„Bug2Hug“ salone – drabuþëliai patiems maþiausiesiems. Kai kurie – minkðtuèio trikotaþo, didþioji dalis – megztø rankomis. Tokie dailûs, mieli, regis, labai iðmylëti. Beveik visus juos mezgë pati salono ðeimininkë Asta Mackevièienë. Tarsi fëja ji skraido po savo parduotuvëlæ, kaip mieliausià sveèià priima kiekvienà klientà, kartkartëmis tarsi perlø paþerdama savo skaidraus juoko. Net nepamanytum, kad netolimoje praeityje patyrë tiek sunkiø akimirkø, kol iðsipildë didþioji svajonë tapti mama...
E
sate nepaprastai atkakli, regis, pasiekiate viskà, kà tik uþsibrëþiate. Taip ir yra. Gyvenime ne kartà pasitvirtino taisyklë, kad jeigu ko nors labai nori, tyliai ramiai sieki ir anksèiau ar vëliau pasieki. Arba laikui bëgant paaiðkëja, kad ne taip labai ir norëjai. Svarbu nesupainioti savo gyvenimo tikslø ir momentiniø uþgaidø. Kai laukëme vaikø... Tai buvo taip stipru. Bene stipriausias ir aiðkiausias tikslas mano gyvenime. Tuomet tà norà spinduliuoji su tokia vidine jëga, kad dabar atrodo, jog kitaip ði istorija ir negalëjo pasibaigti.
Svarbu pamatyti gyvenimo 22
gyvenk sveikiau
2013/3
G. SKARAITIENĖS nuotrauka
patirtis
siūlomas galimybes...
Lietuviai – gan religingi, daþnai iðtaria: jei kaþko nëra, vadinasi, taip Dievulio duota... Nesu labai religinga, taèiau ëmiau tikëti lemtimi. Atrodytø, lyg ir visas gyvenimas vyksta taip, kaip pats susikuri, taèiau kai kuriø dalykø, gerø ar blogø, bûna neplanuotø ir visiðkai atsitiktiniø. Jeigu ávyksta kas nors blogo, tik praëjus kuriam laikui ávertini, kad tai taip pat ðá tà davë, ðio to iðmokë arba nuo ko nors apsaugojo. Bûtø visai lengva atsisëdus linguoti koja, nieko nedaryti ir sakyti, kad man labai prastai sekasi dël to, kad bloga lemtis arba taip Dievas nutarë. Viskà konstruojame mes patys, tiesiog retkarèiais gyvenimas ima ir pakreipia tokia linkme, kurios galbût nenumatei, nesitikëjai. Man pastaruosius ketverius metus atsitinka neplanuotø ir keistø dalykø tokiais netikëtais gyvenimo momentais, kad tiesiog dar vienu ðiaip atsitiktinumu nebetikiu. Juk tikriausiai yra moterø, kurios, ne galëdamos susilaukti vaikelio, tiesiog sëdi kamputyje ir verkia – esà taip lemta ir nieko nepadarysi... Visos iki vienos rauda tokioje situacijoje. Jeigu procesas uþtrunka, pradedi ávairiai galvoti, kad gal ir nelemta bûti mama, gal taip turi bûti, taèiau didþioji dauguma ðirdyje në kiek nepasiduoda. Ðtai kas yra svarbiausia. Emocija ðioje situacijoje yra labai stipri. Tikriausiai gamtos suteikta moteriai ta stebuklinga stiprybë – viltis tapti mama, kad ir labai giliai, taèiau visada rusena. Dël to vël keliesi, vël kà nors darai, vël ið naujo...
Po to, kai viskas baigësi labai gerai, o iðkentëti teko tikrai daug, ar pasidarëte iðvadø apie gyvenimà, likimà? Taip. Dabar jau á visà ðià istorijà þvelgdama ið ðalies, ramiai, susimàstau, kad man visa tai buvo duota tam, kad uþaugèiau. Gal að buvau per daug vëjavaikiðka auginti vaikus bûtent tada, kai jø uþsimaniau. Gal tà sunkø kelià reikëjo nueiti tam, kad dabar galëèiau juos auginti taip, kaip reikia auginti. Ir juos vertinti taip stipriai, kaip dabar vertinu. Kaip stebuklà. Taigi dabar tikiu, kad visa ði istorija atsitiko ne be reikalo. Labai sunkiai, su daug smûgiø þemyn ir kopimo á virðø, bet galø gale tikiu, kad viskas atsitiko bûtent taip, kaip ir turëjo atsitikti. Apie tokias istorijas, kai poros ilgai negali susilaukti vaikelio, sukurta nemaþai filmø. Kaþkodël didþioji dalis jø baigiasi tragiðkai – vyras ir moteris ðio bandymo neiðlaiko, iðsiskiria... Daugybë tokiø istorijø. Taèiau jeigu baigiasi taip, gal kaþkodël taip turëjo atsitikti? Gal su tuo vyru, kuris moterá palieka, áskaudina, ateityje vaikas augtø labai nelaimingas? O gal pati situacija tave ateityje sustiprins ir praturtins? Þinau istorijø, kai poros iðsiskiria po labai ilgos kovos su nevaisingumu, o po metø jau sûpuoja vaikus su kitais þmonëmis. Taigi niekada negali þinoti, kur yra tikrasis, teisingas posûkis. Svarbu neuþsidaryti visø langø ir durø, nes tik plaèiai atmerktomis akimis gali pamatyti tau gyvenimo siûlomas galimybes. Kiek toje istorijoje buvo tradicinës ir netradicinës medicinos? Að ðitoje situacijoje labai pasitikëjau medikais. Tokiais atvejais þmonës desperatiðkai pradeda imtis visokiausiø keistø dalykø: sëdi ant vaisingumo akmenø, eina ratais aplinkui vaisingu-
mo medþius, auganèius tolimiausiose ðalyse, tiki, kad pasiseks per Kalëdas, Velykas, Mamos dienà... Að puikiai juos suprantu – pati panaðiai svajodavau. Nevilties prideda ir mûsø valdþios vyrø poþiûris á nevaisingumo gydymà. Valstybë nevaisingumo gydymo ne tik nefinansuoja, bet ir nepripaþásta liga, visa tai neoficialiai, bet gana stipriai reguliuoja Baþnyèia, nepalaiko visuomenë... Graudu. Dabar daug þmoniø gydytis vaþiuoja á Latvijà, kas turi daugiau pinigø – á Izraelá. Bet ir mûsø medikai profesionalûs, be to, labai stengiasi. Tikrai negaliu apie juos pasakyti në vieno blogo þodþio – tik komplimentus. Mano gydytoja A. Meðkauskienë dirbo ir vaisingumo specialiste, ir psichologe, ir guodëja, ir nëðtumo saugotoja, ir pasitiko mano vaikus, ateinanèius á ðá pasaulá. Nuostabus þmogus ir medikas. O ar pasitikite liaudies medicina? Dar nuo vaikystës, mamos dëka, esu átikëjusi ramunëliø arbatos galia. Jei skauda galvà, sustoja skrandis, bloga bendra savijauta ar pakilusi temperatûra, man nuoðirdþiai atrodo, kad ði arbata padës. Ir ið tikrøjø padeda (juokiasi). Ar tikite stebuklais, keistais, nelabai paaiðkinamais dalykais? Po visos ðios nevaisingumo gydymo istorijos ir keliø atsitikimø, vykusiø po to, pradëjau tikëti. Kaþkokia aukðtesne jëga, viskà sudëliojanèia á savo vietas. Visada buvau ir esu gana racionali. Taèiau gyvenimas ima ir pasiûlo tokiø netikëtumø, kad skaièiuok neskaièiavæs, viskas vyksta, atrodytø, nepriklausomai nuo manæs, að tik godþiai pasiimu man gyvenimo pasiûlomas galimybes. Gal tiesiog mano akys plaèiai atmerktos? (Ðypsosi.) Kaip po tokio laukimo sekasi bûti mama? Kai laukiausi, daug svarsèiau, kaip að auginsiu savo vaikus ir truputá bijojau, kad neiðsikraustyèiau ið proto, kai, perdëtai á juos ásigilinusi, nieko daugiau aplink save nematai. Taèiau nors ir dievinu savo vaikus, sveiko proto nepraradau. Taip, man jie svarbiausi, bet puikiai suprantu – tai du atskiri þmogeliai su savo nuomonëmis ir su savo gyvenimais. Tyliai pasiimu ið jø visà patirtá ir meilæ, kurių jie man suteikia kiekvienà mielà dienà. Kada nors turësiu savo vaikus paleisti, o dabar mano darbas – juos iðauklëti dorais, gerais þmonëmis. Tà ir darau. Auga ne tik vaikai, bet ir að ðalia jø. Oi, kiek daug dalykø atrandi savyje, tapusi motina; pasirodo ir kantrybë gali bûti geleþinë, ir dainuoti moki, ir
2013/3
gyvenk sveikiau
23