Steps Towards Community Mobilisation: Experiences in Lower Šančiai Geluniene & Carroll Public space in the Soviet realm was held together by a conviction it was collective. The force field of publicness operated between two poles: official control and civic acquiescence. The potency to act collectively delivered 30 millions to imprisonment or death. By contrast, the impotency to act collectively was exemplified by the charade of political parades. Despite the failure of a massive collective experiment, public space remains a puzzle to be solved. It presents a challenge: how to be a person (one) living among others (many). Spinoza, during a time of religious persecution in the Netherlands, came to the view that it was only in the collective that the individual has existence and apart from the collective the freedom of the individual is inconceivable. Yet how can personal agency and publicness merge to build a constituency that values dignity and solidarity in the contemporary Lithuanian context? Šančiai, a name given by the French army in the 19th century and more specifically, Lower (Žemieji) Šančiai, is a unique elderate of Kaunas. Today it is home to 21,000 people. Between WW1 and WW2 and during the Soviets, the neighbourhood was known for its multiple industries and army barracks (built by the Russian Tsar in the 19th Century). After the collapse and economic crisis of the Soviet Union in 1990, factories and barracks closed and became derelict until recently leaving an emerging pattern of poverty causing high migration, and affluence affecting privatisation and gentrification.
We, Geluniene & Carroll, are artists who in 2008 initiated and started leading a cycle of ongoing projects called ‘Friendly Zone’. We live in Šančiai for 20 and 8 years respectively in the wooden family home built by the great grandfather in 1928. Our work in this neighbourhood began as a conscious turn from the artificial institutional borders between art and society towards the lived lives and place of Šančiai community. In 2011 we developed a local inquiry to see if culture can re-connect with publicness through a tactic of opening private space out into a public space. The process was informal but structured with a schedule for work, conversations as well as sharing space and meals.
Our own house at Kranto 18 street served as the research base. An open call for participants was published in advance and external facilitators from Ireland, an art group ‘Vagabond Reviews’ was invited. Investigative journeys through local streets helped the team (Note 1) to gather narratives from local residents and workers. During four days the team listened, divided-up into smaller groups, and gathered pieces of information. The knowledge gathered was mapped together to interpret the lived lives and pulse of the place. At the end a public reception was organised to display the collected narratives. In the house and garden various installations and artefacts were arranged: a hand-drawn map that marked places that evoked emotions; video interviews with local people who spoke about what makes their culture and
community unique; mythical installations, photographic documentation, projections in the garden on the wood sheds. What resulted from the artistic research process was an opportunity to anchor on location and gather knowledge of the neighbourhood.
Making a public space became the starting point for our next artistic action more than 18 months later in June 2013 (Note 2). (The time lapse illustrates the fact that so much of the work remains below the surface: a sort of loitering with intent). This time we moved out of our private space into the most public thoroughfare in the area and set up a tent on the main street of the neighbourhood, Juozapavičiaus Avenue. For this occasion a white inflatable architectural form was commissioned with a banner above the doorway signalling an intention: "Friendly Zone". It gave us the potential to popup in-between public and private interests. We had to negotiate with the neighbours of small business outlets e.g. hairdresser, tailor, tenants, etc. During three days the house became a space for testing creative ideas about the community, engaging publics about their understanding of values and becoming a platform for dialogue, discussions, performances and exhibitions. “Friendly Zone” also became a temporary Lower Šančiai cultural house where local people were invited to show and tell what they treasure and consider distinctive about this place. The inflatable house awoke curiosity in the community and so gave a new possibility to gather deeper knowledge and narratives about local culture and identity. The project resulted in a reinvigorated temporary public space, which up-lifted the community spirit.
In 2014, we continued to work with a core team (Note 3) by identifying a shared interest in the forgotten and abandoned 19th Century military site. This site is a danger and hazardous to local users. Children use its broken down buildings and illegally dumped materials as a playground. Therefore, during the summer we inflated the “Friendly Zone” house three times in the wasteland as an act of agency and occupation of public space. The team stayed on-location, observed flows of people and used various forms of investigation. Its collective manifestation was expressed through individual art performances and interventions which responded to the site, its narratives and physical features e.g. pollution, nature, historic usage, etc.
We held conversations and exchanged with the local community about the future of that place. The goal of the project was to activate local community awareness and agency in articulating the problems and the potencies of the site. We attracted local people to start conversations, involved the community members of the nearby social housing complex and collected their visions of the territory.
At this stage of the “Friendly Zone” cycle we reached the boundary of the short-term funded project. Something more sustainable was required to continue nurturing community to voice concerns and act for the growth and development of all people in their neighbourhood. After months of planning and meetings with the broader civil
society network of groups and individuals living in the neighbourhood we got consensus to establish a legal association “Žemųjų Šančių bendruomenė”. The goals of the association are community development, self-organisation, civil society and local democracy.
Art and culture linked to political change can, as Grant Kester remarked at the end of “The One and the Many” “grasp the complex imbrications of the local and the global, of individual consciousness and collective action”. He advises to “practice our way through complexity so we can “learn” and “unlearn” the “ways in which people respond to, and resolve, the struggles they confront in everyday life” (“The One and the Many” 2011, pp. 226-227). The conversation continues. And still the enigma of community mobilisation remains. End
Note 1 Art and Culture project “Friendly Zone #3”. Creative team: Viktorija Rusinaitė, Gediminas Banaitis, Jūratė Jarulytė, Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, Maryja Šupa, Justina Padvarskaitė and Monika Žaltauskaitė Grašienė. The project was part funded by the Culture Ministry of Lithuania and the Embassy of Ireland in Lithuania through the Department of Foreign Affairs of Ireland Cultural Grant-in-Aid. Note 2 Art and Culture project “Friendly Zone #4”. International team: Jeanne van Heeswijk (Netherlands), Mary Jane Jacob (USA), Susanne Bosch (Germany), Fiona Woods, Niall Crowley, Ailbhe Murphy, Ciaran Smyth, Niall O'Baoill, John Mulloy (Ireland), Fernando Marques Penteado (Brazil) Nomeda and Gediminas Urbonas (Lithuania). Žemieji Šančiai team: Auksė Petrulienė, Darius Petrulis, Jūratė Jarulytė, Monika Žaltauskaitė Grašienė, Kotryna Valiukevičiūtė, Arnoldas Stramskas, Viktorija Rusinaitė, Dionizas Bajarūnas and Gediminas Banaitis (Lithuania). The project was part funded by the Lithuanian Culture Counsel, Kaunas Municipality, Culture Ireland and Creative Europe. Note 3 Art and Culture project “Friendly Zone #5”. Creative team: Monika Žaltauskaitė Grašienė, Kotryna Valiukevičiūtė, Arnoldas Stramskas, Darius Petrulis, Auksė Petrulienė, Arvydas Liorančas, Viktorija Rusinaitė and Dionizas Bajarūnas. The project was part funded by the Lithuanian Culture Counsel, Kaunas Municipality, Vytautas Magnus University and Lithuanian Science Counsel. References: G. H. Kester (2011) The One and the Many Contemporary Collaborative Art in a Global Context. Duke University Press.
Bendruomenės telkimo žingsniai: patirtys Žemuosiuose Šančiuose Gelūnienė ir Carroll Tarybiniais laikais vyravo įsitikinimas, kad viešoji erdvė yra kolektyvinė erdvė. Prievartinė viešumo sfera veikė tarp dviejų polių: oficialios kontrolės ir pilietinio paklusnumo. Gebėjimas veikti kolektyviai milijonus ţmonių pasiuntė į įkalinimo zonas ar net mirtį. Priešingai, bejėgiškumas veikti kartu buvo išreiškiamas apsimestiniuose politiniuose paraduose. Nepaisant didţiulio kolektyvinio eksperimento nesėkmės, viešoji erdvėje lieka mįsle, kurią reikia išspręsti. Tai iššūkis: kaip būti individu (vienas) gyvenančiu su kitais (daug). Spinoza, religinio persekiojimo Nyderlanduose metu, padarė išvadą, kad individas egzistuoja tik kolektyve, ir be kolektyvo individo laisvė yra nesuvokiama. Tačiau kaip šiuolaikiniame Lietuvos kontekste atstovavimas sau ir viešumas gali susilieti į visumą, kurios vertybės yra garbingumas ir solidarumas? Šančiai (rajono pavadinimas, kildinamas iš prancūzų kalbos, manoma, kad buvo suteiktas prancūzų kariuomenės 19-ame amţiuje), o tiksliau, Ţemieji Šančiai, yra unikali Kauno seniūnija. Šiandien joje gyvena 21.000 ţmonių. Tarp I‒ojo ir II‒ojo pasaulinių karų ir sovietmečiu, rajonas buvo ţinomas dėl savo pramonės įmonių ir kareivinių, kurias 19 a. pastatė Rusijos caras . Po Tarybų sąjungos ţlugimo, 1990 metais, gamyklos ir kareivinės uţsidarė ir iki šiol stovėjo apleistos. Ėmė formuotis naujas rajono charakteris, kuriame atsispindi migraciją skatinantis skurdas, privatizacijos antplūdis ir gentrifikacija. Mes, Gelūnienė ir Carroll, esame menininkai, kurie 2008 metais inicijavo ir ėmė vadovauti tebesitęsiančiam projektų ciklui „Draugiška zona“. Jau daug metų mes gyvename Šančiuose, mediniame name, kurį pastatė prosenelis 1928 m. Mūsų darbas šiame rajone prasidėjo kaip sąmoningas nusigręţimas nuo dirbtinių institucinių barjerų tarp meno ir visuomenės ir atsigręţimas į tikrą gyvenimą Šančių bendruomenėje. 2011 metais sukūrėme vietos tyrimų projektą, kurio pagalba norėjome atskleisti kaip kultūra gali vėl susijungti su viešumu ir panaudojome privačios erdvės perėjimo į viešą erdvę taktiką. Procesas buvo neformalus, bet struktūruotas ir turėjo savo darbo grafiką: vyko tyrimai, pokalbiai, buvo dalijamasi bendra erdve ir maistu. Mūsų pačių namas Kranto 18 gatvėje tapo tyrimų baze. Iš anksto buvo paskelbtas atviras kvietimas teikti paraiškas dalyvauti projekte ir pakviesti pagalbininkai iš Airijos ‒ menininkų grupė „Vagabond Reviews“. Vaikščiodama vietinėmis gatvėmis kūrybinė grupė (1 išnaša) rinko pasakojimus iš vietinių gyventojų ir darbuotojų. Keturias dienas komanda, pasidalinusi į maţesnes grupes, klausėsi ir rinko informaciją. Surinktos ţinios buvo apjungtos ir kūrybiškai interpretuotos. Projekto pabaigoje buvo suorganizuotas viešas priėmimas ir parodyti surinkti pasakojimai. Namuose ir sode buvo įrengti įvairūs artefaktai: ranka piešti ţemėlapiai, kurie ţymėjo vietas, sukeliančias emocijas; video interviu su vietiniais ţmonėmis, apie tai, kuo ypatinga yra jų kultūra ir bendruomenė; paslaptingos instaliacijos; fotografiniai dokumentai ir vaizdo projekcijos ant kiemo sandėliukų. Meninio tyrimo procesas padėjo įsitvirtinti Ţemųjų Šančių teritorijoje ir surinkti apie ją ţinias. Viešosios erdvės kūrimas tapo atspirties tašku kitam meniniam veiksmui, kuris įvyko po 18 mėnesių ‒ 2013 birţelį (2 išnaša). (Laiko tarpas atskleidţia tikslingą lūkuriavimą ir darbą, kuris lieka nematomas). Specialiai projektui buvo sukurta balta pripučiama architektūrinė forma, o virš durų prikabintas uţrašas pranešantis apie mūsų ketinimus ‒ „Draugiška zona“. Šį kartą mes persikėlėme iš privačios erdvės į pagrindinę rajono gatvę ir instaliavome pripučiamą namą Juozapavičiaus pr. Mes įsikūrėme tarp viešos erdvės ir privačios nuosavybės objektų: privačių namų, kirpyklos, siuvyklos ir parduotuvės. Tris dienas ši erdvė buvo naujų kūrybinių idėjų išbandymo vieta ir platforma, kurioje buvo klausomasi ţmonių
nuomonės apie kultūros vertybes, mezgamas dialogas, vyko diskusijos, spektakliai, pasirodymai ir parodos. „Draugiška zona“ taip pat tapo laikinais Šančių kultūros namais, kuriuose vietiniai gyventojai buvo kviečiami parodyti ir papasakoti, ką jie brangina ir pasvarstyti apie šio rajono savitumą. Pripučiamas namas paţadino bendruomenės narių smalsumą, o mums suteikė galimybę gilinti ţinias apie vietos kultūrą ir identitetą. Šis projektas laikinai atgaivino viešąją erdvę ir pakėlė bendruomeninę dvasią. 2014 metais mes toliau tęsėme darbą su pagrindine kūrybine grupe (3 išnaša). Grupės narius suvienijo dėmesys Šančių karinio miestelio teritorijai. Ši apleista ir uţteršta teritorija buvo suformuota 19 a. Dabar ji kelia pavojų ja besinaudojantiems ţmonėms. Vaikai šioje vietoje ţaidžia pastatų griuvėsiuose ir šiukšlėse, kaip žaidimų aikštelėse. Todėl vasarą šioje dykvietėje mes tris kartus pripūtėme „Draugiška zona“ namą, tokiu būdu okupuodami viešąją erdvę. Kūrybinė grupė sukūrė savo stovyklavietę šioje vietoje ir pradėjo stebėti ţmonių srautus bei įvairiomis formomis tirti aplinką. Bendra grupės veikla pasireiškė per individualias menines akcijas ir intervencijas, susijusias su aplinka, vietinėmis istorijomis ir fizinėmis savybėmis, pvz.: tarša, gamta, istoriniu panaudojimu ir kt. Mes kalbėjoms ir diskutavom su vietiniais ţmonėmis apie šios vietos ateitį ir jos neišnaudotas galimybes. Projekto tikslas buvo suaktyvinti vietos bendruomenės savimonę, paskatinti ţmones patiems artikuliuoti problemas ir įţvelgti vietos galimybes. Mes paskatinome vietinius gyventojus pradėti pokalbius, įtraukėme bendrijos narius iš netoliese esančio socialinio būsto ir surinktome aplinkinių ţmonių vizijas apie teritoriją. Šiame „Draugiška zona“ ciklo etape mes pasiekėme trumpalaikių meno ir kultūros projektų ribą. Norint tęsti bendruomenės puoselėjimą, visų jos narių augimą bei vystymąsį, norint išreikšti bendruomenės balsą, reikėjo kaţko tvaresnio. Todėl, po ilgų mėnesių planavimo ir susitikimų su platesnės Šančių visuomenės nariais, mes nutarėme įsteigti teisinę asociaciją „Ţemųjų Šančių bendruomenė“, kuri rūpintųsi bendruomenės vystymu, saviorganizacija, pilietinė visuomenė ir vietos demokratija. Menas ir kultūra, susijusi su politiniais pokyčiais gali , pasak Grant’o Kester’io , padėti „suvokti sudėtingus lokalumo ir globalumo, individualios sąmonės ir kolektyvinio veiksmo persipynimus“. Jis pataria „praktikuoti mūsų sudėtingą kelią ir tokiu būdu „mokytis“ ir „vėl pamiršti“ būdus, kuriais ţmonės naudojasi reaguodami ir kovodami su kasdienybės iššūkiais.“ („The One and the Many“, 2011, p 226-227) Pokalbis tęsiasi. O bendruomenės sutelkimo mįslė vis dar išlieka. Pabaiga
1 išnaša Kultūros ir meno projektas „Draugiška zona # 3“. Kūrybinė grupė: Viktorija Rusinaitė, Gediminas Banaitis, Jūratė Jarulytė, Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, Maryja Šupa, Justina Padvarskaitė, Monika Ţaltauskaitė Grašienė. Projektas dalinai finansuotas Lietuvos Kultūros ministerijos, Airijos ambasada Lietuvoje (Airijos Uţsienio reikalų departamentas, Cultural Grant-in-Aid) 2 išnaša Kultūros ir meno projektas „Draugiška zona # 4“. Kūrybinė grupė: Ţana van Heeswijk (Nyderlandai), Mary Jane Jacob (JAV), Susanne Bosch (Vokietija), Fiona Woods, Niall
Crowley, Ailbhe Murphy, Ciaran Smyth, Niall O'Baoill, Jon Mulloy (Airija), Fernando Marques Penteado (Brazilija), Nomeda ir Gediminas Urbonai (Lietuva). Ţemūjų Šančių kūrybinė grupė: Auksė Petrulienė, Darius Petrulis, Jūratė Jarulytė, Monika Ţaltauskaitė Grašienė, Kotryna Valiukevičiūtė, Arnoldas Stramskas, Viktorija Rusinaitė, Dionizas Bajarūnas ir Gediminas Banaitis (Lietuva). Projektas dalinai finansuotas Lietuvos Kultūros tarybos, Kauno savivaldybės, fondų Kultūra Airijoje ir Kūrybiška Europa . 3 išnaša Kultūros ir meno projektas „Draugiška zona # 5“. Kūrybinė grupė: Monika Ţaltauskaitė Grašienė, Kotryna Valiukevičiūtė, Arnoldas Stramskas, Darius Petrulis, Auksės Petrulienė, Arvydas Liorančas, Viktorija Rusinaitė ir Dionizas Bajarūnas. Projektas dalinai finansuotas Lietuvos Kultūros tarybos, Kauno savivaldybės, Vytauto Didţiojo universiteto ir Lietuvos mokslo tarybos. Nuorodos: GH Kester (2011) Vienas ir daug Šiuolaikinio meno bendradarbiaujant pasaulio kontekste. Kunigaikštis universiteto leidykla