Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata by VšĮ "Globali iniciatyva psichiatrijoje

pasaulinissenėjimaspsichi kossveikatavystomasisbe ndradarbiavimaspopuliac ijapolitikalietuvasutrikimaspriorite taspo2015darbotvarkėteisėsvyresn io Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos atskirtissocialinėatskirtisreakcijpot sveikata Mokymų modulis eigiamoživtyrimogreutinėsproblem tikslaidiskriminacijatūkstantmečio pilnavertisvisuomenėpadariniaikar tavystymosikonvencijaeuropossąju ngaekonominiaiaplinkosaugadarnu ssocialinėapsaugapoveikisdeklaraci jaiššūkispagalbabesivystančiosskur dasorganizacijaoficialiparamainfras truktūraatskirtisdiskriminacijadon oraskrizėįtakapolitikaprincipasvaid

Išleista įgyvendinant paprojektį „VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ gebėjimų stiprinimas siekiant sisteminių pokyčių psichikos sveikatos srityje ir dalinantis patirtimi su kitomis NVO“. Paprojekčio kodas Nr. CH-5-FM-1/43.

Paramą

projektui

suteikė

Lietuvos

Respublikos

Šveicarijos

Konfederacijos

bendradarbiavimo programa, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje.

Už leidinį atsakinga viešoji įstaiga „Globali iniciatyva psichiatrijoje“.

Šį mokymų modulį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose arba archyvuose mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Teksto autoriai: Elnora Jachjajeva, Karilė Levickaitė Teksto redaktorė: Irena Germanovič Dailininkas: Dalius Naginevičius Dizaineris: Dalius Naginevičius

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Turinys Įvadas .......................................................................................................................................... 5 I. Vystomasis bendradarbiavimas ....................................................................................6 Kas yra vystomasis bendradarbiavimas?................................................................................6 Vystomojo bendradarbiavimo istorija .................................................................................... 7 Vystomojo bendradarbiavimo politika ...................................................................................9 Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo politika ....................................................9 Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politika .................................................................. 12 Tūkstantmečio vystymosi tikslai ........................................................................................... 15 Kas laukia po 2015 metų: nauja po-2015 darbotvarkė ........................................................ 19 Tūkstantmečio vystymosi tikslai po 2015 m. Lietuvoje....................................................... 21 II. Vystomasis bendradarbiavimas ir psichikos sveikata ....................................... 24 Kas yra psichikos sveikata?................................................................................................... 24 Kas yra psichikos sveikatos sutrikimas? .............................................................................. 25 Kodėl psichikos sveikata vis dar nėra prioritetas? .............................................................. 27 Kodėl psichikos sveikata yra svarbi?.................................................................................... 27 Psichikos sveikata ir po-2015 darbotvarkė .......................................................................... 28 III. Pasaulinis senėjimas ir demografinės tendencijos ........................................... 30 Kodėl pasaulis sensta? .......................................................................................................... 32 Kas yra populiacijos senėjimas? ........................................................................................... 33 Kas yra „vyresnis amžius“? ................................................................................................... 33 Sensta ir pati vyriausioji karta .............................................................................................. 35 Lyčių skirtumai ...................................................................................................................... 35 Tarptautinis Madrido veiksmų planas dėl senėjimo .......................................................... 37 Kas iki šiol buvo padaryta ..................................................................................................... 38

Kodėl reikalinga nauja konvencija vyresniojo amžiaus žmonių teisėms? ........................ 39 Ką mes žinome apie vyresniojo amžiaus žmonių situaciją Lietuvoje? ............................... 41 Vietoj apibendrinimo: ką būtų galima padaryti, kad vyresniojo amžiaus žmonės jaustųsi pilnaverčiais visuomenės nariais? ......................................................................... 42 Literatūra ................................................................................................................................ 44

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Įvadas Kai 2004 metais Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, ji taip pat tapo ir šalimi donore, teikiančia pagalbą besivystančioms šalims, taip įsitraukiant į vystomojo bendradarbiavimo gretas, kuriant politiką, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti tvarią plėtrą, įgyvendinant tūkstantmečio vystymosi tikslus. Būdami pasaulio dalimi, mes esame susieti tam tikrais socialiniais, politiniais ir ekonominiais ryšiais vieni su kitais. Šie ryšiai turi ir teigiamų, ir neigiamų padarinių, nuo kurių neįmanoma atsiriboti, todėl atsiranda tam tikrų pareigų kitų atžvilgiu, net ir tokių, apie kurias nieko nežinome arba kurių niekada nesame sutikę, pavyzdžiui, pareiga pripažinti, kad mūsų veiksmai (ekonominiai, aplinkosaugos, kariniai ir kt.) nuolat daro poveikį kitiems, tad neturime teisės nepaisyti šio poveikio. Viena iš tokių poveikio formų yra vystomasis bendradarbiavimas. Taigi prieš Jus mūsų leidinys, kuriame pateikiama informacija apie vystomąjį bendradarbiavimą, Tūkstantmečio vystymosi tikslus ir darbotvarkę, pasaulinį senėjimą ir psichikos sveikatą. XXI a. meta globalų iššūkį žmonijai! Žmonija sensta! Visame pasaulyje žmonės gyvena ilgiau: mažėja gimstamumas, o vyresniojo amžiaus žmonių skaičius didėja beveik kas minutę (PSO duomenimis, kas minutę bent du žmonės visame pasaulyje švenčia savo 60ąjį gimtadienį). Senstanti žmonijos populiacija tampa svarbiu iššūkiu visuomenėms, kurioms būtina atsižvelgti į tam tikrus aspektus, padėsiančius prisitaikyti ateinančioms permainoms: sveikatos, socialinės apsaugos, aplinkosaugos, išsilavinimo, verslo galimybių. Tačiau senstama ne tik išsivysčiusiose šalyse, bet ir besivystančiame pasaulyje, kuriame senėjimo fenomeną reikėtų vertinti itin kruopščiai. Tyrimai parodė, kad pasaulis šiuo metu yra ant pokyčių slenksčio. Manoma, jog artimiausioje ateityje gimstamumas sumažės iki tokio lygio, kad vaikų iki 5 metų bus gerokai mažiau nei vyresniojo amžiaus žmonių visoje populiacijoje. Taigi, atsižvelgiant į atliekamus tyrimus, kasmetines ataskaitas būtina sukurti tokią politiką ir tokią visuomenės struktūrą, kuri leistų vyresniojo amžiaus žmonėms toliau būti pilnaverčiais bei socialiai aktyviais visuomenės nariais.

I. Vystomasis bendradarbiavimas Kas yra vystomasis bendradarbiavimas? Jungtinių Tautų (JT) Visuotinėje žmonių teisių deklaracijoje (1948) teigiama, kad visi žmonės gimė būdami laisvi, lygūs ir turi elgtis vieni su kitais, besiremdami brolybės principu. Deklaracijoje taip pat nustatyta kiekvieno teisė į gyvenamąją vietą, maistą, medicinos ir kitas sveikatos paslaugas, teisė į gerovę sau ir savo šeimai. Tačiau suprastėjusi socialinė ir ekonominė gerovė tapo vienu didžiausių iššūkiu pasaulyje. Šiuo metu pasaulyje beveik 800 mln. žmonių, iš jų net 200 mln. vaikų, kenčia dėl nuolatinės nevisavertės mitybos, 20 proc. pasaulio gyventojų išgyvena už mažiau kaip vieną JAV dolerį per dieną. Beveik visi jie, taip pat ir 90 proc. sergančiųjų AIDS, gyvena besivystančiose šalyse. Dėl to labiau išsivysčiusios šalys susibūrė draugėn, kad suteiktų reikalingą pagalbą. Vystomasis bendradarbiavimas apibrėžiamas kaip visokeriopa pagalba skurdžioms ir besivystančioms šalims, užtikrinant jų ilgalaikį socialinį ir ekonominį vystymąsi, taip mažinant jų skurdą. Vystomasis bendradarbiavimas taip pat apibrėžiamas kaip išsivysčiusių ir besivystančių šalių bendradarbiavimas, kai išsivysčiusios šalys remia tvarų ekonominį, socialinį ir aplinką tausojantį besivystančių šalių vystymąsi, jų pastangas mažinti skurdą ir integruotis į pasaulio ekonomiką. Į vystomąjį bendradarbiavimą neįtraukiamos komercinės ar karinės veikos (2). Šios pagalbos principai remiasi universaliomis vertybėmis, išskirtomis JT Visuotinėje žmonių teisių deklaracijoje, JT Tūkstantmečio deklaracijoje, taip pat Johanesburgo Plėtros vystymo

deklaracijoje

(Johannesburgas,

2002),

Tarptautinėje

finansų

vystymo

konferencijoje (Monterrey, 2002), Vystymosi ir populiacijos tarptautinėje konferencijoje (Kairas, 1994).

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Vystomojo bendradarbiavimo istorija Europos ekonominio vystymosi organizacija (EEVO; angl. – Organisation for European Economic Cooperation; OEEC) buvo įkurta siekiant įgyvendinti 1948 m. Maršalo planą, kurio autorius – tuometinis JAV valstybės sekretorius George‘as Marshall‘as. Plano tikslas – suteikti reikalingą pagalbą Europai po Antrojo pasaulinio karo. Karo metu JAV ekonomika sparčiai išaugo ir ji ieškojo naujų vietų eksportui, tuo tarpu Europa buvo nusilpusi. Pagal šį planą JAV suteikė pagalbą net 16-kai valstybių: Airijai, Austrijai, Belgijai, Danijai, Didžiajai Britanijai, Graikijai, Islandijai, Italijai, Liuksemburgui, Norvegijai, Olandijai, Portugalijai, Prancūzijai, Švedijai, Šveicarijai, Turkijai, Vokietijos Federacinei Respublikai. Daugiausia paramos skirta Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Vokietijai. Kiti šaltiniai vystomojo bendradarbiavimo pradžia laiko 1949 m. JAV prezidento Harry Trumano inauguracinę kalbą, kurioje išskirtinis dėmesys skirtas pagalbai besivystančioms šalims: „…turime sukurti naują stiprią programą, kuri, pasitelkus mūsų mokslinius pasiekimus ir pramonės pažangą, padėtų augti menkiau išsivysčiusiems regionams“ (17). Šeštajame dešimtmetyje taip pat kūrėsi daug tarptautinių organizacijų, kurios rūpinosi, kad parama vystymuisi taptų svarbiausia besiplėtojančių tarptautinių santykių dalimi. Padrąsintos sėkmės ir galimybės tęsti savo darbus pasauliniu mastu, 1960 m. gruodžio 14 d. Kanada ir JAV įsitraukė į EEVO bei pasirašė naująją Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos konvenciją (angl. – Organisation for Economic Co-operation and Development Convention). JT septintąjį dešimtmetį pavadino „vystymosi dešimtmečiu“, kuris dar apibūdinamas kaip pagalbos vystymuisi šlovės metas. Parama vystymuisi gavo stiprų palaikymą, didėjo jai skiriamos lėšos. Kad parama vystymuisi išties veiksminga, buvo patvirtinta įrodymais – sunkiausiai besivystančių šalių, įskaitant ir Užsacharės Afriką1, ekonomikos augimu. Oficiali parama ir toliau didėjo, o 1969 m. JT Generalinė Asamblėja nusprendė, kad tarptautinė parama vystymuisi turi siekti 0,7 proc. šalies donorės bendrojo nacionalinio produkto. 1970–aisiais, pakilus naftos, o kartu ir maisto kainoms, dėmesys vis labiau krypo 1

Užsacharės Afrika – tai geografinis terminas, reiškiantis visą Afrikos žemyno plotą į pietus nuo Sacharos.

į kovą su skurdu: finansuojami infrastruktūros, kaimo plėtros projektai, pradėtos aprūpinimo būstais, sveikatos, švietimo programos. Visgi esminiai pokyčiai paramos politikoje įvyko 1980-aisiais, kai pagrindinis vaidmuo teko ne atskirų šalių donorių vyriausybėms, bet daugiašalei politikai ir jos įrankiams, t.y. Pasaulio bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui bei stiprėjančioms tarptautinėms organizacijoms. Kartu keitėsi ir paramos pobūdis – mažiau akcentuojama kova su skurdu, daugiau pagalbos skiriant besivystančių šalių vyriausybėms, kad šios įgyvendintų laisvosios rinkos ekonomikos politiką. 1983–1984 m. dėmesio centre atsidūrė Užsacharės Afrika, ypač vargingiausių šio regiono šalių poreikiai. Oficiali parama vėl pradėjo augti dešimtmečio pabaigoje ir 1980 m. siekė 27 mlrd. JAV dolerių. Tai nulėmė mėginimas kompensuoti 1973 m. naftos krizės padarinius ir parama, kurią pradėjo teikti pagrindinės naftą eksportuojančios šalys. Tačiau šis skaičiais išreikštas augimas nukreipė dėmesį nuo to, kad sutartas skirti paramos vystymuisi 0,7 proc. BNP sumažėjo perpus. Aštuntajame dešimtmetyje taip pat stiprėjo nevyriausybinės organizacijos – didėjo jos pačios, augo jų įtaka. Deja, 1980–1990 m. laikomi „prarastuoju vystymosi dešimtmečiu“. Devintojo dešimtmečio pradžia sutapo su pasauliniu ekonomikos nuosmukiu ir dėl to sumažėjo parama vystymuisi. JAV, Italija, Australija, Didžioji Britanija, arabų šalys ir Airija įšaldė ir pradėjo po truputį mažinti paramos vystymuisi lygį. Tik Norvegija, Švedija, Suomija, Danija ir Ispanija sudarė išimtį, nes jos padidino paramą vystymuisi. Dėmesys paramos vystymuisi, plėtrai ir ekonominiam augimui tapo pagrindiniu šio dešimtmečio siekiu. Besivystančiose šalyse tokia politika darė tiesioginę įtaką sveikatos priežiūros ir švietimo išlaidų mažinimui, o tai turėjo neigiamų padarinių skurdžiausioms gyventojų grupėms. Devintojo dešimtmečio pabaigoje oficiali parama vystymuisi vėl pradėjo augti. Iš pradžių JAV, o vėliau ir Europos valstybės pradėjo remti skurdesnes šalis, tiesiogiai investuodamos į atskirus plėtros projektus. Ilgainiui keitėsi pagalbos pobūdis, principai, parama tapo vis labiau koordinuojama tarp pačių šalių donorių. Šiandien Europos Sąjungai (ES) tenka svarbus vaidmuo. Drauge su savo valstybėmis narėmis ji teikia apie 50 proc. oficialios tarptautinės paramos vystymuisi ir daugiau nei du trečdalius paramos – aukomis. Dėl to yra sakoma, kad ES yra didžiausia pasaulyje paramos teikėja.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

2000 m. JT išdėstė aštuonis pagrindinius Tūkstantmečio vystymosi tikslus, kuriuos reikėtų įgyvendinti iki 2015-ųjų. Tikslai buvo patvirtinti 193 pasaulio šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Artėjant 2015m. Tūkstantmečio vystymosi tikslai yra peržiūrinėjami.

Vystomojo bendradarbiavimo politika Vystomojo

bendradarbiavimo

politika

–

tai

visų

išsivysčiusių

šalių

neatskiriama užsienio politikos dalis, kuria siekiama taikos, skatinti ekonominį augimą bei socialinį stabilumą pasaulyje, mažinti skirtumus tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, integruoti besivystančias šalis į pasaulio ekonomiką (5).

Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo politika ES vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslas – prisidėti prie ekonominio ir socialinio vystymosi besivystančiose šalyse, ypač pačiose vargingiausiose; nuosekliai ir ilgainiui integruoti šias šalis į pasaulinę ekonomiką. Be to, ES prisideda prie demokratijos, įstatymo viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms plėtros. Vystymasis yra vienas svarbiausių ES išorinės veiklos, užsienio politikos, apsaugos ir mainų politikos krypčių. Pagrindinis ir svarbiausias ES vystymosi politikos tikslas yra skurdo panaikinimas, įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslus. 2000 m. net 189 JT priklausančių šalių atstovai dalyvavo Tūkstantmečio viršūnių susitikime. Susitikime dalyvavusių šalių piliečių materialinė gerovė labai skyrėsi – kol vienų šalių ekonomika augo, kitų šalių gyventojai vos galėjo išgyventi. Atsižvelgiant į pasaulinius pokyčius, šalys numatė Tūkstantmečio plėtros tikslus, kurie turi būti įgyvendinti iki 2015 m. 2005 m. ES sėkmingai suformulavo bendros politikos gaires, skirtas vystomajam bendradarbiavimui, taip pripažįstant Europos Komisiją (EK) kaip vieną svarbiausių vystomojo bendradarbiavimo politikos srities organų.

Šiuo metu EK daugiausia dėmesio skiria žmogaus teisių skatinimui ir gynimui, demokratijai, lyčių lygybei ir teisinei struktūrai. Tam tikri principai (pvz., nuosavybė ir atskaitomybė) artimi Europos šalims, kurios dirba Vystymosi paramos komitete (VAK; angl. – the Development Assistance Committee of the OECD). Kita vertus, tik dalis šalių yra šio komiteto narės. Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija yra EEVO narės, kai tuo tarpu Baltijos šalys, Bulgarija, Rumunija, Kipras ir Malta nepriklauso nei EEVO, nei VAK (14). Šiuo metu EVVO jungia 40 šalių, kurių vaidmuo yra svarbus sprendžiant pasaulio ekonomikos iššūkius. 34 EEVO šalys narės nuolat kreipiasi viena į kitą, kad padėtų nustatyti problemą, ją išanalizuoti ir parengtų tinkamą politiką jai išspręsti. Pasaulio duomenų statistika rodo, kad kiekviena šalis, priklausanti EEVO, kasmet ekonomiškai stiprėja (27). Kinija, Indija ir Brazilija iškilo kaip naujieji ekonominiai titanai, siūlydami pasaulio ekonomikai naujas prekes, pigesnę darbo jėgą ir t.t. Kita vertus, buvusios Sovietų Sąjungos šalys arba įstojo į EEVO, arba perėmė gerąją patirtį ir besiremdamos tam tikrais standartais siekia savo tikslų. 2012 m. rugsėjo 26 d. JT Generalinėje Asamblėjoje dalyvavęs EK narys, atsakingas už vystymąsi, Andris Piebalgs akcentavo naują strategiją, kurios pagrindinis tikslas iki 2030-ųjų užtikrinti tinkamą pragyvenimo lygį kiekvienam pasaulio gyventojui. 2011 m. spalio 13 d. ES Komisija pristatė „Europos Sąjungos vystymosi politikos poveikio didinimas. Pokyčių darbotvarkę“, kurioje numatė ES biudžeto paramą ir sukūrė strategijas, gerinančias besivystančių šalių pragyvenimo lygį ir gyvenimo kokybę. Joje, atsižvelgiant į vykdomas iniciatyvas, numatyta, kad pagalba dotacijomis neturėtų būti geografinio

bendradarbiavimo

jau

pažengusiomis

besivystančiomis

šalimis 2,

pajėgiančiomis užtikrinti tvarų augimą ir/arba galinčiomis sukurti pakankamai savų išteklių, dalimi. Priešingai, dauguma kitų šalių tebėra labai priklausomos nuo išorės pagalbos, kad galėtų teikti pagrindines paslaugas gyventojams. Padėtis yra labai nevienoda, todėl būtinos skirtingos politikos priemonės ir bendradarbiavimo susitarimai. Taigi, siekiant didžiausio poveikio ir ekonominio naudingumo, būtinas diferencijuotas ES požiūris į skiriamą pagalbą ir partnerystės ryšius. Visuose regionuose daugiau lėšų nei

Geografinis bendradarbiavimas reiškia konkrečios geografinės srities dalyvių bendradarbiavimą su kaimynais, taip įgyvendinant Tūkstantmečio tikslus. Šiuo metu ES įgyvendina geografinio bendradarbiavimo programą su Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybėmis, skatindama jas sutelkti dėmesį į bendrus jų tarpusavio interesus.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

anksčiau turėtų būti skiriama neturtingiausioms šalims, įskaitant silpnas valstybes. ES parama vystymuisi turėtų būti tiksliau skirstoma pagal šiuos kriterijus (6):  Šalių poreikiai, kurie vertinami pagal keletą rodiklių, atsižvelgiant į ekonomikos augimo ir socialinės bei žmogaus raidos tendencijas ir augimo modelį, taip pat pažeidžiamumo ir silpnumo rodiklius.  Pajėgumai, kurie vertinami atsižvelgiant į šalies gebėjimą sukurti pakankamus finansinius išteklius, t.y. vidaus išteklius, ir galimybes naudotis kitais finansavimo

šaltiniais,

pavyzdžiui,

tarptautinėmis

rinkomis,

privačiomis

investicijomis ar gamtos ištekliais. Taip pat reikėtų atsižvelgti į gebėjimus panaudoti lėšas.  Šalies įsipareigojimai ir rezultatai: reikėtų teigiamai vertinti šalies investicijas švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos srityse, pažangą aplinkos apsaugos, demokratijos ir gero valdymo srityse, ekonomikos ir mokesčių politikos, įskaitant finansų valdymą, patikimumą.  Galimas ES poveikis: vertinamas pagal šiuos du bendrus tikslus: (1) didinti ES bendradarbiavimo, kuriuo galėtų būti skatinamos ir remiamos politinės, ekonominės, socialinės ir aplinkos apsaugos politikos reformos šalyse partnerėse, poveikį; (2) didinti ES pagalbos poveikį kitiems į vystymąsi orientuoto finansavimo šaltiniams, visų pirma privačioms investicijoms. Su visomis šalimis partnerėmis palaikydama visapusišką politinį dialogą ir dialogą politikos klausimais, ES turėtų nustatyti tinkamiausius bendradarbiavimo būdus, kurie

leistų

priimti

pamatuotus

objektyvius

sprendimus

dėl

veiksmingiausių politikos priemonių, pagalbos dydžio, pagalbos teikimo tvarkos ir naujų bei esamų finansinių priemonių naudojimo ir kartu remtis pačios ES patirtimi, užtikrinant valdymą pereinamuoju laikotarpiu.

2005 m. lapkričio 22 d. ES Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos sesijoje patvirtinta deklaracija dėl ES Vystomojo bendradarbiavimo politikos, kuri vadinama Europos konsensusas. Deklaracijoje numatytas (5):  ES vystomojo bendradarbiavimo efektyvumo didinimas ir kokybės gerinimas;  finansinių išteklių didinimas;  teikiamos paramos efektyvumo didinimas;  paramos koordinavimo, papildomumo ir kompetencijų pasidalijimo stiprinimas;  politikos suderinamumo stiprinimas.

Taip pat joje įvardyti:  bendri vystomojo bendradarbiavimo tikslai, dar vadinami Tūkstantmečio vystymosi tikslais;  bendros vertybės (pagarba žmogaus teisėms, laisvė, demokratija, lygybė, įstatymo viršenybė, solidarumas ir teisingumas);  bendrieji principai (partnerystė, politinis dialogas ir pilietinės visuomenės įsitraukimas).

Vystomojo bendradarbiavimo politiką ES įgyvendina:  Europos Komisijos generalinis direktoratas - „EuropeAid“,  kitos Europos Komisijos institucijos (ECHO, DG Relex, DG Trade),  Europos Komisijos atstovybės visame pasaulyje,  ES valstybės narės,  Nevyriausybinės organizacijos.

Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politika Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslai – prisidėti prie demokratijos, saugumo ir stabilumo erdvės kaimyniniuose regionuose plėtojimo; aktyvinti politinius, kultūrinius, ekonominius ir socialinius ryšius su regiono

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

valstybėmis; didinti Lietuvos vaidmenį formuojant ir įgyvendinant tarptautinių organizacijų politiką regione ir taip stiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą 3. Lietuva, į ES įstojusi 2004 m. gegužės 1 d., kartu su kitomis naujosiomis narėmis yra tarptautinės donorų bendruomenės dalis. Tuo metu Lietuva, sukaupusi demokratijos stiprinimo, žmogaus teisių apsaugos ir kt. patirtį bei atsižvelgdama į naujausias vystomojo bendradarbiavimo politikos tendencijas tarptautinėje ir ES erdvėje, nusprendė aktyviai įsitraukti į vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimą. 2006 m. birželio 8 d. LR Vyriausybė patvirtinto nutarimą dėl Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo 2006–2010 m. politikos nuostatų patvirtinimo. Šiuo nutarimu Lietuva apsisprendė aktyvinti regioninį ir tarpregioninį bendradarbiavimą, plėtoti dvišalius ir daugiašalius santykius, stiprinti politinius, kultūrinius ir ekonominius ryšius ir t.t.4 2011 m. sausio 12 d. LR Vyriausybė, peržiūrėjusi anksčiau vykdytą programą, priėmė nutarimą dėl LR vystomojo bendradarbiavimo 2011–2012 metų politikos nuostatų. Šiame nutarime numatyti pagrindiniai Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos principai, tikslai ir uždaviniai, įvardytos prioritetinės paramos teikimo sritys, valstybės partnerės, taip pat bendradarbiavimo formos ir finansavimo pobūdis. Pagal LR. užsienio reikalų ministerijos 2013 m. vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos gaires, Lietuva dvišaliu pagrindu 2013 m. teikia paramą Afganistanui, Baltarusijai, Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai. Pagrindinės paramos sritys5:

Afganistane:  parama

geram

valdymui

per

administracinių

vietos

valdžios

nevyriausybinių organizacijų gebėjimų stiprinimą;  parama ekonominiam ir socialiniam vystymuisi, ypač kaimo plėtrai;  parama bendruomenių atsparumui krizėms, kylančioms dėl stichinių nelaimių, didinti.

http://www.urm.lt/index.php?4062680522 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=277711&p_query=&p_tr2= 5 http://www.orangeprojects.lt/site/?page=99&sub=672 4

Baltarusijoje:  parama demokratijai, pilietinės visuomenės stiprinimui, bendradarbiavimo iniciatyvų, ypač jaunimo, skatinimui;  parama bendro kultūrinio istorinio paveldo Rytų Europoje puoselėjimui;  parama nepriklausomam švietimui, demokratiniams judėjimams, ypač jaunimo iniciatyvoms, pilietinės visuomenės stiprinimui;  parama Lietuvos – Baltarusijos regionų vietos valdžios institucijų bendradarbiavimui;  parama bendrojo istorinio ir kultūrinio paveldo puoselėjimui.

Gruzijoje:  administracinių ir institucinių gebėjimų stiprinimas, skatinant europinę integraciją, ypač žemės ūkio, aplinkos apsaugos, sveikatos apsaugos srityse;  parama regionų vystymuisi ir savivaldos stiprinimui;  parama pilietinei visuomenei.

Moldovoje:  administracinių ir institucinių gebėjimų stiprinimas, skatinant europinę integraciją, ypač teisės ir žemės ūkio srityse;  parama regionų vystymuisi ir savivaldos stiprinimui;  parama demokratijos ir pilietinės visuomenės stiprinimui regionuose.

Ukrainoje:  Administracinių ir institucinių gebėjimų stiprinimas, skatinant europinę integraciją;  Parama demokratijos ir pilietinės visuomenės stiprinimui;  Parama istorinio ir kultūrinio paveldo puoselėjimui.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Lietuva teikia paramą atsižvelgdama į poreikius bei demokratijos principų diegimą ir įtvirtinimą, žmogaus teises, ypatingai daug dėmesio skiriant vyrų ir moterų lygioms galimybėms užtikrinti, vaikų ir kitų pažeidžiamų visuomenės grupių interesams, bendruomenių atsparumui krizėms didinti ir t.t. 2013 m. gegužės 16 d. LR Seimas priėmė Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymą. Priimtu teisės aktu reglamentuojami visuomeniniai santykiai, susiję su valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšomis finansuojama vystomojo bendradarbiavimo veikla besivystančiose valstybėse ir humanitarinės pagalbos teikimu už Lietuvos ribų. Įstatymas nustato Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslus ir principus, šios politikos formavimą, įgyvendinimo būdus, koordinavimą ir finansavimą, Lietuvos teikiamos humanitarinės pagalbos tikslus, principus, jos teikimo būdus ir finansavimą bei atsakomybę už vystomojo bendradarbiavimo politikos ir humanitarinės pagalbos teikimo įgyvendinimą. Nustatyta, kad teikdama paramą besivystančioms valstybėms Lietuva vadovaujasi užsienio politikos prioritetais ir tarptautiniais įsipareigojimais.

Tūkstantmečio vystymosi tikslai 2000 m. rugsėjį 189 pasaulio valstybių lyderiai pasirašė JT Tūkstantmečio deklaraciją, kurios pagrindinis tikslas – skurdo mažinimas. Šioje deklaracijoje taip pat buvo apibrėžti Tūkstantmečio vystymosi tikslai, kaip svarbiausios sritys kovai su pasauliniu skurdu. Iš viso išskiriami aštuoni pagrindiniai tikslai ir aštuoniolika konkrečių plėtros tikslų. Pagrindinis dėmesys skiriamas skurdui, neraštingumui, aplinkos būklės blogėjimui, moterų diskriminavimui. Tūkstantmečio vystymosi tikslus šalys įsipareigojo įgyvendinti iki 2015 metų. Toliau aptariami tikslai, remiantis JT 2012 m. Tūkstantmečio vystymosi tikslų ataskaita (4).

1. Perpus sumažinti skurdą ir nepriteklių pasaulyje

Yra nustatyta skurdo riba, žemiau kurios atsidūręs žmogus laikomas skurstančiu, t.y. pragyvenimui jis arba ji turi mažiau nei vieną dolerį per dieną. Kasmet dėl skurdo ir su juo susijusių veiksnių miršta daugiau negu 8 mln. žmonių, apie 800 mln. kasdien alksta, serga užkrečiamosiomis ligomis, kurių seniai išvengiama išsivysčiusiose šalyse. Afrikoje į pietus nuo Sacharos arba Pietų Azijoje daugiau nei 40 proc. žmonių tebegyvena žemiau šios skurdo ribos. Pasaulio banko duomenimis, po 2008 m. šoktelėjusios maisto ir kuro kainos bei didėjantis ekonominė nuosmukis labiausiai palietė pažeidžiamiausias visuomenės grupes ir sulėtino skurdo mažinimą kai kuriose šalyse, nors nepaisant to skurdo lygis vis tiek mažėja – nuo 1990 m. iki 2010 m., žmonių, gyvenančių už 1,25 dolerio per dieną, sumažėjo per pusę. Nors manoma, kad 2015 m. už tokią sumą gyvenančių per dieną bus 1 bilijonas viso pasaulio žmonijos populiacijos, o tai reiškia, kad keturi iš penkių gyventojų, kenčiančių nuo sudėtingų gyvenimo sąlygų, gyvens Užsacharės Afrikoje ir Pietų Azijoje. Kita vertus, dėl spartaus ekonomikos augimo skurdo lygis ypač sumažėjo Kinijoje: skurdžiai gyvenančių žmonių skaičius nuo 2000 iki 2011 m. joje sumažėjo 158 mln.

2. Garantuoti visuotinį pradinį išsilavinimą Visuotinis pradinis išsilavinimas – būtina sąlyga nepritekliaus lygiui mažinti, suteikianti žmonėms esminių žinių, įgūdžių, galimybę daugiau sužinoti ir gebėti pasirinkti. Mažiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse apie 850 mln. suaugusių žmonių yra neraštingi, 100 mln. mokyklinio amžiaus vaikų neturi galimybės lankyti mokyklos. Remiantis naujausiais duomenimis, nuo 1999 iki 2010 m. vaikų įtraukimas į pradinį ugdymą padidėjo iki 90 proc. Įtraukimas į mokyklas išaugo ir Užsacharės Afrikoje, kur 2010 m. einančių į pradines klases buvo 28 proc., t.y. 31 mln. vaikų. Daugiau nei pusė jų gyvena Užsacharės Afrikoje.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

3. Užtikrinti lygias moterų ir vyrų teises

Lyčių lygybė – lygios galimybės vyrams ir moterims dalyvauti visuomeniniame gyvenime – yra įtvirtinta įvairiose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose, tačiau, nepaisant visko, moterys vis dar yra diskriminuojamos, joms suteikiama mažiau teisių, mažiau galimybių įgyti išsilavinimą, dirbti gerai apmokamą darbą, priimti svarbius sprendimus. Apskaičiuota, kad iš pusantro milijardo skurstančių žmonių 70 proc. yra moterys. Daugumoje visuomenių žmonių gerovė visų pirma priklauso nuo užimamos padėties. Besivystančiose šalyse moteris yra svarbiausia, tačiau dažnai neįvertinta visuomenės ir jos vystymosi bei tobulėjimo dalyvė. Pvz., Togo Respublikoje maisto produktų gamybai ir maisto saugai moters vaidmuo yra gyvybiškai svarbus – joje net 57 proc. ūkininkų yra moterys, o daržo gėrybės kaimuose kone visos yra užaugintos moterų.

4. Dviem trečdaliais sumažinti vaikų iki 5 metų mirtingumą

Kasmet pasaulyje – daugiausia besivystančiose šalyse – miršta apie 11 mln. vaikų, nesulaukusių savo 5-ojo gimtadienio. Pagrindinės mirštamumo priežastys – nevisavertė mityba, kvėpavimo takų infekcijos, įvairios užkrečiamosios ligos. Daugelio mirčių būtų galima išvengti, užtikrinus geresnes mitybos ir sveikatos priežiūros sąlygas. JT duomenimis, besivystančiose šalyse mirštamumo lygis sumažėjo 35 proc., arba 97 mirtys tūkstančiui gimimų. 2010 m. Užsacharės Afrikoje ir Okeanijoje sumažėjo tik 30 proc. Šiuo metu Užsacharės Afrika vis dar išlieka lyderė vaikų iki penkerių metų mirčių skaičiumi.

5. Trimis ketvirtadaliais sumažinti gimdyvių mirtingumą

Besivystančiose šalyse miršta vidutiniškai 1 iš 48 gimdyvių, tačiau Afrikoje į pietus nuo Sacharos miršta net 1 iš 13 gimdyvių. Kasmet daugiau negu pusė milijono moterų (99 proc. iš jų – besivystančiose šalyse) miršta dėl gimdymo komplikacijų. Aukštą gimdyvių mirtingumo lygį lemia prasta skurstančių šalių sveikatos apsaugos sektoriaus būklė, būtiniausių medikamentų stoka, kvalifikuotų medicinos ekspertų trūkumas.

Strateginiai veiksmai davė puikių rezultatų, vis daugiau moterų prieinama kvalifikuotų akušerių pagalba, ypač daug saugant gimdyvių sveikatą pasiekta Bangladeše. Kita vertus, JT 2010 m. duomenimis, gimdyvių mirtingumas sumažėjo 47 proc., t.y. Subsacharėje Afrikoje – 56 proc., Pietų Azijoje – 29 proc.

6. Sustabdyti ŽIV/AIDS ir kitų užkrečiamųjų ligų plitimą

Besivystančiose šalyse trys pagrindinės užkrečiamosios ligos (ŽIV/AIDS, maliarija ir džiova) kiekvienais metais nusineša 5 mln. žmonių gyvybes. Per pastaruosius dvidešimt metų ŽIV/AIDS išplito po visą pasaulį. Šiandien daugiau negu 40 mln. žmonių yra infekuoti ŽIV. Daugiau nei 30 mln. žmonių mirė nuo AIDS. Kiekvieną minutę 8–10 pasaulio gyventojų užsikrečia ŽIV. Beveik 95 proc. iš jų gyvena besivystančiose šalyse, trys ketvirtadaliai – Afrikoje. Pvz., sergamumas užkrečiamomis ligomis Nigerijoje – 10 proc., Sudane tik 15 proc. gyventojų turi galimybę gauti svarbiausius vaistus ir skiepus. Kova su ŽIV/AIDS ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis – vienas svarbiausių tarptautinės bendruomenės tikslų. Vis dažniau pripažįstama, kad rūpinantis visuomenės sveikata ir gerove sudaromos sąlygos tvariam ekonomikos augimui ir kovai su skurdu.

7. Užtikrinti darnų ekonominį ir aplinkos vystymąsi

Skurdą ir aplinkos apsaugą sieja glaudus ryšys. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai naudoja gamtos išteklius labai destruktyviai: šiukšlės ir nuotėkos dažniausiai išpilamos gyvenamojoje teritorijoje, plečiant dirbamosios žemės plotus, iškertami ir išdeginami miškai. Toks procesas sukuria uždarą ratą: užteršiami geriamojo vandens telkiniai, mažėja gamtiniai ištekliai, didėja skurstančiųjų skaičius. Tūkstantmečio vystymosi tikslas – užtikrinti darnų ekonominį ir aplinkos vystymąsi. Reikėtų nepamiršti, kad 20 proc. pasaulio gyventojų iš stiprios ekonomikos šalių suvartoja 86 proc. produkcijos. Didelė dalis žmonių vargsta ne dėl išteklių stokos, bet todėl, kad jie netolygiai paskirstomi.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

8. Plėtoti pasaulinę partnerystę vystymosi labui

Ekonomiškai pažangios pasaulio valstybės turi galimybių bei administracinių ir finansinių išteklių, leidžiančių gerokai padidinti oficialią paramą vystymuisi, sumažinti besivystančių šalių įsiskolinimus, prisidėti prie skurstančiųjų pasaulio gyventojų gerovės kūrimo. Glaudžiai bendradarbiaudami bei plėtodami globalią partnerystę, pasaulio donorai siekia įgyvendinti užsibrėžtus Tūkstantmečio vystymosi tikslus iki 2015 metų.

Kas laukia po 2015 metų: nauja po-2015 darbotvarkė 2012 metais JT įkurta darbo komanda (angl. – Task Team), remiantis Pasaulio banko įnašais, Tarptautinio pinigų fondo, Pasauline mainų organizacija ir Tarptautine migracijos organizacija, pradėjo dirbti su po-2015 darbotvarkės gairėmis. Jose siūloma pirmiausia skirti dėmesį Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, darbo komanda siūlo gairėse remtis keturiais pagrindiniais principais: inkliuziniu socialiniu vystymusi, inkliuziniu ekonominiu vystymusi, aplinkos tvarumu, taika ir saugumu. Tačiau jau dabar matyti, kad to nepavyks pasiekti, tad susirūpinta būsimais veiksmais po 2015 m. Numatomi būsimieji žingsniai6:

1. Ekstremalaus skurdo panaikinimas ir nelygybės mažinimas

Specifiniai matavimai yra būtini siekiant įvertinti ekstremalaus skurdo mastą ir marginalizaciją, kad būtų galima maksimaliai išnaudoti globalaus vystymosi galimybes. Taip pat reikėtų atsižvelgti į nematerialią gerovę ir poreikius, kuriuos privalu integruoti į visuminį požiūrį.

http://post2015.org/ http://www.un.org/en/ecosoc/about/mdg.shtml

2. Ugdyti

žmonių,

kurie

gyvena

skurde

yra

marginalizuojami,

individualius ir kolektyvinius gabumus

Tai reiškia ugdyti individualius gebėjimus, padedančius individui įsitraukti į savo asmeninį vystymąsi, bei individualius ir kolektyvinius gabumus atstovauti skurstančiųjų problemų sprendimams. Sustiprinti vyriausybių gebėjimą reaguoti į žmonių, gyvenančių skurde, poreikius.

3. Prioritezuoti bendradarbiavimą

Bendradarbiavimas gali sustiprinti žmonių, gyvenančių skurde ir marginalizuojamose grupėse, gebėjimus, padedančius sumažinti nelygybę ir skurdą:  Bendradarbiauti kiekvienoje vystomojo bendradarbiavimo proceso etape;  Įtraukti piliečius į vadovavimą ir sprendimų priėmimą, siekiant sustiprinti vyriausybių institucijas, darant jas atviresnes visuomenėms;  Įtraukti vyriausybės atsakingumo vertinimo priemones, padedančias įvertinti vyriausybių atsakingumo ir draugiškumo procesus, norintiems įsitraukti piliečiams.

Po-2015 darbotvarkės vystomojo bendradarbiavimo gairės gali būti kitas žingsnis įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi viziją, sukurtą dar 2000 m. Įgyvendinant Tūkstantmečio viziją, JT remiasi trim svarbiais komponentais, kurie galėtų būti rodikliais būsimiems žingsniams:  Nacionalinio lygio dialogai apie po-2015 darbotvarkę gali būti įgyvendinami 70 šalių;  11 konsultacinių susitikimų, kurių metų derėtų kalbėtis apie tokias temas, kaip sveikata ir švietimas bei lygybė, valdymas, energetika, aplinka, konfliktai ir saugumas.  Virtualioje erdvėje vykstantis pokalbis tarp pasaulio šalių, naudojant socialinę media, kurios pagalba pasiekiama plati auditorija.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Atlikti tyrimai ir įvairios ataskaitos rodo, kad svarbiausios sritys, kurioms reikėtų skirti daugiausia dėmesio po-2015 darbotvarkėje, yra išsilavinimas, švarus vanduo, sveikatos paslaugos. Taip pat reikėtų paliesti globalią nedarbingumo problemą, didėjančią nelygybę, natūralių išteklių stoką, klimato pokyčius. Tai visgi kam skirti dėmesį po-2015 darbotvarkėje? Konsultaciniai

susitikimai

yra

skirti

ekspertams,

visuomenės

atstovams

vyriausybėms. Kiekvienas šių susitikimų apima šias temas: konfliktai ir pažeidžiamumas, išsilavinimas, energija, aplinkos tvarumas, mityba, sveikata, socialinė nelygybė, žmonijos populiacijos dinamika ir vandens atsargos. Kita vertus, vyriausybės, bendraudamos ir bendradarbiaudamos su JT, išskyrė du pagrindinius iššūkius: atsakomybė prisiimant savo elgesio pasekmes naikinant visų formų skurdą; skurdo mažinimas ir vystymasis turi būti užtikrinti ir įgyvendinti natūralių gamtinių išteklių ribose. Ir nors dar ankstoka kelti naujus tikslus, bet būsimųjų tikslų gairės jau matomos. Pvz., augimo ir darbingumo srityse daugiau dėmesio reikėtų kreipti ekonominio augimo kokybei, keliant klausimą: kas galėtų užtikrinti saugų ir produktyvų darbingumą? Sveikatos srityje daugiausia dėmesio skiriama tam, kad reikėtų išplėsti esamus Tūkstantmečio vystymosi tikslus, įtraukiant išvengiamų ligų prevenciją, įskaitant lėtines ligas, stiprinti sveikatos sistemą, daugiau dėmesio skiriant socialiniams sveikatos determinantams. Diskusijos, vykusios švietimo srityje, išskyrė poreikį švietimo ir mokslo kokybei gerinti. Pradinis ugdymas pripažintas kaip pats svarbiausias, tačiau daugiau dėmesio reikėtų skirti pagrindiniam išsilavinimui.

Tūkstantmečio vystymosi tikslai po 2015 m. Lietuvoje 2004 m. Lietuvai įstojus į ES, iš gavėjo šalies ji tapo šalimi donore, galinčia savo finansiniais ištekliais padėti kitoms šalims. Todėl nenuostabu, kad Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, remia po – 2015 idėjas ir kad pirminis tikslas turėtų būti tvarus pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus gali naudotis savo teisėmis. Turint tai mintyje, Lietuva skatina atkreipti dėmesį į žmogaus teises ir remtis jomis kaip pagrindu būsimų tikslų struktūrai. Manoma,

kad taip pat privalu atsižvelgti į tai, kad tikslai, kaip ir jų sprendimai, turi būti globalūs, nesiorientuojant vien tik į skurdžias ir pažeidžiamas šalis. Būsimų darbų atžvilgiu, NVVO platforma 7 siūlo daugiausia dėmesio skirti žmogaus teisėms ir jas laikyti pagrindine ašimi globaliame vystymesi. Kita vertus, kuriant pasaulį tokį, kuriame kiekvienas žmogus galėtų suprasti ir naudotis savo kaip žmogaus teisėmis bei gyventi nebijodamas skurdo, svarbu, kad būtų nagrinėjamos ir šios temos: 1. Koherancijos politika dėl vystymosi. 2. Lyčių nelygybė. 3. Tvarumas.

Svarbu pažymėti, kad po-2015 dienotvarkės sudarymas neturi apimti vien tik skurdo mažinimo. Reikėtų visgi daugiau dėmesio skirti ir toms vystymosi sritims, kurias galima paveikti bendradarbiaujant visiems kartu. Norint to pasiekti, Lietuvos siūlymu reikėtų vengti: 1. Šiaurė – pietūs požiūrio, neįvertinant situacijos sudėtingumo visais aspektais. 2. Skirti dėmesio tik kokybiniams indikatoriams, vengiant politinių organų delsimo besilaikant įsipareigojimų. 3. Skirti dėmesio tikslams, kurie atmeta žmogaus teisių principus, nes pastarieji nėra skurdo priežastimis.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, įsipareigoja: 1. Tūkstantmečio vystymosi tikslai po 2015-ųjų privalo būti globalūs, tačiau tuo pačiu turi būti galimybė pritaikyti darbotvarkę pagal kiekvienos šalies vystymosi tikslus. 2. Remtis žmogaus teisių

principais, įtvirtinant socialinio, ekonominio ir

aplinkosauginio tvarumo aspektus.

NVVO platforma – Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma – tai asociacija, vienijanti vystomojo bendradarbiavimo srityje dirbančias nevyriausybines organizacijas.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

3. Numatyti instrumentus kovai su įsivešėjusia nelygybe, ypač – lyčių. 4. Užtikrinti pilietinių iniciatyvų ir organizacijų politinį dalyvavimą ir įsitraukimą. 5. Užtikrinant, kad politikos suderinamumas vystymosi bendradarbiavimui turi būti kertinė po-2015 darbotvarkės ašimi. 6. Darbotvarkė po 2015-ųjų privalo kiekvienam pasaulio piliečiui užtikrinti produktyvų ir prasmingą gyvenimą bei jo teisių realizavimą, turi sukurti bei įtvirtinti

sąlygas,

įgalinančias

visus

suinteresuosius

aktyviai

dalyvauti

ekonomikoje ir visuomenėje.

Ši pozicija remiama ir CONCORD 8 susivienijimo, veikiančio europiniu lygmeniu bei atstovaujančio 1800 organizacijoms, veikiančioms vystomojo bendradarbiavimo srityje, o dauguma iš čia įvardytų principų buvo išreikšti ir viešoje Europos Komisijos konsultacijoje dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų po-2015 darbotvarkėje.

CONCORD – NVO bendradarbiavimo paramos ir vystymosi konfederacija, įkurta 2003 m.

II. Vystomasis bendradarbiavimas ir psichikos sveikata Kas yra psichikos sveikata? Remiantis Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), psichikos sveikata apibrėžiama kaip emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti emocijas, taip pat kai asmuo supranta savo gebėjimus, gali kovoti su gyvenimiškais stresoriais, produktyviai dirbti bei geba prisitaikyti prie savo bendruomenės ir visuomenės (15). ES politika padeda apsaugoti ir gerinti psichikos sveikatą, plačiau informuoti su ja susijusiais klausimais ir kurti Europos sistemą, kuria naudodamiesi politikos, praktikos ir mokslinių tyrimų klausimais bendradarbiautų ir gerąja patirtimi dalytųsi vyriausybių bei įvairių sektorių atstovai. Tai įgyvendinti siekiama Europos psichikos sveikatos ir gerovės paktu9, kurio prioritetai:  Depresijos ir savižudybių prevencija: atsižvelgiant į PSO duomenis (ES dėl savižudybių kas 9 minutes miršta vienas žmogus), siekiama gerinti sveikatos specialistų ir pagrindinių socialinio sektoriaus darbuotojų mokymus apie psichikos sveikatą. Be to, būtina didinti visuomenės narių sąmoningumą psichikos sveikatos požiūriu bei mažinti rizikos veiksnius (piktnaudžiavimą alkoholiu, socialinę atskirtį ir t.t.). Bene svarbiausia – pasirūpinti pagalba mėginusiems nusižudyti asmenims ar jų netekusiems žmonėms, pavyzdžiui, įvedant emocinės pagalbos telefono linijas;  Jaunimo psichikos sveikata ir švietimas. Iki 50 proc. psichinių sutrikimų prasideda paauglystės metu ir psichikos sveikatos problemų galima nustatyti 10– 20 proc. jaunuolių, kurių dauguma sudaro nepasiturinčių gyventojų grupių atstovai. Būtent dėl to svarbu užtikrinti ankstyvas intervencijos programas, skirtas vaikų auklėjimo įgūdžiams skatinti bei socialinio-emocinio mokslo integravimui į mokymo planus ir švietimą. Rengiant programas taip pat būtina

http://ec.europa.eu/health/mental_health/docs/mhpact_lt.pdf

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

atsižvelgti į jaunuolių socialinę atskirtį ir mažinti priekabiavimo, įbauginimo ir smurto galimybes;  Darbuotojų psichikos sveikata. Manoma, kad užimtumas daro teigiamą poveikį fizinei ir psichikos sveikatai. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje darbo sparta ir pobūdis keičiasi, taip sąlygodami psichikos sveikatą ir jos gerovę. Taigi, reikia imtis veiksmų, siekiant išnaudoti nepanaudotą darbo našumo potencialą, kuris yra susietas su stresu ir psichikos sutrikimais. Darbo vieta vaidina pagrindinį vaidmenį žmonių, turinčių psichikos sveikatos problemų, socialiniam įtraukimui;  Pagyvenusių žmonių psichikos sveikata. JT duomenimis įrodyta, kad pasaulis sensta. Senatvė gali kelti ir tam tikrų rizikos veiksnių psichikos sveikatos ir gerovės atžvilgiu, pavyzdžiui, šeimos narių bei draugų socialinės paramos praradimas; fizinių ar neurodegeneracinių ligų, pavyzdžiui, Alzheimerio liga ir kitos demencijos formos, atsiradimas. Su amžiumi savižudybių skaičius didėja, todėl svarbu skatinti aktyvų pagyvenusiųjų dalyvavimą bendruomenės gyvenime, įskaitant jų fizinio aktyvumo skatinimą ir galimybes mokytis;  Kova su pasmerkimu ir socialine atskirtimi. Išankstinis nusistatymas bei socialinė atskirtis yra ir rizikos veiksniai, ir psichikos sutrikimų pasekmės, kurie gali sudaryti pagrindines kliūtis ieškant pagalbos ir siekiant pasveikti.

Kas yra psichikos sveikatos sutrikimas?

Tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių ar fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai ir sindromai, sutrinka elgesys (15).

 Psichikos sveikatos problemos yra bendros, pasireiškiančios visose visuomenėse ir tarp įvairių amžiaus grupių. Apie 10 proc. suaugusiųjų pasaulio populiacijos pripažįsta bent kartą turėję protinį ar elgesio sutrikimą (remiantis PSO). 2004 m. JAV atliktos studijos parodė, kad 26 proc. (t.y. 58 mln.) gyventojų nuo 18 metų ir vyresnių kentėjo nuo psichikos sutrikimo tais metais. Panašūs rezultatai gauti

atlikus tyrimus Europoje: net 27 proc. suaugusiųjų populiacijos skundėsi psichikos sveikatos sutrikimais 12 mėnesių laikotarpyje.  Nors psichikos sveikatos sutrikimai yra paplitę, didžiausi sunkumai visgi pasireiškia mažoje populiacijos dalyje, kuri kenčia nuo rimtų psichinių ligų, tokių kaip sunki depresija, bipolinis sutrikimas, priklausomybės nuo vaistų ar narkotinių medžiagų. Apie 6 proc. suaugusiųjų populiacijos (arba 1 iš 4 suaugusiųjų) suserga per metus.  Depresija susergama šalyse, kuriose pajamos yra didelės, demencija ir alkoholio vartojimas taip pat įtraukiami į pasekmių dešimtuką, nors depresija dažniausiai suserga moterys, o alkoholiu piktnaudžiauja vyrai.

VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ 2010 m. pristatė ataskaitą, kurioje keliamas klausimas, kodėl psichikos sveikata vis dar nėra prioritetinė, kai kalbama apie lėšų paskirstymą, remiantis vystymosi politikos numatytais darbais, kurių strategijos galėtų sumažinti ribinę psichikos sveikatos programų padėtį vystomojo bendradarbiavimo prioritetuose. Apskritai visi sutinka su teiginiu, kad kiekvienas asmuo turi teisę į sveikatos, taip pat ir psichikos, priežiūrą. Mes taip pat tikime, kad kiekvienas asmuo turi vienodas teises į fundamentalias laisves, prieinamas remiantis teisingos lygybės galimybėmis, leidžiančioms tokiomis teisėmis naudotis mažiau privilegijuotiems. Kita vertus, mokslinės studijos, gyvenimiškos istorijos rodo visai ką kita – asmenys, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, turi ne tik ribotą priėjimą prie esminių sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugų, didelius rizikos įverčius įgyti sunkesnę negalią ar patirti ankstyvą mirtį, bet ir tampa žmogaus teisių pažeidimų aukomis. Neetiška yra nesuteikti prieinamo ir tyrimais pagrįsto gydymo daugiau nei 400 mln. žmonių, kenčiančių nuo sutrikimų. Išsivysčiusios šalys turi etišką įsipareigojimą puoselėti ilgalaikius partneriškus santykius su mažų ar vidutinių pajamų šalimis ir padėti joms vystyti geresnę psichikos sveikatos priežiūros sistemą.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Kodėl psichikos sveikata vis dar nėra prioritetas?

Veiksniai, sąlygojantys neadekvatų lėšų skyrimą psichinei sveikatai bei marginalinę poziciją vystomojo bendradarbiavimo prioritetuose, yra:  Įvairių suinteresuotų šalių atstovavimo skilimas;  Stigmos, diskriminacija ir segregacija;  Nematomumas;  Informacijos stygius;  Mokslinių tyrimų apie psichikos ligų paplitimą bei silpnos psichikos sveikatos indikatorius trūkumas.

Kita vertus, atotrūkis tarp to, ko reikia geresnei psichikos sveikatos priežiūrai ir kokie gydymo būdai yra iš tikrųjų prieinami, yra visaapimantis. Tad, nepaisant publikacijų ir mokslinių darbų, daugumoje šalių pažanga tobulinant psichikos sveikatos priežiūros sistemą yra labai lėta, daugiausia mažų pajamų šalyse. Tai yra priežastis, dėl kurios psichikos sveikata vis dar išlieka antraeiliu tikslu.

Kodėl psichikos sveikata yra svarbi?

Pasaulyje milijonai žmonių kenčia nuo kokio nors psichikos ar elgesio sutrikimo ir jų kančia dalijasi šeima, bendruomenė, taip darydama spaudimą sveikatos, ekonomikos, darbo, išsilavinimo ir socialinės gerovės sistemoms. Kiekviena kultūra gali turėti savo unikalų būdą susidoroti su psichikos sveikatos problemomis, tačiau jos neretai grįstos užuojauta, žiaurumu, dvasine pusiausvyra, stigmomis ir baime. Nors psichikos sveikatos svarbumas pripažįstamas visuotinai bei suvokiama, kokią svarbą ji turi visuomenėms ir šalims, deja, tik maža dalis žmonių, turinčių sunkius psichikos sveikatos sutrikimus, gauna tinkamą ir būtiną gydymą. Pigus ir efektyvus psichikos sveikatos gydymas egzistuoja, kita vertus,

didžioji dalis sergančiųjų

besivystančiose šalyse negauna tinkamo gydymo.

Psichikos, fizinė ir socialinė sveikata yra gyvenimiškai svarbios sritys, kurios tarpusavyje susipynusios ir priklausomos viena nuo kitos. Remiantis PSO duomenimis, sveikata yra būsena, apimanti fizinę, psichinę ir socialinę gerovę, taip pat ligos ar negalios nebuvimas. Tai taip pat rodo psichikos sveikatos svarbą fizinei ir socialinei sveikatai bei gerovei. Tačiau nepaisant to, kad dauguma žmonių kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų ar ligų, labai mažas dėmesys skiriamas psichikos sveikatai vystomajame bendradarbiavime ir psichikos sveikata nėra įtraukta į visuomenės sveikatos gerinimo ar vystymo planus. Dėl to tinkama parama ir pagalba nėra suteikiama vystomojo bendradarbiavimo metu ir žmonės, kenčiantys nuo psichikos sveikatos sutrikimų, yra priversti gyventi skurde. Tyrimais įrodyta, kad ryšys tarp blogos psichikos sveikatos ir skurdo yra cikliškas. Skurdas padidina riziką susirgti psichikos liga, psichikos sveikatos sutrikimas padidina riziką atsidurti skurde. PSO atlikti tyrimai 10-yje didelių pajamų ir 9-iose mažų bei vidutinių pajamų šalyse parodė, kad respondentai, turintys rimtų psichikos sutrikimų, uždirbo vidutiniškai vienu trečdaliu mažiau nei vidutinės pajamos. Be to, pažanga įgyvendinant Tūkstantmečio tikslus yra sulėtėjusi, tad dauguma žemų ir vidutinių pajamų šalių negali skirti tinkamų išteklių psichikos sveikatos sistemai gerinti. Tik 2 proc. Nacionalinių sveikatos biudžetų yra skiriami psichikos sveikatai ir 31 proc. šalių nėra skyrusios lėšų psichikos sveikatai savo biudžetuose. Gera psichikos sveikata yra svarbi, nes ji leidžia asmeniui vystytis tiek emociškai, tiek psichologiškai, tiek socialiai. Ji taip pat sąlygoja žmogaus interakciją su jo aplinka, todėl tokie veiksniai kaip biologiniai bei ankstyvas vystymasis ir socialinė parama yra svarbūs. Išsilavinimas, profesinis užimtumas ar darbas, pajamos ir gyvenamoji vieta taip pat svarbūs psichikos sveikatai.

Psichikos sveikata ir po-2015 darbotvarkė

Šiuo metu jau žinoma, kad nepavyks įgyvendinti užsibrėžtų Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Dabar vykstančiose diskusijose bandoma kurti naujus planus tikslams pasiekti. Tikėtina, kad psichikos sveikata sulauks jai reikalingo dėmesio, politinių įsipareigojimų ir finansinių išteklių.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Mažų ir vidutinių pajamų šalių sveikatos sistemos tam tikri aspektai buvo įtraukti į Tūkstantmečio vystymosi tikslus, nors jau dabar aišku, kad tik keliose šalyse padaryta pažanga. 2013 m. vasario mėn. Bogotoje vykusioje konferencijoje JT administratorė Helena Clark teigė, kad šiuo metu būtina susikaupti ir sutelkti visas pajėgas įgyvendinti užsibrėžtus žingsnius, pasidalyti tuo, ką pavyko įgyvendinti, ir aptarti trūkumus, kuriuos dar būtų galima ištaisyti iki 2015 metų. Jungtinių Tautų organizacija subūrė komandą iš 27 šalių, kuri domisi, nagrinėja, kaip sekėsi įgyvendinti išsikeltus vystymosi tikslus ir kas turėtų būti tobulinama po-2015 darbotvarkėje: kol kas žinoma, kad daug dėmesio bus skiriama globaliam valdymui, aplinkos apsaugai, tvariai produkcijai ir vartojimui, tikslų įgyvendinimo būdų ir priemonių stiprinimui, duomenų prieinamumui ir pažangos vertinimo kokybės gerinimui. Galutiniai rezultatai turėtų būti pristatyti 2013 m. rugsėjo 17 d. JT Generalinės Asamblėjos 68-osios sesijos metu. Būtent dabar daugiausia dėmesio skiriama psichikos sveikatai. PSO ir Pasaulio bankas rekomenduoja, kad daugiau dėmesio būtų skiriama sveikatai ir kad ji turėtų tapti pagrindine būsimų gairių po-2015 ašimi. PSO dar 2010-aisiais pabrėžė, kad žmonės su psichikos sveikatos sutrikimais yra pažeidžiamiausia grupė, kuri marginalizuojama ne tik savo visuomenėse, bet ir vystomojo bendradarbiavimo gairėse. JT taip pat sutinka, kad asmenys, turintys įvairias negalias (ilgalaikes fizines, protines, pojūčių ir t.t.), patiria neproporcingai didesnį skurdą, kadangi jie dažnai išstumiami iš visuomenės gyvenimo ir yra „nematomi“ vystymosi tikslų įgyvendinimo procese. Galutinis susitikimas numatytas 2013 m. rugsėjo 23 d. Šios asamblėjos metu bus sprendžiamas psichikos sveikatos įtraukimas į po – 2015 programą. Siūlome aplankyti: worldwewant2015.org/ ir myworld2015.org

III.

Pasaulinis

senėjimas

demografinės

tendencijos  Visuomenė sparčiau senėja besivystančiose šalyse nei išsivysčiusiose. Jau žinoma, kad pasaulis sensta. Anot JT pasaulinio senėjimo ataskaitos, iki 2045 m. vyresniojo amžiaus žmonių bus daugiau nei vaikų iki 5 metų. Tačiau vis dar lieka nesuprasta, kad senėjimas jau nebėra vien tik išsivysčiusių šalių iššūkis.  Šiuo metu 8 proc. išsivysčiusių šalių žmonių populiacijos yra vyresni nei 60 metų, palyginti su 20 proc. besivystančiose šalyse. Globaliai mąstant, vyresniojo amžiaus populiacija (žmonės vyresni nei 60 metų) išaugs iki 29 mln. kiekvienais metais, pradedant nuo 2010-ųjų, ir 2050-asiais net 80 proc. iš 29 mln. gyvens besivystančiose šalyse. Sparta, kuria visuomenė sensta, nesuteikia laiko prisitaikyti prie naujų pokyčių.  Vyresniojo amžiaus žmonių vaidmenys visuomenėje keičiasi. Dėl ŽIV/AIDS epidemijų vyresniesiems dažniau tenka rūpintis savo anūkais, kurių tėvai dėl ligos negali jais pasirūpinti arba yra mirę nuo AIDS. Kitas veiksnys, lemiantis pasikeitusius vaidmenis, yra migracija. Sparčiai didėja migracijos apimtys; kada jauni žmonės, palikę savo vaikus, iškeliauja į didesnius miestus ar kitas šalis, seneliams tenka rūpintis savo jaunąja karta – anūkais.  Gyvenimo trukmė gali būti klaidinanti. Žemi gyvenimo trukmės rodikliai besivystančiose šalyse gali reikšti, kad vyresniojo amžiaus žmonių populiacija yra mažesnė. Pavyzdžiui, Zimbabvė yra šalis, kurioje gyvenimo trukmė siekia 47 metus, o tai leidžia manyti, kad vyresnių nei 60 metų yra labai mažai, nors 2010 m. tokio amžiaus sulaukę asmenys sudarė 6 proc.

Senėjimas yra vystymosi triumfas. Šiuo metu pasaulyje yra 750 mln. gyventojų, vyresnių nei 60 metų. To priežastis – geresnė mityba, geresnės sanitarinės sąlygos, medicinos naujovės, sveikatos priežiūra, išsilavinimas ir ekonominė gerovė. Galimybė būti aktyviems tapo privalumu ne tik individualiam asmeniui, bet ir visuomenei kaip vienetui.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Kita vertus, vyresniojo amžiaus žmonių populiacijos didėjimas meta iššūkį visuomenėms bei jų gebėjimams prisitaikyti prie sparčių demografinių pokyčių. Taigi įgyvendinti naujus požiūrius yra svarbu, kad visuomenės struktūros galėtų prisitaikyti prie naujų iššūkių ir efektyviai funkcionuoti. Kita vertus, senėjimas yra vienas svarbiausių demografinių pokyčių, paliečiančių absoliučiai visus visuomenės aspektus. Pokyčių procesas neišvengiamas: pasaulio visuomenės sparčiai sensta. Šis fenomenas, be išimties, palietė visas šalis, paskatindamas spartesnį vystymąsi besivystančiose šalyse, kuriose socialinės apsaugos sistemos yra silpnesnės ir institucinis vystymasis vis dar tobulėja. Prieš dešimt metų JT Generalinė Asamblėja priėmė Madrido tarptautinį senėjimo veiksmų planą, kuris senėjimą laikė vystymosi prioritetu. Madrido plane apibrėžiama dienotvarkė, kurios ašimi yra rekomendacijos, suskirstytos pagal prioritetus vyresniojo amžiaus žmonių gerovei gerinti, įtraukiant sveikatos priežiūrą bei ją palaikančią aplinką. Šio dokumento tikslas buvo paskatinti vyriausybes, JT ir visuomenę priimti joms metamus iššūkius ir išnaudoti globalaus senėjimo potencialą, užtikrinant vyresniojo amžiaus žmonių teises, numatyti lyčių ir amžiaus lygybę, mažinant įvairių formų diskriminaciją, skatinant vyresniojo amžiaus žmones kaip pilnaverčius ekonominės, socialinės, kultūrinės ir pilietinės visuomenės narius, gyventi sveiką ir aktyvų gyvenimą. Kita vertus, įvairios studijos ir tyrimai rodo, kad, nepaisant didelės pažangos vystymosi programose, vis dar lieka daugybė sričių, reikalaujančių dėmesio, pavyzdžiui, amžiaus diskriminacija, apribota prieiga prie sveikatos priežiūros, pajamų stoka. Bet bene pati svarbiausia sritis – vyresniojo amžiaus žmonių įtraukimas į vystymosi procesą, jų teisių apsauga, jų svarbos ir įnašo į visuomenės bei bendruomenės gyvenimus pripažinimas. Milijonai moterų ir vyrų mažų ir vidutinių pajamų šalyse kasdien susiduria su skurdu ir ligomis. Tenka pripažinti, kad tarptautinė vystymosi politika ignoruoja vyresniojo amžiaus žmonių poreikius. Jie nėra įtraukti kaip tikslinė grupė į Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Paradoksalu, bet tūkstantmečio tikslų prioritetu laikomas skurdas, tuo tarpu milijonai vyrų ir moterų dėl savo amžiaus nėra matomi, nors kasdien kenčia skurdą ir ligas.

 497 mln. vyresniojo amžiaus vyrų ir moterų gyvena skurdžiose šalyse – jie sudaro du trečdalius visos populiacijos.

 Daugiau nei 180 mln. jų gyvena nuolatiniame skurde. Mažų ir vidutinių pajamų šalyse daugiau nei 50 proc. vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių tęsia savo darbus, kurie kelia grėsmę jų sveikatai ir saugumui arba yra mažai apmokami  Iki 2045 metų žmonių, vyresnių nei 60 metų, bus daugiau nei vaikų iki 14 metų.  Trys ketvirtadaliai visos vyresniosios populiacijos gyvena teritorijose, kurios yra natūralių grėsmių zonose.  Du trečdaliai pasaulio vyresniojo amžiaus žmonių kenčia nuo chroniškų ligų (širdies ligos, diabetas, Alzheimerio ir t.t.).  Afrikoje senjorai sudaro didžiąją dalį populiacijos, besirūpinančios savo anūkais, kurių tėvai mirė nuo AIDS/ŽIV.

Kodėl pasaulis sensta?

Pasaulis sensta, nes daugėja nevaisingumo atvejų, mažėja gimstamumas ir didėja naujagimių mirtingumas, geresnės išgyvenimo sąlygos vyresniajame amžiuje, t.y. dėl geresnės mitybos, sanitarijos ir medicinos pažangos, sveikatos priežiūros bei švietimo ir geresnių ekonominių sąlygų. Jei anksčiau gimstamumo rodikliai buvo penki kūdikiai vienai moteriai (1950–1955 m. duomenimis), dabar vienai moteriai tenka 2,5 vaiko (2010–2015 m. duomenimis). Gyvenimo trukmė išaugo visame pasaulyje: 2010–2015 m. gyvenimo trukmė buvo 78 metai išsivysčiusiose šalyse ir 68 metai dar besivystančiose šalyse. Manoma, kad apie 2045–2050 metus gyvenimo trukmė sieks 83 metus išsivysčiusiose šalyse ir 74 metus besivystančiose. Akivaizdūs senėjimo skirtumai stebimi ir geografiniu mastu, pavyzdžiui, 2012 m. 6 proc. vyresnių nei 60 metų gyveno Afrikoje, 10 proc. – Lotynų Amerikoje, 11 proc. – Azijoje, 15 proc. – Okeanijoje, 19 proc. – Šiaurės Amerikoje ir 22 proc. – Europoje. Apie 2050-uosius šie skaičiai keisis: 10 proc. – Afrikoje, 24 proc. – Azijoje ir Okeanijoje, 25 proc. – Lotynų Amerikoje, 27 proc. – Šiaurės Amerikoje ir 34 proc. – Europoje.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Šiuo metu daugiausia vyresniojo amžiaus žmonių gyvena Japonijoje (net 30 proc. visos Japonijos populiacijos), apie 2050 m. tokių šalių bus 64 –ios.

Kas yra populiacijos senėjimas?

Kai kalbama apie senėjimą, svarbu pabrėžti, kad populiacijos ar demografinis senėjimas yra procesas, kurio metu didžioji dalis visuomenės populiacijos yra žmonės, sulaukę 60 metų ar vyresni. Nereikėtų šios sąvokos painioti su individualiu senėjimu, kurio metu vyksta individualūs fiziniai, psichologiniai ir socialiniai žmogaus pokyčiai.

Kas yra „vyresnis amžius“?

Vieningo apibrėžimo nėra. Pavyzdžiui, JT leidiniuose išskiriama, kad vyresniojo amžiaus žmogumi laikomas asmuo, sulaukęs 60 metų, kai tuo tarpu daugumoje išsivysčiusių šalių riba, kada žmogus laikomas pasiekęs vyresnį amžių, yra 65 metai, nes tuo metu jis gali prašyti socialinės paramos ir t.t. Pažvelgus į žmonijos istoriją, apie 1900 metus gyvenimo trukmė buvo 45–50 metų, taigi žmonės, sulaukę tokio amžiaus, buvo laikomi ilgaamžiais. Tuo tarpu dabar ilgaamžiais laikomi 80-mečiai, 90-mečiai. Kita vertus, neretai vyresnis amžius apibrėžiamas atsižvelgiant į socialinių vaidmenų pasikeitimą ar aktyvumo sumažėjimą, pavyzdžiui, tapimas seneliu ar močiute arba išėjimas į pensiją, nors patys vyresniojo amžiaus žmonės senėjimą apibūdina kaip protinių ir fizinių galių sumažėjimą ir polinkį į ligas ar sutrikimus. Kita vertus, Pietų Afrikos šalių gyventojai vyresnį amžių asocijuoja su įgyta gyvenimiška patirtimi ir didėjančia priklausomybe nuo kitų žmonių gerovės. Pasaulio sveikatos organizacijos statistika rodo, kad:  Pasaulio populiacijos senėjimas pasiekė beprecedentinius skaičius. Manoma, kad iki 2050-ųjų žmonių, sulaukusių 60-ies ir vyresnių, skaičius sieks 2 bilijonus.

 Kas dvi sekundes pasaulyje kažkas švenčia savo 60-ąjį gimtadienį. Per metus tokių gimtadienių būna 58 mln..  497 mln. vyresniojo amžiaus žmonių gyvena skurstančiose šalyse ir tai yra beveik du trečdaliai visos vyresniosios pasaulio populiacijos.  Iki 2045 m. žmonių, sulaukusių 60 metų ir vyresnių, bus daugiau nei vaikų iki 14 metų. Jau 2000 m. vyresnių nei 60 metų žmonių buvo daugiau nei vaikų iki 5 metų.  Gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse yra 78 metai ir besivystančiose šalyse – 68 metai. 2045–2050 m. kiekvienas naujagimis galės tikėtis sulaukti 83 metų, bet jei jis gimė besivystančioje šalyje, tada jis gali tikėtis sulaukti 74 metų.  Tikima, kad iki 2050-ųjų šimto metų sulaukusių gyventojų skaičius išaugs nuo 316600 (pagal 2011 m. duomenis) iki 3,2 mln.  Šiuo metu tik vienas trečdalis viso pasaulio šalių (tai 28 proc. visos pasaulio populiacijos) turi visas įmanomas socialines garantijas.  Pasaulyje 47 proc. vyresnio amžiaus vyrų ir 23,8 proc. moterų turi darbus.  Prieš trisdešimt metų nebuvo tokios sąvokos kaip „senstanti ekonomika“, tuomet jaunuolių buvo daugiau nei vyresniojo amžiaus žmonių. 2010 m. ekonominį amžių10 turėjo tik 23 šalys, manoma, kad 2040 m. tokių šalių bus net 89-ios.  46 proc. pasaulio populiacijos sulaukusios 60-ies ir vyresnių, turi tam tikrą negalią. Daugiau nei 250 mln. vyresniojo amžiaus žmonių turi vidutinę ar sunkią negalią.  Šiandien visoje Afrikoje gyvena apie 47 mln. žmonių, kurių amžius siekia 60 ir daugiau metų.  30 proc. visų Užsacharės Afrikos namų ūkių rūpinasi senjorai. Dviejuose trečdaliuose tokių ūkių auga vaikai iki 15 metų. Daugumoje Užsacharės Afrikos šalių nėra socialinės rūpybos sistemos, aprūpinančios senjorus senatvės išmokomis.

Ekonominis amžius – tai amžius, kurio metu turtą (pastatą) galima naudoti, gaunant pelną.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

 Daugiau nei 2 mln. Užsacharės Afrikos senjorų gyvena visiškame skurde. Ypač vargsta garbaus amžiaus moterys, auginančios nuo AIDS mirusių savo dukrų ir sūnų našlaičiais likusius vaikus.

Taigi matyti žmonijos senėjimas taip pat meta iššūkį tiek asmenų, šeimos, visuomenės, tiek globalios bendruomenės socialiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui. JT generalinis sekretorius Ban Ki-moon pabrėžė, kad socialiniai ir ekonominiai šio fenomeno dariniai yra nauji ir visaapimantys ir vyresniojo amžiaus žmogų bei jo šeimą, ir bendruomenę, kurioje jis gyvena. Dabar telieka nuspręsti, kaip šiuos iššūkius priimti ir kaip integruoti vyresniojo amžiaus žmones į visuomenę, kad jie taptų pilnaverčiais jos nariais.

Sensta ir pati vyriausioji karta

Gyventojų, sulaukusių 80 metų ir daugiau, populiacija išaugo per pastaruosius metus, tuo tarpu šimtamečių karta didėja dar sparčiau. Globaliai mąstant, 1,6 proc. visos populiacijos sudaro vyresni nei 80 metų, tuo tarpu manoma, kad šis skaičius išaugs iki 4,3 proc. 2050 m. ir sudarys 402 mln. Šimtamečių 2011 m. buvo 316600, manoma, kad šis skaičius iki 2050-ųjų išaugs iki 3,2 mln. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tikima, kad vienas iš trijų kūdikių, gimusių 2012 m., gali sulaukti savo šimtojo gimtadienio. Kinijoje šiuo metu yra 14300 šimtamečių, manoma, kad šis skaičius išaugs iki 262500. Japonijoje šimtamečių yra 49500, manoma, kad išaugs iki 617000, iš kurių net 500000 – moterys.

Lyčių skirtumai

Moterys gyvena ilgiau nei vyrai, tai rodo ir statistika. 2012 m. kiekvienam 100-ui moterų, vyresnių nei 60 metų, atiteko 84 vyrai, o kiekvienam 100-ui moterų, vyresnių nei 80 metų, tenka tik 61 vyras.

Vyrai ir moterys sensta skirtingai, o senėjimo skirtumai priklauso nuo skirtingų sveikatos ir sergamumo veiksnių, kita vertus, moterys dažniausiai turi mažas pajamas, bet gauna didesnę šeimos paramą. Vyresniojo amžiaus moterys turi stipresnius socialinius ryšius, o tai rodo, kad motinos labiau nei tėvai sulauks materialios ir emocinės paramos iš savo suaugusių vaikų. Kita vertus, moterys taip pat labiau nei vyrai prižiūrės vaikus ar sergančius artimuosius, ypač jei šeima susidūrusi su migracija ar liga. Vyresniojo amžiaus vyro ekonominis vaidmuo dažniausiai reiškia darbo jėgos praradimą, o tai gali turėti neigiamų pasekmių jų vaidmeniui visuomenėje. Kita vertus, abi lytys patiria diskriminaciją, nors reikėtų pripažinti, kad moterys per savo gyvenimą diskriminacijos patiria daugiau, įskaitant mažesnį priėjimą prie mokslo bei sveikatos priežiūros paslaugų, mažas pajamas ir apribotas teises į nuosavybę. Gaila, bet statistika rodo, kad moterys taip pat tampa smurto aukomis. Daugumoje šalių moterys negauna išsilavinimo, nes mergaitėms nebuvo leidžiama eiti į mokyklą. Besivystančiose šalyse 58 proc. moterų (34 proc. vyrų) yra neraštingi. Žemi išsilavinimo rodikliai apriboja vyresniojo amžiaus moterų galimybes gauti informaciją, siekti socialinės, ekonominės ir

politinės veiklos. Kita vertus, manoma, kad būsimos

vyresniosios kartos bus geriau išsilavinusios, nors vis dar besivystančioms šalims tenka kovoti su neraštingumu, ypač moterų. Kita svarbi sritis yra vyrų ir moterų sveikata. Daugybė nėštumų, neadekvati gimdymų parama, nelygybė, prastas priėjimas prie sveikatos priežiūros, žemas pajamų lygis – visa tai sąlygoja prastą sveikatą ar sveikatos problemas vyresniame amžiuje. Moterys taip pat labiau linkusios patirti su amžiumi atsirandančius sunkumus, pavyzdžiui, menopauzę, osteoporozę ir t.t. Sutuoktinio praradimas vyresniame amžiuje taip pat padaro vyresnio amžiaus moteris labiau pažeidžiamas. Tyrimais įrodyta, kad jos nelinkusios ištekėti dar kartą, palyginti su panašaus likimo vyrais.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Tarptautinis Madrido veiksmų planas dėl senėjimo JT antrojoje Pasaulio asamblėjoje dėl senėjimo, vykusioje 2002 m. Madride, Ispanijoje, skirtas didelis dėmesys sparčiam populiacijos senėjimui XXI a. Asamblėja modifikuota, remiantis Tarptautiniu Madrido veiksmų planu dėl senėjimo (MIPAA), kurio pagrindinis tikslas – vyresniojo amžiaus žmonių įtraukimas į vystymąsi, plečiant jų sveikatos ir bendros gerovės sritis bei ugdant palaikančią aplinką. Madrido planas paremtas dviem tarptautiniais dokumentais: Tarptautiniu Vienos planu dėl senėjimo veiksmų ir JTO Vyresniojo amžiaus žmonių principais. Madrido planas buria šalis pokyčiams politikoje ir praktikoje, kurie užtikrintų, kad vyresniojo amžiaus žmonės nebūtų matomi tik kaip gerovės gavėjai, bet ir kaip aktyvūs vystymosi proceso dalyviai, turintys savo teises. Atlikti darbai, siekiant įgyvendinti Madrido plano tikslus, padėjo suprasti, kokį didžiulį įnašą įnešė vyresniojo amžiaus žmonės, būdami globėjais, rinkėjais, savanoriais, verslininkais. Todėl dabar skatinama nacionalines ir vietos valdžias, tarptautines organizacijas bei bendruomenes ir visuomenes atkreipti dėmesį į tai, kad konkretūs ir efektyvūs skirtumai išliks, užtikrinant, jog investicija į amžių prasidėtų nuo pat gimimo. 1991 m. JT Generalinė Asamblėja priėmė vyresniojo amžiaus žmonių principus, kuriais šalių vyriausybes ragino įtraukti į savo šalies politiką. Išskirtuose aštuoniolikoje principų JT

ragina atkreipti dėmesį į vyresniojo amžiaus žmonių situaciją, išskiriant penkias

pagrindines

sritis:

savarankiškumą,

aktyvų

dalyvavimą

visuomenėje,

rūpybą,

savirealizaciją ir orumą. Madrido planas, kaip ir Tūkstantmečio deklaracija, siekia sumažinti žmonių, gyvenančių skurde, skaičių bent per pusę iki 2015 m. Nors būtina pažymėti, kad į Tūkstantmečio vystymosi tikslus vyresniojo amžiaus žmonės nėra įtraukti. Iki šiol nė vienoje JT ataskaitoje dėl tikslų įgyvendinimo nėra paminėta ar nagrinėta vyresniojo amžiaus žmonių situacija arba bet kokie planai jų gerovei gerinti. Madrido planas ragina šalis atsižvelgti į vyresniojo amžiaus žmones, nes dėl senstančios visuomenės jų vaidmuo yra itin svarbus įgyvendinant iškeltus Tūkstantmečio tikslus. Madrido planas svarbus tuo, kad iki šiol nebuvo ir kol kas nėra nė vieno instrumento, skirto žmogaus teisėms vyresniame amžiuje. Vyriausybės, įtraukusios Madrido plano

gaires, turi paaiškinti, kaip jos užtikrins vyresniojo amžiaus žmonių teises ir kaip stebės jų vykdymą. Gauti stebėjimo duomenys retai kada būna paskirstomi pagal amžių ar diskriminavimo įverčius, nors dėmesys ir sumažintas iki ekonominių bei socialinių teisių, tokių kaip, pavyzdžiui, teisė į sveikatą ir adekvatų gyvenimą. Kai kurie regioniniai žmonių teisių instrumentai, pavyzdžiui, JAV Žmonių teisių konvencijos papildymas dėl ekonominių, kultūrinių ir socialinių teisių (1999), atsižvelgia į vyresniuosius visuomenės narius. Panašūs dokumentai yra Afrikos chartija dėl žmogaus teisių (1981), Arabų žmonių teisių chartija (1997), Europos Sąjungos žmogaus fundamentalių teisių chartija (2000). Jose keliais žodžiais užsimenama apie vyresniojo amžiaus žmonių teises ir galimybes. Kita vertus, 2010 m. įkurta darbo dėl senėjimo grupė (angl. – The Open-Ended Working Group on Ageing; OEWG) daugiausia dėmesio skiria vyresniojo amžiaus žmonių teisių situacijai bei jų apsaugai.

Kas iki šiol buvo padaryta 2010 m. gruodžio 21d. įkurta grupė darbui su senėjimu (angl. – The Open-Ended Working Group on Ageing; OEWG), kurios nare gali būti bet kuri JT šalis. Pirmojo šios grupės susitikimo metu (2011 m. balandžio 18-21 d.), kuriame dalyvavo 68 šalys, buvo pripažinta, kad vyresniojo amžiaus žmonių teisės nesulaukia deramo dėmesio. Atsižvelgiant į esamą padėtį pasaulyje, siūloma: stiprinti teisių stebėjimo mechanizmus šalyse; Tarptautinei žmogaus teisių organizacijai kryptingai daugiau dėmesio skirti vyresniojo amžiaus žmonių teisėms; kurti naujus specifinius tyrimus ir parengti studijas, skirtas vyresniojo amžiaus žmonių situacijai vertinti; geriau vykdyti JTO principus ir veiksmų planus; geriau vertinti ir stebėti Madrido tarptautinio senėjimo veiksmų plano įgyvendinimą; apmokyti nepriklausomus ekspertus vyresniojo amžiaus žmonių teisių problemai spręsti. Antrasis susitikimas vyko 2011 m. rugpjūčio 1–4 d. Jo metu 50 šalių diskutavo penkiais svarbiais klausimais, t.y. diskriminacija ir daugialypė diskriminacija11; fizinės ir psichikos sveikatos standartų gerinimas ir teisės; smurtas ir prievarta; socialinė apsauga ir teisė į socialinį saugumą; amžius ir socialinė atskirtis. 11

Daugialype diskriminacija skirta apibūdinti, kai žmogus diskriminuojamas dėl daugiau nei vienos priežasties.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Daugiausia iš įvairių delegacijų, visuomeninių organizacijų atstovų dėmesio susilaukė faktas, kad šiuo metu nėra vieno teisiškai privalomo instrumento, kuris užpildytų esamas spragas ir trūkumus vyresniojo amžiaus žmonių teisių apsaugoje. Buvo raginama pradėti rengti specialią konvenciją vyresniojo amžiaus žmonių teisėms. Galiausiai nuspręsta palaukti Tarptautinio Madrido veiksmų dėl senėjimo plano įvertinimo, kuris padėtų tinkamai suprasti ir įvertinti senjorų socialinę situaciją, jų esamą gerovę bei įsitraukimą į visuomenės gyvenimą. Trečiajame susitikime (2012 m. rugpjūčio 21–24 d.) jau dalyvavo 58 šalys ir keletas nevyriausybinių organizacijų. Šios sesijos metu daugiausia dėmesio buvo skiriama socialinio saugumo trukdžiams, vyresniojo amžiaus žmonių finansinio saugumo ir pajamų klausimams (gerosios patirties apie senjorų įdarbinimą pasidalijimas), taip pat moterų darbingumui bei vyresniojo amžiaus žmonių įtraukimui į visuomeninį gyvenimą (jų savanorystė po to, kai išeina į pensiją). Iš dalies trečioji sesija tęsė antrosios sesijos metu iškeltų klausimų diskusiją. Iš naujo buvo peržiūrėtas vyresniojo amžiaus žmonių teisių vystymasis į geresnį kylančių problemų supratimą ir tinkamesnių jų sprendimo būdų paiešką. Buvo akivaizdu, kad Afrikos ir Azijos šalyse vyresniojo amžiaus žmonės ir jų teisės yra aktualūs. Galiausiai prieita prie išvados, kad reikėtų visgi labiau išsiaiškinti opius klausimus, prieš pradedant galvoti apie tarptautinę konvenciją. Ketvirtasis susitikimas turėtų įvykti 2013 m. rugpjūčio 12–15 d. Šio susitikimo metu bus siūloma toliau dirbti kuriant visapusišką ir integralų teisinį instrumentą, ginantį vyresniojo amžiaus žmonių teises ir orumą.

Kodėl reikalinga nauja konvencija vyresniojo amžiaus žmonių teisėms? Help Age International organizacija, įkurta dar 1983 m. ir skirta ginti vyresniojo amžiaus žmonių teisėms, teigia, kad pasauliui senstant, amžiaus diskriminacija tampa nepakeliama ir žmonių teisės neatspindi ir nesuteikia tinkamo saugumo vyresniojo amžiaus žmonėms. Įvertinus esamą situaciją, svarbu, kad vyresniojo amžiaus žmonių teises gintų tarptautinė konvencija.

Senstant mes susiduriame su barjerais dėl tolesnio dalyvavimo visuomenėje, norėdami išlikti savarankiškais, sendami mes vis tiek labiau tampame priklausomi nuo kitų, prarandame savo asmeninį savarankiškumą. Tokia grėsmė orumui verčia vyresniojo amžiaus žmones susitaikyti su nepriežiūra ir užgauliojimais, jų teisės neretai būna pažeidžiamos. Labai dažna situacija yra amžiaus diskriminacija, siekiant išsilavinimo, humanitarinės pagalbos – pirmiausia pagalba suteikiama jaunoms moterims ir vaikams, tuomet sergantiems ligomis, kurias galima pagydyti ir t.t. Organizacijos patirtis taip pat parodė, kad senjorai dažnai susiduria su įvairiausiomis smurto ir prievartos formomis. Suprantama, kad visų žmonių teisės yra ginamos JT Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, tačiau specialios nuorodos į vyresniojo amžiaus žmonių teises vis dar yra retos ir iki šiol visuomenės susiduria su tam tikrais sunkumais, kai tenka interpretuoti vieną ar kitą įstatymą atsižvelgiant į senėjimo ypatumus. Svarbiausiu momentu čia tampa faktas, kad vyresniojo amžiaus žmonės tuomet paverčiami nematomais ne tik savo šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. Per visą savo praktiką Help Age International organizacijos dalyviai rado tik vieną įstatymą, kuriame išimties tvarka atsižvelgiama į migrantus darbininkus, leidžiantį kovoti už savo teises susidūrus su amžiaus diskriminacija – Tarptautinė migrantų darbuotojų ir jų šeimų teisių apsaugos konvencija. Tačiau ES šalys narės, atsiskaitydamos Tarptautinei žmogaus teisių organizacijai (angl. – International Human rights Treaty Bodies), neatsižvelgia į amžiaus diskriminacijos fenomeną. Be to, svarbu paminėti, kad tam tikri žmogaus teisių standartai, kurie galėtų būti skirti labiau vyresniojo amžiaus žmonių teisėms ginti, yra išdėstyti įvairiose tarptautinėse ir nacionalinese konvencijose. Dėl tokio plataus išdėstymo spektro vyresniojo amžiaus žmonės tampa nematomi, nes tiesiog visiškai neaišku, kokios yra jų teisės. Tai dar kartą įrodo, kad svarbu turėti vieną tarptautinę konvenciją, apibrėžiančią ir ginančią vyresniojo amžiaus žmonių teises, kuri suteiktų aiškumo šalims ir visuomenėms, susidūrus su tam tikromis senėjimo fenomeno problemomis ir iššūkiais. Kita vertus, naujoji konvencija suteiktų vyresniojo amžiaus žmonėms veidą, nes iki šiol beveik visose visuomenėse jie yra nematomoji dalis, neturinti galimybių įsilieti į socialinį gyvenimą ir tapti pilnaverte visuomenės dalimi.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

Ką mes žinome apie vyresniojo amžiaus žmonių situaciją Lietuvoje?

Žinome, kad:  2012 m. priimtas sprendimas didinti pensinį amžių, kasmet pridedant po 4 mėn. moterims ir po 2 mėn. – vyrams. Manoma, kad 2026 m. bus pasiektas 65 m. amžius abiem lytims;  šiandien Lietuvoje vyresniojo amžiaus žmonėms yra sunku išgyventi iš gaunamos pensijos, tačiau dauguma jų nemenkai padeda jaunoms šeimoms, rūpinasi anūkais, padeda buityje, o dėl to jauni tėvai gali dirbti. Tačiau retai pagalvojame, kad tokiu būdu vyresniojo amžiaus žmonės smarkiai prisideda prie sukuriamo bendrojo vidaus produkto, kas retai yra įvertinama politikų ir kitų suinteresuotų šalių;  2004 m. Lietuvoje priimta Nacionalinė senėjimo padarinių įveikimo strategija, kurioje valstybė įsipareigojo imtis veiksmų, skatinančių vyresniojo amžiaus žmones gyventi visavertį asmeninį, visuomeninį, profesinį ir kultūrinį gyvenimą.

Ir nors kartais galima išvysti reklamų apie senjorų dienas, kada jiems suteikiamos vienos ar kitos nuolaidos, ar kavinių savininkai kviečia išgerti nemokamą kavos puodelį, Lietuvoje senjorai nėra visiškai girdimi ar matomi, taigi galima džiaugtis, kad pirmieji žingsniai jau žengiami.

Vietoj apibendrinimo: ką būtų galima padaryti, kad vyresniojo amžiaus žmonės jaustųsi pilnaverčiais visuomenės nariais? 1. Pirma,

pripažinti

senstančios

populiacijos

neišvengiamumą

parengti

suinteresuotas šalis (vyriausybę, visuomenę, privačius sektorius, bendruomenes ir t.t.) vyresniojo amžiaus žmonių skaičiaus augimui. To pasiekti galima skatinant suvokimą, stiprinant nacionalinės ir vietos valdžios gebėjimus vystant politines, ekonomines ir socialines reformas atsižvelgiant į naujos visuomenės poreikius, taip padedant integruotis į visuomenę vyresniojo amžiaus žmonėms kaip pilnaverčiais jos nariais. 2. Antra, reikėtų užtikrinti, kad vyresniojo amžiaus žmonės galėtų gyventi oriai ir saugiai, kad jiems būtų suteiktos svarbios sveikatos ir socialinės paslaugos ir bent minimalus pragyvenimo šaltinis. To pasiekti galima įgyvendinant socialinės apsaugos programas ir skatinant socialines investicijas į nepriklausomą, autonomišką vyresniojo amžiaus žmonių pragyvenimą, skatinant sveiką senėjimą. Šios programos turi būti numatytos ilgalaikiams tikslams bei stipriu įsipareigojimu. 3. Remti bendruomenes ir šeimas vystant paramos sistemas, kurios užtikrintų, kad vyresniojo amžiaus žmonės sulauks ilagalaikės paramos, reikalingos aktyviam ir sveikam senėjimui. 4. Ketvirta, skatinti jaunų žmonių sveikos gyvensenos įpročius, užtikrinant jų išsilavinimą ir įsidarbinimo galimybes, sveikatos paslaugų prieinamumą bei socialinę apsaugą visiems dirbantiems asmenims, taip investuojant į jų brandžią ateitį. Lankstus įdarbinimas, mokymasis visą gyvenimą ir persikvalifikavimo galimybės turėtų būti prieinamos visiems vyresniojo amžiaus žmonėms, kad jie galėtų lengvai integruotis į darbo rinką. 5. Remti tarptautines ir valstybines pastangas kurti ir vykdyti tyrimus senėjimpo temomis, kurių rezultatai padėtų efektyviau tobulinti ir kurti naujas programas ir veiklas, atsižvelgiant į demografinius ir kultūrinius duomenis.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

6. Užtikrinti vyresniojo amžiaus žmonių poreikių patenkinimą tiek valstybinių tiek pasauliniu mastu. Užtikrinti poreikių patenkinimą suteikiant humanitarinę pagalbą, atsižvelgiant į klimato pokyčius, numanomas gamtos katastrofas (pavyzdžiui, cunamis) ir evakuacijų ar prevencines programas. 7. Vystyti naują kultūrą, atsižvelgiant į senėjimą, kuri padėtų ugdyti naują visuomenės požiūrį į senėjimo procesą ir vyresniojo amžiaus žmones bei skatintų suprasti, kad jie gali būti pilnaverčiai ir aktyvūs visuomenės nariai.

Literatūra 1.

Ageing in the Twenty-First Century: A Celebration and A Challenge, Published by the United Nations Population Fund (UNFPA), New York, and HelpAge International, 2012.

Attitudes towards Development Aid Fieldwork, Eurobarometer, 2005.

Bourguignon F., Bénassy-Quéré A., Dercon S., Estache A., Gunning J.W., Kanbur R., Klasen S., Maxwell S., Platteau J., Spadaro A. Millennium Development Goals at Midpoint: Where do we stand and where do we need to go?. Paper written in the framework of the joint initiative "Mobilising European Research for Development Policies" for the European Commission (DG Development and Relations with African, Caribbean and Pacific States), Luxembourg, Finland, Spain, Sweden and the United Kingdom. The paper was funded by the Department for International Development (DFID), UK, 2008.

Development Cooperation for the MDGs: Maximizing Results. United Nations. New York, 2010.

Europos konsensusas dėl vystymosi. Europos parlamentas ir Europos komisija, 2006.

Žr.

http://eur-

lex.europa.eu/LexUriServ/site/lt/oj/2006/c_046/c_04620060224lt00010019.pdf.

EU political influencing strategy for the UN Openended Working Group on Ageing 2013. žr. http://www.edc2020.eu.

European Commission Report on Millennium Development Goals, 2000-2004.

Fuhrer H. The story of Official Development Assistance Committee and the Development co-operation Directorate in dates, names and figures. General Distribution, Organization for Economic co-operation and development, 1996.

Gavas M., Johnson D., Macwell S. Consolidation or cooperation: The future of EU development cooperation, DIE Research Project “Development Policy: Questions for the Future”, Bonn 2010.

10. Grimm, S. European Development Cooperation to 2020 – The EU as an answer to global challenges? EDC2020 Briefing Paper No.1, August 2008.

Vystomasis bendradarbiavimas, pasaulinis senėjimas ir psichikos sveikata

11. Grimm S., Lundsgaarde E. The Future of European Development Cooperation: Seeking Global Solutions or Retracing a Niche by 2020? DIIS Working Paper 2009. 12. Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europoso Ekonomikos ir Socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui. ES vystymosi politikos poveikio didinimas.

Pokyčių

dienotvarkė.

Briuselis,

2011,

žr..

http://ec.europa.eu/europeaid/what/developmentpolicies/documents/agenda_for_change_lt.pdf. 13. Katinas P. Planas, prikėlęs Europą. „XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį 2008, Nr. 7 (166). 14. Kragelund, P. The Return of non-DAC Donors to Africa: New Prospects to African Development? In: Development Policy Review 26 (5), 2008, 555-584. 15. Lapkauskienė N. (2004). Psichikos sveikatos sutrikimai. Vilnius: Vilniaus kolegija. 16. Minas

H.,

Kwasik

The

Post-2015

Development

Agenda,

žr.

http://globalmentalhealth.org/post-2015-development-agenda. 17. OECD, Development Cooperation Report Twenty-five Years of Development Cooperation: A Review, OECD, 1985. 18. OECD,

Millennium

Development

Goals,

žr.

http://www.developmentgoals.com/About_the_goals.htm. 19. Riddel, R. Does Foreign Aid Really Work? Oxford University Press, 2008. 20. Smilie, I. The Charity of Nations: Humanitarian Action in a Calculating World, Kumarian Press, 2004. 21. Stokke O. The UN and Development: From Aid to Cooperation, Forum for Development Studies Vol. 37, No. 2, June 2001. 22. The Paris Declaration on Aid Effectiveness and the Accra Agenda for Action. The Paris

Declaration

Aid

Effectiveness

(2005),

žr.

http://www.oecd.org/dac/effectiveness/parisdeclarationandaccraagendaforaction. htm.

23. Understanding EU Development Cooperation Development Cooperation of the European Community Institutions – Structures – Procedures, Austrian EU Platform of Development NGOs Vienna, 2007. 24. Guidelines for review and appraisal of the Madrid International Plan of Action on Ageing Bottom-up participatory approach United Nations, New York, 2006.

Kiti šaltiniai:  http://www.helpage.org/resources/publications  http://www.oecd.org/  http://www.gip-global.org/images/29/583.pdf  http://www.un.org/millenniumgoals/pdf/MDGproc.20Reportproc.202012.pdf