2
Ilgalaikės mintys virto į fotografijų ciklą apie ţmogaus dualizmą, susitapatinimą su augalais ar kitomis gyvybės formomis. Sutapatinti su tą akimirką matomu objektu, kai turiu laiko – susitelkti į apmąstymus. Išmokstu pastebėti net ir trumpus, atrodo, nereikšmingus momentus, kurie subrandina gilesnių minčių. Fotografuojant tuos momentus, jie tarsi sustoja, tampa ilgesni ir galiu suprasti, kad jie mus pakeičia, atnaujina, to pasekoje – subrandinamos gilesnės mintys. Taigi, rankos. Ilgiau ţvelgiant į jas, galima pastebėti: ateivio, jūros dumblio ar bronzinės skulptūros akcentus. Rankos, vaizduojančios suartus laukus, ţaliuojančius augalus ar kuriančios tankynėse besislapstančius gyvūnus. Akimirka, kuomet suaugęs ţmogus atranda savo gyvenime vaiko fantaziją visiškai netikėtai: įprastos spalvos, linijos, garsai, augalija, gyvūnai, pastatai, visa, kas yra aplink, – ima mainytis vietomis, transformuojasi formos ir erdvė, atsiduriama sau dar neatrastoje planetoje. Architektūros elementų stebėjimas pastato fasade, kurie kaskart įkvepia naujų idėjų, gamta, visuomet ţavėjusi paprastumu, garsais ir gyvūnais bei augalų sodinimas, siejamas su papildoma meditacijos forma – akcentai, kurie mane įkvepia – sujungiami į visumą ir skatina ieškoti dualizmų detalėse. Nuo vaikystės jaučiu potraukį lipdymui, statymui iš įvairių medţiagų. Nenuostabu, jog augant keitėsi medţiagos bei tematika: nuo miestų ir sudėtingos vandentiekio sistemos smėlio dėţėje, iki savo istoriją kuriančių plastilininių ţmonių molio lipdinių, galiausiai – iki ekstravagantiškų papuošalų iš balto modelinio. Gaminau juos, nes niekur kitur tokių nebuvo, jie nebuvo matyti niekur kitur, jie suteikė formos laisvę. Ţmogus – dinamiška būtybė, kurioje galima įţvelgti dualizmą atskirose detalėse, tokiose kaip plaštakos, pirštai, kur dinamika nuolat mainosi vieta su statika. Mes visur skubam, bėgam, o kai ramiai sustojam – mūsų mintys zuja toliau, o plaštakos? Ţmogaus rankos, tai dinamiškos, tai statiškos. Stebiu jas iš kitos perspektyvos nei įprasta, analizuoju. Ir bandau stabdyti subtilius bei prasmingus momentus. Taip jie virsta skulptūra. Savo rankas matome kasdien, mums tai jau įprasta, nebepatiriame atradimo dţiaugsmo: spausdiname klaviatūra, nešame pirkinius, ruošiame maistą. Vaikai, dar tik pradėję suvokti aplinką, tyrinėja jas: stebi, kaip juda pirštai, kaip galima pasukti delną, kokia yra plaštakos forma, susipaţįsta su vienu iš penkių ţmogaus pojūčių – lytėjimu. Rankos, ne tik kaip detalės, atliekančią vienas ar kitas funkcijas, bet ir objekto, kurį įdomu stebėti. Šiuo projektu paprastumas, natūralumas, statiškumas, plastika bei stebėjimai apjungiami į visumą. Rankas paverčiau statišku objektu, kurio kasdieninėje rutinoje daţnai nė nepastebime, su nuorodomis į gamtos elementus. Ţmogaus rankos, kurios daţniausiai matomos kaip nuolat kuriančiosios – pačios tampa meno kūriniu, ţvelgiant iš skulptūrinės perspektyvos sustabdytoje akimirkoje.
AISTĖ MEŠKAUSKAITĖ
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
Find me theyellownose.wordpress.com Write me
yellowyellownose@gmail.com