PIRMAS SKYRIUS Antrasis Vainikavimas ,,Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais. Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas bus vertas atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!“ Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti knygos nei pažiūrėti į ją. Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto atverti knygą ir pasižiūrėti. Tuomet vienas vyresnysis man tarė: „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir nuplėš septynis jos antspaudus“. Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum užmuštas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę. Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės” (Apreiškimo knyga 5,1-7). Kažkaip žmonių protai visame pasaulyje visada buvo susikoncentravę į Kristaus kryžių. Man vienas iš keisčiausių dalykų visame krikščioniškame gyvenime buvo tai, kaip žmonių sielos įsitveria Golgotos kryžių. Ir aš kartais jaučiau, jog tai yra viena iš priežasčių, kodėl tiek mažai pažangos aukštesniame krikščioniškame gyvenime. Nors mes gerbiame Golgotos kryžių, ir nors žmogaus siela visada mėgs galvoti apie Tą, kuris atidavė Savo gyvybę už mus, aš visgi tikiu, jog Kristaus triumfas prasidėjo ant kryžiaus ir baigis tik, kada žmonija kaip ir Jis priims iš Dievo Tėvo per Jį malonę, valdžią ir šlovę, kurios padaro juos Dievo sūnumis kaip ir Jis. Tarp Golgotos kryžiaus ir Dievo sosto - ilgas kelias, bet būtent šį kelią nukeliavo Jėzus. Ir tai kiekvienos žmogiškos sielos kelias. Aš džiaugiuosi, jog Dievas niekada neskuba. Jis turi gausybę laiko. Šiame gyvenime keli metai reiškia nemažai, tačiau Dievas turi gausybę laiko sielos išaukštinimui, tobulam kiekvienos širdies mokymui, kol ta širdis tampa tokia darni, jog žmogaus prigimtis yra visiškai pakeičiama į Kristaus prigimtį. Jėzaus triumfas, kaip mes matome jį pavaizduotą Rašte, visada yra vienas iš nuostabių dalykų, įkvėpiančių mano sielą. Man atrodo, jog, jei mums nebūtų leista iš anksto pamatyti galutinio Dievo Sūnaus triumfo, daugelio protuose būtų buvęs supratimas, kad visgi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mirtis nebuvo tobulas triumfas, koks kad turėjo būti. Atrodo, kad niekas negali turėti didžiausio tikro krikščioniško gyvenimo įvertinimo ir supratimo, kurią suteikia tikra krikščionybė, jei jis negali matyti Kristaus triumfo. Jei mes stabtelėsime pamąstyti, kad pusė didžiojo krikščioniškojo pasaulio vis dar nešioja kryželį, kuris primena mirusį Kristų, suvoksime, kaip žmogaus protas vis dar pririštas prie Golgotos kryžiaus, prie mirusio Kristaus, prie kapo – ne tuščio, - bet prie kapo, kuriame guli Mylimasis. Mylimieji, tai – ne krikščionybė. Krikščionybė yra skambantis Dievo proto triumfas. Tai palaiminta pergalė, kurią žmogus jaučia savo širdyje, suvokdamas Dievo jėgą ir Jo buvimą savo sieloje, kas padaro jį šeimininku dabar ir suteikia jam valdžios nuodėmei bei ligos ir mirties jėgoms suvokimą. Visada galvojau, kaip krikščionis gali būti kuo nors mažiau nei optimistas. Liūdna, kai matai krikščionis dūsaujant sieloje. Kai sutinku dūsautoją, sakau savo širdyje: ,,Dieve, pastūmk šį žmogų į tą vietą, kurioje jis supras, kas yra krikščionybė.” Ankstyvoje vaikystėje lankydavome seną bažnytėlę, kur šventiesiems buvo tikrai sunku. Atsimenu, kai brangus sekmadieninės mokyklos pamokos vadovas vieną dieną pasakė: ,,Atrodo, kad taip neseniai buvau berniukas, o dabar esu vakarinio kalvos šlaito pusiaukelėje.” Jis stabtelėjo ir keistai įkvėpė oro. Jam priešakyje nebuvo nieko – tik tamsa.
Dūsaujantis krikščionis niekada nesujudino pasaulio, nebent suteikė daugiau atodūsių. Dieviško išgydymo susirinkime prieš keletą mėnesių mokydamas bandžiau išrutulioti mintį, kad kaip žmogus mąsto, toks jis ir yra. Ir stengiausi parodyti žmonėms, kad pergalės Kristuje Jėzuje dvasia asmens širdyje ne tik paveikia žmogaus požiūrį, bet ir jo sielą. Iš tiesų, per nervinę sistemą žmogaus protinės nuostatos aiškiai persiduoda per kūną. Mūsų sielos požiūris labai daug siejasi ne tik su mūsų proto būkle ir dvasiniu gyvenimu, bet taip pat mūsų kūno sveikata. Iš tiesų, man atrodo, kad, kai žmogaus dvasia suderinta su Dievu, visi jo gyvenimo rezultatai derės su jo dvasia. Proto požiūris bus atitinkamas, o kūno būklė bus proto nuostatos pasireiškimas. Štai kodėl pamokslaudamas visada stengiausi žmogaus protui įdiegti triumfo suvokimą, pergalės suvokimą, valdžios suvokimą. Man atrodo, kad pasaulyje yra daug paviršutiniškų pastangų pripumpuoti žmogaus ego, kurios panašios į žmogų, įsitvėrusį į savo batų raištelius ir bandantį perkelti save per tvorą. Mes kalbame apie valdžią ne dėl to, kad stengiamės pakelti mūsų suvokimą ten, kur galbūt galime suvokti valdžią, bet, kadangi valdžios dvasia gimsta širdies viduje. Tikras krikščionis yra karališkas kovotojas. Jis tas, kuriam patinka eiti į kovą visa siela ir pavergti situaciją Viešpačiui Jėzui Kristui. Kai Dievo Sūnaus malone ir jėga jūs ir aš pasiduodame Dievui tiek, jog mūsų prigimtis įgauna Dvasią, kuri yra Kristuje, tada pradedame suvokti viešpatavimo dvasią, kurią turėjo Jėzus, kai Jis pasakė: ,,Aš esu Gyvasis. Aš buvau miręs ir štai esu gyvas per amžių amžius. Amen. Aš turiu mirties ir pragaro raktus.” Štai kodėl neskiriu daug laiko kalboms apie velnią. Viešpats pasirūpino juo, šlovė Dievui! Jis turi mirties ir pragaro raktus bei įveikė šią padėtį kartą ir visiems laikams. Jei jūs ir aš turėtume tiek pat tikėjimo tikėti tuo, kiek turime tikėti, jog Viešpats Jėzus yra mūsų Viešpats, turėtume mažai vargų su velniu, vaikščiodami šiame pasaulyje. Krikščioniškam protui sunku suvokti, kad blogio jėga iš tiesų yra nugalėta jėga. Kai galvoju apie krikščioniško triumfo pavyzdžius, mano protas labai dažnai sugrįžta prie vieno tarnautojo. Jis buvo didi siela. Atrodė, jog Kristaus valdžia stipriai gyveno jame. Vieną kartą buvau su juo, kai jį pakvietė pas mirštantį žmogų lūšnyne. Man visada buvo įdomu stebėti kibirkštį jo akyse. Aš paklausiau: ,,Broli, ar žinai ką nors apie šio žmogaus būklę?” ,,Na,” atsakė jis, ,,pranešęs pasakė man, jog tas žmogus labai kenčia ir greičiausia mirs. Bet jis nemirs.” Aš atsakiau: ,,Amen.” Matote, jo sieloje buvo valdžios suvokimo skambesys, dėl kurio toks pasitikėjimo protrūkis pakilo iš jo dvasios. Pasakiau sau: ,,Šįvakar nebus labai sunku. Šis vaikinas jau turi pergalę savo sieloje.” Kai mes galų gale atsiklaupėme prie to žmogaus lovos, o tarnautojas uždėjo ant jo rankas ir šaukėsi galingo Dievo, kad išlaisvintų tą žmogų, pajutau jo dvasios blyksnį. Ir nepakilus nuo kelių, žinojau, kad jis buvo išgydytas. Ir jis buvo! Yra atvejų, kai man atrodo, kad nedera nė melstis. Yra šlovinimo gyvenimas. Kartą kalbėdamas su dr. Mailandu, Krikščioniško ir misionieriško aljanso bažnyčios pastoriumi, Kolumbo mieste, Ohajo valstijoje, paminėjau, kad aš nesimeldžiu dėl asmeninių poreikių. Atsisukdamas į mane, jis pastebėjo: ,,Nesimeldžiau už save keturis metus.” Tuo metu man tai nuskambėjo keistai. Aš nesupratau. Jis pridūrė: ,,Ne, aš perėjau, broli, iš tos vietos, kur meldžiuosi, ten, kur esu pasiruošęs priimti ką Viešpats Jėzus Kristus padarė ir priimti Jo Dvasios jėgą į savo gyvenimą, kad tai, ką Jis padarė dėl manęs taptų akivaizdu per mane.” Ir tas žmogus keturis metus gyveno nuolatinėje pergalėje. Pranašas Jonas valandai nustėro, kai Dievas parodė, kas turėjo įvykti ateityje. Pasirodo knyga, nuostabi knyga užantspauduota septyniais antspaudais. Angelas trimituojančiu balsu pradeda tarti: ,,Kas vertas atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?” Ir žmonija priblokšta stovi. Joks žmogus nei danguje, nei žemėje negalėjo nuplėšti antspaudų ar atverti knygos. Ir pranašui atrodė, jog visi labai nusiminė. Jis sako: ,,Aš graudžiai pravirkau.” Bet greitai jį vedžiojęs angelas tarė jam: ,,Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą.” Jonas sako: ,,Aš išvydau ... Avinėlį.” Šlovė Dievui. Tikras nugalėtojas nevisada parodo savo pergalinčią
jėgą triukšmingai. Šiuo atveju jo pergalė buvo širdyje buvusiame supratime. Jis buvo Avinėlis, švelnus, mielas, mylintis, meilus ir tikras. Bet jėgos suvokimas buvo ten. Kai kiti stovėjo priblokšti, kai kiti stovėjo sumišę, pasirodo Kristus. Jis paima knygą, nuplėšia antspaudus ir aptaria jos turinį. Mylimieji, Dievo Kristaus triumfas nebūtinai yra garsiai šaukiantis triumfas. Tai yra to, ką žinai savo sieloje, triumfas. Kiek kartų tu ir aš priėjome prie žmogaus, kurio ramybė akimirksniu suteikė mums jėgų. Kaip dažnai gyvenime žmonių protai, kurie buvo sumišę, pamatydavo vieną sielą, išlaikančią šaltakraujiškumą Dieve ir tapusią balansuojančia visuomenės jėga? Istorija pasakoja mums, jog, kai, mirus Linkolnui, žinia apie jo nužudymą pasiekė Niujorką, miestas buvo beveik ant riaušių ribos. Trys negyvi žmonės gulėjo gatvėse, kai vieno iš viešbučių verandoje pasirodė Džeimsas Garfildas. Pakėlęs rankas, jis kalbėjo šiuos paprastus žodžius, kurie nuramino visą minią ir visą miestą bei pasklido po visą tautą: ,,Dievas yra mūsų karalius, ir vyriausybė Vašingtone tebegyva.” Audra baigėsi kaip ir tada, kai Jėzus ištarė nuostabius žodžius: ,,Nutilk, nusiramink!“ Per tautą nuvilnijo tyli Dievo ramybė. Sakoma, kad kitą dieną po didžiojo Čikagos gaisro šiame mieste nusižudė du šimtai žmonių. Senasis ,,Chicago Tribune” išėjo su didelėmis raudonomis raidėmis išspausdinta antrašte: ,,Bet Koks Bailys Gali Nusižudyti, Bet Tik Vyrai Išgyvena Tokiomis Sąlygomis.” Ir viskas baigėsi. Savižudybės liovėsi. Bailumo banga buvo palaužta. Vienos didžios sielos, kuri savo širdyje turėjo Dievo šaltakraujiškumą, sąmoningumas Dievo malone sugebėjo perteikti tai kitų gyvenimams. Dauguma mūsų sunkumų yra sunkumai, kurių tikimės bijome, kad jie nutiks rytoj. Pasaulis nustėręs, laukdamas rytojaus ar kitos dienos. Jėzus pasakė: ,,Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ Nesirūpinkite rytojumi. Ilsėkitės Dieve. Te gyvojo Dievo rankos laiko rytoj kaip ir šiandien. Jei galėčiau perteikti jums vieną palaiminimą, kuris didesnis nei kiti, tai būtų pasitikėjimo Dievu suvokimas. ,,Nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“ Štai ten yra mažutė moteris, kuri neseniai atėjo į [dieviško] išgydymo kambarius, raudodama taip stipriai, jog vargiai galėjau susišnekėti su ja. Ji pasakė: ,,Turiu tris vaikus. Bijau, kad mirsiu. Gydytojas pasakė tai-ir-tai-ir-tai. Nebėra jokios vilties. Turėsiu palikti savo vaikus ir vyrą.” Aš atsakiau: ,,Kas bebūtų tas, kuris jums tai pasakė, jis – melagis.” Ir ta moteris sėdi čia šiandien, sveika moteris. Mylimieji, ji galėjo numirti. Galėjome surengti dar vienas laidotuves. Bet tikėjimas gyvuoju Dievu suteikė pasitikėjimą valdžia tam dalykui, kuris spaudė gyvybė iš tos sielos, ir jis Dievo malone pasitraukė. Nė vienas atvejis nėra beviltiškas. Ne miręs Jėzus, bet gyvas Jėzus! Ne kapas su mirusiuoju jame, bet šlovingas, prisikėlęs Kristus, esantis jūsų ir mano širdyje! Kristus gyvas! Ne tik Dievo dešinėje, bet Kristus gyvena jūsų sieloje ir manojoje. Ir pergalė, kurią jis pasiekė, pasireiškia ne tik pareiškimu: ,,Aš esu Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius,” bet pergalėje, kurią Jis pasiekia per jus ir mane. Šlovė Dievui už Kristų, kuris išdrįso įžengti į pačius mirties nasrus ir susigrūmė su priešu, kurio pulti nedrįso joks žmogus, sukaustė jį grandinėmis ir paskelbė laisvę pasauliui, kuris buvo sugniuždytas ir supančiojo mirties galia. Artėjant Kristaus sugrįžimui, tam sugrįžimui, kurio, mano manymu, šiuo metu laukia minios krikščioniškų širdžių, viešpataujančio Dievo Sūnaus žybsnis ir liepsna bei suvokimas užvaldo jų širdis ir protus, ir Jėzaus vardu visur kyla žmonės, kurie atsisako būti nuodėmės ir ligos bei mirties valdžioje. Štai kodėl savo regėjime Apreiškime Jonas matė triumfo dieną, kai visi esantys žemėje
ir jūroje bei po žeme, kai žemė ir dangus vieningai triumfuojančiai sušuks, tas šūksnis skambės per amžius, nes Dievo Kristus buvo pripažintas žmonijos Viešpačiu, Valdovu, Vadovu ir Karaliumi. Jei palaiminta Dievo Dvasia toliau atskleis galingą gyvojo Kristaus jėgą žmonių sielose, mums reikės naujų giesmynų. Pasaulyje bus naujos rūšies poetai. Kai buvau berniukas, mažoje škotų bažnyčioje jie giedodavo niūrias giesmes. Aš ypač atsimenu vieną giesmę: ,,Klausyki kapo graudų garsą, Mana ausie, išgirski šauksmą. Gyvieji žvelkite čionai, Kur jums gulėti greitai reiks tikrai.” Šlovė Dievui, kad Jis teikia žmonių sieloms gyvojo Kristaus apreiškimą, kuris pakelia žmonių sąmonę iš ten, kur jie patiria pralaimėjimą, į ten, kur jie turi jėgą, triumfuojančią, dabar esančią, galingą gyvojo Dievo jėgą! STEBUKLINGAS VILJAMO DUGANO TARNAVIMAS Vieną sekmadienio popietę į mano bažnyčią Johanesburge, Pietų Afrikoje, įėjo aukštas anglas. Rudi jo plaukai darė jį įspūdingu kaip liūtą. Jis nužingsniavo praėjimu ir atsisėdo netoli priekinės eilės. Mano senas pamokslavimo draugas stengėsi kiek įmanoma geriau paaiškinti galingą gyvojo Kristaus jėgą, o šis vyras sėdėjo ir klausėsi. Netrukus jis atsistojo, tardamas: ,,Jei tai, ką jūs sakote yra tiesa, esu jūsų kandidatas.” Jis pridūre: ,,Buvau krikščioniu, bet, atvykęs į Afriką, gyvenau įprastą afrikietišką gyvenimą. Todėl trys metai nieko negaliu daryti, o mano gydytojas sako, jos esu nepagydomas. Pasakykite man, ką daryti?!” Senasis mano draugas paklausė: ,,Džonai, ką darysime?” Atsakiau: ,,Pakviesk jį išeit į priekį. Dabar mes pasimelsime už jį.” Mes nulipome nuo scenos, uždėjome rankas ant Viljamo T. Dugano ir akimirksniu kaip žaibas skaldantis medį ar uolą žmogų persmelkė Dievo jėga, ir Viešpats Jėzus Kristus jį išgydė. Po kelių dienų, vidurdienį, jis atėjo pas mane namo ir pasakė: ,,Leikai, noriu, kad parodytumėte man, kaip apvalyti širdį.” Paėmiau Dievo Žodį ir skaičiau su juo, kad parodyčiau jam galingą, apvalančią, pašventinančią gyvojo Dievo jėgą žmogaus širdyje. Prieš išeidamas jis atsiklaupė prie kėdės ir pašventė savo gyvenimą Dievui. Praėjo trys mėnesiai. Vieną dieną jis paskambino ir pasakė: ,,Dievas pašaukė mane.” Žinojau, kad taip ir buvo. Tai buvo akivaizdu. To stebuklas buvo jo sieloje. Jis išvyko į kaimo vietovę, kur siautė didžiulė maro epidemija. Po kelių savaičių mane pradėjo pasiekti žinios, kad žmonės išgyja. Šimtai jų! Vieną dieną nusprendžiau nuvykti ir prisijungti prie tokio pat darbo keletą šimtų mylių nuo ten, kur buvo jis. Kažkaip jį pasiekė žinios apie tai, kur buvau aš, ir jis ten atvyko. Kitą popietę mes apsilankėme vyro, kuris sakė, kad jo žmona serga diabetu, namuose. Mes kartu su keletu kitų ten buvusių žmonių meldėmės už žmoną. Tada į virtuvę įžengė žmogus ir paklausė: ,,Ar pasimelstumėte už tokią moterį?” Kai pažvelgiau į ją, pamačiau jos šleivas kojas. Kairioji pėda buvo pakrypusi 45 laipsnių kampu, o dešinioji – 90. Duganas atsakė: ,,Taip. Meldžiuosi už bet ką.” Jis pasakė jai: ,,Atsisėskite,” ir paėmęs šleivą pėdą savo rankomis, pasakė: ,,Jėzaus Kristaus vardu tapk normalia.” Ir noriu pasakyti jums, kad šiandien tas vyras yra šlovingame Dievo buvime. O aš stovėsiu ten kartu su juo. Prieš man spėjant įkvėpti dar kartą, ta pėda pradėjo judėti ir kitą akimirką pėda buvo tiesi! Tada jis paėmė kitą pėdą, sakydamas: ,,Jėzaus Kristaus vardu tapk normali.” Mylimieji,
tai nebuvo žmogaus balsas, ir tai nebuvo jo sielos pasitikėjimas, bet galinga Jėzaus Kristaus dieviška gyvybė, kuri švystelėjo per jį, padarė tą pėdą minkšta ir akimirksniu Dievo jėga privertė tapti normalia. Mes net nepradėjome liesti Dievo jėgos pažinimo pakraščių. Visgi noriu padrąsinti jūsų širdis: džiaugiuosi, kad galime pasakyti kažką, kas galbūt niekada nebuvo pasakyta krikščioniškame pasaulyje nuo apaštalų laikų iki dabar, kad nuo mūsų darbo Spokane pradžios prieš maždaug šešiolika mėnesių Dievo jėga išgydė dešimt tūkstančių žmonių.