kiekvienas esame šioje žemėje su tikslu ir tik mes patys galime nuspręsti, kas mums tinka arba netinka. Dar svarbiau yra klausytis savo vidinio balso, kurį gali būti sunku atskirti nuo mus nuolat kontroliuojančio proto. Tačiau aplinkos pakeitimas, pabuvimas vienatvėje, ypač gamtoje, padės susidraugauti su vidiniu balsu. Dar nereikia pamiršti, kad žmogus, lygiai kaip ir gamta, nuolat keičiasi. Todėl nereikia nustebti, jeigu svajonės apie darbą arba karjerą taip pat pasikeičia.
„Vienas iš pagrindinių faktorių, neleidžiantis mums judėti į priekį, sėkmingos karjeros link, yra mūsų nežinojimas, koks darbas mums suteiktų pasitenkinimo. Todėl reikia būtim atviriems visoms mūsų kelyje pasitaikančioms galimybėms, net toms, kurios išvestų mus iš komforto zonos. Svarbu nepasiduoti aplinkinių įtakai.“ Kitas, svarbus faktorius, užkertantis visus kelius į sėkmingą karjerą yra nepasitikėjimas savimi. Kultūros skirtumai ar kalbos barjeras tai gali dar labiau paaštrinti. Todėl yra labai naudinga išsiaiškinti ir atrasti nepasitikėjimo savimi šaknis ir tada su savimi padirbėti. Žinoma, tai neįvyks per vieną naktį, todėl reikia apsišarvuoti kantrybe ir būti pasiruošus viskam. Nieko neveikimas, pasyvumas ar palankios galimybės laukimas dar labiau įtrauks į sustingimo būseną. Reikia būtinai kažką su savimi daryti. Būtų labai gerai savo pažįstamų rate atrasti nors vieną žmogų, su kuriuo galėtumėte apie tai pakalbėti. Labai svarbu yra prisiimti visą atsakomybę už savo gyvenimą ir nustoti kaltinti visus aplinkui. Jeigu įvykiai pakrypo neplanuota linkme, sustokite ir apgalvokite, kaip tai būtų galima pataisyti. Nelaukite gerųjų fėjų, nes jos tikrai nepasirodys. Bet gerosios fėjos – žmonių pavidalu – aplankys tada, kai būsite patys pasiruošę sau pagelbėti.
dar nerado kelio į ją. Nesvarbu, kaip toli ar arti esate nuo savo išsvajotos karjeros, nepamirškite kiekvieną dieną jaustis dėkingi už viską, ką jau pasiekėte arba turite. Jeigu neįvertinate to, ką turite dabar, nemokėsite įvertinti ir tada, kai pasieksite savo tikslą. Taigi, pradėkime nuo dabar. Sėkmės! Ačiū, kad skaitėte. Jeigu turite klausimų, pasiūlymų ar norite pasikalbėti Jums rūpima tema, rašykite man: info@mescia. co.uk arba žurnalo redakcijai.
„Labai svarbu yra prisiimti visą atsakomybę už savo gyvenimą ir nustoti kaltinti visus aplinkui.“
Kiekvienas iš mūsų esame skirtinguose karjeros keliuose. Vieni dar ieško kas būtų jų svajonių karjera, kiti žino, bet 39
Tu – moteris
Rubriką veda Joana Pasternak, grožio terapeutė. Mes esame laimingos tada, kai mylime ir esame mylimos, tada nesvarbu finansinės problemos, nerealizuota saviraiška ar nemadinga šukuosena. Ir nors šis faktas moksliškai sunkiai įrodomas, praktiškai tą patvirtinti gali daugelis moterų. Deja, mylėti ir būti mylimai nėra lengvas uždavinys. Pasistengsiu Jums padėti. Juk kartais, kad pasijaustume laimingos ir gražios, mums reikia visai nedaug – šilto žvilgsnio, naujos suknelės ar tiesiog pokalbio su geriausia drauge…
Kaip tapti žvaigžde…
2. Numeskite svorio. 1. Jūsų išvaizda.
Įsitikinkite, kad Jūsų rūbai tvarkingi ir švarūs. Tai tap pat liečia veidą ir plaukus. Žvaigždžių šukuosenos ir makiažas skiriasi nuo paprasto... kiek tam buvo paskirta laiko. Tiesiog paskirkyte 15 minučių daugiau negu įprastai.
40
Neesu anoreksijos šalininkė, bet sutikite – rūbai geriau žiūrisi ant dailesnės figūros. Svarbiausia neperlenkti lazdos. Optimaliausias svoris yra – minus 110 vnt. nuo Jūsų ūgio (centimetrais). Tai pasiekti paprasta! Užtenka valgyti kiekvieną dieną tuo pačiu laiku (pvz. pusryčiai – 7 val. ryto, pietūs – 2 val., vakarienė – 6 val.) ir eiti miegoti anksčiau. Rezultatai nustebins Jus labai greitai. Kas mėgsta begiojimą ar kitą sporto šaką – puiku!
3. Pasitikėjimas savimi. Jeigu dviejų pirmųjų punktų jau laikotės, neturėtumėt nepasitikėti savimi… Sugalvokite savo asmeninę paslaptingąją frazę, kuri turėtų pakeisti Jūsų požiūrį į Jūsų silpnąsias vietas! Pvz., „šitame kambaryje aš pati gražiausia“, „aš – visų vyrų svajonė“, „mano kojos ir plaukai patys gražiausi“ ir t.t. Kartokite šią frazę sau tol, kol tai taps įpročiu. Tiktai įsivaizduokite, kaip iš karto pasikeis Jūsų elgesys!
4. Tai kas vyksta Jūsų galvoje.
Nepamirškite ape tai, kas vyksta viduje. Tuščiavidurės niekam neįdomios. Todėl nauji renginiai, muzika, hobis – yra būtini! Suraskite bet kokį užsiėmimą, vertą pasididžiavimo savimi: perskaitykite knygą, pažiūrėkite intelektualų filmą, gerai išlaikykite sesiją arba gaukite vairuotojo teises. Tai verta! Jūs pajausite, kad gyvenate ne veltui, kad kažko pasiekėte. Dar viena priežastis – Jus pastebės kiti įdomūs žmonės.
Mielosios moterys, esu laiminga, kad turiu galimybę Jūsų gyvenimą pagražinti ir pagerinti. Juk moters pasaulis toks didelis tarsi visata – be pradžios ir pabaigos… Pasikalbėkime apie tai.
5. Savas stilius. Kad išsiskirtumėte iš kitų, Jums tiesiog trūksta ypatingos – tiktai Jūsų – detalės. Naudokite ją kiekvieną dieną. Tai galėtų būti drabužių spalva, šukuosena, makiažas… kas tik norite. Svarbiausia, kad būtų natūralu ir neperkrauta. Tegul tai būna tarsi braškių kvapas – nepastebimas, bet kiekvieną kartą žmonės, pajutę jį, prisimena apie Jus.
6. Bendravimas ir susitikimai
Būkite pasiruošusi naujiems pakvietimams ir susitikimams. Dabar aplinkiniams įdomu Jus stebėti, jie norės pakviesti Jus į savo draugų ratą. Nepraleiskite progos, nes tai naudinga Jums. Kaip geriausia elgtis tokiose situacijose? Manau – ramiai. Bet ir neužsidarykite visai. Mažiau kalbėkite ape save, daugiau domėkitės kitais, bet darykite tai nuoširdžiai. Kuo paprastesnė būsite, tuo geriau. Nesistenkite patikti visiems. Geriau savo „žvaigždiškumą“ laikyti paslaptyje, nes paslaptys visados traukia. Jūs jau „žvaigždė“! Sėkmės naujame kelyje! Visada atsakysiu į Jus dominančius klausimus. Rašykite man mybeautysalon@mail.ru . 41
Pailsėk, atsipūsk. Su jumoru apie vyrų ir moterų santykius. Tema – amžina kaip pasaulis. Vyras ir moteris... Kad ir kokie mes skirtingi bebūtume, – mus sieja vienas bendras dalykas. Mes vienas be kito – negalim...
*** Parfumerijos parduotuvėje vyras perka dovaną. Pardavėjas jo klausia, – Jums brangesnę, ar žmonai?
*** Šeimyninis barnis. Žmona pasiima šluotą, vyras palenda po lovą. Žmona šaukia: – Išlįsk! – Neišlįsiu. – Išlįsk, sakau aš tau! – Čia aš šeimininkas, kaip pasakiau taip ir bus,– pareiškia vyras.
*** Ateina vyras į viešbutį ir prašo administratoriaus užsakyti kambarį. Šis klausia: – Čia jūsų žmona, ar kas? Vyriškis atsako: – Ar kas.
*** Žmona kalbasi telefonu, o paskui, susinervinusi, padeda ragelį. Vyras klausia: – Kas skambino? – Mama. Ji pusiau beprotė... – A... Tai reiškia, kad taisosi...
*** Žmona, sėdinti už vairo, sako vyrui: – Tas pėstysis turbūt savižudis. Jis jau pusę valandos bėga priešais mano mašiną. Ką daryti? – Brangioji, grįšk į važiuojamąją kelio dalį.
*** Kalbasi tėvas su dukterim: – Noriu tave pradžiuginti. Tavo mylimasis manęs paprašė tavo rankos. – Puiku, tėveli, bet man taip nesinori skirtis su mama. – Ir nereikia, mano brangioji, gali ją pasiimti su savim. *** – Tas Petraitis tikrai nemandagus žmogus. Mes kalbėjomės gal kokias dešimt minučių, ir per tą laiką jis kokius penkis kartus nusižiovavo, – piktinasi žmona. – Brangioji, jis nežiovavo, jis norėjo kažką tau pasakyti. *** – Brangusis, nueik į parduotuvę. – Brangioji, pažiūrėk pro langą, dabar toks oras, kad net šuns neišginsi. – Dieve mano, tai eik be šuns.
42
*** Prie rojaus vartų šv. Petras išrikiuoja būrį vyrų ir pareiškia: – Visi, kas nors kartą buvot neištikimi savo žmonoms, žingsnį į priekį! Žingsnį žengia visi, išskyus vieną. Šv. Petras pareiškia: – O dabar – visus į pragarą! Ir kurčią – taip pat! *** Žmona, prieš gimdymą, sako savo vyrui: – Žinai, aš bijau. O jei gims negras su dviem galvom? – ??? Po gimdymo išėjusi seselė sako vyrui: – Jums gimė. – Kas? Negras su dviem galvom? – Ne, su viena. – Oj, dėkui Dievui.
Gyvenkime sveikai ir laimingai!
43
The Taste of Eastern Europe
Šventės jau ne už kalnų!
wwww.lituanica.co.uk Ispwich: 12 Duke Street, Ipswich, IP3 0AQ
Barking: 1-2 Clockhouse Avenue, Barking, IG11 8EW
Bedford: 73B Tavistock Street, Bedford MK40 2RR
Beckton: 4C, Beckton Retail Park, Alpine Way, London, E6 6LA
Birmingham: 12 Livery Street, Birmingham, West Midlands, B3 1EU
Stratford: 89 The Mall, The Stratford Centre, Stratford, London, E15 1XQ
Gravesend: 4-6 Darnley Road, Gravesend, Kent, DA11 0RU
Walthamstow: 29-31 High Street, Walthamstow, London, E17 7AD
King’s Lynn: St. Nicholas Retail Park, Edward Benefer Way, King’s Lynn, Norfolk, PE30 2HY