DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
Vos užsimezgusios gyvybės ryšys su motina. Vėliau – maitinimo per bambą proceso dalis, lyg augalo gyvybės palaikymas per šaknis. Dar vėliau – dažnai pakrapštoma duobutė, kupina smėlio, muilo ar vandens. Lyg vieta namams statyti, augalui ar mažai meškai užauginti. Pilvo vidurio duobelė – stebuklinga kūno detalė, kuriai suteikiau pavadinimą „Namai“. Ji asocijuojasi su gyvybės ir juoko pradžia. Bambą norisi krapštyti vos pradėjus vaikščioti..ir tas krapštymas nesiliauja iki pat pabaigos. Tarsi koks ritualas: kai tingulys apima, kai skaniai pavalgai – paplekšnoji. Gaila, tačiau yra ir tokių bambų, kurios gauna niuksų ir nėra taip mylimos. O vaikystėje! Vaikystėje buvo sudėtingiausia, kad pilvo viduryje esanti duobelė yra tai, kas lieka nukirpus virkštelę ir surišus ją mazgu. Aukštoji materija. Kaip ir legenda, jog Dievas moterį sukūrė iš vyro šonkaulio. Na, bet tai jau kitos istorijos dalis. Bamba – maža ar iškilusi, it negyvenamoji sala vandenyne, o galbūt gili, kaip paslaptingasis norų šulinys? Arba tokia, kurioje renkasi pūkai, lyg mažas paukštelis norėtų apsigyventi. Manoji vaikystėje buvo sala. Maža, iškilusi ir juokinga. Laikui bėgant, ji transformavosi į negilią daubą. Šis procesas mįslingas iki šiol. Tad ką su ja daryti ir ką toje įduboje laikyti? Teko matyti nemažai bambų gyvenime. Ypatinga diena buvo ta, kai pirmą kartą vienoje iš jų, pamačiau pūkus. Lyg žmogus būtų natūralus iliuzionistas, gebantis tai alyvuogę, tai suraitytą medžio lapą ten patalpinti. Tąkart tikėjausi mažutėlės miegančios meškos. Deja, pūkai buvo iškrapštyti, o meška taip ir neatsirado. Galbūt todėl dažnai pačią bambą mažai kas pakrapšto, tarsi nenorėdami nusivilti ir nerasti to, apie ką svajojo. Tai planuotai, tai netikėtai vis pakrapštau savąją, o visos tos sąsajos su pirminiu pradu, vaikyste, stebuklais, sukosi ratu, kol susiformavo kelio sąvoka, kuriuo vedini einame per gyvenimą: kas rytą pakylame apsimiegoję iš svajonių guolio ir sapnų, kurie mus lydėjo, kol miegojome, o vakare – vėl sugrįžtame į vidinius namus, kuriuose laikome mažą pūkuotą mešką.
AISTĖ MEŠKAUSKAITĖ
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
Kaip siūbuoja pasaulėlis, lyg tos minkštos pagalvėlės. Kruta juda jos kartu, nes ieško padėčių: tai jos spaudžias, tai jos plečias, nesurasdamos veiksmų sekos; besisukdamos dvi obuolio puselės, (netikėtai) sudaro sūkurį kartu!
Gyvenimas – siūbuojantis želė kalno pasaulis. Pažvelgus iš arčiau, išryškėja tylus gyvenimo modelis – standartinės formos drebutis, su į viršų kylančia ir siaurėjančia apvalaina viršūne. Kalno viršūne, kurios judesių intervalai įtakoja viso ko pradžią (arba pabaigą): tektoninių plokščių susidūrimą, želinių kalvų susidarymą ir atsakymą į klausimą „kas buvo tas pirmasis, kuris smeigė pirštą ir sujudino šią tvirtovę?“. Įsivaizduok, jei tai būtų prilygta jausmui, kad kūnas yra įstrigęs iš drebučių sudarytoje erdvėje, o tu ją pečiais, rankomis ir kojomis makaluoji svingo ritmu. Tada atvyksta būgnais tarškinanti atomazga ir šokėjui drebučiuose trumpam dingsta elektra smegenyse. O gal tai tik ligoninės sapno būsena, kai gulint ant operacinės stalo su deguonies kauke ant nosies, liepia skaičiuoti avis? Išties, toks ir jausmas – guli, skaičiuoji ir matai, kaip šalia tvoros stovėjusios avys keičia pavidalus: iš pūkuotų debesėlių paskubomis tampa irzliai kvadratiniais cukraus kubeliais. Šis procesas šiek tiek erzina, tačiau stengiesi nekreipti į tai dėmesio. Pradedi skaičiuoti šokliasias bičiules ir, BAM(!), jau atradai TĄ, nenorinčią šokti per tvorelę.. o kitos avys vis šoka, šoka ir šoka, braukdamos skaičiuotojui per šonus su nežinia iš kur atsiradusiais guminiais batais. Dabar jau tikrai nebesupranti, ar avelės šoka per tvorelę, ar per tave, – tačiau nesusimąstai. Kubelių skaičiuoti jau nebespėji, nes šie pūpso šalimais sukritę ir rėkia. Visa laimė – prireikia vos kelių akimirkų, kol priverti paskubomis atkeliauti smaragdinės spalvos tamsą. Rėksniai pranyksta. Pabundi, apsiverti aukštielninkas. Sėdmenys, lyg giria ankstyvą rytą, iš pradžių sujuda, susispaudžia, galiausiai įgauna stalaktito prasmę. Pamatai žoles, pamažu kopiančias kalvomis į viršų, susivoki, kad viskas paaiškėjo kur kas anksčiau nei spėjai pagalvoti ar suvokti šio ryto dangaus mėlynumo spalvą. Namai. Rytas. Kalnai laukia.
AISTĖ MEŠKAUSKAITĖ
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |
DUALIZMAS: PRADŽIA. DREBUČIAI |