PIRMAS SKYRIUS Antrasis Vainikavimas ,,Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais. Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas bus vertas atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!“ Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti knygos nei pažiūrėti į ją. Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto atverti knygą ir pasižiūrėti. Tuomet vienas vyresnysis man tarė: „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir nuplėš septynis jos antspaudus“. Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum užmuštas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę. Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės” (Apreiškimo knyga 5,1-7). Kažkaip žmonių protai visame pasaulyje visada buvo susikoncentravę į Kristaus kryžių. Man vienas iš keisčiausių dalykų visame krikščioniškame gyvenime buvo tai, kaip žmonių sielos įsitveria Golgotos kryžių. Ir aš kartais jaučiau, jog tai yra viena iš priežasčių, kodėl tiek mažai pažangos aukštesniame krikščioniškame gyvenime. Nors mes gerbiame Golgotos kryžių, ir nors žmogaus siela visada mėgs galvoti apie Tą, kuris atidavė Savo gyvybę už mus, aš visgi tikiu, jog Kristaus triumfas prasidėjo ant kryžiaus ir baigis tik, kada žmonija kaip ir Jis priims iš Dievo Tėvo per Jį malonę, valdžią ir šlovę, kurios padaro juos Dievo sūnumis kaip ir Jis. Tarp Golgotos kryžiaus ir Dievo sosto - ilgas kelias, bet būtent šį kelią nukeliavo Jėzus. Ir tai kiekvienos žmogiškos sielos kelias. Aš džiaugiuosi, jog Dievas niekada neskuba. Jis turi gausybę laiko. Šiame gyvenime keli metai reiškia nemažai, tačiau Dievas turi gausybę laiko sielos išaukštinimui, tobulam kiekvienos širdies mokymui, kol ta širdis tampa tokia darni, jog žmogaus prigimtis yra visiškai pakeičiama į Kristaus prigimtį. Jėzaus triumfas, kaip mes matome jį pavaizduotą Rašte, visada yra vienas iš nuostabių dalykų, įkvėpiančių mano sielą. Man atrodo, jog, jei mums nebūtų leista iš anksto pamatyti galutinio Dievo Sūnaus triumfo, daugelio protuose būtų buvęs supratimas, kad visgi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mirtis nebuvo tobulas triumfas, koks kad turėjo būti. Atrodo, kad niekas negali turėti didžiausio tikro krikščioniško gyvenimo įvertinimo ir supratimo, kurią suteikia tikra krikščionybė, jei jis negali matyti Kristaus triumfo. Jei mes stabtelėsime pamąstyti, kad pusė didžiojo krikščioniškojo pasaulio vis dar nešioja kryželį, kuris primena mirusį Kristų, suvoksime, kaip žmogaus protas vis dar pririštas prie Golgotos kryžiaus, prie mirusio Kristaus, prie kapo – ne tuščio, - bet prie kapo, kuriame guli Mylimasis. Mylimieji, tai – ne krikščionybė. Krikščionybė yra skambantis Dievo proto triumfas. Tai palaiminta pergalė, kurią žmogus jaučia savo širdyje, suvokdamas Dievo jėgą ir Jo buvimą savo sieloje, kas padaro jį šeimininku dabar ir suteikia jam valdžios nuodėmei bei ligos ir mirties jėgoms suvokimą. Visada galvojau, kaip krikščionis gali būti kuo nors mažiau nei optimistas. Liūdna, kai matai krikščionis dūsaujant sieloje. Kai sutinku dūsautoją, sakau savo širdyje: ,,Dieve, pastūmk šį žmogų į tą vietą, kurioje jis supras, kas yra krikščionybė.” Ankstyvoje vaikystėje lankydavome seną bažnytėlę, kur šventiesiems buvo tikrai sunku. Atsimenu, kai brangus sekmadieninės mokyklos pamokos vadovas vieną dieną pasakė: ,,Atrodo, kad taip neseniai buvau berniukas, o dabar esu vakarinio kalvos šlaito pusiaukelėje.” Jis stabtelėjo ir keistai įkvėpė oro. Jam priešakyje nebuvo nieko – tik tamsa.
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.