8. Kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare?
SS reichsfiureris H. Himmleris lankosi sovietų karo belaisvių stovykloje. 1941 m.
Rooseveltas. Amerikos stebuklas Kariavo ne vien SSRS ir Vokietija. Jos turėjo (atsirandančių ir pranykstančių) sąjungininkų. Hitleriui, kaip žinoma, „dirbo visa Europa“. Įdomus toks pareiškimas „visa Europa“, kurioje nebuvo Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos, Portugalijos, Švedijos, Šveicarijos (dvi pastarosios, jei ką ir parduodavo, tai tik už pinigus), okupuotoje Serbijoje ir Graikijoje vyko partizaninis karas gelbstint pagrindinį sąjungininką – Italiją, vokiečiams teko paaukoti galybę savo išteklių. Nepaisant to, rusų istorikai kruopščiai 193
Mark Solonin. Pyro pergalė: kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare
skaičiuoja: štai čia trofėjiniais prancūzų tankais apginkluotas Vermachto batalionas, štai čia Hitlerio sąjungininkė Bulgarija gavo šimtą prancūziškų naikintuvų D-250 „Dewoitine“, o štai ir patys vokiečiai įtraukė į Liuftvafės ginkluotę tuos pačius prancūzų lėktuvus, netgi įsakė surinkti 150 naujų. Ir visi jie kažkur sovietų priešlėktuvinės gynybos užnugaryje raižė padangę... Po 1941 m. birželio 22 d. Stalinas taip pat įgijo sąjungininką. Beje, tokį, kurio ištekliai, lyginant su „visos Europos“ ištekliais, buvo kaip tas rąstas prieš šapelį iš evangelinio palyginimo. Dažnai klaidingai teigiama, kad JAV supervalstybe virto 1945 m., tačiau tai netiesa. Absoliučia pasaulinės ekonomikos lydere JAV tapo kur kas anksčiau. Jau XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Amerikos pramonės mastai bendrai (skaičiuojant pinigais) lenkė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Japonijos pramonės mastus. Pagal plieno lydymą JAV 1,4 karto lenkė Angliją, Prancūziją ir Vokietiją, pagal elektros energiją – 1,7 karto, pagal automobilių gamybą 1930 m. JAV trigubai lenkė visą likusį pasaulį ir pagausino savo automobilių parką iki 24 mln. vienetų. Ir, prasidėjus karui, šie skaičiai vis didėjo. 1940 m. Sovietų Sąjungoje pagaminta 60 tūkst. tonų aliuminio, 1941 m. plane numatyta pasiekti 100 tūkst. tonų ribą, bet dėl nusmukusios gamybos prieškario lygį iš tikrųjų pavyko pasiekti tik 1943 m. 1935 m. JAV pagamino 54 tūkst. tonų aliuminio, 1941 m. – 280, 1942 m. – 473, 1943 m. – 835 tūkst. tonų. Naftos Sovietų Sąjungoje buvo daug. Prieš pat karą būdavo išgaunama apie 30 mln. tonų per metus – absoliuti pirmoji vieta tarp visų Senojo pasaulio šalių (artimiausias sovietų konkurentas Rytų pusrutulyje – Iranas, naftos išgaudavo trigubai mažiau). Rumunijoje jos buvo išgauta penkiskart mažiau nei SSRS, be to, rumuniškos naftos tiekimas vokiečiams niekada neviršydavo 3 mln. tonų. JAV karo metais naftos būdavo išgaunama vidutiniškai po 232 mln. tonų kasmet, ir tai ne klaida. 1940 m. SSRS pagaminta 18,3 mln. tonų plieno. Prasidėjęs karas ir svarbiausių pramonės rajonų praradimas lėmė staigų gamybos kritimą: 1942 m. išlydyta vos 8,1 mln. tonų, ir tik 1945 m. šį skaičių pavyko padidinti iki 12,3 mln. tonų. Vokietijoje (įskaitant jos aneksuotas ir okupuotas teritorijas) 1941–1943 m. pagaminta 32–35 mln. tonų plieno. JAV karo metais pagamindavo vidutiniškai po 85 mln. tonų plieno kasmet. 194
8. Kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare?
Energetika – bet kurios pramoninės gamybos pagrindas. 1942 m. elektros energijos gamyba SSRS nusmuko iki 29 mlrd. kilovatvalandžių, bet prieš karo pabaigą pakilo iki 43 mlrd. Anglija karo metais vidutiniškai pagamindavo 53 mlrd. kilovatvalandžių, JAV – 280 mlrd. Ir taip toliau.
Moteris plieno pramonės įmonėje. JAV. 1943 m. 195
Mark Solonin. Pyro pergalė: kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare
Milžiniškas, daugybę kartų visus kitus karo dalyvius lenkiantis JAV ekonominis potencialas leido jai išplėtoti pačios įvairiausios ginkluotės gamybą. Beje, stulbinamais mastais. Kai kas iš tos gausybės atiteko ir Sovietų Sąjungai. Konkrečiai: 18 tūkst. kovos lėktuvų, 6 tūkst. tonų švino tetraetilo (antidetonacinis papildas aviaciniam benzinui) ir 1170 tūkst. tonų jau pagaminto aviacinio benzino (įskaitant dideliu oktano lygiu pasižyminčias „šviesiąsias frakcijas“), 12 tūkst. tankų ir savaeigių artilerijos sistemų, 7 tūkst. šarvuotųjų kovos mašinų, 520 įvairios klasės laivų, 347 tūkst. krovininių automobilių, 50 tūkst. „Willys MB“ (visureigių) ir 35 tūkst. motociklų, 2 tūkst. garvežių, 11 tūkst. vagonų ir 620 tūkst. tonų geležinkelio bėgių, 7 tūkst. aviacinių radijo stočių, 16 tūkst. tankų radijo stočių ir 53 tūkst. įvairių kitų radijo stočių, 619 tūkst. telefono aparatų ir 2 mln. km telefono laidų (buvo galima 48 kartus apjuosti Žemės paviršių), 10 mln. radijo lempų, 170 antžeminių ir 370 borto radijo lokatorių, 3 tūkst. km gaisrininkų žarnų, 12 tonų brangaus cezio ir 10 tūkst. tonų grafito elektrodų, 45 tūkst. metalo pjovimo staklių ir 104 sunkiuosius presus, 8 tūkst. mažo kalibro zenitinių pabūklų ir 18 mln. sviedinių, 6 tūkst. komplektų pusiau automatinių zenitinių taikiklių, 903 tūkst. įvairių tipų detonatorių, 603 mln. šautuvo kalibro šovinių, 3 mln. sviedinių 20 mm aviaciniams pabūklams, 13 mln. porų odinių kariškų batų, 40 mln. gramų streptocido... Dėl šio sąrašo (savaime suprantama, anaiptol ne viso) visuomenėje vyrauja dvi nuomonės. Pirmoji (pasenusi): „Ačiū ir už tai, bet galėjote ir daugiau atsiųsti.“ Antroji, šiuolaikinė: „Niekšai, šunsnukiai, [...] 196
8. Kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare?
pašvinkusiais konservais nuo karo atsipirkote...“ Savo nuomonės neturiu, bet turiu klausimą: „Kam? Kodėl Amerika turėjo dovanoti Stalinui bent vieną surūdijusią vinį?“ JAV stojo į karą (iš pradžių faktiškai, o paskiau ir formaliai-teisiškai) vedama tam tikrų viešai skelbiamų tikslų. 1941 m. sausio 6 d., kalbėdamas kongrese apie tai, kas vėliau bus pavadinta lendlizu, F. D. Rooseveltas pareiškė: „Pasakykime demokratinėms valstybėms: „Mes, amerikiečiai, esame gyvybiškai suinteresuoti jūsų laisvės gynimu. Mes siūlome jums mūsų energiją, mūsų išteklius ir mūsų organizacinę galią, kad jūs pasisemtumėte jėgų ir išsaugotumėte savo laisvę.“ Puiku! Ir kaipgi su šiomis kilniomis idėjomis siejasi ginklų tiekimas Stalino imperijai? Argi tai „demokratinė valstybė“? Tironija, žiaurumu,
Pagal lendlizo programą iš JAV į SSRS laivu gabenami garvežiai.
197
Mark Solonin. Pyro pergalė: kaip Sovietų Sąjunga nugalėjo kare
totalitarizmu ir melaginga niekšybe pranokusi pačius siaubingiausius Hitlerio režimo bruožus – tai „laisvasis pasaulis“, kuriam „demokratijos arsenalu“ pasiskelbusi JAV privalėjo padovanoti 17 mln. tonų įvairiausios karinės įrangos? Gerai. Pamirškime idealus ir pakalbėkime apie interesus. Paprastus, žemiškus, pragmatiškus interesus. Čia viskas paprasčiau. Kadangi besidalydami grobį du diktatoriai (Hitleris ir Stalinas) neįstengė meiliai susitarti ir kibo vienas kitam į gerklę, JAV šioje situacijoje turėjo rūpėti tik vienas interesas: „Lai kariauja kiek galima ilgiau ir žudo vienas kitą kiek galima masiškiau.“ Kas, JAV požiūriu, galėjo būti puikiau už tai, kad komunizmas su nacizmu sunaikins vienas kitą? Savomis rankomis, nepraliejant amerikiečių karių kraujo? Taip, bet yra du patikslinimai. Pradiniame karo etape (1941 m. vasara– ruduo) egzistavo reali tikimybė (o žvelgiant iš JAV interesų pusės, – grėsmė), kad viena iš pusių (Stalinas) bus sutriuškinta arba SSRS su Vokietija pasirašys priverstinę taikos sutartį (savotišką Bresto taiką Nr. 2). Štai to ir reikėjo išvengti, bet būtent tuo metu JAV parama buvo minimali (pirmasis
Iš Vakarų šalių gautų maisto produktų apskaita.
198