„Bug2Hug“ salone – drabuþëliai patiems maþiausiesiems. Kai kurie – minkðtuèio trikotaþo, didþioji dalis – megztø rankomis. Tokie dailûs, mieli, regis, labai iðmylëti. Beveik visus juos mezgë pati salono ðeimininkë Asta Mackevièienë. Tarsi fëja ji skraido po savo parduotuvëlæ, kaip mieliausià sveèià priima kiekvienà klientà, kartkartëmis tarsi perlø paþerdama savo skaidraus juoko. Net nepamanytum, kad netolimoje praeityje patyrë tiek sunkiø akimirkø, kol iðsipildë didþioji svajonë tapti mama...
E
sate nepaprastai atkakli, regis, pasiekiate viskà, kà tik uþsibrëþiate. Taip ir yra. Gyvenime ne kartà pasitvirtino taisyklë, kad jeigu ko nors labai nori, tyliai ramiai sieki ir anksèiau ar vëliau pasieki. Arba laikui bëgant paaiðkëja, kad ne taip labai ir norëjai. Svarbu nesupainioti savo gyvenimo tikslø ir momentiniø uþgaidø. Kai laukëme vaikø... Tai buvo taip stipru. Bene stipriausias ir aiðkiausias tikslas mano gyvenime. Tuomet tà norà spinduliuoji su tokia vidine jëga, kad dabar atrodo, jog kitaip ði istorija ir negalëjo pasibaigti.
Svarbu pamatyti gyvenimo 22
gyvenk sveikiau
2013/3
G. SKARAITIENĖS nuotrauka
patirtis
siūlomas galimybes...
Lietuviai – gan religingi, daþnai iðtaria: jei kaþko nëra, vadinasi, taip Dievulio duota... Nesu labai religinga, taèiau ëmiau tikëti lemtimi. Atrodytø, lyg ir visas gyvenimas vyksta taip, kaip pats susikuri, taèiau kai kuriø dalykø, gerø ar blogø, bûna neplanuotø ir visiðkai atsitiktiniø. Jeigu ávyksta kas nors blogo, tik praëjus kuriam laikui ávertini, kad tai taip pat ðá tà davë, ðio to iðmokë arba nuo ko nors apsaugojo. Bûtø visai lengva atsisëdus linguoti koja, nieko nedaryti ir sakyti, kad man labai prastai sekasi dël to, kad bloga lemtis arba taip Dievas nutarë. Viskà konstruojame mes patys, tiesiog retkarèiais gyvenimas ima ir pakreipia tokia linkme, kurios galbût nenumatei, nesitikëjai. Man pastaruosius ketverius metus atsitinka neplanuotø ir keistø dalykø tokiais netikëtais gyvenimo momentais, kad tiesiog dar vienu ðiaip atsitiktinumu nebetikiu. Juk tikriausiai yra moterø, kurios, ne galëdamos susilaukti vaikelio, tiesiog sëdi kamputyje ir verkia – esà taip lemta ir nieko nepadarysi... Visos iki vienos rauda tokioje situacijoje. Jeigu procesas uþtrunka, pradedi ávairiai galvoti, kad gal ir nelemta bûti mama, gal taip turi bûti, taèiau didþioji dauguma ðirdyje në kiek nepasiduoda. Ðtai kas yra svarbiausia. Emocija ðioje situacijoje yra labai stipri. Tikriausiai gamtos suteikta moteriai ta stebuklinga stiprybë – viltis tapti mama, kad ir labai giliai, taèiau visada rusena. Dël to vël keliesi, vël kà nors darai, vël ið naujo...
Po to, kai viskas baigësi labai gerai, o iðkentëti teko tikrai daug, ar pasidarëte iðvadø apie gyvenimà, likimà? Taip. Dabar jau á visà ðià istorijà þvelgdama ið ðalies, ramiai, susimàstau, kad man visa tai buvo duota tam, kad uþaugèiau. Gal að buvau per daug vëjavaikiðka auginti vaikus bûtent tada, kai jø uþsimaniau. Gal tà sunkø kelià reikëjo nueiti tam, kad dabar galëèiau juos auginti taip, kaip reikia auginti. Ir juos vertinti taip stipriai, kaip dabar vertinu. Kaip stebuklà. Taigi dabar tikiu, kad visa ði istorija atsitiko ne be reikalo. Labai sunkiai, su daug smûgiø þemyn ir kopimo á virðø, bet galø gale tikiu, kad viskas atsitiko bûtent taip, kaip ir turëjo atsitikti. Apie tokias istorijas, kai poros ilgai negali susilaukti vaikelio, sukurta nemaþai filmø. Kaþkodël didþioji dalis jø baigiasi tragiðkai – vyras ir moteris ðio bandymo neiðlaiko, iðsiskiria... Daugybë tokiø istorijø. Taèiau jeigu baigiasi taip, gal kaþkodël taip turëjo atsitikti? Gal su tuo vyru, kuris moterá palieka, áskaudina, ateityje vaikas augtø labai nelaimingas? O gal pati situacija tave ateityje sustiprins ir praturtins? Þinau istorijø, kai poros iðsiskiria po labai ilgos kovos su nevaisingumu, o po metø jau sûpuoja vaikus su kitais þmonëmis. Taigi niekada negali þinoti, kur yra tikrasis, teisingas posûkis. Svarbu neuþsidaryti visø langø ir durø, nes tik plaèiai atmerktomis akimis gali pamatyti tau gyvenimo siûlomas galimybes. Kiek toje istorijoje buvo tradicinës ir netradicinës medicinos? Að ðitoje situacijoje labai pasitikëjau medikais. Tokiais atvejais þmonës desperatiðkai pradeda imtis visokiausiø keistø dalykø: sëdi ant vaisingumo akmenø, eina ratais aplinkui vaisingu-
mo medþius, auganèius tolimiausiose ðalyse, tiki, kad pasiseks per Kalëdas, Velykas, Mamos dienà... Að puikiai juos suprantu – pati panaðiai svajodavau. Nevilties prideda ir mûsø valdþios vyrø poþiûris á nevaisingumo gydymà. Valstybë nevaisingumo gydymo ne tik nefinansuoja, bet ir nepripaþásta liga, visa tai neoficialiai, bet gana stipriai reguliuoja Baþnyèia, nepalaiko visuomenë... Graudu. Dabar daug þmoniø gydytis vaþiuoja á Latvijà, kas turi daugiau pinigø – á Izraelá. Bet ir mûsø medikai profesionalûs, be to, labai stengiasi. Tikrai negaliu apie juos pasakyti në vieno blogo þodþio – tik komplimentus. Mano gydytoja A. Meðkauskienë dirbo ir vaisingumo specialiste, ir psichologe, ir guodëja, ir nëðtumo saugotoja, ir pasitiko mano vaikus, ateinanèius á ðá pasaulá. Nuostabus þmogus ir medikas. O ar pasitikite liaudies medicina? Dar nuo vaikystës, mamos dëka, esu átikëjusi ramunëliø arbatos galia. Jei skauda galvà, sustoja skrandis, bloga bendra savijauta ar pakilusi temperatûra, man nuoðirdþiai atrodo, kad ði arbata padës. Ir ið tikrøjø padeda (juokiasi). Ar tikite stebuklais, keistais, nelabai paaiðkinamais dalykais? Po visos ðios nevaisingumo gydymo istorijos ir keliø atsitikimø, vykusiø po to, pradëjau tikëti. Kaþkokia aukðtesne jëga, viskà sudëliojanèia á savo vietas. Visada buvau ir esu gana racionali. Taèiau gyvenimas ima ir pasiûlo tokiø netikëtumø, kad skaièiuok neskaièiavæs, viskas vyksta, atrodytø, nepriklausomai nuo manæs, að tik godþiai pasiimu man gyvenimo pasiûlomas galimybes. Gal tiesiog mano akys plaèiai atmerktos? (Ðypsosi.) Kaip po tokio laukimo sekasi bûti mama? Kai laukiausi, daug svarsèiau, kaip að auginsiu savo vaikus ir truputá bijojau, kad neiðsikraustyèiau ið proto, kai, perdëtai á juos ásigilinusi, nieko daugiau aplink save nematai. Taèiau nors ir dievinu savo vaikus, sveiko proto nepraradau. Taip, man jie svarbiausi, bet puikiai suprantu – tai du atskiri þmogeliai su savo nuomonëmis ir su savo gyvenimais. Tyliai pasiimu ið jø visà patirtá ir meilæ, kurių jie man suteikia kiekvienà mielà dienà. Kada nors turësiu savo vaikus paleisti, o dabar mano darbas – juos iðauklëti dorais, gerais þmonëmis. Tà ir darau. Auga ne tik vaikai, bet ir að ðalia jø. Oi, kiek daug dalykø atrandi savyje, tapusi motina; pasirodo ir kantrybë gali bûti geleþinë, ir dainuoti moki, ir
2013/3
gyvenk sveikiau
23
G. SKARAITIENĖS nuotrauka
patirtis
þaidimø arba eilëraðèiø gali sugalvoti ekspromtu... Svarbiausia, kad, visà laikà buvusi gana karingo charakterio, kartais su vaikais pasidarau minkðta, puri ir trapi kaip cukraus vata. Sukûrëte savo verslà... Mano verslas – tai að pati. Viskà darau labai nuoðirdþiai ir paprastai. Nieko nekurdama dirbtinai, neslëpdama, tik taip, kaip jauèiu. Ádëdama visà sielà ir labai daug darbo. Pateikdama tik tai, kuo pati tikiu. Ir þmonëms patinka. Kai jie ateina, o uþsuka be galo skirtingø þmoniø, mes pasikalbame – apie vaikus, reikalus, ðiaip... Daikto ásigijimas daþniausiai – tik kaip to pokalbio rezultatas. Man tai labai malonu, në kiek nevargina – galiu gan lengvai bendrauti su labai daug ávairiausiø þmoniø. Keista, taèiau á mano salonà niekada nëra uþëjæs nemalonus klientas. Gal tokius su savo tvirta nuomone atstumiu ið tolo (kvatoja).
24
gyvenk sveikiau
2013/3
Esate labai judri, sunkiai nustygstanti vienoje vietoje, o megzti – toks sëslus darbas... Gal esate iðmynusi takelá á sporto klubà? Tai mano dvi pusës. Viena sproginëja nuo energijos ir poreikio bendrauti, o kita yra melancholiðka ir vieniða – ne visada blogàja prasme, taèiau kartais man reikia visiðkos tylos ir vienatvës. Jei visada tik bëgèiau, matyt, blogai baigtøsi. O èia – atsisëdi ir nesiblaðkydama susidëlioji mintis, susiplanuoji darbus, apmàstai susitikimus, ávykius arba tiesiog tyli ir leidi chaotiðkoms mintims plaukioti po galvà... Megzdama nurimstu, man tai – lyg meditacija. Lëkti man patinka, taèiau poilsis, kuris yra mano darbas (juokiasi), bûtinas. Sportuoti papildomai neinu – iki soties prisilakstau darbe, vos spëju á susitikimus, o dar juk reikia neðioti maiðus su siûlais, tampyti pusantro metro ploèio audiniø ritinius (juokiasi).
Numetëte nemaþai svorio, atrodo, visai be vargo. Ar taip ir buvo? Tikiu, kad jei gyvenime ko nors labai nori, to nuosekliai sieki, tai ir gauni. Bent jau man taip yra didþiojoje dalyje gyvenimiðkø situacijø. Jeigu kà nors susigalvoju, siekiu kaip tas arklys uþdengtomis akimis, kol pasiekiu, o tada taip gera, taip lengva. Jei þmogus metø metais dejuoja, taèiau niènieko rimtai nedaro, kad kas nors pasikeistø, galbût jam nëra taip jau ir blogai? Nes jei tikrai labai prastai, susiimti tampa gana paprasta. Aiðku, nëra lengva numesti svorio. Gyvenime niekas nëra lengva. Taèiau jeigu labai nori, tereikia gerai ávertinti visus uþ ir prieð. Ðiuo atveju – ar man labiau patinka bandelë, riebus padaþas ir ávairiausi uþkandþiai, ar neðioti maþesnio dydþio drabuþius? Tik tiek. Jei tau labiau patinka soèiai ir daug pavalgyti, irgi gerai, nereikia to gëdytis – taèiau tada jau mëgaukis tuo ir bûk laimingas toks, koks esi. Svarbu, kad ðirdyje jaustumeisi patenkintas ir atsipalaidavæs. Að tokia nesijauèiau. Gerai pasvarsèiusi supratau, kad tam tikrus dalykus galiu paaukoti, kad galiu iðgyventi tam tikrus nepatogumus – tà ir padariau. Ið pradþiø nebevalgiau po septyniø vakare, vëliau atsisakiau duonos ir bulviø, derinamø su kitu maistu. Vëliau buvo dienø, kai valgydavau tik darþoviø. Taip pat labai padëjo, kad kartà per savaitæ pasisverdavau tuo paèiu paros metu – jei rezultatas bûdavo toks, kokio norëdavau, skirdavau sau prizà – suvalgydavau kà nors skanaus (tiksliau, riebaus ir kaloringo), o vëliau to tiesiog natûraliai nebesinorëjo... Taip pamaþu sveika mityba tapo gyvenimo bûdu. Nors dabar visokiausiø iðimèiø tikrai pasitaiko, bet iðmokau klausyti savo kûno ir daþnai nevalgau to, ko jis tikrai nenori. Kas gyvenime teikia didþiausià dþiaugsmà? Vaikai. Kad ir kaip banaliai skambëtø, taèiau ðiuo gyvenimo etapu bûtent taip ir yra. Labai mëgstu raðyti. Jei nebegalëèiau megzti, tikriausiai daug raðyèiau. Taèiau rimtesniam raðymui, bûtent tokiam, kuris mane papildo, praturtina ir atskleidþia, reikia visiðkos vienatvës ir nemaþos vidinës dramos. Nei vieno, nei kito tikriausiai dar greit savo gyvenime nepatirsiu. Jeigu staiga pradësiu rimtai raðyti, susirûpinkite (kvatoja). Ko daþniausiai linkite savo artimiausiems, mylimiausiems þmonëms? Laimës. Ir, svarbiausia, suvokti, kas ta laimë yra bûtent tau. Labai stebime kitus, atrodytø, daug laimingesnius uþ mus, taèiau retas susimàstom, kad tø kitø laimës marðkinëliai gali mums pasirodyti per dideli arba per maþi. O kur daugiau nei savo asmeninëje laimëje galëtum jaustis patogiai? Ðtai to ir linkiu mylimiausiesiems – rasti savo laimæ ir skrajoti po jà lengvai, uþtikrintai ir patogiai. Kristina Baèiauskaitë
2013/3
gyvenk sveikiau
25